Poland.pl nuotr.

Ak, Mozūrija, poetų apdainuotas kraštas… Pažinti Lenkiją ir neužsukti į Mozūriją būtų tas pats, kas po karališkų pietų likti be deserto. Skaidrių kaip ašara ežerų kraštas traukia romantiškas sielas, randančias čia ramybę ir unikalų gamtos grožį, taip pat tuos, kurie renkasi aktyvų poilsį ar ieško gyvosios istorijos pėdsakų.

Jūratė KILIULIENĖ

Šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, plytinti Mozūrija vadinama Tūkstančio ežerų kraštu. Iš tiesų ši skambi metafora prasilenkia su tiesa, nes vandens telkinių čia kur kas daugiau. Vien didesnių nei hektaro ploto ežerų suskaičiuojama per tris tūkstančius. Daugybė kanalų ir upių jungia juos į unikalų tinklą. Tai vienintelis Europoje taip plačiai išsidėstęs, gamtos įvairove apdovanotas ežerynas, tinkamas visų rūšių vandens turizmui. Įspūdingo grožio vandens keliai driekiasi šimtus kilometrų – nuo Unguros šiaurėje iki Pišo ir Rudčėnų Nidos pietuose.

Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Gamta apdovanojo Mozūriją ne tik vandens turtais. Rečiausiai Lenkijoje gyvenama (59 žmonės viename kvadratiniame kilometre, šalies vidurkis – 122 gyventojai) Varmijos Mozūrų vaivadija priskiriama prie „žaliųjų Lenkijos plaučių“ – švariausių regionų funkcinės teritorijos. Vešlūs šilai, natūraliai susiformavusios pelkės, durpynai sudaro puikias sąlygas įvairiems paukščiams ir gyvūnams. Čia stebima net 262 rūšių paukščių. Vertingiausios gamtos teritorijos yra saugomos. Regione įkurti aštuoni kraštovaizdžio parkai ir per šimtą gamtos draustinių. Žinomiausias ir didžiausias yra Mozūrijos kraštovaizdžio parkas, jo perlai – saugoma Pisos giria ir didžiausias Lenkijoje Sniardvų ežeras.

Ši įvairovė turbūt nepalieka vietos klausimui, ką veikti nuvykus į Mozūriją. Dviračių, pėsčiųjų takai skatina pasivaikščioti, pažinti gamtą. Žirgininkystės centrai laukia jodinėtojų, ežerų apsuptyje įrengti palapinių laukai – pabėgti nuo pasaulio triukšmo trokštančių poilsiautojų. O vandens pramogų mėgėjai čia ras visas įmanomas galimybes – nuo baidarių trasų iki pažintinių turų ištaigingais garlaiviais.

Per dvi dienas – virtinė įspūdžių

Mums, vasarotojams iš Lietuvos, visa tai ranka pasiekiama – Mozūrijos nuotykis prasideda vos pervažiavus valstybės sieną. Tad atidėlioti pažinties su šiuo regionu neverta, juo labiau kad tam gali pakakti ir savaitgalio. Vilnių ir neoficialią Mozūrijos sostinę Gižycką skiria maždaug 300 kilometrų. Kelionę reikėtų pradėti ankstėliau, nes pakeliui iki Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašto laukia ne vienas įdomus objektas. Taigi dviejų dienų planas toks: Seinai–Vygriai–Gižyckas ir jo apylinkės–Mikolaikos–Augustavas.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse.

Seinai, gėlėse skendintis pasienio miestelis, lietuvybės centras Lenkijoje, šiek tiek nukreipia iš tiesaus kelio. Bet į Seinus užsukti svarbu, nes jie siejami su dviem iškiliais lietuviais – čia palaidotas 1897–1902 m. miestelio katedros vyskupu buvęs Antanas Baranauskas, o tebestovinčiame dominikonų vienuolyne, daugelį metų tarnavusiame kaip kunigų seminarija, mokėsi Vincas Mykolaitis-Putinas.

Artėjant prie Vygrių pamažu veriasi ežerų krašto peizažas. Iš šio miestelio prasideda Suvalkijos baidarių trasos, o 2200 hektarų ploto Vygrių ežeras – rojus buriuotojams.

Čia niekas nevaržo jų laisvės, vien tik vėjas burėse. Ramybę ežere užtikrina draudimas naudotis vidaus degimo varikliais.

Ypatingą aurą Vygriuose skleidžia ežero pusiasalyje ant kalvos išsidėstęs vienuolių kamaldulių statytas barokinis ansamblis. Į dangų šaunantys bažnyčios bokštai, jų papėdėje sutūpę eremai jau seniai nebepriklauso vienuoliams. Dabar šie maži kamaldulių nameliai, kiekvienas su uždaru kiemu ir darželiu, nuomojami turistams, o tarp vienuolyno sienų verda intensyvus kultūrinis gyvenimas. Lankytojams itin įdomūs apartamentai, kuriuose 1999 m. apaštališkos kelionės į Lenkiją metu buvo apsistojęs Jonas Paulius II. Popiežius pažinojo šias apylinkes iš ankstesnių kelionių baidarėmis Juodosios Ančios upe ir ne kartą dalijosi apie jas nostalgiškais prisiminimais.

Nuo vienuolyno varpinės bokšto atsiveria įspūdinga Vygrių nacionalinio parko kraštovaizdžio panorama – unikalus ežeringas aukštumų kraštovaizdis. Kadaise tai buvo valdovų medžioklės plotai, juos mėgo Vytautas Didysis, Jogaila ir Žygimantas Augustas. O šiandien jie priklauso turistams, kurių čia laukia kone 200 kilometrų ilgio pėsčiųjų ir dviračių trasos, vandens pramogos, žvejyba parko ežeruose.

Vanduo, burės, vėjas

Pačioje Didžiųjų Mozūrijos ežerų širdyje esantis Gižyckas dar praėjusio šimtmečio viduryje pelnė Lenkijos vasaros vandens sostinės titulą. Miestelį supa du puikūs ežerai Negotynas ir Kisainas, sujungti Gižycko kanalu. Jį kerta dar vienas, mažesnis kanalas tarp Negotyno ir Taitamo ežero. Tad buriuotojams, kad ir kokį maršrutą jie pasirinktų, neišvengiamai tenka įsukti į saugius Gižycko vandenis. Čia įkurti net aštuoni burlaivių uostai, vaikštinėjant miestelio krantinėmis kyla įspūdis, kad į jį suplaukė viso pasaulio jachtos.

Negotyno ir Kisaino ežeruose nuo seno vyksta aukščiausio lygio irklavimo ir buriavimo varžybos. Šių ežerų sąsiauris – ideali vieta pradėti maršrutą. Pačiame Gižycke ir jį supančiose vietovėse parengta 1200 vietų laivams prisišvartuoti, 20 uostų ir prieplaukų.

Didžiųjų Mozūrijos ežerų krašte sezono metu plaukioja 10 tūkst. jachtų ir burlaivių. Kiekvienais metais didėjantis turistų srautas verčia vis labiau rūpintis gamta. Iš čia kilo ekomarinų – ekologiškų prie nuotekų kanalizacijų prijungtų prieplaukų su atliekų iš jachtų priėmimo punktais – idėja. Vienas iš dvylikos jau įrengtų ekomarinų veikia ir pačiame Gižycke.

Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko.

Mozūrijos ežerų vandenys daug džiaugsmo teikia ir baidarininkams. Visą reikalingą įrangą galima išsinuomoti ne tik Gižycke, bet ir kituose šio krašto vandens pramogų centruose – Mikolaikose, Piše, Ryne, Rudčėnų Nidoje, Unguroje ir Štynorte, o Gižycko turizmo informacijos centras išsamius maršrutų aprašymus bei visą žygiui reikalingą informaciją siūlo ir lietuvių kalba.

Baidarių maršrutai – įvairaus sudėtingumo ir trukmės. Itin vilioja tradicinis vandens kelias – didžioji istorinė kryžiuočių ordino trasa nuo Ryno iki Gižycko. Kelių dienų trukmės 80 kilometrų maršrutas veda kraštovaizdžiu, kuriame atsiskleidžia visos šių žemių grožybės. Gižycko kanalu pasiekus Kisaino ežerą atsiveria daugybė salų, kuriose yra vandens paukščių rezervatai. Plaukiant Dobskio ežeru siūloma neskubėti ir iš arti pasigrožėti čia gyvenančiais kormoranais.

„Vilko irštva“ ir baugina, ir traukia

Po kelių valandų kelionės šimtamečiais medžiais apaugusiu ūksmingu keliu atsidūrus Gižycke, reikia pasistengi nepamesti galvos. Ko imtis pirmiausia: ar leistis garlaiviu valandos trukmės maršrutu, apimančiu tris ežerus ir tris kanalus, ar tyrinėti istorinį palikimą, turintį sąsajų ir su Lietuvą, ar skubėti apžiūrėti jau už miestelio ribų esančius turistinius objektus? O gal tiesiog atsiduoti atostogų nuotaikai ir mėgautis kurorto malonumais? Gižyckas alsuoja vasara jai dar net neprasidėjus – visur žydi gėlės, trykšta fontanai, ir kone kiekvienas miestelėnas žingsniuoja su ledų rageliu rankoje.

Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio.

Turint gerą planą, suspėti galima viską. Iš Gižycko kone ranka pasiekiama Gerložas, viena įdomiausių Mozūrijos vietų. XIV amžiuje jis kūrėsi kaip medžiotojų, aprūpindavusių žvėriena Kentšyno pilį, gyvenvietė. Bet šiandien Gerložą garsina Adolfo Hitlerio bunkeris, iš kurio jis vadovavo Vokietijos ginkluotosios pajėgoms – vermachtui Antrojo pasaulinio karo metais. „Vilko irštva“ (bunkerio tuometiniuose Rytprūsiuose pavadinimas kilęs iš Hitlerio pseudonimo Vilkas, vartoto trečiajame dešimtmetyje) – didžiausia iš septynių jo vadaviečių Europoje.

„Vilko irštvoje“ per metus apsilanko per 200 tūkst. turistų. 250 hektarų plotą užimantis objektas daro didelį įspūdį ir istoriniu, ir konstrukciniu ar tiesiog emociniu požiūriu. Tai galimybė tarsi ranka prisiliesti prie tragiško XX amžiaus istorijos puslapio. Tiesa, iš betoninio galios monstro šiandien belikę mišku apžėlę griuvėsiai, tačiau landžiojant po juos vaizduotėje atgimsta ta žudymo ir naikinimo sistema, kurią buvo sukūrusi nacistinė Vokietija.

Amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

Bunkeris Gerlože pradėtas statyti 1940 m. ruošiantis operacijai „Barbarosa“ – invazijai į SSRS. Visi darbai buvo įslaptinti, aplinkiniams gyventojams paskleisti gandai, neva statomas chemijos fabrikas „Chemische Werke Askania“. „Vilko irštva“, kurią sudarė per 40 gelžbetonio bunkerių, iš viršaus buvo apsodinta mišku, tiesiai į ją vedė geležinkelio atšaka, šalia įrengti du aerodromai, priešlėktuvinės artilerijos įrenginiai. Dar ir šiandien iš riogsančių griuvėsių matyti, kad bunkerių sienas stiprino du gelžbetonio apvalkalai, kiekvienas – keturių metrų storio, tarpai tarp jų užpildyti akmenimis. Jau po karo amerikiečių mokslininkai apskaičiavo, kad tokia konstrukcija būtų atlaikiusi net ir tiesiai ant jos numestos atominės bombos sprogimo jėgą.

„Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Hitlerio karinėje būstinėje-slėptuvėje dirbo 2100 žmonių, o jos šeimininkas čia praleido didžiąją karo dalį – daugiau nei 800 dienų nuo 1941 m. birželio 24 d. iki 1944 m. lapkričio 20 d. Nepaisant visapusiškos kontrolės ir apsaugos sistemų, būtent su „Vilko irštva“ siejamas garsiausias pasikėsinimas į nacistinės Vokietijos lyderį. Pasikėsinimas, kurį 1944 m. liepos 20 d. bandė įvykdyti pulkininkas Clausas von Stauffenbergas, baigėsi nesėkme. Posėdžių salėje po stalu portfelyje paliktas sprogmuo Hitlerį tik nesunkiai sužeidė.

1945 m. sausį „Vilko irštvą“, artinantis Raudonajai armijai, susprogdino patys vokiečiai. Objekto išminavimo darbai truko net iki 1955-ųjų.

Po šios niūria šlove apgaubtos vietos kyla noras kuo greičiau sugrįžti į šviesų ir taikų pasaulį. Slogioms mintims nuginti kone labiausiai tinka vos už pusvalandžio kelio automobiliu nuo Gerložo esanti Šventoji Lipka – tikintiesiems svarbi vieta. Miestelyje kylantis didingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo kompleksas jau nuo viduramžių yra viena svarbiausių vietų Lenkijoje, kurioje meldžiamasi Dievo Motinai. Ir šiais laikais kasmet šį sanktuariumą su bažnyčios viduje augančia liepa aplanko 100 tūkst. maldininkų iš visos Lenkijos.

Bažnyčia su čia pat esančiu jėzuitų vienuolynu priskiriama ir prie reikšmingiausių Šiaurės Lenkijos vėlyvojo baroko paminklų. Ypač vertingas puikiai išsilaikęs bažnyčios dekoras – skulptūros, freskos, tapybos bei itin gausūs kalvystės darbai.

Gižycko istorija svarbi ir lietuviams

Džiaugsmo akims ir dvasiai dovanojusi Šventoji Lipka lieka už nugaros. Ausyse tebeskambant bažnyčios vargonams, vadinamiems šokančiais, nes užgrojus muzikai ant instrumento pradeda pamaldžiai linguoti šventųjų figūrėlės, grįžtame į Gižycką.

Metas susipažinti su šio senosios prūsų genties – galindų miesto istorija. Centrinė istorinio bei šiuolaikinio Gižycko vieta yra Senasis turgus, dabar – Žalgirio aikštė. Šiame žaliame gatvių keturkampyje stūksanti neoklasikinė liuteronų bažnyčia gali drąsiai vadintis senovinės gyvenvietės prie Negotyno ežero simboliu. Pirmoji šventovė čia atsirado pirmojoje XV a. pusėje, dabartinė bažnyčia statyta jau XIX a. pradžioje. Joje kasmet liepos pabaigoje rengiamas miestelį garsinantis Tarptautinis vargonų ir kamerinės muzikos festivalis.

Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju.

Krikščioniškoji šių vietų istorija siekia dar senesnius laikus. Jos pėdsakai mums itin reikšmingi, nes Gižyckas tiesiogiai susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose metraščiuose. Šiose kadaise galindams priklausiusiose apylinkėse buvo nužudytas vyskupas Brunonas, atvykęs čia krikštyti pagonių ir po mirties paskelbtas šventuoju. Šis įvykis, 1009 m. aprašytas Kvedlinburgo kronikoje, ir buvo pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas.

Šventasis Brunonas, Gižycko globėjas, čia deramai pagerbtas. Yra jo vardu pavadinta gatvė, viešbutis, restoranas, o ant kalvos su puikiu vaizdu į Negotyno ežerą kyla Šv. Brunono kryžius, 1910 m. pastatytas evangelikų bendruomenės iniciatyva. Bet svarbiausia, kad šventasis yra gyvas šių dienų Gižycko gyventojų atmintyje. Jiems puikiai žinomas šv. Brunono gyvenimo kelias – nuo gimimo Kverfurte 974 m., aristokratiškos kilmės iki krikščioniškos misijos tragiškos pabaigos, kai buvo nukankintas kartu su 18 bendraminčių.

Vaikštant po miestelį smagu tarsi iš vadovėlio mokytis istorijos. Išsami informacija, dažnai ir lietuvių kalba, pateikiama prie kiekvieno istorinio paminklo. Vertingiausias iš jų – rezidencinė kryžiuočių pilis. Išliko tik pagrindinis jos pastatas, iškilęs 1377 m., bet šiandien sunku įžvelgti jame gotiškų elementų. Amžių tėkmėje pilis buvo dukart perstatyta. XVI a. pradžioje, pritaikant pastatus medžiotojų dvarui, ji perstatyta olandiškojo renesanso stiliumi.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą.

Ne mažiau įdomi ir didelę istorinę vertę turinti Boyeno tvirtovė. Ji yra puikus XIX a. prūsų fortifikacijos pavyzdys ir vienas geriausiai išlikusių šio amžiaus gynybinės architektūros paminklų Lenkijoje. Statinys pavadintas tuometinio Prūsijos karo ministro generolo Hermano von Boyeno vardu, įvertinant jo pastangas statybų metu.

Netaisyklingos šešiakampės žvaigždės formos tvirtovė, juosiama 5 metrų aukščio 3,3 km ilgio akmenų ir plytų sienos, užima 100 hektarų. Dabar joje veikia Boyeno tvirtovės muziejus, jaunimo turizmo centras, vyksta konferencijos ir kiti moksliniai renginiai.

Gižycke taip pat galima pamatyti unikalų technikos paminklą – sukamąjį tiltą. Atplaukus laivui, jis ne pakeliamas, kaip įprasta, o pasukamas į šoną. Tiltas pastatytas sujungiant Boyeno tvirtovę su miestu. Tai vienintelė tokio tipo XIX a. konstrukcija visoje Europoje.

Praėjusio amžiaus viduryje tiltą bandyta modernizuoti, buvo įtaisytas valdymas elektra. Naujovė nepasiteisino – dėl jos ėmė irti kanalo krantinės, tad tiltas buvo tiesiog išmontuotas. Prieš kelis dešimtmečius senasis statinys vėl grįžo į savo vietą ir džiugina turistus. Tiltas tam tikromis valandomis atveria kelią jachtoms ir didiesiems laivams praplaukti. Rankiniu būdu jį aptarnauja vienas operatorius, atidarymas trunka penkias minutes.

Iš laivo ant dviračio?

Kitą prie Didžiųjų Mozūrijos ežerų nutūpusį miestelį – Mikolaikas lietuviai atrado prieš keliolika metų, kai jame iškilo vandens pramogų parkas „Tropikana“. Kurį laiką tai buvo labai populiari savaitgalio poilsio kryptis. Vėliau tokio pobūdžio atrakcijų atsirado arčiau. Ir visa laimė, nes Mikolaikos ir be „Tropikanos“ turi ką pasiūlyti savo svečiams.

Ištisus metus čia vyksta buriavimo regatos ir kitų vandens sporto rūšių varžybos, taip pat galybė jas lydinčių pramoginių renginių, dominančių ne vien sporto entuziastus. Miestelis deda daug pastangų siekdamas Lenkijos buriavimo sostinės titulo.

Šios Mikolaikų ambicijos neturėtų nieko stebinti. Juk net ir miestelio pavadinimas kildinamas nuo šv. Mikalojaus, buriuotojų globėjo. Šventojo vardą pirmiausia įamžino kuklus Mozūrijos kaimelis, o nuo 1726-ųjų – Mikolaikomis pavadintas miestas. 1843 m.

Didžiuosiuose Mozūrijos ežeruose pradėta nuolatinė laivyba atvėrė joms daug naujų galimybių. Ir Mikolaikos jomis pasinaudojo – tapo populiaria vasaros atostogų vieta.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu.

Atsisveikinant su svetingąja Mozūrija kelias atgal į Lietuvą neturėtų prailgti. Pakeliui dar laukia Augustavas, tarp trijų ežerų išsidėstęs nedidelis kurortinis miestas. Lenkai vadina jį Šiaurės Venecija. Pagrindinės miesto ant vandens siūlomos pramogos susijusios su plaukiojimu įvairių tipų laivais.

Didžiausias malonumas prieplaukoje įsėdus į laivą – kelionė Augustavo kanalu. Tai svarbiausia šio miestelio atrakcija. Kanalas iškastas 1823 m. ir daugelį metų buvo svarbus vandens transporto kelias, jungiantis Baltijos jūrą su daugeliu šalies upių. Šiais laikais jo paskirtis kita – teikti malonumą turistams.

Plaukiant didžiuosius Augustavo ežerus jungiančiu kanalu džiugina viskas – puikiai sutvarkytos, miestelėnų poilsiui pritaikytos pakrantės, jachtų prieplaukos, jaukios kavinukės. Bet daugiausiai emocijų kyla, kai garlaiviui įplaukus į šliuzą tenka įveikti skirtingus dviejų ežerų vandens lygius. Laivas šliuze uždaromas tarsi vonioje ir vienus vartus uždarant, kitus atidarant laukiama, kol vanduo pasieks tinkamą aukštį.

Lenkija puoselėjo planus įtraukti Augustavo kanalą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet vėliau jų buvo atsisakyta.

Beje, turint kiek daugiau laiko visą šį kelią – nuo Seinų iki Gižycko galima įveikti ir dviračiais. Visai neseniai lenkai įgyvendino grandiozinį projektą „Green Velo“. Tai per penkias Lenkijos vaivadijas besidriekiantis beveik 2000 km ilgio dviračių takas.

Ilgiausia jo atkarpa – 590 km – eina Palenkės vaivadijos, esančios arčiausiai Lietuvos, teritorija.

Tie, kurie jau išbandė šį ilgąjį dviračių taką, dalijasi sveiką pavydą keliančiais įspūdžiais. Trasa žavi ne tik patogia infrastruktūra, bet ir ją supančiu kraštovaizdžiu. Daug ką pasako vien tai, kad „Green Velo“ driekiasi per penkis nacionalinius parkus, nemaža trasos atkarpa vingiuoja „Natura 2000“ teritorijomis.

Mano jaunystės metais Lenkijoje būta visuotinės tradicijos leisti vasaros atostogas buriuojant Varmėje ar Mozūruose, o žiemos – slidinėjant Lenkijos kalnuose. Puikiai prisimenu pasiruošimus tokioms išvykoms ir valandų valandas trunkančias varginančias keliones, kol galų gale atsistoji ant slidžių Zakopanėje ar Škliarska Poremboje, atsiduri burlaivyje Mikolaikose ar Gižycke.

Jarosław Czubiński, Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje

Vėliau daugelį metų neturėjau laiko atostogauti ir apleidau šią vasaros ir žiemos išvykų tradiciją. Tačiau atsitiko taip, kad įpusėjus pirmajam 2000-ųjų dešimtmečiui darbo reikalais turėjau pristatyti pasirinktus Lenkijos regionus savo svečiams iš užsienio. Ir tik tuomet iš jų kalbų supratau, kad per tą laiką Lenkijoje nutiko šis tas nuostabaus. Išvydau savo šalį jų akimis – naują Lenkiją, apie kurios egzistavimą tokiu pavidalu nė nenutuokiau. Per tą laiką labai daug pasiekta, Lenkija tapo modernesnė – buvo nutiesti nauji keliai, greitkeliai, pastatyta oro uostų, atsirado geležinkelio linijų su naujais traukiniais.

