BFL

Penktą sezoną iš eilės stipriausios Lietuvos krepšinio ekipos vardą iškovojusio Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas, prieš porą metų antrąsyk bridęs į tuos pačius finansinių bėdų gilyn tempiamo klubo vandenis, „Veidui“ pasakoja apie pamažu narpliojamą skolų kamuolį, nereikalingą konkurenciją ne krepšinio aikštelėje, klubo stabilumą galintį užtikrinti finansinį modelį ir nuolatinį vaikščiojimą peilio ašmenimis.

VEIDAS. Kodėl esama daug spekuliacijų „Žalgirio“ klubo skolų klausimais? Žiniasklaidoje ji svyruoja nemenka amplitude – skaičiuojant senąja valiuta, maždaug nuo 70 mln. iki 20 mln. litų.

P.M.: Sunku pasakyti, gal kelis kartus sudedami tie patys skaičiai, todėl sumos labai išsipučia ir atsiranda visokių spekuliacijų. Bet skolų visąlaik buvo, ir nemažai. To neneigiame. Tačiau stengiamės per daug garsiai jų neįvardyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai konfidenciali informacija. Antra, mes nuolat deramės, kad skolas pavyktų sumažinti ir su tais, kuriems esame skolingi, atsiskaitytume bendru sutarimu. Ir trečias dalykas – kai kurios skolos apskųstos teismuose, jeigu konkrečiai įvardytume skaičių, patys sau pakenktume, o dabar dar klausimas, ar pralaimėtume visą, ar ne visą sumą, taigi stengiamės nepabloginti savo padėties.

Bet mes visada kalbėjome apie skolas žaidėjams, jas pripažinome ir pripažįstame. Tai siekdavo apie 20 mln. litų, o tokių skaičių kaip 70 milijonų niekada nebuvo. Bet po truputį bandome skolas kaip įmanoma mažinti ir kovoti, kad jų iš viso neliktų. Skolų esama ir nuo senų laikų – ir dešimties, ir dvylikos metų. Tiesiog sporte taip yra. Pažiūrėkime, kaip prasiskolinę futbolo klubai – kai kurie net ne milijonais, o šimtais milijonų eurų. Čia sportas, visko nesuplanuosi, bet svarbiausia neprisigalvoti ir neprisiplanuoti per daug. Svarbu, kad komanda gerai žaistų ir žmonės nenustotų eiti į rungtynes.

Kai mes kalbame apie savo biudžetą, svajojame, kad parduosime bilietų už 5 mln. litų, bet jei komanda žaidžia prastai, turi tenkintis puse šios sumos – 2–2,5 mln. litų. Tokių dalykų negali kontroliuoti, bet kai pasirašai sutartį su žaidėjais, iš anksto prisiimi įsipareigojimus. Dėl to kartais sunku prognozuoti, kiek pinigų pavyks surinkti ir kiek teks išleisti.

VEIDAS. Ar galima tvirtinti, kad blogiausio scenarijaus grėsmė išnyko, klubas ėmė gyventi pagal išgales, o nuo 2013-ųjų kovo, kai po pusantrų metų pertraukos grįžote į chaoso ir kracho apimtą klubą, „Žalgirio“ finansinė padėtis pasikeitė į gera?

P.M.: Kaip aš mėgstu sakyti, skolos niekur nepabėgo, taigi ir kracho grėsmė yra išlikusi, jeigu kartais kažkas neiškentėtų ar neišlauktų – ne tik žaidėjai, bet ir įmonės. Kita vertus, palyginti su tuo laiku, kai grįžau į „Žalgirį“, padėtį pavyko stabilizuoti, skolos ėmė mažėti. Gal ne taip greitai, kaip norėtume, bet jų apmažėjo – tai irgi faktas.

VEIDAS: Ar tarp laukiančiųjų uždirbtų pinigų esama ir tokių žaidėjų, kuriuos jau būtų sunku prisiminti, kada bežaidė „Žalgiryje“?

P.M.: Seniausia skola, kurią turime, turbūt būtų Kęstučio Marčiulionio (už 2000–2001 m. sezoną – I.J.-N.). Bet reikia pasakyti, kad prie šios skolos ilgaamžiškumo prisidėjo ilgai vykę įvairių instancijų teismai, o dabar esame su juo sudarę taikos sutartį ir po truputį įsiskolinimą mažiname. Be to, visąlaik ieškome sprendimų, kaip  tas skolas grąžinti visiems.

VEIDAS: Turime ne vieną pavyzdį, kai atėjęs naujas žmogus – akcininkas, savininkas, investuotojas, kaip netrukus paaiškėja, užsiima ne investicijomis, o griovimu, ir per metus ar dvejus klubo veiklą iš esmės paralyžiuoja. Ypač jautrių reakcijų sulaukiama, kai nugyvenamas ne vakar įkurtas, o ilgą ir turtingą istoriją turintis klubas, pavyzdžiui, FBK „Kaunas“, Vilniaus, Kauno „Žalgiris“. Kodėl taip įvyksta, galbūt trūksta kažkokios priežiūros grandies?

P.M.: Šitaip nutinka ne tik Lietuvoje – kitose šalyse irgi rastume neigiamų pavyzdžių. Dažniausiai taip nutinka tada, kai komanda paimama ir valdoma ne dėl sportinių tikslų, o tik dėl asmeninių ambicijų. Dabar stengiamės, kad pas mus visose grandyse dirbtų tik profesionalai – finansų, rinkodaros ir t.t. Mes nesikišame į komandos darbą, nes pasitikime treneriu, sporto žmonėmis – kiekvienas turi užduotis, kurias vykdo. Kai tai suvokiama, imama traktuoti kaip normalioje verslo struktūroje, kur kiekvienas atsakingas už save ir dirba už save. Bet kai ši nuostata paminama ir imama įsivaizduoti, kad štai aš atėjau iš verslo ir visur galiu kištis, tada ir užprogramuojama griūtis. Gaila, kad taip nutinka. Todėl stabilumui užtikrinti reikia kuo daugiau rėmėjų, nebūtinai didelių, bet kad kiekvienas žinotų, jog štai mano parama labai svarbi. Šnekamės su daugybe potencialių rėmėjų ir matome, kad kai kurie išsigąsta, sako – betgi jums reikia labai daug. Tokiems atsakome: taip, mums reikia daug, bet mes nesitikime, kad jūs vienas mums viską duosite.

Siekiant klubus apsaugoti nuo galimų blogųjų scenarijų, kai esi priklausomas nuo vieno akcininko verslo sėkmės ir malonės, Eurolygoje kuriamos naujos taisyklės. Jose bus numatoma, kad vieno žmogaus indėlis klube nesiektų daugiau nei 30 proc.: vienas rėmėjas ar akcininkas galėtų turėti 30 proc., kitus 30 proc. sudarytų parduoti bilietai ir kitos pajamos, dar 30 proc. galėtų prisidėti miestas, savivaldybė ar vyriausybė. Toks modelis garantuotų stabilumą. Tada blogiausiu atveju prarastum trečdalį, bet ne 90 proc., po kurio greičiausiai lauktų neišvengiamas krachas. Todėl einama prie tokių bendrų taisyklių. Kelerius pastaruosius metus esame pavyzdys ne tik sėkmingo arenos naudojimo, bet ir kaip tokia finansavimo schema galėtų užtikrinti klubo finansinį stabilumą. Einame koja kojon su naujovėmis, bandome dalytis informacija, kaip tai įgyvendinti.

VEIDAS: Kuris žodis geriausiai apibūdintų dabartinę jūsų profesinę veiklą: finansininkas, diplomatas, profesionalus gaisrų gesintojas, strategas?

P.M.: Tikrai nesu finansininkas. Tiesiog tikiu tuo, ką darau, tikiu vertybėmis. O man „Žalgiris“ yra vertybė. Tą visą laiką sakiau ir sakau. Ir kalbėdamasis su rėmėjais kartoju, kad visus klausimus galima išspręsti, tereikia, kaip mūsų himne giedama, vienybės ir supratimo, jog viskas daroma ne dėl kažko, o dėl komandos.

Grįždamas į šiek tiek senesnius laikus, kai vienas žmogus galėjo sau leisti vadintis „Žalgirio“ savininku, galiu pasakyti, kad mano vizijoje „Žalgiris“ yra mūsų visų. Ir mes ne kartą sakėme, kad septyniasdešimties metų istorijos niekas negali ateiti ir tiesiog nusipirkti. Juk per visus šiuos metus buvo daug akcininkų, direktorių, žaidėjų, darbuotojų ir visa Lietuva sirgalių už nugaros, todėl, mano manymu, niekada negali sakyti, kad esi savininkas. Gali būti vairininkas, strategijų kūrėjas, tėkmės prižiūrėtojas, bet ne savininkas.

VEIDAS: Kai apsisprendėte grįžti į ties žlugimo riba atsidūrusį „Žalgirį“, kokių aplinkinių reakcijų sulaukėte?

P.M.: Norinčiųjų ten eiti nelabai buvo. Bet pats vienas nieko nebūčiau nei padaręs, nei išsprendęs. Čia svarbiausia buvo komanda ir tikėjimas. Palaikymo sulaukiau daug. Nei su žaidėjais, nei su likusiais administracijos darbuotojais ryšys nebuvo nutrūkęs. Be to, žinojau, iš kur ir kaip tos skolos buvo padarytos. Patirties turėjau sukaupęs nuo pirmojo atėjimo, kai irgi buvo susiklosčiusi panaši padėtis – daug skolų, kurias reikėjo pabandyti kažkaip naikinti. Svarbiausia, kad buvo žmonių, kuriais galėjau pasitikėti. Bet pirmiausia esu čia dėl to, kad man šis darbas patinka, nors darbo specifika pareikalauja aukoti įprastą gyvenimo pusę: juk rungtynės savaitgaliais, vakarais, per šventes, negali kaip įprastoje įmonėje ateiti aštuntą ir išeiti penktą. Tačiau man tai priimtina ir įprasta.

VEIDAS. Sprendžiant pagal sritį, kurioje dirbate, būtų galima spėti, kad esate azartiškas, emocionalus žmogus. Galbūt dirbant klubo direktoriumi pasitarnauja ir krepšinio aikštelėje įgyti įžaidėjo įgūdžiai?

P.M.: Negaliu sau leisti būti nei azartiškas, nei emocionalus, nors viduje nuolat viskas verda, juk pats visą gyvenimą sportavau. Bet darbe stengiuosi nerodyti emocijų, nusiraminti, kad galėčiau priimti protingus, o ne emocijomis grįstus sprendimus. Prie turimų įgūdžių, sukauptos patirties prisidėjo daug dalykų, negalima išskirti tik sporto: ir krepšinis, ir universitetas, ir galimybė augti kartu su komanda. Iš to susideda gyvenimo būdas, kad be sporto negali ir visą laiką nori jausti emociją, adrenaliną.

VEIDAS: Be krepšinio, kokia galėtų būti kita sporto šaka, su kurios atstovais sutiktumėte dirbti?

P.M.: Yra ir kitų sporto šakų, dėl to nuo šio sezono šalia krepšinio dar turime futbolo komandą. Sportas – tai visų pirma didelis emocinis užtaisas. Jeigu tai suvoki ir perpranti, jeigu ši sritis yra priimtina, išmanai sporto rinkodarą, žinai, kad ne viską galima apskaičiuoti, ne viskas veikia pagal sukurtas verslo formules, gali eiti ir dirbti su bet kokia sporto šaka.

Pas mus ne tik krepšinis, bet ir kitos sporto šakos kuria sporto emocijas. Jei plaukikai gerai plaukia, visi serga už plaukimą, jei komanda kimba į atlapus lyderiams – palaiko futbolininkus, regbininkus ar rankininkus. Kauno „Žalgiris“, kaip lyderis Lietuvoje, mėgsta dalytis informacija ir padėti bei prisidėti prie kitų sporto šakų plėtros.

VEIDAS: Ar sprendimas turėti futbolo klubą jau duoda lauktų rezultatų?

P.M.: Jeigu atvirai, rezultatų tikimės ne anksčiau nei po penkerių metų, o realiai gal ir po dešimties. Didelės naudos greitai nebus. Dabar mums labai smagu, kad turime dar vieną piramidę, kad jaunimas žaidžia, o rezultatai stadione daug geresni, negu tikėjomės. Ginčai, nesutarimai su Vilniaus „Žalgiriu“ bando mums visą ūpą numušti, bet mes čia neatėjome per metus kalnų nuversti. Norime pasikloti didžiulį pamatą ir ramiai, kantriai viską daryti.

Šioje srityje nieko naujo sukurti nesiekiame. Kaip turbūt daug kam, mums irgi patinka „Barcelonos“ modelis, Miuncheno „Bayern“ panašiai dirba. Tik jie turi vienokių sporto šakų klubų, o mes galėtume turėti ir kitokių. Turime galvoti ir apie „Žalgirio“ areną, kurioje tiktų žaisti antrai komandai, tik, kaip sakiau, nebūtinai krepšinio – gali būti ir kitos sporto šakos, tik reikia, kad jos sugebėtų pritraukti žiūrovų. Bandome semtis patirties iš užsienio ir kantriai šį modelį bandyti įgyvendinti Lietuvoje, nors ne visi šį projektą nori palaikyti ir konkurencijos bijo. Bet mes nebijome.

Arena yra vienas tų veiksnių, kurie palengvino ir gyvenimą, ir planavimą. O pelną, kurį uždirbame iš arenos, skiriame „Žalgiriui“, ne kažkokiam kitam verslui, kaip įprasta ne tik Lietuvoje, bet ir visur kitur. Norime, kad čia būtų sudarytos geriausios sąlygos žaisti ir mes būtume lyderiai. Manome, kad esame tie flagmanai, kurie turi kurti teisingą teigiamą emociją, mokyti žmones patriotizmo, ištikimybės, meilės šaliai ir kitų svarbių dalykų.

