Vytautas Černiauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia kliūtis keliauti taip plačiai, kaip norisi, – ne pinigai ar skrydžių trūkumas, o vizos. Pradėjus judėti toliau nei iki Latvijos ar Sankt Peterburgo (dar tais laikais, kai mums nereikėjo Rusijos vizų), kolekcionuoti spalvotus ir blizgančius lipdukus bei antspaudus pase man buvo smagus pomėgis. Kol sykį neįstrigau Dubajaus oro uoste, nes negavau vizos, ir vos pakliuvau į Indiją, nes vizą turėjau (tik „neteisingą‟).

Eglė Digrytė, euroblogas.lt

Indiją – į Šengeno zoną!

Kad viza gali būti ne leidimas, bet kliūtis patekti į tam tikrą šalį, įsitikino vilnietis Vytautas Černiauskas. Suplanavęs ilgam savaitgaliui ištrūkti į Indiją, kur ketino dalyvauti vestuvėse, ir iki paskutinės minutės stengęsis įveikti nebaigtus darbus, galiausiai apsižiūrėjo, kad pavėlavo paprašyti vizos.

„Kai anksčiau pirkau bilietą į Peru, pasitikrinau, ar nereikia vizos, – prisiminė jis. – Ne, nereikia Europos Sąjungos šalių piliečiams, kaip ir į daugumą kitų Lotynų Amerikos šalių. O ar reikia į Indiją, net nesugalvojau pasidomėti, nes buvau šventai įsitikinęs, kad arba išvis nereikia, arba oro uoste gausiu. Kaip Turkijoje ar Egipte, juk tokia daugybė žmonių ten keliauja!‟

Galiu pasidžiaugti, kaip nuostabu, kad esame ES ir Šengeno valstybė.

Tik prieš pat suplanuotą kelionę Vytautas sužinojo, kad Indijos vizų reikia visų šalių piliečiams. Dar labiau jį nustebino detalė, kad vien japonai jas gali gauti oro uostuose. Kitiems internetu ne vėliau kaip keturios dienos iki atvykimo į šalį reikia užsisakyti elektroninę vizą. Ją išduoda per kelias dienas.

„Neturint vizos negalima net registruotis į skrydį, nes reikia nurodyti jos numerį, – pasakojo pašnekovas. – Paskambinus į informacinę liniją malonus indas mano bėdą suprato iš pusės žodžio. Matyt, tūkstančiai tokių kaip aš ten skambina kasdien. Pasakė, kad jei skrydis rytoj, o aš vizos iš anksto neužsisakiau internetu, per vieną dieną jos gauti neįmanoma.‟

Maždaug 25 šalis aplankęs, bet pirmą sykį panašioje situacijoje atsidūręs keliautojas pripažino gavęs paprastą pamoką: būtina visuomet iš anksto pasitikrinti.

Vienas iš jo bičiulių „Facebook‟ rašė neseniai nustebęs, kad, važiuojant į kai kurias šalis, reikia vizos: „Akivaizdžiai dar ne visos prisijungė prie Šengeno zonos.‟ Į tai Vytautas su šypsena atsakė, kad Indija turėtų atsidurti Šengeno erdvėje kaip įmanoma greičiau.

„Galiu pasidžiaugti, kaip nuostabu, kad esame ES ir Šengeno valstybė, – kalbėjo jis. – Daugybę kartų prisižiūrėjau, kaip kankinasi kitų valstybių, kurioms mažiau „nuskilo‟, piliečiai ir kokius kryžiaus kelius jiems tenka nueiti, norint pakeliauti po šalis, po kurias mes lengviausiai važinėjame net nesusimąstydamie, kad gali būti kur kas sudėtingiau.‟

Vizą turiu, pasinaudoti negaliu

Nuotykių su Indijos viza būta ir mano gyvenime. Skirtumas toks, kad aš ją turėjau – gautą laiku, tik be galimybės pakliūti į šią šalį.

Tuomet gyvenau Kabule ir sykį su kolege, taip pat lietuve, Kalėdoms susiruošėme į gimtinę. Pigiausia pasirodė kelionė per Delį bei Helsinkį. Dėl nepatogaus skrydžių laiko laukė naktis Indijoje, tad reikėjo vizų. Kolegė gavo daugkartinę pareigūnams suteikiamą vizą (angl. official), aš – daugkartinę turistinę.

Mano viza irgi buvo daugkartinė. Tačiau pase buvo dailiai išraitytas žodelis triple. Mat po atakų Mumbajuje 2008-aisiais indai sugalvojo taisyklę: kai išvažiuoji iš šalies, gali grįžti ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių. Aš gavau tik pusės metų vizą, todėl, net jei kassyk būčiau užsukusi vos keletui valandų, daugiau nei trijų kartų niekaip nebūtų išėję.

Eglė Digrytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Pakeliui į Vilnių buvome priverstos Delyje sustoti nakčiai. Keliaujant atgal, laukė tik 6 valandų pertrauka – nebuvo prasmės net galvoti apie pažintinį turą po miestą. Bet liaudies išmintis byloja: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

Iš patirties buvau įsitikinusi, kad suomiai yra punktualūs minučių tikslumu. Tik ne jų avialinijos – Vilnių po dviejų savaičių atostogų palikome vėliau, nei turėjome. Lėktuvas, turėjęs mus nugabenti iki Delio, dar stovėjo oro uoste, bet ekrane jau švietė užrašas „gate is closed‟.

Bet ar tai problema? Nebent faktas, kad namie atsidursime ne antradienį, o trečiadienį. Pavėlavome ne dėl savo kaltės, tad per porą minučių bilietai buvo pakeisti kitai dienai, darbuotoja paaiškino, kaip pasiekti viešbutį, davė talonus vakarienei. O tada kolegė pasisuko į mane… „Taigi indai trečiadieniais į Kabulą neskrenda!‟

Indijos pasienio pareigūnai išskirtiniais atvejais gali įleisti keliautojus, tad įjungiau dzen režimą ir nusprendžiau rizikuoti.

Tai reiškė, kad Delyje teks praleisti ne kelias valandas ar naktį, kurią būtų galima prakentėti oro uoste, bet ilgiau nei parą. Tačiau aš galėjau prašytis į Indiją tik po pusantro mėnesio! Viešbutyje karštligiškai naršiau internetą. Išsiaiškinau, kur Helsinkyje yra Indijos ambasada ir kaip paprašyti vizos, bet nežinojau, ar man duotų kitą ir ar užtektų laiko. Užtat perskaičiau, kad Indijos pasienio pareigūnai išskirtiniais atvejais gali įleisti keliautojus, tad įjungiau dzen režimą ir nusprendžiau rizikuoti.

Pirma kliūtis – pakeisti skrydžio iš Delio bilietus. Pavyko be jokių papildomų išlaidų – indų avialinijos už tai neėmė nė cento! Antra – oro uoste registravusi darbuotoja – kažkaip buvo įveikta per kelias minutes (į vizą ji atkreipė dėmesį, bet pažadėjau iš oro uosto nesiveržti – gal patikėjo…).

Trečioji laukė po varginančio skrydžio. Keliautojų pasus tikrino keli vyrai. Išsirinkau vieną iš jaunesnių ir bene patraukliausią (neturėjau nieko prieš vyresnius ir mažiau simpatiškus, bet situacija vertė naudotis visomis priemonėmis). Ištiesiau pasą, dėdamasi, kad gyvenimas yra puikus. Jis įsmeigė akis į pasą, tada – į mane, vėl į pasą ir numykė, kad negali manęs praleisti. Pakišusi jam pluoštą senų ir naujų bilietų, ėmiau skųstis indais, kurie kažkodėl vieną dieną neskrenda į Kabulą. Pažadėjau mauti tiesiai į viešbutį ir niekur iš jo nekišti nosies, tik kitą dieną grįžti į oro uostą. Ir dėl viso pikto maloniai nusišypsojau.

Indas nuėjo kažkur pasikonsultuoti, deja, patarėjo nerado. Pasienio kontrolę jau įveikusi kolegė pasakojo jį girdėjusi bumbant „big problem, big problem…‟ Po kelių minučių grįžęs vyrukas atsiduso: „Well, my dear…‟ (Iš paskutinio žodžio supratau, kad viskas bus gerai – turbūt suveikė šypsena). Antspaudą į pasą gavau. Žinoma, vos pasiekusios viešbutį numetėme daiktus ir patraukėme ieškoti rikšos – jei jau esame Delyje, kaip galima jo neapžiūrėti?

Arabui prireikė šypsenos

Kita istorija su viza po kelių mėnesių Dubajuje baigėsi ne taip smagiai. Keliavau į Frankfurtą ir vėl turėjau visą vakarą bei naktį laukti skrydžio. Su bendrakeleive brite buvome nusižiūrėjusios viešbutį, tik tiek, kad ji galėjo keliauti tiesiai (britams vizų į Jungtinius Arabų Emyratus nereikėjo), o aš turėjau pasirūpinti tranzitine viza. Arabai turi devynias galybes vizų rūšių (turistinės, darbo, mokslo, oficialios, įvairios trukmės ir taip toliau). Man lengviausia buvo gauti tranzitinę, su kuria, jei turi bilietą keliauti toliau, šalyje gali išbūti keturias dienas.

Baltai apsirėdęs arabas pakėlė galvą nuo popierių ir be „salam‟ bei kitų mandagybių nukirto: „Kur šypsena? Jokių vizų!‟

Išlipusi iš lėktuvo patraukiau pas pasieniečius leidimo darytis vizą (tuo užsiėmė privati kontorėlė, todėl man viza pabrangdavo dvigubai iki 100 dolerių). Prieš pasienietį padėjusi pasą ir bilietą, paprašiau tranzitinės vizos. Gal pasą taukštelėjau kiek per garsiai, gal balse pritrūko entuziazmo… Baltai apsirėdęs arabas pakėlė galvą nuo popierių ir be „salam‟ bei kitų mandagybių nukirto: „Kur šypsena? Jokių vizų!‟ (Pamenate, kaip Delyje vaipiausi? Atrodo, pasieniečiams to reikia!)

Ėmiau aiškinti, kad skrydis bus tik rytą, Dubajuje nežadu likti, todėl nėra jokių kliūčių vizai gauti. Pasieniečiui nebuvo įdomu. Pasiūlė susirasti jo viršininką ir aiškintis. „Kur tas viršininkas? Kaip atrodo?‟ Arabas mostelėjo ranka kairėn: „Va ten vaikšto, su žalia uniforma‟. „Ten‟ buvo atvykimo salė, pilna žmonių – reikėjo ieškoti lyg adatos šieno kupetoje, juoba kad uniforma iš tikrųjų buvo pilka.

Viršininkas netrukus atėjo pats. Pakartojau savo dainelę, jis užmetė akį į pasą ir bilietą, bet nieko. „Skrydis – po mažiau nei 12 valandų, viza nebūtina.‟ Jau ėmė siutas: „Žinoma, kad po mažiau nei 12 valandų, bet kai atskridau, buvo daugiau!‟ Arabams buvo vienodai – liepė palaukti autobuso ir keliauti į kitą terminalą, iš kurio turėjau skristi į Frankfurtą. Jei būčiau žinojusi, kad tas terminalas yra kažkas tarp Disneilendo ir „Akropolio‟, gal nebūčiau kėlusi tiek triukšmo – jis veikė ištisą parą ir liūdėti tikrai nebuvo progų… Teliko džiaugtis sutaupius kokius 300 dolerių už vizą ir viešbutį.

Po kelerių metų panašių problemų Dubajuje nebūčiau turėjusi. Anuomet bėda slypėjo tame, kad kai kurios ES narės (žinoma, senbuvės) arabams buvo lygesnės už kitas – lietuviai, bulgarai ar vengrai turėdavo pasirūpinti brangiomis, nelengvai gaunamomis vizomis, kai britai, vokiečiai ar prancūzai keliaudavo laisvai. Vėliau JAE nusprendė, kad ir Bendrijos naujokių piliečiams 30 dienų vizas bus galima gauti nemokamai oro uoste, be išankstinio prašymo.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Šie metai kai kuriems gyvūnams prasidėjo rimtais teisiniais nemalonumais. Antai ožka Babli atsidūrė Čhatisgarho (Indija) areštinėje už tai, kad ir vėl išmindžiojo kaimyno teisėjo daržą.

Nors su ožka bandyta tartis gra­­žiuoju, ši kaimyno prašymų nebetrypti jo gėlių ir daržovių lysvių nepaisė. Neapsikentęs teisėjas paskambino policijai, o at­vy­kusiems pareigūnams neliko nie­ko kita, kaip tik suimti pažeidėją ir kelioms paroms uždaryti į belangę.

„Žmogus, kuriam priklauso daržas, jau daugybę kartų buvo perspėjęs ožkos šeimininką. Galiausiai jis parašė skundą policijai, todėl mums teko suimti ožką ir jos šeimininką“, – kuo rimčiausiai aiškina vietos policijos jaunesnysis inspektorius R.P.Sri­­vastava.

Ožka jau laisvėje – po kelių areštinėje praleistų parų ji buvo paleista už užstatą, kurį sumokėjo jos šeimininkas Abdulas Hassanas, pripažinęs ožkos kaltę ir dėl jos labai ap­gailestavęs.

Jam pačiam pasisekė mažiau nei augintinei – A.Hassanui už ožkos iš­daigas, kurias teismas pavadino są­moningu svetimo turto gadinimu, gresia iki dve­jų metų nelaisvės.

Čhatisgarho valdžios opozicijos atstovai ož­kos suėmimą vadina absurdu ir tvirtina, kad policija tyčiojasi pati iš savęs.

Ši istorija visoje Indijoje sukėlė tikrą audrą: indai piktinasi, kad pareigūnai vadovaujasi ar­chajiškais įstatymais ir suiminėja gyvūnus, nors nesugeba sučiupti daugybės nuo teisėsaugos besislapstančių moterų prievartautojų. Sta­tis­ti­kos duomenimis, Indijoje kas pusvalandį iš­prie­vartaujama moteris, o maždaug du trečdaliai nusikaltėlių išvengia teismo.

Tačiau kol įstatymai nepakeisti, „prisidirbę“ ke­turkojai ir net paukščiai Indijoje ir toliau ki­šami už grotų.

Antai praėjusį rugpjūtį Indijos areštinėje at­sidūrė papūga, necenzūriniais žodžiais iškoneveikusi savo šeimininko pamotę.

Kalėjimo duonos trupinius pernai teko lesti balandžiui, neteisėtai kirtusiam Pakistano ir In­­dijos sieną ir, kaip įtariama, dirbusiam šnipu. Įtarimai sustiprėjo, kai prie pasieniečiams į ran­kas patekusio paukščio kojos buvo aptiktas urdu kalba (viena iš oficialių Pakistano kalbų) užrašytas ir užantspauduotas raštelis.

„Mūsų areštinėje nedažnai atsiduria paukščiai iš Pakistano. Tačiau šis pasienio postas – jautri vieta, nes visai šalia yra Džamu, kur in­fil­travimo atvejų pasitaiko labai dažnai“, – nacionaliniam dienraščiui „Times of India“ aiškino policijos komendantas Rakeshas Kaushalas. Ir priminė, kad pasaulio istorijoje balandis šnipas yra ne pirmas ir ne paskutinis atvejis.

