3 klausimai apie Lietuvos ekonomikos prognozes „Swedbank“ vyresniajai ekonomistei Laurai Galdikienei

 

– Ar realu mokesčių korekcijomis kontroliuoti emigracijos srautą, jei „Swedbank“ ekonomikos apžvalgoje prognozuojama, kad gyventojų užimtumo rodiklis nebeturi potencijos didėti?

– Prognozuojame, kad užimtumo didėjimo potencialas yra išnaudotas, tačiau ne dėl darbuotojų paklausos trūkumo, o dėl nepalankių demografinių tendencijų. Šalyje kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa vis aktualesne problema, tad emigracijos srautų mažinimas reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

Viena svarbiausių gyventojų emigracijos priežasčių – pernelyg mažas darbo užmokestis. Darbo apmokestinimo mažinimas galėtų sudaryti prielaidas spartesniam darbo užmokesčio augimui, taip pat naujų darbo vietų kūrimui, tad ir emigracijos srauto mažėjimui. Šiuo metu Lietuvos dirbantiesiems tenka pernelyg didelė mokestinė našta. Pavyzdžiui, remiantis Europos Komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje asmens be vaikų, uždirbančio 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio, darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. „tax wedge“) sudarė 39,2 proc. ir buvo didesnė už Europos Sąjungos vidurkį, siekiantį 37 proc.

Vis dėlto vien dėl mokesčių korekcijų šalies atlyginimų vidurkis vargu ar pasivys ES atlyginimų vidurkį. Spartesnei atlyginimų konvergencijai, o kartu ir emigracijos srautų pažabojimui būtinas spartesnis produktyvumo didėjimas. To būtų galima pasiekti sudarant palankesnes sąlygas vietos ir užsienio įmonių investicijoms, gerinant švietimo kokybę bei skatinant aukštųjų technologijų sektoriaus plėtrą.

 

– Kur link judės didėjančios šalies gyventojų santaupos? Kokia tikimybė, kad, valstybei nesiūlant patrauklių investavimo alternatyvių, vis didesnė jų dalis bus realizuojama užsienio rinkose?

– Kapitalas šiais laikais yra mobilus ir paprastai „keliauja“ ten, kur didžiausia grąža, tad naivu tikėtis, kad jį būtų galima sulaikyti šalyje. Vis dėlto lietuvių taupymo įpročiai yra gana konservatyvūs ir paprastai apsiriboja šalies teritorija – daugiausia taupoma bankų indėlių pavidalu, grynaisiais namuose arba investuojant į nekilnojamąjį turtą, o pažangūs finansiniai instrumentai šalyje nesulaukia didelio populiarumo. Nesikeičiant gyventojų įpročiams, tikėtis didelių pokyčių šioje srityje nereikėtų. Be to, būtina paminėti, kad patrauklių investavimo alternatyvų stoka dėl vyraujančios žemų palūkanų aplinkos jaučiama visame pasaulyje – tai nėra vien tik Lietuvos problema.

 

– Prognozuojama infliacija skatins dar labiau juntamą socialinę atskirtį. Kaip, jūsų nuomone, operatyviai ir nepopulistiškai „nuskausminti“ neigiamus infliacijos padarinius?

– Nors kitąmet infliacija ir padidės, prognozuojame, kad vidutinio darbo užmokesčio augimas viršys infliaciją, todėl ir toliau matysime gyventojų perkamosios galios didėjimą. Manome, kad geriausias būdas pagelbėti socialiai jautriausioms visuomenės grupėms – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir teikti tiesioginę paramą mažiausias pajamas gaunantiems piliečiams. Tokios priemonės, kaip PVM lengvatos, paprastai pernelyg daug kainuoja valstybės biudžetui, iškraipo rinką, ir ypač sunku užtikrinti, kad jų nauda atitektų vartotojui

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

 

Prieš savaitę Statistikos departamento pateikti vasario mėnesio mažmeninės prekybos Lietuvoje duomenys sukėlė įvairių minčių – kokios priežastys lėmė, kad metinis maisto, gėrimų ir tabako mažmeninės prekybos lyginamosiomis kainomis augimas, įvertinus dienų skaičiaus įtaką, vasarį siekė 8,8 proc. ir buvo didžiausias nuo 2008 metų vasario? Vien tokių prekių pardavimo masto padidėjimas vasarį 25 mln. eurų dar labiau sudomina mačius gausų į Lenkiją apsipirkti važiuojančių lietuvių srautą (anot statistikos, lietuviai apskritai visoms prekėms Lenkijoje per mėnesį išleidžia iki 30 mln. eurų).

Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis analitikas 

Iš karto būtina pastebėti, kad pirmieji du 2015 metų mėnesių dėl to, kad žmonės dar tik pratinosi prie euro, nebuvo itin palankūs maisto produktų mažmeninei prekybai, todėl metinį  pokyčio dydį šių metų sausį ir vasarį iš dalies lėmė maža lyginamoji bazė. Kita vertus, metinis 8,8 proc. maisto prekybos augimas vasarį, net ir palyginti su metiniu 4,8 proc. padidėjimu sausį, yra labai smarkus, todėl priežastys, matyt, slypi ne vien tik statistikoje.

Vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurių auga mažmeninės prekybos mastas, yra mažėjantis nedarbo lygis ir didėjantis vidutinis darbo užmokestis. Prie jo kilimo prisidėjo ir nuo 2016 m. sausio 1 d. pakelta minimali mėnesio alga (MMA). Tikėtina, kad didžiausia 25 eurais padidėjusio mėnesinio darbo užmokesčio prieš mokesčius dalis buvo skirta vartojimui.

Tiesa, darbo užmokestis tikrai didėjo ne tik minimalią algą gaunantiems darbuotojams. Apie tai, kad metinis darbo užmokesčio augimo tempas 2016 metų pirmą ketvirtį dar išaugo, palyginti su ankstesniais ketvirčiais, rodo Finansų ministerijos skelbiami gyventojų pajamų mokesčio surinkimo duomenys. Dėl didėjančių pajamų kinta ir pirkimo struktūra – pastebėta, kad, augant pajamoms, didėja aukštesnės kokybės maisto produktų paklausa.

Dar vienas svarbus veiksnys, vasarį paskatinęs pardavimo mastą, ypač prekybos centrų (per pirmus du mėnesius prekybos apyvarta lyginamosiomis kainomis augo 7 proc., o vien vasarį – 9,1 proc.), gali būti susijęs su sausio ir vasario mėnesiais garsiai nuskambėjusiomis istorijomis apie su šešėline ekonomika kovojančių valstybės pareigūnų atliktus reidus, kurių metu buvo nustatytas milžiniškas į apskaitą neįtrauktas iš Lenkijos atvežtos mėsos prekybos mastas ir paviešintos antisanitarinėmis sąlygomis veikiančių mėsos perdirbimo ir gamybos cechų istorijos. Tai galėjo paskatinti dalį anksčiau turguose ar kioskuose mėsą pirkusių asmenų daugiau šių maisto produktų įsigyti prekybos centruose. Atsižvelgiant į tai, kad didžiausia dalis nelegalios prekybos mėsa vyksta turguose, jos mažinimas turėtų teigiamą įtaką ne tik visai mažmeninei prekybai, bet ir šalies biudžetui.

Pigūs degalai skatina vartojimą

Nereiktų sumenkinti ir pigesnių degalų įtakos. Tikėtina, kad likusi už pigesnius degalus suma nebuvo sutaupyta, o veikiausiai skirta vartojimo reikmėms. Metinis degalų kainų skirtumas akivaizdus – pavyzdžiui, vasarį dyzelinas Lietuvoje buvo maždaug 16 proc. pigesnis negu prieš metus.

Beje, metų pradžioje smarkiai augo ne tik maisto produktų mažmeninė prekyba. Per du 2016 metų mėnesius ne maisto produktų prekybos mastas buvo 8,1 proc. didesnis negu prieš metus. Pačių prekybos įmonių teigiamą savo padėties vertinimą rodo Statistikos departamento skelbiamas kiekvieną mėnesį pasitikėjimo rodiklis. Tokios aukštos kaip 2016 metų kovo mėnesį reikšmės nebuvo nuo prieškrizinių 2008 metų. Geri oficialios prekybos rezultatai palankūs šalies biudžetui – per du 2016 metų mėnesius šalyje pridėtinės vertės mokesčių surinkta 8,9 proc. daugiau ir, priešingai negu praėjusiais metais, tai viršijo Finansų ministerijos prognozes.

Minimalios algos didėjimas – dar vienas impulsas

Tikėtina, kad artimiausius mėnesius mažmeninės prekybos rezultatai bus irgi geri. Jeigu nuo liepos 1 dienos bus padidinta minimali mėnesio alga, tai gali ištęsti vartojimo augimo kryptį. Kadangi Lietuvos ekonomika yra labai atvira ir pernelyg spartus darbo užmokesčio augimas kenkia ne tik eksportuojančių, bet ir vidaus rinkai gaminančių įmonių konkurencingumui, valdžios atstovams ateityje reikėtų pagalvoti apie minimalaus neapmokestinamųjų pajamų dydžio, o ne MMA didinimą.

 

Pinigų spausdinimo mašinos paleidimas Europai atsilieps smarkiai padidėsiančiu infliacijos rodikliu.

