Pastaraisiais mėnesiais kainos kyla ir Europoje, ir visame pasaulyje, tad šiemet už skirtingas prekes ir paslaugas mokėsime nuo kelių iki keliasdešimties procentų daugiau nei pernai.

Kainų didėjimo statistika visame pasaulyje darosi įspūdinga ir pradeda priminti lenktynes. Štai Vokietijoje kainos gruodį kilo sparčiausiai per daugiau nei dvejus metus. Metinė infliacija, lapkritį siekusi 1,6 proc., gruodį čia šoktelėjo iki 1,9 proc. ir buvo didžiausia nuo 2008 m. spalio. Tačiau mėnesio infliacijos didėjimas – dar įspūdingesnis. Per mėnesį (nuo lapkričio) vartojimo kainos Vokietijoje pakilo 1,2 proc. ir šis prieaugis buvo didžiausias nuo 2002 m. gruodžio.

Vis dėlto Vokietija, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingai, gali pasigirti vienu mažiausių infliacijos šuolių Europoje. Pavyzdžiui, Suomijoje metinė infliacija pasiekė 2,9 proc. Ispanijoje padėtis dar sudėtingesnė: gruodį metinė infliacija siekė 3 proc. ir buvo didžiausia per pastaruosius dvejus metus. Dar didesnė infliacija Didžiojoje Britanijoje, kur kainos per metus išaugo 4,2 proc. ir pranoko visas prognozes, kokių tik būta.

Tačiau niekas Europoje nepralenkia Vengrijos ir Rumunijos. Pirmojoje metinė infliacija gruodį šoktelėjo iki 4,7 proc., o antrojoje, viršydama visus rekordus, pasiekė 6,1 proc.

Panaši padėtis ir už Europos ribų. Štai infliacija Rusijoje gruodį pasiekė aukščiausią lygį per 13 mėnesių – 8,7 proc., Indijoje metinė infliacija gruodį siekė 8,4 proc., Kinijoje – 5,1 proc., o JAV kainos per metus pakilo irgi ne taip jau mažai – 1,5 proc.

Brangsta ir degalai, ir maistas

Pasak skirtingų ekspertų, kainų šuolį visame pasaulyje skatino didėjantis vartojimas, kuris labiausiai atsiliepė energijos išteklių bei maisto produktų kainoms. Tarkime, energijos išteklių kainos per metus pakilo 11 proc., o maisto kainos pasaulyje per metus ūgtelėjo vidutiniškai 9–10 proc., nors kiekvienoje šalyje šis augimas buvo skirtingas.

Tarkime, Vengrijoje maistas per metus pabrango 6,7 proc., o degalai – net 20,8 proc. Kitų prekių kainostaipstipriai nesikandžojo: drabužiai pabrango tik 0,8 proc., o ilgalaikio vartojimo prekės netgi 0,5 proc. atpigo.

Panašus vaizdas ir Suomijoje, kur lėktuvų bilietų ar poilsio bei turizmo paslaugų kainos nekilo, bet štai sąskaitos už elektrą gyventojams 2010-aisiais išaugo 18–20 proc., taigi penktadaliu, o benzinas pabrango apie 10 proc.

Didžiojoje Britanijoje irgi labiausiai didėjo benzino kainos, bet nuo jų mažai teatsiliko ir maisto produktų, taip pat žaliavų kainos. Tarkime, Didžiosios Britanijos gamintojai gruodį už žaliavas mokėjo vidutiniškai 12,5 proc. daugiau nei prieš metus.

Beje, kai kalbama apie energijos išteklius ir maistą, išskirtinėmis galima laikyti JAV ir Indiją, mat vienoje sparčiai brango tik benzinas, kitoje – tik maistas. Štai JAV benzino kainos per metus šoktelėjo 8,5 proc., o maistas beveik nebrango – jo kainų didėjimas tesiekė 0,1 proc.

Indijoje, priešingai, svarbiausias infliaciją lemiantis veiksnys buvo kaip tik maisto kainų šuolis, nors energijos išteklių kainos didėjo palyginti nedaug. Tarkime, vaisiai ir daržovės gruodį Indijoje pabrango 11 proc., o degalai – 3 proc. Tad neatsitiktinai Indijos vyriausybė paskelbė, kad maisto kainos “dažnai didėjo nepriimtinu greičiu”.

