Penkerius metus praleidusi prie biuro stalo, amerikiečių rašytoja Holly Morris meta darbą ir išsiruošia į asmeninę odisėją – kelionę per pasaulį. Ji ieškos moterų, vienijamų idėjos, kad nuotykiai – ne tik atostogų nuotaika, bet ištisas gyvenimo būdas.

Dalindamasi pakeliui sutiktų moterų-asmenybių istorijomis, autorė praskleidžia šydą, dengiantį tolimų kraštų kultūras ir kasdienio gyvenimo tradicijas; ji susiremia su drakonais – tikrais ir įsivaizduojamais; spontaniškai, net nutrūktgalviškai, įsivelia į neįtikėtinus nuotykius – šernų medžioklę Borneo džiunglėse, alpinistų žygį į Materhorno kalną, kupranugarių lenktynes Sacharoje… Ji pati tampa teisėta nuotykių diva, patvirtinančia Marko Twaino žodžius: „Kelionės – tai mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir siauraprotiškumui.“

***

Prologas

„Po galais, mano kokono dienos baigėsi“, – pagalvojau stovėdama savo namų miegamajame Sietle ir spoksodama į sieną.

Mano šeimoje „kokonai“ – savasties netekę gremėzdai iš „Kūnų grobikų įsiveržimo“, kurie vaikšto po pasaulį atmerktomis akimis, bet iš tikrųjų negyvena – buvo laikomi žemiausia būties forma. Švariai nulupau sienas, perdažiau jas baltai, pasikabinau didžiulius balto popieriaus lapus ir iškeverzojau ant jų skausmingai drovius pasižadėjimus ateičiai: ką nuveiksiu dėl savo KŪNO, SIELOS ir DARBO. Visos šios sritys buvo suskirstytos kategorijomis. Mano pilkoji kuprinė gulėjo kampe, padengta Indonezijos dulkių, o aš iš visų jėgų stengiausi laikytis įsikibusi taip sunkiai išsikovotos teisės į truputį saviraiškos.

Tuo metu į kambarį užėjo pas mane viešinti mama. „Ką visa tai reiškia?“ – paklausė ji spoksodama į sieną puošiantį savigalbos grafitį. Suveblenau jai šį bei tą apie galvų medžioklę, magiškuosius grybus Sumatroje ir mėginau paaiškinti, kaip visa tai prisideda prie kažko svarbaus. Ant liežuvio galo sukosi žodis, apibūdinantis mano naująjį moralinį veidą, ieškojau jam pavadinimo, ant kurio galėčiau sukabinti visą palengva ryškėjančią filosofinę sistemą, pagrįsiančią naują mano gyvenimo etapą. Tame žodyje turėjo tilpti galimybės ir individualumas. O užvis svarbiausia – jis turėjo būti labiau proaktyvus nei reaktyvus.

Visada dievinusi keturių raidžių žodžius išpyškinau: „Diva.“

„Tu nori būti operos dainininkė? – pasitikslino mama. – Brangute, – švelniai pridūrė, – bet tu juk neturi klausos.“

Tiesa, man nesisekė pataikyti į natą, o ir tokiu biustu kaip tradicinės primadonos nesu apdovanota, be to, darbą aš jau turėjau – buvau knygų redaktorė.

Prieš išvykdama mėnesiui į Sumatrą, dirbau feministinių leidinių leidybos įmonės Seal Press vyriausiąja redaktore – beje, jaučiausi pervargusi ir perdegusi. Darbas su knygomis, gvildenančiomis įvairiausias temas: nuo smurto šeimoje iki trečiosios feminizmo bangos ar kelionių nuotykių – man teikė džiaugsmo, vis dėlto daug metų prasėdėjus prie stalo tam tikros sielos dalys atrofavosi. Man reikėjo nuo teorijos pereiti prie veiklos, nuo proto prie intuicijos. Seniai tikėjau, kad nuotykiai – tai gyvenimo būdas, ne vien savaitgalio pramoga, tačiau pati taip negyvenau. Nuotykis – kai atsiduodi tam, ko negali numatyti: tarkim, eini į parduotuvę už kampo, o atsiduri Australijos dykynėse. Sėdėdama tame medyje Sumatroje apsisprendžiau, kad kitas profesinis žingsnis turės numalšinti mano alkį politikai ir nuotykiams. Per kelis artimiausius mėnesius susidėliojo planas.

Ir leidyboje, ir gyvenime į viską ėmiau žvelgti per divų idėjos prizmę: pradėjau jungti į visumą taškus, veiksmus, padrikas užuominas ir formuoti iš jų idealus, apibūdinančius žmones, kuriais žaviuosi. Tai buvo rizikuoti nebijančios iš paprastų žmonių kilusios vedlės: menininkės, aktyvistės, politikės – moterys, prisidedančios prie pokyčių visame pasaulyje mikro ir makro lygmenyse. Norėjau jas surasti, parodyti visiems jų darbus, prasiskverbti į jų sielas ir žiniasklaidos kraštovaizdį papildyti visai nauja ikonografijos forma.

