Indrė GENYTĖ-PIKČIENĖ

DNB banko vyriausioji anlitikė

Pirmosios šimtas naujosios Vyriausybės dienų rodo, kad ši valdžia, kaip ir daugelis ankstesnių, labiau gilinasi į biudžeto pajamų pyrago dalybas, bet ne į naujų receptų paiešką, kaip tą pyragą iškepti kuo didesnį. Tuo labiau kad gardžiausi jo kąsneliai žadami toli gražu ne tiems darbštiesiems – aukštųjų technologijų specialistams, novatoriams, „protams“ ir kūrėjams, kurių čia taip laukiame ir tikimės, kad išvaduos Lietuvą iš vidutinių pajamų spąstų.

Kas yra vidutinių pajamų spąstai? Taip ekonomistai vadina besivystančios šalies raidos fazę, kai sparti ūkio plėtra išsikvepia dėl konkurencingumo tarptautinėje rinkoje praradimų, išaugus darbo sąnaudoms. Paprastai tokiose valstybėse vyrauja primityvi pramonė, o augimo spartą lemia žema palyginamoji bazė ir pigūs gamybos veiksniai.

Vidutinių pajamų kritinę ribą pasiekusi šalis turi dvi alternatyvas: struktūrinių reformų keliu šoktelėti į aukštesnę lygą ir užsitikrinti naujus konkurencinius pranašumus tolesnei ilgalaikei plėtrai arba įstrigti šiuose spąstuose ilgam. Vis dėlto laimingųjų, kurioms pavyko per pastaruosius penkiasdešimt metų išsiveržti virš vidutinių pajamų barjero, yra tikrai nedaug. Deja, ne visoms pasisekė išsilaikyti aukštesnėje lygoje, pavyzdžiui, Graikijai. O štai chrestomatinėmis sėkmės istorijomis puikuojasi visi Azijos „tigrai“ (Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas) ir Airija, sugebėjusi kardinaliai persitvarkyti ir tapti investicijų bei inovacijų traukos centru.

Net ir Estijos pavyzdys įkvepia. Dėl savalaikių reformų Estijoje šiandien nėra emigracijos problemos, ši šalis mėgaujasi didžiausiu Baltijos šalyse tiesioginių investicijų portfeliu, puikiais konkurencingumo ir ekonominės laisvės balais bei aukščiausiais inovacijų ir pažangaus verslo rodikliais. Estijos aukštųjų technologijų sektoriaus svoris BVP tik vos vos atsilieka nuo ES vidurkio, o mes vis dar velkamės ES rikiuotės gale.

Kaip šiose konkurencingumo lenktynėse atrodo Lietuva? Jei vertinsime laikotarpį po įstojimo į ES, Lietuva buvo daug žadanti naujokė. Neilgai trukus po įstojimo mums prigijo „Baltijos tigro“ etiketė, vėliau nustebinome sugebėjimu staigiai atsitiesti po 2009 m. nuosmukio, visa tai padėjo skinti laurus konvergencijos šuolio rungtyje tarp besivystančių ES narių.

Vis dėlto pastarųjų poros metų makroekonominiai rodikliai daugeliui analitikų kelia rimtą susirūpinimą. Lietuva tarsi tįstantis paauglys baigia išaugti iki šiol galiojusį pigia darbo jėga grįstą ekonomikos vystymosi modelį. Emigracijos nustekentos darbo rinkos išsibalansavimas ir chroniškas darbuotojų trūkumas jau kurį laiką verčia darbdavius stipriai kelti atlyginimus. Tad pigios darbo jėgos etiketę galime pamiršti – šiuo aspektu jau esame nebepajėgūs konkuruoti su kitomis didesnėmis Centrinės Rytų Europos valstybėmis, ką jau kalbėti apie Tolimuosius Rytus.

Kad parduoti savo produkciją užsienyje sekasi vis prasčiau, byloja ir kelintus metus iš eilės prastėjantys eksporto rodikliai. Tiesa, tam būta reikšmingų geopolitinių aplinkybių, tačiau jos tik paspartino tai, kas neišvengiama.

Akivaizdu, kad Lietuvai pribrendo metas pasirūpinti nauju konkurencingumo „rūbu“ – rasti naują modelį, kuris padėtų išlikti patrauklia žaidėja tarptautinėje arenoje. Kad tai pavyktų, būtina sekti sėkmės pavyzdžiais ir kurti palankią aplinką veikti, kurti, mokytis ir gyventi. Privalu siekti tapti traukos centru ne tik investicijoms, bet ir kokybiškam žmogiškajam kapitalui. Tai ypač svarbi plano, kaip peršokti vidutinių pajamų barjerą ir tęsti ekonomikos spurtą, dalis.

