Shutterstock

Vasario pradžioje paskelbtas ekonominės laisvės indeksas. Lietuva pagal šį rodiklį šoktelėjo iš 15-tos į 13-tą vietą. Velnio tuzinas pasauliniu mastu ir 6 vieta Europoje – tokie mūsų šalies rodikliai 2016-ųjų suvestinėse. Ji priskirta iš esmė laisvų šalių kategorijai. Indeksą sudaro solidi JAV idėjų kalvė „Heritage Foundation“ ir ne mažiau solidus leidinys „The Wall Street Journal“.

Apskaičiuojant indeksą įvairios sritys vertinamos balais nuo 0 iki 100 ir išvedamas bendras rodiklis. Šįmet visos planetos vidurkis pasiekė aukščiausią lygį per 22 metus – 60,7 balo. Tokios šalys, kaip Indija (123 vieta), Izraelis (35), Filipinai (70), Lenkija (39), Lietuva (13), Vietnamas (131), Vokietija (17), pasiekė istoriškai aukščiausius indekso rodiklius.

Ispanija (43), Prancūzija (75), Italija (86) priskirtos prie vidutiniškai laisvų šalių grupės. Sąrašo paskutinioji – Šiaurės Korėja (178). Ji priklauso suvaržytoms šalims, tarp kurių – Baltarusija (157) ir Ukraina (162). 153 vietoje esanti Rusija – iš esmės nelaisva.

Apskaičiuotas ne tik bendras indeksas, bet ir atskirų sričių rodikliai, pvz., darbo santykių, valstybės išlaidų efektyvumo, korupcijos ir t.t.

Lietuva pristatoma kaip šalis, įgyvendinusi reformas daugelyje sričių: verslo pradžios procedūros buvo supaprastintos, efektyvi mokesčių sistema dabar lengvina verslo augimą. Darbo santykiai tapo lankstesni. Dėl viso to energingai plėtojasi privatus sektorius.

Kai kas Lietuvoje tokias liaupses vertina kritiškai. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI)  komentare atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva tam tikrose srityse puikiai atrodo tik dėl pačios tyrimo metodologijos. Antai aukštas balas mokesčių srityje gautas, nes vertintas tik pajamų mokestis, nors realiai Lietuvoje darbo santykių apmokestinimas yra didesnis nei daugelyje Europos šalių.

Verta įsiskaityti į kai kuriuos vertinimus – juk būtent iš jų kai kas gali susidaryti pirmąjį įspūdį apie mūsų šalį. Indekso pristatyme rašoma, kad korupcija vis dar yra Lietuvos problema, nors 2014 m. Prezidentė paskelbė netvirtinsianti ministrų, kurių pavaduotojai įtraukti į Specialiųjų tyrimų tarnybos „juodąjį sąrašą“ – tenai būta aštuonių viceministrų, neva įsivėlusių į korupciją. Pristatyme taip pat pabrėžiama, kad narystė ES sutvirtino teismų nepriklausomumą. Pagal korupcijos lygį Lietuva yra 40-ta (kuo mažesnė korupcija, tuo aukštesnė vieta).

LLRI viceprezidentas Vytautas Žukauskas komentare vardija sritis, kuriose pažanga menka: valdžios išlaidos (106 vieta) – nors žadama subalansuoti biudžetą, deficitas kasmet didinamas, dėl to sulaukta Europos Komisijos perspėjimo. Nors indekso sudarytojai įvertino pažangą darbo santykių liberalizavimo srityje, Lietuva šioje „rungtyje“ yra 96-ta.

BFL

Ketverius metus Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) Lietuvos savivaldybių indekse pirmavusią Klaipėdą aplenkė sostinė. Pirmą kartą indekse sužibėjo dvi geriausiai besitvarkančios mažosios savivaldybės – Kauno ir Klaipėdos rajonų.