Neturiu klausos? Didelio čia daikto. Čiupau jėga trykštančios divos vaizdinį ir suplakiau jį su gyvenimo filosofija, kurią įkūnijo mano gerbiamos moterys. Iš viso to išėjo tobulas projekto pavadinimas: „Nuotykių divos“.

Klioviausi nuojauta, kad esama neapdainuotų svajotojų, galinčių atstovauti visai kitokiam valdymo būdui šiame pasaulyje, imperializmo ir fundamentalizmo jėgų plėšomame į priešingas stovyklas – tik pelnu besirūpinančių, kultūrinius skirtumus niveliuojančių tarptautinių korporacijų, kurios besivystančias pasaulio šalis išnaudoja kaip „detalėms skirtą automobilį“ Pirmojo pasaulio reikmėms, ir gentinių, regresyvių stovyklų, ginančių burkas, klitorektomijas, pritariančių abortų draudimui ir apskritai pasyviai žiūrinčių į nusistovėjusias nuostatas.

„Divų seserijai“ priklausančios damos – nuotykių divos – mano įsivaizdavimu ir atstovavo šiai alternatyvai, trečiajam būdui. Troškau leistis į kelionę ir patikrinti savo teoriją.

Ar galėtų jų valdymo būdas, vizija ir polinkis perrašyti nusistovėjusias taisykles, ženklinti naują pamažu besikuriančią imperiją? Ar bent jau būtų verta sukurti viešą tokios pasaulinės seserijos liudijimą? (Ar toji pasaulinė seserija apskritai egzistuoja?). Ar atkreipus į šiuos žmones pasaulio dėmesį, jų gebėjimas keisti pasaulį proporcingai išaugtų?

Tikra piligriminė kelionė leistų geriau suprasti, kaip žmonės gyvena ir kaip keičia pasaulį. Esu užkietėjusi keliautoja ir žinau, kad nerdamas į kitas kultūras ir skindamas aistros kelionėms vaisius gali pažvelgti į pasaulį pro platesnį, tikresnį vaizdą rodantį objektyvą. „Kelionės, – rašė Markas Tvenas, – yra mirtinas ginklas prietarams, fanatizmui ir prologas 16 nuotykių divos siauraprotiškumui.“ Tad nors „divų seserijos“ principai susidėliojo labai lokaliai, aš buvau nusiteikusi veikti globaliai.

Subursiu komandą žmonių, kurie, kaip ir aš, tiki divomis ir žiniasklaidos galimybėmis suteikti joms daugiau galių. Mesiu darbą, užgniaušiu pasididžiavimą spausdinta raide ir pasinaudosiu didžiausią globalinį poveikį turinčia žiniasklaidos priemone – televizija. Galų gale juk nubrėžti kylančios paradigmos kontūrus yra itin ambicinga užduotis, reikalaujanti drastiškų priemonių: tai tas pats kas griautum dailidės namą jo paties įrankiais. Kodėl nepasinaudojus televizija žmonių mąstymui pakeisti, užuot juos bukinus?

Taigi, mano planas buvo divų idėją perkelti į televiziją – ir į internetą, o dabar ir į šią knygą: šturmuoti priekabėms ir bauginimui naudojamą sakyklą ir sukurti susikertančių medijų imperiją. Žodį „imperija“ pasirinkau visai neatsitiktinai. „Imperializmas reiškia ketinimą įsikurti tau nepriklausančioje teritorijoje, esančioje toli nuo tavo paties valdų, kuri priklauso kitiems joje gyvenantiems žmonėms, ir ją valdyti“, – rašė velionis kultūros kritikas Edvardas Sedas, o tai perkeltine prasme atrodė gana tinkama sąvoka tokiai pretenzingai idėjai.

Žinoma, aš kalbėjau tik apie televizijos serialo kūrimą, visai neketinau nukonkuruoti 30 Rock, tapti Tedu Turneriu nei grobti kieno nors žemių. Viena vertus, paprasčiausiai čiupinėjausi su sintakse ieškodama įkvėpimo, kita vertus, buvau nusiteikusi rimtai: apie tai kalbėti atrodė verta.

Bet juk mano profesija buvo knygų leidyba, o apie televiziją ne kažin ką tenutuokiau. Net televizoriaus neturėjau.

Ko griebtis?

Paskambinti mamai.

Mano mama Džinė daug metų dirbo CBS televizijos vietos žinių tarnyboje. Ji buvo metro penkiasdešimt penkių centimetrų ūgio iš prigimties energinga optimistė. Neturiu nė vieno iš šių jos bruožų, todėl pamaniau, kad komandoje mudvi puikiai papildytume viena kitą. Didžiąją savo karjeros dalį praleidusi milžiniškoje naujienų kompanijoje (daugiausia komentuodama sporto įvykius), mano nuomone, ji turėjo susigundyti proga padirbėti prie nepriklausomo projekto. Be to, aš žinojau, kad kelionėms po pasaulį ji neįstengs atsispirti. Kai buvau aštuonerių, mane ir kitus savo vaikus ji susigriebė iš mokyklos ir drauge su mūsų tėvu išsitempė į metų kelionę po Rytų ir Vakarų Europą bei tada dar gyvavusią Tarybų Sąjungą. Tai, kad dėl nuotykio ji sustabdė savo darbinę veiklą, patvirtina ją pačią esant truputį „divą“ (nors man praleista trečia mokyklos klasė vis dar atsirūgsta: iki šių dienų nemoku rašyti pasvirusiomis raidėmis ir skaičiuoti trupmenų).

