Režisierė Dalia Ibelhauptaitė tvirtina esanti optimistė ir tikinti, kad nauja talentinga karta sugebės prikelti kultūrą iš visuomenės dėmesio autsaiderių. Nors kol kas viltingai nuteikiančių ženklų nėra daug.

Kalbėdamos apie Lietuvos kultūros ateitį, su režisiere prisiminėme ir save prieš dvidešimtį metų: kiek tuomet būta vilčių ir ketinimų įpūsti naujų vėjų… Tačiau praktikoje, kaip sako šeštus metus kūrybingam „Bohemiečių“ jaunimui vadovaujanti Dalia Ibelhauptaitė, pasirodė, kad „daug kas knygelėse neparašyta“.
VEIDAS: Neseniai Seimui pateiktoje šalies pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ apie kultūros politiką beveik neužsimenama. Kaip manote, kodėl?
D.I.: Kad nėra tikrų ilgalaikių kultūros strategijų. Niekas nežino, kaip Lietuvoje gali būti po metų: ateis ruduo – bus nauji rinkimai, naujos strategijos, nauji mokesčiai, naujos taisyklės… Apskritai aukščiausio lygio simpoziumuose, kuriuose būna svarstoma šalies ateitis, prezidiume sėdi žmonės iš politikos, verslo, ekonomikos, technologijų srities, bet tik ne iš kultūros. Nors būtent kultūra atveria žmogui šviesą, teikiančią galimybę kurti kitose srityse. Žmogus be kultūros yra robotas, jo veikloje nėra šviesos.
Pamenu, grįžau į Lietuvą kokiais 1992-aisiais ir įsijungusi televizorių išgirdau diskusiją apie Lietuvos ateitį. Kalbėjo apie ekonomiką, krašto apsaugą, žemės ūkį, apie viską viską kalbėjo, o kultūrą paminėjo tik pačiame laidos gale. Tada pagalvojau: „Kol kultūra čia taps reikalinga, man bus 70 metų.“ Ir tai padėjo apsispręsti išvykti.
Tiesa, dalyvavau viename susitikime, kuriame svarstyta, kaip Lietuvos kultūrai vystytis iki 2030 m. Vėliau netgi gavome popierius, kuriuose surašyta, kaip tada viskas bus. Bet mano solistams reikia gyventi dabar. Gal man jiems pasakyti, kad iki 2030-ųjų padainuotų užsienyje, o kai Lietuvoje bus gerai – visi kartu grįžtų? Bet jie negrįš. Arba grįš taip, kaip dabar Violeta Urmana – padainuoti dviejų koncertų per metus. Tai ne grįžimas, o gastrolės.
VEIDAS: Ar pakeis ką nors Kultūros tarybos, perimsiančios valdiškų pinigų dalytojo funkcijas, įsteigimas?
D.I.: Nieko nepakeis. Nes Lietuvoje beveik nepažįstu žmonių, kurie spręstų objektyviai, o ne pagal savo asmeninę ar kitų paveiktą nuomonę. Čia negalima vadovautis kriterijais „man patinka“ arba „man nepatinka“. Vakaruose niekas nevertina personos – vertina darbą. O Lietuvoje, kai Kultūros rėmimo fondas paskirsto lėšas, pagal paremtų projektų sąrašą galėčiau išvardyti komisijoje posėdžiavusių ekspertų pavardes.
VEIDAS: Ar pastebite Lietuvos kultūrinio gyvenimo vakarietiškėjimo ženklų?
D.I.: Manau, suvakarietiškėti nesugebėsime, nes neturime įstatymų, kurie leistų mūsų kultūros prodiuseriams funkcionuoti kaip Vakaruose. Nėra mokesčių ir paramos lengvatų kultūrai. Todėl apie vakarietiškėjimą gali samprotauti nebent teoretikai, o ne praktikai.
O baisiausia – tai mąstymas „reikia duoti visiems po truputį“: tada visi po truputį sėdime baloj. Ir tie žmonės, kurie galėtų būti mūsų kultūros lyderiai, priversti pusę laiko dirbti Vakaruose arba kurti tai, ką galėtų išvežti į Vakarus. Antraip kartu su visais sėdėtų ištiesta ranka ir skųstųsi, kad nėra pinigų. Sovietinis apiplyšusio, kenčiančio, dvasingo genijaus įvaizdis vis dar gyvas. Geriausia, kad kūrėjas būtų dar ir nevalgęs – tada jis tikrai darytų fantastiško lygio meną…
Sėkmingai dirbantis kūrėjas Lietuvoje apspjaudomas ir apkaltinamas komercija. Tik patekęs į Vakarus jis tampa įvertintas, tik tada puolam jį liaupsinti. Bet čia jam tenka kovoti dėl galimybės išgyventi, todėl daug prarandame. Tie, kurie gali, palankiomis sąlygomis nuveiktų dešimtkart daugiau. Dabar nuolat grumiantis  menui telieka vos pusė jų potencialo.

