Scanpix

Apie „Dešiniojo sektoriaus“ vadą Dmytro Jarošą, kuriam rugsėjį sukaks 44-eri, ukrainiečiai žino nedaug. Nacionalistas, baigęs ukrainiečių literatūros studijas, vienas Maidano lyderių. Tiek ukrainiečiams pakako iki šiol. Kas, jei ne D.Jarošas, pasirūpins tvarka Rytuose? Kas sužiūrės korumpuotus Ukrainos pareigūnus, paskelbs netikusių politikų pavardes?

Rima JANUŽYTĖ

Taip buvo iki šiol. Bet prieš porą savaičių Užkarpatėje, Mukačevės mieste, įvyko ginkluotas „Dešiniojo sektoriaus“ būrio susirėmimas su Užkarpatės srities milicija, o netrukus iškelti „Dešiniojo Sektoriaus“ reikalavimai Ukrainos valdžiai ir grasinimai nauju Maidanu. Tai sukėlė sąmyšį.

Keičiasi požiūris į „Dešinįjį sektorių“

Ukrainiečiai, priešingai nei smegenų dušui nejautrūs rusai, iki tol negalvojo, kad „Dešinysis sektorius“ yra rimtas reikalas. Taip, dešinieji radikalai labai daug padarė išvejant Viktorą Janukovyčių. Nusipelnė gindami Ukrainos vientisumą ir atremdami Rusijos puolimą. Bet tai, kad saujelė ultrapatriotų galėtų organizuoti perversmą, atrodė neįmanoma. Pastarųjų savaičių įvykiai ukrainiečių širdyse it arbatinis šaukštelis deguto medaus statinėje pasėjo abejonę – tiek dėl „Dešiniojo sektoriaus“ silpnumo, tiek dėl oficialiosios valdžios stiprybės. Ir dorovės.

Po įvykių Mukačevėje lavina išsiliejo nuomonių srautas, kuriame ėmė ryškėti pagrindinis klausimas – o kas, jei prorusiškus oligarchus Ukrainoje pakeitė provakarietiški? Kas, jei Petro Porošenka išties tik imituoja permainas? Ir ką, po galais,  „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai veikė pusantro tūkstančio kilometrų nuo fronto, netoli sienos su Vengrija ir Slovakija? Gal konfliktas su valdžios institucijomis įvyko dėl nepasidalintų kontrabandininkų „atkatų“?

Yra ir tokių, kurie D.Jarošą įtaria kolaboravimu. Juk jis – iš Rytų Ukrainos, būdamas vaikas buvo spaliukas, paskui – komjaunuolis, tarnavo Sovietinėje armijoje, o į patriotizmą atsivertė tik 1989-aisiais, Dnepropetrovske bene pirmasis iškėlęs geltonai mėlyną Ukrainos vėliavą. Daug kam gali pasirodyti keista ir tai, kad D.Jarošas niekada nedirbo, bet neskursta nei jis, nei jo žmona ir trys vaikai.

D.Jarošo kritikai neatlyžta teiraudamiesi, ar tikrai D.Jarošui „algą“ moka Dnepropetrovsko oligarchas Iharis Kolomoiskis? Ar gali būti, kad šis Baltųjų rūmų draugu vadinamas milijardierius „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojams buvo pasiūlęs 5 tūkst. JAV dolerių už galvą Odesos žudynėse? Bet valdžia tikima vis mažiau, o D.,Jarošu – vis daugiau.

„Vis daugiau žmonių įtaria, kad Maidanas į valdžią sugrąžino senąją valdžią“, – teigia Globalios strategijos instituto Kijeve direktorius Vadymas Karasiovas, leisdamas suprasti, kad D.Jarošu tikima vis labiau. Eksperto žodžius iliustruoja apklausų rezultatai.

