Shutterstock

Partijų susitarimas. Politikai žada gerbti vakarietiškas vertybes, tačiau kai reikia jas praktiškai realizuoti, ima rūšiuoti, kas jų vertas, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne.

Dviejų vilniečių homoseksualių moterų šeima (o kaip kitaip vadinti kartu gyvenančius, vienas kitą mylinčius, vaiką auginančius, bendrą ūkį vedančius du asmenis?) patyrė didžiulį stresą. Moterys augina vienos iš jų biologinę dukrą. Ši rimtai sunegalavo, teko kreiptis į ligoninę. Tačiau biologinė mama buvo išvykusi į komandiruotę, o kita pagal Lietuvos asmens duomenų apsaugos įstatymų apribojimus negali turėti net teisės gauti informacijos apie sergančią mergaitę, ką jau ten apie teisę priimti sprendimą dėl jai reikalingo gydymo ar net operacijos. Juk ji oficialiai mergaitei – niekas be jokių teisių jos atžvilgiu.

Tokios skaudžios gyvenimiškos mūsų valstybės piliečių situacijos. Nors artėjant rinkimams partijos net šūkius ima skelbti, kaip joms rūpi kiekvienas žmogus, tačiau kai tik prieinama prie konkretybių, net visuotinai pripažintas žmogaus teises partijos seikėja ne visas ir ne visiems. Iki naujų absurdų belikęs vienas žingsnis. Seime jau dukart užteko balsų, kad Lietuvoje būtų uždrausta moters teisė nutraukti nėštumą, liko tik paskutinis balsavimas. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos piliečių kova dėl teisės į savo pavardę priartėjo prie to, kad jei Lietuvos lenkė ištekės už kokio Mickiewicz iš Seinų, tai galės turėti jo pavardę, o jei tas pats jaunikis bus gimęs jau šiapus Lietuvos sienos, ji amžiams bus tik Mickevičiaus žmona.

Tuo pat metu kelios parlamentinės partijos derina kardinaliai priešingus įsipareigojimus nacionalinio susitarimo dėl žmogaus teisių ir jų apsaugos projekte. Vienas iš partijų susitarimo iniciatorių teisingumo ministras socialdemokratas Juozas Bernatonis „Veidui“ sakė, kad šis labai svarbus dokumentas, parodysiantis, ar valstybei rimtai rūpi žmogaus teisės, turėtų būti pasirašytas tuoj po Joninių. Bet praėjo ir Joninės, ir Petrinės, ir Mindauginės, o susitarimas – be signatarų parašų. O paties projekto susinimas po kiekvieno svarstymo rodo, kad baimė netekti kokio davatkiško rinkėjo balso stipresnė už visuotinai pripažintas žmogaus teises, kurias ginti Lietuva yra įsipareigojusi pasirašydama ir ratifikuodama tarptautines konvencijas.

Tarptautinės normos – už moters teisę nutraukti nėštumą

Moteriai dėl nėštumo kilo pavojus sveikatai, bet gydytojai nedarė aborto. Ji beveik apako. Nors laimėjo bylą Europos žmogaus teisių teisme, bet regėjimo tai juk nebesugrąžino. Šis skausmingas įvykis sukrėtė Lenkiją, kur abortai leidžiami tik tais atvejais, kai kyla pavojus moters gyvybei ar sveikatai. Bet tai – didelė erdvė interpretacijoms, ir gydytojai bijo priimti sprendimą.

Lenkijoje, Airijoje, kur galioja abortų draudimo įstatymas, aktyviai diskutuojama, ar nereikėtų jo liberalizuoti (tiesa, yra ir priešingų diskusijų). Lietuvoje, atvirkščiai, norima atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Nors partijų susitarimo projekte jos įsipareigoja nepriimti teisės aktų, draudžiančių abortus, tačiau į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę buvo įtrauktas galutinis balsavimas dėl tokio įstatymo, ir tik sveiko proto politikų pastangomis pavyko užvilkinti būtinas procedūras, kad balsuoti būtų nespėta.

Abortų uždraudimui Seimas pritarė jau dukart – po pateikimo (nuo to laiko praėjo jau pora metų) ir po svarstymo. Lenkų rinkimų akcijos frakcijos narių, taip pat „darbiečio“ Kęstučio Daukšio ir dabar jau a.a. Algirdo Patacko, į Seimą išrinkto su „Drąsos kelio“ partija, pateiktas įstatymas turėjo įsigalioti jau nuo 2014 m. sausio 1 d..

„Atmesti ir pamiršti. Negalima valstybės nustumti į akmens amžių“, – tokios šio įstatymo projekto ateities norėtų Seimo narė liberalė Dalia Kuodytė. Beje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės atlikta apklausa, Lietuvoje už abortų draudimą tėra 11,4 proc. žmonių.

O ir abortų Lietuvoje per ketvirtį amžiaus atkurtos nepriklausomybės sumažėjo daugiau nei aštuonis kartus (1990 m. jų buvo 50 tūkst., per pastaruosius kelerius metus jau padaroma tik po 5–6 tūkst. abortų). Ar yra manančiųjų, kad tiek kartų padaugėjo uolių katalikų? Lytinis švietimas abortų skaičių mažina kur kas efektyviau nei dievobaimingumas ir abortų draudimas.

Įstatymo teikėjai neabejoja: „Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant mūsų šalies gyvybiškai svarbius interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Bet ar daug kur kitur, nei Seime, yra lengvatikių, kad uždraudę abortus išspręsime demografines problemas? Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos tyrimas nustatė, kad tokie draudimai nelemia mažesnio nėštumo nutraukimų skaičiaus, o tik padidina skaičių neteisėtų abortų, kurie neretai yra pavojingi moters gyvybei ir lemia abortų „turizmą“.

Portugalijoje ir Ispanijoje nėštumo nutraukimas buvo draudžiamas keletą dešimtmečių, bet galiausiai legalizuotas dėl išaugusio nelegalių abortų skaičiaus ir pavojaus moterų sveikatai bei gyvybei. Apie 500 tūkst. moterų pasaulyje kasmet miršta dėl nėštumo ir gimdymo komplikacijų, pusė jų – dėl  nesaugaus aborto.

Europos žmogaus teisių teisme bylą yra laimėjusi ir Airijoje, kur abortai draudžiami, gyvenanti lietuvė. Ji buvo persirgusi vėžiu ir baiminosi, kad nėštumas pakenks sveikatai, tad nutarė jį nutraukti. Bet lietuvei teko vykti to daryti į Didžiąją Britaniją, o važinėjimas po nėštumo nutraukimo sukėlė sveikatos komplikacijų.

Medicinos leidinys „Lancet“ prieš porą metų skelbė tyrimo išvadas, kad abortų mažiausiai yra būtent tose šalyse, kuriose liberalesni tai reguliuojantys įstatymai. Nėštumo nutraukimo mažinimui poveikio turi kitkas – tinkamas jaunų žmonių lytinis švietimas. Antai Škotijoje abortų skaičių sumažino nemokamos kontracepcijos priemonės.

Įstatymo teikėjai aiškina, kad nauji draudimai pakels moralės lygį. Tačiau ką bendra su morale turi prievarta gimdyti nelaukiamus vaikelius, kreiptis į šundaktarius ar, kaip daro airės ar lenkės, važiuoti nutraukti nėštumo į kitą šalį? Ar bent suvokiama, kad moteriai, išskyrus netipinius atvejus, nutraukti nėštumą – tai ne eilinį kartą nueiti į kirpyklą, kad tai didžiulė psichologinė trauma?

Bet tokia jos teisė pripažįstama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva yra ratifikavusi. Joje ginama kiekvieno asmens teisė į gyvybę, tačiau nekalbama apie pradėtos gyvybės teisę į gyvenimą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Vo prieš Prancūziją yra konstatavęs, kad negimęs vaikas negali būti laikomas asmeniu, kuris tiesiogiai saugomas konvencijos, ir net jeigu negimęs vaisius turi teisę į gyvybę, ši teisė yra besąlygiškai ribojama motinos teisių ir interesų.

Tai, kad Lietuva, siūlydama drausti abortus, eina klaidingu ir keistu keliu, rodo ir toks Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkės Jūratės Juškaitės primintas pavyzdys: AIDS centras rudenį paskelbė duomenis, kad AIDS/ŽIV plinta ne tarp narkotikus vartojančių, kitų rizikos grupių asmenų, bet tarp jaunimo. „Mes neturime lytinio švietimo, o bandome uždrausti abortus. Čia jaunimo žlugdymo politika“, – piktinasi J.Juškaitė.

Už partnerystę, bet diskriminacinę

Esame katalikiška šalis, todėl čia reikia ne tik uždrausti abortus, bet ir neleisti įteisinti porų, jau, ginkdie, tos pačios lyties, partnerystės. Kad toks dogmatiškumas turi nedaug ką bendra su katalikišku kontekstu, parodė ir airių referendumas dėl tos pačios lyties santuokų, pasibaigęs santykiu 62 proc. „už“ ir 32 proc. „prieš“. J.Juškaitė primena: „Airijoje, kaip ir pas mus, apie 80 proc. gyventojų – katalikai, tačiau airiai sugebėjo atsiriboti nuo senų dogmų, žiūrėti, kas visuomenei naudinga, kuria kryptimi reikia eiti, kas daro mūsų gyvenimą geresnį visoms visuomenės grupėms, o ne tik siaurai mąstantiems žmonėms.“

Kažin kaip airiai nubalsuotų dėl abortų draudimo? Gal visuomenė daug liberalesnė nei įstatymų leidėjai? Beje, kaip pasakoja J.Juškaitė, prie referendumo rezultato prisidėjo nuoseklus įvairių organizacijų darbas, kalbėjimasis su žmonėmis, tikslo išsikėlimas – kad Airijos visuomenėje visų žmonių teisės svarbios. O partijų susitarimą šiuo klausimu pasirašė net nacionalistinės pakraipos partija, nes airių politikai mano, kad visi piliečiai šiai šaliai yra svarbūs. Politikai agitavo žmones balsuoti už konsoliduotą visuomenę ir tai davė rezultatą.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė airių referendumo rezultatą prilygina realybės pripažinimui: „Ir mes, jei suvokiame, kad lytinė orientacija nėra liga, žaidimas ar pasirinkimas, o žmogaus fiziologija ir psichika, įstatymais tai turėtume pripažinti, nes negalime drausti suaugusiems žmonėms mylėti vienam kito (pabrėžiu: suaugusiems, negalima to painioti su pedofilija).“

Juolab Lygių galimybių įstatymas garantuoja, kad niekas neturi būti diskriminuojamas. Kartais susidaro įspūdis, kad kažkas bijo, jog priėmus tos pačios lyties porų partnerystės ar santuokos įstatymus staiga jų atsiras: jų ir dabar yra, tik neformalizuotų.

