Ar Vyriausybės užmojai per kelias paskaitas “sukurti” 1200 verslininkų, ambicingai skambančios vizijos Lietuvą paversti modernių technologijų lydere – nesėkmei pasmerkti eksperimentai, ar realūs žingsniai verslo skatinimo link?

To klausiame į pasaulio mobiliųjų komunikacijų rinkos įtakingiausiųjų elitą įsiveržusio Lietuvos verslininko Iljos Laurso. Prieš penkerius metus jo, tuomet dar studento, įsteigta ir lig šiol vadovaujama “GetJar” šiandien pasaulyje antra mobiliųjų aplikacijų platinimo srityje po “Apple” – artėja prie 100 mln. aplikacijų parsisiuntimų per mėnesį, o bendrovės augimo tempai (tiek siuntimųsi, tiek vartotojų, tiek pajamų) kasmet didėja triskart. Taigi visų pirma – kokia tokios sėkmės formulė?

I.L.: Labai norėčiau sutalpinti sėkmės formulę į tris keturis patarimus, tačiau tai tas pat, kas trimis keturiais sakiniais pasakyti, kaip kalbėti prancūziškai. Bet tam tikras išvadas galiu daryti. Viena jų, kurią suvokiau pakankamai anksti, – kad geriau konkuruoti naujausiose verslo srityse. Mano specialybė – bankininkystė, bet naujai įsteigti banką yra beviltiška, nes tektų konkuruoti su kompanijomis, turinčiomis šimtametės patirties. Antras, vienas fundamentalesnių žmogaus pasirinkimų – ar nori rinktis nuosavą verslą, ar dirbti kitam.

Tačiau pastebėjau, jog mažai kas suvokia, kad verslas – kaip ruletė: pats valdai gal 5 proc. savo sėkmės, o 95 proc. priklauso nuo aplinkybių. Man pasisekė, nes pradėjau verslą mobiliųjų technologijų srityje, kuri labai greitai išsiplėtė, o per artimiausius penkerius metus, prognozuojama, žmonės daugiau naudosis mobiliuoju internetu, nei sėdėdami prie stalinio kompiuterio.

VEIDAS: Tik dešimtadalis Lietuvos gyventojų dirba sau, o Graikijoje – net 34 proc. Ar tikrai esame neverslūs?

I.L.: Tačiau Graikijoje daug kas turi savą verslą, nes ten nėra stambiojo. O verslumo lygį geriau iliustruoja tai, koks procentas šalies gyventojų pradeda verslą, įregistruoja naują įmonę, kokia jų dalis išgyvena pirmus metus.

Atlikau eksperimentą: daug kartų lankiausi Lietuvos bei JAV universitetuose ir klausiau jaunimo, kiek jų norėtų pradėti savo verslą. Ir čia, ir ten rankas pakeldavo maždaug pusė. Tačiau kai paklausdavau, kas realiai per metus bandys jį pradėti, Lietuvoje atkrisdavo 90–95 proc., o JAV – 70 proc. Vadinasi, kraujyje noras imtis savo verslo daugmaž vienodas, tačiau Lietuvoje dauguma tą norą užmiršta, nes mažai suvokia, kaip tai daryti, gajūs stereotipai, kad tai labai sunku, o mokesčių inspekcijos tuoj surakins už be kokią klaidą.

Beje, analizuojant, kiek iš pradėjusiųjų verslą išsilaiko pirmus metus, santykis irgi nebūtų mūsų naudai. Vadinasi, aplinka neužtikrina, kad noras imtis verslo būtų konvertuojamas į realybę.

VEIDAS: Tai kas skiria tą aplinką pas mus ir JAV?

I.L.: Pirma, švietimas. JAV labai sėkmingai bendradarbiauja vadinamasis valstybės, verslo ir universitetų trikampis. Verslininkai dažnai lankosi universitetuose, aiškina bazines taisykles, nes be to verslo nepradėsi net turėdamas idėją. Kol mūsų universitetai nekvies verslininkų ir per juos nesupažindins studentų su realybe, o ne vien teorija, tol nesikeis norinčiųjų pradėti ir pradedančiųjų verslą santykis.

