BFL

„Veidas“ ketino šnekinti prieš savaitę į Muzikos ir teatro akademijos rektoriaus kabinetą persikrausčiusį Z.Ibelhauptą inauguracijos proga ir parodyti jį visu naujųjų pareigų grožiu, tai yra dėvintį iškilmingą rektoriaus mantiją. Bet išaiškėjo, kad ceremonija atidėta iki metų pabaigos, ir „kalta“ dėl to būtent… mantija. „Tam, kad ją pasiūtų, turime skelbti viešųjų pirkimų konkursą, sulaukti paraiškų, išrinkti nugalėtoją. Tada kas nors konkursą apskųs, vyks teismo procesas. Jam pasibaigus, pradėsime siūti“, – prognozuoja rektoriumi tapęs pianistas.
Jo atėjimas į postą sutampa su šiokia tokia pertvarka pačioje akademijoje: ji, kaip ir kitos Lietuvos universitetinės aukštosios mokyklos, virsta viešąja įstaiga. „Viena vertus, tapsime ūkiškai savarankiškesni, turėsime galimybę užsidirbti iš komercinės veiklos. Antra vertus, jei nesiseks, galėsime bankrutuoti“, – pabeldžia į stalą rektorius.

Į dėstytojų vietas – konkursai

Ar bus akademijoje ir kitokių pertvarkų? „Atsivedžiau savo komandą – studijų prorektorę doc. Vidą Umbrasienę, mokslo prorektorę doc. Juditą Žukienę ir meno prorektorę prof. Ramunę Marcinkevičiūtę. Beje, teatro srities atstovų rektorate jau kelis dešimtmečius nebuvo – nuo amžinatilsį prorektorės Irenos Vaišytės laikų. Kodėl pasirinkau moteris? Pažvelkite, kas šiuo metu valdo mūsų valstybę… Atvirai šnekant – nekreipiau į tai dėmesio. O kodėl anksčiau akademijai vadovaudavo vien vyrai?“ – savo ruožtu klausia Z.Ibelhauptas.
Šioje mokslo įstaigoje naujasis rektorius sukasi jau tris dešimtmečius, su pusantrų metų tarnybos armijoje pertrauka. „Šaukimą gavau iškart po laimėto M.K.Čiurlionio pianistų konkurso, ką tik įstojęs aspirantūron. Pats tada jaučiausi labai didelis menininkas. Kai kariškių komisija pasiteiravo, ar moku pūsti dūdą, naiviai prisipažinau, kad ne. „Tai koks tu muzikantas?“ – nusistebėjo karininkas. Ir pasiuntė į tankų dalinį, kuriame tarnavom du „europiečiai“ šalia šimtas keturiasdešimt aštuonių tadžikų. Ten mane greit nuleido ant žemės, išmokė pakovoti už save“, – prisimena Zbignevas, neslėpdamas, kad šiuo požiūriu armija išėjo į naudą.
Tad už ką kovos eidamas naujas pareigas? Juk jauni dėstytojai prisipažįsta, kad Muzikos ir teatro akademijai būdinga savotiška „dedovščina“: teisės turėti savo studentų klasę tenka laukti dešimtmečiais. O studentai savo ruožtu skundžiasi, kad trūksta jaunų, pasaulio mačiusių dėstytojų.
„Taip, nes veikė griežtai apibrėžta sistema, reikalaujanti pereiti visus karjeros laiptelius: nuo asistento iki profesoriaus. Jaunimas žino, kad Vakarų akademijose tokios sistemos nėra: į laisvą profesoriaus vietą būna skelbiamas konkursas, kuriame gali dalyvauti visi, turintys atitinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją. Todėl ten matome jaunų profesorių. Manau, ir mes turime pereiti prie realių konkursų sistemos. Pretendentai į dėstytojo vietą pagros rečitalį, praves viešą meistriškumo pamoką, dalyvaus pokalbyje su komisija, ir tada drauge studentais nuspręsime, kuris kandidatas verčiausias. Nes žmonių, kurie trypčioja už durų (netgi su užsienio doktorantūrų diplomais), kiekvienoje katedroje yra. Iki šiol naujokas būdavo tiesiog „įkeliamas“ į katedrą metams, dažnai nė katedros vedėjo neatsiklausus. Tokia sistema veikė nuo sovietinių laikų ir man yra visiškai nepriimtina“, – teigia pašnekovas.
Jautresnis klausimas – kaip atlaisvinti jaunimui darbo vietas. Tarkim, Vokietijoje sukanka profesoriui 65-eri, ir „auf Wiedersehen“, jokių kompromisų. „Čia aklai to taikyti nenorėčiau. Paradoksas, bet brandžiausias muzikos pedagogo amžius ir yra 60–65 metai, kai žmogus sukaupia ir išminties, ir patirties. O tuomet tarsi reikėtų viską mesti ir išeiti… Neteisinga, nes, vertinant darbo kokybės kriterijumi, neretai turėtų trauktis jaunesni kolegos. Kita kalba su tokiais, pas kuriuos nebenori mokytis studentai“, – svarsto Z.Ibelhauptas.
O kaip dėl dėstytojų, kurie yra ryškūs, aktyviai gastroliuojantys menininkai ir todėl akademijoje tepasirodo keletą dienų per semestrą? Ar rektorius, kuris pats yra koncertuojantis pianistas, juos supras ir pateisins? „Na, keliskart per semestrą – turbūt kraštutinis pavyzdys, bet apskritai žiūrėčiau skatinamai. Tokie dėstytojai garsina akademiją ir teikia jai naudos: jų meninė produkcija vertinama taškais lygiai taip pat, kaip kitų dėstytojų mokslinė veikla. Ir tie taškai akademijai grįžta pinigais. Todėl laikysimės lankstumo politikos.“