Nuo pavasario iki vėlyvo rudens savaitgaliais su draugais susitinkame „po burėmis“ arba baidarėmis keliaudami gausiais Lenkijos ežerais.

Plėtojosi smulkusis ir vidutinis verslas, ir tai iš esmės pakeitė turizmą bei paslaugas. Staiga suvokiau, kad Lenkijos kalnus galiu greitai pasiekti greitkeliu, traukiniu arba lėktuvu. O kai kartą su šeima pavėlavome į lėktuvą savaitgalio kelionei į Paryžių, savo automobiliu iš Varšuvos vien greitkeliais laiku atvykome į suplanuotą šeimyninę vakarienę Monmartre.

Nuolat gyvenu Varšuvoje, joje ir leidžiu didžiąją laisvalaikio dalį – vasarą paplūdimiuose ir klubuose prie Vyslos, stebėdamas saulėlydį virš senamiesčio, o žiemą dažniausiai naudojuosi didžiule šio miesto kultūros renginių pasiūla. Dažnai vykstu į Krokuvą, kurioje gyvena dalis mano šeimos, bet šiandien tai jau nebėra ilga kelionė – vos 2,5 val. greituoju traukiniu.

Panašiai ir iki mano gimtojo miesto Vroclavo. Pietų ar vakarienės dažnai nulekiame į Lodzę, nuo Varšuvos esančią vos už valandos kelio greitkeliu arba traukiniu. Daugiakultūrės ir vis gražėjančios Lodzės restoranų gausą ir įvairovę liudija tai, kad dar nesame dukart valgę toje pačioje vietoje… Nuo pavasario iki vėlyvo rudens savaitgaliais su draugais susitinkame „po burėmis“ arba baidarėmis keliaudami gausiais Lenkijos ežerais, o pradėjęs dirbti Vilniuje su malonumu galiu pasakyti, kad iki tų vietų iš čia visai netoli. Iki Mozūrų iš čia tik beveik 4 valandos automobiliu, o ten laukia nuomojami laivai ir įvairiausių kategorijų turizmo paslaugos, nuo pigiausių iki rafinuočiausių.

Tatrams turiu ypatingų sentimentų, nes būtent ant aukščiausios Tatrų viršukalnės Rysų (2499 m virš jūros lygio) pasipiršau savo dabartinei žmonai.

Kalnų, balto sniego, gryno oro, kopimo ir kalniečių folkloro mėgėjai tiesiog privalo išsiruošti į kalnus, kurie Lenkijoje tokie įvairūs: apaugę miškais, tūkstančiais atspalvių rudenį mirguliuojantys Beščadai, Karpatų dalis; didingi ir nepaprastai vaizdingi beveik 2000 metrų aukščio Tatrai; įvairiaveidžiai ir šiek tiek mėnulį primenantys Stalo kalnai ar žalumoje skęstantys, pilni šaltinių, sanatorijų ir pasakiškų rūmų Sudetai ties Klodzko slėniu – dviratininkų rojus.

Išduosiu paslaptį, kad Tatrams turiu ypatingų sentimentų, nes būtent ant aukščiausios Tatrų viršukalnės Rysų (2499 m virš jūros lygio), kuriai pasiekti reikia neblogos formos ir kurią, laimei, būdamas 24 metų įveikiau, pasipiršau savo dabartinei žmonai.

Modernizavus slidinėjimo infrastruktūrą Lenkijos žiemos kurortai galimybėmis nenusileidžia Alpių konkurentams (o štai kainomis – nusileidžia). Pakaks paminėti Zakopanę, Tatrų Bialką, Ščyrką, Škliarska Porembą. Bet, kaip išaiškėjo, jei nori pašėlti su slidėmis, visai nebūtina vykti į Lenkijos kalnus, nes vos už 3 valandų kelio nuo Vilniaus, prie sienos, galima nebrangiai ir smagiai paslidinėti ant vieno iš keleto pirmųjų kalnų.

Neįmanoma, todėl visuomet grįžtu iš tų kelionių ne tik maloniai nuvargęs ir kupinas įspūdžių, bet ir pilnu pilvu…

Naudodamasis proga žiemą ar vasarą visuomet aplankau Lietuvos kaimynystėje esančias Palenkės ir Varmijos-Mozūrų vaivadijų apylinkes. Nes ten net neišsukant iš kelio galima pamatyti ne tik lenkų, bet ir kitų tautų – lietuvių, totorių, baltarusių, ukrainiečių, sentikių sodybų arba Belovežo girioje sutikti stumbrų. O kaip ten būnant neparagauti tradicinių patiekalų vietiniuose ūkiuose? Neįmanoma, todėl visuomet grįžtu iš tų kelionių ne tik maloniai nuvargęs ir kupinas įspūdžių, bet ir pilnu pilvu…

Taigi pasirodo, kad man, tikram lenkui, atėjo laikas iš naujo atrasti ir kitiems parodyti savo Lenkiją. Džiaugiuosi tuo, nes matau, kokia artima mums tapo Lenkija. Artima visiems nuolat Lenkijoje gyvenantiems, bet taip pat ir trumpam į ją užsukantiems. Nuoširdžiai visus raginu kuo dažniau atrasti Lenkiją – juk ji turi tiek daug ko pasiūlyti. Tai nesunku ir netoli. Pagaliau Lenkija, jau 12 metų kartu su Lietuva būdama Europos Sąjungoje, nėra užsienis…

LTO nuotr.

Rytų Lenkija – tai ne tik gražūs ežerai. Šiek tiek į pietus yra ir mitinė paslaptingoji Palenkės vaivadija – šis regionas laikomas „pasaulio pakraščiu“. Vaivadija stebina tyla, ramybe, gyvenimas čia teka lėčiau. Tarp mažų medinių namų, siaurų, akmenimis grįstų gatvelių laikas sustoja. Tai daugybės tautų kultūrų regionas. Be lenkų, čia gyvena įvairių tautybių žmonių: baltarusių, lietuvių, romų, rusų, ukrainiečių, totorių ir žydų. Vaivadijos teritorijoje – keturi nacionaliniai parkai, trys kraštovaizdžio parkai, 14 draustinių, yra jodinėjimo takų, baidarių takų ir pan. Svarbiausia, kad regionas yra netoli sienos su Lietuva, taigi galite turiningai praleisti vasaros savaitgalius ir tyrinėti kaimyninę šalį.

Pristatome 10 įdomiausių vietų Palenkės vaivadijoje.

1. Totorių kelias – unikali turistų atrakcija Palenkėje.

Tai labiausiai į rytus nutolęs Lenkijos regionas! Tik Palenkėje galime pasivaikščioti totorių kultūros ir tradicijų taku. Pėsčiųjų takas veda per totorių kaimus, šiose teritorijose totoriai apsigyveno Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio laikais. Kelias prasideda Balstogėje ir eina pro Sokulkos, Bohonikų miestelius, Krynką, Krušynianus, Supraslę. Kelias turi du maršrutus: tai žaliasis ilgasis Totorių kelias (54 km), vedantis per Sokulkos kalvas ir iš dalies Knišino miškus, ir mėlynasis trumpasis Totorių kelias (19 km), jungiantis Palenkėje įkurtas totorių gyvenvietes.

Programoje numatyti kulinarijos mokymai, šokiai, jodinėjimas ir šaudymas iš lanko.

Lankytinos vietos: dvi veikiančios mečetės, totorių kapinės (Mizary), Sokulkos krašto muziejus, Aleksandro Nevskio cerkvė ir Sokulkos Šv. Antano neoklasikinė bažnyčia. Krušynianuose galima aplankyti totorių sodybą, pernakvoti jurtoje ir pasimėgauti autentiškais totorių patiekalais. Būtent šioje vietovėje rugpjūtį organizuojamas Totorių kultūros ir papročių festivalis. Programoje numatyti kulinarijos mokymai, šokiai, jodinėjimas ir šaudymas iš lanko. Gerai išplėtotas apgyvendinimo sektorius. Be to, turistai gali išsinuomoti dviračius, baidares, lankyti jojimo pamokas, pasivažinėti keturračiais, o žiemą – rogėmis, sužinoti duonos kepimo paslapčių.

2. Balstogė – Palenkės vaivadijos sostinė.

Tai didžiausias miestas-apskritis Šiaurės rytų Lenkijoje. Svarbiausios ir gražiausios lankytinos vietos čia yra religinės architektūros pastatai, senoviniai rūmai ir gamyklos. Architektūriškai vertingiausi iš jų – Balstogės Branickių rūmai, pastatyti XVII a. pabaigoje (rūmų architektas Tilmanas Gamerietis). Branickių laikais rūmuose lankydavosi daug svečių: Lenkijos karaliai, imperatoriai, carai. Šalia rūmų buvo pastatyti Balstogės Branickių rūmų svečių namai, kuriuose buvo rodomi spektakliai, opera ir baletas. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai sunaikinti, 1945–1962 m. vyko jų atstatymo darbai. Mūsų laikais rūmuose veikia Balstogės medicinos universitetas. Įspūdingiausia rūmuose – pobūvių salė.

3. Supraslės ikonų muziejus skirtas tiems, kurie domisi religija, menu ir istorija.

Supraslės perlas – stačiatikių vienuolynas, kuriame galima pamatyti ankstesnių laikotarpių – gotikos, renesanso pėdsakų.

4. Grabarkos Šventasis kalnas – Lenkijos stačiatikių širdis.

Ši vieta daro itin didelį įspūdį. 1710 m. vietiniai gyventojai čia rado prieglobstį nuo tais laikais šiose apylinkėse siautusios choleros epidemijos. Kalne yra tūkstančiai kryžių, kuriuos sunešė tikintieji, dėkodami už stebuklingą išgijimą. Kalno viršūnėje įsikūrusi koplyčia. Piligrimai ir šiomis dienomis atneša kryžių.

5. Drohičinas, buvusi Palenkės sostinė, šiandien yra nuošalyje ne tik nuo pasaulio problemų – tai ir šio regiono pakraštys.

Bet galbūt todėl ši vietovė tokia ypatinga. Gyvenvietė buvo įkurta XI amžiuje, jos įkūrėjas, manoma, buvo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis. Šalia Turgaus aikštės žvelgia barokinis pijorų vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia ir kolegija. Taip pat verta pamatyti Benediktinų vienuolyną su barokine Visų Šventųjų bažnyčia, aplankyti vietines kapines. Iš kito upės kranto atsiveria gražiausi miesto vaizdai.

6. Bebro nacionalinis parkas – tai vieta, kurią būtina aplankyti!

Tai didžiausias Lenkijos nacionalinis parkas, pasižymintis unikalaus grožio gamta. Parko teritorijoje auga įvairūs pelkiniai ir durpynų miškai, daugeliui lankytojų jie atrodo neprieinami ir paslaptingi. Bebro slėnis išsaugojo unikalią laukinę gamtą. Parke gyvena daug įvairių vandens ir pelkių paukščių. Parkas yra viena svarbiausių sėjikinių paukščių perėjimo vietų Vidurio Europoje. Pavasarį į šį parką stebėti paukščių ir klausytis jų čiulbėjimo poravimosi metu suvažiuoja ornitologai iš visos Europos. Parke galima pamatyti ir daug kitų gyvūnų, juos galima stebėti iš baidarių arba iš stebėjimo bokštų.

Parke taip pat yra daug pažintinių takų, patrauklių tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams, ir trasų baidarių mėgėjams. Unikali turistinė atrakcija, ypač vaikams, – pelkių takas, kuriuo reikia eiti basam.

7. Belovežo nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra įgijęs pasaulinio biosferos rezervato statusą.

Parke įkurtas stumbrų veisimo centras, jame galima iš arčiau pasidairyti į stumbrus, elnius, vilkus ir arkliukus.

