Lietuva absoliučiai nežino, kaip reikia elgtis per informacinius karus.

Lietuviai nuo seno garsėja kaip audrų kėlimo stiklinėje specialistai. Gamtoje, ačiū Dievui, stichijos siautėjimų sulaukiame palyginti mažai, užtat visokių kitokių audrų mes patys sukeliame apsčiai. Ir dažniausiai lygioje vietoje. Beje, labiausiai nuo jų ir nukenčiame patys.
Pastaruoju metu audros kaip tik kunkuliuoja bent keliose Lietuvos stiklinėse. Vienoje savotišką audrą įpūsti bando jau daug metų kaip nerami “dūšia” garsėjantis Viktoras Uspaskichas. Derėtų patikslinti, kad audras sukelti jis bando bent keliose stiklinėse: vieną – Seime, antrą – teismuose, trečią – žiniasklaidos rinkoje, ketvirtą – žmonių protuose ir pan. Bet rezultatai, atvirai sakant, apgailėtini. Na, žmonių protai gal kiek ir apjaukti, bet, kita vertus, pats V.Uspaskichas – jau prie įkalinimo įstaigos slenksčio.
Dar keletas audrelių pastaruoju metu kunkuliuoja ir Lietuvos užsienio politikos stiklinėse. Na, nepasisekė mums su kaimynais, na, nemokame mes su jais normaliai bendrauti ir iš to turėti kuo daugiau ekonominės ir visokios kitokios naudos, tai, negana to, dar patys nuolat keliame audras stiklinėse ir galiausiai tiek prisicirkiname, kad pasekmės būna jau kur kas rimtesnės nei dėl V.Uspaskicho.
Jau daugiau nei du mėnesius burbuliuojame ir visaip buriame, kad baisus žvėris Rusija štai jau tuoj tuoj uždraus lietuviškų maisto produktų, o vėliau gal dar ir kitokių prekių įvežimą į šią didžiulę rinką. Ir šioje srityje įvairūs mūsų veikėjai ir žiniasklaida darbavosi taip nuosekliai ir įkyriai, kad Kremliui visai patiko pačių lietuvių pamėtėtos idėjos: na, jei taip labai norite, jei taip labai bijote, tai gal ir verta uždrausti. Jei jums, lietuviai, svarbiausia yra kažkokio „Rospotrebnadzor“ vadovo Genadijaus Oniščenkos nuomonė, tai galime jį iš tikrųjų paversti dideliu galvos skausmu.
Per šią istoriją atsiskleidė, kad Lietuva absoliučiai nežino, kaip reikia elgtis per informacinius karus, kaip reaguoti į įvairiausius Rusijos žiniasklaidos pranešimus. Nei šį, nei tą šneka mūsų politikai, nusipaisto mūsų žiniasklaida, verslininkai, įvairių tarnybų vadovai ir atstovai. Ir galiausiai išsirutulioja toks chaosas, kad audra stiklinėje išverčia pačią stiklinę, vanduo aplieja mūsų kelnes, ir tada sėdime pikti ir nelaimingi. Galima netgi teigti, kad problemą mes praktiškai įsikalbėjome: pieno produktų įvežimas iš tikrųjų buvo sustabdytas. Jei toliau panašiai elgsimės, gausime dar ne vieną pipirų porciją.
O jau vietinės reikšmės vėtrų stiklinėse apskritai nebesuskaičiuosi. Vienoje šniokščia Neringos Venckienės nesibaigianti istorija, kitoje – Petro Gražulio, trečioje – visos Krepšinio federacijos. Ir taip be pabaigos. Viskas tik pursloja, kunkuliuoja, o rimti klausimai sprendžiami priešokiais, abejingai arba visai nesprendžiami.
Dabar turėtume nuo ryto iki vakaro kalbėti apie kitų metų valstybės biudžetą, apie sveikatos reformą, kažkaip pamėginti išspręsti amžinąją Bendrojo pagalbos centro 112 problemą, ieškoti būdų, kaip pagerinti santykius su trimis iš keturių kaimynų, bet kelti audras stiklinėse juk įdomiau, nei imtis juodo ir sunkaus darbo. Linkstama manyti – o gal kaip nors viskas savaime išsispręs. Neišsispręs.

Šiais metais žmonija turėtų sugeneruoti daugiau nei du trilijonus gigabaitų informacijos. Pažvelkime, iš kur atsiranda šie astronominiai duomenų kiekiai ir kokias naujas galimybes jie atveria.

Ar žinojote, kad visa žmonija iki šių metų pradžios turėjo sukurti apie 1,8 zetabaito informacijos? Tokią prognozę pernai paskelbė tarptautinė rinkos tyrimų ir analitikų kompanija “International Data Corporation” (IDC), tirianti informacinių technologijų bei telekomunikacijų sritis. Jos parengtoje studijoje “Digital Universe” apibrėžiamas iki šiol žmonijos sugeneruotas informacijos kiekis bei jo didėjimo prognozės artimiausiame dešimtmetyje.
Turbūt ne kiekvienam mūsų paprasta įsivaizduoti tokius informacijos kiekius – juk vienas zetabaitas talpina trilijoną (tūkstantį milijardų) gigabaitų. Kad būtų lengviau suvokti mastus, prisiminkime, jog viename gigabaite vidutiniškai telpa vienas įprastos raiškos filmas arba 200 MP3 dainų, apie 250 geros kokybės nuotraukų arba 500 elektroninių knygų, keli tūkstančiai įprastų teksto dokumentų arba apie 6000 paprastų interneto svetainių.
Pabandykime įsivaizduoti, kaip šis informacijos tvanas atrodytų fiziniame pasaulyje. Tarkime, jei visus iki 2011-ųjų žmonių sukurtus duomenis pabandytume įrašyti į įprastus DVD diskus ir jų dėžutes (1 cm storio) sudėtume vieną ant kitos, gautume apie 4,5 mln. km aukščio bokštą, kuris sudarytų apie dešimtadalį atstumo nuo Žemės iki Marso. Tad 1,8 zetabaito – tikrąja to žodžio prasme astronominis duomenų kiekis.
Įdomiausia, kad šį informacijos tvaną mums atsiuntė ne kokia nors dievybė, o jį sukūrėme patys – IDC tyrimo duomenimis, apie tris ketvirtadalius viso duomenų srauto sukuria paprasti vartotojai. Nieko keista, juk apie pusė pasaulio gyventojų naudojasi mobiliaisiais telefonais, kurie tampa nedideliais informacijos upeliais. O ką jau kalbėti apie išmaniuosius įrenginius, kurių kasmet padaugėja penktadaliu – jie generuoja daug didesnius duomenų srautus nei įprasti mobilieji.
Žinoma, daugiausiai duomenų sukuria paprasti internautai, juk pavyzdžiui, į žymųjį portalą “YouTube” kas minutę įkeliama po daugiau nei 24 val. filmuotos medžiagos, o apie 900 mln. socialiniame tinkle “Facebook” registruotų vartotojų per dieną vidutiniškai įkelia 250 mln. nuotraukų.
Be to, kasdien mus supa vis daugiau įvairiausių prietaisų, kuriuose įmontuoti jutikliai irgi generuoja informacijos srautą.
Remiantis IDC prognozėmis, šio dešimtmečio pabaigoje žmonija bus sugeneravusi apie 35 zetabaitus informacijos. Pasirodo, kad jos kiekio didėjimą galima aprašyti tuo pačiu eksponentiniu Moore’o dėsniu, kuris galioja ir daugeliui kitų IT sričių – kas aštuoniolika mėnesių pasaulyje sukuriamų duomenų padvigubėja. Ir jei šiandien kartais manome, kad įvairi informacija mus tuoj paskandins, tada įsivaizduokime, kas bus 2020 m., kai kiekvienam mūsų teks susidurti su 50 kartų daugiau duomenų.
Šiuose gigantiškuose duomenų srautuose slypi didžiulės galimybės tiems, kurie sugebės pirmieji perprasti, kaip visą informaciją panaudoti. Tuo pat metu į galvą ateina Jorge’s Luiso Borgeso trumpasis apsakymas “Apie tikslumą moksle”. Jame pasakojama apie imperiją, kurios kartografai buvo taip apsėsti tikslumo, jog sukūrė tokį tikslų ir išsamų žemėlapį, kad juo padengė pačios imperijos teritoriją. Tad žvilgtelėkime, kaip šiuolaikinis informacijos tvanas keičia mokslo, verslo bei asmeninio žmonių gyvenimo žemėlapį.

