Kitą pirmadienį Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta VšĮ “Savanorių centras” pristatys projektą “Dovana Vilniui”. Daugybę idėjų, kaip miestelėnai galėtų prisidėti prie savo sostinės gražinimo, pateikė ir savaitraščio “Veidas” komanda.

Dalį šių idėjų kaip tik ir įgyvendins paramos sostinei projektą administruojantys savivaldybės viešosios įstaigos darbuotojai. Apie Vakarų Europoje itin populiarias akcijas miestelėnams prisidėti prie savo miestų tvarkymo kalbamės su Vilniaus miesto meru Artūru Zuoku.

- Miestiečių kultūra prisidėti prie savo gyvenamojo miesto gražinimo labai stipri britiškos tradicijos šalyse, JAV. Bene geriausiai esu susipažinęs su Filadelfijoje (JAV) vykdomais analogiškais projektais. Įdomu tai, kad ten itin aktyviai prisideda ir paprasti miestelėnai ir ypač verslo asociacijos. Verslininkai per asocijuotas struktūras susitaria, kokį jie rinks papildomą nekilnojamojo turto mokestį (šalia miesto valdžios nustatyto oficialaus šio mokesčio tarifo). Papildomi mokesčiai yra mokami į specialų fondą. Į šį fondą lėšas miestų puošybai perveda ir savivaldybė. Tokie specialūs fondai, turintys atskiras tarybas, valdo dešimtis milijonų dolerių siekiančius biudžetus. Iš šių pinigų daroma tai, kas, verslo nuomone, yra būtina padaryti, pirmiausia, centrinėse miestų dalyse. Tarkime, stiprinamas saugumas, statomi įvairūs paminklai, mažoji gatvės architektūra, skiriamos lėšos papildomam gatvių valymui ir pan. Tokiu būdu verslas pakelia savo turimo ar parduodamo nekilnojamojo turto vertę ir iš taip gauna papildomos naudos. Tai įprasta praktika įvairiose JAV valstijose.
Tokią iniciatyvą prieš keletą metų bandžiau įgyvendinti ir Vilniuje: siekiau sutelkti Gedimino prospekte dirbančius verslininkus, nes dažnas jų tik skundžiasi, kaip čia blogai, kaip sunkiai einasi verslas, mažai klientų. Verslininkams siūliau vienytis ir sukooperavus dalį lėšų (kita tiek, kiek jie būtų surinkę, būtų prisidėjusi savivaldybė) kviečiau organizuoti bendrus renginius, koncertus, taip reklamuotis ir pritraukti į Gedimino prospektą lankytojų. Deja, man nei tuomet, nei dabar nepavyko išjudinti prospekto verslininkų. Tuo tarpu jie ir toliau skundžiasi, kad viskas blogai ir dėl savo nesėkmių kaltina valdžią.
Beje, grįžtant prie užsienio šalių praktikos, šitokių iniciatyvų dažniausiai imasi viešbučius vienijančios asociacijos. Jos pačios sutaria rinkti “pagalvės mokestį”, bet ne dėl to, kad šito reikalauja miestas, o, kad turėtų pinigų reklamai. Tiksliau jie, kartu su savivaldybe, įsteigia fondus ir iš tų pinigų organizuoja didelius, įdomius koncertus. O tai garantuoja viešbučių ir turizmo verslui papildomus turistų srautus, taigi, papildomas pajamas. Deja, kai šitai apie 2005 m. pasiūliau mūsų viešbučių ir restoranų asociacijai, šito nepavyko padaryti.
VEIDAS: Kuo skirsis kitą savaitę startuosiantis projektas nuo tų, kuriuos anksčiau siūlydavote ir, kurie baigėsi nekaip?
A.Z.: Šis projektas gerokai didesnės apimties ir skirtas pačiam įvairiausiam miestiečių sluoksniui: tiek paprastiems vilniečiams, neturintiems itin daug pajamų, tiek pavienėms verslo įmonėms, tiek asocijuotoms verslo struktūroms. Kitą pirmadienį interneto svetainėje vilnius.lt pristatysime rubriką “Dovana Vilniui”. Joje bus pateikta apie šimtas skirtingų paketų, idėjų, kur, kaip ir kokiomis sumomis galima prisidėti prie savo miesto puošybos. Tarkime, vienas idėjų paketas – galimybė tvarkyti viešąsias erdves: įrengti gėlynus, želdynus; antras, susijęs su sporto aikštelių įrengimų; trečias – įvairios kitos iniciatyvos, tarkime, apšvietimo stulpų ar poilsio suolelių ir pan. Kiekvienas miestietis ar verslo įmonė, prisidėjusi prie miesto puošybos sulauks viešos padėkos – ant dovanos bus įrašyti jų vardai. Bendrovės, prisidėdamos prie šio projekto, galės parodyti tikrąją savo socialinę atsakomybę ir rūpinimąsi aplinka, gerove. Privatiems asmenims tai galimybė parodyti, ką jie patys gali padaryti savo mylimam miestui, o įmonėms – yra puiki marketingo forma: ne vienadienėmis nuolaidų akcijomis, o ilgalaikėmis socialinėmis akcijomis parodyti savo atsakomybę. Miestelėnai tikrai įvertins įmonių pasodintus parkas, sutvartkytus fontanus, o įamžinta padėka yra ilgalaikis gero įvaizdžio formavimas.
Štai, šiuo metu yra rekonstruojamas Bernardinų sodas, anksčiau vadintas Sereikiškių parku, ir visi, kas nori ir gali prisidėti prie jo puošybos, galės paaukoti lėšų suoliukams sode įrenti. Ant kiekvieno suoliuko bus įamžintos mecenatų pavardės. Be to, esame suprojektavę apie dešimt viešųjų erdvių, skverų apželdinimo projektų miegamuosiuose mikrorajonuose. Padaryti gerų darbų miestui bus galima tiek prie Neries miesto centre, tiek Vingio, Lazdynų parkuose, kad tik būtų norinčiųjų. O visi dokumentai jau parengti, belieka tik įgyvendinti.
Beje, išgirdusi apie šį mūsų projektą, viena pirmųjų atsiliepė bendrovė “Čili”. Ji panūdo įrengti krepšinio aikšteles. Mainais, ji paprašė, kad ant kiekvieno krepšinio stovo lentos būtų bendrovės logotipas.
O štai, bendrovė “Barclays” parengė projektą ir siūlosi prisidėti tvarkant Neries krantinę tarp Žvėryno ir Konstitucjos prospekto. Čia suprojektuotos įrengti poilsio zonos tiek šios bendrovės darbuotojams, tiek miestiečiams. Savivaldybė įsipareigoja privesti iki šios vietos komunikacijas, o vėliau perimti įrengtų poilsio zonų priežiūrą. Jei bendrovė nepakeis sprendimo, manau, jau šią vasarą šį idėja bus įgyvendinta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai – jaunieji maltiečiai – jau šeštąjį kartą kviečia dalyvauti nacionaliniame labdaros konkurse „Idėjos padėjėjos“. Konkurso tikslas – ne tik kūrybingai ir smagiai praleisti laiką, bet ir padėti visuomenės užribyje paliktiems vienišiems Lietuvos senjorams.

Iki gruodžio 24 d. visi Lietuvos moksleiviai yra kviečiami jungtis į grupeles, sugalvoti idėją labdaros renginiui bei ją įgyvendinti. Renginio metu paaukoti pinigai bus skiriami vienišiems seneliams maitinti visus metus bei jų slaugai namuose. Daugiau informacijos apie konkursą: www.idejospadejejos.lt

„Vyrauja nuomonė, kad padėti vargstantiems gali tik itin pasiturintys asmenys. Netiesa! Jaunųjų maltiečių rengiamu konkursu siekiame parodyti, kad dalintis gerumu gali kiekvienas norintis – tereikia šiek tiek pastangų ir vaizduotės, – sako Maltos ordino pagalbos tarnybos generalinis sekretorius Eitvydas Bingelis. – Prisidėti prie pagalbos galima pačiais netikėčiausiais būdais: su gerais bičiuliais suorganizuoti šokių vakarą, krepšinio turnyrą, protų mūšį, kepinių mugę, pastatyti spektaklį ar surengti tikrą roko koncertą. Idėjų sąrašas yra begalinis“.

Konkurso „Idėjos padėjėjos“ esmė – sugalvoti patinkančią labdaros idėją ir ją įgyvendinant surinkti lėšų Lietuvos senjorams. Norintieji registruotis konkurse turi trumpai aprašyti savo įsivaizduojamą labdaros renginį, nurodyti, kada ir kur jis vyks, kiek žmonių jį organizuoja. Vėliau, po renginio, jo organizatoriai – konkurso dalyviai – kels nuotraukas į svetainę www.idejospadejejos.lt, įrašys, kiek lėšų surinkta.

Vertinimo komisija (grupės „G&G sindikatas“ narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir aktorė Ilona Balsytė) iš visų kandidatų išrinks tris geriausias Lietuvoje labdaros renginio idėjas. Dar viena idėja bus išrinkta socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „Jaunieji maltiečiai“ – surinkusi daugiausiai lankytojų įvertinimo „patinka“. Idėjų kūrimą ir įgyvendinimą rodys Lietuvos nacionalinės televizijos (LRT) laida „Tūkstantmečio vaikai“. Iš viso bus rengiama 11 reportažų, tad idėjų autoriai gali tikėtis svečių iš televizijos. Daugiausiai lėšų surinkusios, originaliausios ir populiariausios idėjos bus apdovanotos sausio 4 d., laidoje „Tūkstantmečio vaikai“.

