"Scanpix" nuotr.

Artėjant 2017-ųjų prezidento rinkimams Prancūzijos politinis bei kultūrinis elitas ūmai susirūpino migracijos problema. Jokių abejonių: liaudis suklus, nes tebėra žaizdota po žiaurių teroristinių išpuolių virtinės šiais ir praėjusiais metais. Piliečiams leidžiama suprasti, kad šalį siaubia ne savi… Taigi, metas imtis tų kitų „reikalo“.

Aušra MATULEVIČIŪTĖ, Specialiai „Veidui“ iš Paryžiaus

A.Matulevičiūtė

„Nacionaliam frontui“ (ekstremaliems dešiniesiems) migracija yra problema iš principo, respublikonams (buvusiems UMP, dešiniesiems) – iš esmės. „Nacionalinis frontas“ pageidautų, kad piliečiai nuomonę šiuo klausimu išreikštų referendume, tai yra pasakytų, ar reikia šaliai migrantų, ar ne.

Pretendentas į dešiniųjų kandidatus prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy labiau susirūpinęs emigrantų identiteto problema. Pasak jo, šiandien trečioji emigrantų karta, gimusi ir išsilavinimą gavusi Prancūzijoje, yra mažiau integravusis už kadaise čia atsikėlusius jų senelius.

Kalė „Džiunglių“ nebeliko

Kairioji Prancūzijos socialistų partija bando savo kadenciją užbaigti elegantišku reveransu ir pagaliau išspręsti vieną matomiausių šalies migracijos problemų: spalio mėnesį išardė „Džiungles“ – neteisėtą emigrantų stovyklavietę Kalė uoste. Vienintelę tokio dydžio visoje Europoje. Prancūzijos ministras pirmininkas Manuelis Vallsas, apibendrindamas šios procedūros eigą, pareiškė, kad valstybė parodė savo gražųjį veidą.

Iš tiesų, visa atrodė oriai kitų Europos šalių atžvilgiu, ypač tų, kuriose pabėgėliams sulaikyti statomos sienos ir rengiami referendumai. Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų. Tūkstantis šios galimybės atsisakė. Kol kas išsibarstę Prancūzijos sostinėje, jie vėl bandys patekti į Jungtinę Karalystę, kuri iki šiol nesutinka jų įsileisti.

Beveik 7 tūkst. „Džiunglėse“ gyvenusių pabėgėlių, save vadinančių politiniais, nutarė prašyti Prancūzijos prieglobsčio ir buvo išvežioti po 400 specialiai jiems įsteigtų globos centrų

Pasak prancūzų filosofo Alaino Badiou, praeityje Europa labai daug nusikalto stengdamasi kitą mokyti. Dabar metas per tą kitą išsigryninti.

Taigi, kitų Prancūzijoje nuolat daugėja. Vieni puikiai pritapę, savęs kitais ir nepavadintų, o antri – kur kas labiau matomi, jų situacija daugiau ar mažiau stigmatizuojama. Šiandien, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Prancūzijoje legaliai gyvenančių svetimšalių yra beveik 8 mln. (įskaičiuojant beveik 2 mln. tų asmenų, kurie kažkada į šalį atvyko turėdami jos pilietybę). Vien 2015-aisiais 200 tūkst. atvykėlių gavo leidimą gyventi šalyje, 86 tūkst. suteikta pilietybė, o prašančiųjų prieglobsčio – 22 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Kaip prancūzai gyvena su atvykėliais iš kitų kraštų? Kitais, kurie laikui bėgant pritapo juos priglobusioje šalyje?

Klausimai sau, imigrantei

„Koks tu turtingas – augi trijose kultūrose!“, „Žinote, „maišyti“ vaikai būna ne tik gražūs, bet ir itin gabūs“, – Prancūzijoje sakoma mano sūnui.

Galvoju: ar tai – tik atidirbtos bendravimo su emigrantu frazės, ar kažkas daug žmogiškiau, pavyzdžiui, proga susimąstyti apie savo pačių tapatybę, kuri tarsi savaime suprantama, arba net šioks toks atvykėlio statuso pavydas.

Man kyla ir kitų klausimų. Neretas iš jų suko galvą daugiau nei prieš dešimtmetį emigravus. Štai keli iš jų: kaip šiandien reikia kalbėti apie savo kilmę? Kaip ją aiškinti vaikams? (Turiu galvoje ne apie kažkokį sterilų žodyną, kai „gero tono“ reikalaujami turime šnekėti apie savo identitetą.) Apskritai – kaip jaunajai kartai kalbėti apie žmogų? Apie tai, kad visi mes gimstame vienodi? Skirtingi?..

Ir dar: ar gimę, savose šalyse, automatiškai esame jų piliečiai? O gal visa tai reikia nusipelnyti?

Sugebėti ryžtis tai perimti?

Kad svetur pritaptum, reikia stipraus patriotiškumo jausmo ir paklusnumo. Patriotiškumo pirmiausia savo šaliai, kurį sugebėtum pritaikyti priglobusiajai. Skamba kaip išdavystė? Tačiau ar patriotiškumas nėra ta sąvoka, kuri apeliuoja į kur kas platesnę pasaulėžiūrą, nei identifikavimasis su viena šalimi ar tauta? Sąmoningai suvoktas jausmas, o ne vien aistra?

Egzilis priverčia savyje susivokti, save apmąstyti, kas nebūtina gyvenant gimtojoje šalyje, kur viskas, regis, vyksta natūraliai. Tai laiko reikalaujantis procesas. Tačiau pasirodo, kad šioje epochoje stabčioti nėra kada, be to, tai labai pavojinga…

Emigrantas turi būti apsisprendęs čia ir dabar. Vienintelis leistinas ir privalomas jo tapsmas – integracija. Greitas ir efektyvus įsišaknijimas. Virsmas pasaulio piliečiu! Jei bandai pritapti savais metodais, likdamas ikiemigravusiu savimi, tuo aiškiau pajunti, jog esi kitas. Pojūtis gali būti labai subtilus…

Taigi, kitų Europoje esti labai daug ir įvairių „kitoniškumo“ laipsnių. Šiandieninių įvykių fone turime neįkainojamą galimybė tą kitą stebėti. Suprasti ne per atstumą, skirtumus, o priartėjant. Tas kitas, nūdien labiausiai matomas, gali būti apsileidęs, neraštingas, garsiai kalbantis, nuolatos kažko prašantis… Kitaip tariant, tai žmogus, kurio iš tikrųjų niekados nesame regėję – nebent per TV ar egzotinėse kelionėse pro automobilio langą. Dabar tą kitą matome ne izoliuotą po jam priklausančio dangaus dalimi, o čia, tarp mūsų, labai realiai…

Jis ypač išryškėjo per pastarąjį dešimtmetį. Tapo paprasta jį atpažinti. Ilgainiui tas kitas virto visų baimių priežastimi. Mat jis kėsinasi į iliuzinę ramybę tų, kurie iki šiol gyveno su apgaulinga garantija tuo kitu niekados netapti, su teise, o gal privilegija nebūti tuo kitu kontempliuojamam…

Išeitų, kad pasaulio piliečiai dvejopi: tie, kurie nevaldomai plūsta, ir tie, kurie yra priversti tą bangą atlaikyti. Tiesa, pastarieji turi teisę spręsti, ar jiems viso to reikia, mat jie gyvena demokratiškai…

Šio laikmečio euromąstytojai grūmoja, esą klaidingai suvokiame Europą bei ES. Pastaroji sukurta ne tik laisvam judėjimui, bet, svarbiausia, – saitams. Pasirodo, kad šie ne tokie patvarūs, jei kritiniu atveju eurobendruomenėje gali išsigimti į neapykantą…

Pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Neišvengiamai kyla klausimas: kuo buvo grįsti britų bei atvykėlių santykiai visus tuos dešimtmečius? Paslėptu pykčiu? Ar tylima buvo tik iš bejėgiškumo, nes priklausyta ES? Arba kad tiesiog nerūpėjo kitas? Dar įdomiau: kaip „Brexit“ atveju pasielgtų kitos ES šalys?

