Gal mūsų šalyje jau veikia efektyvi bankų klientų teisių apsauga? Deja, atrodo, kad ši istorija – tik laiminga išimtis, nulemta vieno principingo premjero patarėjo.
Septyni tūkstančiai banko „Swedbank“ klientų, kurių būsto paskolos Lietuvai įsivedus eurą būtų pabrangusios, gali jaustis tikrais laimės kūdikiais. Jiems nereikėjo kreiptis į advokatus, leisti pinigų teismams, mėnesių mėnesiais jausti įtampos kovojant dėl savo pažeistų teisių.
Praėjusių metų spalio pradžioje kiekvienam jų kilusi problema dėl gresiančių pabrangti būsto paskolų su PRIME kainodara banko klientų naudai buvo išspręsta stebėtinai greitai, vos per mėnesį, ir pačiu aukščiausiu – Vyriausybės lygiu. Apie tai savo apybraižoje šiame „Veido“ numeryje rašo vienas šios istorijos dalyvių, buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas Stasys Jakeliūnas.
Dėl euro didėja valstybės rizika?
Sklandų euro įvedimo Lietuvoje procesą, išdidžiai ir solidžiai prižiūrimą Lietuvos centrinio banko, sudrebino tikra bomba, kai likus vos trims mėnesiams iki šio išskirtinio įvykio vienas didžiausių Skandinavijos bankų Lietuvoje „Swedbank“, jau prižiūrimas paties Europos centrinio banko, nusprendė nuo šių metų sausio 1 dienos padidinti paskolų palūkanas, taip grasindamas pažeisti esminį euro įvedimo Lietuvoje principą, kad kainos dėl euro įvedimo didėti negali.
Viskas prasidėjo nuo to, kai būsto paskolas su PRIME kainodara litais 2010–2013 m. paėmę „Swedbank“ klientai sulaukė laiškų iš banko, kuriuose jis informavo, kad dėl euro įvedimo keičiama palūkanų skaičiavimo tvarka: palūkanų dedamoji VILIBOR keičiama EURIBOR, o šalies ekonomikos rodiklis (ŠER) paskoloms litais keičiamas į ŠER paskoloms eurais ir dėl to didėja paskolų palūkanos.
Laiške klientams buvo pateiktas hipotetinis pavyzdys, mažai ką bendro turintis su konkretaus žmogaus konkrečia paskola, tačiau šis pavyzdys paskolų turėtojus šokiravo. Lentelėje buvo nurodyta, kad paskolos palūkanos dėl šių pasikeitimų padidės daugiau nei procentiniu punktu – nuo 0,510 iki 1,519 proc.
Tiesa, bankas, suprasdamas, kad šis pokytis klientams gali reikšti staigų būsto paskolų palūkanų pakilimą, informavo nusprendęs taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai bus pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu, o pereinamuoju laikotarpiu apskaičiuojamas kaip litų ir eurų ŠER kombinacija.
„Tai buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus, nes to tikrai nesitikėjau ir kaip daugelis žmonių maniau, kad įvedus eurą sąlygos arba liks tokios pačios, arba kažkiek keisis į vieną ar kitą pusę, atsižvelgiant į EURIBOR. Tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad man pasakys, jog dėl to, kad atsiranda eurai, valstybė tampa labiau rizikinga. Tas šokiravo ir sukėlė didelių abejonių dėl pačios kainodaros logiškumo“, – istorijos pradžią prisimena vienas iš paskolos su PRIME kainodara turėtojų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.
Kai prieš keletą metų jis apsisprendė imti paskolą, banke „Swedbank“ jam paaiškino, esą paskola litais yra pigesnė nei eurais, todėl natūralu, kad žmogus pasirinko pigesnį variantą. Paaiškinimas, kodėl paskola litais yra pigesnė, buvo labai paviršutiniškas: tokia kainodara, ir tiek.
„Žinoma, aš skaičiau tą sutartį, tačiau nesu ekonomistas. Kai matai sutartyje surašytas formules, nelabai į jas giliniesi. Gal tai ir nėra labai gerai, tačiau paskolos vartotojas yra paprastas žmogus, todėl sutarties sąlygose turėtų būti vengiama formulių arba jos turėtų būti labai aiškios. Sunku tikėtis iš eilinio žmogaus, kad jis galėtų suprasti, kas ten toje formulėje užšifruota“, – kraipo galvą žmogus.
