Baigti ikiteisminį tyrimą dėl galimo nacių Vokietijos nusikaltimų neigimo ar menkinimo savaitraštyje “Veidas” paskelbtame straipsnyje prokurorams trukdo tai, kad dar negauta Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvada, pirmadienį sakė prokuroras.

Straipsnio autoriui Petrui Stankerui įtarimai kol kas nepareikšti.

“Aš manau, kad praktiškai esu atlikęs visus veiksmus, bet sprendimas vis dar nepriimtas. Mes dar laukiame iš Žurnalistų etikos inspektoriaus išvados, ten užsitęsė”, – BNS sakė Vilniaus miesto apygardos prokuratūros prokuroras Valdemaras Baranauskas.

“Kai bus jų išvada, tada spręsime gal dar kažką atlikti, gal ir ne”, – kalbėjo prokuroras.

Anot V.Baranausko, išvada leistų įvertinti “Veido” redakcijos veiksmus.

“Aš manau, kad ši išvada dėl paties straipsnio būtų reikalinga medžiagoje. Nors mes nagrinėjame P.Stankero veiką, aš manau, kad būtų teisinga, jei inspektoriaus tarnyba pasisakytų ir dėl redakcijos. Tuomet būtų pilnesnis tyrimas”, – kalbėjo V.Baranauskas.

Jis sakė, kad sausio pabaigoje buvo gauta tyrimui reikalinga istorikų išvada. P.Stankeras byloje išlieka specialiuoju liudytoju.

Tačiau žurnalistų etikos inspektorės patarėjas Deividas Velkas BNS pirmadienį sakė, kad tarnyba savo tyrimą ketina stabdyti.

“Tas tyrimas artimiausiu metu bus sustabdytas, būtent dėl to, kad ikiteisminis tyrimas yra atliekamas apygardos prokuratūroje, todėl savarankiškas tyrimas, nors jis buvo pradėtas pagal pareiškimą, turi būti stabdomas”, – tvirtino D.Velkas.

Anot jo, svarstoma pateikti lingvisto išvadą, tačiau dėl jos atlikimo taip pat abejojama, nes prokurorai dėl konkrečiai tokios išvados nesikreipė.

“Prokuratūros jokiu atveju neturi stabdyti mūsų išvados pateikimas ar nepateikimas. Mes prokuratūrai šiuo atveju neprivalome tos išvados pateikti”, – tvirtino D.Velkas.

Ikiteisminis tyrimas apygardos prokuratūroje buvo pradėtas pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Kaltu paskelbtam asmeniui gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Lapkričio pabaigoje septynių Europos šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui išsakė pasipiktinimą dėl rašinio, kuriame ministerijoje vidutinio rango pareigas užėmęs istorikas rašė: “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A. Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija)”.

Britanijos, Estijos, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Suomijos ir Švedijos ambasadoriai laiške, kurio kopiją gavo BNS, pareiškė, kad šis teiginys prilygsta holokausto neigimui, todėl nusipelno pasmerkimo. Vėliau straipsnį atskirame atvirame laiške pasmerkė ir Lenkijos ambasadorius.

Kilus pasipiktinimui, P.Stankeras paprašė atleisti jį iš darbo ministerijoje, o ministras atsiribojo nuo jo pavaldinio išsakytų minčių.

Vis dėlto sausio pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas pradėjo nagrinėti P.Stankero skundą, kuriuo šis prašo sugrąžinti jį į darbą ministerijoje. Teismo posėdyje istorikas tvirtino patyręs vidaus reikalų ministro spaudimą.

Savaitraščio “Veidas” vyriausiasis redaktorius G.Sarafinas teigia, kad P.Stankeras niekada neneigė holokausto, o nesusipratimas įvyko dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas.

Ketvirtadienį minint Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino darbais ir žodžiais tvirtinti pagarbą kiekvienai tautai ir žmogaus orumui, o užsienio reikalų ministras pabrėžė tolerancijos per švietimą svarbą.

“Minėdami Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, prisimindami Holokausto aukas, kurių ir Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių, privalome savo darbais ir žodžiais tvirtinti toleranciją, pagarbą kiekvienai tautai ir žmogaus orumui”, – pareiškė šalies vadovė.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pakvietė ESBO šalis toliau stiprinti pastangas kovoti su antisemitizmu ir kitomis netolerancijos formomis, skatinti atminimą ir švietimą.

“Tebus ši Holokausto aukų atminimo diena, kurią pagerbiame milijonus žydų ir kitų aukų, įskaitant romus ir sinti, ilgalaikis priminimas, kad turime būti budrūs ir energingai kovoti su nepakantumu ir neapykanta. Turime pagerbti aukų atminimą mokydami žmones apie Holokaustą ir užtikrindami, kad būtų gerbiamas visų žmonių orumas ir teisės”, – sakė A.Ažubalis.

ESBO šalys narės yra įsipareigojusios “skatinti Holokausto tragedijos atminimą ir tinkamą švietimą bei siekti, kad pagarbai visoms etninėms ir religinėms grupėms būtų skiriama derama svarba”, teigiama URM pranešime spaudai.

“2010 metų rugsėjo mėnesį Lietuvos Seimas 2011-uosius paskelbė Holokausto aukų atminties Lietuvoje metais. Tolerancijos ugdymas per švietimą taip pat yra vienas iš Lietuvos pirmininkavimo ESBO 2011 metais prioritetų”, – teigia URM.

Lietuvoje tarpukariu gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų, tačiau daugiau nei 90 proc. iš jų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais nacių ir vietos kolaborantų.

Ikiteisminį tyrimą dėl galimo nacių Vokietijos nusikaltimų neigimo ar menkinimo savaitraštyje “Veidas” paskelbtame straipsnyje prokurorai tikisi baigti iki sausio mėnesio pabaigos.

Straipsnio autoriui Petrui Stankerui įtarimai kol kas nepareikšti, jis turi specialaus liudytojo statusą.

“Aš tikiuosi, kad šį mėnesį bus galima priimti sprendimus”, – BNS pirmadienį sakė Vilniaus miesto apygardos prokuratūros prokuroras Valdemaras Baranauskas.

Pasak prokuroro, artimiausiu metu tikimasi sulaukti istorikų išvados, kurį turi reikšmės tyrimo eigai.