Apmoka gabaus tenoro studijas

Jau keletą metų piktinamasi dabartiniais pretendentų į valstybės finansuojamas studijų vietas atrankos principais, kurie talentingus, bet pavyzdingo atestato neturinčius menininkus palieka „už brūkšnio“. Štai ir šįmet pirmuoju numeriu stojamųjų komisijos įvertintas dainininkas pagal balų sumą nepateko į studentų sąrašą tik todėl, kad valstybiniu lygiu nebuvo išlaikęs vieno reikalingo egzamino.
„Neatstūmėme jo – didžiąją dalį mokesčio už studijas dengiame iš akademijos resursų. Koks bankas sutiktų teikti beveik 19 tūkst. Lt paskolą (tiek kainuoja vieni bakalauro studijų metai) jaunuoliui, kuris baigęs akademiją taps dainininku arba muzikos mokytoju? Kada jis tokią paskolą pajėgs grąžinti? Bet užvėręs mūsų duris, jis sėstų į autobusą, išliptų Varšuvoje arba Helsinkyje ir ten padainavęs pedagogų būtų sutiktas išskėstomis rankomis“, – tvirtina rektorius.
Šalia tradicinių studijų programų akademija žada siūlyti ir naujų, laiko poreikius atliepiančių specialybių. Šįmet, pavyzdžiui, atidaryta taikomosios kompozicijos programa. Vis dėlto rektorius pabrėžia, kad taikomųjų specialybių populiarumas – „slidus“ perspektyvos požiūriu. Tarkim, buvo laikas, kai jaunuoliai šturmuodavo garso režisūros ar kultūros vadybos studijas. Šiuo metu bedarbių vadybininkų – pilna darbo birža. Kad pavyktų rasti optimalų madingų ir klasikinių disciplinų santykį, rektorius ketina suburti strateginę veiklos tarybą, numatančią visuomenės kultūrinių pomėgių kaitą ir darančią įtaką jos skonių formavimui. Tarybos nariais galėtų tapti ne tik akademijos specialistai, bet ir jos absolventai, sėkmingai kuriantys savo karjerą užsienyje.
Patarimų iš šalies naujajam vadovui prireiks ne vien studijų planavimo klausimais. Netgi rektoriaus kabinete girdėti, kaip koridoriuje už polietileno „užuolaidos“ džeržgia statybininkai. Bet tai, ką matome čia, pasak pašnekovo, niekis, palyginti su darbo sąlygomis netoliese, Gedimino prospekte stovinčiuose trečiuosiuose akademijos rūmuose, kur repetuoja būsimi vokalistai. „Ten be šalmo geriau nesirodyti, nes gali užkristi tinko gabalas. Yra buvę, kad užsieniečiai, atvykę skaityti paskaitų, apsisukdavo ir išeidavo argumentuodami, jog nesaugi aplinka“, – neslepia Z.Ibelhauptas.
Kadangi pastatų atnaujinimo darbus turi planuoti profesionalai, o ne muzikantai, ketinama ieškoti verslo partnerių, kurie sutiktų mainais už koncertus pasidalyti kompetencija, nurodyti, kokie rekonstrukcijų projektai realūs, o kokių verčiau atsisakyti.

