Nė trisdešimties nesulaukęs Paulius Ignatavičius  pristatė spektaklį „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus mažajame teatre, o jo režisuotą spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“  galima žiūrėti nacionaliniame dramos teatre.

Premjerai besirengiantis režisierius P.Ignatavičius velykinių laisvadienių prisipažįsta turėsiantis nedaug: „Šeimoms skirsime sekmadienį, o šeštadienį ir pirmadienį vyks repeticijos. Nieko baisaus – Tarptautinę teatro dieną taip pat pasitikome dirbdami, nes per likusią savaitę daug dalykų spektaklyje dar būtina atrasti“, – tvirtina dėl sutrumpėjusių švenčių pernelyg neišgyvenantis režisierius.

Iš fizikos – į teatrą

Paulius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinis, pagal mainų programą brandos atestatą (ne bet kokį, o su puikiais žinių įvertinimais) gavęs Vokietijoje. Kadangi besimokydamas paskutinėse klasėse rimtai susidomėjo teatru ir kinu, svečioje šalyje mėgino likti studijuoti vaidybos arba kino režisūros, tačiau po kelių sėkmingai išlaikytų stojamųjų turų jaunuoliui buvo patarta pirmiau sukaupti gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą nešti dokumentus Muzikos ir teatro akademijon buvo per vėlu, todėl Vilniaus universitete Paulius pradėjo studijuoti fiziką. Bet po trijų dienų išgirdo, kad Rimas Tuminas skelbia papildomą priėmimą į savo renkamą režisūros kursą.
„Taigi fiziku buvau neilgai. Tada iš viso nemąsčiau apie tai, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Nors tikslieji mokslai sekėsi lengvai, teatras teikia daugiau progų laisvai mąstyti, tyrinėti tokius vidinius žmogaus užkaborius, kurių šiaip gyvenime gal ir nepažintum. Tai įrankis suvokti save ir pasaulį. Fizika analizuoja, kaip ir kas realiame pasaulyje vyksta, o teatras mėgina atsakyti į klausimą „kodėl“. Tai egzistencinės prasmės klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Asmenybė atsiskleidžia svajonėse

P.Ignatavičiaus kurso draugas Artūras Areima neslepia savo simpatijų vokiečių teatrui. Ko gero, Vokietijoje gyvenusiam Pauliui taip pat nepavyko išvengti tenykščių tradicijų įtakos. „Tiesą sakant, mokyklą baigiau ne didmiestyje, o kurortiniame Šventojo Blažiejaus miestelyje netoli sienos su Šveicarija ir Prancūzija. Kelis kartus lankėmės Štutgarto teatruose, tačiau artimesnio sąlyčio anuomet nebuvo. Tik studijų metais kelis kartus važiavom į Berlyną, susipažinome su Alberto Ostermaierio pastatymais, lankėmės „Schaubuhne“ ir „Deutsches Theater“. Tiesą sakant, tipiškame vokiečių teatre man per daug plakatiško, tribūniško socialumo ir per maža metafizinio lygmens. Tačiau žavi tai, kad jų aktorinei mokyklai nebūdinga patetika, aktoriai dirba aštriai, negailėdami savęs, kartais net būna sau žiauroki. O štai mes studijuodami Vilniuje pasigedome eksperimentų, galimybių klystant išbandyti save. Viskas būdavo orientuota į egzaminus, kuriuose privalai pateikti žiūrovišką rezultatą. Tačiau pradedančiajam kartais sveika kristi nosimi į purvą, nes savo kailiu patirtos pamokos įsimenamos geriausiai“, – svarsto P.Ignatavičius.
Didesnį įspūdį jam paliko lenkų teatro guru Krystianas Lupa: šio režisieriaus darbai, pasak Pauliaus, yra optimalus vokiečių režisūrinio ir rusų aktorinio teatro tradicijų viduriukas. Šis režisierius daug eksperimentuoja, stengiasi praplėsti aktorių žmogiškąsias ribas. P.Ignatavičiui pasirodė artimas ir K.Lupos požiūris, kad žmogų geriau apibūdina ne nuveikti, o neįveikti darbai. Kitaip sakant, asmenybė atsiskleidžia svajonėse. Režisierius turi būti improvizuojantis stebėtojas, sugebantis įvertinti scenoje gimstančius atradimus ir atitinkamai koreguoti savo išankstinę koncepciją. Tai būtina siekiant, kad spektaklis įgautų gyvybės. O režisūrinės ambicijos neretai tą gyvybę pražudo.