Sparnuoti nusikaltėliai

Dar ne taip seniai balandžiai iš tiesų buvo pa­­tikima priemonė perduoti slaptą informaciją. Balandžio tu neapklausi, be to, jis puikiai su­silieja su aplinka.

2012 m. Blečinglyje (Didžioji Britanija) gy­venantis Davidas Martinas ardydamas seną ži­dinį rado karvelį. Prie paukščio kojos pritvirtin­toje kapsulėje buvo ir užkoduotas pranešimas.

Istorikai nustatė, kad kapsulė ir raštelis – au­tentiški. Jų tvirtinimu, paukštis į Angliją at­skri­do iš nacių okupuotos Normandijos 1944 m. birželį. Tačiau raštelio turinio iš pradžių nepavyko iššifruoti net šios srities profesionalams. Didžiosios Britanijos valdžia dėl to kreipėsi net į Antrojo pasaulinio karo kriptografą, jau pensininką, tačiau ir jam nepavyko įminti raštelio paslapties.

Galiausiai kodą „nulaužė“ kanadiečių ko­manda, išsiaiškinusi, kad žinutę apie savo buvimo vietą parašė britų desantininkas seržantas Williamas Stottas, parašiutu nusileidęs priešo užnugaryje. Balandį jis pasiuntė į tėvynę tikėdamasis, kad šis kapsulę nugabens Karališkosioms oro pajėgoms. Ta­čiau pavargęs paukštis nu­tūpė ant vieno Blečinglio kamino ir, matyt, į jį įkrito, taip nelaimingai užbaigdamas savo kelionę per La­manšo sąsiaurį.

Akustinis katinėlis

Šnipais dirbti mėgino ne tik balandžiai. 1960-aisiais CŽV išleido per 20 mln. JAV dolerių, kad žvalgybos tikslams būtų sukurtas katės „kiborgas“ – šnipas. Katės buvo „per­­dirbamos“ operuojant: jų krūtinėse buvo montuojamos baterijos, ausyse įtaisyti mikrofonai, o išilgai viso kūno iki pat uodegos – antena. Paskui katės buvo dresuojamos, kad išmoktų glaustytis palei sovietų ambasados darbuotojų kojas. Taip tikėtasi įrašyti jų pokalbius ir gauti vertingos informacijos. Projektas buvo brangus, ambicingas, bet visiškai beprasmis.

Jau pati pirmoji „tarnybą“ turėjusi pradėti katė žuvo po taksi automobilio ratais. Paskui paaiškėjo, kad katės apskritai nepasiduoda dresavimui ir ima elgtis savo nuožiūra vos ištrūkusios į laisvę.

Užtat visai kas kita – beždžionės. Legenda byloja, kad Napoleono karų metu (1803–1815) Šiaurės Anglijoje jūra į krantą išmetė sveiką gyvą beždžionę. Matyt, ji išsigelbėjo iš prie krantų sudužusio prancūzų laivo, bet kadangi vietos gyventojai iki tol nebuvo matę nei prancūzo, nei beždžionės, jie gyvūną palaikė Prancūzijos šnipu ir nuteisė myriop. Nuo tada Hartlepulo gyventojai vadinami beždžionių korikais.

Ši istorija greičiausiai išgalvota, tačiau vietos gyventojai tvirtina girdėję ne vieną senolių pasakojimą apie tai, kad beždžionės tikrai dirbo Napoleono šnipėmis, ir visiškai nesmerkia protėvių, įvykdžiusių vienai jų mirties baus­mę.

Šiandien Didžiojoje Britanijoje įstatymai gyvūnams ne tokie griežti, o ateityje galbūt sušvelnės ir Indijoje. O kol kas ten areštinių kameromis dalijasi žmonės, ožkos, balandžiai ir papūgos. Kaip sakoma, prieš įstatymą lygūs visi.

"Scanpix" nuotr.

Prieš porą metų apie BRICS (sulietuvintai BRIKS) valstybes (Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją ir Pietų Afrikos Respubliką) buvo kalbama kaip apie galimas ateities lyderes, kurios taps puikia atsvara Europos Sąjungai ir JAV. Tačiau šiandien apie šį susivienijimą jau beveik nieko negirdėti. Kas gi nutiko BRIKS, arba, geriau paklausus, kas gi liko iš BRIKS idėjos?

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Straipsnį reikėtų pradėti nuo to, kad šis susivienijimas yra gana amorfinis darinys. BRIKS pirmiausia buvo ir lieka kai kurių geopolitinių vizijų dalimi. Pavyzdžiui, gana aktyviai tokio susivienijimo idėją propagavo Rusija, akivaizdžiai planavusi pasiremti Kinijos ir Indijos ekonominiu potencialu savo idėjinėje konfrontacijoje su vadinamuoju Vakarų pasauliu (pirmiausia – su JAV).

Kiek realiai šios valstybės (ir jų pozicijos) yra artimos – didelis klausimas.

Kitas klausimas – kiek pasiteisino šių šalių sujungimas į vieną grupę. Pirmą kartą BRIK terminą pavartojo analitikas Jimis O’Neillas 2001 metais savo ataskaitoje bankui „Goldman Sachs“. Jis apėmė Braziliją, Rusija, Indiją ir Kiniją kaip stambias valstybes su tuo metu greičiausiai besivystančia ekonomika.

Sujungti BRIK valstybes į tam tikrą tarptautinę organizaciją buvo bandoma nuo 2006 metų. Ankstesnis formatas iki BRIKS buvo išplėstas tik 2010 metais, kai prie valstybių grupės prisijungė Pietų Afrikos Respublika. Šis susivienijimas iš esmės tapo tam tikra platforma, kurioje minėtos valstybės gali koordinuoti savo veiksmus ir ieškoti sąlyčio taškų. Tačiau kiek realiai šios valstybės (ir jų pozicijos) yra artimos – didelis klausimas.

Esmine BRIKS banko užduotimi įvardijamos investicijos į infrastruktūros projektus šalių narių teritorijose.

Kalbant apie koordinuotus ekonominius BRIKS šalių siekius, būtina paminėti ir praeitų metų liepą įsteigtą BRIKS plėtros banką. Tačiau nesunku pastebėti, kad tai pirmiausia buvo Kinijos iniciatyva (neatsitiktinai banko būstinė yra Šanchajuje). Šis projektas pristatomas kaip alternatyva Pasaulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui (ekonominėms Vakarų pasaulio institucijoms). Esmine BRIKS banko užduotimi įvardijamos investicijos į infrastruktūros projektus šalių narių teritorijose. Pirmus kreditus projektams bankas turėtų suteikti šių metų pradžioje, tad kalbėti apie jo veiklos efektyvumą dar anksti.

Daug svarbiau yra paminėti, kad BRIKS jungia gana skirtingas valstybes. Užtenka pažvelgti į naujausią Laisvojo pasaulio ataskaitą (joje nurodomi valstybių demokratijos indeksai), sudaromą tarptautinės organizacijos „Freedom House“, kad galima būtų įsitikinti, jog dalis BRIKS valstybių yra nelaisvos ir autoritarinės (Rusija, Kinija), o kita dalis atstovauja laisvajam pasauliui (Indija, Brazilija, Pietų Afrika). Vadinasi, neįmanoma kalbėti apie kokias nors politines vertybes, vienijančias BRIKS šalis. Tokiu atveju lieka tik ekonomika, tačiau ir čia yra daug sudėtingų klausimų.

Neįmanoma kalbėti apie kokias nors politines vertybes, vienijančias BRIKS šalis.

Sunkiausius laikus šiandien išgyvena Rusijos ekonomika. Tam yra kelios esminės priežastys, kurias čia vertėtų trumpai paminėti. Pirmiausia Rusijos ekonomiką stipriai paveikė naftos kainų kritimas. Ne paslaptis, kad pastarojo dešimtmečio Maskvos ekonomikos sėkmę lėmė aukštos energetinių išteklių kainos. Rusija iš esmės orientavo visą savo ekonomiką į naftos ir dujų prekybą. Buvo nemažai kalbama, kad toks sprendimas klaidingas, tačiau Kremlius nenorėjo nieko girdėti. Dabartinis naftos kainų kritimas virto tikra katastrofa Rusijai. Tačiau ne tik tai lėmė sudėtingą situaciją jos ekonomikoje. Neigiamą poveikį Rusijai daro ir ekonominės sankcijos, kurias taiko Vakarų pasaulio šalys. Priminsiu, kad šios sankcijos buvo pradėtos taikyti po to, kai Maskva atplėšė nuo Ukrainos Krymą ir parėmė vadinamąsias separatistines jėgas Donbase.

Sudėtingoje situacijoje atsidūrė ir Kinija. Praeitų metų vasarą ji išgyveno fondų rinkos krizę. Pažymima, kad Kinijos ekonomika pradėjo lėtėti, nors gana neseniai buvo kalbama, kad Kinija gali artimiausiu metu aplenkti JAV ir užimti pirmosios pasaulio ekonomikos vietą. Vis dažniau teigiama, kad Kinijos ekonomika iš tikrųjų turi labai daug rimtų problemų. Atrodo, kad pernelyg dideli lūkesčiai, kurie buvo susiję su šios šalies ekonomikos augimu, virsta dar didesniu nusivylimu. Tai sąlygojo, kad vis daugiau investuotojų pradėjo gręžtis nuo Kinijos. Žinoma, Kinijos krizė nėra tokia gili kaip Rusijos, tačiau ji irgi reikšminga BRIKS ateities kontekste.

BRIKS akivaizdžiai praranda savo pozicijas kaip „stiprių ekonomikų“ susivienijimas, o kitų sąlyčio taškų šios valstybės iš esmės neturi.

Su rimtomis problemomis susidūrė ir didžiausia Lotynų Amerikos ekonomika –Brazilija. 2015 metų rudenį joje prasidėjo recesija, arba kalbant paprastai – ekonomikos smukimas. Brazilija akimirksniu susidūrė su gerokai išaugusia infliacija ir kitais finansiniais sunkumais. Ekspertai akcentuoja, kad situacijos pagerėjimo nesitikima ir šiais metais. Net kalbama, jog Brazilijos gali laukti didžiausias per pastarąjį šimtmetį ekonomikos nuosmukis. Padėtį gana aiškiai charakterizuoja tai, kad dėl ekonominių sunkumų kai kurie Brazilijos miestai net atšaukė tradicinę karnavalo šventę, kuria garsėja ši valstybė.

Taigi iš visų BRIKS šalių daugiau arba mažiau stabilios išlieka Indijos ir Pietų Afrikos Respublikos ekonomikos. Tiesa, Pietų Afrikos Respublika irgi gali susidurti su rimtais sunkumais. Šios šalies ekonomikai tam tikrą pavojų kelia valdžios nestabilumas. Tad BRIKS akivaizdžiai praranda savo pozicijas kaip „stiprių ekonomikų“ susivienijimas (o kitų sąlyčio taškų, kaip jau buvo minėta, šios valstybės iš esmės neturi).

Išvados

BRIKS, kaip globalus susivienijimas, galėjo turėti prasmę tik kaip ekonominis lokomotyvas, kuris galėtų nustumti į šalį JAV ir Europos Sąjungą. Tačiau dabar atrodo, jog šio susivienijimo variklis perkaito. Net „pasistumdyti“ su JAV ir ES susivienijimo valstybės turi skirtingą motyvaciją.

Pavyzdžiui, Rusijai tai yra dalis ideologinės kovos, civilizacinio ir geopolitinio susidūrimo klausimas. Kinija taip pat nejaučia didelės simpatijos nei JAV, nei ES, bet tradiciškai yra ramesnė, nesiekianti ypatingos konfrontacijos su Vakarų pasauliu (tačiau, žinoma, ir nebandanti prie jo pritapti).

Indija yra didžiausia pasaulyje demokratinė valstybė (prie laisvojo pasaulio taip pat, kaip minėta, priskiriamos Brazilija ir Pietų Afrikos Respublika), tad čia vargu ar galima būtų kalbėti apie rimtą ideologinę priešpriešą su Vakarais.

Žinoma, BRIKS vis dar gali bandyti sudaryti ekonominę atsvarą JAV ir ES. Toks tikslas galbūt ir galėtų tapti vienijančia šių šalių ideologija. Tačiau pagal objektyvius skaičius ši alternatyva vis vien bus silpnesnė nei JAV ir ES sąveika planuojamoje Transatlantinėje prekybos ir investicijų partnerystėje. Todėl šis vektorius irgi nėra stipriausia BRIKS susivienijimo pusė.

Brazilijai, Rusijai, Indijai, Kinijai ir Pietų Afrikos Respublikai taip ir nepavyko suformuoti veiksmingo suvienyto ekonominio jėgos centro.

Atsižvelgiant į visa tai, galima kalbėti, kad BRIKS idėja šiandien iš esmės irgi išgyvena krizę. Atrodo, Brazilijai, Rusijai, Indijai, Kinijai ir Pietų Afrikos Respublikai taip ir nepavyko suformuoti veiksmingo suvienyto ekonominio jėgos centro. Be to, šiandien yra nemažai abejonių ir dėl dalies šių valstybių ekonominės lyderystės. Todėl galima prognozuoti, kad apie BRIKS ateityje girdėsime vis mažiau, nors tokio susivienijimo idėja galbūt ir bus dirbtinai palaikoma. Ją savo tikslams pirmiausia gali naudoti Rusija ir Kinija, tačiau nežinia, ar tokia taktika sulauks aktyvaus kitų BRIKS narių palaikymo.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 10 d.

Scanpix

Indija garsėja kaip pigios darbo jėgos šalis. Indai sumanūs ir smalsūs, o jų imlumo nepraleidžia pro akis apsukrūs užsienio verslininkai, įdarbinantys indus savo korporacijose, bet dažnai mokantys jiems mažiau nei išsivysčiusių šalių piliečiams. Vis dėlto Indijos kosminė veikla įrodo, kad ši Azijos valstybė nepelnytai nurašoma.

Deimantė DAUGINTYTĖ

Indija yra kol kas vienintelė Azijos šalis, sėkmingai įvykdžiusi Marso misiją. Bene ryškiausias Indijos pasiekimas kosminėje erdvėje – sėkmingas zondo nusiuntimas į Marso orbitą. Tai Indijai pavyko iš pirmo karto, nors vilties buvo mažai. Daugiau nei pusė ankstesnių pasaulio valstybių bandymų – 23 iš 41 misijos – nepavyko, įskaitant Japonijos bandymą 1999-aisiais ir Kinijos 2011-aisiais.

Tik Europos, Sovietų Sąjungos ir NASA agentūroms pavyko įgyvendinti Marso misijas. Pernai rugsėjį į Marso orbitą įskriejęs Indijos įrenginys „Mangalyaan“ vis dar puikiai veikia ir toliau tyrinėja planetą.

Dirbtinio palydovo misija Indijos žiniasklaidos pažymėta kaip „istorinis įvykis“, šio atsitikimo pro akis nepraleido ir visas pasaulis. Šiuo metu palydovas vykdo antrąjį misijos etapą: per pirmąjį jis padarė Marso nuotraukų, o šiuo metu skrisdamas orbitoje tyrinėja atmosferą.

Indų technikos stebuklas

Indai įrodė dar daugiau: jų įrenginys ne tik saugiai pakilo, nuskriejo į Marso orbitą ir dirba, bet ir pranoko lūkesčius, nes buvo sukurtas dirbti Marso sąlygomis tik pusę metų, o greitai sueis dveji, ir jis dar veikia. Neseniai tikrintos kameros ir sistemos veikia nepriekaištingai, o vaisiai – per 400 į Žemę pasiųstų nuotraukų.

