Ignas Meškauskas

Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus: kai ją žudė, trėmė, draudė  raštą. Užsimezgus valstybei, jos gynėjai gynė, kas kuo turėjo, daugiausia krūtinėmis, 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą.

Vėliau, krašto gynybos rūpestis  perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai, kurios pagrindinis uždavinys  buvo ir  yra krašto saugumo sistemos jėgų kaupimas plėtojimas.  Parlamentinės partijos, vadovaujantis protingumo, tikslingumo principais, suvokdamos, kad nuo nacionalinio saugumo, nuo laisvės, priklauso visų kitų vertybių išlikimas, be diskusijų sutarė ir  partijų pirmininkų parašais patvirtino, kad nacionalinis saugumas vidaus į užsienio politikos prioritetas

Kiek uždirbam pinigų, tiek turime kariuomenės, rezervo. Patys kalti. Bet kodėl  sunyko nebiudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia  pinigų nei pastogei, nei išlaikymui,  tik proto, tinkamų politinių sprendimų, sąlygų, tinkamos aplinkos  joms bręsti. Iš armijos SKAT liko Krašto apsaugos saugumo pajėgų KASP apie 4500 kovotojų. Jei tikėti, Lietuvos kariuomenės Vyriausiasis ekspertas, atsargos pulkininkas,  buvęs karo aviacijos vadas  Zenonas Vegelevičius  pastebi, kad „turėjome ganėtinai svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas /KASP/, kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip per tris  kartus.“ Iš  sėkmingai atsikūrusių   šaulių,  liko tiek, kad nedrįsta išeiti rikiuote į gatvę.

Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos  vadas A. Plieskis: „ Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai tai kažkoks klubas, kad tai naftalininė senukų  organizacija.“..  O koks įvaizdis formavosi, kai pažymėdami Šaulių sąjungos 75–ąsias atkūrimo metines, marširavom po Vilnių drebinom Gedimino prospekto grindinį“.

KAM leido šauliams tiesiog  išmirti. Tradicinėje.  rugsėjo 8 d. kariuomenei skirtai dienai Šiluvoje,  šaulių rikiuotės  nebematyti. Vaikšto  po vieną rezignuoti šauliai. Tik  ačiū,  Panevėžio atskirąjam   būriui, kuris atliko prie generolo J. Žemaičio paminklo keletą  partizaninių dainų, reiškėsi, skaitė patriotines eiles.

Ministerija trimituoja – pasipildė naujų šaulių ypač Vilniuje Tūkstantis naujų šaulių dar ne armiją, tik blankus šešėlis, kurią turėjo mūsų tėvai ir seneliai.  Už nežymų krustelėjimą turime dėkoti ne Ministerijai, o piliečių nerimui.

Kas turi atsakyti, prieš tautą  ir valstybę, kad atsidūrus padidintos rizikos zonoje, iš armijų  liko tik likučiai. Saugumo sistemai užtikrinti, kuri remiasi valstybės institucijų veikla, vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos ministerijos ir viso krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja Krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę.  Kaip gynybines jėgas generavo, kokie pasiekimai,  turėtų atsakyti jėgos struktūrų vadovai, Taip jau susidėjo, kad per demokratines grimasas atsitiktinai pakliuvę įvairių specialybių žinovai  – inžinieriai, partinių mokyklų auklėtiniai, komjaunuoliško darbo meistrai, pediatrai, chirurgai ir… nei vieno kareivėlio.

Lietuvos kariuomenės Vyriausiasis ekspertas, buvęs karinių oro pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius, perskaitęs Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės straipsnį „Kariuomenės mažinti negalima, nustebęs  pareiškė: „eilinį kartą iškyla klausimas ar yra supratimas kas yra kariuomenė, kariuomenės rezervas ir kas yra valstybės gynybos sistema“.

Vertinant  susidariusią  gynybos situaciją,  verta rimtu veidu mokesčių mokėtojui tiesmukai  KAM kurioje dirba 221 darbuotojas. paklausti: „Ką gi  jūs nuveikėte?“. Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios savanoriškos, ne biudžetinės armijos per ketvirtį amžiaus neaugo, ar bent nestovėjo vietoje, o leista akivaizdžiai sunykti? Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, nesikišti, būti abejingam akivaizdžiai tikrovei  Neobjektyvu visą kaltę suversti NATO snūduriuojančiam ramybės faktoriui.