“Laukiame išvadų, tada priklausomai nuo išvadų bus atliekami dar kažkokie veiksmai, papildomos apklausos (…) Taip pat dar turi būti Žurnalistų etikos inspektorės išvada dėl leidinio “Veidas”, – tvirtino V.Baranauskas.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Kaltu paskelbtam asmeniui gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Įtarimai kol kas niekam nėra pareikšti, tačiau straipsnio autorius P.Stankeras, anot prokuroro, byloje yra įvardijamas kaip specialusis liudytojas.

Gruodžio viduryje teisėsaugininkas sakė, kad apklausti buvo P.Stankeras, savaitraščio “Veidas” vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas. Apklausti ketinta į teisėsaugą besikreipusio Lietuvos žmogaus teisių centro atstovę Birutę Sabatauskaitę.

Kokie dar asmenys buvo apklausti, V.Baranauskas pirmadienį neatskleidė.

Lapkričio pabaigoje septynių Europos šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui išsakė pasipiktinimą dėl rašinio, kuriame ministerijoje vidutinio rango pareigas užėmęs istorikas rašė: “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A. Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija)”.

Britanijos, Estijos, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Suomijos ir Švedijos ambasadoriai laiške, kurio kopiją gavo BNS, pareiškė, kad šis teiginys prilygsta holokausto neigimui, todėl nusipelno pasmerkimo. Vėliau straipsnį atskirame atvirame laiške pasmerkė ir Lenkijos ambasadorius.

Kilus pasipiktinimui, P.Stankeras paprašė atleisti jį iš darbo ministerijoje, o ministras atsiribojo nuo jo pavaldinio išsakytų minčių.

Savaitraščio “Veidas” vyriausiasis redaktorius G.Sarafinas teigia, kad P.Stankeras niekada neneigė holokausto, o nesusipratimas įvyko dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas.

"Veido" archyvas

Net ir praėjus 65 metams, vis dar nėra aiškių atsakymų, kodėl skirtinguose šaltiniuose konclagerių aukų skaičius skiriasi milijonais.

“Kaip visuomenėje, prisotintoje Holokausto, geriau pateisinsi didėjantį muziejų, knygų, švietimo programų, filmų skaičių, jei ne žadinant Holokausto neigimo šmėklą”, – klausia Normanas Finkelsteinas savo knygoje “Holokausto industrija” (2004, p. 64). Nė vienas lietuviams kolektyvinę atsakomybę besistengiantis primesti rašantysis šiam drąsiam mokslininkui nemojuoja holokausto vėzdu – mat Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose žuvo šio žydų kilmės autoriaus giminių, o jo tėvai buvo Varšuvos geto ir koncentracijos stovyklų kaliniai.

Lietuvoje net aukščiausius valstybės pareigūnus galima kaltinti nebūtais dalykais, galima viešai skelbti, kad 1940-aisiais nebuvo sovietinės okupacijos, kad 1991-ųjų sausį į lietuvius šaudė “savi”, galima netikėti net pačiu Dievu, o štai ne vietoje parašytas žodelis “neva” laisvoje Lietuvoje gali net ministerijos darbuotoją Petrą Stankerą išmesti į gatvę.

Nejučiomis tai primena Stalino laikų pasakojimus, kaip vienas, regis, raidžių rinkėjas gavo 10 metų konclagerio už tai, kad laikraštyje stambiu šriftu vietoj ILGŲ ILGŲ METŲ Stalinui buvo palinkėta ILGŲ LIGŲ METŲ. Kitas spaudos darbuotojas panašiai buvo nubaustas už tai, kad vietoje TARYBŲ LIETUVA parašė TARBŲ LIETUVA. Būtų galima paminėti ir daugiau pavyzdžių, kai praleista raidė ar sukeistos raidės komunistinės okupacijos metais lemdavo tragišką žmogaus likimą.

Visų mokslų srityse nuolat atliekami tyrimai, analizuojami aptikti šaltiniai, daromos išvados, kurios koreguoja ar net paneigia ankstesnių tyrimų duomenis. Ir tai laikoma normaliu dalyku. Bet jeigu kieno nors “budri” akis kur nors įžiūrės Trečiajame Reiche vykdyto žydų holokausto menkinimą ar neigimą, kur to visai nėra, keliose Europos šalyse, dabar ir Lietuvoje, žmogus gali atsisveikinti su karjera.

Kas galėtų paneigti, kad knygos “The Holocaust in American Life” autorius Peteris Novickas, susipažinęs su kai kuriais pastarųjų dviejų savaičių rašiniais, nepasakytų, jog Lietuvoje esama išpažįstančiųjų “holokausto teologiją”.

Net tie autoriai, kurių mąstymas sustojęs ties šešiais milijonais, turi galvoje ne tik nužudytuosius, bet ir konclageriuose mirusiuosius. Nes karo metais tiek hitleriniuose, tiek stalininiuose konclageriuose daugiausiai aukų pasiglemždavo epidemijos. Prie gulago aukų skaičiavimo užsieniečių neprileisdavo, o nacionalsocialistinių lagerių aukų skaičių po karo “nustatydavo” Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai. Jie tuos skaičius siekė įteigti pasauliui nuo pat saviškių surengto teismo Niurnberge laikų.

Tyrinėjimų išvados

Vis dėlto Vakaruose tyrimai vyko toliau. Vienų autorių darbai buvo skelbiami, verčiami į daugelį kalbų, kitų bandyta nepastebėti, buvo ir nubaustų už juose įžiūrėtą holokausto menkinimą ar neigimą.

Vis dėlto net oficialiai toleruojamoje literatūroje konclagerių aukų skaičius kartais skyrėsi keliais milijonais.
Lengviausia tuo įsitikinti Aušvico pavyzdžiu. Kai kalbame apie Aušvicą, reikia turėti galvoje, kad ši sąvoka apėmė 17 lagerių, kurie buvo išsidėstę 40 kv. km teritorijoje. Literatūroje aukų skaičius įvairuoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki aštuonių milijonų.

Pateiksime kelių žinomiausių oficialiai pripažintų autorių, tyrinėjusių Trečiojo Reicho konclagerių istoriją, tyrinėjimų išvadas.

