Prancūzijos prezidento postą iškovojo niekuo neišsiskiriantis ir jokiomis charizmatiškomis savybėmis nespinduliuojantis politikas, užsimojęs negrabiai plaukti prieš srovę.

Prancūzijoje po 17 metų pertraukos prezidento postą laimėjo socialistas. Tačiau naujasis prezidentas Francois Hollande’as šios didelės ir įtakingos šalies vairo nusipelnė visai ne savo intelektu ar charizma. Dėkoti jis turėtų tik jį kandidatu iškėlusiems partijos kolegoms ir ankstesniu prezidentu Nicolas Sarkozy nusivylusiems rinkėjams, kurie savo balsą atidavė už mažesnę blogybę.
“Sarkozy tapo devintu iš posto per krizę išmestu lyderiu, ir ne dėl to, kad atėjo geresnis ir kompetentingesnis, o dėl to, kad nebesinorėjo senojo”, – rinkimų rezultatus apibendrina Prancūzijos dienraštis “Le Monde”, o “The Economist” antrina, kad dėl F.Hollande’o pergalės kalta tik “sarkofobija”, o ne “olandomanija”.
Kad F.Hollande’as nėra pats patraukliausias šalies politikas, liudija net pernykštės apklausos: F.Hollande’as nepateko net į populiariausių socialistų trejetuką, o socialistų karaliumi vadinamam Arnaud Montebourgui prancūzų simpatijomis nusileido kone dvigubai. Tačiau vidiniai socialistų partijos rinkimai lėmė, kad jos kandidatu buvo išrinktas būtent F.Hollande’as. Tik, užuot paveldėjęs socialistų karaliaus etiketę, jis bemat aplipo kur kas mažiau patraukliomis pravardėmis.
“Kodėl tuo metu, kai ekonomikos laivas plaukia tiesiai į audrą, kairieji pasirinko nebent vandens dviratį vairuoti sugebantį kapitoną?” – tuomet viešai nusistebėjo Jeanas Lucas Melenchonas, vadovaujantis vienai ultrakairiajai partijai.
Tačiau labiausiai F.Hollande’ui prilipo kito socialisto jam sugalvota pravardė. Socialistų partijos sekretorius Martine’as Aubry savo kolegą F.Hollande’ą palygino su “Flamby” – Prancūzijoje populiariu želė konsistencijos jogurtu, pilamu ant pudingo. M.Aubry paaiškino, kad F.Hollande’as kaip tik toks – beformis, neišraiškingas, tiesiog “joks”. Nuo to laiko F.Hollande’as net ir spaudoje neretai pavadinamas “Flamby”, ir toks žodis tikrai skamba kur kas nepagarbiau nei N.Sarkozy pravardė “Sarko”. Beje, britų spaudoje F.Hollande’as imtas vadinti olandišku padažu, ar net olandišku sūriu, ir jokia pagarba naujajam Prancūzijos vadovui čia nekvepia.

Nė vienos geros savybės?

Francois Gerard’as Georges’as Hollande’as iš tiesų nepasižymi niekuo, už ką galėtų būti labai gerbiamas. Jo išraiška dažnai primena naivų nustebusį vaiką, o šalia savo buvusios partnerės, irgi socialistės Segolene Royal (ji kandidatavo į prezidento postą 2007-aisiais) jis visuomet atrodė sutrikęs ir šiek tiek išsigandęs. O kaipgi kitaip, jei S.Royal lyginama su Vokietijos kanclere Angela Merkel arba su Jungtinės Karalystės geležine ledi Margaret Thatcher. Beje, S.Royal atstovas kartą buvo netyčia prasitaręs, kad Segolene, kaip kandidatė, turi vieną vienintelį trūkumą – savo partnerį.
Beje, F.Hollande’o asmeninis gyvenimas irgi per daug neimponuoja, bent jau turint omenyje, kad jis – ne eilinis pilietis, o šalies prezidentas. Visų pirma, nors Segolene ir Francois susilaukė keturių vaikų, jie niekuomet nebuvo susituokę, tad apie šeimos politiką F.Hollande’ui jau vien dėl to būtų geriau patylėti. Tačiau svarbiausia tai, kad 2007-aisiais pora išsiskyrė, o šių skyrybų priežastimi tapo išrinktojo prezidento neištikimybė. Tuo metu kaip tik paaiškėjo, kad keturių vaikų tėvas slapta susitikinėja su žurnaliste Valerie Trierweiler.
Jo biografijoje yra ir dar viena dėmė, tiesa, vėliau lyg ir išvalyta. Tais pačiais 2007-aisiais kilo skandalas dėl to, kad Segone ir Francois galbūt slepia mokesčius, ir kaip tik tuo metu, kai F.Hollande’as viešai sukritikavo tą patį darantį dainininką Johny Holiday. Vėliau F.Hollande’as pasistengė įrodyti, kad visus mokesčius moka sąžiningai, bet šaukštas deguto statinėje vis tiek liko.
Kad ir koks būtų jo asmeninis gyvenimas bei praeities nuodėmės, dabar vis dėlto svarbiausia tai, kaip F.Hollande’as sugebės vadovauti didžiulės skolos ir nedarbo kankinamai Prancūzijai. “F.Hollande’o pergalė – tikra katastrofa, nes jis nė nenutuokia, ką daryti su biudžeto deficitu, užsienio skola, nedarbu. Jis moka tik žarstyti nerealius ir neįgyvendinamus pažadus”, – neabejoja dešinieji, kurių visus susitarimus su ES, kaip bus sprendžiama Prancūzijos krizė, F.Hollande’as ketina peržiūrėti ir pakoreguoti. Kaip – žinoma tik jam vienam.