2013 m. lapkritį Šricharokotos saloje prasidėjusi misija gali trukti ilgiau, nei Indijos mokslininkai manė: pagal prognozes, „Mangalyaan“ turi tiek degalų, kad galėtų dar metus skraidžioti aplink Raudonąją planetą net išsijungus palydovo sistemoms. Jei kamera vis dar veiktų, kas žino, kokių plačių vandenynų palydovas užfiksuotų.

Pirmoji Marso misija indams atsiėjo pigiau, nei amerikiečiams sukurti filmą „Gravitacija“ (rež. Alfonso Cuarónas). Holivudo filmas, kuriame vaidina George‘as Clooney ir Sandra Bullock, kainavo 100 mln. JAV dolerių, o palydovo kelionei į Marsą Indija išleido tik 4,5 mlrd. rupijų (78 mln. dolerių). NASA kosmoso agentūrai Marso palydovo „Maven“ misija atsiėjo 671 mln. dolerių.

Indijos premjeras Narendra Modi pareiškė, kad ši sėkmė įrodo tautos sugebėjimus, „nepaisant kai kurių apribojimų“, o Indija sieks tapti pirmąja pasaulyje, teikiančia pigias paslaugas kosmoso technologijų srityje. Pasak premjero, būtent Indijos mokslininkų pasiaukojimas užtikrino labai pigią, bet sėkmingą Marso misiją.

Sudomino ir NASA

Indijos sėkmė sudomino NASA. Praėjus vos savaitei po to, kai zondas įskriejo į Marso orbitą, JAV kosmoso agentūra pasiūlė Indijos kosmoso tyrimų organizacijai (ISRO) ateityje kartu vykdyti nuodugnesnius Raudonosios planetos tyrinėjimus. Be šios kosminės misijos, agentūros taip pat sutarė stebėti Žemės klimato kaitą specialiu radaru, kuris turėtų pradėti darbą 2020 m.

Rusija taip pat pareiškė, kad ateityje šalių bendradarbiavimas kosmoso srityje gali sustiprėti. Indija ir Pakistanas bendradarbiaus plėtojant SAARC palydovą, kurį iš esmės kuria ISRO. Jis, kaip tikimasi, pradės veikti 2016 m. gruodį, o N.Modi jį apibūdina kaip „dovaną kaimynams“. Nurodoma, kad šis įrenginys bus naudingas nuotolinėms medicinos paslaugoms plėtoti, prognozuoti orams ir komunikuoti. Indijos palydovas pravers net 8 Azijos šalims – tikimasi, kad įrenginys užkirs kelią didelėms nelaimėms ir katastrofoms, susijusioms su epidemijomis ar gamtos stichijomis.

Pakistanas, atrodo, vienintelis parodė aiškų susidomėjimą Indijos kosminiais laimėjimais, nes, pavyzdžiui, Kinija, vis dar tebegyva praėjusio amžiaus nuotaikomis ir vis dar nori lenktyniauti. Tai buvo ypač aišku 2013 m. Mėnulio misijoje. Kinija labai didžiavosi savo zondo pasiekimais ir viliasi netrukus išlaipinti savo astronautų gamtiniame Žemės palydove.

Tačiau tais pačiais 2013-aisiais Kinijos Marso misija žlugo beveik neprasidėjusi – „Yinghou-1“ paleidimas buvo atšauktas dėl techninių nesklandumų. Tai konkurentę Indiją įkvėpė dar rimčiau veikti – ji vos per 15 mėnesių sukūrė palydovą „Mangalyaan“.

Japonijos kosmoso agentūra JAXA taip pat yra viena pagrindinių jėgų regione. Indija, Kinija ir Japonija, manoma, žvilgčioja viena kitai per petį, o ši stiprėjanti konkurencija išeis į naudą visam pasauliui. Naujas kosmoso tyrimų bumas leidžia numatyti, kad bus daugiau bendrų misijų tarp augančių kosminių lūkesčių Azijoje. Galiausiai agentūros visame žemyne gali susivienyti ir išsiųsti astronautus į Marsą.

Indija ir dosni, ir versli

Naujasis Delis jau parodė, kad geba sukurti kosminį aparatą ir nusiųsti jį į Marsą daug pigiau nei amerikiečiai. Indai jau išbandė sudėtingą, irgi gimtinėje sukurtą, įvairių objektų stebėjimo radiolokatorių (MOTR), kurį paleido palydovinė raketa. Įrenginį suprojektavo ir pagamino pats Satišo Davano kosmoso centras. Radaras gali vienu metu stebėti 10 objektų, tirti futbolo aikštės dydžio objektus 800 km atstumu, o šiek tiek didesni objektai gali būti stebimi ir iš 1000 km. Nemažai agentūrų jau bandė tokią galimybę, tačiau indai radarą sukūrė keturis kartus pigiau nei užsieniečiai – už 70 mln. dolerių. Net sistema ir duomenis analizuojanti programinė įranga buvo sukurta jų pačių.

Indijoje daugiau nei 30 metų egzistuoja kosminė programa, bet ankstyvieji tikslai nuo dabartinių ir ateities vizijų be galo skiriasi.

Skurdo įveikimo labdaros organizacijos „Action Aid“ Indijoje direktorius Sandeepas Chachra tiki, kad investicijos į kosmoso tyrimus potencialiai galėtų būti naudingos pažeidžiamiausiems šalies sluoksniams. „Investicijos į naujas technologijas, įskaitant kosmines, yra svarbi ekonomikos siekių Indijoje dalis. Kuriant šalyje modernią technologinę bazę skurdo lygis nesudaro kontrasto. Svarbu panaudoti mokslo ir technologijų pažangą, kurti gerovę ir naudą, o galimybes nukreipti įveikiant įsišaknijusį skurdą ir kurti viltį būsimoms kartoms“, – BBC aiškino humanitaras.

Indijos mokslininkas Koppillilas Radhakrishnanas pateikė jų šalies mokslininkų viziją ruošiantis didžiajai kelionei: amerikiečiai siekia optimizavimo, rusai – tvarumo, o indai savo kosminėse misijose bando sutilpti į ribotą biudžetą.

Tačiau Indijos inžinerijos mokslų ir technologijų instituto generalinis direktorius nesiima šalies kosminių pastangų sieti vien su „taupia inžinerija“, nes riboti ištekliai jiems neužkirto kelio pasiekti tikslo. Tai veikiausiai mobilizavo tyrėjus ir inžinierius dirbti dar išmaniau.

Kita indų taupumo ypatybė – jie viską gamina patys, perdirbdami ankstesnius modelius ir kaupdami žinias. Užsakyti variklius ar erdvėlaivio dalis iš kitų, labiau patyrusių šalių – paprasta, ypač jei nestokoji lėšų, bet patiems eiti bandymų ir klaidų keliu – sumanu.

K.Radhakrishnanas žiniasklaidai taip pat atskleidė savo mokslinio instituto virtuvę: ekspertai atlieka tik kelis, bet esminius bandymus ir iš jų „išgręžia“ viską, ką gali. Tarkim, Rusijos kosminės stoties fiasko grandinė sukėlė isterišką juoką, kai bepilotė „Sojuz“ raketa kelis kartus iš eilės nesugebėjo pristatyti krovinio į Tarptautinę kosminę stotį. Gėdos neištvėrusi Rusija griebėsi senesnio tipo raketos, kad galėtų įvykdyti užduotį. Trečias kartas nemelavo ir įrenginys su keliomis tonomis atsargų kosmonautus pasiekė vėluodamas tris mėnesius.

Indijos kosminė stotis padarė daug namų darbų, tarp jų – drastiškai sumažino degalų sąnaudas „Mangalyaan“ palydovui iš Žemės orbitos šaunant į Marso orbitą. Negana to, inžinieriai ir mokslininkai griežtai laikosi disciplinos ir nenuklysta nuo savo tvarkaraščio, o tai apsaugo nuo numatytų išlaidų viršijimo.

Indai dirba po 18 valandų per parą

Misijai pasirengti reikėjo per 15 mėnesių, todėl indus spaudė ne tik biudžetas, bet ir laikas. Tačiau Europoje mokslininkai dirba apie 35 valandas per savaitę, o Indijoje kvalifikuotiems kosminių reikalų ekspertams įprasta darbuotis po 18 valandų per parą. Daugelis mokslininkų, kaip atskleidė K.Radhakrishnanas, palydovo paleidimo laikotarpiu dirbo net po 20 valandų per parą.

Be to, kaip sako JAV Raiso kosmoso instituto vadovas Davidas Alexanderis, kosminių aparatų inžinieriai Indijoje uždirba daug mažiau, nei vidutiniškai per metus uždirba JAV aeronautikos inžinierius. Nors sunku tiesiogiai palyginti šių ekspertų pajamas, JAV per metus toks specialistas uždirba apie 105 tūkst, o Indijoje – vos 20 tūkst. dolerių.

Be to, didžiulė darbo užmokesčio praraja neišvengiama ir tarp elektronikos inžinierių. Pagal salary.com, vidutinis elektronikos inžinierius JAV per metus gauna 120 tūkst. dolerių, o Indijoje, kaip  nurodo „Glassdoor“, tas pats specialistas „Samsung“ tipo korporacijoje į savo sąskaitą gaus mažiau nei 12 tūkst. dolerių. Skaičiai apytiksliai, bet leis suvokti skirtumą.
Kitas keblus klausimas, susijęs su Indijos kosmine veikla: kaip šalis, kuri negali išmaitinti savo gyventojų, gali sau leisti kosmines misijas? Kur Indija atrado tuos milijonus, esant tokiam skurdui?

Indija nėra vienintelė besivystanti šalis, kurios svajose – pakilti virš Žemės dulkių. Nigerija kartu su kitomis šalimis sukūrė palydovų, kurie skraido aplink Žemę. „Viršžeminių“ planų turi ir Šri Lanka, Bolivija ar net Baltarusija. Nemažai šalių yra pradėjusios po dešimtis programų, bet nė vienos jų tikslas kol kas nėra paleisti erdvėlaivio į kokį nors objektą ar išlaipinti žmogaus Mėnulyje.

Pastaroji mintis apsėdusi Kiniją, kuri viliasi, kad po mėnuleigio „Chang-3“ sėkmės gamtiniame Žemės palydove galiausiai nusileis kinas. Tai būtų antroji žmonių misija Mėnulyje po legendinio „Apollo“ nusileidimo dar 1969 m.

Badas, vaikų mirtingumas ir milijardai kosmosui

Vis dėlto nežemiškos visomis prasmėmis Indijos ambicijos gali atrodyti kaip tikras pinigų švaistymas. Šalyje du penktadaliai vaikų miršta nuo prastos mitybos, pusė indų neturi tinkamo tualeto. Ir nors Indijos Marso misija, atsiėjusi 78 mln. dolerių, gali atrodyti pigi pagal Amerikos (arba Kinijos) standartus, bendra Indijos kosmoso metinė programa vertinama milijardu dolerių. O išlaidos sveikatai sudaro maždaug vos 1,2  proc. šalies BVP.

16 tūkst., o gal ir daugiau mokslininkų bei inžinierių Indijoje šiuo metu dirba prie kosmoso plėtros projektų, bet milijonai neturi ko valgyti. Labdaros organizacijos vertina Indiją kaip trečiojo pasaulio šalį ir skiria paramą vargingiausiems regionams. Dauguma šalies kosmoso programų, ypač ankstesnių dešimtmečių, skirtos kurti palydovams, kurie užtikrins geresnį ryšį, sudarys žemėlapius, stebės orus, karines pajėgas.

Tai duoda tiesioginės naudos paprastiems žmonėms. Vienas pavyzdžių iš 2013 m.: Indijos rytinėje pakrantėje praūžė didelis ciklonas, bet žmonių žuvo nedaug, o panašaus stiprumo stichija toje pačioje vietoje 1999 m. pražudė daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. Mat tobulinami Indijos orų palydovai padėjo atlikti tikslesnes prognozes, kur ir kada audra užklups regioną.

Šie iš palydovų gauti duomenys apie lietingąjį sezoną gali padėti net skurdžiausiems ūkininkams geriau planuoti, kada sodinti augalus, kad derlius nebūtų sunaikintas.

Indai skris į Mėnulį?

Indija iš dalies pasirūpino savo žmonių gerove, bet rankos vis dėlto labiau tiesiasi į tolius. Įvykdžiusi Marso misiją, ISRO užsiminė apie skrydį į Mėnulį. Viliamasi netolimoje ateityje nuleisti Mėnulyje erdvėlaivį ir kartu tyrinėti Saulę kitu palydovu. Šalis tikisi iki 2017 m. į Mėnulį nuskraidinti mėnuleigį.

Kita idėja – įdiegti palydovą Saulės ir Žemės Lagranžo taške. Lagranžo taškai yra padėtys tarp dviejų vienas aplink kitą besisukančių kūnų – Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės, kuriose trečias nedidelės masės objektas, pavyzdžiui, kosminis laivas, gali neribotą laiką išbūti nenaudodamas jokių papildomų jėgų savo padėčiai stabilizuoti.

Lagranžo taške abiejų kosminių kūnų gravitacinė trauka sudaro įcentrinę jėgą, reikalingą tarp jų esančiam objektui išlaikyti. Pernai Indija jau išbandė „Chandrayaan-1“ Mėnulyje, nuskraidino jį ir grąžino į Žemę, tačiau nuolat pabrėžė, kad su jokia šalimi nekonkuruoja, nes turi savo prioritetų.

Šalies mokslininkai tvirtina, kad Indijos antroji Mėnulio tyrimų misija „Chandrayaan-2“, kuri turi būti pradėta per artimiausius dvejus trejus metus, bus parengta tik iš vietinių išteklių. ISRO pirmininkas Kiranas Kumaras priminė, kad iš pradžių palydovas turėjo būti pagamintas Rusijoje, bet šalis tobulina savo technologiją. Taigi tai bus indų kūrinys.

„Chandrayaan-2“ iš pradžių buvo įsivaizduojama kaip bendra ISRO ir „Roscosmos“ misija, bet po to, kai Rusijos vadovaujama tarpplanetinė misija „Phobos-Grant“ prieš trejus metus patyrė nesėkmę, Rusijos agentūra peržiūrėjo savo galimybes dirbti kartu. Nauja į Mėnulį skrisiančio erdvėlaivio versija bus sunkesnė nei pradinė, bet tirs Mėnulį ir ieškos vandens tiek, kiek gebės pasiekti nuo nusileidimo vietos. Per pirmąją Indijos Mėnulio misiją „Chandrayaan-1“, pradėtą 2008 m., buvo paleistas zondas, kuris padėjo patvirtinti vandens egzistavimą Mėnulyje. Misija veikė iki 2009 m. rugpjūčio, kol ją nutraukė staigus gedimas.

Per „Chandrayaan-2“ misiją bus siekiama panaudoti ir išbandyti įvairias naujas technologijas ir atlikti naujų eksperimentų.

Indija galvoja išsyk keliomis kryptimis. Ji jau užsiminė ir apie skrydį į Venerą, kurioje temperatūra siekia apie 500 laipsnių Celsijaus. ISRO vadovas intriguodamas pareiškė, kad ekspertai turi sudėlioti šalies kosminės programos prioritetus, vis dėlto šiuo metu jau kuriami į Venerą galbūt skrisiančio erdvėlaivio prototipai. Atlikus pasirengimo etapą būtų kuriama bandomoji versija, tada – skrydžio verta versija.