Geraldas Reitlingeris tegia, kad Aušvice mirė ar žuvo gerokai mažiau nei milijonas žmonių, iš jų – maždaug 550–600 tūkst. žydų ir nenustatytas skaičius iš 300 tūkst. registruotų kalinių, kurių lageryje išvadavimo dieną nebebuvo. Raulio Hilbergo nuomone, vien žydų aukų skaičius Aušvice siekė milijoną (beje, šis autorius teigia, kad Lietuvoje buvo nužudyta ne daugiau kaip 130 tūkst. žydų). Martinas Gilbertas suskaičiavo du milijonus Aušvico dujų kamerose nužudytų žydų (“Atlas of the Holocaust”). Franciszekas Piperas palygino šiuos skaičius su tame pačiame atlase esančia lentele, kurioje pateikti taip pat į kitus konclagerius deportuotų žydų skaičiai, ir nustatė, kad šiuos skaičius atėmus iš bendro M.Gilberto pateikiamo žydų skaičiaus lieka tik 1,1 mln. į Aušvicą atvežtų žydų. EugenoKogono nuomone, bendras Aušvico aukų skaičius siekia “mažiausiai 3,5 mln., o tikriausiai 4,5 mln. žmonių”.

Šias knygas skaito studentai, ir neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, G.Reitlingerį kas nors būtų apkaltinęs holokausto menkinimu, o teisingumo institucijos būtų domėjusios gerokai besiskiriančiais aukų skaičiais ar įpareigojusios istorikus ištirti, kaip atsirado tokie skirtumai.

Prancūzas Jeanas Claude’as Pressacas, prieš kelis dešimtmečius laikytas revizionistu, ištyręs daug archyvinės medžiagos, publikacijų ir kritiškai įvertinęs krematorijų galingumą, 1993 m. parašė knygą “Aušvico krematorijai”. Pagal jo skaičiavimus ir tyrinėjimų išvadas, bendras mirusiųjų ir nužudytųjų skaičius Aušvice galėjo siekti nuo 631 tūkst. iki 711 tūkst.

Iki 1990 m. oficialiai buvo cituojami sovietų “istorikų komisijos” padiktuoti 4 mln. Aušvico aukų. “Milijonai” buvo suskaičiuoti remiantis kai kurių kalinių, liudininkų pasakojimais ir buvusio lagerio komendanto Rudolfo Hösso parodymais nugalėtojų tribunole Niurnberge. Dabar jau žinoma, kaip R.Hössas buvo bauginamas ir kankinamas, kad pasirašytų jam perskaitytus protokolus su “prisipažinimais”.

Nuo Osvencimo nuimtas melas

Lenkų istorikus kritiškai vertinti oficialiai pripažintus skaičius ypač paskatino 1983 m. parašytas Prancūzijos žydo, buvusio Aušvico kalinio Georgeso Wellerso esė “Dėl Aušvico lageryje mirusiųjų skaičiaus”. Jis ištyrė ir apibendrino įvairių šalių ir vietovių, iš kurių žmonės buvo deportuoti į Aušvicą, medžiagą ir priėjo išvadą, kad į šį lagerį iš viso buvo atvežta 1,613 mln. asmenų, iš jų 1,471 mln. iš lagerio negrįžo.

Lenkų tyrėjai pagaliau galėjo pasinaudoti atsivėrusiais Rusijos archyvais, kuriuose buvo rastos kalinių mirčių registracijos knygos. Be to, buvo pasitelkti Europos miestų, iš kurių atveždavo žmones į Aušvicą, archyvai, juose saugomi deportuojamųjų sąrašai; pasinaudota gausybe paskelbtų šaltinių.

Jokie tyrinėjimai negali duoti galutinių rezultatų. F.Piperas, kompetentingiausias Aušvico istorijos tyrinėtojas, 1993 m. keliomis kalbomis išleistoje monografijoje apie Aušvicą teigia, kad mirusių ir žuvusių kalinių skaičius galėtų būti nuo 1,1 iki 1,5 milijono. Beje, viena iš jo išvadų – daugelyje statistikų buvo sumažintas ne žydų tautybės kalinių procentas. Jis kritiškai vertina tuos autorius, kurie tik tarp kitko parašo arba net nepamini, kad Osvencime buvo naikinami lenkai, čigonai bei kitų tautų atstovai. Net G.Reitlingeris ne žydų skaičių sumažino dvigubai.

F.Piperas sulaukė kaltinimų iš kelių žinomų žydų. Pavyzdžiui, Vokietijos žydų centro tarybos direktoriumo pirmininkas H.Galinskis apkaltino jį antisemitizmu. H.Baumannas klausė, ar tas žaidimas skaičiais nerodo, kokie gilūs lenkų tautos antižydiški jausmai. Kaltinimų sumažėjo po E.Losinskos straipsnio iškalbingu pavadinimu “Nuo Osvencimo nuimtas melas. Komunistinė propaganda siekdama savo tikslų falsifikavo net mirties stovyklų aukų skaičių”.

Vieną rimčiausių argumentų polemikoje dėl komunistų išpūstų skaičių suformulavo JAV lenkų istorikų draugijos prezidentas, kunigas dr. Z.Zielinskis: “Tikrųjų Antrojo pasaulinio karo baisumų negalima paversti legendomis.Negalima leisti, kad karo baisumus išgyvenusiųjų vaikai ir vaikaičiai ateityje įprastų gyventi su nelemtu neatsakingų ir nereikalingų istorinių faktų iškraipymų derliumi. Esu įsitikinęs, kad tūkstantmečio ir neišvegiamo “veržimosi į Rytus” negali sustabdyti “Aušvico keturių milijonų kapo” mitas.”

Tarptautinė Aušvico-Birkenau memorialo taryba taip pat paskelbė pareiškimą. Jame, be kita ko, teigiama, kad buvo būtina koreguoti klaidingą informaciją, nes ji teikė pagrindo viso memorialo esmės kritikai.

Demitologizuotas aukų skaičius

Šių eilučių autorei prieš dvejus metus vienoje konferencijoje Drezdene teko bendrauti su Osvencimo meru, kuris pasakė, kad tyrimai atliekami toliau, o bendras buvusio konclagerio aukų skaičius sudaro per milijoną.

Kodėl kelioms kartoms iš mokyklų ir aukštųjų mokyklų vadovėlių buvo brukami atmintin keturi milijonai Aušvico aukų? Į šį klausimą dar 1998 m. atsakė Valstybinio Aušvico muziejaus Osvencime mokslinių tyrinėjimų kuratorius W.Dlugoborskis: “Iki 1989 m. Rytų Europoje galiojo draudimas abejoti keturiais milijonais nužudytųjų, Memorialinio Ovencimo muziejaus darbuotojams, kurie drįstų abejoti tuo skaičiumi, grėsė drausminės bylos.”

Sovietų “istorikų” visam pasauliui skelbti keturi milijonai Aušvico aukų liko tik knygose ir nuotraukose.