Antra, administracinė juridinė aplinka. Taip, dabar registruoti įmonę labai lengva. Tačiau Lietuvoje iš penkių pradėjusiųjų verslą pirmus metus atlaiko gal vienas. Tai priklauso ir nuo to, kiek administracinių resursų reikalauja kasmėnesinės ataskaitos, kai tavo pardavimas tesiekia tris litus.

O nuo metų iki dešimties verslo sėkmė priklauso nuo šalies išteklių toje srityje, gebėjimo pritraukti aukščiausio lygio specialistų. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje susikurtų laikrodžių kompanija, nors ji kapitalo dėka pirmus metus gal ir išsilaikytų, netikiu, kad sukurtų šveicariškų laikrodžių analogus.

Tad iš šimto norinčiųjų pradėti verslą Lietuvoje lieka vienas su neaiškia ateitimi, JAV – dešimt.

VEIDAS: Kiek Vyriausybė gali padėti pradedant verslą? Ar gali duoti naudos planuojamos aštuonios valandos paskaitų, keliasdešimties tūkstančių paskola?

I.L.: O kas paskaitas skaitys? Sunku vertinti, bet iš asmeninės patirties žinau: verslininkai galėtų ir norėtų papasakoti įdomiausią, karščiausią ir praktiškiausią informaciją, be to, dykai. Tuo naudojasi universitetai. Valdiškas kelias kitas.

O mano požiūris į vyriausybes labai paprastas: jos turi užtikrinti juridinę ir administracinę aplinką, kad būtų kuo mažiau įstatymų plyšių, korupcijos ir kriminalų, bet ne daugiau. Iš biudžeto finansiškai remti naujo verslo pradžią ir apmokėti kažkieno nesėkmes – nemanau, kad efektyvu ir sąžininga kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, nes taip viena visuomenės grupė dotuojama kitos sąskaita. Izraelio, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV pavyzdžiai rodo, kad nauji verslai puikiai finansuojami rizikos kapitalo fondais. Paralelė tokia: jei restoranai gali išsilaikyti patys, kodėl valstybė turėtų teikti visiems nemokamus pietus?

VEIDAS: Tačiau verslas verkia, kad Lietuvos valdžia šią funkciją vykdo blogai, kad verslas dusinamas mokesčiais.

I.L.: Verslas – ne panelė, negali verkti, o turi įvertinti aplinką ir padaryti išvadą, ar jam čia patogu, ar ne. Tiek kapitalui, tiek žmonėms praktiškai nėra barjerų judėti mažiausiai ES ribose.

Valdžios funkcija – ne tiek žiūrėti, kiek yra nepatenkintų, o stebėti, kad Lietuva neprarastų konkurencingumo pagal švietimo, atlyginimų, mokesčių, valstybės paramos, biurokratijos, korupcijos, kriminogeninės padėties lygį, o verslininkas apskaičiavęs suprastų, kad jam čia apsimoka plėtoti verslą. Kaip rodo pasaulio praktika, ir dėl 3 proc. mokesčių skirtumo ištisi fabrikai su tūkstančiais žmonių migruoja į kitą šalį: štai “Adidas” ar “Nike” pasirinko steigti fabrikus Kinijoje.

Antra vertus, Holivudas nesikelia į Kiniją: nors ten pigiau, bet Holivudas reikalauja ne sąnaudų efektyvumo, o profesionalumo tose srityse, kuriose Kinija jo dar neturi. Ką norime turėti savo šalyje, priklauso nuo valstybės politikos. Dabartinė Lietuvos vyriausybė valstybei brėžia aukštųjų technologijų šalies perspektyvą. Labai palaikau pasirinktą kelią, bet jis reikalauja atitinkamų politinių sprendimų tiek mokesčių, tiek darbo liberalizavimo srityje.