Džinė buvo mačiusi grafitį mano miegamajame, bet kai išdėsčiau jai savo didįjį planą, jos atsakymas skambėjo kažkaip panašiai:

„Brangute, televizija yra labai brangus reikalas, ypač gera televizija. Televizininkai mano, kad moterims tiesiog patinka verkšlenti, jie pateikia mus kaip seksualias paukštytes arba kaip aukas. Televizijoje svarbiausia įvaizdis, tačiau norint jį susikurti, reikės žiauriai daug dirbti. Kurdama serialą gali sugaišti ne vienus metus, kol atsiplėši nuo žemės… o daugumai tai niekada taip ir nepavyksta.“

„Be to, – pridūrė mama, – televiziją valdo trumparegiai diedai.“

(Stojo ilga tyla.)

„Na gerai, aš sutinku“, – pagaliau tarė ji.

Užpildėme dokumentus, ant stalo paklojome po dešimt tūkstančių dolerių – taip gimė „Nuotykių divos“. Štai, prašom, Rupertai Murdochai.

Bet kuris iš 500 sėkmingiausių įmonių generalinių direktorių jums pasakytų, kad pirmas dalykas, kurį reikia padaryti turint idėją, tai surinkti diskusijų grupę. Taigi susikviečiau savo draugus,išsitraukiau High-8 filmavimo kamerą ir uždaviau klausimą:

„Kas yra diva?“

„Eleonora Ruzvelt. Tai, kad turėdama toookius dantis ji visą savo gyvenimą turėjo ir tokią galią, verčia mane ja didžiuotis“, – tarė Keitė.

„Tai savo galią pajutusi laisva moteris“, – atsakė Keisė, koja kilstelėjusi savo riedlentę.

„Na, tai panašu į Džordžo Klintono „fanko“ apibrėžimą, – pareiškė Evelina. – Diva – tai stulbinanti visa jėga veikiančio erdvėlaivio galia.“

„Nepaisydama jokio kultūrinio spaudimo, ji klauso, ką kalba širdis“, – pasakė mano draugė Inga, kurios ketinau prašyti vesti kelionių patarimų rubriką „Nuotykių divų“ interneto svetainėje.

Paskutinę mūsų diskusijų grupės darbo dieną Inga priėjo prie manęs ir numetė ant kelių dėžutę.

„Pasižiūrėk“, – tarė atsargiai traukdama iš jos kokių dvidešimties centimetrų aukščio plastmasinę tamsiaodę lėlę su tvirtais žvilgančiais sparnais, apvilktą permatomu šviesiai mėlynos spalvos balerinos sijonėliu.

Dangaus šokėja.

„Ji atsiplėšia ir ima skristi. – Inga patraukė paleidimo mechanizmo virvelę, lėlė pakilo į orą ir vis atkakliau plasnodama sparnais ėmė suktis. – Ši lėlė stebuklinga. Ji atneš tau sėkmę. O sijonėlis tinka jai prie plaukų.“

„Visada laikysiu ją prie savęs, kad sektųsi“, – pažadėjau ir padėkojau Ingai už talismaną.

Užbaigusios darbą su diskusijų grupe mudvi su Džine nusprendėme, jog reikia nufilmuoti reklaminį vaizdo klipą iš skirtingų pasaulio vietų su įvairios kilmės divomis. Asmeninės santaupos tirpo greitai (ypač tai pajutome, kai, kaip bet kuri save gerbianti „pogrindinė grupė“, pirmiausia pasigaminome marškinėlius su užrašais).

Gerai. Taigi. Susumavusios savo dažnai skraidančių keleivių programos mylias, mes kūrybiškai apsiribojome trimis aplinkinėmis valstijomis.

Lara, žinau, tu buhalterė, bet štai čia kamera. Gal galėtum apsimesti, kad esi japonė filmų režisierė?

Evelina, gal galėtum pastovėti ant šios pakylos mojuodama kumščiu, tarsi dalyvautum asamblėjoje Keiptaune? Jeigu tai padarysi, panaudosime tavo paminėtą Džordžo Klintono citatą.

Steise, uoste stovi rusų krovininis laivas. Ar negalėtumei čiupti brezentinio maišelio ir apsimesti, kad esi rusė jūrininkė?

Stivai, Aliaskoje ketiname pakalbinti į tolimas sritis skraidančią pilotę. Gal padėtum mums tai nufilmuoti? Galėsime atsilygindamos padovanoti tau marškinėlius.

„Debe, – telefonu kreipiausi į savo seserį, kuri Jutos valstijoje vertėsi arklininkyste, – kaip manai, ar galėtum padėti mums nufilmuoti jojimo per Mongolijos stepę sceną?“

„Žinoma, – atsakė ji. – O jeigu pavažiuosite dykuma kokią valandą į pietus, nufilmuosite ir važinėjimąsi dviračiais po Sacharą.“

Takomoje suradome net budistų vienuolį, kuris, norėdamas prisidėti, sutiko pritūpti prieš kamerą ir duoti patarimą.