VEIDAS: Be rūpesčių dėl skolų kupros, kitų išgyvenimo klausimų, kokias dar pagrindines problemas tenka spręsti?

P.M.: Problemų visada yra daug: yra ir komanda, ir arena, kuri nuolat turi būti pilna žmonių, dar viena nuolatinio rūpinimosi reikalaujanti veiklos sritis – jaunimas. Klubas – tai gyvas organizmas, todėl tenka žiūrėti, kad visos rankos ir kojos veiktų vienodai.

VEIDAS: Kokį sunkiausią sprendimą teko priimti?

P.M.: Sunkiausi sprendimai visąlaik susiję su žmonių atleidimu. Visada tikiu žmonėmis, jų sėkme, duodu šansą, bet jeigu jis nepasiteisina, tenka priimti sprendimą ir atsisveikinti – ar tai būtų žaidėjai, ar administracijos darbuotojai. Deja, kartais tiesiog nepavyksta.

VEIDAS: Žvelgiant į kai kuriuos komandos senbuvius, pavyzdžiui, šį sezoną pagaliau iššovusį Artūrą Milaknį, galima sakyti, kad suteikiate ilgą pasitikėjimo kreditą.

P.M.: Tokie sprendimai ne nuo vieno žmogaus priklauso. Įsiklausome, ką sako treneriai, bet 90 proc. priklauso nuo to, kaip pats žaidėjas į viską reaguoja. Ar stengiasi, ar kreipia dėmesį į pastabas, įdeda daugiau darbo. Jeigu matai, kad dirba, dažniausiai jam ir sekasi, o jeigu gavęs šansą galvoja – va, išsėdėsiu savo laiką ir ateis mano valanda, tada būna sunkiausia. Matai, kur bėda, bandai žmogui tą paaiškinti, bet ar dėl jaunystės, ar dėl kažkokių charakterio savybių lieki neišgirstas – nepasieki tos vietos, kuri leistų žmogui persilaužti. O kai nebepratęsi sutarties arba ją nutrauki, dažnas supranta, kad galėjo, norėjo ir reikėjo, – tada būna skaudu, ypač kai kalbame apie labai jaunus žaidėjus. Gaila, kad nematai tokio visų žaidėjų kilimo, kokį išgyvena A.Milaknis. Dėl jam suteikto šanso tikrai buvome keikiami sirgalių, bet jeigu matai, kaip žmogus užsispyręs siekia užsibrėžtų tikslų, negali tos galimybės nesuteikti. Užtat dabar, žiūrint į šią sėkmės istoriją, širdis džiaugiasi.

Turime daug jaunų žaidėjų, todėl laukiame, kas iš jų iššaus. Šį sezoną matėme ir Siimo Sanderio Vene‘s, Vytenio Lipkevičiaus blykstelėjimą, Artūrui Gudaičiui gal nebuvo pats sėkmingiausias sezonas. Bet smagu ne tik dėl jaunimo, bet ir dėl veteranų. Pavyzdžiui, Dariaus Songailos, kuriam sezonas nebuvo toks geras, kokio jis pats tikėjosi ir mes laukėme, bet finalo serijoje jis stipriai padėjo, todėl smagu, kai žmogus dirba, nenuleidžia rankų ir jam pavyksta pasiekti tikslą.

VEIDAS: Aną sezoną sportininko karjerą „Žalgiryje“ baigė ir pirmąkart Lietuvos čempionu tapo Šarūnas Jasikevičius, šį sezoną tą patį pakartojo D.Songaila. Gal dar koks veteranas jau užsirašė į šią eilę?

P.M.: Tokią tradiciją pradėjo Arvydas Sabonis. Bet po jo buvo ilga pertrauka – iki pernykščio Š.Jasikevičiaus triumfo LKL, dabar prie jų prisidėjo D.Songaila. Skaitėme, kad ir Linas Kleiza norėtų, bet jis dar jaunas, dar reikės palaukti šio žaidėjo karjeros pabaigos. Tikrai džiaugiamės, kad kiti seka tuo, ką pradėjo Arvydas.

O jeigu kalbėtume visai rimtai, kol kas nemačiau nė vieno, kuris atėjęs į „Žalgirį“ gailėtųsi tokio sprendimo, nes pabūti tokioje komandoje, pajusti sirgalių palaikymą, ypač tiems krepšinio mohikanams, kaip aš sakau, tiesiog privaloma.

VEIDAS: Tarsi įsikandę kartojame, kad esame krepšinio šalis, bet gal tokių kaip mes šalių Europoje pilna?

P.M.: Esu linkęs kritikuoti šį posakį. Kokia mes krepšinio šalis, jeigu krepšinį matome tik per mokamą kanalą ir nieko negalime padaryti, kad būtų kitaip. Kai kurių krepšinio renginių per televiziją irgi nematome. Mums dar daug ką reikia padaryti, ką jau daro kitos šalys, kad išties būtume krepšinio šalimi.

Turime geną, kurio mums visi pavydi, nes mūsų žmonės apskritai domisi sportu ir ypač krepšiniu. Ir daugelio krepšinio išprusimas gana didelis. Bet dar turime ką taisyti, kad pakiltume į aukštesnį lygį, kuriame buvome anksčiau, ir įtvirtintume šias savo pozicijas: reikėtų pradėti nuo televizijos ir pereiti prie sporto rėmimo, kad jis, kaip anksčiau, būtų garbės reikalas. Dar nedaug įmonių supranta emocinio rėmimo naudą. Sporto rezultatai gal nėra taip nukentėję, bet arenų lankomumas, susidomėjimas krepšiniu apskritai nėra toks didelis kaip anksčiau. Pakanka žiūrimiausiu laiku įsijungti televizorių ir įsitikinti, kad krepšinis iš ekranų apskritai yra dingęs.

VEIDAS: Kiek Lietuvoje galėtų būti stiprių krepšinio komandų?

P.M.: Visos LKL komandos vienodo pajėgumo niekada nebus. Ir tai nėra subjektyvi nuomonė, galima pažiūrėti į kitas šalis. Pavyzdžiui, ta pati Graikija, kuri daug didesnė, turi dvi stiprias vienodo pajėgumo komandas, Rusija irgi dvi. Ispanai turi tris keturias. Galbūt įgelia kažkas vieną ar kitą sezoną, bet iš esmės aukščiausio lygio klubai būna keli.

Pagal savo dydį mes niekada negalėsime turėti dviejų tokių klubų, kurie pretenduotų į Eurolygos finalinį ketvertą. Tai nerealu. O kad du Lietuvos klubai galėtų žaisti Eurolygoje – tai faktas. Ir tą buvo galima lengvai turėti, jeigu būtų dirbama vieningai, kryptingai, į tai investuojama ir einama vienu keliu, nekonkuruojant tarpusavyje ne krepšinio aikštelėje. Bet kai ir vieni, ir kiti tarpusavyje konkuruodami atskirai bandome kažką pramušti, šansas būna praleistas ir vėl iš naujo tenka dirbti. Konkurencija turi būti aikštelėje, bet ne už jos ribų.

VEIDAS: Kas padėtų greičiau atsitiesti Lietuvos sportui?

P.M.: Labiausiai mums reikia vienybės, reikia, kad visos lygos dirbtų viena linkme, visi vienodai gerai sutartų su savo sporto šakų federacijomis ir būtų mažiau ambicijų rodymo. Labai geras pavyzdys, kai LKL finalas žaidžiamas mažoje salėje. Visą laiką kalbame, kad Eurolygoje svarbiausia lankomumas, televizija ir sportiniai rezultatai. Daug miestų pasistatė arenas, kad turėtume kur žaisti, žiūrovams būtų kur ateiti, bet staiga vienas klubas sugalvoja, kad rungtyniaus mažoje salėje, ir tai iškart ima kenkti ne tam vienam klubui, o visam krepšiniui. Nežinau tokio sprendimo priežasčių, negalėčiau komentuoti, bet jos greičiausiai yra finansinės.

Jeigu klausimus spręstume visi kartu – visi klubai dirbtų tam, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų, rėmėjų, visi žiūrėtume viena kryptimi, tada būtų ir rezultatai. Ne kartą įsitikinome, kad kai einame į Vyriausybę, Kūno kultūros ir sporto departamentą ar savivaldybę visi kartu ir netampome kiekvienas į save tos mažos paklodės, tada ir sprendimai daug lengviau priimami. O kai vieni paklodę tempia į save, nes nori būti svarbesni už kitus, kiti į save – tada pjaunam šaką, ant kurios patys sėdime. Ne vienam siūlau ateiti į areną ir paklausyti, kaip sirgaliai gieda „vienybė težydi“, – reikia įsiklausyti į šiuos žodžius ir vieningai siekti tų gerų tikslų krepšiniui.

VEIDAS: Ar stipriai keisis dabartinė komanda naująjį sezoną?

P.M.: Tikimės, kad nelabai stipriai, bet pakitimų, aišku, bus. Skaičiuojame, kad šeši septyni žaidėjai pretenduoja išeiti į stipresnius klubus. Kaip žinoma, A.Gudaitis vyksta į NBA dirbti ir rodyti savęs, Jamesas Andersonas irgi kelsis arba į NBA, arba kažkur aukščiau Europoje, taigi bus daug galimybių atsiskleisti kitiems žaidėjams.

Kartu tai rodo, kad gerai dirba mūsų treneriai ir sėkmingai veikia visa rengimo sistema, jeigu mūsų žmonės turi paklausą užsienyje. Vadinasi, mes laikomės savo vizijos ir esame tramplinas žmonėms atsiskleisti. Niekada nebūsime tie, kurie mokėsime didžiausias algas ir įkalbinėsime likti. Kaip tik sakome: jeigu gaunate siūlymų, važiuokite, užsidirbkite daugiau, o grįžti visada prašome kad ir karjeros baigti. Jų vietą turi užimti jaunimas, nes tik taip galime kažką padaryti: tikėti savais, sudaryti jiems sąlygas, kokias čia galime sukurti geriausias, turėti tokius trenerius, kurie palaiko šią idėją ir sėkmingai dirba su jaunais žaidėjais, ir laikytis šios linijos.

Mes visąlaik vaikštome peilio ašmenimis, puikiai žinome, kad rizika yra didžiulė, bet duodame šansą jaunimui. Šio sezono įžaidėjai Lukas Lekavičius į Eurolygą atėjo tiesiai iš Nacionalinės krepšinio lygos, Vaidas Kariniauskas – iš žemesnes pozicijas užimančios LKL komandos. Bet toks yra sportas: metei paskutinę sekundę, pataikei ir laimėjai. O kitą sykį gali nepataikyti, ir visas sezonas nueis perniek. Puikiai suprantame, kad paskutinėse šių metų reguliariojo sezono rungtynėse, kurias pavyko laimėti, buvo svarbi ne tik pergalė, bet ir po jos atsiradęs didesnis jaunimo pasitikėjimas savo jėgomis, motyvacija visiems toliau žaisti. Viso to galutinis rezultatas – geras ir sėkmingas sezonas. Tačiau galėjo būti ir kitaip. Vis dėlto mes tikime, dirbame ir darome viską, kad tie reikalingi metimai ir pergalės būtų mūsų.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Scanpix

Rezultatas – per kančias. Be kai kurių kosmetinių padažymų, neišvengiamos Pietų Amerikos specifikos, sugrąžintų regbio ir golfo varžybų, per Rio de Žaneiro žaidynes vėl bus siekiama parodyti kuo daugiau kovos iki paskutinių trasos centimetrų ir šimtųjų sekundės dalių. Juk taip žiūroviškiau. Varžybos per lėtos, paini taškų skaičiavimo sistema, nuobodi apranga, neišlaikoma intriga iki pat galo? Ne bėda – viską pakeisime, tik neperjunkite kanalo.

Iki vasaros olimpinių žaidynių likus daugiau nei metams, vienas populiariausių žodžių bus „olimpinis“: normatyvas, atranka, sistema ir galiausiai rinktinė. Į kokias aukštumas iškeltus normatyvus šįkart teks įveikti mūsų šalies sportininkams arba tarp kelių laimingųjų jie privalės patekti? Ne paslaptis, kad atrankos į žaidynes sistema tik sunkėja. Vis pridedant rungčių, o kartais ir sporto disciplinų ar šakų, per siūles braškančią olimpinę programą atkakliai bandoma įsprausti į nustatytus dviejų savaičių rėmus. Išsitekti nelengva, ypač vasaros žaidynėse, todėl griebiamasi įvairių limitų, automatiškai sunkinančių sportininkų kelią žaidynių link. Bet, kaip sakoma, čia susirenka geriausi, o geriausių negali būti daug.

Dar sakoma, kad sportui kylančios didžiosios grėsmės yra dvi – dopingas ir nelegalios lažybos. Ar ne laikas šalia jų įrašyti trečiąją, kuriai apibūdinti rastume daug pavadinimų: komerciškumo, pataikavimo žiūrovams, didesnio rūpinimosi įvairiais reitingais nei pagrindiniais žaidynių dalyviais – sportininkais.

