Koncerno “Icor” kontroliuojama didžiausia Baltijos šalyse nekilnojamojo turto priežiūros bendrovė “City Service” su viltimi žvelgia į Maskvos daugiabučių namų priežiūros rinką.

“Verslo žinios” ketvirtadienį rašo, jog įmonė tikisi dalyvauti privatizavimo procese ir atsiriekti gabalą daugiabučių namų priežiūros rinkos.

“City Service” generalinis direktorius Žilvinas Lapinskas pažymi, kad iš viso Maskvos regione gali būti privatizuojama apie 250 įmonių, kuriose valstybė turi akcijų, tarp jų – ir daugiabučius prižiūrinčios bendrovės. Oficialiais duomenimis, Maskvoje iš viso yra apie 185 mln. kvadratinių metrų gyvenamųjų namų ploto.

“Nereikia naiviai tikėtis, kad atsikąstume didžiąją šios rinkos dalį, tačiau orientuojamės į kokius 5-7 proc. rinkos, arba apie 10-20 mln. kvadratinių metrų daugiabučių namų ploto. Mums Maskva itin patraukli, nes ten daugiabučių priežiūros tarifas yra apie 30-40 proc. didesnis nei Sankt Peterburge”, – sakė Ž.Lapinskas.

Jis nurodo, kad plėtra Rusijoje būtų vykdoma nuosavomis ir skolintomis lėšomis.

“Vis dėlto Maskva nėra vienintelis mūsų tikslas – neseniai žengėme į liftų priežiūros rinką, labai laukiame daugiabučių namų priežiūros įmonių privatizacijos Rygoje, ten 15 bendrovių prižiūri daugiau nei 8 mln. kvadratinių metrų ploto. Žvalgomės visose srityse ir, sulaukę tinkamų pasiūlymų, galime imtis naujų įsigijimų”, – teigė “City Service” vadovas.

“Swedbank Markets” analitikas Donatas Užkurėlis pažymi, kad, jei Rusija yra pagrindinis įmonės augimo šaltinis, tai tas šaltinis turi pradėti nešti pelno.

“Tiesa, privatizacijos, tikėtina, teks palaukti. Lygiai taip pat dvejus metus jos buvo laukta Sankt Peterburge, tačiau sulaukus vienu kartu perimta 10 mln. kvadratinių metro prižiūrimo ploto. Šį kartą daug vilties teikia “City Service” bendradarbiavimas su “Sberbank” ir tai, kad daugiabučių namų priežiūros kainos Maskvoje didesnės nei, tarkim, Lietuvoje ir peržiūrimos priklausomai nuo infliacijos”, – teigė D.Užkurėlis.

“City Service” kol kas nežada keisti dividendų mokėjimo politikos (pagal ją kaip dividendai kasmet išmokama ne mažiau nei 25 proc. metų pelno). Ž.Lapinskas nekomentuoja, kokių rodiklių šiemet tikisi “City Service”.

Pernai per tris ketvirčius “City Service” uždirbo 15,4 mln. litų neaudituoto konsoliduoto grynojo pelno – 69 proc. daugiau nei 2009-aisiais sausį-rugsėjį, kai grupė buvo uždirbusi 9,1 mln. litų pelno. Grupės pardavimo pajamos palyginamu laikotarpiu padidėjo 53 proc. iki 389 mln. litų.

Įmonių grupė veikia Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, kur prižiūri daugiau kaip 18 mln. kvadratinių metrų pastatų ploto.

“City Service” akcijos kotiruojamos “Nasdaq Omx” Vilniaus biržos Oficialiajame sąraše.

Dėl veiklos Lietuvoje nesutarę ir galiausiai kompromisą radę verslo partneriai – Vokietijos koncernas ECE ir savo akcijas jam parduodantis kitas Vilniaus prekybos ir pramogų centro “Ozas” akcininkas, Lietuvos koncernas “Icor” (buvęs “Rubicon Group”) teisme ginčijosi dėl to, kas turėtų vadovauti centrą valdančiai įmonei. “Icor” vokiečius kaltino dėl 88,8 mln. litų “Ozo” nuostolių.

Lietuvos apeliacinis teismas praėjusį ketvirtadienį nušalino iš “Ozo” vadovo pareigų advokatą Andrių Marapolskį ir panaikino 88,774 mln. litų vertės “Ozančio” vykdomojo direktoriaus Wilhelmo Wellnerio (Vilhelmo Velnerio) ir valdybos narių Henningo Eggerso (Heningo Egerso) ir Karlo Thomaso Armbrusto (Karlo Tomaso Ambrusto) turto areštą, rašoma teismo nutartyje.

