Wamala Dennis Mawejje / Euroblogas.lt/Asmeninio archyvo nuotr.

Gali bet kada atsidurti kalėjime ar būti užpultas – vien įtarus, kad jauti potraukį tos pačios lyties žmonėms. Turi nuolat rūpintis savo saugumu. Šeima ir draugai nusisuka, todėl jautiesi vienišas ir įsibaiminęs. Taip gyvena kovotojas už seksualinių mažumų teises Wamala Dennis Mawejje. Kai garsiai prisipažino esąs gėjus, prarado ir bičiulius, ir artimuosius, bet niekada nesigailėjo dėl šio žingsnio. Priešingai – jis tapo LGBT teisių gynėju gimtojoje Ugandoje, kur būti homoseksualiu tolygu būti nusikaltėliui.

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Šią savaitę Dennis atkeliauja į Vilnių dalyvauti „Baltic Pride‟ renginiuose. Birželio 16-ąją jis Lietuvos rusų dramos teatre vyksiančiame renginyje „Pride Voices“ dalysis patirtimi kovojant už seksualinių mažumų atstovų žmogaus teises. „Laukiu galimybės pabendrauti su žmonėmis Europoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje ir ypač Vilniuje, – kelionės išvakarėse duotame interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo ugandietis. – Mane sujaudino jūsų pareikšta parama ir tikiuosi susivienyti mūsų kovoje judant pirmyn.“

Norėjo įteisinti mirties bausmę

Uganda yra turbūt dažniausiai iš visų LGBT žmonėms (lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams) priešiškų kraštų linksniuojama viešumoje. Ji liūdnai pagarsėjo dėl teisės akto, kuriuo buvo rengiamasi įteisinti leidimą žudyti gėjus už intymius santykius sunkinančiomis aplinkybėmis (su nepilnamečiais, užsikrėtus ŽIV ar tiesiog per dažnai). Kilus triukšmui Vakaruose, kur dokumentas buvo pavadintas „gėjų žudymo įstatymu‟, bausmė už homoseksualumą buvo sušvelninta iki įkalinimo.

Pareigūnai šaipėsi iš aktyvistės, diskutuodami, su kuo ją uždaryti, – moterimis ar vyrais, galiausiai jos drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos‟.

Prieš porą metų šios itin religingos, bene krikščioniškiausios Afrikoje šalies konstitucinis teismas paskelbė niekiniu prieš homoseksualus nukreiptą įstatymą. Bet ne dėl pamintų žmogaus teisių, – tiesiog balsuojant už projektą dalyvavo per mažai parlamentarų ir buvo pažeista procedūra. Tam įtakos turėjo ne vien nepaliaujanti aktyvistų kova, bet ir tarptautinių donorų spaudimas.

Sprendimas mažai ką pakeitė. Ugandoje tebegalioja 1950 metais priimtas baudžiamasis kodeksas, kurio 145 straipsnyje teigiama: „Bet kuris asmuo, kūniškai pažinęs kitą asmenį nusižengdamas gamtos tvarkai; kūniškai pažinęs gyvulį; ar leidęs vyrui kūniškai pažinti jį ar ją nusižengiant gamtos tvarkai, padaro nusikaltimą ir yra baudžiamas įkalinimu iki gyvos galvos.‟

Ką reiškia homoseksualui atsidurti Ugandos kalėjime, gali papasakoti Pepe Julian Onziema, viena iš nedaugelio nesislepiančių šios šalies lesbiečių. Prieš keletą metų ji buvo sulaikyta už skrajučių dalinimą ŽIV klausimams skirtoje konferencijose. Pareigūnai šaipėsi iš aktyvistės, diskutuodami, su kuo ją uždaryti, – moterimis ar vyrais, galiausiai jos drabužiai buvo nuplėšti, o genitalijos apčiupinėtos – esą „patikrintos‟.

Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų.

Kaip teigė Dennis, minėtą įstatymą paskelbus negaliojančiu „antigėjiškai nusiteikusi kariauna‟ mobilizavo mases ir dar labiau sustiprino prieš LGBT žmones nukreiptą retoriką. Panaši atmosfera tvyro daugelyje Afrikos šalių, bet Ugandoje seksualinių mažumų priešininkai esą šaukia garsiau ir yra labiau susitelkę.

„Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų. Šeima ir draugai nuo tavęs nusisuka, tad galiausiai tampi labai vienišas ir įsibaiminęs‟, – atviravo sostinėje Kampaloje gimęs ir užaugęs 31-erių aktyvistas.

Apie savo seksualinę orientaciją jis garsiai prabilo dar 2003-aisiais, bet tai nutiko netyčia. Dennis norėjo kaip nors pakeisti situaciją šalyje, tad teko atsiskleisti įvairiuose forumuose. Jei būtų prisipažinęs vaikystėje, ne tik būtų buvęs pravardžiuojamas, bet ir būtų buvęs išmestas iš mokyklos – kad kitų vaikų tėvai neatsiimtų savo atžalų.

Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu.

„Netekau artimųjų ir draugų. Iki šios dienos galiu remtis tik į bendraminčius, – neslėpė pašnekovas. – Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu. Bet niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes esu tikras, kad elgiuosi teisingai.‟

Pašnekovas yra organizacijos „Icebreakers‟, kurios veikla apima ir homoseksualių jaunuolių gynimą, ir AIDS testus bei lubrikantų dalinimą, programų direktorius. Dennis sakė tapęs aktyvistu, nes matė beprasmę niekuo dėtų LGBT žmonių kančią ir jautė galintis padėti ją sumažinti. Nejau nesibaimino, pasirinkdamas tokį kelią? „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės ir negaliu aplaidžiai žiūrėti į saugumą, – pripažino vaikinas. – Bet taip pat žinau, kad dabar sustojęs nieko nepakeisiu, tad toliau kovoju, tik stengiuosi veikti saugiai. Dirbant saugumas man yra rūpestis Nr. 1.‟

Jam būna nejauku važiuoti visuomeniniu transportu, kad koks fanatikas neatpažintų, ar jei kas nors per ilgai spokso. Tai – ne paranoja. Netoli akies likęs randas iki šiol primena sykį į veidą sviestą ir sudužusį butelį.

Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟.

Ne tik pats Dennis, bet ir kiti LGBT žmonės Ugandoje bei jo organizacija sulaukia asmeninių ar žiniasklaidoje reiškiamų grasinimų. Ne vienas buvo užpultas. Niokojamos ir „Icebreakers‟ patalpos, nors jos įrengtos neskelbiamoje, nepažymėtoje ir saugomoje vietoje. Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟. Pirmasis viešai homoseksualumą pripažinęs ir daugelį gėjų įkvėpęs Ugandos aktyvistas Davidas Kato prieš penketą metų buvo uždaužytas savo namuose. Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Call me Kuchu‟ („kuchu‟ luganda kalba reiškia „gėjus‟).

Dar daugiau – patys policininkai medžioja homoseksualus. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook‟ žinomam ar numanomam seksualinių mažumų atstovui atsiunčia žinutę „Man patinka tavo šypsena‟, pasiūlo susirašinėti, vėliau – susitikti ir galiausiai atėjusį sulaiko. Dennis pasiima tokius nelaimėlius, kurių per metus būna apie dešimt, iš policijos – kaltinimai paprastai nepasitvirtina pritrūkus įrodymų, nes sekso taip ir nebūna.

Vardija teigiamus pokyčius

Nepaisant tokios atmosferos, Dennis įsitikinęs, kad LGBT žmonės turi atsiskleisti agresyviai. „Kartais verta likti tyliam pogrindyje ar už užvertų durų, bet kartais būtina prabilti, kad būtum išgirstas. Kalbėdami apie agresyvumą neturime omeny smurto. Tenorime būti girdimi ir pastebimi visoje šalyje‟, – paaiškino jis. Aktyvistas tai rodo savo pavyzdžiu: ėmė rašytitinklaraštį, nevengia pasirodyti televizijoje.

Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.

Makerere universitete Kampaloje gautą ekonomisto diplomą Dennis padėjo į stalčių. Jo darbas šiandien – rūpintis LGBT žmonių sveikata, teikti jiems psichologinę pagalbą visoje Ugandoje, būti geresnio jų gyvenimo lobistu. „Mano varomasis variklis – kova už tai, kas, tikiu, yra teisinga, – sakė pašnekovas. – Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.‟

Nepaisant nepalankių įstatymų, neigiamo visuomenės nusistatymo ir pavojų, LGBT žmonėms Ugandoje per pastarąjį dešimtmetį pavyko gerokai pasistūmėti į priekį. Seksualinės mažumos tapo matomos, todėl nebegirdėti pareiškimų, kad jos neegzistuoja. Žiniasklaidoje pavyko pradėti dialogą apie seksualinę orientaciją ir, nepaisant priešiškumo, dalis žmonių supranta ir remia homoseksualus.

Vyriausybė, teisininkai, policija ir medikai taip pat įtraukti į LGBT žmonių reikalus – praeityje tai buvo neįmanoma. Teismus pasiekia įvairūs skundai, kai kurias bylas pavyko laimėti. Šiuo metu nagrinėjamas skundas dėl atsisakymo įregistruoti LGBT žmonių organizaciją SMUG – Dennis pasigyrė šioje istorinėje byloje esąs vienas iš trijų asmenų, padavusių į teismą vyriausybę.

Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni.

