Vokietija – viena svarbiausių ES atramų, patikima NATO partnerė. Tačiau vokiška mintis yra sukūrusi ir labai žiaurių žemyno pertvarkos planų. Palyginti su jais, NATO ir ES atrodo „laimingi bilietai“.

Pritas Buttaras

Atrodo, kad ketvirtajame dešimtmetyje apie galimus teritorinius pertvarkymus Rytų Europoje buvo atliktos kelios studijos; per Niurnbergo teismo procesą obergrupenfiureris Erichas fon dem Bach-Zelewski paliudijo, kad šias diskusijas prižiūrėjo Heinrichas Himmleris. 1940 m. pradėta planuoti konkrečiau, ir galop atsirado dokumentų komplektas, pavadintas „Generalplan Ost“. Įvykių grandinę, atvedusią prie „Generalplan Ost“, nustatyti sunku, nes daug su planu susijusių dokumentų sąmoningai sunaikinta paskutinėmis karo dienomis.

Štandartenfiureris Hansas Ehlichas Niurnberge prisipažino buvęs atsakingas už plano parengimą. Nors iki karo pabaigos neišliko nė vieno egzemplioriaus, remiantis jo liudijimu ir fragmentiškais dokumentais bei laiškais, pavyko atkurti didžiąją plano dalį. Nepaprastai svarbus pasirodė dr. Ericho Wetzelio dokumentas „Stellungnahme und Gedanken zum Generalplan Ost des Reichsführers-SS“ („Nuomonė ir mintys apie SS reichsfiurerio generalinį planą ~Rytai~“). Šiame

kritiniame „Generalplan Ost“ įvertinime yra nemažai informacijos apie plano turinį.

Reichskomisariatai

Rengiant planą daug lėmė asmeninės Alfredo Rosenbergo mintys. Jis siūlė buvusią caro imperiją padalyti į kelias dalis – reichskomisariatus: Ostlandą, sudarytą iš Baltijos šalių, Moskoviją, nuo Maskvos nutįstančią iki Uralo ir Barenco jūros, Ukrainą ir Kaukazą. Rosenbergas pageidavo sukurti ir penktą regioną, plačiu ruožu besidriekiantį pietine Sovietų Sąjungos dalimi netoli sienos su Iranu ir Afganistanu, bet Hitleris liepė šios idėjos atsisakyti ir dėmesį sutelkti į keturis regionus vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje.

Šiuo etapu Rosenbergo įtaka jau buvo gerokai pablėsusi. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis parašė knygą „Der Mythus des 20. Jahrhunderts“ („XX a. mitas“), kurioje išsamiai išdėstė rasinę teoriją, ypač akcentuodamas „žydų klausimą“. Nors knyga buvo gerai perkama, nedaug aukšto rango nacionalsocialistų galėjo pasigirti perskaitę visą veikalą ar pripažinti laiką ją naudingu savo įsitikinimų papildymu. Hitleris knygą sukritikavo kaip „medžiagą, kurios niekas negali suprasti“.

Vokiečių planams įsiveržti į Sovietų Sąjungą pasiekus konkretaus ir išsamaus rengimo stadiją, Rosenbergas 1941 m. buvo paskirtas naujai įsteigtos Okupuotųjų Rytų teritorijų reichsministerijos (~Reichsministerium für die besetzten Ostgebiete~, dažnai trumpintos iki ~Ostministerium~ – Rytų ministerija) vadovu. Tos ministerijos personalo kokybė, mažų mažiausiai, buvo labai marga:

Ministerijas paraginus pagal nustatytas kvotas aprūpinti valstybės tarnautojais naująjį ~Führerkorps Ost~… [šios] tokį paraginimą palaikė puikia proga atsikratyti asmeninių priešų, bjaurių įkyruolių ir nekompetentingų kėdžių šildytojų… [tai lėmė, kad radosi] spalvinga bei atsitiktinė sankaupa gauleiterių, kreisleiterių, Darbo fronto pareigūnų ir įvairiausio rango SA [~Sturmabteilung~, arba „smogiamasis būrys“, paramilitarinis nacių partijos sparnas prieš karą] vadų, kurie civilinėje administracijoje gavo aukštus postus išklausę kelias įžangines paskaitas, perskaitytas Rosenbergo kadrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jei vienas kruviniausių istorijoje diktatorių Adolfas Hitleris atgimtų mūsų laikais – kas nutiktų? Apie tai – Timuro Vermeso romanas “Jis ir vėl čia”, kurio ištrauką pateikiame.

