D.Trumpas

Rinkimai JAV baigėsi prieš dvi savaites, tačiau tam tikri politiniai žaidimai vyksta iki šiol. Praėjusią savaitę Žaliųjų partijos kandidatė Jill Stein inicijavo balsų  perskaičiavimą Viskonsino valstijoje. Planuojama, kad perskaičiavimas bus pradėtas ketvirtadienį. Viskonsine Donaldas Trumpas nugalėjo Hillary Clinton 25 tūkst. balsų skirtumu – demokratai šioje valstijoje pralaimėjo pirmą kartą nuo 1984 m.

Gytis KAPSEVIČIUS

Tiesa, net ir tokiu atveju, jei pergalė 10 rinkikų balsų turinčiame Viskonsine būtų skirta H.Clinton, įtakos rinkimų rezultatams tai neturėtų. J.Stein taip pat siekia balsų perskaičiavimo Mičigano ir Pensilvanijos valstijose. Pagal įstatymus, visi ginčai, susiję su einamaisiais prezidento rinkimais, turi būti išspręsti per 35 dienas nuo jų pabaigos – iki gruodžio 13 d.

Taip pat šią savaitę išrinktasis prezidentas D.Trumpas savo tviterio paskyroje kontroversiškai pareiškė, kad tai jis surinko daugiau rinkėjų balsų, nors, pagal oficialų skaičiavimą, 2 mln. daugiau rinkėjų balsavo už H.Clinton (D.Trumpas laimėjo pagal rinkikų kolegijos balsus). Priežastis, pasak jo, – milijonai balsavusiųjų nelegaliai, tačiau šis teiginys tolesniais įrodymais nebuvo pagrįstas. Kita žinute D.Trumpas skundėsi „rimtu rinkėjų sukčiavimu“ Virdžinijoje, Naujajame Hampšyre ir Kalifornijoje – valstijose, kuriose laimėjo H.Clinton.

D.Trumpas ir toliau ruošiasi būsimai kadencijai ir renka savo komandą. JAV ambasadore Jungtinėse Tautose ketinama skirti Pietų Karolinos gubernatorę Nikki Haley, Centrinės žvalgybos valdybos direktoriumi – Atstovų rūmų narį iš Kanzaso Mike’ą Pompeo, švietimo sekretore – politikę ir švietimo aktyvistę Betsy DeVos. Už teisingumą D.Trumpo komandoje bus atsakingas senatorius iš Alabamos Jeffas Sessionsas. Kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais pasirinktas generolas leitenantas Mike’as Flynnas – šios pozicijos Senatas patvirtinti neprivalo.

Nors D.Trumpas per prezidento rinkimų kampaniją pasižymėjo ne tik ksenofobiškais, bet ir prieš moteris bei migrantus nukreiptais pasisakymais, CNN atkreipia dėmesį, kad dvi iš galimų kandidačių į postus yra moterys, o N.Haley, kurios tikrasis vardas yra Nimrata, mergautinė pavardė – Randhawa, yra gimusi JAV indų šeimoje. Be to, kol kas vienas realiausių pretendentų užimti būsto ir urbanistinės plėtros sekretoriaus poziciją yra juodaodis neurochirurgas Benas Carsonas.

Pastebėta, kad laimėjus rinkimus keičiasi ne tik būsimojo prezidento požiūris į demografines grupes. Nuo rinkimų pasikeitė ir D.Trumpo požiūris į kai kuriuos kertinius kampanijos metu išdėstytus principus: anksčiau vadinęs klimato atšilimą Kinijos sukurtu mitu, jis pripažino, kad egzistuoja tam tikra sąsaja tarp klimato atšilimo ir žmonių veiklos; per rinkimus žadėjęs pergalės atveju „įkišti H.Clinton į kalėjimą“, dabar laikosi kur kas nuosaikesnės nuomonės, o žadėtą sieną tarp Meksikos ir JAV galvoja vietomis pakeisti tvora.

D. Trumpas, H. Clinton

Skaitytojas nesunkiai atspės, kad straipsnio pavadinimas sudėliotas verčiant angliškų žodžių darinį „checks and balances“. Kuris variantas tinkamesnis, priklauso ne vien nuo poetinės klausos, bet ir nuo politinių aplinkybių. „Patikros ir atsvaros“ skamba išmaniai, „stabdžiai ir svarsčiai“ labiau tinka krizei nusakyti. Gal ne tiek svarbu, kaip skamba apibrėžimas. Demokratinių valstybių tvarumas priklauso nuo to, kaip veikia savavaldžiavimą ribojantys mechanizmai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kas rašo, tas ir trina

Rinkimų kampanijos metu Donaldas Trumpas prišnekėjo dalykų, kokių vengdavo iki šiol rinkimus laimėję JAV prezidentai. Apie išrinktojo prezidento diapazoną galima spręsti pagal tai, ką jis pats paskui paneigė.

Kovo pradžioje jis pagyrė kankinimų naudą (konkrečiai – kankinimų vandeniu), kaip kovos su teroru priemonę įvardijo teroristų šeimų narių žudymą. Tai sukėlė žiaurią iškilių politikų, žvalgybos pareigūnų, kariškių kritiką, įskaitant pareiškimus, kad D.Trumpas netinkamas prezidento pareigoms. Ir jis per parą paneigė arba kitaip išdėstė minėtus skandalingus pažadus. D.Trumpas ėmė aiškinti, kad Jungtinės Valstijos yra teisinė valstybė, šalis susaistyta sutartimis, ir jis, tapęs prezidentu, neduos įsakymų, kurie pažeidžia įstatymus. Iš jo patikinimų galima spręsti, kaip toli jis buvo nusivažiavęs.

Mūsų žiniasklaida paskubėjo pranešti, kad skandalingiausi pažadai dingo iš jo rinkimų kampanijos tinklalapio. Išties lapkričio 10 d. išnyko nuoroda į siūlymą uždrausti į JAV imigruoti musulmonams. Dingo potencialių kandidatų į Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą sąrašas, taip pat kai kurie ekonominiai, kariniai D.Trumpo siūlymai.

Saudo Arabijos karališkos šeimos narys princas Alwaleedas bin Talalas viešai pasidžiaugė dėl to, kad iš vis dar veikiančio rinkimų kampanijos tinklalapio ir D.Trumpo tviterio paskyros išnyko musulmonus įžeidžiantys dalykai. Tačiau praėjus kelioms valandoms nuoroda į siūlymą neįsileisti musulmonų buvo atkurta. Išliko ir kovą darytas D.Trumpo tviterio įrašas apie sienų uždarymą šio tikėjimo žmonėms. Amerikos arabų antidiskriminacinio komiteto vadovui Samerui Khalafui, kuris kaip ir sauditų princas spėjo pasidžiaugti, teko keisti toną ir pareikšti, kad iš D.Trumpo tikimasi kitokio elgesio.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Agentūros „Reuters“ teigimu, tai ne pirmas kartas, kai D.Trumpo pareiškimai dingsta, paskui vėl atsiranda. Rugsėjį tekstas apie respublikonų kandidato būsimą sveikatos apsaugos politiką buvo pakeistas kitu. Agentūrai pasiteiravus apie pakeitimo priežastis, be didelių aiškinimų buvo grąžintas senas tekstas.

Suvaržytas prezidentas

JAV respublikonų partijos šulai Kongrese ramino ir ramina, kad jie būsią D.Trumpo atsvaros. Senatorius Johnas McCainas priminė, kad JAV konstitucinė sąranga apsaugo nuo neribotos valdžios: „Mes turime Kongresą. Mes turime Aukščiausiąjį teismą.“

Paminėtos institucijos tiesiogiai neužsiima interneto turiniu, ir D.Trumpas su savo rinkimų pažadų tekstais gali elgtis kaip nori.

Išrinktasis prezidentas žadėjo palaidoti B.Obamos sveikatos apsaugos reformą, vadinamą „Obamacare“, atsisakyti B.Obamos pasirašytų susitarimų dėl anglies dvideginio išmetimo ribojimo, iš naujo derėtis dėl Didžiojo vandenyno zonos laisvosios prekybos sutarties, panaikinti B.Obamos įsaką dėl milijonų nelegalių imigrantų amnestijos. Vienas D.Trumpo prioritetų – atsisakyti susitarimo su Iranu dėl sankcijų atšaukimo mainais už tos šalies branduolinių programų ribojimą.

Didžiumos šių programinių siekių D.Trumpas negali įgyvendinti be Atstovų rūmų ir Senato, kuriuose, beje, esant išrinktam respublikonui prezidentui dominuoja irgi respublikonai. Tas pat pasakytina apie mokesčius JAV kompanijoms, kurios iškėlė gamybą į užsienį, gamtosauginių anglies kasybos apribojimų atšaukimą, mokyklų zonų, kuriose draudžiama turėti ginklų, panaikinimą.

D.Trumpas turi įgaliojimus iš naujo derėtis dėl Šiaurės Amerikos laisvosios zonos, žymimos santrumpa NAFTA, netgi vienpusiškai nutraukti JAV dalyvavimą šioje zonoje. Politikų ir ekonomistų nuomonė šiuo klausimu vieninga – tai būtų katastrofa.

Gali būti, kad D.Trumpas laikysis iki šiol buvusios tradicijos ir jau pirmosiomis prezidentystės valandomis panaikins kai kuriuos B.Obamos įsakus, pavyzdžiui, saugantį kai kuriuos nelegalius imigrantus nuo deportacijos. Antai B.Obama prezidentystę pradėjo nuo to, kad vieną pirmųjų parašų padėjo po įsaku, naikinančiu ankstesnio prezidento George‘o W.Busho draudimą finansuoti kamieninių ląstelių tyrimus.

D.Trumpas gali padaryti ir tokį dalyką – paskirti specialų tyrėją savo pralaimėjusios oponentės Hillary Clinton veiklai tirti.

Specialūs tyrimai Clintonų šeimai ne naujiena. 1994 m. tuometiniam prezidentui Billui Clintonui reikalaujant buvo paskirtas tyrėjas, kuris ėmėsi Clintonų investicijų į bankrutavusį „Whitewater“ nekilnojamojo turto projektą. Tyrėjui Kennethui Starrui nelabai sekėsi ką nors atkasti, tačiau 1998-aisiais kipšas išlindo iš visai netikėto kampo: Pentagono tarnautoja Linda Tripp perdavė K.Starrui pokalbių su savo drauge Monica Lewinsky įrašus.

Detalė: L.Tripp išdirbo Pentagone per visą neramų laikotarpį, kai žiniasklaida lūžo nuo detalių apie M.Lewinsky ir B.Clintono santykius. Prezidentas atsidūrė ties apkaltos riba, o L.Tripp toliau dirbo Pentagone. Ji buvo atleista 2001-ųjų sausio 19-ąją – paskutinę B.Clintono administracijos darbo dieną.

Patikrins ir „svainius“

Lietuvos politikų svajonė, kad oponentus, o ypač partnerius, „tikrintų saugumas“, savaip įgyvendinta JAV. Skirtumas tas, kad, išsakę panašius pageidavimus, Lietuvos politikai pritaško daugtaškių, o Amerikoje tokie dalykai įgauna viešą teisinę formą. Kitaip tariant, „saugumo patikros“ JAV keliauja į teismą, o Lietuvoje – į stalčių (ne todėl, kad reikalas užgesinamas, o dėl to, kad pagal stalčiaus medžiagą lengviau priimti neviešus sprendimus).

Šį spalį viena staigmena vėl išlindo iš H.Clinton pašto dėžės. Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas Jamesas Comey spalio 28-osios popietę informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus H.Clinton korespondencijos, kai ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

Dar liepą FTB pareiškė, kad neketina traukti H.Clinton atsakomybėn, nors jos elgesys buvo įvardytas kaip itin aplaidus. Atrodo, baigtas reikalas vėl buvo prikeltas, likus 10 dienų iki rinkimų.

Dar po poros dienų, spalio 30-ąją, paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie Clintonų šeimos labdaros fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visos tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. D.Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“. Jam pasirodė, kad spalio staigmena padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis vos 4 proc. persvara.

Kai FTB liepos mėn. nepareiškė įtarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. žodžio „rigged“ pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą, – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga.

Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogąstauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

FTB direktorius pavaldus generaliniam prokurorui (t.y. teisingumo ministrui), jį 10 metų terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo. Galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti Kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir imtis veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti gerokai anksčiau.

Spalio 30 d., sekmadienį, „The Wall Street Journal“ atkasė, kad Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Vasario mėn. būta Teisingumo departamento ir FTB atstovų susitikimo. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Negana to, FTB pareigūnams susidarė įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius.

H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuravo FTB direktoriaus pavaduotojas Andrew McCabe‘as. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją tarp Teisingumo departamento ir FTB dėl Clintonų fondo reikalų. Atrodo, kad A.McCabe‘as negalėjo būti šimtu procentų nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virdžinijos Senatą, gavo arti pusės milijono dolerių iš tos valstijos gubernatoriaus Terry McAuliffe‘o politinio fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

Paskutinę spalio dieną H.Clinton štabas paleido dar vieną akmenį į FTB. Buvo paklausta, kodėl kilus įtarimų, kad kai kurie D.Trumpo rinkimų štabo nariai turi ryšių su Rusija ir ši bando kištis į rinkimų eigą, J.Comey pataręs Baltiesiems rūmams nedaryti šiuo klausimų jokių pareiškimų.

