Lietuvos laisvosios rinkos institutas jau 19 metų skaičiuoja, kiek vidutiniškai dienų reikia dirbti mokesčiams. Tikslas – atkreipti dėmesį, kiek žmonės iš tikrųjų sumoka mokesčių ir kam tie pinigai panaudojami. Dažnai mes patys, mokesčių mokėtojai, pamirštame, kad už kiekvieną plytelę šaligatvyje turime dėkoti sau, o ne politikams. O šie labai mėgsta prisiimti visus nuopelnus. Ši diena – ir priminimas valdžiai, kad ji privalo gerbti mokesčių mokėtojus ir atsakingiau naudoti jų sumokėtus pinigus.

Aistė ČEPUKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė
Ieva VALEŠKAITĖ

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Liūdna, tačiau mokesčiams kasmet reikia dirbti vis daugiau. Šiemet net penkiomis dienomis ilgiau nei pernai – laisvės nuo mokesčių diena išaušo 144-ą metų dieną, gegužės 23-iąją. Tai reiškia, valdžia rankas į žmonių pinigines kiša vis giliau, o išlaidauja – vis labiau.

Jei skaičiuotume, kurią dieną tik sau pradeda dirbti vidutinis dirbantis ir mokesčius mokantis šalies gyventojas, skaičiai būtų dar iškalbingesni. Jam, dirbančiam už vidutinę algą – 632 eurus „į rankas“ ir vartojimui išleidžiančiam tris ketvirtadalius algos, mokesčiams atseikėti tenka apie 50 proc. savo darbo vietos kainos ir dirbti reikės iki pat liepos 1 dienos, ir tik nuo tada jis pradės dirbti savo reikmėms.

Ką dėl to daro valdžia?

Užuot sumažinusi darbo santykiams tenkančią didelę mokesčių naštą, viršijančią 40 proc., valdžia 2017-aisiais žengia dar toliau. Smarkiai padidinta mokesčių našta dirbantiesiems savarankiškai: dirbantiems pagal autorines sutartis, jei jie nedirba niekur kitur, atlikėjams ir sportininkams įmokų bazė padvigubėjo nuo 50 iki 100 proc. Tai reiškia, kad ir mokesčių našta dvigubai pasunkėjo.

Mokesčių didinimo aukomis tapo ir dirbantieji su verslo liudijimu – vien patys verslo liudijimai pabrango beveik 100 eurų, o kur dar beveik padvigubėjusi „Sodros“ įmoka! Valdžia ieškojo ir rado naujų aukų tarp gaunančiųjų pajamas iš individualios veiklos ar už veiklą stebėtojų taryboje arba valdyboje.

Siekdama papildyti biudžetą valdžia ne tik padidino alkoholio ir tabako akcizus, dėl ko išaugo jais apmokestintų gaminių kainos, bet ir panaikino PVM lengvatą šildymui, tad daliai šalies gyventojų artėjanti žiema bus finansiškai žvarbesnė.

Nerimą kelia tai, kad nematyti ženklų, jog valdžia imtų įgyvendinti pažadus dėl mokesčių mažinimo. Jau aštuonerius metus gyvename su „laikinai“ nuo 18 iki 21 proc. padidintu PVM tarifu. Ir atrodo, kad nėra nieko amžinesnio už laikinumą: apie planus šį mokestį mažinti nė negirdėti.

Daug vilčių šalies gyventojai siejo su pažadais mažinti mokesčių naštą darbo pajamoms. Kad ši našta šalyje gerokai per didelė, Lietuvą ne kartą įspėjo ir Europos Komisija bei Tarptautinis valiutos fondas, tačiau net ir kasmet 12 metų sumažinti vos po 1 procentinį punktą „Sodros“ įmokų – valdžiai, regis, nepasiekiama užduotis. Planai mažinti šias įmokas virto parodija, kai 1 p.p. sumažinta pensijų draudimo įmoka, bet tiek pat padidintos įmokos nedarbo draudimui ir įmokai į ilgalaikio darbo išmokų fondą, taip bendrai mokesčių naštai nesikeičiant.

Nieko keista, kad bet kokie valdžios planai peržiūrėti ar patobulinti mokesčių sistemą sutinkami ne tiek pozityviai, kiek su nerimu. Juk dažniausiai po kiekvienos peržiūros ar „patobulinimo“ gyventojus užgula vis didesnė mokesčių našta. O dar šiemet valdžios planuose – mokesčių lengvatų, mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ar aplinkos teršimą atliekomis tarifų peržiūra. Puse lūpų valdžia kalba apie mokestį cukrui ir nesveikam maistui.

Apetitas didėja

Kodėl valdžia nuolat dairosi, į kurį mokesčio mokėtojo piniginės skyrelį brautis – akivaizdu. Štai šiemet planuojama išleisti 770 mln. eurų daugiau nei pernai. Ar tai daug? Palyginimui, panašią sumą sudaro visos planuojamos išlaidos gynybai.