Pasak prancūzų filosofo eseisto Alaino Finkielkrauto, baisiausia, kad šiandien pokyčiai yra „ne tai, ką mes darome, o kas mums nutinka“. Ne viena Europa akistatoje su bendrabūvio problema. Gyventi su savo artimu – ne skonio, o būtinumo reikalas. Neišvengiamybė. Tai rodo Libano atvejis: čia prieglobstį gavo arti 2 mln. sirų. Pastaba: abi šalys keletą dešimtmečių gyveno karo padėties sąlygomis. Paradoksas. Arba likimas, arabiškai skambantis „mektub“…

Nebus geresnio meto už dabartinį pabandyti įsikūnyti į tą kitą. Pasijusti nors per atstumą jo kailyje. Bent mintyse ištarti: aš esu kitas.

Kai politikai postringauja apie nesaugumą šalyje, teroro aukų artimieji ragina neužsidaryti baimėje. „Jūs nesulauksite iš manęs neapykantos!“ – sako to paties pavadinimo dokumentinio filmo bei knygos autorius žurnalistas Antoine‘as Leiris, prieš metus Paryžiuje „Bataclan“ koncertų salėje netekęs žmonos. Kai teroro dramai skirtos laidos metu vedėja paklausia, ką šiuo filmu kūrėjas norėjęs pasakyti publikai, šis atsako: „Užduokite šį klausimą pati sau ir atsakykite į jį taip, kaip jums lieps protas ir žmogiškumas.“

Tai – Prancūzija, į kurią tebetraukia, nepaisant aplink jos identitetą kuriamų abejonių ir baimių.

***

Mano trimetis sūnus, išgirdęs, kad Kalėdas švęsime Lietuvoje, klausia: „O kur tuo metu bus Prancūzija?“

Vienas svarbiausių klausimų, kurį gali užduoti emigranto atžala. Kultūrų mišinys… Naujos kartos kitas?… Vaikiškai mylintis tokias skirtingas žemes, kuriomis jį nuo gimimo vedžioja tėvai.

Valtis Kelno katedroje, DW nuotr.

Vos įžengus į įstabaus grožio Kelno katedrą akį traukia neįprastas Dievo namuose vaizdas – didžiulė medinė valtis su besikeičiančiomis nuotraukomis fone.

Aušra LĖKA Specialiai „Veidui“ iš Kelno (Vokietija)

Užrašas skelbia, kad ši žvejybos valtis kontrabandininkų buvo naudojama Viduržemio jūra plukdant pabėgėlius iš Libijos į Italiją. Valtis 7 m ilgio, o joje būdavo sutalpinama iki šimto žmonių. Jiems neleisdavo pasiimti nieko, net vandens ir maisto, čia nebuvo jokios priedangos nuo saulės ar lietaus. Valtis būdavo perpildyta tiek, kad kai kurie žmonės joje tiesiog buvo suspausti ir užduso.

Valties fone keičiasi pabėgėlių, išgyvenusių šioje ar panašiose valtyse, nuotraukos. Pavargę moterų veidai. Apsiašaroję vaikai. Vyrai, ką tik peržengę ribą ne tik tarp jūros ir sausumos, bet ir tarp mirties ir gyvenimo. Pabėgėlių vyrų, prievartavusių vokietes prie Kelno katedros šių Naujųjų naktį, nuotraukų nėra.

Kelnas vadinamas šalies kosmopolitiškumo sala, čia istoriškai visais laikais buvusi skirtingų tautų kryžkelė. Tačiau naujametę naktį toje kryžkelėje linksmybėms nusiteikę vokiečiai patyrė savo priglobtų atvykėlių smurtą, patyčias, vagystes, o moterys – net lytinius išpuolius.

Kiek buvo tokių užpuolikų, skelbta skirtingai, bet minėta net apie daugiau nei tūkstantį, anot liudininkų, šiaurės afrikietiškos ir arabų kilmės vyrų. Policija gavo apie 200 skundų, daugiausia moterų, teigiančių, kad jos tapo lytinio priekabiavimo aukomis.

Ne mažesnis smūgis vokiečiams buvo tai, kad nusikaltimus bandyta nuslėpti: Kelno policijos departamentas sausio 1-ąją išplatino pranešimą, kad „naujametė naktis iš esmės buvo rami“, o visuomeninis transliuotojas ZDF netgi neužsiminė apie išpuolius ir apie juos prabilo tik kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui.

Vokiečiai taip bijo pasirodyti politiškai nekorektiški, kad peržengė visas ribas. Bet ne tik jie. Prieš kelerius metus Briuselio mero administracija nutarė per Kalėdas nepuošti tradicinės eglutės, mat taip gali įžeisti kitatikius. Prieinama net iki visiško absurdo: šiemet Italijoje viešint Irano prezidentui Hassanui Rouhani, Romos Kapitolijaus muziejuje buvo uždengtos „nuogos“ skulptūros.

Ne išimtis ir Lietuva: kaip praėjusią savaitę pranešė TV3, pabėgėlių atrankos tvarka tokia skylėta, kad į mūsų šalį atvežtas ir narkomanas, ir septyni asmenys, kuriuos netrukus teks deportuoti. O informacija apie nevykusią atranką slėpta, esą nenorint sudirginti ir taip skeptiškai pabėgėlių atžvilgiu nusiteikusios visuomenės.

Bet stebina kraštutinumai ir iš kitos pusės: vasarą pasaulį apskriejo nuotraukos, kaip Nicos paplūdimyje ginkluoti policininkai privertė moterį nusirengti arabių moterų dėvimą maudymosi aprangą.

Iš vienos pusės – absurdiškais skirtingų tradicijų draudimais, iš kitos – keistos atmainos savicenzūra slepiant tiesą neišugdysi tolerancijos ir taikaus visuomenės sugyvenimo. Nusikaltėlių ar bandančiųjų apeiti nustatytą tvarką yra ir tarp migrantų, ir tarp vietos gyventojų. Tikroji takoskyra – tarp dorų ir nedorų žmonių, o ne tarp vietinių ir atvykėlių.

Turbūt tai ir simbolizuoja valtis Kelno katedroje, kviečianti padėti doriems žmonėms, kuriuos iš gimtųjų namų išvijo karas. Kelno arkivyskupas kardinolas Raineris Maria Woelki 2014-ųjų lapkritį pradėjo akciją „Naujieji kaimynai“, kurios tikslas – skatinti „sveiki atvykę“ kultūrą ir pabėgėlių integraciją Kelno arkivyskupijoje. Žmonės prisideda kuo gali: kas padovanoja pabėgėliams mokyklinę vaikų kuprinę, kas dviratį, kas pasiūlo ir būstą, rengiamos parodos, susitikimai, katalikų švietimo įstaigos siūlo savo pagalbą.

