Šį kartą su mūsų “Skaitinių” rubrika – tekstas skaitymo gurmanams, nes tai ištrauka iš naujausio Nobelio premijos laureatės Hertos Muller romano “Amo sūpynės”. Jį pristato leidykla “Versus aureus”.
Kai alkis visų didžiausias, mes kalbamės apie vaikystę ir apie valgį. Moterys apie valgį kalba nuodugniau nei vyrai.
Nuodugniausiai kalba moterys iš kaimų. Joms kiekvienas valgio receptas susideda mažiausiai iš trijų veiksmų, lyg kokia drama. Dėl skirtingų požiūrių į prieskonius įtampa auga. Ji ūmiai kyla, kai į lašinių, duonos ir kiaušinio įdarą privalu dėti jau tikrai ne pusę, o visą svogūną ir jau tikrai ne keturias, o šešias česnako skilteles ir kai svogūnai bei česnakai turi būti ne šiaip susmulkinti, o sutarkuoti. Ir kai bandelės geriau už duoną, o kmynai geriau už pipirus, o mairūnai tai jau vis tiek užvis geriausia, net geriau už peletrūnus, kurie juk tinka su žuvim, bet ne su antiena. Kai įdarą privalu kimšti tarp odos ir mėsos, kad poodiniai riebalai kepant geriau galėtų prasisunkti, arba būtinai į pilvo ertmę, kad neprisigertų poodinių riebalų, – tuomet drama pasiekia kulminaciją. Kartais laimi evangeliškai, o kartais – katalikiškai kimšta antis.
O jau kai kaimo moterys žodžiais gamina naminius makaronus, tas tikrai trunka gerą pusvalandį, iki aptariamas kiaušinių skaičius ir maišymas šaukštu arba minkymas rankomis, iki makaronų tešla iškočiojama plonytė lyg stiklas, bet vis tiek nesuplėšoma ir džiovinama ant kočiojimo lentos. Iki ji paskui suvyniojama ir supjaustoma, iki makaronai nuo kočiojimo lentos patenka į sriubą, iki sriuba verdama lėtai ir ramiai arba trumpai ir su kunkulu, iki ji patiekiama ir ant jos užberiama gera sauja aba tik mažutis žiupsniukas šviežių kapotų petražolių, tikrai užtrunka dar ketvirtį valandos.
Miesto moterys derasi ne dėl to, kiek kiaušinių imti makaronų tešlai, o dėl to, kiek jų galima sutaupyti. O kadangi jos amžinai viską taupo, jų virimo receptai netinka net dramos prologui.
Pasakoti valgių receptus yra didesnis menas, nei pasakoti juokingas istorijas. Pokštas privalo būti taiklus, nors jis visai nejuokingas. Čia, lageryje, juokai prasideda jau žodžiu: Paimkite. Pokštas yra tas, kad juk nieko neturime. Tačiau to niekas neišsako balsiai. Virimo receptai yra alkio angelo juokai.
Tikras plakimas špicrutėmis, kol atsiduri moterų barake. Įžengęs nė neklausiamas privalai pasisakyti, ko ieškai.
Geriausia pačiam paklausti: Ar Trudė yra. O klausiant geriausia išsyk eiti kairėn, į trečią eilę, prie Trudės Pelikan narų.
Narai yra vienaaukščiai geležiniai rėmai, kaip ir vyrų barakuose. Kai kurie guoliai uždangstyti antklodėmis, ruošiantis vakaro meilei. Man niekados nesinori lįsti už antklodės, man norisi tik virimo receptų. Moterys mano, kad esu pernelyg drovus, mat kitados turėjau knygų. Jos mano, kad skaitymas daro žmogų delikatų.
Savo atsivežtųjų knygų lageryje niekados neskaičiau. Popierius griežtai draudžiamas, pirmąją pusę vasaros savo knygas laikiau paslėpęs už barako po plytomis. O tada jas pardaviau. Už 50 puslapių suktinių popieriaus iš “Zaratustros” gavau 1 saiką druskos, už 70 puslapių – net 1 saiką cukraus. Už visą drobe įrištą “Faustą” Peteris Šylis padarė man nuosavas utėlių šukas iš skardos. Rinkinį “Aštuonių šimtmečių lyrika” suvalgiau kukurūzų miltų ir kiaulienos taukų pavidalu, o plonąjį Weinheberį paverčiau į soras. Nuo to žmogus nesidarai delikatus, daraisi tik diskretiškas.
Diskretiškai aš po darbo apžiūrinėju duše besiprausiančius jaunus rusų kareivukus. Taip diskretiškai, kad nė pats nebesižinau, kodėl taip darau. Jei žinočiau, jie mane mirtinai užmuštų.
Ir vėl nebuvau tvirtas. Per pusryčius suvalgiau visą savo duoną. Ir vėlei sėdžiu moterų barake greta Trudės Pelikan ant narų krašto. Abi Cirės dedasi prie mūsų ir sėdasi priešpriešiais ant Korinos Marku narų. Ji jau kelinta savaitė kolchoze.
Žvelgiu į aukso plaukelius ir tamsią karpą ant liesų abiejų Cirių pirštų ir pasakoju apie vaikystę – kad nereikėtų iškart prašnekti apie valgį.
Kiekvieną vasarą, per ilgąsias atostogas, mes važiuodavom į kaimą. Mes, taigi mano motina, aš ir tarnaitė Lodo. Mūsų vasarnamis buvo Venche, o kalnas priešpriešiais vadinosi Šniurleiblis, atseit Korsetas. Praleisdavom ten du mėnesius.