Aptarėme tik vienos nacionalsocialistų koncentracijos stovyklos aukų skaičiavimus. Vakarų Europos kalbomis yra parašyta daug knygų, traktatų, straipsnių, skirtingai vertinančių ir P.Stankero, neneigiančio holokausto, paminėtus šešis milijonus.

Autoritetingi tyrinėtojai, kaip antai A.Mayeris, R.Hilbergas, cituoja net holokausto neigėjų (neigusių dujų kamerų buvimą) publikacijas. “Leiskite šiems žmonėms kalbėti, jei jie to nori, – teigia R.Hilbergas. – Tai tik skatina tyrinėtojus dar kartą patikrinti tai, kas mums gali atrodyti akivaizdu.

Lenkų istorikai, remdamiesi archyvine medžiaga ir sąžiningai įvairių tautų, tarp jų ir žydų, istorikų atliktais tyrinėjimais, demitologizavo Aušvico koncentracijos stovyklos aukų skaičių. Dėl to neprotestavo nė vienos valstybės ambasadoriai, niekas nebuvo atleistas iš darbo…

O ir šis straipsnis neneigia holokausto. Jame pristatoma tik tai, kas iki šiol pasaulyje yra ištirta. Žinoma, galima teigti, kad nėra jokios prasmės gilintis į skaičius, kai buvo nužudyta tokia daugybė žmonių, tačiau tokiu atveju nėra ir jokios manipuliacijų ar nepagįsto aukų skaičiaus didinimo prasmės.

Gruodžio viduryje Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete įvyko istorikų diskusija “Istorija ir demokratija”.

Diskusiją surengti paskatino pastaruoju metu plačiai komentuojamas istoriko Petro Stankero straipsnis “Veide”, dėl kurio autorius buvo apkaltintas holokausto neigimu ir net pradėtas ikiteisminis tyrimas. Į diskusiją buvo pakviestas ir skandalo centre atsidūręs P.Stankeras.
Dėl reakcijos į P.Stankero straipsnį susidariusi situacija paskatino iškelti visai istorikų ir Lietuvos visuomenei svarbius klausimus. Ar mes gyvename demokratinėje visuomenėje? Kur istoriko atsakomybės ribos? Ar istorikas turi teisę pats aiškinti savo pažiūras? Kas yra holokausto neigimas ir holokausto neigėjas?
Istorikų bendruomenėje susiklostė slogi atmosfera. Iki šiol kalbėdamasis su kolegomis, pajutau baimę viešai pasisakyti šia tema, o kartais net kalbėtis apie ją, tačiau kalbėtis šiomis temomis reikia. Keista, kad dėl vieno neteisingai sudėlioto sakinio tam tikriems aktyvistams sukėlus skandalą, visi P.Stankerą “holokausto neigėju” vadinantys kritikai komentuoja tik tą sakinį, ignoruodami paties autoriaus paaiškinimus ir jo paties reiškiamą poziciją, kuri jiems tiesiog neįdomi. Istoriko atleidimas iš darbo taip pat organizuotas nepaprastai greitai, šiurkščiai, nesigilinant į jokias aplinkybes ir nediskutuojant. Tad ši diskusija ir sumanyta siekiant paskatinti istorikų bendruomenę aiškintis, kas įvyko, paskatinti apie tai kalbėtis.
VPU Istorijos fakulteto dekanas prof. Eugenijus Jovaiša pabrėžė, kad P.Stankero straipsnis “Veide” parašytas neatsakingai. Ką jau kalbėti apie skandalą sukėlusį sakinį, pats straipsnio tonas, jo pavadinimas yra netinkamas plačiajai auditorijai. Tačiau tai nepateisina kilusios reakcijos. Atleidimas iš darbo, ikiteisminis tyrimas, karingi pasisakymai viešojoje erdvėje verčia susirūpinti demokratijos padėtimi Lietuvoje.
E.Jovaiša nurodė ne vieną neatsakingo kalbėjimo apie istoriją pavyzdį, kuriais gali būti įžeisti įvairių tautų jausmai, tačiau dėl to kažkodėl nekyla tokio ažiotažo. “Tai gal mums reikėtų steigti kokį nors lietuvišką Vyzentalio centro analogą – kokią nors Lietuvos tyrumo draugiją, kuri sektų spaudoje pasirodančius netinkamus pasisakymus apie Lietuvą ir persekiotų jų autorius?” – ironiškai klausė E.Jovaiša. Jo įsitikinimu, demokratinėje visuomenėje turi vykti sąžiningos ir atviros diskusijos.

Istorikai baiminasi

Dr. P.Stankeras papasakojo apie skandalą sukėlusio straipsnio atsiradimo aplinkybes. Jis dar kartą patikino, kad holokausto neneigė ir neneigia. Apie jį yra užsiminęs ir ankstesniuose savo straipsniuose “Veide”. Antai 2008 m. lapkričio 10 d. straipsnyje “Krištolinė naktis, virtusi pragaru” rašė apie žydų pogromą nacistinėje Vokietijoje 1938 m. ir priminė, kad po šio pogromo “kitas represijų etapas buvo holokaustas”.
2010 m. sausio 25 d. tame pačiame žurnale paskelbtame straipsnyje “Osvencimas – mirties fabrikas” P.Stankeras plačiau rašė ir apie kai kuriuos prieštaringus holokausto aukų skaičiaus vertinimus. Skandalą sukėlęs sakinys jo paskutiniame straipsnyje atsirado dėl to, kad rašydamas savo straipsnius jis dažnai išsiplečia, šiuo atveju pirminė straipsnio versija buvo 50 tūkst. spaudos ženklų apimties, o “Veido” redakcija reikalauja neviršyti 9 tūkst. spaudos ženklų. Taigi parašytą straipsnį teko smarkiai trumpinti, nebeliko vietos nei nuorodoms į šaltinius, nei platesniems paaiškinimams. Taip betrumpinant vienas sakinys ir buvo netinkamai suformuluotas, dėl to jame atsidūrė ir tokie logiškai nesusiję teiginiai, kaip suabejojimas Niurnbergo proceso metu įvardytu šešių milijonų holokausto aukų skaičiumi ir pastebėjimas, kad nėra surastas A.Hitlerio pasirašytas nurodymas naikinti žydus. P.Stankeras dar kartą apgailestavo dėl šios klaidos, davusios pretekstą dar kartą Lietuvos vardą sieti su holokaustu.
Diskusijoje kalbėjęs Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas dr. Arūnas Bubnys teigė suprantąs, kad P.Stankeras abejojo ne dėl holokausto, o tik dėl nurodomo aukų skaičiaus, bet dviprasmiškai skambančias vietas, jo manymu, autoriui derėtų plačiau paaiškinti ir pakomentuoti visuomenei – tai galėtų nuraminti aistras. P.Stankeras su tuo nesutiko, mat savo poziciją dėl holokausto jis jau paaiškino, o tolesnis jo rašymas ta tema galėtų tik duoti pretekstą toliau eskaluoti šią temą, tuo tarpu aistroms jau metas būtų nuslūgti.
O istorikas dr. Darius Vilimas P.Stankero persekiojime įžvelgė demokratinių teisių pažeidimą. Jis siūlė gintis teisinėmis priemonėmis, nes toks atleidimas iš darbo negali būti teisėtas. Prisimindamas savo tyrinėjamo laikotarpio – XVI–XVII amžių realijas, jis siūlė sekti to meto bajorų pavyzdžiu: jeigu kas nors jėga priversdavo bajorą užpuoliko naudai atsisakyti nuosavybės teisių į savo dvarą, kitą dieną jis skubėdavo į teismą pareikšti protesto. P.Stankeras informavo, kad dar tą pačią dieną jis atšaukė savo atsistatydinimo pareiškimą, išgautą darant spaudimą, ir raštu pareikalavo grąžinti jį į tarnybą, tačiau tik neseniai gavo atsakymą, kad jo prašymas nebus tenkinamas.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad esant tokiai situacijai P.Stankero byla kuria precedentą, kuris gali būti panaudotas veiksmams ir prieš kitus istorikus.
Pabrėžta, kad kilęs skandalas dėl holokausto neigimo yra išpūstas tuščioje vietoje, nes Lietuvoje nėra nė vieno istoriko, kuris neigtų holokaustą ar abejotų šia žydų tautos tragedija Antrojo pasaulinio karo metais.

