Rugpjūčio 29 d., pirmadienį, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Molėtuose pagerbė Holokausto aukų atminimą.

Tądien prieš 75 metus buvo sunaikinti visi miestelio žydai. Vo-kiečiams vadovaujant juos sušaudė būrys, sudarytas daugiausia iš lietuvių. Pagerbimo ceremonija įvyko 13 val. prie memorialo žydų kapavietei įamžinti. Vėliau surengtos eitynės.
Ši data ir jos paminėjimas išjudino viešąją erdvę, kai gegužės mėnesį rašytojas Marius Ivaškevičius išspausdino straipsnį „Žydai.
Lietuvos prakeiksmas“, kuriame rašė: „Molėtų gi niekaip nepavadinsi pūvančio sovietmečio liekana, Molėtai kasmet gražėja, europėja, tiesiami nauji dviračių takai, pėsčiųjų takai aplink ežerus, dygsta teniso kortai, naujos „norfos“ ir „maximos“, ir tik ten, kur guli žydai, visiškas štilis. Pernai dar buvo nuplėšta ir atminimo lenta, kartu su Dovydo žvaigžde. Nežinodamas niekaip nebesupra-si, kokia tai vieta, kam tas skverelis skirtas.“

Atsakyme M.Ivaškevičiui Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys rašė: „Savivaldybė prisiėmė įsipareigojimus sutvarkyti bendrą kapavietės infrastruktūrą (apšviesti, išpjauti žmonėms ir memorialui grėsmę keliančius medžius), organizuoti informacinę konferenciją „Žydai Molėtuose“, eiseną ir tam skirti atitinkamas lėšas… Sutinkame, kad memorialo projekto derinimo procedūros užsitęsė, nes masinės žydų kapavietės vieta yra saugoma valstybės, ir visi sprendiniai turėjo būti suderinti su Kultūros paveldo departamentu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bei Lietuvos
žydų (Litvakų) bendruomene.“

Šį vasarį kilo vieša diskusija, ar dera Molėtuose dalį Darbo gatvės pervadinti kunigo Jono Žvinio (1901–1994) vardu. Mat kilo įtarimas, kad būtent jo organizuotas būrys sušaudė 1200 Molėtų žydų (toks skaičius nurodytas J.Žvinio sovietinėje baudžiamojoje byloje). J.Žvinys 1999-aisiais Prezidento Valdo Adamkaus buvo po mirties apdovanotas Vyčio kryžiumi. J.Žvinys – 1920 m. Lietuvos savanoris, dalyvavo mūšiuose su lenkais prie Širvintų ir Giedraičių; 1941 m. partizanų sukilėlių Molėtų valsčiuje vadas; 1947 m. buvo areštuotas ir 10 metų kalėjo Vorkutos, Intos ir Abezės lageriuose.

Klausimai dėl J.Žvinio galiausiai suplaukė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Pasak istoriko Arūno Bubnio, J.Žvinys sukilėlių būryje buvo pirmomis karo dienomis (1941 m. birželio pabaigoje), po to jis grįžo prie savo darbo ir jokių reikalų su žydų žudynėmis neturėjo. J.Žvinys vokiečių okupacijos metais buvo Dubingių klebonu, jis
tapo Armijos Krajovos 1944 m. birželio 23 d. šiame miestelyje ir jo apylinkėse įvykdytų civi-lių lietuvių žudynių liudininku. Sovietinėje byloje J.Žvinio pavardė nenurodyta tarp asme-nų, kurie asmeniškai šaudė žydus. A.Bubnys tada išreiškė nuomonę, kad J.Žvinio klausimu derėtų atlikti detalų tyrimą.
Tinklalapio „Virtualusis štetlas“ (http://shtetl.lt) duomenimis, žydai Molėtuose galėjo apsigyventi XVII amžiuje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciams vadovaujant buvo išžudyti Utenos ir Molėtų žydai. 1941 m. rugpjūčio 29 d. žuvo 3752 žmonės.

Jūratė JUŠKAITĖ

Prieš šiek tiek daugiau nei septynis dešimtmečius Vilniuje ties Žemaitijos gatvės ketvirtu numeriu driekdavosi eilės. Kasdien po du šimtus išalkusių ir išsekusių žmonių ateidavo į Vilniaus geto biblioteką – prašyti ne duonos, bet knygų. Kartu su laukiančiais eilėse stovėdavo ir Icchokas Rudaševskis, pasauliui palikęs pasakojimą apie gyvenimą Vilniaus senamiestyje žydams įkurtame kalėjime, kurį užfiksavo jo bręstančio paauglio akys.

Įkurtame Vilniaus gete 1941 m. rudenį buvo atidaryta ir viešoji biblioteka. Po kelių mėnesių bibliotekoje buvo beveik 40 tūkst. knygų, ji veikė septynias dienas per savaitę, o tie, kurie vėluodavo laiku grąžinti knygas, gaudavo įspėjimą iš geto policijos. 1942 m. Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jakovas Gensas išleido įsakymą, pagal kurį visi geto gyventojai privalėjo atiduoti savo privačias knygas bibliotekai, kad būtų patenkinta knygų paklausa.

Dienoraštis išliko, o jo autorius pradingo vienoje iš Paneriuose iškastų duobių.

Kai 1942 m. gruodį gete buvo švenčiamas šimtatūkstantosios knygos įteikimas skaitytojui, šventę, vykusią Teatro auditorijoje, skvarbiomis akimis stebėjo ir Icchokas Rudaševskis, ją aprašęs savo dienoraštyje: „Šiandien gete švenčiama, nes geto biblioteka išplatino 100 000 knygų. <…> Knygų skaitymas Gete – man didžiausias malonumas… Knygos sujungia mus su ateitimi, knyga sujungia mus su pasauliu…“

Kalboms, istorijai ir literatūrai gabus paauglys dienoraštį pradėjo rašyti 1941 m. birželį, tą patį birželį, kai Lietuvą okupavo naciai. Dienoraštis išliko, o jo autorius pradingo vienoje iš Paneriuose iškastų duobių.

„Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu“

Icchokas gimė 1927 m., jo tėvas Elijahu dir­bo spaustuvėje, mama buvo siuvėja. Vie­nin­telis vaikas šeimoje iki karo mokėsi prestižine laikytoje CBS Žydų realinėje gimnazijoje. Mokslai ir vaikiškos patirtys baigėsi įžengus naciams – žydai buvo suvaryti į du Senamiestyje įkurtus getus ir pradėti masiškai naikinti.

Žiūriu į apverstus namus, į tuos ry­šulius, į suglumusius, viltį praradusius žmones. Matau išmėtytus man brangius daiktus, ku­riuos buvau įpratęs naudoti.

„Prasidėjo graži saulėta diena… Gatvės neramios. Žydams-darbininkams leidžiama įeiti į Vilniaus žydams sukurtą getą. Žmonės namuose pakuojasi. Moterys bėgioja pirmyn atgal. Jos gniaužia rankas matydamos savo namus, atrodančius kaip po pogromo. Ap­si­blau­susiomis akimis slankioju tarp ryšulių, stebėdamas, kaip per vieną naktį mus iškeldina iš na­mų. <…> Žiūriu į apverstus namus, į tuos ry­šulius, į suglumusius, viltį praradusius žmones. Matau išmėtytus man brangius daiktus, ku­riuos buvau įpratęs naudoti. Nešame savo ryšulius į kiemą. Mūsų gatve, į getą, srūva dar viena žydų masė. Saujelė žydų iš mūsų kiemo pradeda tempti daiktus link vartų… Žmonės įkinkyti grindiniu tempia daiktus. Jie krenta, ryšuliai išsidraibsto. Priešais mane suklumpa moteris su savo ryšuliu. Iš jo pradeda byrėti srovelė ryžių. Aš einu prislėgtas ir suirzęs… Štai geto vartai. Aš jaučiuosi, lyg mane būtų apvogę, iš manęs pavogė mano laisvę, mano namus ir man pažįstamas ir taip mylimas Vilniaus gatves. Mane atskyrė nuo visko, kas man brangu. <…> Nusimetu ryšulius, kurie pjauna man pečius. Randu savo tėvus, ir štai mes namuose – gete. Prietema, aplink gana tamsu ir lyja. <…> Be mūsų keturių, kambaryje – dar vienuolika žmonių“, – taip persikraustymą į getą aprašė tada keturiolikos Icchokas.

„Viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai“

Tokių paauglių dienoraščių, parašytų getuose ar slėptuvėse, po Holokausto išliko kelios dešimtys. Kauno gete dienoraštį rašė Tamara Lazersonaitė, prof. Vladimiro Lazersono, vieno iš psichologijos pradininkų Lietuvoje, duktė, dienos šviesą išvydo ir Mašos Rolnikas, mergaitės, į Vilniaus getą atvežtos iš Sovietų Sąjungos, atsiminimai. Icchokas šiame kontekste žibėjo kaip paauglys, rašymą suvokęs kaip galimybę ne tik atpasakoti savo jausenas, bet ir fiksuoti įvykius, o kartu ir istoriją: „Manau, kad viskas turi būti užrašoma, net ir baisiausi įvykiai. Vėliau viskas bus svarbu“, – dienoraštyje rašė Icchokas.

Sėdu prie stalo ir užrašinėju didžiausius skausmus su šaltu istoriko objektyvumu.

Bręstantis vaikinukas savo gebėjimą mąstyti istoriškai pasitelkė ir savanoriškai fiksuodamas kitų kančias – prisidėjęs prie grupelės geto istorikų jis ėmė interviu iš geto gyventojų ir užrašinėjo jų patirtas kančias. „Paragavau istoriko duonos, – rašė Icchokas. – Sėdu prie stalo ir užrašinėju didžiausius skausmus su šaltu istoriko objektyvumu. Rašau, tikslinuosi detales ir nesuprantu, kad tiriu žmonių žaizdas… O jų tragedijos ir patirtas siaubas bus suformuluotas mano žodžiais“.

Rašydamas Icchokas prisidėjo prie tų žydų, kurie priešinosi dvasia, o intelektualinį gyvenimą laikė vienu iš rezistencijos būdų: išlikti žmogumi, kai aplink vyksta nežmoniški dalykai – išties herojiška. Kaip taikliai tokią situaciją apibūdino ypač prieštaringai vertintas J.Gen­sas, kultūrinė veikla leido kelioms valandoms iš­si­laisvinti iš geto – žydų kūnai buvo įkalinti, ta­čiau dvasios priversti vergauti naciams nepavyko.

„Mes galime būti pasmerkti blogiausiam“

Deja, galas artėjo – tai justi ir Icchoko dienoraštyje. Vaikinas savo paskutines, pranašiškas mintis užrašė 1943 m. balandžio 7 d., praėjus kelioms dienoms po to, kai penki tūkstančiai žydų buvo išvesti į Panerius ir nužudyti: „Mes galime būti pasmerkti blogiausiam.“ Dienoraštis baigiasi balandį, rugsėjį Vilniaus getas pradedamas galutinai likviduoti – jau ir taip išretėjusios gyventojų gretos siunčiamos sušaudyti į Panerius arba į koncentracijos stovyklas. Icchoko tėvai nusprendžia nebandyti savo laimės prie duobės krašto ir slapstosi. Deja, po dviejų savaičių jų slaptavietė surandama – Rudaševskių šeima kartu su kitais slėptuvėje gyvenusiais giminaičiais išvedama sušaudyti į Panerius.

Dienoraštis baigiasi balandį, rugsėjį Vilniaus getas pradedamas galutinai likviduoti – jau ir taip išretėjusios gyventojų gretos siunčiamos sušaudyti į Panerius arba į koncentracijos stovyklas.

Vis dėlto mažas stebuklas pakeliui į Panerius įvyko: Icchoko pusseserei Sarai Vološin pavyko pabėgti ir prisidėti prie partizanų miškuose. Išgyvenusi karą Sara sugrįžo į savo šeimos slėptuvę, kurioje rado 204 puslapių Icchoko dienoraštį, o vėliau „Vilniaus geto dienoraštį“ išleido jidiš, hebrajų, anglų ir vokiečių kalbomis. Skaitantieji lietuviškai vis dar laukia savo eilės.

Rugpjūtį Vilniuje, ties Rūdninkų gatvės aš­tun­­tuoju numeriu, kur tarpukariu mokėsi I.Ru­da­ševskis, atsiras „Atminimo akmuo“. At­mi­ni­mo plokštelę Vilniaus geto metraštininkui įrengs garsus vokiečių architektas Gunteris De­m­nigas, Holokausto aukas įamžinęs šimtų Eu­ro­pos miestų šaligatviuose. Viena iš 53 tūkst. „At­mi­ni­mo akmenų“ plokštelių primins apie Iccho­ką.