O štai Kinijoje infliacijos rodiklį labiausiai aukštyn kelia didėjančios nekilnojamojo turto kainos. Būstas Kinijoje brangsta jau 20 mėnesių iš eilės ir 70-yje didžiausių šios šalies miestų jo kainos per metus pakilo vidutiniškai 6,4 proc.

Kovoti nesiseka

Pagrindinis šių metų Kinijos valdžios tikslas – bent jau sustabdyti nekilnojamojo turto kainų didėjimą ir taip pažaboti bendrą infliacijos rodiklio augimą. Tačiau kol kas visos priemonės bevaisės. Nors vyriausybė mėgino dirbtinai 30 proc. sumažinti nekilnojamojo turto sandorių vertę, viską dabar diktuoja jau ne valdžia, o nesustabdomai besipučiantis rinkos burbulas. Štai skelbiama, kad investicijų į namų statybą Kinijoje per visus praėjusius metus pagausėjo 33 proc., namų pardavimas gruodį didėjo 22 proc., o per metus – 33 proc.

Nepadeda Kinijai net ir bazinių palūkanų normų didinimas – šalies centrinis bankas 2010-aisiais jas didino net aštuonis kartus, bet ir tai infliacijos nepristabdė.

Panašiai ir Indijoje, kurios centrinis bankas šį mėnesį vėl turėtų kelti bazines palūkanų normas, nors pernai tai darė jau šešis kartus, o infliacija vis tiek toliau sparčiai didėjo. Prognozuojama, kad didės ir šiais metais.

Europoje infliacija šiemet taip pat nemažės. Europos Komisija prognozuoja, kad didėjant vartojimui infliacija euro zonoje šiemet viršys 2,3 proc. Tokios pat prognozės žadamos ir Lietuvai.

Finansų ministerija tvirtina, kad šiemet infliacija Lietuvoje neviršys 1,8 proc., tačiau tiek Europos Komisijos, tiek Lietuvos banko, tiek kai kurių privačių Lietuvoje veikiančių bankų prognozėmis, šiemet infliacija Lietuvoje sieks 2,3 proc. ar daugiau.

“Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė sako, kad dalis gyventojų didėjančių kainų nepajus, nes didės ir jų darbo užmokestis. O mažesnes pajamas gaunantiesiems ir pensininkams kainų didėjimas gali būti gana skaudus.

Įtakos kainų augimui turės nuo metų pradžios padidinti cigarečių ir dyzelino akcizai. Pastarasis pasikeitimas atsilieps ne tik pačiai šios degalų rūšies kainai, bet gali lemti ir daugelio kitų prekių ir paslaugų grupių kainų didėjimą: apie galimą kainų didinimą jau prabilo kai kurių maisto prekių gamintojai, o vežėjai rengiasi svarstyti galimybę branginti transporto bilietus.

Praėjusį ketvirtadienį Vyriausybei pavyko apginti savo pasiūlytą kitų metų valstybės gyvenimo scenarijaus biudžetą. Kokia pagal jį atrodo mūsų valstybė – belipanti iš krizės ar dar esanti jos dugne, ir kokie pagal biudžeto skaičius atrodo mūsų valstybės prioritetai? To klausėme ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus.

A.K.: Tai biudžetas valstybės, kuri atlaikė didelę pasaulinę krizę. Todėl biudžetas lieka taupus ir išsaugantis šalies finansų stabilumą, net jei kiltų rimtų problemų Airijoje ar Portugalijoje. Nors biudžetas lieka taupus, bet jis labai stipriai nukreiptas į žmogaus kasdienybę: 50 proc. visų viešųjų finansų skirta ne biurokratams, kaip kartais kai kam atrodo (tam skiriama tik 4 proc.), o socialinėms reikmėms. Kaltinimai, kad nematome žmogaus – tuščia retorika, o ne realūs skaičiai.

VEIDAS: Jūs tikinote, kad krizė jau baigėsi (esate paskelbęs, kad ji baigsis 2009 m. birželio 21 d.), tačiau Seime ėmus reikalauti, kad būtų atkurtos sumažintos pensijos, pareiškėte priešingai. Tad kokia tikroji Lietuvos padėtis?