Izraelyje esantis “Yad Vashem” muziejus antradienį paskelbė, jog pavyko nustatyti dviejų trečdalių iš šešių milijonų žydų, žuvusių per nacių sumanytą Holokaustą, pavardes.

“Per pastarąjį dešimtmetį mums pavyko į pavardžių duomenų bazę pridurti apie pusantro milijono aukų pavardžių”, – sakoma “Yad Vashem” pirmininko Avnerio Shalevo (Avnerio Šalevo) pranešime, kuriuo paskelbta, jog šioje duomenų bazėje yra daugiau kaip keturi milijonai pavardžių.

“Vokiečiai siekė ne tik sunaikinti žydus, bet ir ištrinti atmintį apie juos”, – sakė A.Shalevas.

Pasak “Yad Vashem”, apie 2,2 milijono pavardžių paimta iš aukų artimųjų ir draugų paliudijimų, kitos pavardės paimtos iš archyvų ir istorikų tyrinėjimų medžiagos.

Vis dėlto, dar apie dviejų milijonai pavardžių trūksta; jas rasti ypač sunku rytinėse Europos šalyse, buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Graikijoje, kur nebuvo patikimos žydų bendruomenių ar jų trėmimo registracijos.

Po keliais dažų sluoksniais rasti 1942-1943 metų gestapo kalinių įrašai paskatino rūsyje esančią kamerą pasirinkti holokausto ekspozicijai Vilniaus centre esančiame Genocido aukų muziejuje.

Įrašus lenkų kalba su aiškiai matomomis datomis ir vardais galima apžiūrėti po specialiu gaubtu 10 kvadratinių metrų kameroje. Joje nuo kitų metų vidurio taip pat ketinama nuolat rodyti filmą apie holokaustą ir pateikti informaciją apie žydų gelbėtojus Lietuvoje.

Tai bus pirmoji ekspozicija apie žydų genocidą Genocido aukų muziejuje, kuris su dar keturiomis įstaigomis įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

“Švelniai tariant, yra nesusipratimas, kad muziejuje Vilniaus centre su tokiu pavadinimu iki šiol nebuvo ekspozicijos apie holokaustą”, – BNS sakė istorikas Algimantas Kasparavičius.

Lietuva ne kartą kritikuota, kad Genocido aukų muziejaus pavadinimą turinčioje įstaigoje neskiriama pakankamai dėmesio žydų genocido aukoms atminti. Muziejus daugiausia pasakoja apie sovietų režimo nusikaltimus, kurių prilyginimas genocidui vertinamas prieštaringai.

Lietuvos pareigūnai tik neviešai patvirtina, kad svarstymų dėl pavadinimo keitimo buvo, tačiau valdžios atstovai dabar mano, kad “holokausto ekspozicija išsprendžia pavadinimo klausimą”. Be to, muziejaus pavadinimas įtvirtintas įstatyme, ir abejojama, ar Seimui pakaktų politinės valios jį pakeisti.

Muziejus, kaip simbolinis pavyzdys, dažnai minimas kritiškuose komentaruose Lietuvai dėl “dvigubo genocido teorijos”. Kritika remiasi prielaida, kad lietuviai, naudodami “sovietinio genocido” sąvoką, mėgina gretinti nacių vykdytą žydų genocidą ir sovietų represijas prieš lietuvius.

Lietuvos pareigūnai tokius kaltinimus atmeta, tvirtindami, kad Lietuva tiesiog nori tinkamo komunistinių režimų įvertinimo – teigiama, kad apie nacių režimo nusikaltimus ir aukas žinoma gerai, tačiau sovietų represijos nėra tinkamai įvertintos.

“Kalbėjimas apie sovietinį genocidą iš dalies liudija ir mūsų tautos nevisavertiškumo kompleksą. Bandome pasiteisinti, kodėl 1940 metais žlugo mūsų valstybė – įsiteigiame, kad sovietai mus persekiojo panašiai kaip naciai persekiojo žydus. Taip pateisiname savo silpnumą, nors puikiai žinome mūsų šiaurinės kaimynės Suomijos istoriją”, – BNS sakė istorikas A.Kasparavičius.

Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aiškina, kad pavadinimas pasirinktas dar Nepriklausomybės pradžioje, to pareikalavus lietuvių visuomenei. Netoli jo kabineto viršutiniame pastato aikšte ant sienos kabo nuotrauka, kurioje – prie pastato stovintys žmonės, rankose laikantys transparantą su užrašu “Čia bus Lietuvos genocido muziejus. 1991.08.23. Lietuvos Sąjūdis”.

“Yra toks paveldas, dėl pavadinimo nusprendė visuomenė”, – BNS sakė Genocido aukų muziejaus direktorius.