“Ozantis” ir Vokietijos turto valdymo ir investicijų bendrovė “Arosa” apskundė Vilniaus apygardos teismo rugsėjį priimtą nutartį, kuria buvo areštuotas turtas.

“Icor” apygardos teismui teigė, jog “Ozą” valdančios įmonės valdyba neteisėta, prašė atšaukti jos vadovą ir laikinai paskirti “Icor” nurodytą advokatą jos turto administratoriumi. “Icor” teismą tikino, jog dėl Vokietijos koncerno atstovų “neveikimo” bendrovė patiria itin didelių nuostolių.

Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad iš “Ozančio” liepos 22 dienos valdybos posėdžio protokolo matyti, jog įmonėje kilo nesutarimai, dėl kurių nepriimami įmonei svarbūs sprendimai. Todėl teismas patenkino “Icor” prašymą.

Tačiau Apeliacinis teismas praėjusį ketvirtadienį patenkino “Arosa” ir W.Wellnerio skundus dėl jiems pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. “Arosa” teismui teigė, jog advokato A.Marapolskio paskyrimas vieno didžiausių Lietuvoje prekybos ir pramogų centro vykdomuoju direktoriumi prieštaravo “protingumo ir teisingumo principams”, be to, advokatas “yra itin prieštaringai vertinamas visuomenės”.

Apeliacinis teismas nusprendė, jog žemesnės instancijos teismo sprendimas areštuoti minėtų asmenų turtą buvo “neproporcingos siekiamiems tikslams”, o advokato paskyrimas į įmonės vadovo postą neatitiko “bendrųjų teisės principų”.

“Icor” teigė, jog “Ozančio” grynieji nuostoliai pernai siekė 75,867 mln. litų, todėl esą pagrįstai galima daryti prielaidą, jog W.Wellneris netinkamai vykdė savo pareigas, nesiekė peržiūrėti ekonomiškai nenaudingas 2007-ųjų gegužę sudarytas centro statybų bei centro valdymo sutartis. Dėl šių sutarčių “Ozas” esą patyrė 24,307 mln. litų veiklos nuostolių, o “Ozančio” turtas sumažėjo 64,467 mln. litų.

Vokietijos kompanija ECE pirmadienį pranešė, jog iš “Icor” už neskelbiamą sumą įsigijo likusius 50 proc. prekybos ir pramogų centro “Ozas” akcijų ir dabar valdo 100 proc. jo kapitalo. Pasak neoficialių šaltinių, akcijos parduotos ne už simbolinę kainą, o radus kompromisinį sprendimą.

Rugsėjo pabaigoje žiniasklaida skelbė, kad Vokietijos “ECE Projektmanagement” už 10 kartų mažesnę nei investuota kainą spaudė lietuvius perleisti finansinių sunkumų turinčio “Ozo” akcijas. Pastarieji neatmetė, kad gali kreiptis į teismą.

Apie 188 tūkst. kvadratinių metrų ploto “Ozas” atidarytas pernai rugpjūtį, investicijos į jį siekė 588 mln. litų, iš kurių pusę skyrė ECE, kitą dalį – koncernas “Icor”.

"Veido" archyvas

“Vilniaus energiją” valdo “Dalkia”, bet žmonės mato “Rubikono” šėšėlį

Metų pradžioje skandalais aplipusį pavadinimą “Rubikon Group” pakeitęs į naują ICOR, Andriaus Janukonio vadovaujamas koncernas žmonių vis tiek vadinamas senuoju vardu. Nepamiršti ir seni įtarimai, o ir naujų – nors vežimu vežk.

Jau beveik pasitvirtino prieš kelerius metus girdėta vieno gerai informuoto vilniečio verslininko prognozė: pamatysite, netrukus “Rubikono” rankose bus ne tik visas šilumos ūkis, bet ir atliekų tvarkymas. Toks jau tas A.Janukonis – gerai strateguoja: kodėl neaprėpus viso komunalinio ūkio?

Oficialiai nepavyktų įrodyti, kad šilumos ūkis – ICOR rankose. Taip, prieš vienuolika metų “Rubikon Group” atvedė į Lietuvą prancūzų investuotoją “Dalkia” – galingą energetikos paslaugų kompanijų grupę, veikiančią 800 pasaulio miestų. Tada buvo įsteigta nauja įmonė “Litesko”, kurioje “Rubikonas” turėjo apie trečdalį akcijų. Kita jų dalis priklausė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui bei kompanijai “Dalkia”. Devyniuose Lietuvos miestuose “Litesko” išsinuomojo šilumos tinklus. “Rubikono” akcijų dalis šioje įmonėje vis mažėjo, kol sumenko iki dabartinių 0,02 proc.