Lygiai prieš ketverius metus Lietuvos degalinėse litras benzino kainavo eurą. Tada kaina atrodė tokia didelė, kad nemaža dalis vairuotojų aiškino lipsią į visuomeninį transportą ir automobilių neliesią tol, kol kainos vėl sugrįš į normalias vėžes.
Tą rudenį atrodė, kad taip ir bus: keliaujant po kitas Europos šalis, akis badė daug mažesnės degalų kainos, tad nebuvo abejonių, jog Lietuvoje išsipūtusios kainos anksčiau ar vėliau bus bent jau tokios, kaip, tarkim, Ispanijos pasienyje, kur litrą benzino tuo metu galėjai nusipirkti už 0,87 euro.
Dabar tokia degalų kaina skamba kaip mielas prisiminimas, o vairuotojai tikriausiai pradeda rengtis laikams, kai už litrą benzino teks mokėti ir šešis ar net septynis litus. “Benzinas jau niekuomet nebepigs, tik brangs”, – aiškina ekonomistai, ir jų sakomą tiesą priimame kaip savaime suprantamą.
Nesinori tikėti nebent tuo, kad niekada nebeatpigs, o dar ir gerokai pabrangs Lietuvoje siuvami drabužiai, pačių pasigaminama elektros energija arba rekordiniais derliais stebinantys grūdai. Baigiame apsiprasti, kad tai, kas dabar atrodo brangu, po pusmečio ar metų atrodys pigu. Ir ši taisyklė tinka daugumai prekių bei paslaugų.
Tikriausiai daugelio skaitytojų nešokiruos ir naujojo Vokietijos banko “Deutsche Bank” vadovo Anshu Jaino perspėjimas, kad infliacijos didėjimą pajusime visi. Vokiečiai – taip pat.

Statistika neguodžia

Iš tiesų net ir oficialiai skelbiama rugsėjo infliacija gali sukelti lengvą šoką ne vien vokiečiui, bet ir lietuviui. Štai rugsėjo mėnesį, palyginti su rugpjūčiu, vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje padidėjo 0,7 proc., o metinė infliacija pasiekė 3,4 proc. Panašiomis, vis didesnes kainas žadančiomis žinutėmis mirga daugelio Europos šalių žiniasklaida. Pranešama, kad rugsėjį metinė infliacija vien euro zonos valstybėse netikėtai išaugo iki 2,7 proc., nors vadinamoji Europos centrinio banko (ECB) komforto zona yra 2 proc.
Šios ribos neperžengia vos kelios euro zonos šalys ir tik nedaugelis valstybių, neįsivedusių euro. Nuo etalonu laikomos Vokietijos, kurioje infliacija kaip tik tokia, bei dar mažesnę 1,9 proc. infliaciją fiksavusios Prancūzijos nedaug atsilieka Didžioji Britanija, Airija, Nyderlandai. Kitur kainos tik nuolat stiebiasi: teigiama, jog kol kas – dėl degalų brangimo. Štai “Eurostato” duomenimis, metinė degalų kainų infliacija euro zonoje rugsėjį buvo 9,2, rugpjūtį – 8,9 proc.
Lietuvoje degalai brango šiek tiek mažiau, bet irgi juntamai: per metus 4 proc. pabrango suskystintos automobilinės dujos, 2,5 proc. – benzinas, 2 proc. – dyzeliniai degalai. Visa tai lėmė, kad drauge su degalais brango ir prekės bei paslaugos, – pradedant avalyne, baigiant pienu, mėsa ar šokoladiniais saldainiais.
Ekonomistai perspėja, kad prie kainų kilimo prisideda vis daugiau veiksnių. Tarkim, Ispanijos infliacija vos per mėnesį 3,5 proc. šoktelėjo padidinus pridėtinės vertės mokestį. Dar labiau ji išaugs, kai į šalies ekonomiką bus pradėti pumpuoti lengvi pinigai – ECB ims neribotais kiekiais supirkinėti prasiskolinusių valstybių obligacijas. Nors ECB atstovai labai nemėgsta termino “pinigų spausdinimas” ir lyginimo su JAV, kitaip pavadinti to nelabai išeina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Atsigaunant vidaus vartojimui ir investicijoms Lietuvos bankas prognozuoja spartesnę ekonomikos plėtrą. Pagal naujausias Lietuvos banko valdybos patvirtintas prognozes, šalies realusis bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet padidės 6,2 proc. (š. m. gegužės mėnesį prognozuota 5,6 proc.), o 2012 m. ekonomikos augimo prognozė liko nepakeista – 4,8 proc.

“Pirmą kartą per daugiau kaip porą metų realusis Lietuvos BVP auga dėl atsigaunančio vartojimo ir investicijų. Pastaruoju metu į ekonomikos variklį vis daugiau degalų įpurškia vidaus paklausa – daugiau vartoja gyventojai, stiprėja jų lūkesčiai”, – teigia Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika.

Numatoma, kad praėjusių metų pabaigoje atsigavimo ženklus pradėjęs rodyti realusis privatusis vartojimas šiemet paaugs 6,1 proc., o 2012 m. – 5,2 proc.

Pasak Lietuvos banko pranešimo, spartesniam investicijų augimui įtakos turi po kelerių metų pertraukos vėl pradėjusios augti privačios investicijos. Verslui artėjant prie gamybos pajėgumų panaudojimo lygio, buvusio iki krizės, daugiau investuojama į mašinas ir įrenginius, transporto priemones, pastatus. Prognozuojama, kad valdžios sektoriaus ir verslo bendros investicijos šiemet išaugs 17,7 proc.

Augančios investicijos ir vidaus vartojimas didina importą, jis nuo 2010 m. antrosios pusės jau auga sparčiau nei eksportas. Aprimus išorės paklausai eksporto augimo tempas turėtų dar šiek tiek sulėtėti. Numatoma, kad prekių ir paslaugų realusis eksportas šiemet augs 12,0 proc., kitąmet – 5,7 proc., importas atitinkamai – 14,9 ir 6,2 proc.

