Dovydas Varkulevičius ir Inga Miliauskienė / maratonolaukas nuotr.

Interviu su Lietuvos rizikos ir privataus kapitalo asociacijos vadovais Dovydu Varkulevičiumi ir Inga Miliauskiene.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas

- Jūs vadovaujate Lietuvos Rizikos ir privataus kapitalo asociacijai. Man įdomiausia, kodėl jos pavadinime yra jungtukas „ir“?

Inga: Fantastiškas pastebėjimas. Man atėjus dirbti, vienas pirmųjų darbų buvo apsibrėžti pavadinimą. Anksčiau naudotas Rizikos kapitalo asociacijos pavadinimas, bet kai kurie nariai sakė: „Mes nesame tik rizikos, mes esame kaip privatus kapitalas …“.

O visa priešistorė yra vertimas iš anglų kalbos. Rizikos kapitalas yra venture capital, o privatus kapitalas yra private equity. Iš esmės po private equity gula ir venture capital.

- Įtariau, kad privatus kapitalas apima rizikos kapitalą. Tai kodėl tarp jų rašote „ir‘?

Dovydas: Išsivysčiusiose kapitalo rinkose, tokiose kaip Jungtinė Karalystė ar JAV, angelus apjungia angelų asociacija, ankstyvąjį rizikos kapitalą jungia ankstyvojo rizikos kapitalo asociacija, riziką apjungia rizika, o jau private equity, institucinius investuotojus jungia vėlesnės stadijos asociacijos. Lietuvoje turime sąlyginai ankstyvą kapitalo rinkos išsivystymo fazę, todėl mūsų nariai yra nuo angelų fondo iki jau tokių buyoutinių fondų ir institucinių investuotojų. Pavadinimas skirtas atstovauti visos rinkos interesams.

- Painu. Daug frazių, daug pavadinimų, bet kad asociacija visiems atstovauja, tai puiku. Taigi, jeigu noriu suprasti, kas per daiktas yra rizikos kapitalas, kuo jis ypatingas, tai turiu žinoti, kad jis yra privataus, neviešo, kapitalo dalis, kuri… Gal jūs užbaigtumėte, nes nenoriu pats klaidingai jo apibrėžti?

Inga: Gal pradėkime nuo to, kad rizikos kapitalas – tai investicija į įmonių akcijas. Investuojama į naują akcijų emisiją įmonės, kurios akcijos nėra listinguojamos, nėra viešai platinamos.

- Bet kuo tai skiriasi nuo paprastos investicijos į paprastos UAB akcijas?

Inga: Jeigu ta UAB yra listinguojama…

- Ne, UAB juk paprastai nebūna listinguojamos.

Inga: Tuomet jis nesiskiria. Ypač, jeigu paimtume verslo angelus, tai…

- Ne, neimkime jokių angelų. Jeigu privatus verslininkas steigia UAB ir vienas ar su partneriais išperka naujai išleidžiamas akcijas. Ar tai, jūsų akimis, tas pats, kas rizikos kapitalas?

Dovydas: Iš esmės: ir taip, ir ne. Tas pats – tai tokia pat investicinė veikla. Ne tas pats, kad mūsų asociacijoje turime rinkos dalyvius – fondus. UAB‘ai investuoja į savo sritis, plėsdami veiklą, viskas tvarkoj, tai irgi yra investicijos. Fondai taip pat orientuojasi į tam tikrą portfelio plėtrą, bet jie siekia uždirbti pinigus, ir kai fondo mandatas, investicijų terminas, baigsis, jų tikslas bus išsiparduoti portfelį. Ir tikėtina, jeigu fondas buvo sėkmingas – pasikelti naują fondą ir toliau tuos pinigus reinvestuoti.

Startuolių komandos gali siūlyti inovatyvesnius sprendimus, kurių didžiosios korporacijos dėl savo nelankstumo nebūtų pajėgios kurti.

Inga: Kitas dalykas, kad didelės korporacijos turi prie savęs fondus, kurie ieško startuolių ar inovatyvių verslo idėjų, į kurias jie investuoja nebūtinai dėl uždarbio. Tokių startuolių komandos gali siūlyti inovatyvesnius sprendimus, kurių didžiosios korporacijos dėl savo nelankstumo nebūtų pajėgios kurti. Jiems nerūpi grąža, jiems rūpi tų verslų kuriami produktai.

- Leiskite man dar kartą grįžti prie paprasto klausimo: kas skiria rizikos kapitalą nuo ne rizikos kapitalo?

Inga: Rizikos kapitalo fondas yra tarpininkas tarp…

- Atleiskite, kad pertrauksiu: tai rizikos kapitale turi būti fondas? Koks kriterijus skiria rizikos kapitalą nuo ne rizikos?

Inga: Grąža. Norima uždirbti grąža.

Angelas – tai fizinis asmuo, kuris turi lėšų ir investuoja jas į įmonės akcinį kapitalą.

Dovydas: Investuodami per fondą turtingi verslininkai dalijasi rizika. Aišku, UAB‘as taip pat gali investuoti per pusę su kitu UAB‘u. Žiūrint istoriškai, venture capital ne tik būdavo didelė grąža, bet ir didesnė rizika, nes prieš 50-60 metų pirmieji fondai investuodavo į naujas technologijas, kuriomis tikėjo. Tikėtina, kad šiandieninėje Lietuvoje bet kuris pavienis investuotojas, investuodamas asmenines lėšas į UAB‘ą, atitinka rizikos kapitalo kriterijų, nes tiek jis, tiek UAB‘as, investuodamas į naują veiklą, rizikuoja.

- Šiek tiek aiškiau, bet vis tiek prašyčiau išgryninti požymius, išskiriančius būtent rizikos kapitalą. Juk laikoma, kad jis kažkuo vertingesnis už paprastas investicijas, jam kuriamos ekosistemos, telkiami valstybės resursai, steigiami slėniai. Tai kuo jis toks ypatingas: grąža, fondais ar pačia rizika?

Dovydas: Tie apibrėžimai skiriasi įvairiose valstybėse, bet Lietuvoje rizikos kapitalu laikytina iki milijono eurų dydžio investicija į iki dvejų metų amžiaus įmonę. Ir ta įmonė neturi perspektyvos per porą metų virsti gigantu, ji yra ankstyvojoje verslo kūrimo stadijoje.

- Puiku. Dar paaiškinkite man, kas yra verslo angelas?

Inga: Tai yra fizinis asmuo…

- Būtinai – fizinis, ne dvasinis?

Inga: Taip ir ne. Į kiekvieną jūsų klausimą galima atsakyti ir „taip, ir „ne“. (Visi juokiasi)

Dovydas: Jeigu Vatikanas į ką nors Lietuvoje investuoja, mes, tikėtina, nematome.

Inga: Gali būti angelų fondas. Jis pasirenka įmonę, į kurią nusprendžia investuoti. Tuomet jis stengiasi pritraukti vieną ar kelis verslo angelus, nes Lietuvoje ne kiekvienas angelas gali investuoti, pavyzdžiui, penkis milijonus eurų. Tuomet kai atsiranda, tarkime, trys verslo angelai, investuoja ir fondas.

