Scanpix

Geopolitika. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro veda šalį Hugo Chavezo nurodyta kryptimi – tiesiai į socialistinio rytojaus bedugnę.

Nėra tualetinio popieriaus, dantų pastos, dezodoranto, trūksta kavos, pieno, kruopų ir miltų. Tik pasklidus gandui, kad į parduotuvę atvežė kokių nors prekių, tuoj nusidriekia ilgiausios eilės, o dalis pirkėjų net ir nakvotų prie tos parduotuvės, tačiau valdžia draudžia. Sunku ar beveik neįmanoma rasti darbo. Klesti šešėlinė ekonomika, kontrabanda ir korupcija. Protestuotojus kariuomenė išvaiko su ginklu. Dėl nepriteklių ir neramumų kaltinama opozicija ir nuolatiniai idėjiniai priešai JAV. Tokia šiandien Venesuelos žmonių kasdienybė, primenanti paskutinius Sovietų Sąjungos agonijos metus. Baisiausia, kad kol kas prošvaisčių šioje Pietų Amerikos šalyje nematyti.

Prieš daugiau kaip dvejus metus mirus Hugo Chavezui venesueliečiai galėjo rinktis tarp dviejų kandidatų – Henrique Caprileso Radonski, kuris skelbėsi būsiąs priešingybė buvusiam prezidentui, ir Nicolas Maduro, H.Chavezo reinkarnacijos, kuris net į rinkimus ėjo su šūkiu „Aš esu Chavezas“.

Kad bus H.Chavezo įpėdinis, N.Maduro spėjo pademonstruoti ne tik skambiu šūkiu, bet ir darbais. Per tą trumpą laiką, kol laikinai ėjo prezidento pareigas, jis spėjo sugriebti į savo rankas vyriausybės bei kariuomenės kontrolę, netingėjo nuolat mirgėti televizijos laidose, pasirinkęs įvaizdį, artimą H.Chavezui.

Tai sužavėjo milijonus skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie ir buvo pagrindiniai H.Chavezo rinkėjai bei garbintojai, mat labiausiai jiems ir patiko šalies vadovo vykdoma socialinė politika. Kur nepatiks, juk už pinigus, gautus pardavus namą, buvo statomi namai lūšnynuose, pavyzdžiui, Karakaso skurdžiausiame rajone Petare, nutiestas metro, vykdomos socialinės ir švietimo programos. Be to, valdžia ir produktų kainas ėmė reguliuoti, grasindama, kad nacionalizuos prekybos centrus, jei šie nepaklus.

Na, atrodytų, tik džiaukis tokiais sprendimais: Venesuelos gyvenimo lygis turėjo kilti kaip ant mielių, o šalis – puikuotis dešimtukuose ar dvidešimtukuose laimingiausių ar turtingiausių valstybių. Venesuela iš tiesų įtraukiama į įvairių leidinių bei interneto svetainių dešimtukus, tačiau į tuos, kuriuose vardijamos šalys, pavojingos keliautojams ir vietos gyventojams.

O sostinė Karakasas vis dažniau tituluojama „pasaulio žmogžudysčių sostine“ ir jau trejus ketverius metus, pasak meksikiečių „Excelsior“ ar „Happy Lifestyle Journal“, puikuojasi pačių pavojingiausių miestų trejetuke. 100 tūkst. gyventojų tenka apie 120–130 žmogžudysčių. Priminsime, kad sostinėje gyvena apie 2,3 mln. gyventojų, tad kriminogeninė situacija tikrai kraupi. Karakasą lenkia tik Meksikos Akapulkas ir Hondūro San Pedro Sulos miestai.

Karakase ypač pavojinga tiems, kurie dirba, užsidirba ar turi giminių užsienyje, taip pat keliautojams. Prieš metus nuskambėjęs pranešimas, kad per apiplėšimą buvo nužudyta garsi muilo operų žvaigždė ir „Mis Venesuela“ Monica Spear, nėra kuo nors išskirtinis įvykis, o tik įprastas kasdienis reiškinys. Todėl nieko nestebina gatvėse važinėjantys šarvuoti automobiliai ar privatūs namai, kurių sienos padabintos spygliuota viela.

Venesuelos ekonominė padėtis visiškai prasta, šalyje tvyro žiauri infliacija: 2012 m. ji buvo maždaug 20 proc., 2013 m. – iki 60 proc., o 2014 m. pasiekė daugiau nei 56 proc. Biudžeto deficitas viešajame sektoriuje 2012-aisiais pasiekė 17 proc. BVP, o 2014 m. liko daugiau nei 10 proc. BVP. Infliacijos priežastys matomos ir bankų statistikoje: paskolų portfelis per metus išaugo 89 proc. – labiausiai didėjo žemės ūkio ir pramonės kreditavimas.

Priminsime, kad Venesuela išlieka labai priklausoma nuo naftos pajamų, kurios sudaro maždaug 96 proc. pajamų iš eksporto, apie 45 proc. biudžeto pajamų ir maždaug 12 proc. BVP. O mažėjanti naftos kaina lemia didėjančią užsienio valiutos spragą. Šiuo metu užsienio valiutos srautai iš šalies gerokai viršija įplaukas. „Barclays PLC“ suskaičiavo, kad šio mėnesio pabaigoje užsienio valiutos atsargos yra mažiausios per 12 metų – iki 17 mlrd. JAV dolerių.