Mokslininkai teigia, kad apie 10 proc. žmonių yra homoseksualūs, ir Lietuva neturėtų būti išimtis. Kai kas nors atskleidžia savo orientaciją, susidaro įspūdis, kad tokių žmonių daugėja, bet taip nėra. Tiesa, per visuotinį gyventojų surašymą 2011 m. tik 48 homoseksualūs asmenys išdrįso pasakyti esantys sugyventiniai. „Daugiau yra propagandos nei tų porų Lietuvoje“, – yra viešai pareiškęs teisingumo ministras J.Bernatonis. Bet turbūt nedaug Lietuvoje tėra žmonių, kurie sugeba nepastebėti realybės.

Prieš porą savaičių JAV aukščiausiojo teismo sprendimą, įteisinusį tos pačios lyties santuokas visose JAV valstijose (iki tol jos galiojo 13-oje iš 50 valstijų) prezidentas Barackas Obama pavadino Amerikos pergale, „didžiuliu žingsniu mūsų žygyje lygybės link“.

Pernai spalį Estijos parlamentas, pirmasis iš posovietinių valstybių, priėmė tos pačios lyties porų partnerystės įstatymą ir leido įsivaikinti vienam kito biologinius vaikus.

Bažnyčios lobizmas – akivaizdus, bet bijomas pripažinti

Ką jau kalbėti apie vienalytes poras, jei net vyro ir moters partnerystė, neįregistruota kaip santuoka, iki šiol negali turėti juridinio įteisinimo. Seimo narė D.Kuodytė yra užregistravusi įstatymo projektą dėl partnerystės visų porų, nesvarbu, vienalyčių ar vyro ir moters. Tačiau darbo grupės suderintame partijų susitarimo projekte įrašytas siekis įteisinti tik vyro ir moters civilinę partnerystę. Vyriausybė jau pritarė ir analogiškam įstatymo projektui.

Beje, kaip viešai buvo pareiškęs premjeras Algirdas Butkevičius, svarstyme buvo padaryta pertrauka, mat susitikta su arkivyskupu Gintaru Grušu, ir Katalikų bažnyčia pateikė tam tikrų siūlymų. Tad nors partijų susitarime dar kartą siūloma įtvirtinti, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o religijos turi nesikišti į valstybės ir savivaldybių valdymą, pasirodo, be vienos religinės konfesijos palaiminimo valdantieji savo pozicijos pareikšti nedrįsta.

Ne veltui iš partijų susitarimo projekto jau po „pirmojo skaitymo“ dingo tezė: „Partijos susitaria, kad bet koks religinių bendrijų ar bendruomenių atstovų bandymas daryti įtaką valstybės ar savivaldybių valdžios priimamiems sprendimams turi būti laikomas lobistine veikla ir reglamentuojamas atitinkamų teisės aktų.“

D.Šakalienė sako, kad Katalikų bažnyčios lobistinė veikla Lietuvoje labai aktyvi: „Be abejo, Romos katalikų bažnyčia Lietuvoje itin įtakinga, tačiau pastaraisiais metais jos aktyvus dalyvavimas politikoje, atviras lobizmas ne visuomet derėjo su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių klausimais. Norėtųsi, kad Katalikų bažnyčia taptų ta vienijančia jėga, kuri neša ne gąsdinimo ir bausmės, o gailestingumo, geranoriškumo žinią, kuri priima į savo glėbį visus tikinčiuosius ir skatina jų dvasinį augimą. Naujas ir itin pozityvus posūkis – arkivyskupo G.Grušo samarietiškas kvietimas priimti pabėgėlius.“

Yra nuomonių, jog Katalikų bažnyčia taip rūpinasi bendrosiomis vertybėmis, kad vadovaujantis tokiu principu gal ir žmogaus teisių organizacijas reikia prilyginti lobistinėms. Bet, pasak D.Šakalienės, žmogaus teisės ir laisvės priklauso kiekvienam žmogui, tai ne grupės žmonių interesų sritis, todėl yra bendrasis gėris. Kad ir kokia populiari konkreti religija, ją išpažįstantys žmonės atstovauja konkrečiai tikėjimo dogmų visumai, o ne universalioms teisėms bei laisvėms. Kiekviena interesų grupė – taip pat ir katalikai – turi teisę ginti savo interesus, tačiau neslėpkime, kad tai lobizmas.

Žmogaus teisių ekspertė pateikia konkrečių Katalikų bažnyčios lobizmo pavyzdžių: štai kai kuriose bažnyčiose buvo kabinami Seimo narių, nebalsavusių už nėštumo nutraukimo draudimą, sąrašai. Arba Bažnyčios spaudimas dėl alkoholio ir tabako kontrolės: taip, svarbu tinkamai visuomenę informuoti apie jų žalą, tačiau šiuolaikinėje sąmoningoje visuomenėje nepalyginti paveikesnis informacijos sklaidos, sąmoningumo didinimo kelias, o ne moralizuojantis draudimas.

Jei palyginsime, kiek Rytų ir kiek Vakarų Europoje suvartojama grynojo alkoholio, skaičiai tikrai bus ne mūsų naudai, nors, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Šveicarijoje daug lengvesnis alkoholio prieinamumas ir nėra didelių reklamos apribojimų. Bet ten kitas visuomenės sąmoningumo ir švietimo lygis.

„Kaip vertini savo piliečius – taip jie ir elgiasi. Jei laikai juos nemąstančiais primityvais, kurie supranta tik drausmę ir bausmę, žmonės ieško būdų, kaip draudimus apeiti, bausmės išvengti. Jei valstybė gerbia savo piliečius, kalbasi su jais ir leidžia jiems priimti sąmoningus sprendimus, tai atsakomybė perkeliama ant žmogaus pečių ir efektas būna nepalyginti geresnis“, – mano D.Šakalienė.

Beje, kaip vėliau paaiškėjo, dvasininkai partnerystės įstatyme įžvelgė galimybę pasigerinti savo pačių gyvenimą: jie norėjo jį pakreipti visai kita linkme – siūlė, kad projekte neliktų šeimos sąvokos ir į tokio įstatymo rėmus patektų ir dvasininkija. Tokiu atveju mirus kunigui ar vienuoliui jo turtas atitektų partneriui be paveldėjimo mokesčių.

Neliko nei nemokamų darželių, nei eutanazijos

Partijų susitarimo projekte nuostatos ne tik abortų klausimu kardinaliai priešingos dabar tų pačių partijų svarstomoms Seime. Štai sutariama siekti, kad visi Lietuvos piliečiai turėtų teisę rašyti savo asmenvardžius originalo kalba lotyniškos abėcėlės rašmenimis. Bet Seime diskutuojama dėl kažkokios kakofonijos, kai randama skirtumų tarp tos pačios nelietuvių kalbos kilmės pavardės, atsižvelgiant į jos turėtojo personaliją.

„Kiekvienas žmogus turi teisę į vardą ir teisę, kad tas vardas būtų užrašytas įmanomai arčiau jo originalaus skambesio ir rašybos. Tai nėra teisinis klausimas – tai politinis klausimas, kad vis randama kliūčių neleisti žmonėms laisvai naudotis šia teise“, – pastebi D.Šakalienė.

Sutariama, kad Lietuvos pilietybę galėtų turėti visi to pageidaujantys lietuviai pagal kilmę, nepaisant kitų jų turimų pilietybių. Bet kas realiai padaryta, kad ši teisė būtų realizuota?

Maža to, po kiekvieno partijų susitarimo svarstymo raundo drąsus politinis gestas –  pademonstruoti, kad politikai linkę ginti pažangaus demokratinio pasaulio pripažįstamas žmogaus teises, vis aptakėja, tezės „valstybės pareiga“ virsta „siekia užtikrinti“. Visai neliko ne tik Bažnyčios lobizmo apmaldymo, bet ir žmogaus teisės į eutanaziją sergant nepagydoma liga. Pirminiame susitarimo variante buvo, bet jau po pirmojo svarstymo dingo tezė apie valstybės garantuotą nemokamą ikimokyklinį ugdymą valstybinėse ir savivaldybių ugdymo įstaigose. Tai iš tiesų būtų kur kas efektyvesnis demografinių problemų sprendimo būdas, nei uždrausti abortus, ir ne plakatinis, o realus pagrindas kitam įrašytam įsipareigojimui, kad „valstybė privalo sudaryti visas reikiamas galimybes asmenims, auginantiems vaikus, išlikti aktyviais darbo rinkos dalyviais“.

Kol kas valstybė šioje srityje elgėsi nei išmintingai, nei atsakingai, nei ekonomiškai: buvo išpūtusi motinystės išmokas, pailginusi atostogas, bet nepasirūpinusi, kad vaikai turėtų galimybę patekti į darželį. Jei pagaliau pripažįstama, kad demografinė situacija yra pati didžiausia valstybės bėda, idėja apie nemokamą ikimokyklinį ugdymą turėtų būti įgyvendinama, bent jau pamažu, pradedant nuo privalomojo nemokamo ikimokyklinio ugdymo nuo šešerių metų. Tačiau tarp naujosios ministrės Audronės Pitrėnienės vienas po kito atšaukinėjamų pirmtako priimtų sprendimų atidėtas ir privalomasis ankstesnis ikimokyklinis ugdymas.

Partijų susitarimo projekte daug gražių, bet utopinių tezių. Pirminiame tekste valstybei siūlyta prisiimti nei pakeliamą, nei teisingą visų piliečių atžvilgiu naštą „užtikrinti žmogui pragyvenimo šaltinį netekus darbo, iki jis jį susiras“. Prie valstybės prievolių priskirtas tinkamas tėvystės ir motinystės atostogų finansinis aprūpinimas. Tinkamas – tai koks?

„Kiekvienas žmogus, apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, turi teisę į nemokamą jam reikalingą gydymą, įskaitant priemones, reikalingas tam gydymui, valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose“, maža to – dar ir kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Ar netrukus sulauksime, kad daugumai gyventojų aktualūs vizitai pas stomatologą bus prieinami ir nemokami?

„Partijos sutaria, kad valstybė privalo užtikrinti, jog kiekvienam žmogui būtų sudarytos sąlygos aktyviam laisvalaikiui ir nemokamam sportui.“ Sutarti galima, bet ar realu užtikrinti?

Partijos susitaria, kad suvienodinti vienodą darbą dirbančių moterų ir vyrų darbo užmokestį yra valstybės pareiga. Tarptautinėse konvencijose, kurias pasirašėme ir ratifikavome, aiškiai įtvirtinta teisė į orų ir pragyvenimą užtikrinantį atlygį, lygias lyčių teises. Milžiniškas mūsų atlyginimų skirtumas nuo ES šalių, į kurias norime lygiuotis, vyrų ir moterų algų skirtumas – akivaizdžiai diskriminacinis. Tačiau net tokio žanro dokumente gal reikėtų kokios konkrečios tezės, kaip to būtų siekiama. Priešingu atveju tai tik raidės, o ne įsipareigojimas.