Juosta su pristatymo įrašu iškeliavo televizijų vadovams ir mes sulaukėme begalės kvietimų susitikti. Mudvi su Džine sukūrėme pristatymą, jame kaip ką tik iškeptos verslo magistrės strategiškai uoliai svaidėmės tokiais žodžiais kaip sinergija, psichografija ir susikertančių medijų išskirtinumas. Dažniausiai iš pradžių vadovai pareikšdavo: „Mums tai patinka!“ Keista, tačiau paskui jie imdavo piešti tokią šou projekto versiją, kuri nė iš tolo nebebūdavo panaši į mūsų pateiktą viziją (o mes tikrai ją pateikdavome). Po daugybės mėnesių, per kuriuos stengėmės įsipiršti visam būriui televizijų, jų atsakymas buvo toks: įdomu, tačiau nežino, kaip pasielgti. Palaiko mūsų sumanymą, tačiau nenori įsipareigoti. Kartą netgi buvome nuėjusios visą kelią iki sutarties pasirašymo etapo, bet vėl sulaukėme neigiamo atsakymo. Dukart mes pačios atsisakėme pasirašyti sutartį, nes negalėjome eiti į kūrybinius kompromisus, kurių iš mūsų buvo prašoma.

Regis, dauguma transliuotojų buvo nepasirengę imtis projekto, apjungiančio įvairius žanrus, kuriame švaistomasi tokiomis frazėmis kaip piligriminė merginų kelionė aplink pasaulį ir yra jaučiamas politinis atspalvis.

Arba televizija tam nepasirengusi, arba mūsų pristatymas niekam tikęs, o pats projektas – visiškas šlamštas.

Tačiau mes į susiklosčiusią padėtį pažvelgėme ne kaip į nelaimę pranašaujantį perspėjimą, jog vertėtų atsisakyti sumanymo, o kaip į ženklą, kad viską reikia daryti pačioms. Vadinasi, pradėti kurti šou be transliuotojo paramos – žodžiu, susidūrėme su reiškiniu, pasitaikančiu kiekvienam verslininkui ir lengviausiai paaiškinamu taip: „Jeigu jie nesupranta, tegul eina velniop.“ Bandomajam projektui finansuoti susirasime investuotojų, o rezultatas bus toks paveikus, kad galėsime parduoti ir visą serialą.

Apsišarvavusi apsimestiniu pasitikėjimu savimi rėžiau kalbas tokiose organizacijose kaip Outdoor Industry Council. „Tik nuo mūsų visų priklauso, ar mūsų nuostatos bus matomos ir geidžiamos. Šitaip mes išmėginsime rinką. Mūsų priemonės ir produktai džiugins įvairove ir siųs žinią, kad šlovė, grožis ir turtai nebūtinai mus žavi, kad ne pagal juos renkamės savo ikonas…“

„Ar būtinai savo vizitinėje kortelėje turi rašyti „kūrybos despotė“?“ – po vieno ypač nesėkmingo susitikimo su potencialiais investuotojais paklausė Džinė.

„Nepasisekė ne dėl mano kortelės. Iš pat pradžių nebuvo jokios vilties. Ar matei tą nuotrauką ant sienos, kurioje jis spaudžia ranką Reiganui? O tavo pastaba puikiai iliustruoja kartų skirtumą, į kurį mūsų projektas neketina atsižvelgti, – neatlyžau aš. – Tavo kartos moterys savo ateitį įsivaizdavo taip: padorus vyras ir galbūt koks nors darbelis. O štai maniškės, – pridūriau su lengva nostalgija ir nusivylimo gaida, – maniškės ateities planuose – skraidymo aparatai.“

Nors apsimesdavau savo motinos nesiklausanti, dažniausiai viską girdėdavau. Be to, iš dalies ji buvo teisi. Tai buvo esminis konfliktas: maištavimas ir idealai nuolat ragais susiremdavo su finansinėmis ir rinkos realijomis. Divos mėgdžiotoja manyje reikalavo, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip noriu aš.

Bet be cento likusi pienburnė televizijos prodiuserė nelabai galėjo sau tai leisti. Laikui bėgant išmokau nebenaudoti žodžio „feminizmas“, pabrėžti kelionių aspektą seriale ir sumenkinti pagrindinę socialinę temą.

Vis dėlto jau buvome spėjusios pavargti, nors dar nė kojos pro duris neiškėlėme.

„Džine, – kreipiausi į ją asmeniškai, su viltimi savo pralaimėjimo jausmą paskandinti jos optimizme, – gal tai iš tiesų prastas sumanymas. Na, kiekgi kraujo galime dėl to pralieti?“

Tuo metu mudvi kelis mėnesius kiauras dienas be jokio užmokesčio dirbome prie projekto, teturėdamos vieną darbuotoją Steisę Luis ir pustuzinį praktikantų.