Kilus pagundai lyginti JAV su Lietuva tuo atžvilgiu, kad abi valstybės yra „svainių respublikos“, reikia nepamiršti, jog informacija apie „svainiškumą“ JAV linkusi kilti į viešumą ir tapti itin svariais politiniais argumentais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Barackas Husseinas Obama nuo šiol net ne „šluba antis“, kaip vadinami kadenciją baigiantys JAV prezidentai. Jis praeities puslapis, ir JAV atvertė naują. Būtų neteisinga priekaištauti amerikiečiams, tesudarantiems 4,3 proc. pasaulio gyventojų (325 mln. iš 7,4 milijardo), kad jie išsirinko naują „pasaulio valdovą“. Amerikos liaudis nekalta, kaltos aplinkybės, pavertusios JAV galingiausia pasaulio valstybe.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kol apklausų duomenys prieš rinkimų dieną lapkričio 8-ąją šoko pasiutpolkę, JAV karo laivai patruliavo pagal išankstinius planus. Kol vyko kova dėl Amerikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado posto, kuriame 2017-ųjų sausį pasikeis pamaina, JAV jūrų pėstininkai buvo pasirengę išsilaipinti, kur nurodys dabartinis vadas B.Obama. Internete yra tinklalapių, nuolatos atnaujinančių informaciją apie JAV kovinių grupių judėjimą vandenynuose.

Kadenciją baigiančio prezidento įvaizdis europinėje Marijos žemėje nekoks (kita Marijos žemė yra Amerikoje – tai Merilando valstija). Per mažai B.Obama žvangino ginklais, per minkštai kalbėjo su Rusija, per daug nuolaidžiavo rusams Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – realiai įžūlus, todėl atrodo kietas. B.Obama – oratorius taikdarys, todėl atrodo skystas. Jis nedaro įspūdžio „minkštasuolių generolams“ Marijos žemėje. Kitas reikalas, jeigu JAV prezidento įsakymu būtų paskandintas, tarkime, dūmijantis Rusijos lėktuvnešis, – tada jo reitingai „musyse“ kaipmat šoktelėtų į viršų.

B.Obamos angliška iškalba nepelnys jam Nobelio literatūros premijos kaip Winstonui Churchilliui, juolab kad vieną Nobelio premiją jis jau gavo – taikos. Ji buvo paskirta 2009-ųjų spalį, kai B.Obama dar buvo kojų neapšilęs prezidento poste. Čia galima įžvelgti savotišką Norvegijos parlamento sąmokslą – taikos premiją skiria būtent ši institucija. Sukaustytas Nobelio medalio grandine, net ir vanagas ima panašėti į antį – nebūtinai šlubą. Tačiau B.Obama išties nėra vanagas, tad Nobelio premijos atveju nesuklysime pasakę, kad kirvis atitiko kotą, tiksliau, medalio grandinė kaklą. Premija B.Obamai buvo skirta už jo tvirtą nusistatymą dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kuriamą naują tarptautinių santykių klimatą – ypač siekiant dialogo su musulmonų pasauliu.

Apžvelgdami pasaulį B.Obamos kadencijos pabaigoje (kaip anais laikais sakydavo, „ataskaitinį laikotarpį“) branduolinės ginkluotės baruose matome atominiais žaisliukais besišvaistančią Šiaurės Korėją ir šantažui pasiryžusią Rusiją, kuri vis dar laikoma lygiaverte JAV priešininke. Komunistinė Korėja, juolab Rusija kausto JAV karinius išteklius. V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

Galėtume klausti, ar visi šie dalykai nebūtų išryškėję, jeigu B.Obama būtų kietas, kaip to „musyse“ norėtų kai kurie „feisbuko generolai“. Tai, kad JAV karo laivai nešaudo, naikintuvai nepašauna įžūliai provokuojančių Rusijos lėktuvų, kai kam kelia nuobodulį. Staigaus adrenalino pliūpsnio nesukelia išties reikšmingi dalykai – kad Rusija savo veiksmais visiškai izoliavosi, užsitraukė Vakarų sankcijas, įsivėlė į karą Sirijoje, kuriam galo nematyti. Į žemę smingantis Rusijos strateginis bombonešis būtų daug stipresnis dirgiklis.

Tačiau kol B.Obama palmės šakele vaikė agresijos demonus, mygo santykių su Rusija „perkrovos“ mygtuką, Rusijos – vienintelės galinčios JAV mesti iššūkį valstybės – ekonomika ėmė stagnuoti, ir specialistai sako, kad ilgam. Sankcijos tą procesą sustiprino. Kažin kas yra didesnė strateginė pergalė – veltis į galbūt savižudišką karą su branduoliniu priešininku, ar izoliuoti jį ir ekonomiškai numarinti be didelės žalos sau?

Aišku viena: B.Obamos įpėdinis turės laisvesnes rankas Rusijos atžvilgiu vien dėl to, kad ji smarkiai prisidirbo. Nauja valdžia – nauja užsienio politika. O ir dabartinis JAV karinių pajėgų vyriausiasis vadas iki sausio dar gali spustelėti mygtuką. Būtų gerai, kad ne branduolinį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Trumpas

D.Trumpą partijos nariai, šeima ir draugai jau sveikina su pergale. H.Clinton stovykloje – ašaros ir liūdesys.

D.Trumpas pergalę jau pelnė svarbiausioje laikomoje Ohajo valstijoje, kuri dažnai vadinama visų JAV atspindžiu. Jam pasisekė ir itin svarbiose Floridos bei Šiaurės Karolinos valstijose. Nors dar anksti skelbti pergalę, tačiau ji jau ranka pasiekiama ir tokiose valstijose kaip Pensilvanija, Mičiganas ar Viskonsinas.

Tuo tarpu H.Clinton laimėjo tik poroje iš svarbiomis rinkimų rezultatui laikomų – Virdžinijos ir Nevados – valstijose . Šiuo metu (9:50 val. Lietuvos laiku) D.Trumpo sąskaitoje 48 proc. balsų, H.Clinton – 47,2 proc.

Dr. Davidas Schultzas

Jei pasiseks, JAV prezidento rinkimų rezultatai bus žinomi ankstyvą lapkričio 9-osios dienos rytą. Jei bus aiškus rinkimų nugalėtojas ir nekils jokių diskusijų dėl rinkimų rezultatų. Visgi žvelgiant į apklausų rezultatus, rodančius mažėjantį atotrūkį tarp kandidatų, skaičiuojant neapsisprendusias valstijas, visai tikėtinas ir ginčytinas rinkimų rezultatas.

Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas

Susiklosčius tokiai situacijai, sunku pasakyti, ar JAV Kongresas arba Aukščiausiasis teismas galėtų išspręsti šią problemą. Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as.

Lapkričio aštuntosios rinkimų rezultatai gali netapti lemiamais dėl kelių priežasčių. Gali skirtis rinkikų kolegijos narių ir piliečių balsų santykis. Gali atsitikti ir taip, kad nei vienas kandidatas nesurinks daugumos, rinkikų kolegijoje balsams pasiskirsčius vienodai – 269 prieš 269.

Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as

Neatmetami ir rinkimų tvarkos pažeidimo atvejai, ginčai dėl balsų skaičiavimo Floridoje, Ohajuje ar kitoje neapsisprendusioje valstijoje. Nelojalus rinkikų kolegijos narys gali savo balsų tiesiog neskirti vienam ar kitam kandidatui. JAV, kur vieno ar kito kandidato palaikymas yra apylygis, o aistras kelia net ir paprasčiausi pasisakymai apie galimus rinkimų pažeidimus ar tiesiog klimato atšilimo klausimai, apylygiai rinkimų rezultatai gali reikšti neišvengiamą įsitraukimą į ilgus porinkiminius ginčus dėl galutinių rezultatų. Taip gali atsitikti nepaisant to, kuris kandidatas – D. Trumpas ar H. Clinton, pralaimėtų konkrečioje valstijoje. Ant kortos pastatyta labai daug, todėl tikėtina, kad rezultatus ginčytų abu.

Prieš šešiolika metų apylygiai rinkimų rezultatai Floridoje lėmė A. Gore‘o pasiryžimą ginčyti rezultatus ir siekti balsų perskaičiavimo. Šį ginčą turėjo išspręsti JAV Aukščiausiasis Teismas. Vis dėlto  jis neleido perskaičiuoti balsų nusprendęs, kad rinkimus šioje valstijoje visgi laimėjo G.W. Bushas. Iki šiol šis sprendimas kelia daug diskusijų, ypač tarp Demokratų atstovų. Jie teigia, kad Aukščiausiasis Teismas buvo palankus vienai partijai, todėl jų pergalė buvo nugvelbta. A. Gore‘as tuomet surinko daugiau piliečių balsų, bet galiausiai pralaimėjo rinkikų kolegijoje. Tačiau šiemet, kai Aukščiausiame Teisme teisėjų postai tarp respublikonų ir demokratų teisėjų pasiskirstę vienodai (po keturis) išspręsti tokį rinkiminį ginčą būtų neįmanoma.

Pasvarstykime, kas atsitiktų, jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų. Tokiu atveju rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas, kuris taip bus renkamas šį lapkritį.

Jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų, rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas

Vis dėlto Kongresas yra labai susiskaldęs, todėl net ir po naujo Kongreso rinkimų būtų labai neaišku, ar jis būtų pajėgus išspręsti tokį ginčą.

Netgi jei rinkimų rezultatai nekels abejonių, jau dabar matyti, jog būsimajam prezidentui bus sunku valdyti šalį. Nei vienas kandidatas neturės stipraus mandato, nei vienas kandidatas nevykdė kampanijos, nukreiptos į esminių problemų sprendimą. Kongresas taip pat bus labai susiskaldęs. H. Clinton pergalė reikštų esamo status quo išlaikymą, t. y. tolimesnį buvimą aklavietėje. D. Trumpo pergalė pranašautų dar didesnį šalies susiskaldymą, pradedant tarptautinių santykių, įskaitant su tradiciniais sąjungininkais Europoje ir NATO, pablogėjimą. D. Trumpo pergalė atneštų didesnę nežinią – tai, kas iš esmės prieštarauja JAV prezidento rinkimų tradicijai, kuri visada demonstravo vienokį ar kitokį politikos tęstinumą kečiantis prezidento administracijoms.

Taigi šie rinkimai lems didesnį šalies susiskaldymą nei susivienijimą. Apklausos rodo, jog amerikiečiai šiuos rinkimus vertina kaip pačius blogiausius ir purviniausius rinkimus per pastaruosius dešimtmečius. Tokių nemėgstamų abiejų kandidatų JAV nebuvo jau 40 metų. Šie rinkimai nepadės išspręsti daugelio ginčytinų politinės darbotvarkės klausimų ir tikrai netaps geru demokratinės valstybės valdymo pavyzdžiu.

H.Clinton, D.Trumpas

Melania Trump, priversta komentuoti spalio 7-ąją paviešintą skandalingą garso įrašą, pasakė, kad jos vyrą Donaldą Trumpą nepagarbiai kalbėti apie moteris išprovokavo TV laidos „Access Hollywood“ vedėjas Billy Bushas. „Buvau nustebinta, nes tai ne tas žmogus, kurį pažįstu“, – pasakė kandidato į JAV prezidentus sutuoktinė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nesileidžiant į bergždžius svarstymus, kad D.Trumpas galėjo neatpažįstamai pasikeisti nuo 2005-ųjų, kai atvirai pasisakė apie moteris (gal jis tapo dorybės įsikūnijimu?), verta atkreipti dėmesį į anglų kalbos idiomą „to egg on“, kurią pavartojo Melania, aiškindama, kad jos vyrą išprovokavo. Pažodžiui tai reiškia „apvaisinti“, „pridėti kiaušinėlių“.

Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.

Pasaulio ateities požiūriu, gal ne tiek svarbu, ar D.Trumpas tapo padoresnis moterų atžvilgiu, kiek tai, ar kas nors toliau gali jame „dėti kiaušinėlius“. Norinčiųjų ką nors į jį paleisti – tikrai ne vienas: per 497 rinkimų kampanijos dienas iki spalio 25-osios jis viešai įžeidė 281 žmogų ar organizaciją, vadinasi, kas 42 val. provokuoja bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Kitas klausimas, ar lengvai išjudinamas žmogus, kuris nuolatos įžeidinėja kitus, išties yra lengvai paveikiamas tų, kurie ne vien „deda kiaušinėlius“, bet ir moka pinigus? Ar nevaldomo D.Trumpo kova dėl JAV prezidento posto nėra kokio nors sąmokslo dalis?

Nepavykęs „spalio siurprizas“

Kaip „dedami kiaušinėliai“, atskleidė nesenas pavyzdys, kai D.Trumpas, kritikuodamas H.Clinton, pacitavo klaidingą informaciją, kurią jam pakišo su Rusija susijęs leidinys.

Spalio 7 d. „WikiLeaks“ paviešino tai, ką pavogė esą iš H.Clinton rinkimų štabo vadovo Johno Podestos pašto dėžės. Rusijos valdžiai priklausanti žinių agentūra „Sputnik“, turinti biurą Vašingtone, iš tūkstančių laiškų atrinko vieną – H.Clinton buvusio patarėjo Sidney Blumenthalio laišką, kuriame šis parašė, kad buvo galima išvengti 2012 m. rugsėjo 11-osios antpuolio Bengazyje (Libija), per kurį žuvo JAV pasiuntinys ir dar vienas diplomatas. S.Blumenthalis neva darė išvadą, kad JAV respublikonų teiginiai, jog valstybė sekretorė H.Clinton deramai nepasirūpino Amerikos diplomatų saugumu, yra teisėta rinkimų kampanijos tema. D.Trumpas viešai pacitavo S.Blumenthalio laišką. „Sputnik“ laišką pavadino „spalio siurprizu“ – taip JAV politiniu žargonu vadinamas įvykis, galintis paveikti lapkričio 8 d. vykstančių prezidento rinkimų baigtį.

Visas tas „siurprizas“ iš tiesų buvo „žurnalistinė klaida“. „Sputnik“ redaktorius Billas Moranas tyčia ar netyčia pacitavo S.Blumenthalio laišką, kuriame šis pateikia „Newsweek“ žurnalisto Kurto Eichenwaldo straipsnio ištraukas. Tai K.Eichenwaldas, o ne S.Blumenthalis kritikavo H.Clinton.