Pakartotas siekis atsisakyti institucinės vaikų globos. Nieko nauja – tai jau ne kartą deklaruota, tik sunkiai sekasi įgyvendinti. Kaip ir laikytis Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, kuri garantuoja jiems prieinamumą tų pačių dalykų, kuriuos turi žmonės be negalios. Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Birutė Sabatauskaitė pateikia tokį pavyzdį: aiškinama, kad kai kurių dabar statomų pastatų negalima pritaikyti neįgaliesiems, nes tai pakenks jų grožiui. Bet toks yra demokratinis susitarimas ir, jei jį prisiėmėme, turėtume ir įgyvendinti.

Dar vienas pavyzdys, pateiktas Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovės D.Šakalienės: per 600 žmonių Šilutės neįgaliųjų namuose, įsikūrusiuose buvusios koncentracijos stovyklos teritorijoje, gyvena administracinio laisvės suvaržymo sąlygomis: turi prašyti, kad jiems išduotų pasą, jei nori nuvažiuoti iki pajūrio, ir sprendimas – įstaigos vadovo rankose. Byloje D.D. prieš Lietuvą, kurią institutas laimėjo Europos žmogaus teisių teisme, šis savo nutarime pažymėjo, kad gyvenimas socialinės globos įstaigose yra faktiškai prilyginamas laisvės atėmimui.

„Nepaisant Lietuvoje ratifikuotos JT neįgaliųjų teisių konvencijos bei Teisingumo ministerijos kartu su nevyriausybininkais parengtų neveiksnumo instituto pataisų, numatančių įvairias pagalbos asmeniui formas, vis dėlto neišdrįsta atsisakyti visiško asmens neveiksnumo – tai reiškia asmens teisių ir laisvių visišką apribojimą, faktinę teisinę mirtį, o tai automatiškai yra konvencijos pažeidimas“, – teigia D.Šakalienė.

Lietuvoje neveiksniais kasmet pripažįstami tūkstančiai žmonių. Džiugu, jog atkakliu darbu ir bylinėjimusi pavyko pasiekti, kad bent prieš priimdamas tokį verdiktą teismas pamatytų žmogų. Tai lėmė apčiuopiamą neveiksnumo atvejų pripažinimo sumažėjimą.

B.Sabatauskaitė partijų susitarime pasigenda ir įsipareigojimų dėl žodžio bei išraiškos laisvės. Ji neabejoja: „Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją, prieš Lietuvą nukreiptas propagandines atakas, vis tiek svarbu išlaikyti aukštus žodžio laisvės standartus. Dabar kartais persiverčiame į kitą pusę, imame savus žmones persekioti už kitokią nuomonę, vadiname išdavikais.“

Pirmajame susitarimo variante buvo ir neaiškių tezių, leidusių įžvelgti net laisvo narkotikų vartojimo galimybę, mat buvo įrašyta: „Niekas negali uždrausti žmogui vartoti jo sveikatai kenkiančius produktus, jei tai nekenkia kitiems žmonėms.“ D.Šakalienės spėjimu, čia gal netiksliai buvo suformuluota tezė, kad jei asmenys dėl savo pačių neatsakingo elgesio ir žalingų įpročių, pavyzdžiui, nutukę dėl neatsakingo maisto (cukraus, riebalų), alkoholio vartojimo, rūkymo, turi sveikatos sutrikimų, kuriems gydyti reikia daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, gal tas išlaidas turėtų apmokėti pats asmuo. Bet, pasak žmogaus teisių ekspertės, iš žmogaus teisių pusės neteisinga bausti tokius žmones, nes tai orveliškas požiūris.

Keistas ir toks sugretinimas: „dėl alkoholio, tabako, receptinių vaistų arba kitų potencialiai pavojingų produktų“ reklamos ribojimo. D.Šakalienė spėja, gal galvoje turėti psichotropiniai vaistai, nes dabar galioja iš sovietinės psichiatrijos perkeltas biomedicininis modelis, kai psichologinės problemos slopinamos vaistais. Psichotropikams valstybė skiria dvidešimt kartų daugiau lėšų nei psichologinei pagalbai, o dar dvigubai tiek vaistų žmonės nusiperka iš savo kišenės. Tačiau tenkinama tik 5 proc. bazinio psichologinės bei psichoterapinės pagalbos poreikio. Apmalšiname problemą vaistais, užuot sprendę ją iš esmės. Kaip rodo savižudybių, psichinių sutrikimų skaičiai, vien farmakoterapija neduoda rezultato.

Partijų susitarime bandyta aprėpti žmogaus teisių visumą, taip ir turėtų būti. Tiesa, daugelis tezių deklaratyvios, nesiūlančios jokių permainų. Bet nepaisant, kad daug drąsių siūlymų iš susitarimo projekto jau dingo, dar likę gerų intencijų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į demografines tendencijas ir pripažįstant jaunimo dalyvavimo rinkimuose svarbą, į savivaldybių tarybas leista kandidatuoti nuo 18, o Seimo rinkimuose – nuo 21 metų.

Kurioje mes pasaulio pusėje?

Žinoma, pagirtina, jog politikai išgirdo Žmogaus teisių stebėjimo instituto iškeltą idėją, kad partijos turėtų nusibrėžti vektorius žmogaus teisių srityje, viešai ir atsakingai susitarti dėl nesvyruojančios paramos demokratijai ir žmogaus teisių bei laisvių apsaugai. Tai dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis būtų įrodymas, jog nesileisime sugrąžinami į Rytų antidemokratinę erdvę, kad ir koks bus išorinis spaudimas ar bandymai supriešinti visuomenės viduje.

Susitarimo oponentai kritikuoja, kad gal apskritai nereikėjo prasidėti su tokio dokumento rengimu – juk čia nėra toks vienareikšmis klausimas kaip valstybės gynyba, dėl kurio partijos yra pasirašiusios susitarimą. Bet juk ir žmogaus teisių srityje partijoms tikrai vertėtų viešai pažadėti laikytis bent jau tų nuostatų, kurių laikytis esame įsipareigoję prieš tarptautinę bendruomenę.

Lietuva pasirašiusi visas žmogaus teisių tarptautines konvencijas, bet kai reikia jas praktiškai realizuoti, imama rūšiuoti, kas vertas teisių, kas ne, kurios jų mums, Marijos žemei, tinka, o kurios ne. Nors būtent pagal tai, kiek gerbiamos žmogaus teisės, galima nustatyti, kuriai pasaulio daliai valstybė priklauso. Tai kuriai daliai jaučiamės priklausantys?

Pavyzdžiui, Estijos pernai priimtą įstatymą dėl vienalyčių porų partnerystės Vakarų komentatoriai įvertino kaip požymį, kad Estija nebepriklauso posovietiniam blokui, o Rusijos žmogaus teisių antipropaganda jos nebeveikia.

Lietuva yra pagarsėjusi priešingais bandymais. D.Šakalienė primena, kad į Lietuvos teisinę bazę net buvo bandoma „copy paste“ forma perkelti Rusijos iniciatyvas. Pavyzdžiui, pradinė Nepilnamečių apsaugos nuo viešosios informacijos poveikio įstatymo projekto versija ar bandymas uždrausti homoseksualumo propagandą buvo tvarkingai nukopijuotas nuo Rusijos, buvo kalbų ir dėl analogiško rusiškajam nevyriausybinių organizacijų veiklos ribojimo.

„Keista, bet antižmogaus teisių iniciatyvų sužydėjimas įvyko konservatorių valdymo metais, nors ši partija turėtų suvokti, kad žmogaus teisių ir laisvių apsauga yra kertinis akmuo Rusijos įtakos sulaikymo strategijoje, nes būtent per demokratiją ir pilietines laisves eina demarkacinė Rytų–Vakarų linija. Liūdna, kai brandą ir išmintį turinti rodyti partija renkasi populistinį kelią ir ne augina rinkėjų sąmoningumą, bet bėga iš paskos radikaliausiųjų stereotipiniams įsitikinimams“, – apgailestauja D.Šakalienė.

Žmogaus teisių gynėja lygina: lygiai taip pat mūsų televizijos bando prisitaikyti prie primityviausių visuomenės pomėgių ir jiems pataikauti, nors galėtų bandyti ugdyti mentalitetą ir estetinį suvokimą.

Taip, dauguma Vakarų Europos valstybių rinkosi evoliucinį kelią ir daugelis iniciatyvų – deinstitucionalizacijos, paramos LGBT bendruomenei – atėjo iš apačių, iš pačios visuomenės. Kai mes grįžome į Vakarų geopolitinę erdvę, šie pokyčiai jau buvo seniai įvykę, bet ar tai reiškia, kad turime laukti dar kelias kartas? D.Šakalienė primena, kad, pavyzdžiui, Estija pasirinko kitą kelią: suvokdami, jog kitos valstybės jau pažengusios labai toli ir Estija negali tiek laukti, nors didesnė visuomenės dalis kai kuriais klausimais nebuvo „už“, politikai nusprendė imtis iniciatyvos ir būti vedliais – priėmė žmogaus teises visiems ir visuomet užtikrinančius įstatymus ir lygia greta švietė visuomenę.

Estijos visuomenė toli gražu nebuvo vienareikšmiškai už vienalyčių porų partnerystės įteisinimą: „TNS Emor“ apklausos duomenimis, 34 proc. estų buvo „už“, tačiau net 58 proc. – „prieš“. Bet iki priimant įstatymą vyko didelė informacijos kampanija, daug diskusijų, o estų politikai nepabijojo ginti žmogaus teisių, net jei dėl to gali prarasti dalį rėmėjų.

Lietuvoje, kaip rodo „Veido“ užsakymu „Prime consulting“ atlikta apklausa, prieš homoseksualių asmenų santykių įteisinimą bet kokia juridine forma pasisako 62,8 proc. apklaustųjų, šiek tiek anksčiau surengtoje apklausoje tokių buvo 59,2 proc., taigi ne tiek jau smarkiai daugiau, nei buvo estų prieš pat įstatymo priėmimą. Ar mūsų parlamentinės partijos norėtų būti vedliais – priimti šiuolaikines demokratines nuostatas atitinkančią poziciją žmogaus teisių atžvilgiu ir aiškinti visuomenei, kaip pasielgė estai, ar laukti, kad visuomenė pribręs, ir tada priimti vieną ar kitą teisinį aktą?

Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovė J.Juškaitė apgailestauja, kad Lietuvoje nepajėgiama susitarti, kas mūsų visuomenei svarbu: „Politikai deklaruoja, kad jiems svarbus kiekvienas žmogus, net tokius politinius šūkius rinkimų kampanijoje iškelia. Tačiau realybėje net teisingumo ministras pareiškia, kad vienalytės šeimos – propaganda, tik atskiri atvejai, vadinasi, jam nerūpi tų žmonių likimas. Tokie neatsakingi pareiškimai neveda visuomenės į priekį. Laukiama, kada pati visuomenė pasikeis ir tada koks politikas iššoks ir pasakys „Aš – už jus“, taip siekdamas pasiimti jų balsus ir prisistatyti kaip žmogaus teisių gynėjas. O kur valstybės požiūris į tai, kur kokia vizija ar strategija?“

Pavyzdžiui, kai ne tik Vakarų pramogų pasaulis, bet ir nemažai autoritetingų Lietuvos žmonių atsuko nugarą talentingam lietuvių muzikantui Marijui Basanovui, įžeidinėjusiam homoseksualus, ir kai kurie politikai bandė pataikyti „į toną“. Bet kur jie buvo anksčiau?