„Juk perspėjau, kad tai ilgai užtruks, o sumanymas neprastas. Tu tik pažiūrėk, kaip domisi žiniasklaida, pažvelk į visus elektroninius laiškus. Mums pasiseks.“

Puiku. Nusipurčiau dulkes ir ketvirtą kartą sėdau peržiūrėti verslo plano.

Lėta pažanga varė neviltį, tačiau mus drąsino daugybė šį sumanymą remiančių žmonių, ir spauda, kuri, rašydama apie dar neįgyvendintą projektą, padėjo mums jį išsigryninti ir paleisti į pasaulį.

Tas laikotarpis pirmą ir paskutinį kartą leido man įžvelgti šiokią tokią prasmę Kevino Kostnerio filmuose: jeigu pastatysi jį, jie ateis.

Reakcija į mūsų naujai sukurptą interneto svetainę palaikė dvasią ir leido patikėti, kad mums iš tiesų gali pavykti. Tinklaraščio skaitytojai iš viso pasaulio siūlė savo divas, prisiekinėjo mąstantys panašiai, pirko marškinėlius… ir klausinėjo, kur ir kada planuojame vykti. Naudodamiesi jų pasiūlymais ir savo praktikantų tyrimų rezultatais mes kūrėme tarptautinį sąrašą moterų, apie kurias norėtume papasakoti savo seriale.

Per metus, kurių prireikė pradėti „Nuotykių divų“ projektą, mes tvirtai tikėjome, kad galime nuveikti gerą darbą, netgi politinį, ir vis tiek galiausiai sąskaitoje turėti pliusą. Išsiuntinėjome savo verslo planą. Griebėmės kiekvieno siūlo galo, iššniukštinėjome, kas be pinigų dar turi ir idealizmo, arba tiki, jog idealizmas gali padėti užsidirbti pinigų.

Ir kai ko pasiekėme.

Žingsnis po žingsnio, akcija prie akcijos, mes subūrėme grupelę investuotojų, pasiryžusių finansuoti bandomąjį projektą.

Turėjome laisvas rankas planuoti jį savaip, nes nė cento negavome iš transliuotojų ar žiniasklaidos korporacijų. Galėjome susikrauti daiktus, leistis į kelią ir svajonę paversti tikrove…

Be abejo, aš neturėjau žalio supratimo, kad ši piligriminė kelionė ir darbas drauge su motina man kainuos daug kraujo ir nervų (nekalbu apie bylinėjimąsi, dezertyrus, parazitus ir galvosūkius, ką daryti, kai gerosios divos pagenda). Vis dėlto pažvelgus atgal atrodo, jog kone visas kraujas buvo dėl menstruacijų, o ir nervus retai kada užkabindavome gyvus. Buvau naivi ir idealistė. Tačiau, kaip sakė Helena Keler (šis posakis tapo mūsų verslo plano devizu): „Gyvenimas – tai drąsus nuotykis arba visiškas nulis.“

Tarp paradoksų

Jau vien dėl socialinio teisingumo mes neturime teisės versti žmones mirti iš nuobodulio.

Asata Šakur, Juodųjų panterų organizacijos narė, gyvenanti tremtyje Kuboje

Užsisegu sagtį, trukteliu saugos diržą žemyn, įtempiu jį ant pilvo ir kai ką pasižymiu ant slidoko higieninio maišelio, tuo metu du baltaodžiai vyrukai artinasi tarpu tarp sėdynių. Vienas jų – su dvasininko apykakle, antrasis – storapilvis, balansuojantis ant paskutinio vidutinio amžiaus laiptelio, nešasi mėlyną gimnastikos krepšį su aukso spalva išpieštomis raidėmis CIA. Abu sudrimba man iš šonų. Įstrigau tarp paradoksų.

Į Havaną skrendantis Kubos oro linijų sovietų gamybos lėktuvas „Yak-42“ atrodo taip, tarsi būtų kiek per ilgai vartytas centrifugoje. Lėktuvo viduje baisi netvarka: saugos diržai nutrūkę, kėdės išklibusios. Nerimą kelianti į dūmus panaši migla raitosi man aplink pėdas.

Nuo apdriskusių tamsiai raudonos spalvos sėdynių apmušalų niežti kojas. Pasimuistau ir bandau elgtis santūriai. Kam dvasininkui skristi į vieną iš paskutinių komunistinių (o drauge ir agresyviai pasaulietiškų) tvirtovių šioje pasaulio pusėje?

Ir kas sugalvotų ten mosikuoti CŽV gimnastikos krepšiu?

Šnipas pasisuka į mane ir pademonstruoja įžvalgumą:

„Nesijaudinkite. Šie dūmai – visiškai normalu. Seni ruskių oro kondicionieriai jau ne tokie, kokie buvo kadaise.“

„A… supratau“, – atsakau šyptelėjusi puse lūpų, palikdama lėktuvinio gero tono tarpduryje patį menkiausią plyšelį.