Aktorius, muzikantas, kompozitorius

Premjerą Paulius vertina ne kaip kūrybinio proceso pabaigą, o kaip dar vieną pradžią. Todėl prieš kiekvieną savo režisuoto spektaklio rodymą susitinka su aktoriais, po spektaklio išsako jiems savo pastabas ir tvirtina, kad tik taip įmanoma išlaikyti reginio kokybės kartelę, iškeltą į padorų lygį.
O kas nutinka režisierių neprižiūrimiems spektakliams? „Kaip aktorius iš patirties galiu pasakyti, kad nejučiomis pradedi ieškoti sau patogesnių variantų, išbandai linksmas improvizacijas, kurios ne visuomet pasiteisina. Juk aktoriai tą patį spektaklį jaučia skirtingai, todėl kartais po tokių vaidinimų trupėje netgi kyla tarpusavio konfliktų“, – neslepia pašnekovas.
P.Ignatavičius šiuo metu kaip aktorius pasirodo keturiuose vaidinimuose: savo režisuotame „Nuosprendis – metamorfozė“, kuriame vaidina Gregorą, A.Areimos spektaklyje „Julijus Cezaris“, kuriame pusę spektaklio groja elektrine gitara, o vėliau įsiveržia kaip valdžios ištroškęs Oktavijus, bei naujausiuose Oskaro Koršunovo pastatymuose „Išvarymas“ ir „Katedra“. Pirmajame vaidina aršųjį anglą Harį, po tiltu negailestingai suspardantį lietuvių emigrantą Beną, o antrajame – poetą Povilą iš gausios architekto Lauryno draugų kompanijos.
„Kol esu jaunas ir jaučiu malonumą tiek vaidindamas, tiek statydamas spektaklius, stengiuosi abu užsiėmimus suderinti. Pasaulyje daug stiprių režisierių, kurie karjerą teatre pradėjo būtent vaidindami. Aktoriaus patirtis padeda režisieriaus darbui, nes nebemeluoji sau. Kai noriu kažką protinga pasakyti kaip režisierius, pirmiausia pagalvoju, kaip tai priimčiau būdamas aktorius“, – sako Paulius.
Iš kur toks meistriškas gitaros valdymas – gal teko groti muzikos grupėje? Paulius juokiasi, kad grupę kartu su A.Areima jie dar tik ketina kurti, mat Artūras turi savo būgnus. O gitara P.Ignatavičius brązgino nuo aštuntos klasės. Pats kūrė ir tekstus savo dainoms. Muzika ir dabar jam itin svarbus spektaklių komponentas, atveriantis kitą reginio plotmę – antrąjį dugną. Spektaklyje „Nuosprendis – metamorfozė“ dirbo kartu su jauna kompozitore Elena Šataite (aktorės Agnės Šataitės seserimi), spektakliui „Dostojevskis vaikams“ muzikinę kompoziciją, padedamas Giedriaus Puskunigio, sudėliojo savomis jėgomis. Pats kompozitoriaus užduočių ėmėsi ir dabar repetuojamame „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“.