Dar daugiau – Ugandoje būna renginių, skirtų LGBT kultūrai ir teisėms. Antai pernai rugpjūtį vyko „Pride Uganda‟, 2013-aisiais – „Beach Pride UG‟. Saugiose vietose vyksta ne tik eitynės, bet ir kultūros bei filmų festivaliai, vakarienės, koncertai, šokiai, spektakliai, teminės įvairovės dienos. „Turime stengtis, kad mūsų balsas būtų girdimas, todėl, jei tik kas nors padeda sustiprinti mūsų matomumą, to imamės. Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni‟, – aiškino Dennis.

Ugandietis pripažino, kad organizuoti šiuos renginius itin sunku, bet aktyvistai deda visas pastangas, nes žino, kad tai svarbu jų darbui. Iki šiol šalyje vyko trys „Pride‟ festivaliai, ketvirtasis numatytas rugpjūtį. Tiesa, organizatoriai kol kas suka galvą, iš kur gauti pakankamai pinigų, bet viliasi sulaukti paramos iš bendraminčių užsienyje. Nors homoseksualumas Ugandoje neteisėtas, tokie renginiai gali vykti. Mat įstatymas draudžia tik intymius santykius su tos pačios lyties asmenimis, bet ne asociacijas. „Jei neužsiimi seksu, įstatymo nepažeidi, – sakė pašnekovas. – Štai kodėl toliau kovojame, kad įstatymai dar nepablogėtų ir nebūtų uždrausta net tokia veikla.‟

“Ryanair” pakeitė Kauną

Savo pirmajai orlaivių bazei Rytų ir Vidurio Europoje pigių skrydžių oro bendrovė “Ryanair” pasirinko Kauną, prikeldama šį miestą naujam gyvenimui. Savaitgaliais čia leidosi suomių ir kitų šalių gyventojų pilni lėktuvai, o viešbučių ir kavinių savininkai trynė rankas iš džiaugsmo dėl didėjančio turistų srauto. Pakyčius Kaune galėjai matyti plika akimi – pilkas ir tuščias miestas atgijo, gatvėse padaugėjo žmonių, pradėjo dygti daugiau kavinių.

Atėjus “Ryanair” Kauno oro uoste fiksuotas didžiausias keleivių gausėjimas iš visų Lietuvos oro uostų – per sausį–spalį čia aptarnauta 1,8 karto daugiau keleivių nei pernai. Beje, “Ryanair” deklaruoja planus plėstis Kaune ir toliau, o nuo kitų metų iš Kauno skraidins jau 19 krypčių.

Tolerancijos egzamino neišlaikėme

Po ilgų diskusijų šiemet Lietuvoje leista surengti homoseksualų eitynes. Jos vyko gegužės 8 d. Vilniuje. Tiesa, tolerancijos egzamino Lietuvai vis tiek nepavyko išlaikyti, nes keli šimtai lietuvių ir svečių iš užsienio, dalyvavusių taikiame bei spalvingame renginyje, buvo sutikti įžeidinėjimais ir dūmų užtaisais.

Beje, eitynių stebėtojų buvo daugiau nei dalyvių. Įdomu ir tai, kad šio renginio dalyvių saugumu rūpinosi net 800 pareigūnų. Policija sulaikė 19 asmenų, iš renginio buvo išvesti ir parlamentarai Petras Gražulis bei Kazimieras Uoka.

Didžiojoje Britanijoje į valdžią grįžo konservatoriai

Po 13 metų valdymo leiboristai patyrė pralaimėjimą: per rinkimus britai daugiau (nors ir ne daugumą) balsų atidavė pagrindiniams leiboristų priešininkams – konservatoriams. Tiesa, Didžiosios Britanijos žiniasklaida rinkimų rezultatus tuo metu vertino labiau kaip leiboristų pralaimėjimą, o ne kaip konservatorių laimėjimą.

Naujuoju šalies premjeru tapusiam konservatoriui Davidui Cameronui vis dėlto jau daugiau nei pusmetį sekasi išlaikyti žmonių simpatijas: jis liaupsinamas už gebėjimą suvaldyti krizę ir už pradėtas reformas. Šiuo metu jis yra tarp populiariausių šalies politikų, priešingai nei, tarkime, Lietuvoje premjeras.

“Expo 2010″: Lietuva – populiariausia tarp Baltijos šalių

Nuo gegužės pradžios iki spalio pabaigos Kinijoje vykusioje pasaulinėje parodoje “Expo 2010″ mūsų valstybės paviljoną aplankė beveik 6 mln. žmonių ir jis buvo kone tris kartus populiaresnis nei kitų Baltijos šalių ekspozicijos. Lietuvos paviljonas reklamavo krepšininkų laimėjimus, gamtą, architektūrą, kurią galima apžiūrėti ir skrendant oro balionu.

Rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” duomenimis, 81 proc. lietuvių mano, kad šaliai dalyvauti šioje ir kitose panašiose parodose naudinga, nes atsiveria naujos verslo ir investicijų galimybės, pagerėja šalies įvaizdis, pritraukuiama daugiau turistų.

Vaistų kainos monitoriuose

Siekiant užkirsti sukčiavimo ir korupcijos atvejus sveikatos apsaugos srityje bei sukurti skaidrią prekybos vaistais sistemą, gegužę kiekvienoje Lietuvos vaistinėje atsirado vaistų kainų monitoriai. Juose vaistininkai privalo pateikti kompensuojamųjų ir receptinių nekompensuojamųjų vaistų kainų lenteles, kad klientai matytų visus tuo metu vaistinės turimus vaistus su ta pačia veikliąja medžiaga ir galėtų rinktis. Anksčiau dėl įvairių susitarimų ir manipuliacijų sergantiesiems dažniausiai tekdavo pirkti brangiausius vaistus.

Valstybinei ligonių kasai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad po šios pertvarkos ėmė didėti pacientų sąmoningumas bei šiek tiek apardyta ankstesnė ydinga sistema.

Laivų paradas

Europos jūrų dienos proga Klaipėdoje pirmąkart surengtas laivų paradas. Jame dalyvavo pusšimtis pasipuošusių laivų, kuriuos į naktinę fiestą išvedė jachta “Lietuva”. Žiūrovų džiaugsmui, pirmąkart inscenizuotos istorinės laivų kautynės, vykusios 1808 m. Danės žiotyse, kai Gdansko flotilės laivas “Le General Rapp” puolė amerikiečių kontrabandininkų laivą “Rebecca”. Jų vaidmenis atliko patrankomis apginkluoti burlaiviai “Lady Sophie” ir “Vagant”.

“InCulto” kelnaitės Europos nesužavėjo

Tarptautiniame “Eurovizijos” dainų konkurse šiemet Lietuvai atstovavę “InCulto” vyrukai finalo slenksčio taip ir neperžengė – liko dvylikti. Kaip yra teigęs ligi šiol geriausiai Lietuvą konkurse pristačiusios “LT United” lyderis dainininkas Andrius Mamontovas, “Eurovizija” – ne itin aukšto menino lygio renginys, bet šis konkursas yra pigus būdas pranešti pasauliui apie savo šalį”. Lietuvai visus 20 metų tai daryti sekasi sunkiai.

Poveikį teisėsaugai tiriančios parlamento komisijos akiratyje atsidūręs Seimo narys konservatorius Gintaras Songaila siūlo tirti ir prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymą dėl seksualinių mažumų eitynių Vilniuje.

G.Songaila pirmadienį aiškinosi dėl kreipimosi, kuriame kartu su keliais kolegomis parlamentarais Teisėjų etikos ir drausmės komisijos prašė apsvarstyti galimybę iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo adminsitracinio teismo (LVAT) teisėjams už tai, kad jie skubos tvarka išnagrinėjo atskirąjį skundą ir leido gegužę sostinėje rengti seksualinių mažumų eitynes.

G.Songaila tvirtino, jog Seimo komisija, susidomėjusi parlamentarų pareiškimais, tokiu atveju turėtų aiškintis ir dėl prezidentės, kurios kompetencijoje – teisėjų paskyrimas, pareiškimą.

“Aš iškėliau klausimą, kad jei tiria tokius pareiškimus, tai tada tegu tiria ir prezidentės pareiškimą, kuriame išvakarėse teismo sprendimo pareiškė , kad prieš tai priimtas administracinio teismo sprendimas jai nesuprantamas. Jeigu jau tiria visus pareiškimu, aš pasiūliau ištirti ir šį”, – sakė G.Songaila.

“Europos žmogaus teisių teismo praktikoje paprastai kalbama apie pareigūnus, kurie skiria teisėjus, jei jie kažką pasisako. Manau, kad tikrai šitie tyrimai mums tiesioginių priekaištų neturės”, – teigė Seimo narys.

Gegužės mėnesį Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT), likus trims dienoms iki planuojamo renginio, sustabdė sostinės savivaldybės išduoto leidimo rengti seksualinių mažumų eitynes galiojimą.

Priimti tokį sprendimą teismo prašė tuometinis laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas, kuris sakė turįs informacijos apie planuojamus neramumus. Tuo metu policijos vadovai teigia esą pasirengę užtikrinti viešąją tvarką renginio metu.

VAAT priėmus tokį sprendimą, prezidentės D.Grybauskaitės spaudos atstovas Linas Balsys perdavė šalies vadovės poziciją, jog ją stebina skirtingi atsakingų institucijų vertinimai dėl galimų grėsmių per planuojamas seksualinių mažumų eitynes. Prezidentė taip pat pabrėžė, kad Konstitucija garantuoja piliečių teisę į taikius susirinkimus.