Kas tas ŠER?
Daugelis tuomet pirmą kartą išgirdo apie mįslingą palūkanų dedamąją ŠER. „Swedbank“ buvo pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse bankas, įvedęs būsto paskolų kainodarą, susidedančią iš trijų dedamųjų: VILIBOR (arba EURIBOR), maržos ir šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), kuris anksčiau dar buvo vadinamas šalies rizikos faktoriumi. Kaip žinome, įprastą palūkanų kainodarą sudaro VILIBOR (EURIBOR) ir marža.
Šalies ekonomikos rodiklis – tai būsto paskolų palūkanų bazės (PRIME) dalis, kuri priklauso nuo „Moody‘s“ reitingų agentūros Lietuvos Respublikai suteikto kredito reitingo kitimo istorijos. Tik kreditų eurais atveju ŠER buvo susietas su realiu šalies reitingu, kuris, pasak „Swedbank“ vadovės Dovilės Grigienės, 2010 m. atitiko trigubos B (BBB) kategorijos rizikos faktorių, o kreditų litais ŠER buvo susietas su realybės neatitinkančiu trigubos A (AAA) reitingu, kuris laikomas aukščiausiu šalies kreditinio saugumo lygiu.
Kam to reikėjo? Ogi todėl, kad tuo metu būsto paskolų litais dėl galimų VILIBOR indekso šuolių niekas nenorėjo imti, todėl buvo nuspręsta rasti būdą, kaip paskolas litais padaryti patrauklias klientams. Bankas pirmiausia sprendė savo problemas ir, norėdamas pagerinti savo rodiklius bei sumažinti riziką, siekė, kad jo finansinių įsipareigojimų (indėlių) ir turto (paskolų banko klientams) valiuta būtų ta pati.
Taigi ta stebuklinga lazdele ir tapo ŠER, paskolų litais atveju susieta su visiška fikcija – realiai neegzistuojančiu AAA Lietuvos reitingu. Ši abrakadabra lėmė iš tiesų labai patrauklų pasiūlymą klientams: tuo metu (2011–2012 m.), kai būsto paskolų litais vidutinės rinkos palūkanos buvo apie 4 proc., eurais – apie 3,6 proc., ši kainodara leido skolintis už vidutines 2,46 proc. palūkanas. „Swedbank“ net suskaičiavo, kad šių paskolų turėtojai, palyginti su vidutinėmis rinkos kainomis, per metus taupė apie 2400 Lt.
Tačiau ši pasaka grėsė pasibaigti įvedus eurą, nes tuomet, kaip numatyta paskolų sutartyse, ŠER reikšmė bus apskaičiuojama pagal taisykles, taikomas kreditams eurais. Vadinasi, šalies ekonominis rodiklis bus susietas su realiu „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktu kredito reitingu, kuris, natūralu, bus mažesnis už menamą aukščiausio patikimumo reitingą AAA , o tai lems didesnes paskolos palūkanas konkrečiam vartotojui.
Apie tai „Swedbank“ ir pranešė garsiaisiais savo laiškais klientams, kurie sukėlė tikrą sprogimą.
„Dabar jau aišku, kad tuomet, kai dalijo paskolas litais, bankas pats įvertino šalies ekonomikos riziką, o įvedant eurą taip vertinti jau negalėjo ir turėjo susieti su oficialiais vertinimais. Bet žmogui tai neįdomu. Jo atžvilgiu reikia elgtis sąžiningai ir pasakyti, kad paskola sudaroma tokiomis sąlygomis, tačiau jos gali keistis, ir nebūtinai kliento naudai. Apie tai, kad įvedus eurą palūkanos gali didėti, aš nebuvau įspėtas. Buvo pasakyta labai paprastai: šitas variantas yra pigesnis, imkit jį“, – prisimena banko klientas.
Jis įtaria, jog apie galimus palūkanų pokyčius įvedus eurą bankas sąmoningai nutylėjo siekdamas, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų paskolas litais su PRIME kainodara. Ne paslaptis, kad už gerus veiklos rodiklius bankininkai apdovanojami ir solidžiomis premijomis.