- Tai kuo angelas šiuo atveju skiriasi nuo demono?

Inga: (Juokiasi) Ne taip jau daug ir skiriasi, man atrodo.

- Taigi. Tai kodėl juos taip vadina?

Dovydas: Žiūrėkit, tai labai paprastai apibrėžiama: angelas – tai fizinis asmuo, kuris turi lėšų ir investuoja jas į įmonės akcinį kapitalą.

- Tik tiek?

Dovydas su Inga: Tik tiek.

- Tai koks jis angelas? Jis tiesiog eilinis investuotojas! Iš kur visa ši poezija?

Dovydas: Angelai dar turi duoti pridėtinės vertės. Jie paprastai ateina su savo žiniomis, klientais, partneriais. Tai žmonės, kurie atneša ne tik pinigus, bet ir padeda atidaryti tam tikras duris.

- Aha! Tačiau net ir tai dar neatrodo ypatinga, nes kiekvienas rimtas verslininkas, investavęs į bendrovę reikšmingus pinigus, pasirūpins, kad jai sektųsi. Gali deleguoti savo atstovus į valdybą ar tarybą, o gali pats eiti dirbti.

Inga: Bet yra vienas „bet“…

- Koks gi?

Inga: Investuodamas į įmonę kartu su verslo angelų fondu, tu žinai, kad tu apsiženysi su ta įmone. Ir fondas norės ateityje tą įmonę parduoti, norės iš jos uždirbti. Fondas norės grąžos ir pasidalins ja su angelu.

- Pereikime prie fondų. Jūsų asociacijos nariai juk yra fondai? Ar fondų valdymo įmonės?

Inga: Fondai. Bet labai gerai pastebėjote – viena fondų valdymo įmonė po savimi gali turėti tris fondus. Taigi pas mus iš esmės yra fondai su savo komandomis.

Dovydas: Atsakant į klausimą trumpai: paprastai paraiškas pildo ir mūsų nariais tampa fondų valdymo įmonės.

- Gerai. Prašau, paaiškinkite man, kokia yra rizikos kapitalo fondų prasmė. Kam jie išvis reikalingi?

Dovydas: Šiandien Lietuvoje, kad ir kaip norėtume, kapitalo rinka nėra nei išsivysčiusi, nei aktyvi. Jei imtume įmones, kurios siekia prisitraukti nuo pusės iki trijų milijonų eurų, tai jos susiduria su didžiausiu iššūkiu. Tik su nedaugeliu iš jų sutinka dirbti bankai. Verslai nori augti ir susiduria su kapitalo stoka. Jiems reikia įrengimų, jie nori investuoti į rinkodarą, mokyti darbuotojus. Uždirba jie palyginti nedaug, apyvartinių lėšų augti nepakanka, o bankai neskolina.

Tuomet įmonė ateina į rizikos kapitalo fondą ir sako: „Žiūrėkite, mes turime puikų biznį. Jeigu įdėsite šiek tiek pinigų, per tam tikrą laiką, tikėtina, gausite tokią ar tokią grąžą. Turime ne vieną ir ne du pavyzdžius, kai fondas taip įdėjo ir uždirbo parduodamas pabrangusias akcijas, nes įmonė išaugo.

- Nežinau, kiek pavieniai sėkmės atvejai atspindi bendrą vaizdą, tačiau esu girdėjęs, kad bankų paskolų palūkanos paprastai esti mažesnės už investuotojų grąžos lūkesčius.

Inga: Rizikos kapitalas yra alternatyva. Jo grąža yra tarp penkiolikos ir dvidešimt penkių procentų. Tai brangiausias finansavimo šaltinis. Jis tinka įmonėms, kurioms bankinės paskolos yra neprieinamos.

- Tai investuotojai deda savo pinigus į tas įmones, kurioms bankai neskolina?

Inga: Nebūtinai.

- Nes jeigu jai gali paskolinti bankas, tai investuotojas mažiau reikalingas…

Dovydas: Arba visai nereikalingas.

- Būtent! Tai jeigu bankai neskolina perspektyviai įmonei…

Dovydas: Nes nesupranta jos biznio.

- Nes nesupranta! Tai investuotojas yra arba gudresnis už banką, nes geriau suvokia tos bendrovės verslą, arba jis yra kvailesnis, nes manosi ką nors suprantąs, neįžvelgia rizikų, kurias mato bankas, ir naiviai tikisi uždirbti dvidešimt penkis procentus metinių…

Angelai su savo investicijomis elgiasi kaip sodininkai: geni, žiūri, kad užtektų šviesos ir šilumos.

Dovydas: Sakyčiau, investuotojai daugiau mato galimybių langus. Bankai žiūri standartiškai: kokia yra mūsų statistika, kiek procentų tokių verslų gražina paskolas. Jei klientas ateina su nauju nestandartiniu sprendimu ir prašo paskolinti tris – penkis milijonus, tikėtina, kad bankas sakys: „Labai faina, bet mes tokios patirties neturime, negalime pamatuoti rizikos.“ Tokia įmonė, tikėtina, atsidurs pas būsimą angelą, kuris ne tik turi pinigų, bet taip pat gerai supranta tą sritį, gali pabūti mentoriumi, padėti bendrovei užaugti. Bankai gal stengiasi padėti skolininkams, bet turi mažiau galimybių, o angelai su savo investicijomis elgiasi kaip sodininkai: geni, žiūri, kad užtektų šviesos ir šilumos.

- Pagavau. Tačiau toks angeliškas sodininkas juk gali norėti tiesiog nupirkti tą užsimezgantį verslą, tapti jo savininku ir pasamdyti įkūrėją vadovu.

Inga: Taip būna. Pavyzdžiui, Tomas Andrejauskas, buvęs Swedbank vyriausias ekonomistas, tapo verslo angelu, investavo į ProBioSanus. Jis ten buvo ne vienintelis verslo angelas, atėjo su keletu kolegų. Jie kartu investavo, ir jis tapo, iki tam tikro laiko, įmonės vadovu.

- Tai įvyko atvirkščiai? Maža to, kad žmogus davė tris – penkis milijonus, tai dar turėjo ir pats eiti direktoriauti?

Inga: Čia susitarimo dalykas. Kiekvienas atvejis labai skirtingas. Investuotojas gali tapti vadovu, valdybos nariu.

Dovydas: Jūs, Ignai, kalbėjote apie buyoutą, įmonės akcijų išpirkimą iš esamų savininkų…

- Nes jiems niekas neskolina.

Inga: Galiu duoti kitą pavyzdį. Putokšnis per krizę padarė neteisingų investicijų, ir įmonė būtų bankrutavusi, bet nutiko taip, kad į ją nutarė investuoti LitCapital. Jis matė, kad įmonė turi galimybių, jei investuos į tam tikrą įrangą, plės rinkas, keis vadovybę.