Mokslas – žinoti, bet nesuprasti

Šiuolaikinis mokslas kasdien surenka tokius kiekius duomenų, kurių jau nebeįmanoma paprastai suvokti ir apibendrinti universaliomis teorijomis.
Tarkime, prieš gerus 150 metų planetos klimato pokyčius fiksavo tik keliolika meteorologinių stotelių, o šiandien jų priskaičiuojama tūkstančiais. O kur dar Žemės orbitoje besisukančių palydovų, vandenyne plūduriuojančių daviklių bei kitų pasaulio klimatą stebinčių prietaisų kas minutę surenkama informacija.
Anksčiau meteorologinių stotelių duomenys buvo surenkami kartą per dieną, o šiandien informacija apie temperatūrą, kritulius, slėgį, anglies dvideginio kiekį, vėjo greitį, debesų judėjimą ir net Saulės aktyvumą atnaujinama kas kelios minutės.
Be klimatologų, gana gausiai informacijos aruodus papildo ir astronomai. Iki šiol dauguma teleskopų stebi tik nedidelį dangaus lopinėlį, tačiau naujausios technologijos jau leidžia padidinti mastus. Po kelerių metų turėtų pradėti veikti didžiausias pasaulyje optinis teleskopas “Large Synoptic Survey Telescope”, kuris kas kelios dienos galės nufotografuoti visą dangaus skliautą – tai yra pateiks terabaitus duomenų kas naktį.
Praeitais metais pradėjęs veikti ALMA radijo teleskopų projektas Čilėje per dieną sugeneruoja apie 40 terabaitų grynų duomenų, kuriuos mokslininkai turi apdoroti. “Per pastaruosius kelis dešimtmečius išmokome statyti 30 kartų didesnius teleskopus, kurių jutikliai yra apie 3000 kartų jautresni nei iki tol”, – lygina astrofizikas Alberto Conti.
Tačiau turbūt dažniau nei klimato tyrėjai ar astronomai su didžiuliais duomenų srautais susiduria biologai. Štai tarptautinė organizacija “Global Biodiversity Information Facility”, renkanti informaciją apie planetoje gyvenančias gyvybės formas – nuo bakterijų iki gyvūnų – šiandien turi sukaupusi daugiau nei 300 mln. skirtingų faktų.
O ką jau kalbėti apie genetikus, šifruojančius organizmų genomą, ar naują mokslo sritį – sistemų biologiją, kuri tiria, kaip ląstelės reaguoja į pačius įvairiausius dirgiklius bei kaip jos bendradarbiauja tarpusavyje.
Kitaip tariant, mokslo principas paprastas – stebėdamas atskirus faktus, mokslininkas po truputį juose įžvelgia universalią teoriją, kuri tiksliai gali numatyti faktų aplinkybes. Tarkime, prieš keturis šimtus metų žymusis astronomas Johannesas Kepleris tol žiūrėjo į lenteles su planetų orbitomis, kol jo galvoje susiformavo teorija, tinkama aprašyti bet kurios planetos buvimo vietą bet kuriuo metu.
Tačiau šiandien galima įvardyti daugybę mokslo sričių, kuriose surenkamų duomenų (faktų) kiekis jau seniai viršija mokslininko sugebėjimą aprėpti šią informaciją.
Dėl šios priežasties laipsniškai keičiasi žinojimo ir supratimo paradigma – šiandienos informacijos kiekiuose susigaudyti tegali galingi superkompiuteriai ir jiems sukurtos modeliavimo programos. Ir nors jomis gaunami virtualių eksperimentų atsakymai yra teisingi, tačiau mokslininkams vis sudėtingiau suvokti visus duomenis ir sugeneruoti juos apibendrinančias teorijas, dėsnius.
Štai tarkime, Kornelio universiteto mokslininkai Hodas Lipsonas ir Michaelis Schmidtas sukūrė programą “Eureqa”, kuriai pateikiami įvairūs mokslinių stebėjimų duomenys, o ji bando rasti matematines lygtis, kuo tiksliau aprašysiančias tą informaciją. Mokslininkai jas gauna, bet, deja, programa nepaaiškina, kodėl šie reiškiniai vyksta būtent taip.