Kad mūsų laukia titaniškas darbas, rodo trumpa statistinė mūsų ūkio diagnostika. Lietuvoje aukštųjų technologijų sektorius tesiekia 2,5 proc. BVP, pagal šį rodiklį lenkiame tik Graikiją, o nuo ES vidurkio atsiliekame beveik perpus. Mūsų šalyje vyrauja žemų ir vidutiniškai žemų technologijų pramonė. Aukštųjų technologijų pramonės svoris ekonomikoje yra daugiau nei du kartus mažesnis, palyginti su ES vidurkiu. Išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai Lietuvoje tesiekia 1,04 proc. BVP – perpus mažiau nei vidutiniškai ES ir net apie triskart mažiau nei Šiaurės šalyse. Be to, šiose pažangiose valstybėse didžiąją moksliniams tyrimams skirtų lėšų dalį įsisavina privatus sektorius, o Lietuvoje privataus sektoriaus iniciatyvos pritraukia tik mažiau nei trečdalį visų moksliniams tyrimams ir plėtrai skirtų išlaidų.

Santykinai daugiausiai šio „pyrago“ Lietuvoje suvalgo švietimo sektorius. Problema ta, kad švietimo ir privataus sektoriaus sinergija Lietuvoje yra dar labai silpna, tad didžioji dalis švietimo sektoriaus inicijuotų mokslinių tyrimų sunkiai taikomi praktikoje ir realios praktinės grąžos negeneruoja.

Gera pradžia būtų veikti, stengtis ir kurti motyvuojanti stabili ir lakoniška mokestinė aplinka, verslumo iniciatyvos nežlugdantis reguliacinis aparatas, efektyvus viešasis sektorius ir nūdienos realijas atitinkantis darbo rinkos reglamentavimas.

Tiesa, vilčių teikia šią savaitę vykusiame Finansų rinkų forume finansų ministro išsakytos keturių A svajonės apie valstybę, kuri remiasi aukštu mokslu, aukštomis technologijomis, aukšta pridėtine verte ir aukštu valstybės valdymo efektyvumu. Deja, nūdienos situacijoje svajonių neužtenka, metas pradėti ryžtingai veikti. ■

Vertinant pastarųjų kelerių metų retrospektyvą, Lietuvoje namų ūkių elgsena galėtų būti chrestomatinis ekonomikos pradžiamokslio pavyzdys.

Ekonomikos teorija byloja, kad sparti ūkio plėtra ir laukiamas ateities pajamų didėjimas skatina namų ūkius didžiąją disponuojamų pajamų dalį skirti vartojimui. Nuo to kenčia taupymui tenkanti pajamų dalis. Tačiau pasikeitus makroekonominei aplinkai ir gyventojų lūkesčiams jų vartojimo apetitas krinta, susirūpinama savo asmeninių finansų tvarumu ateityje ir puolama kaupti atsargas finansinei žiemai.

Tai puikiai iliustruoja namų ūkių indėlių likučio dinamika Lietuvos kredito įstaigų sistemoje. Po įstojimo į ES iki 2007 m. vidurio gyventojų indėlių apimtys didėjo vidutiniškai po 30 proc. per metus. Sparčios ekonominės plėtros metais disponuojamų pajamų dalis, skiriama vartojimui, didėjo daug sparčiau nei skiriama santaupoms – namų ūkių lėšos kredito įstaigose vis aktyviau nusėsdavo einamosiose, o ne terminuotųjų indėlių sąskaitose. 2005–2006 m. vidutinis metinis indėlių atsiskaitomosiose sąskaitose didėjimas siekė net 38 proc., o terminuotieji indėliai didėjo vidutiniškai 29 proc. Analogiškai keitėsi ir indėlių bankinėje sistemoje struktūra – gyventojų polinkį taupyti iliustruojančių terminuotųjų indėlių svoris susitraukė.

Tačiau 2007 m. viduryje įvyko vartotojų lūkesčių dinamikos lūžis – iki tol nuolat kopęs aukštyn namų ūkių optimizmą matuojantis indeksas ėmė sparčiai kristi. Lietuvos gyventojams stebint nerimą keliančius ekonomikos perkaitimo signalus, iš Vakarų atsklido pirmieji sprogusio blogų paskolų burbulo atgarsiai. Tai lėmė daug santūresnį tiek bendros ūkio ateities plėtros, tiek asmeninių finansų raidos vertinimą. Šiuo momentu namų ūkių indėlių atsiskaitomosiose sąskaitose dalis nustojo didėti ir ėmė po truputį trauktis.