Sparčiau augantis importas didina prekybos deficitą. Kartu su pajamų deficitu tai lemia neigiamą einamosios sąskaitos balansą. Gerokai didesnis nei prieš metus pajamų deficitas atspindi šoktelėjusį užsienio investuotojų Lietuvoje uždirbtą pelną. Priešingai nei 2010 m., šiemet šio pelno didžioji dalis reinvestuota ir tik menka jo dalis išmokėta dividendais. Tai rodo didėjantį užsienio investuotojų pasitikėjimą.

Nedarbas turėtų mažėti

Lietuvos banko prognozėmis, auganti ekonomika šiemet lems nedarbo mažėjimą ir darbo užmokesčio kilimą. Numatoma, kad vidutinis darbo užmokestis šiemet didės 3,8 proc., 2012 m. – 5,3 proc.. Vidutinio darbo užmokesčio augimą Lietuvoje skatina ir tai, kad, didėjant darbo jėgos poreikiui, ryškėja darbuotojų įgūdžių ir darbdavių poreikių neatitikimo problema.

Tiek su išorės veiksniais, tiek su vidaus ekonomine raida susijusioms kainoms kylant labiau nei tikėtasi, Lietuvos bankas prognozuoja, kad infliacija padidės daugiau nei prognozuota anksčiau. 2011 m. vidutinė metinė infliacija šalyje sudarys 4,4 proc., o 2012 m – 4,1 proc. (š. m. gegužės mėn. prognozuota atitinkamai 3,8 ir 3,9 proc.).

Keletas veiksnių gali lemti ir kitokią realiojo sektoriaus ir kainų raidą Lietuvoje. “Išorės paklausą nepalankiai gali veikti tebevykstanti ir planuojama fiskalinė konsolidacija kai kuriose Europos Sąjungos šalyse”, – perspėja M. Leika.

Pasak jo, mažesnė išorės paklausa turėtų tiesioginės įtakos užsienio prekybai atviriems Lietuvos ūkio sektoriams, o netiesioginės – į vidaus rinką orientuotoms veiklos rūšims. Kitokią ekonomikos raidą gali lemti ir tebesitęsiantys dideli energijos ir maisto produktų kainų svyravimai.

Nuo birželio 1 d. Baltarusija didins bazinę palūkanų normą nuo 14 proc. iki 16 proc. ir taip bandys kovoti su infliacija, informuoja BBC.

Baltarusijos centrinis bankas teigia, kad padidinus bazinę palūkanų normą padidės investicijų Baltarusijos rubliais vertė, o žmonių santaupos bus apsaugotos nuo infliacijos.

Antradienį Baltarusijos vyriausybė išplėtė sąrašą “socialiai jautrių” prekių, kurių kainos bus laikinai reguliuojamos. Į papildomą “socialiai jautrių” prekių sąrašą įtraukta dar 13 vartojimo prekių pozicijų, tarp jų – sūrio, kruopų, agurkų, pomidorų, obuolių, dešros, dešrelių, kavos ir arbatos.

Pastaruoju metu Baltarusijoje pastebimas smarkus kainų augimas. Dėl valiutos deficito šalies importuotojai labai sumažino užsienio produkcijos tiekimą rinkai. Be to, produktų ir paslaugų kainų kilimą paskatino ir Baltarusijos rublio devalvacija.

Kylančios kainos gąsdina gyventojus, bet ne Vyriausybę, nes infliacija labiausiai padeda surinkti daugiau pajamų į biudžetą. Prognozuojama, kad kylant kainoms ir nedidėjant darbo užmokesčiui, daugelis Lietuvos piliečių gali gyventi blogiau nei krizės metais.

“Lietuvos žinios” rašo, kad Vyriausybė planuoja kitąmet surinkti dar 13 proc. daugiau mokesčių ir tokius planus grindžia oficialiomis ekonomikos augimo prognozėmis.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda mano, kad šiuos planus paskelbusio premjero Andriaus Kubiliaus optimizmas gali būti pamatuotas, jeigu skaičiuojamas ne realus, o nominalus bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas – kartu skaičiuojama ir infliacija.

“Jeigu tikimasi, kad infliacija kitąmet išliks didelė, o ji, matyt, tikrai tokia ir bus, bei ekonomika taip pat augs labai sparčiai, tada nominaliojo BVP augimas kaip ir šiais metais gali būti net dviženklis – sudaryti nuo 10 iki 15 procentų. Todėl nematau didelių prieštaravimų, kad ketinama surinkti maždaug 13 proc. daugiau pajamų ir maždaug tiek pat išaugs nominalusis BVP”, – sakė jis.

G. Nausėda pažymėjo, kad infliacijai didėjant sparčiau nei gyventojų pajamoms, smunka realus gyvenimo lygis. Todėl tikėtina, jog sustiprės įvairių interesų grupių spaudimas, kad būtų indeksuojamos infliacijos pasekmės.

“Kadangi valstybė taip pat yra darbdavys, tikrai neatmetu tikimybės, jog biudžetiniame sektoriuje dirbantys žmonės vis garsiau reikalaus, kad infliacijos pasekmės turėtų būti kompensuojamos ir dengiamos iš tų lėšų, kurios bus papildomai surenkamos į biudžetą”, – teigė jis.

Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas sakė, kad vartojimas mažės ir dėl didėjančių emigracijos srautų. Todėl ilgainiui, net jeigu infliacija mažėtų, mokesčių surinkimo perspektyvos prastės.

“Infliacija dar labiau skurdina tuos, kurie ir dabar skurdžiai gyvena, bei mažina perkamąją galią tų, kurie iki šiol galėjo pakenčiamai gyventi”, – teigė S. Jakeliūnas.

Jis teigė, kad dėl to gali kilti ne tik socialinių, bet ir politinių problemų. Jo nuomone, valdžia neturi didelės manevro laisvės, tačiau gali, pavyzdžiui, sumažinti degalų akcizą iki minimalaus, reikalaujamo Europos Sąjungos.

“Gali ir prekybos centrus šiek tiek paspausti, kaip Lietuvos bankas mėgina spausti komercinius bankus dėl krizės metu iki 30 proc. jų padidintų komisinių mokesčių. Jeigu Vyriausybė nieko nesiims, daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos gyventojų greitai gyvens prasčiau negu krizės metais, kai kainos buvo mažesnės, o pajamos – tokios pačios”, – svarstė analitikas.

Šių metų balandį vartotojų kainų augimą Jungtinėse Valstijose skatino didelės maisto produktų ir energijos šaltinių kainos, tačiau bazinis infliacijos rodiklis ir šįkart ūgtelėjo nežymiai, o tai reiškia, kad JAV centriniam bankui kol kas nėra pagrindo nerimauti.

JAV darbo departamentas pranešė, kad vartotojų kainų indeksas balandį padidėjo 0,4 proc., prieš tai kovą pakilęs 0,5 procento. “Reuters” apklausti ekonomistai prognozavo, kad kainos balandį padidės 0,4 procento.

Vartotojų kainų indeksas, neatsižvelgus į maisto produktų ir degalų kainas, padidėjo 0,2 proc., kaip ir prognozavo analitikai.

JAV federalinio atsargų banko vadovai įsitikinę, kad didelės žaliavų kainos, kurios neigiamai atsiliepė pirmojo metų ketvirčio bendrojo vidaus produkto statistikai, neilgai kurstys infliaciją.

Bendras vartotojų kainų indeksas balandį, palyginti su analogišku laikotarpiu prieš metus, padidėjo 1,3 proc., prieš tai kovą pakilęs 1,2 procento.

Pastaruoju metu Lietuvoje viskas brangsta: maistas, drabužiai, avalynė, degalai ir kt. Gyventojai nerimauja, bet situacija nesikeičia, tačiau nuolat augančiomis kainomis jau susidomėjo ne tik eiliniai žmonės, bet ir ekonomistai.

„Kainos varo į neviltį“, – teigia „Vilniaus diena“. Dienraštis rašo – „Nepaliaujamai augančios maisto kainos antrą mėnesį iš eilės brangstantys drabužiai bei avalynė ėmė kelti įtarimą net ekonomistams“.

„Verslo žinios” tvirtina, kad infliacija slopina vidaus rinkos atsigavimą. Dienraštis skelbia – „Bėdą mato, o pasiūlyti sprendimų negali. Lietuvoje nuolat brangstant vartojimo prekėms paslaugoms analitikai, balandį laukę kuklesnių infliacijos rodiklių, užsimena, kad nesiliaujantis spartus kainų šuolis stabdo vidaus vartojimo atsigavimą. Šiemet balandį mėnesinė infliacija buvo 1 proc., o metinė – 4,4 proc., vakar paskelbė Statistikos departamentas”.

„Vilniaus diena“ pažymi, kad „statistikų teigimu, metinės infliacijos lygį daugiausiai lėmė nemažai brangusios vartojimo prekės: 10,4 proc. išaugo maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos. 9 proc. brango transporto prekės ir paslaugos, 6,3 proc. – būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekės ir paslaugos.

Mėnesio infliacijai didžiausios įtakos turėjo vis dar brangstantys maisto produktai (2,2 proc.), 3,8 proc. brangę drabužiai ir avalynė, 1,5 proc. – transporto prekės ir paslaugos.

Maisto prekių grupėje labiausiai per mėnesį augo daržovių ir bulvių kainos (9,5 proc.), po kiek daugiau nei po porą procentų ūgtelėjusios mėsos, duonos, pieno ir jų produktų kainos. Statistikų duomenys liudija, kad pastarąjį mėnesį pastebimiau pigo tik vaisiai“.

Tai pastebi ir „Lietuvos rytas”. Dienraštyje teigiama – „Lietuvių skrandžiui įprastos daržovės šiemet, palyginti su praėjusiais metais, keliskart brangesnės. Pasak pardavėjų, šį pavasarį daržovių perkama mažiau.”

„Verslo žinių“ kalbintos ekonomistės teigia, kad „Maisto produktų kainų kilimas itin brangiai kainuoja gyventojams – Lietuvoje maistui yra skiriama beveik didžiausia (po Rumunijos) pajamų dalis Europos Sąjungoje, ir pernai šis rodiklis padidėjo pirmą kartą šį tūkstantmetį”, – pažymi p. Rojaka.