8. Beloveža – vietovė, įsikūrusi Belovežo girioje.

Parke yra Prof. Mikloszewskio miško muziejus. O kaimai Buda, Teremiskai, Pogoželicės siūlo agroturizmą.

9. Hainuvka – didžiausias miestas Belovežo girioje, vadinamas vartais į girią.

Tai ir gudų kultūros centras, jų čia gyvena apie 26 proc. Mieste įsikūręs Hainuvkos stačiatikių dekanatas. Miestelyje yra 1846 m. Šv. Brolių Makabėjų medinė cerkvė, šalia – gydomuoju poveikiu garsėjantis šaltinis.

10. Be to, Belovežo girioje ir jos apylinkėse yra „jėgos“ vietų, pasižyminčių ypatinga natūralios energijos koncentracija.

Daugiausiai jų pačioje Belovežo girioje. Ypatinga vieta – energinis akmeninis ratas, esantis 6 km į pietvakarius nuo Belovežo. Simetriškas akmenų išdėstymas rodo, kad senovės gyventojai jį pastatė sąmoningai. Apie šios vietos unikalumą liudija augmenijos įvairovė: gudobelės, kriaušės ir obelys. Medžių kamienai savaime dalijasi. Tyrimai parodė, kad ši vieta – stiprių teigiamų energijos spindulių vieta, pastiprinta akmens energijos. Šią vietą aplankę žmonės pasakoja apie puikią nuotaiką ir netgi galvos skausmų ir negalavimų išnykimą. Naktį žmonės kartais gali pamatyti mėlyną švytėjimą aplink akmenis.

PTO nuotr.

Lenkija turi „supergalių“ – atsilaikė prieš recesiją ir pritraukia vis didesnius turistų būrius. 2016 metų Europos kultūros sostinė yra Vroclavas, o Krokuvoje Pasaulio jaunimo dienų metų liepos mėnesį viešės popiežius Pranciškus. Tai tik kelios priežastys, kurias pateikia garsus kelionių vadovas „Lonely Planet“, siūlydamas apsilankyti Lenkijoje. Naujausiame “Lonely Planet” reitinge Lenkija atsidūrė tarp TOP 10 pasaulio šalių.

Turistams taip pat rekomenduoja pamatyti unikalią pasaulyje druskos kasyklą Veličkose, puikią žmogaus nepaliestą gamtą Belovežo girioje.

Iš daugybės puikių Lenkijos vietų „Lonely Planet“ ypač išskiria Lodzę, menininkų miestą, Lenkijos kino lopšį, miestą, nenukentėjusį per karą, su daugiau nei dviem šimtais puikių XIX a. secesinio stiliaus rūmų, kiemelių ir rezidencijų, derančių su pramonine architektūra – atgaivintais fabrikais, dabar atliekančiais naujas funkcijas, tapusiais meno galerijomis, viešbučiais, prekybos centrais. Be to, Lodzė pretenduoja 2022 m. rengti pasaulinę „Expo“ parodą.

Lenkija – tai rojus tiems, kurie mėgsta muziką, pradedant prestižiniais rimtosios muzikos festivaliais ir konkursais, baigiant džiazu.

„Lonely Planet“ atkreipia dėmesį, kad Lenkija – tai rojus tiems, kurie mėgsta muziką, pradedant prestižiniais rimtosios muzikos festivaliais ir konkursais (kaip Chopino konkursas, garsusis „Sacrum Profanum“ Krokuvoje arba „Varšuvos ruduo“), baigiant džiazu, kuriuo Lenkija garsėja pasaulyje, ir pramogine muzika su pasaulinių garsenybių pritraukiančiu „Opener“ festivaliu ar sunkiuoju metalu.

Dar nesi buvęs Lenkijoje? Laikas tai ištaisyti!

Nepakartojama Krokuvos atmosfera

Senoji Lenkijos sostinė neprarado savo žavesio – čia ne­įmanoma nuobodžiauti. Neginčijami koziriai kuriant miesto nuotaiką yra gausios kavinės, restoranai, galerijos ir teatrai. Patrauklioje vietoje įsikūrusi Krokuva siūlo ir keliones į užmiestį. Vos už  100 kilometrų esantys Tatrai, Zakopanė, dar vadinama Lenkijos žiemos sostine, žavūs kameriniai Pieninai, garsūs Ščavnicos ir Krynicos kurortai, neperpildyti kalnų takai Beskiduose. Tatrų, Pieninų, Gorčanų ir Babia Guros nacionaliniai parkai – vertingiausi Mažosios Lenkijos gamtos ir gamtovaizdžio draustiniai. Nuo senų laikų tai žino keliautojai, šimtais tūkstančių lankantys senąjį Krako miestą.

Šiais metais Krokuva laukia ypatingos apgulties: liepos 26–31 dienomis čia vyks Pasaulio jaunimo dienos, kurias vainikuos popiežiaus Pranciškaus vizitas. Šventasis Tėvas taip pat aplankys Jasna Guros sanktuarijų ir Aušvicą-Birkenau, buvusią nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovyklą.

Krokuvos senamiestis – ypatingas meno kūrinių, istorijos paminklų ir beveik visų architektūros stilių, nuo viduramžių iki dabartinių, lobynas.

Krokuva, tūkstantmečių tradicijų miestas, sena Lenkijos karalių rezidencija ir buvusi valstybės sostinė, šiandien yra svarbus Europos didmiestis. Krokuvos senamiestis – ypatingas meno kūrinių, istorijos paminklų ir beveik visų architektūros stilių, nuo viduramžių iki dabartinių, lobynas. Miesto širdimi jau kelis šimtus metų laikoma Didžioji turgaus aikštė (Rynek Główny) – didžiausia miesto aikštė viduramžių Europos laikais, kuri išliko nepakitusi nuo 1257 m. ir 1978 m. įrašyta į pirmąjį UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Iš Marijos bazilikos bokšto jau 600 metų kas valandą pasigirsta heinalas, grojamas trimitu į keturias pasaulio puses. Aikštės viduryje esanti Gelumbinė (Sukiennice) – viduramžių turgaus halė – yra vienas geriausiai atpažįstamų Lenkijos paminklų.

Krokuva gali didžiuotis ir antra seniausia (po Prahos universiteto) aukštąja mokykla Vidurio Europoje – Jogailos universitetu, kuriame, be kitų, studijavo Mikalojus Kopernikas ir popiežius Jonas Paulius II; taip pat Vavelio karalių rūmais – Lenkijos valdovų rezidencijos ant Vavelio kalvos pradžia datuojama XI a. viduriu. Dabar rūmai paversti muziejumi su 71 parodų sale, kuriame, be kitų, eksponuojami ir unikalūs Renesanso meno paminklai. Kvapą gniaužia arkinis pilies kiemas, Renesanso architektūros perlas.

Po senamiesčio paminklų neišvengiamai traukia Kazimiežas, Krokuvos rajonas, kuriame daug amžių sugyveno dvi kultūros – žydų ir krikščionių. Ši erdvė pilna pasaulinės reikšmės judaizmo paminklų, bet joje ir dabar verda gyvenimas – vyksta prekyba meno kūriniais bei sendaikčiais, jaukiose užeigose, restoranėliuose ir baruose skamba gyva muzika.

Krokuva yra bene labiausiai kultūros prisotintas Lenkijos miestas. Pastaraisiais metais Krokuvos festivaliai pelnė pasaulinę šlovę.

Monumentalumu ir nepaprasta simetrija stebina Nova Huta – įdomiausia ir akivaizdžiausia soc. realizmo epochos architektų siekių realizacija. Pokario Lenkijos vadovų sumanymu Nova Huta turėjo tapti komunizmo rojumi, atskiru, nuo Krokuvos nepriklausomu dariniu. Šiandien tai didžiausias miesto rajonas. Pastaraisiais metais tarp jaunimo tapo labai madinga vykti į šią miesto dalį, tarsi bandant persikelti į niūrią socializmo epochą.

Krokuva yra bene labiausiai kultūros prisotintas Lenkijos miestas. Pastaraisiais metais Krokuvos festivaliai pelnė pasaulinę šlovę. „Misteria Paschalia“ ir „Opera Rara“, „Sacrum Profanum“ ir Lenkų muzikos festivalis, festivaliai „Selector“ ir „Unsound“ – tai efektinga muzikinė kelionė nuo baroko į XXI amžių, sutraukianti tūkstantinę publiką.

Krokuva, rašytojų miestas, rengia didžiausią šalyje Knygų mugę bei Czesławo Miłoszo ir Józefo Konrado literatūros festivalius; pastaraisiais metais čia griausmingai startavo teatro apžvalgos leidinys „Dieviškoji Komedija“ („Boska Komedia“), festivalis „ArtBoom“ drąsiai pina naujausią meną į istorinį atminties audinį. Krokuvos kino festivalis „Off Camera“ arba Kino muzikos festivalis traukia kino žmones, šie savo ruožtu greitai grįžta čia kurti filmų.

Vroclavas – 2016 m. Europos kultūros sostinė

2016 m. Vroclavas tapo Europos kultūros sostine. Mieste rengiamos parodos, koncertai, spektakliai, susitikimai su knyga. Be kultūrinių renginių, netrūksta ir sporto emocijų – sausio mėnesį čia vyko vyrų rankinio Europos pirmenybės, o rugpjūtį bus surengtas maratonas ir pusmaratonis.

Neįmanoma išvardyti visų šįmet Vroclave vykstančių renginių – jų daugiau nei tūkstantis.

Vaizdingai, džiaugsmingai ir su užmoju – taip Vroclavas šventė Europos kultūros sostinės metų pradžią, tokia atmosfera išlieka ir toliau. Vasaros atostogos bus dar karštesnės! Jau birželio 25 d. vyks Davido Gilmouro, ilgamečio grupės „Pink Floyd“ nario, koncertas. Liepą numatoma operos „Prarasta autostrada“ premjera. Šioje operoje pagal Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek libretą, kurios muziką sukūrė viena garsiausių šiuolaikinių kompozitorių Olga Neuwirth, originaliu būdu perkuriamas jau kultiniu tapęs Davido Lyncho filmas.

Jei vyksite į Vroclavą lapkritį, nepražiopsokite „Jazztopado“ – festivalio, pripažinto vienu kūrybiškiausių Europoje.

Neįmanoma išvardyti visų šįmet vykstančių renginių – jų daugiau nei tūkstantis, todėl prieš vykstant į Vroclavą reikia pasitikrinti puslapyje http://www.wroclaw2016.pl.

Vroclavas jau daugiau kaip tūkstantį metų žvelgia į Oderio vandenis. Mieste galima išvysti čekų, vokiečių ir lenkų valdymo pėdsakų, tačiau dabartinis Vroclavas yra tikras Europos miestas ir sparčiai augantis verslo centras.

Vroclavo paminklai nuo amžių viršija rekordus: aukščiausias Lenkijoje ir vienas aukščiausių Europoje bokštas puošia gotikinę Šv. Elžbietos bažnyčią, Vroclavo universitetas gali pasigirti ilgiausiu pasaulyje barokiniu fasadu, šiame mieste buvo pastatytas pirmasis pasaulyje pastatas iš gelžbetonio. Vroclave yra 117 tiltų ir daugiau nei 100 tiltelių, pagal jų skaičių miestas užima garbingą trečią vietą po Venecijos ir Sankt Peterburgo. Dar reikėtų paminėti didžiausią Lenkijoje zoologijos sodą ir milžiniškus vargonus, kuriuos galima apžiūrėti Katedroje.