K.Eichenwaldas supyko, kad jo tekstas priskirtas kitam žmogui, ir parašė straipsnį „Brangieji Donaldai Trumpai ir Vladimirai Putinai, aš nesu Sidney Blumenthalis“. Žurnalistas teigė, kad klaidingas citavimas yra tyčinis, ir D.Trumpas veikia kartu su Rusijos kontroliuojama žiniasklaida. H.Clinton rėmėjai ėmė teigti, kad „WikiLeaks“ publikuoja sufabrikuotus dokumentus.

Galiausiai B.Moranas pašalino žinią iš „Sputnik“ tinklalapio.

Visa ši istorija dar kartą primena, kad informacijos teisingumas, leidinio patikimumas, žurnalistų reputacija tampa itin svarbiais dalykais politinėje kovoje – ypač kai besirungiančios pusės apšaudo viena kitą informacinėmis „glindomis“ (taip vadinamas vieno iš mažų gyvių kiaušinėlis).

Trumpai ir Clintonai: draugystė šeimomis

Bet buvo laikas, kai H.Clinton ir D.Trumpas nesvaidė vienas kitam jokių bjaurių kaltinimų, nes palaikė itin draugiškus santykius. Tarp aukštuomenės fotografijų, išspausdintų po D.Trumpo ir Melanios sutuoktuvių 2005-aisiais, greta trečiąkart prie altoriaus einančio milijonieriaus ir jo išrinktosios galėjai matyti H.Clinton ir Billą Clintoną. Tapęs kandidatu į prezidentus D.Trumpas aiškino, kad Clintonai neturėjo kitos išeities, kaip ateiti į vestuves, nes jis gausiai aukojo Clintonų labdaros fondui, taip pat rėmė H.Clinton rinkimų į JAV Senatą kampaniją ir kovą dėl jos nominavimo demokratų kandidate į prezidentus 2008-aisiais.

„Man jis patinka. Mėgstu žaisti su juo golfą“, – apie D.Trumpą CNN 2012-ųjų gegužę pasakė B.Clintonas. Kiek anksčiau D.Trumpas „Fox News“ pareiškė, kad B.Clintonas yra šaunus vaikinas.

„The Washington Post“ rašė, kad 2015-ųjų gegužę B.Clintonas paskambino D.Trumpui ir paskatino jį rimtesniam vaidmeniui Respublikonų partijoje.

Tai įvyko praėjus mėnesiui po to, kai H.Clinton pareiškė sieksianti prezidento posto, ir kelios savaitės prieš D.Trumpui padarant tą patį. Tuo metu B.Clintonui nieko nekainavo sakyti, kad D.Trumpas buvęs „neįprastai malonus Hillary ir man“. Nors D.Trumpas apie Clintonų porą dabar kalba kitokiu tonu, kol kas nėra ženklų, kad būtų susipykusios draugaujančios Trumpų ir Clintonų atžalos – Ivanka Trump ir Chelsea Clinton.

Paradoksalu, bet rinkimų kampanijos eiga gali pakurstyti dar vieną sąmokslo teoriją: žinodami, koks yra D.Trumpas, Clintonai ir Demokratų partija skatino nusišnekantį respublikoną siekti prezidento posto, nes toks konkurentas užtikrina, kad laimės H.Clinton.

Iš tiesų panašios kombinacijos nuolatos gimsta įvairių strategų galvose: antai artėjant 2018-ųjų prezidento rinkimams Rusijoje kai kas svarsto, ar V.Putinui nereikėtų sparingo partneriu pasirinkti opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. Rusijoje toks žingsnis gal ir nebūtų per daug rizikingas. V.Putinas užspaustų A.Navalną administraciniais ištekliais ir valstybės kontroliuojama žiniasklaida, galiausiai būtų galima padailinti rinkimų rezultatus.

O JAV panašūs dalykai būtų žaidimas su ugnimi – panašiai kaip buvusio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono lošimas dėl „Brexit“ baigties. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai manipuliacijos tariamai marionetiniais kandidatais baigdavosi jų įsigalėjimu. Politinės jėgos, kurios pritarė Adolfo Hitlerio skyrimui į Vokietijos kanclerio postą, tikėjosi, kad šis, jų supratimu, prietranka, bus lengvai valdomas veikėjas.

Siūlo galai Kazachstane

Dabartiniai JAV rinkimai – reali kova, kurioje prieš D.Trumpą vienijasi nemenkos verslo magnatų, politikų ir žiniasklaidos pajėgos. „Kiaušinėlių“ atrandama ne vien D.Trumpo veiksmuose, bet galbūt ir banko sąskaitose. Atradimai transliuojami solidžiais kanalais.

Esama skirtumo, kas Lietuvoje publikuoja medžiagą, – „Karštas komentaras“ ar „Verslo žinios“. Tas pat ir civilizuotame pasaulyje. Ne kokios nors konspirologų sektos laikraštėlyje, o dienraštyje „Financial Times“ (FT) spalio 19 d. parašyta, kad buvę Kazachstano aukšti pareigūnai panaudojo vieną svarbiausių D.Trumpo projektų Manhatane nešvariems pinigams išplauti, o galutinę naudą gavo pats kandidatas į JAV prezidentus. Per pasaulį nuvilnijo dar viena su D.Trumpu susijusio skandalo banga – žiniasklaida ėmė spausdinti FT straipsnio „Nešvarūs pinigai: Trumpo ir Kazachstano ryšys“ ištraukas ir komentarus.

Po kelių dienų pasirodė pranešimas, jog Kazachstano prokuratūra įdėmiai nagrinėja pranešimus apie tai, kad buvusio Almatos mero Viktoro Chrapunovo ir jo šeimos narių pagrobti pinigai buvo plaunami pasinaudojant D.Trampo bendrovėmis. O Šveicarijoje gyvenantis V.Chrapunovas į Kazachstano valdžios įtarimus, kad su šeima išplovė milijonus dolerių, atrėžė, esą jis užsidirbo turtus ne vogdamas, o išmaniai plėtodamas verslą. V.Chrapunovas aiškina, jog melagingi kaltinimai jam keliami todėl, kad jis oponuoja autoritariniam Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Pasak FT, per daugelį metų D.Trumpas surinko įdomią rėmėjų ir bendradarbių kolekciją. Kai kurių praeitis – tamsi, jie bičiuliavosi su organizuotais nusikaltėliais, dalyvavo finansinėse apgavystėse. Didžiausią pavojų D.Trumpui kelia tai, kad ja galėta pasinaudoti plaunant nešvarius pinigus – nekilnojamojo turto sektorius tam ypač tinka.

FT spėja, kad viena iš D.Trumpo bendrovių susijusi su tarptautiniu pinigų plovimo tinklu. Dienraščio duomenimis, V.Chrapunovo šeimos nariai nusipirko ištaigingus butus Manhatano dangoraižiuose, kurie iš dalies priklauso D.Trumpui, jie taip pat buvo jo partnerio įmonės dalininkai.

Trys bendrovės, sukurtos 2013 m., už 3,1 mln. dolerių nusipirko kelis butus 46 aukštų name „Trump Soho“. Tų bendrovių galutinė naudos gavėja yra Kalifornijoje gyvenanti V.Chrapunovo duktė Elvyra Kudriašova. Kazachstano valdžios teigimu, būtent ji ir jos brolis Iljasas buvo svarbiausi veikėjai plaunant V.Chrapunovo šeimos pinigus.

Butus V.Chrapunovo šeimos atstovams pardavė „Trump Soho“ valdą plėtojanti „Bayrock/Sapir Organization“, kurios dalininkas yra D.Trumpas. Šio teisininkai dabar teigia, kad būtent „Bayrock/Sapir Organization“ užsiima pirkėjų patikimumo tikrinimu, ir nekyla abejonių, jog buvo paisoma visų įstatymo keliamų reikalavimų.

Putino ir Trumpo pasaulis?

Vargu ar maždaug 3,1 mln. dolerių „glindos“ atradimas su D.Trumpu siejamos bendrovės sąskaitoje paveiks D.Trumpo reputaciją labiau nei, pavyzdžiui, jo rinkimų štabo vadovo Paulo Manaforto atsistatydinimas rugpjūtį.

Politinis konsultantas P.Manafortas (gimęs 1949 m. balandžio 1 d) žinomas tuo, kad dalyvavo respublikonų Geraldo Fordo, Ronaldo Reagano, George‘o Busho, Bobo Dole‘o rinkimų kampanijose. 2016-ųjų rugpjūtį Ukrainos valdžia atskleidė, kad P.Manafortas už konsultacines paslaugas galėjo gauti per 12 mln. dolerių iš nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovautos Regionų partijos. P.Manaforto reputacijos nepagerino tas dalykas, kad vienas jo bendradarbių Ukrainoje galėjo būti Rusijos karinės žvalgybos darbuotojas. Kol JAV teisėsauga vis dar aiškinasi, ar P.Manafortas nepažeidė įstatymų, nes nedeklaravo, kad JAV atstovauja užsienio valstybei, Lietuvos lobistai gali pasimokyti iš pavyzdinio lobizmo reikalų tvarkymo Amerikoje: su P.Manafortu susijusios lobistų kontoros legaliai siekė, kad Kongresas atmestų Ukrainos politikės Julijos Tymošenko įkalinimą smerkiančią rezoliuciją. Lobistas P.Manafortas atstovavo tokiems diktatoriams, kaip Filipinų prezidentas Ferdinandas Marcosas, Zairo (buvo tokia valstybė) valdovas Mobutu Sese Seko, greta jų turėjo reikalų su Angolos sukilėlių organizacijos UNITA vadovu Jonasu Savimbi.

„Jei 2016-aisiais balsuosite už Trumpą ir Pence‘ą, 2017-aisiais įžengsite į Putino ir Trumpo pasaulį“ – tokiu šūkis perspėja tinklalapio www.putintrump.org pagrindinis puslapis. Tai ne toks jau dažnas atvejis, kai išplaukia D.Trumpo užgožto kandidato į viceprezidentus, Indianos gubernatoriaus Mike‘o Pence‘o (g.1959 m.) pavardė.

Minėtame tinklapyje skaitome kaltinimus D.Trumpui, po kuriais pasirašo žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas:

• „Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atsižadėti savo retorinio glėbesčiavimosi ir šiltų žodžių Rusijos lyderio Putino atžvilgiu. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atskleisti savo mokesčių sumas ir parodyti, kad nėra finansiškai susijęs su Rusijos oligarchais, kurie, kaip spėjama, investavo šimtus milijonų dolerių į jo verslą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes palaikyti Vakarų sankcijas prieš Rusiją dėl to, kad ji karine jėga užgrobė ir aneksavo Krymą ir kursto karą Rytų Ukrainoje. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes pasmerkti Rusijos daromus paliaubų pažeidimus Sirijoje ir galimus rusų karinius nusikaltimus, kai paremiant Al Assado režimą buvo bombarduojamas Alepo miestas. Jis niekada to nepadarė.“

Tai ne visas kaltinimų paketas, kurį greta G.Kasparovo pasirašė www.putintrump.org redaktorius Billas Buzenbergas. Trumpoje pastarojo dosjė nurodoma, kad jis yra buvęs Viešojo integralumo centro (The Center for Public Integrity – CPI) vadovas. Šios 27-us metus skaičiuojančios organizacijos atšaka – Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas, kuris paskelbė ir ėmė analizuoti vadinamuosius „Panamos dokumentus“.

Iš konspirologinio žiniasklaidos kampo sklinda versijos, kad www.putintrump.org finansuoja milijardierius George‘as Sorosas. Kita vertus, galbūt net svarbesnis dalykas bandant susivokti, kokie vektoriai grumiasi šiuose JAV prezidento rinkimuose yra tai, kad D.Trumpo neremia respublikonų draugai ir demokratų bei G.Soroso priešininkai milijardieriai broliai Kochai.

Belieka džiaugtis nors tuo, kad esame sunkiai nuspėjamo demokratijos veikimo liudininkai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton

Šįkart siurprizą suruošė Federalinio tyrimų biuro vadovas Jamesas Comey. Spalio 28-osios popietę jis informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton susirašinėjimo, kada ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. Dar už poros dienų, spalio 30-ją paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie labdaringą Clintonų šeimos fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visa tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

Arūnas BRAZAUSKAS

Liepos mėnesį Federalinis tyrimų biuras (FTB) atsisakė kelti bylą H.Clinton dėl valstybės paslapčių apsaugos pažeidimų, tačiau jos elgesį su tarnybine korespondencija įvertino kaip itin aplaidų. Ir štai spalio siurprizas: FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. H.Clinton konkurentas rinkimuose respublikonas Donaldas Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. H.Clinton konkurentas rinkimuose respublikonas Donaldas Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“.

Jam pasirodė, kad spalio siurprizas padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis 4 proc. persvara.

J.Comey

Nuo tada, kada FTB liepos mėn. nepareiškė itarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. rigged – šio žodžio pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga. Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogastauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

D.Trumpas – viena iš aplinkybių, dėl kurių galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo.

Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo.

Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.  Atnaujinus tyrimą D.Trumpo marti Lara Trump leptelėjo, kad uošvis privertęs FTB atskleisti, ką ši įstaiga veikia – esą jis visą laiką teigęs, kad H.Clinton netinkama prezidentės pareigoms, tad tyrėjai negalėjo slėpti, kad pratęsė darbą.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Gal fiziškai ir neturėjo akistatos su Generaliniu prokuroru (t.y. teisingumo ministru), tačiau jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir daryti veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus. FTB direktorius direktorius pavaldus Generaliniam prokurorui, jį 10 m. terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab, kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti 10 dienų anksčiau.

Spalio 30, sekmadienį, „The Wall-Street Journal“ atkasė, jog Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, kadangi kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta sudarant jiems politinių ir kitokių veikimo pranašumų.

FTB rinko duomenis apie Clintonų fondą, tačiau iki šiol jokių atvirų kontaktų su jo darbuotojais neturėjo. Vasario mėn. būta susitikimo tarp Teisingumo departamento ir FTB atstovų. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Dar daugiau – FTB pareigūnams liko įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius. H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuruoja FTB direktoriaus pavaduotojas  Andrew McCabe. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją dėl Clintonų fondo reikalų tarp Teisingumo departamento ir FTB. Atrodo, kad A. McCabe negalėjo būti 100 proc. nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virginijos senatą gavo arti pusės milijono dolerių iš tos  valstijos gubernatoriaus  Terry McAuliffe politino fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

D.Hamiltonas, V.Nevieros nuotr.

