Ką tik pasibaigusios konferencijos „Login“ viešnia Regitse Cecilie Rosenvinge yra vieno iš trijų populiariausių pasaulyje kelionių tinklaraščių http://thecopenhagentraveler.com autorė, žurnalistė ir rašytoja, šiandien gyvenanti tik iš laisvai samdomo darbo – darbo iš sau patogios vietos, savo laiku ir tempu.

Rima JANUŽYTĖ

– Jūs – pasaulio pilietė, savotiška nepriklausomų profesionalų ambasadorė. Vis dėlto kur šiandien yra jūsų namai, biuras?

– Esu iš Kopenhagos, bet pastarąjį pusmetį gyvenu Berlyne. „Gyvenu“ – reliatyvi sąvoka, nes iš tiesų niekada neišsikraunu lagamino. Jau maždaug trejus metus nuolat keliauju po visą pasaulį.

– Esate labai jauna, bet jūsų tinklaraštis ThekopenhagenTraveler.com įvardijamas kaip vienas iš trijų labiausiai nusisekusių pasaulyje prabangių kelionių tinklaraščių. Kaip viskas prasidėjo, kodėl nusprendėte tapti laisvai samdoma žurnaliste, rašytoja ir tinklaraštininke?

– Rašymas – vienintelis dalykas, kurį moku. Esu iš verslininkų šeimos, su verslu susijusios jau trys ar keturios mūsų giminės kartos. Taigi tai, ką darau šiandien, visuomet buvo mano kraujyje. Visada žinojau, kad noriu būti pati sau viršininkė. Tačiau prireikė sulaukti maždaug 25-erių, kad suprasčiau, jog tikrai galiu tai padaryti, – esu tam pakankamai stipri.

Mano kelias į tai, ką darau šiandien, buvo akmenuotas. Reikėjo įveikti daug aplinkkelių, imtis užduočių, kurių visiškai nesinorėjo, kol galiausiai suvokiau, kad pasinersiu į visa tai šimtu procentų.

Viskas prasidėjo maždaug prieš ketverius penkerius metus, kai ėmiau tikrai daug dirbti. Tiesą sakant, labai daug rašydavau ir prieš tai, tad man buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau viskas prasidės. Neturėjau konkretaus plano – daugelis dalykų, kurie man šiandien nutinka, atėjo pakeliui.

– Kaip suprantu, šeima nebuvo nusistačiusi prieš tokį jūsų pasirinkimą?

– Būtent. Daugelis jaunų žmonių, mąstančių kaip aš, susiduria su savo artimųjų ir šeimos narių nerimavimu. Juk tėvams kyla klausimų – ar tai tikrai veiks, ar bus stabilu, ar atžala jausis saugi. Ir toks nerimas yra natūralus. Tačiau aš visuomet jutau visišką šeimos palaikymą.

– O kaip į laisvai samdomo darbuotojo statusą žiūri visuomenė – Danijoje, Vokietijoje, kitose šalyse, kur esate viešėjusi ir dirbusi?

– Tai labai įdomus klausimas. Mes visi nuolat kalbame apie verslininkus, bet ne apie laisvai samdomus darbuotojus. Iš tiesų tai du labai skirtingi dalykai. „Login“ konferencijoje kalbėjau apie tai, kad vadinamasis „freelancing‘as“ neįpareigoja dirbti visos darbo dienos, priešingai nei verslo atveju. Pats žmogus renkasi, kiek laiko tam nori skirti, kaip sunkiai nori dirbti. Mano darbas yra šimtaprocentinis, aš dirbu visą dieną, o kartais ir naktimis, ir dirbu tikrai labai daug bei sunkiai.

Tačiau visuomenė vis dar „sukasi“ aplink žmones, dirbančius fiksuotas valandas biuruose. Vis dėlto tai keičiasi, ir keičiasi kaip niekada sparčiai. Vis daugiau žmonių nori dirbti, kažką kurti patys sau. Net ir dirbantieji biuruose vis dažniau renkasi lanksčias darbo valandas, dalį laiko dirba biure, dalį – iš namų ar kitos jiems patogios vietos. Ir tai tik pradžia. Manau, netolimoje ateityje lankstus darbo grafikas ir galimybė dirbti iš namų taps masiniu reiškiniu, o šia galimybe naudosis ne tik nepriklausomi darbuotojai, bet ir dirbantieji samdomą darbą. Visuomenė tam jau gana pasiruošusi.

Be abejonės, lieka ir tam tikrų su tuo susijusių nuogąstavimų. Juk visuomenė dar nėra taip sutvarkyta, kad visi staiga galėtų tapti laisvai samdomi.

– Kalbate apie „freelancing‘ą“ kaip apie naują reiškinį. Kada, jūsų nuomone, jis atsirado ir ėmė populiarėti, pavyzdžiui, jūsų gimtojoje Danijoje?

– Metų tiksliai nepasakysiu – šis reiškinys egzistavo visuomet, dešimtmečiais. Tačiau žmonės juo iš tiesų susidomėjo prasidėjus vadinamajai skaitmeninei erai, apie 2000-uosius. Maždaug tuo metu atsirado ir kitas fenomenas – vadinamieji skaitmeniniai klajokliai (angl. „digital nomads“). Tokia ir aš galėčiau vadintis, vienintelis skirtumas – kad turiu darbo vietą Berlyne. Užtat turiu platų skait-

meninių klajoklių tinklą, sudarytą iš 20–45 metų žmonių, kai kada ir penkiasdešimtmečių, kurie keliauja po visą pasaulį, o darbui jiems tereikia nešiojamojo kompiuterio ir interneto ryšio.

Štai čia – tikrai naujas fenomenas, kitaip nei laisvai samdomas darbas. Jo amžius – daugiausia 15 metų, o gal ir mažiau.

– Kadangi reiškinys dar toks nesenas, matyt, sunku kalbėti apie laiko patikrintas taip dirbti pasirinkusių žmonių sėkmės ar nesėkmės istorijas?

– Žinoma, reikia daugiau metų, kad galėtume daryti išvadas.

– Na, o kaip matote savo tolimą ateitį? Ar nejaučiate nerimo dėl ateities, senatvės pensijos?

– Nėra abejonių, kad mano gyvenimas kur kas nesaugesnis nei daugelio kitų. Aš tai žinau. Suprantu, kad mano gyvenimo būdas reikalauja bemiegių naktų, daug nerimo, bet jis atsilygina laisve, kurios man reikia. Yra ir pliusų, ir minusų. Tačiau žinau, kad jei kas mėnesį neatsidėsiu tam tikros sumos savo pensijai, sulaukus senatvės bus sunku.

Taigi pasirinkus dirbti laisvai samdomą darbą reikia būti labai organizuotam ir disciplinuotam, galvoti apie savo ateitį. Apie ją reikia galvoti net labiau nei daugeliui kitų. Juk neturi tiek socialinių garantijų, kaip dirbdamas kokioje nors kompanijoje. Tačiau yra galimybių rinktis kai kurias socialines garantijas pačiam. Pavyzdžiui, Danijos socialinės apsaugos sistema pritaikyta ir laisvai samdomiems ar dirbantiems sau – galima kasmet įnešti tam tikrą pinigų sumą, kurią bus galima pasiimti gimus vaikui ar išėjus į pensiją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m