„Jei bankas būtų veikęs sąžiningai, prieš duodamas pasirašyti sutartis būtų paaiškinęs, kad pats įvertino valstybės riziką, siekdamas paskolas padaryti pigesnes, tačiau įvedus eurą paskolos greičiausiai gali pabrangti. Tuomet žmogus žinotų, ko tikėtis, ir galėtų rinktis. O banko ekonomistai į sutartį, kurios šalis – paprastas žmogus, prirašė formulių ir tikisi, kad jis bandys kažkaip išsiaiškinti, kas už jų slypi. Bankas pažeidė svarbiausią principą – elgėsi nesąžiningai“, – įsitikinęs banko klientas.
Lietuvos bankas: pažeidimų nėra
Paties „Swedbank“ atstovai tikino, kad šios kainodaros keitimo principai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymo nuostatoms, nes banko marža nedidėja, o kitos palūkanų sudedamosios dalys keičiamos teisės aktuose ir paskolų sutartyse aptarta tvarka, kaip numato Euro įvedimo įstatymas.
Daugelio nuostabai, tokiai pozicijai pritarė ir Lietuvos bankas. Banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, viešai komentuodamas „Swedbank“ ketinimus didinti būsto paskolų su PRIME kainodara palūkanas įvedus eurą, problemą įvardijo kaip neteisingą banko komunikaciją ir pareiškė, kad paskolų sąlygų keitimas įvedant eurą turi būti vykdomas griežtai vadovaujantis sutarties nuostatomis.
Tą patį tvirtino ir Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Ingrida Šimonytė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdyje svarstant „Swedbank“ klausimą. „Tas komunikacinis jovalas yra kenksmingas ir, mūsų nuomone, dėl to padėtis susiklostė netinkama“, – tuomet sakė I.Šimonytė.
Pasak jos, Lietuvos bankas aiškinosi, ar klientams buvo aiškiai atskleista informacija apie tai, kas bus, kai pasikeis valiuta. Ir paaiškėjo, kad „klientams buvo aišku, kuo skiriasi komponentė, skaičiuojama nuo trigubo A, nuo komponentės, kuri skaičiuojama nuo faktinių Lietuvos reitingų“.
„Paskolų sutartyse labai aiškiai sutarta, kad, kai bus pereita prie euro, bus pereita ir prie eurinės ŠER komponentės. Visa bėda ta, kad ta eurinė komponentė (ŠER) yra blogesnė už ŠER litais, kuri yra nenormaliai gera. Todėl tų paskolų palūkanos yra daug mažesnės už rinkos palūkanas. Būkim biedni, bet teisingi – palūkanos, kurias dabar turi šios kainodaros klientai, yra kas tik nori, tik ne rinkos sąlygos. Netgi po euro įvedimo šios palūkanos bus kelis kartus mažesnės už tai, ką šiandien galima pasiskolinti rinkoje. Vidutinė naujų paskolų palūkanų norma šiuo metu yra nuo 3 iki 4 proc.“, – aiškino I.Šimonytė.
Kaip pavyzdį Lietuvai ji minėjo Latviją, kurioje taip pat per dvejus metus laipsniškai buvo pereita prie ŠER rodiklio, taikomo paskoloms eurais.
„Veido“ žurnalistai susisiekė su „Swedbank“ atstovais Latvijoje ir pasidomėjo, kodėl kaimyninėje šalyje dėl šios kainodaros įvedant eurą nekilo jokių problemų. „Swedbank“ privataus skolinimo sprendimų priėmimo centro Baltijos šalyse vadovas Ainaras Balceris sakė, kad ši kainodara Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo taikoma pagal vienodas taisykles ir logiką, tačiau Latvijoje paskolų su PRIME kainodara dalis buvo labai maža (kokia – nepatikslino), todėl perėjimas prie euro vyko sklandžiai.
Pasak jo, informacija apie bazinę palūkanų normą perėjimo prie eurą metu buvo išsiųsta kiekvienam klientui asmeniškai, taip pat suteikta galimybė sekti palūkanų normų pokyčius internetinės bankininkystės paskyroje. Klientams buvo pasiūlyta galimybė pereiti prie klasikinės kainodaros su kintančiomis EURIBOR palūkanomis, netaikant papildomų mokesčių. A.Balcerio aiškinimu, PRIME palūkanų normos skaičiavimo metodika buvo pakeista taip, kad būtų išvengta palūkanų didėjimo įvedus eurą. Tokiam sprendimui pritarė tiek Latvijos vartotojų teisių gynimo centras, tiek bankų priežiūrą tuo metu vykdžiusi Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija. Tačiau į klausimą, ar palūkanos įvedus eurą vis dėlto padidėjo, „Swedbank“ konkrečiai neatsakė.
