H.Clinton D.Trump

Šiandien, rugsėjo 26 d., amerikiečių ir viso pasaulio akys nukryps į Hempstedą (Niujorko valstija), kur vyks pirmieji nacionaliniai kandidatų į JAV prezidentus tiesioginiai debatai.

Juose dalyvaus demokratų atstovė buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton ir skandalingais pareiškimais pagarsėjęs turtuolis respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Debatų, kuriuos transliuos visos didžiosios JAV ir tarptautinės televizijos, taip pat bus galima stebėti internetu, rezultatai neabejotinai turės įtakos amerikiečių požiūriui į kandidatus. Iš viso iki lapkričio 8 d. numatyti ketveri debatai. Šiuo metu H.Clinton ir D.Trumpo palaikymas yra apylygis. Dauguma apklausų rodo, kad procentais pirmauja H.Clinton keliais, tačiau neseniai išaiškėjusios kandidatės sveikatos problemos, kurias jos rinkimų štabas bando užglaistyti, nepraslydo nepastebėtos. D.Trumpas perėjo į puolimą ir pasirodė visame pasaulyje žinomo Dr. Ozo šou, kuriame pareiškė, kad „bus sveikiausias žmogus, kada nors išrinktas prezidentu“, ir pateikė neva to įrodymų.

Rusija

Erikas Niilesas Krossas, Estijos Parlamento narys, ankstesnis Estijos žvalgybos vadovas

Žinia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos įsilaužė į Hillary Clinton prezidentinės kampanijos kompiuterinę sistemą, atrodo kaip bandymas susilpninti jos poziciją prieš Donaldą Trumpą, bet gali atrodyti ir kaip konspirologinis pramanas.

Tačiau tiesa vis labiau neramina. Rusijos veiksmai nepriskirtini prie konspirologijos dalykų. Jie yra atvirai deklaruojamos doktrinos – sovietinio stiliaus politinės kovos – atgaivinimo elementai: jų žvalgybos tarnybos stengėsi didinti savo priešininkų nesutarimus, siekė silpninti Vakarų frontą, visur, kur tik buvo įmanoma, sėdamos prieštaravimus tarp jo narių ir gilindamos nuomonių skirtumus.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Įsilaužimo taikinys nebuvo vien Clinton. Taip pat Maskva nėra suinteresuota vien remti Trumpą (nors ir tikisi jį būsiant naudingą idiotą). Rusai yra nusitaikę į kur kas daugiau – į demokratinės Amerikos visuomenės nuostatas ir Vakarų liberalių vertybių visumą.

Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratiją ir mūsų taisyklių sistemą prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterių virusas. Jie per mūsų žiniasklaidos priemones skleidžia melą, nepagrįstus kaltinimus, sufabrikuotus faktus, nelegaliai užfiksuotus privačius pokalbius – vadinamąją kompromituojančią medžiagą, o paskui leidžia mums draskytis vienam su kitu, be to, dar varžydamiesi dėl reitingų ir pelnų.

Įsilaužimas į Clinton kompiuterių sistemą (ir ankstesnis Nacionalinio demokratų komiteto elektroninių laiškų nutekėjimas) nėra unikalus reiškinys. Tai yra paskiausia ir labiausiai matoma operacija (iš ilgos ardomųjų operacijų virtinės) prieš demokratines vyriausybes ir JAV sąjungininkus, įskaitant ir siekiančius NATO narystės bei ankstesnius Rusijos satelitus.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai apie Ukrainą buvo paviešinti labai neramiu laiku. Panašiai nutekinti įrašai Lenkijoje prisidėjo prie provakarietiškos vyriausybės pakeitimo, sudarydami galimybę iškilti labiau nacionalistinėms jėgoms, mažiau linkusioms padėti vadovauti Europos Sąjungai sunkiu jos gyvavimo laikotarpiu.

Taip pat keletą gerai parinktų ir tinkamu laiku paskleistų nutekinimų pateikė Edwardas Snowdenas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir neseniai Rusijos valdžios pripažintas kaip bendradarbiaujantis su šios šalies žvalgybos tarnybomis. Taip pat „Wikileaks“ buvo atvirai susieta su Rusijos saugumo tarnybomis pirmiausia kaip su kompiuterinių įsilaužėlių pagalba gautų dokumentų sąvartynas.

Nuo 2012 metų nutekinti įrašai, o kartais – ir sufabrikuotos medžiagos – prisidėjo prie provakarietiškų vyriausybių griuvimo Gruzijoje ir Moldovoje, priversdami Vašingtoną ir Briuselį pripažinti įvykusius oligarchinius perversmus siekiant sustabdyti tolimesnį Rusijos skverbimąsi.

Šias labai efektyvias pastangas kurti politinį nestabilumą – tik mažą dalį iš daugybės pavyzdžių – sieja dvi bendros gijos. Pirma, jos yra nukreiptos prieš Vakarų valstybes ir jų lyderius, jomis siekiama sukelti prieštaravimus tarp jų. Antra, Vakarai gana vangiai imasi ginti aukas ir nustatyti kaltininkus. Už viso šito – dažnai net atvirai – kyšo vadinamoji Rusijos ranka.

* * *

2000 m. tapęs prezidentu, netrukus Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmą nurodymą saugumo tarnyboms, kuriame nė trupučio neabejotinais žodžiais pabrėžiama revanšistinė pasaulėžiūra, Jungtinių Valstijų „pasaulinę hegemoniją“ deklaruojanti kaip grėsmę Rusijos saugumui. Vakarai ir toliau tikėjo (nors kartais sunkiai), kad Rusija yra partnerė. Tačiau Kremliaus požiūriu JAV liko jų „glavnyj protivnik“ – pagrindinis priešas.

Vakarai pavėlavo įžvelgti, kad karaliaujant Putinui Rusijoje įvyko KGB perversmas. Saugumo tarnybos dabar veikia nesivaržydamos. Jos yra valstybė. Šiuolaikiniame Rusijos hibridiniame kare Rusijos kariuomenė, diplomatai, žvalgybos tarnybos, valstybinė žiniasklaida, valstybinės įmonės, net jos sporto federacijos yra vienos valstybinės mašinos dalys. Ir visa ta valstybės mašina vykdo ardomąsias operacijas prieš Vakarus.

Rusija naudoja scenarijus, parengtus KGB Andropovo institute bei kitose žvalgybos tarnybose, taip pat metodų rinkinį, vadinamą „aktyviomis priemonėmis“, pabėgėlio iš KGB Olego Kalugino aprašomą taip: „…ne žvalgybinės, bet ardomosios veiklos instrukcija: aktyvios priemonės siekiant susilpninti Vakarus, įkalti pleištą tarp įvairių Vakarų visuomenių ar jų aljansų, ypač NATO, pasėti nesantaiką tarp sąjungininkų, Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos visuomenių akyse suniekinti Jungtines Valstijas ir taip rengti pagrindą tam atvejui, jeigu iš tikrųjų kiltų karas. Padaryti Ameriką labiau pažeidžiamą sukeliant žmonių pyktį ir nepasitikėjimą ja.“

Vakarams nepavyko identifikuoti grėsmės ar pasiūlyti, kaip jai pasipriešinti, nes, ir vėl, jie yra kolektyviai susisaistę sulaikymo mąstymu. Devinto dešimtmečio pradžioje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgą sulaikymo laikotarpį, pasakęs, kad SSRS atžvilgiu jis siekia paprasto politinio tikslo: „Mes laimime, o jie pralaimi.“ Jis įkvėpė viziją, kuri pagaliau suardė SSRS, išlaisvino Europą ir suteikė Rusijai galimybę gyventi pliuralistinės, atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, kai žmonės patys gali kurti savo ateitį. Jie nepasinaudojo ta galimybe.

Laikas sąžiningai įvertinti kovos lauką, nustatyti priešą ir parengti konkretų kovos planą. Kito pasirinkimo nėra. Putinas nesustos: kai tik matys bent menkiausią galimybę, jis kišis į JAV politiką. Pirmas žingsnis kuriant priešnuodį yra susipažinimas su nuodu. Kad pažadintų mus iš svajonių, kad mes išvengtume sistemos, teikiančios mums komfortišką gyvenimą, griūties, mums reikalingas naujas Reaganas, naujas Churchillis, naujas Trumanas.

Daug mūsų, europiečių, ypač iš šiaurinio NATO sparno, mato šį karą ir nori kovoti už tai, ką Amerika pagelbėjo sukurti Europoje. Mes laukiame, kad su mumis būtų stiprus Amerikos lyderis. Būsimasis Amerikos prezidentas privalo turėti aiškią laisvų nacijų aljanso viziją savo kovoje su Putino skleidžiamomis priešingomis liberalizmui vertybėmis.

Po dviejų Rusijos karų su pretendentėmis į Vakarų stovyklą Vakarai imasi pirmų atsargių žingsnių siekdami sulaikyti Rusijos agresiją. Tačiau sulaikymo nepakanka. Dabar mes matome kodėl: Putino karas staiga smogė į Amerikos demokratijos centrą.

Jungtinės Valstijos mėgaujasi prabanga būti labai toli nuo fronto. Tačiau informacinis karas nėra ribojamas geografijos – taigi, Amerika, sveikiname pradėjus dalyvauti kare.

Šis straipsnis lietuvių kalba pirmą kartą publikuotas svetainėje Geopolitika.lt

Išversta iš POLITICO

Geopolitika.lt

Dr. Davidas Schultzas

Dr. Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys

Norint laimėti JAV prezidento rinkimus, kandidatui reikia surinkti ne kuo daugiau eilinių rinkėjų balsų, bet pelnyti 270 rinkikų kolegijos balsų daugumą. Rinkikų kolegija, renkanti JAV prezidentą, buvo įtvirtinta JAV konstitucijoje. Per sudėtingą ir net patiems amerikiečiams painų rinkimų procesą penkiasdešimt valstijų atskiruose rinkimuose išrenka rinkikų kolegijos narius. Alo Goro pavyzdys per 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus rodo, jog daugumą tiesioginių rinkėjų balsų surinkęs kandidatas galiausiai gali pralaimėti negavęs pakankamai rinkikų kolegijos balsų.

