„Nebijok“ – tai trečiasis jaunosios autorės Indrės Vakarės romanas, kuriame plėtojama  smurtą patiriančios moteris tema. Kaip atsitiesti po skyrybų, kai jų priežastis – vyras, keliantis ranką prieš moterį? Kaip gyventi toliau žinant, kad smurtaujantis partneris gali pasibelsti vėl ir vėl į duris? Ir kaip į savo gyvenimą įsileisti kitą mylimąjį, kai pasitikėti kitu, rodos, tampa sunkiausia pasaulio užduotimi?

Po skyrybų su smurtaujančiu vyru Olivija bando iš naujo kurti savo ateitį. Padėti merginai nusprendžia turtingas teisininkas Alfredas. Šiam vyrui mirus, Olivija paveldi jo namą. Tokiam sprendimui nepaliaujamai priešinasi Alfredo sūnus Gojus, laikantis merginą tik pasipelnyti siekiančia barakuda. Jis pasiryžęs padaryti viską, kad namas iš jos būtų atimtas.

Lyg to neužtektų, Olivijos palikti ramybėje neketina ir ant pamišimo ribos balansuojantis buvęs vyras. Jis taip intensyviai persekioja merginą, jog ima atrodyti, kad už to slypi ne tik keršto troškimas. Kai padėtis tampa nebevaldoma, Olivija sulaukia naujo gelbėtojo ir jausmų, kurie pasibeldžia į širdį prieš jos valią…

***

Ilgai gulėjau šalia jos, apkabinęs, uosdamas jos kvapą, tokį saldų, lyg vanilinių ledų, tokį svaiginantį, kad prisiglaudžiau visai ne todėl, kad jai padėčiau ar apsaugočiau, o dėl to, kad priglaudęs nosį prie šiltos odos galėčiau traukti į šnerves jos kūno aromatą. Sudrebėjęs suvokiau, ką darau. Tai mane išgąsdino ne mažiau nei ją košmariški sapnai. Įsitikinęs, kad ji kvėpuoja tolygiai ir giliai, nenoriai atplėšiau nuo jos rankas ir išlipau iš lovos. Sulaikęs kvapą tyliai basomis nusliūkinau prie durų ir stengdamasis nesukelti jokio garso lėtai uždariau.

Galva buvo kaip apdujusi, bet ne nuo miego stygiaus. Buvau įsitikinęs, kad užmigti niekaip negalėsiu – kad ir kas vyko, tai susprogdino mano ramybės burbulą ir privertė iš naujo pažvelgti į save ir į mane supantį pasaulį. Tai, kad jos atžvilgiu elgiausi neteisingai ir tikrai bjauriai, buvo mano neribotos arogancijos įrodymas, bet ne tai mane neramino labiausiai. Su ja susijusių jausmų šį vakarą taip padaugėjo, kad vos galėjau suspėti kiekvieną jų atskirti ir padėti į jam skirtą lentynėlę savo galvoje. Iš tiesų viskas sugriuvo ir dabar mano viduje karaliavo maišalynė. Buvo paprasta jos nekęsti, smerkti ir net į akis rėžti, kad ji paskutinė paleistuvė, niekinga mano tėvo meilužė. Bet dabar buvo sunku pripažinti, kad nebejaučiu jai neapykantos, veikiau pasigėrėjimą, jos nesmerkiu, o jaučiu labiau gailestį, gal net pagarbią baimę, kad tiek iškentusi ji dar apskritai į mane žiūri. Mane, paskutinį avigalvį, kuris su ja elgėsi taip šlykščiai. Nes paleistuvė ji buvo išties prasta. Nuo mano prisilietimų susigūždavo ir akivaizdžiai manęs bijojo. Ir tikriausiai bijojo ne manęs vieno. Tas niekingas padaras ją padarė tokią! Jei policija nesiims veiksmų, rasiu būdų, kaip padaryti žmonijai vieną gerą darbą…

Iš baro išsitraukęs butelį viskio įsipyliau taurę ir nugėręs pusę atsiguliau Andriaus lovoje, vieninteliame svečių kambaryje. Homeras, kaip visuomet, įsitaisė ant grindų šalia lovos. Nuo mažens jį dresiravau, kad negalima lipti nei į lovą, nei ant sofos. Niekada. Jokiomis ypatingomis progomis ar aplinkybėmis. Taip pat buvo dar keletas griežtų taisyklių, kurių šuo turėjo laikytis.