„2004 m. sutarėme, į kurią pusę norime eiti: tapdami ES nariais prisiėmėme žmogaus teises užtikrinti visiems. Bet visuomenėje progresas vyksta, o aukštesniuose lygiuose – ne“, – apgailestauja Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė B.Sabatauskaitė.

Taip, visose šalyse žmogaus teisės – jautrus dalykas. Net tokiose liberaliose šalyse kaip Prancūzija kyla radikalių diskusijų ir net išpuolių. Viena vertus, nereikia dramatizuoti – visur yra radikalių pažiūrų žmonių, antra vertus, matome, kad trūksta švietimo šia tema. D.Šakalienė pastebi, kad visoje Europoje esama radikalėjimo šioje srityje, kai kurios partijos skatina ksenofobiją, rasizmą, homofobiją, tampa madinga aiškinti, kad Europos žmogaus teisių teismas yra blogybė.

„Nuo to mes, kaip ir kitos Europos valstybės, turime gintis. Turime deklaruoti, kad Lietuvoje visi lygūs ir kiekvienam žmogui visos teisės galioja visur ir visada, negali būti žmonių skaldymo ir rūšiavimo. Nesinorėtų, kad ir partijų susitarime įsipareigojimai būtų labai „išplauti“, liktų tik bendros frazės ar, ko Kremliaus ideologai ir siekia, kad būtų išardyta žmogaus teisių ir laisvių visuma, išsirinktos tik tos teisės, kurios mums patinka, ar teisės vienoms grupėms suteiktos, kitoms ne“, – pabrėžia D.Šakalienė.

Vis dėlto partijų susitarimo dėl žmogaus teisių virsmas iš drąsaus manifesto į kur kas aptakesnių nekonkrečių tezių kokteilį, kurį partijoms ir tai nedrąsu pasirašyti, rodo, kad civilizuotose demokratinėse šalyse priimtos žmogaus teisių aksiomos Lietuvoje – vis dar lyg egzotika. Nuo pirmos akimirkos, kai socialdemokratų valdomos Teisingumo ministerijos specialistų parengtas pirminis projektas, paremtas žmogaus teisių ir laisvių tarptautiniais dokumentais, kuriuos pasirašiusi ir Lietuva, pateko į politikų rankas, prasidėjo politikavimas.

Apmaudu lyginti net tų partijų, kurios pasiryžo diskutuoti dėl susitarimo, įsipareigojimų akipločio siaurėjimą po kiekvieno derybų raundo. O tezės, prieštaraujančios šiuo metu Seime išreikštai priešingai valiai, kelia abejonių, kuri politikų nuomonė – tikroji.

Akivaizdu, kad partijų susitarimas, jei ir būtų pasirašytas, nebus tas dokumentas, kuris parodys, jog mūsų valstybės politinis elitas – už visas žmogaus teises visiems žmonėms, kaip ir deklaruoja rinkimų plakatuose. Jie – tik už savo rinkėjų teises.

Socialdemokratai – susitarimo iniciatoriai, bet vienalytės poros jiems atrodo labiau propaganda nei realybė. Lenkų rinkimų akcija labai pažangi dėl žmogaus teisės į savo pavardę, bet nori atimti iš moters teisę nutraukti nėštumą. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai be perstojo įspėja apie gresiančius Rusijos bandymus daryti antidemokratinę įtaką Lietuvos žmonėms, bet ne ką skiriasi nuo Rusijos savo požiūriu į kai kurias žmogaus teises ir laisves, o nuo partijų susitarimo šiuo klausimu triukšmingai atsiribojo po pirmojo, dar neviešo turėjusio būti apsikeitimo nuomonėmis.

Partijos – už žmogaus teises. Bet tik savo elektorato ir tik tas, kurioms ginti nereikia pastangų.

Aušra Lėka

Tos pačios lyties porų santykius šeima pripažįsta vis daugiau Vakarų šalių

Pernai Danija paminėjo tos pačios lyties partnerystės įstatymo įsigaliojimo 25-metį. Ši šalis 1989 m. pirmoji pasaulyje priėmė tokį įstatymą. Dabar vienos lyties partnerystę teisiškai pripažįsta daugiau demokratinių šalių. Tokį įstatymą pernai pirmoji iš posovietinio bloko priėmė Estija.

Prireikė 12 metų, kad būtų pripažintos ir tos pačios lyties santuokos. Pirmieji 2001 m. jas įteisino Nyderlandai. Jų pavyzdžiu pasekė Belgija (2003 m.), Ispanija ir Kanada (2005 m.), vėliau Pietų Afrika, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija, Prancūzija, Naujoji Zelandija ir kitos šalys.

Šiemet JAV priimtas sprendimas tos pačios lyties santuokas pripažinti visose valstijose (ligi tol pripažinta trylikoje).

Daugelyje demokratinių šalių pastaruosius kelerius metus diskutuojama tik dėl tos pačios lyties porų teisės įsivaikinti vaikus, dirbtinio apvaisinimo ir pan. problemų.

Europos žemėlapis praktiškai skyla per pusę, o tradicinė Rytų ir Vakarų skirtis vėl išryškėja, kai kalba pasisuka apie vienos lyties asmenų santuokos ar civilinės partnerystės įteisinimą. Ar Europa kada nors sutars šiuo klausimu?

Už vienalytes santuokas pasisakančios grupės, vedamos prancūziškojo „Laisvė, lygybė, brolybė“ principo, teigia, kad XXI a. Europa turi išsivaduoti iš tradicinės ir neva pasenusios šeimos, kaip išskirtinai vyro ir moters sąjungos, sampratos gniaužtų. O konservatyvusis flangas atšauna, kad šeima yra gyvybės lopšys ir bet kokios visuomenės pamatas, todėl nevalia įstatymais sukurti to, kas prieštarauja gamtos principams.
Nepaisant to, vis daugiau Europos valstybių praplečia vienalyčių asmenų teises. Sykiu kyla ir piliečių pasipriešinimas, kurį galima pastebėti regint ne tik didėjantį radikalios dešinės partijų populiarumą, bet ir kur kas nuosaikesnių piliečių sujudimą. Pavyzdžiui, didžiosiose manifestacijose prieš vienalytes santuokas dalyvauja ir homoseksualūs asmenys, kurie pripažįsta, kad heteroseksualios ir homoseksualios poros iš esmės negali būti vienodos.

Procesai „pažangiose“ valstybėse
Nyderlandai 2000 m. tapo pirmąja valstybe, įteisinusia vienos lyties asmenų santuokas. Ši pirmoji domino kaladėlė atvėrė duris kitoms valstybėms priimti tokį patį sprendimą ar bent jau pradėti debatus dėl vienalyčių porų statuso visuomenėje. Naujausi pavyzdžiai Europoje – vienalytės santuokos įteisintos Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje.
Jungtinėje Karalystėje tos pačios lyties asmenų partnerystė, kuri teisiškai yra lygiavertė santuokai, įteisinta 2005-aisiais, o šiemet priimtas įstatymas, nuo kitų metų leisiantis ir susituokti. Iki šiol ne tik Konservatorių partijos viduje, bet ir visuomenėje vykusias diskusijas pertraukė premjeras ir partijos lyderis Davidas Cameronas, kuris pareiškė, kad homoseksualų santuokų klausimą „reikia išspręsti, ir reikia išspręsti kuo greičiau“, taip iš principo uždegdamas žalią šviesą gan sparčiam įstatymo priėmimui.
Pernai išrinktas Prancūzijos prezidentas socialistas Francois Hollandas jau rinkimų kampanijos metu žadėjo praplėsti homoseksualų teises. Šiuo ir kitais populistiniais pažadais laimėjęs rinkimus, o vėliau supykdęs visuomenę milžinišku pajamų mokesčiu turtingiesiems (tai buvo priežastis garsiam prancūzų aktoriui Gerard’ui Depardieu atsisakyti pilietybės), naujasis prezidentas visuomenės nuomonę sušvelnino paskatindamas debatus dėl homoseksualų santuokų ir įsivaikinimo klausimų. Netrukus, nepaisant didelio visuomenės priešinimosi, įstatymas ir šioje šalyje buvo priimtas.
Vis dėlto iniciatyvos, raginančios atliepti visuomenės pokyčius ir pripažinti, kad egzistuoja nauja, „moderni“ šeimos samprata, verčia klausti, ar teisingu keliu judama. Pavyzdžiui, Žaliųjų partija Nyderlanduose siekia įteisinti daugiau nei dviejų sutuoktinių šeimas. Teigiama, kad šalyje egzistuoja daugybė „rožinių šeimų“: skyrybos ir naujų antrųjų pusių atsiradimas lemia, kad vaikas turi ne tik biologinius tėvus; tas pats nutinka ir įsivaikinti susiruošusioms vienalytėms poroms. Todėl, „Spiegel“ apžvalgininko Benjamino Durro nuomone, tradicinis tėvo ir motinos modelis tampa pasenęs ir reikalauja būti performuotas.
O štai Vokietijoje, pirmoje Europos valstybėje, nuo šių metų lapkričio 1 d. įsigaliojo įstatymas, leidžiantis įrašyti į gimimo liudijimą neapibrėžtą „trečiąją lytį“. Šis žingsnis traktuojamas kaip būdas abiejų lyčių bruožų turintiems naujagimiams ateityje pasirinkti norimą lytį. „Spiegel“ teigimu, arčiausiai tokio įstatymo priėmimo yra Suomija. „Vokietijos žingsnis sudarys spaudimą veikti Briuseliui – tai tik į gera“, – teigia vokiečių dienraščio cituojamas Tarptautinės lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir interseksualų asociacijos Europos padalinio politikos skyriaus direktorius Silvanas Agiustas.

Siekiama įteisinti ir per „galines duris“
2010 m. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimtas Berlinguerio raportas, kuriame išsakomas parama Europos Komisijos siekiams „įgalinti valstybes abipusiškai pripažinti civilinį statusą nurodančius dokumentus“. „European Dignity Watch“ teigimu, šis dokumentas yra pirmas žingsnis siekiant pripažinti vienalyčių asmenų santuoką visos ES mastu.
Jo pagrindu EP buvo parengtas „kelionės žemėlapis“ – planas, turintis padėti sukurti teisinę civilinio statuso suvienodinimo ES bazę, kuris bus svarstomas šį lapkritį. Dokumente teigiama, kad šiandien ES tebėra įvairių kliūčių laisvam asmenų judėjimui užtikrinti, todėl būtina imtis priemonių, kad šios kliūtys būtų pradėtos naikinti. Tačiau kyla rimta dilema: ar gali ES nustatyti prievolę valstybei, kurioje vienalytės santuokos nėra leidžiamos, pripažinti tokios santuokos statusą, jei ji įvyko kitoje ES valstybėje.
Skeptiškai į šią iniciatyvą žiūrintieji teigia, kad tai akivaizdus vieno kertinių ES principų – subsidiarumo pažeidimas. Negana to, toks veiksmas gali paskatinti „vedybų turizmą“, kai piliečiai vyks į vienalytes santuokas įteisinusias šalis susituokti ir grįžę į savo valstybę reikalaus šio statuso pripažinimo. Galiausiai tradicinių vertybių gynėjai pripažįsta skirtingas ES narių visuomenių moralines normas, todėl tokiais klausimais ES biurokratai spręsti neturi teisės.