Pernai gegužę vykusiuose Ukrainos prezidento rinkimuose už D.Jarošą balsavo tik 127,8 tūkst. ukrainiečių – 0,7 procento.  Spalį, renkant Aukščiausiąją Radą, D.Jarošas vienintelis iš visos savo partijos pateko į valdžią gimtojo Dnepropetrovsko rinkėjų dėka. Tačiau jei rinkimai vyktų šiandien, D.Jarošo judėjimas gautų 5 proc. balsų, o jį patį teigiamai vertina apie 15 proc. Ukrainos gyventojų.

Kas graužia Ukrainą?

Nors ukrainiečiai D.Jarošą vertina vis palankiau, politicos analitikai darosi vis atsargesni. Pirmoji priežastis – situacijos destabilizavimas, apie kurį daugiausia imta kalbėti po to, kai praėjusį antradienį Maidano aikštėje susirinkę „Dešiniojo sektoriaus“ veikėjai pareikalavo referendumo dėl pasitikėjimo valdžia, visiškos okupuotų teritorijų blokados ir oficialaus pripažinimo, kad Donbase vyksta karas, o ne antiteroristinė operacija.

Negana to, „Dešinysis sektorius“ išsakė ambicijas tapti Nacionaliniu išsivadavimo judėjimu ir pareikalavo oficialaus pripažinimo, kitaip sakant, pareiškė, jog ir toliau nepaklus Vyriausybei. Tad Ukraina anksčiau ar vėliau turės spręsti neįteisintų ginkluotų batalionų klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kad Ukraina ir taip lyg girnapusėse girgžda nuo spaudimo iš Rytų ir Vakarų, kišenėse švilpauja šiauriniai vėjai, o bendra valdžios savijauta – lyg čirškant ant įkaitintos keptuvės, gali apimti panika. Kai panikuoja viršūnėnėlės, vibracijas pajunta iš šaknelės.

Ukrainos atveju toms „šaknelėms“ kažkur jau kirba „Dešiniojo sektoriaus“ pamėtėta idėja, kad, jeigu kas, visada galima ateiti į Maidano aikštę ir surikti „ar tokios Ukrainos mes norėjom?“. Tad kyla klausimas, ar už D.Jarošo meilės tėvynei Ukrainai nekyšo raudonos Rusijos ausys? Niekas taip gerai nepasiduoda valstybės ardymo darbams, kaip urapatriotai.

Patys Ukrainos dešinieji radikalai nemano, kad  jų žodžiai ir veiksmai gali destabilizuoti padėtį. Jie laiko save permainų garantu. Buvęs laikinasis prezidentas, o dabar Ukrainos  gynybos ir saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Turčynovas tam prieštarauja. Žinoma, A.Turčynovas – ideologinis D.Jarošo priešas. Lygiai tokia pat, kone asmenine, nesantaika paremti ir D.Jarošo santykiai su jam kritikos negailinčiu Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu, kurio atsistatydinimo dabar reikalauja „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai.

Didėjanti sumaištis ir mėginimai susigaudyti, kas yra gėris, o kas blogis, neabejotinai palanki norintiems Ukrainą skaldyti iš vidaus. Tiesa, Rusijoje apie D.Jarošą klausimų tarsi niekam nekyla: taškai ant „i“ čia seniai sudėlioti visų įmanomų propagandos kanalų.

Rusijos sąmokslas

„Dešinysis sektorius“ ir jo lyderis D.Jarošas – itin mėgstami Rusijos kanalo „RTR Planeta“ žinių herojai. Žiūrint propagandinius reportažus galima netgi pamanyti, kad Ukrainos prezidentas yra D.Jarošas, o ne P.Porošenka. Rusų porpagandistai rėkia, kad visi Ukrainos gyventojai D.Jarošą garbina, o jei kas ir nepatenkintas, tai labai jo bijo. „Dešiniojo sektoriaus“ kariai Rusijoje visąlaik buvo vaizduojami kaip vienintelė karinė Ukrainos jėga, geriausiu atveju vadinta fašistais, o blogiausiu – teroristais.

Kremliui reikia, kad rusai šventai tikėtų, jog visa Ukraina yra vienas didelis ir baisus „Dešinysis sektorius“. Ukrainoje vykstant prezidento rinkimams Pirmasis Rusijos kanalas paskelbė, kad D.Jarošas yra neabejotinas rinkimų lyderis ir kad kol kas yra surinkęs daugiausiai – 37,13 proc. balsų, o štai P.Porošenka turi tik 29,63 procento.