Po politikų galvas, visuomenėje pastoviai vaikščiojo šmėkla – meška alsuoja į nugarą. Neprognozuojama  kiek miegos ir ko  pareikalaus prabudus, santarvininkų įspėjimas ruoštis gintis  ir  patiems pagrįstas.

Tarpukaryje įsikūrę šauliai nuo plyno lauko per dvidešimtmetį pasiekė 62 tūkst. narių, kurie tapo ne tik gynybinė jėga, bet ir didžiulė  patriotinio auklėjimo industrija, paruošusi jaunimą kautis miškuose ir kloniuose beveik dešimtį metų. Sėkmingai atsikūrusi,  Šaulių sąjunga saugojo parlamentą, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią,bet vėliau Krašto apsaugos ministerijai, nesirūpinant sudaryti palankią aplinką,   nustumta nuo aktyvios veiklos į paraštes, neturėdama pamainos, savivaldybių dėmesio ne augo, bet nyko. Valdant Klaipėdą ir Vilnių per didesnį laikotarpį, neatmestina galimybė turėti šaulių ne šešias, o dešimt divizijų. O išėjo priešingai: KAM ministras J. Olekas, vardydamas  gynybinius pajėgumus, šaulių neprisimena.

KAM, užuot pasinaudojusi Ukrainos įvykiais, sušaulinti Lietuvą, ruošė įstatymo pakeitimus, susiaurinusius šaulių funkcijas. Tik patriotinei visuomenei ir Prezidentei  Daliai Grybauskaitei griežtai protestavus, kad  „Grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos  ministerijos parengtos Šaulių organizacijos  įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje,  pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą, valstybės gynybinę galią“.

Krašto apsaugos ministerija neįvertina, kad hibridiniame kare šaulys yra stichija, daugiabriaunis karys, stovėdamas su automatiniu ginklu prie kiekvieno namo ar krūmo, nuramintų ne tik kiekvieną išlindusį vietinį  gaivalą,  bet ir atgrasintų  potencialų agresorių Argi pas mus nėra rajono, kur trūksta tik neatsargiai numesto degtuko.

Šaulių veikla domisi ir tie, kurie neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti.  Sąjunga  pradėjo kirmyti iš vidaus. Krašto apsaugos ministerija 2011 m. vasario 19 d. gavo signalą dėl trūkumų Šaulių sąjungoje. Atsakymo nėra. Du kartus šaulių delegacija, susidedanti iš rezistento ir dviejų Sąjūdžio veikėjų, vyko pas ministre Rasą Juknevičienę.

Ministrė suko veidą į šoną – nieko negalinti padėti: šauliai turi savo statutą, savo vadą. Atsakymas tik po vienerių metų ir aštuonių mėnesių, kai Seimo kontrolierius R. Valentinavičius pažymoje, nurodė, kad „Sąjungos vadas  yra pavaldus  ir jo pavaduotojai ir rinktinių vadai atskaitingi Krašto apsaugos ministrui“.

Nurodė, kad Ministerija turi reikiamus  teisinius svertus vertinti  Sąjungos veiklą, nagrinėti skundus dėl galimai netinkamai atliekamų Sąjungos funkcijų. Nežiūrint Seimo kontrolieriaus pažymoje išdėstytų nurodymų, ministerija su jais nesutiko, viceministrė Indrė Pociutė  tirti signalus atsisakė. Į pakartotus skundus  atsisako tirti Danguolė Bičkauskienė, pažymėdama: „ LŠS  šaulių kuopos vado skyrimas, jo veikos vertinimas ir skundo dėl LŠS  kopos veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos ministerijos kompetencija“.

Ministerijai nesvetima praktika susirūpinusių piliečių į skundus, pareiškimus visai neatsakyti, tylėti. Nors Viešasis administracinis įstatymas įpareigoja atsakyti per mėnesį Dėl tos priežasties ministerija Vilniaus administraciniame teisme tapo atsakove. Jai nurodyta: „įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją atsakyti….“   .

KAM supratusi, kad pagal Šaulių statuto šeštą skyrių priklauso signalus, skundus tikrinti, siunčia  atsakymus, kad skundus tikrino, tačiau, jie be įstatymu nustatytos tikrinimo procedūros, be paskyrimo asmens tikrinimui, be išvykos į vieta, be įrodymų rinkimo. Apie tuos pačius trūkumus, prieštaraujant  viceministrės Indrės Pociutės ir Danguolės Bičkauskienės  pasirašytiems raštams, kad skundų netirs,  atsakyta su   ministro Juozo Olekos ir  viceministro Antano  Valio parašais, kad skundai patikrinti ir įvertinti. Nesuderinti keturi atsakymai. Pareikalavus susipažinti su tikrinimo rezultatais -atsakymo nėra.