Tačiau Šnipas energingai spiria koja plačiai atlapodamas duris ir varo toliau:

„Pirmą kartą skrendate? Keliaujate be sutuoktinio?“

Vienintelis dalykas, kurio bijau labiau, nei sėdėti šalia žvalgybos agento, kai bandau įsmukti į svečią šalį ir išvengti kaltinimo pažeidusi Prekybos su priešo šalimi aktą (už tai skiriama iki dešimties metų kalėjimo), tai lėktuve atsidurti šalia vienišo žmogaus. Šiaip su vienišiais man jokio vargo. Tiesiog nenoriu pasijusti įsprausta tarp vieno iš jų ir… Dievo. Nesu tikra, kur greičiau sudegčiau, Langlyje ar pragare, tačiau tiek pirmosios, tiek antrosios vietos moralinis kodeksas kelia man gana daug abejonių – užsiliepsnočiau nuo menkiausio kontakto.

„Šį krepšį 1985 metais man įteikė Reiganas, – toliau dėsto Šnipas, – be to, esu dalyvavęs viename ar dviejuose kokteilių vakarėliuose su Kastro“, – priduria lyg tarp kitko.

Jaučiuosi atsidūrusi oksimoroniškame susibūrime.

Laimei, Šnipui įdomiausia klausytis savo paties kalbėjimo, todėl nejaučiu jokio spaudimo pasiaiškinti, ką šiame lėktuve veikiu aš. Na ir puiku. Neturėdama vizos ir prie kūno prisiklijavusi kelis tūkstančius dolerių galėčiau sukelti įtarimą. Ranka slysteli per pūpsančius turtus: grynuosius ir pasą. Paprastai svarbiausių kelionės dalykų sąraše tik šie du ir būna, tačiau šįkart sąrašas gerokai pailgėjo, nes jame atsirado du operatoriai, begalė 16 mm kino juostos, garso operatorius – ir mano mama.

Dėl uragano buvome įstrigę Kankune, tačiau šiaip ne taip į šį reisą suspėjome, tik mūsų vietos išsibarstė po visą lėktuvą. Pagaliau skrendame filmuoti bandomojo „Nuotykių divų“ epizodo.

Svarstau, ar kolegos jaudinasi taip pat kaip ir aš.

Mes bandėme į šalį patekti legaliai. Tikrai bandėme.

Daug mėnesių prašėme, maldavome ir manipuliavome savo profesiniais sumanymais, tačiau niekas nesuteikė mums taip trokštamų žurnalistinių įgaliojimų. Nesitikėjome tokios Jungtinių Valstijų vyriausybės ir Kubos interesų sekcijos (oficialaus šalies atstovo, vykdančio ambasados funkcijas) antipatijos, o kai kuriais atvejais paprasčiausios apatijos.

Po bevaisio padlaižiavimo biurokratams mus apėmė neviltis ir noras maištauti. „Turime vykti nelegaliai, per Meksiką“, – galiausiai pasakiau Džinei.

„Taip, nėra kito pasirinkimo“, – sutiko ji.

Sprendimas keliauti slapčiomis pateikė visą puokštę naujų rūpesčių. Ar neatstumsime taip sunkiai susirastų investuotojų?

(Ar pasakysime jiems?) Ar neatsidursime belangėje, negausime baudos, kuri įstums mus į bankrotą? Ar mūsų susukto filmo neatims pakeliui namo į Jungtines Valstijas?

Didžiulis stresas nuslopino puikybę, kuri buvo mus apėmusi pirmosiomis projekto įgyvendinimo dienomis, kai vadovavomės lozungu: „Velniop pavojus!“ Ant higieninio maišelio brūkšteliu:

„Ar nuotykiams apskritai galima gauti oficialų leidimą?“

Retkarčiais Šnipo monologo ir savo mintyse kartojamos nerimo mantros fone atsisuku į Dievą, bet ne kaip į savo gelbėtoją, o dėl to, kad negaliu patikėti savo akimis: jis iš savo rankinio bagažo išsitraukia butelį Johnie Walker Red viskio ir įsipylęs į stiklinę atsiverčia naujausią žurnalo Vanity Fair numerį.

Per tris eiles į priekį nuo manęs sėdi du vyrai, mano matyti Kankuno oro uoste, kuriame teko pralaukti uraganą. Ten tarp jų bagažo pastebėjau surištas meškeres ir ėmiau slapčia klausytis.

„Taip, tu nepatikėsi. Jų ten daugybė ir visos tikros gražuolės, – pasakojo vaikinas į viršų sulaižytais plaukais savo bičiuliui su Rangers kepuraite. – Tokia karšta pupytė Amerikoje į tave antrą kartą nė nedirstelėtų, o Kuboje puls it musė prie šūdo.“

Musė prie šūdo, puikiai pasakyta. Šie vaikinai į Kubą keliauja ne meškerioti, o moterų, kurios dėl pinigų ir pramogos susideda su užsieniečiais.

Skrydžio skaistykla, laimei, pasibaigia, kai „jakas“ lyg koks malkas skraidinantis kledaras dunksteli ant gudronuoto Chosė Marti oro uosto tako. Leidžiuosi išklibusiu metaliniu trapu, vedančiu į nakties pilkumas ir juodumas. Burnoje juntu nežymų baimės skonį, kuris sviedžia mane už kelių geležinių uždangų kokius keturis dešimtmečius į praeitį. Priešais driekiasi besielių postalinistinio stiliaus pastatų kontūrai. Jaučiuosi taip, lyg ką tik būčiau susivertusi į save visą kavinuką kavos.