Duomenų mobilizacija verslui

Grįžtant iš kosmoso ir biologijos platybių reikia pabrėžti, kad internete ar kasdieniame gyvenime šiandien mes patys paliekame labai daug informacijos.
Štai kad ir socialiniai tinklai – juk tai tikras lobynas verslininkui, žinančiam, ko ieškoti. Prieš daugiau nei mėnesį didžiausias JAV prekybos tinklas “Walmart” nusipirko nedidelę IT kompaniją “Social Calendar”, kuri “Facebook” tinkle yra sukūrusi vieną populiariausių kalendoriaus programėlių. Joje savo asmeninius užrašus laiko apie 15 mln. vartotojų, taigi prekybos tinklas galės informaciją sutikslinti su savo turimais duomenimis apie klientus.
“Turėdamos pakankamai duomenų, įžvalgų ir skaičiavimo galios, korporacijos ir šalių vyriausybės šiandien jau gali “sujungti taškus” tokiais būdais, kuriuos anksčiau yra aprašę tik fantastikos rašytojai” , – įspėja Alexanderis Howardas, “O’Reilly Media” korespondentas.
Ir, regis, korporacijos įvairiais duomenimis jau naudojasi. Pavyzdžiui, vienas Mineapolio vyras, kad nepilnametė jo duktė laukiasi, sužinojo ne iš jos pačios, o per prekybos tinklą “Target”. Pasirodo, jog nors ji labai stengėsi nuslėpti tiesą nuo aplinkinių ir tėvų, tačiau prekybos tinklo pirkėjų pirkimo įpročius stebinti programa merginos pirkinių sąraše neretai pastebėjo prekių, kurias renkasi nėščiosios, ir todėl jai į namus buvo išsiųsti pigesniam kūdikių maistui ir drabužėliams įsigyti skirti kuponai. Radęs juos pašto dėžutėje apie naujieną sužinojo ir nepilnametės tėtis.
Kitas akivaizdus pavyzdys apie tyvuliuojantį didžiulį informacijos vandenyną – tai socialinis tinklas “Facebook”, kurio prognozuojama vertė siekia apie 100 mlrd. dolerių. Tai suprantama, juk jame registruotiems žmonėms tinkamai pateikiant reklamą, galima nemažai užsidirbti.
Tačiau šiandien verslininkams jau nebepakanka paprastų statistinių duomenų – nurodyta lytis, amžius, pomėgiai ar gyvenamoji vieta nepakankamai pasako apie potencialų vartotoją. Todėl šiandien jau veikia tuzinas kompanijų, kurios sijoja kitus duomenis: pokalbius, žinutes, įrašus ant sienos, nuotraukas, elgesio modelius. Jie apie žmones pasako kur kas daugiau. “DataXu”, “AppNexus”, “Invite Media”, “Medi Math”, “Turn” – tai tik keletas tokiu verslu užsiimančių kompanijų.
Vyriausybės taip pat jau pradeda galvoti apie tai, kaip panaudoti internete ir valstybinių institucijų duomenų bazėse surinktą informaciją apie savo piliečius. Čia pirmiausia į galvą ateina mokesčių surinkimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos institucijos, kurios deramai panaudojusios savo turimus duomenis gali padidinti pajamas ar sumažinti išlaidas.
Pavyzdžiui, Vokietijos federalinė darbo agentūra, detaliai išanalizavusi duomenis apie savo klientus, sugebėjo iš pašalpų per trejus metus sutaupyti apie 10 mlrd. eurų bei sutrumpinti vidutinį laiką, kai žmogus būna be darbo. “McKinsey Global Institute” verslo ir vadybos konsultacijų kompanijos praeitais metais išleistoje ataskaitoje teigiama, kad tinkamai apdorojusios turimus duomenis visos ES valstybės galėtų sutaupyti apie 250 mlrd. eurų viešojo sektoriaus išlaidų.

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) kartu su Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) bei Lietuvos moksleivių parlamentu (LMP), reaguodami į studentų ir moksleivių atsiliepimus dėl aukštųjų mokyklų teikiamos informacijos, pabrėžia, jog remiantis LR Mokslo ir studijų įstatymu, dažnu atveju duomenys esamiems ir būsimiems studentams yra pateikiami ne visada pakankami ir kokybiški.

,,Iki šiol kai kurios aukštosios mokyklos savo internetiniuose tinklapiuose nėra pateikusios net pagrindinės informacijos, reikalingos stojantiesiems. Todėl esami ir būsimi studentai negali susipažinti su aktualiausiais studijų dokumentais ar teikiamomis perspektyvomis. Ši tema itin svarbi šiuo metu, kai prasideda studijų mugės, rengiamos atvirų durų dienos, susitikimai su moksleiviais.“ – sako LSAS prezidentas Vilius Morkūnas.

Dėl šios priežasties Lietuvos studentų atstovybių sąjunga su Lietuvos moksleivių sąjunga ir Lietuvos moksleivių parlamentu kreipėsi į LR Švietimo ir mokslo ministeriją bei aukštąsias mokyklas pateikdami savo siūlymus esamai situacijai spręsti.

LSAS pabrėžia, kad tęsiant Lietuvos aukštojo mokslo pertvarką, yra būtinas sistemingas požiūris į tikslingos informacijos pateikimą ir jos prieinamumą esamiems bei būsimiems studentams. Tokiu būdu užtikrinant ir tinkamą būsimų studentų pasirinkimą pagal jų sukauptus gebėjimus.

Jaunimo organizacijos primena, jog remiantis LR Mokslo ir studijų įstatymo 41 str. 2 dalimi, aukštoji mokykla turi nuolat interneto tinklalapyje ir kitais būdais viešai skelbti tikslią kiekybinę ir kokybinę informaciją apie studijų programas, suteikiamas aukštojo mokslo kvalifikacijas, mokslo (meno) veiklą, įsivertinimo rezultatus, studentų, absolventų ir kitų suinteresuotų šalių nuomonę apie studijų kokybę, pripažintų institucijų atliktus aukštosios mokyklos veiklos vertinimus, absolventų karjeros rodiklius.

Šių metų pradžioje Europos Parlamentas ir Europos Taryba priėmė sprendimą, kuriuo tarpvalstybiniams ES narių susitarimams energetikos srityje numatomas ketimosi informacija mechanizmas. Sprendimui įsigaliojus nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybės narės privalės informuoti Europos Komisiją apie visus turimus ir naujus susitarimus energetikos srityje.

Iki šiol dvišalių sandorių, kurie neprisideda prie bendros ES energetikos rinkos kūrimo, problema yra sprendžiama gana neveiksmingai, nes problemos dėl neatitikimo ES teisės aktams bei politinėms nuostatoms tampa matomomis tik tada, kai sutartys tarp šalių jau yra pasirašytos ir ratifikuotos. Užginčijus šias sutartis ES lygiu, valstybės narės turi iš naujo leistis į sudėtingas derybas su energetinių išteklių tiekėjais. Nuo šiol valstybės narės privalės teikti informaciją nuo pat derybų pradžios, todėl bus galima užtikrinti žalingų sandorių prevenciją.

Labai svarbu tai, kad valstybės narės nuo 2012 m. galės prašyti Europos Komisijos atstovų dalyvauti derybose, kai bus sprendžiami tarpvalstybiniai klausimai susiję su naftos, dujų ar elektros tiekimu. Tai ypač naudinga mažosioms, energetiškai priklausomoms nuo trečiųjų šalių valstybėms, kurios dėl savo padėties turi labai silpnas derybines pozicijas.

Noriu pabrėžti, kad iki pasiekiant šį susitarimą, dėl jautrios informacijos apie derybas energetikos srityje atskleidimo buvo ne kartą diskutuojama EP Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete (ITRE). Tai buvo gera proga mums, energetiškai izoliuotų Baltijos šalių atstovams, išdėstyti savąją problematiką ir pasiekti, kad ji būtų atspindėta galutiniame dokumente.

Susitarimas teikti informaciją apie energetinius sandorius yra svarbus žingsnis į priekį, įgyvendinant dar labai naują, tik su Lisabonos sutartimi atsiradusią, bendros energetikos rinkos koncepciją. Įgyvendinant šią koncepciją, tiek valstybių narių, tiek bendrai visos ES laukia dar daug iššūkių, pradedant trečiojo energetikos paketo teisės aktų įgyvendinimu bei trūkstamų infrastruktūros objektų statybomis.

Kaip rodo kai kurių didžiųjų ES šalių lyderių retorika, trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas dar nėra visiškai apsaugotas nuo politinio spaudimo iš trečiųjų šalių. Susirūpinti verčia vieši pareiškimai, kad ateityje gali tekti dar grįžti prie trečiojo paketo nuostatų, galimai ieškant nuolaidų trečiųjų šalių energetinių išteklių tiekėjams.