Refleksijos stoka lemia tolerancijos trūkumą ir abejingumą kito asmens poreikiams, nes tokie žmonės neturi kitokio pasirinkimo, tik stiprinti savastį menkindami ar nuteisdami kitą.

Pamenate šiuos žodžius? Ir kas jų autorius? Nesu tikras, kad tą girdėjo visi, tačiau verta priminti, kad juos pasakė žmogus, atstovaujantis institucijai, kurią patys homoseksualai neretai kaltina jų puolimu ir smerkimu. Taip, tą ištarė Katalikų bažnyčios galva popiežius Pranciškus. Beje, jis nebuvo originalus. Mat Jėzus Kristus tokius pačius žodžius pasakė, kai buvo paprašytas žmogaus iš minios liepti jo broliui pasidalyti turtu. Atsakymas buvo paprastas: „Žmogaus, kas gi mane skyrė jūsų teisėju?“
Tolerantiška ir humaniška… Tik ne visuomet nuolat save progresyvia vadinančios ir aukštinančios šiandieninės visuomenės atstovai nori išgirsti ir pripažinti, kad atsilikėliais jų laikomi tikintieji ar jų vadovai gali būti gerokai progresyvesni už pačius „progresyviuosius“. Čia užsimezga pagrindinis konfliktas, kurį ir norėčiau pagvildenti.
Ne apie gėjus kalbėsiu. Manau, kad popiežiaus ištarti žodžiai sukuria precedentą apskritai pasvarstyti, ar slėpdamiesi už didingų progreso, šviesos ir pažangos šūkių mes netampame savęs pačių įkaitais, tapdami tais pačiais „atsilikėliais“ ir nesugebėdami išgirsti bei suprasti kito, bet greičiau nuvertindami ne tik jo nuomonę, bet ir jį patį.
Taip jau nutinka, kad mūsų šalyje, nors gal tai ir nėra vien mūsų išskirtinė savybė, nuolat įvyksta keistokų susidūrimų ir ginčų, kai nuolat kertasi dvi nuomonės, o oponentai neretai nepasitenkina vien žodiniais debatais, bet pasitelkia ir gatvės kovų atributus. Net ir vizualioji žiniasklaida, plačiausiai atstovaujama televizijos, reitingų viršūnėse išlaiko tas laidas, kuriose vienas priešais kitą sėdi du besiginčijantys ir visiškai priešingas nuomones išsakantys dalyviai.
Pastaruoju metu dvikovos prarado žavesį, kraujo norisi daugiau, tad populiarėja laidos, kuriose rungiasi jau žmonių grupės, o jei dar ir lieka kur du oponentai, tai už jų nugarų susėda gausi rėmėjų gvardija. Ačiū Dievui, publika dar kol kas kiloja raudonas ar žalias vėliavėles, išreikšdama savo nuomonę, bet nenustebčiau, jei kokie nors pasimėtymai stiklinėmis, kaip nutiko per Seimo rinkimų debatus, taptų televizijos ginčų kasdienybe.
Nepajėgdami sutilpti į televizorių ekranus, visi norintieji pakovoti šiandien jau turi sąlygas tą padaryti gatvėse. Anksčiau gatvės muštynės buvo laikomos normalaus gyvenimo užribiu ir dažniausiai naktimis nosis vieni kitiems sugurinantys veikėjai ataušdavo areštinėse, o dabar tokios kovos jau tampa kasdienybe. Prisiminkime homoseksualų eitynes liepos gale, ir įrodymų nebereikės. O jei tame dalyvauja ir Seimo nariai, tai kartais ką nors gatvėje padaužyti tampa ir visai legalu. Maža to, gatvių kovos kai kam apskritai padeda suburti partijas ir nusėsti to paties Seimo suolus.
Žodžiu, mūsų kultūros ir diskusijų lygis smarkiai „kyla“, todėl apie toleranciją ir kito supratimą kalbėti tampa net nejauku. O normalioje žmonių bendrijoje šie bruožai turėtų būti labiausiai vertinami. Bet kaip pasakytų tūlas dėmesio trokštantis narcizas: „Kaip aš pakliūsiu į ekraną, jei neišsiplūsiu ir neprakeiksiu kokio nors teisėjų ar pedofilų klano, ar neįsivelsiu į gatvės kovas homoseksualų eisenos metu?“ O juk taip gražu, kai tave ant rankų neša pareigūnai, sušukti: „Už Lietuvą, vyrai…“ O už kokią Lietuvą, deja, žmogelis pasakyti nespėjo… Tai ir spėkim dabar patys: už tą, kurioje reikia nuolat tvatyti artimą savo, ar už tą, kurioje kito žmogaus nuomonė ir išgyvenimai svarbūs kiekvienam?
Grįšiu prie dviejų bruožų, apie kuriuos pradėjau ką tik kalbėti, ir vėl pasitelksiu profesinę kalbą. Psichoanalizėje mes ne tik bandome sudėlioti diagnozes, atrasti vidinius konfliktus ir jų sprendimo būdus, bet ir įvardijame brandaus žmogaus savybes, tikėdamiesi, kad iš mūsų kabineto žmogus išeis gerokai labiau prie jų priartėjęs.
Taigi šiandien manoma, kad brandus yra tas, kuriam būdinga tolerancija ir refleksija. Pirmasis bruožas visiems puikiai žinomas, tačiau antrasis neretai pamirštamas. O refleksija yra turbūt didžiausia vertybė, kurią mes galime gauti iš šeimos, įžengdami į suaugusio žmogaus gyvenimą. Tai, beje, gebėjimas ne tik jausti kito žmogaus jausmus, bet ir suvokti jo poreikius, ketinimus, gerbti jį, taip pat pajėgti ir į save pažvelgti kitų akimis. Žinoma, be refleksijos niekuomet nebus ir tolerancijos.
Deja, neretai mes tos dovanos iš savo šeimų neatsinešame. Susidūrę su nuvertinimu, kurį neretai patiriame, kai mums primena, kad esame per maži ką nors suprasti, neišklausyti, nepamatyti ir neužjausti, ką jau kalbėti apie prievartą, smurtą ar kitokį traumavimą, vaikai įžengia į suaugusiojo pasaulį nešini bejėgystės ir nepasitikėjimo savimi našta, todėl pritvinkę pykčio ir pagiežos. Pasaulis tuomet nėra vieta, kurioje reikia kitus suprasti, – jame reikia pačiam išsikovoti vietą po saule…
Todėl ir manoma, kad labiausiai kitus žemina ir su kitokia nuomone kovoja ne šiaip sau tolerancijos stokojantieji, bet tie, kurių viduje slypi silpna, nebrandi ir labai trapi savastis. Ir jie nieko negali padaryti su savimi, nes niekas neišmokė jų reflektuoti kitą ar pažvelgti į save iš šalies. Kažin ar labai laimingas būtų tautietis, jei pajėgtų adekvačiai įvertinti situaciją ir pamatytų save iš šalies, išnešamą ant pareigūnų rankų.
Refleksijos stoka lemia tolerancijos trūkumą ir abejingumą kito asmens poreikiams, nes tokie žmonės neturi kitokio pasirinkimo, tik stiprinti savastį menkindami ar nuteisdami kitą. Kategoriškumas iš tikrųjų sukuria gerokai didesnį saugumą, bet jis atima laisvę. Laisvę abejoti, klysti, keisti nuomonę ir išgirsti kitą… O mes, atrodo, iš tikrųjų tampame vidinės nelaisvės įkaitais, akimirksniu pasmerkdami ar nuteisdami kitą.
Deja, refleksija ir tolerancija iš dangaus nenukris. Kartais reikia, kad kas nors jos pamokytų ar parodytų pavyzdį. Tokį, kokį parodė popiežius, ištardamas sakralinę frazę: „Kas aš toks, kad teisčiau (žmogų)…“ Tik ar pajėgus šią frazę išgirsti tūlas nebrandus žmogelis? Ir ar pajėgi šią frazę išgirsti nebrandi, bet „progresyvi“ visuomenė, kuri vis dar tą patį popiežių laiko istorijos reliktu? O juk dar Aristotelis sakė, kad netolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios visuomenės požymiai.

Šiandien manoma, kad brandus yra tas žmogus, kuriam būdinga tolerancija ir refleksija.

Kokiu keliu žengti Lietuvai: toleruoti homoseksualus ir suteikti jiems lygias teises ar ir toliau ignoruoti jų egzistavimą bei stumti į visuomenės užribį?