„Kaip ir tikėjomės, didžiausios įtakos turėjo brangstantys maisto produktai, o tai lemia globalios tendencijos, patys nelabai, ką ir galime padaryti”, – vertina p. Klyvienė.

„Akivaizdu, kad namų ūkiai, prislėgti vis augančios infliacijos naštos, ieškos pigesnių alternatyvų. Auganti infliacija gerokai keičia ir vartotojų įpročius net ir turtingesnėse šalyse”, – pažymi p. Rojaka.

„Kauno diena“ pabrėžia – „Kainų mažėjimo Lietuvoje ekspertai tikisi nebent vasarą ar rudeniop, kai pasirodys naujas derlius. Spaudimas infliacijai turėtų sumažėti ir dėl pastarosiomis dienomis pastebimai atpigusių degalų“.

Apie gerėjančią padėtį Lietuvos rinkoje skelbia ir „Verslo žinios“ – „Nors analitikai netrykšta itin dideliu optimizmu, kad infliacijos tendencijos keistųsi iš esmės, p. Klyvienė pabrėžia, kad drabužių ir avalynės brangimo, kuris yra sezoninis ir balandį sietinas su naujų kolekcijų atsiradimu, įtaka artimiausiais mėnesiais bus mažesnė”.

Maisto bei drabužių brangimas balandį sparčiau nei tikėtasi didino infliaciją, teigia analitikai. Anot jų, kainų mažėjimo galima tikėtis nebent vasaros antroje pusėje.

“Mūsų bankas tikėjosi mažiau (mažesnės infliacijos – BNS), ir ko gero, apsirikome dėl dviejų priežasčių – dėl maisto ir dėl drabužių ir avalynės labai smarkaus brangimo”, – BNS sakė SEB banko analitikė Vilija Tauraitė.

Balandį mėnesio infliacija buvo tokia pat, kaip ir kovo mėnesį – 1proc., vasarį vartojimo kainų indeksas buvo 0,1 , sausį – 0,4 procento. Balandį kainos augo penktą mėnesį iš eilės.

Anot analitikės, infliaciją ir toliau skatina išoriniai veiksniai – maisto, degalų brangimas, tuo tarpu didelis avalynės ir maisto brangimas antrą mėnesį iš eilės, jos vertinimu, jau atrodo keistokas.

“Sakyčiau, neįprastai didelis ir du mėnesius iš eilės. Čia jau klausimas, ar jis atspindi vien išorės faktorius, ar ir mūsų prekybininkų norą galbūt daugiau uždirbti. Čia galbūt ir kažkokie paklausos infliacijos pradai jau reiškiasi. Tikėkimės, kad ateinantis sezonas – ir naujas derlius, ir drabužių išpardavimai leis lengviau atsikvėpti, nes tai, ką matėme pastaraisiais mėnesiais – tai jau yra gana akivaizdus infliacijos spartėjimas, ir gana greitas, kas aišku, yra tikrai kenksminga mūsų vartojimo atsigavimui ir apskritai galutiniam ekonomikos atsitiesimui šiais metais”, – kalbėjo V. Tauraitė.

Ji pastebėjo, jog drabužiai ir avalynė Lietuvoje ir taip kainuoja brangiau nei kai kuriose Vakarų Europos šalyse.

“Gamintojai gręžiasi nuo Kinijos, bet manau, jie ieško ne mažiau pigesnių gamintojų, nei kad turėjo Kinijoje. Lietuvoje apskritai drabužiai ir avalynė yra brangesni negu daugelyje netgi Vakarų Europos šalių ir kai kur netgi labai smarkiai. Todėl sugretinant šiuos du faktus, nedrįsčiau galvoti, jog tai yra sąnaudų faktorius. Matyt, tikimasi kažkokios didesnės paklausos, bet nelabai įsivaizduoju, iš kur ją galėtų išspausti”, – kalbėjo analitikė.

“DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka taip pat teigė, jog kainų augimas balandį viršijo lūkesčius ir priminė 2009 metų pradžios “kainų pasiutpolkę”.Anot jos, itin didelius kainų šuolius pademonstravo kava, arbata, kakava bei aliejų ir riebalų produktų grupės, kurių kainos padidėjo ketvirtadaliu, išaugo ir duonos (12 proc.), pieno produktų (14,6 proc.) – kainos.

“Maisto produktų kainų kilimas itin brangiai kainuoja gyventojams – Lietuvoje maistui yra skiriama kone didžiausia – po Rumunijos – pajamų dalis Europos Sąjungoje, ir pernai šis rodiklis padidėjo pirmą kartą naujame tūkstantmetyje”, – pastebėjo J. Rojaka.

Anot jos, taupymas išliks svarbiu gyventojų prioritetu visus 2011 metus.

“Didžioje Britanijoje šuoliuojančiai didėjančios degalų kainos privertė dalį vairuotojų atsigręžti į visuomeninį transportą, apie 7 proc. išaugo keleivių traukiniais skaičius”, – pastebėjo analitikė.