Projektų ir iniciatyvų padėti pabėgėliams Vokietijoje daug. O portaluose su nuolatine tapusia rubrika „Nuo politinio prieglobsčio iki įžymybės. Jie buvo pabėgėliai“ publikuojamos kuo įvairiausių asmenybių nuotraukos: nuo Tibeto budizmo dvasinio vadovo Dalai Lamos, pirmosios moters, tapusios JAV valstybės sek-retore, Madeleine Albright, gimusios Prahoje, Nobelio premijos laureatės rašytojos Hertos Müller, iš Rumunijos pabėgusios į Vokietiją, Ukrainoje gimusios vokiečių politikės Marinos Weisband iki popžvaigždžių Freddy Mercury iš Zanzibaro, Mikos iš Libano, Ritos Ora iš buvusios Jugoslavijos ar Dortmundo „Borusijos“ žvaigždės Neveno Subotičiaus iš Serbijos.

Mes galėtume šią plejadą papildyti mūsų Prezidentu Valdu Adamkumi, kuriam taip pat teko patirti pabėgėlio dalią.

Su šiais žmonėmis mes –  vienoje valtyje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Skaičiai ir faktai apie imigrantus ir užsieniečių galimybes dirbti Lietuvoje.

Didžioji dalis šalies verslininkų imigranto iš Artimųjų Rytų, net labai kvalifikuoto, savo komandoje nenorėtų…

51 proc. verslininkų nesutiktų įdarbinti imigranto iš Artimųjų Rytų, net jei jo kvalifikacija atitiktų keliamus reikalavimus.

69 proc. Lietuvoje veikiančių užsienio kapitalo įmonių suteiktų darbo vietą imigrantui.

44 proc. lietuviško kapitalo įmonių vadovų suteiktų darbo vietą imigrantui.

34 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovų pripažįsta, kad kvalifikuotų darbuotojų stygius yra viena pagrindinių verslo problemų.

7170 prašymų įdarbinti užsieniečius iš 40-ies valstybių 2015 m. sulaukė Lietuvos darbo birža.

64 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Ukrainos piliečiams.

25 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Baltarusijos piliečiams.

4 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Moldovos piliečiams.

77 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais.

6 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tinkuotojais, apdailininkais, apšiltintojais, pastatų dažytojais.

Šaltinis: „Spinter tyrimai“ banko „Citadele“ užsakymu

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Luisas Velasco / Asmeninio archyvo nuotr.

Atvykti į Lietuvą ir susižavėti Vilniumi, nemokant kalbos atrasti darbus ir nebijoti juos keisti, ieškant to labiausiai patinkančio, kurtis šiaurėje, kai visi svajoja apie nuolat šviečiančią saulę. Trumpai − Luisas Velasco, ispanas, jau pusantrų metų gyvenantis Lietuvoje. Jūsų dėmesiui − įdomus jo interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt.

Giedrė Simanauskaitė, euroblogas.lt

– Luisai, paprastas klausimas – kodėl Lietuva, kaip tu atsiradai čia?

– Aš prieš tai gyvenau Indonezijoje, kur mokiausi pagal „Darmasiswa“ stipendiją ir ten gyvendamas labai susidraugavau su lietuviais. Sugrįžęs į Europą keliavau po skirtingas šalis ir draugams pakvietus, atvažiavau į Lietuvą. Žinai, man labai patiko Vilnius ir pasirodė, jog čia yra daug galimybių veikti.

– Tai nuo ko pradėjai?

– Pirmiausia susiradau namus, o tada jau ėmiau ieškotis draugų ir darbų. Greičiausias variantas buvo imti mokyti ispanų kalbos, imtis individualių pamokų. Iš tikrųjų, didelis pliusas, jei moki kalbą, kuri paplitusi pasaulyje, nes visada gali atrasti žmonių, kurie nori ją išmokti. Toks darbas nesuteikė itin daug pajamų, tad ieškojau toliau.

Draugė, kuri kartu mokėsi Indonezijoje, pasiūlė sukurti dizainą ir parengti spaudai knygą. Taigi, ėmiausi ir šio darbo. O per ieškojimus atsirado ir kūrybos mokytojo darbas lauko darželyje. Praleisdavau su vaikais visą dieną miškuose ugdydamas jų kūrybines galias.

– Lauko darželis ir ispanas miške žiemą. Skamba beveik kaip anekdotas.

– Tai man buvo didelis iššūkis. Žiema, aš apsirengiu visus savo turimus drabužius ir miškuose galvoju tyliai: „I am not worried about those kids, they won’t die, they are Lithuanians, I am worried about myself.“

Pamokytas draugės Raimondos į plastikinius butelius prisipildavau karšto vandens ir pasikišdavau juos po kaldra, kad galėčiau sušilti ir užmigti.

Pirmoji žiema buvo tikrai sunki, nes nebuvau tinkamai pasiruošęs, nuomojausi butą sename name, kur švilpavo vėjai, tad pamokytas draugės Raimondos į plastikinius butelius prisipildavau karšto vandens ir pasikišdavau juos po kaldra, kad galėčiau sušilti ir užmigti. Ši žiema buvo daug daug lengvesnė.

– Ir kaip tavo gyvenimas klostėsi praėjus žiemai?

– Vidurį žiemos nusprendžiau, jog man per šalta visą dieną leisti lauke ir norėjosi grįžti prie savo tiesioginio darbo ir aistros – vizualinių sprendimų. Tad susiradau AVON ir tapau jų grafikos dizaineriu Baltijos šalyse.

– O tu šiuos darbus dirbai legaliai?

– Atvykęs į Lietuvą išsiėmiau individualios veiklos pažymėjimą, kuris čia kainavo daug mažiau nei mano gimtojoje šalyje – manau, pirmuosius mėnesius mokėdavau gal 27 eurus, o Ispanijoje toks darbo statusas kainuoja daugiau kaip 300 eurų. Tai buvo dar vienas pliusas rinktis gyvenimui Lietuvą.

– Kaip tau sekėsi susitvarkyti visus dokumentus, jog įsitvirtintum Lietuvoje?

– Aišku, mano situacija dėkinga, jog esu ES pilietis, tad viskas daug lengviau. Visus dokumentus susitvarkiau vienas pats, kartais turėjau sunkumų ir juokingų situacijų stengdamasis susikalbėti su institucijų darbuotojais, bet viskas galiausiai pavykdavo.

– Ką veiki dabar?

– Dabar dėstau Vilniaus Gedimino technikos universitete fotografiją ir dirbu su Jurgiu Didžiuliu. Esu atsakingas už jo kūrybos vizualizacijas – video kūrimą, vizualizacijas „Facebook“, grafinio dizaino sprendimus. Šį savaitgalį netgi turėsiu progos drauge groti gitara. Labai stengiuosi ir daug repetuoju šiuo metu.

– Jurgiu Didžiuliu? Kaip tau visa tai pavyksta?