Su pinigais susijusios situacijos nepavadinsi niekaip kitaip, kaip visišku chaosu. Venesuelos valiutos kurso reguliavimo sistema sukuria neregėtas galimybes korupcijai. Vieną dolerį perki palankiu kursu, skirtu maisto produktų importui, už septynis bolivarus, ir čia pat juodojoje rinkoje parduodi jį už  beveik tris šimtus bolivarų. Valiuta prekiauja ne tik bankai, bet ir viešbučių darbuotojai, taksistai ar prostitutės.

Verta paminėti, kad pastarąjį mėnesį bolivaro kaina juodojoje rinkoje drastiškai sumažėjo: dar mėnesio pradžioje už dolerį buvo siūloma 279, o mėnesio pabaigoje – jau 423 bolivarai.

Venesueliečiams išmonės netrūksta, jie greitai rado dar vieną paprastą būdą pasipelnyti iš oficialaus ir realaus bolivaro kurso skirtumo: tereikia lėktuvo bilieto bei paso, ir užsienio valiutos galima įsigyti kitoje šalyje. Pavyzdžiui, skrydžiai į užsienį išgraibstomi greitai, tačiau lėktuvai skrenda pustuščiai – ne visi žmonės varginasi lipti į lėktuvą. Kai kurie savo kreditines korteles tiesiog persiunčia į užsienį draugams, kurie ten palankiu kursu išgrynina dolerius ir siunčia juos atgal į Venesuelą.

Kadangi pagal oficialų kursą bolivaras yra šešiolika kartų stipresnis nei rinkoje, legaliai užsienio valiutos Venesueloje gauti beveik neįmanoma. Todėl Venesuelos gyventojai pradeda eksperimentuoti su bitkoinais, virtualiais pinigais. Nepaisant to, kad bitkoinų vertė praėjusį lapkritį nuo savo maksimalaus piko nukrito 70 proc., baiminamasi, kad bolivarai yra dar mažiau patikimi nei virtuali valiuta. Be to, Venesueloje pigi elektra, taigi venesueliečiams bitkoinus gamintis lengviau nei kitų šalių gyventojams.

Paminėkime keletą kainų. Vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 dolerių, vakarienė restorane – apie keturis dolerius, o bakas benzino – dar pigiau. 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį, prieš porą metų – 50 dolerio centų). Na, o neturtingi žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais, smarkiai aplūžusiais ir apgadintais automobiliais.

Apsukresnieji greitai suvokė, kad beveik veltui gaunamus degalus galima parduoti kaimynams ir taip užsidirbti dar vieną kitą dolerį. Valdžia griebiasi įvairiausių būdų bandydama pažaboti degalų kontrabandą, pavyzdžiui, regionuose, esančiuose palei Kolumbijos sieną, automobiliai pažymimi specialiais žymekliais. Mat čia degalinėse benzino gali nusipirkti tik to rajono gyventojai, ir tai ne daugiau nei 80 litrų per dieną. Vietinė valdžia tikina, kad kontrabandos keliu išteka 40 proc. degalų ir kitų prekių, nors ekonomistai tikina, jog šis skaičius gerokai išpūstas.

Venesuelos keliuose gausybė patikros postų, kuriuose policininkai ir kariai stabdo ir apžiūri automobilius, ieškodami ne tik nelegaliai išvežamų degalų, bet ir kitokios kontrabandos. Bet kokia nauda iš patikros punktų, jei pareigūnams davus vieną kitą dolerį šie net nesigilina, kas ir kur vežama. Gali vežti nors maišus narkotikų. O kvaišalai – rimta šalies problema.

Prieš kelerius metus buvęs H.Chavezo asmens sargybinis pabėgo į JAV ir papasakojo apie tai, kad Venesuelos valdžia įsipainiojusi ir į narkotikų verslą. JAV prokurorai ėmėsi bylų, kuriose figūruoja ne tik generolai ir valdininkai, bet ir parlamento pirmininkas Diosdado Cabello. Tačiau Venesueloje tokia informacija laikoma JAV provokacija, tad dvidešimt dviem šalies žurnalistams, aprašiusiems tai, kuo kaltinamas parlamento vadovas, iškeltos šmeižto bylos ir uždrausta išvykti iš šalies.

Chaosas valiutų rinkoje – ne vienintelė problema: šalyje, kaip minėta, vyrauja didžiulė infliacija, kurios priežasčių toli ieškoti nereikia. Net ir turint pinigų čia neįmanoma ar sunku gauti būtiniausių prekių – elementarių higienos priemonių ir maisto produktų. Šią problemą dar labiau aštrina ir tai, daugelis gamyklų, parduotuvių ir fermų buvo nacionalizuota. Be to, kainos reguliuojamos, ir daugelio produktų gaminti tiesiog neapsimoka – žaliavos kainuoja brangiau nei valdžios leista galutinio produkto pardavimo kaina.

Ironiška, bet kažkodėl socialistinės santvarkos šalyse ima ir staiga pritrūksta būtent tualetinio popieriaus. Jis tiesiog dingsta iš parduotuvių. Tai aktualu ne tik gyventojams, bet ir viešbučių verslui. Pritrūkus tualetinio popieriaus mažesni viešbučiai prašo svečių atsinešti savo popieriaus bei muilo, o didieji viešbučiai perka jį juodojoje rinkoje, mokėdami šešis ar septynis kartus brangiau, nei kainuotų perkant oficialiai. Kadangi šalyje pasigaminti tualetinio popieriaus tampa per brangu, telieka importuoti iš kitų šalių.