Jei Jungtinių Valstijų prezidentu taps Donaldas Trumpas, milžiniškų permainų, kurios abejotina, ar patiks Europai bei visam pasauliui, išskyrus galbūt Rusiją ir Kiniją, tikrai nebus išvengta, nors jo veiksmai ir bus labai suvaržyti. Hillary Clinton užtikrins tęstinumą, bet ir daug griežtesnį požiūrį į tarptautinės tvarkos laužytojus. Taip interviu „Veidui“ viešėdamas Lietuvoje teigė JAV politologas prof. Danielis Hamiltonas.

Rima JANUŽYTĖ

– Bene svarbiausia prieš JAV prezidento rinkimus yra kandidatų debatai televizijoje. Koks šiemet jūsų įspūdis apie šias kandidatų dvikovas?

– Televiziniai debatai paprasčiausiai kuria įspūdį. Jie neleidžia įsigilinti į detales. H.Clinton buvo „prezidentiška“ ir tinkamai atsakė į D.Trumpo kaltinimus, esą tokia nėra. Iš esmės ji šauniai atsakė į visus jo mestus kaltinimus. Žinoma, kai kuriais atvejais jis kalbėjo tai, su kuo jo šalininkai sutiktų. Pavyzdžiui, kritika dėl elektroninių laiškų ir panašiai. Tačiau tai iš esmės reikšmingai nepakeitė apklausų rezultatų, nors iš karto po debatų daugelis apklaustųjų sakė, kad ji pasirodė geriau.

– Ar JAV rinkėjai iš esmės „jautrūs“ debatams?

– Ne, nepasakyčiau. Debatai skirti neapsisprendusiems. Nors visi šiuos debatus labai sureikšmina, daugeliui rinkėjų tai tėra rinkimų kampanijos dalis, o ne būdas pasirinkti, už ką balsuoti. Galbūt debatai svarbesni tik tiems, kurie šiaip nesidomi politika ir nori susidaryti įspūdį apie partijų kandidatus.

Debatai reikšmingai paveikti rinkėjų nuomonę gali tik tuo atveju, jei jų metu paaiškėja kažkas tikrai pribloškiamo ar sensacingo. Šiuo atveju taip tikrai nebuvo. Šie debatai nepadėjo iš anksto aiškiai suprasti, kas bus rinkimų nugalėtojas.

– Ką prognozuojate jūs?

– Labai tiksliai pasakyti sunku. Beje, prezidento posto laimėtojas ne mažiau svarbus už Kongreso sudėtį – juk rinkimų dieną mes renkame ne tik prezidentą, bet ir visus Atstovų rūmus (vieni iš dvejų Kongreso rūmų, laikomi žemaisiais rūmais – R.J.) bei trečdalį JAV Senato.

Kol kas visiškai neaišku, koks bus šis Kongresas. Galimas dalykas, kad H.Clinton pergalės atveju Senatas „atsigręš“ į demokratus. Tai būtų visai kas kita, nei yra dabar, kai prezidentas – demokratas, o Senatas – resublikoniškas.

Jei laimėjus H.Clinton Senate ir vėl dominuotų respublikonai, vėl turėtume nesusikalbančią valdžią.

– Ko po JAV rinkimų tikėtis Europai, Baltijos šalims?

– Galiu tik nujausti, kas būtų kiekvieno kandidato laimėjimo atveju ir remtis tuo, ką kandidatai yra sakę viešai. Pavyzdžiui, NATO klausimu H.Clinton labai aiškiai pasakė: jūs esate mūsų sąjungininkai. Per debatus ji paminėjo 5-ąjį straipsnį, apie sąjungininkų gynybą kalbėjo labai tiesiai ir aiškiai. Sakyčiau, kalbėjo net ne susirinkusiai auditorijai, o būtent sąjungininkams.

Jos, kaip prezidentės, tipažas, mano nuomone, būtų „vyriškesnis“ už Baracko Obamos, jei galima taip sakyti. Ypač kai kalbama apie NATO ir Aljanso vaidmenį čia, Baltijos šalyse.

Taip pat ji ragintų sąjungininkus Vakarų Europoje plėsti savo pajėgas, kad jos galėtų būti dislokuojamos Baltijos regione. Tai labai svarbus uždavinys, nes Europos pajėgos šiuo metu nėra pajėgios to daryti.

H.Clinton taip pat skirtų didelį dėmesį taktikai prieš hibridinius karus, informacines atakas ir panašius veiksmus, kuriuos stebime iš Rusijos pusės. Ji labiau palaikytų ir Ukrainą. Galbūt įskaitant ir šios šalies ginklavimą. Šiuo klausimu H.Clinton greičiausiai sulauktų Kongreso paramos, nes šis bent šiuo metu labai pritaria Ukrainos ginklavimui.

Jei kalbėtume apie sankcijas Rusijai, ji jas norėtų ne tik palikti, bet galbūt ir dar sugriežtinti.

– O jeigu laimės D.Trumpas?

– NATO klausimu jis jau ne kartą pasisakė: visuomet atkreipdavo dėmesį, kad sąjungininkės nesilaiko įsipareigojimų dėl gynybos biudžeto ir keldavo klausimą, ar tokiu atveju JAV turėtų automatiškai joms padėti. Vis dėlto D.Trumpas palaiko NATO. Jam tik nepriimtina, kad NATO neįsitraukia į kovą su terorizmu. Tai pagrindinė jo kritika. Beje, H.Clinton dar per pirmuosius televizinius debatus jam priminė, kad 5-asis straipsnis buvo aktyvuotas kaip tik po Rugsėjo 11-osios. Be to, minėtos ir NATO misijos Afganistane, o juk kai kurios NATO šalys ten vis dar tebėra.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Apibendrinant – H.Clinton spaustų sąjungininkes pasiekti 2 proc. BVP gynybai, o D.Trumpas norėtų, kad sąjungininkai apmokėtų viską. Klausantis jo susidaro įspūdis, kad JAV pajėgos Europoje yra paslauga europiečiams, o šie turi apmokėti sąskaitą už šią paslaugą.

– Kaip klostysis JAV santykiai su Rusija laimėjus vienam ar kitam kandidatui?

– H.Clinton būtų griežtesnė nei B.Obama. Manau, ji siektų priversti Rusiją skaitytis su tarptautine teise, pavyzdžiui, kad niekas neokupuoja kaimynų. Tačiau tuo pat metu ji ieškotų sričių, kuriose su Rusija įmanoma bendradarbiauti. Šios sritys nesusijusios su saugumu, o veikiau su kitomis aktualijomis – klimato kaita, Šiaurės Korėja ar panašiai. Be to, ji mėgintų rasti priėjimą prie Rusijos visuomenės, o ne vien prie valdančiojo elito, nors tai ir būtų labai nelengva užduotis.

D.Trumpas įsivaizduoja, kad su Rusija galima palaikyti tokius santykius, kurie nekeltų problemų. Juk yra pasakęs: „Argi nebūtų puiku, jei palaikytume puikius santykius su Rusija?“ Manau, su jo ambicijomis ir užmojais visai tikėtina, kad po rinkimų jis nuvyktų į Rusiją ir pasiūlytų trauktis vienas kitam iš kelio ir netrukdyti vienas kitam. Ir tai ne tik apie sankcijas, kurias jis, tikėtina, norėtų panaikinti.

– Čia nekokios žinios Ukrainai, ar ne?

– Tikrai taip. Valstybių, kurios nėra tokios galingos kaip JAV ar Rusija ir kurios atsiduria kažkur tarp šių dviejų galybių (jos dar vadinamos „antraeilėmis“ galybėmis), laukia sunkūs laikai. Ir ne vien dėl galimo štai tokio Rusijos ir JAV susitarimo, bet apskritai dėl „sandorinės“, transakcinės diplomatijos, už kurią pasisako D.Trumpas.

Jei kalbėsime apie Europą, labiausiai nerimauti turėtų ES ir NATO nepriklausančios žemyno šalys, esančios Rytų Europoje, Vakarų Balkanuose. Tačiau vėlgi gerai, kad mūsų prezidentą riboja sistema, t.y. Kongresas. Prezidentas negali imti ir pasakyti, kad mes darome tą ir aną, tam pirmiausia turi pritarti Kongresas. Pavyzdžiui, sankcijų klausimu. Sankcijos, beje, labai populiarios tarp amerikiečių, tad nenoriu tikėti, kad D.Trumpas kovotų ne tik su visais amerikiečiais, bet ir su sankcijoms pritariančiais savo partiečiais respublikonais.

– Kaip jūs apskritai vertinate Respublikonų partijos ateitį? Regis, partija gana susiskaldžiusi.

– Tai per švelniai pasakyta! Joje vyksta tikras pilietinis karas. Daug „klasikinių“ respublikonų jau pareiškė, kad nedirbs su D.Trumpu, nes jis yra pamišėlis. Manau, kad jam tapus prezidentu nesutarimai partijos viduje niekur nedingtų.

– Jei D.Trumpas taptų JAV prezidentu ir vis dėlto sulauktų Kongreso bei partiečių pritarimo, kaip manote, ar pati Rusija priimtų JAV kvietimą „draugauti“? O jei taip, ar nepanaudotų šių patogių netrukdymo santykių kokiems nors blogiems tikslams?

– Sunku pasakyti. JAV dešimtmečiais atmesdavo net menkiausias prezidentų – tiek demokratų, tiek respublikonų – užuominas apie įtakos mažinimą. JAV visuomet labai atidžiai stebi valstybių elgesį ir pritaria tik demokratijos principais paremtiems pokyčiams. Visos šalys, net ir pati Rusija, turi laikytis šių principų. Beje, net Vladimiras Putinas raštiškai sutiko šių principų laikytis. Tik, deja, tokį įsipareigojimą sulaužė.

Taigi, kad naujas JAV prezidentas paneigtų dešimtmečius galiojusią JAV politiką ir jų įtakos sferą, beveik neįtikėtina. Tai būtų tikras lūžis. Ir su tuo tikrai kovotų Kongresas, net jei jame daugumą sudarytų respublikonai.

Taigi, nepaisant D.Trumpo įsivaizdavimų, jo veiksmai bus labai suvaržyti.

– Dar vienas svarbus klausimas – prekybiniai Europos ir JAV santykiai. Kaip planus susitarti dėl laisvosios prekybos zonos gali paveikti rinkimų rezultatas?

– Abu kandidatai šiuo klausimu labai atsargūs, nes niekas nežino, kas bus pačioje Europoje. Gal teks tartis dėl atskiros sutarties su Jungtine Karalyste. Neaišku, kuo baigsis rinkimai Vokietijoje ir Prancūzijoje kitų metų rudenį. Net atskirų Europos valstybių vyriausybės šiuo klausimu nėra vieningos.

Jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta.

Bet kuriuo atveju manau, kad jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta. O juk ji svarbi ne tik prekybiniu požiūriu – ji svarbi siekiant aukštesnių kokybės standartų, kurie svarbūs tiek JAV, tiek Europai. Tai svarbu siekiant mums ir jums išlikti taisyklių kūrėjais, o ne taisyklių priėmėjais, kai kalbame apie pasaulinę rinką. Kitaip sakant, ši sutartis gali ir turi pakelti kartelę visam pasauliui.

– Kaip abu kandidatai vertina Kiniją ir kaip klostysis JAV santykiai su šia valstybe?

– H.Clinton siekia integruoti Kiniją į pasaulio ekonomiką bei kitas struktūras ir yra pasirengusi atsižvelgti į Kinijos privalumus. Tačiau ne mažiau svarbu siekti pokyčių silpnosiose srityse: dėl interesų Pietų Kinijos jūroje, Kinijos santykių su kaimynėmis, žmogaus teisių šioje šalyje. H.Clinton stiprioji pusė – gebėjimas kurti partnerystes, aljansus, kitaip sakant, tam tikrą pasaulio architektūrą.

D.Trumpas ir šiuo atveju į viską žiūri paprastai: kiek susimoki, tiek gauni. Ir, beje, jam kur kas priimtiniau ne aljansai, o dvišaliai santykiai su kiekviena šalimi atskirai. Architektūra jam nė motais. Kaip ir visi „antraeiliai“ reikalai, tokie kaip žmogaus teisės Kinijoje. Jam rūpi tik ekonominiai santykiai. Kaip ir Rusijos atžvilgiu, galima tikėtis, kad Kinijai jis pasiūlytų netrukdymo vienas kitam politiką. Taip pat jis jau dabar kalba su Japonija ir Pietų Korėja. Tai skamba maždaug taip: „Taip, jūs mūsų partneriai, bet jūs mokate nepakankamai. Todėl sudarysime naują sandorį.“

Manau, tapęs prezidentu jis siektų perrašyti susitarimus su daugybe valstybių. Per debatus jis jau užsiminė apie Saudo Arabiją, sakydamas, kad, girdi, mes giname Saudo Arabiją, o ji nieko už tai nemoka – negerai.

Tokia yra D.Trumpo kalbėjimo maniera.

– Kaip toks dvišalių, o ne daugiašalių santykių modelis gali paveikti JAV įtaką arba įvaizdį pasaulyje?

– H.Clinton kiekviena proga kalba ne tik su JAV rinkėjais, bet su viso pasaulio žmonėmis ir jiems kaskart pakartoja, kad JAV visuomet laikosi žodžio. Ji kuria koalicijas, kuriose pagrindinis vaidmuo tektų JAV, bet kitos šalys irgi būtų svarbios.

D.Trumpo retorika kuria visiškai kitokią atmosferą. Net nesvarbu, ką jis daro, – pakanka to, kaip jis kalba: JAV partneriai nėra pratę prie tokio tono.