Kita vertus, įvairūs bandymai pakartoti sėkmingiausiu sporto verslo projektu vadinamas žaidynes rodo, kad einama geru keliu: bent pastaruosius du tris dešimtmečius žaidynės nebėra siejamos su jas rengiančiai šaliai neišvengiamai gresiančiu finansiniu krachu, kaip tai buvo aštuntąjį ano tūkstantmečio dešimtmetį. Kaip vieną lūžio taškų verslo analitikai mini 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes, prieš kurias Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nusprendė pasirašyti rėmimo sutartis su garsiausių prekių ženklų atstovais ir TV transliuotojais. Matyt, šiuos metus derėtų laikyti ir tuo atskaitos tašku, kai į olimpines žaidynes atėjo dar vienas svarbus dalyvis – televizija ir visa su ja susijusi industrija. Bet pamažu sporto šakoms ėmus keistis į žiūroviškesnę pusę, kilo grėsmė jų autentiškumui.

Iš visų sporto šakų bene labiausiai keitėsi ir prie žiūrovų poreikių derinosi šiuolaikinė penkiakovė. Iš pradžių vykusios penkias dienas – po rungtį per dieną, vėliau šios sporto šakos varžybos sutrumpėjo iki dviejų dienų, o dabar prasideda ir baigiasi tą pačią dieną. Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) generalinio sekretoriaus Viačeslavo Kalinino tvirtinimu, dabar bus bandoma įgyvendinti dar vieną naują šūkį: penkios rungtys – penkios valandos. „Žmonėms visko reikia greitai, čia ir dabar. Ir ne bet kaip, o turi būti greita, įdomu, populiaru. Taigi mes ir einame prie šito: kur tik galima, atsisakome nereikalingų elementų, pertraukų, trumpiname kovos laiką, atsisakome žirgų pristatymo, individualaus burtų traukimo ir panašiai, kad žiūrovai niekur neišsivaikščiotų ir jiems būtų iki galo įdomu stebėti varžybas“, – eilinius penkiakovės pokyčius vardija V.Kalininas.

Šios sporto šakos atstovams mažai keitėsi tik olimpinė atranka: į Rio de Žaneirą pateks pasaulio čempionato ir Pasaulio taurės etapų varžybų laimėtojai, Europos čempionate užėmę pirmą–aštuntą vietas – iš viso po 36 sportininkus, daugiausiai po du vyrus ir moteris iš kiekvienos šalies. Deramasi, kad jau 2020 m. Tokijuje vyktų mišrių estafečių varžybos. Lietuvai, pasak V.Kalinino, ši naujovė būtų į naudą, nes mūsų penkiakovininkai gerai pasirodo ir estafečių varžybose.

Bet čia dar ne visos penkiakovei gresiančios metamorfozės. 90 proc. tikimybė, kad tose pačiose 2020 m. žaidynėse visos šiuolaikinės penkiakovės rungtys vyks stadione: tame pačiame stadione penkiakovininkai ne tik fechtuosis, bet ir plauks. O fechtavimosi varžybos vyks pagal jau išbandytą vadinamąją riterių sistemą: bus fechtuojamasi ant pakylos, kova truks apie 50 sekundžių, kas pralaimės, tas paliks pakylą, o nugalėtojas kovos toliau. Po šių varžybų sportininkai sės ant žirgų, o po jojimo lauks sujungta šaudymo ir bėgimo rungtis. Taip, pasak LŠPF gen. sekretoriaus, maždaug 50 tūkst. žiūrovų (tiek vietų planuojama stadione) per penkias valandas pamatys visą šiuolaikinę penkiakovę.

Pats dalyvavęs, pavadinkime, senovinėse varžybose – plaukęs, bėgęs ilgesnį nuotolį ir juolab ne lazeriniais ginklais šaudęs V.Kalininas patikina, kad naujoji šiuolaikinė penkiakovė yra įdomesnė, azartiškesnė. „Specialistams ir penkias dienas įdomu varžybas stebėti, bet žiūrovas ketvirtą dieną jau užmiršta, kas buvo pirmąją. Anksčiau po jojimo rungties jau praktiškai būdavo aiškūs laimėtojai, o dabar intriga išlieka iki pat paskutinės šaudymo ugnies linijos. Juk esame šiuolaikinė penkiakovė, vadinasi, lyg ir priklauso derintis prie šių laikų“, – svarsto pašnekovas.

Kita vertus, čia didelio pasirinkimo nėra: nesikeisi – tavęs neliks olimpinių žaidynių programoje, todėl tenka priimti žaidimo taisykles ir dėl natūralaus noro išgyventi. „Kartais atrodo, kad pradedame dirbti ne kaip sportininkai, o kaip šoumenai, kad tai greičiau ne sportas, o komercija. Betgi keičiasi net krepšinis – visam pasauliui madas diktuoja televizija“, – apibendrina V.Kalininas.

Nors ir ne tokių drastiškų kaip šiuolaikinė penkiakovė, pakeitimų neišvengė ir imtynės, prieš porą metų kartu su penkiakove priartėjusios prie pavojingos išmetimo iš olimpinių žaidynių programos linijos. Todėl 2016 m. žaidynės, kaip ir olimpinė atranka į jas, imtynininkams galėjo būti paskutinės. Išgyvenusios nelengvą laikotarpį, bet bent jau iki 2024 m. olimpiados iš žaidynių programos nedingusios imtynės imtos keisti. Tiksliau, gal ne tiek pačios imtynės, kiek esą nuobodžiai atrodantys jos elementai: arbitrų apranga, atletų triko spalvinė gama, į istoriją pasiųstas ir tradicinių spalvų tatamis – dabar jis nebe geltonas ir raudonas, o tamsiai mėlynas ir oranžinis.

Taisyklių pakeitimais irgi esą siekta imtynes padaryti įdomesnes žiūrovams: liko du kėliniai po 3 min., supaprastinta taškų skaičiavimo tvarka, padaugėjo kovos stovint, taigi ir „žiūroviškų“ efektyvių metimų tikimybė. „Štai čia problema: cirkas yra gražu, o aukštas sportinis meistriškumas nėra gražu, nes tai aukščiau visko. O kai viską turi atiduoti, grožio nebelieka“, – apie televizijos diktuojamas madas savo nuomonę turi Lietuvos imtynių federacijos (LIF) prezidentas Valentinas Mizgaitis.

Jo manymu, priimti pakeitimai nėra labai reikšmingi. Mums, kaip mažai šaliai, didesnį nerimą turėtų kelti pasikeitusios Tarptautinės imtynių federacijos vadovybės sprendimas daugiau reikšmės suteikti teisėjavimui. „Dabar teisėjai praktiškai gali nulemti varžybų baigtį, o mums, mažai valstybei, kuo daugiau objektyvumo, tuo geriau. Ir korupcijos gali padaugėti. Jau buvo čempionatas Helsinkyje, kuriame pirmaudamas 4:0 per dešimt sekundžių, likusių iki kovos pabaigos, imtynininkas pralaimėjo“, – pateikia pavyzdį V.Mizgaitis.

Imtynininkų kelias žaidynių link paženklintas skaičiumi aštuoniolika – tiek vienos svorio kategorijos sportininkų, daugiausia vienas iš vienos šalies, pateks į olimpiadą (dar vienas gaus vardinį kvietimą arba šis bus atiduotas šeimininkų, šiuokart brazilų, imtynininkui). Kita su šia sporto šaka susijusi naujovė – graikų-romėnų ir laisvųjų imtynių kovotojai po vieną svorio kategoriją, taigi ir medalių komplektą, atidavė moterims, todėl Rio de Žaneire 344 imtynininkai varžysis dėl šešių kiekvienos imtynių sporto šakos apdovanojimų komplektų: šešių graikų-romėnų svorio kategorijų, tiek pat laisvųjų imtynių ir moterų imtynių.

Bandyti patekti į olimpinį aštuoniolikos klubą bus galima per šių metų pasaulio čempionatą ir tris kitų metų turnyrus. Kaip ir prieš Londono žaidynes, gausiausiai olimpiečių gretos pasipildys po pasaulio čempionato – šiemet Las Vegase bilietus į Braziliją gaus šešių pirmųjų kiekvienos svorio kategorijos vietų laimėtojai. Iš papildomų atrankos turnyrų, pavyzdžiui, žemynų čempionatų, kelialapius gaus tik du pirmieji laimėtojai. „Bet jeigu nugalėtojas jau turės bilietą į Rio, eilė automatiškai pasislinks ir bilietas atiteks tam, kuris liks trečias ar net ketvirtas“, – paaiškina LIF prezidentas.

Svarstydamas, kuo galėjo neįtikti nuo antikos laikų žinomos imtynės, LIF vadovas prasitaria apie esminį argumentą, kuriuo imtynių propaguotojai buvo remiami prie sienos: esą ši sporto šaka mažai atsinaujino. „Kai į TOK vadovo postą atėjo Jacques‘as Rogge‘as, jis vis primindavo, kad gal imtynių nereikia. Aišku, ir mūsų tarptautinė federacija galbūt padarė klaidų, per daug savimi pasitikėjo“, – dėl ko kilo sąmyšis, šįkart imtynininkams pasibaigęs gerai, bando suprasti pašnekovas.

Bet pamąstyti liko apie ką: kai visi pirštais rodė į šiuolaikinę penkiakovę, manydami, kad ji bus pašalinta, netikėtai buvo atsigręžta į imtynes, vadinasi, taip gali nutikti bet kuriai sporto šakai. Laimei, vėlesnis balsavimas parodė, kad palaikančiųjų imtynininkus daugiau nei užtektinai. V.Mizgaitis spėja, kad dėl penkiakovės kilo baisios povandeninės srovės, į kurias, kiek žinoma, netgi įsitraukė olimpinių žaidynių atgaivintojo ir šiuolaikinės penkiakovės sumanytojo Piere‘o de Coubertino anūkas. „Bet ne kiekvienas supurtymas išeina į naudą, todėl dar pažiūrėsime“, – skubotų išvadų nelinkęs daryti LIF prezidentas.

Buvęs imtynininkas turi pastabų ir dėl atskirų sporto šakų dalyvių skaičiaus: kodėl, tarkime, gimnasto užimtą 60–70 vietą kai kurie linkę vadinti puikiu pasirodymu, o imtynininko patekimas tarp minėtų aštuoniolikos sportininkų ne visų laikytinas puikiu rezultatu. Todėl kalbėdamas apie būsimas atrankos kovas ir žaidynes V.Mizgaitis patikina, kad džiaugsis visais, kurie sugebės išsikovoti vietą žaidynėse. Yra numatęs ir dvi olimpines programas: minimalią keturių imtynininkų ir maksimalią aštuonių – po vieną laisvųjų imtynių ir moterų bei šešių graikų-romėnų imtynininkų.

Šį olimpinį ciklą buvo sudrumstas ir kitos kontaktinės sporto šakos – bokso vanduo. Po to, kai Londone pirmuosius olimpinius medalių komplektus išsidalijo boksininkės, naujovės nesibaigė: paspaudusi vyrus iki dešimties svorio kategorijų, Tarptautinė bokso mėgėjų asociacija nusprendė į olimpinį ringą leisti kopti ir profesionalams bei pati įkūrė dvi bokso profesionalų lygas, iš kurių ir atsivers vienas tiesesnių kelių į Rio. Lengvojo svorio kategorijų kovotojai privalės patekti tarp 22–26 geriausių pasaulio boksininkų, vidutinio – tarp 28-ių, o į olimpinių žaidynių sostinę norintiems vykti sunkiasvoriams atiteks po 18 kelialapių.

Po Londono žaidynių pokyčių sulaukė ir plaukimas – antra sporto šaka po lengvosios atletikos pagal dalyvių ir iškovojamų medalių skaičių. Rio de Žaneire iki devynių šimtų bus apribotas žaidynėse dalyvaujančių plaukikų skaičius, nors, tarkime, į Pekiną vyko apie 1200. „Dėl to nukenčia vadinamasis stiprus viduriukas, tokie kaip mes, kurie plaukia apie 30–35 vietą. Daugiau iki Rio žaidynių naujovių nebus. Plaukikų atrankos sistema, kuri, sakyčiau, nėra prasta, nuo 1996-ųjų nesikeičia. O per pastaruosius šešerius–aštuonerius metus, kai buvo imtas taikyti toks kaip dabar sportininkų atrinkimo principas, patobulėjo ir vadinamąsias žaliąsias kortas, arba kvietimus, gaunančių šalių lygis, sumažėjo jų plaukikų atsilikimas“, – sako Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus.

Po Pekino olimpinių žaidynių, kuriose dar buvo A ir B normatyvai, Londono olimpiadoje jau liko tik A normatyvas, prilygęs prieš tai buvusių žaidynių 24 vietai. Dabar, šiek tiek gerėjant rezultatams ir kylant bendram plaukikų lygiui, keliami ir normatyvai, todėl tiesioginį kelialapį į Rio garantuojantys rezultatai prilyginti Londono olimpinių žaidynių šešioliktai vietai.

„Išsivysčiusioms plaukimo bendruomenėms, tokioms kaip JAV, Rusija, Kinija, Anglija ar Australija, tai jokios įtakos neturi, jie ir taip į vieną rungtį siųsdavo maksimalų skaičių savo šalies plaukikų – po du. Besivystančių plaukimo šalių, tokių kaip Okeanijos, Afrikos, plaukikams, neįvykdžiusiems nei A, nei B normatyvų, vis tiek duodama po vietą kiekvienoje rungtyje, nes toks olimpinis principas. Vadinasi, sudėjus A normatyvų turėtojus su tais, kurie gauna kvietimus, įvykdžiusiems B normatyvus žaidynėse vietos praktiškai nebelieka“, – paaiškina G.Bartkus, primindamas, kad Atėnų ir Pekino žaidynėse, į kurias vyko gausus mūsų plaukikų būrys, nebuvo bendro sportininkų limito.