Atsakymo nepateikė ir Latvijos finansų ir kapitalo prekybos komisija, motyvuodama tuo, kad ši informacija konfidenciali. Komisija „Veidą“ informavo, kad, įvertinęs galimą poveikį paskolų turėtojams ir Euro įvedimo įstatymo nuostatas, „Swedbank“ prieš euro įvedimą pakoregavo palūkanų skaičiavimo metodiką. Šis sprendimas, komisijos teigimu, užkirto kelią palūkanų didėjimui po euro įvedimo, todėl nebuvo sulaukta nei klientų skundų, nei žiniasklaidos dėmesio.
Kaip vėliau šią informaciją patikslino I.Šimonytė, šis skaičiavimo metodikos modifikavimas susijęs su šalies ekonomikos rodiklio (ŠER), nustatomo naudojant kelių ketvirčių duomenis, perskaičiavimu. Jei būtų buvęs pasirinktas variantas iš karto įvedus eurą į palūkanų apskaičiavimo formulę įkelti visus pastaruosius ketvirčius, palūkanos nuo sausio 1 dienos būtų padidėjusios maždaug vienu procentiniu punktu, tačiau tai prieštarautų pačiai sutarčiai, nes praeities duomenų negalima naudoti ateičiai. Tad Latvijoje buvo pasirinktas dvejus metus trukęs laipsniško įkėlimo būdas, kai ŠER perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį.
„Kadangi tai vyksta laipsniškai, o faktinis valstybės reitingas, labai tikėtina, gerėja, galutinis šio perskaičiavimo poveikis, sukėlus visų ketvirčių duomenis, gali būti nykstamai mažas arba jo gali visai nebūti, priklausomai nuo to, koks tada yra valstybės reitingas ir koks yra vertybinių popierių pelningumas“, – aiškino I.Šimonytė.
Latvijos scenarijus Lietuvoje nesuveikė
Atrodo, kad iš esmės tuo pačiu keliu „Swedbank“ ketino eiti ir Lietuvoje, palūkanų padidėjimo smūgį ketindamas sušvelninti dvejų metų pereinamuoju laikotarpio, per kurį paskoloms litais taikomas ŠER laipsniškai būtų pakeistas paskoloms eurais taikomu rodikliu.
Kaip Seimo komitete aiškino I.Šimonytė, tai reiškia, kad galiausiai rezultatas priklausytų nuo to, kaip keistųsi „Moody‘s“ agentūros Lietuvai suteiktas reitingas. Pasak jos, galima tikėtis, kad Lietuvos reitingai pamažu gerės, atotrūkis bus vis mažesnis ir galiausiai palūkanų padidėjimas nesieks to procentinio punkto per metus, kaip dabar yra skaičiuojama.
I.Šimonytės teigimu, Latvijoje veikia toks pat euro įvedimo įstatymas kaip ir Lietuvoje, draudžiantis bankui primesti klientui savo, kaip stipresnės pusės, poziciją, bet nepaneigiantis sutarties sąlygų apskritai. „Įstatymas sako, kad marža negali būti padidinta tuo momentu, kai valiuta virsta euru, kad bankas, kaip stipresnė pusė, nemėgintų kompensuoti palūkanų sumažėjimo dėl VILIBOR virtimo EURIBOR. Bet šiaip maržos dvinarės kainodaros sutartyse gali keistis taip, kaip numatyta sutartyje. Juk per ne vieną dešimtmetį trunkantį sutarties laikotarpį tiek marža, tiek EURIBOR gali būti peržiūrimi ne kartą“, – sakė I.Šimonytė.
Ji pabrėžė, kad „Swedbank“ sugalvota trinarė kainodara yra vienintelė specifinė kainodara, kuri šiuo metu jau nebetaikoma. Galima keisti įstatymą, tačiau tuomet kyla klausimas, ar šia kainodara besinaudojantys septyni tūkstančiai banko klientų nepateks į privilegijuotųjų padėtį, palyginti su tais žmonėmis, kurių paskolų marža dvinarės kainodaros atveju gali keistis, kaip numatyta sutartyse. Pasak I.Šimonytės, žmonėms, kurie ir taip moka labai mažas palūkanas, galima sudaryti palankesnes sąlygas, bet tai tikrai nebus teisinga kitų bankų klientų atžvilgiu.