Tai būtų šokas ir reikėtų laiko priprasti prie naujų žaidimo taisyklių. Prisiminkime, kaip buvo, kai į prezidento postą atėjo George‘as W.Bushas. Per akimirką viskas pasidarė visiškai kitaip, nei buvo vadovaujant Billui Clintonui. Condoleeza Rice ir daugybės šalių ambasadoriai sukviečiami susipažinimo pietų, o G.W.Bushas skelia: žinote ką? Kioto protokolo nebėra.

Panašiai ir D.Trumpas. Jis nesitaria, jis deklaruoja, ir tai daugelį gali šokiruoti. Ypač Europoje, kur galioja visiškai kitokia diplomatijos kultūra.

– Ar matote daugiau D.Trumpo panašumų su G.W.Bushu arba su kuriuo nors kitu ankstesniu JAV prezidentu?

– Kiekvienas kandidatas yra labai unikalus. Antai H.Clinton yra tikra politikos žinovė. Ji žino, kaip viskas veikia. Ji gilinasi į konkrečius klausimus iki smulkmenų. Ji viskam pasirengia detalius planus. Tokia ji būtų ir tapusi prezidente: pasinertų į detales.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas. Jei jam pateiksi kelis pasirinkimus, jis iš karto apsispręs, kuris jam labiau patinka. H.Clinton, priešingai, viską išnagrinės po kaulelį ir tik tada priims racionalų sprendimą.

D.Trumpo viceprezidentui teks labai daug darbo – jam reikės galvoti, kaip įgyvendinti D.Trumpo pažadą „Make America Great Again“. Nes D.Trumpas būtent taip jam suformuluos užduotį ir nueis.

Toks buvo Ronaldas Reaganas. Jam niekada nerūpėjo detalės. Tuo metu viceprezidentas buvo George‘as Bushas, kuris, laimė, buvo politikos žmogus ir kuriam rūpėjo detalės.

G.W.Bushas irgi rėmėsi nuojautomis, įspūdžiais, instinktais. Jis tikrai negaišdavo laiko smulkmenoms, nes tai buvo viceprezidento Dicko Chaney darbas.

Tokių politikų yra, taip pat ir Europoje. Tačiau ar JAV dabar reikia būtent tokio prezidento? Tegul šis klausimas lieka atviras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton ir D.Trumpas

Hillary Clinton biografas 2024-aisiais rašo memuarus ir prisimena dvi H.Clinton  – 45-osios ir 46-osios JAV prezidentės, kadencijas. Jo pasakojimas prasideda nuo 2017 m. sausio 20-osios ryto, kai H.Clinton po pergalės praėjusių metų lapkritį vykusiuose rinkimuose duoda priesaiką ir įžengia į Baltuosius rūmus kaip jų šeimininkė.

Rima JANUŽYTĖ

1-oji diena

Inauguracija ir visi su tuo susiję malonumai. Pri­siekia H.Clinton ir jos viceprezidentas Timas Kai­ne’as. Po penkių minučių respublikonų vadovaujami Atstovų rūmai pradeda impičmento procedūras. Bernie Sandersas savo rėmėjams aiškina, kad vis dar yra galimybių pakeisti rinkimų rezultatus, o jam – tapti prezidentu.

2-oji diena

Paaiškėja, kad H.Clinton inauguracijos ceremonija Baltiesiems rūmams kainavo 500 tūkst. dolerių. Ji atsisako pateikti išlaidų ataskaitą.

5-oji diena

Prezidentė H.Clinton atskleidžia planus praleisti mergaičių savaitgalį su Vokietijos kanclere An­ge­la Merkel. „Mes to vertos“, – sako JAV preziden­tė.

8-oji diena

Negalėdama pamiršti nesusipratimų dėl nutekėjusios iš elektroninio pašto informacijos, prezidentė imasi priemonių asmeniniam susirašinėjimui apsaugoti ir pakeičia privataus serverio slaptažodį iš 1234 į 12345. Respublikonai pareikalauja atlikti išsamų tyrimą.

11-oji diena

Prezidentė H.Clinton paskelbia pirmąjį istorijoje „Džentelmenų bilį“, pagal kurį vyrams įsigalioja kitokios sveikatos apsaugos sąlygos nei moterims. „Tegu supranta, kaip mes jaučiamės“, – sako prezidentė.

12-oji diena

H.Clinton suteikia Donaldui Trumpui visišką mokesčių amnestiją, užbaigdama prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą, kuriuo jis sutiko kandidatuoti į JAV prezidentus.

17-oji diena

„New York“ žurnale pasirodo straipsnis „Ar ne­buvome per griežti Donaldui Trumpui?“ Ra­šy­toja Toni Morrison pavadina H.Clinton „trečiąja tamsiaode JAV prezidente“.

26-oji diena

Prezidentė vėl užsimena apie anksčiau primirštus planus susitikti su A.Merkel. „Galbūt kitą mė­nesį“, – svajoja H.Merkel.

33-ioji diena

Rusija užpuola JAV. H.Clinton laimi.

42-oji diena

ISIS surengia kasmetinius apdovanojimus Si­rijoje. Visų nuostabai, H.Clinton gauna apdovanojimą kaip svarbiausia veikėja. Šia proga pasako įsimintiną kal­bą. Respublikonai reikalauja specialaus tyrimo.

54-oji diena

Joe Bidenas T.Kaine’ui sako, kad jis „jau tuoj tuoj“ išsikraustys iš prezidentinės rezidencijos. Tai 54 kartą skambantis pažadas.

62-oji diena

Skambina A.Merkel: „Tai kada bus tas mergaičių savaitgalis?“

76-oji diena

Respublikonų stovykloje kyla skandalas „Pro­secutor-gate“ („Kaltintojų skandalas“). Respubli­ko­nų partijoje nelieka nė vieno specialaus tyrėjo, galinčio tirti H.Clinton veiklą.

82-oji diena

Mergaičių savaitgalis atšaukiamas. H.Clinton net nepaskambina A.Merkel apie tai pranešti, nes žino, kad A.Merkel ir taip žino.

83-ioji diena

H.Clinton nustebina Kanadą pastatydama di­džiu­­lę sieną, siekiant apsaugoti šiaurinę JAV sieną. Priverčia Kanadą už tai susimokėti.

93-ioji diena

„Goldman Sachs“ vadovų vaikams surengiama tradicinė velykinių margučių ridenimo šventė.

95-oji diena

Paviešinamos iš palydovo darytos nuotraukos, ku­riose užfiksuota, kaip A.Merkel ir Didžiosios Bri­ta­nijos premjerė Theresa May pusryčiauja ant pievutės. H.Clinton paskelbia gynybos parengtį (DEFCON, Defence readiness condition – red.past.)

100-oji diena

Libija paskelbia siekianti tapti vakarietiška de­mokratija. Respublikonai atsisako pripažinti H.Clin­­­ton vadovavimo šaliai šimtadienį, nes D.Trum­­­­pas pareiškia, kad moterys skaičiuoja dienas tik tada, kai vėluoja menstruacijos. Tad šimtadienis šiuo atveju neturįs jokios prasmės.

101-oji diena

Atliekama analizė siekiant nustatyti tikslus ki­toms šimtui dienų. Rinka rodo didžiulį augimą, BVP augimas – rekordinis. Analitikai patvirtina ma­­­­žėjantį nedarbą ir sparčiai didėjančią moterų per­kamąją galią.

Šis šmaikštus, tačiau visas pagrindines H.Clin­ton ir jos konkurento D.Trumpo silpnybes šaržuojantis Davido Mandelio šimto dienų scenarijus (tie­­­­­sa, gerokai ilgesnis – mes pateikiame sutrumpin­­tą jo versiją) publikuotas „The New York Ti­mes“. Skaitytojai į jį reagavo ir su šypsenomis, ir su aša­romis. Vieniems amerikiečiams atrodo, kad H.Clin­ton pergalė rinkimuose bus didžiausia JAV sėkmė, kitiems – tragedija.

Lygiai taip pat mano ir prognozuojantieji D.Trum­­po pergalę. Yra jos laukiančių, yra bijančių kaip baisiausio košmaro. Vis dėlto „Veidas“ kelia klausimą: o jeigu rimtai? Kas blogiausio gali nutikti JAV, Europai, Baltijos šalims vieno ir kito kandidato pergalės atveju?

H.Clinton: nuolatinė konfrontacija arba su respublikonais, arba su radikalesniais demokratais

Su D.Mandelio prognozėmis, kokios būtų pirmosios H.Clinton dienos Baltuosiuose rūmuose, iš es­mės sutinka daugelis analitikų. Jų nuomone, vyk­tų nepaliaujama kova tarp prezidentės ir respublikoniškojo Kongreso, o noro ieškoti kompromisų nerodytų nei viena, nei kita pusė. Galiausiai dalis amerikiečių imtų gailėtis, kad balsavo už demokratų kandidatę, o ne jos komiškąjį konkurentą.

Ir pati H.Clinton esą puikiai supras, kad visuotinio amerikiečių palaikymo ji neturi, nes dalis rinkėjų už ją balsavo tik rinkdamiesi mažesnę blogybę iš dviejų.

Politikos įvykių apžvalgininkas Frederickas M.Hessas daro vienintelę išimtį: nebent H.Clinton ryžtųsi kompromisams. Bet tada ji turėtų sušvelninti savo vidaus politikos pasiūlymus, o į kabinetą įtraukti tris ar keturis ją parėmusius respublikonus. Taip H.Clinton galbūt pavyktų panaikinti metų metus trunkantį pykčio ir įtarumo kupiną ideologinį susiskaidymą.

Vis dėlto, politologo nuomone, labiau tikėtina, kad H.Clinton politinio susitaikymo keliu nežengs. Daug labiau tikėtina, kad nuo pat pirmos dienos ji aktyviai siektų visko, kam labiausiai priešinasi respublikonai: įvesti nemokamą aukštąjį mokslą daugeliui studentų, didinti mokesčius, toliau diegti prezidento Baracko Obamos iniciatyva priimtą pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą („Obamacare“), didinti federalinės valdžios vaidmenį ikimokyklinio ugdymo sistemoje, o teisėjus skirti pagal progresyvumo kriterijus. Ji pasirinktų radikalesnį kelią ir taip įsiteiktų naujiesiems kairiesiems, kuriems atstovauja senatoriai Elizabeth Warren bei B.Sandersas.

„Jei net ir didelės pergalės atveju H.Clinton sąmoningai apsispręstų įgyvendinti nuosaikesnę vidaus politiką, tai galėtų sukelti įtampą tarp jau ir taip susiskaidžiusių jos politinių rėmėjų“, – teigia F.M.Hessas.

Dar juodesnėmis spalvomis Amerikos likimą H.Clinton pergalės atveju piešia respublikonų rė­mėjai, pavyzdžiui, dabartinis Atstovų rūmų pirmi­ninkas Paulas Ryanas. Jo nuomone, JAV gresia du košmarai – mažesnis ir didesnis. Pirmasis – H.Clin­ton pergalė rinkimuose. Antrasis – jei Kon­gresą „už­grobs“ demokratai.

Jo manymu, tai reikštų dar blogesnę situaciją, nei ta, kai šaliai vadovavo B.Obamai. „Tai tikras mūsų šaliai gresiantis košmaras. Bus tas pats, kas vyko pirmaisiais B.Obamos vadovavimo metais, – visiškai absurdiški sprendimai, kuriuos vėliau teko kažkaip bendromis jėgomis taisyti“, – prognozuoja P.Ryanas.

D.Trumpas: reali grėsmė demokratijai

Vis dėlto kur kas daugiau juodųjų scenarijų prira­šyta galvojant apie galimą D.Trumpo pergalę. Daug kas socialiniuose tinkluose matė rūsčią žinomo režisieriaus ir aktoriaus, tikro niujorkiečio iš Man­­hatano Roberto De Niro kalbą, kurioje jis D.Trum­pą vadina nesirinkdamas žodžių: „Šuo. Idiotas. Bijau, kad mano šalis nepasirinktų visiškai blogos krypties. Krypties, kurią siūlo D.Trumpas.“

Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Žurnalo „The New Yorker“ bendradarbis Ada­mas Gopnikas D.Trumpą vadina liberalios konstitucinės Jungtinių Valstijų santvarkos priešu. „Ame­ri­kos respublikai grėsmę kelia pirmasis šiuolaikinėje is­torijoje atvirai nedemokratiškas vienos iš didžiųjų par­tijų vadovas“, – sako A.Gopnikas.

Daugelis kitų komentatorių D.Trumpą apibūdina kaip „pavojų respublikai“ ar „grėsmę respublikos išlikimui“.

Apžvalgininkas Mike’as Moranas labiausiai bijo to, ko labiausiai tikisi P.Ryanas, – respublikonų diktato ir Kongrese, ir prezidento pozicijoje. Tokiu at­veju D.Trumpas be jokių kliūčių įgyvendintų pačius blogiausius sumanymus, pavyzdžiui, keltų akcizus prekėms, importuojamoms iš mažo darbo užmokesčio šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Meksikos, ir dėl to susipyktų su puse planetos.

Jei laikysis savo rinkimų pažadų, D.Trumpas su daugeliu pasaulio šalių ims bendrauti ultimatumais, užvers Pasaulio prekybos organizaciją skundais, o blogiausiu atveju JAV išstos iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA).

Užsienio politikos srityje susidurtume su tokiais radikaliais pasiūlymais, kaip JAV sugrįžimas į Iraką, įsipareigojimų NATO atsižadėjimas, sankcijų Ru-sijai panaikinimas.

Maža to, net ir be Kongreso pritarimo jis galėtų pasinaudoti kai kuriomis savo galiomis, ir net neabejotina, kad pirmiausia panaikintų B.Obamos įdiegtą rinkos reguliavimo schemą, atrišdamas rankas finansinių paslaugų, energetikos, kasybos ir kituose verslo sektoriuose, kuriuos B.Obama vargais negalais buvo pažabojęs.