Aukšti normatyvai ir sukviesti geriausi iš geriausiųjų garantuoja dar vieną reginį – įnirtingą kovą, po kurios į vieną sekundę sukrinta vos ne dvidešimties sportininkų rezultatai. Tokius glaustus laikus galima pamatyti ir žvilgtelėjus į Giedriaus Titenio mėgstamą 100 m krūtine rungtį, kurios laimėtojus lemia šimtosios sekundės dalys. Pasak G.Bartkaus, į tą vieną šimtąją sekundės reikia įdėti labai daug. „Bet čia yra sportas: lemia ir psichologija, ir sėkmė. Juk žmonės – ne robotai, iki automatizmo visko nenušlifuosi“, – sako LPF viceprezidentas ir pasidžiaugia, kad, be G.Titenio, turime dar vieną sparčiai tobulėjantį plaukiką Andrių Šidlauską, tad kas žino, gal į 100 m krūtine rungtį ir Lietuvai pavyks išsiųsti maksimalų skaičių vienos šalies atstovų – du plaukikus. O kol kas plaukikų kišenėje du olimpiniai kelialapiai, nes atranka dar tik prasidėjo.

Nuo vandens neatsiejamos irklavimo sporto šakos atstovai prieš žaidynes irgi sulaukė naujovių: mažėja kvotų vaikinams ir daugėja merginoms. Pavyzdžiui, Londono žaidynėse vyrų ir moterų santykis buvo 65 ir 35 proc., Rio de Žaneire – 60 ir 40 proc., o Tokijo žaidynėse galbūt jau bus 50 ir 50 proc.

„Moterų sąlygos gerėja, bet mums nuo to ne geriau, nes merginų stokojame. Kažkam sunkiau, kažkam lengviau, bet, mano galva, viskas tik sunkyn, nes anksčiau mums nelabai reikėdavo fotofinišo, jo dažniau prireikdavo sprinterių sportui, o dabar ir irkluotojų varžybų nugalėtojams išaiškinti – po jėgos ir ištvermės reikalaujančių 2 km lenktynių – jau reikia fotofinišo. Kartais būna ir taip, kad į vieną sekundės dalį sukrinta dvi komandos ir neįmanoma nustatyti vieno laimėtojo, todėl abi komandos skelbiamos nugalėtojomis. Anksčiau taip nutikdavo labai retai, o dabar ir irkluotojai, kaip baidarininkai ar kanojininkai, kurie dažnai plaukia trumpesnius sprinto nuotolius, finišuoja labai artimu laiku. Vadinasi, einame prie maksimalių galių ir nepaisant ilgo nuotolio tampame gana žiūroviška sporto šaka“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Daukantienė. Jeigu panašios tendencijos išliks, kaip juokauja pašnekovė, beliks sulaukti didele krūva finišuojančių maratonininkų.

Irkluotojų atrankos sistema nepakitusi – kelialapius garantuoja tam tikros vietos tam tikruose renginiuose: iš pasaulio čempionato vienviečių varžybų juos pelno devynios valtys, keturviečių – aštuonios įgulos ir t.t. Pagrindinė irkluotojų atranka vyks rudenį per pasaulio čempionatą, čia ir paaiškės daugiausiai visų keturiolikos olimpinių rungčių atstovų kelialapių į Rio savininkų. „Kam nepavyks, dar turės galimybę per žemynų regatas, bet ten kelialapius pelno labai nedaug įgulų – po dvi, tai lyg paguodos prizas tiems, kuriems gali nepasisekti dėl techninių priežasčių, nes mums vis dėlto tenka startuoti su technika. O pasakyti, ar šįkart laukia lengvesnė, ar sunkesnė atranka, tai lyg rasti atsakymą į klausimą, kam sunkiau auginti vaikus – mums ar dabartinei kartai. Buvo sunku, yra sunku ir bus sunku įveikti atranką“, – neabejoja LIF gen. sekretorė.

I.Daukantienė taip pat atskleidžia dvi turimas patekimo į žaidynes programas: minimumas būtų trys kelialapiai, iškovoti Londono žaidynėse dalyvavusių įgulų, maksimumas – merginų ir vaikinų vienvietės, abi porinės dvivietės ir vaikinų keturvietė.

Beje, azerbaidžaniečiams nespėjus pritaikyti kanalo, irkluotojų nebus birželio mėnesį Baku vyksiančiose pirmosiose Europos žaidynėse. Europoje mūsų irkluotojai atrodo gerai, kaunasi dėl medalių, todėl subliūškus žaidynių organizatorių grandioziniams planams irkluotojams beliko apgailestauti dėl šios praleistos istorinės galimybės pasivaržyti. „Dar pernai turėjome vilčių, juk Azerbaidžanas – turtinga šalis, bet gal ne viską galima pinigais padaryti, galbūt pritrūko energijos susitvarkyti su keliamais reikalavimais, – svarsto pašnekovė. – Nežinau, ar lengva bėgti 100 m, bet jei kažkas nepavyksta, turbūt įmanoma dar sykį šį nuotolį įveikti, o nuplaukti 2 km ir, tarkime, neužfiksavus finišo laiko iš naujo tokį atstumą irkluoti – sunkiai įsivaizduojama, tai jau gresia skandalu.“

Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kurios visame pasaulyje populiarios sporto šakos čempionatai, vyksta įvairiuose pasaulio kampeliuose, bet kokių nors kultūrinių skirtumų pajusti netenka, nes viskas sutvarkyta pagal tarptautinį standartą, kurį reglamentuoja, I.Daukantienės žodžiais tariant, didžiulės storos maldaknygės, kuriose numatyta viskas – nuo maisto iki infrastruktūros. „Patenkame į standartinį lygį ir visur jaučiamės panašiai vienodai. Aišku, skiriasi, ar tenka irkluoti kanalu, ar natūraliu vandens telkiniu, bet mes pratę prisitaikyti prie oro sąlygų, juk esame lauko sporto šaka“, – atkreipia dėmesį I.Daukantienė.

Aišku, Europoje startuoti lengviau, o kiti žemynai mums savaime sudėtingesni, bet tam yra mokslas. Sunkiausia, LIF gen. sekretorės manymu, būtų aukštikalnėse ir dar  užatlantėje, kaip buvo Meksike, bet praktika rodo, kad ir ten lietuviai medalių laimėjo, vadinasi, ir prie tokių sąlygų įmanoma prisitaikyti.

Iš iki Rio de Žaneiro vykusių bene šešių komandinių sporto šakų varžybų mūsų šalies atstovus matėme tik krepšinio aikštelėje. Šiemet kartu su Europos čempionatu vyks ir pagrindinė vyrų bei moterų krepšinio rinktinių atranka į žaidynes. Kaip ir prieš ankstesnes žaidynes, tiesioginius olimpinius kelialapius gaus abu žemyno čempionato finalininkai, o trečią–šeštą (moterys trečią–penktą) vietas užėmusios rinktinės dėl patekimo į laimingųjų dvyliktuką 2016-ųjų vasarą kovos papildomuose atrankos turnyruose.

Nuo 2016 m. žaidynių olimpinių komandinių sporto šakų gretas papildys po 92-ejų metų pertraukos sugrįžęs regbis. Tik 1924 m. buvo atsisveikinta su didžiuoju, arba penkiolikos žaidėjų žaidžiamu, o grįžta mažasis, kitaip dar vadinamas regbiu-7, arba tiesiog septynetų regbiu. Patekti į istorinį mažojo regbio turnyrą Rio tarp vos dvylikos laimingųjų ekipų turi galimybių ir Lietuvos regbininkai, pernai sugebėję prasibrauti tarp elitinių žemyno regbio komandų ir šiemet žaisiantys „Grand Prix“ pirmenybėse, iš kurių tiesiogiai į žaidynes keliaus viena nugalėtojų rinktinė.

Lietuvos regbio federacijos (LRF) generalinio sekretoriaus Irmanto Kukulskio manymu, regbio grįžimą į olimpinių žaidynių programą lėmė ne vienas veiksnys. „Manau, buvo į viską atsižvelgta: į šios sporto šakos žinomumą, pasaulinį populiarumą, nes didžiojo regbio pasaulio čempionatai pagal populiarumą ir žiūrimumą yra trečia sporto šaka. Tarkime, vienos Šešių nacijų regbio turnyro rungtynės į stadionus sutraukia po 80 tūkst. sirgalių, taigi regbis gal tik Lietuvoje mažiau žinomas“, – dėsto pašnekovas.

Sprendimui suteikti olimpinį šansą mažajam regbiui, be abejo, turėjo ir varžybų trukmė: vadinamojo regbio-15 pirmenybės vyksta apie pusantro mėnesio, tiek olimpiadai per ilgai, o septynetų regbio čempionams išsiaiškinti pakanka dviejų dienų. „Šis mažesnės apimties regbis palankesnis olimpiadai, o pirmajam bandymui pasirinktas mažiausias įmanomas komandų skaičius – dvylika. Gal iš pradžių norima pažiūrėti, kaip seksis, ir tada didinti komandų skaičių bent iki šešiolikos“, – svarsto I.Kukulskis, pripažindamas, kad mums, mažai šaliai, palanku, jog olimpine sporto šaka buvo pasirinktas mažasis regbis, nes didžiajam tiesiog esame per maži.

Kalbėdamas apie pokyčius, kuriuos lėmė regbio grąžinimas į olimpinę šeimą, LRF gen. sekretorius pamini sparčią plėtrą ir investicijas. „Daug valstybių į regbį pradėjo žiūrėti visai kitaip, investuoti ir į patį sportą, ir į rinktines. Todėl tos komandos, su kuriomis kaip lygiaverčiai galėjome kautis, ėmė ir išaugo. Daug finansinių injekcijų sulaukė Ispanijos, Portugalijos regbis, todėl su šių šalių žaidėjais mums bus sudėtinga kovoti, nes pas mus nebuvo investuojama. Vadinasi, vėl turėsime įrodinėti, kad į aukščiausiąją lygą neatsitiktinai pakliuvome“, – prasitaria I.Kukulskis.

Jis dar ne kartą pamini veiksmažodį „įrodinėti“: jausdamiesi truputėlį nepripažinti, mūsų regbininkai turi noro parodyti, kad regbis – visavertė sporto šaka, o ne kokios muštynės, kaip galbūt Lietuvoje kai kam atrodo. Todėl žaidėjams tenkanti papildoma užduotis – įrodyti, kad regbis yra lygiai toks pat kaip krepšinis, o lietuviai gali būti tarp geriausių Europos, o ateityje – galbūt ir tarp pasaulio komandų.

„Neturime profesionalaus regbio, nes čia mūsų galimybės šiek tiek ribotos, nesame tiek skatinami valstybės ir įvertinti, todėl turime įrodyti, kad ir mes galime. Jei turėtume profesionalų komandą, viskas keistųsi – ir žaidėjai į regbį galėtų sau leisti profesionaliau žiūrėti, ir aplinkinių požiūris kryptų į profesionaliąją pusę. Daugumos šalių rinktinės yra profesionalų komandos, o mūsų vyrai į treniruotes ateina po darbų, mokslų, ima atostogų, kitąkart ir nemokamų, kad galėtų išvykti į čempionatus ir atstovauti šaliai. Kita vertus, po praėjusių metų ne mes vieni pamatėme, kad nieko nėra neįmanomo, todėl gal atsirado daugiau tikėjimo“, – svarsto I.Kukulskis ir pabrėžia, kad nepavykus patekti į Rio de Žaneiro žaidynes tikslas prasibrauti į 2020 ar 2024 m. olimpiadą niekur nedings, juk žaidynės – tai aukščiausias siekis.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Už pinigus – ir vasara žiemą, ir diena naktį

Olimpinės žaidynės – ne tik svarbiausia sporto šventė, bet ir didžiausia komercine sėkme galintis pasigirti sporto renginys. Po ilgo ir brangaus, dažniausiai visus drąsiausius biudžetus bent kelis kartus viršijančio pasirengimo etapo žaidynes organizuojantis miestas keltiems tikslams įgyvendinti turi apie mėnesį: dvi olimpinių žaidynių savaites ir šiek tiek trumpiau trunkančių parolimpinių žaidynių metą. Per šį laikotarpį siekiama visko kartu – nuo kuo didesnės finansinės grąžos, informacinės, turizmo sklaidos ir plėtros iki šalies ar konkretaus miesto įvaizdžio gerinimo.

Sunku būtų kaltinti žaidynių rengėjus naudos siekimu, juk olimpiadai tenka rengtis kruopščiai ir ilgai – nuo kandidatūros pateikimo iki olimpinių žaidynių rengimo dienos praeina visas dešimtmetis. Pavyzdžiui, šiemet prasideda 2024 m. vasaros olimpinių žaidynių miesto atranka. Nors oficialūs kandidatai dar nėra paskelbti, tarp galimų minima Roma, Berlynas, Bostonas, Paryžius. Beje, jeigu Prancūzijos sostinė tikrai kandidatuos, šios teisės ji sieks ketvirtą kartą per pastarąsias septynias olimpiadas. Tris nesėkmes iš eilės patyręs Madridas šįkart nusprendė nepretenduoti. Taigi miestai jau intensyviai rengiasi, o 2024 m. žaidynių šeimininkas paaiškės iki olimpiados likus septyneriems metams – 2017-aisiais.

Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) prezidento Gintaro Nenartavičiaus tikinimu, pastaruoju metu pastebima ryški tendencija, kad ne tik žaidynes, bet ir apskritai dideles sporto varžybas gali rengti tiktai sparčiai besivystančios turtingos šalys, nes joms tai galimybė kažką pasiekti, pasigerinti infrastruktūrą ar šalies įvaizdį. Tai tokios šalys, kaip Kinija, Turkija ar ypač pastaruoju metu aktyvus Kataras. O gerai gyvenančiose stabilios ekonomikos valstybėse sulaukiama kliūčių. Pavyzdžiui, surengti žaidynes pretendavusi Krokuva, Stokholmas, Oslas po įvykusių referendumų atsisakė šios minties, nes pamatė, kad žmonėms jų nereikia, jie nori ramaus, nesujaukto gyvenimo. „Oslas buvo absoliutus favoritas rengti 2022-ųjų žiemos žaidynes, bet Norvegijos valdžia pareiškė, kad negali užkrauti šaliai tokios naštos, ir atsiėmė kandidatūrą, nors norvegai buvo praktiškai neginčijami laimėtojai. Dabar rengti šias žaidynes liko vienas realesnių pretendentų – Almata, nes naftos turtinga Kazachija nori bet kokia kaina pasirodyti ir parodyti pasauliui save. Kaip ir netrukus Europos žaidynes rengsiantis Azerbaidžanas“, – pasakoja G.Nenartavičius.

Kaip jau minėta, netrukus Baku rengs pirmąsias Europos žaidynes, o štai rasti antrųjų žaidynių organizatorių lengva nebus, nes kas norės būti lyginamas su sunkiai „perspjaunamu“ Azerbaidžanu. Panašiai būtų galima pasakyti apie Katarą, šiuo metu aktyviai siekiantį rengti bet kokias didesnes sporto varžybas – čempionatus, žaidynes. Kaip žinoma, 2019 m. Katare vyks pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, prieš kurį dar teks spręsti karščio klausimus ir greičiausiai varžybas rengti vėlų vakarą, o 2022 m. – daug diskusijų keliančios pasaulio futbolo pirmenybės, taip pat dėl karščio keliamos į žiemą.

„Kataras – šalis, kurioje žmogiškųjų išteklių kiekis labai ribotas, o pinigų kiekis neribotas. Jiems reikia garbės, todėl jie ją ir perka“, – nesistebi LSŽF prezidentas.

Katariečiai už naftos milijardus perka ne tik garbę, bet ir žaidėjus. Šių metų pradžioje Katare vyko pasaulio rankinio čempionatas. Nusipirkęs gal dvylika žaidėjų (daugiausia iš buvusios Jugoslavijos šalių) ir pridėjęs du tris savus, Kataras jo vos nelaimėjo – liko antras. „Visiems buvo lengvas šokas. Po to pasklido juokas, esą FIFA su UEFA derasi dėl to, kad į 2020 m. Europos futbolo čempionatą būtų įtraukta 2022 m. pasaulio futbolo pirmenybių šeimininko Kataro rinktinė, besirengianti jų šalyje vyksiančiai futbolo šventei. Nors ši žinia buvo paskleista balandžio pirmąją, neabejoju, kad nemažai žmonių ja patikėjo“, – juokiasi pašnekovas.

Kita vertus, suteikiant teisę rengti žaidynes ar čempionatą kartu tenka susitaikyti su būsimojo rengėjo identiteto specifika, todėl vieni siekia garbės, pasirodyti, o kiti sportą išnaudoja propagandiniams tikslams – tai irgi nieko nauja, žinome, ką Rusija darė su Sočiu. Kinai prieš Pekino žaidynes irgi įvedė visokių reikalavimų dėl interneto prieigos, kitų dalykų, kad užčiauptų Tibetą, žmogaus teisių gynėjus.

Bet visi žemynai ir dauguma šalių turi savo specifiką, kuri, pasak G.Nenartavičiaus, galbūt yra vienas žavesių, antraip visi čempionatai ir žaidynės būtų vienodos.

Boksas

Žaidynių skaičiai (gali būti su žiemos žaidynių foto)

2012 m., be 10 700 atletų, Londonas dar turėjo priimti beveik 3 tūkst. techninio personalo ir arti 6 tūkst. komandų atstovų, per 21 tūkst. akredituotų žurnalistų, prie kurių dar reikėtų pridėti apie 6 tūkst. personalo darbuotojų, 70 tūkst. savanorių ir 100 tūkst. įvairiausių rėmėjų – iš viso mažiausiai 200 tūkst. žmonių minią. Vadinasi, vienam į žaidynes patekusiam sportininkui tenka kone dvidešimt kito būtinesnio ir ne tokio gyvybiškai svarbaus personalo.

Žiemos žaidynių rengėjai kol kas susiduria su tris keturis kartus mažesniais iššūkiais, nes 70 dalyvaujančių šalių ir 2 tūkst. sportininkų riba žiemos žaidynėse buvo perkopta 1998 m. Nagane, jau prieš tai pamažu ėmus didinti rungčių skaičių ir nuo tradicinių 34–38-ių perėjus prie septynių sporto šakų keturiolikos disciplinų 68 rungčių. Į 2002 m. žiemos žaidynių programą buvo įtraukta dar dešimties rungčių varžybos, vėlesnėse Turino ir Vankuverio toliau vyko spartus vadinamųjų baltųjų žaidynių progresas, rungčių padaugėjo iki 84-ių, tada iki 86-ių, sulaukta ir rekordiškai daug dalyvių – per 2500, o prieš metus Sočyje buvo priartėta prie 3 tūkst. sportininkų ribos (2873) ir varžytasi dėl 98 žiemos sporto rungčių apdovanojimų. Galima palyginti: 2012 m. vasarą Londone 10 700 atletų varžėsi 26 sporto šakų 302 rungčių varžybose.

Žaidynės baigiasi – kas lieka?

Priklausomai nuo šalies ir jos finansinių išgalių, siekiama įvairiai išnaudoti būsimąją sporto šventę. Tarkime, prieš 2004-ųjų žaidynes Atėnai tiesė metro linijas, statė oro uostą, iš pagrindų tvarkėsi ir, pasak mačiusiųjų miestą prieš ir po žaidynių, visiškai pakeitė Atėnus. Bet tą kainą iki šiol moka.

Be daugybės iki šiol sėkmingai veikiančių naujų sporto arenų, apie 40 mlrd. JAV dolerių infrastruktūros projektams išleidęs Pekinas tris kartus padidino viešojo transporto tinklą, Londonas ne tik tobulino susisiekimo sistemą, bet ir visiškai pakeitė, atgaivino bei naujam gyvenimui prikėlė iki tol nereprezentatyvią pramoninę miesto dalį, gyventojams atvėrė 100 ha ploto parką. Bet kur kas svarbiau, kas nutinka sporto bazėms, olimpiniam kaimeliui žaidynėms pasibaigus, tai yra kaip vėliau gebama išnaudoti brangų žaidynių palikimą.

G.Nenartavičiaus tvirtinimu, pastaruoju metu TOK susirūpino po žaidynių nenaudojamomis sporto bazėmis, kurios siejamos su Olimpinio komiteto, olimpinio judėjimo vardu, o tai neigiamai atsiliepia tam pačiam olimpiniam sąjūdžiui. Kitas sporto valdininkų lūpose populiarus žodis – palikimas, ypač neigiamas, likęs dėl perdėto išlaidavimo. Dėl to nuo kito olimpinio ciklo bus kreipiamas dėmesys į sąnaudų mažinimą bei stengiamasi gaunamą neigiamą efektą kaip nors neutralizuoti.

BFL

Vandens turizmas. Laisvalaikį su irklu rankose pradėjome leisti ne taip seniai – prieš gerą dešimtmetį nuomotojams ėmus siūlyti daugiau vandens transporto priemonių nei paprastos medinės valtys. Per tiek laiko tapome neblogi upiniai baidarininkai. Bet vandens pramogų mados keičiasi, neaplenkdamos ir Lietuvos. Ar baidarėse įsitvirtinome amžiams?

Lietuvoje yra arti 30 tūkst. upių, upelių ir upeliukų, kurių bendras ilgis – per 60 tūkst. km. Neperdėsime sakydami, kad dabar jau plaukiojama kiekviena perplaukiama upele. Aišku, didžiausio irkluotojų dėmesio sulaukia žinomesnės sraunios upės, tokios kaip Minija ar Jūra Žemaitijoje, Žeimena, Būka Aukštaitijoje, Merkys, Ūla, Grūda Dzūkijoje ar Šešupė Suvalkijoje.

„Upės, kurios teka aukštumose – Dzūkijoje, Rytų Aukštaitijoje, yra gražesnės, joms būdingesni skardžiai. Ir apskritai aukštumose kraštovaizdis įvairesnis. O Vidurio Lietuvos upės ramios. Pavyzdžiui, Nevėžio vidurupyje ties Krekenava – visiška ramybė, plauki kaip ežere“, – apie Lietuvos regioninius skirtumus pasakoja keliautojas ir geografas Dalius Pranculis.

Ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių upių bei ežerų vandenis maišęs D.Pranculis bei kiti daugiau vandeniu keliaujantieji pastebi, kad mes esame visiški baidarininkai, nors, tarkime, Latvijoje baidarės sunkiai skinasi kelią į apyvartą ir rinką, nes kaimyninės šalies upes ir ežerus okupavusios kanojos. Pasak Šakarvos valtinės vadovo Rimvydo Grušniaus, taip yra dėl to, kad latviai turi stiprių kanojų gamintojų, o lietuviai gamino ir tebegamina baidares. Ne tik latviai, bet, pašnekovo tikinimu, ir vokiečiai ar amerikiečiai pasiplaukioti mieliau renkasi kanojas.

Kita mums būdinga ypatybė – retai renkamės žygius ežerais arba jų apskritai privengiame, nors ežere, priešingai nei upėje, tikimybė susidurti su kliūtimi nepalyginti mažesnė arba apskritai lygi nuliui. „Mūsiškiams ežerus nelengva įsiūlyti. Galbūt atbaido monotonija, o gal žinojimas, kad plaukiant ežeru fizinio darbo bus daugiau“, – svarsto save labiau pėsčiųjų žygių entuziastu vadinantis ir retą savaitgalį kur nors nekeliaujantis D.Pranculis.

Jau keturiolika metų daugiausia ežeringame Ignalinos regione keliautojams vandens maršrutus siūlantis R.Grušnius sako, kad plaukioti ežerais būtų penktadalio į juos besikreipiančiųjų pageidavimas. „Ir srovės nėra, ir daugiau irkluoti, dirbti reikia, be to, jeigu karšta, plaukiant ežeru nėra taip paprasta išlipti į krantą, pailsėti, išsimaudyti“, – kodėl nenorima irkluoti per ežerus ir kokie 80 proc. vandens keliautojų trokšta plaukti tik upėmis, bando spėti šakarviškis.

Svarstydamas, kodėl Dzūkijoje ežerais plaukioti nėra taip įprasta kaip upėmis, Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius mini dar vieną objektyvią priežastį: Dzūkijoje ežerai nedideli, termokarstinės kilmės, nerekreaciniai. Parko teritorijoje yra 30 upių ir upelių – nuo plonų it siūlas iki Nemuno bei 48 ežerai. „Bet tokiuose vandens telkiniuose, kaip tarp miškų įsikūrusiame skaidriame Ešerinio ežere, palyginti nedaug vietos, gal 10–15 žmonių galėtų irkluoti. Žinoma, yra ir didesnių, šalia kurių įrengtos stovyklavietės: Marcinkonyse prie Kastinio, šiek tiek tolėliau prie Mekšrinio ar Mergelės Akelių ežero šalia Merkinės, bet pas mus ežerai ne tokie dideli kaip Aukštaitijoje“, – lygina kraštotvarkininkas.

Ežeringojo Aukštaitijos nacionalinio parko Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vyresnioji specialistė Sigutė Mudinienė pritaria, kad vandens turizmas jų krašte turi itin senas tradicijas: dar tada, kai parko nebuvo, 1959 m. įkurta Palūšės turistinė bazė nuo pat pradžių turėjo medinių valčių, kuriomis per dieną išplaukdavo ir po pusantro tūkstančio žmonių. „Netgi dabar, kai vandens turizmo paslaugų teikėjų per pastarąjį dešimtmetį mažiausiai padvigubėjo, tokio plaukiojančių žmonių srauto nėra“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Bet Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, populiariausios baidarės. Nuomotojai neslepia, kad pačius gražiausius maršrutus sudaro būtent baidarininkams – Būkos, Žeimenos ar Kiaunos upe. „Didesnėmis grupėmis valtimis į žygius plaukia moksleiviai, nes valtyje saugiau. Ir, suprantama, žvejai, bet prie žvejų jau esame taip įpratę, kad jų keliautojais nelaikome“, – šypsosi S.Mudinienė ir atskleidžia populiariausią jų parke valčių trasą: iš Palūšės, tai yra iš Lūšių ežero, iki Ladakalnio.

Nacionalinių parkų darbuotojai ir baidarių nuomotojai pastebi dar vieną tendenciją – šiek tiek atslūgusį vandens turistų bumą. „Prieš ketverius penkerius metus dar buvo kilimas, o pastaraisiais metais vandens turistų srautas išlieka panašus, – per daugiau nei dešimtmetį sukauptomis įžvalgomis pasidalija Ignalinos rajone Šakarvoje įsikūrusios valtinės vadovas R.Grušnius. – Anksčiau nebuvo tiek inventoriaus. Jei kas turėjo užsilikusią kanoją ar baidarę, tai nebent iš sporto mokyklos ar gaudavo seną kaip palikimą. Bet radosi gamintojų, tada pirkėjų, nuomotojų – ir verslas įsisuko. Čia pirmiausia atsirado pasiūla, o tada augo ir paklausa.“

Dzūkijos nacionalinio parko kraštotvarkininkas G.Valentukevičius mini panašius skaičius: vandens turizmo bumas prasidėjo 2006–2008 m., per vadinamąjį ekonominį pakilimą, tada atsirado daug baidares nuomojančių žmonių, daug reklamos, be to, ir lietuviai pradėjo daugiau keliauti po Lietuvą. „Mes žinome, kiek leidimų plaukti Ūla išduodame, todėl galime pasakyti, kad 2006–2008 m. per metus plaukdavo apie 14 tūkst. baidarininkų, o pastaruoju metu dėl leidimų kreipiasi 7–8 tūkst. irkluotojų. Matyt, keliautojai Lietuvoje ir kitų upių atrado“, – spėja pašnekovas.