Projektas „Atminimo akmenys“ įgyvendinamas Lietuvos žmogaus teisių centro iniciatyva. Spalio mėnesį, kaip tęstinė šio projekto dalis, žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ bus pristatyta Holokausto kine retrospektyva.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

 

 

1941 m. birželio 23 d. sukilimo metinių belaukiant Briuselyje gyvenantis poetas ir eseistas Sergejus Kanovičius (nuotr.) paneigia įsišaknijusius mitinius stereotipus apie šį įvykį.

15-a MITŲ:

1. Tą 1941 m. birželio 14-ąją trėmė tik lietuvius.

2. Žydai į Lietuvą atvežė Stalino saulę.

3. Žydai sudarė didesnę represinių struktūrų dalį

4. Jūs mus vežėt – mes jus šaudėm.

5. Dėl visko kalti vokiečiai.

6. Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) nebuvo antisemitinė organizacija.

7. Birželio sukilimas apsiėjo be žydų kraujo.

8. Sukilėliai atstovavo visiems be išimties Lietuvos žmonėms, nepaisant jų tautinės ar religinės priklausomybės.

9. LAF suformuota Laikinoji Vyriausybė nekolaboravo su nacių valdžia.

10. Kolaboruoti su ruduoju (naciais) okupantu yra mažesnė nuodėmė nei su raudonuoju (komunistais) okupantu.

11. Laikinoji Vyriausybė nieko antisemitiško nedarė, nes antisemitiniai „Žydų padėties nuostatai“ nebuvo priimti – rudieji paleido Laikinąją Vyriausybę.

12. Ir LAF, ir Laikinoji Vyriausybė, ir generolas Vėtra buvo priversti aplinkybių (neginti žydų, kviesti naikinti ir dalyvauti žydų naikinime, getų kūrime, vogto turto dalybos).

13. Kazys Škirpa ir Laikinosios Vyriausybės nariai ar generolas Vėtra nieko nenužudė, todėl prie Holokausto niekaip neprisidėjo.

14. Vidkunui Quislingui (Kvislingui) yra pastatyti paminklai ir atminimo lentos Norvegijoje, o Prancūzija didvyriu laiko Philippe’ą Pétainą ir jo vyriausybę.

15. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras padeda objektyviai nušviesti su Holokaustu susijusius istorinius įvykius.

15-a FAKTŲ:

1. Birželio trėmimų metu buvo ištremta beveik 3 000 žydų, 2 000 lenkų, 12 000 lietuvių. Buvo ištremtų rusų ir totorių. Trėmimai vyko pagal socialinį tremiamųjų statusą, ne pagal tautinį.

2. Delegacijoje, važiavusioje į Maskvą parduoti Lietuvos iš 20 narių buvo vienas žydas.

3. 1941 metų trėmimo išvakarėse buvo sudarytas centrinis operatyvinis štabas, vadovauti trėmimo operacijai, ir apskričių vietiniai štabai. Iš 7 respublikinio štabo narių žydų nebuvo nė vieno, o apskrityse, miestuose, vietinėse operatyvinėse tarnybose, iš esmės štabuose, buvo maždaug 5-6 žydai iš 75.

4. Kvailiams ir antisemitų komentarams paliekama.

5. Kalti visada būna kiti…

6. Komisijos sovietų ir nacių nusikaltimams tirti išvadose LAF pripažinta kaip antisemitinė organizacija, o Laikinosios Vyriausybės veikloje taip pat nustatyta antisemitinio pobūdžio veiksmų.

7. Pirmieji žydus naikinti pradėjo LAF nurodymu baltaraiščiai, dar vokiečiams neįžengus.

8. Melas.

9. Kolaboravo nuo pirmos iki paskutinės gyvavimo dienos – nėra jokių duomenų apie kokius nors su nacių vykdoma politiką susijusius protestus.

10. Paliekama komentuojančių (ne)sąžinei.

11. Laikinoji Vyriausybė nesvarstė kitų su žydais ar jų naikinimu susijusių klausimų – buvo svarstoma, kaip geriau tuos žydus izoliuoti, kad padėti vykdyti vokiečių žydų naikinimo planą. Laikinoji Vyriausybė nesvarstė jokių kitų klausimų, kurie galėtų liudyti tą Vyriausybę mėginusią kaip nors apginti Lietuvos žydus ar protestuoti prieš jų žudynes.

12. Trėmimų sąrašus sudarinėjo aplinkybių priversti žmonės, iš esmės atlikę paštininkų vaidmenį?

13. Hitleris taip pat nieko asmeniškai nenužudė.

14. Painiojate Norvegiją bei Prancūziją su Lietuva, o Laikinąją Vyriausybę, LAF, generolą Vėtrą ir panašius veikėjus, nacių kolaborantus su ostrakizmui Norvegijoje pasmerktu Kvislingu ir su parsidavėliška Petaino vyriausybe Prancūzijoje.

15. Rytoj Vilniuje numatoma pūga.

Autorius naudojosi www.genocid.lt konfernecijų medžiaga (prof L.Truskos pranešimu), Tarptautinės komisijos sovietų ir nacių nusikaltimas tirti prof.S.Sužiedelio ir Ch.Dieckmanno pateiktomis išvadomis apie Holokausto ir žydų naikinimo aplinkybes Lietuvoje.

Vilniuje, gegužės mėn. 6-8 d., Romos katalikų bažnyčia rengia Nacionalinio gailestingumo kongresą. Tai pagrindinis renginys, kuriuo Lietuvos katalikai švęs popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Ypatingojo gailestingumo jubiliejų. Kito jubiliejaus gali tekti laukti 2025 metų.

Andrius Kulikauskas

Penktadienį, 19:00, šešiuose renginiuose gailestingumą įkvėps daugybė kūrėjų, šokėjų, artistų, poetų, muzikų, šlovintojų. Šeštadienį, 10:00-13:30, vyks 42 aptarimai, kaip augti gailestingu, melsti Dievą, kovoti su priklausomybe, gyventi skaisčiai, palaikyti skurstančius, rūpintis sergančiais ir juos slaugančiais, semtis iš Šventojo rašto, atskirti kaltę ir gėdą, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais, pajusti Dievo meilę po aborto, išgyventi skyrybas, išsitiesti po sovietmečiu patirtų skriaudų, rengtis Pasaulio jaunimo dienoms, pasimokyti iš šventos Faustinos, kuri Vilniuje bendravo su Jėzumi. Renginių bus ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba.

Šiais gailestingumo metais pasigedau Lietuvos Bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti.

Kaip ne visada pritampantis katalikas, jaučiau tiek asmeninę pareigą sau, tiek pilietinę pareigą bažnyčiai kaip nors sudalyvauti ir palaikyti Dievą, jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų popiežių Pranciškų ir kitus, kuriems rūpi, kad bažnyčia, plačiausia prasme, šioje žemėje gyvybingai puoselėtų Kristaus skelbtą dangaus karalystę. Gal man labiausiai tiktų pokalbis „Ar Bažnyčia yra gailestinga?“, kurį ves teologas Benas Ulevičius. O gal iš tiesų pabendravimas su tautiškumo tyrinėtoju Pauliumi Subačiumi, „Ar daugiatautė visuomenė – Dievo Gailestingumo ženklas?“. Mat, šiais gailestingumo metais, ypač sulaukus plačiai skaitomos Rūtos Vanagaitės knygos “Mūsiškiai”, pasigedau Lietuvos Bažnyčios atjautos skaudžiai nuskriaustiems Lietuvos žydams. Pasigedau susirūpinimo, kaip lietuviai katalikai galėjo taip plačiai prie šios skriaudos prisidėti, ir juo labiau, kaip galime mūsų laikais nesigilinti ir nesimokyti, kaip iš tikrųjų buvo ir kodėl mūsų tautos šviesuoliai yra iškreipę mūsų istoriją.

Dargi man keista, kaip galima rengti “nacionalinį” gailestingumo kongresą nepasikvietus kitaip tikinčius, laisvamanius ir žydus? Juk Kristus suburdavo visus.

Užtat sugalvojau Lietuvos žydų klausimu prisidėti prie kongreso, tarsi su savo gitara įsijungčiau į gatvės muzikos festivalį. Juk būtent tokios bažnyčios noriu, kur kiekvienas imtųsi burti gailestingumo pokalbį ar pasirodymą. Pernai tris kartus rašiau Vilniaus arkivyskupijos kancleriui Kęstučiui Palikšai, kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu? Galiausiai iš jo sužinojau, kad niekas neužsiima ir galiu tiesiog asmeniškai užsiimti.  Štai jo laiškas man.

Tiesa, dar galvojau sudalyvauti Prezidento Valdo Adamkaus susitikime „Jaunimas vertybių sankirtose – gailestingą visuomenę kurs idealistai?“ Jis, mūsų tautos valia kadaise išrinktas, galėtų dar savo jau išmirštančios kartos vardu patvirtinti, jog tikrai mūsų tautos šalininkai siaubingai nuklydo skriausdami Lietuvos žydus. Valdo Adamkaus krikšto tėvo Augustinu Voldemaru vardu pasivadino voldemarininkai – Jonas Pyragius, Ignas Taunius, Klemensas Brunius, Ignas Vylius, Stasys Kviecinskas, Vytautas Stanevičius, Jonas Vokietaitis, Kazys Šimkus – kurie savo puču nuvertė lietuvių pajėgų vadovą, Kauno karo komendantą Jurgį Bobelį, dėl to, kad jis neleido žydų sulaikyti, kankinti ir išžudyti.

Deja, prieš pat karą nuo džiovos mirė voldemarininkų vadovas, karo lakūnas Antanas Mačiuika, kuris gal būtų juos sudraudęs. Jo sūnus Benediktas Mačiuika irgi dar gyvas JAV. Valdas Adamkus ir Benediktas Mačiuika kartu leido gimnazistų pogrindžio leidinį “Jaumine, Budėk!”, steigė “Santarą-Šviesą”. Jie dar galėtų pasigailėti mūsų, pasigailėti žydų ir palaiminti tuos, kuriems rūpi atsakyti už vienas kitą, už savo tautą ir jos prasižengimus.

Aš kaip tik buvau surašęs lapelį, kaip tais laikais visi mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai daugiau ar mažiau palaikė nusikaltimus prieš žmoniją, tai yra, žydų išvarymą (etninį valymą) arba išžudymą (genocidą). Lapelį platinau kovo mėn. 15 d., VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, žurnalisto Vidmanto Valiušaičio paskaitoje apie Rūtos Vanagaitės knygą “Mūsiškiai”. Vidmantas Valiušaitis yra Adolfo Damušio demokratijos studijų centro direktorius. Adolfas Damušis tai tikrai žymus katalikų šviesuolis, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, ateitininkų vadovas, kalėjęs nepriklausomos Lietuvos koncentracijos stovykloje Varniuose, taip pat nacių kalintas Vokietijoje. Jisai popiežiaus apdovanotas šv.Silvestrio ordinu. Deja, net ir jis savo parašu patvirtino nelamingą Lietuvių aktyvistų fronto programos 16-ą straipsnį: “LAF žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”

O tai šiurpulingu mandagumu išreikštas žydų išprašymas, tai yra, išvarymas lauk iš Lietuvos. LAF programą išmąstė katalikų filosofas Antanas Maceina, ją suredagavo LAF vadovas ir Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo skelbėjas Leonas Prapuolenis šį žydų išprašymą ir kitas programos dalis įtraukė į savo paskutinę kalbą, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. kalbėjo generalkomisarui von Rentelnui. Kalbą pasirašė Adolfas Damušis, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius Kazys Bauba ir kiti lietuvių tautos valios reiškėjai. Ją 1941 m. rugpjūčio 14 d. išspausdino Išlaisvintas Panevėžietis, pačiame Holokausto įkarštyje.

Svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai.

Įsivaizduojate, kad nelengva tokioje salėje užklausti, kaip atjausti žydus, kuriuos galėtų įskaudinti Adolfo Damušio vardo pasirinkimas tokiam demokratijos centrui? Visgi, man buvo svarbu, kad ten besimokantis jaunimas nesusidarytų klaidingą įspūdį, kad į Holokaustą įsivėlė nebent padugnės, jokiu būdu ne katalikų šviesuoliai ar karo lakūnai, patys šauniausi, drąsiausi lietuviai. Ir man taip pat svarbu rodyti vieningumą su salėje nesančiais, tai yra, su žydais ir kitais nuskriaustaisiais. Adolfo Damušio dukra, Lietuvos ambasadorė Gintė Damušytė, buvusi mano viršininkė Lietuvių informacijos centre, man prisistatė ir tvirtino, kad jos tėvas tikrai jokiu būdu nebuvo antisemitas, ir nėra ko už jį atsiprašyti. Sutikau, kad jis nebuvo antisemitas, ir nėra ko atsiprašyti, bet ar negalėtų ji apgailestauti, kad jisai savo parašu prisidėjo prie žydų skriaudimo? Ji tiesiog negalėjo šito apgailestauti, nors penkis kartus prašiau. Bet jinai mane suprato ir Vidmantas Valiušaitis taipogi.