Šauniausios moksleivių idėjos bus atrenkamos atsižvelgiant į kelis vertinimo kriterijus: originalumą, įsitraukusių žmonių skaičių, paaukotų lėšų sumą bei sumanymą mėgstančių draugų socialiniame tinkle „Facebook“ skaičių. Be to, jaunieji konkurso dalyviai galės varžytis „Idėjų maratone“, kurį laimės ne tik originaliausias ir daugiausiai lėšų surinkusias idėjas pasiūliusios komandos, bet ir tos, kurios surengs ne vieną labdaros renginį. Taip pat konkurse yra speciali kategorija – „Idėja iš oro“, kurioje savomis idėjomis gali varžytis studentai.

Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai lanko daugiau nei 1000 senolių, atneša jiems vaistų, vitaminų, namų apyvokos priemonių, o per šventes – mažas dovanėles. Be to, kiekvieną dieną keli šimtai žmonių į namus gauna karštą maistą, „maltiečių“ simboliškai vadinamu sriuba, kuris dažnai šiems žmonėms būna vienintelis karštas patiekalas.

2011 m. Maltos ordino pagalbos tarnybos organizuoto konkurso metu įgyvendinta 60 idėjų, į konkursą įsitraukė net 20 tūkst. jaunuolių, jų mokytojų bei tėvų. Šiais metais tikimasi dar didesnio dalyvių aktyvumo. „Maltos ordinas“ yra seniausia pasaulyje humanitarinės pagalbos organizacija, veikianti daugiau kaip 120 šalių. Maltos ordino pagalbos tarnyba, Lietuvoje įkurta 1991 m., šiuo metu vienija daugiau kaip 700 savanorių 26 Lietuvos miestuose. Tarnyba vykdo įvairius socialinius projektus: senukams 15-koje miestų į namus išvežiojamas karštas maistas, vykdoma socialinė slauga, įkurti 6 Vaikų dienos centrai, daugelyje miestų veikia „Idėjų padėjėjų“ organizatoriai jaunieji maltiečiai.

Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) iškilmingai apdovanoti VĮ „Regitra“ organizuoto saugaus eismo konkurso „Mano idėja – mūsų saugumui kelyje“ nugalėtojai. Iš 19 konkursui pateiktų piešinių, video, audio ar kita forma atsiųstų idėjų atrinktos ir diplomais pažymėtos 14.

Nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje jas pristatė patys moksleiviai iš 6 Lietuvos miestų. Konkurse dalyvavo 8 – 12 klasių moksleivių grupės. Pagrindiniu prizu – saugaus eismo diena su Lietuvos ralio čempionu D. Butvilu – apdovanota Kauno „Vyturio“ katalikiškosios vidurinės mokyklos moksleiviai – idėjos „Pomidoras kelyje“ autoriai.

„Regitros“ generalinis direktorius Dalius Prevelis džiaugėsi moksleivių aktyvumu: „Nesame labai jauni ir galime nepamatyti elementarių idėjų, kaip galėtume padaryti eismą saugesniu. Todėl džiaugiuosi, kad vaikai dalinasi savo būtent saugaus eismo idėjomis.“ Anot jo, šviežios jaunųjų eismo dalyvių idėjos yra geras būdas ieškoti sprendimų, kaip didinti eismo saugumą. Tam pritaria ir vidaus reikalų ministras Artūras Melianas: „Tai ne pirmas šio konkurso renginys, kuriame dalyvauju. Matyti tiek daug jaunų žmonių, kuriems rūpi mūsų visų saugumas kelyje, išties džiugu. Turime visomis priemonėmis skatinti jaunų žmonių idėjų raišką“. Pasakęs sveikinimo žodį, ministras apdovanojo aktyviausią Utenos Adolfo Šapokos gimnaziją, kuri konkursui pateikė daugiausiai idėjų.

Kauno „Vyturio“ katalikiškosios vidurinės mokyklos moksleiviai siūlo didinti pradinukų saugaus eismo supratimą ir pateikė, kaip galima to pasiekti. Idėjos „Pomidoras kelyje“ autoriai parengė tokio paties pavadinimo spalvinimo knygutę, kurią šį rugsėjį dalino mokyklos pirmos klasės moksleiviams. Taip pat idėjos autoriai Kauno darželių vaikams vedė paskaitėles, kurių metu buvo dėstomos elementarios kelių eismo taisyklės. Anot mokiniams padėjusios mokytojos Sandros Paštuolytės, „Regitros“ organizuotas konkursas paskatino moksleivius toliau įgyvendinti šią idėją ir šiuo metu planuojami tolimesni veiksmai.

Prieš paskelbiant galutinius rezultatus ir nugalėtojus, moksleivių laukė maloni staigmena. Komisijos narys ralio lenktynininkas Rokas Kvaraciejus įsteigė specialų prizą – ekstremalaus vairavimo pamoką. Labiausiai jį sužavėjo ir savo favoritais jis pasirinko tuos pačius Kauno moksleivius. Tad artimiausiu metu mokyklą aplankys ir šis lenktynininkas, ir šių metų N4 ralio klasės Lietuvos čempionas Dominykas Butvilas, kuris praves saugaus eismo pamoką, papasakos apie savo profesijos specifiką.

Konkurso vertinimo komisijos narys, vienas garsiausių Lietuvos sportininkų, šiuo metu kartu einantis ir VRM ministerijos patarėjo pareigas Virgilijus Alekna pasidžiaugė, kad toks konkursas organizuotas. „Šią „Regitros“ iniciatyvą reikia tęsti ir tokius konkursus organizuoti kasmet. Taip didinsime moksleivių pilietinį sąmoningumą ir sužinosime, kaip moksleiviai įsivaizduoja saugaus eismo kampanijas“, – teigia V. Alekna. Visi atvykę moksleiviai po renginio vyko į Antikvarinių automobilių ir techninių sporto šakų šlovės muziejų, kuriame ekskursiją vedė jos įkūrėjas Stasys Brundza.

Valstybės įmonė „Regitra“ konkursą organizavo norėdama atkreipti moksleivių dėmesį į eismo kultūrą Lietuvoje. Konkursui pateikti įvairūs ir kūrybiški darbai rodo, kad moksleiviai neabejingi saugaus eismo problemoms ir turi, ką pasiūlyti. Pateikti darbai buvo vertinami pagal idėjos realumą, galimybes ją įgyvendinti, originalumą ir novatoriškumą. Konkurso sumanytojai tikisi, jog į geriausias idėjas bus atsižvelgta organizuojant įvairias saugaus eismo programas.

Bet vėl pakilti iki nacionalinio lygmens lyderių jam kol kas nėra šansų: tiek kairės, tiek dešinės stovyklos oponentai įžvalgų, charizmatišką, turtingą, nepalenkiamą ir savarankišką politiką pavertė įrankiu savo rankose.

Praėjusios savaitės sostinės mero Artūro Zuoko mestas iššūkis prezidentei Daliai Grybauskaitei, esą ji susitapatinusi su tiesa, teisingumu ir neklystamumu, vėl privertė galvoti apie negausaus visuomeninio judėjimo “Taip” lyderį. “Prezidentė D.Grybauskaitė apžvelgdama savo trejų metų kadenciją atvirai ir kategoriškai pareiškė niekada neklystanti, – spaudos konferencijoje ir savo tinklaraštyje žėrė A.Zuokas. – Iki kitų prezidento rinkimų Lietuvoje liko mažiau nei dveji metai, o turint omenyje dabartinius prezidentės reitingus beveik niekas neabejoja, kad jai pavyks laimėti ir likti vadovauti mūsų valstybei dar penkerius metus. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai, kaip demokratinei valstybei, kituose prezidento rinkimuose reikalinga alternatyva… Tad kviečiu drauge ieškoti kandidatų į Lietuvos prezidentus.”
Paskelbęs šį aštrų pareiškimą A.Zuokas su šeima išvyko į Vakarų Europą švęsti žmonos Agnės gimtadienio bei vestuvių 20-ųjų sukaktuvių metinių.
Taigi kodėl iki centrinės valdžios rinkimų likus 76 dienoms “Taip” lyderis ir sostinės meras pasirinko tokią dėmesio į save atkreipimo formą ir kodėl, užuot aiškinęs savo motyvus bei telkęs bendraminčius tariamoms naujo lyderio paieškoms, jis susikrovė lagaminus ir pasileido po Viduržemio jūros kurortus? Pagaliau, ko iš tiesų tokiu veikimu siekia A.Zuokas?

Ar A.Zuokas tikrai savarankiškas?
“Šitas A.Zuoko veiksmas prieš prezidentę sugalvotas ne jo, o žmonių, kurie A.Grybauskaitei tapus prezidente prarado postus arba įtaką”, – įsitikinęs politologas, buvęs A.Zuoko bendrapartietis, dabar savivaldybės tarybos narys Algirdas Gricius.
Kas tie žmonės? A.Gricius nesako, tik nusijuokia ir prityla. Girdi, visi žino, kas slypi po žodžiu “valstybininkas”. “Valstybininkai” seniai perprato psichologinį A.Zuoko – veržlaus, įžvalgaus, ambicingo, vienvaldžio ir labai nekantraus lyderio – portretą, užmezgė su juo neva dalykiškus santykius ir dabar jo ambicijas išnaudoja sau naudinga kryptimi.
Buvęs Lietuvos centro sąjungos lyderis Romualdas Ozolas, nesileisdamas į detales, lakoniškai pabrėžia, kad A.Zuokas, be kita ko, yra supančiotas dar ir ankstesnių įsipareigojimų.
“Naujieji jo bičiuliai jam paaiškino: štai Gediminas Paviržis, kuris irgi figūravo Vilniaus miesto tarybos nario Vilmanto Drėmos dingimo ir papirkimo byloje, buvo klusnus ir išplaukė sausas, o tu – vienintelis buvai nuteistas; ir jei toliau veiksi perdėm savarankiškai, situacija gali pasikartoti. Jis netikėjo, kad bus nuteistas, – kalba patyręs politikos užkulisių žinovas. – Pagaliau, visi politikai pakabinami juos masinant ambicijomis būti pirmaisiais ir viliojant pinigais rinkimams. Ir ypač tokie ambicingi politikai kaip Artūras. O žinant, kad dvi pastarosios rinkimų kampanijos: Seimo bei savivaldybių, jam kainavo itin brangiai, tikėtina, kad buvo žaista dar ir šia korta.”
Dar vienas motyvas, kodėl šis politikas skėlė viešą antausį prezidentei – jo noras tokia viešųjų ryšių akcija atkreipti dėmesį, kad apie jį būtų kalbama prieš rinkimus – ir nesvarbu kaip: gerai, blogai, svarbiausia, kad jis būtų prisimenamas. Nuolat būti “apyvartoje” – pagrindinė viešųjų ryšių taisyklė. “Ir jam tai pavyko. Juk mes nesikalbėtume, jei šito pareiškimo nebūtų buvę”, – pabrėžia buvęs liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas.

