SEB banko atlikta mažų ir vidutinių įmonių apklausa „Verslo barometras“ rodo, kad inovacijas taikyti šiemet planuoja trečdalis (32 proc.) apklaustų Lietuvos įmonių. Pagrindinė jų dalis (26 proc.) ketina rinkai pasiūlyti naujų paslaugų ar produktų, tuo tarpu taikyti naujus verslo valdymo modelius, investuoti į personalo valdymo pokyčius – vos kelios.

SEB banko duomenimis, iš trijų Baltijos šalių daugiausia planų diegti naujoves versle turi Estijos mažos ir vidutinės įmonės (47 proc.). Šioje šalyje taip pat vyrauja kiek platesnis požiūris į inovacijas, pavyzdžiui, penktadalis (20 proc.) Estijos mažų ir vidutinių įmonių ketina diegti naujoves, susijusias su įmonės ir personalo valdymu. Latvijoje inovacijoms investicijų skirs šiek tiek daugiau įmonių negu Lietuvoje – 37 procentai.

Pasak Virginijaus Doveikos, SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus, santūrūs Lietuvos įmonių planai dėl inovacijų taikymo atsispindi ir Europos Komisijos skelbiamame oficialiame inovacijų reitinge, kuriame Lietuva yra priskiriama prie nuosaikių šalių novatorių.

„Inovacijų srityje lenkiame keturias Europos Sąjungos šalis, tarp jų Latviją, tačiau turime daug neišnaudotų galimybių. Būtent mažos ir vidutinės įmonės, kurias galima vadinti Lietuvos ekonomikos varikliu, savo veikloje turėtų nuolat ieškoti naujų sprendimų. Inovacijos padeda didinti įmonės konkurencingumą, plėsti verslą vidaus ir užsienio rinkose“, – sako V. Doveika.

Jo teigimu, svarbu, kad įmonės inovacijas suvoktų ne tik kaip naujų produktų ir paslaugų siūlymą ar informacinių technologijų taikymą. „Žengti žingsnį į priekį versle gali padėti naujo verslo modelio taikymas, nauji būdai bendraujant su savo klientais ar kūrybiški rinkodaros sprendimai. Todėl pirmą kartą Baltijos šalyse mažų ir vidutinių įmonių atstovams organizuojame renginių ciklą „Inovacijų laboratorija“, kuriame bus galimybė dalytis patirtimi, gauti praktinių patarimų ir reikiamų žinių apie inovacijų diegimą ir taikymą savo versle“, – sako  V. Doveika.

Pirmasis SEB renginys „Inovacijų laboratorija“ (angl. „Innovation LAB“) šiandien vyksta Vilniuje. Jame iš viso susirinko beveik 200 mažų ir vidutinių įmonių atstovų iš visos Lietuvos. Renginio metu įmonių atstovai turės galimybę išgirsti tarptautinių ir Lietuvos verslo konsultantų ir lektorių pranešimus apie inovacijų įvairovę ir svarbą, jų atveriamas plėtros galimybes ir kuriamą konkurencinį pranašumą, sužinos ne vieną sėkmės istoriją. Renginio dalyviai išbandys ir specialią inovacijų taikymo versle metodiką atlikdami praktines užduotis – kurdami realius verslo valdymo modelius.

„Pastarieji penkeri metai pasaulio ekonomikai nebuvo lengvi, o tai atsispindėjo ir įmonių veikloje taikant naujoves. Vis tik inovacijų diegimas versle turi būti nenutrūkstamas procesas ir svarbiausia, kad už kiekvienos iniciatyvos stovėtų žmonės, kurie tiki tuo, ką daro. Tokie žmonės, pritaikydami savo žinias bei patirtį ir įsisavindami investicijas, būtinas naujovių iniciatyvoms, gali pakeisti įmonių ateitį“, – sako pagrindinis renginio pranešėjas, verslo konsultantas ir keturių knygų apie inovacijas autorius Stefanas Lindegaardas, dirbęs ne tik su Europos, bet ir JAV, Azijos šalių bendrovėmis.

Jo teigimu, tokio pobūdžio renginiai inovacijų tema pasaulyje vyksta vis dažniau ir įmonėms jie tampa puikia galimybe pasisemti įkvėpimo, pasitikrinti tam tikras idėjas ir drąsiau jas įgyvendinti savo veikloje.

SEB renginiai „Inovacijų laboratorija“ kovo 5 dieną vyks Rygoje, o kovo 6 dieną – Taline. Juose taip pat dalyvaus maždaug po 200 kaimyninių šalių mažų ir vidutinių įmonių.

Šiuo metu SEB bankas Lietuvoje paslaugas teikia daugiau kaip 40 tūkst. mažų ir vidutinių įmonių.

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai daugėja nedidelių įmonių, kurios ne tik sugeba sukurti unikalių aukštųjų technologijų produktų ar atrasti dar neužimtų nišų, bet ir įsitvirtinti užsienio rinkose.

Pusantrų metų veikiančioje įmonėje „Integrated Optics“ šiandien darbuojasi tik šeši žmonės, tačiau bendrovės sukurti ir pagaminti pirmieji lazeriai jau yra iškeliavę į Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
„O po Naujųjų metų pailsėję užsieniečiai dabar mus taip užpuolė su užklausomis, kad nebežinome, kur dingti. Verslo planas, kurį prieš metus pasirašėme, 2014-aisiais jau negalioja, nes pirmųjų savaičių prekyba viršija prognozes. Reklamavomės nedaug, bet susipažinome su keliais žmonėmis, pasiūlėme vienam olandui formuoti mūsų pardavimo sistemą, tad jis padirbėjo, o dabar mes visą dieną atsakinėjame į susidomėjusiųjų klausimus“, – sėkminga šių metų pradžia džiaugiasi „Integrated Optics“ direktorius ir vienas įkūrėjų Evaldas Pabrėža.
Spartus startas įmonės vadovus skatina nieko nelaukiant perrašyti šių metų planus – iki metų pabaigos darbuotojų skaičių tikimasi padvigubinti, o įmonės apyvartą nuo keliolikos tūkstančių litų išauginti iki pusės milijono.
Tokia sėkminga pradžia nustebino net pačius įmonės įkūrėjus – E.Pabrėžą ir Joną Jonušką, kuris pirmuosius lazerių prototipus sukūrė paprastame daugiabučio kambaryje. To pakako, kad verslą nusprendę kurti jauni žmonės pritrauktų investicijų iš Verslo angelų fondo ir galėtų įsirengti laboratoriją. „J.Jonuška turėjo įvairių minčių, kaip lazerius sumažinti, supaprastinti, atpiginti. Aš tuo metu dirbau su išradimų patentavimu, baiginėjau lazerinių technologijų magistrantūros studijas. Mes pamatėme, kad mūsų dviejų žmonių komanda turi pagrindines kompetencijas verslui pradėti – lazerių ir elektronikos bei patentinės pusės išmanymą“, – apie verslo pradžią pasakoja E.Pabrėža.
Lietuvių sukurti lazeriai atkreipia užsieniečių dėmesį, nes yra paprastesni, mažesni ir pigesni nei kiti šiuo metu esantys rinkoje. Neatsitiktinai pirmąjį savo gaminį jaunieji verslininkai pakrikštijo „degtukų dėžute“ – „MatchBox“. Šios serijos lazeriai iš tiesų telpa degtukų dėžutės dydžio korpuse.
„Palyginti su artimiausiu konkurentu, mūsų lazeris mažesnis šešis kartus – tai mano partnerio idėjų ir kruopštumo rezultatas. Konkurentų lazeriai didesni, nes skirtingi specialistai dirba prie atskirų dalių, o po to viską bando sulipdyti į vieną. O mano partnerio galvoje visos dalys sugula į vieną vietą. Be to, mūsų lazeriai už europietiškus pigesni 3–3,5 karto, taigi kaina panaši kaip kiniškų“, – lygina E.Pabrėža.
„Integrated Optics“ sukurta lazerių “MatchBox” serija daugiausia naudojama ligų diagnostikai (pvz., prof. Juozas Vaitkus ir dr. Aurelija Vaitkuvienė šį lazerį naudoja gimdos kaklelio vėžiui diagnozuoti), taip pat vaistų gamybos kontrolei, tačiau vaikinai jau kuria naujus lazerius, kuriuos būtų galima pritaikyti maisto rūšiavimo srityje, tarkime, sugedusiems žirneliams ar ryžiams atrinkti. Šiuos lazerius įmonė siųs išbandyti į Olandiją, vienai lyderiaujančių maisto rūšiavimo prietaisų gamybos kompanijų.
Pasak E.Pabrėžos, lazerių naudojimas maistui ar šiukšlėms rūšiuoti vis populiarėja, tad šiose srityse, kuriose naudoti įprastus lazerius kainuotų brangiai, pigūs lazeriai galėtų turėti didelį pranašumą.
Šiuo metu įmonė taip pat kuria ir metų pabaigoje tikisi jau turėti naują „BlackBox“ serijos lazerį, skirtą preciziniam medžiagų apdirbimui. „Manome, kad „BlackBox“ rinka didesnė, tad ir pelningumas bus didesnis. Kita vertus, mes patys neprognozavome „MatchBox“ sėkmės, o dabar matome, kad net nekurdami kito produkto galėtume išaugti iki gana didelės įmonės“, – svarsto E.Pabrėža.