Alo Goro pavyzdys per 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus rodo, jog daugumą tiesioginių rinkėjų balsų surinkęs kandidatas galiausiai gali pralaimėti negavęs pakankamai rinkikų kolegijos balsų.

Dėl JAV partijų ypatumų iš esmės jau dabar galima numatyti, kaip pasiskirstys rinkikų balsai keturiasdešimtyje valstijų. Tarkim, tokios valstijos kaip Niujorko ar Kalifornijos tradiciškai palaiko demokratus, šiuo atveju – H.Clinton. Teksaso ir Oklahomos – respublikonus, vadinasi, rems D.Trumpą. Tik maždaug dešimt vadinamųjų neapsisprendusių valstijų – Kolorado, Floridos, Ajovos, Nevados, Naujojo Hempšyro, Naujosios Meksikos, Šiaurės Karolinos, Ohajaus, Virdžinijos ir Viskonsino – nulems JAV prezidento rinkimų rezultatus. Svarbiausios iš šių neapsisprendusių valstijų sąrašo yra Floridos ir Ohajo. Būtent jose ir vyks nuožmiausia kova dėl rinkikų balsų.

Tokios valstijos kaip Niujorko ar Kalifornijos tradiciškai palaiko demokratus, šiuo atveju – H.Clinton. Teksaso ir Oklahomos – respublikonus, vadinasi, rems D.Trumpą.

Kas paaiškėjo per pastaruosius keletą mėnesių? Tradiciškai po nacionalinių partijų suvažiavimų apklausos rodo išaugusį kandidatų į JAV prezidentus populiarumą, kadangi padidėja jų matomumas visuomenės informavimo priemonėse. D.Trumpo populiarumas pagal nacionalines apklausas po respublikonų nacionalinio suvažiavimo pakilo maždaug šešiais procentais, ir tuo metu D.Trumpas nežymiai lenkė H.Clinton, įskaitant ir svarbiausias neapsisprendusias Floridos ir Ohajaus valstijas.

Tačiau po demokratų nacionalinio suvažiavimo H.Clinton populiarumas šoktelėjo į viršų septyniais procentais ir ji vėl išsiveržė į priekį ir nacionaliniu mastu, ir pagal neapsisprendusias valstijas. Nors nacionalinių suvažiavimų efektas jau išblėso, H.Clinton toliau gana užtikrintai pirmauja lenkdama D.Trumpą 7-8 procentais, įskaitant ir pagrindines neapsisprendusias valstijas.

Per kelias savaites po respublikonų nacionalinio suvažiavimo D.Trumpas padarė keletą grubių klaidų.

Per kelias savaites po respublikonų nacionalinio suvažiavimo D.Trumpas padarė keletą grubių klaidų.

Jo dažna rasistinė retorika atbaidė afroamerikiečių ir ispanų kilmės rinkėjus. Nenuspėjamas charakteris tarp rinkėjų pasėjo abejonių, ar jam galima patikėti JAV branduolinį ginklą, o jo diplomatinių sugebėjimų pakaks sklandžiam darbui su užsienio valstybių lyderiais. Jo komentarai apie NATO ir požiūrį į V.Putiną kelia nerimą ne tik lietuviams ir kitiems europiečiams, bet ir daugeliui neapsisprendusių amerikiečių.

Apskritai D.Trumpui nepavyksta sklandžiai vykdyti savo rinkimų kampanijos. Dėl nesėkmių ir pablogėjusių apklausų rezultatų jis apkaltino žiniasklaidą. Pakeitęs savo kampanijos komandą jis, rodos, dar agresyviau nusiteikęs pulti ir žiniasklaidą, ir H.Clinton. Galima spėti, jog jis rinksis taip vadinamą baimės retorikos taktiką, nesiskiriančią nuo tos, kurią naudojo Marine Le Pen Prancūzijoje, N.Hoferis Austrijoje ar „Brexit“ šalininkai Didžiojoje Britanijoje. Ar tokia strategija pasitvirtins JAV? Dar pamatysime. Richardas Nixonas, kurio modeliu D.Trumpas akivaizdžiai seka organizuodamas savo kampaniją, sėkmingai apeliavo į įstatymą ir tvarką 1968 metais.

Bet šiandien 2016-ieji, o ne 1968-ieji. Šiandieninėje JAV gyvena daug skirtingų rasių atstovų ir gerokai mažiau baltųjų amerikiečių, kuriems ši retorika gali labiausiai patikti. Antra, D.Trumpui gali tiesiog nepakakti laiko atsitiesti po paskutinių jam nepalankių apklausų rezultatų. Daugelyje valstijų leidžiama balsuoti per išankstinius rinkimus, tad maždaug keturiasdešimt procentų visų rinkėjų savo valią pareikš dar iki lapkričio 8 dienos. Daug rinkėjų gali atiduoti savo balsus anksčiau nei D.Trumpas spės juos palenkti į savo pusę, nes iki rinkimų liko jau mažiau nei devyniasdešimt dienų. Vis dėlto dar suplanuoti treji politiniai debatai tarp H.Clinton ir D.Trumpo. Visuomet išlieka terorizmo grėsmės ar kiti globalūs geopolitiniai įvykiai, galintys nulemti rinkimų dinamikos pokyčius per ateinančias kelias savaites. Tačiau šiuo metu H.Clinton galimybės tikrai labai geros.

Donaldas Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Nors Hillary Clinton turi visas galimybes tapti pirmąja JAV istorijoje prezidente, ryškiausia ir kontroversiškiausia šios rinkiminės kampanijos žvaigždė, be jokių abejonių, yra Donaldas Trumpas.

Šis ekscentriškas politikas neretai nusišneka, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo įvaizdžiui – galbūt dėl to, kad JAV visuomenė jau anksčiau pasiskirstė į tuos, kurie jo nekenčia, ir tuos, kurie jį dievina. D. Trumpo fone H. Clinton atrodo gana pilkai ir nuobodžiai, vis dėlto dabar ji daugelio žmonių akyse išlieka „paskutine JAV viltimi“.

Karšta kova įsibėgėja

Liepos pabaiga neatnešė siurprizų į JAV priešrinkiminę kovą dėl prezidento posto. Oficialiais kandidatais buvo išrinkti priešrinkiminės kovos favoritai. Liepos 20 dieną suvažiavime Klivlande Respublikonų partija savo kandidatu iškėlė D. Trumpą. Po savaitės Demokratų partija savo kandidate rinkimuose oficialiai patvirtino H. Clinton.

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad. Tai parodė ir pirminių rinkimų etapas: favoritai puolė vienas kitą. H. Clinton vadina D. Trumpą populistu ir demagogu (ir jai pritaria nemaža dalis JAV gyventojų). Tačiau ir D. Trumpas nesnaudė. Jis kaltina savo oponentę ryšiais su Volstritu, t. y. proteguojant verslo interesus. Respublikonų kandidatas akcentuoja, kad H. Clinton yra „korumpuota korporacijų marionetė“.

Būtina paminėti, jog H. Clinton pozicijas kiek susilpnino rimtas skandalas, susijęs su Federalinio tyrimų biuro (FTB) tyrimu. Skandalas kilo, kai buvo nustatyta, kad eidama valstybės sekretorės pareigas H. Clinton naudojo tarnybiniam susirašinėjimui savo asmeninį elektroninį paštą, o tai yra rimtas pažeidimas. Gindamasi nuo kaltinimų H. Clinton pareiškė, jog nesiuntė iš savo pašto informacijos, kuri yra slapta, tačiau FTB teigia, kad tokio pobūdžio laiškai buvo gaunami ir siunčiami. Nors Federalinis tyrimų biuras nusprendė nesiekti, kad H. Clinton būtų pateikti oficialūs kaltinimai, šis skandalas bet kuriuo atveju akivaizdžiai pakenkė H. Clinton priešrinkiminei kampanijai.

Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui

Demokratų partijos kandidatė šiandien tampa nuosaikios ir subalansuotos JAV politikos simboliu. Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui.

Respublikonų kandidatas plėtoja gana agresyvią priešrinkiminę kampaniją, paremtą populizmu. D. Trumpas sėkmingai manipuliuoja įvairiomis JAV visuomenės fobijomis, o save pateikia kaip gelbėtoją. Tai nesunku pamatyti analizuojant D. Trumpo kalbą, kurią jis pasakė Klivlande Respublikonų partijos suvažiavime.

D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų

Jo esminiai naratyvai, kurie lydi visą priešrinkiminę kampaniją, – JAV yra gilioje krizėje, teroristai ir migrantai kelia grėsmę garsiajam amerikietiškam gyvenimo būdui. D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų. Verta pažymėti, jog „kova prieš migrantus“ yra vienas svarbiausių D. Trumpo kampanijos punktų – su juo susijusi ir „didžiosios sienos“ statybų pasienyje su Meksika idėja.

Paradoksalu, bet turtuolio D. Trumpo pasisakymų centre dažnai yra „paprastas žmogus“, kurį respublikonų kandidatas siekia „gelbėti“. Tokia retorika, nors ir yra populistinė, leidžia D. Trumpui pelnyti svarbių taškų. Žmonėms patinka aiškus ir patetiškas šio kandidato kampanijos šūkis: „Atkurti Amerikos didybę“ („Make America Great Again“).

Ypatinga D. Trumpo meilė Rusijai

D. Trumpo oponentus tiek JAV, tiek ir visame pasaulyje taip pat stipriai neramina jo ypatinga meilė Rusijai. Tai verta aptarti kiek plačiau.

Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai

Pažymima, jog D. Trumpo meilė Rusijai turi gilias šaknis. Teigiama, kad ekscentriškasis turtuolis bandė dar sovietmečiu plėtoti verslą šioje šalyje. 1987 metais jis planavo viešbučių statybą Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), tačiau šie projektai nebuvo realizuoti. Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai.

Labiausiai nerimauti verčia tai, jog D. Trumpas atvirai žavisi Vladimiru Putinu, kuris įstūmė Rusiją į naujos autoritarinės diktatūros liūną. Panašu, kad ši meilė gali būti abipusė. Rusija žiūri į D. Trumpą kaip į parankiausią galimą JAV prezidentą. Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių, o visos kitos šalys yra priverstos tai priimti ir tapti globalaus geopolitinio žaidimo įkaitėmis.

Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių

Yra rimtų įtarimų, jog Rusija stengiasi pagal savo išgales padėti D. Trumpui užimti vietą Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete. Pavyzdžiui, Demokratų partijos suvažiavimo išvakarėse „Wikileaks“ tinklalapis paskelbė 19 tūkst. vidinio Demokratų partijos susirašinėjimo laiškų, kur gana ciniškai aptarinėjami priešrinkiminės kampanijos klausimai. Šių duomenų nutekinimas tapo dar vienu politiniu smūgiu H. Clinton ir jos šalininkams. Panašu, kad prie laiškų pagrobimo ir jų paviešinimo ranką galėjo prikišti Rusijos specialiosios tarnybos. Apie tai, pavyzdžiui, prabilo net pats dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama.

D. Trumpas ir pats savotiškai patvirtino visus nuogąstavimus, kai paragino Rusiją „padėti atrasti dingusius H. Clinton laiškus“ (raginimas susijęs su minėtu skandalu dėl H. Clinton asmeninio pašto naudojimo darbiniam susirašinėjimui). Tad respublikonų kandidato flirtas su Kremliumi iš tikrųjų kelia nerimą.

Ar tikrai katastrofa?

Esminis klausimas būtų toks: ar tikrai D. Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus reikštų katastrofą? Didžiausios baimės, kurios yra susijusios su tokia galimybe, jau yra įvardytos: D. Trumpui tapus Baltųjų rūmų šeimininku JAV politikoje taip pat gali atsirasti jo avantiūriškumo, be to, kiltų pavojus, jog santykiuose su Kremliumi būtų pasirinktas realpolitik modelis (kurį taip mėgsta Maskva) – pragmatinių interesų sumetimais būtų aukojami JAV sąjungininkai. Vis dėlto vertėtų pasakyti, jog geriausiai situaciją dėl galimo D. Trumpo prezidentavimo galima būtų apibūdinti posakiu „baimės akys didelės“.

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę. Šis politikas iš esmės yra nenuspėjamas. Tikėtina, jog D. Trumpą V. Putinas laiko savo tipo politiniu veikėju, tačiau pačiai Rusijai jis gali kelti kur kas daugiau problemų nei nuosaiki ir gana atsargi JAV demokratų politika. Tad tiesiogiai ar netiesiogiai palaikydamas D. Trumpą Kremlius gali atverti Pandoros skrynią.

Kita vertus, nors JAV prezidentas neretai laikomas įtakingiausiu žmogumi pasaulyje, jis irgi susiduria su tam tikrais apribojimais, kuriuos jam diktuoja politinė šalies sistema. Verta paminėti, jog D. Trumpas neturi visuotinio palaikymo net savo partijoje. Per suvažiavimą dalis Respublikonų partijos atstovų atvirai protestavo prieš D. Trumpo kandidatūrą. Tad jam (jeigu jis laimės rinkimus) gali tekti rimtai kovoti su Kongresu net tuo atveju, jei daugumą jame sudarys respublikonai.

Žinoma, ekscentriška D. Trumpo politika potencialiai gali susilpninti ir JAV pozicijas pasaulyje, tačiau tai irgi nebūtų visiška katastrofa, nes daugiau svorio tokiu atveju įgytų Europos Sąjunga ir NATO. JAV yra stiprus Vakarų pasaulio ramstis, bet tikrai ne vienintelis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpiūčio 3  d.

"Scanpix" nuor.

Rima JANUŽYTĖ

Abejingų JAV rinkimams nebelieka: dalis respublikoniškojo elektorato ir toliau nekenčia Donaldo Trumpo. Tą patį Hillary Clinton ima jausti ir minios šiaip jau už demokratus balsuojančių rinkėjų. Bet ten, kur du pešasi, turėtų laimėti trečias. Kas?

Pradėkime nuo to, kad Donaldas Trumpas ir JAV prezidento postas nebeatrodo tokie du tarpusavyje nesuderinami dalykai, – apklausose jis ima pirmauti prieš savo varžovę Hillary Clinton. Šios savaitės įvykiai, kuriuos verta paanalizuoti detaliau, pakreipė apklausas D.Trumpo naudai. Jo persvara prieš varžovę yra labai nedidelė ir net patenka į galimos paklaidos ribas: dvikovoje jis laimi 3 proc. (48 prieš 45 proc.), o paklaida – 3,5 proc.

Kai klausiama apie trijulę – D.Trumpą, H.Clinton ir nepriklausomą kandidatą Gary Johnsoną, skirtumas dar išauga, o balsai pasiskirsto atitinkamai 44, 39 ir 9 proc. Ir tai yra labai daug, palyginti su priešrinkiminėmis oponentų populiarumo apklausomis prieš ankstesnius JAV rinkimus. Jose geriau negu D.Trumpui sekėsi tik George’ui W.Bushui, prieš rinkimus dar šiek tiek didesniu skirtumu pirmavusiam savo varžovo demokrato Alo Gore’o atžvilgiu.

Ir visa tai – „ramybės“ laikotarpiu, kuriuo galima pavadinti viską, kas vyko iki šio savaitgalio.

„ClintonLeaks“ su Rusijos kvapeliu

Pirmadienį prasidėjusį Demokratų partijos suvažiavimą apkartino savaitgalį interneto svetainėje „WikiLeaks“ paskelbti beveik 20 tūkst. elektroninių laiškų, parašytų nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. gegužės.

Į septynių Demokratų nacionalinio komiteto (DNK) lyderių paskyras pateko ir laiškus kruopš­čiai atrinko kompiuterių įsilaužėliai. Mažiausiai du iš tų laiškų liudija, kad DNK aukšto rango nariai siekė pakirsti kito demokratų kandidato Bernie Sanderso kampaniją, mėgindami sukelti abejonių dėl jo tikėjimo ir kilmės. Po šio įvykio nedelsiant atsistatydino DNK pirmininkė Debbie Wasserman Schultz, o aistras raminti suskubo net pats B.Sandersas.

“Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas

Šis JAV Vermonto senatorius pirmadienį paragino savo šalininkus balsuoti už jo varžovę H.Clinton, kad užkirstų kelią į Baltuosius rūmus patekti demagogui D.Trumpui. „Turime įveikti Donaldą Trumpą. Turime pasirūpinti, kad būtų išrinkta Hillary Clinton ir jos kampanijos partneris Timas Kaine’as. Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas praėjus kelioms valandoms nuo keturias dienas Filadelfijoje vykusio suvažiavimo pradžios.

Tačiau šis B.Sanderso raginimas šalininkų buvo sutiktas ne tik džiaugsmingais šūksniais, bet ir švilpimu, tad senatoriui net teko kreiptis į klausytojus prašant išlaikyti „bent jau mandagumą savo atžvilgiu“,

Palaikyti H.Clinton stojo ir pirmoji šalies ponia Michelle Obama. „Šiuose rinkimuose yra tik vienas žmogus, kuriuo pasitikiu su ta atsakomybe, tik vienas žmogus, kuris, kaip tikiu, yra iš tikrųjų tinkamas būti Jungtinių Valstijų prezidentu, ir tai yra mūsų draugė Hillary Clinton. Šiuose rinkimuose aš esu su ja“, – sakė M.Obama, pridurdama, kad jos vyro pirmoji užsienio reikalų sekretorė yra kompetentinga, plieninė politikė, nedaranti staigių sprendimų ar vertinimų.

„Negali turėti plonos odos ar tendencijos užsipulti. Reikia būti rimtam, pasveriančiam ir gerai informuotam“, – pareiškė pirmoji ponia, kurios žodžiai buvo sutikti plojimais atsistojus.

Tačiau santaikos demokratų stovykloje šie aplodismentai vis tiek nepadidino.

Tarp demokratų rinkėjų kilęs didžiulis susipriešinimas net užgožė nesutarimus respublikonų stovykloje.

Filadelfijoje protestuoti dar sekmadienį susirinko tūkstančiai B Sanderso šalininkų, dar didesnės demonstracijos vyko pirmadienį. Daugelis B.Sanderso rėmėjų reiškia nusivylimą ne tik pačia rinkimų kampanijos eiga, bet ir H.Clinton sprendimu savo kandidatu į viceprezidentus pasirinkti centro kairės senatorių iš Virdžinijos T.Kaine’ą, o ne liberalesnį aktyvistą, pavyzdžiui, senatorę Elizabeth Warren.

D.Trumpas dėl to švenčia. „Demokratai išgyvena visišką krachą. Elektroniniai laiškai sako, kad melaginga sistema yra sveika ir gyva!“ – iš demokratų nemalonumų savo „Twitter“ paskyroje šaiposi D.Trumpas.

Jam labiau pasisekti turbūt nė negalėjo: demokratų stovykloje bręsta didžiulė krizė, ir dar tuo metu, kai partija kaip tik turėjo susitelkti ir susiburti aplink savo kandidatę. O juk po sunkios pirminių rinkimų kovos partija savo suvažiavimui rengėsi atrodydama daug vieningesnė už respublikonus, kurių tarpusavio nesutarimai praėjusią savaitę, kai jie savo kandidatu tvirtino D.Trumpą, atrodė daug rimtesni.