Informacijos atskleidimas ir keitimamsis energetikos srityje yra labai svarbus ir savalaikis sprendimas, tačiau, akivaizdu, kad užtikrinti ryškių pokyčių energetikoje jis negali. Kitas ES žingsnis, siekiant bendros energetikos politikos įgyvendinimo, turėtų būti energetinių išteklių pirkimas ES mastu, kas leistų ženkliai sumažinti energetinių išteklių kainas rinkoje ir leistų jomis pasinaudoti mažųjų šalių, pavyzdžiui, Baltijos valstybių vartotojams.

Universitete studentai mokomi, kad turėti kuo daugiau informacijos yra naudinga, nes tai suteikia galios, daugiau pajamų, žmogų padaro tolerantiškesnį, išmintingesnį ir civilizuotesnį. Tačiau aukštojoje mokykloje itin mažai kalbama apie informacijos pertekliaus žalą. Lietuvoje daugeliui žmonių milžiniški kiekiai informacijos duoda kur kas daugiau žalos nei naudos: visiškai išderina vertybes, išbalansuoja orientyrus ir panardina į totalų pesimizmą.
Šiaip jau beveik 5,5 mlrd. pasaulio gyventojų pavydi lietuviams jų gyvenimo kokybės. Taigi teoriškai mūsų šalies gyventojai turėtų spinduliuoti optimizmu ir gyvenimo džiaugsmu, bet lietuviai turi daug informacijos, kaip gyvena danai, vokiečiai ar prancūzai, ir jiems norisi kuo greičiau pasivyti Vakarų Europą. O kadangi nepavyksta, tai trys ketvirtadaliai lietuvių atrodo kaip didžiausi nelaimėliai pasaulyje, savo tėvynę vadina nesėkmių užutėkiu arba tiesiog “skyle”.
Už tvoros stovintis kaimynas piktinasi, kad mūsų kraštas baigia išsigimti, nes nusikaltimų vis daugiau ir jie vis žiauresni. Bandau aiškinti, kad nieko panašaus, kad nemažai nusikaltimų būta ir tarpukariu, ir jie buvo ne mažiau žiaurūs, bet jis apie juos nežinojo, nes turėjo mažai informacijos šaltinių ir išgirsdavo tik savo kaimo naujienas. Neįtikinu. Kaimynas nueina nelaimingas ir piktas žiūrėti kitų žinių apie naujus nusikaltimus. O kad per maža nepasirodytų, dar ir apie kylančias kainas, bukus politikus bei augančią emigracijos bangą. Taip dažnas žmogus natūraliai ir prisipumpuoja pesimizmo.
Dar kitokias bėdas lemia informacijos perteklius internete. Tiesą sakant, dabar bet kuris žmogus internete ir per kitus šaltinius apie bet ką gali susirasti nebesuvokiamą kiekį informacijos. Ir tai jį visiškai išbalansuoja. Štai bičiulis ginekologas pasakoja, kad neseniai turėjo tragišką atvejį, kai viena moteris internete prisirinko informacijos apie įvairiausius gimdymo būdus ir nusprendė gimdyti namie. Praėjus parai po gimdymo, atvyko į ligoninę su mirusiu naujagimiu, o ir pačią teko reanimuoti. Kas dėl to kaltas? Lyg ir niekas. Tiksliau, internetinis informacijos šiukšlynas.
Panašus vaizdas ir visose kitose gyvenimo srityse. Tiek rinkdamiesi vaikų auklėjimo priemones, tiek statydamiesi namą, tiek gydydamiesi depresiją ar tvarkydami savo sodą dabar žmonės patys gali prisirinkti jūrą informacijos ir patarimų. Dalis jų teisingi, bet didelė dalis – šlamštas, pridarantis daug žalos. Dažnam žmogui senos tiesos yra atsibodusios, tad jis pradeda eksperimentuoti. Esą, o kodėl nepabandžius? Bet taip dažnas susigriauna stabilumą, pakenkia savo sveikatai ir nuvairuoja klystkeliais. Juk interneto ekspertams nesunku vieną dieną pranešti, kad maisto papildus gerti sveika, o kitą dieną jau įrodinėti, kad tai placebas. Lygiai taip pat nesunku paskelbti naujieną, kad vaikai, kuriems tėvai viską leidžia, gyvenime pasiekia daugiau, o po mėnesio tvirtinti, kad daugiau vis dėlto pasiekia itin griežtai tėvų auklėti kinų vaikai. Ir taip iki begalybės. Žmogus tampa informacinio šiukšlyno ir išgalvotų patarimų įkaitu bei auka.
Tad šiuo metu sunkiausia ir yra atlaikyti gyventi trukdantį ir pesimizmu užkrečiantį informacijos balastą. Liūdna, bet nuo jo nebegali pasislėpti. Tad reikia būti labai stipriai asmenybei, kad liktum ištikimas tikrosioms vertybėms ir vadovautumeisi per šimtmečius jau išbandytais patarimais, o ne šarlatanų ir visokių gyvenimo pseudomokytojų klejonėmis.

BFL

JAV žvalgybos pareigūnai, tikrinantys tarptautinio teroristų tinklo “al Qaeda” lyderio Osamos bin Ladeno buveinėje rastus kompiuterius ir kompiuterines laikmenas, veikiausiai aptiks informacijos “aukso gyslą”, atskleidžiančią išpuolių planus, kitų teroristų lyderių buvimo vietas ir jų finansavimo šaltinius, trečiadienį sakė keli buvę pareigūnai.

Per reidą, kuris buvo surengtas Pakistane pirmadienį paryčiais, JAV komandosai paėmė apie penkis kompiuterius, dešimt standžiųjų diskų ir šimtą kitokių laikmenų. Šis laimikis gali nulemti dramatišką persilaužimą JAV žvalgybos agentūrų darbe, mano buvę pareigūnai ir saugumo ekspertai.

“Labai nustebčiau, jeigu tai mums netaptų aukso gysla”, – buvęs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriaus pavaduotojas Johnas McLaughlinas (Džonas Maklolinas) sakė televizijai CNN.

“Manau, kad jog veikiausiai rasime pranešimų apie potencialius sąmokslus. Tikriausiai kažką rasime apie finansavimą. Galime kai ką sužinoti apie bet kokius ryšius, kurių jis (O. bin Ladenas) turėjo ar neturėjo su Pakistanu. Sužinosime apie svarbius padėjėjus”, – pridūrė jis.

JAV pareigūnai sakė, kad sutelkta CŽV, Nacionalinio saugumo agentūros (NSA), Teisingumo departamento ir kitų agentūrų ekspertų grupė jau pradėjo tirti šią medžiagą. Tikėtina, kad šis procesas užtruks kelis mėnesius ar net metus.

Per pradines paieškas didžiausias dėmesys bus skiriamas “esamoms grėsmėms aptikti”, taip pat informacijai, galinčiai padėti nustatyti “kitus vertingus “al Qaeda” taikinius”, Nacionalinio kovos su terorizmu centro vadovas Michaelas Leiteris (Maiklas Leiteris) sakė JAV Nacionaliniam visuomeniniam radijui

Vyriausybė “tikriausiai” įtrauks naujų vartų į įtariamų teroristų sąrašus, remiantis informacija, rasta O.bin Ladeno kompiuteriuose, JAV generalinis prokuroras Ericas Holderis (Erikas Holderis) sakė trečiadienį per posėdį Senate.