Dovydas: Angelas neišperka įmonės, norėdamas palikti valdymo komandai pakankamai motyvacijos. Jis tikisi, kad verslo įkūrėjai, bent per pirmuosius trejus metus, iki pirmosios vadybos krizės, padarys viską, kad jų kūdikis išgyventų ir pastūmės verslą gerokai pirmyn. Gali atsitikti, kad po trejų – penkerių metų tie žmonės perdegs ir norės parduoti savo įmonės dalį. Reikės keisti valdymo komandą. Taip atsitinka.

Inga: Būna ir tokių pavyzdžių, kad pats vadovas išsiperka akcijas iš angelų. Tokiam tikslui net bankas gali jam paskolinti lėšų.

- Ar sutiktumėte, kad rizikos kapitalo rinkoje yra daugiau erdvės lošimui? Čia viskas greitai keičiasi, dalyvių daug, jų svoriai nevienodi, motyvai ir siekiai skiriasi. Svarbu pastebėti galimybę ir ja pasinaudoti. Norint suaktyvinti tokią rinką, žūtbūt reikia privilioti naujų lošėjų, tačiau ne visi linksta į lošimus, todėl rizikos kapitalo rinkos plėtrai ir ieškoma viešųjų struktūrų pagalbos.

Inga: Ir sutinku, ir nesutinku. Rizika investuojant į verslą yra panaši, ar jūs investuosite vienas asmeniškai, ar su fondu, ar per fondą. Plėsti rinką reikia dėl to, apie ką kalbėjome anksčiau: daugelis įmonių išbando visus finansavimo paieškos kelius ir negauna lėšų iš niekur kitur, kol į jas neinvestuoja rizikos kapitalo fondai. Šiandien mes turime virš trisdešimties tokių įmonių, kurioms gan neblogai sekasi. Taip, dalis jų investuotojams grąžos neatneš. Normalioje rinkoje silpniausi žūva. Tačiau likusios įdarbina žmones, vysto tam tikrus sektorius, moka mokesčius, jei norite skambių žodžių. Jų šiandien neturėtume, jei ta ekosistema nesivystytų.

- Koks yra tipiškas rizikos kapitalistas?

Dovydas: Dažniausia, tai – žmogus, kuris sėkmingai pardavė savo verslą ar jo dalį. Jis šiek tiek investuoja į saugias turto klases, bet jausdamas rizikos apetitą, jis nori toliau dalyvauti versle, tik iš kitos pozicijos.

Inga: Nebenori kasdien eiti į darbą, bet nori dirbti valdyboje, strategiškai vertinti komandą.

- Tai ką jam tuomet daryti?

Inga: Kreiptis į Arvydą Strumskį, papasakoti, kiek turi lėšų, kokį rizikos apetitą, į kokias sritis norėtų investuoti. Angelų fondas dažnai turi numatęs tris ar keturias įmones, kurioms neranda angelų. Jie net rengia tokius renginius, į kuriuos kviečia potencialius angelus, o įmonių vadovai pristato savo bendroves ir savo idėjas.

Dovydas: Investuotojui reikia apsispręsti, o jis nori. Jis gali investuoti vienas, su draugais greta fondo arba per fondą.

- Investavus į fondą, lieka laukti laiškų.

Inga: Taip, tuomet netenka rūpintis teisiniais dalykais. Pasirašote investicinę sutartį ir kas ketvirtį gaunate ataskaitą.

- Kokio dydžio yra fondų valdymo mokesčiai?

Inga: Įvairūs. Priklauso nuo to, kiek pelno uždirba investuotojai. Jei tik susigrąžina įdėtas lėšas, vienas tarifas, jei uždirba pirmąjį pelno lygį – kitas ir taip toliau.

- Pasakykite bent porą skaičių: minimumą ir maksimumą.

Dovydas: Yra du mokesčiai: sėkmės ir administravimo. Administracinis mokestis, priklausomai nuo fondo dydžio, gali būti nuo vieno iki penkių procentų nuo vertės, o sėkmės mokestis – nuo penkių iki dvidešimt penkių procentų nuo prieaugio.

- Warrenas Buffettas, atrodo, laimės milijoną dolerių iš lažybų, kurias sukirto 2007-aisiais su Protégé Partners, statydamas, kad rizikos fondų indeksas per dešimtį metų neaplenks paprasčiausio visiems prieinamo S&P 500. Taigi, investuotojai su rizikos apetitu uždirbo mažiau.

Inga: Tai dėl akumuliacijos. Yra labai skirtingų rinkos dalyvių, kai kurie nutempia vidurkį žemyn. Turime ir labai blogų, ir labai gerų fondų.

- Negaliu susilaikyti darsyk nepalyginęs šios srities su lošimo namais. Tikimybė uždirbti yra mažesnė, tačiau vilioja maža tikimybė išlošti daug. Reikia pasirinkti sėkmingą fondą, sėkmingą investiciją, kitaip rezultatas nuvils.

Dovydas: Lošimo namuose jūs rizikos nevaldote, o patyrę investuotojai sugeba atpažinti laiminčias komandas.

- Nevykę investicijos lieka nevykėliams, o patyrę investuotojai su gera uosle susižeria sėkmę. Gal tai panašu į sporto lažybas?

Dovydas: Tai panašiau į patį sportą, kad ir į bėgiojimą. Kuo daugiau treniruojiesi, tuo greičiau nubėgsi maratoną. Taip pat treniruojami ir investiciniai galvos raumenys.

Ačiū, lekiu treniruotis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje maratonolaukas 2016 m. gegužės 28 d.

Žilvinas Marcinkevičius / BFL / A.Ufarto nuotr.

Verslininkų grupė, vis dar populiariai vadinama „Vilniaus prekybos“ dešimtuku, kažkada susibūrė iš dviejų šeimų atžalų ir jų draugų. Dešimtuko sudėtis nuolat keitėsi, o dabar ir vienas pagrindinių veikėjų – Žilvinas Marcinkevičius pranešė pasitraukiantis. Jis parduoda su šia grupe siejamas akcijas. Jas įsigyja visiems grupės akcininkams priklausanti bendrovė „Bertona Holdings Limited“. Sandoris apima visas grupės įmones, kurių didžiausias investuotojas yra Nerijus Numavičius, ir turėtų būti užbaigtas iki šių metų balandžio vidurio.

Pateikiame Arūno BRAZAUSKO pernai rašytą straipsnį apie šią verslo grupę. Tarp turtingiausių Lietuvos asmenų patenka visas UAB „Vilniaus prekyba“ (VP) dabartinių savininkų septynetas: Nerijus Numavičius, Žilvinas Marcinkevičius, Mindaugas Marcinkevičius, Vladas Numavičius, Gintaras Marcinkevičius, Mindaugas Bagdonavičius, Ignas Staškevičius.