Suvokė, kad iš mokslinių tyrimų galima uždirbti

Tokių įmonių kaip „Integrated Optics“ pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja. Mokslo inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) direktorius Arūnas Karlonas šią tendenciją sieja su tuo, kad mokslininkai, studentai suprato, jog savo tyrimų rezultatus galima komercializuoti. „Mokslininkai pamatė pasaulio, suvokė savo tyrimų rezultatų pridėtinę vertę – kad iš jų galima ne tik parašyti mokslinį straipsnį ar apsiginti daktaro disertaciją, bet ir panaudoti juos praktikoje bei užsidirbti pinigų“, – pastebi A.Karlonas.
Vien padedant MITA Lietuvoje įsteigta apie 50 smulkių technologinių įmonių. Dar didesnis antplūdis – internetinių įmonių, atradusių netikėtas nišas. Prie aktyvesnio tokių įmonių kūrimosi prisidėjo ir daugybė finansinių priemonių, šiuo metu galinčių padėti įsteigti ar plėsti verslą, – verslo inkubatoriai, verslo pradžios finansavimas, aktyvi verslo angelų ir rizikos kapitalo fondų veikla.
Įdomu, kad šios jaunos įmonės orientuojasi išskirtinai į užsienio rinkas ir vos kelių ar keliolikos žmonių komanda sugeba sukurti tokius produktus, kuriems neatsispiria net tarptautiniai banginiai. Štai tik 13 darbuotojų turinti įmonė „Rubedo sistemos“, kurią 2009 m. įsteigė aukštųjų technologijų bendrovėje Vokietijoje keletą metų dirbęs Dainius Karkauskas, projektuoja sudėtingas robotizuotas sistemas, skirtas pramonei ir medicinai. Pirmasis įmonės sukurtas produktas – spindulinei terapijai suprojektuotas unikalus klinikinis programinės įrangos sprendimas „iGuide“, kuris naudojamas onkologijos ligoninėse ir leidžia radiologams preciziškai švitinti auglius, nepažeidžiant sveikų audinių. Pirmiausia šį lietuvių produktą įsigijo ir į savo sukurtų švitinimo aparatų sistemas įdiegė švedų „Elektos“ korporacija, o šiuo metu „Rubedo sistemos“ savo produktą bando įdiegti ir į vokiečių medicinos technologijų įmonės „Brainlab“ sukurtas sistemas, ir į vienos amerikiečių kompanijos gaminius.
Iš viso lietuviai užsienio bendrovėms jau pardavė apie 300 inovatyvaus produkto vienetų, kurie atsidūrė Europos, Azijos, Amerikos ligoninėse. O tai leidžia įmonei sparčiai augti: 2009 m. „Rubedo sistemos“ apyvarta siekė 900 tūkst., 2013 m. – jau 1,8 mln. Lt.
Rugsėjį lietuviai baigė kurti dar sudėtingesnį prietaisą, kuriuo galima švitinti judantį auglį, esantį lanksčiuose audiniuose, pavyzdžiui, plaučiuose ar prostatoje. O gavę ES paramą šiuo metu kuria robotą, skirtą pramonei, – autonominį krovinių transporterį „Roboratai“, kuris mokėtų atpažinti savo šeimininką ir galėtų paskui jį sekti.
„Tokį transporterį galima pritaikyti sandėliuose prekėms krauti, oro uostuose bagažui išvežioti ar prekybos centruose. Tai galėtų būti asmeninis prekių vežimėlis, kuris sektų paskui šeimininką jam vaikščiojant po parduotuvę, vėliau palydėtų iki automobilio, o baigus apsipirkti grįžtų į vietą. Manome, kad toks daiktas galėtų kainuoti apie 5 tūkst. eurų“, – planais, kur būtų galima taikyti robotą, dalijasi D.Karkauskas.
Su mokslininkais, konstruktoriais, dizaineriais kuriamus „Roboratus“ tikimasi užbaigti kitais metais. D.Karkauskas mano, kad, pavyzdžiui, asmeninis prekių vežimėlis turėtų būti įdomus Amerikos rinkai.

Antrus metus iš eilės SEB banko atlikta mažų ir vidutinių  įmonių apklausa „Verslo barometras“ rodo, kad jų nuotaikos beveik nekinta. Didesnė dalis – 69 proc. įmonių – šiemet tikisi nuosaikaus, iki 10 proc., apyvartos augimo (2012 metais, kai įmonės teikė prognozes 2013-iesiems – 72 proc.).

Tiesa, šiek tiek išaugo optimistiškiausiai verslo perspektyvas vertinančių įmonių gretos: įmonių, kurios tikisi 15-30 proc. apyvartos augimo, per metus padaugėjo 2 proc. punktais iki 19 procentų.

Vis tik, pasak SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, apklausa, kurią SEB bankas atliko 2013 metais vykstant mažų ir vidutinių įmonių konsultavimo kampanijai, rodo, kad nuosaikus požiūris į ateitį išlieka. „Planuojamas santūrus apyvartos didėjimas, vėstantis eksporto įkarštis, nuosaiki naujovių pasiūla ir investicijų prognozės rodo, kad šio segmento įmonės vis dar atsargiai vertina besikeičiančią ekonomikos aplinką ir renkasi saugesnį verslo plėtros modelį“, – sako V. Doveika.

Tikisi iki 10 proc. apyvartos augimo

Didesnė dalis mažų ir vidutinių įmonių (69 proc., 2012 metais – 72 proc.) tikisi, kad jų metinė apyvarta 2014 metais padidės iki 10 procentų. Didesnio negu 15 proc. apyvartos augimo tikisi 12 proc. (2012 metais – 11 proc.), didesnio negu 30 proc. – 7 proc. įmonių, 2012 metais – 6 proc.). Ta įmonių, kurios planuoja apyvartos mažėjimą, dalis per metus nepakito ir yra 11 procentų.

Didžiausią apyvartos padidėjimą šiais metais prognozuoja statybų sektoriaus įmonės, o prognozuojančiųjų apyvartos sumažėjimą daugiausia transporto ir logistikos įmonių gretose.

Pasak V. Doveikos, statybų sektoriaus teigiamos nuotaikos dėl augančios paslaugų paklausos turėtų išlikti ir šiemet, tačiau tik Vilniuje. „Tuo tarpu logistikos ir transporto įmonių nuotaikoms įtakos turi Rusijos veiksmai ir auganti pigesnės darbo jėgos šalių konkurencija“, – sako V. Doveika.

Planuoja kuklesnę eksporto plėtrą

Kaip ir būdinga mažoms ir vidutinėms įmonėms, vidaus rinka ir toliau yra pagrindinė veiklos rinka: šiemet septynios iš dešimties šio segmento įmonių veiklą koncentruos vietinėje rinkoje (69 proc., 2012 metais – 61 proc.). Eksporto plėtros galimybes šiemet įžvelgia 30 proc. bendrovių (2012 metais – 38 proc.).

„Lyginant su ankstesnių metų apklausos duomenimis, matyti, kad mažų ir vidutinių įmonių dėmesys eksportui mažėja. Tam įtakos iš dalies turi lūkesčiai dėl vidaus rinkos augimo ir labiau atsigaunanti šalies gyventojų perkamoji galia“, – pastebi V. Doveika.

Tyrimo duomenimis, tos įmonės, kurios planuoja eksporto plėtrą, dažniau renkasi saugesnį kelią, t. y. plėtrą dabartinėse užsienio rinkose (17 proc.). Tokių planų daugiausia turi transporto ir logistikos bendrovės. Kiek daugiau negu dešimtadalis (13 proc.) įmonių šiemet ketina žengti į naujas eksporto rinkas. Tokių plėtros galimybių daugiausia įžvelgia pramonės sektorius.

Investuoti neskuba, bet svarsto

2014 metais investicijas planuoja trečdalis (34 proc.) mažų ir vidutinių įmonių – tiek pat, kaip ir prognozuodamos 2013 metų veiklos rezultatus. Tačiau per metus sumažėjo tų įmonių, kurios teigia tikrai neinvestuosiančios – nuo 39 iki 35 procentų.

„Nors nežymiai, tačiau daugėja svarstančiųjų įgyvendinti investicinius projektus. Tai atsispindi ir paskolų statistikoje. Pavyzdžiui, ilgalaikių paskolų, įskaitant lizingo paslaugas, pernai metais suteikėme beveik dešimtadaliu daugiau negu 2012 metais”, – sako V. Doveika.

Apklausos duomenimis, penktadalis (22 proc.) tam skirs daugiau kaip 30 tūkst. eurų, kiek daugiau negu dešimtadalis (12 proc.) – iki 30 tūkst. eurų. Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia investicinių planų turi pramonės ir žemės ūkio sektorių įmonės – atitinkamai 59 ir 55 proc. įmonių. Pasak V. Doveikos, tai yra tos veiklos sritys, kurioms nuolat būtinos investicijos, be to, jas planuoti skatina ir pokyčiai rinkoje – didėjanti konkurencija, įmonių plėtra. „Pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje jau keletą metų stebime spartėjančią žemių konsolidaciją, o tai lemia ir didesnį šio sektoriaus investicijų poreikį“, – sako V. Doveika.

Naujų produktų ar paslaugų  pasiūlys ketvirtadalis įmonių

Pristatyti naujų produktų ar paslaugų šiemet planuoja kas ketvirta maža ir vidutinė įmonė (26 proc., 2012 metais – 33 proc.). Daugiau negu pusė bendrovių (58 proc., 2012 metais – 56 proc.) naujovių savo veikloje neplanuoja.

Remiantis apklausos duomenimis, daugiausia naujovių šiemet planuoja pramonės sektorius – 47 proc. šio segmento įmonių, o  mažiausiai – statybų ir transporto sektorius – atitinkamai 10 ir 11 proc. įmonių.