Plūste plūstančių prislopintų ispaniškų žodžių srovės nešama iriuosi link muitinės posto. Visi penki mūsų komandos nariai išsibarstę skirtingose eilėse, tik atsargiai susižvalgome.

Mano eilė juda greitai ir aš atsiduriu priekyje, kartodama sau šešis pačius svarbiausius žodžius, kuriuos turėsiu išpyškinti:

No estampa mi pasaporte por favor. Tris mėnesius Sietle lankiau intensyvius ispanų kalbos kursus, o dabar svarbūs vos šie keli žodžiai. Kubos spaudas grįžtant į Jungtines Valstijas sukeltų tikrą muitinės pareigūnų įtūžį ir visas žaidimas gali tuo pasibaigti.

Žengiant prie posto mano pasąmonėje šmėsteli scenos iš „Vidurnakčio ekspreso“. Iš toli žvelgiant uždraustas vaisius labai vilioja, bet kai laikai jį rankoje, darosi baisu.

„No estampa mi pasaporte por favor“, – tariu nedrąsiai muitinės pareigūnui, kurio palenktas veidas slepiasi ryškių fluorescencinių šviesų šešėlyje. Jo plaukai tamsūs, o žvilgsnis niūrus ir nuobodžiaujantis – tokie yra visų pasaulio muitinės pareigūnų žvilgsniai, matyt, tai užkoduota jų DNR.

Rudos pareigūno akys šokteli, sutinka mano žvilgsnį, ir jis nuslopina tylų kikenimą.

Nesu tikra, ar jį prajuokino prasta mano ispanų kalba, ar nusijuokė tiesiog iš draugiškumo (suprantama, jūs turite amerikietišką pasą, todėl antspaudo nedėsiu). Šiaip ar taip, pro muitinę aš praslystu sveika gyva ir nesuantspauduota, spėriai prasinešu savo krepšį pro pilką dėžę, kuri primena rentgeno spindulių mašiną, tokią seną, jog laisvai galėjo tarnauti pačiam Leninui.

Iš Chosė Marti terminalo išeinu į drėgną vėjuotą vakarą labai aiškiai suvokdama, jog saugumu čia nekvepia. Vienas po kito mano kolegos pereina muitinės patikrą ir susitinkame jau kitoje pusėje. Užgrūdinta kubofilė Pema Jeits, vėliau dėl išsamių žinių apie šią šalį praminta „Enciklopedija Pema“, nusiima nuo peties krepšį su garso įranga ir susiriša savo ilgus tamsius plaukus į uodegą. Iš Niujorko kilusi filmų kūrėja Šeril Dan žengia laukan su šypsena ir juodutėlaičiu retro stiliaus lietpalčiu, po pažastimi pasikišusi Beaulieu rankinę filmavimo kamerą. Sietle gyvenantis operatorius Paulas Meilmanas, nelinkęs išsišokti talentingas vyras, švelniai nuleidžia ant žemės milžinišką sidabro spalvos dėžę su įranga ir ranka persibraukia per tankių tamsių plaukų ežiuką. Džinė pasirodo paskutinė, o apie malonų jaudulį įveikus pirmąją kliūtį akivaizdžiai byloja jos energingi sportiniais bateliais apautų kojų žingsniai. Susijaudinimas įveikė nuovargį, mes džiūgaujame dėl savo sėkmės ir kad atsidūrėme tokioje bauginančioje, o drauge nuostabioje padėtyje, kai kelio atgal nebėra. Jaučiamės lyg ugniagesiai prie gaisro linijos, atmosferą skrodžianti Selė Raid, pirmąkart pasimylėję paaugliai.

Kaip tik tada prie mūsų prisiartina penkių pėdų šešių colių ūgio rusvaplaukė baltaodė moteris, kuri man vėliau pasirodys karšta it Vudstokas ir protinga kaip Harvardas. Akimirksniu susivokiu, jog tai Katerina Merfi.

„Buenas, como están? – išdainuoja ji kaip tikra compañera. – Kaip malonu asmeniškai su jumis susipažinti.“

Katerina – iš tų retų amerikiečių, jau senokai gyvenančių Kuboje, o dabar mūsų nauja geriausia draugė. Susipažinome su ja per Global Exchange, organizaciją, kuri skatina tarpkultūrinį bendravimą ir organizuoja ekskursijas iš Jungtinių Valstijų į kitas šalis, ypač tas, su kuriomis JAV sieja „sudėtingi“ santykiai.

Per aibę traškančių tarptautinių pokalbių, einančių per Meksiko miestą (JAV telekomunikacijų kompanijos negali turėti verslo ryšių su Kuba), Katerina suteikė mums daug informacijos.

Filmuojant šou svečioje šalyje gyvybiškai svarbu turėti žmogų, sklandžiai kalbantį vietos kalba ir išmanantį, kaip ten tvarkomi reikalai. Derybininką. Asmenį kontaktams. Vertėją.

Žmogų, žinantį, kuriame restorane galima pavalgyti po vidurnakčio, ką gali tekti „patepti“ ir kaip surasti nesurandamus asmenis.