Sostinėje centralizuoto šildymo sistemos buvo išnuomotos “Dalkia” kompanijai prieš šešerius metus. Tada buvo įsteigta ir nauja įmonė – “Vilniaus energija”, kurios visi 100 proc. akcijų priklauso prancūzams. Taigi “Rubikono” nė vienu atveju pripaišyti tarsi neįmanoma, nors ICOR nė kiek neslepia, kad yra bendrovės “Dalkia” partneris Lietuvoje, tegul ir be akcijų. Būtent jam padedant pasaulinė korporacija mūsų šalyje plėtoja savo veiklą. ICOR akcininką Liną Samuolį “Dalkia” pasirinko vadovauti “Vilniaus energijai”.

Bet sutartis su “Dalkia” turi pabaigą – 2016 m., ir dabar verda negailestinga kova, ar ši sutartis bus pratęsta. Nuo lapkričio į derybas su savivaldybe vaikšto ICOR atstovai.

Mainais į investicijas – sutartis

“Dalkia” pasiūlė sostinei iki 2015-ųjų į biokuro diegimą investuoti apie 670 mln. Lt. Ji žada, kad šilumos ūkį pritaikius prie naujojo kuro gamtinių dujų vartojimas Vilniuje sumažėtų 250 mln. kub. m per metus. Skamba patraukliai ir dėl galimybės smarkiai sumažinti taršą, ir dėl to, kad už dujas mokami pinigai neiškeliautų į Rusiją ir liktų Lietuvoje, o tai būtų apie 300 mln. Lt. Bendrovės “Dalkia” atstovai netgi tikina, kad dėl to šilumos tarifas Vilniuje sumažėtų 2,3 proc.

Bet “Dalkia” nori garantijų: ji įsipareigotų investuoti, jeigu Vilniaus savivaldybė pratęstų šilumos tinklų nuomos sutartį dar dvidešimt metų – nuo 2016 iki 2036 m. Savivaldybei atsisakyti šių investicijų reikštų kapituliuoti prieš įsipareigojimus Europos Sąjungai iki 2016-ųjų gerokai sumažinti oro taršą. Keista, kad taip tiksliai sutampa data, įrašyta Lietuvos sutartyje su ES, ir “Dalkia” sutarties pabaiga. Bet kokių tik sutapimų nepasitaiko.

Žinoma, nebūtina rinktis biokurą: būtų galima filtruoti trijų Vilniaus elektrinių dūmus. Mokslininkai gąsdina, kad tai kainuotų apie milijardą litų – tiek investuoti į filtrus nepajėgtų nei Vilnius, nei visas šalies biudžetas.

Sklypas tuščias, bet baugus

Praėjusią savaitę Vilniaus tarybos posėdyje laukta sutarties su “Dalkia” pratęsimo klausimo svarstymo, bet jis net nebuvo įrašytas į darbotvarkę. Didžioji tos dienos naujiena buvo ta, kad interpeliacija sostinės merui Viliui Navickui žlugo. O meras – sutarties pratęsimo šalininkas. Tad “Dalkia” klausimas dar būtinai pasieks darbotvarkę.

Energetikos srityje dirbantis Lazdynų bendruomenės aplinkos komiteto pirmininkas Algirdas Jaruševičius – vienas iš tų vilniečių, kuris kategoriškai prieš sutartį. Jo nuomone, gražiose kalbose apie biokurą esama daug demagogijos. Tie Lietuvos miestai, kuriuose šiluma gaminama deginant biokurą, tikriausiai nesutiktų, bet vilniečių baimės akys didelės. Ir yra dėl ko.

Lazdynų gyventojus, ir ne tik juos, smarkiai išgąsdino planas statyti komunalinių atliekų deginimo įmonę. Jai ICOR turi sklypą greta Vilniaus 3-osios termofikacinės elektrinės. Dėl šio statinio nebuvimo lazdyniečiai kaunasi jau trejus metus. Poveikio aplinkai vertinimo ataskaita, kurią parengė bendrovė “Covi Baltic”, sukėlė daug įtarimų.