Stokholmo centras, Sergelio aikštė, moderniausias Švedijoje kultūros centras su biblioteka, parodų salėmis, edukacinių užsiėmimų erdvėmis ir restoranais. Artėja pietų metas, todėl vis daugiau lankytojų ima būriuotis vienoje kultūros centro kavinių. Prie staliukų sėdi pensininkai, skaitantys laikraščius, paauglių grupelės, vyrai ir moterys su mažamečiais vaikais. Bet mūsų, žurnalistų iš Rytų Europos, dėmesį prikausto kas kita: dvi maždaug trisdešimties metų moterys, iš pradžių tiesiog sėdėjusios viena šalia kitos prie staliuko, staiga prisiglaudžia ir pradeda bučiuotis.
Moterų bučinys ilgas ir aistringas, tačiau niekas į tai nekreipia nė menkiausio dėmesio. Pensininkai toliau skaito laikraščius, mamos geria kavą, paaugliai šnekučiuojasi, vaikai zuja aplink staliukus. Tik žurnalistai iš Rytų Europos, niekada nematę tokių vaizdų savo šalyse, iš nuostabos negali atitraukti akių.
Nors gyvename pasaulyje be sienų, kur bet kokios ribos tarp skirtingų valstybių ir tautų vis labiau nyksta, Švedijoje pajunti, kad Lietuvoje, priklausančioje tai pačiai Europos šeimai, tebegalioja visai kiti gyvenimo standartai.
Lietuva homoseksualius santykius dekriminalizavo prieš dvidešimtmetį, Švedija tą padarė prieš šešiasdešimt metų. Lietuvoje, vienu aukščiausių homofobijos rodiklių išsiskiriančioje šalyje, homoseksualūs asmenys gyvena nematomą, izoliuotą gyvenimą ir yra stumiami į visuomenės užribį, o Švedijoje jie turi tokias pat teises kaip ir heteroseksualai. 1995 m. Švedijoje įteisinta tos pačios lyties porų partnerystė, 2003 m. joms suteiktos tokios pat teisės, kaip ir skirtingų lyčių poroms, įvaikinti vaikus ar tapti jų globėjais, 2005 m. įteisintos lesbiečių porų apvaisinimo procedūros, na, o 2009 m. santuoka Švedijoje tapo neutrali lyties atžvilgiu ir tos pačios lyties poros įgijo teisę susituokti, taip pat ir bažnyčioje.
39 metų Karin, Švedijos užsienio reikalų ministerijos tarnautoja, ir 40 metų Sara, vadybininkė, mielai sutiko papasakoti apie savo santykius ir pasidalyti vestuvių, kurias atšventė prieš keletą metų, nuotraukomis.
Moterys susipažino prieš penketą metų per socialinius tinklus. „Mes greitai tapome pora, pradėjome kartu gyventi ir kurti savo šeimą. Šiandien kartu turime du vaikus, – pasakoja Karin. – Mes abi visada norėjome turėti vaikų ir šiandien auginame dukrą ir sūnų.“
Karin priduria, kad motinystė ir santykiai su kita moterimi jai niekada neatrodė nesuderinama. Abi moterys pastojo pasinaudodamos donoro sperma, išnešiojo ir pagimdė vaikus. „Mes abi laikome save abiejų vaikų motinomis ir jie abu mus vadina mamomis. Mūsų šeimoje nėra tėvo. Nutarėme, kad tik mes dvi būsime savo vaikų tėvai, ir nenorėjome, kad kas nors kitas būtų įtrauktas, – atvirai pasakoja Karin. – Jei kas nors manęs paklaustų, ar mano vaikams nereikia tėvo (nors iki šiol to dar niekas nėra klausęs), aš atsakyčiau, jog ne, nes nemanau, kad jiems jo reikia. Mano vaikai turi dvi mamas, kurios juos myli ir rūpinasi su didžiausiu atsidavimu. Mes esame daugiau nei pajėgios savo vaikams duoti viską, ko jiems reikia.“
Pašnekovės tvirtina savo kasdieniame gyvenime niekada nesusiduriančios nei su visuomenės netolerancija, nei su diskriminacija dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos.
Karin ir Sara tai sieja su didžiuliu teisiniu progresu gėjų, lesbiečių ir biseksualų lygybės atžvilgiu, kuris Švedijoje įvyko per pastaruosius tris dešimtmečius. „Manau, mano karta gali būti pirmoji, kuri užaugo jausdama, kad būti homoseksualiam ar biseksualiam yra visiškai gerai ir kad tavo gyvenimas dėl to neturi kaip nors nukentėti. Tiesa, negalėčiau šito pasakyti ir apie translyčius asmenis. Diskriminacija, nukreipta prieš homoseksualius, biseksualius ir translyčius žmones, Švedijoje dar nėra iki galo pažabota.“

Homoseksualų lygybė tapo žmogaus teisių objektu

Bet grįžkime į Lietuvą. Kodėl čia nematome už rankų susikabinusių tos pačios lyties porų? „Ne todėl, kad jų nėra – homoseksualių žmonių Lietuvoje yra turbūt ne mažiau nei kur nors kitur, – o todėl, kad tokios poros tiesiog slepiasi, nedrįsta rodyti savo jausmų dėl didžiulio visuomenės priešiškumo“, – sako 29 metų homoseksuali vilnietė Indrė (vardas pakeistas), dirbanti vienoje sostinės bendrovių pardavimo vadybininke. Ji ir jos bendraamžė draugė sutiko duoti interviu, tačiau prašė neskelbti tikrųjų vardų. Moterys baiminasi neigiamų pasekmių savo asmeniniam gyvenimui ir karjerai, kurių gali turėti toks viešumas.
Pasak Indrės, jos su gyvenimo drauge (pavadinkime ją Donata) viešumoje elgiasi labiau kaip draugės, kurias sieja tik platoniški santykiai, nei kaip mylimosios. Abi moterys prisipažįsta, kad viešoje vietoje pasibučiuoti ar paimti vienai kitos ranką būtų nejauku. Indrė pastebėjo, kad net būdamos savo namuose tarp draugų, kuriems žinomi jų homoseksualūs santykiai, jos varžosi rodyti jausmus. Moterys pora tapo daugiau nei prieš trejus metus.
„Man buvo apie vienuolika metų, kai supratau, kad manęs netraukia berniukai. Tačiau iš tikrųjų savo homoseksualumą pripažinau tik būdama devyniolikos. Ilgą laiką dėl to kompleksavau, jaučiau didžiulę vidinę homofobiją. Tėvams buvo sunku suprasti, kodėl man nepatinka vyrai, jie bandė mane pakeisti, atvesti į „doros kelią“, – pasakoja Indrė.
Donata, dirbanti valstybės tarnautoja teisės srityje, trauką tai pačiai lyčiai taip pat pajuto dar vaikystėje. Suaugusi ji niekada negalėjo prisileisti net minties apie artimą bendravimą su vyrais.

Šią savaitę Vilniuje vyks homoseksualių asmenų paradas. Tokios eitynės mūsų šalyje nuolat sukelia aštrias diskusijas. Piktais žodžiais skirtingos interesų grupės svaidėsi ir tebesisvaido ne savaitę iki parado, o visą pastarąjį pusmetį.

Kodėl taip yra? Todėl, kad abi pusės perlenkia lazdą: homoseksualūs asmenys reikalauja išskirtinių teisių ir dirbtinai nori parodyti, kad Lietuvoje jie yra skriaudžiami, o smerkiantiesiems homoseksualus niekaip nepavyksta išlaikyti tolerancijos egzamino.
Tai patvirtina pati naujausia “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atlikta sociologinė apklausa. Daugiau nei pusė apklaustųjų net nebando vaidinti ir patvirtina esantys netolerantiški homoseksualiems asmenims ir kitų seksualinių mažumų atstovams. O tolerantiški, pasirodo, tėra tik ketvirtadalis respondentų.
Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, į šį klausimą apklausiamieji reagavo ypač audringai: “Dauguma apklausos dalyvių pabrėžė, kad toji tolerancija taip pat turi turėti ribas. Nemaža dalis minėjo, kad seksualinis asmens gyvenimas/būdas yra kiekvieno asmeninis reikalas ir niekas niekam netrukdo, kol tai nėra pradedama viešai reklamuoti ir primetinėti savo vertybių kitiems. Iš respondentų pasisakymų galime daryti prielaidą, kad tolerancijos būtų daugiau, jei viešai ir akiplėšiškai nebūtų reklamuojamas mažumų, būtent mažumų, gyvenimo būdas.”

Kaip manote, ar jūs esate tolerantiškas(-a) homoseksualiems asmenims ir kitų seksualinių mažumų atstovams? (proc.)

Manau, kad esu netolerantiškas(-a)    54,8
Manau, kad esu tolerantiškas(-a)    25,2
Man tai nerūpi    17,4
Nežinau / neturiu nuomonės    2,6

Kaip manote, ar jūs esate tolerantiškas(-a) kitų rasių, kitų tautybių ir kito tikėjimo žmonėms? (proc.)

Tolerantiškas(-a) esu ne visoms paminėtoms žmonių grupėms    42,8
Taip, esu tolerantiškas(-a)    35,4
Ne, nesu tolerantiškas(-a)    21
Nežinau / neturiu nuomonės    0,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. liepos 8–10 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Homoseksualių žmonių pasirinkta taktika, kaip šiemet atkreipti dėmesį į savo problemas, yra destruktyvi.

Nors bus daugybė manančiųjų kitaip, iš tiesų tolerantiškumo Lietuvoje pamažu daugėja ir dabar yra nepalyginti daugiau nei prieš penkiolika metų. Tada kiekvieną juodaodį dauguma lietuvių nužvelgdavo, o kas dešimtas dar ir kokią repliką mestelėdavo. Tada homoseksualūs žmonės bijodavo prasitarti, kad tokie yra, nes aplinkinių reakcija būdavo neprognozuojama, o sociologinės apklausos liudijo, kad lietuviai nekenčia ar bent nemėgsta kitokių nei jie patys ir nenorėtų gyventi kaimynystėje su tais kitokiais žmonėmis.
Dabar vaizdas jau kitoks: tarp mūsų gali vaikščioti kokios tik nori rasės, tautybės ar lytinės orientacijos žmonės, ir aplinkinių reakcija – daugiau mažiau adekvati. Gal dar ne visai tokia kaip Šveicarijoje, Švedijoje ar Jungtinėje Karalystėje, tačiau pažanga neabejotina.
Tai lemia kelios priežastys: pirma, kartų kaita (jaunajai kartai nebeįskiepytas netolerancijos genas). Antra, tai, kad dauguma lietuvių jau yra pakeliavę po pasaulį ir išėję tolerancijos bei kultūros pradžiamokslį. Trečia, dauguma ankstesnių tolerancijos priešininkų ir skeptikų patys savo akimis pamatė, kad kitokie nei jie asmenys yra padorūs, išmintingi, malonūs bei daug pasiekę žmonės ir nusipelno pagarbos, o ne patyčių.
Taigi, viskas taip natūraliai vystytųsi, ir dar po 10–15 metų lietuviai savo tolerantiškumu kitokiems praktiškai nebesiskirtų nuo vakariečių, o visiems kitų tautybių, tikėjimų, kitokios rasės ir orientacijos žmonėms Lietuva būtų puiki vieta gyventi ar svečiuotis. Žinoma, visada bus visokių gražulių ir uokų, bet kur jų nėra.
Tačiau liūdniausia, jog dabar gražulių ir uokų metodus ima naudoti tie, kurie labiausiai rėkia, kad lietuviai jų atžvilgiu netolerantiški. Kalbu apie homoseksualius žmones. Šiemet jie nusprendė į ugnį įpilti net keletą statinių žibalo. Pirmiausia paskelbė, kad po trejų metų pertraukos Vilniuje vėl surengs paradą. Antra, jį būtinai rengs tada, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Trečia, savo paradą jie būtinai nori rengti sostinės Gedimino prospekte ir žygiuoti nuo Seimo iki Katedros. Ketvirta, visais savo žygiais jie stengsis parodyti, kokie lietuviai yra netolerantiški.
O negalima be viso to? Tiesiog ramiai? Nes dabar patys homoseksualai tyčia provokuoja. Vilniaus miesto valdžia siūlo žingsniuoti Upės gatve, bet jie reikalauja centrinio sostinės prospekto. O kodėl tik jo? Galima būtų pareikalauti paradą surengti, tarkime, Seimo rūmuose arba Katedroje, o gal net pražygiuoti pro Aušros vartus. Juk taip dėmesį pavyktų atkreipti dar labiau.
Kokios tokio provokatyvaus homoseksualų aktyvistų elgesio pasekmės? Tikrai nekokios: jie subjauros Lietuvos įvaizdį, sumažins heteroseksualų tolerancijos jiems laipsnį, vėl iškels ant bangos visokius gražulius ir kitus rėksnius, na, ir pakenks sau. Nors tikslą, kaip suprantu, jie išsikėlę ne visai tokį.
Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonka pareiškė, kad noras homoseksualų eitynes nukelti į Upės gatvę yra pavojingas precedentas, kai savivaldybė bando suformuoti rezervatą nepatogioms socialinėms grupėms. Bet gal yra ne visai taip, juk, tarkime, heteroseksualai nebando savo paradų rengti sostinės Gedimino prospekte. Nebando net ir Upės gatvėje.
Kad ir kaip ten būtų, aišku viena, kad homoseksualių žmonių pasirinkta taktika, kaip šiemet atkreipti dėmesį į savo problemas, yra destruktyvi ir rezultatai bus gerokai prastesni, nei būtų buvę tiesiog ramiai gyvenant savo gyvenimą ir neaudrinant piktų bei radikaliai nusiteikusių žmonių.

