"Scanpix" nuotr.

Arūnas BRAZAUSKAS

Gunnaras Heinsohnnas, dabartinėje Lenkijoje 1943 m. gimęs vokiečių mokslininkas skandinaviška pavarde, žinomas kaip demografinis aliarmistas. Brėmeno universiteto profesoriaus straipsnyje, pasirodžiusiame 2016-aisiais, „su pirštų pagalba“ bandoma paaiškinti, kokioje civilizacinėje duobėje atsidūrė Europa.

Žvelgiant į maždaug 7,3 milijardo Žemės gyventojų, aktyviai dirbantieji (tokių yra apie 2,8 mlrd.) susideda iš dviejų grupių: 1,7 mlrd. Rytų Azijos žmonių (Kinija, Taivanas, Pietų Korėja, Vietnamas) konkuruoja su 1,1 mlrd. Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Izraelio piliečių (460 mln. iš jų gyvena anglosaksų valstybėse). Pirmieji (azijiečiai) jau dabar savo kompetencija lenkia antruosius (kultūriškai tai europiečiai). Tarptautiniai tyrimai (pvz., PISA 2012 m.) rodo, kad geriausi 20 proc. azijiečių moksleivių vidutiniškai pelnė po 560 balų, o jų bendraamžiai europiečiai – vos 520 balų. O juk visi rungtynių dalyviai po 2008-ųjų gyveno ekonominės krizės sąlygomis.

Minėti 2,8 mlrd. dirbančiųjų sukuria 75 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro 55 ir 77 trilijonus dolerių. Likusieji 4,5 mlrd. žmonių sminga į vis gilesnę ekonominę prarają. Indija, Pakistanas ir Bangladešas (buvusi Britų Indija) 1980 m. gamino tiek pat kiek Kinija, o dabar jų BVP sudaro penktadalį kinų produkcijos. Iš 170 tūkst. išradimų, kuriuos 2015 m. užregistravo JAV patentų tarnyba, tik 3,2 proc. padarė tų atsilikusiųjų 4,5 mlrd. atstovai (iš to du trečdalius patentų pelnė indai).

Produktyvieji viršutiniai 2,8 mlrd. – santykinai vyresni, tačiau gana kompetentingi (ypač Europoje), žemiau esantys 4,5 mlrd. – jauni, tačiau prastai išlavinti. Minėtas PISA tyrimas parodė, kad trys geriausi moksleiviai iš arabų šalių surinko po 380 balų – tai Lotynų Amerikos atstovams prilygstantis blogas rezultatas. Afrikos, Artimųjų Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Lotynų Amerikos blokas grimzta vis giliau į pelkę dar ir todėl, kad „galvų medžiotojai“ gabiausius tų šalių atstovus pervilioja į sparčiai besivystančias šalis.

Talentingi žmonės daug rečiau perviliojami į Rytų Azijos šalis. Pavyzdžiui, Kinija nepatraukli europiečiams dėl kalbos ir demokratijos suvaržymų. Tačiau būtent besivystančiuose Azijos taškuose santykinai daugiausiai migrantų – tai Honkongas (39 proc. atvykėlių), Singapūras (43 proc.), Makao (59 proc.). Migracijoje šiais atvejais dalyvauja daugiausia Rytų Azijos gyventojai.

Nykstantys europiečiai

O senojoje gerojoje Vokietijoje maždaug trečdalis piliečių nesugeba taisyklingai skaityti ir rašyti. Todėl europiečiai nuolatos medžioja talentus. JAV maždaug pusė vaikų sunkiai sprendžia matematikos uždavinius. Ten atsirado „žemutinė klasė“, siekianti apie 70 mln. žmonių, iš kurių pusė mažiausiai pusmetį gyvena likusių mokesčių mokėtojų sąskaita. Tie mūsų amžininkai Silicio slėnyje ar Volstrite jaučiasi ne savo vietoje, kaip, tarkime, neandertaliečiai skaičiavimo centre. Vokietijoje pusę visų nesėkmių per baigiamuosius egzaminus patiria imigrantų vaikai, nors tesudaro 35 proc. visų abiturientų.

Žmones iš tų vargstančių 4,5 mlrd. vis labiau vilioja Europos socialinės garantijos, kokių nėra Rytų Azijoje ar daug mažesniu mastu yra JAV. Apskritai anglosaksų šalys linkusios teikti mažiau garantijų ir seka Rytų Azijos pavyzdžiu – ne itin dosniai remia nekvalifikuotas mases. Panašios ribojimo tendencijos atsirado Skandinavijoje, kurią lengva atitverti nuo migracijos sausuma, pavyzdžiui, uždarius Vokietijos ir Danijos sieną. Tai skamba netikėtai, nes dar 2015-aisiais Švedija, kurioje daug senyvo amžiaus žmonių, buvo bene dosniausia atvykėliams.

Didžiuma Rytų Europos nuo Estijos iki Vengrijos šiuo metu yra laisva nuo šariato, islamo teisės, pagal kurią bendruomenių viduje neretai tvarkosi atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, o plotai tarp Portugalijos ir Oderio yra pagrindinė „talpykla“, į kurią spraudžiasi jaunimas, bandantis pabėgti iš skurdo zonos, apimančios 4,5 mlrd. žmonių (2050 m. tos zonos gyventojų padaugės iki 6,5 mlrd.). Vokietija su 60 mln. vyresnio amžiaus žmonių ir 20 mln. migrantų yra geidžiamiausia atvykėlių vieta.

Europa apsupties žiede

Didžiausią demografinį spaudimą Vakarų Europai šiuo metu daro 52 valstybės, kuriose iš viso yra 1,4 mlrd. gyventojų. Toms valstybėms būdingas akį rėžiantis santykis tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Vienam tūkstančiui 55–59 metų vyrų, netrukus išeisiančių į pensiją, tenka nuo 3 iki 7 tūkst. 15–19 metų jaunuolių, kuriems nėra jokių darbo vietų. Vokietijoje toks santykis visai kitoks: 1 tūkst. priešpensinio amžiaus vyrų tenka 660 jaunuolių.

Daugumoje iš tų 52 valstybių prievarta tampa nuolatiniu gyvenimo veiksniu. Jaunimas verbuojamas į pilietiniuose karuose kovojančias kariuomenes. Potencialūs ekonominiai migrantai atsiduria karo veiksmų zonose – tai papildomas argumentas prašant pabėgėlio statuso Europoje. Dėl šios priežasties senimo ir jaunimo santykį dar galima vadinti karo indeksu.

Manoma, kad iki 2050 m. tas 52 valstybių blokas sumažės iki 42 valstybių. Tačiau gyventojų ten padaugės nuo 1,4 mlrd. iki 2 mlrd. 1950 m. Afrikoje į pietus nuo Sacharos gyveno 180 mln. žmonių, 2015-aisiais – 1 mlrd., 2050 m. jų bus 2,2 mlrd. (tiek žmonių pasaulyje gyveno 1930 m.). Pusė visų pasaulio naujagimių atsiras į pietus nuo Sacharos (1950 m. ten gimdavo tik 9 proc.).

Jau 2009 m. 38 proc. tos zonos gyventojų norėjo emigruoti, dabar tokių yra apie 40 proc. Apskritai į Europą šiuo metu norėtų persikelti 400 mln. žmonių, iki 2050 m. šis skaičius gali siekti 850 mln. Jeigu tai įvyktų, Europa rasiniu požiūriu taptų panaši į Braziliją, tik vyrautų ne katalikybė, o islamas. Jeigu tas fantastiškas tautų kraustymasis įvyktų, Afrikoje vis tiek gyventų 350 mln. žmonių daugiau nei dabar – be jokios vilties emigruoti.

Į 52 valstybių zoną įeina kai kurios arabų valstybės. Arabų skaičius padidėjo nuo 70 mln. 1950 m. iki 380 mln. šiuo metu. 2050 m. jų bus 620 mln. 2009 m., dar iki karo Sirijoje ir naftos kainų kritimo, ketino emigruoti 23 proc. arabų. Optimistiškai manant, kad dabar emigruoti norėtų apie 30 proc. arabų, tai sudarytų 120 mln. žmonių, o 2050 m. jų skaičius padidėtų iki 200 mln.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

Scanpix nuotr.