*

Mane pažadino indų tarškėjimas. Pramerkęs akis pastebėjau, kad Homeras dingęs, taigi nieko nelaukdamas šokau iš lovos.

Tarpduryje sustojau ir leidau sau pasalūniškai stebėti, kaip virtuvėje ji įpila šuniui į dubenį vandens, tuomet į kitą įdeda maisto. Homeras net cyptelėjo iš džiugesio ir buvo pasiruošęs ją visą mirtinai užlaižyti, nes paprastai ėsti gaudavo tik grįžęs po pasivaikščiojimo. Toks rutinos suardymas jam nepaprastai patiko, o Olivija įsigijo dar vieną besąlygiškai ištikimą gerbėją.

Tikriausiai savo intensyviu žvilgsniu priverčiau ją pakelti akis. Išvydusi mane krūptelėjo ir žengusi žingsnį atatupsta atsirėmė į platų virtuvės stalą.

– Tu mane išgąsdinai, – prisipažino.

– Nenorėjau, – atsakiau pasislėpdamas už pašaipaus šypsnio.

Paleistais plaukais ji atrodė jaunutė, galėtum pagalvoti, kad paauglė, o nuo peties nusmukusi palaidinė darė kiek kitokį įspūdį. Žadino norą prieiti ir lūpomis prisiliesti prie nuogo raktikaulio, nuberti bučiniais visą kelią iki apvalaus gundančio peties.

– Aš… – ji sumišusi nuleido akis, – Homeras atrodė alkanas, taigi įbėriau jam maisto.

– Jis visuomet alkanas, – tariau praeidamas pro ją ir atsidarydamas šaldytuvą. – O už tai, kad jį pašėrei, kiekvieną kartą tave pamatęs iš laimės paliks balutę.

– Gal daugiau nepasimatysime, tai nemalonumų tikriausiai bus išvengta, – atsakė ji surimtėjusi.

Nustebęs pažvelgiau į ją, bet ji jau buvo nusisukusi.

– Aš paskambinau sesei, ji turėtų greitai atvažiuoti. Manau, turėčiau jau eiti, – išbėrė ji.

– Nepusryčiausi?

– Ne. Nenoriu trukdyti.

– Nesiūlyčiau, jei manyčiau, kad galėtum trukdyti.

– Tu ir nepasiūlei.

– Nes tu neleidai įsiterpti, – priėjau prie jos arčiau nei ketinau. Ji suvirpėjo. – Ar tu manęs bijai?

– Ne, – atsakė, rodos, nuoširdžiai. – Dažniausiai, ne.

– Ką reiškia dažniausiai? – suraukiau antakius. Man jos atsakymas visai nepatiko.

– Tą ir reiškia. Sunku paaiškinti, o aš to ir neketinu daryti, nes tau bus visai neįdomu, – atšovė pakeldama akis. Tas gražias žalias akis, kurios kaip magiškas liūnas traukė mane, žadėjo palaimą ir visišką užsimiršimą.

– Iš kur žinai, kad bus neįdomu?

– Nes nuo to laiko, kai mes pažįstami, švelniai tariant, nesutariame, – paaiškino ji. – Ir apskritai… Jau noriu eiti. Ačiū už nakvynę… Ir pagalbą… Nežinau, kuo būtų baigęsi, jei nebūtum pasirodęs, – ji užsikirto, – taigi… Ačiū tau dar kartą.

Nuleidusi akis ji apglėbė save virpančiomis rankomis ir jau sukosi eiti. Bet nespėjo.