Kada jie visi paskutinį kartą sėdėjo prie vieno stalo, kokius sprendimus kartu aptarė ir priėmė? Tai klausimai ne vien iš vadybos, bet ir iš teisės srities. Nors šis bei tas prasimuša į viešumą, daugumą dalykų dengia konfidencialumo skraistė.

Rašant apie turtus ir jų savininkus sunku įsprausti tokias sąvokas kaip turtuolių nelygybė, jų tarpusavio socialinė atskirtis. Vis dėlto, kad ir kaip dėliotume buvusio dešimtuko pavardes, skaičiai yra skaičiai: 10 yra 10 kartų daugiau už 1. N.Numavičiaus valdomas turtas („Veido“ duomenimis, 1,1 mlrd. eurų) yra maždaug 9 kartus didesnis už M.Marcinkevičiaus, trečiojo turtingiausio VP savininko, turtus (140 mln. eurų).

Žinoma, patys savaime šie dalykai dar nėra priežastys, dėl kurių du akcininkai negalėtų spręsti ginčų derybomis.  Tačiau VP savininkai bendrauja tarp savęs ne vien telefono skambučiais, bet ir teismo ieškiniais.

Akcininkas, tačiau „netiesioginis“

Informacija apie  teisinį ginčą tarp VP ir jos akcininkų sąraše nurodyto M.Marcinkevičiaus gal suprantamesnė teisininkui, o skaitytojas temato šmėžuojančias pavardes ir juridinių asmenų pavadinimus, vargiai suprasdamas, kas yra ko savininkas.

VP, kaip teigia šios bendrovės tinklalapis, dabar yra holdingo bendrovė, per kitas subholdingo bendroves valdanti mažmeninės prekybos ir vaistinių tinklus Baltijos šalyse, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Akcininkai į šią bendrovę įnešė turimas įvairių kitų įmonių akcijas.

Š.m. gegužę sužinojome, anot VP formuluotės, kad buvęs VP dešimtuko narys M.Marcinkevičius stabdo prekybos centrų „Akropolis“ Lietuvoje ir užsienyje pardavimo sandorį, nes pats norėtų juos įsigyti. Konfliktas kilo dėl to, kad VP siekė perimti UAB „Akropolis LT“ valdančių įmonių akcijas iš jų savininkės – Maltoje registruotos bendrovės „Relvit LTD “.

Būdamas „Relvit“ akcininku M.Marcinkevičius iš VP pareikalavo esminės informacijos apie sandorį. Rapyros dūrius primenantys teisiniai veiksmai – sandorio stabdymas Maltos teismo sprendimu; maždaug 7,8 mln. eurų vertės M.Marcinkevičiaus turto areštas (tos pačios „Relvit“ iniciatyva pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė); galiausiai šios priemonės panaikinimas Lietuvos teisme –  į viešumą iškilusios ir dar nesibaigusios kovos tarp N.Numavičiaus ir M.Marcinkevičiaus epizodai.

Ginčo esmė: M.Marcinkevičius kaip „Relvit“ akcininkas reikalauja visos informacijos apie sandorį ir galbūt siekia, – tai VP atstovų versija, –  pirmumo teise įsigyti dalį „Akropolius“ valdančių įmonių akcijų, kurias  parduoda (faktiškai, perleidžia) „Relvit“.

VP valdybos narė Diana Dominienė žiniasklaidai yra sakiusi, kad M.Marcinkevičius nėra VP akcininkas, nors rašant šį straipsnį (2015 m. liepos 29 d.) VP tinklalapyje jis buvo nurodytas sąraše: „Akcininkai. Bendrovę netiesiogiai valdo šie fiziniai asmenys…“ – tinklalapio formuluotė, matyt, reikalauja gilesnės filologinės analizės.

Prieš dvejus metus „Veidas“ rašė: „Prekybos centrų tėvu Lietuvoje vadinamas Mindaugas Marcinkevičius šiandien gyvena ledo rituliu, Baltarusijoje plėtojamu prekybos tinklu ir yra vienas didžiausių investuotojų į nekilnojamąjį turtą.

Pravėrus „Mart Inn“ parduotuvės Babruiske, per 200 tūkst. gyventojų turinčiame Baltarusijos mieste prie Berezinos, duris apima keistokas jausmas. Viskas tarsi sava, matyta, lyg būtum Lietuvoje. Toks įspūdis susidaro ne be pagrindo – ši „Mart Inn“ parduotuvė atrodo tarsi baltarusiška „Maximos“ versija.“

Kaip M.Marcinkevičius, 2010 m. pasitraukęs iš UAB „Akropolis Group“ vadovo posto, tapo su N.Numavičiumi per teismus bendraujančiu asmeniu – skyrius iš neparašytos VP dešimtuko istorijos.

Be viso kito, šiuo metu  M.Marcinkevičiui kartu su partneriais priklauso investicijų bendrovės „Lords LB Asset Management“ fondo „Lords LB Baltic Fund III“ valdomos 10 parduotuvių Lietuvoje ir Latvijoje. Oficialiais duomenimis, M.Marcinkevičius valdo 15 proc. šio fondo akcijų.

Netiesiogiai valdantis

Pirmasis „netiesiogiai valdančių“ VP sąraše – N.Numavičius. Jis kol kas vienintelis lietuvis, patekęs į žurnalo „Forbes“ pasaulio turtuolių sąrašą. 2014 m., kai pirmąkart ten pasirodė jo pavardė, N.Numavičiaus turtas buvo įvertintas milijardu JAV dolerių. Tiek pat įvertintas ir šįmet.

Tas faktas, kad turtingiausias lietuvis, kuris 2015 m. sąraše užima 1741-ąją vietą, yra per 1681 poziciją ir 14,4 mlrd. dolerių atsilikęs nuo turtingiausio ruso Vladimiro Potanino (60-oji vieta „Forbes“ sąraše), teikia peno bent kelioms svarstymų temoms.

Turtiniai skirtumai tarp doleriais ar eurais sveriamų milijardierių  siekia dešimtis kartų (tiksliau, apie 80 kartų – tiek sąrašo pirmūnas Billas Gatesas turtingesnis už „minimalų“ milijardierių N.Numavičių su milijardu dolerių).

Turtas – palyginti nepastovus dalykas. 2015-aisiais N.Numavičius slinktelėjo 176 pozicijomis žemyn, palyginti su vieta 2014-ųjų sąraše – veikiausiai ne todėl, kad nuskurdo, o dėl to, kad, keičiantis akcijų kainoms, sąrašo milijardieriams jas perkant ir parduodant, kinta jų turto vertė, taip pat ir vieta sąraše.

„Forbes“ skelbia ir konkrečią dieną valdomą turtą – minėtasis V.Potaninas liepos 27 d. turėjo 13,4 mlrd. dolerių – 2 mlrd. mažiau nei sudarant sąrašą (rimčiausia pokyčių priežastis – akcijų kainų svyravimai).