Išsamūs mažų ir vidutinių įmonių veiklos prognozių 2014 metams duomenys gauti vykstant SEB banko įmonių konsultavimo finansų klausimais kampanijai. Per 2013 metų rugsėjo-lapkričio mėnesius buvo surengta beveik 1 540 susitikimų su įmonėmis visoje Lietuvoje, iš aplankytų įmonių apklausos anketas užpildė 1 509 bendrovės.

„Skandinavijos šalyse valstybės valdomos įmonės dirba ir pelningai, ir skaidriai – nėra kažkokių užkulisinių dalykų, politinio kišimosi, informacija skelbiama viešai, nes juk tai visų, tai yra mokesčių mokėtojų, turtas.

Įmonių tinklalapiuose pateikiamos valdybos narių ir įmonės vadovų išsamios biografijos, nurodant sąsajas su kitomis organizacijomis, politinę priklausomybę, kad niekam nekiltų klausimų, kodėl jiems patikėta vadovauti valstybės valdomai įmonei“, – kaip yra kitur ir kaip Lietuvoje turėtų būti, pasakoja „Baltic Institute of Corporate Governance“ (Bendrovių valdymo institutas Baltijos šalyse) valdybos narė, „Baxter“ verslo padalinio vadovė Baltijos šalims Sonata Matulevičienė.

Kodėl valstybėms tokios svarbios šios įmonės, aiškina NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovė, Vilnius valdybos pirmininkė Arminta Saladžienė, dirbusi Valstybės valdomų įmonių patarėjų darbo grupėje: „Jų veikla turi didžiulį poveikį šalies ekonomikai ir gerovei – tiek tiesioginį (dividendai į biudžetą, darbo vietos, strateginių funkcijų užtikrinimas ir t.t.), tiek netiesioginį (skaidresnė verslo aplinka, vienodos konkurencijos sąlygos).“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Liudas Jurkonis, analizuojantis valstybės valdomų įmonių valdymo efektyvumą, priduria, jog tinkamas šių įmonių valdymas labai svarbus dar ir todėl, kad jos visada apima ir socialinius, ir ekonominius, ir strateginius valstybės interesus.

Beje, šių įmonių valdysena pasaulyje laikoma tokia svarbia, kad, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ją vertina priimdama naujus narius, nuolat atlieka savo valstybių narių šių įmonių valdymo reformų analizę, teikia rekomendacijas, kurios pripažįstamos kaip geriausias tarptautinis standartas. Kiek ir kodėl nuo jo atsiliekame?

Kodėl slepiama elementari informacija

Pirmiausia pabandykime mūsų valstybės valdomų įmonių tinklalapiuose paieškoti informacijos, kuri dažnoje valstybėje laikoma elementaria – apie įmonių valdybas ir vadovus. Štai „Lietuvos geležinkelių“ tinklalapyje esančioje įmonės valdymo schemoje nurodyta, kad egzistuoja valdyba, tačiau nėra net valdybos narių sąrašo. Lietuvos paštas, atvirkščiai, skelbia valdybos narius, bet neaišku, kas yra įstaigos direktorius. Valdybos narių taip pat nurodytos tik pareigos ir jokių duomenų, kurie leistų manyti juos esant kompetentingus ir politiškai nepriklausomus. „Lietuvos energijoje“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas – tas pats asmuo, bet ir jo biografijos nėra paskelbta.

„Baltic Institute of Corporate Governance“ atlikus Lietuvos valstybės valdomų didžiųjų įmonių 1992–2012 m. tyrimą paaiškėjo, kad nėra skelbiama informacijos net apie 70 proc. vadovų politinę priklausomybę, studijas ir patirtį. „Kas čia gali būti slapta? Jei jie renkami pagal išsilavinimą, kompetenciją, patirtį, kuri gali padėti įmonei daryti pelną, tai visiems paaiškintų, kodėl būtent tas asmuo tapo direktoriumi. Skaidrumo stoka – didelė problema, nes tai visuomenei kelia nepasitikėjimą, kaip valdomas jos turtas. Bet tai susiję su tuo, kad šiems procesams įtaką daryti nori politinės jėgos“, – mano S.Matulevičienė.

Valdybos ir direktoriai dirba politiniais ciklais

S.Matulevičienė stebisi: „Valdybos labai dažnai suformuojamos net nežinia kokiu principu. Viena ministerija deleguoja savo valdininką, kita – kitą. O kokia jų kompetencija, patirtis verslo srityje, ne visuomet aišku. Generalinį direktorių turi rinkti, paskirti ir atleisti valdyba, bet, nors valdyba formaliai ir balsuoja, direktorius dažnai irgi tiesiog neaišku iš kur atsiranda.“

Šiemet daugiausiai naudos Lietuvai ir jos gyventojams davė gausiausiai investuojanti „Teo LT“, viena didžiausių šalies darbdavių „Palink“ ir 18,5 mln. Lt vertės dovaną vietos bendruomenei įteikusi „Lifosa“.

Skaičiuoti įmonės buhalterinę vertę – kasdieninis finansų analitikų darbas visame pasaulyje. Ypač paprasta ją nustatyti, jei bendrovė kotiruojama vertybinių popierių biržoje, tad brangiausiai įvertintų įmonių sąrašai rikiuojami nuo Indijos ir JAV iki Lietuvos. Tačiau kur kas sudėtingiau už įmonių vertę akcininkams pamatuoti jų vertę savo šaliai – įvertinti, kurios jų teikia didžiausią naudą valstybei.
Jau trečią kartą šios užduoties imasi savaitraštis „Veidas“, vienintelis Lietuvoje renkantis ir skelbiantis vertingiausias įmones Lietuvai ir jos gyventojams. Pasitelkę vienuolika kriterijų kasmet stengiamės įvertinti, kurios įmonės moka didžiausius atlyginimus šalyje, nusipelno didžiausių darbdavių ir mokesčių mokėtojų titulo, daugiausiai investuoja, eksportuoja, garsina Lietuvos vardą pasaulyje, sparčiausiai kuria naujas darbo vietas ar uždirbtu pelnu dalijasi su visuomene.
Šiais metais skelbiame 30 daugiausiai Lietuvai nusipelniusių įmonių, tarp kurių daugiausia stambios bendrovės, tapusios savo srities lyderėmis. „Stambusis verslas netiesiogiai palaiko miestų ekonomiką. Dažnai kalbama, kad pagrindinis miestų variklis – smulkusis ir vidutinis verslas, tačiau tokio verslo maitintojai yra stambusis verslas: ir tiesiogiai, kai mažoms įmonėms duoda užsakymų kaip subrangovams, ir netiesiogiai, kai stambiųjų įmonių darbuotojai apsiperka nedidelėse parduotuvėse, valgo kavinėse, naudojasi smulkiųjų verslininkų paslaugomis“, – aiškina darbo paieškos, karjeros ir verslumo portalo „Manager.LT vadovas Arnas Mileška.
Tiesa, šiame sąraše nerasite monopolininkų, nes, mūsų vertinimu, užimant išskirtinę padėtį rinkoje paprasta būti dideliu darbdaviu ar didžiausiu mokesčių mokėtoju. Neįtraukėme ir „nuodėmės pramonės“, kuriai priskyrėme alkoholio, tabako gamintojus ir importuotojus, azartinių lošimų organizatorius.