Per anksti ėmė matuotis premjero kėdę
Iš tiesų A.Zuoko nekantrumas siekiant tikslų nacionalinėje politikoje yra pati blogiausia jo charakterio savybė. Nekantrumas iš pirmojo ešelono politikų nubloškė jį į municipalinės lygos žaidėjus.
Prezidento apkaltos metu A.Zuokas buvo tapęs vienu keturių svarbiausių ir vertingiausių figūrų: premjero Algirdo Brazausko, Seimo pirmininko Artūro Paulausko ir, kaip paaiškėjo per apkaltą, nesavarankiško, bet tarp žemesnio visuomenės sluoksnio labai populiaraus prezidento Rolando Pakso. Jis buvo vienintelis politikas, išdrįsęs ateiti ant Tauro kalno ir kalbėtis su įsiutusia, besispjaudančia, neprognozuojama R.Pakso rėmėjų minia.
Tuomet A.Zuoko vardas išjudino Lietuvos jaunuomenę. Studentija, ką tik mokslus baigę jauni profesionalai nešini žvakutėmis, tualetiniu popieriumi ir vainikais masiškai plūdo prie Prezidentūros palaikyti iš merų išstumto naujo stiliaus politiko.
Ir nors, viena vertus, toks politikas tuo metu daugeliui buvo labai reikalingas ir netgi parankus, antra vertus, jis ne vienam patyrusiam mohikanui kėlė siaubą: turtingas, pasitikintis, savarankiškas, užsibrėžto tikslo siekiąs kaip buldozeris. Būtent tada vadinamųjų valstybininkų galvose ir gimė “A.Zuoko nukenksminimo planas”. O kadangi politikas save vertina kur kas geriau, nei yra (jau tada save matė be penkių minučių premjeru), tai jį “nukenksminti” nebuvo sudėtinga.
Pirmiausia jis buvo įveltas į sostinės mero perrinkimo peripetijas, galiausiai supjudytas su Tėvynės sąjungos lyderiu Andriumi Kubiliumi. Tuo metu, kai A.Brazauskas neteko premjero posto ir į jį nepavyko pasodinti savo favorito Zigmanto Balčyčio, A.Zuokas su devyniais liberalcentristais, užuot parėmę dešiniuosius ir tapę konstruktyvia opozicija, sukirto rankomis su “valstybininkų” statytiniu Gediminu Kirkilu dėl palaikymo jo Vyriausybei.
O pačiame dalybų dėl valdžios po 2008-ųjų metų Seimo rinkimų įkarštyje A.Zuokas apie daugiausiai balsų gavusios partijos lyderį, kuris, remiantis vakarietiška politine kultūra, įprastai ir tampa vykdomosios valdžios vadovu, atvirai išrėžė: “A.Kubilius yra puikus politikas, politologas, intelektualas, bet – ne savo vietoje. Man labai imponuoja jo išprusimas, vizionieriškumas, intelektualus kalbėjimas, bet jis visiškai neturi administratoriaus gebėjimų. Jis būtų puikus Seimo pirmininkas ar netgi prezidentas, tik ne Vyriausybės vadovas: čia reikia ne fantazuoti ir kalbėti, o vykdyti, būti ūkininku.”
A.Gricius teigia, kad nekantrusis A.Zuokas jau seniai save mato ir taiko į premjero A.Kubiliaus vietą. “Netgi V.Uspaskichas už jį kantresnis ir gudresnis, jis tenkinasi mažesniu gėriu, jam užteko ūkio ministro pozicijos”, – primena pašnekovas.
“A.Zuokas irgi būtų galėjęs tapti ministru ir gauti sveikatos ministro portfelį, kurio pageidavo, jei tik būtų buvęs kantresnis, – įsiterpia netrukus knygą apie politiką ir dešiniųjų politikų veikimą išleisiantis socialdemokratas Vytenis Andriukaitis ir reziumuoja: – Bet kilus konservatorių atstovo Vilniaus mero Viliaus Navicko skandalui, jis suuodė galįs grįžti į sostinės vadovus ir trenkė durimis. Vieši jo kalbėjimai, esą jis išėjo iš Seimo, nes premjeras ir partneriai nepalaikė jo teiktų PVM lengvatų, tėra pasaka.”
“A.Zuokas tiesiog nemoka būti antras”, – atsidūsta buvęs jo bendražygis E.Gentvilas.
“Iš tiesų A.Zuokas gali būti tik pirmas”, – paantrina R.Ozolas.
Tačiau turint tiek balsų, kiek tradiciškai gauna liberaliosios partijos, negali pretenduoti į daugiau, nei vyresnysis partneris duoda. Bet A.Zuokas to niekaip nesupranta, nes jis politologijos ir politikos savamokslis.

Bendraminčius sutelkia tik trumpalaikiam tikslui
E.Gentvilas teigia, kad kūrėju save pristatantis A.Zuokas iš tikrųjų yra labiau griaunantis nei santykius kuriantis politikas. “Jo bėda, – paaiškina V.Andriukaitis, – nesugebėjimas suprasti, kad tai, kas tinka verslo srityje, politikoje netinka. Jis vadovauja iš verslo perimtu stiliumi: visi turi vykdyti jo komandas.” O juk politika yra kompromisų menas.
Nesugebėjimas tartis A.Zuoko vadovaujamus liberalcentristus privedė prie skilimo: jis neleido burtis opozicijai partijoje ir visus atskalūnus išmetė, vėliau šie įsteigė Liberalų sąjūdį, kol galiausiai pats A.Zuokas pasitraukė iš partijos ir paliko visiškai išvėsusius negausius buvusių šalininkų likučius. Su juo toliau nebesiryžo eiti nei jo bendrovių ilgametis juristas Raimondas Šukys, puikiai tvarkęs visus sandorius, nei finansiškai remtas Vytautas Bogušis, nei kiti kiekvieną lyderio paliepimą uoliai vykdę šalininkai: Algis Čaplikas, Raimondas Palaitis, Gintautas Babravičius.
“Taip yra todėl, kad jis geba žmones uždegti ir sutelkti komandą, bet tik trumpam”, – paaiškina R.Paksas, 1999-aisiais atvedęs A.Zuoką į didžiąją politiką, padaręs savo pavaduotoju Liberalų sąjungoje bei prieš partijos senbūvių valią perleidęs šiam sostinės mero regalijas.
“Bet kadangi jis galvoja tik apie save, tai ir bendraminčiai telkiasi apie jį tik tokie, kurie ieško trumpalaikės naudos”, – pertaria E.Gentvilas.
Šiandien A.Zuokas teturi vienintelį seną ištikimą bendražygį – tai žmoną Agnę, su kuria kartu jau dvidešimt metų nuo studijų laikų. Ji ištikimai laukė jo, bebaimio karo korespondento, 1990–1992 m. grįžtančio iš Irako, Irano, Azerbaidžano, Gruzijos, Osetijos, vėliau kartu kūrė verslo imperiją, o vyrui palikus Seimą, pakeitė jį parlamente.

