Prabangus miniatiūrinis butas Honkonge

Japonijoje populiarūs nakvynės namai – „stalčiai“. Honkonge – kelių kvadratinių metrų butai, kuriuose telpa tik lova. Londone galima nusipirkti labai brangų butą, kuris yra pačiame centre, bet dušas jame atstoja drabužinę, virtuvė – miegamąjį, o bendras plotas nesiekia šešių kvadratinių metrų.

Rima JANUŽYTĖ

Šis Londono butas pardavinėjamas už solidžią 313 tūkst. svarų sterlingų sumelę, o jo savininkas Ray Barkeris giriasi, kad mažyčiame bute tilpo viskas, ko jam reikėjo, ir net likdavo vietos „pasivaikščioti“. Na, maždaug trys metrai siauru „takučiu“ nuo lovos iki durų.

Palyginus su panašaus dydžio butais, jis iš tiesų gali būti pavadintas apartamentais: R.Barkerio butas patenka į mažiausių pasaulyje butų dešimtuką, kurio tris aukščiausias pozicijas užima kalėjimo celes primenantys butai Honkonge.

Butas-narvas

Juose drėgna, tamsu, o vietoj čiužinių ant lovos pakloti bambukiniai kilimėliai. Juose iš socialinės paramos gyvena XXI a. vergai: Honkonge apstu vienišų neturtingų vyrų, kurie po keliolika valandų per parą už skatikus dirba didelėse gamyklose, o į „namus“ grįžta tik pamiegoti. Jie niekada nesukurs šeimos, o jų visas gyvenimas skaičiuojamas nuo vienos dienos iki kitos.

„Tokių žmonių Honkonge daugybė. Jų atlyginimas leidžia vos vos išgyventi. Jų būstas – tik keli kvadratiniai metrai, jokių patogumų“, – rašo mažiausių pasaulio butų sąrašo sudarytojai portale www.therichest.com.

Honkonge butų, kurių plotas neviršija 10 kvadratinių metrų, yra keli šimtai tūkstančių. Didžioji jų dalis skirta vargingiausiems miesto gyventojams. Tačiau atsiranda vis daugiau mažų butų, kuriuos įsigyja arba nuomojasi pakankamai uždirbantys Honkongo gyventojai.

Butas-narvas2

Viena vertus, Honkongas apskritai yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nekilnojamojo turto kaina čia maždaug 19 kartų viršija vidutines metines vienos šeimos pajamas. Jei pas mus nekilnojamojo turto kainos būtų tokios kaip Honkonge, vidutinė vilniečių šeima, kurioje du žmonės per mėnesį kartu uždirba apie 1500 eurų, už vidutinišką butą kur nors Fabijoniškėse turėtų mokėti apie 300 tūkst. eurų. Sutikite – brangoka.

Tad Honkonge klesti būsto nuoma. O nuomotojai pasitelkia išradingumą, mažindami butų plotą ir augindami jų nuomos kainą. Taip pamažu Honkonge atsiranda atskira mažų „prabangių“ butų, vadinamų narvais, rinka.

Narvuose, kurie neretai suformuojami padalijus ir taip nedidelį butą į kelis, iš tiesų galima rasti prabangos elementų. Verslininkas iš Kinijos Sandy Wongas – vienas tokių butų savininkų. Honkonge jam priklauso šeši daugiabučiai, kuriuose įrengti 108 „prabangūs“ narvai.

Butas-narvas Honkonge

Mažiausio namo plotas – vos 37 kvadratiniai me­trai, bet jame S.Wongas sutalpino net šešis bu­tus. Ir reklamuoja juos nevengdamas žodžio „praban­gus“. „Tai prabangiai įrengtos kapsulės. Tarsi kos­miniame laive. Be lovos, kiekviename bute yra televizorius, oro kondicionierius, dūmų detektorius, veidrodis, violetinis LED apšvietimas, kuriantis futuristinį įspūdį. Čia yra ir šiek tiek asmeninės erdvės“, – butus ir jų apstatymą giria S.Wongas.

Jis sako šiuos butus nuomoti pradėjęs prieš pus­metį ir jau galįs nupa

sakoti, kas yra tipinis to­kio būsto nuomininkas. Tai viengungis, kurio amžius nuo 20 iki 40 metų. „Yra vairuotojas, KFC darbuotojas, statybininkas“, – pasakoja S.Wongas.