Pirmajame trejetuke – dvi naujienos

Vertingiausių įmonių Lietuvai ir jos gyventojams pirmajame trejetuke šiemet išsirikiuoja trims skirtingiems sektoriams atstovaujančios bendrovės – telekomunikacijų įmonė „Teo LT“, „Iki“ prekybos tinklą valdanti „Palink“ ir pramonės galiūnė „Lifosa“.
„Teo LT“, praėjusiais metais užėmusi trečią vietą, šiemet į pirmąją išsiveržia dėl to, kad per pastaruosius dvejus metus tai yra daugiausiai investuojanti bendrovė: jos investicijos, kurių didžioji dalis tenka šviesolaidiniam tinklui, siekia 233 mln. Lt per dvejus metus. Būtent dėl šių investicijų Lietuva pirmauja Europoje pagal šviesolaidinio tinklo plėtrą. Dėl nuolatinės orientacijos į naujas technologijas, vadovų įžvalgumo „Teo LT“ sugebėjo iš seno sukirpimo, neefektyvios ir visų gyventojų keikiamos fiksuoto telefono ryšio paslaugas teikiančios monopolijos transformuotis į vieną moderniausių ir pirmaujančių telekomunikacijų bei IT paslaugų bendrovių.
„Labiausiai šiemet pažengusiomis pavadinčiau tas įmones, kurios skyrė daugiausiai dėmesio technologinei pažangai – tik tokiu būdu šiais laikais įmanoma stiprinti pozicijas vidaus ir tarptautinėse rinkose, nenusileisti konkurencingumu ir užsitikrinti ateitį. Ryškiausi pavyzdžiai yra „Teo LT“ ir „Achema“, taip pat Lietuvos paštas“, – investicijų į naujas technologijas reikšmę pabrėžia ir kitas sąrašo lyderes giria Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
„Teo LT“ į pirmą vietą iškėlė ir kiti kriterijai: šiemet per tris ketvirčius ji daugiausiai iš visų sąrašo įmonių sumokėjo mokesčių (atmetus akcizą) ir yra priskiriama prie didesnių šalies darbdavių. „Teo LT“ yra vienas patraukliausių darbdavių, nes įmonė samdo žmones pati, o ne perka paslaugas iš išorės, kaip, tarkim, „Tele2“. „Teo LT“ yra didelė kompanija, jos politika orientuota į personalo ugdymą, todėl ten įsidarbinęs darbuotojas gali kelti savo kompetenciją, o kitose įmonėse tai nedažnai pasitaiko“, – tvirtina A.Mileška.
Beje, šiemet sąraše neliko pernai vertingiausia Lietuvai tapusios bendrovės „Maxima LT“. Po tragedijos Latvijoje, kai sugriuvus „Maximos“ parduotuvei žuvo 54 žmonės, įmonė mūsų projektui duomenų nebepateikė ir šiemet rinkimuose nedalyvavo.
Tad kitos dvi pirmo trejetuko įmonės – naujokės.
Prekybos tinklą Lietuvoje ir Latvijoje valdanti „Palink“ iš ketvirtos pakilo į antrą vietą, nes yra įdarbinusi daugiau nei 8 tūkst. darbuotojų, šiemet sukūrė dar 223 naujas darbo vietas. Be to, ji įdeda gana ženklų indėlį į bendrą mokesčių katilą ir rodo atjautą pažeidžiamiausiems visuomenės nariams – „Maisto bankui“ skyrė paramos, vertos 6,7 mln. Lt.
Vis dėlto pagal indėlį į visuomenės gyvenimą šiemet nė viena bendrovė negali prilygti trąšų gamintojai „Lifosai“. Analogų Lietuvoje neturintis poelgis šią įmonę, kuri pernai į vertingiausių Lietuvai ir jos gyventojams įmonių sąrašą nepateko (koją tam pakišo tarša), šiemet iškėlė tiesiai į trečią vietą: bendrovė savo lėšomis Kėdainiuose pastatė ir šiemet vietos bendruomenės reikmėms perdavė 18,5 mln. Lt kainavusią sporto ir pramogų areną. „Arena įteikta kaip dovana miestui, už kurią mums nereikėjo nė notarinio mokesčio mokėti – viską apmokėjo pati įmonė“, – džiaugiasi Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktorius Romualdas Gailiūnas.
Kaip pasakoja R.Gailiūnas, šią dovaną miestui „Lifosa“ įteikė savo 50-mečio proga, o idėja Kėdainiams padovanoti ką nors reikšminga „Lifosos“ generaliniam direktoriui Jonui Dastikui kilo dar artėjant įmonės 45-mečiui. Pasikvietęs tuometinę Kėdainių merę J.Dastikas pasiūlė miestui milijono dolerių vertės dovaną. Miesto vadovai suko galvas, ko labiausiai reikėtų, kol gimė mintis statyti areną. Kadangi ji kainavo gerokai daugiau nei verslininkų siūlyta dovana, dėl dalies finansavimo „Lifosa“ kreipėsi į ES struktūrinius fondus skirstančias institucijas, bet finansavimo negavo. Galiausiai „Lifosos“ vadovas įtikino įmonės akcininkus – rusų koncerną „Eurochem“ leisti finansuoti arenos statybą „Lifosos“ lėšomis.
Ši įmonė daugiausiai naudos šaliai duodančių bendrovių sąraše rikiuojasi ne vien dėl indėlio į bendruomenės gyvenimą. Iš kitų ji išsiskiria ir dideliu, net sostinės įmones lenkiančiu atlyginimų vidurkiu (4625 Lt neatskaičius mokesčių) bei dideliu eksportu. Vis dėlto didžiausią naudą iš šios įmonės, žinoma, patiria miestas, kuriame ji ir įsikūrusi, – Kėdainiai.
„Šioje įmonėje didžiausias darbo užmokestis rajone, dirba apie tūkstantį darbuotojų. Įmonė nuolat modernizuojama, žmonių skaičius mažėja, bet vadovai laikosi požiūrio, kad darbo užmokesčio fondas neturi mažėti, jis netgi kasmet keliais procentais kyla. Norinčiųjų dirbti šioje įmonėje labai daug – jau susirašiusi kelių tūkstančių žmonių eilė.
Vadovas vertina darbuotojus ir laikosi nuomonės, kad darbo sąlygos turi būti geros, o žmonės turi gerai uždirbti. Gamykloje kiekviename ceche įrengtos pirtys, dušai, virtuvės su visa įranga, jauniems specialistams, imantiems būsto paskolą iš banko, padengiamos palūkanos, apmokamos aukštesnės pakopos studijos.
Be to, „Lifosa“ yra pagrindinė miesto renginių rėmėja. Ir iki arenos būdavo, kad bendrovė skirdavo milijoną litų miesto reikmėms: įrengė vaikų, sporto žaidynių aikšteles, chemijos ir fizikos kabinetus mokyklose.
„Nors įvairiai žmonės kalba, yra ir nusistačiusių, kad ši įmonė teršia, bet mes labai džiaugiamės, jog mūsų mieste yra tokia įmonė. Tai tikrai miesto draugas“, – gerų žodžių „Lifosai“ negaili R.Gailiūnas.

Per ankstesnės kadencijos porą metų įmonių, kurių akcininkas – valstybė, grąža padidėjo dvidešimtkart. Tačiau kitąmet valstybė iš jų tepageidauja gauti triskart mažiau nei prieš porą metų. Kodėl?

Lietuva – stebuklų kraštas, ypač kai kalbama apie valstybės piniginę. Štai prieš keletą metų autoritetingasis „Economist“ tuometei Andriaus Kubiliaus Vyriausybei buvo skyręs Metų alchemiko nominaciją už valstybės valdomų įmonių finansinės grąžos valstybei šuolį. Šiemet taip pat galima tikėtis nominacijos – tik atvirkštinės.
A.Kubiliaus Vyriausybė iš pirmtakės, vadovaujamos Gedimino Kirkilo, paveldėjo apie 150 valstybės valdomų įmonių, kurios per metus sumokėdavo apie 40 mln. Lt dividendų arba kitų įmokų bei netipinių mokesčių (žaliavos, naudojimosi valstybės turtu). Ėmus šioms įmonėms kelti tikslus ir reikalauti išsamių finansinių ataskaitų, 2011 m. grąža valstybei jau siekė per 624 mln. Lt.
Tačiau Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nutarė, kad 2014 m. valstybės biudžetui užtenka 187 mln. Lt dividendų bei įmonių pelno įmokų ir 24,5 mln. Lt mokesčių už valstybės turto naudojimą, grąžos, lyg valstybė neturėtų skolų, nereikėtų kelti algų valdininkams viršininkams ir teisėjams (būtų padoru – bent jau ir kultūros darbuotojams), kompensuoti už sumažintas pensijas, o dar ir įsisprausti į Mastrichto kriterijus, kad nuo 2015 m. galėtume turėti eurą.
Kodėl valstybė, pagrindinė, o dažnai ir vienintelė tokių įmonių savininkė, nutarė valstybės, tai yra piliečių, šimtus milijonus palikti įmonėms, o ne panaudoti juos platesnio piliečių rato gerovei?

Šiemet planavo 214 mln. Lt dividendų, bet gaus perpus mažiau
Bet pradėkime nuo gerų žinių. Mes, Lietuvos piliečiai, esame gana turtingi: valstybė mūsų vardu valdo 135 įmones, o jų portfelio rinkos vertė siekia 13,8 mlrd. Lt. Jų veiklos pelnas pirmąjį šių metų pusmetį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo net 64,4 proc. – iki 255 mln. Lt, energetikos sektoriaus įmonių – net 7,2 karto. Šiose įmonės dirba 42,3 tūkst. darbuotojų. Didžiausios ir daugiausiai grąžos mums, akcininkams, duodančios – energetikos, kelių įmonės, „Lietuvos geležinkeliai“, Klaipėdos jūrų uostas ir miškų urėdijos.
Bloga žinia, kad kitąmet teks tenkintis keturiskart mažesne grąža nei 2011 m., – ne vienintelė. Planai menki, bet realybė būna dar žiauresnė.
Štai šiemet, Finansų ministerijos duomenimis, per devynis mėnesius valstybės valdomų įmonių dividendų ir pelno įmokų surinkta 99,2 mln. Lt, nors planuota 213,9 mln. Lt. Guostis, kad gal įmonės dar sumokės likusią dalį, neverta, nes beveik visi įsipareigojimai valstybei jau įvykdyti. Kur ištirpo dar beveik 115 mln. Lt?
Nors valstybė stanginasi nerasdama 25 mln. Lt žadėtam kultūros darbuotojų algų kilimui, bet štai nutarė per 100 mln. Lt iš valstybės valdomų įmonių, juolab taip pelningai šiemet dirbančių, neimti. Didžiosioms įmonėms, vykdančioms strateginės reikšmės investicijas, – „Lietuvos geležinkeliams“, „Klaipėdos naftai“, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai – leisti mokėti mažesnę dividendų ir pelno įmokų sumą.
Įmonės, žinoma, atkakliai kovoja, kad kuo daugiau uždirbtų lėšų liktų jų pačių reikmėms ir investicijoms. A.Kubiliaus Vyriausybė ir ypač valstybės valdomų įmonių reformą vykdžiusi Ūkio ministerija sulaukdavo priekaištų, neva žlugdančios investicijas. Tiesa, lėšų įmonių investicijoms vis daugėjo: 2011 m. įmonės joms buvo pasilikusios 642,2 mln., o pernai – jau 1,5 mlrd. Lt.
Tačiau buvęs ūkio ministras Rimantas Žylius primena: kai valstybė, šių įmonių akcininkė, ėmė joms kelti ambicingus tikslus ir reikalauti rezultatų, paaiškėjo, kad įmonės sugeba ir mokėti dividendus, ir įgyvendinti keliamus tikslus, o kai kurių įmonių grąžos valstybei rodikliai pašoko net keliolika ir daugiau kartų.
Taip, pelningumo ir grąžos akcininkui skaičiai nebūtinai tiesiogiai koreliuoja. Tai priklauso nuo įmonių plėtros planų, akcininkų joms keliamų tikslų. Bet kaip atsakyti į klausimą, ar įmonės gali nemokėti dividendų, lėšas pasilikdamos strateginiams projektams, jei vis dar neaišku, ar, pavyzdžiui, statysime Visagino atominę elektrinę, daug klausimų kyla ir dėl kitų projektų?
Bet net jei jų ir imsimės, NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovės Armintos Saladžienės įsitikinimu, veiklos finansavimo ir grąžos požiūriu nėra jokių skirtumų tarp valstybės valdomų ir privačių įmonių: „Ir vienos, ir kitos turi siekti optimalios nuosavo ir skolinto kapitalo struktūros ir maksimalios grąžos tiems, kurie „įdarbino“ savo kapitalą įmonėje, tai yra akcininkams.“
Ekspertė nė kiek neabejoja, kad nors konkretus sprendimas mokėti, nemokėti ar kiek mokėti dividendų priklauso nuo įvairių veiksnių ir turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atskirai, bazinis scenarijus yra toks: jei įmonė uždirba pelno, dividendai akcininkams turi būti mokami. O toliau, atsižvelgiant į investicijų poreikį, pobūdį, trukmę, įmonės skolos lygį, obligacijų ir bankų paskolų palūkanų lygį, parenkamas optimalus investicijų finansavimo būdas.
„Tarp valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumo, grąžos ir valstybės biudžeto – tiesioginė sąsaja. Todėl svarbu, kad Vyriausybė matytų visą paveikslą, nes kiek nebus surinkta lėšų į valstybės biudžetą jos valdomų įmonių dividendų forma, tiek reikės tą poreikį dengti iš kitų šaltinių arba mažinti biudžeto išlaidas“, – pabrėžia A.Saladžienė.

