Dėl nekilnojamojo turto mokesčio Lietuvoje karštos diskusijos verda jau keletą metų. Esminiai diskusijų klausimai: kaip sistema gali būti pritaikyta socialinei šalies struktūrai, kokia mokesčių bazės apimtis, kada tinkamiausias momentas mokestį įvesti, kaip jis bus administruojamas, galiausiai ar apskritai toks mokestis reikalingas.

Nekilnojamojo turto (NT) mokestis egzistuoja daugelyje Europos valstybių. Jo schemos labai įvairios, dažniausiai turtui apmokestinti naudojamas tam tikras tarifas nuo visuotiniu būdu įvertinamos turto vertės, nustatant tam tikro dydžio neapmokestinamąjį minimumą, mokesčio išimtį pirmajam gyvenamam būstui ar pan. Kita vertus, yra manančiųjų, kad šis mokestis – atgyvena, užsilikusi iš tų laikų, kai nebuvo svertų asmens pajamoms identifikuoti ir pritaikyti mokestį.

Teoriškai NT mokestis gali atlikti keletą funkcijų: fiskalinę (papildomas lėšų šaltinis vietos ar centrinės valdžios biudžetui), urbanistinę (norint sumažinti gyventojų tankumą didmiesčiuose ir pritraukti į periferinius regionus) ir rinką reguliuojančią – toks mokestis, įvestas per NT rinkos bumą, sumažintų spekuliavimo atvejus.

Tačiau Lietuvoje pastarojo sverto nebuvo imtasi 2005–2007 metais, kai būsto kainos kilo kone sparčiausiai Europoje, tad proga išnaudoti visą šio mokesčio funkcinį potencialą praleista.

NT mokesčio fiziniams asmenims įvedimas dabar, karštligiškai ieškant papildomų lėšų šaltinių skylėtam biudžetui lopyti, – per menka priežastis didinti visuomenėje slypintį nepasitenkinimą ir įtampą. Jau pats Finansų ministerijos deklaruojamas tikslas “užtikrinti, kad mokestį mokėtų tik labiau pasiturintys (t.y. daugiau ar santykinai brangesnį nekilnojamąjį turtą turintys) gyventojai” nėra korektiškas. Nes kažkodėl gyventojai į labiau ir mažiau pasiturinčius skirstomi pagal sukauptą turtą (neatsižvelgiant į dabartinę jų finansinę padėtį), o ne pagal gaunamas pajamas, iš kurių mokestis turės būti mokamas. Vertinant Lietuvos gyvenamąjį fondą, yra bent keletas pavyzdžių, kai įvedus NT mokestį kiltų socialinė įtampa.

Pirma, iš sovietmečio epochos esame “paveldėję” daugybę neefektyvių didelio ploto, o daugeliu atvejų ir vertės, nuosavų namų, kurių savininkai, juos statę prieš 60–70 metų, šiuo metu jau yra sulaukę pensinio amžiaus. Kadangi šis turtas dažniausiai visiškai nelikvidus, pakeisti jo į kuklesnį būstą praktiškai neįmanoma, tad savaime kyla apmokestinimo šiuo mokesčiu išimties poreikis. O kai aplink mokestį pradeda pumpuruotis išimtys, administravimas darosi sudėtingesnis.

Antra, Lietuvos ekonominės konjunktūros lūžis po nepriklausomybės atkūrimo iš principo pakeitė šalies būsto vertės žemėlapį ir perklijavo prestižo “etiketes”. Tad vėlgi mokestį gali tekti mokėti jau nebepajėgiantiems. Argumentas, kad tokiems gyventojams vertėtų pasiieškoti ekonomiškesnio būsto, netinkamas, nes tokiu atveju sprendžiamas ne vien sausas matematinis optimizavimo uždavinys. Čia didelį svorį turi sentimentais grįsti gyvenimo gerovės veiksniai (nuosavo būsto svarba, prisirišimas prie vietos ir t.t.), o tai ypač būdinga lietuvio mentalitetui.

Grįžkime prie viešųjų finansų skylių lopymo: Vyriausybės deklaruojamo konsolidavimo masto fone prognozuojamos šio mokesčio pajamos (40–73 mln. Lt, priklausomai nuo Finansų ministerijos siūlomos alternatyvos) – tik lašas jūroje. Pajamų nusimato nedaug, tačiau atsiras papildoma biurokratinė našta, o Lietuva dėl to ir taip dažnai kritikuojama. Be to, į skaičiavimus nebuvo įtrauktas netiesioginis neigiamas gyvenamojo NT mokesčio įvedimo poveikis biudžeto pajamoms. Jis reikštų raudoną šviesą būsto statybų atsigavimui ir šios veiklos generuojamų pajamų į valdžios sektoriaus biudžetą srautams.

Kad ir kokia būtų pasirinkta NT mokesčio alternatyva, vargu ar šis mokestis galėtų Lietuvoje veikti efektyviai. Tai bus nelankstus biurokratinis darinys su daugybe išimčių arba to mokesčio bus nesunku išvengti. Lietuvoje užtenka fiskalinių svertų, kuriais galima būtų pasiekti norimo pajamų padidinimo efekto. Nederėtų naktine pramintos mokesčių reformos klaidų taisyti neišbandytomis naujovėmis, kurios gali turėti nenumatytų padarinių.