Tuo metu terminuotųjų indėlių dalis didėjimo pagreitį netgi padidino. Tam įtakos turėjo ne tik natūralus namų ūkių noras susiformuoti finansinę pagalvėlę sunkmečiui, bet ir alternatyvių taupymo produktų fiasko. Vertybinių popierių rinkų indeksams bei investicinių fondų grynųjų aktyvų vertėms neriant žemyn, daugelis investuotojų ėmė ieškoti saugesnio užutėkio savo lėšoms, kurios galiausiai nusėdo į VVP ir terminuotųjų indėlių sąskaitas.

Be to, tarpbankinėms palūkanų normoms kopiant aukštyn, 2007–2009 m. kredito įstaigos siūlė nepaprastai gerą indėlių pajamingumą, tai irgi tapo nemenka paskata rinktis šį taupymo produktą, nepaisant įvairių viešojoje erdvėje sklandančių abejonių dėl valiutos stabilumo ir pan. Dėl to, šių metų duomenimis, du trečdalius visų indėlių atsargų kredito sistemoje sudarė terminuotieji indėliai. O bendra namų ūkių lėšų bankuose suma birželio mėnesį pasiekė rekordinį lygį – 26 mlrd. Lt.

Kyla klausimas: ar iš tiesų tas šiemet pasiektas rekordinis santaupų buferis Lietuvoje jau toks išskirtinis? Palyginus Lietuvos indėlių, tenkančių vienam gyventojui, rodiklį su kitų šalių atitinkamais indikatoriais paaiškėja, kad toli gražu taip nėra. Šių metų pirmojo pusmečio pabaigoje statistinio gyventojo santaupos Lietuvoje sudarė 2,24 tūkst. eurų.

Estijoje ir Lenkijoje – atitinkamai 1,3 ir 1,2 karto daugiau, Čekijoje – 2,8 karto, o tokiose išsivysčiusiose šalyse, kaip Suomija ir Danija, – net 6,4 ir 8,8 karto daugiau. Net įvertinus pajamų skirtumus atotrūkis išlieka gana ženklus. Be to, verta paminėti, kad išsivysčiusių valstybių gyventojai yra labiau finansiškai išprusę ir paprastai retai kada renkasi vieną taupymo priemonę: nemaža jų santaupų dalis yra nugulusi investiciniuose, pensijų fonduose ar perkelta į kitus taupymo finansinius produktus.

Lietuvoje taupymo alternatyvos nėra plačiai paplitusios, namų ūkiai itin konservatyviai valdo savo sukauptas lėšas. O išbandžiusieji jėgas finansų rinkose išskirtinio akcijų rinkų kritimo metu nusvilo ir rizikingesnėmis investavimo alternatyvomis vis dar nepasitiki. Tad indėlių dinamika pakankamai gerai atskleidžia namų ūkių polinkį taupyti.
Tačiau jau šių metų pradžioje fiksuotas dar vienas gyventojų indėlių struktūros lūžis: kovą terminuotųjų indėlių apimtys kreditų sistemoje ėmė mažėti. Tam įtakos turėjo į rekordines žemumas nuo įstojimo į ES nusiritusios palūkanų normos, rugpjūtį litams siekusios 1,9 proc., o eurams – tik 0,9 proc. Tuo tarpu indėlių sumos atsiskaitomosiose sąskaitose pradėjo didėti. Nors fundamentai dar silpnoki (didelis nedarbas, silpna namų ūkių perkamoji galia ir t.t.), tačiau pasikeitusi indėlių struktūros tendencija bei atsitiesiantys vartotojų lūkesčiai galėtų būti pirmosios naujo vartojimo ciklo užuomazgos.

Šiandien Lietuvos socialinės apsaugos ir pensijų sistema primena tą finansinės piramidės schemos momentą, kai ji pradeda byrėti.

Prasidėjus Lietuvos ūkio nuosmukiui prakiuręs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas atskleidė Lietuvos socialinės apsaugos ir pensijų sistemos pažeidžiamumą. Nors daugelis ekonomistų dar prieš krizę bandė įspėti dėl jos jautrumo su verslo ir demografiniais ciklais susijusiems svyravimams, į tai atsižvelgta nebuvo. Priešingai, ūkio plėtra valdžią paskatino priimti keletą populistinių sprendimų, dėl kurių Lietuva tapo viena socialiai dosniausių ES šalių.

Deja, jau puikiai pajutome, kad tai tebuvo gerovės iliuzija. Užsikrauta našta ekonominio bumo metu galbūt ir neatrodė nepakeliama, tačiau ūkio konjunktūrai persisvėrus į nuosmukį padėtis kardinaliai pasikeitė. Tad pastaruoju metu priimami ribojantys politiniai sprendimai ir paskui juos besivelkantis visuomenės nepasitenkinimo šleifas – praeities perdėto optimizmo išdava.