Kartu su Kongresu D.Trumpas pasistengtų prastumti naują taupymo planą, kuris paliestų labai daug viešojo sektoriaus darbuotojų, energetikos ir švietimo sritis, o  įmonėms būtų mažinami mokesčiai. Analitikai skaičiuoja, kad D.Trumpo užmojai JAV deficitą vien per pirmuosius keletą metų gali padidinti nuo 2,5 proc. BVP 2017-aisais iki net 7 proc. 2020-aisiais. Tai neabejotinai padidintų skolinimosi kainą, o visa tai neigiamai paveiktų viso pa­saulio ekonomiką.

„Swedbank“ analitikė Laura Galdikienė įsitikinusi, kad nors D.Trumpas pasisako už finansų rinkų paprastai teigiamai vertinamus mažesnius mokesčius bei menkesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, dėl griežto jo požiūrio į laisvą prekybą, imigraciją bei gynybą jo pergalė gali sukeltų sąmyšį pasaulio finansų rinkose: akcijų kainos gali smukti maždaug de­šim­tadaliu, įkandin pasektų ir pagrindinių JAV prekybos partnerių valiutos.

Kas laukia Baltijos šalių?

Respublikonų kandidatas D.Trumpas dar liepos mė­nesį pareiškė, jog Baltijos šalių priklausymas NATO dar nereiškia, kad JAV automatiškai bėgtų jų ginti Rusijos puolimo atveju. „Rusija yra Europos problema, ne JAV. Be to, valstybės, kurios tikisi JAV pa­laikymo, turi susimokėti tiek, kiek joms priklauso“, – pareiškė D.Trumpas, sukeldamas diskusijų ban­gą ne tik Baltijos šalyse, bet ir Lenkijoje bei Uk­rai­noje, kurios su JAV partneryste sieja itin daug vilčių.

Kaip pabrėžia JAV analitikas Maxas Fisheris, lai­mė, Rusijos užpuolimo scenarijus beveik neįtikėtinas. Tačiau jeigu Rusija sumanytų išbandyti NATO pasiryžimą ginti Baltijos valstybes, situacija taptų labai komplikuota. Jeigu JAV atsiribotų nuo konflikto, Baltijos šalys taptų visiškai pažeidžiamos. O jeigu atsakas būtų griežtas, gresia net branduolinis kon­fliktas. Ką pasirinktų D.Trumpas? M.Fisheris sa­ko, kad atsakymas kone akivaizdus…

Ar galime tikėtis, kad D.Trumpas Baltijos šalis dėl JAV interesų paaukotų Rusijai? Vytauto Di­džio­jo universiteto politologė docentė Inga Unikaitė-Jakuntavičienė viliasi, kad toks scenarijus neįvyks, tačiau D.Trumpo pergalė Baltijos šalims reikštų kur kas daugiau netikrumo.

Galima viltis, kad JAV laimės sveikas protas, kitaip sakant – H.Clinton. Ši prezidentė iš esmės tęstų dabartinę JAV užsienio politiką, o Rusijos atžvilgiu laikytųsi net griežtesnės linijos negu B.Obama. Be to, H.Clinton jau ne kartą pa­tikino, kad NATO laikysis savo įsipareigojimų gin­ti šalis nares.

O jeigu laimės D.Trumpas? Vie­na yra rinkimų pažadai, kita – realybė. Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Belieka laukti JAV rinkimų rezultatų ir tikėtis, kad tai, kas nerealu, negali išsipildyti, o realybė bus ki­tokia nei komiškajame H.Clinton valdymo šimtadie­nio scenarijuje. Kad juokas bus ne pro ašaras, o atei­nantys metai negrasins nei pasaulio ekonomikos nuo­smukiu, nei naujais karais, juolab – branduoliniais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

JAV kandidatai

Jau šių metų lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų kampanija į šalies politinį gyvenimą įnešė kaip niekad daug sumaišties.

Justina POŠKEVIČIŪTĖ, geopolitika.lt

Respublikonų partijos lyderiai nežino, ką daryti su Donaldo Trumpo kandidatūra, kurią, rodos, kiekvieną dieną krečia nauji skandalai, o Demokratų partija kaltinama įvairiais jei ir ne nelegaliais, tai negarbingais metodais remianti Hillary Clinton kampaniją. Visos šios kontroversijos vertos analizės, nes daug ką atskleidžia ir apie bendrą JAV demokratijos būklę.

Donaldas Trumpas ir chaosas Respublikonų partijoje

D. Trumpo rinkiminę kampaniją supančių kontroversijų yra tiek daug, kad jų visų aprašyti tiesiog neįmanoma. Bene kasdien į viešumą iškyla naujų skandalų: kandidato seksistinių pasisakymų, įžeidimų įvairiausioms mažumoms, „Trump Foundation“ fondo panaudojimo asmeninėms reikmėms, atsisakymo parodyti savo mokesčių deklaracijas ir kitų. Atrodo, niekas negali stipriai pakenkti D. Trumpo kampanijai. Keista, bet tikriausiai viena tiksliausių metaforų, nusakanti šį reiškinį, yra britų politikos satyriko Johno Oliverio frazė: „Jis yra pasakęs visokiausių beprotiškų dalykų, kurių kiekvienas tarytum mažina kitų poveikį. Tai – vinių lovos principas: jei užlipsi ant vienos vinies, įsidursi, jei atsistosi ant tūkstančio vinių, nė viena jų tavęs nesužeis ir nieko neatsitiks.“

D. Trumpo kandidatūros sėkmė, ši „vinių lova“, netikėta ne vienam Respublikonų partijos lyderiui, šią partiją paliko sumišusią, įpykusią ir nežinančią, ko griebtis. Nemaža grupė JAV Kongreso respublikonų oficialiai pareiškė neremsiantys D. Trumpo ir net pasisakė už jo kampanijos nutraukimą. Net ir šį kandidatą oficialiai remiantys respublikonų lyderiai savo paramą jam tebereiškia nenoriai, kartu stengdamiesi nusitolinti nuo jo politinės personos. Štai JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Paulas Ryanas bei JAV Senato lyderis Mitchas McConnellis oficialiai neatsiėmė savo paramos D. Trumpui, bet savo komentaruose negaili jam kritikos. Atrodo, jog Respublikonų partijos elitas atsidūrė aklavietėje, nes savo kandidato palaikymas yra jų bent jau oficialiai skelbiamų vertybių pamynimas ir galimas kenkimas savo politinei karjerai.

Demokratų partijos kontroversijos

Pirmas didesnis Demokratų nacionalinį komitetą (angl. Democratic National Committee, DNC) sukrėtęs skandalas kilo „Wikileaks“ paviešinus DNC elektroninius laiškus, kuriuose buvo atskleistos šio komiteto pastangos pašalinti iš Demokratų partijos prezidento kandidatų varžybų Bernie Sandersą ir teikti pirmenybę H. Clinton. DNC pirmininkė Deborah Wasserman Schultz dėl šio skandalo buvo priversta atsistatydinti ir tuojau pat pakviesta prisijungti prie H. Clinton rinkiminės kampanijos komandos. Kalbėdamas su nepriklausomos žiniasklaidos „Democracy Now“ žurnalistais, „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange‘as šį incidentą komentavo šitaip: „Tai yra labai įdomus H. Clinton gestas, kuris parodo, jog jei imsies korupcijos, norėdamas jai padėti, tavimi bus pasirūpinta. (…) Nesvarbu, ką tu darai, kaip elgiesi: kol tai bus naudinga H. Clinton, tu būsi apsaugotas.“

„Wikileaks“ šių metų spalį paviešino dar daugiau elektroninių laiškų, kuriuose atskleidžiamas H. Clinton rinkiminės kampanijos darbuotojų ir įtakingų JAV žiniasklaidos kompanijų atstovų bendradarbiavimas, siekiant pavaizduoti H. Clinton kuo geresnėje šviesoje. Išankstinė straipsnių peržiūra ir patvirtinimas bei žiniasklaidos tam tikroms grupėms teikiamos kitokios draugiškos paslaugos nėra retas atvejis politikoje, tačiau galbūt įdomu tai, kad tiriamosios žurnalistikos puslapis „The Intercept“ šį bendradarbiavimą nusako itin detaliai, atskleisdamas netikėtai didelį šios draugystės mastą. Šitokia praktika ne tik kertasi su esmine spaudos funkcija politikoje, bet ir rodo H. Clinton kampanijos požiūrį į tai, kokiais metodais siekti savo tikslo yra leistina.

Nušviestos JAV demokratijos ydos

Šie netikėtumų pilni prezidento rinkimai atskleidė daug ir apie bendrą JAV demokratijos būklę, kuri sulig kiekvienu skandalu atrodo vis prasčiau. Pirma, Demokratų partija – nors ir su ne tokia kontroversiška kandidate priešakyje – yra ne ką mažiau apsaugota nuo skandalų nei jos konkurentai. Tie skandalai kyla visų pirma dėl kvestionuotinos demokratų rinkimų politikos, apimančios vidines aferas ir rėmimąsi stipriu spaudos sektoriaus lobizmu.

Antra, tai, kad rinkėjų paramą D. Trumpui sunku supurtyti, parodė, jog ji kyla iš tam tikrose JAV demografinėse grupėse ilgą laiką besiformavusių nuostatų – ultranacionalizmo, ksenofobijos, mačizmo, – su kuriomis ir jo rinkėjų baze Respublikonų partijos lyderiams reikės tvarkytis net ir dingus paties D. Trumpo fenomenui. Kokią Respublikonų partiją šie lyderiai nori matyti ateityje ir kas joje neturėtų būti toleruojama, yra kaip niekad aktualūs klausimai šiai partijai.

Galiausiai, šie prezidento rinkimai geriau nušvietė JAV žiniasklaidos situaciją ir priminė, koks svarbus yra organizacijos „Wikileaks“ vaidmuo bene kiekviename svarbesniame politiniame procese tiek JAV, tiek už jos ribų. Be „Wikileaks“ bei kitų nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos organizacijų ir patys kandidatai į prezidentus, ir jų partijos atrodytų gerokai kitaip, o daugybė bet kokiai demokratijai svarbių klausimų taip ir liktų neužduoti.

Pačioms JAV dabar visų pirma reikia atsakyti į klausimą, kas valdys šalį. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys, kokių ir kiek jų bus užduodama ateityje.

Šis straipsnis buvo publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Gary Johnsonas

Kandidatai į JAV prezidentus Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas yra laikomi vienais nemėgstamiausių rinkimų istorijoje. Atrodo, kad amerikiečiai, jei galėtų, greičiausiai nerinktų nė vieno iš jų. Vis dėlto dauguma balsuos už demokratų ar respublikonų kandidatą pirmiausia todėl, kad nebūtų išrinktas dar labiau nemėgstamas jo priešininkas. Tačiau yra ir daugiau kandidatų į JAV prezidento postą. Ar šie „nusivylimo rinkimai“ taps proga jiems iškilti?

Gytis KAPSEVIČIUS

„Gallup“ duomenimis, 57 proc. amerikiečių neprieštarautų, jei šalyje atsirastų stipri trečioji politinė jėga. Tai apie 11 proc. daugiau nei per pastaruosius rinkimus. Panašus taip manančiųjų skaičius buvo užfiksuotas ir dešimtmečiu anksčiau. Ypač didelis trečiosios partijos poreikis pastebimas tarp Respublikonų partiją palaikančių rinkėjų. Vis dėlto noras turėti stiprią trečią partiją praktiškai niekaip neatsispindi rinkimų rezultatuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose.

Šiais metais trečiųjų partijų kandidatai turi praktiškai tuos pačius matematinius šansus laimėti rinkimus kaip ir didžiųjų partijų kandidatai – Libertarų partijos atstovą Gary Johnsoną galės rinkti visų 50 valstijų rinkėjai. Tai pirmas kartas per dvidešimt metų, kai trečioji partija sugeba tai pasiekti. Už žaliųjų kandidatę Jill Stein bus galima balsuoti 48 valstijose, ir tai taip pat yra geriausias iki šiol šios partijos pasiekimas.

Tad bent jau ant popieriaus dauguma amerikiečių gali rinktis iš dar dviejų alternatyvių kandidatų.

Su kuo valgomi JAV libertarai ir žalieji

Libertarų partijos kandidato, buvusio Naujosios Meksikos gubernatoriaus G.Johnsono politikos kertiniai principai grįsti laisvąja rinka ir asmens laisve: maži mokesčiai, nedidelis valstybinis reguliavimas, daugelis probleminių sričių paliekamos spręsti rinkai. Tai apima tokias sritis, kaip žemdirbystė, iš dalies sveikatos ir socialinė apsauga, kai kurių sričių tyrimai. Jis nepritaria rimtiems apribojimams įsigyjant ginklą, remia marihuanos legalizavimą, kuris, jo nuomone, galėtų užbaigti valstybei daug resursų kainuojančią kovą su narkotikais. Amerikiečiams taip pat galėtų imponuoti ir jo griežtas požiūris į JAV piliečių sekimą ir jų informacijos saugumą. Taip pat, G.Johnsono nuomone, reikėtų mažinti mokesčių naštą ir valstybinį reguliavimą įmonėms, turtingieji neturėtų mokėti daugiau mokesčių nei kiti, reikėtų atsisakyti minimalios algos, padidinti pensijos amžių.

Jill Stein

Problema, kuri D.Trumpui padėjo įgyti populiarumą, imigracijos politika, G.Johnsonui atrodo visai kitaip. Jo planas – sukurti daugiau galimybių potencialiems nelegaliems emigrantams darbą Valstijose gauti legaliai.

Vienas iš aspektų, kurie libertarams rūpi labai mažai, – ekologija, tiksliau, ji juos domina tiek, kiek ji domina rinką. Tačiau šią politinę sritį padengia jau antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvaujančios žaliųjų kandidatės J.Stein politinė kampanija. J.Stein žada užbaigti iškastinio kuro naudojimą, nepritaria atominių elektrinių statybai, ragina kurti darbo vietas investuojant į atsinaujinančių išteklių energetiką, stabdyti naujas iškastinio kuro paieškas ir per artimiausius 15 metų pasiekti, kad energetika būtų 100 proc. atsinaujinanti.