Kinematografinis montažas įkyrėjo

Ar ši austro Ewaldo Palmetshoferio pjesė išlaiko būdingiausias vokiško teatro tendencijas? „Konstruktyvumu – taip: siužetas laužomas atskirais epizodais, kurių veiksmo laikas šokinėja iš dabarties į praeitį. Dekonstrukcijos būdu iš pasakojamos istorijos sukuriamas kone detektyvas. Kita vertus, panašiais kinematografinio montažo triukais persunkta dauguma šiuolaikinės dramaturgijos. Todėl paslapčia jau ilgiuosi priešingos – epiniu pasakojimu pasižyminčios šiuolaikinės pjesės. Kinas šiandien jau tiek persmelkęs jaunimo sąmonę, kad net paprasčiausias istorijas perteikiame kaip prasminių jungčių stokojančių vaizdelių seką“, – neslepia režisierius.
Vienas P.Ignatavičiaus ateities projektų – su dramaturgu ir aktoriais pamėginti drauge kurti improvizacinę pjesę, nes šiandien rašantieji neretai pasilieka teatrinių procesų užribyje. Juk gerais dramaturgais neatsitiktinai tampa režisuojantys žmonės: Lietuvoje Marius Ivaškevičius, Vokietijoje – Falkas Richteris ar tas pats A.Ostermaieris.
„Lietuvių dramaturgijoje pirmenybė teikiama originaliam siužetui ar įmantriai formai, o mane labiau domina ribinės, ekstremalios situacijos, atskleidžiančios žmogaus sielą. Pasigendu esminių žmogaus gyvenimo įvykių vaizdavimo ir jo sukelto sielos virpesio“, – tvirtina Paulius.
Dirbdamas su E.Palmetshoferio kūriniu jaunasis režisierius stengiasi kaip įmanydamas švelninti atskirų epizodų skaidymą, rodyti daugiau ištisinio veiksmo. Pjesės pradžioje regime praktiškai išmirusią šeimą: brolis užmuštas, sesuo užmušta, tėvas nusišovęs, motinos taip pat nebėra tarp gyvųjų. Susitikę skaistykloje jie bando rekonstruoti praeities įvykius ir išsiaiškinti, kodėl taip įvyko, bet jiems nepavyksta, nes netgi žinodami padarinius pjesės veikėjai elgiasi po senovei, mieliau kaltindami kitus ir besistengdami išteisinti save.
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ – antroji šių metų Nacionalinio dramos teatro premjera (po „Lilijomo“), vaizduojanti skaistyklą. Tai daroma pasitelkus sodrų juodąjį humorą, netgi groteską. Iš tiesų žiūrovui bandoma įteigti, kad didžiausias pragaras yra išgyvenamas dar šiapus, tarp gyvų žmonių. O sunkiausiai pakeliama skaistykla yra gyvenimas šeimoje. „E.Palmetshoferio veikėjai kankinasi pasmerkti būti kartu, bet nieko nekeičia – dėl visuomenės požiūrio ar baimės galiausiai likti vienam. Bet gal tokiais atvejais vis dėlto būtų prasmingiau išsiskirti?“ – klausia P.Ignatavičius.

Tiesos saviapgaulė

Įdomu, koks šiandien Pauliaus santykis su katalikų tikėjimu, kurio tiesas buvo nuodugniai išstudijavęs dar jėzuitų gimnazijos laikais. „Bręstant konfliktas su religinėmis dogmomis padėjo sparčiau atrasti save, nes skaičiau daug knygų šia tema. Galiausiai pripažinau sau, kad tikiu Dievo buvimu, nes man apie jį byloja daug dalykų, bet netikiu jo žemiškuoju kultu. Apskritai nemėgstu dogmų ir nepasitikiu žmonėmis, skelbiančiais, jog atrado vienintelę tiesą. Antra vertus, netikiu ir organišku vakariečių įsiliejimu į tebemadingas Rytų religijas. Dažnai tai tebūna mėginimas užmiršti individualias bėdas, savos rūšies saviapgaulė. Pažinti svetimas kultūras yra smagu, bet vargu ar verta jose pernelyg ilgai apsistoti, išpažinti jas vienintelėmis teisingomis ar vertingesnėmis nei savoji. Juk svarbiausias dalykas yra tiesos ieškojimas. Tik ieškodamas, nepasitenkindamas turimais atsakymais gali tobulėti ir tapti geresnis. Ši tema, beje, minima ir mūsų rengiamoje premjeroje“, – pasakoja P.Ignatavičius.
Atsisveikindama sakau: „Truputį ironiška, kad buvęs fizikas pirmuoju savo pastatymu didžiausiame šalies dramos teatre paskelbs, jog gravitacija neegzistuoja.“ Paulius atsakydamas tik nuoširdžiai nusikvatoja.

Nė trisdešimties nesulaukęs Paulius Ignatavičius prieš savaitę pristatė spektaklį „Dostojevskis vaikams“ Vilniaus mažajame teatre, o ketvirtadienį jo režisuotą spektaklį „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ jau žiūrėsime Nacionaliniame dramos teatre.