Apskųstą VAAT sprendimą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas gegužės 7-ąją priėmė nutartį, kuria Vilniuje buvo leista rengti pirmąsias eitynes “Už lygybę”.

Seimas gegužę sudarė laikinąją tyrimo komisiją galimai neteisėtam politikų ir interesų grupių poveikiui teisėsaugos institucijoms tirti. Jai pavesta aiškintis, ar yra požymių, kad politinės ir interesų grupuotės galėjo daryti neteisėtą poveikį teisėsaugos institucijoms dėl atliekamų tyrimų, kad teisėsaugos institucijoms sąmoningai trukdoma atlikti nusikalstamų veikų tyrimus. Tyrimo laikotarpiu nustatyti 2005-2010 metai.

Komisijai pavesta tyrimą atlikti iki spalio 1 dienos.

Seksualinių mažumų eitynių Vilniui reikia ne tik todėl, kad kasdien sulaukiame pastabų iš įvairių tarptautinių organizacijų, jog turime paisyti šių asmenų teisės į taikius susirinkimus. Seksualinės mažumos savo teisių laikytis Vakarų visuomenes išmokė dar praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje.

Įvairių mokslininkų vertinimais, visuomenėje būna nuo kelių iki keliolikos procentų asmenų, kurie yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Lietuvoje jų gali būti apie 200 tūkst.

Pasaulyje seniai žinoma, kad tuo negalima nei užsikrėsti, nei paveikti heteroseksualių asmenų orientacijos intensyviai reklamuojant seksualinių mažumų orientaciją. Tie žmonės tokie gimsta ir tokie miršta.Praėjusiame šimtmetyje Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme buvo išnagrinėtos kelios bylos prieš Didžiąją Britaniją bei Airiją. Šiose šalyse dar septintajame dešimtmetyje homoseksualai buvo diskriminuojami ar kriminalizuojami. Teismas nurodė, kad šių asmenų diskriminavimas, draudimas jiems atskleisti savo tapatybę ar nepalankios visuomenės nuomonės formavimas apie homoseksualizmą homoseksualiems asmenims sukelia gilią depresiją ir vienatvę, o tai lemia psichikos ligas, kriminalinį elgesį. Vakarų visuomenės buvo įtikintos, kad šie asmenys turi teisę nebūti persekiojami, turi teisę naudotis visomis piliečių teisėmis. Toks yra visos visuomenės interesas. Ar du trečdaliai Lietuvos visuomenės, vis dar pasisakantys prieš seksualinių mažumų pilietines teises, taip pat turi apsispręsti, ar jiems svarbu 200 tūkst. bendrapiliečių galimybė jaustis visaverčiais?

Vilniui reikia homoseksualų parado ir todėl, kad galėtume įsitikinti, kokia yra Lietuvos homoseksualų kultūra. Ar tikrai šie piliečiai nori eisenos tam, kad pasinaudotų savo konstitucine teise į taikius susirinkimus ir naudotų šią eiseną savo pilietinių teisių gynybai, siekdami netrukdomai harmoningai ir darniai gyventi Lietuvos visuomenėje. Ar vis dėlto homoseksualų paradas savo turiniu ir jo dalyvių elgsena siekia mesti visuomenei iššūkį, kaip tai dažnai nutinka Vakarų valstybėse, sureikšminant savo lytiškumą, seksualumą.
Toks elgesys gali būti pripažintas kaip informacija, daranti žalą nepilnamečiams. Vargu ar tokį elgesį gali toleruoti tiek visuomenė, tiek šalies teisėtvarka. Bet kol neįsitikinome, negalime turėti išankstinės nuomonės, kad Lietuvos homoseksualai yra radikalūs ir elgsis nepadoriai. Dauguma homoseksualų nepritaria tokiam lytiniam ir seksualiniam radikalizmui. Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, savo sprendimais apgynęs homoseksualų teises, yra pasisakęs ir dėl asmens seksualumo bei lytiškumo demonstravimo. Teismo nuomone, tai yra asmens privataus gyvenimo dalis, tokia ji turi ir likti.

Dėl neramumų protestuose prieš Vilniuje pirmąkart surengtas seksualinių mažumų eitynes sulaikyta 12 žmonių, pranešė Vilniaus policija. Neramumai prasidėjo šeštadienio popietę seksualinių mažumų renginiui einant į pabaigą, kai maždaug už pusantro šimto metro buvę protestuotojai ėmė veržtis per tvorą, skyrusią juos nuo renginio vietos. Įvairiais daiktais ir dūminiais užtaisais protestuotojų apmėtyti policininkai panaudojo ašarines dujas.