(…)
Todėl man darsyk tampa visiškai aišku, kodėl sugrįžau. Antraip kodėl dabar pasaulyje gyvena tie septyni milijardai?
O todėl, kad aš sukėliau karą, kuris pasižymėjo – perdėm naujamadiškai kalbant – ilgalaikiu poveikiu. Jei visi anų laikų žmonės tada būtų dauginęsi, dabar jų susidarytų aštuoni milijardai. Ir dauguma jų, aišku, rusai, jie būtų jau seniai užplūdę šią šalį, skynę mūsų vaisius, išsivarę mūsų gyvulius, pavertę vergais darbingus vyrus, o kitus išskerdę, kad galėtų kišti purvinus nagus prie nekaltų jaunų mūsų moterų. Taigi iš pat pradžių apvaizda man skyrė užduotį panaikinti bolševikinį gyventojų perteklių. O dabar man, aišku, lemta įvykdyti kitą savo misijos dalį. Pertraukos prireikė, kad per tuos dešimtmečius neiššvaistyčiau jėgų, kurių dabar prireiks, kad įsigalėtų vėlyvieji karo padariniai, kad sąjungininkai susipyktų, iširtų Sovietų Sąjunga, rusai netektų didelių teritorijų ir, savaime suprantama, kad mes susitaikytume su artimiausia savo sąjungininke, su Anglija, ir ateityje galėtume veikti išvien. Šiandien vis dar negaliu suprasti, kodėl tai nepavyko tada. Kiek dar bombų mums reikėjo numesti ant jos miestų, kad anglai suprastų esą mūsų draugai?
Kita vertus, žiūrėdamas į naujausius skaičius nelabai gali įsivaizduoti, kam vis dar reikalinga Anglija, ši išsekusi sala nieku gyvu nebėra pasaulinė valstybė. Gerai, ne į visus klausimus galima atsakyti. Bet paskutinis įmanomas terminas radikaliems veiksmams pamažu artėja. Kaip tik todėl aš itin pasibaisėjau vadinamųjų nacionalinių šios šalies jėgų padėtimi.
Iš pradžių maniau, kad teks kliautis, galima sakyti, vien savo jėgomis. Tiesa, likimas jau buvo įtaisęs vieną kitą sąjungininką. Bet kaip tik tada iškilo aikštėn visa jų menkystė. Truko keli mėnesiai, kol išvis išsiaiškinau, kad esama jaučiančiųjų pašaukimą toliau tęsti Nacionalsocialistų partijos veiklą. Taip pasipiktinau pasigailėjimo vertu jų propagandiniu darbu, kad pasitelkiau į pagalbą režisieriaus asistentą Bronerį, vieną operatorių su kamera ir nuvažiavau į Kepeniką, kur rezidavo didžiausia tokio tipo organizacija – Vokietijos nacionalinė demokratinė partija.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

1939 m. rudenį du didžiausi žmonijos piktadariai varžėsi dėl mūsų sostinės ir visos Lietuvos.

Tuo metu, kaip žinome, varžybas laimėjo Josifas Stalinas, juolab kad jo naudai veikė ir Lietuvos valdžia. Nuo to laiko prabėgo jau daug metų, bet istorikai ir net paprasti piliečiai tebesiginčija: ar neapsiriko tada mūsų vadovybė, visų pirma prezidentas Antanas Smetona? Gal vis dėlto teisus buvo Lietuvos atstovas Berlyne pulkininkas Kazys Škripa, karštai agitavęs ir net reikalavęs veikti kitaip: prasidėjus vokiečių ir lenkų karui pasinaudoti proga susigrąžinti Vilnių – su vokiečių pagalba?