Tačiau trūksta ne tik tualetinio popieriaus, bet ir kitų būtinų prekių, tokių kaip muilas, pienas ar sauskelnės. Žmonės, negaudami būtinų prekių, o ypač kai jų trūkumą pajaučia vaikai, ima pykti. Baimindamasi, kad visuomenės pyktis neperaugtų į rimtesnius neramumus, vyriausybė eilėms prie parduotuvių kontroliuoti paskyrė kariuomenės dalinius ir įvedė normavimo sistemą. Be to, sugalvojo įvairiausių būdų, kaip neleisti žmonėms būriuotis prie parduotuvių: tarkim, pagal paskutinius paso  numerius suskirstė, kurią savaitės dieną kam galima ateiti į parduotuvę. O nusipirkus vienų ar kitų prekių dar ir nuskenuojami pirštų atspaudai, kad žmogus nenusipirktų daugiau, nei leidžiama.

Ir tai dar ne visos problemos – trūksta šalyje ir būtiniausių medikamentų. Gydytojai negali operuoti ir suteikti kitokios pagalbos jos reikalingiems žmonėms.

Venesuelą dėl neaiškios ekonominės padėties bei kriminogeninės situacijos aplenkia ir minios turistų, kurių pagrindiniai srautai nusuko į kaimynystėje esančią Kolumbiją. Šiuo metu tylu kažkada turistų garbintos salos – Margaritos paplūdimiuose, netraukia poilsiautojai ir prie Angelo krioklio ar į Rokesą, vadinamą Venesuelos Havajais. Daugumą keliautojų atbaidė politinė, ekonominė bei kriminogeninė padėtis šioje šalyje bei nuolat įsižiebiantys neramumai.

Bet profsąjungoms vis dar maža. Gegužės pirmosios demonstracijos metu profsąjungų aktyvistai paprašė nacionalizuoti maisto ir kitų būtino vartojimo prekių platinimo verslą. Prezidentas N.Maduro žadėjo tai padaryti per artimiausias savaites. O juk valstybė jau dabar kontroliuoja apie pusę maisto prekybos taškų ir, pasak Adamo Smitho instituto bendradarbio Timo Worstallo, būtent toks žingsnis jau sukėlė neregėto masto produktų stygių parduotuvėse ir turguose, tad galima teigti, kad po šio žingsnio reikalai dar labiau pablogės.

Venesuelos prezidentas teigia, kad dėl produktų stygiaus kalta opozicija, vykdanti CŽV sugalvotą vyriausybės destabilizavimo planą. Atrodytų, toks teiginys jau beveik iš fantastikos srities, tačiau panaršęs Venesuelos naujienų agentūros AVN (~Agencia Venezolana de Noticias~) puslapiuose supranti, kad čia nieko naujo: socialistinė šalis be kaltųjų, atsakingų už infliaciją ir produktų stygių, paieškos gyventi negali, Ir per daug nesivargindama beda pirštu į šalį, kuriai parduoda savo naftą, – į JAV.

Pavyzdžiui, Nacionalinės asamblėjos Finansų ir ekonominės plėtros komisijos viceprezidentas Jesus Faria gegužės 25 dieną pareiškė, kad Venesuelos vyriausybė tęs socialinę politiką, nukreiptą visuomenės poreikiams patenkinti, nepaisant ekonominio karo padarinių ir pasaulinių naftos kainų kritimo. Pasak jo, nors naftos kaina siekia 50 dolerių už barelį, o vyriausybės išlaidos buvo koreguojamos, tačiau nepasikeitė išlaidos socialinei apsaugai. Pasigyręs ir ne kartą pabrėžęs, kokia gera yra vyriausybė ir kaip ji rūpinasi vargstančiais žmonėmis, oficialiosios valdžios atstovas nepamiršta nurodyti ir kaltųjų.

„Mes matome, kad yra vartojimo ir kitų produktų, turinčių 100, 200, 500 ar 1000 proc. antkainį, kurį užsideda nesąžiningi pardavėjai. Jie, generuojantys neigiamus lūkesčius, turi ir didelę žiniasklaidos bei ekonominę galią, – sako J.Faria ir klausia: – Nors infliacija praeitais metais šalyje paaugo 67 proc., kodėl nepasakoma, kad ir minimali alga ūgtelėjo 69 proc.?“ Reikėtų paminėti, kad tikrasis infliacijos lygis yra kur kas didesnis.

Ir metamas dar vienas argumentas, kad dešinioji valdžia neturėjo socialinės politikos ir tuo metu nebuvo jokio ekonominio augimo. J.Farios aiškinimu, visomis ekonominėmis problemomis, kurias sukėlė ekonominis karas šalyje, o šį palaiko politinės dešinės sektoriai, ieškoma būdų destabilizuoti šalį ir nuversti vyriausybę.

Jis pabrėžė, kad politiniai ir ekonominiai oponentai bando išlaikyti neigiamus lūkesčius apie šalį, o tam naudoja spekuliacijas ir sukuria trūkumą. Nacionalinės asamblėjos atstovas nepamiršo pridurti, kad destabilizacijos veiksmus, kuriuos atlieka opozicinės šalies jėgos, skatina JAV. Paradoksalu, kad tokie kaltinimai metami JAV, tačiau prekybos nafta su šia nedraugiškai nusiteikusia šalimi niekas nutraukti nė neketina.