VEIDAS: Esate sakęs, kad Lietuva – darbuotojų rojus. Ar tikrai manote, kad geriau JAV modelis, kai programuotojas dirba 70 valandų per savaitę, o atostogos trunka savaitę ir jų darbdavys neapmoka?

I.L.: Kokias vertybes, principus, strategiją valstybei pasirinkti – ne mano, o visuomenės, politikų, filosofų sprendimas. Nesiimu spręsti, geresnis amerikietiškas darboholizmo modelis ar prancūziškas – su atsipalaidavusiu, socialiai apgintu, lėtu gyvenimu. Tik galiu pasakyti, kad nepasirinkau Prancūzijos kaip šalies, kurioje auginu verslą. Pasirinkau JAV, kur žmonės daug dirba ir daug uždirba, o jei paprašyčiau išvardyti dešimt IT kompanijų, visos jos būtų amerikiečių, nes darbas ten – viena svarbiausių vertybių.

O naujos technologijos reiškia labai daug eksperimentavimo, nes nėra patirties, kaip valdyti struktūrą, sąnaudas, pajamas, vadinasi, galima labai didelė tiek pareigybių, tiek žmonių rotacija. Tai kaina, kuri mokama už inovacijas, už labai aukšto lygio IT verslą. Tad jei Lietuva pasirinko tokį kelią, pageidautina, kad mokesčiai, darbo rinka, kiti įstatymai atitiktų šią strategiją, nes dažnai nutinka kitaip.

VEIDAS: Bet “GetJar” dirba Lietuvoje.

I.L.: Čia liko mažuma, penkiolika žmonių. Priežastis paprasta – konkuruojame labai aukštose sferose, kurių specialistų Lietuvoje nerasime, nes kartais tokių pasaulyje tik pusšimtis. Darbo sąnaudos mums nelabai rūpi, nes IT srityje, jei projektas pasisekė, atsiperka bet koks, jei ne – prarandi viską. Man svarbiausia – ar gausiu tokį specialistą, kuris galėtų sukurti produktą, pajėgų konkuruoti su “Google”, “Microsoft”, “Yahoo”. Todėl dabar “GetJar” centras – JAV, Silicio slėnyje, kitos atstovybės – Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Atidarome dvi naujas: šiemet Singapūre, kitų metų pirmąjį ketvirtį – Indijoje.

VEIDAS: Tačiau Andrius Kubilius investuotojus vilioja puikiais ir pigiais IT specialistais.

I.L.: Galime turėti problemų, jei pristatysime save kaip pigių programuotojų šalį, mat visų pirma nesame pigūs, nes mūsų darbo našumas labai mažas. Antra, jei bandysime konkuruoti sąnaudomis, visuomet uždirbsime mažiau, nei kurdami didelę pridėtinę vertę ir didelį produktyvumą. Štai Kinija specializuojasi kurdama pigius drabužius ir už vienus marškinėlius gauna pusę dolerio, o jį pagaminusiajam lieka centai. Pasauliniai mados namai marškinėlius parduoda už 300 dolerių, o juos sukūrusiam žmogui atitenka visai kita suma.

Brangiai mokama tik už tai, ką darai geriau nei kiti pasaulyje. Kiekviena šalis turi atrasti savo konkurencinį pranašumą, kas joje daroma geriau nei visame pasaulyje, ir skatinti būtent tą sritį.

Lietuva turi šansų būti lydere kai kuriuose mobiliųjų technologijų segmentuose.

VEIDAS: Beje, ar sutiktumėte verslą iškeisti į politiką, pavyzdžiui, tapti premjeru?

I.L.: Politika mane mažiau traukia. Viena priežasčių – kad politikas turi sakyti “Vaikai, einame valgyti saldainių”, kai reikia sakyti “Vaikai, einame pas stomatologą”, nes priešingu atveju vaikai pasirinks kitą tėvą.