Kam šiemet išleidžiama daugiau? Didelę dalį sudaro padidėjusios išlaidos socialinei, sveikatos apsaugai. Tačiau ne tik tam. Išlaidos didėjo beveik visose srityse. Akis rėžia smarkiai paaugusios išlaidos bendroms valstybės paslaugoms, o tai iš esmės reiškia – valdymo aparato išlaikymui. Šiemet parlamentarų, Seimo ir Vyriausybės kanceliarijų, savivaldybių administracijų darbas, mokesčių surinkimas, t.y. visa tai, ko reikia, kad valdžia egzistuotų, kainuos per 70 mln. eurų daugiau nei pernai.

Brangstant valdžiai natūralu tikėtis ir kokybiško darbo. Vis dėlto ir čia tenka nusivilti. Pagal tarptautinį Pasaulio banko tyrimą, Lietuvos valdžios darbo efektyvumas vertinamas vos 20 vieta iš 28.

Akis bado ne tik nedžiuginantys valdžios darbo rezultatų vertinimai, bet ir biudžeto lėšų švaistymas. Štai Viešųjų pirkimų tarnyba ne kartą yra atkreipusi dėmesį, kad valdžia perka per brangiai, t.y. brangiau nei rinkos kaina ir net brangiau nei užsienyje. Be to, viešasis sektorius nėra linkęs atsisakyti vidaus sandorių (kai be konkurso perkama iš savo įmonių) – jų kiekis nuo 2012 m. tik didėja. Vidaus sandoriai yra neskaidrus būdas pirkti prekes ir paslaugas. Konkurencijos taryba yra nustačiusi, kad dėl to labiausiai kenčia pirkėjas, t.y. sumoka brangiau, nei būtų perkama skaidriu būdu.

Nemoka valdžia taupiai elgtis ir su turimu turtu. Jo valstybė turi daug: valstybei priklauso per 31 tūkst. pastatų ir statinių, kurių vertė siekia apie 2,7 mlrd. eurų. Jų išlaikymas vien per metus atsieina iki 250 mln. eurų. Valstybės kontrolė yra atkreipusi dėmesį, kad šie pastatai ne visada naudojami valstybės funkcijoms vykdyti, tebėra toks turtas, kaip poilsinės, pagalbinio ūkio patalpos, tarnybiniai butai, prekybos pastatai, be to, neatliekama pastatų naudojimo ekonominės analizės.

Savivaldybės taip pat ne visuomet rūpinasi turto naudojimo efektyvumu. LLRI suskaičiavo, kad 2015 m. nenaudojama buvo net pusė milijono kv. m savivaldybių nuosavų pastatų ir patalpų. Tiek užimtų 70 futbolo aikščių.

Ką jau kalbėti apie tai, kad dalis lėšų išleidžiama pažeidžiant teisės aktus. Valstybės kontrolė nustatė, kad 2014 m. valstybės institucijose ir įstaigose 233,2 mln. Lt buvo panaudota pažeidžiant teisės aktus. Palyginti su 2013 m., pažeidimų suma išaugo tris kartus. Įdomu, kokia būtų šių metų statistika?

Visa tai mato ir gyventojai. Liūdna, tačiau žmonės netiki valdžios gebėjimu leisti mokesčių mokėtojų suneštus pinigus. LLRI atliktos apklausos duomenys rodo, kad, žmonių manymu, net pusė biudžeto lėšų išleidžiama neefektyviai. Tai turėtų būti rimtas signalas valdžiai, kodėl žmonės ja nepasitiki.

Nerimą kelia tai, kad didėjančios išlaidos ir vis pasitaikantys neatsakingo išlaidavimo atvejai sparčiai didina valstybės skolą. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2017 m. pabaigoje skola sieks 17,5 mlrd. eurų. Jei lygintume pagal vienam gyventojui tenkančią skolos dalį, tai tarp Baltijos šalių „pirmaujame“: vienam lietuviui tenka sunkesnė skolos našta nei latviui ar estui.

Kuo didesnė skola, tuo ir palūkanas už ją didesnes reikia mokėti. Šiemet tam bus skiriama 570 mln. eurų, arba 200 eurų gyventojui. Ir tai nėra pinigai, skirti skolos grąžinimui! Šių išlaidų nereikėtų patirti, jei valdžia atsakingiau elgtųsi su biudžetu. Už tokią sumą kiekvienas šalies gyventojas būtų galėjęs įsigyti, pavyzdžiui, kelionę į Kretą.

Taigi svarbu suprasti, kad neatsakingas valdžios elgesys atsiliepia ir kiekvienam šalies gyventojui. Išlaidos didėja, neefektyvumo pavyzdžių daug, tad mokesčių mokėtojams kvėpuoti darosi vis sunkiau. Palengvės tik tada, kai kiekvienas euras bus išleistas taip, kad iš jo gautume maksimalią naudą.

BFL/K.Vanago nuotr.

“Veido” diskusija: ar tinkama neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo formulė?