Nereikia nė sakyti, kad tos nesąmonės Rusijos propagandinė televizija niekada nepaneigė. Lapkritį po Aukščiausios Rados rinkimų tas pats kanalas pranešė, kad D.Jarošas į pirmąjį parlamento  posėdį atėjo nešinas automatu. Įrodymas – suklastota nuotrauka.

Šių metų sausį Rusijos televizija „Zvezda“ išplatino pareiškimą, kad D.Jarošas Radoje grasina susprogdinti granatą, nors tai buvo tik iš konteksto ištraukta D.Jarošo pokštas. „Nesu už jokias radikalias ir brutalias priemones. Kas būtų, jei demokratiškoje valstybėje atsinesčiau granatą į Radą?“, – retoriškai klausė D.Jarošas. Rusijos televizijos šią frazę bemat pasigavo ir išpūtė neregėtą burbulą. Kitą dieną apie „teroristą“ D.Jarošą jau skalambijo „Russia Today“, NTV, Vesti.ru.

Taigi rusams jau seniai praplautos smegenys, todėl D.Jarošas jiems yra baisiausias monstras, nuo kurio reikia ne tik gintis patiems, bet dar ir ginti Ukrainos rusus. Tačiau tikrą „Dešiniojo sektoriaus“ jėgą ir galimybes, matyt, žino tik pats D.Jarošas.

Interviu žurnalui „Newsweek“ jis sakė, kad jo batalionuose yra mažiausiai 10 tūkst. žmonių. Tisa, praėjusį rudenį Ukrainos naujienų portalui euromaidanpress.com D.Jarošas teigė, kad jo savanorių kariuomenė sudaryta tik iš 7 tūkst. vyrų. „Stratfor“ analitikų vertinimu, visa tai tik kalbos, nes „Dešiniojo sektoriaus“ karių skaičius neviršija nė 500, be to, D.Jarošas ne visiems iš jų yra neabejotinas vadas. Matyt, šis skaičius yra pernelyg sumažintas, nes į „Dešiniojo sektoriaus“ organizuojamus protestus visuomet atvyksta bent 3-5 tūkst. ištikimų aktyvistų.

Laukia vargo vakarienė

„Dešiniojo sektoriaus“ būriai Ukrainos valdžiai yra reikalinga. Nors ji ir kelia įvairių rūpesčių, tačiau tai – neabejotina atrama atremiant Rusijos agresiją Ukrainos Rytuose. Nors jokia valstybė nesitaiksto su nepaklusniais kariniais dariniais, Ukrainos atveju tai nėra pati didžiausia problema. Bent jau kol kas. Daug blogiau, jei „Dešinysis sektorius“ tikrai pradės organizuoti referendumą dėl nepasitikėjimo prezidentu ir Vyriausybe.

D.Jarošas pareiškė, kad visoje Ukrainoje jis ims steigti revoliucinius komitetus , atsakingus už referendumo organizavimą. Žada, kad referendume bus ir daugiau valdžiai nepatogių klausimų – dėl savanoriškų karinių dalinių pripažinimo ir apginklavimo, dėl karinės padėties paskelbimo Rytų Ukrainoje.

Ar tokiam referendumui lemta įvykti, o jei taip, ar jo rezultatai turės kokios nors reikšmės? Pagal Ukrainos Konstituciją referendumui surengti reikia 3 mln. parašų. Jei tiek ir būtų surinkta, ar ukrainiečiai eitų prie balsadėžių? Net ir tokios sėkmės atveju referendumas turėtų tik patariamąjį  balsą. Baisu net klausti, kas Ukrainoje nutiktų, jei dabartinė valdžia būtų nušalinta. Tačiau gal toks scenarijus ir yra slaptas Kremliaus planas, kurio įrankiu, pats to nenorėdamas, yra numatytas D.Jarošas ir jo „Dešinysis sektorius“?