Pasakymas, kad V.Potanino turtas nuo metų pradžios sumažėjo maždaug dviem nerijais numavičiais, skamba kaip pajuokavimas, juolab kad po dviejų dienų, liepos 29-ąją, V.Potaninas, „Forbes“ teigimu, turėjo 200 mln. dolerių daugiau. Pirmasis Lietuvoje 2015 m. būtų 85-as Rusijoje ir stotų greta Jelenos Baturinos, Maskvos eksmero Jurijaus Lužkovo žmonos.

N.Numavičiaus brolis, buvęs VP dešimtuko narys (būtasis laikas nekelia abejonių) Julius Numavičius, irgi pateko į „Forbes“ sąrašą – bet ne kaip turtuolis, o kaip asmuo, paminėtas N.Numavičiaus dosjė. Apie jaunesnįjį brolį  „Forbes“ rašo, kad jis siekia iš VP grupės prisiteisti 150 mln. dolerių. Jau keleri metai J.Numavičius su šeima gyvena JAV, yra investavęs į nekilnojamąjį turtą, medicininės įrangos gamybą, kitas veiklas.

Asmenų, kurie vienu ar kitu metu priklausė VP dešimtukui, jų šeimos narių vieni kitiems pateiktų ieškinių, taikos susitarimų sąrašas – VP dešimtuko istorijos priedėlis. Tokį sąrašą, matyt, dar ilgokai teks nuolat atnaujinti. Kitas priedėlis būtų schema, kurioje pavaizduotos legaliai įsteigtos, teisėtai veikiančios, tačiau iš esmės fiktyvios bendrovės, aplipusios N.Numavičiaus kontroliuojamą VP.

Komentuodami M.Marcinkevičiaus ir N.Numavičiaus ginčą VP atstovai išsakė tokią nuomonę:  įvykdžius sandorį „Akropolio“ grupės įmonių valdymas „iš Maltos persikeltų į Lietuvą“. Tai skamba kiek naivokai – reikėtų svaresnių įrodymų, kad „persikėlimas“ nereiškia tik neišvaizdžios lentelės nukabinimo nuo kokių nors durų Maltoje. Žiniasklaidai būtų smalsu pamatyti ir tą personalą, kuris „Akropolius“ valdo „iš Maltos“ – tikintis, kad tai nėra vien namo sargas.

Draugų sėkmės istorija

Ne kartą žiniasklaidoje viešintos VP ir jos savininkų istorijos sudurstytos iš privalomai skelbiamos dalykinės informacijos, pranešimų spaudai, labai šykščių VP narių pasisakymų ir juos pažįstančių žmonių vertinimų. Informaciją tenka rankioti po trupinį, kadangi, „Veido“ šaltinių teigimu, VP dešimtuką saistė žodinis susitarimas minimaliai bendrauti su žiniasklaida.

Žvelgiant iš laiko ir vertybinės distancijos tai atrodo  būdinga sėkmės istorija, kurios herojai – giminystės ir draugystės saitais susiję žmonės.

Esamų  ir buvusių VP akcininkų kelias į verslo aukštumas bei platumas prasidėjo 1992 m.  anaiptol ne šiltnamio sąlygomis.  Visi jie buvo tuomečio Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai – N.Numavičius, I.Staškevičius, jo draugai broliai Ž. Ir G.Marcinkevičiai. Prie draugų jungėsi kiti broliai: J. ir V. Numavičiai, M.Marcinkevičius, ir draugai – M.Bagdovavičius, Renatas Vaitkevičius.

Tai buvo 9 jaunų vyrų kompanija visomis šio žodžio prasmėmis: draugai, giminės, o drauge ir verslininkai. Iš pradžių draugai vertėsi prekyba nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir kitomis veiklomis.

VP mažmeninės prekybos imperija prasidėjo nuo 1992 m. įsigytos buvusios alkoholio parduotuvės Vilniuje, kurios nepavykus parduoti kaip nekilnojamojo turto, teko tęsti jos veiklą ir tokiu būdu susikurti starto aikštelę prekybos tinklui – 1994 m. šis jungė jau 7 parduotuves.

Itin sėkmingas privatizuotų cukraus fabrikų perpardavimas atnešė VP per 100 mln. Lt. 1995  m. nusipirkusi Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio, Pavenčių cukraus fabrikus, VP 1998 m. juos pardavė danų „Danisco Sugar“. Sandoris tada vyko akylai stebint Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei, su kuria danų bendrovė siejo lūkesčius monopolizuoti šalies cukraus rinką. Lūkesčiai nepasiteisino dėl vyriausybių kaitos.

Pelnus atnešę „Vilniaus paukštyno“, „Birštono mineralinių vandenų“, Vilniaus mėsos kombinato, „Vilniaus duonos“ akcijų pirkimo ir pardavimo sandoriai generavo kapitalą, kurį bendrovė nukreipė į mažmeninės prekybos tinklo plėtrą.

Elektra gali nutrenkti

VP savininkai yra patyrę kelias viešųjų ryšių krizes. 2002 m. bendrovė „VP Market“ pasinaudojo PVM įstatymo lengvata, numatančia, jog uždaroji akcinė bendrovė gali susigrąžinti dalį PVM, jeigu tarp jos savininkų yra neįgaliųjų organizacijų. 2002 m. birželį „VP Market“ įsigijo nekilnojamojo turto už 600 mln. litų iš bendrovės „Optimali investicija“, kurios visos akcijos priklausė visuomeninei neįgaliųjų organizacijai „Spindulys“.

2003 m. Finansų ministerija, tuomet vadovaujama dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės, pritarė, kad „VP Market“ būtų grąžinta 76,2 mln. Lt PVM. Neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ išnyko taip pat greitai, kaip ir susikūrė. PVM grąžinimo istorija sukėlė šurmulį ir tapo akstinu Finansų ministerijai reikalauti, kad būtų panaikintos tokius dalykus leidžiančios PVM įstatymo lengvatos – ką Seimas ir padarė.

2002 m. VP panaudojo savo cukriniu laikotarpiu išbandytą modelį. 1998 m. VP valdytuose  fabrikuose „Kėdainių cukrus“, „Panevėžio cukrus“ buvo įdarbinta neįgaliųjų. Tai davė teisėtą pagrindą mokėti valstybei 44,5 mln. litų mažiau PVM.

Dešimtys milijonų litų, kuriuos VP akcininkai uždirbo iš šios lengvatos, blanksta prieš šimtus milijonų, atitekusių jiems po to, kai 2003 m. pabaigoje privatizavo „Vakarų skirstomuosius tinklus“ (VST). Šie skirstė ir tiekė elektrą Kauno, Šiaulių, bei Klaipėdos regionuose, aptarnaudami per 600 tūkst. klientų.

VP akcininkams priklausanti „NDX energija“ įsigijo VST akcijų už maždaug 700 mln. Lt (77 proc. nupirkta iš valstybės, dalis – iš smulkiųjų akcininkų).