O su politiniais oponentais Venesueloje susitvarkoma greitai. Vos tik iškyla koks lyderis, jis tuoj čiumpamas ir dėl kokio nors preteksto kišamas kalėjiman. Štai vasario 19 dieną buvo areštuotas demokratiškai išrinktas Karakaso meras Antonio Ledezma, kurį žmonės mėgo. Tiesa, H.Chavezas opozicijos politikams per rinkimus leisdavo balotiruotis, tačiau dabartinis prezidentas N.Maduro nėra toks pakantus.

Šiuo metu kali apie 70 politinių kalinių, įskaitant Karakaso merą bei opozicijos lyderį Leopoldo Lopezą. Žmonės tokiu elgesiu nesidžiaugia – prezidento ir vyriausybės reitingai krito iki 20 proc.

Kyla klausimas, ar žmonės vis dar tiki tokiais kliedesiais. Pasak keliautojo ir fotografo Dano Macijausko, šią žiemą Venesueloje praleidusio apie tris mėnesius, žmonės nėra tokie kvaili, ypač turintys neblogą išsilavinimą ir užsidirbantys pinigų. Jie netiki valdžia ir paklausti, kaip vertina savo prezidentą, atsako, kad autobuso vairuotojas yra kvailys. Priminsime, anksčiau N.Maduro dirbo vairuotoju ir buvo aktyvus darbininkų profsąjungos narys.

Tačiau vietiniai supranta, kad tokią vyriausybę galima nuversti tik su ginklu rankoje, o kraujo praliejimo niekas nenori. Juolab kad ir dabar kylančias demonstracijas, jei jose pasitaiko bent maža provokacija, kariuomenei leidžiama malšinti ginklu. Ir visai nesvarbu, kas dalyvauja demonstracijose – vaikai, jaunimas ar pagyvenę žmonės.

Daiva Urbienė

Kelionės. Egzotiškoji Venesuela niekada negarsėjo kaip turistams labai draugiška ir saugi šalis. Tačiau šiandien valstybė puikuojasi visuose pavojingų šalių dešimtukuose. Ar iš tiesų atvykėlių laukia tik kulka iš už kampo?

„Turistų Venesueloje labai mažai, per tris mėnesius tesutikome du. Ir nenuostabu, nes tai labai labai pavojinga šalis, o sostinė Karakasas tikriausiai yra vienas pavojingiausių pasaulio miestų, jei ne pats pavojingiausias. Per tris mėnesius, kuriuos praleidome Venesueloje, nušovė du mūsų draugus venesueliečius. Pusė mūsų draugų dėl saugumo važinėja neperšaunamais automobiliais“, – pradeda pasakojimą keliaujantis fotografas Danas Macijauskas.

Danas kartu su drauge Gintare Krūminaite į Pietų Ameriką paspruko nuo darganotos lietuviškos žiemos ir jau beveik pusmetį keliauja iš vienos šalies į kitą. Tiesa, į Venesuelą keliautojai, prisiskaitę pranešimų apie situaciją šioje šalyje, net neplanavo užsukti, tačiau Kolumbijoje sutiktas venesuelietis įkalbėjo persigalvoti ir pasižvalgyti bent porą savaičių. O atvykus į šalį dvi savaitės visai netikėtai išsitęsė iki trijų mėnesių.

„Tiksliau, praleidom ten 91 dieną. Viena diena ilgiau, nei leidžia viza, tačiau, kad ir kaip keista, pasienyje jokių problemų nekilo. Pasieniečių poste buvo daug žmonių, tad pareigūnai norėjo kuo greičiau mūsų atsikratyti. Tik paskubino keliauti lauk: „Gringos, gringos, čia jums nėra ko veikti. Eikite greičiau iš čia“, – šypteli prisimindamas Danas.

O kas iš tikrųjų vyksta Venesueloje? Pasak Dano, Venesuela šiandien kažkuo primena paskutinius sovietmečio metus, kai visur tvyrojo chaosas ir korupcija, prie būtiniausių prekių nusidriekdavo milžiniškos eilės, o rublis buvo visiškai nuvertėjęs.

„Ekonominė situacija labai prasta: žiauri infliacija ir visiškas chaosas su pinigais. Šalis uždara, vietinių pinigų negalima išvežti į kitas šalis. Doleris turi beprotiškai didelę vertę. Oficialus dolerio kursas (keičiant pinigus ir atsiskaitant kortele) yra šeši bolivarai, tačiau jei keiti grynaisiais, už dolerį gauni 240 bolivarų. Atitinkamai ir kainos šalyje atrodo nedidelės. Taigi, jei moki kortele, Venesuela atrodo brangi šalis, jei grynaisiais – tai vos ne pigiausia pasaulyje“, – pabrėžia keliautojas.

Danas pasakoja, kad keliaudamas nedažnai leidžia sau pirkti prabangius turus, samdytis gidus ir pan., nes kelionės biudžetas būna gana ribotas, tačiau Venesueloje galėjo sau leisti viską, ką tik užsigeidęs. Pavyzdžiui, vietinis lėktuvo skrydis kainuoja apie 5–10 JAV dolerių, ekskursijos ir turai – panašiai.

„Nueini į prabangiausią restoraną ir sumoki už patiekalą keturis dolerius. Mokant bolivarais gali atrodyti brangu, ir neturtingas Venesuelos gyventojas to negali sau leisti. Tačiau mes už keturis dolerius kitose šalyse galime tik gatvės valgyklose pavalgyti, ir tai geriausiu atveju“, – lygina Danas.