Bene labiausiai mažuosius džiuginanti Vroclavo puošmena yra nykštukų skulptūros, kurių nuolat gausėja.

Ypatingo dėmesio nusipelno Šimtmečio salė (Hala Stulecia), įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ji pastatyta iš gelžbetonio ir žymi naują pasaulio architektūros istorijos etapą, Vroclavo gyventojai ja labai didžiuojasi. 23 m aukščio Šimtmečio salės kupolas baigiasi plieno ir stiklo žibintu. Nuo 2009 m. priešais šį pastatą trykšta didžiausias Europoje fontanas su sinchroniškomis vandens srovėmis, muzika ir apšvietimu.

Unikali ir „Raslavicės panorama“ – monumentalus paveikslas, vaizduojantis 1794 m. lenkų mūšį su rusais. Šis paveikslas yra 114 m ilgio ir 15 m aukščio. Ovalinio paviljono dekoras ir šviesos efektai drobei suteikia trečią dimensiją.

Bene labiausiai mažuosius džiuginanti Vroclavo puošmena yra nykštukų skulptūros, kurių nuolat gausėja. Organizuojamos išvykos jų apžiūrėti, leidžiami net specialūs vadovai.

Tolimųjų Rytų gerbėjai gali pasivaikščioti Japonų sode, mieste reprezentuojančiame Žydinčių vyšnių šalies kultūrą. Sodas buvo užveistas 1902–1912 m., metais vėliau organizuotai Pasaulinei parodai. Jį suprojektavo ir įkūrė garsus japonistas Fritzas von Hochbergas. Tai ideali vieta minutei ramybės ir poilsio apžiūrėjus miestą.

Vroclave ištisus metus tvyro atostogų atmosfera – beveik kasdien čia vyksta muzikos, kino ir teatro festivaliai.

Vroclavas didžiuojasi net 19 muziejų, kurių rinkiniai unikalūs ne tik šalyje, bet ir pasaulyje. Čia turime seniausią Mineralogijos muziejų, įkurtą 1812 m., vienintelį Lenkijoje Medalių meno muziejų, unikalių pasaulio mastu eksponatų turintį Gamtos muziejų.

Galima drąsiai teigti, kad Vroclave ištisus metus tvyro atostogų atmosfera – beveik kasdien čia vyksta muzikos, kino ir teatro festivaliai. Būtent dėl jų miestas kupinas kūrybinės energijos ir yra ideali vieta meno bei kultūros projektams, žmonių iš viso pasaulio susitikimams ir, visų svarbiausia, gerai pramogai! Dauguma Vroclavo festivalių turi garbingas keliasdešimties metų tradicijas ir jau spėjo pagarsėti Europoje.

„Wratislavia Cantans“ – be abejo, garsiausias Vroclavo festivalis, rengiamas  kiekvieną rugpjūtį jau 40 metų. Kasmet apie 25 tūkstančius melomanų gražiausiuose Vroclavo rūmuose ir bažnyčiose turi progos išgirsti garsiausius chorus, orkestrus ir solistus iš viso pasaulio. „Wrocław Non-Stop“ – naujausias ir ambicingiausias festivalis, vienijantis daugiau nei šimtą kultūros renginių. Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje per dešimt dienų galima išvysti beveik viską: nuo grafičių parodų iki portugalų folkloro. Renginiai suskirstyti temomis: muzika, šiuolaikinis menas, teatras ir tarpdisciplininis menas.

Birželio pabaigoje–liepos pradžioje vyksta „Buskerbus“ festivalis – į jį suvažiuoja gatvės meno artistai iš viso pasaulio. Lenkijos ir užsienio muzikantai, aktoriai, žongliruotojai, magai ir lėlių teatro kūrėjai pasirodo ne teatro scenoje, o, kaip ir pridera tikriems gatvės artistams, ant Turgaus aikštės grindinio. Vakarais jie visi susirenka festivalio užeigoje, į kurią tikrai verta užsukti ir susipažinti su artistų magijos paslaptimis.

Liepą vykstantis kino festivalis „Naujų horizontų era“ („Era Nowe horyzonty“) – turbūt įdomiausias kino festivalis Lenkijoje, į kurį kasmet suvažiuoja tūkstančiai ambicingo nekomercinio kino gerbėjų.

Lodzė – lenkų Holivudas ir Mančesteris

Kadaise buvusi tekstilės gamintojų užkampiu, dabar Lodzė tapo puikia vieta industrinės aplinkos mėgėjams. Juos vilioja apleisti fabrikai ir plytiniai darbininkų bendrabučiai, paversti liukso klasės loftais ir parduotuvėmis.

Už savo specifinį charakterį Lodzė turėtų dėkoti daugiakultūrėms šaknims – šio miesto istoriją kūrė lenkai, žydai, vokiečiai ir rusai. Iki šiol Lodzėje galima gėrėtis mūriniais žydų ir vokiečių statytais pastatais, stačiatikių cerkvėmis – Šv. Aleksandro Nevskio arkikatedra ir Šv. Olgos cerkve, taip pat evangelikų liuteronų Šv. Motiejaus bažnyčia. Senosiose kapinėse prie Ogrodovos gatvės šalia ilsisi katalikai, evangelikai, stačiatikiai, o didžiausiose Europos žydų kapinėse prie Bratskos gatvės galima rasti Lodzės fabrikantų mauzoliejus ir „geto laukus“, kuriuose palaidoti vokiečių per Antrąjį pasaulinį karą nužudyti žydai.

Lodzės širdis yra Piotrkowskio gatvė – ilgiausia Lenkijoje pėsčiųjų gatvė, kurioje rengiamos šventės, mugės, menininkų hepeningai.

Tačiau tam, kad geriau suprastum Lodzės istoriją, reikia aplankyti miesto muziejų. Jis įsikūręs didžiausiuose Lodzės fabrikantų Poznanskių rūmuose šalia milžiniško XIX amžiaus fabrikų komplekso, prieš keletą metų imto atkurti. Šiuo metu jame įsikūręs pramogų, kultūros ir prekybos centras „Manufaktūra“.

Lodzės širdis yra Piotrkowskio gatvė – ilgiausia Lenkijoje pėsčiųjų gatvė, kurioje rengiamos šventės, mugės, menininkų hepeningai; būtent čia – restoranuose, baruose ir klubuose – vyksta naktinis Lodzės gyvenimas. Pėsčiųjų gatve galima važiuoti rikša arba trambusu – senovinio tramvajaus kopija.

Pramoninės architektūros mėgėjai neabejotinai išsiruoš į vietinės medinės architektūros muziejų po atviru dangumi, taip pat aplankys „Księży Młyn“ – XIX amžiaus Scheiblerių ir Grohmanų imperiją.

Kaip ir pridera lenkiško kino sostinei, Lodzė turi savo Žvaigždžių alėją.

Lodzės vizitinė kortelė – L.Schillerio valstybinė aukštoji kino, televizijos ir teatro mokykla. Jos absolventai yra Krzysztofas Kieślowskis, Krzysztofas Zanussis, Andrzejus Wajda. Lenkų kino mėgėjai Lodzėje ras vienintelį Lenkijoje Kinematografijos muziejų, skirtą lenkų fotografijos, medijų ir superprodukcijų menui. Kaip ir pridera lenkiško kino sostinei, Lodzė turi savo Žvaigždžių alėją. Savo žvaigždes Piotrkowskio gatvėje turi Agnieszka Holland, Romanas Polańskis, K.Kieślowskis ir su Lodze susiję aktoriai Leonas Niemczykas, Bogumiłas Kobiela, Zbigniewas Cybulskis.

Šiandieninė Lodzė – tai visų pirma festivalių miestas. Kasmet joje vyksta keliasdešimt tęstinių tarptautinių renginių. Pasaulinio garso modeliuotojai ir garsūs madų namai, tokie kaip „Kenzo“, „Prada“ ar „Gucci“, taip pat jauni Lodzės modeliuotojai susitinka dukart per metus – pavasarį ir rudenį – didžiausioje šalies mados šventėje „Fashion Philosophy Fashion Week Poland“, Lenkijos mados savaitėje.

Didelį kritikų, artistų ir autoritetingų specialistų susidomėjimą kelia Tarptautinis fotografijos festivalis. Šiųmetis, jubiliejinis festivalis vyks birželio 9–19 d. Žymūs menininkai dalyvauja Lodzės bienalėje, kurioje pristatomas šiuolaikinis menas įvairiomis apraiškomis: instaliacijos, skulptūra, grafika, tapyba. Nuo 1991 m. mieste susitinka komiksų kūrėjai ir mėgėjai iš viso pasaulio – spalį vyksta Tarptautinis komiksų ir žaidimų festivalis.

Lodzė tapo Lenkijos tango centru ėmus rengti Tarptautinį tango festivalį (rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje).

„Light Move Festival“ – Kinetinio šviesos meno festivalio metu Piotrkowskio gatvėje galima gėrėtis spalvotai iliuminuotais pastatais ir multimedijų projekcijomis ant jų sienų. Šį unikalų spalio mėnesį vykstantį festivalį tiesiog privalu aplankyti!

Projektas „Galeria Urban Forms“, arba „Lodzės sienos“ – tai ištisa didelio formato paveikslų, nupieštų tiesiai ant visoje Lodzėje esančių pastatų sienų, galerija.

Varšuva – dabartis ir istorija

Varšuva – tai kunkuliuojantis gyvybingas didmiestis ir kartu unikalios istorijos miestas. It magnetas traukia jo istorija, labai gerai išplėtota infrastruktūra, nepaprastai turtingas kultūros renginių kalendorius ir sporto varžybos.

Būdingas Varšuvos bruožas – jos daugiacentriškumas. Sostinėje esama daug vietų poilsiui, draugiškiems ar verslo susitikimams. Su senamiesčiu populiarumu varžosi Krokuvos Priemiestis (Krakowskie Przedmieście), gatvė Novy Śviat, Trijų Kryžių aikštė. Pastaraisiais metais sparčiai aktyvėja kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas kituose rajonuose – pirmauja čia Mokotovas, Ochota, Saska Kempa, Praga; juose gausu mažų kavinukių, apgultų įvairaus amžiaus tų rajonų gyventojų, dažnai su vaikais ar šunimis. Tapo madingos vietos su vaikams pritaikyta infrastruktūra ir pramogomis.

Varšuva gali pagrįstai didžiuotis Europos dviračių sostinės vardu ir drąsiai varžytis net su Amsterdamu.

Lenkijos sostinė – žalias miestas. Vyslos krantai natūralūs, apaugę tankiais sąžalynais. Net miesto centre plyti parkai. Varšuvos dėmesį ekologijai liudija išplėtotas dviračių takų tinklas. Varšuva gali pagrįstai didžiuotis Europos dviračių sostinės vardu ir drąsiai varžytis net su Amsterdamu. Viešųjų Varšuvos dviračių sistema „Veturilo“ buvo pripažinta viena geriausių pasaulyje pagal dviračių prieinamumą gyventojams, miesto svečiams bei dviračių nuomos kainas.

Judėjimo gryname ore šalininkų laukia suremontuoti bulvarai prie Vyslos. Platus dviaukštis pėsčiųjų takas apsodintas gėlynais, apstatytas patogiais suoliukais ir gultais, šalia eina dviračių takas – visa tai skatina rinktis poilsį prie vandens. Turistai ir vietiniai gyventojai mielai naudojasi šešiais miesto paplūdimiais, vasaros barais ir klubais prie pat vandens. Vasarą būna paklausios iškylos laivu Vyslos upe bei multimedinis fontanų parkas, vakarinių pasirodymų metu užburiantis šimtus žiūrovus šviesos ir garsų magija.