Manau, Vidmantui padėjo, kad jiems parašiau ir apie savo senelį Bronių Kviklį, kuris taipogi popiežiaus apdovanotas ordinu už savo septyntomį veikalą “Lietuvos bažnyčios”. Pasirodo, visų gerbiamas senelis Kviklys jau 1941 m. dirbo Lietuvos saugumo policijos vadovo Vytauto Reivyčio sekretoriumi. Paskui 1942-1944 dviese redagavo žurnalą “Policiją”. Apgailestauju, kad jisai pasirinko dirbti Vytautui Reivyčiui, kuris įsakė sulaikyti gal šimtą tūkstančių žydų, kiek suprantu, Lietuvos vardu, juk kitaip nors kur ne kur būtų atsiradę policininkų padėjusių žydams išsilakstyti.

Studentavimo laikais Čikagoje paklausiau senelio apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, tai jis pasakojo, kaip kartą kelyje sutiko lietuvį, ištrūkusį iš kalėjimo, kuris ryžosi keršyti visiems žydams. Ką tokiam žmogui pasakyčiau? Sakiau, pasakyčiau, tai kerštas, o keršyti yra nuodėmė. Seneliui nepatiko mano atsakymas ir mes daugiau apie tai nekalbėjome.

Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė?

Galvojau ir kongrese platinti savo lapelius. Bet tada pagalvojau, pirmiausia parašysiu arkivyskupui Gintarui Grušui, kurį pažinojau iš Los Angeles šeštadieninės mokyklos. Jis už mane trejais metais vyresnis. Straipsnio gale pridedu savo laišką jam su pasiūlymais kaip atjausti Lietuvos žydus (supratau, kad gal būtų prasmingiau ir saugiau parašyti į spaudą nė dalinti lapelius).

Mane labai džiugina Vatikano naujas požiūris į žydus šiais gailestingumo metais, dokumentas “Dievo dovanos ir pašaukimas neatšaukiami”. Jį sužinojau iš litvakų šviesuolio Dovid Katz. Jame tvirtinama, jog tenka pripažinti, kad krikščionys yra labiau skriaudę žydus negu atvirkščiai. Vadinas, Bažnyčia mokosi, nors tai ir truko 2 000 metų. Bažnyčia taip pat tvirtina, kad žydams nebūtina tikėti, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Žydus vienija gyvasis Dievo žodis, kaip kad ir krikščionis vienija Kristus, gyvasis Dievo žodis. Tad mus visus vienija tas pats Dievo žodis. Žydai netgi laikytini krikščionių vyresniaisiais broliais, iš kurių reikia mokytis.

Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad gailestingumo metais siekia gyvo pokalbio tarp krikščionių, musulmonų ir žydų, visais kurie tiki gailestingą Dievą, kad augtų labiau gailestingi vienas kitam. Katalikų žinių agentūra ta proga paskelbė rabino Naftali Brawer ištrauką iš Talmudo, “Kas gailestingas žiauriesiems bus žiaurus gailestingiesiems”.

Mane įkvepia Bažnyčios pasiryžimas mokytis. “Spręskite apie medį pagal vaisių.” Šie Jėzaus žodžiai, tai visų mokslų pagrindas. Galim klausti, kodėl žydai neskriaudė krikščionių taip, kaip krikščionys juos skriaudė? Manau, vienas atsakymas gali būti, kad jie labiau įsisavino Dešimt Dievo įsakymų, pavyzdžiui, Nežudyk. Šis įsakymas padėjo ir lietuviams krikščionims susivaldyti. Lietuvos laikinosios vyriausybės finansų ministras Jonas Matulionis 1941 m. liepos pradžioje žydams paaiškino:

Žydų klausimu lietuviai susiskaldę. Pagrindiniai yra trys požiūriai. Pagal labiausiai kraštutinį, visus žydus Lietuvoje būtina sunaikinti; švelnesnis požiūris reikalauja įsteigti koncentracijos stovyklą, kur žydai krauju ir prakaitu išpirks savo nusikaltimus lietuvių tautai. Na, o trečioji nuomonė? Aš esu praktikuojantis Romos katalikas. Kaip ir kiti tikintieji, manau, kad žmogus negali atimti gyvybės kitam žmogui, tokiam kaip jis pats. Tik Dievas turi tokią teisę. Niekada nebuvau nusistatęs prieš ką nors, tačiau per sovietų valdžios laiką aš ir mano draugai supratome, kad mūsų su žydais keliai skiriasi ir niekada nesutaps. Mums atrodo, lietuviai ir žydai turi atsiskirti vieni nuo kitų, ir kuo greičiau, tuo geriau. Šiam tikslui getas yra būtinas. Ten jūs būsite atskirti ir daugiau nebegalėsite mums pakenkti. Štai krikščionio nuomonė. (Avraham Tory dienoraštis, 1941.07.08)

Panašiai, LAF programoje pabrėžiama “krikščioniška dorovė”, manau, pirmiausia reiškė: Nežudyk. Užtat Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos mėn. sugalvojo žydus išvaryti, ne išžudyti. Kaip jisai rašo savo 1942-1943 m. rašytuose atsiminimuose:

Be to, porą savaičių prieš rusų – vokiečių karo pradžią dar buvo paleistas atsišaukimas, nukreiptas specialiai prieš žydus. Tai buvo padaryta kad iš anksto įspėjus juos, jog Naujoje Lietuvoje jiems gyvenimo nebebus. Tuo būdu norėta žydus įspėti, kad būtų jų pačių gyvybės gelbėjimo sumetimais tiksliau iš anksto arba nors kartu su rusų raudonąja armija iš Lietuvos pasitraukti. Šio atsišaukimo buvo paleista apie 500 egzempliorių ir jis paplatintas tik pasienio srityje. (LCVA f.648, a.2, b.581, l.139)

Šv.Silvestrio ordinu apdovanotas, vyriausias Lietuvos ambasadorius Stasys Lozoraitis 1941 m. gegužės mėn. 10 d. ramino Edvardą Turauskį:

Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina. Jeigu po to, kai 3 milij. lietuvių užrakino į kalėjimą, nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius. (LCVA f.668, a.1, b.734, l.199)

Antras vyriausias Lietuvos ambasadorius Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. 12 d. pasisakė griežčiau:

Atsišaukimų projektai visi geri, tik reikėtų pataisyti kalbą ir ją išlyginti, nes nepatogu kreiptis į tautą kiek šlubuojančiais posakiais. Manęs nešokuoja nei įspėjimas žydams… …atsišaukimo tonas ir tezes yra per švelnios. Bet tai nereiškia, kad toks atsišaukimas būtų tikrai reikalingas. Geriau bus jo neleisti, bet atėjus valandai viską vykdyti šimtą kartų griežčiau. (LCVA f.MK-9, a.1, b.2, l.500)

Bet visgi galim palyginti su nekrikščionių pasisakymais ir darbais. Jonui Pyragiui Vatikanas buvo baisesnis už bolševizmą, nes Dievo sąvoka nuginkluoja žmones. Jis Lietuvos nacionalistų partijos generaliniam sekretoriui Zenonui Blynui tvirtino, kad žydų išžudymas yra savaime naudingas ir nesietinas su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. O Zenonas Blynas, lietuvių nacionalistų “inteligentas”, 1941 m. rugpjūčio men. 1 d. “Tautos kelio” vedamajyje dėstė:

Tik krauju, savo sūnų ir dukterų krauju apšlakstyta žemė pradeda duoti gausų derlių, o kraujo žemei, tėvynės žemei, niekados nėra permažai. Ji sugeria draugo ir priešo, mylinčio ir išdaviko, pasiaukojančio ir klykiančiųjų kraują. Žemė visados trokšta drėgmės. Žemė visados alkana pūsiančių kūnų. (LMAB, f.222, b.1745, l.1)

Niekados nėra “per mažai” – tai reiškia, kad žemė trokšta ir mažo klykiančio vaiko kraujo. Kaip istorikas Saulius Sužiedėlis tvirtino, ši partija buvo organizuotų nusikaltėlių gauja. O jai Žemaitijoje vadovavo Jonas Noreika, kurio vardu pavadinta vaikų mokykla. Tą mokyklą būtų galima pervadinti jo dukrelės Dalios Noreikaitės vardu, nes ji dalindavo žydams bandeles. Tai lyg ir patvirtina Lietuvių nacionalistų partijos Šiauliuose leistas laikraštis “Tėvynė”, kurio 1941 m. rugsėjo mėn. 26 d. vedamasis “Ne vietoje gailestingumas” moko:

Šitie karo belaisviai, kurie jokiu būdu negali prilygti nei savo išsilavinimu, nei elgesiu karžygiškai vokiečių armijai, yra dažnai Šiaulių miesto gyventojų įvairiais produktais aprūpinami. Ne tik produktais, bet kartais taip toli nueinama, kad pro šalį varomiems mūsų belaisvių daliniams mėtomi obuoliai, duona ir cigaretės. Lydintieji vokiečių sargybiniai turi gana daug vargo, kol sutvarko visiškai iširusius belaisvių dalinius, nes jie puola ant kiekvieno numesto mažmožio, kaip alkani vilkai ant savo grobio. … Visa tai turint galvoje, reikia tuojau ir galutinai baigti su nereikalingu gailestingumu.

Gailestingumas yra atjauta nereikalingai kančiai. O išvis beprasmiška kada kenčia nekaltieji, neaišku dėl ko, kaip kad kentėjo Jėzus ant kryžiaus, mūsų Tėvo apleistas. Manau, nemažiau beprasmiška tai nekaltų vaikučių, senukų, motinų mirtys. Žydai skaitlingai ėjo į mirtį šventai tikėdami Dievą. Jų kankinystė yra nemažiau įsimintina ir įprasmintintina, kaip Jėzaus auka, kurią kasdien švenčiame Vilniaus katedroje. Jis gi pats taip pasakytų, juk ten kur nekaltai kenčia mažutėlis, ten kenčia Jis. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, kurie skriaudžiami dėl to, kad jie geri – jų yra dangaus karalystė. Tačiau kaip įprasminti tai, kas buvo?

Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis.

Holokaustas Lietuvoje atsiveria kaip mūsų lietuvių tautos gyvas, šventas Raštas iš kurio galime amžinai mokytis. Holokaustu tapome biblijine tauta, kuri sulaukė Izraelio atstatymo. Lietuvos žydai Vytautą Didįjį vadina Lietuvos Kyru, tai yra, Lietuvos mesiju. O mūsiškiai atšaukė jo svetingumą tai tautai, kuriai Dievas niekados neatšauks savo dovanų nė pašaukimo, kaip teigia katalikų Bažnyčia. Kas iš mūsų atšauks tą atšaukimą? O jį kiekvienas atšaukiame kada tik pasigendame tų savo žydų, kurių nebėra. Kai atsakysime už savo praeitį, už tai kas padaryta mūsų vardu ir mūsų labui, tada galėsime kartu su žydais ir kitomis tautomis mokytis. Galėsime suabejoti, gal Abraomas galėjo nesutikti Dievui aukoti savo sūnų Izaoką? Gal žydai galėjo nepaklusti Dievo įsakymui išžudyti amalekiečius?

Bažnyčia mokosi. Ją moko šventoji Dvasia. Kristus moko: Palaiminti skurdžiadvasiai, jų yra dangaus karalystė. Galima norėti vis mažiau tikėti Dievą, vis labiau pažinti ir mylėti Jį. Galime pasvarstyti, gal Dievas negailestingas?

Mane asmeniškai neramina motinos Marijos elgesys, kaip jinai daug kartų išgelbėjo karo lakūną Kazį Šimkų, bet neišgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos jis ir jo vadovaujamas Tautinio darbo apsaugos batalijonas sušaudė. Jisai po karo nesireiškė, visgi Australijos lietuvių katalikų spaudoje paliudijo, kaip vaikystėje jis įprato melstis Marijos globos ir ją daug kartų stebuklingai patyrė. Nuostabiausias atvejis buvo kada jis 1928 m. rugpjūčio 21 d. su Leonardu Pesecku pakilo biplanu ir užsidegė variklis. Abiem teko lipti ant lėktuvo sparnų ir šokti nuo 10 m. aukščio. Abu išliko gyvi.

O toliau jis 1941 m. liepos mėn. 23 d. nuvertė Jurgį Bobelį ir vadovavo nekaltų žydų žudymui. Kaip galima šv.Bernardo malda tvirtinti, “Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas.” Ką reiškia jos pagalba ir užtarimas jeigu tai nesulaiko nuo žudymo? Ką reiškia jos abejingumas tiems, kurie jos nesišaukia? Gal jai geriau iš viso nesikišti?