Mianmaras keliautojus vilioja tūkstančiais auksu tviskančių pagodų ir budizmo tradicijomis grįsta kultūra. Tačiau čia apsilankyti reikėtų kuo greičiau, kol šalis dar netapo masinio turizmo nudrengta vieta.

Daiva Urbienė

„Mianmaras – labai įdomi šalis, į kurią dabar pats laikas važiuoti, nes turistų praktiškai dar nėra itin daug. Bet vietiniai gyventojai jau pajuto, kad turi kuo sudominti ir ką parodyti keliautojams, todėl jau prašinėja pinigų, kimba, lenda, nors dar ne taip įkyriai kaip kitose turistų pamėgtose šalyse. Todėl dar galima pasidžiaugti nuoširdžiu bendravimu ir autentišku, tikru gyvenimu“, – pasakojimą pradeda nardytoja ir keliautoja Viktorija Ščiukinaitė.

Ji kartu su bendraminčiais ji Mianmarą skrido panardyti nacionaliniame parke. Nardymui skyrė septynias dienas, o dar dešimt dienų keliavo po šalį ir grožėjosi įdomiausiais turistiniais objektais – garsiausiomis šventyklomis ir įdomiausiais miestais.

„Šalis milžiniška, atstumai didžiuliai, tad autobusais ir traukiniais nelabai privažinėsi, nes užimtų daug laiko, todėl rinkomės greičiausią transporto priemonę – lėktuvus. Iš viso turėjome vienuolika skrydžių. Atvirai kalbant, Mianmarui reikėtų skirti bent dvi geras savaites, kad pamatytum visas įdomybes. Mes per dešimt dienų bėgte bėgdami vos spėjome apžiūrėti pagrindinius objektus – Jangoną, Baganą, Inlės ežerą ir Mandalajų“, – pataria Viktorija.

Šiandien į Mianmarą yra nukrypę daugelio keliauti mėgstančių turistų žvilgsniai. Nenuostabu, nes dar prieš penkerius metus tokią galimybę retas teturėjo: prašalaičių čia niekas nelaukė, mat šalis buvo atribota nuo viso pasaulio. Todėl nuolat ko nors naujo ir autentiško ištroškę keliautojai jau nusitaikė į šią unikaliomis šventyklomis garsėjančią šalį ir kiekvienais metais turistų nepaliaujamai daugėja. Skurdžios šalies vadovai greitai susizgribo, kad pinigai iš turistų gali neblogai papildyti biudžetą, tad ėmėsi šiokių tokių žingsnių, kad pagerintų infrastruktūrą, garantuotų patogesnį keliavimą ir užtikrintų saugumą.

„Yra nustatytos griežtos taisyklės, kaip šalyje reikia elgtis turistams, visur tikrinami autobusai, ieškoma sprogmenų, važinėdama po didžiuosius miestus atkreipiau dėmesį į spygliuotas tvoras. Nepaisant to, mes jautėmės saugiai“, – pabrėžia Viktorija.

Istorijos audrų talžyta šalis

Mianmaras – šalis, gerokai varginta istorijos audrų: štai XIII amžiuje Pagano karalystę nusiaubė ir beveik sunaikino mongolų ordos, per šimtmečius kilo tai vienos dinastijos, tai kitos, šalis tai suklestėdavo, tai nuskursdavo. Galop atsibastė britai, kurie pasidairę nusprendė, kad čia galėtų būti dar viena šauni kolonija. XIX a. pr. kyla pirmas britų ir Mianmaro karas, vėliau maždaug kas 30 metų – dar du karai, per kuriuos Didžioji Britanija atsiplėšė po nemažą gabalą šalies. Galop 1886 m. Mianmaras pervadinamas į Birmą (juokaujama, kad britai niekaip nesugebėję išmokti tarti Mianmaro pavadinimo, todėl pasirinktas gerokai lengviau ištariamas). Pasak Viktorijos, iš kolonijinių laikų yra išlikę nemažai paveldo – daugybė pastatų ir kai kur vis dar galima pajusti tų laikų dvasią.

Tačiau tai dar ne viskas: per Antrąjį pasaulinį karą šalies teritoriją užkariavo japonai ir be didesnių skrupulų sugriovė istorinius neįkainojamus Mandalajaus karališkuosius rūmus. Pasibaigus karui šalis atgavo nepriklausomybę, tačiau 1962 m. suorganizavęs karinį perversmą valdžią užgrobė generolas Bo Ne Winas ir šalis beveik pusei šimtmečio buvo izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Vieną generolą keitė kitas, bet geležinė uždanga buvo nepajudinama.

Verta paminėti, kad Mianmaras sienas atvėrė ir turistus pradėjo įsileisti vos prieš keletą metų, mat aktyvistų pastangomis šiaip ne taip buvo pakeista konstitucija ir 2011 m. pagaliau įvyko demokratiniai rinkimai, po kurių buvo išformuota karinė chunta. Žinoma, iki demokratijos ir gero gyvenimo Mianmare dar toloka.

Pasak keliautojos, nepaisant skurdaus gyvenimo, žmonės čia labai malonūs ir ramūs, visi šypsosi. „Žmonės atrodo tikrai laimingi, nors gyvena vargingai. Matyt, budizmas daro įtaką gyvenimui ir požiūriui į jį. Čia, man atrodo, yra budizmo lopšys. Todėl tuo sunkiuoju ir baisiuoju laikotarpiu gal budizmas jiems ir padėjo išlikti“, – svarsto mūsų pašnekovė.

Įdomu prisiminti, kad Mianmaras buvo pirmoji Pietryčių Azijos šalis, išgirdusi Budos žodį ir mokymą. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien beveik 90 proc. šalies gyventojų yra budistai, o bene visuose kaimuose ar gyvenvietėse, ką jau kalbėti apie didžiuosius miestus, stūkso budistų šventyklos. „Įdomu, kad bene kiekviena šventykla saugo Budos plauką, dantį ar kitą relikviją, dėl kurios paprastai ir būna pastatyta pagoda“, – pastebėjo keliautoja.

Dar viena dėmesio verta įdomybė, kad daugelis budistų tiki natais, keistomis gamtinėmis būtybėmis – miškų ir kalnų dvasiomis, ir stato jiems įmantrius namus, atlieka įvairius ritualus. Tačiau štai nacionaliniame parke pagarbą gamtai ir gyvybei sunku pastebėti.

Išsprogdinti rifai ir žuvų dvėseliena

„Sumokėjome daugybę pinigų ir nusivylėme“, – pasakoti pradeda Viktorija.

Pasirodo, nors nacionalinis parkas privalėtų būti saugoma teritorija, Mianmare galioja dvejopos taisyklės. Štai turistai, panorę paplaukioti ir panardyti, privalo laikytis daugybės draudimų, apribojimų ir suvaržymų – užsisakyti laivą gerokai iš anksto, mat teritorijoje ribojamas laivų skaičius. Šiukštu negalima nieko liesti po vandeniu ar pasiimti iš jūros. „Toks naro kodeksas – nieko negalima imti ar net liesti po vandeniu. Neleidžiama net nerti su pirštinėmis. Ne vienas mūsų rankas susižeidė ar įsidilgino į kažką. Kadangi aš esu alergiška, tai leido nerti su pirštinėmis, tačiau prigrasino, kad jei mus kas nors tikrintų, tuoj pat nusimaučiau, nes mus plukdžiusiam laivui atimtų plaukiojimo licenciją“, – pasakoja nardytoja.

Atrodytų, taip kruopščiai saugomoje teritorijoje povandeninis pasaulis turėtų būti nuostabus ir žmogaus nepaliestas. Tačiau nieko panašaus. Pasirodo, čia vis dar žvejojama pačiu šlykščiausiu būdu – sprogdinant dinamitą. Toks „žvejybos“ būdas pirmiausia itin pavojingas narams, antra, į paviršių išplaukia tik apie 30 proc. žuvų, o visa kita dvėseliena lieka ant dugno.

„Daug kur nardžiau, bet kad taip būtų, šiais laikais neteko matyti. Išsprogdinti rifai, po vandeniu plaukiojančios vien žuvų gaišenos… Tikėjomės tikrai kažko daugiau. Juk kai teritorija yra saugoma, tai iš žvejojančių piratų net žuvų niekas neperka, kad neskatintų tokios nelegalios žvejybos, o čia dinamitu sprogdina. Apie tai ne kartą rašyta ir valdžios institucijoms, tačiau iš jų pusės – tyla“, – nusivylimo neslepia Viktorija.

Auksinė šventykla Jangone

Panardę nacionaliniame parke Viktorija ir jos bendrakeleiviai pažintį su Mianmaro istoriniais objektais pradėjo nuo Jangono (britų vadinto Rangūnu), buvusios senosios sostinės. Jangone yra daugybė neblogai išlikusių kolonijinio stiliaus pastatų. Kai po trečiojo britų ir mianmariečių karo sostinė atiteko britams, šie nesismulkindami čia ėmė tvarkytis kaip užsigeidę: pradėjo statyti viešbučius, administracijos pastatus, ligonines, mokyklas, įkūrė universitetą, pridygo britų aristokratų ir karininkų gyvenamųjų namų, buvo tiesiami keliai. Verta paminėti, kad Jangonas – bene vienintelis Pietryčių Azijos miestas, kai kuriose gatvėse neblogai išlaikęs savo kolonijinę dvasią.

Šis miestas žavus ne tik kolonijiniu stiliumi. Kur kas labiau stebina kontrastai: šalia neoklasikinio pastato – auksu žibanti stupa ir šalimais išstypęs stiklu blyksintis modernus pastatas. O kur dar parkai, kinų kvartalas, muziejai su buvusių karalių neįkainojamų turtų ekspozicijomis ir tipiškas Pietryčių Azijos miesto šurmulys, pertraukiamas senučių automobilių pypsėjimo ir gongo aidų iš šventyklų.

Tačiau visų keliautojų tikslas – viena gražiausių ir prabangiausių šalyje auksu žėrinti Švedagono šventykla, dar vadinama Auksine pagoda. „Pagoda fantastiško grožio: auksinė, su didžiuliu deimantu viršuje. Ji daro begalinį įspūdį. Joks paveiksliukas negali perteikti to, ką pamatai savo akimis“, – trumpai apibūdina reginį Viktorija.

Pasak legendų, Švedagono šventykla pastatyta toje vietoje, kur ant kalvos prieš daugiau nei porą tūkstantmečių vienuoliai paslėpė aštuonis ketvirtojo Budos princo Gautamos plaukus. Relikvija buvo apsaugota auksine plokšte, ant kurios pastatyta auksinė simetriška stupa, simbolizuojanti nušvitusį Budos protą. Aukso šventyklai valdovai negailėjo visais amžiais. Štai viena karalienė paaukojo 50 kg aukso, kitas valdovas – keturis kartus daugiau, nei svėrė pats. Auksu šventykla blizga ir šiandien.

„Visas šventyklos stogas išklijuotas auksu. Tačiau dėl klimato sąlygų auksas tamsėja ir kas kažkiek laiko jį tenka atnaujinti. Stogas restauruojamas iš žmonių, kurie atvažiuoja, aukų, mat galima nusipirkti auksinių plokštelių ir paaukoti. Plokštelės klijuojamos viena ant kitos. Beje, mums nelabai pasisekė, nes kai atvykome, stogas kaip tik buvo tvarkomas ir pusė jo buvo uždengta“, – sako keliautoja.

Šiandien kiekvienas lankytojas gali nusipirkti aukso lapelių ir priklijuoti prie stupos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pagoda padengta daugiau nei 13 tūkst. aukso lapelių, jos viršūnėje vėjas sukioja brangakmeniais inkrustuotą vėtrungę, o smaigalys padabintas auksiniu rutuliu, papuoštu daugiau nei 5 tūkst. deimantų ir kitų brangakmenių.

Be didžiosios auksinės stupos, čia gausu ir mažesnių. Tarkim, stebina paauksuotos Budos statulos, įvairiausiomis pozomis rymančios, sėdinčios ar prigulusios iš marmuro, plytų ar sidabro pastatytose stupose, kurių suskaičiuojama apie 70.

„Šventyklos pabirusios didžiuliame plote ir ten yra labai daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kiekvienoje budistų šventykloje galima rasti savaitės dienos, kurią gimei, globėją. Tiesa, jų savaitė dalijasi iš aštuonių, nes trečiadienis padalijamas pusiau. Savąjį globėją turi aplaistyti vandeniu, uždegti žvakelę, gal kažkokį lotoso žiedą ant kaklo užkabinti. Mano globėjas yra tigras, tai visur pyliau ant jo vandenį. Kai atlieki visus ritualus, turi suduoti į gongą ir taip pranešti dievui, kad paaukojai“, – pasakoja Viktorija.

Ne veltui sakoma, kad mianmariečiai gimtadienį švenčia kiekvieną savaitę. Jiems labai svarbu žinoti, kurią savaitės dieną gimė, nes tą dieną globoja kokia nors planeta ir gyvūnas, kurie atsakingi už žmogaus gyvenimą, likimą, sėkmę ar nesėkmes. Štai pirmadienį gimusius globoja tigras, antradienį gimusius prižiūri liūtas ir t.t. Žingsniuojant laikrodžio kryptimi aplink Švedagono šventyklos stupą galima išvysti visus aštuonis globėjus.

Baganas – tarsi iš kitos realybės

„Stupa dažnai buvo statomos kaip auka dievams, kad lydėtų sėkmė, šeima nesirgtų, kad troškimas koks nors išsipildytų“, – aiškina Viktorija.

Mianmare apstu ir pagodų, ir stupų, tačiau viena nuostabiausių ir įspūdingiausių vietų, savo nežemišku grožiu tiesiog užimančių kvapą, yra Baganas. „Kiek akys aprėpia, čia ištisi laukai šventyklų, ir kokių tik nėra: viena pagoda pati gražiausia, kita pati seniausia, kita pati aukščiausia, į kurią visi lipa, kad pasitiktų saulėlydį, ir fotografuoja. Yra mažesnių, yra didesnių. Protu nesuvokiamas grožis. O kai visos šventyklos apšviečiamos besileidžiančios saulės spindulių – prieš akis atsiveria nenusakomai įspūdingas reginys“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi keliautoja.

Bagano slėnis garsėja vienu unikaliausių ir pasakiškiausių peizažų Žemėje. Slėnyje, tarsi perkeltame iš fantastiškiausios planetos ar net neribota fantazija apdovanoto režisieriaus filmo, kiek akis aprėpia kyšo šimtai tamsiai raudonų pagodų smailių. Vis dėlto iki mūsų laikų išliko tik maža dalelė – vos iki 3 tūkst. šventyklų, o prieš tūkstantmetį čia jų būta kur kas daugiau, kaip spėjama, – nuo 10 tūkst. iki 40 tūkst. Spėjama, kad statiniai iškilo X–XIII a., daugiausiai jų pastatyta XI a. Verta paminėti, kad Bagano šventyklos ir pagodos sudaro didžiausią pasaulyje budizmo architektūros ansamblį.