Baudas už homoseksualumo propagavimą siekiantis numatyti parlamentaras Petras Gražulis prašo Lietuvos tradicinių religinių bendruomenių vadovų paramos.

P.Gražulis antradienį pranešė, kad kartu su grupe parlamentarų kreipėsi į katalikų, rusų stačiatikių, evangelikų liuteronų ir kitų konfesijų vadovus laišku, kuriuo prašoma viešai paraginti Seimo narius pritarti projektui dėl administracinės atsakomybės už homoseksualių santykių propagavimą.

P.Gražulio teigimu, siūlomo projekto nuostatos atitinka bažnyčių vadovų išsakytą bendrą poziciją, jog “santuokos pagrindu sukurta šeima yra bažnyčios ir valstybės pamatas”.

“Tik santuoka grindžiamoje šeimoje yra terpė, kurioje žmogus gali būti oriai pradėtas, gimti, bręsti ir tobulėti. Tačiau šiai šeimos misijai šiandien trukdo klaidingas laisvės suvokimas, leidžiantis santuoka grįstai šeimai prilyginti kitas “sąjungas”, bendrą sugyvenimą ar partnerystę”, – išplatintame pranešime cituojamas P.Gražulis.

Užtarėjų valstybės institucijose “tvarkiečio” P.Gražulio siūlymas įtvirtinti administracinę atsakomybę už viešą homoseksualių santykių propagavimą neranda.

Vyriausybė pateikė išvadą, kad projekto nuostatos prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams.

Europos teisės departamentas konstatavo, kad projekto nuostatos suponuoja tai, jog “akivaizdžiai turėtų būti vertintina kaip nediskriminavimo dėl seksualinės orientacijos principo pažeidimas”.

Seimas po pateikimo yra pritaręs P.Gražulio inicijuotoms Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisų projektui, kuriuo numatoma “už viešą homoseksualių santykių propagavimą” bausti nuo 2 tūkst. iki 10 tūkst. litų bauda. Dėl įstatymo projekto priėmimo dar nebalsuota.

Parlamentaras aiškino, jog jo teikiamos pataisos tikslas – įtvirtinti, jog “už teisingos ir darnios visuomenės vertybių viešą niekinimą, viešą raginimą jas niekinti būtų įtvirtinta administracinė atsakomybė”.

Reaguodamas į P.Gražulio iniciatyvą Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria tiesiogiai paragino Lietuvos Seimą nepriimti įstatymo, numatančio baudas už homoseksualių santykių propagavimą, o prezidentei siūlė jį vetuoti, jei bus priimtas.

Numačiusi baudas už homoseksualių santykių propagavimą, Lietuva pažeistų tarptautinę ir Europos Sąjungos (ES) teisę, tvirtina Teisingumo ministerija.

“Įstatymo projekto nuostatos prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek ES teisės aktams”, – rašoma ministerijos parengtame Vyriausybės nutarimo projekte.

Dokumente teigiama, kad siūlomos pataisos taip pat prieštarauja Lietuvos konstitucinėmis nuostatoms ir yra diskriminacinės asmenų seksualinės orientacijos pagrindu.

Projektą parengusi Teisingumo ministerija siūlys Vyriausybei pateikti neigiamą išvadą dėl įstatymo projekto, kuris numatytų, jog “viešas homoseksualių santykių propagavimas užtraukia baudą nuo 2 tūkst. iki 10 tūkst. litų”.

Šiam projektui Seimas yra pritaręs po pateikimo, kad jis būtų priimtas, reikia dar dviejų balsavimų. Lietuva dėl projekto jau sulaukė tarptautinės kritikos, jį pasmerkė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Projekto autorius parlamentaras Petras Gražulis tvirtina, kad priėmus įstatymą būtų uždraustas jaunimui kenksmingos informacijos skleidimas, įskaitant homoseksualų eitynes. Aiškinamajame rašte Seimo narys teigia, kad “baudžiama būtų ne už kitokią seksualinę orientaciją, bet tik už visuomenės dorovei prieštaraujančių kitų seksualinių orientacijų propagavimą”.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius pirmadienį žurnalistams sakė, kad įstatyme ir jį lydinčiuose dokumentuose painiojamos sąvokos, neaiškus įstatymo tikslas.

Ministras sakė remiantis šeimos vertybių gynimą, tačiau nemano, jog P.Gražulio siūlymai riboti viešus renginius kaip nors su tuo susiję.

“Esu visiškai palaikantis, kai kalbama, kad visuomenėje yra tam tikros vertybės, yra šeimos vertybės, ir jos turi būti ginamos. Manau, kad yra absoliučiai nenormalu, kai žmonės baidosi kaimynų didelių šeimų – pagal apklausas, tai vyksta”, – sakė R.Šimašius.

“Tačiau man visiškai nesuprantama, kuo, sakykime, piketai ar demonstracijos, išreiškiantys vienokį ar kitokį požiūrį, su kuriuo ne visi iš mūsų sutinkame, kuo tai susiję su vertybių saugojimu ar gynimu”, – pridūrė ministras.

Teisingumo ministerijos parengtame dokumente rašoma, kad neaiški įstatymo projekte vartojama “viešo propagavimo” sąvoka, neaptarta, ką ji apima ir už kokias konkrečias veikas turėtų būti baudžiama.

Projekte minimi diskriminaciją draudžiantys tarptautiniai teisės aktai – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Ministerija pabrėžia, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės turi pareigą užtikrinti teisę į įvairius taikius viešus nuomonės reiškimo būdus, taip pat ir demonstracijas, nepaisant to, kad ta nuomonė gali būti erzinanti, šokiruojanti ar net įžeisti asmenis, manančius kitaip.

Be to, nurodoma, kad pernai Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė rekomendaciją, kurioje valstybės įpareigojamos užtikrinti seksualinėms mažumoms galimybes veiksmingai įgyvendinti jų teisę į saviraiškos laivę ir teisę į taikius susirinkimus.

Ministerija pabrėžia, kad Lietuvai ratifikavus ES Lisabonos sutartį, tapo privaloma laikytis ES pagrindinių teisių chartijos, kuri draudžia bet kokią diskriminaciją, įskaitant dėl seksualinės orientacijos.

“Įstatymo projekte siūlomi Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, nustatantys administracinę atsakomybę už viešą homoseksualių santykių propagavimą, prieštarauja tiek tarptautiniams, tiek Europos Sąjungos teisės aktams, tiek Lietuvos Respublikos konstitucinėms nuostatoms ir laikytini diskriminaciniais asmenų seksualinės orientacijos pagrindu”, – rašoma dokumente.

Klausimas dėl Lietuvos Seime svarstomo įstatymo projekto turėtų būti iškeltas ir šį mėnesį vyksiančioje Europos Parlamento sesijoje Strasbūre, kur savo poziciją turėtų išdėstyti ir Europos Komisijos atstovas.

Siūlymas reglamentuoti skirtingų šalių piliečių skyrybų procesą Europos Sąjungoje (ES) netenkina Lietuvos, nes jame nėra saugiklių, kurie leistų ignoruoti tos pačios lyties asmenų santuokas.

Lietuva šį mėnesį neprisijungė prie 14 ES valstybių narių, kurios nutarė bendrai reglamentuoti ištuokų taikymą, nes siūlomame reglamente nėra viešosios tvarkos išlygos. Projektas įtvirtina, jog pačios išsituokiančios poros galėtų pasirinkti, kurios valstybės teisę taikyti.

Šis teisės aktas būtų priimamas tvirtesnio bendradarbiavimo srityje, o ne vienbalsiai, visų ES narių.

Vidaus reikalų ir teisingumo ministrų tarybos posėdyje šiuo klausimu dalyvavęs teisingumo viceministras Tomas Vaitkevičius sako, kad teisingumo eurokomisarės Viviane Reding iniciatyva išbraukus viešosios tvarkos išlygą, Lietuvai taikant reglamentą gali tekti nagrinėti ir tos pačios lyties asmenų santuokų skyrybos bylas, nors tokios santuokos Lietuvoje nepripažįstamos.

“Didžiausias ginčas yra tarp šalių ir Europos Komisijos bei prisijungusių šalių dėl viešosios tvarkos išlygos, kuri numatytų, kad šalys gali atsisakyti taikyti savo teisę skyryboms ar vadovaujantis savo teise nagrinėti skyrybų bylas, kai toks reglamento taikymas būtų aiškiai nesuderinamas teismo vietos valstybės viešąja tvarka”, – BNS sakė teisingumo viceministras.

“Jeigu išlygos nebūtų, taikant reglamentą galėtų kilti tokios situacijos, kai Lietuvos teismai turėtų nagrinėti tos pačios lyties asmenų skyrybų bylas ir, kadangi Lietuvoje tokios santuokos nėra pripažįstamos, manome, kad galėtų kilti akivaizdžios problemos ir būtent susijusios su viešąja tvarka, su papročiais, su tam tikromis visuomenei priimtinomis nuostatomis”, – teigė T.Vaitkevičius.

Anot viceministro, posėdyje buvo nuspręsta leisti tvirtesnio bendradarbiavimo, kaip teisinio instituto, įgyvendinimą. Tam dar turi pritarti Europos Parlamentas.

“Toliau vyks pačio reglamento rengimas. Koks jis ir kokios nuostatos bus įtvirtintos, kol kas mes nežinome, tai ir lėmė mūsų neprisijungimą prie tų šalių”, – sakė viceministras.

Susitarimą yra pasirašiusios 14 valstybių: Austrija, Belgija, Bulgarija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Rumunija, Slovėnija ir Ispanija.

Pasiūlymo kritikai yra minėję, kad glaudesnio bendradarbiavimo srityje priimtas pasiūlymas gali sukurti Europą, kurioje vienos valstybės greičiau “judėtų” už kitas ir tai prieštarautų pačios ES esmei, nes teisės aktas būtų taikomas tik prisijungusiose valstybėse.