Žinoma, šios krizės buvo galima laukti, o laiškų paviešinimas nebuvo staigmena. Dar birželį dienraštis „The Washington Post“ paskelbė gavęs informacijos, esą kompiuterių įsilaužėliams pavyko įsibrauti į DNK duomenų bazę ir perduoti pavogtus duomenis vyriausybių paslaptis skelbiančiam tinklalapiui „WikiLeaks“.

Rusijos ausys

„The Washington Post“ teigimu, už demokratų susirašinėjimo nutekinimą padėkoti reikia programišiams iš Rusijos.

Tą patį birželio viduryje skelbė ir paies DNK užsakymu tyrimą atlikusi kibernetinio saugumo įmonė „CrowdStrike“. Ji nustatė, kad Demokratų partijos vadovybės kompiuteriuose slapta rausėsi net ne viena, o kelios programišių grupės. Pirmoji, vadinama „Cozy Bear“ arba APT29, yra gerai žinoma dėl ankstesnių įsilaužimų į JAV valstybės institucijų sistemas. Pasak šaltinių, konfidencialius DNK duomenis jai pavyko pasiekti dar praėjusių metų vasarą. Antroji – jau seniai su Rusijos tarnybomis, visų pirma karine žvalgyba GRU, siejama „Fancy Bear“, arba APT28, įsilaužė šių metų balandį.

Paaiškėjo, kad šios dvi programišių grupuotės sekė DNK elektroninio pašto sistemą ir kitus vidinės elektroninės komunikacijos kanalus, vogė vidinio naudojimo dokumentus, įskaitant kampanijos prieš D.Trumpą planus, galimų H.Clinton pažeidimų vertinimą ir finansinių rėmėjų duomenis. Kol kas neaišku, ar programišių grupės koordinavo savo veiksmus, ar žinojo apie viena kitos veiklą.

Daugelyje „Cozy Bear“ ir „Fancy Bear“ grupių pavogtų dokumentų galima aptikti rusiškų pėdsakų. Pavyzdžiui, galima atsekti, kad dokumentai galėjo būti redaguojami rusakalbių. Be to, viename dokumente aptiktas kompiuterio vartotojo slapyvardis – kirilica parašytas „Feliks Edmundovič“ – yra užuomina apie bolševikinės slaptosios policijos įkūrėją Feliksą Dzeržinskį.

Atsakomybę dėl „WikiLeaks“ nutekintų dokumentų kol kas prisiėmė paslaptingas veikėjas, pasivadinęs „Guccifer 2.0“. Komentare leidiniui „Vice.com“ Londono karališkojo koledžo dėstytojas, knygos „Rise of the Machines“ autorius Thomas Ridas atkreipė dėmesį, kad tinklaraštis ir socialinio tinklo „Twitter“ paskyra „Guccifer 2.0“ vardu atsirado būtent tą birželio dieną, kai „CrowdStrike“ rengėsi paskelbti išsamią ataskaitą apie kibernetinius įsilaužimus DNK, kurioje įtarimai krypsta į Rusijos slaptąsias tarnybas.

Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį

Ar tai tiesa, šiuo metu aiškinasi JAV federalinis tyrimų biuras, nors kai kuriems demokratams dėl to abejonių nekyla. Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį.

Ypač šią mintį „reklamuoja“ pati H.Clinton. Jos kampanijos vadybininkas Robby Mookas jau pareiškė, kad ekspertai nurodė, esą Rusijos valstybės veikėjai įsilaužė į DNK elektroninį paštą ir dabar atrinkdami skelbia tuos elektroninius laiškus.

Kitas klausimas, kurį daugelis pamiršta: jei tai tikrai Rusijos ranka, ar tai nebuvo su pačiu D.Trumpu suderinti veiksmai? Šis niekada neslėpė simpatijų Vladimirui Putinui. Be to, kalbama, kad D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose yra ne tik Maskvos svajonė, bet ir projektas. Tad kodėl nepasitelkus rusiškų pajėgumų rinkimų kovoje prieš demokratus? Juolab kad šiuo atveju laimi ir Rusija: jai greičiausiai net saldu stebėti, kaip tarpusavyje riejasi amerikiečiai ir „gauna į kaulus“ H.Clinton.

Tiesa, sąsajas su „WikiLeaks“ paskelbta demokratams labai kenksminga informacija iš karto paneigė ir „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as, pareikšdamas, kad šaltinio net neketina atskleisti, ir Maskva, tokius kaltinimus pavadindama absurdiškais ir maniakiškais.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kaip Maskvoje vertinami pareiškimai, esą rusų programišiai įsilaužė į JAV demokratų partijos elektroninio pašto serverį, pareiškė: „Kremliuje šis pranešimas niekaip nevertinamas. Mes toliau stebime pastangas maniakiškai išnaudoti Rusijos temą per JAV rinkimų kampaniją. Šios absurdiškos naujienos pačiose JAV iškart buvo paneigtos vieno žinomo kandidato į prezidentus šeimos.“ Jis turėjo omenyje vyriausio D.Trumpo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo žinutę.

Na, o Rusijos užsienio reikalų ministras, tuo metu viešėjęs Laoso sostinėje Vientiane vykusiame regioniniame saugumo forume, paklaustas, ar Rusija susijusi su įsilaužimu į demokratų serverius, prieš paduodamas ranką JAV valstybės sekretoriui Johnui Kerry tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė nenorįs vartoti žodžio iš keturių raidžių.

Tačiau progos pasišaipyti iš H.Clinton po „ClintonLeaks“ Maskva, žinoma, vis tiek nepraleido.

Antradienio vakare per Rusijos TV kanalus rodytuose reportažuose, priešingai nei Vakarų televizijų, H.Clinton parodyta kaip žmogus, dėl savo interesų per penkias minutes „parduodantis“ savo ištikimiausius draugus, – omenyje turėta jau minėta atsistatydinusi DNK pirmininkė D.Wasserman Schultz.

Na, o amerikiečiams smegenis plauna D.Trum­pas. Ir tai daro, kaip visada, pasitelkdamas savo liežuvį. Antai mikliai surado sąskambį mergautinei H.Clinton pavardei Rodham – tai „rotten“ („supuvusi“), ir išsišiepęs aiškino, kad kaip tik dėl tokio skambesio jo varžovė šios pavardės ir atsisakiusi.

Ir, D.Trumpo malonumui, šį juokelį pasigavo tauta – ne tik respublikonai, bet ir H.Clinton mažiau simpatizuojantys demokratai.

Oficiali kandidatė

Susipriešinimą Demokratų partijos stovykloje liudija ir oficialaus vardinio delegatų balsavimo dėl partijos kandidato rezultatai, kurie buvo paskelbti antradienį, ir pats jų paskelbimo faktas.

Priminsime, kad 2008 m. H.Clinton tokių balsavimo rezultatų skelbimą sustabdė vos jam įpusėjus, ragindama paskelbti tuometį senatorių Baracką Obamą vienbalsiai. B.Sandersas sakė, kad jam būtų priimtiniau, jog kiekviena valstija paskelbtų savo delegatų balsų pasiskirstymą.

Delegatų iš viso yra 4763, o kad kuris nors pretendentas būtų automatiškai nominuotas Demokratų partijos kandidatu, jį turi palaikyti bent 2382 delegatai. H.Clinton į Filadelfiją atvyko turėdama šiek tiek daugiau nei būtina – 2814, o B.Sandersas – 1893 delegatų palaikymą. Po balsavimo H.Clinton gavo dar vos vos daugiau – 2838, o B.Sandersas – 1843 balsus. Dar 55 delegatai susilaikė. Šie skaičiai apima ir vadinamuosius superdelegatus, kurie suvažiavime galėjo balsuoti savo nuožiūra. Likęs 4051 delegatas buvo įpareigotas balsuoti pagal savo valstijų pirminių rinkimų arba bendruomenių sueigų balsavimo rezultatus.

Juose neatsispindi tik 26 Vermonto delegatų pasiskirstymas (22 už B.Sandersą, 4 už H.Clin­ton), nes B.Sandersas jų balsavimą nutraukė.

H.Clinton tai istorinė pergalė, mat ji tapo pirmąja didelės partijos moterimi kandidate JAV istorijoje. Kai balsai persivertė jos naudai, socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje ji parašė vienintelį žodį – „History“.

Po oficialaus balsų suskaičiavimo H.Clinton Demokratų partijos suvažiavimo delegatams padėkojo už tai, kad šie „padarė didžiausią plyšį“ moterų teises varžančiose stiklinėse lubose. „Jeigu esama mergaičių, kurios pasiliko žiūrėti suvažiavimo transliacijos iki vėlumos, noriu pasakyti, kad galiu tapti pirmąja moterimi prezidente, bet viena iš jūsų bus kita“, – sakė buvusi valstybės sekretorė.

Tačiau šią pergalę ji nuskynė ne taip sklandžiai, kaip būtų norėjusi ar kaip tai pavykdavo ankstesniems partijos kandidatams: jos nepalaikė šiek tiek mažiau nei trečdalis demokratų delegatų, o prieš jos kandidatūrą Filadelfijoje rinkimų metu protestavo minios rinkėjų.

Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai

Be to, tai tik pirmoji didesnė pergalė, o kaip amerikiečiai balsuos per rinkimus, sunku numanyti. Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai.

Analitikas Aaronas Zitneris „The Wall Street Journal“ rašo, kad kaip pirmoji moteris kandidatė H.Clinton lyg ir turėtų sulaukti milžiniško moterų palaikymo. O jei dar atsižvelgtume į tai, kad moterys per rinkimus yra aktyvesnės negu vyrai, jos rankose turėtų būti visi koziriai.