Vienos pagodos akį traukia smailėmis, kitos, labiau apirusios, stebina keistomis kūgio formomis, dar kitos baltai tvyksčioja saulės spinduliuose, o ketvirtos, vos vos įžiūrimos tolumoje, tarsi plevena vakaro šešėliuose. Iš tų didingų laikų, kai pagodos kilo viena po kitos, yra išlikęs posakis, kad čia neįmanoma paeiti neatsitrenkus į ką nors šventa. Beje, visi gidai rekomenduoja virš slėnio praskristi karšto oro balionu – įspūdis išliks visam gyvenimui.

Viktorija su bendrakeleiviais Bagane ne tik architektūros paminklais grožėjosi – jiems teko dalyvauti ir vietos gyventojų vestuvėse. „Visos vestuvės vyksta iki 12 valandos dienos. Šventėje dalyvauja visas kaimas, leidžiama ateiti turistams, galima ir fotografuoti ar filmuoti. Svečiai jauniesiems atneša dovanų, mes padovanojome pinigų. Jaunieji būna pasidabinę įspūdingais drabužiais, svečius pavaišina, tačiau visa kita būna labai paprasta. Tai stebėti buvo labai įdomu“, – pasakoja Viktorija ir priduria, kad Mianmare apskritai labai įdomu bendrauti su vietiniais: kiekviename regione papročiai, tradicijos, net žmonių bruožai kitokie.

Gyvenimas ant vandens

Pasak Viktorijos, yra bendruomenių, kurių gyvenimo būdas unikalus. Pavyzdžiui, žvejų kaimeliuose, pastatytuose ant pastolių Inlės ežere Šano valstijoje, gyvena intų tautybės žmonės. „Šiame ežere visi gyvena ant vandens. Čia ir namai, ir mokyklos, ir net mūsų viešbutis buvo pastatytas ant pastolių virš ežero, o gatves atstoja vanduo. Visas gyvenimas verda ant vandens, net sodai ir daržai pasodinti plaukiojančiose salose“, – pasakoja Viktorija.

Pasirodo, plaukiojantys sodai ir daržai – vienas iš čia gyvenančių žmonių išmonės stebuklų. Iš aštrių vandens augalų padaromas karkasas, į kurį supilamas dumblas, mat ežeras yra pelkėjantis. Iš dumblo formuojamas gruntas, kuriame auginami pomidorai, bulvės, agurkai ir kitos daržovės, net įvairiausios gėlės ar kai kurie vaisiai. „Aišku, daržovės turi dumblo kvapo ir skonio“, – šypteli pašnekovė.

Beje, nors vietiniai ežere ir maudosi, turistams tai daryti griežtai uždrausta, mat ežeras nėra švarus, be to, jame gyvena parazitas, kuris gali besimaudantiems palįsti po oda.

Labai įdomus žvejybos būdas: žvejai irkluoja koja, lėtai ištempia tinklą ir rankomis daužydami vandenį suveja žuvis į  tinklą, o vaikai žvejoja bučiu: įveja į jį žuvį ir šakute pasmeigia. „Labai įdomus, niekur nematytas archajiškas gyvenimas“, – stebisi Viktorija.

Istorinis Mandalajus

Išbandžiusi nakvynę ant vandens kompanija patraukė į Mandalajų, dar vieną miestą, garsėjantį istoriniais pastatais. Pagrindinis objektas, priverčiantis aikčioti keliautojus, – senoviniai mediniai vienuolynai. O ypač vienas gražiausių Mianmaro pastatų – įmantriais drožiniais išdabintas XIX a. Švenando (~Shwenandaw~) vienuolynas. Jo mediniuose ornamentuose įamžinti pasakojimai apie Budos gyvenimą. Dėmesio verta ir Mahamuni pagoda, kurios didžiulę sėdinčio Budos statulą maldininkai puošia vis nauju aukso sluoksniu.

Įdomu, kad tokių auksu apklijuotų statulų yra bene visose šventyklose, tačiau aukso lapelius galima klijuoti tik vyrams – moterys neprileidžiamos. Jos gali tik melstis aplink. Viktorija, nežinodama šio draudimo, užsilipo ant pakylos nusifotografuoti. Staiga visi šoko varyti keliautojos šalin.

Dar viena įdomi auka – žvirbliai. Nusiperki žvirbliuką narvelyje, pakuždi jam savo norą ir paleidi, o jis dievams nuskraidina… „Manėm, padarysime gerą darbą – nusipirkom gal penkiolika ir paleidom. Žiūrim – grįžo atgal pas žmones“, – juokiasi prisiminusi keliautoja.

Dėmesio verti Mandalajaus rūmai, apjuosti dantyta tvora, bei daugybė kitų architektūrinių paminklų. Verta įkopti ir į 240 m pagodomis apstatytą Mandalajaus kalvą, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į bendravardį miestą bei jo apylinkes.

Jei yra galimybė ir laiko, galima pasiplaukioti laiveliu šalimais tekančia upe ir kitu rakursu pasižvalgyti po apylinkes. Labiausiai akį patraukia akinamo baltumo XVIII a. Minguno pagoda. Pagal statytojų sumanymą šventykla turėjusi atrodyti kaip Budos dantis ir savo dydžiu užgožti kitas šventyklas, tačiau, kad ir kokių galingų būta užmojų, pastatas liko nebaigtas. Beje, Minguno miestelyje yra pats didžiausias pasaulyje skambantis varpas, sveriantis daugiau nei 87 tonas ir esantis penkių metrų aukščio.

Pasak Viktorijos, Mandalajus yra ir budistinių mokyklų centras. Pasirodo, visi berniukai ir mergaitės turi bent tris savaites vienuoliauti. Beje, vienuoliai čia labai gerbiami, ir vaikai savo pareigą labai noriai atlieka. O skurstančioms šeimoms tai išsigelbėjimas, nes ne viena jų negali išmaitinti savo vaikų.

Vienuolynai yra ir švietimo centrai, čia vaikai ir suaugusieji gali pramokti rašto, o visai neblogai išmokę gali pasilikti vienuolyne, tapti vienuoliais ir net daryti karjerą, tarkim, tapti vienuolyno prižiūrėtojais. Įdomu, kad vienuoliai prasimaitina tik iš aukų. Visą dieną vaikšto su dubenėliu ir visi, kas gali, net skurdžiausiai gyvenantys žmonės, aukoja bent po saujelę ryžių.

O ką dar verta visiems išbandyti Mianmare? Pasak Viktorijos, jie pačiose įvairiausiose vietose stebėdavo saulėlydį – užsilipę ant stupų, prie jūros ar kitur. „Visur, kur buvome, palydėdavom saulę. Reginys įspūdingas ir spalvomis, ir didingumu“, – pasakojimą baigia Viktorija.

Faktai apie Mianmarą

Mianmaro Sąjungos Respublika – didžiausia šalis žemyninėje Pietryčių Azijoje.

Sostinė – Neipidas.

Plotas – apie 677 tūkst. kv. km.

Gyventojų – daugiau nei 60 mln. Suskaičiuojamos apie 135 etninės grupės.

90 proc. šalies gyventojų yra budistai.

Bene labiausiai Mianmaro poslinkiui į demokratiją yra nusipelniusi opozicijos politikė ir Nacionalinės demokratijos lygos generalinė sekretorė Aung San Suu Kyi. Politikė už savo veiklą yra pelniusi Sacharovo bei Nobelio taikos premijas, jai įteikti ir įvairių šalių apdovanojimai.

Dar visai neseniai galimybės laisvai keliauti po Miamarą (iki 1989 m. šalis vadinosi Birma) nebuvo, mat šalį nuo 1948 m. varžė socialistinis militaristinis režimas.

Valdžią užgrobęs generolas Bo Ne Vinas bei jo įpėdiniai nepageidavo jokių kontaktų nei su Amerika, nei su Europa, nei su aplinkinėmis šalimis. Vis dėlto opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi bei kitų aktyvistų pastangomis buvo pakeista konstitucija, 2011 m. įvyko demokratiniai rinkimai, o karinė chunta buvo išformuota.

Įdomu, kad dabartinis šalies pavadinimas turi kelias kilmės versijas: vieni mokslininkai tvirtina, kad jis kilęs iš sanskrito žodžio ~Brahmadeš~, kuris reiškia  „Brahmos žemė“, kiti – iš vietinio vietovardžio ~Myanma~.

AFP

Daugiau nei mėnesį trunkantis balsavimas, beveik milijonas balsavimo apylinkių ir šimtai milijonų rinkėjų – taip didžiausia pasaulyje demokratija vadinama Indija renka savo parlamentą.

Nacionaliniai rinkimai kiekvienoje šalyje yra ne tik demokratijos ar jos politinės sistemos, bet ir visos jos administracijos bei taisyklių išbandymas. Rinkimų sistemų pobūdis taip pat lemia ir skirtingus rezultatus, o teisingiausio valstybės valdymo paieškos tęsiasi dar nuo antikos laikų.
“Demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas”, – 1947 m. ištarė legendinis britų premjeras Winstonas Churchillis. Kitaip tariant, istorija rodo, kad demokratija, nors ir turėdama trūkumų, tebėra tvariausia bei labiausiai piliečių interesams atstovaujanti valdymo forma.
Buvusi britų kolonija Indija, nepaisant gyventojų skaičiaus, skirtingų etnosų ir egzotiškų tradicijų, lieka ištikima šiam principui.

Didžiausi rinkimai pasaulyje
Šiuo metu vykstantys rinkimai pretenduoja tapti brangiausiais rinkimais demokratinės Indijos istorijoje bei antrais pagal kainą viso pasaulio rinkimų istorijoje. “International Business Times” teigimu, šie nacionaliniai rinkimai Indijos vyriausybei kainuos 5 mlrd. JAV dolerių (apie 12,5 mlrd. Lt) ir tik 2012 m. JAV prezidento rinkimai kainavo daugiau – net 7 mlrd. dolerių (17,5 mlrd. Lt).
Didžiausiuose pasaulio rinkimuose dalyvauja maždaug 814 mln. piliečių, o palyginti su 2009 m. rinkimais, balso teise pirmą kartą pasinaudos net 100 mln. jaunų rinkėjų. Per rinkimus, prasidėjusius balandžio 7 d. ir truksiančius iki gegužės 12-osios, bus atidaryta net 930 tūkst. balsavimo apylinkių. Tačiau, nepaisant šių milžiniškų skaičių, rezultatai bus paskelbti jau po kelių dienų.
Tai leidžia visoje šalyje išplėtota elektroninių balsavimo mašinų sistema, prižiūrima Indijos rinkimų komisijos. Indijos konstitucijoje įvardijamos net 22 skirtingos kalbos, laikomos pagrindinėmis šalies kalbomis. Jų pasiskirstymas po regionus lemia tai, kokiomis kalbomis informacija pateikiama elektroninėse balsavimo mašinose – dominuojančiomis konkrečioje rinkimų apygardoje. BBC teigimu, siekiant suteikti teisę balsuoti ir neraštingiems piliečiams, rinkimuose besivaržančios partijos ir kandidatai yra pažymėti ir jų skiriamaisiais ženklais, o nepriklausomi kandidatai gali išsirinkti skiriamąjį ženklą iš pateikiamo sąrašo.
Rinkėjai turi pasirinkti norimą kandidatą, tačiau šiuose rinkimuose jiems paliekama teisė ir nesirinkti nė vieno. Akliesiems taip pat suteikiama galimybė balsuoti priskiriant kandidatams numerius, užrašytus Brailio raštu. Rinkimų apylinkei užsidarius balsavimo mašina būna ne tik išjungiama, bet ir užplombuojama tradiciniu būdu – karštu vašku bei saugos juostele.
Vykstant nacionaliniams rinkimams konkuruojama 543 apygardose dėl tiek pat vietų žemuosiuose Indijos parlamento rūmuose – “Lok Sabha”, kas hindi kalba reiškia “Žmonių namai”. Dar dvi vietos, į kurias paskiria prezidentas, priklauso britų bendruomenei Indijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dešimtmetį sparčiai augusi Indijos ekonomika netikėtai ėmė buksuoti ir tapo ne tokia patraukli tiek užsienio investuotojams, tiek reitingų agentūroms.

Europiečiams vis rečiau įsigyjamų importinių prekių etiketėje tenka išvysti užrašą “Made in India”, nes Indijos prekių ir paslaugų eksportas į Europą per pastaruosius metus smarkiai sumažėjo, nors nuo 2003 iki 2010 m. prekybos apimtys tarp Europos ir Indijos buvo išaugusios kone dvigubai.
2011-ieji Indijai buvo vieni sudėtingiausių per pastaruosius keletą dešimtmečių, ir ne vien dėl prekybinių santykių su saiko jausmą pirkinių atžvilgiu pamažu atrandančia Europa.
Indija visuomet buvo didelių skaičių šalis. Čia gyvena daugiau nei milijardas gyventojų, egzistuoja milijonas skirtingų etninių grupių ir kalbama daugiau nei tūkstančiu skirtingų kalbų bei tarmių. Nuo 2000-ųjų Indija buvo dar ir fantastiško ekonomikos augimo pavyzdys: iki dešimtojo dešimtmečio vidurio šalis tapo viena sparčiausiai augančių ir besivystančių valstybių visame pasaulyje, kuriai netgi žadėta, kad būtent ji taps visos Azijos ekonomikos varikliu, ir net Baltuosiuose rūmuose Indija imta vadinti pasaulio supergalybe.
Didėjanti gerovė lėmė ir pačių gyventojų gerovės didėjimą ir netgi fizinį augimą. Nacionalinis Indijos medicinos žurnalas skelbia, kad dabar aštuoniolikmečiai vaikinai yra 4,5 cm aukštesni nei 1992-aisiais. Akivaizdu, kad tai lėmė geresnė mityba ir mažesnis sergamumas, kuriam savo ruožtu įtakos turi ir sparčiai progresuojantis Indijos medicinos mokslas.