“Yra tos grėsmės, ir mes jas vertiname. Savo pasisakyme aš akcentavau tai, kad rengiant reglamento tekstą ir apsisprendžiant dėl jo turi būti padaromas išsamus poveikio vertinimas akcentuojant, ar tai neatsilieps kitoms šalims”, – kalbėjo viceministras.

Anot jo, šias grėsmes yra įvertinęs tiek Seimas, tiek Seimo Europos reikalų komitetas.

Seksualinių mažumų eitynių Vilniui reikia ne tik todėl, kad kasdien sulaukiame pastabų iš įvairių tarptautinių organizacijų, jog turime paisyti šių asmenų teisės į taikius susirinkimus. Seksualinės mažumos savo teisių laikytis Vakarų visuomenes išmokė dar praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje.

Įvairių mokslininkų vertinimais, visuomenėje būna nuo kelių iki keliolikos procentų asmenų, kurie yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Lietuvoje jų gali būti apie 200 tūkst.

Pasaulyje seniai žinoma, kad tuo negalima nei užsikrėsti, nei paveikti heteroseksualių asmenų orientacijos intensyviai reklamuojant seksualinių mažumų orientaciją. Tie žmonės tokie gimsta ir tokie miršta.Praėjusiame šimtmetyje Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme buvo išnagrinėtos kelios bylos prieš Didžiąją Britaniją bei Airiją. Šiose šalyse dar septintajame dešimtmetyje homoseksualai buvo diskriminuojami ar kriminalizuojami. Teismas nurodė, kad šių asmenų diskriminavimas, draudimas jiems atskleisti savo tapatybę ar nepalankios visuomenės nuomonės formavimas apie homoseksualizmą homoseksualiems asmenims sukelia gilią depresiją ir vienatvę, o tai lemia psichikos ligas, kriminalinį elgesį. Vakarų visuomenės buvo įtikintos, kad šie asmenys turi teisę nebūti persekiojami, turi teisę naudotis visomis piliečių teisėmis. Toks yra visos visuomenės interesas. Ar du trečdaliai Lietuvos visuomenės, vis dar pasisakantys prieš seksualinių mažumų pilietines teises, taip pat turi apsispręsti, ar jiems svarbu 200 tūkst. bendrapiliečių galimybė jaustis visaverčiais?

Vilniui reikia homoseksualų parado ir todėl, kad galėtume įsitikinti, kokia yra Lietuvos homoseksualų kultūra. Ar tikrai šie piliečiai nori eisenos tam, kad pasinaudotų savo konstitucine teise į taikius susirinkimus ir naudotų šią eiseną savo pilietinių teisių gynybai, siekdami netrukdomai harmoningai ir darniai gyventi Lietuvos visuomenėje. Ar vis dėlto homoseksualų paradas savo turiniu ir jo dalyvių elgsena siekia mesti visuomenei iššūkį, kaip tai dažnai nutinka Vakarų valstybėse, sureikšminant savo lytiškumą, seksualumą.
Toks elgesys gali būti pripažintas kaip informacija, daranti žalą nepilnamečiams. Vargu ar tokį elgesį gali toleruoti tiek visuomenė, tiek šalies teisėtvarka. Bet kol neįsitikinome, negalime turėti išankstinės nuomonės, kad Lietuvos homoseksualai yra radikalūs ir elgsis nepadoriai. Dauguma homoseksualų nepritaria tokiam lytiniam ir seksualiniam radikalizmui. Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, savo sprendimais apgynęs homoseksualų teises, yra pasisakęs ir dėl asmens seksualumo bei lytiškumo demonstravimo. Teismo nuomone, tai yra asmens privataus gyvenimo dalis, tokia ji turi ir likti.

Dėl neramumų protestuose prieš Vilniuje pirmąkart surengtas seksualinių mažumų eitynes sulaikyta 12 žmonių, pranešė Vilniaus policija. Neramumai prasidėjo šeštadienio popietę seksualinių mažumų renginiui einant į pabaigą, kai maždaug už pusantro šimto metro buvę protestuotojai ėmė veržtis per tvorą, skyrusią juos nuo renginio vietos. Įvairiais daiktais ir dūminiais užtaisais protestuotojų apmėtyti policininkai panaudojo ašarines dujas.

Tarp protestuotojų ir keletas politikų – Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazmieras Uokas, Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius.

Griežtai saugomoje teritorijoje įvykusių pirmųjų seksualinių mažumų eitynių dalyvius Vilniuje šeštadienį pasitiko gausus būrys protestuotojų.

Per Lietuvos visuomenėje prieštaringai vertinamą renginį po vidurdienio keli šimtai eisenos dalyvių pajudėjo prie Neries esančia Upės gatve nešdamiesi vaivorykštės spalvų, Europos Sąjungos (ES), kitų šalių vėliavas ir įvairius plakatus. Paėję kelis šimtus metrų, jie susirinko prie scenos, kur buvo sakomos sveikinimo kalbos.

Renginio prieigose protestuoti prieš gėjų eitynes susirinko apie pusantro tūkstančio žmonių. Dalis jų sakė prieštaraujantys “homoseksualizmo propagandai”. Incidentų išvengti nepavyko – iš protestuotojų minios pareigūnų link buvo paleista keletas dūminių užtaisų ir kitų daiktų. Vienas eitynių priešininkas įžeidžiančius šūkius šūkavo atplaukęs valtimi upe.

Šarūnas Mažeika / BFL

Vilniaus policija popiet pranešė, kad į pirmąjį ir trečiąjį miesto komisariatus buvo pristatyta 12 asmenų. Du nešėsi sprogstamas medžiagas ir buvo uždaryti į areštinę. Trys buvo sulaikyti už chuliganiškus veiksmus, septyni už tai, kad buvo su kaukėmis ir lazdomis. Policija protestuotojus per garsiakalbius ragino žmones nepasiduoti provokacijoms.

“Man svarbu dalyvauti šiame renginyje, nes kiekvienas pilietis turi stoti ginti žmogaus teisių. Mes kalbame ne apie gėjų paradą, o apie žmogaus ir piliečių teises, kurias bandyta paminti”, – BNS sakė eitynėse dalyvavęs Seimo narys Rokas Žilinskas.

“Šiandien yra mažas žingsnis pirmyn, turime stengtis ir toliau užtikrinti lygybę”, – kreipdamasis į renginio dalyvius sakė europarlamentaras Michaelas Cashmanas (Maiklas Kešmenas).

Seksualinių mažumų eitynėse taip pat dalyvavo Seimo narė Aušrinė Marija Povilionienė, keturi Europos Parlamento nariai, Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson (Birgita Olsen), tarptautinių organizacijų “Amnesty International” ir “Human Rights Watch” atstovai, Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje.

Seksualinių mažumų eitynių dalyviai laikė plakatus užrašus su plakatais “Homofobija nėra šeimos vertybė”, “Žmogaus teisės yra mano pasididžiavimas” (Human Rights are my Pride), “Skirtingos šeimos, viena meilė”.

Tuo metu protestuotojai skandavo šūkius “Gėda” ir “Homodiktatūrai – ne”. Tarp protestuotojų buvo skandalais pagarsėjęs buvęs Kauno meras Vytautas Šustauskas, radikalas Mindaugas Murza.

“Eitynės prieštarauja dorovei, o dorovė nėra toks dalykas, kurį gali keisti kaip kojines”, – BNS sakė Lina iš Kauno prisistačiusi moteris.

Įvykio vietą saugojo gausios policijos pajėgos, tarp jų – raitoji policija ir riaušes malšinti pasirengę Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai su specialia įranga.

Pirmąkart Lietuvoje rengiamos seksualinių mažumų eitynės visuomenėje sulaukė prieštaringų vertinimų. Teismo sprendimu jos iš pradžių buvo uždraustos, bet vėliau apeliacinis teismas vis dėlto leido eitynes. Apklausos rodo, kad eitynėms nepritaria trys ketvirtadaliais šalies gyventojų.

Europos Komisija (EK) reiškia susirūpinimą dėl šiuo metu uždraustų, šeštadienį turinčių vykti seksualinių mažumų eitynių.

“EK yra susirūpinusi dėl paskutinių įvykių, supančių šeštadienį suplanuotas “Baltic pride”/”Už lygybę” eitynes Vilniuje, ir dėl gerai suplanuoto renginio sustabdymo paskutinę minutę”, – rašoma EK Teisingumo, laisvės ir saugumo direktorato vadovo Jonathano Faullo (Džonatano Faulo) laiške, adresuotame Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje ambasadoriui Ryčiui Martikoniui.

Vilniaus apygardos teismas trečiadienį priėmė nutartį, kuria buvo sustabdytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimo gegužės 8 dieną organizuoti eitynes “Už lygybę” galiojimas.

Pasak J.Faullo, nors EK neturi įgaliojimų kištis į tai, kaip valstybės narės rengia viešus renginius, teisė rinktis į taikius susirinkimus yra numatyta tiek Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, tiek Europos žmogaus teisių konvencijoje, ir yra viena pamatinių ES principų. Laiške primenama, kad eitynėse ketina dalyvauti ir EK atstovai.

“Pagarba pamatinėms teisėms, tarp jų saviraiškos laisvei ir laisvei rinktis į susirinkimus, yra įpareigojimas valstybei narei, numatytas pagal jos pačios konstitucinę tvarką ir tarptautinius įsipareigojimus”, – tvirtinama kreipimesi.

EK Teisingumo, laisvės ir saugumo direktorato vadovo teigimu, Europos žmogaus teisių teismas vienoje iš nutarčių yra pasakęs, kad jei viešas susirinkimas yra organizuojamas po to, kai tam tikra socialinė problema praranda savo svarbą socialiniuose ir politiniuose debatuose, susirinkimo įtaka gali būti labai sumažėjusi.

“Susirikimų laisvė, jei nesuteikiama galimybė ja naudotis palankiu laiku, gali būti paversta beprasme”, – teigiama cituojamoje nutartyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) penktadienį nagrinės, ar pagrįstai uždraustos šeštadienį planuotos seksualinių mažumų eitynės Vilniuje.

LVAT ketvirtadienį gavo Lietuvos gėjų lygos atstovų atskirąjį skundą, kuriuo prašoma peržiūrėti VAAT sprendimą sustabdyti seksualinių mažumų eitynėms išduoto leidimo galiojimą.

VAAT trečiadienį sustabdė leidimo šeštadienį rengti seksualinių mažumų eitynes galiojimą. Priimti tokį sprendimą teismo prašė laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas, kuris sakė turįs informacijos apie planuojamus neramumus. Tuo metu policijos vadovai teigia esą pasirengę užtikrinti viešąją tvarką renginio metu.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas BNS trečiadienį sakė, kad šalies vadovę stebina skirtingi atsakingų institucijų vertinimai dėl galimų grėsmių per planuojamas seksualinių mažumų eitynes. Prezidentė taip pat pabrėžė, kad Konstitucija garantuoja piliečių teisę į taikius susirinkimus.