Premjerai besirengiantis režisierius P.Ignatavičius velykinių laisvadienių prisipažįsta turėsiantis nedaug: „Šeimoms skirsime sekmadienį, o šeštadienį ir pirmadienį vyks repeticijos. Nieko baisaus – Tarptautinę teatro dieną taip pat pasitikome dirbdami, nes per likusią savaitę daug dalykų spektaklyje dar būtina atrasti“, – tvirtina dėl sutrumpėjusių švenčių pernelyg neišgyvenantis režisierius.

Iš fizikos – į teatrą

Paulius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos auklėtinis, pagal mainų programą brandos atestatą (ne bet kokį, o su puikiais žinių įvertinimais) gavęs Vokietijoje. Kadangi besimokydamas paskutinėse klasėse rimtai susidomėjo teatru ir kinu, svečioje šalyje mėgino likti studijuoti vaidybos arba kino režisūros, tačiau po kelių sėkmingai išlaikytų stojamųjų turų jaunuoliui buvo patarta pirmiau sukaupti gyvenimiškos patirties. Grįžus į Lietuvą nešti dokumentus Muzikos ir teatro akademijon buvo per vėlu, todėl Vilniaus universitete Paulius pradėjo studijuoti fiziką. Bet po trijų dienų išgirdo, kad Rimas Tuminas skelbia papildomą priėmimą į savo renkamą režisūros kursą.
„Taigi fiziku buvau neilgai. Tada iš viso nemąsčiau apie tai, kad renkuosi profesiją visam gyvenimui. Nors tikslieji mokslai sekėsi lengvai, teatras teikia daugiau progų laisvai mąstyti, tyrinėti tokius vidinius žmogaus užkaborius, kurių šiaip gyvenime gal ir nepažintum. Tai įrankis suvokti save ir pasaulį. Fizika analizuoja, kaip ir kas realiame pasaulyje vyksta, o teatras mėgina atsakyti į klausimą „kodėl“. Tai egzistencinės prasmės klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Asmenybė atsiskleidžia svajonėse

P.Ignatavičiaus kurso draugas Artūras Areima neslepia savo simpatijų vokiečių teatrui. Ko gero, Vokietijoje gyvenusiam Pauliui taip pat nepavyko išvengti tenykščių tradicijų įtakos. „Tiesą sakant, mokyklą baigiau ne didmiestyje, o kurortiniame Šventojo Blažiejaus miestelyje netoli sienos su Šveicarija ir Prancūzija. Kelis kartus lankėmės Štutgarto teatruose, tačiau artimesnio sąlyčio anuomet nebuvo. Tik studijų metais kelis kartus važiavom į Berlyną, susipažinome su Alberto Ostermaierio pastatymais, lankėmės „Schaubuhne“ ir „Deutsches Theater“. Tiesą sakant, tipiškame vokiečių teatre man per daug plakatiško, tribūniško socialumo ir per maža metafizinio lygmens. Tačiau žavi tai, kad jų aktorinei mokyklai nebūdinga patetika, aktoriai dirba aštriai, negailėdami savęs, kartais net būna sau žiauroki. O štai mes studijuodami Vilniuje pasigedome eksperimentų, galimybių klystant išbandyti save. Viskas būdavo orientuota į egzaminus, kuriuose privalai pateikti žiūrovišką rezultatą. Tačiau pradedančiajam kartais sveika kristi nosimi į purvą, nes savo kailiu patirtos pamokos įsimenamos geriausiai“, – svarsto P.Ignatavičius.
Didesnį įspūdį jam paliko lenkų teatro guru Krystianas Lupa: šio režisieriaus darbai, pasak Pauliaus, yra optimalus vokiečių režisūrinio ir rusų aktorinio teatro tradicijų viduriukas. Šis režisierius daug eksperimentuoja, stengiasi praplėsti aktorių žmogiškąsias ribas. P.Ignatavičiui pasirodė artimas ir K.Lupos požiūris, kad žmogų geriau apibūdina ne nuveikti, o neįveikti darbai. Kitaip sakant, asmenybė atsiskleidžia svajonėse. Režisierius turi būti improvizuojantis stebėtojas, sugebantis įvertinti scenoje gimstančius atradimus ir atitinkamai koreguoti savo išankstinę koncepciją. Tai būtina siekiant, kad spektaklis įgautų gyvybės. O režisūrinės ambicijos neretai tą gyvybę pražudo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Mano vabalas pavirto milžinu“, – džiaugiasi aktoriumi atvirtęs rašytojas Eugenijus Ignatavičius.