Kaip žinoma, abipus Ūlos, vingiuojančios per Dainavos girios tankmėje pasislėpusius senuosius kaimus, skardžius, lankas, upių kanjonus ar smiltpieves, tęsiasi kraštovaizdžio draustinis, todėl plaukimas šia upe ribojamas: leidžiama plaukti tik bemotorėmis irklinėmis valtimis, baidarėmis ir kanojomis – per dieną ne daugiau kaip šimtui šių vandens turizmo priemonių. „Aukštupiu iki parko teritorijos galima plaukti be leidimų, nemokamai, o paskui – tik turint vandens turizmo bilietą. Jeigu ketinama plaukti darbo dieną, leidimą įsigyti bus paprasčiau, bet plaukiant šiltuoju sezonu savaitgaliais, ypač ilgaisiais, tuo pasirūpinti reikėtų kuo anksčiau“, – pataria G.Valentukevičius.

Tam, kad po aktyvaus savaitgalio gamtoje jaustum ne vien rankas, bet ir kojas turintis, D.Pranculis siūlo išbandyti kombinuotą žygį: vieną dieną plaukti, o kitą eiti. „Tada ir kojos, ir rankos gauna krūvio. Juk dažniausiai keliaujama vaizdingomis vietovėmis, todėl verta paieškoti ir plaukti, ir pėsčiomis eiti įdomių maršrutų. Pavyzdžiui, vienais metais plaukėme Žeimena: vieną dieną 30 km pavaikščiojome po Labanoro regioninį parką, o kitą dieną apie 30 km įveikėme baidarėmis“, – tokio pobūdžio kelionės pavyzdį pateikia pašnekovas.

Kaunietis baidarių nuomotojas Vilius Lažinskas renkantis maršrutą siūlo nesikliauti išankstinėmis nuostatomis ir nepulti prieštarauti išgirdus kad ir Nemuno vardą, kuriuo plaukti esą neįdomu, nes vaizdai nesikeičia kaip kaleidoskope, o irklavimo irgi mažoka. „Yra Nemuno atkarpų, kur srovė didelė, o upė neplati. Kita dėmesio verta kelionė Nemunu – nuo Kauno iki Vilkijos: per maždaug tris žygio valandas galima apžiūrėti daug lankytinų objektų. Ir ne tik iš baidarės ar valties dairytis, bet ir išlipti, nueiti, pažiūrėti“, – siūlo V.Lažinskas.

Žinomam maršrutui pikantiško skonio gali pridėti neįprastas plaukimo laikas, pavyzdžiui, išplaukti su saulėlydžiu ir temstant keliauti beužmiegančio miesto link. Vilniečiams dažniausiai siūloma tokio naktinio plaukimo atkarpa nuo Verkių malūno iki Baltojo tilto, kauniečiams – nuo hidroelektrinės iki Santakos. „Žmonės nustemba pamatę kitokį vakarėjantį miestą ir tuos 15 km per porą ar pustrečios valandos įveikia vis artėdami prie Kauno senamiesčio panoramos“, – naktinio plaukimo dar neišbandžiusius kauniečius intriguoja V.Lažinskas.

Iš kitų Kauno regiono upių kaip vieną populiariausių jis mini Dubysą, Nerį, Šventąją, Širvintą, Verknę: „Dubysa – unikali, graži, rami, saugi, nors vietomis esama užtvankų, todėl tenka ir rimčiau pairkluoti. Jeigu kas kreipiasi norėdamas naujų maršrutų, siūlome rinktis kokį neilgą, bet smagų upeliuką, tarkime, Grūdą.“

Bet šiemet, pasak Dzūkijos nacionalinio parko kraštotvarkininko G.Valentukevičiaus, aštresnių pojūčių mėgėjams Grūda gali nesuteikti daug ekstremalumo, nes ji labai priklauso nuo vandens lygio, o šį pavasarį polydžio nebuvo, todėl ja plaukti bus galima, bet įdomiosios atkarpos su daug kilpų ir kliūčių žemupyje greičiausiai nebus. „Kai kas plaukia Merkiu – ne tik baidarėmis, bet ir plaustais, dažnai net nuo Varėnos. Pastebėjome, kad lenkų turistai mėgsta baigti kelionę Nemunu – į jį įplaukia Merkinėje ir juda toliau, kartais netgi Nemunaitį pasiekia“, – pasakoja G.Valentukevičius, užsimindamas, kad lietuviai ne iš tų, kurie dažnai rinktųsi Nemuną.

Už Dzūkijos nacionalinio parko ribų yra mažiau turistų atrastų upių – Verseka, Šalčia, Varėnė. „Yra puikių upių, galima rasti daug įdomių maršrutų, bet reikia turėti laiko ir pasidomėti“, – priduria kraštotvarkininkas.

Su juo sutinka D.Pranculis, aštresnių pojūčių mėgėjams siūlantis nepatingėti ir pasiieškoti subtilių upeliukų. „Daugybė populiarių ir žinomų upių – lyg greitkeliai, ypač vasarą, o štai Peršokšna, nors neilga (26 km), bet smagi. Verta dėmesio Širvinta – ir netoli Vilniaus, ir dar nevisiškai magistralinė, nes nedaug sodybų ant kranto siūlo nakvynės paslaugas, todėl ilgesnius maršrutus renkasi tie, kuriems priimtina palapinėse apsistoti“, – pasakoja D.Pranculis.

Jis pamini pernai paties išbandytą maršrutą per Erzvėtą ir Birvėtą – nedideles, bet perplaukiamas upeles Rytų Lietuvoje. Šiek tiek pagalvojęs prisimena dar vienos vardą – Lietuvos pelke arba taiga vadinamos Visinčios. „Kaip aš vadinu, tai prieskoninė upė. O skaniai upelei rasti reikia laukti pavasario, kai vandens daugiau“, – pataria keliautojas.

Kai traukia improvizuoti, patirti kažką nauja, bendraminčius į VšĮ „Kertam kampą“ subūręs D.Pranculis naujų maršrutų ieško kaimyninėse šalyse. „Šiaurės Lenkijoje įdomi Juodoji Ančia. Šešupės ištakos irgi yra Šiaurės rytų Lenkijoje – nors ten jos atkarpa trumpa, nepilni trisdešimt kilometrų, bet upė smagi, yra daug gražios laukinės gamtos, ežerėlių“, – apie giliu senslėniu Lenkijoje pradedančią tekėti Šešupę pasakoja D.Pranculis.

Jis juokauja, kad lenkai ne tik neblogai prekiauja, bet ir turi labiau išplėtotą infrastruktūrą bei yra gerai pasirengę vandens keliautojus pasitikti: ir sodybų, ir stovyklaviečių upės pakrantėse užtektinai, o kartais ant kranto išlipančių irkluotojų laukia su gėrimais ir užkandžiais, ko Lietuvoje nelabai pamatysi. „Yra ką pabandyti ir Latvijoje“, – sako keliautojas, kaip tik besiruošiantis vandens žygiui Tartako upe.

Bet dar grįžkime prie plaukiojimo priemonių. Galbūt keliautojai taip įsikibę baidarių ir nenori išbandyti tarkime, kanojų, dėl to, kad juos klaidina matytas vaizdas, kaip plaukiama kanoja: priklaupus ant vieno kelio ir iriantis vienpusiu irklu. Tačiau pramogautojams sportinių kanojų tikrai niekas nesiūlo. Vis dėlto kanojos, palyginti su baidarėmis, mažiau stabilios ir iš jų naujokams išvirsti paprasčiau, nes sėdima ant šiek tiek į paviršių iškilusio suoliuko. Pradedantiesiems tvirtumo ant vandens neprideda ir pagal poreikį į skirtingas puses kilnojamas kanojos irklas. „Susimėčius baidarei irkluotojai lengviau ir greičiau sureaguoja, nei tą patį galima padaryti sėdint kanojoje. Bet keturvietės kanojos labai patogios keliauti šeimoms su dviem vaikais – vaikus galima susodinti į vidurį, o suaugusieji iš priekio ir galo irkluoja“, – šios valties pranašumus atskleidžia R.Grušnius.

Dėl be reikalo lietuvių ne itin mėgstamų kanojų vandens turizmo priemonių nuomotojui R.Grušniui pritaria kaunietis kolega V.Lažinskas. Pasak jo, ne tik dėl vaikų keturvietę kanoją verta rinktis: per vidurį galima šunį pasitupdyti ir dar vietos kelioniniams užkandžiams bei gėrimams apsčiai liks. „Jei plaukia didesnis kolektyvas, žiūrėk, susiburia keturios moteriškės ir keturvietės kanojos prašo: kam po dvi šnekėtis baidarėje, jeigu galima visoms keturioms vienoje kanojoje“, – dar vieną pagiriamąjį žodį kanojai taria jau aštuonerius metus baidarių ir kanojų nuoma užsiimantis V.Lažinskas.

Baidarės šiek tiek manevringesnės, todėl siauras ar labai vingiuotas upes įveikti jomis patogiau. Bet jei plaukiama platesnėmis upėmis, tada, V.Lažinsko tikinimu, kanojomis gali keliauti daugiau žmonių, bet jiems plaukti užteks mažiau laivų.

Kartais keliautojai kanojas išbando netyčia, kai nebegauna išsinuomoti baidarių, o taip nutikti gali kad ir per ilguosius vasaros savaitgalius. Tada po žygio ne vienas nustemba, kodėl anksčiau nekilo minties išbandyti. Vis dėlto, Šakarvos valtinės vadovo tikinimu, kanojas renkasi koks ketvirtadalis iš visų į juos besikreipiančių pramogautojų.

Pasiplaukioti Šventosios upe plaustus nuomojantis Algirdas Sadaunikas juokiasi, kad minėtais ilgaisiais šiltos vasaros savaitgaliais gali pasiūlyti kad ir lentą – viską išnuomosi. O surimtėjęs pasakoja, kad plaustus dažniau renkasi darbo kolektyvai, šeimos su vaikais ar ką nors švenčiantys žmonės. „Viename plauste telpa apie dešimt žmonių, taigi juo plaukti reikia didesnės grupės žmonių nei baidare ar kanoja. Be to, tai greičiau kaip pramoga, intensyvus bendravimas nei aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Priklausomai nuo vėjo ir kitų gamtos sąlygų, vidutinis plaukimo plaustu greitis yra kilometras per valandą, o baidare gali būti tris keturis kartus didesnis“, – pasakoja Kavarske šalia Anykščių įsikūręs plaustų nuomotojas, patikinantis, kad savo atkarpoje nedaug turi konkurentų.

Jeigu ilgesni vandens žygiai ne prie širdies ar jiems stokojama laiko, pasiirstyti valtele ar paplaukioti vandens dviračiu galima kiekviename didesniame ežere – pakrantėse nuomotojų netrūksta. Bet galima pasidairyti ir ko nors įmantresnio. Juk vandens turizmas plėtojamas visuose penkiuose Lietuvos nacionaliniuose parkuose, o vandeningų vietovių – vienur daugiau, kitur mažiau – įeina ir į visų trisdešimties Lietuvos regioninių parkų teritorijas.

Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionaliniame parke yra gerai žinomas Platelių ežeras su šalia plytinčiais mažesniaisiais Beržoru, Žiedeliu, Ilgiu ir Akležeriu bei iš Platelių ištekančiu Babrungu. Bet šios upės pradžia ne pati smagiausia plaukti, nes joje nemažai kliūčių. Užtat prie Platelių jachtklubo plaukiojimo priemonių pasirinkimas didelis: be įprastų valčių ar baidarių, galima išsinuomoti burlenčių, jachtų ar katamaranų – aštuonių arba dvidešimties vietų. Beje, katamaranas, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės tvirtinimu, ypač populiarėja, neretai pasiplaukiojimą juo reikia derinti iš anksto.

„Bet dar ne visos galimybės išnaudotos, juk užsiimti vandens turizmu galima ne tik prie jachtklubo – ir kitur yra gerų pakrančių. Neišnaudota ir tai, kad šalia yra ne tik Platelių, bet dar keli ežerai – vieną nuo kito kelias teskiria. Arba dar vienas pavyzdys. Nuo itin lankomo kito mūsų parko objekto – balistinių raketų bazės iki vandens telkinio yra apie 2 km. Tai nedidelis atstumas, kurį būtų galima įveikti ir šiuos objektus sujungti, juolab šalia karinis miestelis. O lankytojų netrūksta – vien pernai raketų bazėje apsilankė arti 36 tūkst. žmonių, todėl raginame privatininkus imtis iniciatyvos ir siūlyti kuo įvairesnių paslaugų“, – sako A.Brazdeikytė, atskleidžianti ir vieną pagrindinių verslininkus susimąstyti verčiančių priežasčių – sezoniškumą.

Platelių lankytojų centro administratorės pastebėjimu, žmonėms jau neįdomu atvažiuoti ir tik gulėti prie ežero, jie nori aktyvios veiklos. „Mes turime ne tik vandens pramogų, bet ir puikių dviračių, pėsčiųjų maršrutų – visą Platelių ežerą juosia 24 km žiedinio maršruto trasa, einanti per lankomiausius objektus ir Žemaitijos nacionalinio parko vietas. Patariame, pagal poreikius ir pageidavimus sudėliojame maršrutą visiems, kurie į mus kreipiasi. O lankytojai prašo kuo įvairesnės veiklos: jie nori važiuoti dviračiu, plaukti, eiti pėsčiomis – viską suderinti“, – apie jau keleri metai pastebimus keliautojų poreikių pokyčius pasakoja Platelių lankytojų centro administratorė.