Skaičiai ir faktai apie imigrantus ir užsieniečių galimybes dirbti Lietuvoje.

Didžioji dalis šalies verslininkų imigranto iš Artimųjų Rytų, net labai kvalifikuoto, savo komandoje nenorėtų…

51 proc. verslininkų nesutiktų įdarbinti imigranto iš Artimųjų Rytų, net jei jo kvalifikacija atitiktų keliamus reikalavimus.

69 proc. Lietuvoje veikiančių užsienio kapitalo įmonių suteiktų darbo vietą imigrantui.

44 proc. lietuviško kapitalo įmonių vadovų suteiktų darbo vietą imigrantui.

34 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovų pripažįsta, kad kvalifikuotų darbuotojų stygius yra viena pagrindinių verslo problemų.

7170 prašymų įdarbinti užsieniečius iš 40-ies valstybių 2015 m. sulaukė Lietuvos darbo birža.

64 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Ukrainos piliečiams.

25 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Baltarusijos piliečiams.

4 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Moldovos piliečiams.

77 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais.

6 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tinkuotojais, apdailininkais, apšiltintojais, pastatų dažytojais.

Šaltinis: „Spinter tyrimai“ banko „Citadele“ užsakymu

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

shutterstock nuotr.

Per dešimtmetį mūsų padaugės iki 3,5 mln. Tokiais nerealiais tikslais ir bendromis frazėmis grįsta politikų kol kas tik popierinė kova su didžiausiu mūsų valstybės iššūkiu – demografiniu nuosmukiu.

Aušra LĖKA

„Džiaugiuosi, kad grįžau į Lietuvą ir padariau tai labai tinkamu laiku, – su ES struktūrinių fondų pagalba pavyko sukurti sėkmingą tyrimų laboratoriją, pasiekėme žen­klių rezultatų“, – sako prieš 11 metų iš JAV, kur gy­veno 12 metų, grįžęs mokslininkas – Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Bio­ter­mo­di­na­mi­kos ir vaistų tyrimo skyriaus vedėjas dr. Dau­man­tas Matulis.

Jis ne tik pats su šeima, dabar auginančia jau ke­tu­ris vaikus, grįžo į Lietuvą, bet prisidėjo prie grįžimo dar aštuonių jaunų mokslininkų, šiuo metu kalbasi dar su kokiais penkiais.

Tokių sėkmės istorijų yra, tačiau priešingų – dukart daugiau. Oficiali statistika rodo, kad ketverius metus džiaugėmės bent kiek mažėjančia emigracija (o ji labiausiai retina mūsų valstybės gyventojų skaičių), bet pernai ji vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, vos ne pusė Panevėžio.

Statistika rodo, kad pernai emigracija vėl gerokai padidėjo – per metus išvažiavo 44,5 tūkst. gyventojų, beveik 8 tūkst. daugiau nei užpernai, beveik pusė Panevėžio.

Deja, pernai pablogėjo ir kiti demografiniai ro­dikliai – gimstamumas sumažėjo, mirtingumas padidė­jo. Prognozės dramatiškos: Pasaulio bankas yra pri­skyręs Lietuvą prie trijų sparčiausiai nykstančių populiacijų pasaulyje (po Puerto Riko ir Latvijos).  Mažėjant darbingo amžiaus žmonių lėtėja ir šalies ūkio augimas.

Demografinius iššūkius ir mūsų politikai pagaliau pripažino didžiausia valstybės problema. Bet ką jai spręsti konkrečiai padarė ligšiolinė valdžia ir ką siūlo labiausiai tikėtini Seimo rinkimų lyderiai – Socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS)? Ar šie siūlymai skiriasi nuo Europos Komisijos (EK), demografų ir pačių reemigrantų siūlymų?

Valdančiųjų demografinė biurokratija

Dabartiniai valdantieji pasiekė nemažų laimėjimų, bet tik demografinės biurokratijos žanre: pernai Seime įsteigta Migracijos komisija, šešios partijos pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos, šiemet Vyriausybė priėmė priemonių planą emigracijai mažinti ir grįžtamajai migracijai didinti, 2014 m. priimtos Migracijos politikos gairės, politikai uoliai dalyvavo visuomenininkų rengiamose konferencijose, rėmė iniciatyvas, siūlančias susiimti, kad Lietuva neišsivaikščiotų.

Teisybės dėlei, įvairių strategijų, gairių, priemonių planų valdžia buvo prirašiusi ir ankstesnėse ka­dencijose. Deja, stabilių pokyčių, išskyrus šiokį to­kį gimstamumo bumą padidinus motinystės išmokas iki pasaulinių rekordų, ne itin pasiekta. Ne išimtis ir dabartinė valdžia.

„Aš maniau, kad Migracijos komisija būtina, nes emig­racija – didžiausia mūsų problema, ir kol kas emigracija valdo mus, o ne mes ją. Pats pasiprašiau į tą komisiją, nes turėjau vilčių, kad ji gali nuveikti gerų darbų. Nors TS-LKD frakcijoje vyravo neigiamos nuomonės, kad ji steigiama tik tam, jog sukurtų postą Valdui Vasiliauskui, – jis jį ir gavo. Deja, mano idealistiniai lūkesčiai žlugo: komisijos posėdžiams suskaičiuoti nereikėtų nė dviejų rankų pirštų, o nuo gruodžio nebuvo nė vieno“, – apgailestauja komisijos narys konservatorius Kęstutis Masiulis.

Pernai birželį šešios parlamentinės partijos (LSDP, LVŽS, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija) pasirašė nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Tarp susitarimo signatarų nebuvo konservatorių ir liberalų. K.Masiulis prisimena, kad jų partija nutarė, jog viskas nueis į garvežio švilpuką, tad gėda tokius raštus pasirašinėti.

Iš tiesų: susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Susitarimo siekis, kad Lietuvoje 2025 m. gyventų 3,5 mln. gyventojų, ne tik opozicijos, bet ir demografų vertinimu, – iš fantastikos, jei ne tragikomedijos srities.

Nebent nutartume į Lietuvą masiškai perkraustyti pabėgėlius ir rastume norinčiųjų vos ne milijoną. Bent jau kol kas ir iš kelių dešimčių atsikrausčiusiųjų pasitaikius pirmai progai kas tik gali neatsigręždami lekia į sotesnę Europą.

Socialdemokratas Gediminas Kirkilas dėl partijų susitarimo laikosi priešingos nuomonės: „Kaip rodo Lietuvos istorija po nepriklausomybės atkūrimo, pavyko tai, dėl ko pasirašėme susitarimus, pavyzdžiui, dėl užsienio politikos – ES ir NATO. O kur nepavyko pasirašyti, pavyzdžiui, dėl atominės energetikos, ir blaškomės po brūzgynus. Susitarimas dėl emigracijos – konkreti politinė apeliacija, kviečianti sugrįžti, signalas išvažiavusiems žmonėms, kad jų čia laukia, kad bus kažkas daroma. Šioje srityje labai svarbūs psichologiniai dalykai ir toks susitarimas labai svarbus. Nesinori biurokratizuoti, bet žinant mūsų emigracijos mastus gal reikėtų kokios šių problemų sprendimą koordinuojančios institucijos, tik realios, ne formalios. Kai kuriose šalyse yra net atitinkama ministerija. Reikia imtis konkrečių priemonių, o jos turi atsispindėti ir biudžete.“

Susitarime buvo numatyta parengti ilgalaikę nacionalinę programą, Vyriausybė tokį planą ir surašė. Tiesa, tam sugaišo daugiau nei metus, tad jį patvirtino tik prieš pusantro mėnesio, o jo įgyvendinimo terminai palikti jau kitai Vyriausybei ar  neribotam laikui – prirašyta „nuolat“. Bet naujajai Vyriausybei nebūtų sunku „įgyvendinti“ planą, nes jame surašyta daugybė protingų dalykų – kad reikia siūlyti darbą pagal kvalifikaciją, skatinti verslumą, mažinti administracinę ir mokestinę naštą verslui, užtikrinti pajamas, garantuojančias pakankamą pragyvenimo lygį asmeniui ir jo šeimai. Visi žino, kad to reikia, bet Vyriausybės priemonių plano žanras reikalautų nurodyti, kokių konkrečių veiksmų bus imtasi.