V. Tauraitė prognozavo, jog kainų mažėjimo Lietuvoje galima tikėtis nebent vasarą, kai bus sulaukta naujo derliaus ir naujų maisto kainų.

“Vasarą įprastai būna infliacijos atoslūgis. Galų gale drabužių ir avalynės grupė gal šiek tiek atpigs, iš naftos rinkos pastarosiomis savaitėmis neblogos naujienos – naftos kainos mažėja, ir Lietuvoje jau keliais centais degalai yra atpigę, todėl tikimės šiokio tokio atoslūgio ir infliacijos srityje”, – sakė V. Tauraitė.

Ji teigė, jog mėnesio defliacijos Lietuvoje galima būtų tikėtis nebent liepą-rugpjūtį: “Tada, kai yra mažiausias infliacinis spaudimas per visus metus. Bet vertinčiau atsargiai, nes žaliavos, kurios diktuoja infliacinį spaudimą, mums gali labai staigiai pakeisti kryptį – iš pigimo į brangimą”.

Lietuvoje balandžio mėnesį, palyginti su kovu, užfiksuota 1 proc. mėnesio infliacija. Metinė infliacija balandį (balandį, palyginti su 2010 metų balandžiu) siekė 4,4 proc., o vidutinė metinė (12-kos pastarųjų mėnesių, palyginti su tokiu pat ankstesniu laikotarpiu) infliacija – 2,6 procento. Statistikai prognozavo, kad balandžio mėnesį Lietuvoje bus 0,5 proc. suderinta mėnesio infliacija, 3,8 proc. metinė infliacija bei 2,4 proc. vidutinė metinė infliacija.

Finansų ministerija prognozuoja, jog suderinta vidutinė metinė infliacija šiemet turėtų būti 3,3 proc., Lietuvos bankas prognozuoja 3,8 proc. vidutinę metinę infliaciją.

Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį kainų lygis Lietuvoje buvo 3,8 proc. didesnis nei atitinkamu 2010 m. laikotarpiu ir 1 proc. didesnis nei 2011 m. vasarį. Turint omenyje neįspūdingą ūkio plėtrą, tokia infliacija laikytina gana didele. Maisto produktai per metus pabrango net 8,9 proc., transporto prekės ir paslaugos – 8,7 proc., komunalinės paslaugos – 6,5 proc. Kitos prekių grupės brango nedaug arba pigo: ryšių paslaugos – 4 proc., drabužiai ir avalynė bei poilsio ir kultūros paslaugos – po 1,5 proc. Jei maisto produktų ir degalų kainos būtų stabilios, vartotojų kainų infliacija Lietuvoje šiuo metu būtų kur kas patrauklesnio dydžio – artima nuliui.

Tiesą sakant, net ir sunkmečiu kainų didėjimas nebuvo deramai sulėtėjęs. 2009 m. infliacija siekė 4 proc. dėl pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų pakėlimo, o 2010 m. kainų didėjimą lėmė elektros ir kitų energijos išteklių brangimas. Šiemet sąnaudų kilmės infliacijos “viešpatavimas” tęsiasi, nes vis didesnes maisto produktų ir degalų kainas diktuoja pasaulinė rinka. Būtent tokios prigimties infliacija yra pavojingiausia vartojimo atsigavimui, nes kainos kyla dėl išorės “užkrato”, o ne dėl to, kad šalies vartotojai gali įpirkti daugiau ir brangiau.

rielaidų ir kainų lygiui smukti. Daugelio gyventojų pajamos šiemet nebemažės, užimtumas didės, o optimistiškesni lūkesčiai skatins išleisti krizės metu sukauptas finansines atsargas. Neatmestina prielaida, kad pirmieji paklausos infliacijos ženklai jau pasireiškia. Tai galima įžiūrėti, pavyzdžiui, gretinant du faktus: drabužiai ir avalynė Lietuvoje yra iki 20 proc. brangesni nei daugelyje Vakarų Europos šalių, o jų sezoninis pabrangimas 2011 m. kovą siekė 4,9 proc. ir buvo didesnis nei įprasta.

Kaip kuriozinį paklausos infliacijos pavyzdį galima paminėti ir masinį cukraus pirkimą šių metų vasarį. Pavyzdys iliustratyvus, mat cukraus kainos ne tik padidėjo kilus panikai, bet ir po jos išliko aukštesnės nei metų pradžioje. Kita vertus, paslaugų infliacija, tradiciškai atspindinti paklausos veiksnį, tebėra itin maža.

2011-aisiais kainų mažėjimo vilties galėtų suteikti nebent geras derlius, kuris atpigintų žemės ūkio produktus tarptautinėje rinkoje. Tai suteiktų palengvėjimą ne vienam Lietuvos namų ūkiui, dabar besirenkančiam prastesnės kokybės ar “akcijų” maisto produktus. Deja, šiais metais vėl tikėtina apčiuopiama “energetinė” infliacija. Rusijos bendrovė “Gazprom” pirmąjį šių metų pusmetį planuoja kelti gamtinių dujų kainą Lietuvos vartotojams, o tai žada ir dar didesnes centrinio šildymo sąskaitas ateinantį rudenį.

Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuva pagal infliacijos lygį patenka į didesnės infliacijos kategoriją. Tai visų pirma lemia vartojimo krepšelio asimetrija, nes mūsų šalyje santykinai daugiau, palyginti su pažengusiomis Europos valstybėmis, išleidžiama sparčiai brangstančiam maistui ir degalams. Lietuva pasmerkta turėti didesnį infliacijos tempą nei euro zonos šalyse ne tik trumpuoju, bet ir ilguoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei 2011–2020 m. euro zonoje vidutinis metinis infliacijos tempas sudarytų apie 2 proc., 2011–2014 m. infliacijos vidurkis Lietuvoje turėtų siekti bent apie 3,2 proc., o 2015–2020 m. – maždaug 2,8 proc.

Tuo tarpu Mastrichto kriterijaus “buferis”, pridedamas prie trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių vidurkio, yra menkas – tik 1,5 proc. punkto. Istoriškai atitinkamas kriterijus dažniausiai įtilpdavo į siaurus 2–3 proc. rėmus. Taigi egzistuoja nemaža rizika, kad Lietuva prasilenks su šiuo narystės euro zonoje reikalavimu ne tik 2011-aisiais, bet ir keletą artimiausių metų. Blaiviai vertinant situaciją verta prisiminti, kad Lietuva šio kriterijaus nevykdo nuo 2006 m., o pinigų politikos priemonių infliacijai tramdyti neturi. Be to, naivoka būtų tikėtis infliacijos mažėjimo, tuo pat metu laukiant aktyvesnio Lietuvos ekonomikos atsigavimo.

Sykiu su pasaulinės infliacijos banga iškils ir palūkanų normos. Euro zonos infliacija jau keturis mėnesius iš eilės viršijo 2 proc. lygį, į kurį orientuojasi Europos centrinis bankas, vykdydamas pinigų politiką. Atsiliepdamas į infliacijos didėjimą, centrinis euro bloko bankas jau pradėjo kelti palūkanas, o per visus 2011-uosius palūkanų normų padidėjimas gali sudaryti apie 1 proc. punktą.

Finansų rinkos dalyviai šiuo metu labiausiai tikėtina rizika laiko augančią infliaciją, nors ji šalies finansų stabilumui didesnės įtakos neturi, rodo Lietuvos banko atlikta apklausa dėl rizikų Lietuvos finansų sistemai.

Pirmą kartą šalyje atlikta tokio tipo apklausa parodė, jog finansų sistemos stabilumas pastaruoju metu išaugo – nebesitikima valstybės skolos rizikos priedų augimo.

Pasak Lietuvos banko Ekonomikos departamento Finansinio stabilumo skyriaus ekonomisto Vaidoto Tamulėno, susirūpinimą finansų institucijoms kelia infliacijos didėjimas, politinės aplinkos nestabilumas, pradėtų reformų ir viešųjų finansų konsolidavimo tęstinumo užtikrinimas.

Būtent infliacijos augimo tempus dauguma apklausos dalyvių laiko didžiausia tikėtina rizika, nors jos galimas poveikis šalies finansų sistemai ir yra nežymus.

Apklausa taip pat parodė, jog Lietuvos finansų institucijos daug dėmesio skiria pagrindinių eksporto partnerių ekonomikų raidos tendencijoms, su kuriomis itin glaudžiai susijusi ir Lietuvos ekonomikos atsigavimo sparta.

Tuo tarpu situacija darbo rinkoje vis dar tebėra sudėtinga, tačiau pastebima, jog kai kurios rizikos mažėja – mažesnį pavojų kelia verslo ir namų ūkių kredito rizika, nesitikima, kad ir toliau mažės nekilnojamojo turto kainos.

Didėjanti infliacija gali sukliudyti Lietuvos planams nuo 2014-ųjų pradžios įsivesti eurą , net jei šaliai ir pavyktų 2012 metais sumažinti fiskalinį deficitą iki Mastrichto sutartyje reikalaujamų 3 proc. BVP, prognozuoja Šiaurės šalių finansų grupės SEB analitikai.

Naujausioje SEB ekonomikos apžvalgoje “Eastern European Outlook” prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija, kuri pernai siekė 1,2 proc., šiemet išaugs iki 3,5 proc., o 2012 metais – iki 4 procentų.

SEB analitikai taip pat neatmeta galimybės, kad Lietuvai sunkumų gali kilti ir siekiant 2012 metais sumažinti fiskalinį deficitą iki 3 procentų. Tai gali lemti tam tikras fiskalinis atsipalaidavimas prieš 2012-ųjų spalį vyksiančius parlamento rinkimus.

Tuo tarpu valstybės skola turėtų augti lėtesniais tempais ir 2011-ųjų pabaigoje sudaryti 41 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – mažiau nei Mastrichto sutartyje numatytos 60 proc. ribos. 2010 metų pabaigoje valstybės skola sudarė 38,7 proc. BVP.

Lietuvai dėl per didelės infliacijos nepavyko įsivesti euro 2007 metų pradžioje. Nuo šių metų pradžios prie euro zonos prisijungė Estija