Berlyno gudravimai
K.Škripos siūlomas įsisenėjusios ir skaudžios Lietuvai Vilniaus problemos sprendimas lyg ir galėjo būti įmanomas todėl, kad viename iš slaptųjų Molotovo-Ribbentropo pakto protokolų buvo užfiksuota: „Šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir SSRS interesų sferų siena“, tačiau rytinė mūsų siena liko kaip ir neaiški.
O vokiečių ir lenkų karo išvakarėse Lietuvos valdžia iš Berlyno pusės išgirdo netikėtų pasiūlymų. Antai vokiečių diplomatas Kurtas fon Tipelskrichas Maskvoje mūsų atstovui Vladui Natkevičiui per privatų pokalbį užsiminė: „Atėjo metas jums suvesti sąskaitas su Lenkija. Nemanau, kad tokia tauta, kaip lietuviai, atsisakys atgauti savo sostinę.“
Karui prasidėjus tokių vilionių dar pagausėjo, ypač iš Vokietijos atstovo Kaune Ericho Zechlino pusės: jis kalbino mūsų ministrus, kariškius.
Žinoma, ir pačioje Lietuvoje atsirado tokiai idėjai pritariančiųjų: nemažai šaulių, savanorių, tautininkų, net ūkininkų tikėjosi, kad rugsėjo 17 d. paskelbta dalinė mobilizacija susijusi su būsimu žygiu į Vilnių. O jam vis nevykstant įvairiose Lietuvos vietovėse pasigirdo nepasitenkinimo vadžios politika balsų. Po 1926 m. perversmo iš kariuomenės pašalintas generolas Kazys Ladiga ne tik kategoriškai reikalavo žygiuoti, bet ir siūlėsi tam žygiui vadovauti. Todėl dabar dalis mūsų istorikų pasyvią, vokiečių gundymams nepasidavusios Lietuvos valdžios politiką vadina nelogiška, amoralia ir vargu ar išmintinga, o labiausiai dėl to kaltina prezidentą A.Smetoną.
Bet greičiausia tokia politika nebuvo nei politiškai trumparegiška, nei amorali, o gana realistinė, konkrečių istorinių aplinkybių padiktuota. Mat Vyriausybė ir ypač A.Smetona netikėjo, kad vokiečiai taps Antrojo pasaulinio karo nugalėtojais, – ir neapsiriko, o tai labai svarus argumentas vengti broliavimosi su jais. Antra, patys vokiečių pasiūlymai savo forma buvo nekonkretūs, neformalūs – privatūs, iš esmės provokacinio pobūdžio. Tikrasis jų tikslas greičiausiai buvo įtvirtinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptame protokole užfiksuotą Lietuvos priskyrimą Vokietijai – su Vilniumi.
Štai viena gana charakteringa detalė: savo pasiūlymus Lietuvai imti Vilnių vokiečių pareigūnai žarstė gana neilgai, rugsėjo 9–14 dienomis, o vėliau ne tik jų atsisakė, bet dargi apkaltino Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, neva ši platinanti gandus, kad Vokietija stumia Lietuvą užimti Vilniaus kraštą, nors tai esą visiška netiesa!
Kita svarbi priežastis: prancūzai ir anglai atvirai spaudė Lietuvos vyriausybę laikytis paskelbto neutraliteto. Rugsėjo 11 d. aukštas Didžiosios Britanijos diplomatas mūsų atstovui Londone Broniui Balučiui užsiminė apie gandus, kad Lietuva gali užimti Vilnių, ir pagrasino: „Jeigu lietuviai pasiduotų tokiai pagundai, tai Lietuvos padėtis Taikos konferencijoje būtų labai sunki.“
Pagaliau mūsų Vyriausybės atsargumą tuo metu skatino ir nežinia dėl rusų planų Vilnijos klausimu. Netrukus paaiškėjo, kad Maskvai gandai apie galimą lietuvių sąjungą su vokiečiais sukėlė didelį susirūpinimą. O jos atstovas Kaune Nikolajus Pozdniakovas mūsų diplomatui Edvardui Turauskui tvirtino, kad lietuvių žygis į Vilnių būtų buvęs gana rizikingas dėl galimo karinio konflikto su raudonąja armija, nes „sumaištyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“.
Kaip matome, padėtis nebuvo tokia paprasta ir aiški, kaip neretai rašoma ar kaip tvirtino K.Škripa. O jau išvardytas tokios Lietuvos vyriausybės politikos priežastis būtina papildyti dar viena: pasak istoriko Nerijaus Šepečio, „nevalia smogti į nugarą parblokštam kaimynui, – toks garbės supratimas buvo gal ir nelemtinga, bet neabejotinai neįveikiama žygio į Vilnių kliūtis ir prezidentui, ir generolams Černiui, Raštikiui bei Musteikiui“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Autoriaus asm. archyvas

Prieš 70 metų, 1941 m. liepos mėnesį, Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas pateikė SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui garsiojo Rytų teritorijų kolonizavimo generalinio plano “Ost” pirmąjį variantą. Jame buvo numatytas pokarinis Rytų Europos šalių tvarkymas ir ekonominis vystymas.

Vokietijos nacionalsocialistų planai buvo grindžiami geopolitikos ir rasių teorijomis. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietijoje buvo išpopuliarinta “tautos be erdvės” teorija. Adolfas Hitleris savo knygoje “Mein Kampf” rašė, kad svarbiausia Vokietijos problema – jos gyventojų skaičių suderinti su teritorija. Dėl didelio gyventojų pertekliaus vokiečių tautai gresiąs išnykimo pavojus, kurį pašalinti esą galima tik užvaldžius naujas žemes. Jas užvaldyti lengviausia būsią Europos rytuose, nes ten gyventojų tankumas mažas ir plytinčios neaprėpiamos “žemės be tautų”.

Pradėdama karą su Sovietų Sąjunga ir organizuodama užimtų Rytų teritorijų administravimą, Vokietijos politinė vadovybė siekė įgyvendinti tris uždavinius: pirma, laikyti gyventojus absoliučiai paklusnius, ryžtingai slopinant visus, netgi mažiausius, nepaklusnumo bei noro priešintis atvejus. Antra, užtikrinti užimtos teritorijos ekonomikos funkcionavimą vokiečių karinės gamybos labui. Trečia, paversti užimtus kraštus neišsenkamu vokiečių karinės pramonės darbo jėgos rezervuaru.