„Nežinau, ar būtų geras precedentas priimti sprendimus, kurie leistų paneigti pagal sutartį šalių prisiimtus įsipareigojimus. Leiskime bankui tartis su klientais, ir jei bankas rastų abiem pusėms priimtiną sutarimą, tai būtų pats geriausias sprendimas“, – siūlė ji.
Remdamasi Lietuvos banko teisininkų nuomone, I.Šimonytė tvirtino, kad paskolų sutarties nuostatos tiesiogiai neprieštarauja Euro įvedimo įstatymui, turint galvoje, kad tai yra sutartimi aptarti dalykai ir jie buvo tinkamai atskleisti klientams.
Kas vertas medalio?
O čia jau, kaip žinome, požiūriai gerokai skiriasi: klientai sako, kad buvo suklaidinti, o Lietuvos bankas, „Swedbank“ atstovai tvirtina priešingai: klientams paskolos sąlygos buvo atskleistos.
„Swedbank“ valdybos pirmininkė D.Grigienė Seimo komiteto posėdyje gyrėsi, kad banko atstovai jau susitiko ir pasikalbėjo su 435 klientais, iš kurių 356 sutinka su sutarties sąlygomis. „Tai rodo, kad produktas nėra per daug sudėtingas, žmonės supranta, kokią riziką prisiima. Aš garantuoju, kad jiems visiems tikrai viskas gerai išaiškinta. Dauguma nori likti prie tos pačios PRIME kainodaros“, – tikino banko vadovė.
Tuomet Seimo komiteto posėdis baigėsi saliamonišku, anot paties komiteto pirmininko Broniaus Bradausko, siūlymu pritarti Lietuvos banko pozicijai ir leisti „Swedbankui“ tartis su klientais. Tam buvo numatytas ir trijų savaičių terminas. „Jei matysime, kad problema išlieka, dar kartą grįšime prie šio klausimo. O jei viskas gerai, atitinka įstatymą, tada ko čia mums ietis laužyti. „Swedbankas“, duodamas kreditus tokiomis sąlygomis, palyginti su kitais bankais, ir taip dalį savo lėšų prarado“, – geradarį banką dar užjautė B.Bradauskas.
Prie šio klausimo B.Bradausko vadovaujamas komitetas sugrįžo tik tuomet, kai „Swedbank“ pranešė atsisakantis savo ketinimų didinti palūkanas, nes neva nesugebėjo susitarti su visais klientais. „Skaitykim, kad mūsų komitetas padarė labai gerą darbą septyniems tūkstančiams žmonių“, – tuomet komiteto nariams pareiškė B.Bradauskas ir pavedė išplatinti apie tai pranešimą, kurį S.Jakeliūnas savo apybraižoje vadina falsifikatu.
Buvęs premjero patarėjas neslepia, kad atvirai išdėstyti šios „Swedbank“ istorijos užkulisius jį privertė kitų šios istorijos dalyvių komentarai po to, kai bankas priėmė sprendimą nedidinti paskolų kainos klientams po euro įvedimo.
Tuomet portalui „Delfi“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas pareiškė, kad šia tema su banku buvo diskutuota ir, jo manymu, šiuo metu tai yra geriausias sprendimas klientams ir bankui. „Dirbome savo darbą ir turime akivaizdų rezultatą“, – šie V.Vasiliausko žodžiai neleidžia abejoti, kad būtent Lietuvos banko pastangomis buvo pasiektas „akivaizdus rezultatas“.
Užtat S.Jakeliūnas teigia priešingai: visoje šioje istorijoje Lietuvos bankas veikė kaip „Swedbank“ advokatas, o paskui visus nuopelnus prisiskyrė sau.
Medalį už nuopelnus ginant banko klientų interesus tą pačią dieną, kai „Swedbank“ viešai pranešė apie klientams palankų sprendimą, suskubo užsikabinti ir B.Bradauskas. Pasak jo, komitetas savo posėdyje bankui pasiūlė kartu su Lietuvos banku apsvarstyti, kaip būtų galima išvengti galimo Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatų pažeidimo ir kad būtų apginti banko klientų interesai.
Tai – Seimo komiteto posėdžio falsifikatas, teigia S.Jakeliūnas ir tvirtina, kad būtent B.Bradauskas lengva ranka palaimino „Swedbank“ derybas su klientais ir nė piršto nepajudino, kad būtų apginti jų interesai.