Laukia finansinis chaosas
Didžiausią nerimą tiek Prancūzijos ekonomistams, tiek galingiausiems ES valstybių politikams kelia F.Hollande’o sumanymas pasipriešinti taupymo idėjai. Ir ne tik savo šalyje, bet ir visoje Bendrijoje. Pavyzdžiui, jis yra ne sykį pareiškęs, kad sieks įgyvendinti pažadą pasukti ES pastangas nuo griežto taupymo į augimą ir ekonomikos skatinimą.
„Esu tikras: kai rezultatas bus paskelbtas, daugelis Europos šalių pajus palengvėjimą, viltį ir supratimą, kad griežtas taupymas ilgiau nebegali būti vienintelis pasirinkimas. Ir tai yra misija, kuri dabar yra mano, – suteikti Europos projektui augimo, užimtumo, klestėjimo dimensiją, žodžiu, ateitį. Mes nesame tik kokia nors šalis planetoje, kokia nors tauta pasaulyje, nes esame Prancūzija”, – su patosu po rinkimų kalbėjo F.Hollande’as.
Tiesa, kai kurie F.Hollande’o žadami dalykai yra savaime suprantami turint omenyje, kad jis atstovauja kairiesiems. Pavyzdžiui, jis žada didinti mokesčius turtingiesiems, didinti socialines išlaidas ir sukurti tūkstančius valstybinių darbo vietų, ir su tokiomis jo užmačiomis nepakovosi jokiais argumentais, nes tokia jau yra kairioji retorika.
Tačiau susirūpinimą kelia kitkas. Ekonomistai stebisi F.Hollande’o deklaracijomis, kad „finansų pasaulis” yra jo priešas, ir pažadais iš naujo derėtis dėl sunkiai pasiekto euro zonos fiskalinės drausmės pakto, o ir viena, ir kita žada nemenką finansinę suirutę.
“The Economist” analitikai apskritai įsitikinę, kad Prancūzija, išsirinkdama tokį lyderį, pasirinko savidestrukcijos kelią, o blogiausia, kad F.Hollande’as gali tapti visos euro zonos ekonomikos griūties simboliu.
Beje, po pasisakymų ir priešinimosi dabar jau pasirašytam fiskalinės drausmės paktui F.Hollande’ui gali būti gana sunku bendrauti su kitais ES lyderiais. Pavyzdžiui, A.Merkel jau dabar atvirai ignoruoja naująjį Prancūzijos vadovą. Jam kritikos nepagailėjo ir Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, kuris kiekvienai progai pasitaikius gina fiskalinės drausmės paktą ir taupymo politiką.
„Ispanija, kuri pasirašė ES fiskalinį susitarimą, mano, kad šis paktas turi išlikti ir ateityje, o deficitą mažinančios priemonės reiškia gerą politiką”, – po Prancūzijos rinkimų pareiškė M.Rajoy, leisdamas suprasti, jog mano, kad, priešingai, deficito nemažinančios priemonės reiškia, kad politika – ydinga.
Ar N.Sarkozy šiuo atveju būtų buvęs geresnis prezidentas Prancūzijai ir visai Europai? Tarp jų skirtumas tas, kad F.Hollande’as žada sutrumpinti darbo savaitę iki 35 valandų, N.Sarkozy būtų norėjęs ją pailginti. F.Hollande’as bando įtikinti, kad nereikia pataikauti Vokietijai, N.Sarkozy siekė kuo geresnių santykių su A.Merkel. F.Hollande’as nuolat kartoja, kad turi būti mažiau turtuolių, o N.Sarkozy – kad būtų kuo mažiau vargšų. Pagaliau F.Hollande’as pareiškė, kad ateinančiais metais suteiks teisę balsuoti vietos valdžios rinkimuose Prancūzijoje gyvenantiems užsieniečiams, kurie nėra ES valstybių piliečiai. O štai N.Sarkozy nuolat kartojo, kad dar labiau sugriežtintų imigracijos politiką ir apribotų imigrantų teises.

N.Hollande’o rinkimų pažadai

Didinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems
Trumpinti darbo savaitę iki 35 valandų
Ankstinti pensinį amžių iki 60 metų
Didinti socialines išmokas
Vietos rinkimuose leisti balsuoti imigrantams iš ne ES šalių
Perrašyti ES fiskalinės drausmės paktą
Didinti skolinimosi lubas

N.Hollande’o biografijos faktai

Francois Hollande’as gimė 1954 m. rugpjūčio 12 d. Normandijoje. Jo mama buvo socialinė darbuotoja, tėvas – ausų, nosies ir gerklės gydytojas.
F.Hollande’as dirbo parlamente šaliai vadovaujant Francois Mitterrand’ui, buvo partijos aktyvistas ir 11 metų jai vadovavo, bet niekada dar nebuvo užėmęs jokio aukšto posto vyriausybėje.
Laimėjęs amerikietiško tipo rinkimus partijos viduje, 2011-ųjų spalį tapo partijos kandidatu į prezidento postą.
2012 m. gegužės 6 d., gavęs 51,56 proc., balsų F.Hollande’as tapo Prancūzijos prezidentu.