Baigėsi pinigai – baigėsi idėjos
Buvęs A.Zuoko šalininkas ir pavaduotojas merijoje, vėliau tapęs vienu aršiausių jo kritikų, išleidusių į apyvartą “Abonento” pravardę konservatorius Kęstutis Masiulis veda dar toliau: “Jis yra labai sugestyvus, moka net didžiausias niekšystes pristatyti kaip neišvengiamą gėrį. Jis mane kurį laiką sugebėdavo įtikinti, kad tai, ką jis daro, yra būtina…”
V.Andriukaitis tikina, kad labiausiai A.Zuoko gebėjimai pasimatė Seime. “Jis nemoka dirbti opozicijoje”, – apibendrina socialdemokratas. Ir tai tiesa, tikruosius politiko gebėjimus atskleidžia ne jo buvimas valdžioje, o opozicijoje, nes tuomet reikia dirbti dukart daugiau ir sunkiau, mat nėra plataus valstybinio aparato, kuriam dalytum pavedimus.
Tad A.Zuokas, negavęs pakankamai balsų per praėjusius Seimo rinkimus, arba turėjo iš viso neiti į Parlamentą, arba tenkintis tuo, ką pasiūlė koalicijos partneriai.
Beje, jei politikas būtų laikęsis A.Kubiliaus 2004-aisiais, veikiausiai šiandien jo biografijoje nebūtų įrašo “teistas”, o jei 2008-aisiais A.Kubiliui būtų pripažinęs, kad šis, o ne jis yra tikrasis “bosas”, artėjančių Seimo rinkimų perspektyva būtų nepalyginti labiau džiuginanti.
Būtent tokią ją pasirinko buvę A.Zuoko bendražygiai – atskalūnai nuo Liberalų ir centro sąjungos, įkūrę Liberalų sąjūdį. Tiek Eligijus Masiulis, tiek kiti jauni ir ambicingi liberalai nulenkė galvas prieš premjerą ir tyliai sutiko su tuo, ką vyresnysis partneris davė. O davė ne tik tai, ką visi matome – postus vykdomojoje valdžioje. Juk gerokai didesnę finansinę paramą gauna ir liberalų bei konservatorių valdomos savivaldybės.
V.Andriukaitis dėl šio fakto, beje, jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Mat jo žodžiais, Vyriausybės finansinių srautų perskirstymo metodika itin palanki Klaipėdai, Kaunui, kai kurioms kitoms dešiniųjų valdomoms savivaldybėms, bet Vilnius liko nepagrįstai nuskriaustas. Tad A.Zuokui gerokai sudėtingiau parodyti savo rinkėjams labiausiai apčiuopiamus ir įprastai politikų prieš rinkimus reklamuojamus darbus: sutvarkytas vaikų žaidimų aikšteles, išasfaltuotas gatves, šaligatvius, sutvarkytus parkus, nušienautus kiemus, gėlynus. Daugiausia šiuo metu daromi tie darbai, kurių politikai imasi kadencijos pradžioje, nes rinkėjai jų naudos nei mato, nei junta: tiesiami aplinkkeliai, jungiamos ligoninės, privatizuojami jų pastatai.
Liberalų Sąjūdžio lyderis, susisiekimo ministras E.Masiulis pabrėži: “Tiek meras A.Zuokas pirmasis, tiek meras A.Zuokas trečiasis nestokoja idėjų, bet jų finansinės galimybės kardinaliai skirtingos. Pirmasis tiesė tiltus, statė dangoraižius, rentė sporto arenas, golfo laukus, be to, naudodamasis vietos ir užsienio investuotojų bei bankų pinigais vykdė įvairius kitus grandiozinius projektus, o meras A.Zuokas trečiasis sumažėjusį biudžetą bei negalėjimą pritraukti investuotojų maskuoja viešųjų ryšių idėjomis: statyti oro uostą, paleisti Vilniaus taksi ir pan.”
Galiausiai, mero A.Zuoko pirmojo ir antrojo užmojams biudžeto pinigines dosniai atverdavo tiek premjeras R.Paksas, tiek A.Brazauskas, o A.Kubilius to nedaro, be to, šįkart A.Zuokas Vilnių rado praskolintą iš esmės tiek, kiek siekia visas metinis šios savivaldybės biudžetas, tad skolintis net ir puikiausioms idėjoms nebėra galimybių.
K.Masiulis mano, kad A.Zuokui nebūtų reikėję jokių viešųjų ryšių akcijų galimiems rėmėjams telkti, jei jis dar pernai pakilus šildymo kainoms, užuot gąsdinęs milijonierių Tautvydą Barštį, jog sutraiškys jo ne vietoje statomą limuziną šarvuočiu, būtų pasukęs šilumos tinklus valdančios bendrovės ICOR link. Jai dar 2002 m. pats su tuomečiais bendraminčiais iš miesto tarybos perdavė valdyti sostinės šilumos ūkį. O dabar svarstytina, kuo išradingasis A.Zuokas patrauks išsilavinusius savo rinkėjus balsuoti už jį spalio 14-ąją.

Nobelio premijos laureatai kauniečiui verslininkui apdovanojimą skyrė už pasauliui svarbių problemų sprendimo paieškas, inovacijų sklaidą, už ne tik sėkmingą, bet ir socialiai atsakingą verslą.

Jei siuntinį jums atnešęs kurjeris ruda UPS uniforma pasirodys matytas iš televizoriaus ekrano, laikraščių puslapių ar interneto portalo, labai gali būti, kad tai bus Nobelio premijos laureatų komisijos elitiniu pasaulio verslininku šiemet pripažintas UPS/„Skubių siuntų“ vadovas 55-erių Vladas Lašas. Retsykiais jis Kaune ar atostogaudamas kur Veronoje, Italijoje, užsivelka kurjerio uniformą ir pats vežioja siuntinius, kad patikrintų, kaip įmonės darbą vertina klientai, ar pasimokytų iš kolegų kitose šalyse.
Bet V.Lašas net Lietuvos mastu nėra verslo magnatas, sukūręs kokią verslo imperiją. Jo vadovaujama septyniasdešimties darbuotojų siuntų bendrovė nėra valstybėje nei strateginė, nei kurianti kokią išskirtinę pridėtinę vertę. Tad kaip jis, nedidelės įmonės vadovas iš mažutės Lietuvos, buvo pastebėtas ir įvertintas Nobelio premijos laureatų, jam paskyrusių Verslo taikos prizą?

Verslo variklis – naujovių alkis
Žinant V.Lašo intelektą, inovacijų alkį, vizionieriaus gyslelę, galų gale ryšius pasaulyje, atrodytų, siuntų tarnyba – ne pats ambicingiausias ir perspektyviausias verslas. Vladas ilgokai patyli prieš reaguodamas į tokią tezę. „Nuvyliau? Gal dar ateityje? Ar gal mano vaikai dar daugiau padarys?“ – garsiai svarsto verslininkas.
Bet tuoj pateikia ir kontrargumentų: UPS kompiuteriams išleidžia daugiau nei automobiliams, o dabar svarsto visai realius projektus, kaip atrodys robotizuota siuntų pristatymo sistema, kurioje skraidančiais autonominiais aparatais bus galima pristatyti siuntas net ten, kur nėra kelių. V.Lašas neabejoja ir siuntų tarnybos svarba: „Nepriklausomybės pradžioje tai buvo įrankis įveikti barjerą tarp Lietuvos ir pasaulio. Dabar ji reikalinga moderniam Lietuvos verslui, kuris dirba su visu pasauliu, o tam reikia patikimo greito ryšio.“
V.Lašas 1990-aisiais šio verslo ėmėsi, galima sakyti, dėl asmeninio poreikio. Anuomet Kauno technologijos instituto Automatikos fakulteto Elektronikos katedros docentas, technikos mokslų daktaras būdavo kviečiamas į tarptautines konferencijas užsienyje, tačiau dažnai kvietimai jį pasiekdavo konferencijai jau pasibaigus. Tad po nepriklausomybės atkūrimo atsivėrus galimybėms kurti privatų verslą jis su keliais bendraminčiais ėmėsi skubių siuntų. Iš pradžių verslas atrodė taip: patys dviračiu mindavo iki oro uosto, sėsdavo į lėktuvą, skrisdavo į Maskvą, per kurią tuomet judėjo siuntinių srautai, o vakare parskridę vėl mindavo dviračiu namo. Po metų „Skubios siuntos“ tapo pasaulinio UPS tinklo įgaliotuoju atstovu Lietuvoje.
Šiandien V.Lašui siuntų verslas – ne vienintelis: jis yra ir „Elintos“, vienos didžiausių pramonės automatizavimo paslaugų bei produktų tiekėjų Lietuvoje, taip pat  „Elinvision“, „GRE Holding“ įmonių bendraturtis ir įkūrėjas. „Vladas visada pilnas idėjų, o mes vos spėjam tikrinti jų efektyvumą ir geriausias įdiegti. Jis nuolat sako: galima ir kitaip padaryti. Net ten, kur kitam atrodo, kad riba pasiekta“, – kolegą apibūdina „Elintos“ generalinis direktorius Vytautas Jokužis. Pavyzdžiui, V.Lašo iniciatyva „Elinta“ ėmėsi elektromobilių ir jų įkrovos stotelių tinklo projekto.
V.Lašui šauna įvairiausių idėjų, pavyzdžiui, UPS/”Skubiose” siuntose jau penktus metus veikianti atlyginimų sistema „Pasiskirk sau atlyginimą pats“ ne tik buvo pripažinta geriausiu metų personalo valdymo projektu Lietuvoje, bet ir pateko į Europos universitetų vadybos vadovėlius. Kolektyvas V.Lašui – didysis jo verslo turtas. Ne veltui ištikus krizei įmonė mažino išlaidas bet kokia kaina, bet tik ne atleidinėdama darbuotojus. Paklaustas, kuo praktiškai pasireiškia žodžių derinys „socialiai atsakingas verslas“, už ką V.Lašas šįsyk, šalia turimų lietuviškų, pelnė ir tarptautinį apdovanojimą, jis sako: „Sąžiningumas visais lygiais. Ar kada kam davėm pakišą, darėm ką nelegaliai? Ne.“
Už V.Lašą tikrai galima drąsiai laiduoti (ypač kai jį pažįsti nuo pirmos klasės): jis jau greičiau nuskris į kosmosą, nei pasielgs nesąžiningai ar ką nuskriaus. Ir skrydis į kosmosą – jokia metafora: nors retsykiais užsivelka rudą kurjerio uniformą, Vladas šiandien labiau idėjų kurjeris.