Šie pinigai grįžo VP keliais etapais. 2004 m. pabaigoje VST sumažino įstatinį kapitalą beveik 10 kartų: nuo 405,262 mln. iki 3,718 mln. Lt. Skirtumas – 401,544 mln. Lt išmokėtas akcininkams, kurie dalį gautų dividendų panaudojo dengti paskoloms, paimtoms VST akcijoms įsigyti. 2005–2007 m. VST mokėjo dividendus „NDX energijai“, ir ši susigrąžino tai, ką išleido, pirkdama VST.

VP savininkų devynetas kartu su VST gavo ir dešimtąjį narį – Darių Nedzinską, kuris privatizavus VST tapo šios kompanijos valdybos pirmininku. 2007 m. jis įsiliejo į VP grupės akcininkų gretas.

2006 m. Valstybės kontrolės išvada – VST privatizuoti netinkamai. 2007-aisiais abejonę išreiškė ir Europos Komisija.

Viešosios erdvės audros, sukeltos VST privatizavimo, nesustabdė VP. Buvo žengtas įspūdingas, kartu ir lemtingas žingsnis: 2008 m. gegužę įsteigta bendrovė LEO LT (Lietuvos elektros organizacija) , kurios 38,3 proc. akcijų priklausė  „NDX energijai“, 61,7 proc. – valstybei. LEO LT (taigi VP dešimtukas) deklaravo siekį bendromis valstybės ir privataus verslo pastangomis pastatyti naują atominę elektrinę. Nepaisant akivaizdžios Algirdo Brazausko Vyriausybės ir Seimo socialdemokratų paramos LEO LT, jungtinėmis Seimo opozicijos ir visuomenininkų bei kai kurių verslo grupių pastangomis ši kompanija buvo, vaizdžiai kalbant, išstumta iš žaidimo ir statybų aikštelės. Procesą pagreitino tai, kad po 2008 m. rinkimų Seime buvo daugiau LEO LT oponentų – juolab Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje.

2009 m. rugsėjo 4 d. Seimo dauguma balsavo už LEO LT bendrovės likvidavimą. Tų pat metų gruodį Energetikos ministerija ir „NDX energija“ pasirašė sutartį dėl pastarosios pasitraukimo iš LEO LT.  Buvo pasirašytas restitucinis susitarimas, kuriuo valstybei sugrąžinamos visos „NDX energijos“ turėtos VST akcijos, o „NDX energija“ atgavo į LEO LT įstatinį kapitalą įdėtą įnašą – 680 mln. Lt.

„Bent mano asmeniniu įsitikinimu, tai iš tikrųjų yra visiška nesėkmė. Šis projektas nedavė jokios naudos, tik daug žalos. Mes patys, matyt, dar ilgai analizuosime, kodėl taip įvyko ir ką galėjome padaryti kitaip“, – LEO LT byrėjimo metu sakė dažnai žiniasklaidoje šmėžuojantis VP dešimtuko balsas ir veidas I.Staškevičius.

Ir dabar internete galima surasti veikiantį  „NDX energija“ tinklalapį (http://ndxenergija.lt/) su trumpa informacija: „Bendrovės savininkai – Lietuvos Respublikos piliečiai. Bendrovėje dirba trys darbuotojai.“  Kaip ir „NDX energija“, tuo pačiu adresu Vilniaus Ozo g. registruota bendrovė NDX. Ji prisistato: „NDX, UAB yra holdingo bendrovė, valdanti ir plėtojanti įmones, užsiimančias suaugusių žmonių, kūdikių maisto bei gyvūnų maisto gamybos ir prekybos verslais. NDX grupės vykdomų verslų geografija apima Švediją, Lenkiją, Čekiją, Baltarusiją, Lietuvą, Slovakiją ir kitas Europos bei Azijos šalis“ (http://www.ndx.lt/).

Už lakoniško prisistatymo – iš valstybės už faktiškai nacionalizuoto VST pinigų kelias: 680 mln. Lt buvo investuoti Lenkijoje perkant maisto produktų gamintojų „Mieszko“, „Mispol“ akcijų. Be to, „NDX energija“ valdė Lietuvos ir Lenkijos kelių bei tiltų tiesybos įmonių grupės „Tiltra Group“  akcijų.

Susitelkti ar išsiskirstyti?

Esama nuomonės, kad būtent LEO LT žlugimas paskatino VP dešimtuko byrėjimą. Dešimtukui artimesni šaltiniai tikina, kad į LEO LT VP akcininkai žiūrėjo kaip į vieną iš daugelio projektų, o trinties tarp akcininkų priežastys susijusios su N.Numavičiaus pasipriešinimu kai kurių akcininkų siekiui pasiimti savo dalis ir plėtoti nuosavus verslus. Vis dėlto „Veido“ kalbinti šaltiniai pripažįsta, kad LEO LT laikotarpis buvęs ypač psichologiškai nelengvas dešimtuko šeimų nariams. Mat į visuomenės dėmesio centrą patekusias žmonas, gyvenimo drauges, vaikus irgi saistė šeiminis įsipareigojimas teikti apie save kuo mažiau informacijos.

Be minėto J.Numavičiaus, dešimtuko sąraše neliko nuo pat pradžių jame buvusio R.Vaitkevičiaus, kuris 2011 m. pardavė turėtas VP akcijas. Po LEO LT likvidavimo greitai kitomis veiklomis užsiėmė ir D.Nedzinskas.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Kuri perskaityta knyga jums davė daugiausia naudos?“- dažnokai klausia žmonės. Ypač jaunesni. Nuostabus klausimas. Tiesus, atviras, tiesiog į šimtuką. Išgirsti atsakymą, perskaitai vieną knygą ir sėdi ramus, sukaupęs maksimumą naudos.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas.blogspot.lt

Į kiekvieną klausimą norint galima atsakyti dorai ir be patyčių. Daugiausia naudos man davė perskaityta knyga, kurią pats parašiau. Argi svarbu, kuri? Čia mano reikalai, o jums svarbus tik rašymo ir skaitymo metodas. Parašykite ir perskaitykite savo knygą, iškart įsitikinsite.

Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“.

Pašnekovo akyse pastebiu abejonę, kai sakau, kad daugiausia esu išmokęs iš grožinės literatūros. Nebūtinai iš tos, kurią vertė skaityti mokykloje.  S.Bellow, J. M.Coetzee, W.Faulkner, S.Lewis, G.Marquez, H.Pinter, O.Pamuk, M. Vargas Llosa pastarąjį dešimtmetį sėkmingai lavino mano mąstymą ir vaizduotę nuotoliniu būdu, daugelis – jau iš anapus. Kiekvienas gali pasirinkti šiuos aukščiausio lygio profesorius, pelniusius Nobelio Literatūros premijas.