– Lietuvos grožis yra tai, jog šioje mažoje šalyje visi visus pažįsta, o norint užmegzti kontaktą, tą padaryti gana paprasta, su žmonėmis čia susitikti lengva. Taip pat čia žmonės vertina tave bei tavo darbą, jei stengiesi ir viską darai kokybiškai. Manau, jog visus savo darbus Lietuvoje gavau per santykius su žmonėmis: mane rekomendavo, man pasiūlė prisijungti, suvedė su žmonėmis, kurių ieškojau arba aš jiems parašiau tiesiogiai.

Beje, video, kurį tuomet nufilmavau Lietuvoje, tapo vienu geriausių Indonezijos video, išrinktų net žurnalo „Rolling Stones“.

Su Jurgiu buvo visai linksma istorija – menų inkubatoriuje „Rupert“ susipažinau su vienu menininku, o jis mane pamatęs iš karto pasakė – tau būtina susipažinti su Jurgiu. Praėjusią vasarą aš pabaigiau darbus ir ieškojausi veiklos. Vienas draugas atvyko iš Indonezijos ir paklausė, ar galėtume nufilmuoti videoklipą jo muzikai Lietuvoje. Staiga, gal po mėnesio gaunu žinutę iš „Rupert“ sutikto draugo, kad jie susitikę su Jurgiu ir kviečia mane ateiti ir susipažinti.

Aš kaip tik buvau pas draugę iš kurios skolinausi kamerą šiam video ir kiek suabejojau: eiti ar neiti, tačiau mano draugė paskatino susipažinti su Jurgiu. Jis pamatęs mano rankose kamerą, pasakė „turiu daug geresnę, galiu tau paskolinti“ − taip mes tapome draugais. Na o po to ir bendradarbiais. Beje, video, kurį tuomet nufilmavau Lietuvoje, tapo vienu geriausių Indonezijos video, išrinktų net žurnalo „Rolling Stones“.

– Ar tau reikėjo lietuvių kalbos, jog susirastum darbą čia?

– Ne, niekur, visiems pakako, jog kalbu angliškai. Aš į Lietuvą atvykti pakviečiau ir savo draugą Jesusą, kuris dėl krizės Ispanijoje negalėjo rasti darbo pagal savo profesiją, o čia per dvi savaites žmogus susirado tai, ką daryti mėgsta.

– Tai kaip tavo gyvenimas Lietuvoje apskritai?

– Labai gerai, man čia patinka, tiek daug veiklos, jog nuo atvykimo neturėjau laiko atostogoms.

Scanpix nuotr.

Didžiosios Britanijos premjeras konservatorius Davidas Cameronas nutarė pasinaudoti akimirka, kai ES visi daro, ką nori: Lenkija atsisako priimti jai pagal kvotas numatytus pabėgėlius, Vengrija nuo jų tveriasi spygliuota siena, Vokietija tiesia „Nord Streem II“, Graikija kaip visuomet nesilaiko finansinės drausmės, o Prancūzija stato karo laivus Kremliui ir sudaro su juo karines sąjungas. Tiesa, Jungtinės Karalystės premjeras tai daro rafinuočiau. Jis rašo grafomaniškus laiškus ES šalių vadovams, mėgindamas prastumti savo tvarką Bendrijai.

Rima JANUŽYTĖ

Didžioji Britanija Europos Sąjungos žaidimą ir taip žaidžia pagal savas taisykles. Didžioji Britanija, po kelių nesėkmingų bandymų įstojusi į Bendriją tik 1973 m., nepriklauso nei Šengeno erdvei, nei euro zonai. Be to, Didžioji Britanija dažnai laikosi atokiau nuo kitų valstybių ir daugeliu klausimų turi savo nuomonę.

Pavyzdžiui, apie 60 proc. britų pasisakė prieš ES mokesčių sistemos reformą. Londono pasipiktinimą sukėlė ir nesenas Europos Komisijos sprendimas Prancūzijai ir Vokietijai grąžinti atitinkamai milijardą ir 780 mln. eurų permokų iš bendro ES biudžeto. Tokią Briuselio aritmetiką Didžioji Britanija iš karto pasitelkė savo naudai: jei Briuselis skaičiuoja ne kaip naudinga jai, tuomet Didžioji Britanija samdys savo buhalterius.

Nesijaučia esą europiečiai

Didžiojoje Britanijoje dabar populiaru aiškinti, kad išstojusi iš ES šalis būtų ne tik stipri, bet galbūt net stipresnė. Juk, šiaip ar taip, apie 60 proc. karalystės užsienio prekybos vykdoma su ne euro zonos šalimis. Be to, Didžioji Britanija ypač džiūgauja dėl stiprėjančių prekybinių santykių su Kinija.

Ką jau kalbėti apie argumentą, kad Didžioji Britanija nepražūtų, nes „tebeturi“ įtaką visoje imperijoje. Karalienė iki šiol vadovauja Tautų Sandraugai, kuriai priklauso 54 valstybės su maždaug 2 mlrd. gyventojų, tarp kurių yra ir tokios ekonomikos, kaip Indija, Kanada ar Australija.

Be to, Londonas kartu su Frankfurtu prie Maino yra vienas iš stambiausių pasaulio finansinių centrų, o Londono vertybinių popierių birža pagal kapitalizaciją yra didžiausia Europoje.

Nereikia pamiršti ir to, kad Londonui priklauso viena iš penkių nuolatinių vietų Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o Europos ekonomikos milžinė Vokietija tuo pasigirti negali.

Būtent tokie argumentai vis daugiau britų lenkia į ES priešininkų stovyklą. Jeigu vyktų referendumas dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų pasilikti ES (būtent taip bus formuluojamas klausimas biuleteniuose, kuriuose britai varneles dės gal net kitų metų birželį), didžioji dalis šalies piliečių pasisakytų už pasitraukimą.

Kas mėnesį ORB atliekama apklausa liudija, kad po neseniai Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių žmonių, pritariančių pasitraukimui iš ES, gerokai padaugėjo: 52 proc. pasisako už pasitraukimą, o 48 proc. mano, kad Didžioji Britanija turėtų likti ES. Palyginimui, birželį, liepą ir rugsėjį maždaug po 55 proc. žmonių pasisakė už tai, kad Britanija liktų Europos Sąjungos nare.

Verta paminėti, kad jaunimas narystę ES vertina labiau nei senjorai. Pavyzdžiui, 18–24 metų amžiaus grupėje 69 proc. apklaustųjų teigė norį, kad Britanija liktų ES. O tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus apklaustųjų ši dalis siekė tik 38 proc.

Paramą išstojimui iš ES pareiškė net kai kurios britų kompanijos. Didžiosios Britanijos statybos įrangos gamintojos JCB vadovas pareiškė, kad pritartų „Brexit“ – Britanijos pasitraukimui iš Europos Sąjungos. „Mes esame penkta ar šešta pagal dydį ekonomika pasaulyje. Sugebėtume egzistuoti savarankiškai ramiai ir praktiškai“, – britų regioninei televizijos tarnybai „BBC Midlands Today“ sakė lordas Bemfordas.

Tiesa, jo palaikymo gali nepakakti, nes šalies lažybų bendrovės prognozuoja, jog referendume 65 proc. piliečių galiausiai vis tiek balsuos už Didžiosios Britanijos pasilikimą ES, nors apklausos ir liudija, kad britai mažiausiai jaučiasi esą europiečiai nei bet kurios kitos ES šalies gyventojai.