Nevisavertiškumo mitų griovėjas
V.Lašas užvaldytas kosmoso idėjų. Jis juokiasi, kad tai prasidėjo nuo penkerių metų, kai gimtadienio proga gavo tėvų dovaną – knygą „Į kitas planetas“. „Kai kas tradiciškai mano, kad Lietuva – maža šalis, todėl neturi galimybių sėkmingai dalyvauti kosminiuose projektuose. Su bendraminčiais sekasi tuos mitus paneigti“, – tvirtina verslininkas.
Jo manymu, kosmosą per daug tiesmukai suprantame, nes tai – labai daug sparčiai besivystančių sričių, atveriančių labai daug galimybių ir verslui, net mažoms komandoms. Jei du danai jaunuoliai garaže per dvejus metus sukūrė kosminį aparatą (V.Lašas – vienas šio projekto rėmėjų) ir turi šansą Daniją iškelti tarp didžiųjų kosmoso valstybių, kodėl to negalėtų padaryti Lietuva? Žiemą V.Lašas lankėsi JAV kosminių tyrimų agentūroje NASA, ir štai jau šią vasarą Kauno bei Vilniaus studentai važiuos ten stažuotis.
Daug idėjų V.Lašas pasisemia ir įkvepiančių pavyzdžių sutinka pasaulinėse TED idėjų konferencijose. Jis – TED narys rėmėjas ir šių konferencijų iniciatorius Lietuvoje. TED jis susipažino ir su seru Richardu Bransonu, „Virgin Group“ įkūrėju bei savininku, taip pat užvaldytu kosminių projektų. Su grupele kitų naujovėmis besidominčių verslininkų juodu įsteigė „Carbon War Room“ – ne pelno siekiančią organizaciją, ieškančią sprendimų ir skatinančią verslininkus įgyvendinti kovos su klimato kaita strategijas, kurios sumažintų anglies dvideginio išmetimą. „Mano požiūris toks, kad jei ką darai pasauliui – tai ir Lietuvai“, – sako V.Lašas, pasaulines idėjas „stumiantis“ ir į „Lietuva 2030“ strategiją, kurią kuriančios Valstybės pažangos tarybos narys jis yra.
Verslininkas cituoja naują Peterio Diamandiso ir Steveno Kotlerio knygą „Abundance“ (liet. „Gausa“): „Joje rašoma, kad ateitis bus geresnė, nei šiandien manome. Manau, tas optimizmas pagrįstas. Per pastaruosius dešimtmečius daugelyje svarbių dalykų rodikliai pagerėję, vystosi pažangios technologijos, daugėja aktyviai kuriančių žmonių, tokių kaip R.Bransonas ar kiti, kurie ne tik nori daryti verslą, bet ir mąsto apie ilgalaikę jo naudą visuomenei bei visai aplinkai.“

Įkvėpia siekti tikslo
Vladas neabejotinai priklauso pastarajai – „verslo kitaip“ kategorijai. Jis mėgsta kartoti savo bičiulio R.Bransono patarimą: „Dirbk žaisdamas, žaisk dirbdamas“, nors tai kauniečiui neretai pelno keistuolio reputaciją. Jei Vilniuje sutiksi kelis solidžius vyrus, važinėjančius riedžiais ir aptarinėjančius ateities scenarijus bei jų naudą Lietuvai, tikėtina, kad tai V.Lašas vėl atsikvietė kokių pasaulinio garso asmenybių, pavyzdžiui, NASA Ameso tyrimų centro direktorių Simoną P.Wordeną. Idėja „Pakviesk draugą į Lietuvą“, pasiskolinta iš Naujosios Zelandijos, V.Lašas užkrėtė ir Globalios Lietuvos lyderių organizaciją, kurioje jis yra patarėjų tarybos narys.
Jam gali šauti į galvą minint Baltijos kelio jubiliejų sėsti į UPS lėktuvėlį ir nusėti kelią gėlėmis ar perskaičius miesto laikraštyje, kad ligoninėms trūksta kraujo, savo įstaigoje surengti donoro dieną. Jis – kaip vaikščiojanti telekomunikacijų įmonės reklama „Connecting people“: vos jo bičiulis alpinistas Vladas Vitkauskas užsimena apie savo knygą, V.Lašas tuoj jį suveda su JAV rašytoja Rūta Šepetys, o ši savo leidėjui jau siūlo legendinio lietuvio knygą išleisti ir kitose šalyse. Taip, ne visos jo idėjos pasaulinės svarbos, bet įkvepia siekti daugiau, tikėti, kad „kiekvienas lašas svarbus“, kaip kad su humoru V.Lašas įsirašęs savo vizitinėje kortelėje.
„Vladas – ne tik sėkmingai dirbantis verslininkas, kuriam būdingas labai platus požiūris į verslą ir inovacijas. Gali pasirodyti, kad kai kurios jo idėjos – ne šitam laikmečiui, todėl dalį žmonių jos tik stebina. Tačiau jis mato Lietuvoje potencialą, ypač jaunų žmonių, o žinodamas pasaulinį kontekstą neabejoja, kad Lietuva gali neatsilikti nuo pirmaujančių šalių. Jis – tiesiog verslo angelas jaunimui ir tikras Lietuvos verslo bei visos valstybės ambasadorius užsienyje“, – V.Lašą apibūdina dvidešimt metų jį pažįstantis Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Vytautas Šileikis. Beje, ši institucija V.Lašą ir pasiūlė tarptautinei verslo Taikos prizui gauti. Kaunietis verslininkas – ir “start up’ų” globėjas, o su kolegomis britais įsteigė pasaulinį jaunimo verslo interneto srityje “greitintuvą” springboard.com.
Beje, Vladas stebina ne tik verslo idėjomis. Pavyzdžiui, jis nubėgo Los Andželo maratoną ir pusę vilniškio, vienas užkopė į Monblaną, krovininiu lėktuvu „patranzavo“ į Niujorką ar keturiese dvimotoriu lėktuvėliu nuskrido per Atlantą į Pietų Ameriką. „Jis paprastas ir atsakingas tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime“, – tvirtina „Elintos“ vadovas V.Jokužis ir papasakoja, kad su žmona du savo vaikus užauginęs V.Lašas dabar augina du vaikučius iš vaikų namų.
Koks jausmas būti išskirtam tarp kelių sektiniausių pasaulyje verslininkų? „Kaip olimpinėse žaidynėse gavus aukso medalį. Kai kas olimpiadoje laimi auksą, tai garbė ir sportininko atstovaujamai valstybei, o svarbiausia – paskata jaunimui siekti to paties. Man smagu, kad Lietuvos vardas paminėtas kaip šalies, kurioje yra komandų, pasiekiančių  įdomių pasauliui tikslų, kad galime dalyvauti neįtikėtinuose projektuose ir laimėti. Tikiuosi, tai padrąsins ir kitus“, – viliasi Verslo taikos apdovanojimo laureatas.

Verslo Taikos prizas
Šis prizas teikiama nuo 2009 m. Pretendentus atrenka Komitetas, kurį sudaro Nobelio taikos premijos ir premijos ekonomikos srityje laureatai. Apdovanojimas skiriamas už verslo sėkmę, neatsiejamą nuo socialinės atsakomybės ir socialinio solidarumo principų. Šiemet į jį pretendavo 90 kandidatų iš 60 valstybių, o elitiniame septynetuke tarp JAV, Egipto, Indijos, Argentinos, Tanzanijos, Bangladešo atstovų – ir lietuvis Vladas Lašas.
Prizas simbolizuoja rankų paspaudimą, kuris paprastai lydi pasiektą verslo susitarimą. Jei jis pasiekiamas vadovaujantis socialine atsakomybe, tai prisideda prie visuomenių brandos ir tarpusavio supratimo, stiprina taiką.
Prizai bus įteikti gegužės 7 d. Osle.

Šalyje kasmet daugėja parkų ir kitokių lankytinų vietų bei poilsio erdvių, turinčių privačius savininkus. Norint visur apsilankyti prireiktų mažiausiai kelių mėnesių ir tektų išnaršyti visą Lietuvą.

Lietuviai nemažai keliauja po užsienį, bet sunkmečiu ir 2011 metais vėl ėmė daugėti keliaujančiųjų po savo šalį. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį po Lietuvą keliavo per 783 tūkst., o į užsienį buvo išvykę 426 tūkst. gyventojų.
Po Lietuvą mėgsta keliauti ir „Veido“ pašnekovė 33-ejų metų finansininkė Dovilė Vasiliauskaitė su šeima, tačiau ji, kaip ir daugelis lietuvių, dažnai pristinga idėjų, kokias įdomesnes vietas galėtų aplankyti. „Atrodo, kad viskas jau apžiūrėta, ir net po keletą kartų“, – teigia du mažamečius sūnus auginanti D.Vasiliauskaitė.
Iš tiesų tokių galimybių atsiranda vis daugiau, ypač mėgstantiems laisvalaikį leisti gamtoje, tik ne visi apie tai žino. Mat poilsio ir pramogų parkus, poilsiavietes miškuose ir net mini zoologijos sodus kuria ne tik valstybė, bet vis dažniau ir privatūs asmenys. Ne visi iš to siekia uždirbti, kiti baiminasi chuliganų ir per didelio smalsuolių antplūdžio, todėl į šias vietas paprastai nenukreipia jokie informaciniai kelio ženklai, nedaug informacijos ir internete bei vietos turizmo informacijos centruose.
Privačių laisvalaikio erdvių kūrėjai – ir žymūs verslininkai, politikai, medikai ar šiaip entuziastai. Kodėl jie tai daro ir kokia iš to nauda visuomenei?