Romanai ir eilėraščiai brandaus amžiaus studentą ugdo labiau, nei vartotojams skirtos instrukcijos, kurių pavadinimai prasideda žodžiu „Kaip“. Tai anaiptol nereiškia, kad niekinu negrožines knygas. Ką tik perskaičiau „Draugą Ž“. Ką ten perskaičiau – tiesiog prarijau! Svarbiausia, tai – kokybiškai sukaltas pasakojimas, o kai skaitant neužknisa „kaip“, maloniau mąstyti apie „ką“. Apie Rusijos žvalgą, pradėjusį karjerą sovietmečiu, prie Jurijaus Andropovo, ir tapusį pagrindiniu rezidentu Otavoje, o paskui – ir Niujorke. Knyga angliškai išleista 2007-aisiais, bet naftalinu netrenkia. Išsamiai aprašytos praėjusio amžiaus pabaigos rusų šnipų veiklos peripetijos. Mėgėjai gali jas palyginti su senesniais laikais, apdainuotais V.Suvorovo „Akvariume“. Reportažų iš šiuo metu vykstančių specialiųjų tarnybų dvikovų ir mūšių teks luktelėti.

Segejus Tretjakovas, išdavęs savo šalį bei tarnybą ir pasisiūlęs amerikiečiams, lietuviškojo savo nuotykių vertimo nesulaukė. Jis mirė, kaip teigia laisvoji enciklopedija, Floridoje, 2010-aisiais. Maskvos siųstų žudikų kerštas? JAV tarnybos tai neigia. Anot Wikipedijos, buvusio dvigubo agento mirtį galėjo lemti net trys priežastys: infarktas, žarnyno auglys ir užspringimas mėsos kąsniu. Pernai pas mus pasirodžiusio „Draugo Ž“ leidėjai galėjo atskleisti šią aplinkybę anotacijoje ar įvade, bet to nepadarė, gal nenorėdami sumauti saldaus happyend’o.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą.

Pulicerio premijos laureatas Pete Earley knygoje mėgina nagrinėti herojaus motyvaciją, tiek pasirenkant KGB užsienio žvalgybos agento kelią, tiek jo atsisakant. Gaila, autorius nepasikalbėjo su Povilu Rakštiku. Legendinis treneris, ko gero, nebūtų linkęs pasakoti apie faktus ir asmenis, bet jo prisiminimai iš GRU laikų ir įžvalgos apie lemtingus moralinius sprendimus pranoktų propagandistų nudailintus „Draugo Ž“ išvedžiojimus.

Ši knyga pravers mūsų diplomatams, politikams ir nevyriausybininkams, kad buvę Draugo Ž. sėbrai nevyniotų jų aplink pirštą bent jau lygiai taip pat, kaip vystė daugelį veikėjų iš įvairiausių valstybių. Autorius demaskuoja Strobe Talbot‘ą (už naivumą), Kofi Annan‘ą (už korupciją), porą Vidurio Azijos ambasadorių (už šnipinėjimą Rusijai) ir išjuokia daugelį kitų pareigūnų, pakliuvusių į Maskvos pinkles.

Rašytojo pajuoką pelnė ir velionis Carl Sagan. Už tai, kad patikėjo sovietų propagandiniu triuku apie Branduolinę žiemą. KGB sugalvotą terminą pasigavo ne tik kovotojai už taiką, protestavę prieš JAV gynybos planus, bet ir mokslininkai, iš kurių bene žymiausias buvo amerikiečių astrofizikas, mano mėgstamo „Demonų apsėsto pasaulio“, „Kontakto“ ir kitų bestselerių autorius. C.Sagan nebuvo kvailys. Mokslinės fantastikos dievas I.Asimov pavadino jį vienu iš dviejų už save patį protingesnių asmenų. Kas antrasis? Marvin Minsky, dirbtinio intelekto teoretikas. Jo knyga „The Society of Mind“ (“Proto visuomenė”) – vienas įspūdingiausių asmeninių pastarųjų metų negrožinių atradimų.

Taip nuo vienos knygos keliaudamas prie kitos, aptikau John‘ą Brockman‘ą ir jo „This Idea Must Die“ („Šiai idėjai jau galas“) – teorijų ir stereotipų, įvairių autoritetų nuomone nusipelniusių atsidurti istorijos savartyne, sąrašą. Mokslininkai ir mąstytojai siūlo atsisakyti vis dar populiarių fizikos, medicinos, sociologijos ir kitų sričių dogmų. Keli šimtai įkvepiančių esė!  Daugelyje liaupsinamas tas pats M.Minsky, o vieno skyriaus autorius, švedas Max Tegmark pats parašė kitą originalų veikalą „Our Mathematical Universe“ („Mūsų matematinė visata“). Jį skaitydamas naujai susipažinau su šiuolaikinėmis visatos teorijomis, neišsisukdamas nuo minčių apie laiko tėkmę (ar tai – ne fizikos reiškinys, o tik sąmonės gaminys?), kosmologiją (ar viskas tėra tikimybė?) ir gyvybės esmę (ar ji – tik inžinierijos uždavinys?). Užvertęs tokią knygą, kaskart kiek kitaip pažvelgdavau į savo rytdienos darbotvarkę.

H.Kissingeris, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž.

Vėl grįžęs į Žemę, skaičiau C.Hitchens‘ą. Kiekvienam verslininkui, svarstančiam apie nuosavą turto valdymo bendrovę Kipre, vertėtų susipažinti su išsamia tos salos padalijimo istorijos studija „Cyprus. Hostage to History“ („Kipras. Istorijos įkaitė“). Autorius kruopščiai ir emocingai nagrinėja įvykius, kurie XX amžiuje atnešė daug skausmo kipriečiams ir nulėmė dabartinę jų padėtį. C.Hitchens esminę kaltę dėl vieningo Kipro žlugimo verčia Vakarų vyriausybėms, o ypač buvusiam JAV Valstybės sekretoriui, Nobelio Taikos premijos laureatui H.Kissinger‘iui, kuris per savo šalies žvalgybas niekšiškai prekiavo įtaka su Graikijos perversmininkais ir Turkijos vanagais.

H.Kissingeris, beje, išvengė rusų kabliuko Niujorke, kaip prisimena Draugas Ž. Ne tiek dėl patirties ar uoslės, kiek dėl kosminių savo konsultacijų įkainių, pribloškusių pas jį į priėmimą užsirašiusį Kremliaus agentą. Net šėtono biudžetas turi ribas.

Brangios technologijos suteikia pranašumo, bet kadrai specialiosioms tarnyboms dar svarbesni už finansus. Joms galėtų praversti bendradarbiai, turintys „Itin jautraus asmens“ savybių. Pastarojoje knygoje Elaine Aron gražiai pabrėžia, kad mainais už savo ypatingą jautrumą, tokie žmonės pelno su juo susijusį pranašumą prieš emociškai bukesnius kolegas. Organizacijai svarbu jautriuosius laiku pastebėti ir pagloboti. Nepotizmo nualinta Rusijos žvalgyba tuo neužsiima, veikiau pasitelkdama tradicinę diedovščinos metodiką. Vis dėlto ruskių nurašyti negalima, tikina „Draugo Ž“ kūrėjai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

Lietuviškiems negrožiniams veikalams dažniausia pritrūksta kaip tik talentingo pasakojimo grožio. Tačiau ne viskas skendi tamsybėse. Atsiplėšęs nuo kasdienių darbų, naudingai pasklaidau G.Drukteinio „Prekių ženklus: 50 verslo lyderių” arba antrąją dalį – tiek pat “Sėkmės istorijų“. Maloniai nustebino ir abu „Evangelijos pagal A.Užkalnį“ tomai. Šie autoriai gali kiek nori dangstytis įvairiausiomis kaukėmis, trolindami internete ar pliaukšdami niekus eteryje ir svaigindamiesi publikos įtūžiu, tačiau prisėdę prie dalykiško plunksnagraužio amato, jį atlieka meistriškai.