„Nieko ten nėra, tad nėra apie ką nė kalbėti“, – vertina K.Masiulis. Tačiau taip planą vertina ne tik opozicijos atstovas, bet ir valdančiųjų socialdemokratų vicepirmininkas G.Kirkilas: „Nepatiko tas planas. Jis biurokratinis ir formalus, nepanagrinėti tyrimai, kas skatina emigrantus grįžti. Nauja Vyriausybė neabejotinai turės parengti realų planą.“

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Ne ką daugiau idėjų, kaip spręsti demografinius iššūkius, ir partijų Seimo rinkimų programose.

Demografijos problemų paminėjimo reikia ieškoti po įvairias programų dalis. Žinoma, tai ne vienos kurios ministerijos išsprendžiama problema, ir tik sisteminis, kompleksinis jos sprendimas gali duoti bent kažkokį rezultatą. Tačiau tokiu principu rašyti programas – išskirti opiausias valstybės problemas ir pateikti vizijas, kaip jas spręsti, mūsų partijos nemoka. Užtat moka daug butaforinių frazių.

Kviesti žmones iš Afrikos ir Pietų Amerikos?

Didžiausi mūsų demografiniai praradimai – emigracija. K.Masiulio nuomone, pirmiausia mums reikia susivokti, kad migracija – toks pat reiškinys kaip kiti:   gimstamumas, mirtingumas ar avarijų skaičius, ir tai yra valdoma. Jis piktinasi, kad žinia­sklaidoje tekstas po teksto su gundančiais emigruoti pavadinimais pasakojama, kiek emigrantai uždirba, bet nepaaiškinama, kiek ten kainuoja būstas ar koks socialinis mokestis. Žinoma, konservatorius sako nebandantis nuneigti, kad kitose valstybėse ir didesni atlyginimai, ir didesnė pagarba darbuotojams, tik siūlo dažniau minėti ir sugrįžusiųjų sėkmės istorijas.

K.Masiulis akina siūlyti grįžti į Lietuvą, kurti pagalbos grįžtantiesiems sistemą. Tarp konservatoriaus idėjų – ir gana netradicinės. Pavyzdžiui, jis patarė Užsienio reikalų ministerijai atkreipti dėmesį į Venesuelą: ten – krizė, tad gal keli tūkstančiai lietuviškos kilmės šios šalies gyventojų norėtų repatrijuoti į Lietuvą? Arba litvakai Pietų Afrikos Res­pub­likoje, kurių ten dešimtys tūkstančių, – gal jie jaučia nostalgiją Lietuvai?

K.Masiulis pasakoja, kad dar dirbdamas mokslo institucijoje tarptautiniuose kongresuose sutikdavo žmonių su lietuviškomis šaknimis ir jie sakydavę, kad gal būtų patrauklu grįžti gyventi į prosenelių kraštą, nors jie – jau trečia ketvirta karta ir lietuviškai temoka „labas“ ir „ačiū“. Bet jei sukurtume sistemą, skatinančią juos atvykti gyventi į Lietuvą, K.Masiulio manymu, pritrauktume ne vieną.

Vis dėlto sunku patikėti, kad tai pasijustų sprendžiant Lietuvos demografinių problemų mastą. Tačiau K.Masiulis mano, kad geri pavyzdžiai patraukia: jei užsienio investuotojus kviečiame investuoti Lietuvoje, tai gal ir tautiečius kvieskime su savo kapitalu, idėjomis ir viešinkime sėkmės pavyzdžius.

„Tai didžiausia problema Lietuvoje – per porą dešimtmečių netekome penktadalio gyventojų. Didžiausiai problemai turime skirti didžiausią dėmesį. Gal net turėtų būti specialus padalinys – ministerija ar departamentas, kuris siūlytų tokius projektus. Štai Estijoje migracija jau pozityvi, o mes sakome, kad esame bejėgiai. Mes ukrainiečių priėmėme vienetus, o estai – gerokai daugiau. Tai kultūriškai artima populiacija, ne taip kaip arabai, kuriems atvykus integravimo problemos būtų milžiniškos. Ne iš karto, bet laipsniškai galime keisti situaciją“, – neabejoja K.Masiulis.

Tiesa, jo idėjų apie Venesuelą ar Pietų Afrikos Respubliką TS-LKD rinkimų programoje nėra. Bet, K.Masiulio vertinimu, sprendžiant demografines problemas šioje programoje ypač veiksminga tai, kad susieti du punktai – emigracijos stabdymas ir regionų krizė: „Visa Lietuva neteko apie 20 proc. gyventojų, o regionai – daug daugiau: dalis išvažiavo į didesnius miestus, dalis svetur. TS-LKD programoje iškelta idėja susikoncentruoti ne tik į Vilnių, bet į kokius dešimt regioninių centrų, kviesti ten stambius investuotojus, organizuoti nemokamą transportą, kad, pavyzdžiui, žmogus iš Kelmės galėtų nemokamai atvažiuoti 40 km į darbą Šiauliuose.“

Konservatoriai taip pat akcentuoja pagalbą šeimoms, nes ne pensininkai, o jaunos šeimos su mažamečiais vaikais yra sunkiausiai Lietuvoje gyvenantis socialinis sluoksnis.

K.Masiulis mano, kad per mokesčius reikėtų skatinti žmones gyventi šeimose, mat pas mus atvirkščiai: jei vieniša motina – gausi pašalpą, tad apsimoka apsimesti vieniša, o, tarkime, Vokietijoje yra priešingai.

Vienas pagrindinių LSDP programos kūrėjų G.Kirkilas kaip svarbiausius rodiklius politikų darbui sprendžiant demografines problemas pamatuoti nurodo emigracijos ir reemigracijos tendencijas ir rea­liai valstybės siūlomų paramos grįžtantiesiems paslaugų skaičių bei dydį. Programoje socialdemokratai kelia idėjas padėti sugrįžtantiesiems įsikurti, bet ne mažiau svarbu padėti Lietuvoje gyvenančioms jaunoms šeimoms, kad joms nereikėtų išvykti.

G.Kirkilas didžiuojasi, kad jo premjeravimo laikais gimstamumas buvo šoktelėjęs, nes buvo siūloma didelė parama jaunoms šeimoms. Jis pasakoja prieš akis turintis labai konkretų pavyzdį: sūnaus šeima susilaukė antro vaiko ir išsilaikyti jaunai šeimai tapo sunku, ką jau kalbėti apie tai, kaip reikės gauti vietą darželyje.

Socialdemokratai emigracijai mažinti taip pat siūlo ir didesnę investicijų sklaidą regionuose, nes dabar viskas koncentruojasi didmiesčiuose, o regionuose ir būstas pigesnis, ir darželiuose vietų yra, tik darbo – ne. Bet, kaip pabrėžia G.Kirkilas, regionų plėtrą reikia paremti realiais finansais.

LVŽS, kaip ir visais kitais klausimais, išeitį sprendžiant demografinius iššūkius sieja su švietimu ir kultūra. LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis mano, kad kalbėdami apie emigraciją šią problemą supaprastiname – neva atsiras darbo vietų su gerais atlyginimais ir problema išsispręs. Tai iš tikrųjų svarbu, nes žmonės neišgyvena. Bet daug svarbesnis uždavinys – sudaryti sąlygas, kad jaunas žmogus norėtų Lietuvoje gyventi, čia auginti vaikus, todėl svarbiausia – švietimas, po to kultūra.

„Pirmos svarbos dalykas – švietimo klausimai. Per švietimą reikia daryti įtaką ir didesniam sugrįžimui, ir mažesniam išvažiavimui. Jauni žmonės išvažiuoja studijuoti į užsienį, nes mūsų baigiamųjų egzaminų sistema keista, o čia baigusieji universitetus nepatenkinti, nes neranda darbo. Mūsų kertinis sprendimas – panaikinti moksleivių ir studentų krepšelius, į aukštąjį mokslą atvesti valstybės užsakymą, aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Reikia pakelti kartelę stojantiesiems, nerengti 1800 studijų programų. O jei ir toliau gaminsime specialistus, kai darbdaviai nežino, ką jie moka, nes vien mokymo programų pavadinimai – fantastiniai, tik vis daugiau prarasime“, – LVŽS idėjas pristato R.Karbauskis.