E.Peikštenis atmeta kritiką, esą muziejus ignoruoja holokaustą – vedžiodamas po ekspozicijas jis atkreipia dėmesį į stendą, kur greta sovietų aukų minimi 200 tūkst. Lietuvoje nužudytų žydų, į būsimo Izraelio premjero Menachemo Begino atvaizdą vitrinoje ties įėjimu, į muziejuje parduodamas knygas apie holokaustą ir nuolat rodomą filmą apie pastato istoriją, kuriame pasakojama ir apie lietuvių kolaborantų vaidmenį žudant žydus.

“1941-1944 metų holokausto tema nėra pamiršta”, – sako direktorius.

“Atsižvelgiame į realijas, kad mums trūksta patalpų. Neturėjome eksponatų šia tema. Be to, šalia mūsų už 500 metrų yra Žydų Gaono muziejus, kuriame yra ekspozicijos holokausto tema”, – sakė A.Peikštenis.

Tačiau istorikas A.Kasparavičius tvirtina, kad dalies visuomenės nuomonė negali būti absoliutinama.

“Pataikauti visuomenei mokslinėms, valstybinėms institucijoms negalima. Vežėčios statomos prieš arklį, kai taip sakomi pasiteisinimai”, – teigia istorikas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais apie 95 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai. Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 5 tūkst. žydų.

“Dar ankstyvuoju sovietmečiu, ginkluotos rezistencijos metais lietuvių visuomenėje buvo gyvas supratimas, kad mes pergyvenome ne mažiau nei žydai vokiečių okupacijos metais. Išsivadavus iš sovietinės imperijos mūsų šiek tiek deformuota istorinė atmintis transformuojasi į istoriografines koncepcijas, istorines pozicijas atskirų istorikų darbuose”, – aiškina A.Kasparavičius.

Jis pabrėžia, kad “holokausto” ir “genocido” sąvokos negali būti nuvertintos ir turi būti vartojamos atsargiai.

“Ar galime įrodyti, kad sovietų valdžia Lietuvoje visus, kurie buvo lietuviai, norėjo išnaikinti? Ar čia yra tik dalies politinių jėgų ar politikų žaidimas elektoratu? Žengdami į trečią Antrosios Respublikos valstybingumo dešimtmetį, su savo istorija turėtumėme elgtis sąžiningiau, nuosekliau ir profesionaliau”, – pabrėžia istorikas.

Požiūris, kad genocidą Lietuvos gyventojai patyrė ir nacistinės Vokietijos, ir Sovietų Sąjungos laikais, yra užfiksuotas Lietuvos įstatymuose. Specialiame įstatyme dėl atsakomybės už genocidą įtvirtinta, kad genocido nusikaltimo požymius atitinka “Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais”.

Besilaikantieji tokio požiūrio sako, kad per sovietų represijas mėginta išskirti tam tikras tautines grupes, o trėmimai palietė tam tikras etniškai vientisas dalis.

Lietuva skaičiuoja, kad per 50 metų trukusią sovietų okupaciją šalis neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų, o apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį.

Genocido aukų muziejaus direktorius sako, kad Lietuvos piliečių tragedijos per sovietų ir nacių okupacijas yra “tęstinis procesas”.

“Iki 1940-ųjų buvome nepriklausoma valstybė. Paskui per pirmąją sovietinę okupaciją tapome agresoriaus auka, per nacių okupaciją vėl tapome auka, paskui vėl sekė reokupacija 1944 metais. Tai tęstinis procesas. Nematau nieko blogo, kad vienoje vietoje tai būtų atspindėta”, – sako E.Peikštenis.

Aštrios kritikos dėl istorinės atminties formavimo Lietuva sulaukė praėjusį mėnesį, kai septynių Europos Sąjungos (ES) šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui pareiškė matantys Lietuvoje “bandymų melagingai lyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais prieš Lietuvą, kurie, nors labai dideli, negali būti laikomi lygiareikšmiais nei pagal tikslą, nei pagal rezultatą”.

“Negalime atsiriboti nuo Vakarų valstybių viešosios nuomonės. Jeigu norime būti Vakarų Europos civilizacijos dalis, turime kalbėti ta pačia kalba”, – mano A.Kasparavičius.

Lietuvos oficialūs pareigūnai tarptautiniuose forumuose savo ruožtu pabrėžia, kad skirtingą požiūrį į istorinius įvykius lemia tai, jog Vakarai nepakankamai žino apie komunistinio režimu nusikaltimus. Lietuvos iniciatyva šešios Vidurio ir |Rytų Europos valstybės šią savaitę Europos Komisiją paragino “užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą”.

Dalis Rytų europiečių siekia, kad Europos Sąjungos mastu gimtų iniciatyva kriminalizuoti ne tik nacių, bet ir sovietų nusikaltimų neigimą ir menkinimą. Lietuvoje toks įstatymas jau galioja.

“Visi žino apie nacizmo nusikaltimus, o apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus žino tik dalis Europos”, – BNS sakė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.

“Europa negali žinoti tik dalies savo istorijos”, – teigė ministras.

Lietuvos Vyriausybė pabrėžia, kad ji stengiasi kaip galima labiau įprasminti holokausto tragedijos Lietuvoje atminimą.

Šias pastangas Lietuvos Vyriausybė įtvirtino paskelbdama 2011-uosius holokausto atminties metais. Holokausto ekspozicijos įrengimas Genocido aukų muziejuje yra šios programos priemonių plano dalis.

“Ekspozicijos įrengimas Genocido muziejuje – tai dalis pasiruošimo kitąmet pažymėti Holokausto metus Lietuvoje. Tarp kitų priemonių pažymėti Holokausto metus: Panerių memorialo sutvarkymas ir išplėtimas, siekis įrengti holokausto ekspozicijas ir provincijos centruose, kur buvo sunaikintos didelės žydų bendruomenės”, – BNS sakė premjero patarėjas Virgis Valentinavičius.

Ikiteisminį tyrimą dėl galimo nacių Vokietijos nusikaltimų neigimo ar menkinimo savaitraštyje “Veidas” paskelbtame straipsnyje atliekantys prokurorai sako laukiantys istorikų išvados, nuo kurios pateikimo gali priklausyti tyrimo trukmė.

“Paskyrėme užduotį istorikams ir lauksime jų išvados, kuria kažkiek remsimės. Galbūt dar kažkas bus apklausiamas, bet iš esmės tyrimas priklausys nuo to, kada jie pateiks išvadą”, – BNS trečiadienį sakė Vilniaus miesto apygardos prokuratūros prokuroras Valdemaras Baranauskas.