Žiūrėkite: tik tuomet, kai Nacionaliniam dramos teatrui pradėjo vadovauti Martynas Budraitis, tokie režisieriai, kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas ir Cezaris Graužinis, gavo galimybę jame statyti spektaklius. Tokio sezono reikėjo laukti dvidešimt metų. O anksčiau buvo sakoma: „Tie patys prasimuš.“ Nors faktiškai tiek E.Nekrošiaus, tiek O.Koršunovo, tiek G.Varno teatrai, kuriuose dirba tarptautinio lygio talentai, kaip ir „Bohemiečiai“, neturi savo scenų.
Neturiu nieko prieš būti andergraundu, tiktai kartais kitiems, iš užsienio atvykusiems, atrodau keistai. Galima rodyti spektaklį gatvėje su taburete, dviem smuikeliais ir trim entuziastingais aktoriais, bet tai nebus profesionalus lygis. Taip „Metropolitan“ operai neprilygsi.
VEIDAS: Tai ko reikėtų griebtis, kad jai prilygtume?
D.I.: Reikia investuoti į jaunimą, kad genofondas „nesudebilėtų“. Jei tuo nesusirūpinsime, užaugs karta žmonių, kurie manys, kad „Triumfo arka“ ar “Žvaigždžių duetai” – pasaulinis vokalinio meno lygis. Nes šiuo metu provincijos gyventojų niekas neskatina važiuoti į miestus pasiklausyti tikros operos, ir televizija didžiajai daliai žmonių tampa vieninteliu kultūros kriterijumi.
Aš asmeniškai dirbu tam, kad jauni žmonės, su kuriais kuriu spektaklius, turėtų kitokių galimybių, kitokią ateitį. Ši veikla plėtojama išimtinai tik su verslo įmonių ir individualių verslininkų parama. Tai vakarietiškas finansavimo modelis, primenantis socialinį tinklą, kai pinigai spektakliui statyti neateina iš vieno šaltinio, kaip sovietinėje sistemoje. Būtent jam priklauso ateitis.

„Manon Lesko“ pastatymu D.Ibelhauptaitė tvirtina užbaigusi pirmąjį „Bohemiečių“ gyvavimo etapą.

„Palikti šitiek aukso būtų neprotinga“, – aiškina mylimajam paskubomis spintų turinį į ryšulius supanti Manon. Palikti tokias prašmatnias sukneles moteriškei irgi atrodo neprotinga, todėl atskubėję žandarai taip ir sugriebia ją – su visais ryšuliais ir prabangiomis suknelėmis. Daiktų verte teparemtas protas virsta grandinėmis ir katorga.