Šimtmečius mieste prie Vyslos dominavo Karalių pilis ir galingų didikų giminių rūmai. Šie didikai ėjo aukščiausias valstybės pareigas ir stengėsi būti kuo arčiau karaliaus dvaro. Impozantiškuose Na­miest­nikovskio rūmuose šiandien reziduoja Respublikos prezidentas. Kituose rūmuose įsikūręs Varšuvos universitetas ir Lenkijos mokslų akademija.

Kasmet Varšuvos žemėlapyje atsiranda naujų lankytinų vietų, todėl miestas tampa vis patrauklesnis svečiams.

Įdomiausi Varšuvos architektūros paminklai išsidėstę ant iškilaus skardžio, iš Vakarų pusės supančio Vyslos upę. Rūmų ir parkų apsuptas joje įsikūręs ir Seimas. Nuo Senamiestyje ant skardžio stovinčios Karalių pilies iki Vilanuvo rūmų tiesiasi istorinis Karališkasis kelias. Tai pati gražiausia sostinės turistinė trasa.

Kasmet Varšuvos žemėlapyje atsiranda naujų lankytinų vietų, todėl miestas tampa vis patrauklesnis svečiams. Nuo pat atidarymo didžiuliu populiarumu džiaugiasi POLIN – Lenkijos žydų istorijos muziejus, turintis nepaprastai turtingą ekspoziciją, pateikiamą naujovišku multimedijų būdu, ir parengęs įdomių kultūrinių renginių kalendorių. Pastaraisiais metais lanktojams duris atvėrė nauji objektai: Pragos muziejus, skirtas dešiniojo Vyslos kranto miesto daliai, ir Katynės muziejus istorinėje Varšuvos Citadelės teritorijoje. Miesto įžymybėmis jau tapo neįprasti naujoviški muziejai: Chopino muziejus, Varšuvos sukilimo muziejus, Moderniojo meno muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus. Labiau klasikinis, bet ne mažiau intriguojantis yra Marios Skłodowskos-Curie muziejus.

Varšuvoje klesti kultūrinis gyvenimas – kiekvienas čia suras ką nors sau.

Gegužės 15-ąją prasidėjo naujas Chopino koncertų sezonas Karališkosiose Lazenkose – Varšuvos vizitinė kortelė ir vienas svarbiausių šalies kultūros renginių. Frederico Chopino kūrybos gerbėjai susitinka nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos kiekvieną sekmadienį, 12 ir 16 valandą. Birželio 28 d. prasideda tarptautinis festivalis „Gatvės menas“ („Sztuka Ulicy“), kurio spektakliai ir šokių pasirodymai vyksta miesto erdvėse – gatvėse, parkuose ir pasažuose. Liepos 4 d., dalyvaujant žvaigždėms, Varšuvos senamiestyje prasideda XXI tarptautinis džiazo po atviru dangumi festivalis. Tai vienas populiariausių ir didžiausių pagal publikos skaičių šalies džiazo festivalių. Vasarą jis yra tarsi sostinės vizitinė kortelė, turistinė atrakcija melomanams iš Lenkijos ir užsienio. Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“ („Warszawska Jesień“) – didžiausias Lenkijoje tarptautinis festivalis, šiemet vyksiantis rugpjūčio 16–24 dienomis.

Vasarą Varšuva tampa kino po atviru dangumi sostine – didžiausiuose Varšuvos parkuose pristatomas įvairaus žanro kinas.

Remiantis Lenkijos sporto ir turizmo ministerijos atliktais tyrimais, 2015 m. Lenkiją aplankė 2 mln. 789 tūkst. Lietuvos piliečių, iš kurių 632 tūkst. vyko į Lenkiją turistiniais tikslais. O pagal 2012 m. Lenkijos ambasados Vilniuje užsakymu atliktą studiją apie Lietuvos lenkų ir Lenkijos įvaizdį Lietuvos visuomenėje, kas penktam Lietuvos gyventojui Lenkija asocijuojasi su pigiomis prekėmis ir apsipirkimu. Pastaruoju metu, kai apsipirkti Lenkijoje tapo labai populiaru, ši tendencija ypač akivaizdi. Du trečdaliai lietuvių į Lenkiją apskritai nevažiuoja.

Małgorzata Mozyro, Lenkijos ambasados Lietuvoje atstovė spaudai

Pastaraisiais metais Lenkija yra patraukliausių Europos turistinių vietų sąraše – apie tai liudija turistų, atvykstančių į Lenkiją iš viso pasaulio, skaičiai.

Keliauti po mūsų šalį norime įtikinti ir savo artimiausius kaimynus – lietuvius. Raginame aplankyti kaimyninę Lenkiją… ir ne tik apsipirkti!

Netoli Lietuvos sienų rasite visko: plačių Baltijos paplūdimių, šiek tiek kitokių nei Lietuvos, vietomis nusidriekusių ant aukštų uolų, vietomis su judančiomis kopomis.

Nereikia važiuoti tūkstančio kilometrų – netoli Lietuvos sienų rasite visko: plačių Baltijos paplūdimių, šiek tiek kitokių nei Lietuvos, vietomis nusidriekusių ant aukštų uolų, vietomis su judančiomis kopomis, kurios primena tikrą dykumą, miškų ir miškelių, vienintelius Europoje Stalo kalnus, šiame kraštovaizdyje įsikūrusių miestų ir miestelių su savo tradicijomis bei  pramogomis, spalvingų kaimelių, siūlančių agro- ir ekoturizmą, daugybę paminklų ir architektūros perlų, kurortų ir kitų vietovių, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, daug turistinių maršrutų ir takų.

Šį gidą parengėme galvodami apie Lietuvos turistus. Neįmanoma papasakoti apie Lenkiją 20 puslapių knygelėje, dėl to, nerašydami apie visus įdomiausius Lenkijos miestus, jūros pakrantes ir kalnus, norime pristatyti Mozūriją (Mozūrų kraštą) ir Palenkę.

Užteks vieno savaitgalio, kad atrastumėte netoli Lietuvos sienos esančius Gižycką, „Vilko irštvą“, Šventaliepę, Guzianką, Mikolaikas. Tai maršrutas, specialiai parengtas mūsų kaimynams.

Jūs esate mielai laukiami Lenkijoje!

PTO nuotr.

Lenkija – tai ne tik puikūs miestai, bet ir ideali atostogų kryptis mėgstantiems gamtą ir gražius kraštovaizdžius: čia gausu ir puikių paplūdimių, ir platus pasirinkimas slidinėjimo ar kopimo į kalnus mėgėjams.

Lenkija turi 770 km Baltijos jūros pakrantės, ir beveik kas kilometrą čia rasite atrakcijų. Visa pakrante tęsiasi nepaprastai gražūs platūs smėlėti paplūdimiai, į kuriuos bangos išplauna gintarų.

Lenkijos pajūrio paplūdimiuose galima pasijusti laisvam. Prižiūrimų paplūdimių kaimynystėje – daugybė laukinių, dažnai tuščių pakrantės atkarpų, kur galima be jokių apribojimų vaikštinėti, bėgioti ir net jodinėti. Pajūrio vietoves nuo paplūdimių skiria laukinių kopų juostos arba tapybiškos uolos. Europos unikumu laikomos keliaujančios kopos, siekiančios daugiau nei 40 m aukščio ir nuolat keičiančios savo formą. Rozevio uolos iškyla virš jūros 50 metrų, o Volino saloje kalvos siekia beveik 100 m aukščio. Seklumose prie Vyslos žiočių svečiuojasi ruoniai, išsitiesę saulėkaitoje jie ilsisi po kelionių jūromis.

Daug kur rasite senovinių jūros švyturių, žavių vis dar veikiančių žvejų uostų, puikių promenadų vakariniams pasivaikščiojimams ir vaizdingų molų.

Lenkijos pajūrio kurortai lankytojams siūlo daugybę pramogų. Be vienų gražiausių pasaulyje paplūdimių, atostogautojai gali lankytis gausiuose muziejuose, pramogų parkuose ar apžiūrinėti įdomius gamtos paminklus. Daug kur rasite senovinių jūros švyturių, žavių vis dar veikiančių žvejų uostų, puikių promenadų vakariniams pasivaikščiojimams ir vaizdingų molų. Aktyvaus poilsio mėgėjai gali naudotis išplėtotu dviračių takų tinklu ar išbandyti vieną iš daugelio vandens sporto šakų.

Pajūrio kurortai siūlo ne vien pramogas. Keletas jų turi sveikatingumo centrų statusą ir gali pasiūlyti daug sveikatinimo, reabilitacijos ir SPA paslaugų.

Kviečiame į kelionę iš Rytų į Vakarus palei Baltijos jūros pakrantę, nuo Vyslos nerijos per Trimiestį, Helio pusiasalį, Lebą, Ustką, Kolobžegą ir Svinouiscį.

Savo kelionę pradėsime prie Pajūrio Krynicos, įsikūrusios Vyslos nerijoje, tarp atviros Baltijos jūros ir Vyslos įlankos. Čia yra du uostai – žvejų prie jūros ir turistinio buriavimo prie įlankos. Šis kurortas itin vertinamas dėl  specifinio mikroklimato, turinčio gydomųjų savybių.

Begalinė mėlynė iki pat horizonto mūsų laukia Jantare. Nedidukė žavinga vietovė rytinėje pakrantėje buvo žinoma jau XIII amžiuje. Jantaras buvo Gintaro kelyje. Ir dabar rudenį Jantare gintaro rasi kiek nori. Nuo 1999-ųjų Jantare vyksta kasmetinės gintaro rinkimo pasaulio pirmenybės. Vasarą paplūdimyje čia organizuojamas paplūdimio futbolo turnyras Gintaro taurei laimėti. Įdomi pramoga – bitynas, kuriame galima susipažinti su medaus gamybos procesu ir pasirūpinti jo atsargomis žiemai. Jantare taip pat verta aplankyti mini zoologijos sodą ir stručių ūkį. Kaitinimąsi paplūdimyje puikiai paįvairins pasijodinėjimas žirgais.

Judėdami į Vakarus pasieksime Gdanską, Sopotą ir Gdynę. Šie trys miestai turi skirtingą istoriją ir charakterį, bet sudaro vieną darinį, vadinamą Trimiesčiu. Kiekvienas iš jų turi savo būdą.

Dlugi Targ – ypatinga Gdansko gatvė. Joje yra Aukso namas (Kamienica Złota), į kurį žvelgiame tarsi užhipnotizuoti.

Daugiau nei tūkstantį metų skaičiuojantis Gdanskas laikomas turtingiausiu istorijos paminklų Europos miestu prie Baltijos. Gdanske susiduriame su istorija kiekviename žingsnyje. Būtent čia gimė „Solidarumas“ – judėjimas, nuvertęs komunizmą Europoje. Senamiestį puošia puikūs mūriniai namai, gotikinės bažnyčios, Artuso rūmai – pirklių gildijos būstinė iš tų laikų, kai miestas priklausė Hanzos sąjungai, ir fontanas su Neptūnu. Miesto vizitinė kortelė yra viduramžių „Gervė“, kuria būdavo iškraunamos pirklių prekės. Naujo tūkstantmečio simboliu tapo 2011 m. atidarytas šiuolaikinis futbolo stadionas.

Dlugi Targ – ypatinga Gdansko gatvė. Joje yra Aukso namas (Kamienica Złota), į kurį žvelgiame tarsi užhipnotizuoti. Atiku užsibaigiantis fasadas buvo pastatytas flamandų manierizmo stiliumi ir papuoštas gausiomis raižinių dekoracijomis, Kleopatros, Edipo, Achilo, Antigonės skulptūromis.