Už pažadus kelti mokesčius turčiams ir didžiosioms korporacijoms ją lyg ir turėtų palaikyti kairiųjų pažiūrų amerikiečiai. Jos pareiškimai, kad rasinė neteisybė turi būti gydoma stipriais vaistais, turėtų patraukti daugybę nebaltųjų rinkėjų. Ir iš tiesų H.Clinton šiose rinkėjų grupėse pirmauja prieš D.Trumpą.

Tačiau jos konkurentas dar labiau pirmauja „savo darže“. D.Trumpą palaiko daugiau vyrų negu H.Clinton – moterų. Už jį žada balsuoti daugiau baltųjų negu už H.Clinton – nebaltųjų.

Pavyzdžiui, tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių baltaodžių demokratė H.Clinton lenkia respublikoną D.Trumpą 5 proc. (44:39). Tačiau D.Trum­pas dar populiaresnis tarp žemesnės klasės baltaodžių. Antai tarp baltaodžių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, D.Trumpą remia 62 proc., o H.Clinton – tik 23 proc. respondentų. Be to, tokie amerikiečiai svarbią rinkėjų grupę sudaro keliose vadinamosiose svyruojančiose valstijose („Swing States“), tarkime, Ohajyje.

Tarp moterų pirmauja H.Clinton – ją remia 6 proc. daugiau moterų negu D.Trumpą. Tačiau šį remia 12 proc. daugiau vyrų. H.Clinton palaiko 69 proc. nebaltųjų, užtat D.Trumpą – 80 proc. baltųjų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Liepos 2 d. Demokratų partijos kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton praleido pusketvirtos valando Federalinio tyrimų biuro (FTB) būstinėje. Ji savanoriškai papasakojo apie savo tarnybinio susirašinėjimo aplinkybes. JAV generalinė prokurorė Loretta Lynch trečiadienį pareiškė priėmusi FTB rekomendacijas, kad H.Clinton nebūtų pateikti jokie kaltinimai dėl privataus elektroninio pašto serverio naudojimo tarnybos reikalams.

Nesklandumai dėl elektroninio pašto prasidėjo valstybės sekretorės H.Clinton pirmosiomis darbo dienomis. Ji panoro visą savo elektroninį susirašinėjimą vykdyti naudodamasi asmeniniu „BlackBerry“ telefonu, tačiau jai nebuvo leista įsinešti įrenginio į Valstybės departamento saugiąją zoną, kuri vadinama „Mahogany Row“. Kitais atvejais ji susirašinėjo per „BlackBerry“ ir tam naudojo asmeninį serverį, pastatytą H.Clinton namo Čapakvoje rūsyje. Valstybės sekretorei buvo sukurtas asmeninis pašto adresas clintonemail.com, apie kurį žinojo palyginti nedaug žmonių – daugiausia laiškų gavėjai.

Taip H.Clinton pažeidė savo pačios patvirtintas saugumo taisykles. JAV prezidento Baracko Obamos administracija 2009 m. išleido direktyvą, kad visa tarnybinė korespondencija turi vykti tik naudojant oficialius serverius ir būti saugoma darbo vietose. 2011 m. H.Clinton patvirtino tai savo instrukcija, kuri buvo išsiuntinėta Valstybės departamento darbuotojams.

Kažkada Rusijos šnipai įtaisė pasiklausymo įrangą sienų apdailos detalėje netoli nuo „Mahogany Row“. Vėliau primityvius šnipus pakeitė programišiai, kurie įsilauždavo į Valstybės departamento bei kitų federalinių žinybų serverius.

2013 m. programišius iš Rumunijos Marcelas Lehelis Lazaras, pravarde Gucciferis, išplatino H.Clinton seno bičiulio, patikėtinio ir padėjėjo Sydney’aus Blumenthalio jai rašytas atmintines apie įvykius Libijoje. Tai buvo pavogta ne iš H.Clinton serverio. Gucciferis buvo įsilaužęs į bendrovės „America Online“, JAV prezidento George’o W.Busho sesers Dorothy Bush Koch severius. 2016 m. Rumunija išdavė Gucciferį JAV, kur jis buvo nuteistas. Laukdamas teismo jis teigė, kad yra įsilaužęs ir į H.Clinton serverį, tačiau nepateikė jokių įrodymų.

Š.m. liepos 1 d. programišius, pasivadinęs Guccifer 2.0, paskelbė iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtus duomenis, tarp kurių – rinkimų kampanijos ir finansiniai dokumentai. Programišius, apsiskelbęs vyru iš Rytų Europos, pareiškė nedirbantis Kremliui.

H.Clinton serverio protokolai rodo, kad 2012 m. rugpjūtį ir gruodį programišius iš Serbijos porą kartų skenavo serverį. Neaišku, ar jis žinojo, kad serveris priklauso H.Clinton, nors įsilaužėliui nebuvo paslaptis, kad serveris aptarnauja paštą clintonemail.com. 2014-aisiais H.Clinton serveris buvo atakuojamas iš Vokietijos, Kinijos ir Pietų Korėjos. 2013-ųjų spalio mėn. instaliuotos saugos programos blokavo penkias tokias atakas, tačiau kelis mėnesius H.Clinton tarnybiniai laiškai keliavo per serverį be tokios įrangos.

Serverio įrašai nerodo, kad būta sėkmingų įsilaužimų. Taigi H.Clinton teiginiai, kad ji nesukėlė pavojaus JAV valstybės paslaptims, kol kas lieka nepajudinami.

2014 m. gruodį H.Clinton perdavė Valstybės departamentui 55 tūkst. savo tarnybinio susirašinėjimo dokumentų. Baltieji rūmai pareiškė, kad jeigu buvusi valstybės sekretorė grąžino visus laiškus, pretenzijų jai nėra. Tačiau neaišku, ar išties neliko ko nors negrąžinta. H.Clinton teigia nesiuntusi ir nearchyvavusi slaptos informacijos, nors dalį jos grąžintų laiškų Valstybės departamentas paskui įslaptino.

2012 m. rugsėjo mėn. Bengazio mieste Libijoje islamistai užpuolė JAV atstovybę, nužudė pasiuntinį ir tris darbuotojus. JAV žinybų – CŽV, Pentagono, Valstybės departamento veiksmus, jų koordinaciją šio incidento metu tyrė speciali Kongreso komisija. Komisijos pirmininkas tikina, kad su Bengazio įvykiais susijusi H.Clinton korespondencijoje, kurią ji perdavė Valstybės departamentui ir Kongresui, yra daugybė spragų.

Gegužės pabaigoje Valstybės departamento atstovas negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą, ar į H.Clinton serverį kada nors buvo įsilaužta. Jis pripažino, kad H.Cinton pažeidė federalines taisykles, kurių tikslas – apsaugoti slaptą informaciją. Tai prieštaravo H.Clinton teiginiams, kad jos elgsena buvo be priekaištų.

David Schultz

Prieš šešis mėnesius mažai kas prognozavo, kad Donaldas Trumpas taps rimtu Respublikonų kandidatu į prezidento postą. Tačiau laimėjęs Indianoje D.Trumpas tokiu tapo. Kodėl jis laimėjo ir kokios jo perspektyvos pagrindiniuose rinkimuose?

Prof. dr. Davidas Schultzas

Nėra vienos konkrečios priežasties. Taip, jis susidūrė su silpnais oponentais, tačiau jo sėkmę lėmė dar bent dvi svarbios priežastys. Pirmiausia jis buvo vienintelis kandidatas, aiškiai suvokęs galingą žiniasklaidos, pop kultūros ir politikos konvergencijos jėgą – pagrindinius šiuolaikinės Amerikos prezidento rinkimų kampanijos bruožus.

Jis buvo vienintelis kandidatas, aiškiai suvokęs galingą žiniasklaidos, pop kultūros ir politikos konvergencijos jėgą.

Vesdamas savo paties televizijos šou jis įgijo patirties, kaip reikia dirbti su žiniasklaida. Tokių įgūdžių neturėjo nei vienas kitas Respublikonų kandidatas. Visi žinojo, kas yra D.Trumpas, ir tai pridėjo jam papildomų ankstyvų taškų. Antra, D.Trumpas buvo suformulavęs aiškią žinutę, kodėl jis kandidatuoja į
prezidentus, ir didžiausią dėmesį skyrė nestabilios ekonomikos, globalizacijos ir imigracijos grėsmių temoms.

Tokių leidinių kaip „The New York Times“ atliktos apklausos rodo, jog Hillary Clinton dešimčia ar daugiau procentinių punktų lenkia D.Trumpą, todėl pastarajam ši kova gali būti sudėtinga. Tačiau atsiribokime nuo apklausų rezultatų. Kiek kartų tai pačiai H.Clinton buvo prognozuojama
lengva pergalė prieš Bernie Sandersą, tačiau galiausiai prognozės nepasitvirtindavo.

Kaskart, kai apklausos jai prognozuoja pergalę, taip, beje, buvo ir per 2008-ųjų rinkimus, H.Clinton tarsi atsipalaiduoja ir… pralaimi.

Rinkimai Indianoje – naujausias pavyzdys, kai H.Clinton buvo prognozuojama lengva pergalė, tačiau jai nepavyko. Atrodo, kad kaskart, kai apklausos jai prognozuoja pergalę, taip, beje, buvo ir per 2008-ųjų rinkimus, H.Clinton tarsi atsipalaiduoja ir… pralaimi. Nors preliminariuose Demokratų partijos kandidato rinkimuose H.Clinton tam tikra prasme pasirodė kaip stipresnė kandidatė, kartu išryškėjo ir jos silpnybės, kuriomis D.Trumpas tikrai pasinaudos pagrindiniuose rinkimuose.

"Scanpix" nuotr.