Šiems uždaviniams įgyvendinti H.Himmleris buvo įsakęs parengti užimtų Rytų sričių pertvarkymo plano įvairius variantus: keturis variantus parengė Reicho komisaro vokietybei stiprinti vyriausiasis štabas, o vieną – Vokietijos vyriausioji Reicho saugumo valdyba (RSHA). Visi kartu jie sudarė generalinį planą “Ost”. 1940 m. RSHA ėmė rengti savo plano variantą – “Rytų statybos teisiniai, ūkiniai ir teritoriniai pagrindai”.

Grupės, rengusios planą, vadovu buvo paskirtas Berlyno universiteto profesorius Konradas Meyeris-Hetlingas. Jo parengtas ir 1941 m. liepą H.Himmleriui pateiktas 80-ies puslapių pirmasis plano projektas – su žemėlapiais, lentelėmis ir schemomis – buvo skirtas 30-iai metų ir susidėjo iš dviejų pagrindinių dalių: “Mažojo plano”, skirto įgyvendinti greitu laiku, ir “Didžiojo plano”, numatančio pokario metų projektus. Antrasis plano variantas buvo pateiktas 1942 m. gegužę, o trečiasis – 1942 m. pabaigoje.

A.Hitlerio nurodymu planas “Ost” buvo griežtai įslaptintas: buvo padarytos tik kelios šio dokumento kopijos keliems gauleiteriams, dviem ministrams, generalgubernatoriui ir kai kuriems aukšto rango SS pareigūnams.

Šis svarbus Antrojo pasaulinio karo dokumentas buvo dingęs ir tik 1980-aisiais surastas Vokietijos federaliniame archyve.

Du trečdalius planuota ištremti

Prieš parengiant plano “Ost” projektą, atskiros Trečiojo Reicho žinybos teikė savo siūlymus. Pirmąjį dokumentą, skirtą Vokietijos politikos tikslams ir metodams Rytuose, parengė A.Rosenbergas. Pagal jo planą SSRS turėjo būti padalyta į tokius tautinius ir geografinius vienetus: 1) Didžiąją Rusiją su centru Maskva, 2) Gudiją su centrais Minsku ir Smolensku, 3) Estiją, Latviją ir Lietuvą, 4) Ukrainą ir Krymą, 5) Dono sritį su centru Rostovu, 6) Kaukazo sritį, 7) Rusijos Turkestaną.

Lietuvos istorikas Arūnas Bubnys pabrėžia, kad, pirmojo plano “Ost” autorių nuomone, per 30 metų iš Lenkijos ir europinės SSRS dalies turėjo būti iškelta 80–85 proc. lenkų, 65 proc. Ukrainos, 75 proc. Baltarusijos ir dauguma Baltijos šalių gyventojų. Iš viso į Vakarų Sibirą planuota ištremti 31 mln., o vietoje palikti tik 14–15 mln. gyventojų. Remiantis H.Himmlerio gydytojo žodžiais, SS reichsfiureris estus, latvius ir lietuvius planavo perkelti į Archangelsko ir Onegos rajoną. Dalį likusių gyventojų ketinta suvokietinti, kiti turėjo tapti pigia darbo jėga. O vietoj ištremtų vietos gyventojų planuota įkurdinti milijonus vokiečių.

Plane buvo numatyta suvokietinti estų tautą ir gana nemažai latvių. O lietuviai tam netiko, nes turėjo daug slaviško kraujo: rasės atžvilgiu mažiau vertingiems lietuviams buvo numatyta rasti kolonizacijos vietą Rytuose. H.Himmlerio nuomone, visą lietuvių tautą reikėjo ištremti toli į Rytus – į Vakarų Sibirą.

Vokietijos federaliniame archyve aptiktas dokumentas “Direktyvos dėl galimybių suvokietinti Ostlando tautas – estus, latvius ir lietuvius 1942–1944 m.”. Iš jo galima daryti išvadą, kad H.Himmleris ketino suvokietinti tik apie 10 proc. Baltijos šalių gyventojų. Vis dėlto buvo pripažinta, kad nors esama kai kurių gerų rasinių elementų, suvokietinti estų ir latvių neįmanoma. Netinkamus suvokietinti estus ir latvius reikia perkelti į Leningrado sritį. Savo ruožtu Lietuva turi būti visiškai atlaisvinta vokiečiams, o maždaug 0,5 mln. jos gyventojų – geriausių rasiniu požiūriu – pervežta į Prūsiją.
H.Himmleris pavedė K.Meyeriui-Hetlingui parengti teisinį, ekonominį ir politinį būsimosios “Rytų rekonstrukcijos” planą. Šis plano “Ost” projektas buvo baigtas 1942 m. gegužę. Ostlande turėjo būti įsteigta 12 atramos punktų (tarp jų Vilnius, Šiauliai, Ryga, Tartu, Talinas). Atstumai tarp punktų privalėjo būti apie 100 km ir bendras kiekvieno punkto plotas – iki 2000 kv. km.