Kolegei iš Žemaitijos pritaria Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotoja S.Mudinienė. „Tie, kurie atvažiuoja į Palūšę ar aplinkinius kaimus ir apsistoja kelioms dienoms, nori išbandyti įvairių maršrutų ir keliavimo būdų. Išsiklausinėja, kur galima dviračius išsinuomoti, kokiais maršrutais keliauti, ir vieną dieną eina, kitą važiuoja“, – apie taip pat besikeičiančius Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų įpročius pasakoja pašnekovė. Ji taip pat primena, kad tie, kurie nori pasitarti dėl įdomesnės ekskursijos, žygio, pageidauja gido paslaugų ar ketina apžiūrėti „ežerinę“ ekspoziciją, laukiami Palūšėje įsikūrusiame lankytojų centre.

Dzūkijos nacionaliniame parke irgi rūpinamasi ne vien plaukiančiais, pėsčiomis keliaujančiais lankytojais, bet ir dviratininkais, automobilininkais: siūloma įdomių dviračių trasų, pėsčiųjų takų – pažintinių, mokomųjų, istorinių, apžvalgos aikštelių, stovyklaviečių, pavėsinių, informacinių stendų. Turimų penkiolikos stovyklaviečių užtenka, nes dabar dažniau renkamasi patogesnę nei palapinė nakvynės vietą.

Kalbinti parkų atstovai bei vandens transporto priemonių nuomotojai sako pastebintys dar vieną naujovę: nors pageidaujama įvairesnių žygių, po jų dažnas trokšta ne laukinės gamtos, o civilizuotų gyvenimo sąlygų. Dėl šios priežasties net šilčiausią vasaros savaitgalį įrengtose stovyklavietėse nebūna tiršta nuo palapinių. „Žmonės pasidarė lepesni, ne visi nori palapinėse miegoti, todėl mieliau apsistoja kaimo turizmo stovyklose ir keliauja. Stovyklavietės būna užimtos kelis liepos savaitgalius, kai pats sezono įkarštis ir visos aplinkinės sodybos užimtos. Tokiais savaitgaliais ir Būka per dieną apie 800 baidarių plaukia, bet tokios dienos būna dvi per metus – paprastai ilgasis liepos savaitgalis“, – pasakoja S.Mudinienė.

Pasak baidarių ir kitų vandens transporto priemonių nuomotojų, ne tik mažėja besirenkančiųjų poros dienų maršrutus (o ką jau kalbėti apie dar ilgesnius žygius), bet atsiranda ir tokių, kurie nori plaukti vos kelias valandas. „Anksčiau būdavo populiaru gana didelėmis kompanijomis leistis į vandens žygius su nakvyne, tokiems keliautojams ir įdomesnių atkarpų galima pasiūlyti, o dabar dažniausiai norima vieną dieną plaukti. Ir grupės susiburia vis mažesnės. Kartais prašoma trumpalaikės atrakcijos – plaukti vos kelias valandas. Būna ir taip, kad žmonės nežino, nei kur plaukia, nei ką turi priplaukti, todėl jei apvirsta ir atsilieka nuo grupės, visiškai nesiorientuoja gamtoje“, – prieš žygį bent kiek pasidomėti būsima trasa ragina V.Lažinskas.

Ne vienus metus po gimtąją šalį keliaujantys žmonės džiūgauja, kad Lietuva stipriai keičiasi: atsirado daugiau turistams skirtos infrastruktūros, sutvarkytų ar naujų objektų. „Praktika saugomose teritorijose turėti po lankytojų centrą, kuriame įkuriama ekspozicija, kitąsyk lietuvius, daug kur pasaulyje pabuvusius, bet savo kraštą šiek tiek primiršusius, nustebina“, – prasitaria A.Brazdeikytė.

Lankytinų vietovių administratoriai ir tvarkytojai, nors tvirtina sulaukiantys vis sąmoningesnių keliautojų, kartais dar būna nemaloniai nustebinti pamatę paliekamą netvarką. „Aišku, visur, kur tik sugalvoja išlipti baidarininkai, konteinerių nepristatysi, nes apsikrautume šiukšlinėmis. Todėl patys turime būti atsakingi už tai, ką atsivežame, ir už tai, ką išsivežame“, – gamtoje neužsimiršti ragina S.Mudinienė.

Dzūkijos nacionalinio parko atstovas išskiria dar vieną pažeidėjų kategoriją – tų, kurie patingi nukeliauti iki stovyklavietės, todėl išlaužo draudžiamuosius ženklus ir savavališkai įsirengia stovyklą. „Būna, kad informacinius stendus sugadina, pavėsines sulaužo, bet jau kokius trejus metus matome, jog padėtis gerėja. Kita vertus, atsiranda vis daugiau pilietiškų žmonių, kurie praneša apie pažeidėjus ir pažeidimus“, – sąmoningesniais keliautojais džiaugiasi Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotvarkos skyriaus vedėjas G.Valentukevičius.

Jeigu atrodo, kad jau viską išbandėte, bet didelės vandens traukos nenumalšinote, naujų pojūčių suteiks pas mus dar palyginti jaunos vandens sporto šakos. Jas išbandyti kviečianti burlenčių ir jėgos aitvarų centro „Surfhouse“ atstovė Kristina Aleksėjūnaitė prasitaria sulaukianti ir nedrąsių skambučių. „Kartais skambina ir sako, jog norėtų pabandyti, bet bijo, kad nepavyks arba nepatiks Tokiems atsakau, kad dar nesutikau žmonių, kuriems nepatiko. Sutinku, iš pradžių gali atrodyti baisu, nes žmonės mano, kad tai ekstremalios sporto šakos, bet, tarkime, aitvaravimo nelaimingų atsitikimų statistika nepalyginti mažesnė nei, tarkime, slidinėjimo“, – atkreipia dėmesį pati dažniau buriuojanti, nei jėgos aitvarą pasikinkanti, mergina.

Kitas dažnas stabdžio funkciją atliekantis argumentas – įsivaizdavimas, kad jėgos aitvarams ar buriavimui reikalingas geras fizinis pasirengimas. K.Aleksėjūnaitė ramina, kad taip nėra. Pramokti aitvaruoti pakanka šešių valandų trukmės teorijos kurso su profesionaliu instruktoriumi, o po to įgytos žinios bandomos praktiškai. „Nežinau, kodėl buvo pasirinktas jėgos aitvarų lietuviškas vertimas, bet judėti su šiais aitvarais, kaip ir buriuoti, jėgos tikrai nereikia. Būtina suvokti vėjo veikimo principą ir tinkamai jį suvaldyti, bet jėga čia niekuo dėta“, – pabrėžia pašnekovė.

Ji paaiškina, kodėl nemokantieji turėtų ne prašyti draugų patarimų, bet kreiptis į profesionalius instruktorius. „Žmogus, nemokantis tinkamai elgtis su inventoriumi, visų pirma yra pavojingas ir jo derėtų saugotis. Ypač tai pasakytina apie jėgos aitvarus, nes netaisyklingai valdomas aitvaras gali žmogų pakelti į orą ir užgauti šalia esančius“, – kuo šiuo atveju gali baigtis savarankiškas bandymas pasikinkyti vėją, aiškina K.Aleksėjūnaitė ir dar įspėja, kad apie 80 proc. pabandžiusiųjų nepagydomai suserga ypač užkrečiama jėgos aitvarų liga.

Buriuoti, aitvaruoti, užsiimti vandenlenčių, vandens slidžių sportu, išbandyti pasaulyje sparčiai populiarėjančią irklentę galima užsukus į Svencelę, esančią ant Kuršių marių kranto maždaug kitoje marių pusėje nei Negyvosios kopos. Čia pastovi ir negūsinga vėjo kryptis, vanduo seklus ir lygus, o tai labai palengvina mokymąsi, nes nukritus nuo aitvaro lentos ar burlentės nereikia giliai lipti iš vandens. Vėjo gaudymo sezonas Svencelėje trunka maždaug nuo gegužės iki spalio. Žinoma, buriuoti galima ir ežeruose, bet štai jėgos aitvarams reikalingas tinkamas vėjas ir daug vietos, kad aitvaras neturėtų už ko užsikabinti.

Specialaus fizinio pasirengimo nereikalauja ir vos prieš trejus ar ketverius metus mus pasiekusi irklentė (dar vadinama „supu“: angl. „stand up paddle“ – SUP), ant kurios atsistojus ir stumiantis ilgu irklu pirmyn galima plaukioti praktiškai bet kur: šiam sportui nesvarbus nei vėjas, nei koks tai yra vandens telkinys, – svarbiausia, kad nekliūtų vadinamasis irklentės pelekas. Plaukiojimo priemonių nuomos punktai šių naujųjų lentų dar nepuolė masiškai pirkti, bet, kaip patikino vieni irklenčių nuomotojai, susidomėjimas yra, tik klausiantieji gal dar laukia šiltesnių orų.

Išmokti plaukti irklente su instruktoriumi pakanka pusvalandžio, o bandant savarankiškai tam galima sugaišti ir visą dieną.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Kiek kainuoja vandens pramogos

Kai kurių vandens transporto priemonių apytikrės nuomos kainos (visam vasaros savaitgaliui, Eur)

Baidarė (dvivietė)                                    29–35

Kanoja (dvivietė, trivietė)                29–40

Kanoja (keturvietė)                        40–47

Valtis (keturvietė, medinė, plastikinė)    23–30

Vandens dviratis (keturvietis)             29

Irklentė                                              43–45

Plaustas (iki 10 žmonių)                              85–115

Katamaranas (aštuonvietis)                 115

Sveika gyvensena. Dažną pavasarį po nejudrios žiemos ne vienas savigraužos pagautas pilietis prisižada daugiau judėti ir sveikiau maitintis. Vieniems duotus pažadus pavyksta įgyvendinti, kiti šios minties išsižada vos įsisukę į kasdienę rutiną. Paprastų ir pigių būdų pagelbėti antriesiems yra ne toliau nei artimiausias parkas, stadionas ar aikštelė, bet prieš nurodant kryptį laukia neįprasta misija – pakeisti šių žmonių sąmonę.

Jeigu būtų žinomiausių posakių konkursas, „sportas – sveikata“ tikrai patektų į pirmąjį dešimtuką. Esmę žinome, tik vargu ar visiems šis žinojimas padeda sąmoninga fizinio aktyvumo veikla stiprinti nuosavą sveikatą. Kaip rodo kitokie dešimtukai, tarp mūsų esama nemažai apsileidėlių, kurių mėgstamiausias sportas – rankos pirštų miklinimas perjunginėjant televizoriaus pultelį arba maigant kompiuterio ar telefono klaviatūrą.

„Praktiškai tai kova su žmonių gyvenimą lengvinančiomis naujosiomis technologijomis, – konstatuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Sveikatos stiprinimo valdybos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas. – Juk dabar ką nors įsigyti, padaryti ar nusipirkti galima patogiai sėdint ir judinant vos vieną pirštą. Bet technologijos ir toliau eis į priekį, nei interneto, nei automobilių neuždrausi, vadinasi, mes tegalime žmones raginti būti sąmoningesnius, labiau žiūrėti savęs ir savo sveikatos. Juk už savo sveikatą galutiniame etape atsako pats žmogus – tą teigia ir įvairūs ES dokumentai. Valstybė gali daug ko žmogui siūlyti, nurodyti ir net nemokamai duoti, bet jeigu jis pats nenorės, niekas jo neprivers“, – dėsto pašnekovas, kartu primindamas, kad piliečių fizinis pasyvumas pratrūksta ne tik ligomis, bet ir ekonominiais padariniais.

Štai vien dėl nutukimo šalis patiria apie 7 proc. biudžeto nuostolių. „Lietuva pagal antsvorį ir nutukimą patenka į pirmąjį Europos šalių dešimtuką. Nutukimas pas mus daugiausia suaugusiųjų bėda, nors pastarųjų metų rezultatai rodo, kad ir vaikai bei jaunimas juos vejasi: kažkada buvę pirmieji tarp šalių, turinčių mažiausią vaikų ir jaunimo antsvorį, dabar Europos Sąjungoje jau esame ketvirti“, – pateikia statistikos SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai yra gana prasti, ypač širdies ligų srityje. Kodėl taip yra, priežasčių galima rasti įvairių. Pasak SAM specialisto, pirmiausia kalta nesubalansuota mityba ir fizinio aktyvumo stoka. Be to, kitos šalys apie sveikatą pradėjo galvoti daug anksčiau, nes ten kitaip sutvarkytos sveikatos apsaugos paslaugos ir atsiskaitymas už jas. „Mūsų Konstitucijoje parašyta, jog šalies piliečiams medicininė pagalba teikiama nemokamai, gal dėl to žmonės yra atsipalaidavę ir mano, kad jei susirgs – bus kas už tai mokės. Vakaruose yra kitaip, ten seniai įsisąmoninta, kad būti sveikiems ekonomiškai naudinga, o sirgti brangiai kainuoja. Juk ekonominė motyvacija yra viena svarbiausių. Žmogus supranta pinigų vertę, o štai savo sveikatos reikšmės nesuvokia“, – paradoksalia situacija stebisi A.Kranauskas.