Kompiuterių specialistai pirmiausiai išardys įrangą, siekiant apsisaugoti nuo galimų spąstų ir pašalinti galimas failų trynimo programas, o vėliau išgaus ir nukopijuos visą laikmenose esančią informaciją, sakė analitikai.

Per šias įtemptas paieškas veikiausiai nebus rasta daug tiesioginės informacijos apie “al Qaeda”, tačiau tikėtina aptikti “šimtus tūkstančių smulkių detalių”, kurias bus mėginama įterpti į didesnę žvalgybos duomenų mozaiką, sakė Stokholme įsikūrusio Švedijos gynybos tyrimų agentūros mokslininkas Davidas Lindahlas (Davidas Lindalas).

“Jeigu jie sugebėtų nustatyti bent vieną banko sąskaitą, tada galėtų pradėti atskleisti daug, daug kitų dalykų”, – pridūrė jis.

O. bin Ladenas žinojo, kad yra medžiojamas visame pasaulyje, todėl beveik neabejotina, kad jis yra užšifravęs bent dalį failų savo kompiuteriuose, nurodė ekspertai.

Dideliame “Al Qaeda” vadovo rezidencijos komplekse nebuvo įvestas nei telefono, nei interneto ryšys, o tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl name buvo rasta daugybė DVD plokštelių ir kitų kompiuterinių laikmenų.

JAV žvalgybos agentūros mano, kad po 2001 metais rugsėjo 11 dieną surengtų atakų prieš Jungtines Valstijas O. bin Ladenas baiminosi galintis būti susektas Amerikos šnipų, todėl informaciją perduodavo įrašytą į kompaktines plokšteles, kurias gabendavo ryšininkai, užuot ją siuntęs kompiuteriniais tinklais.

Tuo, kad Lietuvoje naudojamasi viešai dar neatskleista informacija, tiki ir rinkos dalyviai, ir pati Vertybinių popierių komisija (VPK), kuri net įžvelgia šių atvejų daugėjimą, bet į kryžiaus žygius prieš “gudručius” neskuba.

Dienraščio “Verslo žinių” atliktas tyrimas parodė, kad įmonių, biržoje sukėlusių pastarojo pusmečio naujienas, kurios plačiajai investuotojų auditorijai buvo netikėtos, akcijų kaina savaitę iki pasirodant žiniai brango palyginti nemenkai – nuo 4 proc. iki 10 proc., o tai reiškia, kad informaciją apie būsimą naujieną turėjęs ir ja pasinaudojęs investuotojas vos per savaitę galėjo uždirbti apie 400-1 tūkst. litų.

Investicijų bendrovė “Invalda” žinią apie jos ir kitų infrastruktūros grupės “Tiltra Group” akcininkų sandorį su Lenkijos geležinkelių statybos įmone “Trakcja Polska” oficialiai paskelbė 2010 metų lapkričio 18 -ąją, o per savaitę (lapkričio 10-17 dienomis) iki šios žinios pasirodymo “Invaldos” akcijų kaina pakilo 8,4 proc., o vien lapkričio 17-ąją – 4,3 proc.

Šaldytuvų gamintoja “Snaigė” šių metų kovo 14-ąją pasibaigus prekybai pranešė, kad fondai jos akcijas supirks po 0,33 euro, t. y. gerokai brangiau, nei tuo metu jos kainavo rinkoje. Įmonės akcijos kovo 7-14 dienomis pabrango 10,17 proc., o vien kovo 14-ąją – 8,3 proc.

“Snoro” bankas apie planus įstatinį kapitalą didinti 1,7 karto ir tapti trečiu pagal turtą banku šalyje paskelbė 2010 metų lapkričio 30-ąją jau pasibaigus prekybai biržoje. Per savaitę (lapkričio 23-30 dienomis) banko akcijų kaina pakilo 3,96 proc., o per lapkričio 30-ąją -0,85 proc.

Iš šių istorijų kaip galimas pasinaudojimo viešai neatskleista informacija VPK užkliuvo tik “Invaldos” sandoris, tačiau komisija pranešė pritrūkusi įrodymų, kad nustatytų piktnaudžiavimą.

Smulkiuosiuos rinkos žaidėjus ginančios Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Tomas Pilipavičius sako, kad kiekviename bent kiek didesniame įmonių įsigijimo ar pardavimo sandoryje su jautria informacija dirba gana didelė žmonių grupė – nuo aukščiausios grandies vadovų iki sekretorių, kopijuojančių dokumentus.

Anot jo, tokiuose sandoriuose tiek pirkėjas, tiek pardavėjas dažniausiai samdo ir teisininkus, bankininkus, todėl konfidenciali informacija pasklinda ir už įmonės ribų.

Finansų patarėjo įmonės “AJD capital” direktorius Aurimas Launikonis mano, kad pasinaudoti tokia informacija dažniau nusprendžia žmonės iš pačių įmonių – viduriniosios grandies vadybininkai, nes finansų tarpininkai geriau žino atsakomybę ir yra pasirašę krūvą konfidencialumo įsipareigojimų.

VPK pirmininko pavaduotojas Vaidas Cibas sako, kad per pastaruosius dvejus metus sprendimų dėl viešai neatskleistos informacijos pasinaudojimo komisija nėra priėmusi, nors bendra situacija nedžiugina.

Dar niekada anksčiau žmonijai nebuvo laisvai prieinamas toks didžiulis kiekis informacijos, kokį turime šiandien. Tačiau mūsų smegenų sandara nepasikeitė, o savaitė vis dar turi septynias paras po 24 valandas. Bandymai aprėpti kuo didesnį naujienų srautą priveda prie laiko trūkumo ir neprotingų sprendimų, nes mūsų atmintis nebesugeba išsaugoti visos sukauptos informacijos, tarp kurios apstu ir informacijos šiukšlių. Kaip tokiomis aplinkybėmis išlaikyti šaltą protą ir mokėti atsirinkti vertingiausius dalykus?

Kuo daugiau informacijos, tuo sunkiau priimti sprendimą

Dėl susidariusios padėties reikėtų kaltinti internetą. Pasaulinis kompiuterių tinklas išvadavo informaciją iš fizinių rėmų, jos kiekis tapo praktiškai neribojamas. Aktyvi teksto, garso ir vaizdo failų skaitmenizacija pradėta ne taip ir seniai – 2002 m. Tačiau dabar skaitmeninėje erdvėje jau yra maždaug 94 proc. anksčiau tik analoginėse rinkmenose (pvz., vaizdo kasetėse, muzikos plokštelėse) buvusios informacijos.

Šiuolaikinio gyvenimo greitis apibūdinamas kaip 2,3 žodžio per sekundę, arba 100 tūkst. žodžių per dieną, kurie mus pasiekia įvairiausiais būdais, pradedant bendravimu su kitu žmogumi (nebūtinai akis į akį), baigiant naršyklėje “iššokančiomis” nepageidautinomis reklamomis. “Kasdien mes esame bombarduojami tokiu kiekiu informacijos, kokio pakaktų 174 laikraščiams”, – sako Kalifornijos universiteto mokslininkas Martinas Hilbertas ir priduria, kad šiandieninis žmogus kasdien gauna penkiskart daugiau informacijos nei 1986-aisiais.