Jo manymu, tūkstančiai žmonių grįžtų, jei švietimo sistema būtų pasirengusi priimti ir vaikus, kurie lietuviškai nemoka skaityti ir rašyti, jei pasirengtų juos integruoti į lietuvišką mokyklą, neprarandant mokslo metų. Jis pateikia tokį pavyzdį: jo gimtajame kaime yra puikus dabar užsienyje gyvenančių žmonių namas, jie nori grįžti, bet turi tris vaikus, o mūsų švietimo sistema nepasirengusi jų priimti be mokslo metų praradimo. Tad emigrantai sako, kad negrįš tol, kol vaikai baigs mokyklas. Tačiau po tiek metų kažin ar apskritai grįš.

Beje, nors populiacijos mažėjimas Lietuvoje, demografų vertinimu, artimiausius kelis dešimtmečius užprogramuotas, socialdemokratai programoje nežada pritaikyti viešojo sektoriaus infrastruktūros mažesniam kiekiui gyventojų. G.Kirkilas sako, kad tai subtilūs dalykai ir tai turi būti detaliai išdėstyta Vyriausybės programoje.

LVŽS taip pat pasiryžę kiek įmanydami saugoti mokyklų tinklą, mat, pasak R.Karbauskio, negalima remtis į krepšelio sistemą regionuose, nes taip dingsta infrastruktūra, suteikianti jaunam žmogui galimybę ugdytis savo teritorijoje, savo bendruomenėje, o tai labai svarbu.

Jis pateikia tokį pavyzdį: per septynerius metus Naisių gyvenvietėje gimstamumas padidėjo penkiskart, ir čia greitai bus vienas pirmųjų kaimų, kur reikės atidaryti darželį. R.Karbauskio teigimu, to pa­siek­ta per kultūrą, sveiką gyvenseną, sukuriant ap­linką, kurioje žmogus jaučiasi laimingas. Tik po to eina ekonominiai dalykai.

O Seimo priimtą, bet Prezidentės vetuotą Darbo kodeksą R.Karbauskis vadina nusikaltimu prieš save pačius, nes, jo vertinimu, šis kodeksas orientuotas į tai, kad būtų atsivežama pigios darbo jėgos, kurią galima greitai įdarbinti ir greitai atleisti, bet tikrai neorientuotas į lietuvius emigrantus, kad jie grįžtų.

G.Kirkilas, atvirkščiai, mano, kad socialinis modelis, paremtas skandinaviška praktika, galėtų prisidėti prie emigracijos mažinimo. Jis pasakoja, kad būdamas premjeru susitikinėjo su mūsų emigrantais įvairiose šalyse, ir menkinamą požiūrį į žmogų jie nurodė kaip vieną esminių emigracijos priežasčių. Socialinis modelis, G.Kirkilo nuomone, galėtų padėti spręsti darbdavių ir dirbuotojų santykius, nors, pripažįsta, nežinia, ar jis pas mus veiktų kaip Skandinavijoje, nes Lietuvoje didelis nepasitikėjimas tarp darbdavių ir darbuotojų.

„Stabdysime pabėgėlių srautą“ – tokį rinkimų kampanijos reprezentacinį šūkį yra pasirinkę „darbiečiai“, nors, teisybės dėlei, Lietuvoje dar nėra ko ir stabdyti. Bet kitų valstybių piliečių imigracija į Lietuvą nesižavi ir kitos partijos.

G.Kirkilo manymu, tai labai slidus klausimas, ir ne todėl, kad keli ar keliolika tūkstančių imigrantų būtų didelis iššūkis. „Tai siunčia žinią mūsų emigrantams, kad jie nereikalingi, nes jų praradimą kompensuosime pigesne darbo jėga iš kitur. Manau, tai blogas požiūris. Pirmiausia reikia išspręsti reemigracijos klausimą“, – mano socialdemokratas.

Iš geidžiamos periferijos tapome negeidžiama

„Demografines problemas nelengva išspręsti, nes tai daugiaplanis reiškinys, turintis daug dedamųjų. Ekonominių migracijos priežasčių per dieną nepakeis nė viena valdžia, tačiau žmonėms pinigų reikia dabar, o efektas – po kelerių metų, tad valdantieji ne itin suinteresuoti problemų spręsti, nes kadencija baigsis, ateis nauji rinkimai“, – sako Lietuvos so­cia­linių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir de­mo­grafijos instituto vadovas prof. dr. Donatas Bur­nei­ka.

Jis mini bene vienintelį valdžios bandytą reguliuoti demografinį rodiklį – gimstamumą: dosnios išmokos kurį laiką davė efektą, tik, pasak demografo, klausimas, ar jis ilgalaikis ir kiek tai padidino norą turėti daugiau vaikų, o kiek tebuvo lig tol atidėlioti gimdymai.

Vis dėlto, D.Burneikos manymu, reikėtų pradėti nuo sprendimo, kad problemą imamės spręsti sistemingai ir šalinti jos priežastis. Atsitiktiniai pavieniai bandymai kažką padaryti – tai pritraukti ką į Lie­tu­vą, tai padidinti kam algas ar stipendijas – vieniems ki­tiems gyvenimą gal ir pagerina, tačiau esminių pro­blemų nesprendžia, noro emigruoti neatmuša. Koor­dinuotų sisteminių veiksmų, kurie skatintų gims­tamumą, gerintų gyvenimo, darbo sąlygas, mažintų norą emigruoti, lig šiol nebuvo.

Emigracijos priežasčių esama ir objektyvių, ir subjektyvių. Demografas aiškina, kad žmonių persikraustymas po to, kai pasikeitė mūsų ūkio bei socialinė struktūra ir daliai nebuvo ką veikti ten, kur jie gyveno (pavyzdžiui, žemės ūkyje darbo vietų sumažėjo keturiskart), buvo neišvengiamas. Bet jau mūsų problema, kad nemažai jų pasirinko užsienį, o ne Lietuvos miestus.

Subjektyvios priežastys susijusios ir su neigiamomis emocijomis, neigiamu valstybės įvaizdžiu. Tai emigraciją, nesvarstant kitų alternatyvų, padarė įprastu reiškiniu, beveik bandos instinktu. „Tokia migracija perteklinė, o kažkiek migracijos buvo, yra ir bus, ir ji nei gera, nei bloga. Tam tikra trauka iš periferijos į centrą egzistuoja: iš miestelių – į rajono centrą, paskui į sostinę, paskui į kitas šalis, megapolius. Koncentracija megapoliuose didėja, ir tai natūralus reiškinys. Mūsų situacija unikali tik tuo, kad daug metų gyvenę tokioje erdvėje be vidinių sienų, kaip Sovietų Sąjunga, kur buvome gero įvaizdžio periferija, į kurią vyko migracija, staiga tapome kito bloko be sienų periferija, tik su neigiamu įvaizdžiu naujo bloko kontekste. Periferija ir būsime, tik reikia pakeisti tos periferijos įvaizdį iš neigiamo į teigiamą“, – aiškina D.Burneika.

Jo vertinimu, emigracija Lietuvai lig šiol iš esmės neigiamos įtakos nedarė, tam tikra prasme netgi atvirkščiai: „Per 15–16 metų išvažiavo apie pusę milijono, o užimtųjų darbo rinkoje, mokančiųjų mokesčius, apdraustųjų „Sodroje“ panašiai tiek pat, kiek buvo. Jei nebūtų emigravę ta pusė milijono, būtume turėję sukurti bent trečdalį daugiau nei dabar esamų darbo vietų, o tai neįmanoma. Bet besitęsdamos tokios tendencijos greitai ims kelti grėsmę, nes ims mažėti darbo jėgos, didės našta dirbantiesiems išlaikyti socialiai remtinus žmones, viešąjį sektorių.“

Ir kažin ar imigracija čia – gera išeitis. Pasak D.Burneikos, negausi, nesutelkta į vieną miestą imigracija naudinga, o masinė, jei tokią iš viso galėtume turėti, jau kelia problemų, susijusių su tokia grėsme, kaip terorizmas, su sunkia kultūrine integracija.

Demografas pastebi: jei lig šiol nesugebame normaliai į visuomenę integruoti rusų tautinės mažumos, kaip galime tikėtis, kad staiga sėkmingai integruosime kur kas mažiau mums pažįstamų kultūrų žmones. Naivu, kad jie turės tokias pat sąlygas kaip mes, nes mums reikia pigesnės darbo jėgos, tada jie spiesis į grupes, kursis getai, didės neramumų tikimybė.