Grėsė fizinis tautų išnaikinimas

Per 25 metus Baltijos valstybėse buvo numatyta apgyvendinti 560 tūkst. vokiečių. Tačiau K.Meyerio-Hetlingo parengtas planas H.Himmlerį tenkino tik iš dalies: jis liepė įgyvendinti planą “Ost” per 20 metų, numatant visiškai suvokietinti Generalinę guberniją, Latviją ir Estiją.

H.Himmleriui pavaldi Rytų žemių kolonizavimo įstaiga buvo parengusi Lietuvos kolonizavimo plano metmenis, numačiusius apgyvendinti vokiečius anksčiau žydams, lenkams, rusams bei 1941 m. žiemą repatrijavusiems asmenims priklausančiuose ūkiuose. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų koridorius nusidriektų nuo Rytprūsių iki “senųjų Ordino žemių” (Latvijos ir Estijos). Tad nieko keista, kad jau 1942 m. spalį Lietuvoje buvo 7,9 tūkst. įvairias tarnybines pareigas einančių vokiečių ir 16,8 tūkst. ūkininkų kolonistų. Vien 1942–1943 m. į Lietuvą buvo atkelta 30 tūkst. kolonistų, daugiausia vokiečių.

Sovietų istorikai D.Melnikovas ir L.Čiornaja surado, kad “vienoje plano vietoje buvo siūloma rusus apgyvendinti netgi Pietų Amerikoje ar Afrikoje”. Šie istorikai plane “Ost” vokiečių vartojamus terminus “suvokietinti”, “germanizuoti”, “deportuoti” arba “perkelti” suprato ne kitaip, kaip fizinį tautų išnaikinimą. Minimi autoriai mėgo cituoti H.Himmlerio esą pasakytus žodžius, kad “žygio į Rytus tikslas yra sunaikinti 30 mln. slavų”.

Dauguma besidominčiųjų naujausių laikų istorija yra įsitikinę, kad “nežmoniško fašizmo” planai numatė milijonų slavų sunaikinimą. Šis įsitikinimas tapo toks tvirtas, kad faktiškai virto abejonių nekeliančia aksioma. Tuo tarpu šių Trečiojo Reicho vadovybės tikslų patvirtinančių įrodymų nėra. Pirmą kartą dokumentais nepagrįsti teiginiai apie nacionalsocialistų ketinimus sunaikinti daugumą SSRS europinės dalies gyventojų buvo paskelbti Niurnbergo procese. Tezei apie planuojamą slavų sunaikinimą patvirtinti buvo parinkti keli abejotini “dokumentai”. Pagrindinis iš jų buvo planas “Ost”, tik kitu pavidalu – Užimtų Rytų sričių ministerijos Kolonizacijos skyriaus viršininko E.Wetzelio pastabos bei pasiūlymai dėl plano “Ost”, nes, kaip minėta, pats planas iškart po karo nebuvo surastas.

E.Wetzelio “dokumentas” – viso labo fragmentiški užrašai pieštuku knygelėje. E.Wetzelio pastabose randame ir nemažai nesąmonių, kaip antai lenkus ištremti į Pietų Ameriką. Dėl viso šito peršasi mintis, kad E.Wetzelio pieštukinės “pastabos” buvo arba sufalsifikuotos nuo pradžios iki galo, arba šiek tiek “specialistų” pakoreguotos.

Ar reikia Antrojo Niurnbergo?

Kaip žinome, Reicho vadovybė dėl susiklosčiusių karinių ir politinių aplinkybių plano “Ost” iki galo įgyvendinti nespėjo, tad šis planas taip ir liko tik popieriuje. Tačiau jo įgyvendinimo programą “sėkmingai” perėmė SSRS vadovybė. SSRS “Generalinis Rytų planas” per penkiasdešimt metų (iki kol žlugo Sovietų Sąjunga) buvo įgyvendintas maždaug 60 proc. SSRS Lietuvoje apgyvendino penkis kartus daugiau kolonistų, negu buvo numatęs Trečiasis Reichas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 m. tapo kas trečias Lietuvos gyventojas: ištremta 131 tūkst., įkalinta 200,1 tūkst., nužudyta 20 tūkst. partizanų, nužudyta per 5 tūkst. beginklių žmonių, per 1000 nuteista mirties bausme. Dėl teroro ir galimų represijų iš Lietuvos repatrijavo 490 tūkst. žmonių. Kartu su karo aukomis (245 tūkst.) Lietuva neteko daugiau kaip 1091 tūkst. savo gyventojų.