O automobilio benzinas, mūsų akimis žiūrint, apskritai nieko nekainuoja – dalijamas nemokamai: 60 litrų degalų kainuoja vos vieną dolerio centą (dar prieš penkerius metus bakas benzino kainavo dolerį). Taigi vietiniai nesikuklindami važinėja automobiliais, turinčiais ypač galingą variklį. Gatvės atrodo egzotiškai, mat nepasiturintys žmonės važinėja 1960–1980 m. JAV gamintais automobiliais.

Vis dėlto degalai dar ne viskas – vien pigus benzinas didžiulių šalies problemų neišsprendžia. Jau valdant Hugo Chavezui padidėjo nusikalstamumas, korupcija, į svarbiausius politinius bei naftos gavybos ir perdirbimo gamyklų postus buvo susodinti prezidentui palankūs žmonės, kurie vaikėsi tik naudos, o ne rūpinosi vis mažėjančiu įmonių efektyvumu. O kur dar nuolat gresianti nacionalizacija, kuri išbaidė iš šalies užsienio įmones ir investuotojus.

Pasak Dano, H.Chavezas su savais politikieriais atpratino žmones dirbti ir prileido pačių keisčiausių įstatymų. Tarkim, padirbi mėnesį, ir paskui darbdavys tau ilgą laiką turi mokėti atlyginimą.

„Daug panašių nesąmonių pridaryta. Daug kas iš neturtingesniųjų tokia tvarka buvo labai patenkinti“, – pastebi D.Macijauskas ir priduria, kad staiga politinė ir ekonominė situacija šalyje pasikeitė, sumažėjo naftos kainos, o H.Chavezo politika apsisuko antru galu – žmonės iš pasiturinčių virto neturtingais, o  neturtingi – visiškais skurdžiais.

Žmonės, kurie dirba arba turi verslus JAV ar kažkur kitur, užsidirba pinigų ir gali normaliai gyventi. Pasak Dano, jei Venesueloje atlyginimas siekia tūkstantį dolerių  per mėnesį, tai žmogus jau yra turtingas, netgi labai. Nes daugelis uždirba vos dešimt dolerių per mėnesį arba yra bedarbiai, neturintys jokių pajamų.

„Tiems, kurie neturi jokių pajamų, kito gyvybė staiga pasidaro visiškai nesvarbi. Jie tavo seną telefoną ne tik gali atimti, bet ir dėl jo ar kitos menkavertės smulkmenos paleisti kulką į galvą. Vagystės ir apiplėšimai vidury dienos miesto gatvėje yra įprastas dalykas, nes policija visiškai korumpuota ir niekuo nesirūpina“, – tikina Danas ir priduria, kad dabar venesueliečiai srebia H.Chavezo privirtą trumparegės politikos košę.

Nenuostabu, kad Karakasas yra miestas, kuriame įvykdoma gausybė žmogžudysčių: šimtui tūkstančių gyventojų tenka apie 120 žmogžudysčių. Apskaičiuota, kad daugiau nužudoma tik Hondūro San Pedro ir Meksikos Akapulko miestuose.

Pasak Dano, tereikia užeiti į parduotuvę, ir pasijunti grįžęs į sovietmetį: parduotuvė tuščia arba milžiniškos lentynos nukrautos kokios nors vienos rūšies nelabai kam reikalingomis prekėmis, ir daugiau nieko nėra. Iš parduotuvių, kaip pas mus sovietiniais laikais, dingo daugybė visiems reikalingų prekių, pavyzdžiui, tualetinis popierius, dantų pasta, dezodorantai. „Jei kur nors Venesueloje gauni nusipirkti dezodoranto, tai gali girtis: žiūrėk, žmogau, koks aš kietas – turiu dezodorantą“, – sako mūsų pašnekovas.

Jis nesistebi, jog žmonės, su kuriais jam teko bendrauti, žodžių į vatą nevyniojo ir vaizdžiai sakė, kad šalies vadovas neprotaujantis ir kad šiuo metu politikoje apskritai tėra neišsilavinę kvailiai, kurie priima įstatymus net neįsigilinę į esmę.

„Taigi, kol politikai nepasikeis, tol šalyje tvyros chaosas. O vietiniai ne kažin ką ir tegali padaryti, mat vos tik susirenka į demonstraciją, pareigūnai juos tuoj gerai pavaišina kulkomis“, – pasakoja Danas.

Šalyje galioja įstatymas, kad jei vyksta protestas ir iš mitinguojančių pusės parodoma nors mažiausia agresija – kas nors meta plytą ar akmenį, tai pareigūnai turi teisę tuoj pat pradėti šaudyti.

Studentai kartkartėmis sukyla ir išeina į gatves – vyksta demonstracijos, kurios beveik niekada neapsieina be aukų: žūva nuo vieno iki 20 žmonių. Policija į amžių nežiūri, šaudo ir į jaunuolius, ir į vaikus. O jei opozicijoje tik iškyla koks lyderis, jis iš karto grūdamas į kalėjimą arba nušaunamas.

„Žmonės sako, kad situaciją galima pakeisti tik su ginklu rankose, tačiau niekas nenori karo ir kraujo“, – priduria mūsų pašnekovas.

O ar jie patys su bendrakeleive nenukentėjo? Pasak Dano, jie gana sėkmingai susidėliojo maršrutą, be to, nuo nemalonumų juos nuolat saugojo geranoriški žmonės.