Ar muzikantai taps universiteto studentais

Kone daugiausiai nerimo akademijos senbuviui kelia iš Švietimo ir mokslo ministerijos sklindančios žinios, kad ten svarstomas Muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijų suvienijimas, taip pat – jų abiejų prijungimas prie Vilniaus universiteto. Darbo grupėje, rengiančioje siūlymus šiuo reikšmingu klausimu, nėra nei LMTA, nei VDA atstovų. „Man nesuvokiama, kaip valstybė galėtų sau leisti neturėti muzikos, teatro ir dailės akademijų“, – stebisi Z.Ibelhauptas. Netgi dviejų meninio pobūdžio mokslo įstaigų jungimas, jo nuomone, turėtų vienintelį privalumą: sutrumpėtų akademijos pavadinimas.
Ar siūlymas steigti Lietuvos meno akademiją toks jau blogas? Sumažėtų valdymo aparatas, sutaupytume finansų, o muzikantų, teatralų ir dailininkų bendras buvimas galėtų virsti įdomiais meniniais projektais. „Taip tik atrodo. Patikėkite – visą rugsėjo mėnesį drauge su naujuoju VDA rektoriumi Audriumi Klimu ieškojom įmanomų mūsų akademijų sąlyčio taškų. Ir priėjom išvadą, kad dabar drauge galėtume sukurti puikų meno projektą, o jei abiem tektų plėšytis dėl to paties lito – veikiausiai nieko nebeišeitų“, – dėsto pianistas.
Motyvai abi akademijas paversti Vilniaus universiteto padaliniais dar labiau abejotini. „Bandoma formaliai pasiekti, kad Lietuvoje universitetinių mokyklų kiekis susitrauktų nuo dabartinių trisdešimties iki vienženklio skaičiaus. Bet juk VU neturi jokios menininkų rengimo patirties, o mes ją sukaupėm didžiulę. Apskritai toks kompleksinių universitetų modelis būdingas šalims, nepasižyminčioms sena kultūrine tradicija. Jis ypač populiarus naujuose, dar besivystančiuose miestuose, kuriuose universitetas tampa pagrindiniu mokslo ir kultūros židiniu. Tačiau senos kultūrinės tradicijos valstybėse akademijos dažniausiai būna suverenios“, – tvirtina Z.Ibelhauptas.
Į kokias pasaulio akademijas naujasis rektorius norėtų lygiuotis? Sako, tokių daug, o pirmiausia pavydą kelia jų infrastruktūrinės galimybės. „Štai Estijos muzikos ir teatro akademija neseniai persikėlė į naują pastatą, šiuo metu greta kyla ir didelė koncertų salė. Nepaisant to, muzikantų studijos Taline kainuoja trečdaliu pigiau nei Vilniuje – maždaug 12–13 tūkst. Lt. Todėl ketinu peržiūrėti, ar pagrįstai apskaičiuotos studijų kainos Lietuvoje“, – žada Z.Ibelhauptas.