Konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamo ministrų kabineto pasiektas ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordas ekspertų siejamas su ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai, praneša BNS.

BNS kalbinti istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys, be kita ko, pažymi, kad savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas nerodo kokybiško darbo.

„Ir betvarkė gali būti stabili. Ar tai patikima, ar tai yra gera, ar tai veda kažkur į bendrą gėrį – manau, kad tai yra indiferentiška. Pats stabilumas nėra jokia kokybė. Ką krizės metu reiškia stabilumas? Kaip tik norisi didžiausio šurmulio, didžiausio idėjų ginčo, didžiausio svarstymo, energijos ir net linksmumo vengiant to gyvuliškai rimto politinio veido“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius E.Aleksandravičius.

Abu pašnekovai ilgą šios Vyriausybės išsilaikymą valdžioje sieja su sunkia ekonomine padėtimi.

„Iš principo kalbant apie Lietuvos politinę tradiciją, savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas gali reikšti, kad Vyriausybė nieko nedirba, bet turi stiprią atramą parlamente. Gali reikšti ir tai, kad dirba labai daug, niekam nepatinka, bet metas yra sunkus ir niekas nenori eiti į valdžią. Man atrodo, kad antras variantas yra tikslesnis. Paprastai, kai Vyriausybė yra veikli, jai išlikti valdžioje yra sunkiau, bet šios Vyriausybės kadencija kaip tik prasidėjo su recesijos ryškesnių požymių Lietuvoje pradžia ir pat pradžių buvo labai aišku, kad kitos opozicinės partijos jėgos – socialdemokratai ir populistinės Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos – visiškai neketina tokiu metu dalyvauti procese“, – sakė N.Šepetys.

Jo vertinimu, viena iš politinio stabilumo sudedamųjų dalių yra finansinis stabilumas, tačiau krizę suvaldyti užsibrėžusi dabartinė Vyriausybė politinio pamato naujiems rinkimams nepasiklojo.

„Šitos Vyriausybės specifika pirmiausia ta, kad jinai – absoliučiai antipopulistinė, iš principo dominavo netgi ne politinis veikimo variklis, o turbūt administracinis ar valdininkiškas. Iš vienos pusės tai yra nepaprastai intensyvi reguliavimo veikla, kita vertus, visiškai nepaisyta savo pačių politinės ateities – tarsi pradėjusi dirbti Vyriausybė suprato, kad ją sudarantieji ilgam sutinka nedalyvauti valdžioje pasibaigus kadencijai. Toks, galima net pavadinti, mokslinis mąstymas labai retai būdingas Rytų Europos šalių vyriausybėms“, – dėstė N.Šepetys.

„Visi bandymai versti Vyriausybę nebuvo rimti, nes opozicija tiesiog nenorėjo susigadinti ateities – geriau išlaukti tą sunkų metą tikintis, kad kai bus rinkimai, bendra ekonominė situacija pasaulyje bus geresnė. Manau, kad politiniai oponentai suprato, kad jei jie (valdantieji – BNS) nori, tegu ir pasilaidoja“, – sakė jis.

„Iš visų organizuotų politinių jėgų ar partijų geriausiai organizuoti, didžiausią patyrimą turėję socdemai buvo G.Kirkilo Vyriausybės labai stipriai diskredituoti ir buvo labai sunku tikėtis, kad jie galėtų kaip nors greitai didinti savo opozicinius raumenis. Be abejonės, milžiniška krizė, į kurią su visa Europa Lietuva įpuolė, nerodė, kad yra kitų labai aiškius jos įveikimo būdus žinančių veikėjų. Imtis kuopti šitas Augėjo arklides reikėjo atrasti specialų juodadarbį, A.Kubilius, man atrodo, tam labiausiai ir tiko“, – sakė jis.

Be to, E.Aleksandravičius kaip Vyriausybės ilgaamžiškumo priežastį įvardijo premjero atlaidumą koalicijos partneriams.

„Per šituos metus iškilo visai pagrįstas klausimas, ar mes vieną Vyriausybę turėjome, ar daugiau, veikiančių vienoje vietoje. Kažkokia vyriausybinė konfederacija. Akivaizdžiai matėsi, jog kai kurios sritys su bendru Vyriausybės ansambliu beveik nesiderina (…). Paimkit R.Palaičio bylą ir tai, kaip atrodė liberalcentristams į rankas atiduota viena iš galios struktūrų. Paskutiniai metai rodė, kad premjerui absoliučiai nesutinkant su tuo, ką daro vienas jo vyriausybės segmentas, vis tiek jinai toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad valdant valdžioje buvo įmanoma toleruoti tokius dalykus, kurie pašiausia plaukus, jeigu jų yra ant galvos“, – sakė istorikas E.Aleksandravičius.

Jis dabartinę Vyriausybę įvertino kaip esančią nereiklią sau.

„Daug svorio nereikia nešti – rėtis gali turėti kiek nori dugnų, vis tiek vanduo prateka kiaurai. Tai tokia tvari struktūra, kuri vaidina labai nedaug vaidmens. Tu ilgai egzistuoti, kai nieko per daug iš savęs nereikalauji“, – sakė istorikas.

Penkioliktoje po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėje, kuri įgaliojimus prisiekusi Seime gavo 2008 metų gruodžio 12 dieną, dirba Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Iki šiol ilgiausiai dirbusio ministrų kabineto titulas priklausė dvyliktajai Vyriausybei, kuriai vadovavo socialdemokratas Algirdas Brazauskas – ji įgaliojimus gavo 2001 liepos 12-ąją ir dirbo iki 2004 metų gruodžio 14 dienos.

Praėjus metams po didžiausio pasaulio istorijoje naftos išsiliejimo Meksikos įlankoje, maždaug milijonas barelių naftos vandenyne taip ir liko nesurinkta. Šią “dovanėlę” BP perduos ateities kartoms.

Laivo “Stena Caron” įgula laukia Didžiosios Britanijos energetikos sekretoriaus Chriso Huhne’o leidimo išplaukti į Atlanto vandenyną. Tai naftos gręžinių specialistai, kuriems mokamos pasakiškos algos už tai, kad jie, per daug nesirūpindami ekologija, imtųsi naujų gręžinių. Jau po dviejų trijų mėnesių šio laivo įgula imsis gręžti giliausią naftos gręžinį pasaulyje. Šį kartą nusitaikyta į floros ir faunos itin turtingą vandenyno dugną netoli Didžiajai Britanijai priklausančių Šetlando salų, kur iš naujojo gręžinio naftą visu pajėgumu pumpuos pernai liūdnai pagarsėjusi kompanija “British Petroleum” (BP).
Akivaizdu, kad ši dabar labiausiai reputaciją susiniokojusi ir netgi viena nekenčiamiausių kompanijų pasaulyje, kurios gręžinio Meksikos įlankoje sprogimas pernai sukėlė vieną didžiausių ekologinių katastrofų pasaulio istorijoje, sentimentalumu nepasižymi. Dėl jos kaltės 11 žmonių žuvo ir į vandenyną 88 dienas plūdo nafta, kurios kasdien išsiliedavo vidutiniškai po 62 tūkst. barelių.
Tačiau susimokėjusi baudas ir kompensavusi gamtai padarytus nuostolius, kurie iš viso įvertinti daugiau nei 30 mlrd. JAV dolerių, ši kompanija net nesvarsto galimybės atsisakyti gręžti dar gilesnį ir ekologiniu požiūriu kur kas pavojingesnį gręžinį.
Didžiosios Britanijos mokslininkai jau spėjo apskaičiuoti, kad įvykus avarijai šiame kol kas dar būsimame gręžinyje, kurio gylis sieks apie 1,2 km, į vandenyną kasdien 140 dienų be perstojo plūstų po 75 tūkst. barelių naftos – iš viso 10,5 mln. barelių.

Naftos pėdsakai – visam gyvenimui

Toks BP godumas ypač siutina ekologus, kurie primena, kad iki šiol, nors praėjo jau daugiau nei metai, dar nė iš tolo nepavyko likviduoti nelaimės Meksikos įlankoje padarinių, o BP ekologams jau rengia naujus išbandymus.
Preliminariais skaičiavimais, iš pernai į vandenyną Meksikos įlankoje išsiliejusių 5 mln. barelių naftos, surinkta apie 3,9 mln. barelių. Didžiosios Britanijos vyriausybės duomenimis, valstybės pastangomis laivais per metus pavyko surinkti apie 160 tūkst. barelių naftos. 820 tūkst. barelių išgraibė kompanija BP.
Dar beveik 3 mln. barelių naftos iš vandens pašalinta kitais būdais (pavyzdžiui, dalį vandens paviršiuje plūduriuojančios naftos suskaidžius ir pavertus lakiomis medžiagomis).
Tačiau penktadalio visos išsiliejusios naftos sugaudyti nepavyko. “Visko iki paskutinio lašo surinkti tiesiog neįmanoma“, – aiškina Didžiosios Britanijos biologas Christopheris D’Elia.
O kur dingo tas 1,1 mln. barelių naftos? Mokslininkai tikina, esą dalis jos „pasislėpė“ pakrantėse, dalis, veikiama saulės šviesos ir šilumos, suiro ir nugrimzdo į vandenyno dugną arba tapo tikra puota angliavandeniais mintančioms vandenyno bakterijoms. Beje, tai ne tokia ir gera žinia: nors dalis naftos faktiškai „suvalgoma“, tačiau naftos prisikirtusios bakterijos ir smulkūs jūros gyviai – planktonas – patys tampa maistu žuvims.
Svarbu tai, kad pramoninė žvejyba Meksikos įlankoje buvo atnaujinta jau praėjus metams po naftos išsiliejimo, bet kai kurių mokslininkų nuomone, ten žvejoti apskritai neturėtų būti leidžiama, kaip ir daugelyje kitų vietų, kur esama naftos gręžinių.
Skaičiuojama, kad vien Meksikos įlankoje dėl skirtingų avarijų BP ir kitų kompanijų gręžiniuose per metus į vandenį patenka per 1,4 mln. barelių naftos, dalis jos taip ir lieka vandenyne. Tad, kaip teigia britų okeanografė Elisabeth Kujawinski, naftos koncentracija pasaulio vandenyse vis didėja, o pėdsaką ilgiems dešimtmečiams palieka kiekvienas naftos išsiliejimas.
Iki pernykštės nelaimės Meksikos įlankoje didžiausia išsiliejusios naftos katastrofa buvo laikoma tragedija prie Aliaskos krantų, kur 1989 m. tanklaivis „Exxon Valdez“ atsitrenkė į rifą, o į jūrą išsiliejo 37 tūkst. tonų naftos, pasklidusios daugiau nei 800 km spinduliu.
O vertinant ilgąjį laikotarpį, daugiausiai naftos į vandenį kasmet patenka prie Nigerijos krantų, kur karaliauja didžiausia BP konkurentė „Shell“. Jungtinės Tautos skelbia, kad nuo 1976-ųjų, Nigerijai ėmus pumpuoti naftą, šalyje čia įvyko daugiau nei 7 tūkst. naftos išsiliejimų. Jų metu į aplinką pateko mažiausiai 3 mln. barelių naftos. Vis dėlto svarbiausia, kad daugiau nei 70 proc. visų regione įvykusių naftos išsiliejimų yra nelikviduoti iki šiol.
Ir tai – tik nedidelė dalis pasaulyje nuolat išsiliejančios naftos. Štai vos prieš keletą savaičių prie Naujosios Zelandijos krantų ant rifo užplaukus naftą gabenančiam laivui, įvyko didžiausias naftos išsiliejimas šiame regione: į vandenį pateko apie 350 tonų naftos.
Didžiausia visų laikų katastrofa šalies istorijoje šiemet įvyko ir Kanadoje, kai gegužės mėnesį šalies Albertos provincijoje trūkus naftotiekiui išsiliejo keli tūkstančiai tonų naftos.
Kada sulauksime didelės katastrofos Baltijos jūroje – irgi tik laiko klausimas, o mažesnių naftos išsiliejimų pasitaiko kasmet. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad nuo 1980 m. kasmet vidutiniškai Baltijos jūroje nutinka viena didelė laivo avarija, per kurią išsilieja daugiau nei 100 tonų naftos.

Katastrofų priežastys skirtingos
Didžiausios pasaulyje katastrofos su nafta įvyksta ne vien dėl gedimų privačioms kompanijoms priklausančiuose naftos gręžiniuose ar laivuose. Pavyzdžiui, viena baisiausių katastrofų, susijusių su nafta, įvyko 1991 m. Kuveite, kai traukdamasis Irako diktatorius Saddamas Husseinas įsakė susprogdinti šios šalies naftos gręžinius. Jie degė septynis mėnesius, Persijos įlankos regionas paskendo dūmuose, suodžiuose ir pelenuose, prasidėjo juodi lietūs, susiformavo naftos ežerai, kurie tyvuliuoja iki pat dabar.
Tačiau kalbant apie didžiausias ekologines katastrofas pasaulyje, nederėtų visų “laurų” sukabinti tik naftai. Černobylio atominės elektrinės sprogimas tikriausiai dar didesnė nelaimė ir atnešė, ko gero, daugiausiai žalos per visą istoriją. Negalima nepaminėti ir dar vienos nelaimės, apie kurią Lietuvoje žinoma palyginti nedaug: pasirodo, Indijoje netoli Bopalo miesto 1984 m. avarija įvyko kompanijos „Union Carbide“ pesticidų gamykloje. Tuomet į aplinką pateko 45 tonos nuodingo metilo izocianato. Nuo šių dujų vos per kelias valandas mirė tūkstančiai žmonių, o dešimtys tūkstančių sunkiai susirgo. Dalis aukų apako, kitiems diagnozuotas organų nepakankamumas, o jų palikuonys ir šiandien serga su anuomet įvykusia nelaime siejamomis ligomis.

Didžiausios ligšiolinės ekologinės nelaimės planetoje
Katastrofa    Data    Kiek kainavo padarinių likvidavimas
1. Černobylio atominės elektrinės sprogimas    1986 m.    n.d.
2. Naftos platformų sprogdinimai Kuveite    1991 m.    n.d.
3. Naftos išsiliejimas Meksikos įlankoje    2010 m.    32 mlrd. JAV dol.
4. Naftos išsiliejimas prie Aliaskos krantų    1989 m.    12 mlrd. JAV dol.
5. Pesticidų gamyklos sprogimas Indijoje    1984 m.    8 mlrd. JAV dol.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRC) kovo mėnesį planuoja pradėti skelbti pirmuosius archyvinius dokumentus apie KGB ir šios sovietinės tarnybos agentų veiklą Lietuvoje.

Tačiau centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė teigia, kad praeis ne vieneri metai, kol bus peržiūrėti visi Lietuvoje esantys dokumentai.

Viešinimo darbus centro atstovai ketvirtadienį aptarė su prezidente Dalia Grybauskaite ir jos komanda.

“Pradėsime gana greitai, jau kovo mėnesį. Mes dabar neturėjome pinigų net svetainei įrengti, mes negalime viešinti. Pabandysime iš savo svetainės dar vieną atšaką sulipdyti ir į ją dėlioti”, – BNS sakė T.B.Burauskaitė.

“Mūsų tikslas, kad visuomenei būtų pateikta KGB, kaip institucijos, veikla Lietuvoje”, – teigė ji.

Pirmiausia ketinama skelbti dokumentus, kuriuose KGB apibūdinama kaip institucija, jos funkcijos, atskleidžiama jos struktūra, padaliniai, personalas.

“Svarbesnių skyrių veikla bus plačiau aprašyta, ūkinių – smulkiau. Mes pristatėme sisteminį to darbo pobūdį, kurį esame numatę”, – kalbėjo centro vadovė.

Ji pabrėžė, kad su KGB susijusių archyvinių dokumentų viešinimas užtruks “tikrai ne vienus metus”, nes tai nėra daroma skubos tvarka ir visą informaciją reikia kruopščiai patikrinti bei įvertinti. T.B.Burauskaitė teigė, kad bus siekiama supažindinti visuomenę su sovietų saugumo veikla Lietuvoje nuo 1960 metų iki Atgimimo – maždaug 1990-ųjų.

“Jeigu mes aptariame KGB, kaip institucijos, struktūrą ir funkciją, tai prie kiekvieno tokio padalinio bus tas funkcijas atspindintys dokumentai, kaip jie atrodė realybėje. Sakykime, tokios draugijos kaip “Tėviškė” ryšiams su užsienio lietuviais veikla. Smulkiau bus svarbesnės temos išgvildentos, nes ta veikla ne visa buvo tolygiai išsidėsčiusi per padalinius”, – tvirtino centro vadovė.

Ji pabrėžė, kad apie bendradarbiavimą su KGB ir darbą šioje struktūroje savo laiku pranešę asmenys bus apsaugoti nuo paviešinimo.

“Viena vieta visada bus užjuodinta – jeigu ten bus informacija apie asmenis, atėjusius prisipažinti. Kitas dalykas, jeigu, sakysime, KGB agentai 24 valandas stebėjo žmogų, registravo jo visą privatų gyvenimą. Dar kartą tą auką liustruoti, visą jo privatų gyvenimą viešinti mes irgi neturime teisės. Čia būtų nusikaltimas. Auka dar kartą būtų daroma auka. Šitos informacijos mes irgi neliesime”, – dėstė T.B.Burauskaitė.

Pasak jos, šiuo metu padaryti “materialiniai” su viešinimu susiję darbai – įrengtos patalpos, rengiamasi iš Valstybės saugumo departamento perimti medžiagą, kuri buvo “su liustracijos darbu susijusi”.

Su viešinimo projektu pasirengę dirbti 10 centro darbuotojų, kurie gavo leidimus dirbti su valstybės paslaptimi.

T.B.Burauskaitės teigimu, viešinimo procesas bus dvipakopis.

“Mes norime, kad nebūtų taip, jog istorikas surado dokumentą, ir mes iš karto jį skelbiame. Specialistai pagal tam tikrą sutartą mūsų sistemą atrinkinės tuos dokumentus, ir bus grupė ekspertų, kurie aprobuos juos teikti į viešumą. (…) Trys bus mūsų žmonės, o paskui kviečiame profesorių Antaną Tylą, Vytautą Tininį ir Algirdą Endriukaitį”, – teigė centro vadovė.

Anot jos, esant reikalui, bus prašoma teisininkų ar asmens duomenų apsaugos specialistų pagalbos.

“Jie (dokumentai) bus skenuoti, tai bus faksimilės, tik mes neįsipareigojame skelbti 100 proc. viską, kas yra archyve. Dėl tų dviejų priežasčių. Yra ir nereikšmingų – kažkokių pažymų, statutinių, ideologinių dalykų – ataskaitų pirmieji lapai yra susieti su plenumais, visokiais partijos uždaviniais. Mes gal kokią vieną paskelbsime”, – svarstė T.B.Burauskaitė.

Darbas, anot jos, negali vykti labai sparčiai, nes Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojai jį vykdys kartu su tiesioginėmis savo pareigomis ir už tai negaus jokio papildomo atlygio. Centro vadovė sakė, kad, nors pažadėta, jog viešinimo funkcijoms vykdyti šiemet turėtų būti skirti keli šimtai tūkstančių litų, šios lėšos iš Vyriausybės dar negautos.

“Visi parengiamieji darbai, ką reikėjo padaryti iki kovo 1 dienos, yra padaryti. Tik tiek, kad negavome nė cento šitiems darbams ir darome iš savo lėšų, kurių metų pabaigoje gal pristigsime, jei negausime papildomai”, – teigė T.B.Burauskaitė.

Centro direktorė sakė jaučianti prezidentės D.Grybauskaitės palaikymą numatomiems viešinimo planams, bet kartu pabrėžė, kad “tas darbas vis tiek turės kontroversiškų nuomonių, vieniems vieni dalykai nepatiks, kitiems – kiti”.

“Mūsų tikslas parodyti tos institucijos veiklą, poveikį visuomenei ir asmeniui, kad truputį tų įvairiausių mitų būtų mažiau ir vienąkart būtų pilnas vaizdas. Mes sau tokį uždavinį iškėlėme”, – BNS sakė T.B.Burauskaitė.

Praėjusių metų birželį Seimas priėmė vadinamojo Liustracijos įstatymo pataisos, kuriose nuspręsta paviešinti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus, o šis darbas patikėtas LGGRC.

KGB dokumentų viešinimą remia ir prezidentė D.Grybauskaitė. Pernai vasarį ji teigė, kad paviešinant archyvuose esančią medžiagą apie KGB veiklą būtų baigtas jau du dešimtmečius trunkantis liustracijos procesas.