Keliautojai, pačią pirmą dieną atvykę į Venesuelą, tikėjosi bet kur lengvai išsikeisti dolerius, tačiau pasienyje neišsikeitė, o autobuso vairuotojas atvykėlius paleido kažkur miesto viduryje, neaiškiame rajone. Kol keliautojai neryžtingai stoviniavo svarstydami, ką čia daryti, prie jų pripuolę praeiviai ėmė klausinėti: „Ką čia darote? Juk čia labai pavojinga!“ O išgirdę, kad svetimšaliams reikėtų kažkaip nuvažiuoti iki stoties, tačiau jie neturi išsikeitę bolivarų, venesueliečiai daug negalvodami iš kišenės išsitraukė du šimtus su trupučiu bolivarų, įbruko juos atvykėliams ir dar kartą griežtai paragino kuo skubiau čiupti taksi ir dumti iš šitos pavojingos vietos.

„Visi bent truputį išsilavinę žmonės, kurie turi galimybę keliauti arba turi vaikų, gyvenančių ar dirbančių užsienyje, mąsto gerokai plačiau, racionaliai vertina politinę ir ekonominę situaciją šalyje“, – pastebėjo Danas.

Lietuvių kelionės sėkmę lėmė ir visiškai netyčia susidėliotas pats geriausias ir sėkmingiausias maršrutas keliauti po Venesuelą. Iš grėsmingojo Karakaso pora spruko į pajūrį, į jėgos aitvarų  mokyklą. Jėgos aitvarų sportas – nepigus malonumas, todėl mokykloje keliautojai susipažino tik su turtingais žmonėmis. Pasak Dano, dar kartą reikėtų pabrėžti, kad turtingi Venesueloje yra dirbantys žmonės.

„Taip mes ne tik išmokome valdyti jėgos aitvarus, bet ir susiradome daug draugų, o kartu patekome į savotišką burbulą, kuris apgaubė ir lydėjo mus visus tuos tris mėnesius. Mus labai koordinuotai prižiūrėjo naujieji draugai, rūpindamiesi, kad mums nieko blogo nenutiktų“, – pasakoja fotografas.

Su naujaisiais bičiuliais lietuviai išmaišė pačius gražiausius Karibų jūros pakrantės paplūdimius, garsėjančius baltu smėliu ir visų mėlynų atspalvių jūros vandeniu, aplankė kelias salas.

Laukinėje Tortugos saloje keliautojai prabuvo keturias dienas. Beje, plaukiant į salą teko patirti ir jūros rūstybę – kilo audra ir stipri liūtis, sugedo laivelio motoras ir keturių valandų kelionė išsitęsė iki aštuonių valandų. Tačiau pasiekus įdomaus peizažo salą visas vargas greitai pasimiršo.

Viena įspūdingiausių Venesuelos salų ~La Tortuga~ atradėjų XV a. pavadinta dėl gausybės čia gyvenusių vėžlių. Sala garsėja civilizacijos nepaliestu kraštovaizdžiu, mat iki XVII a. olandai joje kasė druską, tačiau ispanai išgrūdo juos lauk, o  žmonės per šimtmečius čia taip ir neapsigyveno.

Masinio turizmo mėgėjams tikriausiai labiau girdėta Margaritos sala, į kurią prieš gerus penkerius metus svajojo nukeliauti dažnas gero oro, saulės vonių ir auksinio smėlio gerbėjas. Sala viliojo ne tik dėl paplūdimių: įdomus miestas Porlamaras, kuriame išlikę nemažai elegantiškų spalvingų kolonijinio stiliaus pastatų. Šalia kito miesto – Pampataro yra daug dar ispanų XVI a. pastatytų galingų įtvirtinimų ir fortų, kurie padėję gintis nuo žiaurių piratų antpuolių. Tačiau šiandien čia turistų nei prisikviesi į paplūdimius, nei suviliosi piratų kovomis. „Kažkada gausiai turistų lankoma sala šiuo metu visiškai apleista. Iš turizmo belikęs tik prisiminimas“, – atsidūsta Danas.

Keliaujant Venesueloje verta užsukti ir Venesuelos Maldyvais vadinamą Rokeso salyną, kurį sudaro daugiau nei 350 didesnių ir visai mažų salų ar smėlėtų seklumų, išsidėsčiusių žiedu. Mat Rokesas yra atolas, kurio ilgis siekia bent 40 km. Žiedo centre tyvuliuoja lagūna, kurioje galima stebėti žaismingus delfinus ir grakščiai vandenyje plasnojančias rajas, o panėrus įdomu apžiūrėti prašmatnius koralų sodus ir po juos šmirinėjančias margaspalves žuveles. Na, o pačiose salose atvykėliams patartina ne tik drybsoti ant auksinio smėlio, bet ir užmesti akį į mangroves.

Beje, Rokeso salynas ima garsėti ir kaip dar vienas Bermudų trikampis. Sakoma, kad per pastaruosius dvidešimt metų virš šio salyno įvyko bent 10–15 incidentų, kai sugedo ar sudužo nedideli orlaiviai. Ypač šios kalbos pagarsėjo, kai prieš porą metų virš šios vietovės be pėdsakų dingo mados magnato Vittorio Missoni lėktuvas „BN-2 Islander“. Vis dėlto mistines teorijas šiek tiek pritildė magnato šeimos hipotezė, kad orlaivį galėję užgrobti narkotikų prekeiviai.