Prieštaraujantys atsakymai dėl keliamų trūkumų, rodo nejautrumą, kuriam neatmestina galimybė kartotis, sprendžiant gynybines problemas, aukštesnio lygmens,  ne tik materialine, moraline bet ir  piliečių neįkainojama vertybe – laisvė. Krašto apsaugos ministerijos funkcijos sureikšmintos –  priklauso prioritetui. Veikla su neįkainojamomis vertybėmis „reikalauja padidinto atidumo, tikslingumo, atsakomybės.

Savivaldybės kurios yra arčiausiai žmogaus, liko nuošaliai, be jokių šauliams  įpareigojimų. Joms galva neskauda, kad silpsta gynyba, prioritetas. Paradoksas: aukštuose valstybės ir visuomeniniuose lygmenyse  trimituojamas visų partijų sutarimas , kas yra prioritetas, o savivaldybės, kuriose vyksta prioriteto įgyvendinimas, jokių įpareigojimų neturi. Prioritetas nenuoseklus,  atsidūrė už vietos valdžios įstatymų ribos, nors Nacionalinio saugumo pagrindų ketvirtas skirsnis nurodo, kad „Valstybė remia savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo ar gynybinės galio stiprinimo.“ Savivaldybės yra visos valdymo sistemos dalis, kuri būdamas arčiausiai žmonių, užtikrina įstatymų vykdymą. Ko Vyriausybė negali perduoda savivaldybėms, bet tuo reikia pasirūpinti Aktyvesni šauliai, nematydami KAM iniciatyvos patys kreipėsi tris kartus į Seimo  Peticijų komisiją, kad savivaldybės būtų suinteresuotos padėti šauliams.

Didelis Šaulių sąjungos trūkumas – nėra  inteligentijos,  valstybės tarnautojų, savivaldybių darbuotojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų ir jų padėjėjų. Tarpukary šauliais tapo inteligentija, rašytojai, tarnautojai ministrai, KAM  galimai trūksta  iniciatyvos  greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių įtraukti piliečius į nebiudžetinę armiją,  veiksmingai keisti žmoniškųjų išteklių valdymą  rengtis pasipriešinimui neatsitraukus nuo pareigų.

Šauliai neturi tokių privilegijų, kurias turi atlikusieji privalomąją karo tarnybą arba baigę  bazinius  karinius mokymus. Jei konkurse į valstybinę tarnybą keli pretendentai vertinami vienodai suteikiama jiems pirmenybė, bet KAM nesirūpina tokia pat teise šauliams.

Šaulys kaunasi su informacinio karo įrankiais, apmokamais ir neapmokamais komentatoriais, kurie  dirba be pertraukų kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku. Šaulys patriotinio auklėjimo guru, etnoso sargas kryžius prie kelio.  Kodėl šauliai tapo posūniais?

Suprastinta,  tradicinė šaulio uniforma, su  kuria kovėsi miškuose ir kloniuose dešimtį metų. Tyliai nuimtos perpietės, diržai, kuriuos nudrasko priešai tik patekus į nelaisvę. Šauliai nušalinti nuo aktyvios veiklos ir palikti ramiai stovėti baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais. Jie negali užkirsti kelio akivaizdžiai darančiam nusikaltimą, negali dalyvauti kare keliuose, kuriuose Europoje  pagal  žuvusių skaičių pirmaujame.

Periodiškai vyksta šaulių ataskaitiniai suvažiavimai, kuriuose už garbingo  stalo sėdi ministrai. Ar jie nemato baltų galvų delegatų salės? Jokio susirūpinimo, rezoliucijų, diskusijų ir siūlymų.

Juodąjį  birželį, kai rusų tankai raižė mūsų žemę, ardė miestelių grindinį, mūsų kariai užrakinti kareivinėse veržėsi į mūšį kaip  briedžiai ištroškę vandens, Lietuvą būtų išgelbėjęs vienas kraujo lašas.

Lemtinga klaida, kai sėkmingai atsikūrę, per ketvirtį amžiaus neturim šešių divizijų, nacionalinės gvardijos, kurią mūsų tėvai ir seneliai buvo pradėję nuo plyno lauko.