Ko mokytis? Mes turime Dešimt Dievo įsakymų, bet jie yra gana neapibrėžti. Jėzus savo pamokslu nuo kalno mokė lavinti paskirą sąžinę. Tačiau mums trūksta mokslo, kaip elgtis dorovės liūne, kuomet kaip bepasirinktumėme, vis tiek nusidėsime? Kaip elgtis išžudymo metu ar karo metu? Kaip pragyventi iš doro darbo, kuriame netektų kitiems kenkti ar meluoti? Kaip ko mažiau pažeisti gamtą? Kaip iš anksto ruoštis pasaulio šilimui ir vis didesniems pabėgėlių antplūdžiams? Kaip nepasiduoti minčiai, jog mes nieko nepakeisime savo šeimoje, valstybėje ar Bažnyčioje? Įsivaizduoju, reikia elgtis taip, kad mums būtų ko lengviau vienas kitam atleisti.

Labai teisingos buvo kunigo Simono Morkūno ir finansų ministro brolio, gydytojo pulkininko Balio Matulionio pastangos užstoti Lietuvos žydus 1941 m. birželio mėn. 28 d. po Lietūkio garažo žudynių. Apie juos žinome tiktai iš Kauno arkivyskupo, šventojo Rašto vertėjo Juozapo Skvirecko dienoraščio. Jie pas jį kreipėsi pagalbos. Kodėl jųdviejų nemini nė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, nė kas kitas? Įsivaizduoju, dėl to kad tada į akis kristų arkivyskupo vangumas:

Iš prel.Šaulio teko išgirsti, kad intervencija žydų žudynių reikalu gal didelio pritarimo ir nerado, bet čia buvo padaryta, ko žmoniškumas reikalavo.

Taip pat iškiltų vyskupo Brizgio atsisakymas kankinystės 1941 m. liepos 11 d.:

Žydai bandę ieškoti užtarimo ir lankęsi net pas vysk.Brizgį, kuris jiems paaiškinęs, kad žydai turbūt žiną katalikų dvasininkų nusistatymą dėl žydų, bet jei jie dabar bandytų viešai atsiliepti už žydus, patys galėtų būti nulinčiuoti.

Jeigu norime mokytis kaip elgtis, atskirti pavyzdingą ir nepavyzdingą elgesį, turime pasižiūrėti į save. O tam turime vienas kitam atleisti savo kaltes, kaip ir atleidžiame savo kaltininkams.

Pabaigai mūsų brandai siūlau prisiminti Lietuvos vyskupų raginimą dirbti gailestingumo darbus kūnui ir sielai: išalkusį pavalgydinkime, ištroškusį pagirdykime, nuogą aprenkime, ateivį priimkime, ligonį slaugykime, kalinį aplankykime ir mirusį palaidokime. Nemokantį pamokykime, abejojančiam patarkime, nuliūdusį paguoskime, pikta darantį sudrauskime, įžeidimus atleiskime, kantriai pakęskime mus skaudinančius žmones, melskimės už gyvus ir mirusius.

O štai mano pasiūlymai Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui.

“Mielas arkivyskupe Gintarai,

Buvo gera su jumis pabendrauti Didįjį Penktadienį po kryžiaus kelio. Smagu, kad mane prisimenate iš Los Angeles lietuvių parapijos.

Gailestingumo metų proga manau labai tiktų atjausti Lietuvos žydus:

*  Įpareigoti bažnyčios vardu atstovą, kuris rūpintųsi Lietuvos žydų atjauta.

*  Skatinti katalikus ir įvairiausių tikėjimų bei pasaulėžiūrų žmones burtis ir mokytis su tikslu mylėti vienas kitą ir mylėti Dievą.

*  Iškelti, kaip lietuviai (ypač mūsų tautos valios reiškėjai, tarp jų žymiausi katalikai šviesuoliai) mūsų vardu ir mūsų labui skriaudė žydus 1940-1941 metais.

*  Ištirti ir paneigti lietuvių skleidžiamą melą, būk tai žydai lietuvius skriaudė 1940-1941 metais.

*  Gilintis, kaip lietuviai ir katalikai sugebėjo taip siaubingai nusidėti? Kodėl tiek dešimtmečių nesimokėme iš šių nuodėmių? Kaip iš jų mokytis ir jas išvengti ateityje?

*  1941 m. biržėlio 23 d. sukilimo dieną paskelbti “Susimąstymo diena”, “Sąžinės diena” ar “Atjautos diena” ir skirti pamąstymams, kaip tais laikais mūsų tėvai, seneliai bei proseneliai derėjo kitaip pasielgti, ir kaip mūsų laikais turėtumėme atjausti lietuvius bei kitataučius.

*  Kasmet prisiminti lietuvių tautos ir katalikų bažnyčios nuskriaustus žydus, apgailestauti šias skriaudas ir prašyti Dievo mus vis pamokyti, kaip teisingai elgtis.

*  Atšaukti mūsų lietuvių tautos valios reiškėjų nuosprendį “atšaukti žydams svetingumą”.

*  Apsvarstyti, kaip lietuvių tauta galėtų viešai ir vieningai parodyti, jog visiems laikams atjaučiame nukentėjusius žydus. Pavyzdžiui, galėtumėme neatnaujinti Vilniaus sporto rūmų, o verčiau atgaivinti ten buvusias seniausias Vilniaus žydų kapines, kad jos matytųsi nuo Gedimino kalno.

*  Išklausyti įvairiausius žydus, ne vien tik jų bendruomenės vadovus, ko jie norėtų iš lietuvių katalikų. Apsvarstyti ir atsiliepti.

Pridedu santrauką, kurią ketinu platinti Nacionaliniame gailestingumo kongrese. Taip pat žemiau pridedu nuorodų, ką esu ištyręs ir parašęs.

Išsamiai ištyriau lietuvių vadovų atsakomybę už skriaudas prieš žydus.

Surinkau ir paskelbiau daugybę šaltinių. Siūliau žydams grąžinti senąsias Vilniaus kapines.

Jūsų prašau persiųsti šį mano laišką prezidentui Valdui Adamkui, kad jisai galėtų šiuos klausimus apsvarstyti ir jais išmintingai pasisakyti Nacionalinio gailestingumo kongreso metu, šeštadienį, 12:00, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Universiteto g. 7, 211 auditorija.

Savo laišką taip pat siunčiu katalikams šviesuoliams Gintei Damušytei, Elenai Bradūnaitei, Vytautui Sinicai, Vidmantui Valiušaičiui. Gal jie turės minčių. Savo laišką galvoju skelbti ir plačiau.

Linkiu švento kongreso.”

 

“Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis”, – “Veidui” teigė dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

 

Jūratė KILIULIENĖ

Specialiai „Veidui“ iš Varšuvos ir Markovos

Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejus, pavadintas Ulmų šeimos vardu, taps išskirtine vieta ir Lenkijos, ir visos Rytų Europos žemėlapyje. Nors tai – viso labo neįspūdingo dydžio rūdžių spalvos pastatas. Aplink Markovą Lenkijos pietuose dažno valstiečio daržinė atrodo prašmatniau.

Pirmasis šalies muziejus, įamžinantis Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimą, Markovos kaime Pakarpatės vaivadijoje atidarytas šių metų kovo 17 d. Jo ekspozicijoje – dokumentai, įrodantys, kad Lenkijoje, kitaip nei okupuotoje Vakarų Europoje, už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, taip pat asmeniniai daiktai tų, kurie prarado gyvybę, išgyvenusiųjų liudijimai.

Paprastą kaimiečio trobą ar daržinę primenančio pastato ir ekspozicijos koncepciją kūrė įmonė „Nizio Design International“. Ta pati, kurios architektai projektavo vieno įspūdingiausių šalyje Lenkijos žydų istorijos muziejaus „Polin“ ekspoziciją bei Varšuvos sukilimo muziejų.

Vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų.

„Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminimo muziejaus Teisingumo sode Jeruzalėje, auga medžiai, kuriuos pasodino apdovanotieji Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Muziejų Markovoje taip pat apjuos atminimo giraitė. Po kiekvienu jos vaismedžiu atsiras granitinės plokštės su 2900 žydų, išgyvenusių karą padedant Pakarpatės gyventojams, pavardėmis. Pasak istorikų, Antrojo pasaulinio karo metais mažiausiai 1600 šio regiono lenkų slėpė mirti pasmerktus savo kaimynus žydus. Apie 200 jų už tai sumokėjo gyvybe.

Tikslaus skaičiaus, kiek jų buvo visoje Lenkijoje, iki šiol nėra. Įvairių šaltinių duomenimis, vokiečių okupaciją Lenkijos žemėje slapstydamiesi išgyveno nuo 40 tūkst. iki 120 tūkst. žydų. Už pagalbą žydams mirtimi nubaustų lenkų galėjo būti nuo 700 iki penkių tūkstančių.

Egzekucija naktį

„Tai buvo naktį… Važiavo čia, kaip vėliau liudijo jaunas vežikas, valstietis iš vieno Pakarpatės kaimo, šalutiniais keliais iš Lancuto. Vokiečių žandarai ir mėlynoji policija. Tarp jų tas, kuris greičiausiai, kaip pavyko nustatyti, įskundė Ulmų šeimą ir Goldmanus, kurie gyveno kartu su ja.

Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“

Sustojo ant kelio, namas buvo kaimo pakraštyje, šalia nebuvo kitų statinių. Žandarai ir policininkai nuėjo Ulmų namo link. Paskui buvo girdėti šūviai… Paskui pašaukė vežikus ir liepė jiems žiūrėti. Pirma nužudė Chaimo Goldmano sūnus, paskui jį, paskui nužudė Józefą ir Viktoriją Ulmas. Vienas iš vokiečių sakė vežikams: „Žiūrėkite, kaip miršta lenkiškos kiaulės, kurios padeda žydams.“ O paskui nežinojo, ką daryti su vaikais… Šešiais Józefo ir Viktorijos vaikais. Ir tada vokiečių žandarų vadas pasakė: „Nereikės jums čia kaime turėti rūpesčių.“ Ir nužudė visus iš eilės“, – pradėdamas Markovos muziejaus atidarymo iškilmes, tragiškos 1944 m. kovo 24 d. nakties įvykius priminė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.

Józefas Ulma buvo gerbiamas visoje apylinkėje ūkininkas, bitininkas, visuomenės veikėjas. Didžioji jo aistra buvo fotografija, liko tūkstančiai nuotraukų, įamžinančių Markovos žmonių gyvenimą, įvairias šventes, mėgėjų teatro spektaklius. Kartu su žmona Viktorija Józefas augino šešis vaikus, laukė į šį pasaulį ateinant septinto. 1942-ųjų rudenį Ulmų namuose prieglobstį rado Chaimas Gold­manas ir keturi jo sūnūs. Netrukus prie jų prisidėjo Ulmų kaimynės Golda Grunfeld ir Lea Didner su maža dukrele. Egzekucijos naktį žuvo visi, taip pat ir kūdikis, kurį Viktorija pradėjo gimdyti.

Ulmas greičiausiai įskundė policininkas Włodzimierzas Lesius, kuriam žydai buvo patikėję saugoti savo turtą, o vėliau užsiminė norintys dalį jo atgauti.

1995 m. Józefui ir Viktorijai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. 2003-iaisiais Vatikane pradėtas Ulmų šeimos beatifikacijos procesas.

Žydus gelbėjo tūkstančiai

Markovos muziejaus atidarymo išvakarėse Lenkijos Seime buvo priimtas nutarimas dėl karo metais žydus gelbėjusių lenkų atminimo įamžinimo: „Lenkijos Respublikos Seimas lenkų tautos vardu dar kartą išreiškia pagarbą visiems tautiečiams, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo pražūčiai pasmerktus žydus, ir ypač tiems, kurie už suteiktą pagalbą žuvo nuo vokiečių okupanto rankos.“

Jame taip pat pabrėžiama, jog „ši pagarba – tai svarbus priminimas visam pasauliui, kad, priešingai nei okupuotoje Vakarų Europoje, Lenkijos žemėje net už menkiausią pagalbą žydams grėsė mirties bausmė“.

Apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Lenkų, gelbėjusių žydus vokiečių okupacijos metais, muziejaus atidarymas tapo įvykiu ne tik pačioje Lenkijoje. Ši žinia svarbi ir po pasaulį pasklidusioms žydų bendruomenėms. Kai kurie jų atstovai atvirai suabejojo lenkų nuoširdumu, muziejaus atidarymą, ta proga Seime priimtą nutarimą, apskritai lenkų, kaip žydų gelbėtojų, temos iškėlimą įvertindami kaip pusiau tiesos sakymą.

Vis dėlto tragiška Ulmų šeimos istorija – ne vienintelė. Jų vardo muziejuje įamžinta dešimtys Markovoje žydus gelbėjusių teisuolių vardų. 1939 m. čia gyveno apie 4300 lenkų ir 120 žydų. Dauguma žydų buvo nužudyti per vokiečių akciją „Reinhardt“ 1942 m. Su lenkų valstiečių pagalba pavyko išgyventi 21 žydui, po karo jie išvažiavo į Jungtines Valstijas, Kanadą ir Izraelį.