A.K.: Finansų ministrė Ingrida Šimonytė teisingai sako: yra trys pagrindinės krizės. Pirmoji – ekonomikos, kur jau galime matyti tam tikrų gerų poslinkių iš jos lipant. Štai eksporto rodikliai grįžta prie 2008 m. ekonominio pakilimo piko skaičių. Pagal pramonės produkcijos skaičius taip pat artėjame prie aukščiausių turėtų rodiklių. Tačiau vidaus vartojimas, prekyba vis dar atsilieka. Bet pagal ekonominę logiką vėliausiai atsigauna būtent vidaus vartojimas, o ilgiausiai truks nedarbas.

Antroji – finansų, ir kai šiais metais, skaičiuojant su “Sodros” biudžetu, išlaidos didesnės už pajamas 8 mlrd. Lt, o kitais metais – per 5 mlrd. Lt, negali sakyti, kad krizė baigėsi.

Ir trečioji – smegenų, mąstymo. Ši gal buvo ir pagrindinė priežastis, kodėl pirmąsias dvi atlaikėme sunkiau nei estai, kurie prieš kelerius metus dėl protingesnės finansų politikos pasitiko pasaulinę krizę neturėdami biudžeto deficito, nes prieš pat krizės pradžią jų pensijos nebuvo padidintos 30 proc.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek šiandien siektų valstybės skola, jei Lietuva krizės pradžioje būtų skolinusis ne už beveik 11 proc., o už 4 proc. palūkanų iš TVF?

A.K.: Vilniuje viešinčio Vengrijos premjero Viktoro Orbano ką tik žurnalistai klausė, kas sveikiau valstybės ekonomikai – būti priklausomai nuo skolinimosi iš tarptautinių rinkų ar iš tarptautinių institucijų. Jis vienareikšmiškai sakė, kad iš tarptautinių rinkų. Už savo ekonomiką vienaip ar kitaip turi sumokėti – ekonominę, politinę ar reputacijos kainą. Kas dar mane stebina, kad dėl nesiskolinimo iš TVF mums priekaištauja mūsų mylima opozicija. Jei ji manė, kad reikia skolintis iš TVF, ar tai nereiškia, kad turėjo pritarti visoms taupymo priemonėms, kurias siūlė TVF? Tačiau nepritarė nė vienai.

VEIDAS: Tačiau dabar Vyriausybė žmones nuskriaudė dukart – užveržė diržus, beveik kaip būtų reikalavęs TVF, tačiau skolinosi beveik triskart brangiau.

A.K.: Su beveik 11 proc. palūkanomis skolinomės tik pačią pirmą paskolą, o vėliau grįžome arti to, už kiek Lietuva skolinosi geresniais laikais: socialdemokratų Vyriausybės skolinosi su 5 proc. palūkanomis, mes – 6 proc. su trupučiu.

Pasirinktas kelias pinigine prasme kainavo daugiau, bet leido patiems rinktis, kokias priemones įgyvendinti, patiems rūpintis pokrizine ekonomika pritraukiant investicijų. Jų siekiant labai svarbi šalies finansinė reputacija: jei šalis šaukiasi finansinio “raudonojo kryžiaus”, vadinasi, gyveni iš labdaros, o ne iš normalių ekonominių procesų. O kol esi priklausomas nuo labdaros, labai sunku įtikinti – ateikit, investuokit, kurkit čia aukštųjų technologijų įmones.

VEIDAS: Vis dėlto ar atšaukiami naktinės mokesčių reformos sprendimai (PVM viešbučiams, akcizai) rodo, kad pripažįstate padarę klaidų?

A.K.: Netrukus paaiškės, kas buvo klaida – panaikinti ar grąžinti PVM lengvatinį tarifą viešbučiams, nes šie neketina mažinti paslaugų kainų. Be to, ne dėl visko, ką atkeitėme, esu didelis entuziastas: kai Seime dauguma ir opozicija turi apyvienodį skaičių, kartais priimami sprendimai, kurių negalėčiau pavadinti valdančiosios daugumos valia.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad po 2008 m. pabaigoje patvirtintos mokesčių reformos mokesčių juk surinkta daugiau. Esminis reformos dalykas buvo įtraukti visą grupę žmonių sluoksnių, kurie iki tada buvo už mokesčių sistemos ribų – žemės ūkio darbuotojų, žurnalistų ir kt. Galima diskutuoti dėl atskirų mokesčių tarifų, tik noriu priminti, kad mokesčius didino ir daugelis kitų valstybių. Tik mes iš karto, o kiti laukė dar metus. Be to, kažkodėl visi užmiršta, kad kai kurie mokesčiai, pavyzdžiui, gyventojų pajamų, buvo sumažinti. O kai man sako, kad mokesčių reforma buvo klaida, aš sakau – įvardykite konkrečiai.