M.Hilberto ir jo tyrimų komandos surinktais duomenimis, paskelbtus žurnale “Science”, 2007 m. žmonija buvo sukaupusi 295 eksabaitus informacijos (1 eksabaitas lygus milijardui gigabaitų). “Tokį informacijos kiekį gautume, jei kiekvienam pasaulio žmogui duotume po 61 iki galo įrašytą kompaktinį diską”, – analogiją pateikia mokslininkas.

Akivaizdu, kad tokio kiekio žinių niekada neaprėpsime. Bet ir nereikia – ar mums būtina peržiūrėti visus “YouTube” filmukus? Ar reikia kasdien sekti dešimtis naujienų tinklalapių ir tinklaraščių? Tačiau žmogus, net ir nekeldamas sau utopinio tikslo žinoti viską, rinkdamasis informacijos šaltinius susiduria su vadinamuoju pasirinkimo paradoksu. Pagal šią amerikiečių psichologo Barry Schwartzo aprašytą teoriją individas yra laimingesnis, turėdamas mažesnį pasirinkimų skaičių, nes kuo daugiau galimybių jis turi, tuo dažniau, net ir priėmęs geriausią sprendimą, mano, kad galbūt kiti sprendimai (tie, kurių atsisakyta) būtų buvę geresni.

Kartais jie išties būna geresni. Kolumbijos universiteto profesorė Sheena Iyengar praėjusiais metais JAV išleistoje knygoje “Pasirinkimo menas” aprašė tyrimą, kurį atliekant vienai žmonių grupei interneto parduotuvėje buvo duota pasirinkti iš 50-ies prekių, kitai – iš dešimties. Geresnės kokybės prekę pasirinko tie, kurie turėjo mažiau alternatyvų. “Kuo daugiau informacijos turi, tuo sunkiau priimti sprendimą”, – tokią išvadą daro mokslininkė.

“Neaprėpiamas informacijos kiekis, su kuriuo susiduriame kasdien, stumia į neviltį. Juk tiek daug yra žmonių, kuriuos norėtume pažinti, tiek daug šalių, kurias norėtume aplankyti, tiek daug knygų, kurias norėtume perskaityti, tiek daug filmų, kuriuos nurėtume pamatyti, tiek daug dainų, kurias norėtume išgirsti. Esame pasmerkti gyventi jausdami, kad vis negana, tačiau tas nuolatinis alkis ir stumia civilizaciją į priekį”, – informacijos pertekliaus poveikį žmogui komentuoja psichologas Mykolas Valainis.

Iš individo lygmens galima pereiti ir į platesnį kontekstą, pavyzdžiui, ekonominį. Nors didelis žinių prieinamumas sietinas su inovacijomis (daugiau žinantieji gali atlikti išsamesnius tyrimus ir sukurti kokybiškesnius naujus produktus), nemokėjimas apdoroti informacijos yra labai žalingas. 2008 m. Niujorko ekonominių tyrimų centras “Basex” atliko tyrimą, kurio išvadoje teigiama, kad dėl neefektyvaus informacijos valdymo sumažėja dirbančiųjų produktyvumas, ir tai JAV ekonomikai kasmet kainuoja milijardus dolerių.

Svarbiausia – atsirinkti informacijos šaltinius

Norint susivokti naujienų sraute, reikia gebėti atsirinkti informacijos šaltinius, juos vertinant kritiškai ir pasiliekant tik tuos, kurie yra reikalingi bei patikimi. Kaip išsiugdyti kritinį mąstymą ir žiniasklaidos raštingumą? “Žiniasklaidos raštingumas turi daug sudėtinių dalių. Tarp jų yra skaitytojo įgūdžiai, kurių galima nesunkiai išmokti: atskirti informaciją nuo vertinimo, suvokti, kokiais šaltiniais informacija yra pagrįsta, ar jie patikimi, kieno požiūris pateikiamas rašinyje, ar esama vertinimų įvairovės, ar suteikiama galimybė žmogui, kuris yra kaltinamas arba puolamas, atsakyti į kaltinimus”, – paaiškina Vilniaus universitete žurnalistiką dėstantis Romas Sakadolskis.

Jis priduria, kad skaitant informacinį pranešimą reikėtų klausti savęs, ar medžiagos autorius pateikia pakankamai pagrįstos informacijos ir taip skatina pasitikėjimą, ar, priešingai, reikalauja, kad juo patikėtų. “Pasitikėti ir tikėti yra labai skirtingi dalykai. Lietuvoje dažnai reikalaujama, jog skaitytojas tikėtų autoriumi, nes nepateikiama pakankamai informacijos tam, kad pasitikėtų”, – sako R.Sakadolskis

Heriot Watt universitete Edinburge matematinę fiziką studijuojantis ir su dideliu mokslinės informacijos srautu kasdien susiduriantis Darius Malys teigia, kad informacijos šaltinis turi užsitarnauti pasitikėjimą. “Pirmenybę skiriu šaltiniams, kurie laikui bėgant užsitarnauja mano geresnius vertinimus. Svarbios ir žmonių, kurie yra pelnę mano pagarbą, rekomendacijos. Esu atviras visiems šaltiniams, tačiau dauguma jų vėliau atmetami kaip nenaudingi”, – dėsto studentas.

Tačiau net ir kokybiškų, patikimų bei vertų dėmesio šaltinių yra tiek,kad žmogus jų visų neaprėptų ir ištisą parą sėdėdamas prie kompiuterio. Dėl to, pasak niujorkiečio IT specialisto Williamo Van Winkle’o, skaitant naujienas ypač svarbu jausti saiką. Viename savo straipsnių jis į informacjos vartojimą siūlo žiūrėti kaip į valgymą: “Geras maistas patiekiamas apgalvoto dydžio porcijomis, logiška seka. Jūs nuo jo pasisotinate, bet nepersivalgote. Tas pats ir su informacija – mes geriausiai jaučiamės, kai gauname mums reikalingų žinių ne per dideliais kiekiais.”

Su pernelyg dideliu informacijos kiekiu žmogaus smegenys paprasčiausiai nesusidoroja. Trumpalaikėje atmintyje žmogus gali išsaugoti maždaug septynis elementus (ne veltui telefonų numeriai – septynženkliai). Perteklinė informacija, jei nepatenka į ilgalaikę atmintį, yra užmirštama, ją užgožia kita, naujesnė. Ekspertų teigimu, informacijos naujumas yra tas kabliukas, ant kurio užkimba daugelis vartotojų, ypač internete. Toli gražu ne visada naujesnė informacija būna reikšmingesnė – kartais tai gali būti ir interneto šiukšlės (angl. spam) atėjusios el. paštu. Tačiau jos atkreipia dėmesį. Dažnai šis informacinis triukšmas neleidžia susikoncentruoti ir įsiminti svarbesnę informaciją.

Skųstasi nuo Gutenbergo eros pradžios

Kita vertus, nemokėjimas susidoroti su informacija yra daug mažesnė problema nei informacijos neprieinamumas. “Žinoma, informacijos laisve reikia mokėti naudotis. Tačiau aš ją matau visų pirma kaip milžinišką galimybę. Siekiu tapti mokslininku ir internetas suteikia visai kitokias mokymosi sąlygas, palyginti su laikais, kai buvo mokomasi tik iš knygų”, – tikina Jungtinėje Karalystėje studijuojantis D.Malys.