Bendra savivaldybių padėtis pernai pagerėjo: šiek tiek sumažėjo bedarbių, gaunančiųjų socialines pašalpas, padaugėjo veikiančių ūkio subjektų, išduodamų statybos leidimų. Rezultatai būtų dar geresni, jei ne dideli savivaldybių administracijos aparatai. Nors gyventojų mažėja, administracijos pučiasi: pernai

1 tūkst. gyventojų vidutiniškai te­ko 7,34 savivaldybių darbuotojo, o 2013 m. jų buvo mažiau – 7,15.

LLRI prezidento Žilvino Šilėno teigimu, geresnių rezultatų savivaldybėms pasiekti kliudo ir jų teikiamos atliekų surinkimo, daugiabučių administravimo bei kitos paslaugos. Įnoris pačioms aprūpinti gyventojus ūkinėmis paslaugomis savivaldybėms pernai atsiėjo 5,4 mln. eurų nuostolio.

„Savivaldybių valdžia tikrai turi kur pasitempti: mažiau rūpintis, kaip išlaikyti gausias administracijas, nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, nuostolingas įmones. Atvirkščiai – reikia ieškoti būdų pritraukti investuotojų, privataus verslo“, – pabrėžia LLRI prezidentas.

Ž.Šilėnas perspėja, kad net sostinė, pirmą kartą nedideliu skirtumu aplenkusi uostamiestį, rizikuoja prarasti geriausio didmiesčio karūną, jei nesiims priemonių suvaldyti skolai, kuri pernai viršijo metines pajamas ir dar didėjo.

Vilnius į pirmą indekso vietą iškilo dėl geresnės investicinės aplinkos – sostinėje pusantro karto daugiau veikiančių ūkio subjektų nei uostamiestyje, gerokai daugiau išduodama ir verslo liudijimų, statybos leidimų. Todėl pernai vienam vilniečiui teko 15 tūkst. eurų investicijų, o investuotojų susidomėjimas Klaipėda mažėjo.

„Vilnius yra vienintelis iš didžiųjų miestų, kuriame gyventojų ne mažėja, o, priešingai, daugėja. Čia iš pašalpų gyvena mažiausiai žmonių (2,2 proc.), bedarbių yra mažiau nei 7 proc. Tačiau uostamiestis turi savo pranašumų – čia geriau sutvarkytas šilumos ūkis, dėl to ir jos kaina gyventojams mažesnė. Be to, Klaipėda neturi tokių didelių biudžeto problemų kaip Vilnius“, – geriausiai LLRI įvertintų didžiųjų savivaldybių skirtumus vardija Ž.Šilėnas.

Mažųjų savivaldybių reitingo pirmūnės – Klaipėdos ir Kauno rajonų savivaldybės. Jos pernai sugebėjo efektyviau išnaudoti turimus išteklius ir greta esančių didmiesčių kaimynystę – privilioti užsienio investuotojų, skatinti vietinį verslą.

Todėl nedarbo rodikliai geriausiai įvertintose savivaldybėse mažesni nei daugumoje kitų (Kauno r. – 7,7,  Klaipėdos r. – 7,2 proc.), jose perpus mažiau už šalies vidurkį yra gyventojų, gaunančių socialines pašalpas (2,8 proc.). Šiuos rajonus aplenkia ir tuštėjimo problema – per metus gyventojų juose padaugėjo 1,5 proc.

Savivaldybių indekso tyrimo vadovės Aistės Čepukaitės teigimu, prasčiausiai pasirodžiusias savivaldybes kamuoja panašios bėdos – dideli nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai, išduodama mažai statybos leidimų, sunku pritraukti investicijų, vangiai kuriasi naujas verslas.

„Ignalinoje darbo neturi kas šeštas gyventojas, Jurbarke – kas septintas, o Alytuje ir Šalčininkuose – kas aštuntas. Reitingo apačioje atsidūrusioje Ignalinoje kas dešimtas žmogus pragyvena tik gaudamas socialines pašalpas. Skirtumai tarp šalies savivaldybių išlieka labai dideli“, – apibendrina A.Čepukaitė.