Paskyrė savo mišką poilsiautojams

Kretingos miškininkė Palmira Lipskienė – viena tų retų entuziastų. Iš pradžių moteris šalia Kretingos esančiame Tūbausių kaime įsigijo nedidelį 1,6 ha mišką – apleistą, šabakštynais apaugusį, todėl turėjo išklausyti nemažai priekaištų, kad neturinti kur dėti pinigų. Tačiau P.Lipskienė savo pirkinį nusprendė paversti visiems prieinamu miško parku ir netgi gavo tam nedidelę europinę paramą: miškas pasikeitė neatpažįstamai, o skeptikų nebeliko.
Netoli populiaraus kurorto Palangos, bet gana nuošalioje ir daugeliui nežinomoje vietoje esantis P.Lipskienės privatus miško parkas skirtas šeimos poilsiui: čia įrengta pavėsinė su stalu, suoleliai, kelios laužavietės, pažintiniai pasivaikščiojimo takai, keletas atrakcionų vaikams, vietos automobiliams statyti ir visada palikta malkų laužui susikurti.
P.Lipskienė dabar gali džiaugtis nepriekaištingai sutvarkytu mišku, tačiau jokios apčiuopamos naudos geradarė miškininkė iš to negauna: panaudota ES parama draudžia apstatyti teritoriją užtvarais ar taikyti kokias nors rinkliavas poilsiautojams.
„Pati turiu tris anūkes, kurios dažnai prašydavo jas nusivežti į mišką, o aš nelabai rasdavau kur: tokių vietų, kad būtų ir stogas virš galvos, ir laužavietė, ir vietos mašinai pasistatyti, mūsų miškuose beveik nėra, nors poreikis didžiulis, šalia – Palanga. Noriu suteikti galimybę žmonėms pasidžiaugti natūraliu mišku“, – kodėl savo valdas nutarė paversti vieša poilsio zona, aiškina P.Lipskienė.
Sutvarkytame miške iš pradžių daugiausia ilsėdavosi pačios miškininkės šeima, bet ilgainiui vis dažniau ėmė užklysti ir poilsiautojų. Tiesa, P.Lipskienė savo mišką reklamuoti vengia, lankytojai apie šią poilsiavietę dažniausiai sužino iš pasakojimų. Mat tos privačios miškų poilsiavietės, kurios poilsiautojų lankomos gausiau, nuolat nukenčia nuo chuliganų.
Su šiukšlintojais ir niokotojais nuolat tenka susidurti ir kardiologijos klinikos Klaipėdoje vadovui Algirdui Valiuliui: jis savo privatų mišką Kretingos rajone, prie Minijos upės, taip pat yra pavertęs vieša poilsio zona. Deja, gydytojas atvykęs į savo mišką kartais vos gali praeiti pro bet kur išmėtytas maisto atliekas, gėrimų butelius, randa nuniokotą inventorių.
Nepaisant to, su ES parama ar be jos savo brūzgynais užžėlusius miško sklypus naujomis poilsio zonomis paverčia vis daugiau lietuvių. Tokia tendencija pastaraisiais metais stebima visoje Lietuvoje.
„Privačių parkų bei viešųjų erdvių kasmet vis daugiau, ir tai džiugina. Esu įsitikinęs, kad jų būtų dar daugiau, jei atvykstantieji pasisvečiuoti gamtoje elgtųsi kultūringai“, – mano Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas Algis Gaižutis. Jis pabrėžia, kad lietuviai yra linkę kurti gražią aplinką ne tik sau, prie to prisideda ir galimybės padengti dalį išlaidų europine parama.
Galbūt tokios iniciatyvos tampa ir pelningu uždarbio šaltiniu? A.Gaižučio nuomone, pinigais tokios idėjos virsta retai. „Dauguma žmonių linkę naudotis kitų sukurtu gėriu nemokamai, lankytojų srautai nėra gausūs, o vasaros sezonas Lietuvoje – trumpas“, – konstatuoja Miško savininkų asociacijos valdybos pirmininkas.

Lankytojai ėmė brautis neprašyti

Kai kadaise ėmėsi neįprastos veiklos – pradėjo kolekcionuoti gyvūnus, nei apie jokį pelną, nei apie plūstančius tūkstančius lankytojų nė negalvojo ir penkiasdešimtmetis Edvardas Legeckas, šiuo metu šalia Klaipėdos, Jonušuose, turintis privatų zoologijos sodą „Mini zoo“.
E.Legeckas pagal profesiją – veterinaras, yra dirbęs kinologu pasienyje bei muitinės tarnautoju. Bet, užuot rinkęs pašto ženklus ar monetas, kaip daugelis, vyras prieš trisdešimt metų ėmė kolekcionuoti egzotinius paukščius, kupranugarius, tigrus ir kitus gyvūnus. Ilgainiui pomėgis tapo gyvenimo būdu. E.Legeckas net turėjo atsisakyti bet kokio samdomo darbo – ėmėsi ūkininkauti ir jau kelinti metai beveik visą savo laiką skiria augintinių, kurių iš viso turi pusketvirto šimto, priežiūrai.
„Lankytojus ėmiau įsileisti tik todėl, kad jie pas mane pradėjo per tvoras laipioti“, – prisipažįsta E.Legeckas ir tvirtina visai neketinęs kurti zoologijos sodo – žinia apie jo turimą zoologinę kolekciją greitai pasklido, pradėjo plūsti lankytojai su vaikais, todėl kolekcininkui nebeliko kitos išeities.
Šiandien E.Legecko „Mini zoo“ per metus aplanko keliolika tūkstančių lankytojų, o bilietai kainuoja nuo 4 iki 8 Lt. Vis dėlto pašnekovas neigia, kad jo pomėgis jau virto verslu: lėšų, gautų už bilietus, vos pakanka gyvūnams išlaikyti.
Pajūrio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Erlandas Paplauskis sako, kad jokios paramos iš valstybės negaunantis E.Legecko „Mini zoo“ kai kuriais atžvilgiais netgi lenkia valstybinį Kauno zoologijos sodą. E.Paplauskio teigimu, Kauno zoologijos sodas yra toks apgailėtingas, kad jį būtina arba pertvarkyti, arba uždaryti. Ekologo tikinimu, gyvūnų laikymo kultūra Lietuvoje apskritai tebėra žemo lygio.
Vis dėlto auginančiųjų elnius, laikančiųjų įdomesnius naminius ar net egzotinius paukščius bei gyvūnus šalyje daugėja, o norint ar pasipuikuoti, ar šiek tiek prisidurti prie nepigaus jų išlaikymo imama įsileisti ir lankytojus.
Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvoje, Karklės kaime, didžiausią elnyną turi verslininkas Antanas Bosas. Čia norintieji gali ne tik pasidairyti į elnius, stumbrus, vilkus, lūšis ar fazanus, bet ir įsigyti dėmėtųjų elnių skerdienos (kaina 15 Lt/kg). Tiesa, A.Bosas savo elnyno nereklamuoja ir lankytojus įsileidžia retokai, nors iš jų jokių mokesčių nerenka. Šiemet apsilankyti elnyne bus galima tik nuo gegužės.

Ieško balanso tarp komercijos ir altruizmo

Visiškai nekomercinis ir 57-erių Rapolui Navidanskui priklausantis 57 ha parkas Skuodo rajone, Kalnėnų kaime. Savo tėvo Izidoriaus Navidansko prieš aštuoniasdešimt metų pradėtą sodinti parką prižiūrintis R.Navidanskas nesiėmė teikti jokių mokamų pramogų, nepristatė viešbučių ar restoranų, kuriuos dabar galėtų nuomoti pobūviams ir vestuvių pokyliams: kukli kavinė veikia tik vasarą, jokie mokesčiai iš lankytojų nerenkami ir tik žvejai simboliškai susimoka už galimybę pažvejoti vietos tvenkiniuose, kuriuos kadaise iškasė pats parko įkūrėjas. Dabartinis parko šeimininkas R.Navidanskas be jokių samdinių prižiūri visą teritoriją, pats šienauja pievas, geni medžius ir krūmus. Nepaisant to, pasivaikščioti gamtoje puikiai tinkamas parkas atrodo nepriekaištingai ir yra įtrauktas į Skuodo rajono lankytinų vietų dešimtuką.
Taip pat galima paminėti ne vieną pavyzdį, kai apleistas teritorijas įsigijo ir jas naujais traukos centrais pavertė žinomi šalies verslininkai. Tiesa, daugelis jų puoselėdami savo naująsias valdas pagalvoja ir apie tai, kaip iš to uždirbti.
Tarkime, apleistoje kaimo vietovėje Prienų rajone, Vazgaikiemyje, buvusio kolūkio teritorijoje, tarp sugriuvusių fermų ir dvokiančių srutų duobių „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas Augustinas Rakauskas įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką. Čia iškilo keturių žvaigždučių viešbutis ir prašmatnios sodybos, SPA centras, žirgynas, teikiama daug kitų paslaugų, tačiau daugybė žmonių į parką atvyksta tiesiog pasivaikščioti, pabūti gamtoje ar paplaukioti valtimi, tiesa, jau už papildomą mokestį. Pats A.Rakauskas teigia, kad įgyvendindamas šią savo idėją galvojo ne tik apie uždarbį, bet pirmiausia apie žūstančio kaimo gaivinimą.
Investuodamas į Anupriškių poilsio ir pramogų parką Trakų rajone balansą tarp komercijos ir altruizmo mėgino išlaikyti ir žymusis sporto mecentas Antanas Guoga. Anupriškių parke įrengti 5 km ilgio pasivaikščiojimo takai, kurie tamsiuoju paros metu būna apšviesti, ąžuoliniai suoliukai, rengiami žygiai pelkėmis, siūloma pajodinėti žirgais ar papramogauti nuotykių trasose.
Svarbiausia, kad visos šios idėjos pamažu didina laisvalaikio įvairovę šalyje. Net jei jūsų pinginė – ne pati storiausia.

2011 m. po savo šalį keliavo daugiau lietuvių
2011 m. III ketvirtį po Lietuvą iš viso keliavo 783,2 tūkst. vietinių turistų, arba 5,3 proc. daugiau nei 2010 m. III ketvirtį.
Sausio–rugsėjo mėn. kelionių su viena ir daugiau nakvynių iš viso užfiksuota 1,9 mln., arba 0,7 proc. daugiau.
Iš jų daugiau nei pusę milijono sudarė poilsio ir atostogų kelionės, o vidutinė kelionės trukmė siekė 2,67 dienos.
Per asmenines keliones sausio–rugsėjo mėn. lietuviai išleido 272,2 mln. Lt, arba 5,7 proc. daugiau nei šiuo laikotarpiu 2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

A.Kubiliaus Vyriausybės narių vizijas būti verslo puoselėtojais išsklaidė skubota naktinė mokesčių reforma, politinis pasipriešinimas ir biurokratų savivalė.