Be to, nacionalinių apklausų rezultatai praktiškai nieko nereiškia. Nors prezidento rinkimai vyksta penkiasdešimtyje valstijų, tikroji kova verda taip vadinamosiose neapsisprendusiose („svyruojančiose“) valstijose, tokiose kaip Ohajaus, Floridos, Virdžinijos, kurios atstovauja apie 10 proc. lemiamų elektorato balsų. Šiose valstijose apklausos prognozuoja nuožmią kovą. B.Sandersas atskleidė H.Clinton silpnas pozicijas dėl laisvosios prekybos sutarčių ir globalizacijos, todėl rinkimai ir tokiose tradiciškai demokratams saugiose valstijos, kaip Mičigano ar Pensilvanijos, gali būti netikėti ir tapti rimtu iššūkiu kandidatei.

Daugiau nei pusė valstybės nepalaiko D.Trumpo, bet tą patį galima pasakyti ir apie H.Clinton.

Tiek D.Trumpo, tiek ir H.Clinton, kaip kandidatų į prezidentus didelė visuomenės dalis nepalaiko apskritai. Tai didžiausias kandidatų nepalaikymo mastas per pastaruosius kelis prezidento rinkimus. Tai irgi svarbus veiksnys, galintis apsunkinti H.Clinton pergalę. Taip, daugiau nei pusė valstybės nepalaiko D.Trumpo, bet tą patį galima pasakyti ir apie H.Clinton – regionuose nepalaikančiųjų H.Clinton yra labai daug ir tarp respublikonų, ir tarp nepriklausomų rinkėjų, kurie tikėtina gali prieš ją atsisukti.

Neapsisprendę rinkėjai apskritai turi milžinišką įtaką galutiniams rinkimų rezultatams. H.Clinton yra labai reikalingi B.Sanderso jaunų rinkėjų balsai, tačiau kol kas neatrodo, jog ji galėtų pelnyti šių rinkėjų palankumą, net jeigu B.Sandersas ir išreikštų palaikymą H.Clinton tolimesniame rinkimų etape.

Problemos slypi ir jos neįkvepiančiose politinėse kalbose, ir pačioje kampanijoje, ypač jas palyginus su B.Sanderso ar to paties D.Trumpo. D.Trumpo žinutės paprastai vertinamos dvejopai – gerai arba blogai, ir tai įkvepia jo šalininkus. To negalima pasakyti apie H.Clinton…

H.Clinton neturi tų privalumų, kuriais paprastai pasižymi nepriklausomi kandidatai.

Be to, H.Clinton atstovauja „institucinį“ Vašingtoną, o D.Trumpas – ne. H.Clinton neturi tų privalumų, kuriais paprastai pasižymi nepriklausomi kandidatai. Minesotos rinkėjai jau žino, kaip išsišokėlis, buvęs profesionalus imtynininkas Jesse Ventura tapo valstijos gubernatoriumi. Ir jie tikrai nenustebintų, jei D.Trumpui pasisektų rinkiminėje kovoje nugalėti H. Clinton.

Davidas Schultzas yra Hamline‘o yra universiteto (JAV) profesorius, žinomas JAV rinkimų ekspertas, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir Mykolo Romerio universiteto Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.

Donaldas Trumpas su žmona Malania / "Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimų kampanija pasiekė lūžio tašką. Apie tai – trys klausimai politologui, Rytų Europos studijų centro analitikui, Linui Kojalai.

– Ar Tedo Cruzo pasitraukimas iš kovos dėl Respublikonų partijos kandidato JAV prezidento rinkimuose reiškia, kad Donaldas Trumpas tikrai kovos rinkimuose su Hillary Clinton?

– Tai rodo, kad jis jau nebesitiki sukliudyti D.Trumpui siekti pusės delegatų ribos. Kova iš esmės vyko tik dėl to, ar pavyks sukliudyti D.Trumpui turėti daugumą delegatų. Dabar akivaizdu, kad po pralaimėjimo tarsi palankioje T.Cruzui Indianoje tų vilčių nebėra. Likęs kandidatas Johnas Kasichas iš esmės situacijos nepakeis (J.Kasichas irgi pasitraukė iš kovos trečiadienį – red. past.). Respublikonams dabar atėjo vidinio susitaikymo laikas, kai reikia suvokti, kad D.Trumpo sustabdyti nepavyks, nepaisant tų dešimčių milijonų, kurie buvo tam metami. Klausimas – ar partija susivienys prieš rinkimus, kad galėtų tą efektyviai padaryti.

Maždaug 20 proc. Respublikonų partijos narių linkę balsuoti už H.Clinton.

Greičiausiai D.Trumpui nepavyks sutelkti visos partijos. Apklausos nuolat rodo, kad maždaug 20 proc. Respublikonų partijos narių linkę balsuoti už H.Clinton. Tai sunkiai suvokiama dviejų didžiųjų partijų varžybų kontekste. Dar 39 proc. sako, kad bent jau nepalaikys D.Trumpo – galbūt neis į rinkimus.

Linas Kojala / BFL nuotr

– Tam tikrų požymių, kad jo retorika darosi nuosaikesnė, yra. Bet prieš kurį laiką kilo skandalas, kai jis pareiškė, kad T.Cruzo tėvas susijęs su Johno Kennedy žudikais. Tokių skandalingų pranešimų iškyla nuolat. Nuosaikėjimas vyksta bangomis, siejant tai su konkrečiomis valstijomis ir jų elektoratu.

Didžioji D.Trumpo stiprybė būtent ir yra kontroversija, kalbėjimas labai tiesmukai, pasakymas tų dalykų, kurių kiti politikai nedrįsta sakyti, ir kartu gebėjimas pademonstruoti, kad, nepaisant to, ką ir kaip jis kalba, vis tiek nuskina pergalę. Retorika keisis tik tiek, kad dabar D.Trumpo taikinyje bus H.Clinton.

– Kokie bus jo šansai kovoje su H.Clinton per prezidento rinkimus?

– Labai sunku modeliuoti, nes D.Trumpas paneigia visus skaičiavimus ir loginius dėsnius, kurie turėtų galioti šiuose prezidento rinkimuose. Viena vertus, jis yra kandidatas, turintis labai daug silpnybių: jo populiarumas tarp moterų labai mažas, rasistiniai pareiškimai, ispanakalbiai rinkėjai. Šios grupės respublikonų rinkimuose atlieka gerokai mažesnį vaidmenį nei nacionaliniuose rinkimuose. Kita vertus, akivaizdu, kad šie rinkimai gali būti įdomūs tuo, kad juose susigrums dviejų didžiausių partijų atstovai, labai neigiamai vertinami visuomenės. Istoriškai tokio atvejo nėra buvę. Tad abiejų kandidatų stovyklose bus daug silpnų vietų, kurias bus galima bandyti išnaudoti.

Respublikonams kalnas, į kurį jie turi įkopti, yra gerokai didesnis. Tačiau standartinė logika D.Trumpui negalioja.

Tradiciškai yra daug valstijų, kurios laikomos arba mėlynosiomis demokratų, arba raudonosiomis respublikonų valstijomis. To nepakeisi. Šiuo atveju demokratai turi milžinišką pranašumą. Jeigu H.Clinton laimėtų 19-oje valstijų, kuriose laimėjo visi demokratų kandidatai 1992–2012 m., jai iki prezidento posto trūktų labai nedaug. Respublikonams kalnas, į kurį jie turi įkopti, yra gerokai didesnis. Tačiau standartinė logika D.Trumpui negalioja.

Hillary Clinton / "Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimams artėjant prie finalo šių metų lapkritį, Demokratų partija savo galutinį kandidatą renkasi iš dviejų politikų: dabartinio Vermonto valstijos senatoriaus Bernie‘o Sanderso ir buvusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton. Abu demokratų kandidatai neabejotinai skiriasi nuo respublikonų kandidatų vidaus politika: dėmesiu moterų ir mažumų teisėms, aplinkosaugai, socialinei apsaugai ir kitoms sritims. Vis dėlto gilinantis į kandidatų užsienio politiką reikia pažymėti, kad H.Clinton savo politiniais sprendimais svariai padėjo stiprinti JAV militarizmo ir intervencionizmo paradigmą, su kuria labiau asocijuojama Respublikonų partija. Buvusios valstybės sekretorės „vanagišką“ politiką galima iliustruoti keletu pavyzdžių.

Justina Paškevičiūtė, geopolitika.lt

Ne tik Irakas, bet ir Libija

Tikriausiai žiniasklaidoje labiausiai akcentuojami H.Clinton užsienio politikos sprendimai yra 2002 metų balsavimas JAV Senate už Irako invaziją ir vaidmuo buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio nuvertime, po kurio Libija paniro į visišką chaosą. Nors vėliau tai vadino klaida, H.Clinton pasisakė už karą Irake, ir tai dažnai akcentuojama B.Sanderso šalininkų kaip vienas didesnių jos ir Vermonto senatoriaus užsienio politikos krypčių skirtumų. Įdomu pažymėti, kad per savo politinę karjerą B.Sandersas taip pat yra rėmęs JAV karinę intervenciją ne viename regione, tačiau balsavimas dėl Irako invazijos išlieka bene didžiausia dėme H.Clinton balsavimo istorijoje.

B.Sandersas taip pat yra rėmęs JAV karinę intervenciją ne viename regione, tačiau balsavimas dėl Irako invazijos išlieka bene didžiausia dėme H.Clinton balsavimo istorijoje.

„The New York Times“ internetiniame puslapyje vasario pabaigoje publikavo išsamų reportažą apie H.Clinton vaidmenį įtikinant Baracką Obamą prisidėti prie tuometinio Libijos diktatoriaus M.Gaddafio pajėgų bombardavimo 2011-aisiais.

„Nenorime dar vieno karo“, – reportaže cituojamas H.Clinton memuarų knygoje aprašomas pokalbis su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu prieš JAV prisijungiant prie tarptautinės koalicijos. „Suprantu, kad nenorite dar vieno karo, – atsakė ministras, – bet tai nereiškia, kad jo negausite.“

Tai, ką JAV ir visa tarptautinė oro reidus vykdžiusi koalicija gavo, buvo ne tik karas, bet ir Libijos kaip valstybės žlugimas. Apie pusę milijono namus priverstų palikti Libijos gyventojų, buvusio režimo ginklų pasklidimas po regioną, „Islamo valstybės“ pajėgų įsitvirtinimas šalyje ir aibė kitų problemų Libijos neapleidžia iki šiol, praėjus jau penkeriems metams nuo diktatoriaus nuvertimo.