„Labai svarbu, kad Lenkija įamžina teisuolių, nacistinio režimo kankinių, atminimą. Jie tapo savo pačių kilnumo aukomis“, – į muziejaus atidarymo ceremonijos dalyvius iš milžiniško ekrano prabilo Izraelyje, Haifoje, gyvenantis 86 metų Abrahamas Izaakas Segalas, pats atvykti negalėjęs.

Jis – vienas iš tų Markovos žydų, kuriems pavyko išgyventi per nacių okupaciją. Abra­hamui pagalbos ranką ištiesė Janas ir Helena Cwynarai, priimdami jį į savo šeimą, suteikdami savo pavardę. Šios šeimos dėka jis išgyveno ir susilaukė 25 palikuonių. Į iškilmes Markovoje atvyko jo vaikai ir anūkai.

Izraelio „Yad Vashem“ institutas Pasaulio tautų teisuolio vardą iki šiol yra suteikęs 6,6 tūkst. lenkų. Šalia visame pasaulyje žinomų asmenybių, tokių kaip Irena Sendlerowa ar Janas Karskis, buvo tūkstančiai bevardžių lenkų didvyrių, gelbėjusių žydus.

Trumpasis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.

 

Prieš kelias dienas paminėjus Tarptautinę Holokausto dieną, Lietuvoje vėl įsiplieskė diskusijos Holokausto tema. Vaikystėje viską girdėjau šeimoje – pokalbių metu neretai atgydavo prisiminimai apie getą, į kurį uždarė,  koncentracijos stovyklas, į kurias vežė, apie duobę, kurioje buvo slapstomasi. Bet Holokausto patirtis buvo tarsi vienas iš dalykų, skiriančių žydus nuo ne žydų. Mus žudė, o kiti tuo metu gyveno, ėjo į kiną, mokyklą, studijavo. Per kelis mėnesius nužudyta visa Lietuvos žydų bendruomenė, daugiau kaip 200 000 žmonių. Juk mus daug kas skyrė visą mano gyvenimo laikotarpį, visą sovietmetį. Visada žinojome, kad mūsų galimybės ribotos ir kad mes kitokie.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė

Lietuvoje iki Holokausto tik lietuvių gyveno daugiau negu žydų, o dabar žydų bendruomenę tesudaro apie 5000 narių… Kiekvienas iš jų turi savo šeimos Holokausto istoriją. Ir tie, kurie gimė ir gyveno Lietuvoje, ir tie, kurie įsiliejo į Lietuvos žydų bendruomenę, atvykę iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos… Kiekvienas galėtų parašyti savo Holokausto istoriją, bet ne visi parašė.

Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nei viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas.

Valstybė turėjo daug galimybių paaiškinti savo piliečiams, ypatingai jaunajai kartai, apie žydų žudynes ir kas jas vykdė, ne mokslininkų ir politikų, bet paprasta, net ir vaikams suprantama, kalba. Prašėme daug metų ir turėjome daug bendrų planų kaip tą įgyvendinti. 75-eri metai praėjo, o Lietuva vis dar niekaip negali išrišti lietuvių dalyvavimo Holokauste temos. Lietuvos žydų istorijos, kurią sunaikino Holokaustas, nei viena Lietuvos Vyriausybė taip ir neišdrįso įtraukti į mokyklų švietimo programas. Daugelis pažadų taip ir liko tik projektais.

Galbūt, Holokausto patirtis keliauja iš kartos į kartą, kaip pasąmoninė jo vykdytojų kaltė ir gėda, todėl taip sunku apie tai garsiai ir nuoširdžiai kalbėti. Turbūt sunku atversti kone tamsiausią ir negarbingiausią Lietuvos istorijos puslapį.  Kodėl dabar verda diskusijos socialiniuse tinkluose dėl dalyvavimo Holokauste? Todėl, kad jaunimas beveik nieko nežinojo.

Už Holokausto metu lietuvių vykdytą žydų žudymą atsiprašė pirmasis Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Jo atsiprašymas buvo priimtas Izraelio Knesete, bet sulaukė daug priekaištų Lietuvoje.

Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta ir neketiname to daryti.

Tačiau ne viskas, kas susiję su žydais, Lietuvoje sukelia sąmyšį. Mes dėjome ir dėsime daug pastangų geriems tarpusavio santykiams, nežiūrint to, kas įvyko karo metais. Pasirinkome gyvenimą Lietuvoje, mes esame Lietuvos piliečiais, jau daugiau nei 600 metų esame Lietuvos dalis. Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta ir neketiname to daryti.

Daugiau nei 800 Lietuvos žmonių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, žygdarbis tampa dar svaresniu, žinant kiek šios šalies žmonių pasirinko tapti nacių plano įgyvendintojais. Niekada nenutrūko ryšys su Lietuvos žydų gelbėtojais. Žydų bendruomenė daug metų siekė, kad gelbėtojai būtų pripažinti Lietuvoje dydvyriais, kad jiems būtų skirta materialinė parama senatvėje, kad jų vardais būtų pavadintos gatvės ir dabar juos teberemia žydų bendruomenė.

Vilniaus sporto rūmai pastatyti 1965-1971 m. ant senų žydų kapinių.  2009 m. Andriaus Kubiliaus vadovaujama Lietuvos vyriausybė įsipareigojo kapines globoti.  Dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė ketina Sporto rūmus paversti kongresų centru. Siūlau Lietuvos valstybei šias kapines grąžinti Vilniaus žydams ir jas sutvarkyti taip, kaip Vilniaus žydai paprašys.

Andrius Kulikauskas

Apžvelgsiu kapinių ir Sporto rūmų istoriją.  Išsakysiu, kodėl palaikau mintį Vilniaus žydams grąžinti šias jų žymiausias kapines vietoj kad sovietinį architektūros paminklą pritaikyti europietiškam kongresų centrui.  Baigsiu mintimi, jog didžiausia kliūtis tai, kad mūsų lietuvių tautos valios reiškėjai (Kazys Škirpa, Stasys Raštikis, Antanas Maceina, Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Stasys Lozoraitis, Petras Klimas) mūsų vardu ir mūsų gerbūviui 1941 m. Lietuvos žydams “atšaukė svetingumą” ir mes lig šiol šito atšaukimo nesame atšaukę.

Istorija

Jos veikė nuo XVI amžiaus ar gal net anksčiau.  Šias kapines įteisino Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.

Istorikas Elmantas Meilus rašo, jog šios yra seniausios žinomos Vilniaus žydų kapinės.  Jos veikė nuo XVI amžiaus ar gal net anksčiau.  Žydai tuo metu neturėjo teisės gyventi Vilniuje, tad kūrėsi kitoje Neries pusėje šalia žvejų priemiesčio. Šias kapines įteisino Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.  Jos buvo Pilies eigulio (malkininko) jurisdikcijoje.  1831 m. kapinės buvo uždarytos rusams pradėjus statyti tvirtovę.  1935 m. lenkai likusią didžiąją kapinių dalį paskelbė muziejine vertybe.  Jose buvo išlikę virš 200 antkapių įskaitant Vilniaus Gaono ir kitų įžymenybių.  Sovietų laikais Vilniaus Gaono kapas 1953 m. perkeltas į kapines prie Olandų gatvės, paskui 1968 m. į Sudervės kapines.  Dalis kapų iškelta į Saltoniškes.  Daugybė antkapių panaudota statyboms. 1996 m. archeologai šalia sporto rūmų rado žydų vaikų kapų ir mano, kad kapų ten yra ir daugiau.

2004 m. Sporto rūmus įsigijo Vladimiro Romanovo valdoma Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG).  Jai nepavyko gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų sutvarkyti nykstančius, nebetinkamus naudoti rūmus.  2006 m. Sporto rūmai įtraukti į Kultūros vertybių registrą, kaip išsaugotinas sovietų architektūros pavyzdys.  Sporto rūmai pasižymi savo neįprastu vantiniu stogu, kuris, deja, surūdijęs ir gręsia įgriūti.

Visi sutiko, jog Sporto rūmai pastatyti viduryje kapinių, “zonoje A”, kurioje Komitetas reikalavo uždrausti bet kokį kasimą.

Anot “Wikileaks” paskelbtų JAV diplomatų pranešimų, 2005 m. Karaliaus Mindaugo apartamentų statyba išjudino žydų bendruomenę.  Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky kapinių klausimu pasikliovė tarptautiniu Komitetu išsaugoti žydų kapines Europoje (CPJCE, “Committee for the Preservation of Jewish Cemeteries in Europe”).  2009 m. gegužės 21 d. Komiteto atstovai susitiko su Lietuvos Vyriausybės atstovais, kultūros viceministru Donatu Valančiausku, užsienio reikalų viceministru Šarūnu Adomavičiumi ir kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite.  Visi sutiko, jog Sporto rūmai pastatyti viduryje kapinių, “zonoje A”, kurioje Komitetas reikalavo uždrausti bet kokį kasimą.  Kapinių paribyje, “zonoje B”,  kasimo darbams reikalinga rabinų priežiūra.

Komitetas taip pat reikalavo kuo mažiau viešumos vardan lankstumo.  Komiteto atstovas, inžinierius Arieh Kleinas, aiškino JAV ambasadai, jog teks rasti, kas sumokėtų už 100 tūkst. JAV dolerių kainuosiančią rabinų priežiūrą.  Sutarė, jog Komitetas turėtų kreiptis į Lietuvos Vyriausybę, kad ji pakalbintų ŪBIG arba Karaliaus Mindaugo apartamentų statytojus.  2009 m. rugpjūčio mėn. 26 d. kultūros paveldo departamento direktorė ir CPJCE Komitetas bei Lietuvos žydų bendruomenė pasirašė viešai neskelbtiną susitarimą dėl kapinių ribų ir globos.  2015 m. svetainė DefendingHistory.com visgi šį susitarimą paskelbė.

Prieš šį sumanymą sukilo visi trys Vilniaus rabinai ir daugybė įtakingų rabinų po visą pasaulį.

Dvi kapinėse esančios automobilių stovėjimo aikštelės buvo pakeistos gėlynais.  2014 m. kultūros ministras Šarūnas Birutis paskelbė kapines valstybės saugumo objektu “viešajam pažinimui ir naudojimui bei viešajai pagarbai”.  Tačiau 2015 m. vasario mėn. 12 d. ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius paskelbė, jog Sporto rūmai iki 2017 m. taps kongresų centru.   Balandžio mėn. 14 d. jis susitiko su CPJCE ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovais ir sulaukė jų pritarimo.  Rugsėjo 16 d. Lietuvos valstybė derybų būdu iš ŪBIG bankroto administratoriaus nupirko Sporto rūmus už 5,6 mln. eurų ir ketino juos atstatyti už 19,7 mln. eurų.  Numatyta kasmet pritraukti 150 tūkst. lietuvių lankytojų ir 40 tūkst. užsieniečių.

Prieš šį sumanymą sukilo visi trys Vilniaus rabinai ir daugybė įtakingų rabinų po visą pasaulį.  Žymus Lietuvos žydų kultūros mokslininkas Dovidas Katzas yra surinkęs pasisakymų prieš kongresų centro steigimą Šnipiškių žydų kapinėse iš 4 rabinų grupių, 10 įstaigų ir 23 asmenų.

Pasirinkimas

Juk ten 1944-1947 m. palaidoti NKVD nukankinti 724 kaliniai tikrai neprieštarautų jeigu kongresų dalyviai juos lankytų arba Vilniaus miestas juos žmoniškai perlaidotų kitur.

Suprantama, jog senosios žydų kapinės yra labai geroje vietoje.  Tačiau Vilniuje yra ir daugiau tokių gerų vietų.  Kongresų centrą būtų galima pastatyti Tuskulėnų dvare, Žirmūnų g. 1F.  Juk ten 1944-1947 m. palaidoti NKVD nukankinti 724 kaliniai tikrai neprieštarautų jeigu kongresų dalyviai juos lankytų arba Vilniaus miestas juos žmoniškai perlaidotų kitur.

Galima būtų kongresų centrą pastatyti virš sovietų karių kapų Antakalnio kapinėse.  Juk jie galvas guldė už ateistinę Sovietų Sąjungą, kuri antkapius naudodavo statybinėms medžiagoms.  Subyrėjusios imperijos kariai negali skųstis, jeigu virš jų galvų veikia tualetai, dirba barai, vyksta paikybės, pučiasi ir sprogsta Europos burbulai, kaip kad pūtėsi ir sprogo graikams.  Sovietų karius gal ta proga būtų galima išmainyti į Sibire gulinčius mūsų tremtinius.

Už kelių šimtmečių, ką matysim nuo Gedimino pilies kitoje Neries pusėje? Nejaugi matysim tai, ką matė LKP CK sekretorius?