Priminsime, kad Niurnbergo teisme Vokietijos vadovai buvo teisiami kaip karo nusikaltėliai. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS, peršasi išvada, kad teisingumo vardan būtina surengti dar ir tarptautinį komunizmo teismą. Siūlymas, kad nekaltųjų kraują pralieję Sovietų Sąjungos vadovai turi būti įvardyti kaip nusikaltėliai ir teisiami netaikant senaties, turi milijonus šalininkų.

Generalinio plano “Ost” titulinis lapas

Autoriaus asm. archyvas

Pirmoji po karo Vokietijoje surengta nacių diktatoriui Adolfui Hitleriui skirta paroda sulaukė didelio lankytojų dėmesio, todėl veiks trimis savaitėmis ilgiau, nei buvo numatyta, ketvirtadienį pranešė Vokietijos istorijos muziejus (DHM).

Per tris parodos “Hitleris ir vokiečiai” mėnesius ją aplankė daugiau nei 170 tūkst. žmonių. Parodos rengėjai siekė parodyti sąsają tarp A.Hitlerio iškilimo į valdžią 1933 metais ir tuometinės vokiečių visuomenės.

“Susilaukėme didžiulio vokiečių ir užsienio turistų susidomėjimo, – sakė muziejaus atstovas Rudolfas Traboldas. – Lankytojų buvo daug iš visos Europos”.

Pratęsus parodos laiką, ji veiks iki vasario 27 dienos, pranešė DHM.

Ypač muziejaus darbuotojus džiugina didžiulis lankytojų skaičius, nors parodoje pristatomi eksponatai yra nacių valdymo eros, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto palikimas.

“Hitleris, naciai, karas, jų ryšiai su Vokietijos visuomene nėra maloni kalėdinė tema”, – sakė R.Traboldas.

Anksčiau Vokietijos žiniasklaida rašė apie nuogąstavimus, kad paroda gali privilioti neonacistinius fiurerio gerbėjus, tačiau kol kas nuogąstavimai nepasiteisino.

Parodoje pristatoma įvairiausia nacių atributika, nuo propagandinių plakatų, iki A.Hitlerio biustų ar kortų žaidimų, padedančių įsiminti aukščiausių nacių pareigūnų vardus. Čia taip pat galima rasti esesininkų rankogalių segtukus, lempos gaubtą su raudona svastika, ar atitinkamus nacistinius kalėdinės eglutės žaisliukus.

Eksponatai rodo, kaip ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skirtingose vietose – žiniasklaidoje, pramonėje, bažnyčioje, mokykloje – buvo kuriamas A.Hitlerio kultas, gyvavęs iki pat neišvengiamo jo žlugimo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

“Jokiais būdais aš nelaikau parodos to (kulto) garbinimu”, – sakė Vokietijos centrinės žydų tarybos generalinis sekretorius Stephanas J. Krameris (Stefanas Krameris).

Prieš 90 metų, 1920-ųjų vasario 24 d., karą pralaimėjusios Vokietijos politiniame horizonte atsirado politinė organizacija, kuri sudrebino ne tik Vokietiją: ji turėjo lemiamos įtakos XX amžiaus Europos raidai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrė gausybė politinių judėjimų, skelbiančių savo požiūrį į gyvenimą, savo tiesos supratimą. 1919 m. balandžio 5 d. Miunchene buvo įsteigta Vokiečių darbininkų partiją (DAP), tačiau jai trūko aiškaus ideologinio pagrindo bei autoritetą turinčio vado. Viename partijos organizuotame susirinkime apsilankė mažai kam žinomas Adolfas Hitleris. Jo ginčas su komunistuojančiu asmeniu partijos vadovybei padarė didelį įspūdį. Galima suprasti, kaip sunku buvo trisdešimtmečiam frontininkui A.Hitleriui, apdovanotam dviem Geležiniais kryžiais už drąsą, įsisąmoninti Vokietijos, apie kurios didybę jis svajojo šaldamas fronto apkasuose, pralaimėjimo gėdą.

A.Hitleris buvo pakviestas į partijos gretas. Kvietimą priėmė su entuziazmu. Partijos darbo komitete jis buvo atsakingas už naujų narių verbavimą.

25 punktų programa

Priminsime, kad 1920 m. pradžioje DAP turėjo vos 190 narių, todėl reikėjo reformų, galinčių pritraukti daugiau norinčiųjų stoti į šios partijos gretas. 1920 m. vasario 24 d. A.Hitlerio siūlymu DAP buvo pervadinta į Vokiečių nacionalsocialistinę darbininkų partiją (NSDAP). A.Hitleris paskelbė partijos 25 punktų programą. Ji reikalavo lygybės vokiečių tautai, pakeisti Versalio taikos sutarties sąlygas, atimti pilietybę iš žydų, kvietė stiprinti tautos dvasią ir vienybę.