Reemigracija, demografo nuomone, geriau daugeliu prasmių. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad emigrantai linkę grįžti, ypač iš blogesnio klimato šalių. Tik klausimas, ar į Lietuvą daugiau jų grįš su idėjomis, ar tik nusenti ir taps papildoma našta socialinės apsaugos sistemai.

Grįžtantieji neprašo asmeninės paramos – tik civilizuotos tvarkos

Mokslininkas D.Matulis po 12 metų iš JAV į Lietuvą grįžo su idėjomis, su gausia šeima ir be jokių valdžios paramos prašymų. Jis sako, kad yra norinčiųjų grįžti, tik norint parsikviesti, pavyzdžiui, mokslininkų reikia, kad jie galėtų teikti paraiškas dėl finansavimo ir šis procesas būtų nuolatinis, stabilus. Tačiau Lietuvoje mokslas daugiausia finansuojamas iš ES struktūrinių fondų, ankstesnis laikotarpis galutinai baigėsi pernai spalį. 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuvos mokslui ir inovacijoms skirta apie 750 mln. eurų, tačiau eina treti metai, o  mokslininkų nepasiekė nė vienas euras. „Skaudu, nes prioritetai buvo sudėlioti, mechanizmas įsivažiavo, o dabar – tuščias tarpas. Mokslo žmonių nusivylimas didelis“, – sako D.Matulis.

O kur dar viešieji pirkimai: per juos, pasak mokslininko, viską perkame dvigubai brangiau nei parduotuvėje, nes viskas biurokratizuota, daug beprasmių procedūrų. Grįžta mokslininkai iš Harvardo, kitų prestižinių universitetų ir rankos nusvyra: reikia atlikti eksperimentą, o elementariai priemonei įsigyti tenka rašyti paraiškas, laukti kelis mėnesius. „Taip žmonės gali ir vėl susikrauti lagaminus“, – neslepia nusivylimo D.Matulis.

Jis sako, kad jam iš valdžios nereikėjo ir nereikia jokios asmeninės paramos – tik kad grįžus galėtų normaliai dirbti. Ekonominė situacija, žinoma, svarbi, bet nebūtinai turi būti identiška gyvenimui Va­ka­ruose.

Matuliai augina keturis vaikus – septyniolikos, še­šiolikos, dvylikos ir šešerių, bet nemano, kad ir gims­tamumą galima padidinti dosniomis išmokomis: JAV socialinė parama silpna, bet ten gimsta dau­giau vaikų nei Europoje, kur ji dosni. Tačiau JAV mažesni mokesčiai, o jei turi vaikų, už kiekvieną mokesčiai mažėja. Ten lengviau gauti darbą ar pradėti verslą. „O Lietuvoje – neproporcingai dideli mo­kesčiai. Jei jie būtų bent trečdaliu mažesni, gy­ventume visai neblogai, ir tai iš tiesų spręstų demografines problemas“, – vardija D.Matulis.

Ir ES vis primena Lietuvai tai, ką ji pati žino, tik nieko nedaro tendencijoms keisti: dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gyventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui. O dar po 2020 m. smarkiai sumažės ES struktūrinių fondų parama.

Maža to, tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Tarp ES šalių Lietuva – labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą, lėtai pereinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos.

Išsilavinimo lygis kyla, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų, per menka aukštojo mokslo kokybė, švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais.

Deja, dabartinės Vyriausybės darbo rezultatų, kad gyventojų mažėjimą atsvertų jų geresnis išsilavinimas, inovacijos, geresnė sveikata, o mokesčių sistema ir apskritai viešojo sektoriaus darbas neskatintų ieškoti naujų namų svetur, sunku įžvelgti. EK Lie­tuvos pastangas šiose srityse taip pat įvertinusi, švelniai tariant, kukliai. Neatrodo, kad ką esminio ir išmintingo žadėtų ir partijos savo programose.

Ko gero, proveržis įmanomas tik tuo atveju, jei savinaiką, kaip vadinami dabar vykstantys procesai, pakeis savikūra – pastangos spausti valdžią, kad ji netrukdytų dirbti ir uždirbti, gerintų švietimą ir sveikatos apsaugą.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Lenkija priėmė milijoną žmonių iš Ukrainos“, – daug netikslindama Europos Parlamento sausio mėnesio sesijoje pažymėjo Lenkijos premjerė Beata Szydło, taip užsimindama, kodėl jos šalis neturėtų dalyvauti ES pabėgėlių perskirstymo mechanizme. Lietuvoje, kur gydėsi per konfliktą sužeisti protestuotojai bei kariai, užuovėją kuriam laikui rado našlaičiais likę vaikai ar perkelti moksleiviai, taip pat pasigirsta kalbų, kad pagalba ukrainiečiams kompensuoja nenorą priimti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

Tačiau, kaip prieš metus rašė „ The New York Times“, ukrainiečiai visoje Europos Sąjungoje nuo pat konflikto pradžios priimami šaltai.

Kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Kadangi Ukraina – didelė šalis, ir didžioji dalis jos teritorijos nėra apimta konflikto, vidinio persikėlimo galimybė tampa argumentu nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje ar kitoje ES šalyje. Organizacijos „Human Rights Watch“ pabėgėlių teisių programos direktorius Billas Frelickas prieš dvejus metus klausė: kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (JTPRVK) valdyba tais metais rekomendavo pašalinti Ukrainą iš saugių šalių sąrašo, kurio šalių gyventojai beveik neturi teisės į prieglobstį.

JTPRVK pernai metų pranešime teigia, kad „perkeltieji asmenys Ukrainoje susiduria su daugybe įvairių sunkumų pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, ypač jeigu jie neturi tinkamų dokumentų, arba neturi galimybės pasinaudoti savo banko sąskaita […] Kad galėtų registruotis bedarbiais, perkeltieji asmenys privalo pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nebedirba savo ankstesnėje darbo vietoje, o kadangi daugumai jų savo darbo ir gyvenamąsias vietas teko palikti paskubomis, jie neturi pakankamų įrodymų, kad galėtų registruotis bedarbiais.“

Kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams.

„Aišku, gali būti individualių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl tarnybos kariuomenėje, kurios veiksmai gali kelti abejonių, arba teisinės sistemos korupcinių defektų, bet tokius argumentus būtų sunku pateikti prieglobsčio valstybėse, kurios politiškai remia Ukrainą“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša. Vadinasi, kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams. Anksčiau ukrainiečiai ES prieglobsčio prašydavo dėl politinio persekiojimo.

Pasak ekspertų, ukrainiečiai dėl prieglobsčio dažniausiai kreipiasi Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Iš viso 2014 m. prieglobsčio ES pasiprašė 14 tūkst. ukrainiečių, iš jų bent laikiną apsaugą gavo 650. Maždaug pusė šio skaičiaus prieglobsčio ieškojosi Rusijoje, Baltarusijoje ar Moldovoje. B.Szydło minėjo milijoną ukrainiečių Lenkijoje – iš tiesų Ukrainos piliečiai gavo apie 830 tūkst. vizų į Lenkiją įvairiais pagrindais (verslui, darbui ir studijoms). Prezidentas Andrzejus Duda tai priminė per vizitą į Vokietiją, tarsi norėdamas prilyginti šį skaičių 800 tūkst. prieglobsčio prašymų, kuriuos per praėjusius metus Vokietijai teko nagrinėti.

Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Tačiau tai tik rodo, kad ukrainiečiai išbando visus būdus patekti į saugesnę šalį, nes žino, kad teisinės apsaugos negali tikėtis. 2014 m. kaimyninėje Lenkijoje tik šeši ukrainiečiai gavo laikiną apsaugą, dar vienuolika – ribotą valstybės apsaugą. Dar saujelė prieglobsčio prašytojų gavo laikiną apsaugą praėjusiais metais. Panašiai ir Lietuvoje – leidimą laikinai gyventi galima gauti individualiai išnagrinėjus aplinkybes. Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Kaip pernai rašė 15min.lt, Migracijos departamentas siūlo ukrainiečiams kreiptis dėl nacionalinės vizos, kuri leidžia metus gyventi šalyje ir ieškoti galimybės įsitvirtinti arba laukti, kol pasibaigs neramumai. Tokios vizos prašo ir vaikų, kuriems leista laikinai Lietuvoje mokytis, tėvai.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovė, advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė, kad Lietuvoje ukrainiečiams papildoma apsauga buvo panaikinta ir tiems, kas pradžioje ją gavo, tačiau „yra keletas šeimų, kurioms papildoma apsauga panaikinta nebuvo ir neaišku kodėl.“ Advokato padėjėjai yra tekę atstovauti ukrainiečiui, Lietuvoje netekusiam papildomos apsaugos, nes jis atvykęs iš saugaus miesto, ir padėti iš Krymo kilusiai ukrainiečių šeimai išsaugoti papildomą apsaugą.

Iš kitų prieglobsčio prašytojų ukrainiečiai išsiskiria tuo, kad beveik visada atvyksta į ES teisėtais būdais arba jau turi kokį nors pagrindą gyventi ES (pvz., laikinai čia dirba) ir, statuso galiojimui pasibaigus, prašo neišsiųsti namo. Prieglobsčio prašymus jie pateikia ne pasienyje, o miestuose.

Kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Pernai ukrainiečiai, norintys vienokiais ar kitokiais keliais vykti į ES šalis, gavo nusivilti – vizų tvarka liko nesupaprastinta. „Politico“ skelbia, kad pagal išduodamų Šengeno vizų skaičių ukrainiečiai yra treti po Rusijos ir Kinijos, taigi 35 eurų kaina daugiau kaip milijonui jų – ne kliūtis. Oficiali statistika rodo, kad beveik du iš penkių gauna vizą į ES atvykti kelis kartus, ir vos 2 proc. ukrainiečių gauna neigiamą atsakymą. Tačiau ir šis skaičius dvigubai didesnis nei iki konflikto (2013 m.), o kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Individualios istorijos rodo, kad išbandyti bet kurį kitą prieinamą būdą yra palankiau nei iš karto prašytis prieglobsčio. Pateikus prašymą, tektų gyventi nuo miestų atkirstuose prieglobsčio centruose, gaunant mažą pašalpą. L.Biekša teigia girdėjęs apie atvejus, kai prieglobsčio institutas Lietuvoje naudojamas sutvarkyti dokumentus lietuvių kilmės ukrainiečiams, nors jis ir skirtas apsaugoti tuos, kurie savo šalyje yra persekiojami.

E.Samuchovaitė sako, kad čia taikomi dvigubi standartai: „Iš esmės [lietuvių kilmės asmenų] perkėlimo programos vyksta dėl to, kad Rytų Ukrainoje nesaugu.“

Kai kurie ukrainiečiai visgi bando į ES duris belstis per prieglobsčio procedūrą, negalėdami rasti kitos priežasties legaliai gyventi ES. Ukrainoje daugiau kaip milijonas gyventojų neteko namų dėl konflikto – jie tapo „vidiniais pabėgėliais“, ir šaliai sunkiai sekasi jais pasirūpinti. Kaip rašo Euractiv.com, būtent šią priežastį prieglobsčio prašytojai įvardija kaip esminę.

L.Biekšos nuomone, nagrinėdama prieglobsčio prašymą šiuo pagrindu, valstybė atsižvelgtų, ar vidinės apsaugos nuo persekiojimo arba rimtos žalos alternatyva yra prieinama ir realiai funkcionuojanti.  Kaip rodo Migracijos departamento pažyma apie pagalbą „vidiniams pabėgėliams“, Ukrainoje priimtas įstatymas dėl viduje persikėlusių asmenų padėties ir numatyta teisė į nemokamą gyvenamąjį būstą šešis mėnesius, tačiau departamentas pripažįsta, kad nepakantumas persikėlėliams sudaro jiems sunkumų Vakarų Ukrainoje.

„Manau, kad papildomos paramos nesuteikimas perkeltiesiems nė iš tolo neprilygsta nei persekiojimui, nei rimtai žalai savo intensyvumu. Todėl [įrodymas, kad institucijos Kijeve atsisako pasirūpinti pabėgėliais iš Rytų Ukrainos – red. past.] teisiškai nebūtų lemiamas. Bet čia tik mano akademinė nuomonė, o praktikoje pasitaiko ir tokių interpretacijų, kad nesuteikti papildomos socialinės paramos, ypač diskriminaciniu būdu, reikštų padaryti vidinę apsaugą neberealią“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia L.Biekša.

„Aš tokiai nuomonei pritarčiau tik tuo atveju, jei socialinių garantijų trūkumas reikštų pavojų gyvybei ar sveikatai“, – teigia L.Biekša. Kol neįrodys, kad konkrečiai jiems gresia pavojus, ukrainiečiai Europoje turės ieškoti kitokių būdų gauti leidimą gyventi.

Beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų iki 30 metų norėtų išvykti dirbti į užsienį.

Penkeri metai gyvenimo užsienyje – riba, po kurios tikimybė, kad emigrantai grįš į tėvynę, sumažėja perpus, teigia migracijos ekspertai. Keletą metų Lietuvoje trukęs ekonominis sunkmetis lėmė, kad didelė dalis į Lietuvą grįžti ketinusių emigrantų užsibuvo užsienyje ilgiau nei planavo ir šią ribą jau yra peržengę.
Pagal darbdavių prognozes, emigravusiems tautiečiams Lietuvoje artimiausiais metais nebus sukurta tokių patrauklių darbo vietų, kad šie grįžtų. Tad gali tekti verstis pigia, menkai kvalifikuota darbo jėga iš trečiųjų šalių.

Į Lietuvą grįžti neketina

Prieš dvejus metus duris atvėręs lietuviškų patiekalų restoranas Švedijos pietuose – vieta, kur susikerta Švedijos, Danijos ir Norvegijos lietuvių keliai. Čia švenčiamos šventės, žiūrimos krepšinio varžybos, čia susitinka ir ūkių, ir solidžių įmonių darbuotojai. Priemenėje esančioje skelbimų lentoje nuolat galima rasti ir ieškančiųjų darbo, ir jį siūlančiųjų skelbimų.
Restoraną įkūrė Virgis ir Eglė Šaukliai, Švedijoje gyvenantys jau dvylika metų. “Dar studijuodami, nuo 1994-ųjų, esame dirbę ūkiuose Anglijoje ir Šveicarijoje, o 1998-aisiais Švedija buvo paskutinė šalis, kuriai ryžomės. Ilgai atrodė, kad grįšime į Lietuvą. Ketinome važiuoti metams, bet paskui vyras liko antriems… Tikėjomės grįžti į Lietuvą prieš septynerius metus, bet šiandien mūsų namai yra Švedija – čia mokosi abu vaikai, pavyko susirasti draugų ne tik tarp lietuvių, su kuriais suvedė panašios aplinkybės, bet ir tarp švedų. Su šia šalimi sieja ir daugybė asmeninių patirčių. Galbūt į Lietuvą pavyks grįžti vėliau, jau išėjus į pensiją ar apsilankyti per atostogas…” – pasakoja Eglė Šauklienė.
Panašios istorijos ir kitų lietuvių, kuriuos Eglė ir Virgis kasdien sutinka savo restorane. “Beveik nėra tokių, kurie ketintų grįžti. Iš šimtų lietuvių šeimų, kurias pažįstame, kaip ir planavo, į Lietuvą grįžo tik viena, – pasakoja Eglė. – Kodėl? Kai šalyje nėra pinigų – nereikalingi nei žmogaus gebėjimai, nei darbas, nei pats žmogus”, – tokiomis nuotaikomis gyvena Skandinavijos lietuviai. “Visi iš paskutiniųjų mėgina kabintis čia, tikėdami, kad vis dėlto Švedijoje galimybių daugiau. Ir jiems pasiseka”, – sako ji.