Krizė – per vienus metus

Vis dėlto pernai šis įsisukęs augimo ir gerovės mechanizmas ėmė sparčiai lėtėti. Kaip teigia “The Economist” analitikai, nėra abejonių, kad Indijos ekonomika ir toliau augs, tačiau jau nepalyginti mažesniu tempu, nei buvo įprasta pastaruosius dešimt metų, kai šalies ūkis plėtėsi mažiausiai po 10 proc. per metus.
Jau pirmąjį 2011 m. ketvirtį šalies ekonomikos augimas sulėtėjo iki 6,1 proc., o antrąjį nebesiekė ir 6 proc. Ir nors Indijos politikai žada, kad šalies pramonė ir prekyba vėl ims kilti, tačiau jau niekas nebežada, jog ši plėtra bus didesnė nei 6 proc. per metus. Bet net ir tokia plėtra – nieko gero. Ekonomistų skaičiavimu, 6 proc. metinis augimas tik vos ne vos gali užtikrinti šalies finansinį stabilumą, tad jis turėtų būti bent dar keliais procentais didesnis, kad būtų galima vėl prabilti apie galimą Indijos suklestėjimą.
Kad Indijai ėmė išties nekaip sektis, iliustruoja trys neseni valdžios blaškymosi ir desperacijos pavyzdžiai. Pirmiausia Indijos vyriausybė metų pradžioje užsienio kompanijoms atvėrė savo neefektyviai veikiančią mažmeninės prekybos rinką. Kovo pradžioje toks sumanymas buvo atšauktas. Kovo viduryje vien tam, kad apgintų vietos pramonę, valdžia uždraudė medvilnės eksportą, tuo labai nuliūdindama Indijos ūkininkus ir verslo partnerius. Praėjus vos kelioms dienoms ta pati valdžia atsiribojo nuo šio sprendimo. Vėliau vyriausybė, lyg to būtų maža, nusprendė pakeisti dar ir mokesčių sistemą, kad būtų galima atgaline tvarka apmokestinti Indijoje verslą pradėjusias užsienio kompanijas.
Visi šie keisti žingsniai – vis prastėjančios ekonominės padėties padariniai, tačiau jie tik dar labiau mažina investuotojų entuziazmą, juolab kad pastaruoju metu netgi prabilta apie bankų sektoriaus nelikvidumo grėsmę. To pasekmė – didėjantis Indijos skolinimasis, o pastaraisiais metais valstybės skola jau priartėjo prie 10 proc. BVP. Tokios skolos neturi nė viena sparčiai besivystanti Azijos valstybė.
Dėl visų šių Indiją pastaruoju metu kamuojančių negandų verslininkai, ypač užsienio, linkę kaltinti šalies valdžią – vis dar nelanksčią, korumpuotą ir nepriimančią naujovių. Šalis pastaruoju metu prarado visus įmanomus pranašumus – dėl itin sparčiai didėjančios infliacijos didžiųjų ir labiausiai išsivysčiusių šalies miestų nebepavadinsi pigios darbo jėgos rojumi. Periferijoje, kur milijonai indų vis dar gyvena iš kelių JAV dolerių per mėnesį, verslui irgi nėra ko veikti: neretai čia ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet nėra netgi elektros.
Be to, ne taip seniai Indiją liaupsinusios telekomunikacijų kompanijos, kurioms šalies vyriausybė buvo suteikusi beveik neliečiamųjų statusą ir netaikė jokių didesnių biurokratinių apribojimų, jau irgi pajunta lipnius vyriausybės pirštus.
Visų šių netikėtai pastaraisiais metais Indiją ištikusių nesėkmių rezultatas – investuotojų atsitraukimas, verslo partnerių JAV bei Europoje atsargumas ir atidus reitingų agentūrų žvilgsnis į šios dar prieš kelerius metus stebuklingai augusios šalies perspektyvas.

Recesija Pietų Europoje vis gilėja, ypač Ispanijoje ir Italijoje, be to, ji persimetė į Kiprą. Prognozuojama, kad ekonominė veikla 2012 m. šiose trijose šalyse sumažės atitinkamai 2, 1,8 ir 1,3 proc.

Pastebėti ir pirmieji ženklai, jog lėtėja Indijos ekonomikos augimas, Argentinoje prastėja verslo klimatas, o tai kelia susirūpinimą dėl besivystančių rinkų. Vis dėlto gyvybinga Indonezijos vidaus rinka sugebės atlaikyti išorėje vykstančius sukrėtimus.
Dėl įmonių veiklą vis labiau apsunkinančių makroekonominių sąlygų verslo rizikos valdymo bendrovė „Coface“ š.m. liepos mėnesį rizikos vertinimus sumažino 6 šalims, įskaitant Ispaniją, Italiją, Kiprą ir Indiją, o 4 šalims nustatė geresnius vertinimus. Dėl prastėjančios ekonominės padėties Pietų Europoje bendrovė suteikė neigiamą perspektyvą Ispanijos ir Italijos A4 vertinimams. Kipro vertinimą dėl jo susirūpinimą sukėlusios situacijos sumažino nuo B iki C.
„Ispanijoje pirmąjį 2012 m. ketvirtį recesija buvo kur kas gilesnė – staigiai smuko pramonės ir paslaugų sektoriai, o gyvenamųjų būstų kainos nuo aukščiausio lygio 2007 m. gruodį yra nukritusios 30 proc. Nedarbo lygis tebekyla, o 2012 m. kovą peržengė 24 proc. Ispanijoje daugėja vėlavimų atsiskaityti ir įmonių bankrotų. Tai pasakytina ne tik apie statybos sektorių, bet ir apie žemės ūkio produktų, elektros prietaisų, cheminių medžiagų, nespecializuotos prekybos sektorius. Dėl lėto ekonomikos augimo neįmanoma sumažinti valstybės skolos, o antrinė skolos rinka išlieka labai įtempta“, – teigia „Coface Lietuva“ Pardavimų ir rinkodaros departamento direktorius Mantvydas Štareika.
Italijos BVP pirmąjį 2012 m. ketvirtį smuko 0,8 proc. – tai trečiasis iš eilės ketvirtis, pasižymintis neigiamais rezultatais. Pramoninės veiklos susitraukimas buvo spartesnis, ypač nukentėjo statybų sektorius, kuriame gamybos apimtis sumažėjo 15,1 proc. lyginant su praėjusiais metais. Nedarbas Italijoje balandį pasiekė rekordinį lygį – 10,2 proc. Reformos gali dar labiau padidinti visuomenės nusivylimą – esant tokioms aplinkybėms, valstybės skolos apimtis atrodo kaip grėsmė, o ekonominio perspektyvumo lygis išlieka smarkiai priklausomas nuo svyruojančių rinkos lūkesčių. „Coface“ pastebi, kad ženkliai pablogėjo Italijos įmonių atsiskaitymai, ypač metalurgijos, žemės ūkio produktų, statybos ir tekstilės sektoriuose.
Kipras tapo penktąja euro zonos šalimi, paprašiusia finansinės pagalbos iš Europos Sąjungos. Neapsaugotas nuo Graikijos rizikos, bankų sektorius didina sisteminę riziką: jų balansas septynis kartus viršija Kipro BVP. Privačios skolos lygis (2011 m. buvo 311 proc. BVP) yra aukščiausias Europoje, o įmonių skola sudaro 186 proc. BVP. Statybos sektorius ir toliau kenčia nuo sprogusio nekilnojamojo turto burbulo, o naftos chemijos produktų pramonei pakenkė elektros tiekimo sutrikimai.
„Coface“ suteikė neigiamą perspektyvą Indijos bendram šalies vertinimui (A3) ir verslo klimato vertinimui (A4). Indijos ekonomikos augimą stabdo silpnėjanti užsienio paklausa ir griežtesnė pinigų politika, vykdyta nuo 2010 m. kovo iki 2011 m. spalio. „Coface“ analitikai tikisi, kad šiemet BVP augs 6,5 proc. Pastarąjį ketvirtį augimas buvo silpniausias per devynerius metus, nes smarkiai susitraukė gamybos apimtis. Rupija, 2012 m. birželį nukritusi 23 proc., ir toliau patiria spaudimą dėl didelės vyriausybės skolos rizikos ir mažėjančių tiesioginių užsienio investicijų. Vykdyti ekonomikos skatinimo planą, nepaisant jos augimo sulėtėjimo, galimybių nepalieka besitęsiantys valiutos sukrėtimai, infliacijos baimė ir valstybės skolos lygis. Be to, po 2012 m. kovo rinkimų susilpnėjusios Kongreso partijos pozicijos lėmė lėtesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą. Augimui neigiamą įtaką daro toks verslo klimatas, kai korupcijos lygis nemažėja, infrastruktūros vis dar nėra efektyvios, o smunkanti reguliavimo kokybė kelia nerimą užsienio investuotojams.
„Coface“ sumažino Argentinos verslo klimato vertinimą nuo B iki C dėl įvesto reguliavimo, suvaržančio valiutos keitimą, kuris sukels sunkumų gauti valiutos tiek importuojančioms, tiek eksportuojančioms įmonėms. Besikeičiantis reguliavimas ir didėjantis vyriausybės įsikišimas mažina namų ūkių ir verslo pasitikėjimą bei apsunkina ekonomikos augimą.
Indonezijos atveju „Coface“ suteikė teigiamą perspektyvą šalies (B) ir verslo klimato (C) rizikos vertinimams. Teigiami demografiniai veiksniai skatina vidaus rinką, o žaliavų eksportas į Kiniją leidžia išlaikyti esamą augimo pagreitį. Toliau mažėjanti vyriausybės skolos rizika, įvykdytos bankininkystės sektoriaus restruktūrizavimo reformos ir tebevykstanti kova su korupcija padidino šalies ekonominę jėgą ir gebėjimą išlikti prastėjančio globalaus ekonominio klimato sąlygomis.

Tarp Vakarų Europos gyventojų itin populiaru savaitei ar mėnesiui nuo didmiesčio šurmulio pabėgti į vienuolyną. Lietuvoje taip pat daugėja žmonių, kurie vietoj egzotinės kelionės ar poilsio prie jūros renkasi meditacijas, maldas, kitas dvasines praktikas vienuolyne ar Indijos ašrame. Čia jie mokosi atsipalaiduoti ir ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.

Šiaulietė Kristina Gulbinienė šią žiemą iš Indijoje įsikūrusio Sai Babos ašramo (vienuolyno, labiau primenančio stovyklą, skirtą ieškantiems dvasinių tiesų) grįžo jau vienuoliktą kartą. 67-erių metų moteris į Indijos ašramus pradėjo važinėti nuo 1995 m. ir ten praleidžia nuo trijų savaičių iki kelių mėnesių. „Nevykstu į poilsines ar pažintines keliones, tačiau renkuosi tokias vietas, kuriose galėčiau susitelkti į save, mokyčiausi valdyti reakcijas, nuraminti emocijas“, – sako K.Gulbinienė.
Po kiekvienos tokios kelionės, pabuvusi ramioje aplinkoje, bent trumpam atitrūkusi nuo kasdienybės ir triukšmo, ponia Kristina grįžta vis kažką naujo sužinojusi apie save. Teigia, kad kiekvieną kartą sustiprėja teisingumo jausmas, pavyzdžiui, priimdama sprendimus ji mokosi elgtis nesavanaudiškai.
Šiaulietė iš kelionių grįžta sustiprėjusi ne tik dvasiškai. Mat apsistojusi ašrame daug laiko skiria ir vietinių apylinkių lankymui, mėgaujasi ajurvedinėmis sveikatinimo procedūromis, plaukioja atviruose baseinuose. „Ašrame, į kurį aš keliauju, vyksta meditacijos, paskaitos apie dvasingumą, giedamos dvasinės giesmės, tačiau atsiskirti nuo pasaulio nereikalaujama. Atvirkščiai, skatinama gyventi visavertį gyvenimą. Tad ten viešint galima ne tik pajusti meilės, ramybės bangą, bet ir susipažinti su Indijos gyvenimu, kultūra, aplankyti vietines įžymybes“, – pasakoja K.Gulbinienė.
Vis dėlto didžiausią įspūdį moteriai kaskart daro suvokimas, kad keičiasi jos charakteris, stiprėja vienovė su Dievu. Ponia Kristina jau ne vieną dešimtmetį medituoja, stengiasi įminti harmoningo gyvenimo su savimi ir aplinkiniais paslaptis, o štai jos vyrą tokie dalykai mažai domina, tačiau gyvenimas Sai Babos ašrame ir jį sužavėjo. „Ten atvykus atrodo, kad atsidūrei visai kitame pasaulyje. Įspūdis, lyg būtum ne Žemėje. Iš viso pasaulio susirinkę žmonės šypsosi, visi laimingi. Nepamatysi susirūpinusio ar liūdno veido. Daugelis pabuvę Sai Babos ašrame kardinaliai keičia savo gyvenimą. Mano gyvenimas taip pat tapo harmoningesnis“, – atskleidžia Alfonsas Gulbinas.

Galima išmokti medituoti, groti, gaminti maistą

Kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage“ verslo plėtros vadovė Ingrida Navickaitė, savaitę praleidusi viename iš Rišikešo, Indijos jogų sostine vadinamo miesto, ašramų, mano, kad šią šalį daugelis lietuvių be reikalo idealizuoja. „Esama labai daug įsitvirtinusių stereotipų, kad vos palietęs Indijos ar, pavyzdžiui, Šri Lankos žemę tapsi kitoks, pajusi dieviškumą ir pan. Norint, kad pasikeistų gyvenimas, nebūtina taip toli važiuoti. Juk pokyčiai vyksta žmogaus viduje, ir nesvarbu, ar tuo metu būsi Druskininkuose, ar kokiame Indijos ašrame“, – tvirtina I.Navickaitė.
Nors ji neidealizuoja laiko, praleisto ašrame, tačiau norėtų ten dar kartą sugrįžti. „Pagrindinis tokių vienuolynų-stovyklų tikslas, kad žmonės išmoktų atsipalaiduoti ir jaustųsi gerai. Dienotvarkė disciplinuota, tačiau užsiėmimus kiekvienas renkasi pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, galima medituoti, lankyti filosofijos paskaitas, mokytis jogos pratimų, groti įvairiais muzikos instrumentais, gaminti maistą ir net mokytis kalbos“, – dėsto I.Navickaitė.
Jos žodžiais, daugelis į ašramą atvykusių žmonių pirmas kelias dienas visai nekalba, kad galėtų labiau susikaupti, įsigilinti į save. Jie vaikšto su specialiomis kortelėmis, tad kiti jiems netrukdo.
Vilnietei įdomiausia buvo susipažinti su ašramų sistema, iš arti pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, ir patobulinti jogos pratimų techniką, taip pat palyginti, kaip jogos mokoma Lietuvoje ir kaip šalyje, kurioje ji gimė.
„Lankantis sporto klube dažniausiai išmokstama tik fizinių pratimų, o į filosofiją nesigilinama, tačiau profesionalūs mokytojai ir mūsų šalyje, ir Indijoje vadovaujasi tais pačiais principais“, – neabejoja I.Navickaitė.
Ji sako, kad savaitę pagyvenusi ašrame puikiai praleido laiką ir pailsėjo. O didžiausią nuostabą jai kėlė tai, kad iš viso pasaulio susirinkę žmonės šiltai bendrauja vieni su kitais, nejusti pykčio, sklinda tolerancija kitaip mąstančiam ar atrodančiam. „Iš kiekvieno sutikto žmogaus ten gali išmokti ko nors naujo“, – įspūdžiais dalijasi moteris.