Per tuos du mėnesius visados leisdavomės dienos kelionėn į Šesburgą, artimiausią miestą. Įsėsti į traukinį turėjom slėnio apačioje. Stotis vengriškai vadinosi Heturas, o vokiškai – Zibenmeneris. Ant laukiamojo namelio stogo sutilindžiavo varpelis, nes traukinys dabar pajudėjo iš Danešo. Po penkių minučių jis atvažiavo čionai. Perono nebuvo.
Traukiniui privažiavus, laipteliai man buvo sulig krūtine. Prieš mums įlipant, apžiūrėjau vagoną iš apačios – juodus ratus blizgančiomis briaunomis, grandines, kablius ir buferius. Tada mes nuvažiavom pro maudyklą, pro Tomos namus ir senojo Zacharijo lauką. Jis kas mėnesį kaip kelio mokestį gaudavo iš mūsų du pakelius tabako, nes, susirengę maudytis, mes turėjom eiti per jo avižas. Paskui pasirodė geležinkelio tiltas, apačioje vertėsi gelsvas vanduo. Už jo stūksojo apdūlėjusi smiltainio uola su “Villa Franca” viršuje. Taigi mes jau buvo Šesburge. Kiekvieną kartą išsyk ėjome į elegantišką “Café Martini” rinkos aikštėje. Tarp svečių krisdavom truputį į akis, nes buvom pernelyg atsainiai apsirengę – mama su sijonkelnėm, o aš – trumpom kelnėm ir pilkom kojinėm iki kelių, kurios ne taip greit purvinasi. Tiktai Lodo vilkėjo savo kaimiškus išeiginius apdarus, baltą ūkininkės palaidinukę ir juodą skepetą su rožėmis puoštu pakraščiu ir žaliais kutais. Raudonos šešėliuotos rožės, didumo sulig obuoliu, didesnės už tikras. Tą dieną galėjom valgyti, ką tik norėjom, ir tiek, kiek įstengėm. Galėjom rinktis iš marcipaninių triufelių, maurų galvučių ir savarenų, pyragaičių su kremu, riešutinio vyniotinio, sviestinės tešlos ragelių su saldžiu įdaru ir Išlio pyragaičių, lazdyno riešutų kroketų, romo torto, “Napoleono” gabalėlių, šokoladinių saldumynų ir Dobošo torto. Paskui dar ledų. Braškinių ledų sidabro taurėje arba vanilinių ledų stiklo taurėje, arba šokoladinių ledų porceliano dubenėlyje, vis su plakta grietinėle. O pabaigoje, jeigu tik vis dar įstengėm, – Vyslos pyragaičių su želė. Rankomis jutau vėsų stalviršio marmurą, o po keliais – minkštą kėdės pliušą. O viršuje, ant juodo bufeto, ventiliatoriaus vėjelyje, stovėdama ant pirštų galiukų, su ilga raudona suknia ant labai, labai siauro Mėnulio pjautuvėlio sūpavosi Mėnulio pjautuvėlio madona.
Man tatai baigus pasakoti, visiems mums ant lovos krašto ėmė sūpuotis skrandžiai. Trudė Pelikan kyštelėjo ranką man už nugaros po pagalve ir pasiėmė savo pasitaupytąją duoną. Visi stvarstė savo skardinius puodelius ir kišosi šaukštus į striukės kišenes. Aš savuosius valgymo reikmenis jau buvau pasiėmęs, mes drauge nuėjom vakarienės. Sustojom į eilę prie sriubos katilo. Paskui visi sėdėjom prie ilgų stalų. Kiekvienas srėbė pagal savo metodą, mėgindamas pasiilginti sriubą. Visi tylėjo. Nuo stalo galo Trudė Pelikan pro skardos tarškesį paklausė: Leo, koks tos kavinės vardas.
Aš šūktelėjau: “Café Martini”.
Po dviejų ar trijų šaukštų ji paklausė: O kaip vadinai tą moterį ant pirštų galiukų. Aš šūktelėjau: Mėnulio pjautuvėlio madona…
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius
Apie autorę
Herta Muller (g. 1953 m.) – Rumunijoje gimusi vokiečių rašytoja, pernai pelniusi garsiąją Nobelio premiją. Iš viso jos apdovanojimų sąraše – beveik trys dešimtys įvairiausių premijų. H.Müller ėjo kviestinės profesorės pareigas Anglijos, Amerikos, Vokietijos ir Šveicarijos universitetuose. Jos naujausias romanas “Amo sūpynės”, kurį lietuviškai pristato leidykla “Versus aureus”, skirtas autorės mylimam rašytojui Oskarui Pastiorui, kuris, deportuotas iš Rumunijos, penkerius metus praleido sovietų lageryje.
Knygoje lageris – itin praktiškas pasaulis, į kurį sutelpa penkeri įspūdingi metai. Lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, žudyti ir atleisti, galinti šokti ir nukirpti gyvenimo siūlą. Tokios mintys sukirba galvoje, veidu nuslysta šypsena ar nenorom prasiveržia juokas su Leo gyvenant barake, vartantis ant narų, slapčiomis kniaukiant viltį – anglių gabalus – ir mainant ją į dar vieną dieną. Senelės atsisveikinant ištarti žodžiai: “Žinau, kad sugrįši” – palaiminimas, skydas, o gal “širdies lopetos bendrininkas ir bado angelo priešininkas”. Žodžiai, kurie padėjo tverti ir grįžti.
Iš tiesų reikia giliai įkvėpti ir atgauti amą tada, kai užverti paskutinį knygos lapą. Dar labiau jį užgniaužia, kai žinai: kiekvienas žodis, kiekviena eilutė ir intonacija alsuoja tikrove – tai patyrė knygos herojus.
Loading ...