Verslo sąlygomis varžysimės su palankiausiomis jam valstybėmis. Tokiais užmojais kadenciją pradėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir lig šiol nesustodama tvirtina taip ir padariusi. Tačiau verslas tikina priešingai – kad administracinė, biurokratinė ir mokesčių našta net didėja. Kas šiame ginče teisesnis?

Pažanga – verslą kontroliuojančių įstaigų veikloje

Nors viešojoje erdvėje smulkiuosius ir vidutinius verslininkus dažniausiai matome mojuojančius kumščiais šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės link, pakaunės verslininkas Arturas Mackevičius pradeda nuo pagyrimų, pirmiausia už tai, kad ši Vyriausybė bent jau kalbasi su verslininkais. Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas pasakoja, kad štai sėdi prie kompiuterio ir skaito naujai atsiųstus įstatymo projektus. Kiekvieno teisės akto, galinčio turėti įtakos nestambiam verslui, projektą Vyriausybė siunčia Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos nariams, išklauso jų nuomonės.

Ne visuomet ji ką nors lemia, bet štai Vyriausybė paklausė ir nepadidino minimalios mėnesinės algos, nes tam, smulkiųjų tikinimu, dar ne laikas – verslo apyvartos atkurtos tik trečdaliu nuokryčio. Ši valdžia palengvino sąlygas pradedantiesiems verslą: įmonę galima įregistruoti internetu, kontroliuojančios institucijos sutarė pradedančiųjų verslą pirmus metus nepulti bausti, o labiau būti patarėjais, nuo gruodžio internete bus skelbiamas klausimynas, ką verslo kontroliuotojai tikrins atėję į įmones. Deja, nepavyko pasiekti, kad būtų sumažintas įstatinis kapitalas, nors Latvijoje tam užtenka vieno lato, o pas mus reikia 10 tūkst. Lt. Tikimasi, kad tuoj bus priimtas ir mažųjų įmonių statusą reglamentuojantis įstatymas. Tai ypač svarbu dabar, kai bus naikinami verslo liudijimai, įvedami kasos aparatai ir ne maisto turguose.

Ūkio ministerija susiskaičiavusi, kad nuo 2009 m. įgyvendintos net 86 verslui padedančios priemonės, o iki 2011 m. pabaigos Vyriausybė įsipareigojo administracinę naštą sumažinti 30 proc. Tačiau Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekonomikos tyrimo, atlikto 2011 m. pradžioje, duomenimis, administracinė našta per 2009 ir 2010 m. ne sumažėjo, bet padidėjo 4 proc. O neseniai paskelbtas Pasaulio banko „Doing Business“ reitingas, vertinantis dešimt skirtingų parametrų, tik patvirtino tai, ką teigia rinkos dalyviai, – našta nemažėja: 2009 m. Lietuva nukrito per vieną poziciją, pernai pakilo per dvi, šiais metais vėl nukrito per dvi, likdama 27-a tarp 183 valstybių. Lietuvą pralenkė net Latvija (21-a), estai liko 24-i.

LLRI ekspertas Vytautas Žukauskas atkreipia dėmesį, kad antrus metus į tyrimą neįtraukiama darbuotojų samdymo ir atleidimo sritis, kurioje Lietuva iki tol buvo vertinama blogiausiai. Tad jei šie klausimai būtų vertinti, Lietuvos būtų nukritusi dar žemiau. „Tai rodo tam tikrą trypčiojimą vietoje, pagerinusių verslo sąlygas valstybių uodegoje. Yra gerų verslo sąlygų gerinimo iniciatyvų, Teisingumo ir Ūkio ministerijas galima pagirti už permainas verslą kontroliuojančių institucijų srityje. Tačiau šių pagerinimų nepakanka, ir kiekiu, ir svarbumu jie nusileidžia pabloginimams“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Esminės problemos neišspręstos

Nors sudėti net 86 pliusiukai verslo labui, tačiau dalis jų smulkūs, o dalis verslo žlugo jų nesulaukęs, nes palengvinimai vėlavo, kaip ir krizės įveikimo plane verslui žadėti milijonai. „Vienas valdžios užsibrėžtų tikslų ekonomikos nuosmukio laikotarpiu buvo gerinti verslo sąlygas ir taip stimuliuoti ekonomiką. Deja, tenka pripažinti, kad proveržio verslo sąlygų gerinimo srityje nebuvo pasiekta“, – apgailestauja V.Žukauskas.

O naktinė mokesčių reforma padarė žalą, kurios neatsveria kokios neesminės biurokratinės grandies numarinimas. Beje, LLRI tyrimo duomenimis, santykinė mokesčių našta, 2008 m. siekusi 32 proc. BVP, 2009 m. pakilo iki 37 proc. ir lig šiol nemenksta. Konsultacijų bendrovės „Ernst&Young“ partneris Kęstutis Lisauskas primena, kad Vyriausybė išgirdo verslo, specialistų argumentus ir per 2009 m. didžiąją dalį skubotai padarytų mokesčių sistemos pakeitimų ištaisė.

Tačiau žala jau buvo padaryta, o smulkiojo ir vidutinio verslo atstovo A.Mackevičiaus manymu, ši valdžia ir toliau naštą vis perkėlinėja nuo stambiojo verslo ant smulkiojo, pavyzdžiui, naikino PVM lengvatas, tačiau mažino pelno mokestį. Verslininkas kritikuoja, kad nedidinamas neapmokestinamasis minimumas, ir toliau Lietuvoje vienos didžiausių stambiojo kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimo disproporcijos darbo jėgos nenaudai.

Valdžia nesutvarko didžiųjų prekybos centrų plėtros: jie dygsta kaip grybai po lietaus, perka sklypus naujų statybai, o tai viršija leistiną koncentraciją ir naikina smulkias parduotuves. „Naikinami kioskai, verslo liudijimai, įvedami kasos aparatai, tačiau tam turėjo būti pasirengta, nes kur dėtis tiems, kurie neįsipaišo į tą sistemą?“ – piktinasi verslininkas. Jam kelia nerimą ir patyliukais parengtas projektas nesunkiam krovininiam transportui kelių mokesčius padidinti triskart.

Smulkesni verslininkai nuolat kaltina politikus, mainais už finansinę paramą tarnaujant stambiųjų interesams. Tačiau su stambaus kapitalo įmonėmis dirbantis „Ernst&Young“ atstovas K.Lisauskas nelinkęs su tuo sutikti. „Didžioji dalis smulkiųjų dirba pusiau šešėlyje, ir niekam tai nėra paslaptis. Stambios įmonės neturi galimybės nei kasos aparatų išvengti, nei grynaisiais pinigais atsiskaityti. Kaip tik stambusis verslas yra įkaitas įvairių įpareigojimų ir reikalavimų, kaip kad darbo sutarčių žurnalai, darbuotojų pažymėjimai, kelialapiai, komandiruočių įsakymai, komandiruotpinigių apskaita. Stambiajam verslui trukdo administraciniai įpareigojimai, kurie būtini, nes be to nesugaudysi nesąžiningo smulkiojo verslo“, – argumentuoja K.Lisauskas.

Eksperto manymu, kaip tik klaida, kad ši Vyriausybė padidino pelno mokesčio tarifą, sugriežtino dividendų apmokestinimą, neatsispyrė ir viešbučiams grąžino lengvatinį PVM, kas, jo manymu, buvo kvailiausias dalykas, žinant, kad vyks Europos krepšinio čempionatas ir į jį vis tiek atvažiuos daug sirgalių. „Dar viena problema, kad „Sodra“ – kaip kibiras be dugno. Jos įmokų rinkimą reikia atiduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai – nereikės tiek etatų „Sodroje“, o verslui mokant įmokas pagal bendrą VMI sistemą sumažės administracinė našta. Juk taršos pakuočių ar nekilnojamojo turto mokestį renka ne Aplinkos ministerija, o VMI. O Darbo kodekso ir darbo teisės sistema – socialinė šventa karvė, ir nežinau, ar ši, ar kita Vyriausybė turės drąsos ką nors iš esmės pakeisti“, – abejoja „Ernst&Young“ atstovas.

Tokia jam atrodo ir teritorijų planavimo reforma. O šių klausimų sprendimas juk ir būtų didžiausios naštos nuridenimas.

Kas marina geras idėjas

Lietuvos kritimas „Doing Business“ indekse, kaip pripažįsta ir ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas, – labai svarbi indikacija, signalas Vyriausybei intensyvinti darbus. Nors, absoliučiu vertinimu, Lietuvoje verslo sąlygos nepablogėjo, bet jos pablogėjo lyginant su kitomis šalimis, mat šios nuveikė daugiau. Štai Latvija įgyvendino dešimt Pasaulio banko vertinamų reformų, mes – dvi.

Darbdavių konfederacijos prezidento Dano Arlausko manymu, gražius Vyriausybės užmojus lengvinti naštą verslui sunkina ir tai, kad atskiros ministerijos dirba padrikai, tarp jų labai daug konkuravimo ir nesusišnekėjimo.

Kad pavieniai pokyčiai neduoda efekto, rodo ir šiųmečio Pasaulio ekonomikos forumo šalių konkurencingumo tyrimas. „Biurokratizmo Lietuvoje kreivė kyla aukštyn. Prieš penketą metų didžiausia problema būdavo įvardytas priėjimas prie finansinių išteklių, mokesčiai, o dabar – būtent biurokratizmas“, – nurodo D.Arlauskas.

Jis stebisi, kad šiai valdžiai vis kyla keistų idėjų. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prastūminėja iniciatyvą, kad darbdavys, norėdamas vadovauti kolektyvui, turi išlaikyti finansinės apskaitos, darbo teisės, darbo saugos egzaminą.

