Lietuvos horizonte grėsmingai kaupiantis aukštų šildymo kainų debesims, dėmesys natūraliai krypsta į sprendimus galinčius palengvinti energetinės krizės naštą. Vienas jų – stagnuojantis renovacijos procesas. Apie renovacijos teikiamą naudą kalbamės su technikos mokslų daktaru, mokslininku ir nepriklausomu statinių bei jų projektų ekspertu, o taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto vyresniuoju mokslo darbuotoju Česlovu Ignatavičiumi.

Kodėl reikėtų modernizuoti būstą?

Visų pirmą, reikia suprasti, kad daugumos mūsų daugiabučių apdaila yra sudūlėjusi, o sienos jau nebe tokios sandarios. Jose susidaro plyšiai, kuriuose kaupiasi teršalai ir drėgmė. Kaip žinome, vandens šilumos laidumas yra net 25 kartus didesnis nei oro. Tad akivaizdu, kad drėgna ir kupina teršalų siena praleidžia kur kas daugiau šilumos.

Na, o žvelgiant iš šilumos energijos suvartojimo pusės, esu įsitikinęs, jog pinigai išleidžiami pastatų šildymui išmetami į balą. Akivaizdu, jog šiuo metu susiklosčiusi paradoksali situacija, kai mes patalpas kaitiname, o šiluma išeina lauk pro skylėtus namų fasadus. Tuo tarpu pinigai išleisti pastatų šiltinimui, skirtingai nei šildymui niekur nedingsta, o veikiau virsta nekilnojamuoju turtu. Paprasta aritmetika – sutaupyta šilumos energija, lygi sutaupytiems pinigams mūsų kišenėse.

Tad dėl pastatų modernizavimo neturėtų niekam kilti jokių abejonių. Tie, kas teigia, kad neverta modernizuoti ir šiltinti namų, atlieka labai nekorektiška darbą. Kartais girdžiu, kai solidūs žmonės sako, jog nereikia namų šiltinti, renovuoti. Tai jiems turiu pavyzdį, kurį dažnai pateikiu ir savo studentams: jeigu aš pirkčiau vandenį ir laikyčiau jį kiaurame inde, tai mažų mažiausiai mane palaikytų nevisai pilno proto. Tas pats principas galioja ir namų šildymui. Mes brangiai perkam šilumos energija, skundžiamės, jog jos kaina nuolat auga, o patys šilumą išleidžiam per kiaurus pastatus. Ir dar įsigudriname teigti, kad nereikia pastatų sandarinti!

Todėl aš visus žmones kviečiu nebijoti modernizacijos, nes tai tiesioginis mūsų visų lėšų taupymas. Dar daugiau, renovuodami pastatą mes jį gražinam, apšiltinam, mažinam šilumos energijos suvartojimą bei padidinam pastato eksploatacijos trukmę. Už tai, kad savo vaikams ir anūkams paliksime ne griuvėsius, o šiltus, modernius bei jaukius namus, jie mums tik padėkos.

Kiek galima sutaupyti modernizavus būstą?

Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Vienuose pastatuose gaunamas didesnis šilumos taupymo efektas, o kituose mažesnis. Jeigu žvelgtume į dabartinius mūsų norminius dokumentus, tai galiu pasakyti, kad išorinių sienų šilumos izoliacija po modernizacijos turi būti apie 4-5 kartus geresnė nei prieš renovaciją. Žinoma, ne visada pasiseka pastatus taip gerai izoliuoti. Tam yra įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kartais apšiltinimas nėra sandarus arba šilumos izoliacija neglaudžiai pritvirtinama prie šiltinamos sienos. Dėl to šiluma ieško izoliacinėje sistemoje tarpų, pro kuriuos iškeliauja lauk, tad natūralu, kad ir apšiltinimo efektyvumas mažėja.

Kitą vertus labai svarbu pasirinkti tinkamas termoizoliacines medžiagas. Noriu pasidžiaugti Lietuviškų statybinių medžiagų kokybe, o ypač galėčiau pagirti polistireninį putplastį. Ši apšiltinimo medžiaga buvo išrasta Vokietijoje, o ją sudaro net 98 procentai oro porų. Kaip turbūt daugelis žino, oras pasižymi puikiomis termoizoliacinėmis savybėmis. Ne veltui toje pačioje Vokietijoje net apie 80 procentų namų yra apšiltinami polistireniniu putpasčiu. Vokietijoje yra atliktas ne vienas tyrimas, po kurio paaiškėjo, kad į šią termoizoliacinę medžiagą neprasiskverbia vanduo, teršalai, jos neprapučia vėjas. Jeigu polistireninis putplastis yra tinkamai apsaugotas nuo ultravioletinių spindulių, jis tampa ilgaamže termoizoliacine medžiaga bei išsaugo savo gerąsias savybes be didesnių pakitimų apie penkiasdešimt metų. Tad naudojant polisterenį putplastį galima įrengti labai sandarią šiltinimo sistemą, kuri bus ne tik efektyvi, bet ir sąlyginai pigi, nes gaminama Lietuvoje.

Siūlote rinktis prekę lietuvišką?

Žinoma, juk Lietuvos gamintojai suinteresuoti tiekti kokybiškas prekes vidaus rinkai. Jie tikrai neleis sau Lietuvos žmonėms pateikti blogą prekę, nes nuo to priklauso jų egzistavimas, plėtra ir t.t. O taip pat, tai patogu patiems žmonės, nes pasitaikius brokuotai ar turinčiai defektų prekei, visada galima greičiau ir paprasčiau išspręsti kilusius nesklandumus. Matau daugybę privalumų, nors yra ir nerimą keliančių veiksnių…

Galite pakomentuoti plačiau?

Reikia suprasti, jog galima nusipirkti labai gerą ir kokybišką termoizoliacinę medžiagą, tačiau ar renovacija bus efektyvi labai daug priklauso ir nuo rangovo. Esu įsitikinęs, kad šiltinimą, renovaciją ir kitus statybos darbus turi atlikti tik kvalifikuoti specialistai, kurie privalo turėt specialius kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus ir vadovautis gamintojo pateikiamomis taisyklėmis. Juk negalima sėsti už automobilio vairo neturint vairuotojo pažymėjimo. Tokie patys principai turi galioti ir statybose. Tačiau kartais į modernizaciją yra žiūrima labai atmestinai.

Keistai atrodo ir skelbiami pigiausios kainos konkursai namų modernizavimui. Suprantu, kad žmonės neturi daug pinigų ir ieško pigesnių būdų pastatų renovacijai, tačiau reikia sprendimus daryti atsakingai. Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad šykštus moka du kartus. Juk neretai nutinka taip, kad besivaikant pigiausių kainų pasirenkama abejotinos kokybės prekė, kuri kaip taisyklė importuota iš mūsų kaimynų pietvakariuose.

Man vienas ūkininkas yra pateikęs, tokį pavyzdį: kas būtų, jei pasiūlytų pirkti karvę už mažiausią kainą? Juk ji tikrai nebūtų pieningiausia, o veikiau pasenus ir bergždžia. Jei moki mažiausią kainą, tai neabejotinai gausi pačią prasčiausią karvę. Tai kodėl taikome absurdiškus pigiausios kainos principus modernizacijai, kurios pasekmes jausime dar 50 metų?

Pašnekovą kalbino Ernestas Ramonas