VEIDAS: Pavyzdžiui, žiniasklaida, kuri ne tik kad susitraukė trečdaliu, bet dargi nemaža jos dalis tapo priklausoma nuo su Rusija susijusių finansavimo šaltinių.

A.K.: Ir pieno, ir mėsos, ir duonos, ir batų, ir laikraščių vartojimas susitraukė maždaug trečdaliu, jei lyginsime 2009-uosius ir 2008-uosius. Todėl žiniasklaidos pardavimo sumažėjimo tiesiogiai sieti su mokesčiais negalima. Antra, manau, principinė nuostata, kad ir žiniasklaida turi dalyvauti mokesčių sistemoje, kaip ir kitos sritys.

VEIDAS: Tačiau pasaulyje žiniasklaidai, knygoms taikomas lengvatinis PVM tarifas, nes valstybės tuo parodo savo prioritetus. O jūs į vieną gretą sustatėte ir batus, ir laikraščius.

A.K.: Kitų šalių politikai gal rodo ne prioritetą, o kritikos baimę – galima įvairiai vertinti.

VEIDAS: Dar viena problema – energetika. Ar tikitės per pusmetį rasti strateginį AE statybos investuotoją, jei neradote per dvejus metus?

A.K.: Retas kas bandė pasiaiškinti, kaip, kokiais tempais panašūs procesai vyksta kitose šalyse: pagal tarptautinius standartus pakankamai sparčiai ir sėkmingai einame projekto įgyvendinimo link, ypač jei prisiminsime, kokį gavome palikimą iš ankstesnės Vyriausybės. Per metus projektas tapo nebe Lietuvos, o regioniniu, su ES globa. Tai didžioji sėkmė, o su kuriuo investuotoju ar be jo statysime – tai mažiau svarbi komercinė dalis.

VEIDAS: O kas strigdo žadėtas “Sodros”, kitas struktūrines reformas?

A.K.: Vyriausybės dvejų metų darbo sukakties proga turėjome diskusiją Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Buvome įvardyti kaip labai drąsi Vyriausybė nelabai drąsioje visuomenėje. Reformų sėkmė daug priklauso nuo to, kaip jos suprantamos visuomenės. Štai socialinio draudimo reforma: kaip matant visuomenės senėjimo tendencijas ir išsaugoti viešųjų finansų balansą, ir pasiekti, kad būsimieji pensininkai santykinai negyventų skurdžiau nei dabartiniai? Atsakymas vienas – ilginti pensinį amžių. Bet turime tokį Seimą, kokį turime. Tad klausimas opozicijai ir pagrindinei jos ašiai socialdemokratams: ar pasisakydami prieš pensinio amžiaus ilginimą jie suvokia, kad stumia būsimą pensininką po kokių 15 metų gauti santykinai 30 proc. mažesnę nei dabartinę pensiją?

VEIDAS: Kokius Lietuvos BVP, nedarbo, emigracijos skaičius prognozuojate 2011 metais?

A.K.: Jeigu nebus globalių problemų, jei Europa susitvarkys su skolų krize, mūsų ekonomikos augimas kitąmet gali siekti 3 proc. ir daugiau. Eksporto, pramonės gamybos augimas patemps ir vidaus vartojimą – ir čia ne koks nors mūsų geros politikos rezultatas, bet elementarus ekonomikos dėsnis. Tai leistų tikėtis ir pajamų biudžete, o jų planas ambicingas. Nuosekliai tęsime kovą su kontrabanda, šešėline ekonomika, ką darome per daug nesiafišuodami pasienyje, muitinėje. Kitas etapas – vidaus prekyba, turgūs.