Ginklų prekyba ir kasetinės bombos

Gerokai išaugusi JAV ginklų prekyba ir tiekimas autoritariniams režimams – dar vienas H.Clinton politinės karjeros kaip valstybės sekretorės palikimas, retai minimas žiniasklaidoje. Internetinio dienraščio „International Business Times“ atliktas tyrimas parodė, jog vien per 2010–2012 metus JAV Valstybės departamentas patvirtino 165 milijardų JAV dolerių vertės komercines ginklų siuntas į 20 šalių, kurių vyriausybės buvo anksčiau paaukojusios H.Clinton ir jos vyro įsteigtai „Clinton Foundation“.

H.Clinton nemato problemų ne tik dėl ginklų tiekimo autoritariniams režimams, bet ir dėl kasetinių bombų naudojimo konfliktuose.

Anot to paties tyrimo, per visą H.Clinton valstybės sekretorės kadenciją ginklų pardavimas visoms šalims pirkėjoms išaugo 80 procentų, o šalims, prisidėjusioms prie „Clinton Foundation“, – net 143 procentais. Kitaip sakant, per H.Clinton sekretoriavimo kadenciją JAV Valstybės departamentas patvirtino daugiau ginklų siuntų autoritariniams režimams nei per antrą G.W.Busho prezidentavimo kadenciją. Saudo Arabija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai – režimai, kritikuojami dėl paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, – H.Clinton patvirtintų ginklų siuntų pirkėjai.

H.Clinton nemato problemų ne tik dėl ginklų tiekimo autoritariniams režimams, bet ir dėl kasetinių bombų naudojimo konfliktuose. Kasetinės bombos – tai ginklų kategorija, kurią sudaro bombos, talpinančios daugybę mažesnių sprogmenų, jos dėl savo kenksmingumo civiliams yra uždraustos (pavyzdžiui, 2008 metais pasirašyta tarptautine Kasetinių bombų draudimo sutartimi) daugybės šalių vyriausybių. JAV nėra vienos šios sutarties signatarių, o dar 2006-aisiais Senate vykęs balsavimas dėl draudimo naudoti kasetines bombas civilių apgyventose teritorijose pasibaigė nieko nepakeitęs.

Šiame balsavime H.Clinton pasisakė prieš kasetinių bombų draudimą. Praėjus dešimčiai metų nuo balsavimo, kasetinės bombos vis dar naudojamos įvairiuose konfliktuose, o naujausi to pavyzdžiai yra JAV ginklų kompanijų Saudo Arabijai parduotos kasetinės bombos, naudojamos prieš civilius Jemene ir, Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, kasetiniai sprogmenys, Rusijos naudojami Sirijoje

Niūrios išvados

Žinoma, kuo ilgesnė individo politinė karjera, tuo lengviau rasti kritikuotinų jo sprendimų. Vis dėlto kritikuoti ne pavienius, o sistemiškus ir su tam tikra paradigma rezonuojančius H.Clinton sprendimus būtina, mat nuo šios kritikos gali priklausyti tai, ar ši paradigma tęsis, ar bus keičiama kito kandidato Baltuosiuose rūmuose.

Galiausiai, kai buvusi valstybės sekretorė prisistato kaip žmogaus teisių gynėja, reikia klausti: žmogaus teisių kokiuose regionuose? Ar H.Clinton yra laikoma žmogaus teisių gynėja Pakistane, kurio gyventojus praktiškai be jokio baudžiamumo bombarduoja JAV nepilotuojami lėktuvai (dar vienas H.Clinton remiamos politikos pavyzdys), ar Gazos Ruože, kurio mokyklų ir ligoninių po H.Clinton remiamo Izraelio atakų iki šiol negalima atstatyti dėl to paties Izraelio vykdomos blokados? Šie klausimai, deja, yra aiškiai retoriniai. Neretorinis klausimas – kas pakeis B. Obamą šių metų lapkritį?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 6 d.

E. Labanausko nuotr.

Ką su jais daryti? Oficialiai teigiama, kad Jungtinėse Valstijose yra daugiau nei 11 mln. nelegalių imigrantų, tai yra 3,5 proc. visų Svajonių šalies gyventojų, arba beveik keturios Lietuvos.

„Laba diena, jūs esate JAV piliečiai?“ – mandagiai paklausė Nacionalinio saugumo departamento pareigūnas ties mobiliuoju patikros postu viename iš greitkelių Kalifornijos valstijos pietuose. „Ne“, – atsakėme. „Laimingo kelio“, – palinkėjo pareigūnas.

Prieš mus važiuojančio parūdijusio lengvojo sunkvežimio vairuotojui buvo nurodyta sustoti šalimais, detalesnei patikrai. Meksikietiškos išvaizdos vairuotojas ir tokios pat kilmės vyras šalia neramiai žvalgėsi, o mes tęsėme kelionę.

Tokių mobiliųjų ir nuolatinių Nacionalinio saugumo departamento patikros postų gausu netoli Meksikos ir JAV pasienio. Net vykstant iš Arizonos į Kaliforniją tenka pristabdyti automobilį valstijų pasienyje, kad pareigūnai galėtų žvilgtelėti tau į akis. Bet jei esi baltasis, tuomet dažniausiai neišgirsi net prašymo sustoti. Pareigūnas tik parodys, kad gali keliauti toliau. Bet jei atrodai kaip ispanakalbis…

„Jungtinėse Valstijose yra apie 10–11 mln. nelegalių imigrantų, dauguma jų kilę iš Meksikos“, – prasitarė JAV konsulas Meksikos Nogaleso mieste Christopheris Tealas, aiškindamas į amerikietišką Nogalesą atvykusių užsienio studentų grupei Meksikos ir JAV santykių ypatumus.

Nogalesas – miestas, perkirstas vadinamosios Didžiosios Amerikos sienos. Ši kai kur penkių metrų aukštį siekianti metalo ir betono konstrukcija eina nuo Ramiojo vandenyno ir tęsiasi šimtus kilometrų. Vienoje pusėje – Svajonių šalis, kitoje – narkotikų karteliai, korupcija, skurdas, dar pigūs kurortai, viešnamiai ar striptizo barai. Bent taip mano dauguma amerikiečių. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio didelių skirtumų tarp meksikietiško ir amerikietiško Nogaleso sunku įžvelgti.

Tai tikrai nėra geriausia vieta gyventi. Siena perkirstas miestas yra vienas didžiųjų transporto mazgų. Daugiau nei 90 proc. jo gyventojų – ispanakalbiai. Per Nogalesą juda nesustabdomas transporto ir žmonių srautas. Prie pasienio posto galima išvysti ir įsimylėjėlių porelę, burkuojačią per sienos grotas.

Nors vietos šerifas Tony Estrada ir gyrėsi, kad jau ketverius metus neteko tirti nužudymų, tačiau tai tikrai neatrodo pats saugiausias miestas. Beje, šerifas pripažino, kad nuo 1995 m. pavyko aptikti daugiau nei šimtą tunelių, iškastų po siena.

Ar didžioji siena geras būdas užkirsti kelią nelegaliai imigracijai ir kontrabandai?„Kai pradėjo statyti sieną, įsijungė karteliai, o iki tol žmonės patys bandydavo kirsti sieną“, – teigė šerifas.

Siena JAV ir Meksikos pasienyje pradėta statyti 2006 m. Ji neretai lyginama su Berlyno siena ir teigiama, kad viena jos mylia (apie 1,6 km) Amerikos mokesčių mokėtojams atsieina 6,5 mln. dolerių. Plius dar tūkstančiai pasienio patrulių, kamerų, judesio daviklių ir net bepiločiai lėktuvai.

Būdamas ispanakalbis, šerifas T.Estrada neslepia simpatijų imigrantams:

„Dauguma imigrantų darbštūs, sąžiningi žmonės, kurie tik ieško galimybių. Aš mėgstu sakyti, kad jeigu į butelį sudėčiau darbštumą, pasiryžimą, drąsą – viską, ką su savimi atsineša imigrantai, ir pardavinėčiau, būčiau pats turtingiausias žmogus pasaulyje.“

Gal todėl šerifas labai skeptiškai vertina Vašingtono bandymus vis daugiau išteklių skirti sienos kontrolei ir vis labiau persekioti nelegalius imigrantus. Vien prezidento Baracko Obamos kadencijos laikotarpiu buvo deportuota apie 2 mln. nelegalų. „Sistema neveikia, bet supraskite – aš nesu už nelegalią imigraciją, aš esu už tai, kas yra teisinga“, – baigė šerifas savo paskaitą užsienio studentams vienoje iš Nogaleso mokyklų.

„Kuo labiau Vašingtonas griežtina pasienio kontrolę, tuo geriau karteliams“, – per diskusiją Arizonos valstijos universiteto W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje teigė pasienio su Meksika reikaluose besispecializuojantis žurnalistas Alfredo Corchado.

Su tokia pesimistine nuomone tikriausiai nesutiktų JAV nacionalinio saugumo departamento vadovas Jehas Johnsonas. Toje pat W.Cronkite mokykloje paskaitą „Pasienio saugumas XXI amžiuje“ skaitęs nacionalinio saugumo sekretorius pasigyrė, kad nuo 2000-ųjų iki 2014-ųjų sulaikomų nelegalų sumažėjo daugiau nei tris kartus – nuo 1,6 mln. iki 479 tūkst. Pasak J.Johnsono, tai daugiau nei 20 tūkst. jo vadovaujamų agentų ir Didžiosios Amerikos sienos nuopelnas. Iš viso JAV nacionalinio saugumo departamente dirba 250 tūkst. žmonių ir jų išlaikymas kasmet kainuoja 60 mlrd. dolerių.