Teigiama energija ar nušvitimas – tušti žodžiai

36-erių vilnietė Milda Petrauskytė taip pat mano, kad žmogui, kuris iki tol neužsiiminėjo dvasine praktika, neverta tikėtis, jog atvykus į vienuolyną įvyks nušvitimas. „Gyvenimas vienuolyne – tai ne aplinkos pakeitimas ar pabėgimas nuo problemų, o rimtas darbas su savimi, reikalaujantis daug pastangų“, – tvirtina M.Petrauskytė.
Šiemet ji jau penktą kartą keliaus į Prancūzijoje įsikūrusį vienuolyną, kuriame vyksta trijų savaičių mokymai pagal senąsias tibetiečių tradicijas. Moteris ten šešias dienas per savaitę laikosi gana griežto dienos ritmo. Mat nuo šeštos valandos ryto prasideda meditacijos, vyksta vandens bei maisto aukojimo ritualai, mokymai ir privatūs pokalbiai su mokytoju. Nors niekas netikrina, ar visur dalyvauji, tačiau čia atvažiuoja sąmoningi žmonės, žinantys, ko atvyko, tad visą dėmesį skiria užsiėmimams. Tiesa, laisvą dieną daugelis atvykusiųjų keliauja po apylinkes, kuriose yra daug puikiai išsilaikiusių pilių.
Beje, vienuolyno teritorijoje draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti, triukšmauti, turi būti rodoma pagarba mokytojui.
„Žmonės čia atvažiuoja pagilinti tam tikrų dvasinių praktikų, kad pasiektų asmeninių religinių tikslų. Taip pat pabendrauti su bendraminčiais, – pasakoja M.Petrauskytė. – Įsivaizdavimas, kad pagyvenęs vienuolyne įsikrausi energijos – tik tušti žodžiai. Vakariečių manymas, kad mokytojas yra apgaubtas ypatingos auros ar energijos, kurios galima įsikrauti, tibetiečiams atrodo juokingai. Jie apie tokius dalykus net nekalba. Vienuolyne išgyvenamas vidinis patyrimas, kurį žodžiais sunku nusakyti.“
Vis dėlto moteris tvirtina po mokymų kitaip pradedanti žvelgti į pasaulį. Pavyzdžiui, iki tol buvusios sudėtingos problemos ima atrodyti lengvai išsprendžiamos, viskas klostosi kur kas nuosekliau. Taip pat keičiasi pasaulėžiūra, daugelio dalykų supratimas. „Linksmybės, pramogos, prabanga tampa tuščiais ir beprasmiais dalykais. Štai prieš mokymus ėjau Paryžiuje Senos pakrante ir besilinksminantys žmonės atrodė žavūs, o po trijų savaičių, praleistų vienuolyne, į tą patį vaizdą žvelgiau kaip į cirką“, – kaip keičiasi požiūris į aplinką, atskleidžia M.Petrauskytė.
Tačiau ji pabrėžia, kad žmonės, kurie važiuoja į vienuolynus tik pabėgti nuo kasdienybės ir grįžę į įprastą gyvenimą neužsiima dvasinėmis praktikomis, tokius potyrius labai greitai pamiršta. „Galima kasmet važiuoti vis į kitą vienuolyną, tačiau jeigu žmogus viduje nepriims sprendimų, jis nesikeis ir nieko naujo neatras“, – neabejoja moteris.

Gyvenimas vienuolyne – ne kurortas

Beje, klaidingas ir įsivaizdavimas, kad vienuolyne galima pagyventi lyg kurorte. „Į mokymus atvažiavę žmonės gyvena sename pastate, naudojasi bendrais dušais, viename kambaryje dažniausiai miega šešiese ar aštuoniese, nors mokėti už tai reikia nemažai. Mokymai, kelionė, maitinimas atsieina mažiausiai tūkstantį eurų“, – kiek kainuoja dvasinės paieškos, skaičiuoja M.Petrauskytė.
Tiesa, visame pasaulyje populiarėjant dvasiniam turizmui, nemažai vienuolynų prisitaiko prie keliautojų poreikių. Štai Indijos ašramai, pasak I.Navickaitės, siūlo apsistoti itin prabangiuose apartamentuose, kuriuose už nakvynę gali tekti pakloti net po kelis šimtus eurų, tačiau paprastesni kambariai nėra brangūs. K.Gulbinienė už mėnesį dviviečiame kambaryje Sai Babos ašrame mokėjo apie 250 Lt. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė atsieina apie 5 Lt. O patiekalus galima rinktis ne tik indiškos, bet ir europietiškos virtuvės.
I.Navickaitė priduria, kad tikras jogos mokytojas Indijoje už užsiėmimus niekuomet neima konkrečios pinigų sumos. Kiekvienas aukų dėžutėje palieka tiek, kiek gali. Žinoma, dar reikia pridėti bilieto į Indiją kainą (mažiausiai apie 2 tūkst. Lt). Tad harmonijos su savimi ir atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos kainuoja nepigiai. Tačiau daugelis po tokių kelionių pamato mažų kasdienių darbų prasmę, išmoksta girdėti šalia esančius žmones. Be to, atranda maldos svarbą, suvokia, kad reikia gyventi ne praeitimi ar ateitimi, o visus jausmus išgyventi dabar.

„Indijos sunku neidealizuoti arba nedemonizuoti. Vieni ją įsimyli, kiti atmeta. Pabandžiau ją tiesiog suprasti“, – teigia knygos „Visos mano Indijos“ autorė D.Mickevičienė. O mes siūlome ištrauką iš šios knygos.

Indijos moterys

Vakar, man su Anike besišnekučiuojant Kutub Šachų kapavietėse, pribėgo prie mūsų jauna musulmonė, dėvinti ilgą juodą suknią ir juodą skarą, glaudžiai dengiančią plaukus. Į akis krito juodi aukštakulniai ir madingas juodas rankinukas. Ji žvitriai prišoko prie mūsų, ištiesė ranką ir tarė: „Hi, I am Rehan, how are you?“
Tada mostelėjo ranka į vieno kapo pusę: „Ten mano vaikinas, mes norėtume su jumis nusifotografuoti.“ Jos laisvas ir gana ekstravagantiškas elgesys mūsų akyse taip nesiderino su tuo konservatyviu juodu apdaru, kad mes net išsižiojom iš nuostabos. Ji ypač koketiškai pabrėžė žodžius „mano vaikinas“. Sakau: „Atsivesk čia tą savo vaikiną, nusifotografuosim.“ Rehan ėmė jį šaukti, bet iš kapavietės pasigirdo tik nedrąsūs atsikalbinėjimai. Teko mums pas jį eiti. Rehan pristatė man savo liesą, išstypusį ir labai nedrąsų vaikiną ir paklausė, ar jis jai tinka. Patvirtinau, kad tinka, – toks kuklus vyrukas tikrai visada ir visur klausys savo sumanios žmonos.
Kokia vis dėlto apgaulinga ta čadra – visai nebūtinai už jos slepiasi nedrąsi ir nelaiminga moteris. Kad ir tos juodai apsigaubusios moterys senajame Haiderabade, kurios taip solidarizavosi su manimi, kai demaskavau apyrankių pardavėją, norintį iš manęs pasipelnyti daugiau, – jos kunkuliavo energija ir visai nepriminė užguitų ir išnaudojamų būtybių.
***
Indijoje labai stiprūs moteriškų dievybių kultai, ypač kai kuriuose regionuose. Kiekvienas dievas turi savo žmoną, kuriai būtina nusilenkti. Deivės garbinamos ir pačios savaime – kaip didžioji Motina, kaip mielaširdinga globėja ir nuožmi demonų nugalėtoja. Deivių moteriškieji aspektai išryškinami ir garbinami. Deivių bijoma daug labiau nei vyriškų dievybių – jos derina savyje ir nuožmų žiaurumą, ir motinišką atjautą. Sakoma, kad moteriškoji energija – šaktė – išjudina vyriškąją materiją, be kurios ši būtų tik negyva medžiaga. Juokaujama, kad moteris – tai mažytis, bet itin svarbus brūkšnelis virš užrašyto Šivos vardo. Pagal devanagari rašto taisykles, jei tą mažytį brūkšnelį nuimsime, Šiva taps šava, arba tiesiog lavonu. Dievas Višnus netgi yra įsikūnijęs moterimi – deive Mohine, kuri yra tobula gundytoja.
Ir vis dėlto, sekant Indijos realybę, akivaizdu, kad moteris čia dažniausiai laikoma antrarūše. Egzistuoja akivaizdus prieštaravimas tarp žemo moters statuso realybėje ir jos išaukštinimo religijoje ar mene.
Dažnai sakoma, jog pagrindinė moterų menkinimo priežastis yra tradicinis tikėjimas, kad tėvo laidotuvių laužą gali uždegti tik sūnus, jo nesant – kitas artimas šeimos vyras. Todėl kiekviena šeima žūtbūt siekia susilaukti sūnaus. Nors galbūt priežastys nėra tik religinės, o greičiau ekonominės – tik sūnus galės paveldėti pavardę ir turtą. Tik jis galės šeimos turtą padauginti, o moteris gali tik jį prarasti.
Daugumoje Indijos bendruomenių vyrauja paprotys, kad nuotakos tėvai atsakingi ne tik už vestuvių išlaidas, bet ir privalo sukaupti nuotakai nemažą kraitį. Šventoji pareiga, arba, tiksliau, našta ištekinti dukrą, taigi duoti jai deramą giminės statusui tinkantį kraitį ir surengti brangiai kainuojančias vestuves, – labai didelė finansinė našta tėvams. Gerai, jei jie dar turi ir bent vieną sūnų, vadinasi, patys gaus atitinkamą finansinę injekciją iš būsimosios marčios šeimos. O jei šeimoje vien dukros, tai su jomis susijusios išlaidos yra investicija į niekur, į kitos šeimos biudžetą. Neturtingai šeimai kelių mergaičių ištekinimas iš tikrųjų reiškia finansinį krachą, didžiules skolas, tokį tėvą visi užjaučia, nes jis turės iki gyvenimo pabaigos sunkiai dirbti, kad jas atiduotų.
Ši dauriu vadinama tradicija yra viena iš priežasčių, kodėl moteris Indijoje vertinama mažiau nei vyras. Moteris tiesiog per brangiai kainuoja. Dėl to kai kuriose kastose egzistavo praktika, esant būtinybei, žudyti naujagimes mergaites, tačiau tai istoriškai nebuvo labai paplitę. Anksčiau daurį praktikavo tik aukštesniosios klasės, kurios turėjo ir finansinių galimybių sukaupti kraitį. Bet dabar, kai kone visa Indija siekia užlipti ant aukštesnio hierarchijos laiptelio, daurio tradiciją, nors ir uždraustą įstatymais, noriai perima žemosios kastos, taip siekdamos pakelti savo vertę. Daurio dydis, vestuvių prabanga – tai gerovės, socialinio mobilumo rodiklis. Ir aukščiau įsitvirtinti siekiantiems žmonėms mergaičių kaina yra didelė kliūtis.
Šiandienos Indijoje atsiradus vaisiaus lyties nustatymo technologijoms, atsirado galimybė palyginti neskausmingai išvengti finansinių nuostolių. Juolab kad hinduistinė sielos samprata naują sielos įsikūnijimą fiksuoja gimimo, o ne vaisiaus pradėjimo metu, taigi vaisiaus žudymas nėra suvokiama kaip nuodėmė. Kai ši medicininė procedūra tapo visiems prieinama ir nebrangi, Indiją ištiko tikra demografinė katastrofa. Nors vaisiaus lyties nustatymas yra įstatymais uždraustas, tačiau jis atliekamas tūkstančiuose privačių klinikų ir kainuoja daug pigiau, nei užauginti mergaitę ir sukaupti jai kraitį. Paradoksas, kad šį juodą darbą dirba medikai, o pagrindiniai jų klientai anaiptol nėra vargšai, kuriuos dukrų kraičiai išties nuvaro į bankrotą. Praktika paplitusi būtent tarp pasiturinčių šeimų, tiksliau, tarp tų, kurios neseniai praturtėjo ir nori užsitikrinti sau aukštesnį statusą.
Todėl statistika rodo, kad Indijoje gimsta vis mažiau mergaičių, ir užauganti karta jau susidurs su aštria problema – nuotakų trūkumu. Bendra Indijos statistika yra tokia: 1991 m. tūkstančiui berniukų gimė 945 mergaitės, o 2001 m. – jau tik 927 mergaitės. Pietuose šis reiškinys ne toks ryškus, ir lyčių santykis yra apylygis. Pietų sąskaita ir visos Indijos santykis dar nėra toks baisus, tačiau statistika itin žiauri Šiaurės vakarų valstijose – Pandžabe ir Gudžarate, kurios, be kita ko, yra ir vienos turtingiausių Indijos valstijų. Čia gimstančių mergaičių ir berniukų santykis jau kritęs žemiau 800.
Sakoma, kad Indijoje yra apie 50 milijonų vadinamųjų „dingusių mergaičių“, tų moteriškos lyties kūdikių, kurie turėjo gimti, bet buvo nužudyti dar įsčiose.
Šio reiškinio priežastys nėra vien ekonominės ir glūdi senoje moterų diskriminavimo tradicijoje, kuri įgavo naujų atspalvių, taigi ir naujų proporcijų šiais laikais. „Dingusių mergaičių“ reiškinys – akivaizdus pavyzdys, kokias formas gali įgauti tradicijos modernėjančioje visuomenėje, kurioje materialinės gerovės augimas gerokai aplenkia švietimo plėtrą.
Ne visur Indijoje moteris yra žemesnio statuso. Esant nuolatinei skirtingų tradicijų sąveikai moters padėtis nuolat kito. Senovės Indijoje ji akivaizdžiai buvo lygi ar beveik lygi vyrui. Pietų Indijoje moterys visada buvo gerbiamos daug labiau ir turėjo daugiau laisvių. Šiaurėje, kurios nuolat siekė įvairūs atėjūnai, užkariautojai, atsirado poreikis moterį saugoti, slėpti nuo pašalinių.
2009 m. pagaliau priimtas ilgai rengtas Rezervacijos moterims įstatymas, numatantis trečdalį vietų valstybės ir valstijų parlamentuose. Jau 1993 m. analogiška rezervacija moterims įsigaliojo vietos savivaldos tarybose. Nepaisant visų pozityvios diskriminacijos priemonių, moterų padėtis gerėja labai pamažu. Cituojant įprastinius moterų padėties kriterijus, 2009 m. tik 10 proc. vietų Indijos parlamente užėmė moterys, per du dešimtmečius jų padaugėjo tik puse procento. Bet šiuo metu Indijos valstybės vadovė – moteris, Indijos parlamento pirmininkė – taip pat, valdančiajai partijai vadovauja Sonia Gandhi, vadinama visų laikų galingiausia Indijos moterimi po savo anytos Indiros Gandhi.
Turbūt dar vienas paradoksas yra tai, kad Pietų Azijoje buvo ir tebėra tiek iškilių ir žymių moterų. Indijoje, Pakistane, Bangladeše ir Šri Lankoje moterys buvo ir tebebūna ministrėmis pirmininkėmis, prezidentėmis, politinių partijų lyderėmis. Bet jos paprastai būna kilusios iš žymių elito šeimų, kuriose gavo ne tik puikų išsilavinimą ir gerą materialinį pagrindą, bet ir pareigą paveldėti giminės profesiją. Daug labiau moterų realią padėtį rodo kiti skaičiai: pavyzdžiui, ne žemės ūkio srityse 2004 m. moterys užėmė tik 18 proc. darbo vietų, o 2015 m. jos užims 24 proc. darbo vietų. Pastarojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, vyrų raštingumas jau viršijo 75 proc., tuo tarpu moterų – buvo tik 54 proc.
Vis dar vyrauja visuomenės nuomonė, kad moters pareiga rūpintis šeima ir visapusiškai klausyti vyro.

Apie autorę ir knygą

Filosofijos, istorijos ir politikos mokslų diplomus Vilniaus universitete įgijusi ir daug metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti diplomatė Diana Mickevičienė savo pirmoje knygoje „Visos mano Indijos“ žingsnis po žingsnio mus veda po slėpiningo Indijos kultūrinio pasaulio labirintus, betarpiškai atskleisdama šios šalies kultūrinį savitumą bei unikalų istorinį, meninį jos paveldą. Kelionių, studijų ir darbinių stažuočių Indijoje sukaupta asmeninė patirtis knygoje susipina su itin turtinga kultūrologine, moksline indologine medžiaga, sukaupta per daugelį dėstymo Vilniaus universiteto Orientalistikos centre metų.
Derinant gyvą dienoraščio pasakojimą ir mokslinę faktografiją, išvengiama ir sausam akademizmui, ir kelionių dienoraščiams būdingų vilkduobių. Analizuodama įvarias šiuolaikinio Indijos gyvenimo sritis – klasikinę muziką ir šokį, architektūrą, Bolivudo kiną, mitybą, kasdienį bendravimą, religinius papročius ir kulto formas, D.Mickevičienė išryškina Vakaruose ir Lietuvoje vyraujančius romantiškai idealizuotus arba niekinamai negatyvius Indijos kultūros ir mentaliteto suvokimo bei vertinimo stereotipus.