Galų gale XXI a. žmonės nėra vieninteliai, kurie skundžiasi informacijos pertekliumi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad panašūs pareiškimai prasidėjo jau Johannui Gutenbergui išradus spausdinimo presą. Tuometiniai mokslininkai rimtai teigė, kad dėl knygose esančio informacijos kiekio žmonės išprotės. Amerikiečių autorius Jamesas Gleickas šiemet pasirodžiusioje savo knygoje “The Information” pratęsia sąrašą, paminėdamas XVII a. vokiečių filosofo Gottfriedo Leibnizo sielojimąsi dėl “siaubingai didelio knygų skaičiaus, kuris ir toliau auga”.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Žimantas Pacevičius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pateikė informaciją dėl atsistatydinančio ūkio ministro Dainiaus Kreivio teiginių apie patirtą spaudimą ir siūlytus kyšius, tačiau kokią – nekomentuoja.

“Uždaras buvo posėdis, kalbėti negaliu. Pirmiausia buvo kalba, be jokios abejonės, apie situaciją, kuri buvo su ūkio ministru”, – po komiteto posėdžio žurnalistams sakė STT vadovas.

Jis teigė, kad D.Kreivio STT pateiktame rašte nurodyti faktai tikrinami.

“Ta informacija, kurią pavyko surinkti, patikrinta. Dabar pagal tą informaciją pradėtas operatyvinis tyrimas, be jokios abejonės, ir ministro pateikta pažyma turės būti išanalizuota, ten kai kurie faktai minimi, kuriuos mes privalome ištirti, ir jie bus ištirti”, – sakė Ž.Pacevičius.

Klausiamas, ar ministras kreipėsi į tarnybą dėl patiriamo spaudimo, apie kurį kalbama rašte, STT vadovas sakė: “Ministras kada pateikė informaciją, jūs žinote. Iki tol buvo kitokia informacija, iš Ž.Plytniko (Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko – BNS)”.

Ūkio ministras D.Kreivys, kurį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pripažino supainiojus viešuosius ir privačius interesus, trečiadienį įteikė atsistatydinimo pareiškimą.

Viešumoje kilus abejonėms, jog D.Kreivys galėjo supainioti viešuosius ir privačius interesus skirstydamas Europos Sąjungos (ES) paramą, ministras surašė pažyma pavadintą raštą, kuriame nurodė, kada ir kokiu būdu jam arba Viešųjų pirkimų tarnybos vadovui Žydrūnui Plytnikui politikai, verslininkai mėgino daryti spaudimą.

Ministras kategoriškai atmeta bet kokius įtarimus, kad jis galėjo daryti įtaką skiriant ES paramą su jo artimaisiais susijusiomis įmonėmis, VTEK sprendimą, kuriuo pripažintas neišvengęs interesų konflikto, sako skųsiąs teismui.

JAV armijos eilinis, įtariamas nutekinęs milžinišką kiekį įslaptintos informacijos tinklalapiui “WikiLeaks”, gali būti tituluotas didvyriu viename Kalifornijos mieste, pagarsėjusiame hipių judėjimu ir protestais prieš karą.

Berklio miesto tarybos nariai antradienį balsuos dėl rezoliucijos, kurioje eilinis Bradley Manningas (Bredlis Maningas) vadinamas didvyriu, o kariškiai raginami paleisti jį iš arešto.

“Pūsti švilpuką dėl karo nusikaltimų nėra nusikaltimas”, – rašoma rezoliucijoje, kuriai pritarė šio miesto Taikos ir teisingumo komisija. – Jeigu eilinis Bradley Manningas yra šaltinis, pateikęs “WikiLeaks” vaizdo įrašą “Šalutinė žmogžudystė” (Collateral Murder) ir/arba 92 tūkst. dokumentų, žinomų kaip “Afganistano karo dienoraštis” (The Afghan War Diary), (tokiu atveju) jis yra didvyris.”

Pacifizmo aktyvistai B.Manningą vadina didvyriu, o vyriausybės pareigūnai, įtūžę dėl įslaptintos medžiagos nutekinimo – piktadariu.

“WikiLeaks” dar neatskleidė, kokiu būdu per pastaruosius kelis mėnesius įgijo šimtus tūkstančių slaptų dokumentų, tarp jų – per 250 tūkst. konfidencialių JAV diplomatinių pranešimų, kuriuos tinklalapis pradėjo viešinti nuo praeito mėnesio.

Tačiau pagrindinis įtariamasis yra 23 metų B.Manningas – vaikiško veido eilinis, kuris buvo suimtas gegužę, kai “WikiLeaks” paviešino vaizdo įrašą “Pašalinė žmogžudystė”, kuriame nufilmuotas vienas kruvinas JAV kovinio sraigtasparnio “Apache” smūgis Bagdade 2007 metais.

“Šio vaizdo įrašo paskelbimas niekam nepakenkė ir yra informacija, kurią pasaulio žmonėms, o ypač Amerikos piliečiams, dera žinoti, – sakoma Berklio rezoliucijoje. – Jungtinių Valstijų armija nuslėpė įrodymus ir paskelbė šį karo nusikaltimą “pateisinamu”, o dabar teigia, kad žudynių paviešinimas yra nusikalstamas.”

B.Manningui gali būtų skirta daugiau nei 50 metų laisvės atėmimo.

Šis karys taip pat įtariamas nutekinęs daugybę įslaptintų dokumentų, kurie dabar žinomi kaip “Afganistano karo dienoraštis” arba “Pentagono raštai II” (Pentagon Papers II).

Beveik 600 tūkst. žmonių pirmadienį pasirašė internetinę peticiją, palaikančią “WikiLeaks”, kurio suimtas įkūrėjas Julianas Assange’as (Džulianas Asandžas) antradienį antrąkart stos prieš teismą Londone.

"Veido" archyvas

Pentagonas nuo visuomenės slėpė žiaurų JAV karių elgesį Irako karo metu ir kalinių kankinimus JAV karinėje bazėje “Camp Delta”

Apie grėsmingą bankų kapitalo riziką, apie karo nusikaltimus, apie teršalų poveikį žmogaus sveikatai ar apie gresiančią gripo pandemiją – tokias nemalonias tiesas žmonės visame pasaulyje iš savo vyriausybių ar privačių kompanijų sužino gerokai pavėluotai.

Prieš savaitę pirmą kartą JAV istorijoje visuomenei buvo šiek tiek praskleistas slaptųjų JAV tarnybų veiklos šydas: paskelbtas visas šių metų žvalgybos tarnybų biudžetas, 2010-aisiais siekiantis daugiau nei 80 mlrd. dolerių. Visuomenė sužinojo, kad šiemet Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ir dar 16 slaptųjų tarnybų gavo 53,1 mlrd., o dar 27 mlrd. dolerių skirta karinei žvalgybai.

Šios informacijos paskelbimas – nemenka permaina, nes iki šiol JAV vyriausybė visą informaciją, susijusią su slaptosiomis tarnybomis, krupščiai slėpdavo.