TAIP

Audronė Miknevičienė

Finansų ministerijos Mokesčių politikos departamento direktorės pavaduotoja

NPD skaičiavimo tvarkos pakeitimo tikslas buvo padidinti gaunamų pajamų apmokestinimo progresyvumą, kad mažesnes pajamas gaunantys gyventojai būtų apmokestinami mažiau. Konkretus taikytinas NPD yra nustatomas atsižvelgiant į gyventojo per mokestinį laikotarpį gautas nustatytų rūšių pajamas ir užtikrinant, kad didėjant pajamoms būtų taikomas vis mažesnis NPD, o tam tikrą lygį viršijančias pajamas gaunantiems asmenims pagrindinis NPD iš viso nebūtų taikomas. Tas lemia, kad šiuo metu asmens, gaunančio minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), efektyvus GPM tarifas sudaro 7,5 proc., o asmens, uždirbančio per 940 eurų, – 15 proc.

Pabrėžtina, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai dirbančiųjų patenka tarp tų, kurie uždirba iki ribos, kai yra taikomas NPD. Be to, gyventojams, auginantiems vaikus, leidžiama iš pajamų atimti papildomą NPD, lygų 120 eurų už kiekvieną vaiką.

Nustačius visiems bendrą 200 eurų NPD dydį, valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos iš GPM sumažėtų apie 190 mln. eurų.

Atsisakius šiuo metu taikomos NPD skaičiavimo tvarkos (diferencijuoto NPD) nebūtų užtikrintas didesnis apmokestinimo progresyvumas ir kartu tai lemtų papildomą biudžeto pajamų netekimą, o tai ribotų galimybes sparčiau mažinti mokesčių naštą mažas pajamas gaunantiems asmenims. Nustačius visiems bendrą 200 eurų NPD dydį (kuris šiuo metu taikomas tik gaunantiesiems mažiausias pajamas), valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos iš GPM sumažėtų apie 190 mln. eurų. O išlaikant tokį NPD taikymo principą, koks galioja šiuo metu, patiriant panašių biudžeto netekimų, galima sparčiau mažinti mokesčių naštą mažai uždirbantiems asmenims ir vykdyti tarptautinių organizacijų rekomendacijas Lietuvai.

Įvertinus tai ir atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, NPD mažiausias pajamas gaunantiems asmenims nuosekliai didinamas keletą metų, taip pat numatomas tolesnis maksimalaus NPD didinimas iki 310 eurų. Pagrindinį NPD padidinus iki 310 eurų, asmens, gaunančio minimalią mėnesinę algą (380 Eur), efektyvusis GPM tarifas sudarys tik 2,8 proc., arba sumažės 4,7 proc. punkto.

NE

Ieva Valeškaitė

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė

Sprendimas didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 200 iki 310 eurų – sveikintinas. Padidinus NPD, daugiau pinigų liktų mokesčių mokėtojų kišenėse. Tai daug geresnis sprendimas, nei eilinį sykį 30 eurų padidinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA) – juk nuo šios sumos dar nuskaičiuojami mokesčiai, todėl atlyginimo „į rankas“ padidėjimas būna mažesnis, nei tikėtasi. Didinant NPD, priešingai nei keliant MMA, mažiau iškraipoma rinka. Štai po dar vieno pakėlimo kai kuriuose rajonuose MMA jau sparčiai vejasi vidutinį darbo užmokestį.

Mažiausias pajamas padidinti leistų NPD prilyginimas minimaliai algai – taip mažiausiai uždirbančiųjų atlyginimas „į rankas“ padidėtų beveik 29 eurais.

Tačiau dabar siūlomas NPD padidinimas turi ir ne tokią džiuginančią nematomą pusę. Šįsyk didinant NPD buvo pakeista jo skaičiavimo formulė, todėl NPD bus didesnis, bet ne tiek, kiek galėjo tikėtis mokesčių mokėtojai. Vidutinį darbo užmokestį (578 eurus „į rankas“) gaunančiam asmeniui padidintas NPD pajamas „į rankas“ padidins 11,50 euro, jei formulė nebūtų pakeista – piniginės papilnėtų 18 eurų.

Pagal formulę skaičiuojamas kintantis NPD taip pat apsunkina mokesčių apskaičiavimą ir administravimą.

Nepateikiant visos informacijos apie tokius pokyčius manipuliuojama mokesčių mokėtojais. Tai daryti valdžiai tapo lengviau dar 2009 m., kai buvo įvesta kintamojo dydžio NPD taikymo tvarka. Iki tol visiems gyventojams, neatsižvelgiant į jų pajamas, buvo taikomas vienodo dydžio fiksuotas NPD.

Pagal formulę skaičiuojamas kintantis NPD taip pat apsunkina mokesčių apskaičiavimą ir administravimą. Dėl kas mėnesį taikomo vis kito NPD vargo turi ne tik įmonių finansininkai, valstybės institucijos, bet ir patys gyventojai, kasmet sukantys galvą prie gyventojų pajamų mokesčio metinių deklaracijų.

Laisvosios rinkos institutas siūlo Seime svarstant NPD didinimą kartu svarstyti galimybę NPD prilyginti minimaliai algai ir grąžinti fiksuoto NPD taikymą, tada ir gyventojų kišenėse liktų dau­giau pinigų, ir vietos manipuliacijoms būtų mažiau.