Kai gražu, tai ir įdomu. O kas įdomu, tas ir naudinga.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje I.Staškevičiaus svetainėje maratonolaukas.blogspot.lt 2016 m. sausio 17 d.

BFL / V.Skaraičio nuotr.

Ignas Staškevičius, maratonolaukas.blogspot.lt

„Ko čia aikčiojat? Nieko ypatinga, vien savanaudiškas apskaičiavimas“,- sakydavau. Žmogui, susirūpinusiam sveikata ir užsimojusiam kuo ilgiau pratempti savo varganą būtį, tie trys žingsniai yra bene vienintelis racionalus metodas, pagrįstas naujaisiais britų mokslininkų tyrimais. Visa kita – placebas, tikėjimo dalykai.

Negražu meluoti. Už rūkalų paauglystėje taip ir neužkibau, bėgioti įnikau dar praeitame amžiuje, o cukraus dozę sumažinau užpernai. Nebeliko pagundų, į kurias būčiau galėjęs nusitaikyti 2015-aisiais. Mesti lošti kazino, liautis žiūrėjus porno ir nebegerti alkoholio? Ačiū, ne!

Ketvirtadienio rytais jausdavausi lengvesnis – mažiau kimšti ir svaigintis dar niekam nepakenkė.

Pasižadėjau paisyti griežtesnių apribojimų trečiadieniais: valgyti tik kartą ir tik vegetariškai, apsieiti be alkoholio ir vengti kitų žemiškų malonumų. Laikytis režimo vidury darbo savaitės trukdė tik du dalykai: nekaltas užmaršumas, kai kukliai papusryčiavęs prisimindavau, kad šiandien – pasninkas, ir vidinis advokatas, pasišovęs įrodyti, kad silpnas alus – tai ne alkoholis, pietūs gali trukti nuo dešimtos iki šeštos, o gimtadieniai ir kitos didžiosios šventės nelaikytini trečiadieniais. Užtat ketvirtadienio rytais jausdavausi lengvesnis – mažiau kimšti ir svaigintis dar niekam nepakenkė. Ypač džiugino nekaltų tokio užmojo aukų supratingumas: draugai, pakeleiviai ir verslo kolegos nė karto nemėgino spustelėti įžadų laužymo link. Per vieną verslo vakarienę Lenkijoje šeimininkas liūdnai palingavo galva: „Teisingai nusprendei. Štai, aną savaitę palaidojom draugą. Kepenų cirozė… O rodos, nebuvo girtuoklis, tik kas vakarą susiversdavo porą bokalų alaus.“

Pamėginkite griežtai laikytis ramadano taisyklių arba Dešimties Įsakymų. Vidinio prokuroro sankcijų neišvengsite.

Neseniai sutikau bičiulį, mojuojantį kvietimu į ajahuaskos ceremoniją, kurioje drąsuoliai, prižiūrimi Amazonijos šamanų, gers autentiškus haliucinogenus. Prieš pasimatant su Didžiąja Motina, privalu pagyventi absoliučiai skaisčiai, blaiviai ir žaliavalgiškai. Porą savaičių asketiško pasirengimo atlaikęs bohemos liūtas džiūgavo niekada anksčiau nesijautęs toks pajėgus fiziškai ir psichiškai. Akivaizdi ritualo nauda: paklydėlis sūnus dar nesusitiko su La Madre, o jau mėgaujasi jos palaiminimu.

Tolstant į dvasines lankas, iššūkiai sunkėja. Pamėginkite griežtai laikytis ramadano taisyklių arba Dešimties Įsakymų, nesvarbu, pagal Senąjį ar Naująjį Testamentą. Vidinio prokuroro sankcijų neišvengsite. Prievolės ciesoriui ne tokios baisios, net prisiekę Respublikai Seimo nariai ištveria. Apkaltos pragarus patiria retas išrinktasis, tačiau net dievoti parlamentarai meta Aukščiausiojo akivaizdoje suviliotus sutuoktinius. Vidiniai advokatai turi apsčiai vargo, įrodinėdami vidiniams budeliams seimūnų neliečiamybės privilegijas ir diplomatinio paso galias, smunkant pro Dangaus vartus.

Etika smagiai veža, ypač ją supaprastinus į vartojimo ypatumus. Kažkas ištyrė paieškos sistemose dažniausia renkamus žodžių junginius, su kuriais amerikiečiai naršo ieškodami informacijos apie dietas. Paaiškėjo, kad Rytinė pakrantė ir Kalifornija (elitas, intelektualai, valdžiažmogiai) domisi veganizmu, o likusi populiacija (runkeliai, kaubojai, nevisžmogiai) – patiekalais be glitimo. Prieš dvidešimtį metų aiškios segmentacijos nebuvo: visi nardė įvairiausių mitybos sistemų jūroje.

Žaliavalgystė plinta remiama tokių įžymybių kaip Styvas Džobsas ar Marius Jovaiša. Vis dažniau sutiksi tyrumo idėjų svaiginamą individą, pasišovusį nevartoti velnio lašų ir nevalgyti gyvūnų. Lengva pažadėti, sunku tesėti. Toks ryžtas – bilietas į aukštuomenę. Kol rūpiniesi vien kūniškąja skrandžio bei žarnyno gerove, saugodamas organizmą nuo kviečių baltymų, sacharidų ir pesticidų, nesitikėk nei visuomeninio išganymo, nei Metų žmogaus titulo.

Nesiduoti gundomam nelabųjų yra gera pradžia, tačiau dauguma įžadų skelbia vien neveikimą, vengiant ką nors vartoti ar susilaikant nuo piktų kėslų. Tai gal kitąmet pagaliau pasiryžus ką nors nuveikti?

Štai kuklus sąrašėlis:

-         Nubėgti 2016 km (numinti dviračiu 20160 km, nuplaukti 216 km);

-          Perskaityti 12 knygų ir jas padovanoti;

-          Sukurti 25 000 eurų vidaus produkto;

-          Pasodinti medį ir renovuoti namą;

-          Iššauti septyniolika informacinių salvių priešo pusėn;

-          Penkiskart pavaišinti vakariene pabėgėlių šeimą.

Įžadėjai – patiešijai!

Straipsnis pirmą kartą publikuotas asmeninėje I.Staškevičiaus svetainėje maratonolaukas.blogspot.lt 2015 m. gruodžio 29 d.