Ir tai tik keli žodžiai šiam būtinam komandos nariui, televizininkų kalba tariant „reikalų tvarkytojui“, apibūdinti.

Katerina, mūsų reikalų tvarkytoja, yra rami, ji grakščiai juda vilkėdama laisvomis medvilninėmis kelnėmis ir mėlynais ilgarankoviais marškiniais. Senelė kubietė užaugino ją Šiaurės Kalifornijoje, o dabar ji gyvena Kuboje ir tyrinėja visame pasaulyje išgarsėjusią šalies ekologiško ūkio programą.

„Ateikite čia, – kviečia Katerina, suveikusi tratantį 1958 metų mėlyną ševroletą mums nuvažiuoti į viešbutį. – Dėl potvynio turėsime aplenkti kai kurias gatves“, – paaiškina ji. Audra, įkalinusi mus Kankune, Havanai smogė be pasigailėjimo. Važiuojame Rancho Boyeros prospektu, kuriame net ir tokią šiltą neramią naktį pilna apmusijusių amerikietiškų penkto ir šešto dešimtmečių autobusų, Rytų Vokietijos gamybos motociklų, bet daugiausia – dviračių. Kai 1989 metais sugriuvus Sovietų Sąjungai Kuba neteko pagrindinės savo ekonomikos rėmėjos, dujos tapo sunkiai pasiekiama prabanga. Taigi Kastro Kuboje sukėlė atvirkštinę technologinę revoliuciją iš Kinijos importuodamas 200 tūkstančių dviračių: ką gi, tai buvo tikra „dviračių revoliucija“.

„Pasibaigus Ypatingajam laikotarpiui šio nuostabaus įpročio apleisti neturėtume“, – savo žmonėms kalbėjo Kastro, posovietinį tarpsnį vadindamas šiuo propagandiniu terminu.

Išsekus kasmetinei sovietų skiriamai šešių milijardų JAV dolerių paramai ir tęsiantis Jungtinių Valstijų ekonominiam embargui, Kubos žmones ištiko dvigubas ekonominis prakeiksmas.

Tokį vėlų vakarą Havanoje šviečia vos keli gatvės žibintai ir transporto priemonės išnyra iš tamsos kaip siluetai, čia pasirodantys, čia vėl išnykstantys. Pravažiuojame Revoliucijos aikštę ir penkių aukštų namui prilygstančią metalinę Če Gevaros su berete ir pakeltu smakru statulą, kuri žvilga Vidaus reikalų ministerijos pašonėje.

„Dėl energetikos krizės, – dėsto Katerina linktelėjusi į paminklo pusę, – ji apšviesta tik šeštadienio vakarais.“

Pažvelgiu į Če, marksistų Džeką Keruaką.

„Išties labai svarbu, kad parodytume tikrąją padėtį, ne partinę jos versiją“, – sakau Katerinai, nekantriai laukdama būsimųjų interviu ir išsiduodama, jog Kubai esu sklidina keisto jausmų mišinio: užuojautos ir atsargumo. Beveik visą gyvenimą Kuba buvo paslaptingas raudonas blyksėjimas mano radare, o Fidelis – senstantis revoliucionierius, įstrigęs savo karinės mados vėžėse. Tačiau pasakojimai apie šalį, kurios tikroji dvasia gerokai skiriasi nuo griežtos karinės rikiuotės, kokios galėtum tikėtis iš komunistinės šalies, skverbėsi iš visų pusių ir traukė mano dėmesį. Ekonominis embargas faktiškai tapo informaciniu embargu ir atrodė, kad jau pats laikas patyrinėti, ką jie ten laiko už vienos iš paskutinių folijos storumo uždangų. Įsitraukti į revoliuciją asmeniškai (o Kubos revoliucija, šiaip ar taip, vis dar tęsiasi) atitiko „Nuotykių divos“ etosą. Pagrindinis socialistinės Kastro revoliucijos tikslas buvo išlaisvinti varginguosius ir neišsilavinusius žmones nuo žiaurių JAV remiamo diktatoriaus sukurtų gyvenimo sąlygų. O išlaisvinęs varginguosius ir neišsilavinusius pakeisi moterų gyvenimą.

„Kuba puikiai tinka. Joje daug politikos ir sekso, to, ko reikia televizijai, tiesa? Be to, vos už pusantro šimto kilometrų, taigi skrydis daug nekainuos“, – prieš kelis mėnesius paporinau Džinei, bandydama ją prišnekinti prie mūsų prisidėti.

„Aha, pusantro šimto kilometrų nuo politinių minų laukų“, – atrėžė Džinė, tiksliai numatydama, kad mūsų laukia mūšiai.

Nutarę bandomąjį projektą vykdyti be transliuotojų paramos (visi jie stengėsi atbaidyti mus nuo minties apie Kubą), kelio atgal nebeturėjome ir vykti į Kubą atrodė būtina. Taigi dabar nėra kitos išeities, tik pateikti istoriją tokią, kokia ji yra, o mano pastabos Katerinai atspindi kiek paranojišką baimę susimauti.

Knygą galite įsigyti ČIA