“Specialistų išvada nebus viską lemianti, bet įneš aiškumo, nes tai yra istoriniai dalykai ir tam reikalingos specialios žinios”, – pridūrė prokuroras.

Tyrimas buvo pradėtas pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą. Kaltu paskelbtam asmeniui gresia bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Anot V.Baranausko, įtarimai kol kas niekam nepareikšti. Teisėsaugininkai apklausė straipsnio autorių Petrą Stankerą, savaitraščio “Veidas” vyriausiąjį redaktorių Gintarą Sarafiną.

Trečiadienį bus apklausiama ir į teisėsaugą besikreipusio Lietuvos žmogaus teisių centro atstovė Birutė Sabatauskaitė.

Lapkričio pabaigoje septynių Europos šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui išsakė pasipiktinimą dėl rašinio, kuriame ministerijoje vidutinio rango pareigas užėmęs istorikas rašė: “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A. Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija)”.

Britanijos, Estijos, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Suomijos ir Švedijos ambasadoriai laiške, kurio kopiją gavo BNS, pareiškė, kad šis teiginys prilygsta holokausto neigimui, todėl nusipelno pasmerkimo. Vėliau straipsnį atskirame atvirame laiške pasmerkė ir Lenkijos ambasadorius.

Kilus pasipiktinimui, P.Stankeras paprašė atleisti jį iš darbo ministerijoje, o ministras atsiribojo nuo jo pavaldinio išsakytų minčių.

Savaitraščio “Veidas” vyriausiasis redaktorius G.Sarafinas teigia, kad P.Stankeras niekada neneigė holokausto, o nesusipratimas įvyko dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas.

Vizitui į Izraelį besirengiantis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius sako, kad nėra “neatskleistų tiesų” apie holokaustą Lietuvoje ir vietos gyventojų kolaboravimą.

“Nėra jokių neatskleistų tiesų apie tai, kokia tragedija čia įvykio, šiose žemėse žydų bendruomenei, ir tai, kad toje tragedijoje dalyvavo ir lietuviai – tą seniai esam patys sau pasakę ir savo kaltės niekada neneigėme”, – Lietuvos radijui sakė A.Kubilius.

“Priešingai, ir mokyklose apie tai kalbame, ieškome būdų kaip su jautrumu įprasminti šiose mūsų žemėse šios tragedijos atminimą”, – teigė ministras pirmininkas.

Lietuvos Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad kiti metai Lietuvoje paskelbti Holokausto atminties metais. 2011-aisias valstybė žada pasirūpinti, kad būtų sutvarkyta Panerių žudynių viet air kitos žydų genocidą liudijančios vietos Lietuvoje.

A.Kubilius teigė, kad siekiama ir gilesnio litvakų pažinimo Lietuvoje, o parlamentas turėtų priimti sprendimą kompensuoti už totalitarinių režimų nusavintą žydų bendruomeniių turtą.

“Siekiame į Lietuvą susigrąžinti žymiai daugiau žinojimo apie litvakų kultūrą, apie tą didžiulį kultūrinį palikimo klodą, kurio galbūt kol kas nelbai pažįstame”, – kalbėjo Lietuvos premjeras.

Premjeras A.Kubilius į Izraelį išvyks šeštadienį.

Tarpukariu Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų ir bent 90 proc. iš jų buvo nužudyti nacių okupacijos metais.

Septynių ambasadorių demaršas, po kurio vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis suskubo iš darbo išmesti istoriką Petrą Stankerą, apkaltintą “holokausto neigimu”, iš pradžių nustebino pasirašiusiųjų sudėtimi. Gerai žinoma, kad į bet kokias antisemitizmo apraiškas pirmiausia ir labai griežtai reaguoja dvi ambasados – Izraelio ir JAV.

Holokausto neigimo atveju abejinga paprastai nelieka ir Vokietija – pirmoji valstybė, kriminalizavusi tokias veikas. Nestebintų, jeigu demarše būtų dalyvavusi ir Austrija, neseniai nuteisusi vieną istoriką už holokausto neigimą.

Tačiau kreipimąsi į Lietuvos Vyriausybę pasirašė Jungtinės Karalystės, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai. Lenkijos ambasadorius, nors irgi pareiškė protestą dėl P.Stankero straipsnio, padarė tai atskiru laišku, kurį atsiuntė į “Veido” redakciją, o ne į Vyriausybę. Taip pat pasielgė ir Izraelio ambasadorius, kurio laiškas, mano žiniomis, maloniai nustebino redakciją savo ramiu ir dalykišku stiliumi. Pasirodo, kartais iš Rygos geriau matyti, kas vyksta Vilniuje, nei sėdint vietoje. Nei JAV, nei kitų, paprastai jautriai į tikrą holokausto neigimą reaguojančių valstybių ambasadoriai demarše nedalyvavo.

Tai matant kilo mintis, kad kažkas čia ne taip su tais protestais. Įsiskaičius toptelėjo: ėgi kreipimąsi į Vyriausybę pasirašiusių ambasadorių geografija tiksliai atkartoja “Gazpromo” tiesiamo dujotiekio “Nord Stream” geografiją ir dalyvių sąrašą! Štai čia viskas stojo į savo vietas ir tapo aišku, kodėl septynių ambasadorių kreipimesi atsirado sakinys apie tai, kad mūsų valstybėje “melagingai stengiamasi sulyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais Lietuvoje, kurie nors dideli, bet negali būti laikomi vienodais nei dėl jų tikslų, nei dėl rezultatų”. Ir kodėl tų septynių demaršą taip sveikino Kremlius.

Yra žydų organizacijų, manančių, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp nacių ir sovietų nusikaltimų. Bet vis dėlto didžiausią įniršį Lietuvos sprendimas viename Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyti vienodą atsakomybę už holokausto ir sovietinės okupacijos neigimą sukėlė Maskvoje. Buvimas “teisiųjų pusėje” Antrojo pasaulinio karo metu – tai pamatas, ant kurio dabartinė Rusija stato savąją tapatybę, ir jos pagrindinė viltis – tapti pripažinta lygiaverte Europos partnere, išstumiant iš šio vaidmens Ameriką.