Be drąsių ekologinių pareiškimų, kandidatė dalijasi panašiu požiūriu su G.Johnsonu į JAV piliečių sekimą, bet žada sveikatos apsaugos reformas, griežtai pasisako prieš Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP), akcentuoja pastaruoju metu vis aktualesnę problemą – policijos smurtą. Neturėtų stebinti ir tai, kad jos požiūris į imigrantus taip pat kur kas palankesnis nei D.Trumpo: ji nepritaria deportacijai ir ragina ieškoti variantų, leisiančių nelegaliems imigrantams lengviau įgyti teisinį statusą ar pilietybę.

Jeigu jie laimėtų, ką tai reikštų Lietuvai?

Pasaulį, Europą ar Lietuvą JAV prezidento rinkimai daugiausia domina dėl tolesnės galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikos krypties. H.Clinton ir D.Trumpas rinkimų kampanijos metu dalijosi planais, kaip įveikti „Islamo valstybę“ („Daesh“, arba ISIS), savo požiūriu į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, NATO ir kitus aktualius klausimus.

Atrodo, kad net ir itin paprastomis bei populistinėmis įžvalgomis garsėjantis D.Trumpas užsienio politikai skiria kur kas daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, G.Johnsonas. Neseniai televizijos eteryje jis prisipažino nežinąs, kas yra Sirijos krizės epicentre atsidūręs Alepo miestas. Negana to, dalyvaudamas kitoje laidoje jis niekaip negalėjo įvardyti mėgstamiausio užsienio politiko – prispaustas tiesiog pasirinko buvusį Meksikos prezidentą. Ko gero, tai nėra atsitiktinumas – visa kandidato rinkimų politika tikslingai koncentruojasi tik ties JAV vidaus politika.

G.Johnsono užsienio politikos pagrindas – JAV reikėtų nustoti būti „pasaulio policininku“ ir nesikišti į kitų valstybių reikalus, kol jos negraso pačių JAV saugumui. Vienas iš pažadų – sumažinti išlaidas kariuomenės reikmėms, nesivelti į Artimųjų Rytų konfliktus bei palikti Ukrainos ir Rusijos konfliktą spręstis be tiesioginio Amerikos įsikišimo.

Panašaus požiūrio, t.y. mažiau intervencinės politikos, laikosi ir J.Stein. Tam, kad sumažintų kariuomenei skiriamas išlaidas, stipriai kertančias šalies biudžetui, ji turi vieną grandiozinį planą – uždaryti daugiau nei 700 JAV karinių bazių užsienyje.

Miniatiūriniai šansai

Net jei politiniai pažadai atrodo gana patrauklūs, ar tai privers amerikiečius pažvelgti į šiuos kandidatus rimtai ir atiduoti jiems savo balsus? Nepaisant jau minėto rinkimų konteksto, tai gana abejotina.

Pirmiausia šiems kandidatams koją kiša palyginti nedidelis žiniasklaidos dėmesys, nedidelis ištikimų rėmėjų skaičius ir rinkimų kampanijos biudžetų skirtumas. Galų gale rinkimų istorija negailestinga: nors abi partijos dalyvauja toli gražu ne pirmuose rinkimuose (libertarai – nuo 1971 m., žalieji – nuo 2001 m.), didesnės sėkmės pasiekti iki šiol nepavyko. 2000-ųjų prezidento rinkimai buvo vieninteliai, kai trečiajai partijai pavyko reikšmingiau pasireikšti – tuometis žaliųjų kandidatas surinko 2,7 proc. visų balsų. J.Stein apklausos šiuose rinkimuose žada panašų kiekį balsų.

Libertarams išankstinės prognozės žada bene geriausius prezidento rinkimus partijos istorijoje. Nors prognozuojamas natūralus trečiųjų partijų kandidatų populiarumo sumažėjimas artėjant rinkimų dienai, kol kas apklausos G.Johnsonui žada apie 7,1 proc. visų balsų. Sėkmė ne tik padėtų pritraukti daugiau rėmėjų, padidintų partijos žinomumą, bet ir galėtų padėti geriau pasirodyti ateinančiuose rinkimuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose. Pastebima, kad kai kuriose valstijose G.Johnsonas daro daugiau įtakos H.Clinton, o ne D.Trumpo balsų kiekiui, tai yra atima iš demokratų kandidatės balsus. Tai ypač pastebima kalbant apie jaunesnius rinkėjus.

Ar G.Johnsonas gali laimėti ir bent vienoje valstijoje? Kol kas apklausos šios galimybės negali patvirtinti, o pastarąjį kartą valstijoje trečiosios partijos kandidatas laimėjo 1968 m. Kita vertus, G.Johnsonas „namuose“ – Naujosios Meksikos valstijoje visai nedaug atsilieka nuo lyderių.

Šiandienos politinėje aplinkoje, kur apklausos žada pergalę H.Clinton (nors ir nedidele persvara), stiprus trečias kandidatas būtų neabejotinai naudingesnis respublikonams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Clarkas S.Judge'as

Lietuvoje vykusios Seimo rinkimų kampanijai oratorystės perlų neišgirdome. Kaip sako JAV prezidentams kalbas rašęs ir rinkimų kampanijų strategijas rengęs Clarkas Judge’as, Amerikoje „toks triukas nepraeitų“.

Rima JANUŽYTĖ

C.Judge’as apie rinkimų kampanijas, regis, žino viską: klausydamasis vieno ar kito kandidato jis gali beveik neklysdamas pasakyti, kuris pelnys daugiau balsų. Tokios patirties jis įgijo dirbdamas Baltuosiuose rūmuose. Mat C.Judge’as buvo tuomečio viceprezidento George‘o Busho vyriausiojo komandos narys, rašė kalbas prezidentui Ronaldui Reaganui, buvo kviečiamas rašyti kalbų viršūnių susitikimams, o dabar politikus ir verslininkus konsultuoja kalbų, kampanijų, strategijos klausimais. „Veidas“ teiraujasi jo nuomonės apie JAV, Europoje, taip pat ir Lietuvoje vykstančias politikų varžybas ir jų gebėjimą sužavėti rinkėjus.

– Esate rašęs kalbas JAV prezidentams ir viceprezidentams, stambių korporacijų vadovams, taigi esate gerai žinomas kalbų rašytojas. Kaip tokiu tampama?

– Aš ilgai domėjausi viešu kalbėjimu. Daug ir įvairiai studijavau. Nors neturiu būtent tokio išsilavinimo, išstudijavau daugybę pavyzdžių, daug apie juos galvojau. Daug kartų turėjau progą ir pats viešai kalbėti. Tačiau pirmą kalbą parašiau netrukus po to, kai pradėjau dirbti Baltuosiuose rūmuose. Dirbau tiesiogiai su tarptautine ekonomikos politika, prieš tai dirbau vyriausybėje, tad buvau žmogus su patirtimi. Tiesa, ta patirtis nebuvo tiesiogiai susijusi su viešu kalbėjimu, tačiau aš kažkuria prasme buvau tarptautinės ekonomikos politikos srities rašytojas. Dar iki pradedant dirbti Baltuosiuose rūmuose man teko rašyti įvairiems žurnalams – tai buvo mano pragyvenimo šaltinis.

Baltuosiuose rūmuose buvau padėjėjas ir matydavau visus tekstus, kurie rašomi sekretoriui, antrajam sekretoriui, o skaitydamas informaciją, skirtą visuomenei, galvojau: ji tikrai bloga. Tai nereiškia, kad ši informacija nebuvo intelektuali. Ji tiesiog nebuvo gerai surašyta.

Taigi ėmiau tuos tekstus koreguoti, aiškindamas, kad pats esu rašantis žmogus. Mano pastabos buvo priimtos labai palankiai. Paaiškėjo, kad daugybė žmonių, kurių pareigos buvo aukštesnės negu mano, viską vertino taip pat.

Tuo metu susipažinau su vienu viceprezidento kalbų rašytoju ir ėmiausi jam padėti. Beje, ne tiek su rašymu, kiek su informacija apie tarptautinę ekonomikos politiką. Pamažu susikūriau šiokią tokią reputaciją, kol galiausiai tapau viceprezidento kalbų rašytoju. Tai buvo 1984-ieji, kaip tik prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Jos metu užsitarnavau reputaciją Baltuosiuose rūmuose, o kai atėjo laikas, buvau pasirinktas kaip vienas prezidento kalbų rašytojų.

– Sakote, kad išsinagrinėjote daugybę kalbų. Ar tebedarote tą patį? Ar gera politiko kalba šiandien yra panaši į gerą politiko kalbą 1984-aisiais?

– Ne laikas svarbiausia. Svarbiausia – „pagauti“ savo kalbėtojo balsą. O daugelis kalbėtojų jo nė neturi. Arba dar patys jo neatrado. Aš dirbau su prezidentu ir su žmogumi, kuris vėliau tapo prezidentu. Šie žmonės žinojo, ką sako. Daug žmonių – gal net daugelis – to nesugeba. Kai dirbi su žmogumi, kuris moka kalbėti, privalai tą jo kalbėjimą perprasti. Suprasti, ko jis siekia, ką nori nuveikti, kokių aistrų jis turi, koks jis nori būti matomas viešumoje. Viskas priklauso nuo žmogaus – kiekvienas yra unikalus. Neseniai girdėjau, kad nors žmogaus DNR sudaryta iš 23 chromosomų ir gali atrodyti, kad viskas gana paprasta, pasirodo, jog tose chromosomose yra tiek informacijos, kiek neįsivaizdavome esant. Jei kaip palyginimą imtume USB atmintinę, tai 23 chromosomose yra tiek informacijos, kiek gali tilpti 2 tūkst. USB atmintinių pripildytų „Titanikų“.

Taigi turi pajausti žmogaus unikalumą.

– O kaip auditorija? Ar ji bėgant laikui pasikeitė? Ką šiandieniniai klausytojai nori išgirsti iš kandidato?

– Auditorija nori girdėti tai, kas tuo metu aktualu. Ypač ryškūs tarpkultūriniai skirtumai: kas priimtina vienoje kultūroje, nesuveiks kitoje. Reikia labai gerai tai išmanyti. Tačiau keičiasi ir reikalavimai prezidento kalboms. Beje, tą patį, manau, galima pasakyti ir apie prezidento kalbų rašymą Lietuvoje. Didžioji dalis auditorijos, kuri išgirs labai aukšto rango asmens kalbą, yra ne priešais tave, o prie televizoriaus, radijo imtuvo arba interneto. Anksčiau žiniasklaidos kanalų buvo palyginti nedaug, bent jau tokių, kurie pasiektų visą tautą. Pora trejetas laikraščių, keletas televizijos ir radijo transliuotojų. Visi jie darė tą patį, skleidė tą pačią informaciją. Net reporteriai tardavosi tarpusavyje ir nuspręsdavo, kas vienoje ar kitoje kalboje buvo svarbiausia, ko minėti neverta. Jie nekonkuravo tarpusavyje – priešingai, vadovavosi bendradarbiavimo nuostata. Taigi svarbiausias klausimas buvo tai, kaip tavo žinutę supras žiniasklaida, o tiksliau – kaip tave pacituos.

Citatos mums Baltuosiuose rūmuose buvo svarbiausias uždavinys. Kaip pasakyti sakinį, kad būtum pacituotas būtent taip, kaip tikiesi? Yra tam tikra kalbos struktūra, sakiniai, posakiai, kurie leidžia tai pasiekti. Ilgainiui išsiugdai jausmą, kaip ir ką pasakyti, kad būtum tinkamai cituojamas. Ištobulini techniką, kad būtum cituojamas kuo plačiau. Nesakau, kad būtent tam skirdavome daugiausiai laiko, tačiau būtent tai turėjo didžiausią poveikį.

Tai labai pasikeitė. Dabar tam skiriama daug mažiau dėmesio. Viskas ėmė keistis atsiradus internetui. Anksčiau dauguma žmonių iš visos kalbos išgirsdavo tik sakinį ar du, o dažniausiai perskaitydavo kažkieno kito parašytą santrauką. Tad būdavo labai svarbu, kokie tie sakiniai bus, kokiame jie bus kontekste. Dabar internete atsiranda visa kalba ar didžioji jos dalis. Pavyzdžiui, visa Donaldo Trumpo ir Hillary Clinton kalba. Gali susirasti visas anksčiau pasakytas kalbas.

Noriu pasakyti, kad vieno ar dviejų sakinių reikšmė dabar daug mažesnė. Trumpai sakant, per internetą tu gali pasiekti milijonus žmonių visame pasaulyje, ir nebėra taip svarbu būti tinkamai pacituotam. Taigi nebereikia tiek galvoti apie šmaikščias frazes, kurios anksčiau „prasimušdavo“ į žiniasklaidą.

– Tačiau D.Trumpas žaidžia būtent su citatomis. Ar manote, kad tai jis daro pats, sąmoningai, ar kažkas jam rašo kalbas ir pataria, kaip ir ką sakyti?

– Ir vienaip, ir kitaip. Ilgą laiką jis pats popieriuje pasižymėdavo pastabas. Dabar kartais perskaito ištisą kalbą, net neapsimesdamas, kad to nedaro. Kartais išlenda improvizacija, bet jų dabar būna gerokai mažiau. Prasidėjus dvikovai su H.Clinton jis suprato, kad turi keisti taktiką, priešingu atveju nelaimės balsų. Taigi D.Trumpas sutiko naudotis paruoštukais.

– Vis dėlto D.Trumpas ir dabar nevengia šiurkščių, aštrių frazių, įžeidinėjimų. Ar tai daro tyčia, ar jam kitaip neišeina?