Mat net du trečdaliai žmonių Jungtinėje Karalystėje sako nejaučiantys jokios europietiškos tapatybės, o tai gerokai didesnė dalis nei kitose ES šalyse: 64 proc. Britanijoje apklaustų žmonių sakė besijaučią „tik britais“. Ir tik kas šeštas žmogus (15 proc.) Jungtinėje Karalystėje jautėsi esąs europietis. Be to, save europiečiais laikančių žmonių skaičius Britanijoje nuo 1999 m. smuko 17 proc. – daugiausia visoje ES.

„NatCen Social Research“ skelbia, kad Vokietijoje tik 25 proc. gyventojų teigė besijaučią „tik vokiečiais“, o ne europiečiais, o Prancūzijoje „tik prancūzais“ save laiko 36 proc. žmonių.

Tokia neeuropietiška Didžioji Britanija dabar vadinama ne tik ES kiršintoja, savanaude, bet ir atskalūne, o neretai lyginama su Norvegija: Didžioji Britanija elgiasi panašiai kaip ES net nepriklausanti Norvegija – su ES palaiko tik tuos santykius, kurie jai naudingi. Tačiau Didžiosios Britanijos premjeras mano, kad toks palyginimas – net per švelnus, ir siūlo per daug nesižavėti euroskeptikų raginimais sekti Norvegijos pavyzdžiu.

„Aš tam kategoriškai prieštarauju“, – aiškino D.Cameronas, kalbėdamas parlamente prieš kelionę į Islandiją, kur vyko Šiaurės ateities forumas. Pasak D.Camerono, Norvegija yra atsakinga ES ir jos gyventojams tenka dvigubai daugiau migrantų nei britams, nors Norvegija net neturi vietos prie ES derybų stalo ir negali prisidėti spręsdama svarbius klausimus. Vienintelis panašumas – kad Norvegija nė nesijaudina prie šio stalo nesėdėdama, tad nuo jo pakilusi Didžioji Britanija irgi per daug neliūdėtų.

Sudrebintų ES ekonomiką?

Kad britai per daug nesijaudina dėl pasitraukimo iš ES padarinių – akivaizdu. Užtat ES pašnibždomis diskutuojama, o kas tokiu atveju nutiktų ES. Ji liktų stipri? Taptų stipresnė?

Ir taip, ir ne. Vienas susijęs su ES vienybe, kitas – su finansais. Ir nors abu šie aspektai yra labai susiję, Didžioji Britanija tarp jų brėžia nežymią rausvą liniją.

Iš vienos pusės, Didžioji Britanija Europos Sąjungai yra tam tikras destruktyvus elementas. Jos nuolatiniai prieštaravimai ir išskirtinių sąlygų siekis neprisideda prie Bendrijos monolitiškumo. Tačiau kokia nors Lietuva tokių išskirtinių sąlygų negalėtų net sapnuoti, nes Didžioji Britanija kalba skaičių kalba ir argumentais.

Britų ekonomika, kurios vertė yra 1,7 trln. eurų, sudaro maždaug 14–15 proc. ES BVP. Ji yra trečia pagal dydį Bendrijoje po Vokietijos ir Prancūzijos, be to – šešta didžiausia pasaulio ekonomika.

Skaičiuojama, kad Londono sprendimas palikti ES Bendrijos ekonomikos apimtį sumažintų iki 2004–2007 m. lygio, buvusio iki didžiosios Bendrijos plėtros. Kitaip sakant, viena Didžioji Britanija atsveria 12 naujųjų ES narių.

Be to, Didžioji Britanija ES užima trečią vietą pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant, vienas iš aštuonių ES gyventojų yra britas.

Dėl to ES vadovai jaučia nemenką nerimą. Jie save guodžia, kad grasinimas palikti ES – tik D.Camerono rinkimų triukas, kad britai apie tai rimtai negalvoja. Kai kurių analitikų nuomone, iš anksto keldamas sąlygas D.Cameronas neabejotinai gudrauja – taip siekdamas įtvirtinti savo, kaip Europai diktuojančio lyderio, pozicijas.

Tačiau karuselė įsisuka vis smarkiau, o jos sustabdyti gali nepajėgti net ją įsukę politikai. Dabar Didžiosios |Britanijos pozicija ES atžvilgiu yra vienareikšmiška: arba-arba. Ir, regis, ši taktika gali pasiteisinti.

Žinoma, kai kurie reikalavimai yra „labai problemiški, nes susiję su pagrindinėmis mūsų vidaus rinkos laisvėmis“, – taip apie D.Camerono ultimatumus Briuselyje kalba biurokratai. Pavyzdžiui, tiesioginė ES piliečių, neturinčių britiško paso, diskriminacija. Be to, „sunkiais“ Europos Komisija vadina ir reikalavimus dėl santykių tarp euro zonos šalių ir jai nepriklausančių valstybių. Konkrečiu teoriškai įgyvendinamos reformos pavyzdžiu įvardytas tik nacionalinių parlamentų vaidmens stiprinimas.

Tačiau Europos Komisija ministro pirmininko laišką su reikalavimais laiko derybų pradžia, o ne pabaiga. Vadinasi, sandoris bus, o D.Cameronas gers pergalės šampaną. Jei bus įgyvendinta viskas, ko jis pareikalavo, Didžioji Britanija išsiprašys daugiau teisių nacionaliniams parlamentams, kad šie galėtų blokuoti ES įstatymus (nors D.Cameronas aiškina, kad sieks mažiau biurokratijos ES). Be to, Londonas norėtų, kad migrantams iš ES šalių būtų sunkiau gauti socialines išmokas (nors pasisako prieš ES piliečių diskriminaciją).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel leidžia suprasti, kad D.Cameronas neliks neapdovanotas. „Jungtinei Karalystei gali būti sukurtos tokios sąlygos, kurioms esant šalis liktų Europos Sąjungoje“, – atvirai sako Vokietijos kanclerė, tikindama, kad derybas su britais ji linkusi vertinti optimistiškai.

Optimistiškai nusiteikęs ir buvęs Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso, pareiškęs, kad D.Cameronas „po perrinkimo turi stipresnes pozicijas peržiūrėti šalies santykius su Europos Sąjunga, ir blokas nusileis kai kuriems jo reikalavimams“. Jo nuomone, D.Cameronas dabar turi atnaujintą legitimumą ir didesnius įgaliojimus, kai kalbama apie šalies vidų, kelti reikalavimų Europai.

Galiausiai D.Camerono ausiai maloniai skamba ir Europos Tarybos pirmininko Donaldo Tusko žodžiai, jog ES vadovai jau 2016 m. vasarį gali pasiekti susitarimą su Didžiosios Britanijos ministru pirmininku D.Cameronu, kad Jungtinė Karalystė – antra didžiausia ES ekonomika – liktų bloko nare.

Kad taip ir būtų, ES turės bent simboliškai pakeisti savo poziciją keturiais pagrindiniais klausimais: laisvos darbo jėgos migracijos, bendrosios rinkos, konkurencingumo ir glaudesnės sąjungos, vadinamosios „ever closer union“.