Galėtumėme kongresų centrą pastatyti Lukiškių aikštėje, kad ir po žeme.  Arba šalia Vilniaus aerodromo.  Virš žiedo tarp Vilniaus geležinkelio ir autobuso stočių.  Tauro kalne, Cvirkos parke, Reformatų skvere, Vingio parke arba Kalnų parke.  Tam pritaikyti Valdovų rūmus.  Atstatyti Vilniaus aukštutinį pilį ir paskirti tam tikslui.

Juk numatyta skirti 20 milijonų eurų lopyti, pritaikyti, įamžinti sovietinį palikimą, nepasiteisinusią stogo konstrukciją.  Įtvirtinti ir pasisavinti sovietams būdingą nusikaltimą prieš žydus tada, kai statinys dešimt metų nebetarnauja ir prašosi išardomas.

Verčiau matykime tai, ką matė Lietuvos didysis kunigaikštis.  Jisai matė žydų priemiestį, taip pat jų neįprastas kapines, įžymių žydų mauzoliejus.

Po kelių šimtmečių, ką matysim nuo Gedimino pilies kitoje Neries pusėje? Nejaugi matysim tai, ką matė LKP CK sekretorius?  Mes, jo palikuonys, aiškinsim per kartų kartas, kas tai per pilkas pastatas.  Jisai pastatytas iš betono, kuris mums labai brangus, nes primena tarybinį laikotarpį, penkiasdešimt metų, kuriuos taip nuoširdžiai mylime, nes mes buvome nematomi rezistentai, vadinami kolaborantais, kaip kad architektas Eduardas Chlomauskas ir inžinierius Henrikas Vytautas Karvelis. Jeigu sovietai būtų mus dar paspaudę, dabar jau komunizmas švytėtų mūsų šalyje ir visoje Europoje.  Deja, nesulaukėme tų žadėtų pensijų, nes viskas sugriuvo.  Mums pritrūko tikėjimo!  Užtat tikėkime jos paveldėtoju, Europos Sąjunga, jos valdininkais Briuselyje.  Juokinga. Graudu.

Verčiau matykime tai, ką matė Lietuvos didysis kunigaikštis.  Jis matė žydų priemiestį, taip pat jų neįprastas kapines, įžymių žydų mauzoliejus.  Jis suprato, jog kiekvienai klestinčiai tautai reikia prisirišusių mažumų kaip ir ištikimos išeivijos.  Gal miesčionys spiriasi, bet jis mažumas kviečia ir globoja, kad jos čia įsišaknytų, kaip Lietuvos tautos, daugiskaita. Vytautas Didysis žydų vadinamas Lietuvos Kiru, ogi Kiru vadinamas Mesijas.

Norėčiau, kad kitoje Neries pusėje jie matytų žalumą, ir vaikus mokytų: štai jau beveik tūkstantį metų stovi žydų kapinės.

Po kelių šimtmečių, nejaugi Lietuvoje vyraus “grynakraujai” lietuviai.  Jeigu lietuvių kalba išliks, jeigu kam rūpės mūsų šaknys, tai visgi bus lietuviai, kurių širdyse tekės nebūtinai ir nevien lietuvių bet taip pat ir rusų, lenkų, žydų, anglų, kiniečių, arabų, afrikiečių, indų bei kitų tautų kraujas.  Norėčiau, kad kitoje Neries pusėje jie matytų žalumą, ir vaikus mokytų: štai jau beveik tūkstantį metų stovi žydų kapinės.

Jos primena, jog lietuvių tauta nuo seno gera, pakanti, išmintinga, sąmoninga.  Kadaise tai buvo miesto pakraštys.  Žalia, šventa erdvė išliko nepaisant carų ir ateistų.  Ją atstatė lietuviai, atkovoję nepriklausomybę, atjautę žydus, kurių po holokausto liko taip mažai, jog tiktai šviesuolių dėka sušvito viltis, kad Dievas nėra žiaurus, Jis atsižvelgs į tikinčiųjų jausmus.  Čia kaip tik padėjo Vatikanas, 2015 m. gruodžio mėn. 10 d. priminęs, jog krikščionys yra labiau skriaudę žydus, nei atvirkščiai, ir pamokęs, jog Dievas nenusigręžė nuo žydų, bet ištęsės visa, ką jiems žadėjo; kad žydus vienija Mozės penkiaknygė, Tora, kaip krikščionis vienija Kristus; kad juos visus vienija gyvasis Dievo žodis; kad gyvai tikintys žydai yra krikščionių vyresni broliai iš kurių reikia mokytis.

O Vilniuje buvo žydų gyvai tikinčių, jog reikia gerbti kapines su palaikais ar be jų, ne taip kaip Rasų kapines, kurias sovietams tarnaujantys lietuviai plentu perkirto.  Įsivaizduokime, kad katalikų kunigai pabrėždavo, jog reikia į šias žydų kapines sugrąžinti Vilniaus Gaono palaikus, juk jis žydų laikomas vienu iš pačių žymiausių savojo tūkstantmečio Toros žinovų.  Jo kapinės privalo tapti išminties, meilės, santarvės ir susikalbėjimo užuovėja Vilniaus širdyje.  Įsivaizduokime, susipratę lietuviai Europos Sąjungos laikais neleido apstatyti šias seniausias žydų kapines kongresų centru, viešbučiu ir butais. Žydų kapinės, kaip ir Valdovų rūmai, mums tapo neįkainojamu valstybingumo ženklu, tiek 1990 m. skelbtos nepriklausomybės, tiek žydų litvakų pamiltos ir jų širdyse mums valstiečiams išsaugotos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Kliūtis

Visi skaitytojai iš karto supras, jog tai, ką siūlau yra neįtikėtina.  Juk lietuvių tauta visai kitaip save supranta.  Arba kartais niekaip savęs nesupranta, nesimoko iš istorijos, nesirūpina savo tautos likimu, nesisavina jos klaidų ir nesvarsto galimybių.  Prisipažįstu, pasimokėme iš partizanų kovų, atsisakėme ginkluoto pasipriešinimo, išmokome taikiai kovoti kaip Gandhi ir Martinas Lutheris Kingas ir išvengėme Čečėnijos likimo.  Ar mokomės toliau?

Ateityje išlikti lietuviu pareikalaus vis daugiau pastangų.  Galime eiti lažybų jog už šimto metų lietuvių, kaip ir nebus.

Lietuva atstatė nepriklausomybę ir įsitvirtino NATO, Europos Sąjungoje ir euro zonoje.  Tačiau gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 mln. 1991 m. iki 2,8 mln. 2016 m., tai yra, tiek kiek buvo 1961 m. ir tiek kiek buvo 1928 m. (įskaitant lenkų okupuotą Vilniaus kraštą), kada planetoje gyveno triskart mažiau žmonių.  Ateityje išlikti lietuviu pareikalaus vis daugiau pastangų.  Galime eiti lažybų jog už šimto metų lietuvių, kaip ir nebus.  Lietuvoje gyvens ateiviai iš didžiosios Europos, iš Baltarusijos, iš Kinijos ir kitų šalių.  Ateis ne kaip Vytauto žydai, karaimai ir totoriai.  Ateis kaip turkai, kuriems visai neįdomu, kad jų žemę kadaise apdainavo Homeras, joje pasakėčias kūrė Ezopas, vyskupavo Kalėdų senis (šv.Mykolas), Jėzus Kristus apsireiškė šventam Jonui, iš žemės į dangų pakilo Mergelės Marijos kūnas.

Jiems Lietuva išlieka atmintyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ten kur žydai galėjo ramiai sau tvarkytis, kur paskui vadinosi litvakais.

Už tūkstančio metų mūsų žemę tikrai prisimins žydai.  Jie prisimins kiekvieną iš savo 259 bendruomenių (štetlių), savo dvasines mokyklas (ješivas), savo rabinų komentarus, savo varguolius ir jų kapus.  Nes žydai jau kelis tūkstantmečius rūpinasi savo likimu, kalbina Dievą ir vienas kitą, ko melsti tautai.  Romėnų, asirų, babiloniečių, hetitų, faraonų nebėra, o žydų tautelė gyvuoja.  22 proc. Nobelio premijos laimėtojų, tai žydai.  Iš jų 7 kilę iš Lietuvos.  Žydai mokosi iš istorijos.  Jiems Lietuva išlieka atmintyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ten kur žydai galėjo ramiai sau tvarkytis, kur paskui vadinosi litvakais.  Nepaisant holokausto, kiek daug žydų labiausiai myli ne Izraelį, ne Ameriką, o būtent Lietuvą, kaip savo tėvų žemę, savo senelių žemę.  O mes jų nesisaviname, iš jų nesimokome.

Ar yra tokių katalikų, kurie žydus užtartų ir padrąsintų, suprasdami, jog ne žydai kalti, kad jų kapų tiek daug, o gyvų taip mažai?

Man viena lietuvė pasakė, argi nepavėluota?  Nejaugi kas iš Vilniaus žydų beturi artimųjų tose kapinėse?  Iš tiesų, retas lietuvis rūpinasi ne tik savo giminių, bet savo tautiečių kapinėmis apskritai, taip kaip Vilius Žalpys pasirūpino Roslyn, Oregono valstijoje, JAV arba kaip Stanislovas Urbonas rūpinasi lietuvių karių kapais Antakalnio kapinėse.  Ar yra Lietuvoje tokių katalikų, kurie norėtų iš žydų pasimokyti pamaldumo, kurie gerbtų jų pavyzdį?  Ar yra tokių katalikų, kurie žydus užtartų ir padrąsintų, suprasdami, jog ne žydai kalti, kad jų kapų tiek daug, o gyvų taip mažai?

Mes gedime išnykusių prūsų ir jotvingių, bet negedime litvakų.  Jų nelaikome savo broliais.

Pora lietuvių yra manęs paklausę, kodėl žydams neužtenka, kad jų atsiprašome?  Paaiškinau, kad jiems ir man pačiam rūpi ne atsiprašymas, o atjauta.  Juk našlę iškart užjaučiame, kai tik jos vyras numiršta, taip pat ir laidotuvių metu, po savaitės, po mėnesio, po pusmečio, po metų ir taip kasmet per visą gyvenimą.  Mes gedime išnykusių prūsų ir jotvingių, bet negedime litvakų.  Jų nelaikome savo broliais.

Nepasvajojame, kokia Lietuva būtų didinga, jeigu kaip kadaise, pusė Vilniaus ir kitų miestų bei miestelių būtų žydai.  Pagalvokime, ką mums reikštų geras milijonas žydų.  Ar kas tokioje Lietuvoje nerastų darbo?  Ar mūsų mokyklos, universitetai ir institutai nebūtų stipriausi Rytų Europoje?  Ar demokratija nesuvešėtų?  Ar valdininkų šutvės nesubyrėtų? Ar Rusija mūsų nebijotų?  Ar Baltarusija ir Ukraina į mus nesigręžtų? Ar Lietuva netaptų kryžkele, o ne užkampiu? Ar nepajėgtumėme įtraukti ir Lietuvos šalininkais išsiugdyti neribotą skaičių pabėgėlių?  Ar lietuvių kalba ir kultūra nepraturtėtų pasaulinio lygio kūriniais? Ar mūsų kaimas neklestėtų? Ar mūsų pensijos sumažėtų? Ar mes, lietuviai, nepasitemptumėme? Ar neišryškėtų, jog litvakų mąslumas, šviesumas, žemiškumas, įtarumas, šaltaprotiškumas ir kantrumas yra kilę būtent iš lietuvių?  Ar katalikų tikėjimas neatbustų nuo šių žydų “kryžiagalvių”, kaip pravardžiuoja juos hasidai?  Ar Dievas mus mažiau mylėtų?

Bet juk pradžiai užtektų net tūkstančio, netgi šimto šviesuolių, jaunų litvakų ateivių.  Visa Europa nustebtų ir įsidėmėtų.  Save kitaip suvoktumėm.

 

D.Katzas jau pusę metų manęs prašo surasti nors vieną katalikų kunigą, kuris viešai pareikštų abejonę kongresų centro klausimu.  Man tada atrodė, “tegul mirusieji laidoja mirusius”.  Bet mane neramino tai, jog mano, lietuvio kataliko, Bažnyčia, nesigilina, kaip 1941 m. lietuviai skriaudė žydus.  Mano parapijos kunigas man tvirtino jog viskas seniai žinoma ir už viską atsiprašyta.  Tačiau manau jis net neįsivaizduoja, jog būtent lietuviai voldemarininkai dar prieš karą sumanė ir paskui rengė Lietuvos žydų išžudymą.  Tai esu nuodugniai ištyręs straipsniu “Kaip lietuviai skriaudė litvakus“.  Mūsų istorikai nenurodo, kad 1941 m. sukilėlių vadovas Kazys Škirpa jau 1940 m. liepos sumanė žydų išvarymą iš Lietuvos.  Neviešina ir jo 1943 m. rašytų atsiminimų kartu su 110 dokumentų, iš kurių gal koks 20 kursto etninį valymą. (Balučio kopija: LCVA f.648, a.2, b.581-582, Geručio kopija: VUB f.155-310) Stasys Lozoraitis ir Petras Klimas 1941 m. gegužės mėn. savo laiškais ramino K.Škirpą, kad išvarymas vykdytinas nepaisant nekaltų žydų aukų. (LCVA f.668, a.1, v.734, l.199, LCVA f.MK-9, a.1, v.2, l.499-501)  Esu paskelbęs šiuos ir daugybę kitų pirminių šaltinių, “Documents Which Argue For Ethnic Cleansing”.