Sunkiau sprendžiama nedarbo problema. Būtų gerai, jei kitąmet galėtume pasiekti nedviženklį skaičių. Beje, kitąmet kai kuriose srityse pradės trūkti kvalifikuotos darbo jėgos, tai gali paskatinti atlyginimų didėjimą. Naujasis Latvijos finansų ministras Andris Vilkas jau perspėja, kad norint suvaldyti infliaciją atlyginimų didėjimas gali tapti problema. Žodžiu, einame į naują problemų etapą, kurį reikia iš anksto numatyti. Turime išvengti tų problemų, kurios lydėjo ir spartų ekonomikos augimą 2004–2008 m., – neleisti atsirasti ekonomikos burbulams, kurie turi madą paskui labai skaudžiai sproginėti.

Emigracijos tema taip pat laukia naujas etapas – atsiveria Vokietijos, kai kurių kitų Europos šalių darbo rinka. Bet nėra kito atsako į emigracijos problemą, kaip prisiminti Airijos, nors ji dabar ir neatrodo labai sėkminga, pavyzdį. Iki 1985 m. emigracija buvo didžiausia Airijos rykštė, ir per keletą metų pavyko pasiekti, kad ne tik sumažėjo emigracija, bet airiai pradėjo grįžti į tėvynę. To pasiekta ėmusis ekonominių struktūrinių pertvarkų, labai ryškiai pasisukus aukštųjų technologijų ekonomikos link.

VEIDAS: Matant, kaip stabiliai krinta jūsų vadovaujamos Tėvynės sąjungos pasitikėjimo reitingai, kokius rezultatus jai prognozuojate savivaldybių tarybų rinkimuose?

A.K.: Viskas gerai su tais reitingais, mes juos taip pat pasitikriname. Manau, didžiuosiuose miestuose, Vilniuje galime labai neblogai pasirodyti, būti tarp pirmųjų lyderių. O Lietuvos mastu – sunku pasakyti. Bet esminį atsakymą rinkėjai duos per 2012 m. Seimo rinkimus. Manau, opozicija iki to laiko bus įrodžiusi, kad tikėti destruktyviu populizmu žmonėms nėra didelės prasmės.

1,8 proc. sudarė metinė infliacija šalyje rugsėjo mėnesį – tai yra didžiausias vartotojų kainų indekso mėnesio pokytis per metus. Statistikos departamento duomenimis, metinį kainų pokytį lėmė 6,6 proc. pabrangusios būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekės bei paslaugos, 10,3 proc. alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 5,5 proc. transporto prekės bei paslaugos ir 5,3 proc. atpigę drabužiai ir avalynė, 5,8 proc. – ryšių prekės ir paslaugos, 3,2 proc. – būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros prekės bei paslaugos. Prekės per metus pabrango 2,9 proc., o paslaugos atpigo 1,6 proc.

Ekonomisto Povilo Gylio komentaras

Šįkart fiksuojamas pasiūlos sukeltas kainų didėjimas, todėl konstatuoti augančios vartotojų perkamosios galios negalima. Keliamas klausimas, ar pagrindinių prekių kainų didėjimas siejamas su karteliniais susitarimais, yra pagrįstas ir aktualus. Galimos dvi išeitys: arba nieko nedaryti, arba imtis visuomeninio spaudimo monopolijoms, šitaip pažabojant pasiūlos sukeltą kainų didėjimą.

Rugsėjo mėn. metinė infliacija sudarė 1,8 procento, praneša Statistikos departamentas. 2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn., vartojimo prekių ir paslaugų kainos padidėjo 0,6 procento.

2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn., bendrajam vartotojų kainų pokyčiui didžiausią įtaką turėjo 1,1 procento pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 4,2 – drabužiai ir avalynė, 1,3 – sveikatos priežiūros prekės ir paslaugos ir 0,9 procento atpigusios poilsio ir kultūros prekės ir paslaugos, 1,2 – ryšių prekės ir paslaugos.

Vartojimo prekių kainos per minėtąjį laikotarpį padidėjo 0,9 procento, o paslaugų kainos sumažėjo 0,3 procento.

Didžiausią įtaką maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainų pokyčiui turėjo 10 procentų pabrangusios daržovės ir bulvės, 1,1 procento – duona ir grūdų produktai, 2,7 – kava, arbatžolės, kakava, 0,5 – pienas ir jo produktai, sūris, kiaušiniai, 0,8 procento – vaisiai ir uogos. Iš daržovių bei vaisių ir uogų daugiausia – 40,4 procento – pabrango vaisinės daržovės (agurkai, pomidorai), 15 procentų – bulvės, 13,1 procento – obuoliai, 4,3 – citrusų vaisiai, o daugiausia – 19,9 procento – atpigo vynuogės, 8,5 – kopūstai, 6,1 procento – šakniavaisiai (morkos, burokėliai).