Įdomu tai, kad NSDAP vadovybei pabandžius apriboti A.Hitlerio įtaką partijoje jis pagrasino palikti jos gretas ir tą padarė liepos 11 d. Šis žingsnis galėjo suskaldyti partiją, bet jos vadovybė kapituliavo ir liepos 27 d. A.Hitleris grižo. Ta proga gavo naują nario bilietą Nr. 3680 (tik 1925 m. jam iškilmingai buvo įteiktas bilietas Nr.1). O 1921 m. liepą partijos Miuncheno grupės susirinkime A.Hitleris buvo išrinktas pirmuoju NSDAP pirmininku.

Po pusmečio išėjo šios partijos spaudos organo “Volkischer Beobachter” pirmas numeris. Netrukus naujai gimusio nacionalinio socialistinio judėjimo apsaugai nuo komunistų išpuolių įsteigti smogiamieji būriai SA.
1923 m. lapkričio 9 d. Miunchene ši partija pamėgino organizuoti pučą ir perimti valdžią, bet policija pradėjo šaudyti ir užmušė 16 “nacionalinės revoliucijos didvyrių”. A.Hitleris buvo sužeistas, tačiau jam pavyko pasprukti. Tiesa, lapkričio 11 d. būsimasis fiureris buvo suimtas ir nuteistas kalėti. Nelaisvėje jis parašė knygą “Mano kova”, kurioje ir suformulavo savo politinius įsitikinimus.

Piramidės principu

Paleistas iš kalėjimo A.Hitleris nusprendė reorganizuoti NSDAP. Taigi 1925 m. vasarį partija buvo įkurta iš naujo: visi, priklausę jai iki 1923 m. lapkričio, turėjo iš naujo persiregistruoti. NSDAP buvo sudaroma piramidės principu: jos viršūnėje buvo pirmininkas, turėjęs visišką vadovavimo laisvę, visi kiti postai partijoje priklausė tik nuo jo valios. Aukščiausia NSDAP instancija buvo vyriausioji partijos vadovybė. Ją sudarė aukštieji partijos pareigūnai – reichsleiteriai. O teritoriniu atžvilgiu NSDAP skirstėsi į sritis, rajonus, vietines grupes, celes ir blokus.

Per 1928 m. Reichstago rinkimus partija netikėtai iškilo kaip nauja politinė jėga. NSDAP daugeliui vokiečių atrodė vienintelė, galinti mesti iššūkį didėjančiai ekonominei krizei, nedarbui. 1925–1930 m. partijos narių padaugėjo iki 130 tūkst. Jos populiarėjimui padėjo ir pasaulinė ekonominė krizė, ir didėjantis žmonių skurdas, ir nusivylimas. Tiesa, čia būtina paminėti, kad 1929 m. šią partiją palaikė viso labo 15 proc. rinkėjų. 1930 m. pabaigoje 13 proc. partijos narių buvo valstiečiai, 25 proc. – darbininkai, 47 proc. – valstybės tarnautojai. Arti 40 proc. NSDAP narių buvo jaunesni nei 30-ies metų.
Nepavykus laimėti rinkimų, buvo duotas nurodymas visiems partijos skyriams sumažinti antisemitizmo propagandą. NSDAP vadovai nusprendė, kad darbininkų paramos jiems reikia mažiau, ir atsigręžė į valstiečius, amatininkus bei smulkiuosius verslininkus.

Stipriausia Reichstage

1930 m. rugsėjį per Reichstago rinkimus NSDAP gavo jau 18,3 proc. rinkėjų balsų ir tapo antra stipriausia opozicine parlamento partija. O po dvejų metų NSDAP tapo stipriausia partija Reichstage, jos gretose buvo arti milijono narių. 1933 m. sausio 30 d. A.Hitleris tapo kancleriu ir paveldėjo sergančią, vos kvėpuojančią ekonomiką su 7 mln. bedarbių, viską ryjančia infliacija, sustojusia gamyba. Jis pažadėjo per trumpą laiką visa tai likviduoti.

Ir iš tiesų dėl NSDAP politikos Vokietijoje iki minimumo buvo sumažėjęs nedarbas, įveikta ekonominė krizė, savotiškai denonsuota Versalio sutartis. Pirmieji šios partijos inicijuoti ir priimti teisės aktai gynė skolininkus nuo kreditorių savivalės. Jos programoje taip pat buvo skelbiamos naujos idėjos švietimo srityje (kai kas netgi buvo įgyvendinta), pvz., įvestos skatinimo ir globojimo priemonės gabiems vaikams. 1934 n. partijos pastangomis pradėta valstybės finansų reforma. Vienas socialinių veiksnių, padėjusių populiarėti NSDAP, buvo kai kurios mokesčių lengvatos, pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių už naktinį darbą ar darbą švenčių dienomis. Taip pat buvo padidintas neapmokestinamasis minimumas.