Tarp protestuotojų ir keletas politikų – Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazmieras Uokas, Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius.

Griežtai saugomoje teritorijoje įvykusių pirmųjų seksualinių mažumų eitynių dalyvius Vilniuje šeštadienį pasitiko gausus būrys protestuotojų.

Per Lietuvos visuomenėje prieštaringai vertinamą renginį po vidurdienio keli šimtai eisenos dalyvių pajudėjo prie Neries esančia Upės gatve nešdamiesi vaivorykštės spalvų, Europos Sąjungos (ES), kitų šalių vėliavas ir įvairius plakatus. Paėję kelis šimtus metrų, jie susirinko prie scenos, kur buvo sakomos sveikinimo kalbos.

Renginio prieigose protestuoti prieš gėjų eitynes susirinko apie pusantro tūkstančio žmonių. Dalis jų sakė prieštaraujantys “homoseksualizmo propagandai”. Incidentų išvengti nepavyko – iš protestuotojų minios pareigūnų link buvo paleista keletas dūminių užtaisų ir kitų daiktų. Vienas eitynių priešininkas įžeidžiančius šūkius šūkavo atplaukęs valtimi upe.

Šarūnas Mažeika / BFL

Vilniaus policija popiet pranešė, kad į pirmąjį ir trečiąjį miesto komisariatus buvo pristatyta 12 asmenų. Du nešėsi sprogstamas medžiagas ir buvo uždaryti į areštinę. Trys buvo sulaikyti už chuliganiškus veiksmus, septyni už tai, kad buvo su kaukėmis ir lazdomis. Policija protestuotojus per garsiakalbius ragino žmones nepasiduoti provokacijoms.

“Man svarbu dalyvauti šiame renginyje, nes kiekvienas pilietis turi stoti ginti žmogaus teisių. Mes kalbame ne apie gėjų paradą, o apie žmogaus ir piliečių teises, kurias bandyta paminti”, – BNS sakė eitynėse dalyvavęs Seimo narys Rokas Žilinskas.

“Šiandien yra mažas žingsnis pirmyn, turime stengtis ir toliau užtikrinti lygybę”, – kreipdamasis į renginio dalyvius sakė europarlamentaras Michaelas Cashmanas (Maiklas Kešmenas).

Seksualinių mažumų eitynėse taip pat dalyvavo Seimo narė Aušrinė Marija Povilionienė, keturi Europos Parlamento nariai, Švedijos Europos Sąjungos (ES) reikalų ministrė Birgitta Ohlsson (Birgita Olsen), tarptautinių organizacijų “Amnesty International” ir “Human Rights Watch” atstovai, Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje.

Seksualinių mažumų eitynių dalyviai laikė plakatus užrašus su plakatais “Homofobija nėra šeimos vertybė”, “Žmogaus teisės yra mano pasididžiavimas” (Human Rights are my Pride), “Skirtingos šeimos, viena meilė”.

Tuo metu protestuotojai skandavo šūkius “Gėda” ir “Homodiktatūrai – ne”. Tarp protestuotojų buvo skandalais pagarsėjęs buvęs Kauno meras Vytautas Šustauskas, radikalas Mindaugas Murza.

“Eitynės prieštarauja dorovei, o dorovė nėra toks dalykas, kurį gali keisti kaip kojines”, – BNS sakė Lina iš Kauno prisistačiusi moteris.

Įvykio vietą saugojo gausios policijos pajėgos, tarp jų – raitoji policija ir riaušes malšinti pasirengę Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai su specialia įranga.

Pirmąkart Lietuvoje rengiamos seksualinių mažumų eitynės visuomenėje sulaukė prieštaringų vertinimų. Teismo sprendimu jos iš pradžių buvo uždraustos, bet vėliau apeliacinis teismas vis dėlto leido eitynes. Apklausos rodo, kad eitynėms nepritaria trys ketvirtadaliais šalies gyventojų.

Visuomet manėme, kad esame labai gerai išsilavinę ir gerai pažįstantys mus supantį pasaulį. Toks dar sovietmečiu sukurtas mitas gajus ir praėjus dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo. Vakarai dar ir šiandien pripažįsta, kad matematikos, fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų esame mokomi geriau nei Vakaruose. Bet tenka pripažinti, kad esame tragiškai atsilikę socialiniuose moksluose. Visuomenės raidos, demokratijos, žmogaus teisių suvokimo prasme vis dar dažnai nedaug kuo skiriamės nuo labiausiai atsilikusių ir tamsiausių pasaulio valstybių. Du trečdaliai Lietuvos piliečių vis dar pasisako prieš seksualinių mažumų eitynes Vilniaus gatvėmis. Nežinia, kiek Lietuvoje yra nesugebančiųjų atskirti homoseksualų, biseksualų ir transseksualų nuo pedofilų, nekrofilų ar zoofilų. Vis dar nesuvokiama, kad vieni yra tokie pat piliečiai kaip ir dauguma visuomenės narių, o kiti yra kriminaliniai nusikaltėliai, psichiškai nesveiki asmenys, kuriuos reikia priverstinai gydyti. Belieka apgailestauti dėl šių sąvokų skirtumo nesuvokiančiųjų, bet turinčiųjų savo nuomonę, kaip reikia su šiais asmenimis elgtis, tamsumo. Tamsumas gimdo kategoriškumą. Kategoriškumas – netoleranciją. Netolerancija kitoms visuomenės grupėms atima iš visuomenės galimybę konsoliduotis sprendžiant bendras visiems piliečiams didžiausias Lietuvos problemas.