Tačiau ši „prabanga“ nėra pigi. Prabangios kapsulės nuoma atsieina nuo 361 iki 580 JAV dolerių per mėnesį – pusantro du kartus brangiau, palyginti su „paprasta“ kapsule.

Pirmauja Japonija

Viešbutis Japonijoje

Itin mažų erdvių, skirtų gyventi, dar daugiau nei Honkonge galima rasti didžiuosiuose Japo­ni­jos miestuose, ypač Tokijuje bei Kiote.

Vos kelių kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą japonai įsigudrino naudoti ne tik patys, bet ir siūlyti turistams.

Anksčiau tokių viešbučių reputacija būdavo ga­na abejotina: kambarius-lovas rinkdavosi arba ­naktinio didmiesčių gyvenimo paragauti atvykę sve­čiai, arba itin neturtingi keliautojai. Tačiau ir ši tendencija pamažu keičiasi.

Antai jau keletas viešbučių tinklų siūlo prabanga dvelkiančius miniatiūrinius kambarius-kajutes arba kambarius-stalčius. Vienuose „kambariai“ iš­si­traukia iš sienos, o į juose esančią lovą užlipama kopėtėlėmis. Kiti, didesni, primena traukinio ku­pė. Tiesa, verslo klasės. Viešbučių tinklas „First Ca­bin Tsukiji“ siūlo mikroskopinę prabangą gyvenantiems kambarėliuose, kuriuose galima rasti net technikos stebuklų. Antai „Panasonic“ kambaryje įrengta garsą ir apšvietimą sinchronizuojanti sistema, o žadintuvas svečią žadina „natūraliais“ te­kančios saulės spinduliais.

Honkongo gatves užplūdo protestuotojai, kurie nežada trauktis, kol Kinijos Liaudies Respublikos valdžia jų miestui nesuteiks visiškos demokratijos. Kinija atsako, kad kompromisų ir taip būta per daug.

Rima Janužytė

Ar visa tai nėra retorika, pranašaujanti kraupų kraujo praliejimą?
Lygiai prieš trisdešimt metų, ankstyvą rudenį, prasidėjo Jungtinės Karalystės derybos dėl 142 metus britų valdyto Honkongo grąžinimo Kinijai. 1984-aisiais Kinijos Liaudies Respublika (KLR) prižadėjo Jungtinei Karalystei, kad penkiasdešimt metų Honkongas galės mėgautis autonomijos privilegijomis – nepriklausoma žiniasklaida, skaidria teisine sistema ir autonomiška vietos valdžia.
„Nors autonomija su galiojimo terminu reiškia iš anksto užprogramuotą ateities konfliktą, tuomet ir Kinijai, ir Jungtinei Karalystei, ir Honkongo gyventojams tai atrodė miglota ateitis, dėl kurios dabar neverta jaudintis“, – pastebi „Foreign Policy“ analitikas Marcusas W.Brauchli. Jis neabejoja, kad britai jautėsi dėl Honkongo padarę viską, ką galėję.
Kinija irgi buvo pasiryžusi tokioms išimtims, nes Honkongas buvo nepaprastai gardus kąsnelis: jo prisijungimas iš karto padidino Kinijos BVP, kuriame Honkongui teko 16 proc.
Naujiena, kad vėl taps Kinijos dalimi, buvo džiugi ir Honkongui: ši žinia bemat kilstelėjo tuo metu silpnos šio autonominio regiono vertybinių popierių biržos vertę ir išjudino nekilnojamojo turto rinką. Juk grįžti į Kinijos globą Honkongui tuomet reiškė iš pilkos britų Pelenės vėl tapti reikšmingais Kinijos vartais į pasaulį.
Tokiu statusu Honkongas mėgavosi labai ilgą laiką. Kaip ir laisve, apie kurią jokio kito Kinijos regiono gyventojas negalėtų nė pasvajoti.
Tačiau pamažu artėja Honkongo autonomijos 50 metų laikotarpio pabaiga, ir Kinija galės tą miestą visiškai inkorporuoti į savo sudėtį. Tad Kinija jau kuris laikas mėgina „susireikšminusį“ Honkongą nuleisti ant žemės: iš pradžių ėmėsi propagandos, girdi Honkongas, kaip tarpininkas ir vartai į pasaulį, nei prekybos, nei investicinių srautų požiūriu Kinijai visiškai nebereikšmingas, nes ir pati šalis tapo aktyvia pasaulio ekonomikos dalyve. Be to, Honkongo indėlis į Kinijos BVP nuo 16 proc. sumenko iki 3 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.