Iki 1937 m. pramonė Vokietijoje išaugo net 102 proc., o nacionalinės pajamos padvigubėjo. Kodėl vokiečiai visi kaip vienas – ir buvę komunistai, ir biurgeriai, ir valdininkai – dievino savo fiurerį? Matyt, dėl to, kad A.Hitleriui pavyko ištraukti šalį iš ekonominės bedugnės, pristabdyti infliaciją ir vokiečių valiutos krachą.

Gegužės 1-ąją A.Hitleris paskelbė Vokietijos nacionaline darbo diena. Ta proga kasmet buvo kaldinami specialūs atminimo medaliai. Vyriausybė žengė beprecedentį žingsnį: buvo likviduojamos profsąjungos ir įvesta darbininkų partinė valstybinė kontrolė. 1934 m. sausio 24 d. priimta Darbininkų chartija įpareigojo darbdavius rūpintis darbininkų ir tarnautojų gerove. Visi vokiečiai gavo svarbiausias socialines garantijas: puikų medicininį aptarnavimą, nuostabiai organizuotą poilsį, liaudies švietimo ir kultūros sistemą.

Svastika virto kasdienybe

Ilgainiui Vokietijoje susikūrė vienpartinė sistema ir netrukus NSDAP partija turėjo jau daugiau kaip 2,5 mln. narių. 1933 m. birželį A. Hitleris laikinai pristabdė naujų narių priėmimą, nes nenorėjo, kad partija, kuri turėjo būti liaudies, taptų per daug “buržuazinė”. Po Paulo von Hindenburgo mirties Reicho prezidento bei kanclerio pareigos buvo sujungtos. Partijos simbolis svastika tapo visos šalies piliečių kasdienybe, o 1935 m. rugsėjo 15 d. svastikos ženklas įstatymu buvo įtvirtintas kaip Vokietijos valstybės simbolis ir tapo vokiečių nacionalinės vėliavos dalimi.
NSDAP laimėjus demokratinius rinkimus Vokietijoje, svarbiausias jos veiklos strateginis tikslas buvo sukurti tokią socialinio aprūpinimo ir paslaugų sistemą, kad piliečiai taptų bent jau NSDAP politikos šalininkais. Todėl po pasaulinės krizės paprastas vokiečių darbininkas paslaugų ir lengvatų, kurios jam priklausė, kiekiu smarkiai lenkė kitų Europos šalių darbininkus.

Beje, partijos idėjų įtakai skleisti ir darbininkų klasės poilsiui organizuoti įsteigta organizacija “Stiprumas per džiaugsmą”, kuri buvo naujos Vokietijos profsąjungos – Vokiečių darbo fronto sudėtinė dalis.

Jeigu ne karas ir holokaustas

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, viduryje ir net pabaigoje gana daug vokiečių gyveno tikrai gerai, tai yra kur kas geriau nei prieš karą, todėl nieko keista, kad 1944 m. sausį NSDAP gretose buvo 6,5 mln. narių, o 1945 m. partijos narių skaičius pasiekė net 8 mln.

Tais metais, prieš nužudydama savo šešis vaikus, propagandos ministro žmona Magda Goebbels pareiškė: “Nenoriu, kad jie gyventų pasaulyje, kuriame nebus nacionalinio socializmo”.

Taigi A.Hitlerio “tūkstantmetis Reichas” gyvavo 4482 dienas. 1945 m. NSDAP buvo uždrausta, o jos turtas konfiskuotas. Tiktai 1958 m. Bundestagas panaikino NSDAP draudimą Vakarų Vokietijoje.

Apibendrinant galima teigti, kad A.Hitleris ir jo partija vokiečių tautos gyvenime užėmė labai svarbią vietą, ir tai negali būti išbraukta iš šios nacijos istorijos. Šis reiškinys dar ilgai rūpės ir pasaulinei literatūrai, ir menui, ir istorijai, ir psichologijai, ir filosofijai. Jei ne holokaustas, karas ir Niurnbergas, NSDAP įvaizdis dabar būtų kitoks. Jeigu A.Hitlerio karjera būtų pasibaigusi 1938 m., jis būtų minimas kaip vienas genialiausių Vokietijos politikų. Deja…

Nors istorija iš esmės nėra taikomasis mokslas, tačiau žinant istorinius įvykius ir per juos sukauptą patirtį galima turėti regimos naudos esamo laiko sprendimams. Praeities įvykių pažinimas padės suprasti klaidas tiems, kurie mano, kad kiekviena nauja diena yra visiškai skirtinga nuo praėjusių.