Knygą galite įsigyti ČIA

„Nebijok“ – tai trečiasis jaunosios autorės Indrės Vakarės romanas, kuriame plėtojama  smurtą patiriančios moteris tema. Kaip atsitiesti po skyrybų, kai jų priežastis – vyras, keliantis ranką prieš moterį? Kaip gyventi toliau žinant, kad smurtaujantis partneris gali pasibelsti vėl ir vėl į duris? Ir kaip į savo gyvenimą įsileisti kitą mylimąjį, kai pasitikėti kitu, rodos, tampa sunkiausia pasaulio užduotimi?
            Šie ir kiti klausimai skaitytoją apninka, sekant detektyvinio romano „Nebijok“ siužetą.  Autorė taikliai beda į nūdienos socialinių problemų šerdį, romano herojės Olivijos apmąstymais išreikšdama užslėptus skriaudžiamos moters išgyvenimo momentus.
            Nors apie heroję ir spiečiasi tirada vyrų, ji anaiptol nėra charakterizuojama, kaip savimi pasitikinti vilioklė femme fatale. Veikiau kaip trapi ir nepatikli būtybė, kuri visomis išgalėmis siekia užsisklęsti nuo pasaulio, tarsi laimingas gyvenimas jai nebepriklausytų.
            Tokia bejėgiškumo ir prarastos savivertės būsena žmogų dažniausiai ištinka tuomet, kai jis patiria sunkius išgyvenimus. Ypač, kai šių išgyvenimų priežastimi tampa gyvenimas nuolatinėje baimėje, kurią kursto smurtas (fizinis ir/arba psichologinis). Tai – meistriškai pajausta ir atskleista šio romano tema.
            Tiesa, kitokį herojės įvaizdį kuria ja besižavintys vyriškos lyties atstovai. Kadangi romanas parašytas dviejų personažų – moters (Olivijos) ir vyro (Gojaus) – akimis, autorė suteikia skaitytojui galimybę pažinti, kaip tą pačią situaciją regi dvi skirtingos pusės – vyriškas ir moteriškas pradai.
            Itin ryškus ir kontrastuojantis yra romano protagonisto – Gojaus – personažas. Aistringas ir atšiaurus, rūpestingas, bet kartu kandus veikėjas skaitytojui gali sukelti ambivalentiškus jausmus. Vieną akimirką - priversti juo žavėtis, o kitą - nekęsti už išskirtinai lengvabūdišką jo karštakošiškumą.
            Gojus – tikras macho, kartais kiek atliepiantis telenovelėse vaizduojamą vyriškumo prototipą. Dinamiška Gojaus charakteristika yra viena labiausiai intriguojančių šio kūrinio grandžių. Būtent šis personažas romane kurso didžiausias erotines fantazijas. Vienišas, bet itin geidžiamas moterų, vyriškis trykšte trykšta seksualine energija.
            Drąsiai ir atvirai kūniškąsias Gojaus intencijas artikuliuodama autorė palengva skaitytoją įtraukia į murakamišką seksualinių fantazijų žaismę. Net keista, kaip nepastebimai sklandžiai viename kūrinyje gali persipinti smurto ir erotikos siužetai. Iš pradžių kiek „rezervuotai“, o vėliau ir gaveliškai drąsiai Vakarė aprašo sekso scenas, vizualizuojamas bei atjaučiamas tiek vyro, tiek moters akimis.
            „Nebijok“ - vienas tų romanų, kurį lengvai perskaitysite per vieną, daugiausiai du vakarus.  Knygos skyriai trumpi ir dinamiški, kupini detektyvinių elementų, kurie įtraukia nuo pat pirmųjų knygos puslapių. Romano istorija - žemiška ir nuoširdi, puikiai tiks tiems, kurie nori atitrūkti nuo kasdienių darbų ir pasinerti į romantikos kupino trilerio pinkles.
Recenzijos autorė - Laura Kešytė