Sutemus gatvėse įsižiebia žibintai, kavinės ir restoranai prisipildo žmonių, o istoriniai namai kuria pasakos atmosferą. Pakanka vieno savaitgalio, kad būtų galima įsimylėti Gdanską.

Gdynės uoste galima apžiūrėti XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio torpedinį laivą „Žaibas“, seniausią išlikusį tokio tipo laivą pasaulyje, ir garsųjį burlaivį „Pamario dovana”.

Gdynė įsikūrė XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje aptarnauti tuo metu pastatytam naujam uostui. Taigi Gdynė yra jaunas, dinamiškai augantis uostamiestis, moderniosios architektūros perlas. Būtent jame buvo prieš­karinė Jūrų stotis, iš kurios išplaukdavo legendiniai lenkų transatlantiniai laivai, kaip „Batoras“, plukdantys žmones, taip pat ir iš dabartinės Lietuvos teritorijos, į „geresnį pasaulį“. Dabar buvusios Jūrų stoties vietoje įkurtas šiuolaikinis multimedinis Emigracijos muziejus.

Gdynės uoste galima apžiūrėti XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio torpedinį laivą „Žaibas“ („Błyskawica“), seniausią išlikusį tokio tipo laivą pasaulyje, ir garsųjį burlaivį „Pamario dovana” („Dar Pomorza“). Povandeninio pasaulio paslaptis atvers Gdynės akvariumas.

Verta išsiruošti ir į Orlovą, Gdynės rajoną, pasižiūrėti 650 metrų ilgio uolėtos pakrantės, 1934 m. molo ir suvalgyti šviežios žuvies ant paties Baltijos jūros kranto.

Sopotas yra prabangus pajūrio kurortas ir sanatorijų miestas. Tai miestas, kuris nemiega, nes jame susitinka menininkų, mokslininkų ir turistų pasauliai. Kurorte gausu parodų, koncertų, festivalių, konferencijų, sporto renginių. Gatvės, pilnos kavinių, restoranų, meno galerijų, ir išilgai miesto besitęsiantis paplūdimys – tai atgaiva po sunkios dienos Gdynėje ir Gdanske, poilsio miestas.

Jo vizitinė kortelė yra ilgiausias Europoje molas, išlindęs į jūrą pusę kilometro. Sopoto magnetas turistams pritraukti yra šiuolaikinės architektūros objektas – Kreivasis namas, jau tapęs antru miesto simboliu. Ir, be abejo, Sopotas – tai Miško opera (Opera Leśna). Šiame profesionaliame dengtame amfiteatre rengiami festivaliai ir koncertai. Sopoto Miško operoje jau 40 metų vyksta du garsūs muzikos reiškiniai: Sopoto festivalis ir Operos festivalis.

Pucke galime išsiruošti į jūrą žvejų laivu, Juračiuje paskanauti skaniausių pasaulyje koldūnų su lašiša, čia kiaurus metus veikia ir nardymo bazė, kurios specializacija – ieškoti sudužusių laivų.

34 kilometrų ilgio dalgio formos smėlėtas ragas ir 90 km ilgio kopos, suneštos klajojančio smėlio veikiant bangoms ir vėjui, – tai Helio pusiasalis ir Vyslos nerija. Pasaulio geografijos tarnyba juos įrašė 15 nuostabiausių pasaulio pusiasalių sąrašo viršuje. Prie fantastinio Helio gamtos pasaulio puikia dera šiame pusiasalyje įsikūrę kurortiniai miestai Helis, Jastarnia ir Vladyslavovas. Jie žymūs ne tik prižiūrimais paplūdimiais ar įdomiais paminklais, bet ir vietiniais gyventojais – kašubais, garsėjančiais svetingumu, religingumu ir ištikimybe tradicijoms.

Helio pusiasalio traukos paslaptis yra 40 km smėlėtų paplūdimių, kopų atitvertų nuo atviros jūros. Helio pusiasalis – rojus vandens sporto mėgėjams, ypač burlenčių ir vandens aitvarų, nes šilti seklūs įlankos vandenys ir vėjas sukuria idealias sąlygas šiam sportui. Vasarą įlanka pražysta tūkstančiais burių.

Kiekviena Helio apylinkė gali pasiūlyti papildomų pramogų: Pucke galime išsiruošti į jūrą žvejų laivu, Juračiuje paskanauti skaniausių pasaulyje koldūnų su lašiša, čia kiaurus metus veikia ir nardymo bazė, kurios specializacija – ieškoti sudužusių laivų, o tokių apylinkėse netrūksta. Norėdami patirti tokį nepaprastą nuotykį, šio sporto entuziastai suvažiuoja iš visos Europos. Jastarnioje aplankysite žvejo namą, pastatytą 1881 m. iš neįprastos medžiagos – jūros išmestų sudužusių laivų liekanų.

Helyje būtina aplankyti fokariumą. Per visą pusiasalį eina ciklostrada – kai kur prie pat įlankos, kitur – miškais.

Sunku būtų neprisiminti dar vienos išskirtinės lenkų pajūrio lankytinos vietos – Slovinų nacionalinio parko, tikros puotos pribloškiančių vaizdų mėgėjų akims, kurią jums užtikrins keliaujančios kopos. Gamtos mėgėjai čia gali pamatyti retų rūšių paukščių. Parkas buvo įkurtas 1967 m., o 1977 m. įrašytas į UNESCO Pasaulinių biosferos rezervatų tinklo sąrašą.

Leboje mūsų laukia neįprastos keliaujančios kopos. Tai smėlio kalnai, siekiantys iki 42 m aukščio, per metus pasislenkantys 3–10 metrų. Organizuojamos išvykos ekologišku elektra varomu laivu po Lebsko ežerą. Šis ežeras yra paskelbtas tylos zona. Čia, šešių hektarų ornitologijos draustinyje, gyvena daugiau nei 100 rūšių paukščių iš viso pasaulio. Leboje yra muziejus, kuriame eksponuojama 3000 drugelių iš viso pasaulio, taip pat vabalai, blakės, gyvalazdės, vorai, skorpionai ir šimtakojai. Netoliese esančiuose Kliukiuose kviečia Slovinų kaimo muziejus, organizuojantis šventes, taip pat ir Juodąsias vestuves, kitaip – durpių kasimo ir džiovinimo žiemai talkas. Iš visų viešbučių išsiskiria „Neptūno pilis“, 1905 m. pastatyta ant jūros kopos skardžio.

Jūroje paskendusių laivų nuolaužos ar ežerų lobiai laukia narų.

Toliau judame Vakarų kryptimi. Ustos įdomybė – raudonas namas, kažkada priklausęs Otto Bismarckui. Šiandien čia pensionas, kuriame galima pusryčiauti žvelgiant į jūrą. Ši vasarvietė yra tarpinė stotelė vykstant į Baltijos jūros salą Bornholmą. Tenykščių pastatų architektūra, ypač muziejai, bažnyčios, rotondos, vėjo malūnai ir rūkyklos paskatino pavadinti šią salą Mažąja Skandinavija arba Vėjo malūnų sala. Jūroje paskendusių laivų nuolaužos ar ežerų lobiai laukia narų.

Vakarinėje pakrantėje verta atkreipti dėmesį į nuostabias atostogų vietas, tokias kaip Sarbinovas, Dzvirzynas, Darlovas, Mžežynas, turinčias puikų burlaivių uostą, miško keliu sujungtas su giriose paskendusia Pogoželice, kurortus Nechožą ir Revalį, Tšensačių su gotikinės bažnyčios liekanomis, Poberovą, Dzivnuvą ir žvaigždžių miestą Mendzyzdrojus. Tarp Pogoželicės ir Mžežyno aukšto pakrantės skardžio pakraščiu eina puikus kelias. Melnas ir Uneščė – mažos prie Baltijos esančios vietovės, tapusios neabejotina pajūrio klubinėtojų sostine. Šeimoms su vaikais rekomenduojame rinktis Darlovą, Nechožą, Revalį, Dembkus, Jaroslavecą, Rovus arba Dzvirzyną. Ieškantiems tylos ir ramybės – mažesnius, kiek toliau nuo paplūdimio esančius Kopaliną, Čolpiną ar Sasiną.

Verta pamatyti Kolobžego uostą, įkurtą Parsentos upės žiotyse. Vasarą jis būna apgultas meškeriotojų ir romantiškai nusiteikusių poilsiautojų.

Kolobžegas – vienas didžiausių vakarinio pajūrio kurortų. Turistai atvyksta į jį ir ilsėtis, ir taisyti sveikatos, nes šis miestas garsėja druskingais šaltiniais ir gydomojo purvo kasyklomis, o čionykščių druskos viryklų istorija siekia viduramžius. Paplūdimiai čia platūs, švarūs ir prižiūrimi. Turistai mielai leidžia laiką gausiose senamiesčio užeigose šalia spalvotų fontanų. Pasivaikščioti kviečia pėsčiųjų takas ir ilgiausias gelžbetoninis molas Lenkijoje. Jo konstrukcija yra 220 m ilgio. Molas oficialiai atidarytas 1971 m. Taip pat verta pamatyti Kolobžego uostą, įkurtą Parsentos upės žiotyse. Vasarą jis būna apgultas meškeriotojų ir romantiškai nusiteikusių poilsiautojų.

Pasienio Svinouiscis yra vienintelė Lenkijos gyvenvietė, įsikūrusi keliasdešimtyje salų. Svinouiscis – tai ne tik saulė ir paplūdimiai, bet ir įdomi vieta istorijos, kultūros, meno mėgėjams. XIX ir XX a. fortifikacijos ir gynybiniai įtvirtinimai nuotykių ieškotojams suteiks nepamirštamų įspūdžių.

Mūsų kelionės pabaigoje pasukime į Volino ir Mendzyzdrojų salą. Atvykdami čia iš Rytų pusės neišvaizdžiu tiltu galime ir nepastebėti, kad keliamės į didžiausią Lenkijos salą. Kelias šauna tiesiai į kurortiniu gyvenimu kunkuliuojančius Men­dzyzdrojus. Tačiau verta išsukti iš turistinio tako ir išvysti Volino veidą – laukinį, paslaptingą, dar neatrastą. Apie 80 km nuo Dzvirzyno turistų laukia Nacionalinis Volino parkas, kurio miškų takais išeisime tiesiai ant aukščiausių pakrantės uolų viršūnių. 15 km pakrantės uolų ruožas daugelio laikomas gražiausia Lenkijos pajūrio dalimi. Čia taip pat galime akis į akį susidurti su stumbrais miško aptvare ar gėrėtis vaizdingu Turkio ežeru.

Lenkijos kalnai – puikių kraštovaizdžių lobynas

Iš pietų Lenkija apsupta kelių kalnų grandinių. Kai kurie iš jų jauni, kaip Karpatai ir Tatrai, kiti tokie seni, kad jų pradžia sutampa su Žemės gimimu prieš 4,5 mlrd. metų. Sudetai – kalbame apie juos – buvo veikiami erozijos, vėl iškilo, net patyrė ugnikalnių poveikį. Jiems priklauso Stalo kalnai – išskirtiniai, vieninteliai tokie Europoje, nes susidarė ne bangomis, o plokštėmis, iš sluoksniuoto smiltainio, todėl jų kraštovaizdis primena Mėnulį. Tokią kalnų įvairovę galima rasti tik Lenkijoje!