Labiausiai pajustų imigrantai

Pagrindinis ir visus labiausiai jaudinantis yra pirmasis punktas – laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra pareiškęs, kad 40 proc. atvykėlių iš kitų Europos Sąjungos šalių gauna pašalpų, todėl jis žada imtis reformų, kurios nebeleis socialinės rūpybos sistemai ir toliau būti traukos veiksniu. Pasak jo, vidutinė statistinė imigrantų šeima Didžiojoje Britanijoje per metus gauna 6 tūkst. svarų sterlingų.

Siekis sumažinti dosnios Britanijos socialinių išmokų sistemos patrauklumą yra pagrindinė britų valdžios plano iš naujo derėtis dėl šalies narystės Europos Sąjungoje dalis. D.Camerono teigimu, naujausi duomenys rodo, kad atėjo laikas pažaboti atvykėlių iš ES šalių srautą, darantį per didelį spaudimą šaliai.

D.Cameronas pareiškė, kad pagrindinis būdas sumažinti į Angliją atvykstančių ES piliečių skaičių yra sumažinti tą trauką, kurią šalies socialinės apsaugos sistema skleidžia Europoje. Jis neatsisako ir planų įgyvendinti dar prieš rinkimus duotą pažadą nemokėti pašalpų atvykėliams iš kitų ES šalių pirmuosius ketverius jų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus.

Tačiau britų diplomatai mano, kad ministrui pirmininkui nepavyks įtikinti ES šalių paremti jo planą pašalpų į Didžiąją Britaniją atvykusiems dirbantiems imigrantams nemokėti visą ketverių metų laikotarpį.

Vienas aukščiausio rango Didžiosios Britanijos pareigūnų, dalyvaujančių derybose su Briuseliu, teigia manantis, jog geriausiu atveju D.Cameronui pavyks pasiekti, kad pašalpų mokėjimas atvykusiems imigrantams būtų apribotas tik kelis pirmuosius mėnesius.

„Mielasis Donaldai, mums taip netinka“, – veikiausiai netrukus plunksnos vėl imsis D.Cameronas, kurį žygyje dėl ES taisyklių perrašymo palaiko vis daugiau ES maištininkių. Tarp jų – ir spygliuotų tvorų tvėrėjai, ir „Mistral“ laivų statytojai. O jei dar pridėsime abstrakčius vokiečių, olandų ir lenkų pažadus palaikyti britiškąją ES reformą, galima beveik neabejoti, kad keturios D.Camerono naujovės netruks tapti naujomis mūsų visų gyvenimo taisyklėmis.

"Veido" archyvas

Pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos Italijos pasienyje gauna naujus keliauti leidžiančius dokumentus

Italija ir Prancūzija siūlo keisti Šengeno erdvės taisykles ir leisti šalims saugotis nelegalių imigrantų iš Afrikos bei Azijos.

Balandžio 17 dieną Prancūzijos pasieniečiai Nicoje sulaikė visus iš Italijos Ventimilijos miesto atriedančius keleivinius traukinius. Kai kurie jų po kruopštaus keleivių patikrinimo buvo praleisti, keletas – nukreipti atgal į Italiją. Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad taip bandoma užkirsti kelią nelegaliai imigracijai, mat į Italiją iš neramumų apimtų Afrikos bei Azijos šalių plūsta pabėgėliai. Vėliau jie patraukia į kitas šalis, dažniausiai į kaimyninę Prancūziją.

Šis traukinių patikrinimo reidas sukėlė nemažą sąmyšį: pasipiktino ir turistai iš kitų šalių, ir italai, vykstantys į Prancūziją, ir patys prancūzai, kuriuos kaip nusikaltėlius po kelis kartus tikrino jų tautiečiai muitininkai.

Tai sukėlė ir tarptautinį skandalą, mat incidentas Nicoje – pirmas atvejis, kai viena Šengeno erdvei priklausanti šalis neįsileidžia keleivinio transporto iš kitos Šengeno šalies. Paryžius net kaltinamas pažeidęs Šengeno sutartį.

Kartu šis įvykis privertė visų ES šalių politikus susimąstyti, ar nederėtų keisti Šengeno taisyklių, mat nelegalių imigrantų problema kasdien didėja, o priemonių jų srautui Šengeno teritorijoje sulaikyti iš esmės nėra. Juk anksčiau Italija pajėgdavo savo pajėgomis kontroliuoti imigrantų srautus, o dabar visos “barikados” sugriautos ir Italijos politikai tik skėsčioja rankomis.

Pavyzdžiui, šiuo metu į mažytę Italijos Lampedūzos salą plūsta tūkstančiai tunisiečių. Nors Tunisas su Roma pasirašė sutartį, kad ir pats saugos sieną, neišleis pabėgėlių, be to, nesiderėdamas įsileis repatrijuotus piliečius, vis dėlto daugeliu atvejų tunisiečiams pavyksta prasmukti, o vėliau jie iš esmės nestabdomi keliauja, kur panorėję. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Libijos, Alžyro ar Egipto gyventojus, kurie pastaraisiais mėnesiais masiškai traukia ieškoti saugesnio ir sotesnio gyvenimo Europoje.

"Veido" archyvas

Italijos pabėgėlių stovyklose vien iš Tuniso atvykusių imigrantų yra jau 25 tūkst.

Iš viso šiemet į Italiją vien iš Šiaurės Afrikos atvyko jau per 25 tūkst. nelegalių imigrantų. Tad balandžio pabaigoje šios problemos aptarti Romoje susitiko Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Italijos premjeras Silvio Berlusconi. Abu vadovai priėjo prie išvados, kad reikalinga nauja Europos sienų sutartis, kuri ypatingais atvejais leistų šalims steigti vidaus sienų kontrolės punktus.

“Mes abu tikime, kad išskirtinėmis aplinkybėmis Šengeno sutarčiai gali būti taikomos išimtys”, – aiškina S.Berlusconi. N.Sarkozy dar griežtesnis: esą jei norima, kad Šengeno sutartis iš viso nebūtų panaikinta, yra tik viena galimybė – imtis kardinalios šios sutarties reformos.

Priminsime, kad pirmą kartą Šengeno sutartis pasirašyta 1985-aisiais. Anuomet tai buvo svarbus žingsnis siekiant didesnės Europos integracijos, nes leido 25 šalių teritorijoje nevaržomai keliauti 400 mln. europiečių. Tačiau dabar Europos integracijai prireikė priešingo dalyko – apriboti nevaržomas keliones. Kitaip tariant, afrikiečiai privertė europiečius peržvelgti liberaliąsias teises.

Manoma, kad Šengeno sutartis bus peržiūrėta dar šiemet, ir jos pokyčiai bus įvardijami kaip galimybė atkurti vidaus sienų patikros punktus, jei kiltų nenumatytų sunkumų saugant bendras Šengeno erdvės išorines sienas. Priminsime, kad šiuo metu sutartyje išimtys steigti kontrolės postus numatytos tik tuo atveju, jei kurioje nors ES šalyje kyla didžiulė grėsmė viešajai tvarkai arba saugumui.

Per rinkimus triumfuoja radikalai

Tokias permainas visoje ES iš esmės diktuoja dešiniųjų pažiūrų politinės jėgos. Tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, tiek Vokietijoje, tiek Skandinavijos šalyse jos reikalauja iš vyriausybių kuo griežtesnės imigracijos politikos, kuo daugiau suvaržymų imigrantams ir kuo mažiau galimybių imigrantams atvykti ir apsistoti Vakarų šalyse.