Emigruojama įkandin artimųjų

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2010-aisiais deklaravusiųjų emigraciją buvo per 67 tūkst. – keturis kartus daugiau nei prieš metus. Tokią statistiką lėmė įvestas Privalomojo sveikatos draudimo mokestis, mat dalis jau anksčiau išvykusių žmonių savo emigracijos užsienyje buvo nedeklaravę, tai padarė pernai. Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Lietuvoje Audronės Sipavičienės, realiai emigracijos lygis per metus galėjo išaugti apie 1,5 karto ir, vertinant esamą situaciją, emigrantų per artimiausius metus mažėti neturėtų.
Skirtingais analitikų vertinimais, iš Lietuvos per dvidešimt metų išvyko ir užsienyje gyvena nuo 250 iki 350 tūkst. žmonių. Didelė dalis išvykusiųjų ir parvykusiųjų to nedeklaruoja, tačiau skirtingi tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena per 200 tūkst. grįžusių migrantų.
Dvidešimt metų iš Lietuvos trunkant emigracijai, kinta jos sąlygos ir priežastys. Ekonominė paskata lieka svarbiausia – dauguma emigravusiųjų teigia negalėję elementariai išgyventi iš Lietuvoje gaunamo atlyginimo. Vis daugiau Lietuvos piliečių svetur gyventi išvyksta dėl šeimyninių priežasčių, pas artimuosius, jau įsitvirtinusius užsienyje. Daugėja mišrių šeimų arba santuokų su užsienyje daugelį metų gyvenančiais ir į Lietuvą tik atostogų parvykstančiais lietuviais. Ekspertų nuomone, ateityje ši trauka tik stiprės.
“Kuo daugiau išvažiavusiųjų, tuo didesnė tikimybė, kad jie trauks ir kitus. Be to, kuo daugiau įgyta patirties užsienyje, tuo labiau tikėtina, kad kartą išvykęs padirbėti į užsienį vėl migruos”, – teigia Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) analitikė Dovilė Žvalionytė.
Kinta ir per pastaruosius dvejus metus emigruojančiųjų profilis – išvažiuoja vis daugiau aukštąjį išsilavinimą turinčių jaunų žmonių, šeimų, kurias susigrąžinti bus itin sunku.
Šiuo metu kas trečias Lietuvos gyventojas turi artimų šeimos narių, dirbančių užsienyje.

Tik trečdalis ketino grįžti

Emigravusių lietuvių nuostatų tyrimas, atliktas Viešosios politikos ir vadybos instituto parodė, kad 2008 m. pabaigoje į Lietuvą planavo grįžti apie trečdalis emigrantų, maždaug tiek pat buvo tvirtai apsisprendusiųjų niekada negrįžti. Tačiau net ekonomikos pakilimo laikotarpiu, kai nedarbas siekė vos kelis procentus, dauguma ketinančiųjų grįžti negalėjo nurodyti bent kiek tikslesnio grįžimo laiko, buvo nesiėmę jokių veiksmų. Tyrimas atskleidė, kad migracijos procesus veikia ne vien esama padėtis, atlyginimai ar ekonominė situacija.
“Emigrantų klausėme, kokie veiksniai atitolina sprendimą grįžti į Lietuvą. 80 proc. apklaustųjų sako, kad juos sulaiko neaiškumas dėl ateities”, – teigė  D.Žvalionytė. Vis dėlto daugiau nei penktadalis ketino grįžti per artimiausius trejus metus, įskaičiuojant 2011-uosius.
Tačiau šiandien situacija rodo, kad dėl ekonominio sunkmečio absoliuti dauguma ketinusiųjų grįžti veikiausiai pakeitė ar ilgesniam laikui atidėjo savo planus. Tai gali būti lemiamas laikotarpis, kadangi įvairių šalių emigracijos tyrimai atskleidžia, kad po penkerių metų tikimybė, jog išvykusieji svarstys galimybę grįžti gyventi į tėvynę, mažėja perpus. “Penkeri metai – riba, po kurios dauguma emigrantų įsikuria naujoje šalyje ir grįžti nebeketina”, – sako A.Sipavičienė.

Geresnio atlygio ieškos ne vien Vakaruose

Greta tradicinių emigracijos krypčių – Didžiosios Britanijos, Airijos ir Skandinavijos šalių turėtų sparčiai daugėti migruojančiųjų į Vokietiją, kadangi 2011 m. balandį baigsis pereinamojo laikotarpio suvaržymai, taikyti darbuotojams iš naujųjų ES narių. Tuo tarpu 2010-ųjų lapkritį sugriežtintos taisyklės norintiems įsikurti Danijoje, nepaisant didelių atlyginimų šioje šalyje, gali priversti emigrantus keisti planus.
Pasak Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovo Dano Arlausko, jau dabar pastebima, kad dalis Lietuvos gyventojų vis labiau linkę ieškoti darbo Baltarusijoje. Pasak jo, tam tikruose sektoriuose, pavyzdžiui, statybų, kai kurių paslaugų, šios šalies įmonės jau dabar gali pasiūlyti konkurencingą atlyginimą, o ir geografinis, kalbos barjeras daliai lietuvių mažesnis nei vykstant į Vakarų Europą.
Ar Lietuvos darbdaviai suinteresuoti parsikviesti jau emigravusius lietuvius? “Emigrantai – labai patrauklūs darbuotojai. Iš užsienio grįžusiųjų darbo kokybė ir požiūris į darbą skiriasi”, – teigia D.Arlauskas.
Šiaip ar taip, pasak jo, negalima teigti, kad Lietuvos darbdaviai bus pajėgūs anksčiau nei po penkerių metų pritraukti iš užsienio grįžtančių lietuvių darbuotojų. “Net ir kylant ekonomikai darbo vietų nebus. Norėdami išlikti konkurencingi, turėsime modernizuoti įmones ir pasiekti, kad vieno darbuotojo įdėtas darbas duotų didesnį pelną”, – teigia D. Arlauskas.  Artimiausiu metu didesnio atlyginimų kilimo taip pat neprognozuojama.

Lietuvius keis imigrantai

Nepajėgdami sukurti patenkinamų darbo sąlygų lietuviams, darbdaviai ieško greitų ir pigių sprendimų – darbuotojų užsienio šalyse. Pasak D.Arlausko, šiuo metu įmonės, ieškančios darbo jėgos užsienyje, pirmiausia atsigręžia į Vidurinės Azijos šalis. “Šio scenarijaus neišvengsime, 20 ar 30 metų vėliau Lietuvoje vyks tie patys procesai kaip ir kitose ES šalyse”, – teigia jis. Pirmiausia imigrantų galima laukti paslaugų srityje, dirbti gerų kalbos įgūdžių nereikalaujančius darbus.
Tokias perspektyvas kritiškai vertina “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis. Pasak jo, Lietuva, eksportuodama aukštos kokybės darbo jėgą, nepajėgi pritraukti aukštos kvalifikacijos imigrantų. Toks trumpalaikis sprendimas, kviečiantis menkai kvalifikuotų, pigiai mokamų darbininkų iš svetur, nesant tinkamai parengtos teisinės bazės, pirmiausia gresia didele našta skurdžiai Lietuvos socialinei sistemai.
“Lietuva nepasirengusi priimti imigrantų, privilioti aukštos kvalifikacijos darbuotojų, o mūsų darbo imigracijos politika trumpalaikė, nevertinant tolesnės perspektyvos”, – dėsto A.Sipavičienė. Be to, Europos migracijos tinklo ir Tarptautinės migracijos organizacijos atlikti tyrimai parodė, kad net 78 proc. lietuvių imigrantų atvykimą iš trečiųjų šalių (ne ES) vertina itin nepalankiai.
Pasak R.Rudzkio, šalies ekonominę situaciją žlugdo pernelyg išpūstas, daug kainuojantis ir neefektyviai veikiantis viešasis sektorius. Analitiko nuomone, tik kuo greičiau įvykdytos reformos gali lemti, kad po penkerių metų emigracija ims slopti ir Lietuvai pavyks konkuruoti su kitomis ES šalimis žiūrint, ar grįš bent dalis pastaraisiais metais išvykusių aukštos kvalifikacijos emigrantų.
Per artimiausius penkerius metus Lietuvoje atlyginimų lygis ir darbo sąlygos Didžiosios Britanijos ar Skandinavijos šalių toli gražu nepasieks. Tačiau, ekspertų teigimu, masinių nuostatų emigruoti nebeliktų, jei atlyginimai už darbą Lietuvoje būtų ne daugiau kaip du ar tris kartus mažesnis nei svetur. Šiuo metu atlygis skiriasi net aštuonis kartus.
R.Rudzkis prognozuoja, kad emigrantų šiemet nemažės, nes išlieka pagrindinės priežastys išvykti. Atlyginimai bus gerokai mažesni nei užsienio valstybėse, ir artimiausiu metu proveržio nematyti. Svetur susidariusios lietuvių diasporos lengvina sąlygas emigruoti, o likusieji Lietuvoje yra nusivylę valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis, prislėgti žinių apie ketinimus mažinti pensijas ar pašalpas.