Europoje taip pat yra nemažai manančiųjų, kad Rusija su jos gamtiniais ištekliais galėtų būti geriausia ilgalaikė strateginė partnerė, ypač jeigu toliau gilėjant euro zonos skolų krizei būtų apsispręsta skelti Europos Sąjungą į tingius prasiskolinusius Pietus ir darbščią bei taupią Šiaurę. Lietuva, tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl Vyriausybės vykdomos griežtos taupymo politikos, visiškai atitinka šiauriečiams keliamus reikalavimus. Belieka “mažmožis” – priversti Lietuvą pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, kad nacių ir sovietų sulyginimas jame nustotų erzinti planuojamą strateginę partnerę. Pažiūrėsime, kuri iš rimtų partijų pirmoji pasiūlys tai padaryti.

Vyriausybė trečiadienį patvirtino priemones, skirtas holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metų minėjimui 2011-aisiais.

Kitąmet bus pagerbtos holokausto aukos, žydų gelbėtojai bei Lietuvos gyventojai, kovoję prieš nacizmą, siekiama atkurti ir įamžinti Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldą, teigiama Ministro pirmininko tarnybos pranešime.

Ministro pirmininko kancleris Deividas Matulionis BNS sakė, kad parengta “pakankamai solidi programa”, kurioje – “daugybė renginių”. Planuojama tvarkyti paminklus, rengti parodas ir konferencijas.

Numatoma, kad holokausto istorijai didesnis dėmesys bus skiriamas šalies kraštotyros muziejuose, kur turėtų būti surengtos specialios ekspozicijos.

Pasak D.Matulionio, ypač į tai dėmesį turėtų atkreipti IX fortas Kaune, Genocido aukų muziejus Vilniuje, taip pat Panevėžio, Telšių, Kelmės ir kitų miestų, kuriuose iki holokausto gyveno didelės žydų bendruomenės, muziejai.

Planuojamose tarptautinėse konferencijose, anot kanclerio, būtų nagrinėjamas ne tik Lietuvos vaidmuo žydų istorijoje, bet ir globalesni klausimai – būtų kalbama apie antisemitizmą, istorijos pamokas.

Universitetuose ir mokyklose numatoma rengti švietimo projektus.

Holokaustą išgyvenusių Lietuvos žydų ir juos gelbėjusių žmonių pagerbimą numatoma organizuoti kartu su Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. D.Matulionio teigimu, numatomas “didesnis ir dvasingesnis” renginys, nei Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimas žydų gelbėtojams Prezidentūroje.

Programai įgyvendinti prie esamų asignavimų iš biudžeto institucijoms prireiks kelių šimtų tūkstančių litų.

Lėšos, numatytos atminimo metų programai, anot Vyriausybės, skiriamos pagal šalies finansines galimybes iš valstybės biudžete patvirtintų asignavimų, savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtai gautų lėšų.

Siūloma holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metų minėjimo priemonių vykdytojams bendradarbiauti su užsienio valstybių partneriais.

Savivaldybėms rekomenduojama 2011 metais ypatingą dėmesį skirti holokausto aukų atminimo vietų ir žydų kapinių tvarkymui bei jų inventorizacijai ir įregistravimui Nekilnojamojo turto registre.

Prie atminimo metų minėjimo siūloma prisidėti Prezidento ir Seimo kanceliarijoms, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatui, Lietuvos istorijos institutui, Vilniaus universitetui, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centrui, Žydų kultūros ir informacijos centrui, Lietuvos radijui ir televizijai, Lietuvos žydų bendruomenei ir kitoms organizacijoms.

Seimas rugsėjį 2011-uosius paskelbė Holokausto aukų atminties Lietuvoje metais.

Vykdant genocido politiką 1941-1944 metais nacių okupacijos metais buvo išžudyta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų.

Rusijai aštriai sukritikavus Lietuvos spaudoje paskelbtą rašinį apie holokaustą, Lietuva penktadienį paragino Maskvą “su tokiu pat uolumu reaguoti ir į Lietuvos okupacijos neigimą” bei stalinizmo nusikaltimų menkinimą, praneša naujienų agentūra BNS.

“Jei Rusija turi teisę baksnoti pirštu į piliečio Petro Stankero išsakytas mintis, ji privalo suvokti ir savo pareigą su tokiu pat uolumu reaguoti į Lietuvos okupacijos neigimą bei savo viešojoje erdvėje pasirodančias kito totalitarinio režimo – stalinizmo – nusikaltimų padarytos žalos, jo aukų neigimo bei menkinimo apraiškas”, – BNS penktadienį pareiškė Lietuvos diplomatas, nenorėjęs įvardyti savo pavardės.

Rusijos ambasada Lietuvoje ketvirtadienį pareiškė, kad savaitraštyje “Veidas” paskelbta publikacija apie holokaustą yra vienas iš nacizmo teisinimo ir istorijos perrašymo Lietuvoje pavyzdžių.

Ambasada išsakė susirūpinimą “Lietuvoje stiprėjančiais mėginimais savaip interpretuoti Antrojo pasaulinio karo istoriją ir toli gražu nevienareikšmiškai įstatymų leidybos lygmenyje reguliuoti istorinių diskusijų eigą”.

Kiek anksčiau prieš tai ketvirtadienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas pasveikino Europos Sąjungos (ES) šalių ambasadorių protestą dėl straipsnio, po kurio publikacijos autorius istorikas buvo priverstas palikti darbą Vidaus reikalų ministerijoje.

“Mes patenkinti, kad mūsų partneriai pagaliau sureagavo į Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse pasirodančias sistemingas publikacijas ir pareiškimus, teisinančius nacių nusikaltėlius”, – “Interfax” pranešime cituojamas Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas.

Prieš savaitę septynių Europos šalių ambasadoriai laiške vidaus reikalų ministrui išsakė pasipiktinimą dėl rašinio, kuriame ministerijoje vidutinio rango pareigas užėmęs istorikas rašė: “Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A. Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija)”.

Britanijos, Estijos, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Suomijos ir Švedijos ambasadoriai laiške, kurio kopiją gavo BNS, pareiškė, kad šis teiginys prilygsta holokausto neigimui, todėl nusipelno pasmerkimo. Vėliau straipsnį atskirame atvirame laiške pasmerkė ir Lenkijos ambasadorius.

Generalinė prokuratūra pirmadienį pranešė pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl galimo holokausto menkinimo straipsnyje.

Kilus pasipiktinimui, P.Stankeras paprašė atleisti jį iš darbo ministerijoje, o ministras atsiribojo nuo jo pavaldinio išsakytų minčių.

Savaitraščio “Veidas” vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas teigia, kad P.Stankeras niekada neneigė holokausto, o nesusipratimas įvyko dėl vieno sakinio, kuris buvo klaidingai suprastas.