Nuo metų pradžios (2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su 2009 m. gruodžio mėn.) iš maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų daugiausia – 46,4 procento – pabrango kruopos, 28,2 – kakava, 10,7 – kava, 10 procentų – sviestas ir tepieji riebalų mišiniai, 8,1 procento – pienas ir jo produktai, sūriai.

Drabužių ir avalynės mėnesiniam (2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su rugpjūčio mėn.) kainų pokyčiui įtaką darė dėl naujų rudens sezono kolekcijų pasirodymo 3,6 procento padidėjusios drabužių ir 6,3 – avalynės kainos. Kiti aprangos gaminiai ir reikmenys bei avalynės taisymo paslaugos pabrango po 0,6 procento.

Iš kitų prekių ir paslaugų, turėjusių įtakos bendrajam vartotojų kainų pokyčiui, galima paminėti 1,4 procento pabrangusius neelektrinius asmens priežiūros prietaisus, reikmenis ir priemones, 29,3 – vairavimo mokymo paslaugas, 0,6 – cigaretes, 1,9 – aukštojo mokslo paslaugas, 3,9 – neapibrėžto lygio išsilavinimo paslaugas, 1,1 – suskystintas automobilines dujas, 1,3 procento – suskystintas dujas maistui gaminti ir 9,8 procento atpigusias oro transporto paslaugas, 2,3 – namų ūkio valymo ir priežiūros priemones, 24,6 – poilsio namų paslaugas, 0,9 procento – būsto priežiūros ir remonto medžiagas.

2010 m. rugsėjo mėn. metinė (2010 m. rugsėjo mėn., palyginti su 2009 m. rugsėjo mėn.) infliacija sudarė 1,8 procento. Metinį kainų pokytį lėmė 6,6 procento pabrangusios būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupės prekės ir paslaugos, 10,3 – alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai, 5,5 – transporto prekės ir paslaugos ir 5,3 procento atpigę drabužiai ir avalynė, 5,8 procento – ryšių prekės ir paslaugos, 3,2 – būsto apstatymo, namų apyvokos įrangos ir kasdienės būsto priežiūros prekės ir paslaugos.

Prekės per metus pabrango 2,9 procento, o paslaugos atpigo 1,6 procento.

Didžiausias Lietuvoje komercinis SEB bankas didina šių metų vidutinės infliacijos prognozę nuo nulinės iki 1 procento.

SEB analitikai naujausioje apžvalgoje teigia, jog Lietuva yra pajėgi išvengti naujos galimos recesijos, kadangi aktyviai prekiauja tiek su Vakarų, tiek su Rytų rinkomis.

Vis dėlto, anot SEB analitikų, nerimą kelia beįsiplieskianti maisto produktų ir energetikos kainų infliacija, kuri pakerta gyventojų perkamąją galią ir blogina lietuviškų prekių konkurencingumą tarptautinėje rinkoje.

Prognozuojama, jog kitais metais vidutinė metinė infliacija bus 2 proc., 2012-aisiais – 3 procentai.

SEB nekeičia bendrojo vidaus produkto (BVP) prognozių ir laukia, kad šiemet jis augs 1 proc., kitąmet – 4 proc., o 2012 metais – 4,5 procento.

Naujausiose banko makroekonominėse prognozėse teigiama, kad šiemet bankų išduotų paskolų lygis nesikeis ir metų pabaigoje liks 61,558 mlrd. litų, o indėlių ir akredityvų padaugės 4 proc. iki 42,716 mlrd. litų.

Vidutinė palūkanų norma litais 2010-aisiais bus 6 proc., o 2011 ir 2012 metais – atitinkamai 5,75 proc. ir 6 procentai.

Banko analitikai toliau laikosi nuomonės, kad šiemet nedarbas Lietuvoje gali pasiekti 16,5 proc., tačiau kitąmet jis kiek sumažės ir bus 16 procentų.

Šiemet šalies fiskalinis deficitas turėtų būti 8 proc., 2011-aisiais – 5 proc., 2012-aisiais – 4 procentai.