Venesuela turi ir kitokio pobūdžio gamtos objektų, kurie, jei šalis būtų draugiškesnė turistams, pritrauktų tūkstančius keliautojų. Tai pasakiško grožio didžiausias pasaulyje Angelo krioklys, kurio vanduo krinta beveik nuo kilometro aukščio stalkalnio Aujan Tepui, paties masyviausio ir aukščiausio stalkalnio, kylančio į daugiau kaip 2,5 km aukštį.

Krioklys pavadintas amerikiečių lakūno Jimmie Angelio vardu. Mat lakūnas blaškėsi po šias vietoves ieškodamas auksu žėrinčios upės, kuri, pasak kalbų, turėjusi tekėti kažkur tose vietovėse. Tačiau pamatė tik didžiulį krioklį, griaudėjantį nuo milžiniško kalno į slėnį. Grįžęs į Karakasą lakūnas savo kalbomis ir pažadais parodyti atrastą didžiausią pasaulio krioklį suviliojo du keliautojus ir savo žmoną. Deja, šį kartą skrydis nebuvo toks sėkmingas – lėktuvas, nusileidęs ant stalkalnio, įklimpo, o visa įgula per 11 dienų nusileido apačion.

Stalkalniai – dar vieni unikalūs dariniai Venesueloje. Masyvūs, plokščiomis viršūnėmis kalnai stūkso iškilę virš žalių džiunglių ir mena Gondvanos superžemyno laikus. Tuomet susidarė milžiniška smiltainio lyguma, kurią skildamas į dabartinius žemynus superkontinentas suplėšė ir suraukšlėjo, minkštesnes vietas, suformuodami slėnius, išgraužė krituliai ir erozija.

Milijonus metų šių stalkalnių viršūnės stūksojo neliestos žmonių ir atskirtos nuo aplinkinės ekosistemos. Dėl izoliacijos susiformavo saviti augalai, pavyzdžiui, grybas, medžiojantis vabzdžius ir augalus, kai kurie unikalūs smulkūs gyvūnai – vabzdžiai ar keistos rupūžės.

Beje, Arthuras Conanas Doyle’is, susižavėjęs pasakojimais apie kristalais žėrinčią Roraimos kalno viršūnę ir čia klestinčią unikalią florą bei fauną, parašė nuotykių romaną „Dingęs pasaulis“. Romano herojus profesorius su tyrinėtojų grupe užkopia į kalną ir jo plokštutėlėje viršūnėje atranda neregėtą pasaulį, kuriame vis dar gyvena dinozaurai, beždžionžmogiai ir indėnai.

Nusigauti iki šių kalnų nėra paprasta. Pasak Dano, panorus pasigrožėti Angelo kriokliu tenka ir lėktuvu skristi, ir motorine valtimi prieš srovę labai gražia džiunglių upe visą dieną plaukti, ir per džiungles žygiuoti, ir dar nakvoti tarp medžių pakabintuose hamakuose.

O ar į ramų keliautojų miegą nesikėsino didžiulės anakondos ir kiti pavojingi džiunglių gyventojai? Pasak Dano, džiunglėse nebuvo matyti jokios laukinės gyvūnijos, poilsį trikdė tik armijos išbadėjusių uodų. „Jausmas visai toks pat, kaip lietuviškame miške palapinėje miegoti“, – šypteli pašnekovas ir priduria vis dėlto taip ir neužmigęs, o fotografavęs, nes tiesiai iš nakvynės vietos buvo matyti didysis krioklys, apšviestas sidabrinės pilnaties šviesos.

„Ir štai prieš akis atsiveria fantastiškas vaizdas. Matai, kaip iš kilometro aukščio kliokia vanduo. Buvo ne drėgnasis sezonas – tai reiškia, kad krioklyje vandens nebuvo tiek daug, todėl jis žemę pasiekia ne srove, o baigiasi smulkučiais purslais, beveik rūku“, – pasakoja Danas.

Pasigrožėję kvapą gniaužiančiu krioklio vaizdu ir pasimėgavę džiunglių ramybe keliautojai patraukė atgal į Karakasą, kurio gatvėse kur kas pavojingiau nei laukinėse džiunglėse „Mes sakėme, kad Karakase ilgai neužtruksime, nes čia mums tikrai nėra kas veikti. Tačiau visi mūsų draugai buvo iš Karakaso ir pasikvietė mus paviešėti. Karakase užsibuvome net dvi savaites, per kurias spėjome aplankyti ir naktinius klubus, ir restoranus, ir kitas įdomybes. Pasirodo, visai įdomus miestas“, – sako Danas.

Draugai keliautojus apnakvindino savo namuose: vieni namus turi kalnuose, kiti – gražiausiose miesto vietose. Šeimininkai kategoriškai atsisakė imti bent centą už gyvenamą vietą, dažnai ir maistą.

Vis dėlto, kad ir kaip viliotų prabangūs restoranai ir naktiniai klubai, vieniems turistams gatvėmis bastyti nepatariama, o ir dieną verta imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, kelionių gidai rekomenduoja išsiverti iš ausų auskarus, nusisegti grandinėles ir laikrodžius, nusimauti žiedus, kad jokie blizgučiai nepatrauktų užpuolikų dėmesio. Netinka čia demonstruoti ir naujausio modelio telefonų ar fotoaparatų. Turistams siūloma turėti kišenėse smulkių pinigų, kuriuos būtų galima atiduoti užpuolikams. O sutemus turistams gatvėse nėra kas veikti – jie turėtų būti viešbučiuose.