Vis dėlto nacionalinio saugumo sekretorius pripažino, kad ekonominė krizė buvo dar viena rimta priežastis, kodėl nelegali imigracija sumažėjo.

„Po Rugsėjo 11-osios vyriausybė investavo milijardus dolerių į sienos apsaugą. Linksmiausia, kad 40 proc. neturinčiųjų dokumentų, tokių kaip aš, atvyko su viza, kuri baigėsi, ir jie pasiliko“, – kitoje viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete sakė garsus žurnalistas, Pulitzerio premijos laureatas Jose Antonio Vargasas, kuris pats yra nelegalas, arba kaip jis labiau linkęs sakyti – asmuo be dokumentų.

J.A.Vargasas į JAV atvyko iš Filipinų būdamas dar vaikas ir tik sulaukęs paauglystės, kai nuėjo laikyti vairavimo egzamino, sužinojo, kad seneliai, kurie jį atsivežė, suklastojo dokumentus. Toliau buvo ilgi metai, kaip jis sako, slapstymosi, apgaudinėjimo, dokumentų klastojimo. Tik prieš keletą metų jis išdrįso prisipažinti, viešai aprašydamas visą savo nelegalaus gyvenimo istoriją dienraštyje „The New York Times“. Dabar jis vadovauja judėjimui už tokių pat kaip jis teises.

„Čia, Arizonoje, maždaug 7 proc. visų valstijos dirbančiųjų neturi dokumentų. Tai maždaug 180 tūkst. žmonių. Nuo 2005-ųjų Arizonos valstijoje dokumentų neturintys darbuotojai sumokėjo 375 mln. dolerių mokesčių. Jei visi jie būtų deportuoti, nesvarbu, prievarta ar savanoriškai, ši valstija netektų 50 mlrd. dolerių, darbo vietų sumažėtų 17 proc. Tai yra faktas, ir ne vienintelis, – rėžė J.A.Vargasas. – Faktas, kad tokie kaip aš, neturintys dokumentų, per pastarąjį dešimtmetį į socialinės apsaugos fondą sumokėjome beveik 100 mlrd. dolerių mokesčių.“

Iš viso nelegalių imigrantų, arba žmonių be dokumentų, JAV yra daugiau nei 11 mln. Jie sudaro 5,1 proc. visos JAV darbo jėgos, kai kuriose valstijose šis rodiklis siekia ir 9–10 proc. (Nevada, Kalifornija). „Mes esame šalis, kuri priklausoma nuo pigios darbo jėgos“, – apie savo naująją tėvynę sako J.A.Vargasas.

Tokia padėtis nesikeičia jau daug metų. Tiesa, prezidentas B.Obama dar praėjusių metų pabaigoje pranešė, kad imsis vienašališkų veiksmų ir be Kongreso pritarimo apsaugos milijonus nelegalių imigrantų nuo deportacijos. Pagal šį planą deportacijos išvengs daugiau nei penkerius metus JAV gyvenantys asmenys, turintys nepilnamečių vaikų, kurie yra JAV piliečiai ar turi žaliąją kortą. Taip pat dokumentų neturintys asmenys, kurie būdami vaikai atvyko į JAV nelegaliai ir iki šiol čia gyvena. Iš viso tai turėtų palengvinti padėtį pusei skaičiuojamų nelegalių imigrantų Jungtinėse Valstijose, tai yra penkiems šešiems milijonams žmonių.

„Mes sutelksime savo išteklius kovai su tikromis grėsmėmis mūsų saugumui. Tai nusikaltėliai, o ne šeimos. Tai kriminaliniai elementai, o ne vaikai. Tai gaujų nariai, o ne mamos, kurios sunkiai dirba, kad išmaitintų savo vaikus“, – sakė pristatydamas savo planą B.Obama.

Tai būtų didžiausias nelegalių imigrantų „įteisinimas“ nuo 1986 m., kai Kongresas suteikė žaliąsias kortas 2,7 mln. nelegalų. Tačiau dabar šis planas įstrigo teisme, nes 26 valstijos teigia, kad vienašališki B.Obamos veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Be to, įsibėgėja 2016-ųjų prezidento rinkimų kampanija, ir emigracija, kaip prognozuojama, bus viena aktualiausių temų. Mat ispanakalbiai sudaro daugiau nei 17 proc. JAV gyventojų, o tai didelė jėga per rinkimus. Pavyzdžiui, 70 proc. ispanakalbių balsavo už B.Obamą.

Galimas respublikonų kandidatas, Bushų klano atstovas Jebas Bushas pareiškė, kad, nepaisant teismo sprendimo, jis stabdys B.Obamos projektą, jei taps prezidentu. Jo požiūris atitinka daugelio respublikonų nuostatą, kad tokia visuotinė nelegalių migrantų amnestija yra pavyzdys ir kitiems atvykėliams nelegaliai kirsti sieną, klastoti dokumentus ir nesilaikyti JAV įstatymų. Kartu tai esą smūgis tiems, kurie sąžiningai laikosi taisyklių ir nesiima neteisėtų priemonių, norėdami gyventi JAV.

Kitoje pusėje atsidūrė galima demokratų kandidatė į prezidentus Hillary Clinton. Ji pareiškė, kad jei būtų prezidentė, imtųsi dar radikalesnių priemonių nelegalių imigrantų padėčiai gerinti.

„Associated Press“ ir GfK neseniai atliktos apklausos rodo, kad dauguma tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijos šalininkų palaiko B.Obamos veiksmus ir mano, kad jie buvo neišvengiami. Apklausos duomenimis, 53 proc. respondentų remia galimybę nelegaliems imigrantams leisti siekti pilietybės. 59 proc. palaiko poziciją, kad asmenys, nelegaliai į JAV atvykę būdami vaikai, galėtų likti čia legaliai. 57 proc. apklausos dalyvių mano, kad tėvai, kurių vaikai turi JAV pilietybę, gali turėti galimybę teisėtai gyventi JAV. 49 proc. teigia, kad remtų kandidatą į prezidentus, kuris palaikys B.Obamos imigracijos politiką. Vis dėlto 47 proc. respondentų teigia, kad palaikytų tą, kuris žadėtų ją peržiūrėti.

„Net daugelis respublikonų teigia, kad balsuotų už kandidatą, kuris nori išlaikyti B.Obamos politiką“, – sakoma tyrimo išvadose.

Evaldas Labanauskas, JAV

D.Trumpas ir H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

Dešimtys JAV valstijų “Didįjį antradienį” balsavo dėl partijų kandidatų į prezidentus. Tai tikrai nėra sudėtingų JAV prezidento rinkimų pabaiga ir net ne pusiaukelė, tačiau tam tikros tendencijos jau aiškios:

1. Hillary Clinton arti tikslo

Buvusi valstybės sekretorė ir pirmoji ponia H.Clinton laimėjo 7-iose valstijose ir ženkliai atsiplėšė nuo savo pagrindinio konkurento Bernie Sanderso kovoje dėl Demokratų partijos kandidato į prezidentus nominacijos. Ji užsitikrino 1001 delegato, kurie rinks demokratų partijos kandidatą į prezidentus, balsą. Šiuo metu jai dar trūksta 1382 balsų, kad pasiektų pergalę partijos viduje. Vis dėlto H.Clinton jau nukreipė savo žvilgsnį į kitą etapą – užsipuolė respublikonų pagrindinį kandidatą Donaldą Trumpą.

2. Donaldas Trumpas – nesustabdomas

Respublikonų stovykloje pergalę švenčia skandalingais pareiškimais pagarsėjęs D.Trumpas. Jis irgi laimėjo 7-iose valstijose. Jis taip pat jau pradeda žvelgti į kitą etapą – švelnina savo retoriką ir bando vienyti jo pačio suskaldytus respublikonus. Vis dėlto D.Trumpui dar reikia užsitikirinti 952 kandidatų balsus (turi 285), kad švęstų pergalė ir būtų nominuotas Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus.

3. Tedas Cruzas – viltys žlunga

Teksaso senatorius T.Cruzas laimėjo dviejose valstijose ir lieka antrojo vietoje tarp respublikonų kandidatų. Jis vos ne dvigubai atsilieka nuo D.Trumpo (užsitikrinęs 160 delegatų balsų). T.Cruzo šalininkai tikėjosi, kad “Didysis antradienis” taps lūžiu jo rinkimų kampanijoje, bet taip neįvyko.

4. Bernie Sandersas – demokratas NR.2

Socialistinių pažiūrų neslepiantis Vermonto senatorius B.Sandersas laimėjo keturiose valstijose, bet nuo H.Clinton jis atsilieka net tris kartus. Jis užsitikrinęs 371 delegato balsą, o norint laimėti Demokratų partijos nominaciją jam dar reikia surinkti 2012 balsų.

5. Marco Rubio – tik viena gera naujiena

Floridos senatoriui M.Rubio – tik viena gera naujiena. Kandidatas į Respublikonų partijos nominaciją laimėjo pirmojoje valstijoje. Jis šiuo metu turi 87 delegatų balsus, trūksta – 1150.

Kitas JAV prezidento rinkimų kampanijos etapas – kovo 15 d. Tuomet pirminiai rinkimai vyks Floridoje, Ohajuje ir Šiaurės Karolinoje. Iki balandžio pabaigos daugumoje valstijų bus pasibaigę pirminiai rinkimai ir bus aišku, kuris kandidatas atstovaus Demokratų partijai, o kuris Respublikonų. Oficialiai jie bus patvirtinti liepą, o tuomet ir prasidės didžioji kova dėl Baltųjų rūmų. Patys rinkimai į JAV prezidentus įvyks lapkričio 8 d.