Kai pernai Lietuvoje viešėjusios JAV valstybės pareigūnės Pamelos Quanrud, atsakingos už Šiaurės ir Centrinės Europos bei Baltijos šalių santykius su JAV, paklausėme, kaip ji vertina kalbas, kad Lietuvoje galėjo veikti slaptas CŽV kalėjimas, ji atsakė trumpai: jokie su JAV tarnybų veikla susiję klausimai nėra ir negali būti komentuojami, nes tai visiškai slapta ir konfidenciali informacija, apie kurią apskritai negalima kalbėti su žiniasklaida.

Tačiau toks požiūris, regis, keičiasi, ir keičiasi neatsitiktinai ir net nesavanoriškai. Žinoma, galima manyti, kad toks netikėtas atvirumas – naujojo slaptosios tarnybos vado Jameso Clapperio nuopelnas. Galima net spėti, jog tai buvo Pentagono žingsnis prieš Senato rinkimus, siekiant parodyti, kad demokratai su prezidentu Baracku Obama priešakyje vykdo pažadus atsiverti visuomenei.

Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad už tai galima dėkoti tinklalapiui “WikiLeaks”. Šių metų spalio 22 dieną jame buvo paskelbtas didžiausias istorijoje slaptų dokumentų rinkinys, atskleidžiantis slapčiausias ir nemaloniausias karo Irake detales.

Visuomenė tik dėl to ir tik dabar sužinojo, kad 60 proc. visų Irako karo aukų – o tai 66 tūkst. žmonių – buvo civiliai gyventojai, nors JAV ir Jungtinės Karalystės pareigūnai iki šiol tvirtindavo, jog apskritai neegzistuoja jokių oficialių duomenų apie civilių žmonių žūtį.

Be to, minėti dokumentai atskleidžia, kad JAV kariai su valdžios žinia patys žiauriai elgėsi ir netramdė irakiečių smurto civilių atžvilgiu. Galiausiai dokumentuose kalbama apie tai, jog Irakas tebėra silpnas ir veikiamas aplinkinių valstybių, tad išvesti JAV karius iš jo būtų klaida, nors oficialiai Pentagonas tvirtino, esą visos ataskaitos rodančios, kad Irake esama reikšmingos pažangos.

Beje, manoma, kad “WikiLeaks” šį elektroninį dokumentų archyvą veikiausiai gavo iš to paties “disidento JAV armijos žvalgybos analitiko”, kuris šiemet nutekino 90 tūkst. dokumentų apie karą Afganistane.

Priminsime, kad tada paaiškėjo, jog Afganistane žuvo 20 tūkst. daugiau žmonių, nei buvo oficialiai skelbiama visuomenei.

O juk amerikiečiai dar nebuvo pamiršę to paties “WikiLeaks” sukelto skandalo, paskelbus dokumentus apie “Camp Delta” karinę bazę, kurioje buvo kalinami su terorizmu siejami įtariamieji. Pavyzdžiui, “WikiLeaks” paskelbtuose dokumentuose užfiksuotos tokios detalės, kaip draudimas kaliniams susitikti su Raudonojo Kryžiaus darbuotojais arba absurdiškai skambantys specialūs apdovanojimai už gerą elgesį ar bendradarbiavimą, kai prizas – tualetinio popieriaus rulonas.

Po informacijos nutekinimo – milžiniški skandalai

Tokie skandalai tęsiasi jau keturis dešimtmečius, nuo pirmo ir kol kas didžiausio JAV istorijoje slaptos informacijos nutekinimo septintajame dešimtmetyje. Apie šį įvykį sukurtas dokumentinis filmas “Pavojingiausias žmogus Amerikoje” šiuo metu teberodomas Lietuvos kino teatruose vykstančiame festivalyje “Nepatogus kinas”.

Tai skandalas, kurį, kaip ir šiemet, sukėlė buvęs karo analitikas Danielis Elsbergas – žmogus, atskleidęs visuomenei, kad Vietnamo karas buvo visiškai beprasmis, o kad būtų pateisintas visuomenės akyse, buvo klastojami dokumentai ir neatskleidžiama tiesa.

Skandalas buvo toks didžiulis, kad dėl jo buvo nutraukti JAV kariniai veiksmai Vietname, o iš prezidento posto atsistatydino susikompromitavęs ir apsimelavęs Richardas Nixonas.

Panašus triukšmas neabejotinai būtų kilęs ir Rusijoje, jei Antrojo pasaulinio karo metais visuomenė būtų sužinojusi tai, ką išgirdo šių metų gegužę. Priminsime, kad Rusijos televizija pirmąkart parodė interviu su vienu svarbiausių raudonosios armijos vadų per Antrąjį pasaulinį karą, kuriame jis pripažįsta, kad Sovietų Sąjunga buvo atsidūrusi prie pralaimėjimo slenksčio. 1966 m. duotame interviu, kuris niekada anksčiau nebuvo rodomas, Sovietų Sąjungos maršalas Georgijus Žukovas pripažino, kad jo šalis vos nepralaimėjo karo su nacistine Vokietija 1941 m.

Nelaimėms neužbėgama už akių

Beje, tokių skandalų, kai visuomenė sužino jai svarbią, kad ir labai nemalonią, tiesą daug vėliau, nei turėtų, kyla ne tik JAV. Ir susiję jie ne tik su karo nusikaltimais, bet ir su moksliniais tyrimais, pavojumi sveikatai, su artėjančiais asteroidais ir kitomis negandomis, apie kurias visuomenei neskubama pranešti laiku.

Štai ne taip seniai didžiulis skandalas kilo dėl klimato tyrėjų klastočių. Programišiams pavykus gauti priėjimą prie mokslininkų elektroninių laiškų paaiškėjo, jog Rytų Anglijos universiteto klimato tyrėjų grupė visą dešimtmetį gudravo ir klastojo dokumentus, bandydama pagrįsti teiginius, kad pasaulio klimato atšilimas yra realus ir dėl to kalta žmonija. Mokslininkų grupės vadovas Philas Jonesas dėl šios informacijos pasitraukė iš posto.

Kitas didelis skandalas kilo tuomet, kai buvo paskelbta, kad nafta prekiaujanti įmonė “Trafigura” mėgino blokuoti publikacijas apie kompanijos atliekų išmetimą Afrikoje bei jų poveikį žmogaus sveikatai. Kompanija mėgino nuslėpti, kad cheminiai mišiniai gali sukelti sunkius odos ir plaučių nudegimus, ilgalaikes opas, akių ligas, sąmonės praradimą ir netgi mirtį.

O kur dar iki galo neatskleista tiesa apie įvairių pandemijų priežastis. Tebespėliojama, ar kiaulių gripo protrūkis nebuvo specialiai sukeltas farmacijos bendrovių. Neatsakyta ir į klausimą, ar būtume išvengę pasaulinės finansų krizės, jei apie finansinę “Lehman Brothers” ir kitų panašių institucijų “sveikatą” būtume sužinoję bent kiek anksčiau.

Tebediskutuojama ir dėl to, ar moralu po teroristinio išpuolio, o ne prieš jį, paskelbti, kad “specialiosios tarnybos buvo gavusios pranešimų” apie ketinimus jį įvykdyti. Lygiai taip pat netyla diskusijos, ar prasminga nuo visuomenės slėpti KGB agentų pavardes arba įvairiausių lobistų sąrašus.