Psichoterapeutai perspėja apie visuomenėje susikaupusias psichologines ir socialines įtampas, apie  jų prasiveržimą netolerancijos ar net agresijos kitų visuomenės grupių atžvilgiu forma kuriant prastą šalies psichologinį klimatą.

Seksualinių mažumų eitynių Vilniui reikia ne tik todėl, kad kasdien sulaukiame pastabų iš įvairių tarptautinių organizacijų, kad turime paisyti šių asmenų teisės į taikius susirinkimus. Mūsų homofobiškomis nuotaikomis stebisi tiek „Trasparency international“, tiek  Europos Komisija. Daug metų esame Europos Tarybos, ES nariai. Noriai naudojamės šių organizacijų intelektualine ir materialine parama. Bet pamirštame, kad esame ratifikavę Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją. Iki šiol nesuprantame šių dokumentų turinio ir esmės. Už Lietuvos piliečius šiuos dokumentus pasirašė mums atstovaujantys politikai, šalies elitas. Jiems ir tenka pareiga visuomenei išaiškinti sąvokas, išmokyti ne tik gerbti  gautas teises, bet ir paisyti kitų piliečių teisių.

Seksualinės mažumos savo teisių paisyti Vakarų visuomenes išmokė dar praėjusio šimtmečio septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Iki tol kelis dešimtmečius seksualinės mažumos buvo kriminalizuotos ir persekiojamos. Sovietai baudžiamajame kodekse turėjo laisvės atėmimo bausmę už homoseksualius lytinius santykius. Bet bausdavo retai, dažniau homoseksualius asmenis verbuodavo KGB, grasindamas atskleisti visuomenei jų tapatybę ir taip sukompromituoti. Taip  pasinaudojant psichologine prievarta jie būdavo paverčiami sovietinio režimo tarnais. Nacistinė Vokietija homoseksualus kankino koncentracijos stovyklose. Buchenvaldo koncentracijos stovykloje buvo atliekami medicininiai eksperimentai siekiant rasti homoseksualų gydymo būdų.

Įvairiais mokslininkų vertinimais, visuomenėje būna nuo kelių iki keliolikos procentų asmenų, kurie yra homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Lietuvoje jų gali būti apie 200 tūkstančių. Pasaulyje seniai žinoma, kad tuo negalima nei užsikrėsti, nei paveikti heteroseksualius asmenis intensyviai reklamuojant seksualinių mažumų orientaciją. Tie žmonės tokie gimsta ir tokie miršta. Praėjusiame šimtmetyje Strasbūro žmogaus teisių teisme buvo išnagrinėtos kelios bylos prieš Didžiąją Britaniją bei Airiją (Handyside v. U.K., Norris v. Ireland). Šiose šalyse dar septintame dešimtmetyje homoseksualai buvo diskriminuojami ir net kriminalizuojami. Teismo argumentai, pagrįsti ekspertų išvadomis, nurodė, kad šių asmenų diskriminavimas, draudimas jiems atskleisti savo tapatybę ar nepalankios visuomenės nuomonės formavimas apie homoseksualizmą sukelia homoseksualiems asmenims gilią depresiją ir vienatvę, o tai kuria psichines ligas, kriminalinį elgesį. Vakarų visuomenės buvo įtikintos, kad šie asmenys turi teisę nebūti persekiojami, turi teisę naudotis visomis piliečių teisėmis. Jų gyvenimas turi būti toks pat harmoningas kaip ir kitų piliečių. Toks yra visos visuomenės interesas.

Du trečdaliai Lietuvos visuomenės, vis dar pasisakančios prieš seksualinių mažumų pilietines teises, taip pat turi apsispręsti, ar jiems svarbi 200 tūkst. bendrapiliečių galimybė jaustis pilnaverčiais.