“Mūsų specialistai jai pateikė 50 pastabų. Ataskaitoje buvo parašyta, kad deginant po tūkstantį tonų komunalinių nerūšiuotų atliekų ne tik iš viso Vilniaus, bet ir iš aplinkinių regionų, oras niekaip nepasikeis. Bet juk negali toks kiekis nepaveikti aplinkos. Žinant moralinį “Rubikono” veidą, niekas netiki, kad jie milijonus išleis filtrams ir sorbentams. Lazdynų pakraštyje jau yra medicininių atliekų deginimo įmonė, gerai žinome, ką tai reiškia”, – sakė A.Jaruševičius.

ICOR mėgina įrodyti, kad tarp biokuro katilo ir komunalinių atliekų deginimo įmonės nėra nieko bendra, bet jau vėlu.Netiki žmonės. Puikioji “Rubikono” strategija ima kišti koją jos partnerei bendrovei “Dalkia”. Mat 34 proc. Vilniaus atliekų tvarkymo priklauso ICOR įmonei “Ecoservis”. Tai liūto dalis, nes likusios įmonės dalijasi po gerokai mažesnį šio verslo kąsnelį.

Žiūri atsargieji Lazdynų gyventojai į žaliąsias atliekų surinkėjų mašinas, ir deda vieną informaciją prie kitos. Kad ir iš kurios pusės žiūri, gale vis tiek mato atliekų deginimo įmonę. Todėl jau dešimties mikrorajonų gyventojai, sunerimę, kad vakarų vėjai jiems neš nuodus iš įmonės, pasirašė po peticijomis ir padavė į teismą Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris suderino minėtą ataskaitą. Tada savivaldybė užsakė studiją – Vilniaus miesto atliekų tvarkymo planą. Bet jis pasirodė įtartinai panašus į tą pačią ataskaitą.

“Planuojama įmonė yra aštuonis kartus didesnė, nei reikia visai Vilniaus apskričiai, be to, joje ketinama deginti ir nuotekų dumblą”, – stebisi A.Jaruševičius. O jeigu jau kalbama apie dumblą, vadinasi, keliai veda ir į “Vilniaus vandenis”, nekantraujančius padidinti vandens kainą. Visas komunalinis ūkis stebėtinai koncentruojasi į vieną grandiozinį planą.

Savivaldybei neliko nieko kita, kaip paskelbti, kad ekspertų, kurie įvertintų atliekų deginimo įmonės poveikį aplinkai, bus ieškoma užsienyje. Lietuvoje tokių rasti nepavyko.

Kas laimės?

Priešpaskutinę gegužės savaitę Vilniuje buvo atlikta gyventojų apklausa, ar jie pritaria Vilniaus miesto šilumos ūkio perorientavimui nuo iš Rusijos importuojamų dujų prie vietinio biokuro. Apklausta buvo atlikta Vilniaus šilumos tinklų užsakymu. Iš 502 telefonu apklaustų 15–75 metų amžiaus vilniečių 52,3 proc. buvo linkę pritarti. Į šiuos balsus, be abejonės, bus apeliuojama Vilniaus taryboje balsuojant dėl sutarties su “Dalkia” pratęsimo. Bet pirmiausia ir šiuos, ir skeptiškai nusiteikusius vilniečius reikės įtikinti, kad biokuras – tai ne Trojos arklys, paskui kurį į sostinę prasiskverbs ir atliekų deginimo įmonės projektas. Manipuliacijos su poveikio aplinkai vertinimu sukėlė tokį nepasitikėjimą, kad jokie ICOR pažadai (net ir tokie, kad visuomenės atstovai, jei tik norėtų, galėtų nors ir kiaurą parą tiesiogiai monitoriuose stebėti visus įmonėje vykstančius procesus) nepadeda.

Ne ką gelbsti ir tokie ICOR skelbiami skaičiai, kad gamtinėms dujoms ir mazutui pirkti Lietuvos įmonės kasmet išleidžia daugiau kaip 1 mlrd. Lt. Jeigu 80 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos būtų pagaminta deginant biokurą, jis būtų nekainavęs nė pusės milijardo (2009 m. kainomis). Mat nenaudojamų miško kirtimo atliekų Lietuvoje tiesiog kalnai.

Į šią iškalbingą agitaciją nepatiklieji atsiliepia niūriais prisiminimais apie juodąją “Rubikono” buhalteriją ir ironija, kad “pinigai nekvepia” jokiai partijai. O sutarties su “Dalkia” pratęsimo šalininkai irgi nelieka skolingi, kaltintojų balsuose jie įžvelgia galingą dujininkų ranką, nenorinčią paleisti didelio vilnietiško kąsnio.