„Ernst&Young“ partneris K.Lisauskas, dirbęs vienoje iš Verslo skatinimo, vadinamosios Saulėtekio komisijos, darbo grupių verslo administracinei naštai mažinti, pastebėjo, kad kai konkretūs pasiūlymai nusileisdavo iki atsakingos institucijos prie Vyriausybės, įsijungdavo biurokratinės savisaugos instinktas, nes, nelikus visokių kontrolės mechanizmų, ir dalies tų institucijų egzistavimas prarastų prasmę. Stabdžiu tampa ir tų institucijų vadovų kompetencijos ar valios stoka. „Teko girdėti, kaip jie sakydavo: mes už, bet specialistai – prieš. Tad kyla klausimas, kas ką valdo“, – stebisi „Ernst&Young“ partneris.

„Seimas aiškiai indikuoja, ko nepalaikys“, – kitą idėjų rėtį nurodo G.Kadziauskas, nelabai tikėdamas, kad šiai Vyriausybei pavyks atlikti darbo santykių sisteminę peržiūrą, gerokai nuo pradinių idėjų pakitęs ir teritorijų planavimo procedūras lengvinantis projektas.

„Geranoriški santykiai tarp verslo ir valdžios valstybėje labai svarbūs. Verslas, tai yra jo savininkai ir jame dirbantys žmonės, yra pagrindinis ekonominės gerovės šaltinis, duodantis ne tik pajamų verslų savininkams bei juose dirbantiems žmonėms, bet ir išteklių, reikalingų valstybiniam sektoriui gyvuoti. Valdžia, kurdama ekonominei veiklai nepalankias taisykles, skurdina ir visus šalies gyventojus, ir save“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Išvada: kol kas ši Vyriausybė save ir visus mus labiau skurdina.

Keletas dabartinių milijonierių turtus užsidirbo įgyvendinę netikėčiausius sumanymus – nuo naminį gyvūnėlį atstojančio akmenuko iki antklodės su rankovėmis ar saulės akinių, skirtų šunims.

Pasirodo, lengviausias būdas praturėti – sukurti išskirtinį produktą. Bet netgi tuomet, jeigu įkvėpimas neaplanko, vilties uždirbti milijoną vis dar yra. Keletas laimingųjų verslininkų aukso puodą laimėjo įgyvendinę gana paikas idėjas, atmieštas tinkama doze humoro ir naudos.

Naminis akmenukas

"Veido" archyvas

Reklamos specialistas Gary Dahlas, persisotinęs žmonių skundų apie varginančią naminių gyvūnėlių priežiūrą, sugalvojo sukurti mažai priežiūros reikalaujantį naminį gyvūnėlį. Žvyro karjere prisipirkęs daugybę akmenų, jis supakavo juos į dėžutes su skylutėmis orui patekti, šiaudų guoliu ir pridėta instrukcija, kaip šį “augintinį” prižiūrėti. Nors susižavėjimas šiuo naminiu akmenuku buvo trumpalaikis – jo aukso amžius truko tik keletą mėnesių, akmenukus po beveik keturis dolerius pardavinėjęs G.Dahlas greitai tapo milijonieriumi.

Kalėdų Senelio laiškas

Nuo 2002 metų “SantaMail” už 10 dolerių siunčia asmeninius laiškus vaikams – laiške parašomas vaiko vardas, o voką papuošia pašto antspaudas iš Šiaurės ašigalio. Nuo to laiko, kai atsirado ši paslauga, buvo išsiųsta 300 tūkst. laiškų.

Akiniai nuo saulės, skirti šunims

Beprotiškai savo šunį mylintis šeimininkas tikrai turi augintiniui skirtų drabužių. Galbūt jis net įsigijo 3 tūkst. dolerių kainuojančių kvepalų šunims. Bet norėdamas parodyti, kad nuoširdžiai myli savo šuniuką, jis turi įsigyti ir akinius nuo saulės savo augintinio akims apsaugoti. Jie atrodo keistai, bet milijonai šunų savininkų ploja už šiuos akinius nemenkas sumas. Įvairių spalvų ir stilių akinių kaina prasideda nuo 13 dolerių. Prie pirkėjų prisidėjo net armija, įsigijusi akinių savo keturkojams kovotojams.

Antklodė su rankovėmis

Antklodė su rankovėmis: tai atrodo akivaizdu, bet ši idėja tokia išradinga, kad leido sukurti ne vieną, bet du beveik identiškus produktus. “Slanket”, kuri yra praktiškai tas pats, kas “Snuggie”, tik šiek tiek storesnė, pasirodė 2006 metais. “Snuggie” yra naujas produktas, išpopuliarėjęs 2008-ųjų pabaigoje. Abi antklodės uždirba milijonus.

Vanduo buteliai

Vandeniui, parduodamam buteliais, yra tinkamas laikas ir tinkama vieta – kai vanduo iš čiaupo nešvarus, neskanus ar paprasčiausiai jo nėra. Bet vandenį buteliais pardavinėjančių bendrovių pajamos rodo, kad žmonės prie tokio gėrimo linksta ne tik tada, kai nėra kitos išeities. Nepaisydami to, kad nemažai įmonių paprasčiausiai supilsto į butelius vandenį iš čiaupo ir pardavinėja jį pridėję nemažą antkainį.

Į judesį reaguojanti apyrankė

Apyrankė – mažas metalo gabaliukas, padengtas audeklu, kuris apsivynioja aplink tavo riešą, kai suduodi. Jų buvo parduota dešimtys milijonų, ir devintajame dešimtmetyje jos tapo JAV paauglių kultūros elementu.

“Slinky” – spyruoklinis žaislas

Šis žaislas gimė, kai karinio jūrų laivyno inžinierius Richardas Jamesas dirbo su spyruokle, tikėdamasi sukurti naują instrumentą, praversiantį jo darbe. Kai inžinierius spyruoklę numetė ant žemės, ji pati pasislinko žemyn, o šis judesys pakišo R.Jamesui mintį apie spyruoklinį, laiptais lipantį žaislą. Per pirmus dvejus metus buvo parduota 100 mln. “Slinky” vienetų.

Išversta arklio uodega

Prieš pasirodant šiam produktui, moterys net nenumanė, kad joms jo reikės, – tai įrankis, kuriuo išverčiama vadinamoji arklio uodega ir sukuriama kitokia šukuosena. “Topsy Tail” buvo vienas pagrindinių televizijos reklamos produktų devintojo dešimtmečio viduryje. Šis be galo paprastas įrankis, susidedantis tik iš kilpelės su rankena, buvo pardavinėjamas po 13 dolerių. Jis sulaukė tokio susidomėjimo, kad, pasak išradėjų, uždirbo daugiau nei 100 mln. dolerių.

Stilingi vystyklų maišeliai

Jauna mama Christina Leigh Rein sugebėjo savo nusivylimą paversti pelningu verslu. Moterį labai erzino, kad taip sudėtinga nešiotis vaiko daiktus: vystyklų maišeliai, kurių ji turėjo, buvo arba per dideli, arba pernelyg senamadiški, tad sukišti vystyklų maišelį į savo rankinę jai buvo tikras galvos skausmas. Taigi ji rado geresnį sprendimą – mažą, stilingą vystyklų maišelį, skirtą madingoms mamoms. Maišelių kaina prasidėjo nuo 20 dolerių.

Milijono dolerių tinklalapis

2005 metais 21 metų anglų koledžo studentas Alexas Tewas sugalvojo strategiją, kaip susimokėti už mokslą: jis sukūrė interneto tinklalapį iš milijono pikselių, ir kiekvieną jų reklamos užsakovams pardavė už dolerį (mažiausiai galėjai nusipirkti šimtą pikselių, kad reklama būtų iš tiesų įskaitoma). Tinklalapis http://www.milliondollarhomepage.com buvo išparduotas, ir nors A.Tewas garantavo, jog portalas veiks iki 2010-ųjų rugpjūčio, jis tebėra matomas ir dabar.

Pagal “Newsweek” parengė Jurgita Laurinėnaitė

Pirmame Lietuvoje surengtame pasaulinės verslumo iniciatyvos “Startup Weekend” renginyje pristatyta net 31 idėja, o nuotolinę dokumentų patvirtinimo sistemą kurianti komanda jau gavo net du investicinius pasiūlymus. Priminsime, kas yra “Startup Weekend”: per 54 valandas, bendraujant su konsultantais ir investuotojais, interneto technologijų panaudojimo idėjas reikia paversti verslo projektais.

Jau veikia “Trackdebt” skolų valdymo programa, skirta susirašyti savo išlaidas “iPhone”, ir “MyMes” sistema mobilioms nuotraukoms siųsti iš bet kurio telefono modelio į bet kuriuos socialinius tinklus. Kita idėja – sujungti visas mokėjimo korteles į vieną, analizuoti pirkinius ir prognozuoti būsimą pirkimą. O “NoriuKambario.lt” būtų automatinė nuomininko ir nuomotojo suvedimo sistema.

Šiuo metu internete daug nesusistemintos mokymosi medžiagos, tad siūloma sukurti mokamų programų tinklą, skelbiantį, pavyzdžiui, visą rinkodaros ar grojimo gitara kurso medžiagą. Pavyzdžiui, “Art problem” siūlo lietuvių menininkų darbų eksportą. Pasiūlyta ir sistema, kaip neturintiems galimybės patiems sutvarkyti artimųjų kapus būtų galima susisiekti su kapinių prižiūrėtojais.

Vienas renginio organizatorių Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris džiaugiasi, kad sulaukta daug perspektyvių žmonių, turinčių verslo idėjų, bet, jo manymu, daugelis siūlymų dar “žaloki”. Po mėnesio idėjų autoriai vėl rinksis supažindinti, kaip sekasi plėtoti verslo prototipus. Pasaulyje tokiu būdu sukurta 260 interneto technologijomis besiremiančių įmonių.