Vilniui reikia „Baltic pride/Už lygybę“ eitynių ir todėl, kad galėtume įsitikinti, kokia yra Lietuvos homoseksualų kultūrą. Turime įsitikinti, ar šie piliečiai nori pasinaudoti savo konstitucine teise į taikius susirinkimus ir naudotų šią eiseną savo pilietinių teisių gynybai, siekdami netrukdomai harmoningai ir darniai gyventi Lietuvos visuomenėje. Ar vis dėlto, homoseksualų paradas savo turiniu ir jo dalyvių elgsena siekia mesti visuomenei iššūkį, kaip tai dažnai nutinka Vakarų valstybėse, sureikšminant savo lytiškumą, seksualumą, imituojant lytinius aktus, demonstruojant lytinius organus ar jų muliažus ir taip neproporcingai sureikšminti seksualumą, iškeliant jį į aukščiausią asmenybės saviraiškos vietą. Toks elgesys gali būti pripažintas kaip informacija, daranti žalą nepilnamečiams. Vargu ar tokį elgesį gali toleruoti tiek visuomenė, tiek šalies teisėsauga. Bet kol neįsitikinome, negalime turėti išankstinės nuomonės, kad Lietuvos homoseksualai yra radikalūs ir elgsis nepadoriai. Dauguma homoseksualų nepritaria tokiam lytiniam ir seksualiniam radikalizmui.

Strasbūro žmogaus teisių teismas, savo sprendimais apgynęs homoseksualų teises, yra pasisakęs ir dėl asmens seksualumo bei lytiškumo demonstravimo. Teismo nuomone, tai yra asmens privataus gyvenimo dalis, tokia ji turi ir likti. Visuomenė nepilnamečių harmoningo auklėjimo sumetimais turi teisę nesutikti, kad seksualumas, lytinis aktas būtų neproporcingai sureikšminamas, taip nuvertinant harmoningą asmenybės visapusiškumą. Vardan darnios visuomenės kūrimo to turi paisyti tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs asmenys.

Generalinė prokuratūra eilinį kartą demonstruoja prastą politinę ir socialinę klausą, savo procedūriniais sprendimais sudarydama kliūčių seksualinių mažumų eitynėms Vilniuje. Savaime suprantama, kad informacija apie chuliganų ketinimus kelti riaušes gali būti pagrįsta. Bet tiek prokuratūros, tiek policijos pareiga yra užtikrinti taikių piliečių susirinkimų rimtį ir saugumą. Tokius renginius draudžiant kaskart, kai paaiškėja, jog visuomenėje yra asmenų, kurie nori neteisėtais ar pavojingais būdais trukdyti piliečiams pasinaudoti jų teisėmis, gali atsitikti taip, kad apskritai visi renginiai bus uždrausti tik todėl, kad šalies teisėsaugininkams neskaudėtų galva. Toks teisėsaugininkų elgesys primena Antono Čechovo apsakymo “Žmogus futliare” herojų, kuris vis kartodavo: “Kad tik ko nors neatsitiktų…“ Strasbūro žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, kad jei viešas susirinkimas yra organizuojamas po to, kai tam tikra socialinė ar politinė problema praranda savo svarbą socialiniuose ar politiniuose debatuose, susirinkimo įtaka arba labai sumažėja, arba apskritai netenka prasmės.

Generalinės prokuratūros sprendimas kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl eitynių uždraudimo  net tik buvo neproporcingas siekiamam tikslui užtikrinti, bet ir padidino socialinę įtampą dėl homoseksualų eitynių. Sveikintina, kad Vyriausiam Administraciniam teismui pavyko šį teisėsaugos darbo broką ištaisyti patvirtinant seksualinių mažumų teisę rengti taikius susirinkimus.  Lietuvos visuomenė turi išmokti ir šią žmogaus pilietinę teisę. Vakaruose  sulaužyta daug iečių demokratizuojant ir harmonizuojant jų visuomenes. Neverta smerkti tų Lietuvos piliečių, kurie priešinasi homoseksualų eitynėms. Reikės dar nemažai laiko ir elito pastangų, kad lietuviai suvoktų, ką turėjo galvoje Olandijos ambasadorius Lietuvoje, sakydamas, kad žmogaus teisės nėra meniu, iš kurio galima pasirinkti, kas patinka. Visi totalitariniai režimai pasižymėjo tuo, kad vienas žmogaus teises fetišizuodavo, o kitas iš piliečių apskritai atimdavo. Taip manipuliuojant žmogaus teisėmis buvo įgyvendinti patys žiauriausi režimai.

Tikėtina, kad Vilniuje įvykus pirmoms seksualinių mažumų eitynėms, jei jos bus tinkamo kultūrinio lygio, visuomenėje sumažės homofobiškų nuotaikų. Taigi ir patys homoseksualai yra atsakingi už tai,  kaip į juos žiūrės visa visuomenė ir kokiu tempu tolerancija jų atžvilgiu Lietuvoje didės.