Auginti mergaitę – tai tas pats, kas laistyti kaimyno sodą.
Indų patarlė

Indijai gali ateiti laikas. Ji taip pat gali šauti į galvą. Vieni į ją ruošiasi tarsi į avantiūrą, kiti jon ne keliauja, o tiesiog traukiasi.

Tikriausiai visados užduodamas klausimas: ko iš šios šalies tikimasi – pažintinės, dvasinės kelionės? Kad ir kaip aiškiai susiformuluotume tikslus, Indija nepasiduos mūsų a priori ir atsivers taip, kaip jai patinka.
„Nesijaudinkite, pone, pas mus labai saugu“, – rugpjūčio 9 d. iš antikorupcinės manifestacijos epicentro skambins kelionės agentas. Tą patį jis sakys ir po mėnesio, kai Delyje priešais Aukščiausiąjį teismą sprogs vienos islamistinių grupuočių padėta bomba… Neįtikėtina, tačiau atvykus į šalį visi besirūpinantieji puikia kelionės sklaida (vietinė turizmo gentūra, asmeninis vairuotojas, gidai) turistą saugos ne nuo teroristinių išpuolių, o nuo… žmonių: „Nepriimti siūlomų daiktų, paslaugų, neragauti, negerti, kad nebūtum apsvaigintas ar nunuodytas.“
Vis dėlto atsidūrus Indijoje pasitikėti teks. Ypač dykumoje. Dvylikamečiais kupranugarių vedliais, dvigubinančiais savo amžių…
Gali būti, kad pirmosiomis kelionės dienomis negalėsite užmegzti jokio ryšio su aplinka. Tai lems ir per stiprus kultūrinis šokas, ir europinis individualizmas, ir vizituojamos šalies natūra.
Delyje kvapą užims ne gailus dvokas, apie kurį tiek daug kalbama, o tropikų klimatas ir neaprėpiamos erdvės su tuntais laumžirgių, pirmyn atgal siuvančių virš galvos. Kai užsimanysiu paėjėti nuo Indijos vartų iki Parlamento, mūsų vairuotojas tik šyptelės: pasirodo, po nemigo nakties lėktuve aš vis dar nesuvokiu atstumų.
Iš sostinės vakariniu auksinio trikampio pakraščiu leisimės žemyn. Kelionė nuo taško A iki taško B bus labai ilga. Ji priklausys nuo kelių kokybės ir spūsčių, bet 200 km atstumui įveikti gali prireikti šešių–aštuonių valandų.
Laiko bus sočiai ir pasigrožėti vaizdais, ir pabendrauti su itin dėmesingu vairuotoju Gopalu, kiekvieną frazę baigiančiu „sir“, „ma’am“. (Tą vergišką nuolankumą, kaip ir geležinkelį, penktos valandos arbatą, kriketą bei karalienės Viktorijos laikų keramines plyteles, indams paliko britai, pasitraukę tik 1947-aisiais po 200 metų valdžios). Gopalas apibendrins: Indijos šiaurėje žmonės labai geranoriški, dvasingesni, o pietuose „visiškai kitokie“ – biznieriai. Supažindins su garsios indų atlikėjos Latos Mangeshkar repertuaru, išvers, jo manymu, prasmingiausius posmus, padainuos pats.

330 milijonų dievų

Indai sako, kad ryte pakanka 108 kartus ištarti sėkmės kvietimą, ir diena prasidės gerai. Tiesa, kelyje, be sėkmės, dar reikės ir puikiai veikiančių stabdžių bei rėksmingo mašinos signalo. Visur tvyros tankumo jausmas. Žmonės, be skaičiaus susispaudę automobiliuose, ant autobusų. Grūstys vietomis tokios didelės, kad eismas visiems – transportui, pėstiesiems ir gyvuliams – vienkryptis.
Kokios monumentiškai ramios tos legendinės šventosios karvės! Beje, puikios orientacijos: po klajonių dienos sausakimšam mieste jos visos grįžtančios pas šeimininkus. Niekieno karvių pienas vakare dalijamas benamiams.
Peizažas keisis kas dešimt kilometrų: kažkas panašaus į akmeningas lygumas, staiga iššokantys kalnai, džiunglės. O spalvos! Jas Indijoje diktuoja gamta – ne mados. Artinantis prie dykumos, moterų sariai skaistėja. Regis, tuos neįvardijamus atspalvius ne matai, o ragauji: anyžius, pistacija, šafranas, karamelė, medus, persikas, karis… Važiuojant didmiesčių link, viskas ima tolydžio blukti, švariau. Tik indės išlieka tokios pat – lėtos ir grakščios, šitokio laibumo! Ir dėl maitinimosi įpročių, susijusių su praktikuojama religija, ir todėl, kad stinga duonos, vandens.
Akį trauks pakelių šventyklos su vėliavėlėmis ant stogų. Raudona, oranžinė ir balta – dažniausios vėliavų spalvos Indijos regione Radžastane (nuo kurio pradėjome kelionę). Maldos namų dekoracijos atnaujinamos kasdien, kad būtų judru, nenutrūkstama kaip ir žmonių gyvenime. Išeinantys iš šventyklos su tik ką atėjusiais dalijasi brahmanų palaimintomis aukomis.
Meldžiamasi penkis kartus per dieną. Pirmadienis – Šivos diena, antradienis – Hanumano, trečiadienis – Višnaus, o sekmadienis – visų dievų. Jų esti per 330 milijonų. Garbinama visa, kas gyva, kas iš gamtos. Įdomumo dėlei palyginkime: europiečiai šveičia bazilikus, o indai jiems meldžiasi!
Kai induistai kalba apie šventąsias poras (Sarasvati ir Brahma, Lakšmi ir Višnus, Parvati ir Šiva), visada pirma mini deivę ir tik paskui jos sutuoktinį. Šiandien namų ūkis moters valioje, tad restorane sąskaita pateikiama jai, ne vyrui. Vis dėlto patriarchalinių įpročių šalyje daug.
Keliuose neretai išvysite atskirai einančių vyrų ir moterų būrelius. Nieko nuostabaus, jei du vyrai vaikšto susikibę rankomis. Tai draugystės ženklas (beje, homoseksualūs santykiai šalyje uždrausti).
Tradicinės indų šeimos tėvo uždavinys – gyvenime pastatyti namą ir apvesdinti vaikus. Provincijose vedybos, bene visais atvejais iš išskaičiavimo, įmanomos tik tarp tos pačios kastos (jų keturios) žmonių. Kasta įgimstama, iš jos išeiti neįmanoma. Keisti galima tik karmą: šiandien gimęs žemiausioje patarnautojų kastoje, tačiau dėdamas dideles pastangas, gali tapti verslininku ar net kariu, nors tai aukštesniųjų kastų privilegija.
Tarp induistų vyrauja nuomonė, kad suderėta santuoka patvaresnė už tą, kuri iš meilės. Kas begali porai grėsti, kai sprendžia šaltas protas, o ne jausmai, kai viskas apskaičiuota, sulyginti horoskopai, pasitarta su numerologais?
Piršlybos gali trukti ilgai. Bičiulis prisipažino žmoną penkerius metus rinkęsis iš 45 kandidačių. Fantastiškos vestuvės su 2 tūkst. svečių (jų tradicijai per 3 tūkst. metų) įvyks po poros savaičių.

Šalis pradeda turizmo erą

Į Indiją kasmet atvyksta vos 5 mln. užsieniečių (pusė jų – prancūzai). Patys indai migruoja 200–400 km arčiau miestų, kuriuose yra darbo, bet niekad nėra buvę sostinėje ar už sienos. Štai Udaipure 800 tūkst. gyventojų, iš jų 200 tūkst. – atvykusieji iš aplinkinių kaimų. Beje, tai vienintelis miestas, kuris nenusilenkė nei mogolams, įsitaisiusiems XVI a. pradžioje, nei po jų šalį kolonizavusiems anglams.
Taigi šalis tik pradeda turizmo erą, kiekvieną atvykėlį pirmiausia laikydama potencialiu pirkėju. Jam siūloma viskas: nuo dėžutės smilkalų, rankomis siuvinėto šilko, brangakmenių iki kobrų. Derybos visada vyksta kone iki konvulsijų, nors prekeivis iš anksto žino, kad ir apsipirkti atvykusiems turistams, ir prabangiems europiniams mados namams daiktą teks atiduoti pusvelčiui.
Naujiena: nuo pernai metų Indijoje uždrausta pardavinėti prieskonius iš „kaugės“! Dabar jie privalo būti supakuoti. Priežastis – aštrios dulkės, alergiškiems žmonėms dirginančios kvėpavimo takus.
Ne tik įspūdžio apimti turistai bando įamžinti akimirkas. Juos irgi stebi, net fotografuoja. Bet kas gali užsinorėti tiesiog paspauti ranką… Būriais iš mokyklų traukiantys vaikai šūkalioja „hello“. Prašo iš arčiau parodyti purškiamojo vandens flakoną. Jį, žinoma, atiduodam, giliai širdy pasijutę naujaisiais kolonizatoriais per patį mondializacijos klestėjimą… Tiesa, pastarosios žymės tipiškos visiems varganiems, bet „sparčiai besivystantiems“ kraštams: iki begalybės besidriekiantys naujai tiesiami keliai ir didėjantys lūšnynai, kuriuose telkiasi užsienio investuotojų iškeldinti neturtėliai.
Indijoje patekus į kitokią – vargo masę, kyla gailesčio dilema. Ypač kai ima pintis du kraštutinumai – homofobija ir sentimentalumas. Purvini vaikiukai prašo nupirkti fantos. Arba dar nuostabiau: išnirę pusdykumėj iš nežinia kur, nors aplink nematyti jokios pastogės, panašios į jų namus, pabėgomis seka automobilį su svetimšaliais…
Kontaktas su čionykščiais tiesmukas, be pasauliečiui įprastos diplomatijos. Visi žiūri tiesiai į akis! Žemaūgių indų žvilgsnis kalba iš pačios vargo gelmės į sutrikusį turistą, nebežinantį, kuo šiuo atveju jam vadovautis – atjauta, supratingumu ar 500 puslapių kelionių patarėju.
Induistai pripažįsta, kad žmogaus gyvenimas iš esmės sunkus – našta, kuriai linkima neatgimti, tačiau privalu jį nugyventi kuo doriau. Vis dėlto atvykusiam iš daug konstruktyvesnio pasaulio būti apie tai informuotam nepakanka. Kartais suima įsiūtis matant, kaip indai eina vos vilkdami kojas su nešuliais ant galvų – kažkur, be jokio aiškaus tikslo. Kuo, be religijos, jie save motyvuoja? Kaip išlaiko pusiausvyrą? Pagaliau – kaip jie nervinasi?! Gatvėse be jokių kelių taisyklių, visiems skubant, pypsint, prasilenkiant – jokių kivirčų! Taikios net šiųmetės manifestacijos už antikorupcinio įstatymo projektą!.. Mums greit paaiškinama: toks tat Mahatmos Gandhi, mąstytojo, politiko, vadinto Nacijos tėvu, palikimas.
Indijos akivaizdoje modernusis pasaulis pasirodo pasmerktas evoliucijai. „Jūs jau viskuo persisotinę“, – paantrina bendraamžis indas, nauja pažintis. Jo įsitikinimu, viskas sukasi užburtam rate: indai nori BMW, o štai europiečiai – ramybės, dvasinių vertybių, nors ir svetimų. „Indijoje dabar toks metas, kai gerti viskį gali ir žemiausios kastos atstovas. Bet iš esmės tai nieko nekeičia, tik vilioja į šviesesnį, turtingesnį rytojų. Ten, pas jus, švariau, saugiau, didesnės perspektybos bei garantijos, tačiau fundamentiniai dalykai labai skiriasi. Jūs, europiečiai, nelaimės atveju pasitikite draudimu, o mes – savo šeima.“
Kelionei baigiantis įtampa slūgsta, žmonių baimė traukiasi. Pagaliau išsivaduoji iš nuostatų, turisto elgesio taisyklių ir pasiduodi Indijos jėgai, liudijančiai, kad gyvenimas vyksta daug toliau už „pažengusio pasaulio“ durų.
Po kelionės lieka klausimas, būdingas save laikantiems kosmopolitais, egzistencialistais, moralistais, intelektualais ir pan.: kas aš toks esu? Vienas galimų atsakymų: išpuikęs turistas.

Aušra Matulevičiūtė

"Veido" archyvas

Garsiausias Indijos jogos guru šeštadienį pagrasino badausiantis iki mirties, jeigu premjero Manmohano Singho vyriausybė nesustiprins kovos su korupcija ir neįves mirties bausmės sunkiai nusikaltusiems pareigūnams.

Šiai protesto akcijai vadovauja guru Svamis Ramdevas, kilęs iš neraštingos šeimos, tačiau vėliau tapęs televizijos laidos, kurią žiūri apie 30 mln. žmonių, vedėju, taip pat turintis privačią “taikos” salą Škotijoje. Šafrano spalvos skraistę vilkintis jogas kartu su tūkstančiais savo sekėjų pradėjo bado streiką Delyje pastatytoje palapinėje, kuri pagal plotą prilygsta keturioms futbolo aikštėms.

Vienas laikraštis šią akciją pavadino “Jogitacija”.

“Nuo 1947 metų mūsų lyderiai mus nuvylė: jie mums suteikė nepriklausomybę, tačiau mes iki šiol gyvename skurde ir tik saujelė yra turtingi”, – skundėsi šiaurinės Pandžabo valstijos valstybės tarnautojas Balvinderas Singhas.

Šimtai Indijos gyventojų, pasipiktinusių dėl pastarųjų korupcijos skandalų, prisidėjo prie bado streiko palapinėje. Badauti taip pat pradėjo daugelis guru sekėjų visoje šalyje, įskaitant atokią Orisos valstiją ir Mumbajaus miestą.

S.Ramdevo įtaką rinkėjų nuomonei svarbiose šiaurinėse Indijos valstijose atspindi faktas, jog keturi vyriausybės ministrai susitiko su guru, kai jis atskrido į Delį savo privačiu lėktuvu, ir mėgino jį įkalbėti atsisakyti protestų. Tačiau šios derybos buvo bevaisės.

Jo kampanija yra dar vienas akibrokštas Kongreso partijos vadovaujamai koalicijai, kurią pastaruoju metu sukrėtė virtinė korupcijos skandalų, įskaitant kaltinimus dėl pelnymosi organizuojant Tautų Sandraugos žaidynes ir telekomunikacijų skandalą, kuris vyriausybei tikriausiai kainavo apie 39 mlrd. JAV dolerių.

Anksčiau Indijos visuomenės aktyvistas Ana Hazarė organizavo panašią protesto akciją, prie kurios prisidėjo milijonai gyventojų, privertusią vyriausybę pataisyti kovos su korupcija įstatymą ir įkurti nepriklausomo ombudsmeno kovai su kyšininkavimu instituciją.