Kiekvieną savaitę verslo pardavimo tarpininkavimo profesionalai sulaukia keleto prašymų parduoti vidutines ar apystambes įmones, o siūlymų įvairiausiuose interneto portaluose įsigyti smulkius versliukus – tiesiog debesis.

Bemaž dvejus metus už 2,4 mln. Lt pardavinėjamas kažkada buvęs garsus restoranų ir užeigų tinklo restoranas „Dvarkiemis“ šalia Trakų savininko vis dar neturi. Jau greit metai, kai buvo paskelbta ir apie didžiausią restoranų tinklą Baltijos šalyse turinčio „Čili Holdings“ pardavimą. Analitikų vertinimu, tinklas galįs būti vertas nuo 70 iki 100 mln. Lt. Tačiau šiuo metu iškabas keičiantis, restruktūrizuojamas restoranų tinklas kol kas valdomas tų pačių savininkų.
Kol kas negirdėti ir kad būtų įvykę pokyčių dar šįmet balandį apie savo plėtrą ir kartu 75 proc. akcijų dalies pardavimą investuotojui pasiskelbusios didžiausios šalies elektroninės parduotuvės „Pigu.lt“ akcininkų gretose.
Po pusmetį, metus ir ilgiau pardavinėjamos ir daugybė kitų, mažiau žinomų prekybos, aptarnavimo srities, logistikos, statybos ir gamybos įmonių. Iš tikrųjų parduodamų įmonių pasiūla tokia plati ir įvairi, kad kyla klausimas, ką ši tendencija reiškia: ar verslininkai nujaučia naują krizės bangą, ar, priešingai, sulaukė, kol po pasaulio ūkio ir finansų krizės jų įmonės vėl pasieks piką, ir todėl parduoda?

Rizikingiausios – be tarpininkų parduodamos smulkiausios įmonės

Didžiausias sujudimas – pačių smulkiausių įvairių segmentų įmonių sektoriuje: nuo kioskų tipo greitojo maitinimo užeigų, kirpyklų, grožio salonų, siuvyklų, dėvėtų ir naujų drabužių parduotuvių, jaunavedžių ir proginių drabužių nuomos salonų, jaunimo nakvynės namų, statybos ir logistikos įmonių, pavienių autoservisų, elektroninių parduotuvių iki interneto žiniasklaidos portalėlių. Jų parduodama nesuskaičiuojama daugybė.
Paprastai tokius ypač smulkius versliukus, parduodamus už sumas nuo kelių šimtų litų iki 300 tūkst. Lt, stengiasi parduoti patys jų savininkai, nesamdydami jokių pardavimo konsultantų. O jei pirkėjas nori patikrinti tokio verslo mokestinę, finansinę ar teisinę istoriją, turi arba pats labai gerai išmanyti visus galimus nuslėpti niuansus ir žinoti, kur reikėtų tikrinti galimus „sumerktus“ galus, arba samdytis teisininkus ar finansininkus. Tačiau derybos su tokiai verslininkais ypač sunkios – jie iš visų verslus parduodančių asmenų sunkiausiai linkę derėtis dėl kainos: bijodami, kad pirkėjas jų neapmautų, visiškai neadekvačiai vertina savo parduodamą prekę. Tuo įsitikino ir „Veido“ žurnalistė, atlikusi nedidelį eksperimentą ir paskambinusi apie trisdešimčiai parduodamų pačių smulkiausių įmonių savininkų.
Štai sostinėje, Kalvarijų gatvėje, antrą mėnesį veikiančios kiosko tipo greitojo maisto užkandinės, kurios vienos dienos apyvarta tesiekia 30–40 Lt, savininkas už savo verslą norėtų gauti 115 tūkst. Lt. Jis apie savo parduodamą esą puikų verslą kalba taip įtikinamai, kad, regis, pardavinėtų ne mažiau kaip nuo nepriklausomybės pradžios Gedimino prospekte veikiančią amerikietiškų sumuštinių oazę. Vaikinui nė motais, kad jo kioske nėra kanalizacijos, vanduo – šuliny, šildytis reikia elektriniu radiatoriumi ir kas mėnesį dar pakloti po 600 Lt už sklypo, ant kurio pastatytas kioskas, nuomą.
Pralinksmino ir jaunimo namų šalia stoties verslo savininkė. Ji už 90 tūkst. Lt parduoda iš esmės verslo iliuziją: yra interneto svetainė, klientų atsiliepimai, dar pažadėjo pamokyti, kaip elgtis su rezervavimo tinklalapiais, ir viskas. Patalpos, pasirodo, nuomojamos, bet jokios ilgalaikės sutarties nėra, tad įsigijus tokį “verslą” patalpų savininkas naujai iškeptą verslininką gali paprasčiausiai išmesti į gatvę, ir verslas baigtas. Bet pardavėja aiškino, kad verslas esąs puikus, ji pati iš jo per mėnesį gaunanti 3 tūkst. Lt atlyginimą ir dar galinti išlaikyti dvi pagalbininkes. Tiesa, joms mokamos nedidelės algos.
Puikų verslą už 30 tūkst. Lt teigia parduodanti ir nuo šio rugsėjo J.Basanavičiaus gatvėje veikiančio, bet jau kitiems siūlomo limfodrenažinio salono savininkė. Paklausta apie klientų srautus ir pajamas, moteris pradėjo painiotis ir vardyti nelogiškus skaičius.
O štai prieš dvejus metus įsteigtos transporto įmonės savininkas mano, kad tik vienus metus tarptautiniais pervežimais užsiėmusi jo įmonė verta ne mažiau kaip 35 tūkst. Lt. Į šią kainą įeina, pardavėjo žodžiais, geras firmos vardas ir dar beveik trejus metus galiosianti licencija. Ir nieko daugiau.
Nustebino ir jaunavedžių bei proginių drabužių salono Kaune savininkės, kurios apsigalvojo ir dabar nusprendė pardavinėti tik dalį verslo, tai yra šimtą proginių ir dvi dešimtis verstuvinių suknelių už 15 tūkst. Lt. O jas įsigijus dar teks ieškotis vietos salonui, nes verslo pardavėjos toje pačioje vietoje ir toliau užsiimsiančios ta pačia veikla.
Dar linksmiau nuteikė neveikiančios elektroninės vaikų drabužių parduotuvės, parduodamos už 600 Lt, savininkė. Girdi, verslas esąs perspektyvus, puikus, nesvarbu, kad ši svetainė nėra priėmusi nė vieno užsakymo, – esą klientų kasdien „nemunais plaukia“.
Tai tik keletas labiausiai įstrigusių keistų parduodamo smulkiojo verslo pavyzdžių. Iš tikrųjų miglotus smulkiuosius verslus pardavinėjančių keistuolių – daugybė. Ypač didelė gausa siūlančiųjų pirkti e. parduotuves, žiniasklaidos portalus, statybos, logistikos, prekybos įmones, kirpyklas ir grožio salonus. Bet nė vienas rimtas verslo pardavimo konsultantas nesigilina ir neanalizuoja tokių įmonėlių pardavimo tendencijų.
Paprastai skelbimai apie pačių smulkiausių įmonių pardavimą būna bendruose skelbimų portaluose, kuriuose greta rasi skelbimų ir apie parduodamą padangų komplektą, ir apie skalbyklę, ir apie nuomojamą butą, ir dar balažin ką.
„Rimti investuotojai tokių skelbimų svetainių neskaito ir tokių verslų neperka. O mums finansiškai neapsimoka konsultuoti tokių verslininkų, nes tai per smulku“, – tikina vidutinio dydžio įmonių pardavimo tarpininkavimu užsiimančios UAB „Intelligent capital“, valdančios portalą ~parduoduversla.lt~, direktorius Linas Kliukas.
Jo žodžiais, tokių verslų pardavėjo ir pirkėjo santykiai klostosi panašiai kaip derybos dėvėtų automobilių turguje, kai pirkėjas įrodinėja pardavėjui, kad šio siūlomas automobilis ne tik “daužtas”, bet ir skendęs per potvynį, o pardavėjas dievažijasi, jog tikrai ne: juo važinėjo vokietis pensininkas, ir tik savaitgaliais.
Taigi bendruose skelbimuose rasti dėmesio vertą smulkią įmonėlę yra tas pats, kas ieškoti vakarykštės dienos: daug niekalo ir labai didelė rizika.
„Tiesa, kartais nutinka, kad smulkiosios ar ir vidutinio dydžio įmonės savininkas po nesėkmingų bandymų savarankiškai parduoti verslą kreipiasi į mus dėl tarpininkavimo. Bet jei tik sužinome, kad jis prieš tai buvo pasiskelbęs kažkokiose skelbimų svetainėse, nurodome nedelsiant iš ten išimti duomenis apie parduodamą įmonę, nes tai gali pakenkti sandoriui“, – aiškina L.Kliukas.