Vakarų Tatrai yra olų tyrinėtojų rojus. Ledynmetis šias vietas dosniai apdovanojo nuostabiomis olomis.

Iš visų Lenkijos kalnų populiariausi Tatrai. Jie yra Karpatų dalis, aukšta juosta juosiantys Podhalę. Lenkijoje yra Aukštieji Tatrai ir Vakarų Tatrai. Aukštieji Tatrai yra aukščiausi Karpatų kalnai, labiausiai paveikti ledynų. Būtent čia rasite nuostabių alpiškų gamtovaizdžių su kalnų ežerais, aštriomis viršūnėmis ir stačiomis amžinu sniegu padengtomis atšlaitėmis. Vakarų Tatrai, išskyrus aštrią Gevonto viršukalnę, kur kas nuolaidesni. Švelnios jų viršukalnių linijos gražiai dera su po ledynmečio likusių slėnių pavidalais. Vakarų Tatrai yra olų tyrinėtojų rojus. Ledynmetis šias vietas dosniai apdovanojo nuostabiomis olomis. Gražūs Lenkijos kalnai puikiai tinka sportui – alpinizmui ir slidinėjimui.

Zakopanėje ir aplinkinėse apylinkėse, kaip Tatrų Bukovinoje, Tatrų Bialkoje, Poronine, Mužasichle ar Kosceliske rasite visko – regionų patiekalų skanumynais kvepiančiose užeigose, nebrangią puikią nakvynę, gerai įrengtas slidžių trasas, takus,  garsųjį Krupuvkos pėsčiųjų taką Zakopanėje su daugybe visiems skirtų pramogų, lynų ir bėgių keltuvus į Kasprovo viršūnę ir Gubaluvką, daug slidininkų keltuvų įvairiuose šlaituose. Jūsų laukia kelionės, poilsis, teatras, šokiai, galimybė apžiūrėti paminklus, susipažinti su folkloru, paragauti visoje Lenkijoje labai mėgstamų avies pieno sūrių, žentycos (arba avių pieno išrūgų), apsilankyti šiuolaikiniuose akvaparkuose ir mėgautis svaiginamai gaiviu oru!

Žiema Tatruose trunka nuo spalio iki gegužės. Nerasite geresnės vietos slidinėti nei Kasprovas, Nosalis ar Gubaluvka! Kalnų gyventojai įrengė tikrus slidininkų miestelius. Todėl nieko keisto, kad būtent Zakopanėje, „Wielka Krokiew“ trampline, daug metų vyksta šuolių su slidėmis pasaulio čempionatas.

Dunajeco tarpeklis – vienas gražiausių upių tarpeklių Europoje. 8 kilometrus upė teka tarp kalnų vaizdingu uolų kanjonu.

Lenkijos kalnai – tai ne tik Tatrai. Vykdami į šiaurės rytus atsidursime Peninuose. Panorama nuo Peninų viršūnių yra viena gražiausių Lenkijoje. Dunajeco tarpeklis – vienas gražiausių upių tarpeklių Europoje. 8 kilometrus upė teka tarp kalnų vaizdingu uolų kanjonu. Šios vietos grožiu galima gėrėtis 80      kilometrų leidžiantis upe senoviniais plaustais nuo Trijų Karūnų ar Sokolicos, kuria turistus plukdo tradiciniais liaudies kostiumais apsirengę keltininkai.

Gamta dosniai apdovanojo Peninus. Čia turime Homolės krioklį, prie jo galima išvysti nepakartojamus vaizdus ir žmonių likimų akmenis. Pasak vietos legendos, šiose uolose paslaptingais ženklais užrašyti visų žmonių likimai iki pat pasaulio pabaigos. Juos esą pavykę perskaityti popui iš vieno Slovakijos kaimo. Bet kad paslaptys nepaaiškėtų, Dievas atėmęs nelaimėliui kalbą.

Peninai – tai ir turistinės vietos su Čorstyno ir Nedžicos pilimis, siūlančiomis įvairių pramogų visais metų laikais: čia yra valčių prieplauka, burlenčių, kanojų, vandens dviračių nuoma, galima plaukti turistiniu laivu „Baltoji Dama“, išbandyti slidžių trasas Poliana Sosnoje ar Kliuškovcėse, apšviestas ir puikiai prižiūrimas kalnų slidinėjimo trasas, užsukti į užeigas paskanauti vietinių gardumynų.

Peninų perlu laikoma Ščavnica, daugiau kaip 200 metų gyvuojantis sveikatinimo kurortas. Įsikūręs Peninų kalnų papėdėje, prie pat Nacionalinio Peninų parko, Dunajeco ir Grajcareko upių. Norint iš Ščavnicos pasiekti kalnus, reikia persikelti per Dunajecą keltu su keltininku – labai rekomenduojame, nepaprasta pramoga! Čia daug įvairaus sudėtingumo turistinių trasų, vedančių į gamtos rezervatus Homolėje, Biala Vodoje, Vysokoje bei aukščiausias Peninų ir Gorcų viršūnes.

Karkonošiai, dar vadinami Milžinų kalnais, yra aukščiausia Sudetų dalis. Tai dar vieni kalnai, kuriais gamta dosniai apdovanojo Lenkiją.

Ščavnicos atrakcija yra keltuvas į Palenicą. Nuo jos atsiveria nuostabi Tatrų, Peninų, Beskidų Sondeckio ir visos Ščavnicos panorama. Netoliese, ant kaimyninio Šafranuvco kalno, laukia dar viena atrakcija – 700 m ilgio rogučių trasa. Iš Ščavnicos į Sromovecą Slovakijai priklausančiu Dunajeco krantu tęsiasi pėsčiųjų ir dviračių trasa. Specialūs takai skirti jodinėjimo mėgėjams.

Karkonošiai, dar vadinami Milžinų kalnais, yra aukščiausia Sudetų dalis. Tai dar vieni kalnai, kuriais gamta dosniai apdovanojo Lenkiją. Per pagrindinę kalnų keterą eina Lenkijos ir Čekijos siena. Karkonošių dalis Lenkijos pusėje yra 185 kvadratiniai kilometrai.

Karkonošiai priklauso Pasauliniam UNESCO biosferos rezervatų tinklui. Jie plyti vidurinėje Vakarų Sudetų dalyje. Karkonošiai išsiskiria įdomių formų uolomis, viliojančiomis laipiojimo entuziastus. Būtina įveikti aukščiausią Karkonošių viršūnę Snežką, tačiau ir jos apylinkėse galima praleisti daug valandų kopinėjant uolomis, gal net prarandant laiko nuovoką. Sakalų kalnų teritorijoje yra daugiau nei 200 įvairaus sudėtingumo laipiojimo trasų. Karkonošiuose, prie Kamienčyko krioklio, buvo filmuojamos kai kurios „Narnijos kronikų“ scenos.

Ruošiantis į Karkonošius, kelionės tikslu geriausia pasirinkti Karpačą arba Škliarska Porembą. Karpačas yra bazė išvykoms į Samotnę, prie kalnų ežero Maly Stav. Kopdami kalnais pamatysime kitą, aukštai pasislėpusį ežerą Vielky Stav. Nepakartojamas vaizdas – didžiausias atlygis už kopimą, kaip vaniliniai ledai karštą dieną. Eidami taku iš Škliarska Porembos į Šrenicą praeisime ledynų paliktus Sniego katilus, tikrą gamtos stebuklą. Nuo tako pamatysime tarp medžių tapybiškai išnyrančius Bolkų pilies griuvėsius.

Vidurio ir Rytų Sudetų sandūroje prieš mus savo grožį atveria Stalo kalnai. Šie reti Europoje plokštiniai kalnai iškilo prieš 30 mln. metų.

Žiemą Karkonošiuose rasite puikiai parengtas slidinėjimo trasas. Karkonošiai – tai taip pat Jakušicai ir bėgimo trasos, puiki galimybė sportuojant pataisyti sveikatą ir figūrą.

Vidurio ir Rytų Sudetų sandūroje prieš mus savo grožį atveria Stalo kalnai. Šie reti Europoje plokštiniai kalnai iškilo prieš 30 mln. metų ir yra sudaryti iš kalnų kreidos ir kvarcinio smiltainio, sugulusių horizontaliais sluoksniais – iš čia ir jų pavadinimas: plokšti kaip stalas kalnai. Kad būtų dar gražiau, uolos įgavo įdomias formas.

Stalo kalnų apylinkėse verta aplankyti daugybę paminklų, kaip Silezijos Jeruzale vadinamus Vambiežicus, Kaukolių koplyčią Čermnėje prie Kudova Zdrujaus, Sudetų architektūros muziejų po atviru dangumi Pstronžnoje, Karolio tvirtovę Ptako viršūnėje netoli Karluvo, medines perspėjimo varpines Dančuve, Didžiuosiuose Ježykovicuose ir Kudove, Popieriaus muziejų istorinėje popieriaus manufaktūroje Dušnikos Zdrujuje, kiemelį, kuriame sustojęs Chopinas surengė puikų koncertą. To įvykio garbei rugsėjo mėnesį kasmet rengiamas festivalis, kur kas kameriškesnis nei Chopino konkursas Varšuvoje, bet muzikantų – žymiausių pasaulio pianistų – meistriškumas niekuo nenusileidžia sostinės konkursui.

Viešėdami šioje sanatorijų zonoje būtinai išgerkite gydomojo mineralinio vandens!

Pasaulyje turbūt nėra gražesnio vaizdo nei Beščadų Poloninai. Ypač rudenį, kai kalnus apaugę medžiai nusidažo tūkstančiais atspalvių, kraštas tampa kaip pasakoje!

Beščadai – vienas įdomiausių gamtos regionų Lenkijoje. Toli nuo civilizacijos Lenkijos pietryčiuose plytintys kalnai iki šiol išsaugojo neįprastą žavesį ir laukinę gamtą. Pasaulyje turbūt nėra gražesnio vaizdo nei Beščadų Poloninai. Ypač rudenį, kai kalnus apaugę medžiai nusidažo tūkstančiais atspalvių, kraštas tampa kaip pasakoje! Beščadai – tai Rytų ir Vakarų kultūrų sankirta. Beščadams būdingos koplyčios ir pakelės kryžiai, medinės cerkvės, mūrinės bažnyčios ir kirchės. Seni, dar nuo XIX a. pirmosios pusės išlikę puikūs Rytų ir Vakarų mažosios architektūros sakraliniai objektai iki šiol mena Beščadų istoriją.

Šiandien Beščadai – tai pirmiausia turistinės vietovės Solina, Poliančykas, Leskas ir Cisna.

Žavingas siaurabėgis kalnų traukinukas – neįprastas Beščadų technikos paminklas. Daugiau nei 100 metų kursuojantis traukinukas leidžia pasižvalgyti po laukinę gamtą. Kelionės metu pro mažų vagonėlių langus galima grožėtis vienais gražiausių Lenkijos kraštovaizdžių.

Švento kryžiaus kalnai, seniausi ir žemiausi Lenkijos kalnai, geologijos požiūriu yra unikalūs Europoje. Iš toli jie atrodo tarsi neaukšti iškilumai, kurių papėdės apaugusios mišku. Juose nėra uolų skardžių, perėjų ar sraunių upelių, bet miškais apaugusių kalnų progumose matomi pilių griuvėsiai žadina vaizduotę ir kelia drebulį. Švento kryžiaus kalnai – tai seniausias Lenkijoje kalnų masyvas, plytintis Kelcų aukštumos centrinėje dalyje. Šie kalnai užima kvapą savo gamtovaizdžiais, ypač eglynais, bukų miškais ir įvairiausiomis uolomis su senomis giraitėmis.