– Jo duktė neseniai pasakė, kad jis yra nepataisomas įžeidinėtojas ir užgauliotojas. Jis užgaus bet ką – vyrą, moterį. Ypač jei nusimena ar pajunta iššūkį. Manau, kad kai kurie įžeidimai buvo suplanuoti. „Meluojantis Tedas“ (D.Trumpo pasisakymas apie kandidatą Tedą Cruzą – red. past.) buvo vienas tokių. D.Trumpas norėjo sukurti oponentams „prekės ženklus“. Kai kurie jų buvo visai sėkmingi ar bent jau įbaugino oponentus. Žiniasklaida susitelkė būtent į tai, ką sakė jis.

Kažkas suskaičiavo, kiek laiko eteryje jis gavo ir kiek tai būtų kainavę, jei už tą eterį jam būtų tekę susimokėti. Išėjo maždaug 8 mln. dolerių, ir tai buvo prieš kelis mėnesius. Jis įrodė esąs genijus, priverčiantis žiniasklaidą visą dėmesį sutelkti tik į jį. Tačiau dabar jis tai daro naudodamas mažiau šiurkščių komentarų. Galima sakyti, jis susiėmė. Daug labiau susikoncentravo į reikalus, į konkrečius klausimus.

– Vis dėlto JAV publikai jis „tiko“ ir būdamas įžeidinėtojas. Ką tai pasako apie ją? Amerikiečiams patinka įžeidinėjimai?

– Sakyčiau, jie jį mėgsta nepaisant to, o ne dėl to. Tai žinome ir iš apklausų, ir iš komentarų žiniasklaidoje. Šiurkštieji komentarai pasitarnauja patraukdami žiniasklaidos dėmesį, tačiau ne sukeldami simpatijas. Svarbiausia, kad dabar jis itin nuodugniai kalba apie kiekvieną klausimą, ypač politinį ir ekonominį, ir gali susidaryti įspūdis, kad jis – specialistas, labai atsidavęs, labai susirūpinęs. Tai sukelia pasitikėjimą. Net demokratai pripažįsta, kad apie kai kuriuos reikalus jis kalba labai rimtai. Atseit štai, pagaliau atsirado žmogus, kuris nusiteikęs tikrai rimtai. Kitas klausimas – kiek D.Trumpas darys tai, ką žada.

Ar jis deportuos žmones? Ne. Tačiau gal jis sugriežtins imigracijos politiką. Jei H.Clinton apie konkrečius dalykus kalbėtų taip pat rimtai kaip D.Trumpas, jis neturėtų tokio palaikymo kaip dabar.

Jos kampanijos ašis – status quo. O status quo nėra populiaru, net jei tai – geriausia politika.

– Ar galima pasakyti, kiek viešas kalbėjimas padeda pelnyti balsų arba kokią sėkmės dalį jis lemia? Ar įmanoma kaip nors apskaičiuoti ryšį tarp geros kalbos ir pergalės rinkimuose?

– Atsakysiu kaip kalbų rašytojas. Man pasisekė, nes dirbau su labai gabiais kalbėtojais. Jie būtų tai padarę ir vieni, be mano pagalbos. Su jais pasiekiau daugiau, nei būčiau pasiekęs be jų. Tačiau geros kalbos, gerai parašytos kalbos, kurios pagerina kandidato įvaizdį visuomenės akyse, buvo ir tebėra svarbiausia politinės kampanijos dalis. Jei nesugebi pasakyti kalbos, vargu ar laimėsi.

Vis dėlto šioje JAV rinkimų kampanijoje vyksta kai kas neįprasta. H.Clinton išleido šimtus milijonų dolerių televizinei reklamai. Spėkite, kiek sumokėjo D.Trumpas?

– Nieko.

– Teisingai, visiškai nieko. Jei jis laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

Jei D.Trumpas laimės šiuos rinkimus, bus paneigtos visos pastaruosius 50 metų galiojusios prezidentinės kampanijos taisyklės.

Jo kampanija beveik nieko nekainuoja: jis nenaudoja TV reklamos, jis nenaudoja savo korporacijų pinigų. D.Trumpo kampanija paremta duodamais interviu ir internetu platinamomis  jo kalbomis. Tai sudaro didžiąją jo kampanijos dalį. Ir tai visiškai kitokia strategija, nei įprasta.

– H.Clinton naudojasi senaisiais metodais. Ar galima sakyti, kad vyksta kova ne tik tarp kandidatų, bet ir tarp požiūrio į pačią rinkimų kampaniją?

– Daug žmonių mano, kad D.Trumpas pasirinko neįmanomą kelią. H.Clinton siekia, kad kiekvienas ją palaikantis amerikietis ateitų už ją balsuoti. Ir tai jau vyksta, nes valstijose prasidėjo išankstinis balsavimas. Agitacija balsuoti bendrą gautų balsų skaičių statistiškai gali padidinti 2–3 proc. Ir jei D.Trumpo ir H.Clinton gerbėjų skaičius bus labai panašus, bet H.Clinton rinkėjai – aktyvesni, ji laimės. Ir tik todėl, kad jis pasirinko naują kampanijos formą, o ji pasiliko prie senos.

Nesakau, kad nauja forma geresnė, bet jis ją mėgina. Pažiūrėsim, kuo tai baigsis.

– O kiek būtent JAV prezidentui svarbu, kad jo rinkimų kampanijos metu sakomos kalbos būtų palankiai priimtos užsienio šalyse, pavyzdžiui, Europoje? Juk nors kandidato kalba adresuojama rinkėjams, ją girdi visas pasaulis. Ar rašydamas kalbas galvodavote apie tarptautinę auditoriją?

– Visuomet. Kaip ir mano kolegos. Imkime D.Trumpo kalbą, kurioje jis pasisako NATO klausimu. Kai kas gal suprato, kad jis nepalaiko NATO, tačiau atidžiai išnagrinėjus jo pasisakymus galima pastebėti, kad jis nekvestionuoja paties Aljanso. Jis kelia klausimą dėl narių, nesilaikančių įsipareigojimo skirti 2 proc. lėšų gynybai. Lietuva šį kriterijų atitinka, bet kai kurios valstybės – ne. Ir net nenori to daryti.

Manau, D.Trumpas turi galvoje vieną labai svarbų, esminį klausimą: JAV finansinė padėtis yra labai labai bloga. Didelė skola, kuri nuolat didėja. Sveikatos apsaugos sistema, pensijų programa – mūsų padėtis dabar tokia, kad…

Prognozės tokios: maždaug po 15–25 metų 100 proc. JAV pajamų bus skiriama pensijų programai, sveikatos apsaugos vyresniesiems programai ir valstybės skolos palūkanoms padengti. Kitaip sakant, kiekvienas gynybai skirtas doleris bus skolintas. Kiek tai galės tęstis? Jei esi galinga valstybė ir sau keli tokioms valstybėms svarbius tikslus, susijusius su pasaulio saugumu, negali tuo rūpintis iš skolintų pinigų. Manau, D.Trumpas pradeda sakyti, kad kitos šalys privalo prisidėti. Gynyba turi būti tvari. Dabar turime lėktuvą, kurio projektavimas kainavo milijardą dolerių ir kuris tikriausiai niekada neskraidys, – girdėjote apie F-35?

Tai signalizuoja apie visiškai sugedusią vystymo ir įsigijimo sistemą. Ją reikia sutvarkyti, tačiau tai nevyksta greitai. Pirmiausia reikia sutvarkyti pensijų ir sveikatos apsaugos sistemas. Kad šalies fiskalinė sveikata pagerėtų, padaryti reikia labai daug. Ir manau, jog D.Trumpas pareiškė, kad jis bent jau pradeda apie tai galvoti. O jei jis tikrai turėjo omenyje tai, ką aš sakau, tuomet jis nusiteikęs rimčiau negu H.Clinton.

Čia buvo ilgas atsakymo variantas. Trumpai – kaip kalbos rašytojas, turi visuomet galvoti apie tarptautinę auditoriją. Tai ne tiesioginė auditorija, tačiau ne mažiau svarbi.

– Pokalbio pradžioje minėjote tarpkultūrinius skirtumus. Kalba, kurią gerai įvertina JAV rinkėjai, gali visiškai neatitikti europiečių lūkesčių ir supratimo, kokia kalba yra gera. Taigi ar įmanoma kaip nors apibrėžti ar apibūdinti geros amerikietiškos ir geros europietiškos kalbos standartą?

– Mano nuomone, europiečių politikų, išskyrus britus, kalbos yra mažiau aistringos ir biurokratiškesnės. Tokia kalba JAV „nepraeitų“. Amerikiečiams svarbu, kad kalba tave paliestų, sujaudintų, sudomintų.

Šiuo požiūriu H.Clinton kalbos kur kas europietiškesnės. Kai klausaisi D.Trumpo, nesvarbu, ar palaikai jį, ar ne, atrodo, kad jis kalbasi su tavimi. Kai klausaisi H.Clinton, vėlgi nepaisant politinių simpatijų susidaro įspūdis, kad ji tarsi mokytoja prie lentos aiškina pamoką. „Dabar, vaikučiai…“

Jaučiate skirtumą? Manau, tai viena H.Clinton silpnybių.

Skaitydamas paskaitas dažnai remiuosi buvusių JAV prezidentų pavyzdžiais, nuo R.Reagano iki Baracko Obamos. Kiekvieno jų viešas kalbėjimas atitinka tam tikrą muzikos formą. Tai tarpusavyje suderintos natos, kuriomis išgaunama tam tikra nuotaika, emocija, formuojamas pranešimas.

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

Kai manęs paklausia, koks yra H.Clinton kalbų skambesys, aš atsakau, kad jai nepakenktų nueiti į vieną kitą muzikos pamoką…

– O kokio ilgio kalba kandidatui yra tinkamiausia? Juk svarbu, kad auditorija nepradėtų nuobodžiauti.

– Žmonės linkę kalbėti per ilgai. Kažkokių konkrečių reikalavimų, kiek turi tęstis kalba, nėra. Svarbu jausti auditoriją, mokėti išlaikyti jos dėmesį. Žinoma, galimas ir priešingas variantas – atsistoti ir pasakyti per mažai. Bet dažniau pasitaiko ilgų kalbų. Tad nesvarbu, kiek kalba trunka, – būtina mokėti įtraukti klausytojus.

Kai G.Bushui vyresniajam rašiau kalbas, jas pateikdavau surašytas ant kortelių – na, žinote, kurias kalbančiajam po vieną rodo asistentas ir iš kurių kalba skaitoma. Jis paimdavo tas korteles į ranką ir sakydavo: „Gana sunku, Clarkai.“ Taigi išmokau kalbas „lengvinti“.

– Ar prašydavote, kad žmogus, kuris sakys jūsų parašytą kalbą, ją pirmiausia pasakytų jums? Juk gali būti, kad rašydamas intonaciją įsivaizdavote vienaip, o kalbėtojas jūsų žodžius gali perskaityti visai kitaip.

– Dirbau su tokio lygio žmonėmis, kuriems nieko nepaliepsi. Ne, man kalbų niekas nesakydavo. Tačiau galiu pasakyti, kad R.Reaganas jas perskaitydavo geriau, negu aš būdavau sumanęs. Nors labai aiškiai parašydavau mintį, jis suteikdavo tiems patiems žodžiams visai kitą prasmę, ir ta mintis tapdavo gilesnė. Tai subtilybė, kai pakanka intonacijos, kad galėtum kurti naujas prasmes. Jis mano kalbas patobulindavo nieko nekeisdamas. Šis žmogus tiesiog turėjo labai stiprų kalbos jausmą.

– Kuris JAV politikas, jūsų nuomone, buvo geriausias kalbų sakytojas, jei neminėsime Martino Lutherio Kingo?

– Kiekvienas laikmetis turėjo savo žvaigždes. Viskas priklausė nuo aktualijų, situacijos. Vienais laikais geriausi oratoriai buvo pastoriai – iš pastoriaus šeimos buvo kilęs ir tas pats M.L.Kingas. Tuo metu tai buvo tinkamiausia forma, atitinkanti auditorijos supratimą.

Vėliau buvo Franklinas D.Rooseveltas, pasižymėjęs dideliu literatūriškumu, – tokios buvo ir jo kalbos. Taip pat R.Reaganas, Billas Clintonas – šie prezidentai, manau, buvo geriausi oratoriai. B.Clintonas sugebėdavo įtikinti net tuo, kuo šiaip abejotum. Jis kalbėdavo labai nuosekliai, ir tai imponuoja.

B.Obama irgi žavimasi kaip kalbėtoju, nors manau, kad jo kalbėjimas pranoksta kalbų turinį.

30-asis JAV prezidentas Calvinas Coolidge’as, kiti prezidentai Dwighte‘as Eisenhoweris, Thomas Jeffersonas irgi kažkuo panašūs. George‘as Washingtonas nebuvo tobulas, bet kelios jo kalbos – labai stiprios.

Johno Kennedy kalbos irgi įsimintinos. O paskui kalbų lygis tarsi nukrito. Tiesa, G.W.Bushas buvo geresnis oratorius, nei daug kam atrodo.

Apibendrinant JAV istorijoje buvo keli puikūs oratoriai, nemažai gerų, daugelis – vidutiniai. Tačiau bent jau XX a. prezidentu galėjo būti išrinktas tik toks politikas, kuris sugebėjo gerai kalbėti. Tai rinkėjams labai svarbu – svarbiau negu XIX a.

– O kiek šalyje turi būti gerų kalbų rašytojų?

– Tik vienas! Kai dirbau Baltuosiuose rūmuose, mūsų buvo 14. Tačiau tikrai talentingų žmonių yra labai mažai. Tiksliau, jų yra, bet juos nusisamdyti – labai keblu.

Kartais žmogus sugeba labai gerai rašyti, bet menkai išmano kontekstą, politinę situaciją. Arba įsivaizduoja, kad jo parašytą kalbą politikas pasakys žodis žodin. Anaiptol – po kiekviena politine kalba pasirašo begalė žmonių.

Kitas puikiai rašo, bet nejaučia auditorijos. Parašyti gerą esė – ne tas pats, kas parašyti gerą kalbą. Čia kitas tempas, kita ritmika. Geras kalbų rašymas reikalauja visapusiško talento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA