Miestuose it grybai po lietaus dygsta daugiabučiai „iš kartono“, pradėta pastatų renovacija nenumato automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo, sparčiai, bet stichiškai daugėja naujų gyvenviečių, kuriose trūksta patogaus susisiekimo bei viešųjų įstaigų.

Šios laikinos priemonės, kurias diktuoja rinka, ne tik nesprendžia esminių Lietuvos miestų ir gyvenviečių problemų, bet ir, laikui bėgant, taps naujų problemų priežastimi.
Miestų plėtrai per pastaruosius dvidešimt metų dirigavo principas „Po mūsų – nors ir tvanas“. Tam turėjo įtakos tiek statybų sektoriaus burbulas, kurio šalutinis efektas – atsakomybės prieš ateinančias kartas stygius, tiek bendrų projektavimo standartų nebūvimas. O kadangi nemažai architektų universitetą palieka ,,apsiginklavę“ frazėmis „klientas visada teisus“ ir „statistinis Lietuvos gyventojas“, ir toliau kyla pastatai, nepritaikyti asmenims, nepanašiems į „statistinius“. Tiesa, pratę prie nepatogumų gyventojai neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.
Pragmatiškas projektavimas lietuviams – naujiena
Tuo tarpu pasaulyje plačiai taikomas universalaus dizaino (dar vadinamo projektavimu visiems) principas, leidžiantis kurti universalius ir kiekvienam patogius naudotis gaminius, pastatus bei jų aplinką. Sukurti taikant universalų dizainą sprendimai pasižymi lanksčiomis naudojimo galimybėmis, nereikalauja naudoti didelės fizinės jėgos, suprasti naudojimosi būdą intuityviai lengva, nėra susižalojimo tikimybės.
Vadovaujantis šiuo principu, dar projektavimo etape numatoma, kad vaikui būtų taip pat patogu įjungti šviesą, kaip ir suaugusiajam, kad aklas žmogus neatsitrenktų į stotelės stendą, o pensininkui užtektų jėgų nuspausti durų rankeną. Kita vertus, užtikrinant lygybę sprendimai adaptuojami ne vienai atskirai grupei, bet visiems gyventojams, įvertinant jų amžių ir sveikatos būklę.
Universalaus dizaino srityje toliausiai pažengusios Skandinavijos šalys, pavyzdžiui, norvegai, vadovaudamiesi Universalaus dizaino veiksmų planu iki 2025 metų, sėkmingai planuoja ir projektuoja aplinką, pastatus ir prieigas, transporto sistemą bei informacines technologijas visiems. Tačiau jų pavyzdžiu Lietuva seka vangiai: pasak gruodį vykusio seminarų ciklo “Universalus dizainas: realijos ir perspektyvos” organizatorių, seminaruose dalyvavo itin mažai savivaldybių atstovų.
Jų abejingumui išmintingai architektūrai turi įtakos vyraujantis požiūris, kad universalus dizainas – vien tik aplinkos pritaikymas neįgaliesiems, kuriais Lietuvoje rūpinasi Neįgaliųjų reikalų departamentas. Tačiau žmonės su negalia sudaro apie 7 proc. šalies gyventojų, o patogi aplinka bei pritaikyta infrastruktūra būtina daugiau nei trečdaliui Lietuvos: senyvo amžiaus, judėjimo ar orientavimosi sutrikimų turintiems žmonėms, vaikams, šeimoms su kūdikiais. Specialistų prognozėmis, 2050 m. šis skaičius išaugs iki 70 proc.
Apie būtinybę pritaikyti aplinką byloja ir gyventojų senėjimo dinamika: pasaulis sparčiai sensta ir Lietuva nuo jo neatsilieka. Vis dar vejame nuo savęs mintis, kad po kelių dešimtmečių į penktą aukštą kopsime nebe taip sparčiai ir mums gali prireikti akinių, kad autobusų stoty įžiūrėtume svarbią rodyklę, tačiau iš tiesų kiekvienas mūsų anksčiau ar vėliau tampa senjoru, susidursiančiu su atgyvenusio projektavimo problemomis.
Norvegijos aklųjų asociacijos atlikto tyrimo duomenimis, apie 1,2 mln. nelaimingų atsitikimų šalyje yra susiję su nepritaikyta aplinka. Trečdalis susižeidusiųjų visam gyvenimui lieka neįgalūs. Akivaizdu, kad universalus dizainas galėtų būti nelaimingų atsitikimų prevencijos priemone.
Įtikinantys ekonominiai rodikliai
Praktika rodo, kad universalaus dizaino taikymas ne tik kuria patogesnį gyvenimą, bet ir gali būti pelningas: prekė ar paslauga, kuri anksčiau buvo nepasiekiama ar nepatraukli net 40 proc. visuomenės, universalaus dizaino pagalba tampa prieinama, vartotojų daugėja.
Projektavimas visiems taip pat turi įtakos turizmui. „Statistika byloja, kad įgyvendinus šį principą, 20 proc. padidėja turistų skaičius, kadangi miestas tampa patrauklesnis, jame lengviau orientuotis“, – teigia vienas seminarų “Universalus dizainas: realijos ir perspektyvos” ciklo iniciatorių architektas profesorius Marius Šaliamoras.
Pasak jo, jei taikant universalaus dizaino principą būtų vykdomi kompleksiški pokyčiai, o ne vienkartiniai veiksmai, valstybė patirtų mažiau išlaidų. Profesorius M. Šaliamoras pateikia daugiabučių renovacijos pavyzdį.
„Šiuo metu įgyvendinami energetinio renovavimo projektai. Energetinis renovavimas taupo kaštus, bet nekeičia gyvenimo kokybės. Kompleksinis renovavimas, bendrai sprendžiantis automobilių ir dviračių stovėjimo, vaikų žaidimų aikštelių, privažiavimo, liftų, keltuvų bei kitas problemas, visuomenei kainuotų pigiau, mat yra ilgalaikis„ – įsitikinęs architektas. – „Manau, ekonominė logika, žmogaus teisių paisymas, atsigręžimas į žmogų galiausiai atves mus prie universalaus dizaino principo“.
Universalaus dizaino principo taikymui Lietuvoje skatinti inicijuojamas projektas „Architektūra visiems“, kurio tikslas – įtraukti visuomenę į projektavimo procesą, paskatinti kreipti dėmesį į nepatogumus, išsiaiškinti gyventojų poreikius bei ateities tendencijas.