Panašios nuotaikos vis gajesnės ir kitose ES šalyse. Tad nenuostabu, kad radikaliai nusiteikę dešinieji politikai vis dažniau laimi rinkėjų balsus. Pagrindinis jų teiginys yra tas, kad ES stinga bendros imigracijos politikos, o dabartinė privedė prie to, jog imigrantai esą sparčiai kolonizuoja Europą.

Pavyzdžiui, Suomijoje balandį vykusiuose parlamento rinkimuose radikali nacionalistų ir euroskeptikų partija “Tikrieji suomiai” laimėjo penktadalį rinkėjų balsų ir gavo 39 vietas 200 vietų parlamente, kartu tapdama trečia įtakingiausia šalies partija po socialdemokratų bei centro dešiniosios koalicijos.

Jie į rinkimus ėjo su antiimigraciniais šūkiais ir papirko suomius pažadais griežtinti atvykimo į Suomiją tvarką. Esą imigrantai griauna Suomiją ir naikina suomių kultūrą, tad būtina siekti, kad svetimtaučių šalyje liktų kuo mažiau. Suomijos politikos mokslų profesorius Janas Sundbergas aiškina, kad šios partijos ideologija yra socialdemokratinės gerovės siekimas nacionalistinėmis ir ksenofobinėmis priemonėmis.

Na, o Prancūzijoje vis populiaresnė tampa itin radikali ultradešinioji partija, vadovaujama Marine Le Pen. Beje, kovo mėnesį vykusiuose vietos rinkimuose ši partija sutriuškino prezidento N.Sarkozy partiją UMP, nors ir ši nepasižymi itin tolerantiškomis bei liberaliomis nuostatomis imigrantų atžvilgiu.

Savo ruožtu Nyderlanduose radikali dešinioji Laisvės partija parlamente turi 24 vietas, tokie pat Švedijos demokratai užsitikrino 24 vietas, Danijos liaudies partija iškovojo 25 parlamentarų krėslus.

Danijos liaudies partija nėra politiškai itin įtakinga, tačiau analitikai pabrėžia, kad partijos skelbiamos ksenofobinės idėjos išplito į kitas partijas ir dabar iš esmės kone visi Danijos politikai yra savotiški radikalai.

Suvaržymų kitatikių atžvilgiu daugėja

Taigi visų šalių radikalai, nepaisant jų turimos įtakos, reikalauja, kad imigracija būtų stabdoma, o atvykėlių (ypač jei jie atvyko iš islamiškų šalių) laisvės kuo labiau suvaržomos.

Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį Prancūzijos parlamento žemieji rūmai patvirtino įstatymo projektą, draudžiantį musulmonų moterims viešai dėvėti visą veidą dengiančius gobtuvus. Ir tai toli gražu ne vienintelis musulmonus ribojantis sprendimas Europoje pastaraisiais metais, jei prisimintume Šveicarijoje įsigaliojusį draudimą prie mečečių statyti naujus minaretus ar dėvėti musulmoniškus drabužius Nyderlandų mokyklose.

Tačiau svarbiausia, kad dešiniųjų jėgų reikalavimų vis daugėja, jų spaudimas vyriausybėms stiprėja, o kartu gausėja juos palaikančių europiečių.

Beje, dešinieji spaudžia ne vien savo vyriausybes, bet ir ES sienų tarnybą “Frontex”. Iki šiol “Frontex” vaidmuo buvo labiau patariamasis, tačiau radikaliai nusiteikę politikai siekia, kad ši tarnyba imtųsi ir naujos funkcijos – apsaugos nuo imigrantų bei jų migracijos ES viduje kontrolės.

“Frontex” turėtų išplėsti savo veiklą, tapti sienų apsaugos koordinacijos centru, be to, būtina atidaryti “Frontex” padalinį prie Viduržemio pakrančių”, – siūlo prancūzai bei italai.

Europos Komisijos atstovas Olivier Bailly į tai atsako paprastai – visos šios priemonės, pradedant kontrolės postais, baigiant “Forex” padaliniais išilgai Viduržemio jūros pakrantės, yra kritinės priemonės, bet jų bus imtasi, jei kitos išeities nebus ir jei dabartinės Šengeno taisyklės iš tiesų taps našta Šengeno narėms.

Musulmonų suvaržymai Europoje

• 2004 m. Prancūzijoje musulmonų galvos apdangalai uždrausti valstybinėse mokyklose.

• 2008 m. veido dangalus dėvėti uždrausta Nyderlandų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose.

• 2009 m. Prancūzijoje su musulmonų drabužiais uždrausta maudytis baseinuose.

• 2009 m. Šveicarijos gyventojai per referendumą pasisakė už draudimą statyti prie šalies mečečių naujus minaretus.

• 2010 m. Belgijoje musulmonėms viešose vietose uždrausta dėvėti veidą dengiantį nikabą.

• 2011 m. Dėvėti nikabą uždrausta viešose Prancūzijos vietose.

Europos Komisija (EK) pirmadienį pareiškė palaikymą Prancūzijos sprendimui laikinai neįsileisti traukinių iš Italijos, kuriais atvyksta daug imigrantų iš Afrikos, sakydama, jog toks žingsnis nepažeidžia Europos Sąjungos (ES) taisyklių.

Bendrijos viduje stiprėjant konfliktui dėl ES atsako į krizę dėl pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos, Italija apkaltino Paryžių, jog jo sprendimas blokuoti Ventimiljos-Mentono sienos perėją pažeidžia 27 šalių bloko nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo.

Tačiau ES vidaus reikalų komisarė Cecilia Malmstrom (Sesilija Malmstriom) sakė, jog ją tenkina Prancūzijos paaiškinimas, jog praeitą savaitgalį įvestas traukinių eismo ribojimas, siekiant neleisti migrantams patekti į Prancūziją, buvo reikalingas viešajai tvarkai užtikrinti.

“Akivaizdu, kad jie turi teisę tai padaryti”, – komisarė sakė spaudos konferencijoje.

Italijos dienraštis “La Repubblica” pirmadienį citavo užsienio reikalų ministro Franco Frattini (Franko Fratinio) komentarus, kad Prancūzija peržengė leistiną ribą. Diplomatijos vadovas kaltino Paryžių pažeidinėjant ES Šengeno sutartį, kurią įpareigojančią užtikrinti laisvą asmenų judėjimą tarp ją pasirašiusių valstybių.

“Jeigu ši situacija išliks, sutaupytume laiko, paprasčiausiai pasakydami, kad keičiame savo nuomonę dėl laisvo (asmenų) judėjimo, kuris yra vienas iš esminių Sąjungos principų, – pareiškė F.Frattini. – Tačiau esame tikri, kad Prancūzija pasiaiškins”.

Per vizitą Bulgarijoje Prancūzijos vidaus reikalų ministras Claude’as Gueantas (Klodas Geanas) atkirto, kad Paryžius vadovavosi taisyklėmis.

“Mes laikėmės Šengeno sutarties raidės ir dvasios”, – pabrėžė jis.

Šis ginčas dėl migrantų, plūstančių iš Italijos, tikriausiai tėra įžanga į artimiausiomis savaitėmis numatomus įnirtingus debatus, kaip ES turėtų reaguoti į imigraciją iš Šiaurės Afrikos šalių, per kurias nusiritusi sukilimų banga daug žmonių paskatino ieškoti prieglobsčio ir geresnio gyvenimo Europoje.

Šį ginčą kursto Italijos reikalavimai, kad kitų ES šalių vyriausybės padėtų Romai didžiulio migrantų srauto problemą. Šiemet Italijos krantus pasiekė 26 tūkst. migrantų, pabėgusių nuo neramumų Tunise, Egipte ir Libijoje.

Šie Italijos reikalavimai ir Romos sprendimas suteikti migrantams laikinus leidimus keliauti Bendrijoje išprovokavo neigiamą kitų ES šalių reakciją. Bendrijos narių vyriausybės baiminasi pasirodyti pernelyg atlaidžios tuo metu, kai didėja rinkėjų priešiškumas į Europą plūstantiems atvykėliams.

Prancūzija sekmadienį laikinai uždarė savo sieną traukiniams, vežantiems iš Italijos imigrantus afrikiečius. Roma pareiškė oficialų protestą, kaltindama Paryžių Europos Sąjungos (ES) principų pažeidimu.

Italijos geležinkelininkai ir pasienio policija pranešė, kad Prancūzija sustabdė visų traukinių važiavimą per sieną Ventimiljos – Mentono ruože.

Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini (Frankas Fratinis) pavedė Italijos ambasadoriui Paryžiuje pareikšti “ryžtingą Italijos vyriausybės protestą Prancūzijos valdžiai”, sakoma Italijos URM pareiškime.

Prancūzijos veiksmai atrodo “neteisėti ir akivaizdžiai pažeidžia bendruosius Europos principus”, – mano ministerija.

Italija skundžiasi, kad partneriai Europoje paliko ją “vienui vieną” su imigrantų, daugiausia iš Tuniso, antplūdžiu per pastarąsias kelias savaites į Lampedūzos salą dėl politinio nestabilumo Šiaurės Afrikoje.

Roma pradėjo išduoti atvykėliams laikinus dokumentus, leidžiančius jiems palikti Italijos teritoriją ir laisvai važinėti po ES. Tai nepatiko kai kurioms Europos šalims, tarp jų Prancūzijai ir Vokietijai.

Kai kurios Europos valstybės nuogąstauja, kad jeigu jos suteiks prieglobstį pernelyg dideliam migrantų skaičiui, tai paskatins nelegalios imigracijos augimą.

Geležinkelio susisiekimas per sieną atsinaujino sekmadienio vakarą, pranešė Prancūzijos VRM.

Ministerijos atstovas pavadino šią priemonę laikina. Jis motyvavo ją demonstracija, “kurios nebuvo sankcionavusi” valdžia.

Šimtai italų susirinko prie Ventimiljos geležinkelio stoties, protestuodami prieš Prancūzijos veiksmus. Jie skandavo prieš Prancūziją nukreiptus šūkius ir mėgino įtikinti policininkus leisti surengti jiems akciją prie Prancūzijos konsulato Mentone.

Italijos vidaus reikalų ministras Roberto Maroni (Robertas Maronis) pavadino Prancūzijos poziciją “nesuprantama” , taip pat “griežta ir nepateisinama Italijos atžvilgiu”.

Jis vylėsi, kad “draugiški santykiai” su Prancūzija gali būti atkurti per susitikimą balandžio 26 dieną, kurio darbotvarkėje imigracijos tema bus viena svarbiausių.

Lietuva atsiduria tarp Europos šalių, kuriose imigrantai prasčiausiai integruojasi į visuomenę, rodo naujausias tarptautinis Migrantų integracijos politikos indeksas. Iš 31-os Europos šalies blogiau nei Lietuvoje imigrantai jaučiasi tik Maltoje, Slovakijoje, Kipre ir Latvijoje.

Tyrime 31 šalis reitinguota pagal tai, kaip jos politika ir teisės aktai padeda ar kliudo imigrantams. Šalys buvo analizuojamos pagal 148 kriterijus keturiose srityse – politinis atstovavimas, išsilavinimas, darbo teisės ir antidiskriminaciniai įstatymai.

Geriausiai imigrantai integruojasi Švedijoje, Portugalijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Norvegijoje. Per trejus metus didžiausias pagerėjimas užfiksuotas Graikijoje.

Pasak tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės, toks Lietuvos įvertinimas nenustebino. Anot jos, natūralu, kad palyginti su senosiomis ES valstybėmis Lietuva atsiduria sąrašo apačioje, nes Lietuvos patirtis su imigrantais nedidelė – mūsų šalis tik pradeda dirbti šioje srityje.

“Kita vertus, Lietuvoje integracijos problemoms skiriamas nepakankamas dėmesys, o TMO atlikti viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad lietuviai gana neigiamai nusistatę užsieniečių atžvilgiu. Lietuvoje į užsieniečius žiūrima kaip į laikinus atvykėlius, bet ne kaip į galimą naują mūsų visuomenės narį. Yra nusistovėjusi nuomonė, kad dauguma atvažiavusiųjų yra iš šalių kaimynių ir jų integruoti nereikia. Tačiau daugėja atvykusiųjų iš kultūriškai nepanašių šalių – tokių kaip Kinija, Turkija”, – pabrėžia A.Sipavičienė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra nei institucijos, nei valstybinės strategijos dėl užsieniečių integracijos. 2006–2008 metais TMO turėjo Migracijos informacijos centrą, kuris teikė imigrantams asmenines konsultacijas įvairiais klausimais, tačiau projektas baigėsi negavus finansavimo.

Dar viena problema, anot A.Sipavičienės, yra ta, kad Lietuvoje praktiškai nėra galimybių nemokamai mokytis lietuvių kalbos, o mokami kursai imigrantams pernelyg brangūs. Nemokantiems kalbos svetimšaliams labai sunku integruotis tiek į darbo rinką, tiek į pačią visuomenę.

Prieš trejetą metų itin dideli imigrantų srautai į Lietuvą šiemet  susitraukė perpus. Statistikos departamento duomenimis, spalio mėnesį atvykimą į Lietuvą deklaravo 475 asmenys. Tuo tarpu per visus šiuos metus į Lietuvą imigravo 3,9 tūkst. žmonių, o tai 1,8 tūkst. mažiau nei per praėjusių metų tą patį laikotarpį ir perpus mažiau nei 2008-aisiais.

Pasak Lietuvos socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro jaunesniojo mokslo darbuotojo Karolio Žibo, pagrindinės galimos imigracijos mažėjimo priežastys – drastiškai sumažėjęs darbo imigrantų ir sugrįžtančių lietuvių skaičius.

“Ekonominės krizė stipriai sumažino darbo imigracijos srautus. 2008 m. Lietuvoje užsieniečiams buvo išduota 7719 leidimų dirbti, o 2009 m. jų tebuvo 2239. Kitų imigrantų grupių srautai išlieka panašūs – apie 70 proc. jų sudaro Lietuvos piliečiai, apie 20–30 proc. trečiųjų šalių piliečiai ir 4–5 proc. Europos Sąjungos piliečiai”, – dėsto K.Žibas.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, per devynis šių metų mėnesius užsieniečiams išduota dar mažiau  – vos 1200 leidimų dirbti Lietuvoje (daugiausia krovininių vilkikų vairuotojams). Migracijos departamento duomenimis, šiuo metu daugiausiai laikinų leidimų gyventi Lietuvoje turi Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos piliečiai.