Apskritai šalies sostinė turistiniu požiūriu nėra laikoma labai įdomiu miestu. Karakasas įkurtas XVI a. viduryje ir, atrodytų, čia turėtų būti gausu įdomių statinių, tokių kaip XVI a. bažnyčių ar gerokai vėlesniais laikas statytų kolonijinio stiliaus pastatų. Tačiau tokių grožybių mieste nelikę daug, nes Karakasą ne kartą siaubė žemės drebėjimai.

Įdomesni pastatai – tai XVI a. katedra, Šv. Pranciškaus bažnyčia, kerinti barokiniu interjeru, vienas kitas muziejus ir Bolivaro aikštė, kurioje stūkso paminklas Simonui Bolivarui. Priminsime, kad S.Bolivaras – politikas ir karvedys, itin garbinamas Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru ir Bolivijoje, mat XIX a. pradžioje padėjo atsikratyti kolonizatorių valdžios.

Vis dėlto Karakase nėra tiek įdomybių ir galimybių imtis įdomios veiklos, kaip kituose miestuose, pavyzdžiui, Meridoje, į kurią iš Karakaso ir patraukė mūsų pašnekovas.

Merida įkurta slėnyje, iš visų pusių apsuptame aukštų kalnų, ir šiame slėnyje kiekvienas turistas, turintis ekstremalių poreikių, ras kaip gauti savo adrenalino dozę: nori – lipk į kalnus, nori – plauk kalnų upėmis gumine valtimi. „Čia spėjome nuveikti gausybę įdomių dalykų, – tikina Danas. – Keliavome miškais, kopėme kriokliais su virvėmis, skraidėme parasparniais. O ir pats miestas labai įdomus ir įkurtas labai gražioje vietoje.“

Meridoje keliautojai atsisveikino su draugais ir patraukė į Kolumbiją, daug dešimtmečių irgi garsėjusią kaip labai pavojingą keliautojams šalį. Tačiau pastaraisiais metais valdžia įvertino biudžeto pajamas, gaunamas iš turizmo, ir ėmėsi griežtų priemonių nusikalstamumui pažaboti.

Ar tikrai čia saugiau nei Venesueloje? Pasak Dano, Kolumbijoje labiau rūpinamasi turistų saugumu – kiekvienoje turistų pamėgtoje vietoje stovi po pareigūną. Įstatymai labai griežti: jei užpuolamas turistas, tai užpuolikas bus nubaustas triskart griežčiau, nei apiplėšęs vietinį gyventoją.

„Visko pasitaiko, jei, pavyzdžiui, nuklysti ne į tą rajoną, tačiau apie užpuolimus pasakojami beveik anekdotai. Kažkur nuklydusį turistą užpuolė kolumbietis, išsitraukė peilį ir apsiverkė. Užpuolikas verkšlena, kad labai labai nenorintis apvogti svetimšalio, tačiau jam taip reikalingi pinigai. Tokios situacijos Venesueloje sunkiai įsivaizduojamos – ten toks užpuolimas gali baigtis šūviu į galvą“, – sako keliautojas ir priduria, kad prie Ramiojo vandenyno Kolumbijoje turistams vis dėlto patariama nelįsti.

Keliautojai Kolumbijoje neužsibuvo: iš jos patraukė į Ekvadorą, tada į Peru, o iš ten – į Boliviją. Keliautojų dar laukia Urugvajus, Argentina ir Brazilija. Pasak Dano, Pietų Amerika – labai nepigus žemynas, kainos čia nemažos, todėl reikia arba užsibūti vienoje vietoje ir padirbti, arba bėgte perbėgti. „O taip norisi apsisukti, grįžti į Venesuelą ir pabūti ten dar tris mėnesius“, – pasakojimą baigia D.Macijauskas.

Daiva Urbienė

Įdomiausios Venesuelos vietos

Verta aplankyti Kanaimą – gamtos draustinį, plytintį Didžiosios Gvianos regione. Tai vienas įspūdingiausių gamtos rezervatų visoje šalyje – čia gali keliauti savanomis, klaidžioti tropiniuose miškuose ir grožėtis rūsčiomis stalkalnių sienomis ar Angelo kriokliu, jo tęsiniais.

La Restinga Margaritos saloje – dar vienas nacionalinis parkas, kurį verta apžiūrėti patogiai įsitaisius valtyje ar laive. Šis nacionalinis parkas garsėja savo tunelių ir kanalų raizgalyne.

Orinoko delta susiformavo Orinoko upės žemupyje, prie pat žiočių į Atlanto vandenyną. Deltą sudaro daugybė kanalų, kuriais galima pasiirstyti valtimi ar paplaukioti motoriniu laiveliu. Čia galima sumeškerioti vieną kitą piraniją, stebėti kaimanus, krūmynuose besisūpuojančias beždžiones ir klykaujančias papūgas. Apsistoti galima pakrantėje įrengtuose namukuose.

Labai įdomu apsilankyti Varao genties indėnų gyvenvietėse. Čia galima nusipirkti rankų darbų iš sėklų pagamintų papuošalų ar drožinėtų skulptūrų. Indėnai mielai parodo savo buitį.

Na, o gyvūnų stebėti geriausia keliauti į savaną ~Los Llanos~. Čia galima pamatyti kaimanų, krokodilų, skruzdėdų, anakondų, kapibarų, o upėje pasimaudyti tarp piranijų ir pasigrožėti gėlavandeniais delfinais.