Visa Europa šventė įmonės dieną. Tai pirmieji metai kai ši šventė buvo minima mūsų šalyje. Lietuvos verslo konfederacija kartu su partneriais „Personalo valdymo profesionalų asociacija“ bei įvykių rinkodaros agentūra „Publicum Events“ organizavo projektą  „Aš myliu savo įmonę“ ir Europos įmonės dienai skirtą konferenciją.

Projekto „Aš myliu savo įmonę“ tikslas – stiprinti Lietuvos įmonių mikroklimatą, gerinti darbuotojų ir darbdavių santykius, ugdyti darbuotojų lojalumą, komandinę dvasią.

Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus sako, kad Europos įmonės dienos minėjimas yra svarbus pabrėžiant darbuotojo ir darbovietės ryšį. „Aktyvus ir entuziastingas įmonių dalyvavimas rodo, kad Lietuvoje yra perspektyvių bendrovių ir talentingų, atsidavusių žmonių, kurie darbe jaučiasi vertinami ir reikalingi. Tai atspindi gerėjančią darbo kultūrą ir atmosferą. Ateinančiais metais tikimės dar didesnio įmonių ir jų darbuotojų įsitraukimo į konkursą“, – sako Valdas Sutkus, LVK prezidentas.

Nors projektas vyksta pirmą kartą, projekte dalyvavo net 61 įmonė, tarp jų ir UAB „Statoil“, AB  „DnB bankas“, „ORLEN Lietuva“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir daugelis kitų. Įmonių darbuotojai savo meilės išraiškas galėjo reikšti fotolinkėjimų konkurse, didžiajame meilės prisipažinimų konkurse bei spausdami visuotinį LIKE. Prie projekto prisijungė ir įvairiais darbais prisidėjo tokios įmonės kaip 4444.lt, reklamos agentūra „Love“, UAB „Greita spauda“,  „Optimum Solution“ ir leidykla „Eugrimas.lt“.

Meilės prisipažinimų konkursas vyko 4 mėnesius. Per šį laikotarpį 35 įmonės sukūrė fotomontažus ar video filmukus, kuriuose darbuotojai originaliai ir kūrybingai išreiškia meilę savo įmonei. Visi darbai varžėsi trijose kategorijose: didelių ir vidutinių įmonių, mažų ir mikro bei regionų kategorijose. Kompetentinga komisija, kurią sudarė Personalo valdymo profesionalų asociacijos narė Nijolė Kelpšaitė, KTU gimnazijos moksleivė, Nacionalinės moksleivių akademijos narė Viktorija Juciūtė, Žmogaus studijų centro prezidentas doc. dr. Gintaras Chomentauskas, UAB „15 minučių“ generalinis direktorius Tomas Balžekas ir LVK prezidentas Valdas Sutkus išrinko tris nugalėtojus.

Didelių ir vidutinio dydžio įmonių kategorijoje nugalėtoja beveik vienbalsiu komisijos sprendimu tapo UAB „Baltic Ground Service“. Laimėjusios bendrovės atstovų tikinimu, virve prikabinto orlaivio traukimas pasirinktas neatsitiktinai – jis simbolizuoja komandos darną, vieningumą, bendro tikslo siekimą ir pagalbą kolegoms. Pasirinkta kūrybinė meilės išraiška atitiko ir komisijos keliamus reikalavimus.

Mažųjų ir mikro įmonių nugalėtoja paskelbta – „Eu–Rus Law“, o regionų įmonė vienbalsiai išrinkta – „ORLEN Lietuva“. Komisija taip pat skyrė ir savo simpatijų prizą, kuris atiteko „Lietuvos geležinkeliai“. Daugiausiai LIKE socialiniame tinkle Facebook surinkę video filmukai buvo atiduoti ir viešam balsavimui internete. Daugiausiai balsų surinko ir antrą prizą tą vakarą atsiėmė „Baltic Ground Service“ kolektyvas.

Iš viso projekte sulaukta 61 dalyvių anketų iš skirtingų Lietuvos miestų. Be bendrovių iš didžiųjų miestų, aktyviai dalyvavo įmonės iš Tauragės, Telšių, Kėdainių, Gargždų, Mažeikių, Utenos, Marijampolės ir Tauragės. Fotolinkėjimų konkurse dalyvavo 26 įmonės, konkurse – 35 įmonės.

Lietuvos verslo konfederacija – didžiausia paslaugų, prekybos ir aukštųjų technologijų įmones vienijanti verslo organizacija, kurianti palankią teisinę bazę ir aplinką nacionalinio verslo plėtrai. Konfederacija yra tarptautinių prekybos rūmų ICC oficialus atstovas Lietuvoje. Organizacija atstovauja daugiau nei 1500 šalies įmonių ir 18 verslo asociacijų. Konfederacijos nariai sukuria apie 20 proc. viso Lietuvos BVP.

Kodėl rinkimus laimėję politikai pakankamai kompetentingus valstybės valdomų įmonių vadovus keičia kitais, dažnai – panašios kompetencijos?

Praėjusią kadenciją įvyko stebuklas: valstybės valdomų įmonių grąža valstybei per porą metų išaugo keliolika kartų, pelnai dvigubėjo, ties bankroto riba atsidūrusios įmonės tapo pelningos. Tokiam rezultatui pasiekti dešiniųjų koalicija pasitelkė dvi pagrindines priemones: įmonėms suformulavo tikslus ir planus, be to, praktiškai nušlavė visų pagrindinių valstybės valdomų įmonių, išskyrus „Lietuvos geležinkelių“ ir Generalinės urėdijos, vadovus ir pasistatė savus.
Tie savi, kaip rodo jų darbo rezultatai, buvo visai kompetentingi vadovai. Tačiau vis tiek po rinkimų į valdžią grįžus kairiesiems jie tapo „svetimi“ ir politinio revanšo principu vėl yra keičiami ar net atkeičiami į dešiniųjų išmestuosius.
Žinoma, vadovų rotacija būtina, bet tai ne tas pats, kas kadrų valymas pagal politinius vėjus. Tad vis dėlto kodėl ir ką į ką keičia politikai valstybės valdomų įmonių vadovybėje?

Kas rengia vadovaujamus kadrus valstybės įmonėms

„Tai kad praėjusią kadenciją buvo viskas iššluota. Dabar irgi šiek tiek pasišlavėme“, – šypsosi valdančiosios daugumos atstovas, Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Kęstutis Daukšys.
„Šiek tiek“ – švelniai pasakyta: pakeisti beveik visų svarbiausių energetikos įmonių vadovai. Dauguma šių perversmų priderinta prie energetikos įmonių reorganizavimo jas sujungiant į „Lietuvos energijos“ įmonių grupę. Tačiau kairieji struktūros reorganizaciją panaudojo praktiškai urmu visiems įmonių vadovams pakeisti.
Per metus stambiose energetikos įmonėse – bene septyni nauji vadovai, dauguma jauni, bet jau turintys patirties ne tik Lietuvos energetikos įmonėse. Tad dabar visi spėlioja, katras energetikos profesionalas geresnis: nauja „Litgrid“ galva Daivis Virbickas ar ligšiolinė – Virgilijus Poderys? Arba kuo Darius Janulevičius iš bankrutuojančio „Hermis Capital“ bus geresnis už Žilviną Jurkšų?
„Nėra labai daug žmonių, kurie galėtų užimti postus energetikos srityje. Kai kam atrodo, kad atėjo žmogus iš banko ar audito kompanijos, ir viskas gerai. Bet iš tikrųjų reikia ir energetiką suprasti“, – sako K.Daukšys.
Politikas labai taikliai pastebėjo: energetikos įmonės stebėtinai glaudžiai susijusios su kai kuriomis įstaigomis. Štai pora advokatų kontorų ir energetikos įmones aptarnauja, ir jų atstovai paskirti į įmonių valdybas, parenkančias tų įmonių vadovus, ir konsultuoja rengiant šios srities įstatymų projektus. O, pavyzdžiui, “Ernst & Young” (ta pati audito kompanija, kuri daug metų auditavo „Snoro“ banką ir niekaip „nepastebėjo“, kad ten ne viskas gerai) – tikra kadrų kalvė energetikos įmonėms. Štai dabar net dviejų svarbiausių įmonių – „Lietuvos energijos“ įmonių grupės ir „Klaipėdos naftos“ vadovai anksčiau yra dirbę šioje audito kompanijoje. Aktyviai vadovaujamus kadrus valstybės įmonėms ugdo ir bankai.
Opozicijai atstovaujantis Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas konservatorius Kęstutis Masiulis argumentuoja, kad, pavyzdžiui, toks aktyvus LAWIN advokatų kontoros dalyvavimas energetikos sektoriuje pateisinamas, nes nėra labai daug konkurencijos teikiant teisines paslaugas šioje srityje. Jį piktina kitkas: „Iš pradžių atrodė, kad energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius dirbs kaip specialistas, bet juo toliau, juo labiau susidaro įspūdis, kad jis linkęs politikuoti tuščioje vietoje ne mažiau nei kiti ir keisti gerai dirbančius žmones.“
Beje, per konservatorių koalicijos kadenciją energetikoje taip pat būta labai jau paslaptingų paskyrimų, stebinusių net pačius konservatorius. K.Masiuliui, pavyzdžiui, lig šiol neaišku, kodėl buvo atleistas tiek gerų poslinkių Ignalinos AE padaręs Osvaldas Čiukšys. Tiesa, ir po jo paskirtasis Ž.Jurkšus, K.Masiulio vertinimu, gerai tęsė pirmtako pradėtą darbą. K.Masiulis ir socialdemokratų pasirinktą naują IAE direktorių Darių Janulevičių vertina palankiai. Tad kokia prasmė buvo keisti vadovus, juolab kiekvienam atleistajam reikėjo sumokėti keliasdešimties tūkstančių išeitinę išmoką?

Energetiką tebevaldo konservatoriai?
„Būtų gerai, jei ir kairė, ir dešinė gerbtų specialistus, o šie nepolitikuotų“, – sako Seimo narys K.Masiulis.
„Jei vadovas gerai dirba, koks skirtumas, ar jis baltesnis, ar raudonesnis“, – šiuo klausimu konservatoriaus politinio oponento K.Daukšio nuomonė visiškai tokia pati.
“Darbietis” pateikia ir pavyzdį: štai visai Lietuvos energetikai vadovauti dabartinė valdančioji dauguma paskyrė ankstesniosios į vadovus iškeltą Dalių Misiūną. „Dar konservatoriai jį paskyrė „Lietuvos energijos“ vadovu, dabar socialdemokratai – visos energetikos grupės vadovu. O jis „pasišlavė“ kitus kadrus. Tad kyla klausimas: jis tęsia eksministro Arvydo Sekmoko politiką, ar kaip čia yra?“ – juokiasi K.Daukšys.
Tokią versiją kelia ne jis vienas, juolab palyginęs, kaip socialdemokratai elgiasi kitų sričių valstybės valdomose įmonėse. Štai naujasis Klaipėdos valstybinio uosto direkcijos vadovas – socialdemokratų aktyvistas, buvęs dabartinio susisiekimo ministro bendradarbis „Achemoje“ Arvydas Vaitkus. Dabartinis susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius pareiginius nuostatus pakoregavo taip, kad Uosto direkcijos vadovas turi turėti technikos mokslų diplomą, tačiau tokiu atveju kandidatuoti negalėjo net Klaipėdos universitete rengiami jūrų uosto vadybininkai.
Žinoma, negalima užmiršti, kad ir uosto vadovo pirmtakas buvo paskirtas lygiai tuo pačiu principu: Eugenijus Gentvilas buvo ankstesnio ministro liberalo partijos bičiulis, anksčiau nieko bendra neturėjęs su uostu. Beje, E.Gentvilas nė nelaukė, kad jį atleistų, – pats pasitraukė iš posto. O „Litexpo“ vadovas, nors sugebėjo puikiai surengti tarptautinio masto renginius, buvo išmestas iš darbo, kad būtų kur iš pensijos sugrąžinti buvusį vadovą, socialdemokratams artimą Aloyzą Tarvydą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos bankas paskelbė pirmojo pusmečio ataskaitą, kurioje apžvelgė ir bankų paskolų portfelio tendencijas. Pastarasis per pirmus du ketvirčius ūgtelėjo 2%, o bankų apklausos rezultatai ataskaitoje rodo, jog bankai tikisi paskolų portfelio augimo ir toliau.

Nepaisant to, jog bankai švelnina skolinimo sąlygas, o verslo paskolų portfelio augimo prognozė yra teigiama, dideliai daliai įmonių bankinis finansavimas ir kredito unijų paskolos nėra prieinamos.
Ankstesnė Lietuvos banko komercinių bankų apklausa parodė, jog buvo tikimąsi net 38% padidėjusios paklausos verslo paskoloms, tačiau pats paskolų portfelis padidėjo vos 2%. Be to pagal dabartinę apklausą, prognozuojama, jog verslo paskolų poreikis didės dar daugiau ir viršys 60%. Atitinkamai tikimasi ir šiek tiek spartesnio paskolų portfelio didėjimo, tačiau labai didelė augančios paklausos dalis nebus užpildyta bankinėmis ar kredito unijų teikiamomis paskolomis.
Viena iš priežasčių dariusi įtaką lėtesniam augimui buvo AB „Ūkio banko“ uždarymas ir AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriaus veiklos nutraukimas. Nors komerciniai bankai teigia, kad skolinimo gairės yra daug švelnesnės nei buvo prieš 2-3 metus, šių dviejų bankų netektis reiškia, kad mažoms ir vidutinėms įmonėms gauti banko kreditą bus dar sunkiau. Pirmiausia, „UniCredit Bank“ buvo vienas iš aktyviai finansuojančių smulkų ir vidutinį verslą bankų, antra „Ūkio banko“ rinkos dalis buvo 7%, o tai lemia apčiuopiamą bankinių paskolų pasiūlos sumažėjimą. Skolinimo sąlygos švelnėja palūkanų normos ir reikalaujamo užstato atžvilgiu. Pastarasis vertinamas gerokai atsargiau nei prieš ekonominį nuosmukį ir bankus tenkina tik lengvai realizuojamas turtas. Įmonės neturinčios užstato arba turinčios ne likvidų turtą turi galimybę kreiptis į garantijas teikiančias įstaigas, tačiau tai daug laiko ir jėgų reikalaujantis procesas.
Kitas verslo paskolų šaltinis yra kredito unijos. Unijos visuomet finansavo rizikingesnius projektus, net ir po krizės, o jų verslo paskolų portfelis augo labai ilgą laiką. Tačiau Lietuvos banko ataskaita rodo, jog paskutinį ketvirtį portfelis sumažėjo. Tokiam pasikeitimui didelę įtaką padarė sugriežtintas reguliavimas ir diferencijuoto kapitalo pakankamumo normatyvo įsigaliojimas, taip pat ir sumažėjęs veikiančių unijų skaičius.
Situacija, kai nepaisant įmonių poreikio joms yra sunku pritraukti bankinį finansavimą, sudaro palankias sąlygas ne bankinio skolinimo sektoriaus plėtrai. Smulkioms ir vidutinėms įmonėms, neturinčioms galimybių gauti bankinio ar kredito unijų finansavimo, jo reikia ieškoti kitur. Nors nebankinius mikrokreditus verslui teikiančios įmonės Rytų Europoje egzistuoja jau kurį laiką, Baltijos šalyse jos rimtai vystomos tik pastaraisiais metais. Viena iš tokių įmonių yra mikrokreditus verslui išduodanti „Capitalia“, kuri Baltijos šalyse jau yra finansavusi daugiau nei 300 įmonių. Praėjusiais metais „Capitalia“ suteikė paskolas 200 įmonių, o tai yra beveik tiek pat, kiek finansuoja vienas komercinis bankas Lietuvoje. Šis skaičius rodo kokia didelė yra spraga verslo finansavimo srityje.

Šiuo metu mažose ir vidutinėse Lietuvos įmonėse dirba 75 proc. visų šalies darbuotojų, tačiau šios įmonės kol kas sukuria tik 48 proc. BVP. Padėtis būtų kitokia, jei šioms įmonėms mažėtų trukdžių, jei keistųsi verslo aplinka ir jei mažoms bei vidutinėms įmonėms gerėtų finansavimo išteklių pasiekiamumas.

Tačiau savaime tai nevyks. Todėl Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas ir banko “Citadele” vadovė Alma Vaitkunskienė kreipėsi į ūkio ministrą ir pateikė daugybę siūlymų, ką ir kaip reikėtų keisti.
Pasak A.Vaitkunskienės, labai svarbu, kad rengiantis 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui INVEGOS garantijų apimtys atskiroms įmonėms ne tik nebūtų mažinamos, bet, atvirkščiai, didinamos. Taip pat reikėtų toliau plėtoti Atviro kreditų fondo programą, kaip mažoms ir vidutinėms įmonėms ypač naudingą ilgalaikio finansavimo priemonę.
“Tokios finansų inžinerijos priemonės, kaip Atviro kreditų fondo programa, Mažų kreditų programa ir kitos, fondo INVEGA įgyvendintos arba įgyvendinamos kartu su finansų tarpininkais, yra jau pasiteisinusios ir sudaro galimybę mažų ir vidutinių įmonių verslo plėtrai, inovacijoms, investicijoms, padeda išlaikyti esamas darbo vietas ir kurti naujas. Mūsų nuomone, svarbu ir tai, kad šios priemonės leidžia itin efektyviai ir skaidriai naudoti ES išteklius”, – pabrėžia D.Arlauskas.
Siūlymo autoriai taip pat mano, kad Europos Sąjungos fondų lėšos negrąžinamos paramos forma 2014–2020 m. turėtų būti skiriamos tik tokiems projektams, kurių įgyvendinimo naudą konkrečiam gavėjui ir valstybei būtų galima iš anksto suplanuoti, efektyviai kontroliuoti, kaip panaudotos paramos lėšos, ir užtikrinti, kad pasiektas rezultatas atitiktų tai, ką paramos gavėjas įsipareigojo.
“Vienas mažų ir vidutinių įmonių finansavimą ribojančių veiksnių ir ES struktūrinės paramos panaudojimo trūkumų yra tas, kad finansų institucijos Lietuvoje finansavimui iš esmės negali naudoti lizingo sandorių įgyvendinant investicijas, kurioms numatyta ES struktūrinių fondų parama. Pagal taisykles Lietuvoje parama išmokama tik mažų įmonių lėšų įnašais išperkamai turto daliai, o ne visai lizingo sandorio sumai, ir tai riboja įmonių finansavimo lizingo būdu galimybes ir mastą Lietuvoje. Verta paminėti, kad Latvija ir Estija jau yra atitinkamai pakoregavusios teisės aktus taip, kad lizingo bendrovės gali dalyvauti panaudojant ES paramą ir itin aktyviai šia galimybe naudojasi”, – teigia A.Vaitkunskienė.
Iš viso Ūkio ministerijai buvo pateikta daugiau nei dešimt siūlymų. Tarp jų ir raginimas įsteigti valstybinę prekių eksporto ir technologijų importo draudimo įmonę, kuri teiktų garantijas įmonėms; teikti paskolų garantijas ir palūkanų subsidijas viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektams; sudaryti galimybes panaudoti daugiau garantijų bendriems projektams su verslo angelais ir rizikos kapitalo fondais; supaprastinti finansinės inžinerijos priemonių administravimą, atsižvelgiant į 2007–2013 m. sukauptą patirtį, ir kt.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė valstybės įmones buvo suėmusi į nagą ir pernai iš jų sugebėjo išsireikalauti daugiau nei pusę milijardo – 522 mln. Lt dividendų. Tačiau dabartinė Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė pavadėlį atrišo ir jokių konkrečių reikalavimų valstybės įmonėms nebekelia.

Buvusį ūkio viceministrą Adomą Audicką galima laikyti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) pertvarkos dirigentu. Taigi, jo žodžiais, kasmet iš valstybinių bendrovių surinkti po 500 mln. Lt nelabai realu, tačiau 300 mln. Lt per metus Lietuvos valstybės įmonės pajėgios sukrapštyti. O jei didėtų jų efektyvumas, pasikeistų šių įmonių reguliavimas, tai ir dividendų prikapsėtų dar daugiau.
Buvęs premjeras Andrius Kubilius įsitikinęs, kad ir dabartinė valdžia turėtų tęsti VVĮ pertvarką, nes darbų dar per akis: “Ir didinti reikia ne vien VVĮ vidutinę pelno normą, bet ir šių įmonių skaidrumą, atriboti šias įmones nuo partinių interesų, objektyviai vertinti VVĮ rezultatus ir siekti nuolatinių ataskaitų, išmokti skirti profesionalias valdybas, kuriose atsirastų ir patirtį sukaupusių nepriklausomų ekspertų. Pagaliau – turėti gerą komandą pačioje Vyriausybėje, kuri padėtų koordinuoti valstybinių įmonių valdymą.”
Tačiau tai tik ekspremjero norai. Dabartinė Ūkio ministerijos vadovybė ir dabartinis premjeras apie valstybės įmonių valdymą ir dividendus turi visiškai kitokį supratimą ir viziją. “Iš tiesų matau pavojingų, nerimą keliančių tendencijų. Vėl siekiama grąžinti tai, ką mums pavyko pradėti reformuoti: valstybinės įmonės vėl grąžinamos atgal į vadinamąjį „partinių lesyklėlių“ statusą, į VVĮ vadovybę žmonės skiriami ne pagal jų kompetenciją ir pačių ambicingiausių tikslų siekį, bet pagal lojalumą partijai ar gebėjimus įmonių lėšas panaudoti partiniams tikslams. O ir žvelgiant į dividendų politiką matyti akivaizdus regresas“, – komentuoja A.Kubilius.

Kai išimtis tampa taisykle

Kyla esminis klausimas, kodėl dabartinė Vyriausybė nusprendė nubraukti visas ankstesnės valdžios valstybės įmonių srityje atliktas reformas ir grąžinti šį sektorių į 2008-uosius. Kad tai neatrodytų kaip akibrokštas, mikliai buvo prigalvota argumentų. Vieni jų logiški, kiti – nelabai. Aišku tai, kad Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nėra užsibrėžusi iš valstybės įmonių surinkti kažkokią konkrečią sumą dividendų.
Premjero A.Butkevičiaus teigimu, VVĮ savininkų ir akcininkų sutartą pelno dalies dydį turi lemti metiniai įmonės rezultatai ir įgyvendinami projektai – esą įmokos biudžetui jokiu būdu negali nustekenti bendrovės, kad šiai prireiktų banko kreditų. Tačiau A.Kubilius čia pateikia kontrargumentą: “Nepaisant rekordinių dividendų pernai, finansiniai Lietuvos VVĮ rodikliai išliko gana geri.”
Vis dėlto A.Butkevičiaus Vyriausybė nutarė suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGDT) projektą įgyvendinančioms AB „Klaipėdos nafta“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai sumažinti dividendus iki simbolinio 1 proc. grynojo pelno (mat šios įmonės įgyvendina strateginį valstybinės reikšmės projektą, kuriam reikalingos investicijos). Tačiau, pasirodo, tai nėra išimtis iš taisyklės – priešingai, nuolaidos taps taisykle. Dabar eilėje su prašymu leisti į biudžetą mokėti mažiau dividendų stovi “Lietuvos geležinkeliai” ir kitos valstybės įmonės.
„Truputį apmaudu, kad tiek daug aistrų verda dėl pelno padalijimo, o štai dėl būdų, kaip jį uždirbti, diskusijų mažai arba iš viso nėra“, – teigia Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ekonomikos ir finansų direktorius Martynas Armonaitis.
Jis įsitikinęs, kad skiriant dividendus derėtų vertinti bendrovės investicijas, naudingas savininkei, o ne aklai laikytis įstatyme numatyto, tarkime, 50 proc. tarifo. Pavyzdžiui, pernai pirmą kartą sumokėjusi 34 mln. Lt. dividendų, direkcija turėjo sustabdyti socialinį mažų pramoginių laivų prieplaukos projektą Klaipėdoje.
Pašnekovo vertinimu, mūsų valstybė, tiksliau, jos vadžia, turėtų apsispręsti, kokios turi būti valstybės įmonių funkcijos ir tikslai. “Buvusi Vyriausybė buvo labiau susikoncentravusi ties ekonominiais VVĮ rezultatais, o ši lyg ir ieško balanso. Iš tiesų manau, kad valstybinių įmonių, kurių tikslas – tik pelnas, ko gero, apskritai neturėtų būti, juk jos galėtų būti privačios, – aiškina M.Armonaitis. – Štai mūsų pagrindinė užduotis – uosto infrastruktūros plėtra, kad sudarytume sąlygas kitoms transporto priemonėms uždirbti ir mokėti mokesčius į biudžetą. VVĮ, turinčioms specialiąją paskirtį, kai kurios funkcijos yra nuostolingos. Jei valstybinės įmonės bus verčiamos siekti vien maksimalaus pelno, tada jos atsisakys nuostolingų funkcijų. Bet tai papiktins žmones.“
„Iš tiesų dalis įmonių teikia strategiškai svarbias paslaugas, nuo kurių priklauso sėkminga viso ūkio plėtra, pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų uostas, oro uostai, dar kitos atlieka socialiai jautrias funkcijas. Tarkime, “Lietuvos geležinkeliams” keleivių vežimas nuostolingas, bet jis būtinas“, – pabrėžia A.Butkevičius.
Nors čia vertėtų prisiminti buvusiosios Vyriausybės siūlytą modelį, kaip atskirti socialines funkcijas ir taupyti VVĮ lėšas: nepelningas paslaugas perkant kad ir iš privataus sektoriaus, tikėtina, atsirastų konkurencija, galėtų kristi ir paslaugos kaina. Buvęs ūkio viceministras A.Audickas įsitikinęs, kad valstybei aiškiai įvardijus, kiek nekomercinių įsipareigojimų VVĮ turi prisiimti ir kokia galėtų būti šių įsipareigojimų apimtis, vadovams, besiblaškantiems tarp pelno ir viešųjų paslaugų, tikslų siekti būtų lengviau. Lengviau būtų vertinti ir jų veiklą.
„Nekomercinių įpareigojimų rezultatą, kiek pinigų VVĮ išleidžia ir kiek gauna, svarbu nurodyti ir todėl, kad vadovams nebūtų taip patogu grįsti savo nepelningą veiklą tik tuo, jog įmonė turi nekomercinių įpareigojimų. Mes neretai išsiaiškindavome, kad iš tiesų nekomercinių įpareigojimų nėra tiek daug, jog galėtų labai suprastėti įmonės komercinės veiklos rezultatai”, – aiškina A.Audickas.
Vis dėlto, pasirodo, paslaugų, teikiamų ne ekonominiais, o socialiniais sumetimais, atskyrimas naudingas ne visada. AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas pabrėžia, kad „Lietuvos geležinkelių“ krovinių, keleivių vežimo bei geležinkelių infrastruktūros priežiūros veiklos bei jų apskaita jau yra atskirtos pagal ES nustatytus reikalavimus. „Praktika parodė, kad ES šalyse, kuriose veiklos yra atskirtos, valstybės išlaidos geležinkeliams finansuoti ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo“, – tvirtina A.Šimėnas.
Tokiam požiūriui pritaria ir M.Armonaitis, įsitikinęs, kad verčiau pagalvoti apie nekomercinių įsipareigojimų finansavimą: „Socialinių funkcijų atskirti nebūtina, jei VVĮ geba racionaliai jas įgyvendinti. Štai mums paskirta atstatyti Šventosios uostą. Ir kokia prasmė būtų šį darbą perduoti kam nors kitam, turinčiam mažiau patirties, juk dėl to išlaidos tik padidėtų.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.