box1
Apklausa: ar Jūs norėtumėte išvykti dirbti į užsienį (ne mažiau trims mėnesiams)?
Taip (proc.)
Amžius
Iki 29 m.     58,3
30–39 m.     38 1
40–49 m.     39
50–59 m.     31,8
60–69 m.     11, 5
70 ir daugiau     3,4

Išsimokslinimas
Nebaigtas vidurinis     13,4
Vidurinis, aukštesnysis ir spec. vidurinis     33,3
Aukštasis 29,2
Šaltinis: Tarptautinės migracijos organizacija ir Europos migracijos tinklas, 2010 m.

box2
Emigravo iš Lietuvos (tūkst.)
1990–1995 m.    1996–200m.     2001–2005 m.    2006–2009 m.    2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

"Veido" archyvas

Beveik nėra abejonių, kad jau netrukus Didžioji Britanija iš esmės keis savo imigracijos politiką: į šalį bus įleidžiama mažiau užsieniečių. Taip nutiks, jei per gegužės 6 d. rengiamus parlamento rinkimus Didžiojoje Britanijoje laimės šiuo metu opozicijoje esantys dešinieji – Torių partija.

O kad jie laimės, rodo visuomenės nuomonės apklausos: torius, vadovaujamus partijos lyderio Davido Camerono, palaiko apie 40–45 proc. rinkėjų, tuo tarpu leiboristams su Gordonu Brownu priešaky tenka ne daugiau kaip 20–30 proc. rinkėjų simpatijų.

Taigi kodėl britai atsisuka į konservatorius ir nebenori leiboristų valdžios?

Atsakymas paprastas: britai nori tvirtesnio kumščio, griežtesnės pozicijos ir daugiau tvarkos – britiškosios tvarkos, kuri leiboristams nerūpėjo nei ekonomikos, nei vidaus ar užsienio politikos, nei migracijos klausimais.

“Valdant leiboristams apsikuitėme, apsileidome, o ant savo galvos užsileidome Europos Sąjungą. Dėl liberalų liberalumo šalyje tuoj bus daugiau imigrantų nei tikrų britų. Taip toliau nebegalima, tai reikia keisti”, – tulžį lieja Cornelia Manfeldson, 42 metų Londono priemiesčio gyventoja.

Moteris tikina, kad tik toriai gali šaliai grąžinti kitų valstybių pagarbą, gyventojų saugumo jausmą ir pasitikėjimą vieni kitais bei valdžia.

“Torių misija – atkurti tai, ką sugriovė leiboristai”, – aiškina ir kitas Didžiosios Britanijos gyventojas, lietuvių kilmės Michaelas Gavelis. Ir pacituoja svarbiausius torių rinkimų kampanijos šūkius: sugriežtinti imigracijos politiką, nustoti keliaklupsčiauti prieš Europos Sąjungą, bet kokiu svarbesniu klausimu atsiklausti tautos referendumuose, niekada neįsivesti euro. O svarbiausia – pažaboti imigrantų srautą.

“Privalome apriboti kasmet į šalį atvykstančių imigrantų skaičių. Jis turi grįžti į dešimtojo dešimtmečio lygį – dešimtys tūkstančių per metus, o ne šimtai tūkstančių”, – teigiama programoje, kurią Londone kaip tik praėjusią savaitę pristatė Torių partijos lyderis D.Cameronas.

Tiesa, kol kas kalbama tik apie imigrantus ne iš ES šalių, bet politologai mano, kad toriams atėjus į valdžią keistųsi požiūris ir į Rytų europiečius, masiškai plūstančius į Didžiąją Britaniją ieškoti geresnio gyvenimo, ir ypač krizės laikotarpiu.

Imigrantų korta didina šansus laimėti

Jei ši Didžiosios Britanijos partijos programa, žadanti pažaboti imigraciją, taps pergalės rinkimuose priežastimi, tai bus jau ne pirmas panašus atvejis Europoje.

“Pažadėk, kad sumažinsi imigrantų skaičių, ir tavo šansai laimėti rinkimus gerokai padidės”, – neabejoja populistinė Norvegijos progreso partija, kuri pernai rugsėjį tapo antra didžiausia politine jėga šalies parlamente ir surinko beveik 23 proc. rinkėjų balsų. Į rinkimus jie ėjo žadėdami mažinti mokesčius, pradėti privatizaciją ir, svarbiausia, pažaboti imigraciją.

Norvegams patiko šios partijos lyderės Siv Jensen pažadai “grąžinti Norvegiją norvegams ir atiduoti Norvegijos darbo vietas šalies gyventojams, o ne užsieniečiams”.

Ir nors po rinkimų valdžioje antrai kadencijai liko kairiųjų koalicija, vis dėlto Progreso partijos įtaka Norvegijoje vis didėja ir yra vis labiau juntama: gauti leidimą nuolat gyventi ir dirbti Norvegijoje šiemet jau kur kas sunkiau nei prieš keletą metų, tad imigrantai, taip pat ir lietuviai, dabar dažniau renkasi trumpalaikius darbus šioje šalyje, o paskui grįžta į gimtinę ar ieško darbo kitose ES šalyse.

Danijoje ir Nyderlanduose taip pat vis garsiau kalbama apie imigrantų srautų kontroliavimą. Nuo 2005-ųjų savo populiarumą nuolat didina imigracijos mastus mažinti žadanti radikali dešinioji Danijos liaudies partija. 2004-aisiais turėjusi vos 4 proc. paramą, 2007-aisiais ji jau surinko per 13 proc. balsų ir laimėjo 25 vietas šalies parlamente.

Lygiai taip pat imigracijos problema ne mažiau aktuali ir ispanams. Ekonominio pakilimo ir statybų sektoriaus klestėjimo laikotarpiu vyriausybė pritaikė amnestiją šimtams tūkstančių šalyje nelegaliai dirbusių imigrantų. Be to, Ispanija mielai kviesdavo pigią darbo jėgą iš užsienio – šie žmonės kėlė šalies BVP, paskui Ispanijoje įsigydavo nekilnojamojo turto ir galiausiai tapdavo visateisiais piliečiais.

Tačiau per krizę šalies politika imigrantų klausimu kardinaliai pasikeitė. Prieš metus šalies vyriausybė, sunerimusi dėl vis didėjančio nedarbo ir socialinių išmokų darbo netekusiems atvykėliams bei jų šeimų nariams, sugalvojo planą, kaip šį atvykėlių srautą sumažinti ir atlaisvinti daugiau darbo vietų ispanams. Buvo sugriežtinta tvarka, pagal kurią į Ispaniją gali persikelti šalyje dirbančių imigrantų šeimos nariai ir giminės.

Be to, per krizę Ispanijoje įvestos itin didelės baudos atvykėliams, pažeidžiantiems imigracijos įstatymus. Pavyzdžiui, už “labai rimtą” pažeidimą gali būti skiriama net 100 tūkst. eurų bauda – kad niekam nekiltų pagundos šį įstatymą apeiti.

Beje, panašios tendencijos – simpatijos politikams, žadantiems mažinti imigrantų srautus, pastebimos ne tik Senajame žemyne, bet ir Australijoje bei JAV. Štai Australijos premjeras Kevinas Ruddas, siekdamas didesnio populiarumo, australams pažadėjo, kad imigrantų, kuriems leidžiama atvykti į šalį, per metus sumažės nuo 300 tūkst. iki daugių daugiausiai 180 tūkst.

“Dabar požiūris į imigraciją tampa vienu svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos visame pasaulyje vertinami politikai. Pažvelkite į JAV atstovų rūmų pirmininkę Nancy Pelosi – amerikiečiai rengia protestą po protesto, piktindamiesi liberalia jos pozicija. JAV gyventojai nori griežtesnių imigravimo taisyklių ir balsuos už tuos, kurie jas pažadės”, – prognozuoja analitikas Michaelas Paarlbergas.