Tačiau tai tik trumpuoju laikotarpiu aktualios problemos, kurias jau imtasi spręsti. Ilgojo laikotarpio perspektyvoje Lietuvos socialinės apsaugos ir pensijų sistema, paremta “pay-as-you-go” (toliau – PAYG) principu, neatrodo tvari. Šiandieniame kontekste ji primena tą finansinės piramidės schemos momentą, kai ima trūkti naujų dalyvių ir nebeturėdama kuo misti schema pradeda byrėti. Iš tikrųjų, išryškėjus demografinei senėjimo tendencijai ir intensyvėjant emigracijai, siaurėjančiam dirbančiųjų ratui tenka vis didesnė našta.

Be to, dabartinė sistema kritikuojama dėl per didelio perskirstymo – dalyvavimo pensijų sistemoje aktyvumas itin silpnai lemia būsimos pensijos dydį. Todėl daugiau uždirbančių, t.y. ir didesnę šios sistemos įmokų naštą nešančių, dalyvių motyvacija ypač menka. Kita vertus, pastaraisiais metais suintensyvėjus emigracijos procesams tapo aktuali ir PAYG principu besiremiančios sistemos tvarumo problema. Gyventojai “Sodra” nebepasitiki ir nemano, kad jiems sulaukus pensijos ši sistema dar tebegyvuos.

Kritinė “Sodros” biudžeto padėtis, niūrios perspektyvos bei anksčiau išvardytos sisteminės socialinės apsaugos ir draudimo problemos jau sulaukė reakcijos. Pagal Socialinės ir darbo ministerijos suburtos darbo grupės parengtą Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkymo koncepciją, siūloma atskirti bazinę pensiją nuo draudžiamosios pensijos dalies ir pakoreguoti jos pobūdį. Bazinė (nacionalinė) pensija būtų finansuojama iš bendrųjų mokesčių, t.y. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Tuo tarpu papildoma pensijų dalis būtų finansuojama ne šiuo metu galiojančiu PAYG principu, o vadinamųjų virtualių asmeninių sąskaitų arba santykinių apskaitos vienetų (taškų) principais – kuriuo konkrečiai, dar nėra apsispręsta. Pastarieji du būdai leistų susieti išmokas su įmokomis, reaguoti į verslo cikliškumą ir demografines tendencijas, užtikrintų išmokamos pensijos diferenciaciją pagal asmens dalyvavimo aktyvumą bei indėlį mokant įmokas.

Virtualių asmeninių sąskaitų metodas nėra egzotika. Juo grįstos tokių šalių, kaip Lenkija, Švedija, Italija ir netgi Latvija, valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos. Vadinamosios nacionalinės (bazinės) pensijos dydis priklausytų nuo draudžiamosios pensijos ir kaupimo pensijos sumos – jei jos didelės, nacionalinė pensija nebūtų pridedama.

Buvo minėta, kad, perkėlus nacionalinę pensiją į valstybės biudžetą, jai finansuoti gali tekti pakoreguoti gyventojų pajamų ir/ar PVM mokesčius. PVM tarifo dydis Lietuvoje ir taip nėra mažas, ir tam tikras ūkio šakas jau dabar labai slegia šio mokesčio našta. Be to, šį mokestį moka ir pensininkai, kuriems mokesčio padidinimas reikštų, kad jie vėl solidarizuojasi ir pensijų sistemoje dalyvauja kaip įmokų mokėtojai, o tai nėra logiška. Šios reformos įgyvendinimą natūralu būtų finansuoti koreguojant gyventojų pajamų mokesčio tarifą, atitinkamai mažinant socialinio draudimo tarifo, kurį moka darbuotojas, o ne darbdavys, dalį.

Kasmet didesnis “Sodros” deficitas, visuomenės senėjimo reiškiniai, mažėjanti įmokų mokėtojų motyvacija ir nepasitikėjimas “Sodros” tvarumu rodo, kad reforma būtina. Siūloma nacionalinės pensijos, draudžiamosios pensijos, pagal virtualiųjų sąskaitų arba minėtą taškų sistemą, bei II pakopos pensijų kaupimo privačiuose pensijų fonduose (jei pagaliau baigsis šios pensijų sistemos pakopos kompromitavimas lėšų nusavinimu) kombinacija tikrai galėtų būti nebloga išeitis, nes eliminuotų didžiąją dalį įvardytų problemų, su kuriomis dabartinė sistema nėra įgali kovoti.