Meilės duetų opera

Ji tokia skirtinga šiame spektaklyje – Asmik Grigorian vaidinama Manon Lesko. Drovi provincialė iš pirmojo veiksmo antrajame virsta didmiesčio buduarų snobe, kurios didžiausias rūpestis – ne ton pusėn styranti plaukų sruoga ar sprendimas, kiek šiandien prisiklijuoti dirbtinių grožio apgamėlių. Paklūstant dvidešimto amžiaus pradžios europinei madai, turtingų Paryžiaus ponų ir operos žiūrovų akių džiaugsmui, dar būtina mokytis rytietiškų pilvo šokių. Ir pagaliau – nuoširdžiai atgailaujanti ant mylimojo rankų Manon tolimoje dykumoje, be lašelio vandens, be aukso ir prašmatnių apdarų.
G.Puccini „Manon Lesko“ – atgaiva meilės duetų mėgėjams. Vaido Vyšniausko De Grijė ir Manon pora pykstasi ir vėl taikosi, prisiekinėdami amžinus jausmus, o klausytojų ausys leipsta nuo jų meilės arijų. Tiek A.Grigorian, tiek V.Vyšniauskas pasižymi dramatiniu atlikimo stiliumi, prioritetą teikdami personažų emocijoms ir psichologiniams portretams. Jiems nėra ypatingo vargo reikalingą operos ariją profesionaliai atlikti net susirangius meilės guolyje. O tokių išbandymų solistams režisierė Dalia Ibelhauptaitė pateikia ir šiame pastatyme.

Užbaigtas etapas

„Bohemiečiai“ šia G.Puccini opera skelbiasi užbaigę vieną savosios veiklos etapą. Nors trupė savo veiklos pradžia vadina „Bohemos“ pastatymą, žiūrovams Kongresų rūmuose rodomų operų era prasidėjo nuo „Pajacų“ spektaklio prieš devynerius metus. Būtent tada pirmą kartą operos scenoje prasisuko ir „Baltijos cirko“ meškutė.
Jau tada buvo aišku, kad užkulisių ir įvairių scenos mechanizmų stokojantys Kongresų rūmai operos pastatymams nėra patys patogiausi. Perfrazuojant Manon Lesko, statyti operas čia iš pirmo žvilgsnio „būtų neprotinga“. Tačiau tai nesustabdė D.Ibelhauptaitės, maestro Gintaro Rinkevičiaus ir jos bendražygio scenografo Dicko Birdo. Nuo „Bohemos“ pastatymo Kongresų rūmuose prasidėjo išradingų pastarojo kuriamų keliaaukščių scenos konstrukcijų amžius. Jei „Bohemoje“ tai buvo Paryžiaus gatvelė su kavinėmis, viešnamiais ir palėpėmis, tai miuzikle „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ – pražūtingas Svynio Todo kirpimo salonas su mėsmale klientų žmogienai ir pyragėlių kepykla apačioje. „Onegine“ D.Birdas „restauravo“ sovietinį komunalinį butą su spalvingais jo kambarėlių gyventojais. Ir pagaliau apvalus dviaukštis pastatas operoje „Manon Lesko“ pagal libreto užmačias virsta tai geležinkelio stotimi, tai Paryžiaus turtuolio rūmais, tai katorgininkes gabenančio laivo deniu.
„Bohemiečių“ solistų komanda per penkerius nuo „Bohemos“ pastatymo prabėgusius metus taip pat augo ir stiprėjo. A.Grigorian ir Laimonas Pautienius suspėjo virsti tarptautinės scenos žvaigždėmis, Joana Gedmintaitė ir Sandra Janušaitė – Lietuvos primadonomis. Tiek Audrius Rubežius, tiek Dainius Stumbras, tiek Egidijus Dauskurdis ar Rafailas Karpis per tuos metus iš „jaunų ir daug žadančių“ tapo reikšmingomis lietuvių operos figūromis. Jų pėdomis „Manon Lesko“ pastatyme seka ir jaunieji Laura Zigmantaitė bei Tadas Girininkas. O Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė ir Aušrinė Stundytė sėkmingai tęsia jau anksčiau užsienyje sėkmingai brandintas karjeras.
Greta populiariosios klasikos pastatymų „Bohemiečiai“ ėmėsi ir sudėtingesnio skambesio šiuolaikinių operų. Iš paskos prieš metus rodytai Leošo Janačeko „Katiai Kabanovai“ turėtų sekti nekomerciniai Albano Bergo „Lulu“ ir Sergejaus Prokofjevo „Ugninio angelo“ pastatymai. Tai teikia vilties, kad neprotingi, racionalistų požiūriu, „Bohemiečiai“ dar neatsisveikina.