Vyskupas Vincentas Brizgys žydams gynėsi, kad jeigu jis viešai juos užstotų, lietuviai jį patį linčuotų.

Žydų skriaudimą palaikė žymiausi katalikų šviesuoliai arkivyskupas Juozapas Skvireckas (getų šalininkas), filosofai Antanas Maceina (LAF programa) ir Juozas Girnius (“Idėjiniai nacionalsocializmo pagrindai”), “Į laisvę” redaktoriai Juozas Ambrazevičius, Zenonas Ivinskis, Kazys Bauba ir Jonas Virbickas (“…balševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas…”, “Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo”).  Vyskupas Vincentas Brizgys žydams gynėsi, kad jeigu jis viešai juos užstotų, lietuviai jį patį linčuotų.  Manau, mums tada kaip tik trūko vieno kankinio vyskupo, kad šiandien laisvai ir teisingai mąstytumėme apie visa tai.  Juk ar ne tam šventas tikėjimas?

Mus lietuvius žlugdo melas, jog žydai iššaukė lietuvių kerštą.

Manau, mums lietuviams katalikams būtų labai sveika ir teisinga kasmet rengti pamaldas atjausti išžudytus žydus, apmąstyti lietuvių tautos nuklydimą, aptarti Lietuvos žydų palaikymą.  Tokia “sąžinės diena” galėtų vykti kasmet birželio mėn. 23 d. žydų kapinėse.  Elektroniniu paštu tris kartus kreipiausi į Vilniaus arkivyskupijos kanclerį, “Kas Vilniuje rūpinasi katalikų ir žydų bendradarbiavimu?”  Du kartus užėjau.  Po mėnesio galiausiai atrašė kancleris kun. Kęstutis Palikša, “Katalikų Bažnyčia, kaip žinia, nėra vien vyskupai ir kunigai – ji sudaryta iš visų pakrikštytųjų. Todėl, ką bent kuris jos narys gera padaro, tai tuo taip pat yra pagarbinamas Dievas ir įdedamas Bažnyčios įnašas į teisingesnio ir taikesnio pasaulio kūrimą.  Svarbu tik, kad mes visi turėtume kantrybės, artimo meilės ir ištvermės geruose darbuose.”  Dar kartą užėjau, tai galiausiai mane priėmė.  Paaiškėjo, kad niekas nesirūpina žydais.  Galiu rūpintis.  Užtat ir pats rašau grąžinti žydų kapines.  Toks aš Dievo tarnas, Jo tikrovės laidas.

Lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto.

Mus lietuvius žlugdo melas, jog žydai iššaukė lietuvių kerštą.  Įsidėmėtina, jog mūsų kerštą iš anksto tyčia kurstė mūsų vadai, Kazys Škirpa ir Bronys Raila, jau nuo 1940 m. liepos mėn. pirmų dienų, kaip pagrindinį būdą išjudinti mus lietuvius, taip suglumusius po Stalino ultimatumo ir Tautos vado Antano Smetonos pabėgimo, ir taip vieningai pasveikinusius Justo Paleckio vyriausybę, jog iki šių dienų gėda pamanyti.  Istorikas Liudas Truska pastebėjo, “Lietuvos aidas” įamžino, kaip lietuviai šviesuoliai ir kariai puolė į komunistų glėbį.  O iš gausių parodymų Prano Matiuko byloje matosi, jog lietuviai žudė žydus dėl rūbų, dėl auksinių dantų, dėl teisės pasigirti ir dėl galios žudyti, bet ne iš keršto.  Tačiau Bronys Raila ir kiti mūsų tautos valios reiškėjai mums po visko kalė į galvą, kad žydai mus taip išdavė, jog negalėjom už save atsakyti.  Sakau, lietuviai, kerštas yra nuodėmė ir jokiu būdu nepateisinamas ir neatjaustinas.  Juk kerštas yra neatjauta.  Kas atjaučia neatjautą, tas ją atkartoja.

LAF programos 16 straipsnis skelbia: “Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”

Mus lietuvius pribaigs tokie šališkiausi šalininkai, kaip Genocido centro direktorė Birutė Teresė Burauskaitė, kurie nepripažįsta mūsų Lietuvai laisvę klysti.  Anot jos, K.Škirpa buvo tiesiog vienos organizacijos vadovas.  Jis – ne Lietuva.  Bet kaip tada suprasti Lietuvos nepriklausomybės skelbėją Leoną Prapuolenį, kuris Škirpą laikė sukilėlių (Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadu? Kaip suprasti Lietuvos laikinąją vyriausybę, kuri K.Škirpą laikė ministru pirmininku?  Argi B.T.Burauskaitė nesumenkina mūsų 1941 m. sukilėlių, už tėvynę paukojusius gyvybę?  Jeigu tauta neklysta, tai kam reikia, K.Škirpos žodžiais, nuplauti jos gėdą? Gerbiu direktorę B.T.Burauskaitę, kad jinai su istoriku Arūnu Bubniu susipažino su mano surinktais dokumentais ir pasiryžo bent dalį jų paskelbti Genocido centro svetainėje genocid.lt  Deja, paskui ji nusprendė, kad Lietuvos pasiuntinybės vadovai S.Lozoraitis ir P.Klimas nebuvo Lietuvos atstovai ir centras neskelbs jų “asmeninių laiškų”.  Man gaila, kad mūsų Lietuvos valstybė tokioms gero politiko reikalaujančioms pareigoms pastatė administratorę, kaip ji save vadina.  Vardan Lietuvos neklystamumo ji kerta mūsų valstybingumo pagrindus taip, kaip Rusijos vienvaldis Vladimiras Putinas niekada neapkapos.

Žydai klydo, kaip visi žinome iš jų pačių šventraščio.  Ar lietuviai klysta?  Ar mokomės iš savo klaidų?

LAF programos 16 straipsnis skelbia: “Lietuvių Aktyvistų Frontas žydų tautinei mažumai Lietuvoje atšaukia svetingumą.”  Šią programą Berlyne parašė bene žymiausias lietuvis filosofas A.Maceina.  Ją redagavo LAF vadas K.Škirpa ir jo sekretorius Antanas Valiukėnas.  Šis sakinys yra L.Prapuolenio, LAF vado Kaune, paskutinėje kalboje, kurią 1941 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pasakė Lietuvos generalkomisarui von Rentelnui, ir kurią pasirašė visa LAF vadovybė, įskaitant Adolfą Damušį, Kazį Baubą ir Jurgį Valiulį.  Ar mes kada atšauksime šį atšaukimą?

Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje guli nesukataloguotas K.Škirpos archyvas.  Jame radau jo 1951 m. rašyto straipsnio juodraštį, kuriame jisai arba “Nepriklausomos Lietuvos” redaktorius Jonas Kardelis išbraukė šį 16 straipsnį ir pernumeravo visus kitus programos straipsnius.  Žodžiu, klydom.  Ar mūsų klaida tokiu būdu ištaisyta?

Ištaisykime klaidą, savo elgesiu naujai kvieskime savo žydus į savo žemę.  Suvokime, jog tai ne tik lietuvių tautos, o Lietuvos tautų žemė.

Įsigilinkime, nejaugi mūsų žydai buvo “svečiai”?  Juk jų kūnai guli čia, jų žemėje, jau 500 metų.  Koks dievas mums šią žemę pažadėjo?  Dievas nepažadėjo, o kaskart dovanoja, kaip grąžino Vilnių ir Klaipėdą, kaip sugriovė Sovietų Sąjungą, kaip priglaudžia mūsų kaulus.  Kas tik myli mūsų žemę, tas jos šeimininkas.  O kas Lietuvos vaikus varo lauk, tas ne Lietuvos šeimininkas.  Manau, mūsų tautą slegia tai, kad nebesijaučiame savo krašto šeimininkais.  Ištaisykime klaidą, savo elgesiu naujai kvieskime savo žydus į savo žemę.  Suvokime, jog tai ne tik lietuvių tautos, o Lietuvos tautų žemė.

Juk mes patys kenčiame dėl to, kad sau neleidžiam dvigubos pilietybės. O manau, jos iš dalies neleidom, kad tik žydai nesugrįžtų ir neatgautų tai, ką mūsų tėvai ir seneliai išsidalino.  Išsivaikščiosime visi, kad tiktai žydai negrįžtų…

Nejaugi už 19,7 milijonus eurų atstatysime šventyklą sovietų sporto žvaigždėms ir naujai ją pašventinsime europietiškoms vertybėms ant šventų žydų kaulų?  Amžiams į ją kojos nekels patys maldingiausi žydai.

Užtat labai vertinu galimybę Vilniaus žydams grąžinti jų seniausias kapines, atsiriboti nuo rusų caro ir sovietų ateistų skriaudų, atgailauti ir mūsų lietuvių tautos nuodėmes.

Būkime laisva tauta.  Patys sugalvokime kažką gražaus parodyti jog mylim savo žydus.  Būtinai darykim tai, ko žydai net neprašo.  Galėtume, pavyzdžiui, visus lietuvius už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai palaidotus Petrašiūnų kapinėse, kadaise skriaudusius žydus ir viešai neatgailavusius, perlaidoti į masinę kapavietę, ar tiesiog savo gimtinėse.  Pradėkime nuo 2015 m. birželio mėn. 26 d. ten iškilmingai perlaidoto Bronio Railos.  Įsivaizduoju, sutilptų Vytautas Alantas (nacionalsocialistas), Adolfas Damušis ir Petras Klimas.  Mūsų gerbiamas Vytautas Landsbergis galėtų paaukoti savo tėvą, Lietuvos laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministrą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį.  Mat, vyriausybės nurodymu jo viceministras Vladas Švipas įrengė koncentracijos stovyklą Kauno VII forte, kur 1941 m. liepos 4-6 d. lietuviai sušaudė 3 tūkst. žydų. Stasys Raštikis vokiečių kalba naujai surašė K.Škirpos “Lietuvai išlaisvinti nurodymus”, nurodančius žydus išvaryti.  Tai mūsų tautos didvyriai, kadaise pasiruošę už ją savo gyvybę paaukoti.  Tad drįstu pamanyti, kad jie skaistykloje melste meldžiasi, kad tik išdrįstumėm juos dabar paaukoti, kad tik mūsų tauta atsitiestų.  Mūsų akyse visi taptų tikrais didvyriais, mūsų atpirkimo ožiais.  Jų šeimos gali dar geriau kaip nors sugalvoti.  Mes jas vieningai palaikykime.

Tai išrištų daugelio mūsų nuodėmių.  Juk dešimtys tūkstančių lietuvių pasipelnė iš žydų išžudymo, žodžiu, palaikė žudikų atlyginimą.  O šimtai tūkstančių lietuvių įtarinėjo žydų gelbėtojus, taip kad žydai neretai bėgdavo atgal į getus, nes ten buvo saugiau.

Užtat labai vertinu galimybę Vilniaus žydams grąžinti jų seniausias kapines, atsiriboti nuo rusų caro ir sovietų ateistų skriaudų, atgailauti ir mūsų lietuvių tautos nuodėmes.  Juk tai labai paprasta.  Viena tokia netikėta atjautos dovana įveiktų mūsų neatjautą.

Pinchos Fridberg

2012 metų lapkričio 16 Europos forume „Vieninga Europa — vieninga istorija“ tapau p. Ingridos Vilkienės — Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti direktoriaus pavaduotojos ir Švietimo programų koordinatorės — pranešimo gyvu liudininku. Būtent taip ją pristatė posedžio pirmininkas dr. N. Šepetys, kuris pridūrė, kad „ji atveda į protą, skatina, sukrečia mąstyti istorijos mokytojus“.

Forume dalyvavo ne tik visų Europos sąjungos šalių, bet ir buvusių sovietinių respublikų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos ir kt. atstovai. Baigiamoji p. Vilkienės kalbos dalis padarė man (deja, tiktai man) tokį gilų įspūdį, jog nutariau atspausdinti jos stenogramą. Stenogramoje nepraleistas nė vienas žodis! Tai lengva įsitikinti, išklausius esantį You Tube vaizdo klipą. Ši procedūra užima tiktai 5 minutes ir 3 sekundes.