„Būtent mūsų komitetas apgynė žmonių interesus. Niekas nereagavo į problemą. Mūsų komiteto sprendimas ir lėmė, kad banko klientai buvo apginti ir jiems nebuvo padidintos palūkanos“, – ir dabar savo nuopelnais neabejoja B.Bradauskas, nors dar neseniai labiau užjautė banką dėl per didelio jo dosnumo.
Iš tiesų, kas ir kiek uždirbtų ar prarastų pinigų, jei bankas nebūtų atsitraukęs, sunku pasakyti, nes skaičiavimai, kaip ir požiūris į šią istoriją, smarkiai skiriasi. „Swedbank“ vadovės D.Grigienės teigimu, klientui, turinčiam šimto tūkstančių litų paskolą, ji per mėnesį būtų pabrangusi vos dešimčia litų, arba 120 Lt per metus.
Visai kitokius skaičiavimus pateikia Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė. Jo teigimu, jei imtume apytikriai vidutinį paskolos dydį – 150 tūkst. Lt, tai papildomas vienas metinis procentas sudarytų 1500 Lt, o per mėnesį palūkanos padidėtų maždaug 120 Lt.
Per visą maždaug 20 metų sutarties laikotarpį bendra padidėjusi suma gali siekti apie 15 tūkst. Lt, darant prielaidą, kad ŠER yra lygus vienam procentui.
Valstybės mastu, jei tokių klientų yra septyni tūkstančiai, išeina apytikriai 100 mln. Lt – tokią bendrą sumą prarastų (o bankas uždirbtų) banko klientai per paskolos laikotarpį.
„Turbūt nustebsite, kodėl taip skiriasi banko ir mūsų skaičiavimai. Priežastis labai paprasta: bankas paprasčiausiai vėl klaidina. Pirmiausia skaičiuojant paskolos suma sąmoningai sumažinama iki 100 tūkst. Lt. Skaičiuojamas laikotarpis su nuolaida, kai įmoka būtų penkis kartus sumažinta. Tačiau kadangi paskolos sutartis trunka nuo 15 iki 30 metų, ši dvejus metus galiojanti nuolaida tampa nereikšminga. Be to, rodomas mokesčių įmokos padidėjimas, nuslepiant, kad jo dydis priklauso nuo paskolos grąžinimo metodo. Taip manipuliuojant papildomi 120 Lt per mėnesį virsta vos dešimčia litų“, – piktinasi R.Paukštė.
Kas viršesnis – įstatymas ar sutartis?
Vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, didžiausias „Swedbank“ ir Lietuvos banko kritikas S.Jakeliūnas dar šios istorijos ištakose, kai 2010 m. buvo sukurta tokia išskirtinė kainodara, be jokių užuolankų ją vadino rizikinga ir ydinga klientų atžvilgiu.
Jo skaičiavimu, jei euras nebūtų įvestas, 300 tūkst. Lt paskolą paėmęs žmogus su dabartinėmis palūkanomis, kurios yra 0,8–0,9 proc., toliau naudodamasis šia kainodara per visą paskolos laikotarpį (20 ar 30 metų) sumokėtų apie 25 tūkst. Lt palūkanų. Pakeitus kainodarą ir žinant, kad per dvejus metus palūkanos pakils apie 1 proc., per visą paskolos laikotarpį jau sumokėtų apie 55 tūkst. Lt.
Pasak S.Jakeliūno, tokia kainodara – finansinė nesąmonė, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kitas finansinis absurdas, jo teigimu, kad Lietuvai įsivedus eurą ir dėl to bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Juk yra atvirkščiai: įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas padidėja ir dėl to turėtų mažėti šalies rizika.
„Kalbėkime apie platesnį kontekstą – euro įvedimo, valstybės reputacijos klausimus, o ne tik apie banko sutarties rėmus ar komunikacijos problemas“, – Lietuvos banką, politikus ragino S.Jakeliūnas.
Pasak jo, sutartis gal ir surašyta teisiškai teisingai, tačiau Euro įvedimo įstatymas aiškiai sako, kad paskolų marža neturi didėti. Tradiciškai šalies rizikos komponentas arba kitos dedamosios yra įkalkuliuojama į maržą, todėl taip pat neturėtų didėti ir keistis. Tačiau jis didinamas dėl banko sutartyje numatytų sąlygų. „Klausimas, kieno yra viršenybė – įstatymo ir jo nuostatų ar sutarties ir banko galimų susitarimų su klientais? Aš manau, kad įstatymo viršenybė“, – įsitikinęs S.Jakeliūnas.