Stalas, nejaukios elektra spindinčio metalo kėdės, ant kurių sėdės žavios prokuristės tardomi Zamzos. Visa kita – Franzas Kafka ir keturi aktoriai scenoje: toks naujasis Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro studijoje.
Tiesa, dar yra pasaulio žemėlapis, kuriame ant visų žemynų valstybių skersai išilgai mirga vienas ir tas pats pavadinimas: „Tėvas“, „Tėvas“, „Tėvas“… Ir sūnus Gregoras, prašomas nurodyti, kur gyvena, beviltiškai nuleidžia rankas.
„Iš esmės tėvas ir sūnus kalbasi tik vienoje scenoje. Sūnus viską suvokia tik būdamas užsidaręs, nesikalbėdamas. Tik būnant savyje prasideda suvokimas. Tėvas taip pat viską suvokia tik nesikalbėdamas su sūnumi. Įdomu tai, kad jie susikalba tik tuomet, kai nesikalba. Jų vektoriai išsiskiria tik pradėjus kalbėtis“, – savo interviu teigė režisierius.
O aš mėginu prašnekinti jo tėvą Eugenijų Ignatavičių – diplomuotą aktorių, po daugelio metų sūnaus sugrąžintą į sceną. „Norėjau tik padėti Pauliui – mačiau, koks jam svarbus šis darbas, ir supratau, kad be užmokesčio jis nepasisamdys kito aktoriaus. Maniau, man, seniui, tereikės ant lovos pagulėti ir pakriuksėti… Nesitikėjau, kad bus toks rimtas vaidmuo. O čia – po pusdienį trunkančios repeticijos, ir dar peržiūros vakarais… Vakare parėjęs krintu iš nuovargio, apie jokį rašymą nebesinori galvoti“, – kloja prozininkas.

Priešingi poliai

Klausydamasi žiūriu į akis ir mėginu suprasti, kiek šiame Eugenijaus monologe Kafkos, kiek – Ignatavičių, o kiek – mūsų kitų. Viskas taip kietai susipynę.
„Sakoma tik tai, kas yra paviršiuje, šios dienos emociniame lauke. O iš esmės – tėvas myli sūnų ir sūnus myli tėvą, bet visa tai taip giliai užkasta… Tėvas užsiėmęs, mąsto, kaip aprūpinti šeimą duona kasdienine, o tai nelengva, todėl vaikais šeimoje labiau rūpinasi motina. Tėvas siekia sūnų užauginti praktišką, energingą, stiprų verslininką, nes pasaulis jam atrodo labai klastingas. Nori, kad sūnus tęstų šeimos tradicijas. O sūnus labai jautrus, visiškai kitos prigimties, tik tėvas nemato reikalo gilintis į vaiko psichologiją. Siunčia jį naktimis gabenti prekių net nesusimąstydamas, kad mažas vaikas gali tiesiog bijoti… Parenka jam spartietiškus užsiėmimus: verčia plaukioti, jodinėti žirgais, kitaip sportuoti, vedasi į pirtį, kurioje šis stipruolio tėvo fone jaučiasi dar menkas ir bejėgis. Laikė berniuką, kuriam buvo stiprus autoritetas, savo tvirtame kumštyje.
Ir štai miršta motina, tėvo pasaulis apsiverčia. Jis skaudžiai išgyvena ilgesį, jo sveikata sušlubuoja. O sūnus, priešingai, išskečia sparnus, susiranda draugų, susižada, nė nejausdamas reikalo tai aptarti su tėvu. Šis tūno vienas savo kambaryje, jaučiasi pamirštas. Nori, kad sūnus jį lankytų kasdien, kviestų į savo šventes. Ir kai šis nepasirodo ištisomis savaitėmis, manosi nesulaukiąs dėkingumo, kurio savo meile yra nusipelnęs.
Bet sūnus jau įprato vengti jų susitikimų. Nuo vaikystės užsidarydavo kitame kambaryje, kad nebūtų apšauktas dėl neparuoštų pamokų ar kitų dalykų. Jie nejučiomis virto vienas kitam priešingais poliais…“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.