Stenograma
Aš vieną pavyzdį tiktai noriu, be skaidrių.
Prieš metus laiko mane pakvietė dalyvauti į mūsų Tolerancijos centrą, kuris yra Telšiuose, vyskupo Borisevičiaus gimnazijoje. Jie organizavo konferenciją, kuri buvo skirta 70 metų Telšių geto sunaikinimui. Organizavo konferenciją kartu su Telšių kunigų seminarija. Na, aišku, Telšiai labai toli, pasiėmiau vieną kolegę iš Vilniaus, Viršuliškių, iš kito Tolerancijos centro ir mes nusprendėme pažiūrėti, ką gi mūsų Telšių mokytojai tokio įdomaus pristatys. Konferencija, kaip žinote, kaip ir čia, daug pranešimų, vienas įdomesnis, kitas galbūt ne toks įdomus.
Konferencijoje dalyvavo apie 200-300 mokinių, buvo labai labai daug, iš visų Telšių mokyklų, vyresnių klasių ir labai daug mokytojų.
Na ir jau kai konferencija antroje dienos pusėje ganėtinai buvo nuobodoka, jau jau kaip suprantate visi pavargę, užlipo į sceną moteris, pagyvenusi, vadinkim, senjore, kuri pasiėmusi lapelį pradėjo skaityti labai neįdomiai – kad aš esu tokio ir tokio vyro dukra, kuris išgelbėjo žydus, ir, na tokį pamokomą, pamokomu tonu kažką tai skaitė. Aš sėdėjau šalia kunigo ir paklausiau: kodėl jinai skaito, kodėl jinai nepapasakojo savo, nu, istorijos, tėčio istorijos. Ir lyg tai jinai tikrai to negirdėjo, bet jinai po kiek laiko perskaičius ką buvo pasirašiusi, nes labai jaudinosi, padėjusi lapelį pradėjo pasakoti istoriją. Tuo metu salėje jau buvo šurmulys, nes salė buvo pilnut pilnutėlė. Kada jinai pradėjo pasakoti istoriją, visa salė nuščiuvo ir ir lygiai taip pat aš stovėjau ir, ne stovėjau, bet sėdėjau ir klausiausi tiesiog tiesiog na taip įdėmiai, nes tai buvo tokia įdomi istorija.
O istorija buvo tai, kad keturiasdešimt pirmais metais, Telšiuose nusprendus naciams sukurti getą jos tėtis kuriam buvo apie 30-32-35 metus ir kuris buvo vedęs ir turėjo žmoną, kuri laukėsi, būtent va tos moters, kuri kalbėjo pernai metais. Kada jos mama dar buvo nėščia su ja, nusprendė, kad reikia gelbėti kaimynus žydus, kurių gyveno ganėtinai nemažai vat aplinkui jų namus.Tai yra buvo nedidelis kaimelis. Kartu su kitu kaimynu nusprendė, kad jie dvi šeimos
gelbės. Bet kadangi šitos moters, kurios tėtis gelbėjo, buvo namas atokiau prie miško tai nusprendė kad geriausia slėpti šitame name.
Ir ką jie padarė?
Iškasė didžiulį didžiulį bunkerį, didžiulę duobę ir paėmė 43 žydus, savo kaimynus. Ir juos slėpė nuo keturiasdešimt pirmų iki keturiasdešimt ketvirtų. Juos slėpė bijodami kaimynų, naktį kiekvieną atidarydami tą bunkerį, išleisdami pakvėpuoti grynu oru, organizuodami maistą, patys būdami neturtingi.Per tą laiką tame bunkeryje gimė dar viena mergaitė. Vadinasi, išgelbėjo ne 43, bet išgelbėjo 44.
Per tą laiką nėščia moteris, gelbėtojo žmona, taip pat pagimdė šitą moterį, kuri mums pasakojo istoriją. Ir jinai papasakojo taip paprastai, na žinote, kaip paprastą dalyką – taigi savaimę suprantama – gelbėjo žmones. Ir mes tie, kurie kurie tada stovėjom, tai yra sėdėjom šitoje auditorijoje ir klausėm, mes galvojome, kad kaip 3 metus organizuoti maistą, žiema, rūbai, tai yra higieninės sąlygos.
Kaip žmonės tai sugebėjo?
Ir ta istorija, manau, pamokė labai apie daug ką. Pirmiausia apie gebėjimą pagelbėti, apie pagalbą kitam, apie aukas, tie, kurie buvo slepiami, apie tuos, kurie stengėsi tuos žmones surasti, apie apie tai yra ta istorija apie tuos žmones, kad jie kad tie, kurie gelbėjo tai yra dvi šeimos, keturi žmonės, jie bijojo paprašyti pagalbos kitų todėl kad galvojo gali įskusti. Ir iš tikrųjų tai yra tiek daug moralinių dalykų. Tai manau, kad tokios istorijos, tai yra ta asmeninė patirtis su istorija jinai yra labai svarbi.
Ir aišku, tyrimai, kuriuos atlieka mūsų komisijos istorikai yra labai svarbu.  Labai svarbu žinoti skaičius!  Labai svarbu, iš tikrųjų ta istorinė objektyvi tiesa. Jinai yra svarbi!
Bet asmeninis santykis, ar mes kalbame apie vieną okupaciją ar mes kalbame apie kitą yra tikrai be galo svarbus. Aš tuo pati tikiu, aš, manau, kad dalis iš jūsų taip pat apie tai galvojate. Ir visiems linkiu sėkmės ir geros tolerancijos dienos.

http://www.youtube.com/watch?v=CtUCm3NTskc&feature=youtu.be

 

 

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius Vyriausybėje priėmė Izraelio pramonės, prekybos ir darbo ministrą Shalomą Simhoną. Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta dvišalių ekonominių santykių perspektyvai aptarti, kalbėta apie Holokausto aukų atminimo metų renginius Lietuvoje, Vyriausybės pastangas susigrąžinti ir saugoti litvakų paveldą, aptarta situacija Artimuosiuose Rytuose.

 

Abu pašnekovai pažymėjo, kad jų susitikimas vyksta atmintiną – Lietuvos žydų genocido dieną. Svečias padėkojo Premjerui už Lietuvos pastangas saugojant žydų tautos atminimą, atstatant istorinį teisingumą. Pasak Izraelio ministro S. Simhono, jam didelį įspūdį paliko ir šiltas jo priėmimas Lietuvoje, ir tai, kad jis akivaizdžiai įsitikino, jog Lietuvai yra svarbi žydų tautos tragedija. Premjeras A. Kubilius patvirtino, kad Lietuva tikrai daug dėmesio skiria žydų tautos tragedijai ir laiko ją visos Lietuvos tragedija. Vyriausybės vadovas priminė, kad šie metai yra paskelbti Holokausto aukų atminimo metais, ir visi pradėti darbai – tiek žydų atminimo išsaugojimo, tiek litvakų paveldo grąžinimo į Lietuvą, kiti projektai – bus tęsiami ir ateityje.

Kalbėdami apie stiprėjantį ekonominį Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimą, abu pašnekovai pasidžiaugė, kad verčiamas naujas bendradarbiavimo puslapis, kad abi šalys unikaliai papildo viena kitą, o turimas potencialas abiejose pusėse gali duoti dar geresnių rezultatų. Premjeras ir ministras daug vilčių deda į naująją Lietuvos ir Izraelio ūkio ministrų darbo grupę, kuri nagrinės abiejų šalių verslo ir mokslo bendradarbiavimo plėtrą. Pašnekovai konstatavo, kad šiuo metu vyksta labai konkretus bendradarbiavimas, paremtas konkrečiais planais, bei pasidžiaugė, kad 50 proc. išaugusios prekybos apimtys turi tendenciją dar didėti.

Susitikimo metu buvo pasikeista nuomonėmis dėl situacijos Artimuosiuose Rytuose.

 

 

Vilniuje antradienį rengiamas seminaras, kuriame diskutuojama, kaip pristatyti holokausto istoriją Lietuvos gyventojams ir atvykstantiems turistams.

Kaip BNS sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Faina Kukliansky, į seminarą atvyksta Izraelyje įsikūrusio didžiausio pasaulyje holokausto muziejaus vadovas Avneras Shalevas (Avneras Šalevas), Jungtinėje Valstijose veikiančio holokausto atminties muziejaus asocijuotas direktorius Jacekas Nowakowskis (Jacekas Novakovskis), holokausto muziejų Aušvice ir Štuthofe atstovai.

Pasak F. Kukliansky, seminare tikimasi apibrėžti, kaip Vilniuje turėtų būti pristatomos ekspozicijos apie holokaustą.

“Keliamas klausimas, kad Lietuvoje visgi yra reikalingas Holokausto muziejus. Nežinau, kaip tai struktūriškai turi atrodyti – ar tai turi būti atskiras muziejus, ar jis gali veikti kito muziejaus sudėtyje. Šiandien mes turime valstybinį Gaono žydų muziejų, kuris turi mažą žalią namelį miesto centre su gana blogomis sąlygomis, ir dar yra labai mažas namelis Paneriuose, kuris irgi neatitinka jokių reikalavimų. Sprendžiama, kaip tai pakeisti – ar rekonstruoti Panerių memorialą, perdarant jį į tokį muziejų, kuris būtų traukos centras, kad ateitų žmonės pasižiūrėti, kad ekspozicijos būtų prieinamos, nuolatinės, aukšto lygio, kad būtų surinkta daugiau medžiagos”, – pasakojo ji.

Jos teigimu, seminare, bus ieškoma teisingiausio kelio, ką daryti Lietuvoje.

“Tai yra pirmas žingsnis ir aš galvoju, kai surengti seminarą buvo geras sprendimas, protingas, nes mes visą laiką kalbame, kad Lietuvoje turėtų būti Holokausto muziejus, todėl svarbu yra rasti tinkamą koncepciją ir finansavimą”, – sakė F. Kukliansky.

Seminaras rengiamas pagal Vyriausybės patvirtintą Holokausto metų Lietuvoje programą. Seminaro “Panerių pelenai: pagarba Holokausto aukoms. Idėjos memorialo rekonstrukcijai” dalyvius numato pasveikinti ir premjeras Andrius Kubilius.

Paneriai prie Vilniaus yra didžiausia žydų žudynių vieta Lietuva – čia nužudyta apie 70 tūkst. žydų.

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis trečiadienį pasmerkė išpuolius, kuriais siekiama supriešinti Lietuvos visuomenę, ir paragino teisėsaugos institucijas surasti bei nubausti nesantaikos kurstytojus.

A. Ažubalio pareiškimą Užsienio reikalų ministerija paskelbė po pirmadienio vakarą Vilniuje įvykdyto išpuolio prieš paskaitos apie antifašizmą dalyvius.

“Kaip provokaciją vertinu tokius veiksmus, kai minime Holokausto aukų atminimo dieną. Tai įžūlus iššūkis ne tik patyrusiems šią tragediją, Lietuvos žydų bendruomenei, visame pasaulyje pasklidusiems litvakams, bet ir kiekvienam padoriam mūsų visuomenės nariui”, – URM pranešime cituojamas ministras.

Jis teigė tikintis Lietuvos visuomenės ir valstybės bei teisėsaugos institucijų branda.

“Tautinės nesantaikos kurstytojai turi būti kuo greičiau rasti ir turi sulaukti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytos bausmės. (…) Kraštutinių visuomenės grupių rasistiniai išpuoliai kenkia mūsų valstybės ir visuomenės tarptautiniam autoritetui, todėl raginu teisėsaugos institucijas imtis dar aktyvesnių koordinuotų veiksmų su jais kovojant”, – sakė A. Ažubalis.

Anot URM vadovo, Vyriausybė ir toliau dės pastangas holokausto aukų atminimui įamžinti ir pasitelkiant švietimą didinti visuomenės toleranciją. Pasak jo, kovojant su rasistiniais išpuoliais gali prisidėti kiekvienas šalies pilietis.

Pirmadienio vakarą Vilniuje prieš paskaitos apie antifašizmą dalyvius surengtas išpuolis – į patalpas A. Strazdelio gatvėje, kur tuo metu vyko paskaita apie antifašistus, įbėgo kaukėti asmenys. Jie įmetė du dūminius užtaisus ir pasišalino.

Pasak “Lietuvos ryto” televizijos, išpuolį įvykdę asmenys gali būti susiję su kariuomene, nes, pirminiais duomenimis, išpuolio vietoje rastus dūminiai užtaisus naudoja ir kariškiai.

Vėliau Krašto apsaugos ministerija paskelbė, jog policija neturi duomenų, kad Vilniuje įvykdytame išpuolyje prieš antifašizmo paskaitos dalyvius, būtų dalyvavę su Lietuvos kariuomene susiję asmenys.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigė apgailestaujanti, jog po incidento žiniasklaidoje buvo skubotai išplatinta nepatvirtinta asmeninėmis prielaidomis paremta šešėlį Lietuvos kariuomenei metanti informacija.

“Smerkiame antisemitizmą, bet kokią kitą diskriminaciją dėl rasės, tautybės, lyties ar pažiūrų. Lietuvos kariuomenėje ugdoma pagarba kultūrų įvairovei – tautinėms, religinėms, kalbinėms mažumoms”, – cituojama R. Juknevičienė.