Nors Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas teigia, kad nėra tikras, kuo baigtųsi „Swedbank“ byla teisme, jei ji ten nukeliautų, nepriklausomi teisininkai, nagrinėję šių paskolų sutartis, rado jose nemažai galimų pažeidimų. Pavyzdžiui, jie pastebėjo, kad „Moody‘s“ rodikliai kreditams litais ir eurais pastaruosius dešimt metų sutampa. Ir jeigu bankas nuo pat pradžių į paskolų litais formulę būtų įdėjęs faktinį rodiklį, paskola eurais būtų tokia pati kaip ir litais (nevertinant EURIBOR ir VILIBOR skirtumo). Tokiu atveju, matyt, niekas nebūtų ėmęs paskolų litais. Todėl bankui reikėjo į formulę įdėti palankesnį rodiklį ir jis pasirinko AAA. Toks banko elgesys, teisininkų nuomone, turi vartotojų klaidinimo pobūdį.
Teisininkų vertinimu, sutarties nuostatos pažeidžia ir Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, kurio 12 straipsnis numato, kad keičiant VILIBOR indeksą į EURIBOR kreditorius negali padidinti maržos arba kitaip pabloginti skolininko teisinės padėties. Tačiau akivaizdu, kad dėl vienašalio palūkanų kainodaros pakeitimo banko klientų padėtis pabloginama, nes mokama palūkanų norma pagal naują kainodarą gali tik didėti. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad kainodaros pakeitimas siejamas būtent su valiutos pakeitimu, tai yra pakeitimą lemia ne objektyviai pasikeitę skolinimo rizikos veiksniai rinkoje ar pasikeitusi kliento rizika, o vienintelis faktas – euro įvedimas.
Banko kainodaroje užprogramuotas ir kitas finansinis absurdas, nes šalies rizika negali priklausyti nuo to, kokia valiuta bankas išduoda paskolą gyventojui. Kainodara akivaizdžiai prieštarauja ir protingumo principams, nes bankui konvertuojant paskolų valiutą iš litų į eurus šalies rizikos faktoriaus reikšmė išauga. Nors akivaizdu, kad įsivedus eurą finansų sistemos stabilumas turi padidėti ir dėl to sumažėti, o ne padidėti šalies rizika. Juk toks ir yra pagrindinis euro įvedimo Lietuvoje tikslas.
Todėl, jei „Swedbank“ nebūtų atsitraukęs, Lietuvoje tikriausiai būtų atsiradęs dar vienas banko klientų grupės ieškinys teismui, ko gero, leidęs išgarsėti kokiam nors jaunam ambicingam teisininkui, o bankui kainavęs ne tik nemažai pinigų, bet ir reputaciją. Žinoma, gerai, kad to neprireikė, nes, kaip rodo kitų bylų su bankais patirtis (DNB banko su akcijomis susietų obligacijų (SASO) bylos), bylinėjimasis trunka daug metų, kainuoja milijonus, o teismo sprendimai toli gražu neguodžia nuo bankų nukentėjusių žmonių.
Į klausimą, kodėl „Swedbank“ vis dėlto atsisakė ketinimų branginti paskolas, padalinio Lietuvoje vadovė D.Grigienė neatsakė, kaip ir į kitus jai pateiktus konkrečius klausimus.
Ką gi, belieka spėlioti, anot S.Jakeliūno, kas gi sutramdė „Swedbanką“. Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas taip pat siūlo patiems pasidaryti išvadas.
O Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas R.Paukštė džiaugiasi, kad šį kartą pavyko priversti banką atsitraukti: „Mes, bankų klientai, turime pirmiausia gerbti save, nebijoti pakovoti dėl savo interesų, pasakyti, kad nesutinkame su nesąžiningomis žaidimo taisyklėmis.“
Pasak jo, kiekvieną kartą S.Jakeliūno šalia nebus ir tai tikrai nėra vieno donkichoto reikalas. Ši istorija parodė, kad bankų klientai jau pakelia galvas, sugeba mobilizuotis gindami savo interesus, nebijo ieškoti teisybės. „Tikrai galime pasidžiaugti tuo, kad jau nebijome pakelti galvų ir teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų. Tai akivaizdus žingsnis į priekį“, – teigia R.Paukštė.
Aušra Pocienė, Dovaidas Pabiržis
Loading ...