Siekiant padidinti žmonių sąmoningumą ir pridėti motyvacijos imti rūpintis savo sveikata griebtasi įvairių iniciatyvų. Viena tokių – visuomenės sveikatos biurai, kurie pradėti steigti prieš devynerius metus ir dabar jau veikia praktiškai visose Lietuvos savivaldybėse. Tai daugiausia savivaldybių ir iš dalies Sveikatos apsaugos ministerijos finansuojamos įstaigos, todėl nuo savivaldos valdžios požiūrio labiausiai priklauso šių biurų veiklos užmojai ir darbo sėkmė. Tokių biurų darbas – skleisti ir propaguoti informaciją apie sveiką gyvenseną, skatinti įvairių gyventojų grupių atsakomybę už savo sveikatą, teikti informaciją apie sveikatinimo priemones, renginius ir pan.

„Šis biurų tinklas gana unikalus – kažko panašaus esama tik Olandijoje ir šiek tiek Jungtinėje Karalystėje. Tai įstaigų kompleksas, kurio uždavinys – keisti žmonių mąstymą, susijusį su sveika gyvensena, fiziniu aktyvumu, mityba ir ligų prevencija. Tirdami gyventojų žinias apie sveikatą pastebėjome, kad Lietuvoje labai stokojama žinių apie sveikos mitybos ir gyvensenos naudą, daug kur vadovaujamasi pasenusiomis tradicijomis ir mitais, mažai rūpinamasi vaikų sveikata“, – dėl ko buvo nuspręsta savivaldybėse steigti visuomenės sveikatos biurus, paaiškina SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas A.Kranauskas.

Dažnai tereikia pasidomėti

Ketvirtus metus veikianti Vilniaus savivaldybės viešoji įstaiga „Sveikas miestas“, atsiradusi reorganizavus Vilniaus visuomenės sveikatos biurą, rūpinasi, kad sostinėje sportuoti būtų madinga. „Dirbame su dviračių žygių, pusmaratonio, maratono bei kitų sporto renginių organizatoriais ir tiek, kiek pajėgiame, jiems gelbstime: pasirūpiname reikalingais leidimais renginiui organizuoti, padedame savanoriais ir panašiai. Kita mūsų veiklos dalis – bandome visokeriopai žmones skatinti judėti“, – pasakoja šios įstaigos direktorius Mantas Paulauskas.

Renginių organizatoriaus patirties turintis pats prisiekęs sportininkas M.Paulauskas paaiškina, kad vienas būdų paskatinti pajudėti ir sudominti sportu – kviesti į kuo įvairesnius nemokamus sporto užsiėmimus ir taip padėti žmonėms atrasti, kuri sporto veikla jiems priimtiniausia. Taigi Vilnius šį kovą skelbia tikru Rytų dvikovos sporto šakų ir šokių mėnesiu: visą mėnesį praktiškai kasdien galima eiti į nemokamas taiči mankštas arba muai tai ar aikido treniruotes, 5–9 metų vaikai laukiami dziudo ir sambo trenerių, o tie, kuriems patinka šokti, viliojami lotynų muzikos ritmų, hiphopo ir hauso stiliaus šokių pamokomis. Prie nuolatinių vilniečiams siūlomų nemokamų iniciatyvų dar reikia pridėti būsimoms mamoms ir senjorams skirtas mankštas, kurias savo patalpose bei sostinės poliklinikose rengia Vilniaus visuomenės sveikatos biuras.

„Atšilus fizinės veiklos padaugės – Vingio parke kartu su patyrusiais treneriais vyks nemokamos bėgimo treniruotės, futbolo turnyrai, toliau propaguosime šiaurietišką vaikščiojimą, vėl kviesime į jau keleri metai nuo pavasario iki rudens kas savaitgalį vykstantį renginį „Sekmadienis – sporto diena“: į Gedimino prospekto atkarpą nuo Lietuvos pašto iki Katedros aikštės prikviečiame įvairių sporto klubų, būrelių, mokyklų, kad besidomintieji ar tiesiog praeiviai pamatytų ir sužinotų, ką jie siūlo, ir čia pat išbandytų daugybę sporto šakų – stalo tenisą, lauko futbolą, badmintoną ar kurią nors Rytų dvikovos sporto šaką“, – pasakoja M.Paulauskas.

Kalbinti pašnekovai sutinka: dažnai reikia visai nedaug, tik atsiversti kitą, nei esi įpratęs, interneto puslapį, nueiti į artimiausią parką ar aikštelę ir pasidomėti, kas vyksta aplinkui. O pasidomėjus nebijoti pabandyti, nes jeigu žmogus kratysis fizinės veiklos, jo pajudėti nepriversi, net jeigu po langais pastatysi auksinę sporto aikštelę. „Per prievartą nieko neįbruksi, reikia keisti žmonių sąmonę. Todėl mes norime, kad į Vilnių ateitų mada sportuoti: juk kai visi aplink tuo užsiima ir apie tai šneka, smalsu ir kitam išbandyti“, – paaiškina sostinės gyventojų sveikata besirūpinančios įstaigos vadovas.

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius Giedrius Grybauskas sutinka, kad kai kuriems piliečiams netgi paprasčiausias išėjimas į lauką pasivaikščioti reikalauja daug pastangų. Bet tie, kurie išeina, pajudėti tikrai randa kur, nors tokių vietų, ypač didžiuosiuose miestuose, niekada nebus per daug. „Jeigu žmonėms, norintiems išeiti pasivaikščioti, nereikėtų automobiliu važiuoti iki Vingio parko Vilniuje arba Ąžuolyno Kaune, būtų idealu – kuo daugiau nutiestų pėsčiųjų ir dviračių takų turėtų būti kiekvieno miesto siekiamybė, nes kuo arčiau žmogaus fizinio judėjimo infrastruktūra, tuo geriau“, – sako G.Grybauskas, primindamas žinomo keliautojo, nenuilstančio fizinio aktyvumo puoselėjo ir ilgamečio asociacijos „Sportas visiems“ darbuotojo Algimanto Jucevičiaus mėgstamus kartoti žodžius, kad geriausias stadionas yra gamta.

„Negali nepritarti, todėl belieka vadovautis. Jeigu žmogus iš darbo grįžta susinervinęs, užtenka persirengti ir išeiti į lauką – aplankyti parką, apsukti kelis ratus aplink kvartalą ir visiškai kitokios nuotaikos grįžti namo“, – paprastą patarimą, kaip malšinti per dieną susikaupusį stresą ir įtampą, duoda pašnekovas.

Šis receptas nesenstantis ir universalus, bet apskritai sporto mados linkusios keistis. Tarkime, anksčiau buvo madinga rengti riedučių ir riedlenčių parkus, o dabar ryškėja naujos tendencijos: miestų centruose ir miegamuosiuose rajonuose pageidaujama turėti lauko treniruokliais apstatytų fizinio aktyvumo aikštelių ir tokių vietų, kuriose būtų paprasčiausių skersinių.

Erdvių sportuoti kuo arčiau namų, daugiabučių kiemuose ir netoli jų daugiau norėtų matyti ir „Sveiko miesto“ direktorius M.Paulauskas. Jo tikinimu, apleistoms skersinių aikštelėms, kuriose būtų galima užsiimti stipriai populiarėjančia gatvės gimnastika ar tiesiog pamankštinti raumenis, įrengti ar renovuoti nereikia didelių investicijų. „Vilnius yra žalias miestas, erdvių sportuoti netrūksta: be Vingio parko, žalių plotų pasivaikščioti, pabėgioti užtektinai yra Žvėryne, Antakalnyje, Lazdynuose, sostinės paplūdimiai tinkliniui žaisti naudojami, prie Baltojo tilto nestinga nuolat sportuojančiųjų. Beje, prie šio tilto sporto klubas „Impuls“ dar žada įrengti ir miestui dovanoti treniruoklių aikštelę. Ir Liepkalnis tapo Vilniaus perliuku, aplink šią vietą dar tvarkoma infrastruktūra, todėl kitą žiemą bus galima šliuožti ne tik kalnų, bet ir lygumų slidėmis. Smagu sulaukti ir privačių iniciatyvų: štai prie Ozo parko statytojų iniciatyva atsirado diskgolfo aikštynas – šeimos gali žaisti skraidančių lėkščių golfą“, – sostinėje matomus pokyčius vardija M.Paulauskas.

Žalumos netrūksta ir Kaune, kaip ir nemokamai sportuoti tinkamų stadionų, aikštelių, parkų, senesnių ir naujai nutiestų dviračių takų, apie trisdešimt fizinio aktyvumo aikštelių. Koks objektas artimiausias ir kokie renginiai numatomi, miesto gyventojai gali pasiieškoti žvilgtelėję į interaktyvųjį fizinio aktyvumo žemėlapį.

Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistės Giedrės Bernotaitės įsitikinimu, labiausiai žmonėms stinga ne vietų ar erdvių sportuoti, o noro, motyvacijos ir suvokimo, dėl ko tą reikia daryti – dėl savo sveikatos. „Juk fizinis aktyvumas ir sveikesnė mityba prilyginami vaistams. Stengiamės diegti tokį požiūrį, bet tikrai nelengva, ypač vyresniems žmonėms“, – prasitaria G.Bernotaitė, pati vedanti šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes.

Be kitų projektų, kauniečiams paskatinti sportuoti buvo sugalvotas sportiškiausio Kauno miesto kolektyvo konkursas, savaitgaliais kvietęs darbo kolektyvus į „Rio“ smėlio areną pasivaržyti paplūdimio tinklinio turnyre. „Stengiamės organizuoti kuo daugiau renginių, kad žmogus rastų, iš ko pasirinkti. Žiemą mankštoms nuomojame patalpas, penkiasdešimčiai senjorų visą mėnesį po kartą per savaitę sudarome galimybę nemokamai lankyti baseiną, kviečiame į paskaitas. Šiltuoju sezonu siūlome daugiau sporto renginių: kviečiame gyventojus į įvairias mankštas, bėgimus, nuo pavasario iki rudens į šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes, vasarą vesti mankštų  prikalbiname sporto klubų trenerius. Į savanorišką fizinio aktyvumo veiklą mielai įsitraukia ir Lietuvos sporto universiteto studentai“, – apie kauniečių sportavimo ypatumus pasakoja G.Bernotaitė.

Sostinėje bendradarbiavimu su partneriais ir rėmėjais besirūpinantis M.Paulauskas pasakoja ne tik apie nemokamas sporto klubų trenerių mankštas, bet ir apie banko perimtą mokėjimą už šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes ar mineralinio vandens gamintoją, kuris už savo pinigus samdė jogos ir kalanetikos trenerius. „Tiems, kurie veda treniruotes, mes mokame, nors yra ir neatlygintinai tą darančių, tik žmonėms būna nemokamai. Juk negali daryti gera kito sąskaita. Bet kai atsiranda rėmėjų, kurie perima projekto finansinę pusę, būna labai smagu“, – džiūgauja „Sveiko miesto“ vadovas.

Rajonų savivaldybių gyventojams dažnai sudarytos galimybės nemokamai individualiai sportuoti ne tik lauko sąlygomis, bet ir turimose sporto salėse, tereikia sutarti dėl laiko. Uteniškiai pažaisti futbolo, krepšinio, pabėgioti ar pasimankštinti ant lauko treniruoklių gali traukti į prieš metus renovuotą „Utenio“ stadioną, nors sportuojančiųjų reikmėms puikiai pritaikyti ir trys miesto parkai.

„Ir Utenos daugiafunkcio sporto centro salė nėra mokama, tiesiog jeigu ten vyksta kokios nors varžybos, susimokama už teisėjų darbą, ne už salę“, – patikina Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas Alvydas Gražys, pridurdamas, kad pačioje Utenoje daug kas sutvarkyta – parkai, aikštelės, renovuoti mokyklų stadionai.

Utenos rajono miesteliuose irgi netrūksta vietų žmonėms sportuoti. A.Gražio tikinimu, daugiau sportuoja jaunų uteniškių, bet yra ir aktyvių suaugusių žmonių, kurie dalyvauja seniūnijų žaidynėse, įvairių sporto šakų miesto pirmenybėse.

Suaugusiųjų rajono varžybas, seniūnijų žaidynes, kaip ir savivaldybės gyventojams nemokamas sporto sales, daugiafunkces aikšteles, mini ir Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Alvidas Savickas. „Rajonas nėra mažas, todėl didžiausia bėda – dėl pavėžėjimo, kad visi galėtų susiburti į vieną vietą ir pasportuoti. Kiekvienoje iš dvylikos mūsų savivaldybės seniūnijų dirba po sporto metodininką, kurio užduotis – įtraukti paprastus žmones į sportą, todėl ir šventės, tokios kaip Joninės, be sportinių elementų neapsieina“, – apie panevėžiečių fizinę veiklą pasakoja A.Savickas.

Jis atkreipia dėmesį į svarbų aspektą – pavienius iniciatyvius žmones. Tarkime, Panevėžio rajone ilgą laiką buvo stipri moterų virvės traukimo komanda „Šauksmas“, gal dešimtmetį šalyje neužleidusi nugalėtojų pozicijų, o dabar auginanti jaunąją pamainą.

Pašnekovas mini ir kitą aktyvių šio rajono moterų iniciatyvą. „Susibūrė nedidelio miestuko Upytės moterys, susirado trenerį, kuris pas jas važinėja iš Panevėžio, ir dabar visas jų būrelis, apie trisdešimt, užsiima pilatesu. Tokia grupė mieste gal būtų maža, bet rajone masteliai šiek tiek kitokie. Tarkime, jei krepšinio turnyre dalyvauja dešimt komandų, sakome, kad daug“, – lygina A.Savickas.

Veidrodinis atspindys

Tėvai turėtų nepamiršti, kad vaikų įprotį judėti, sveikai gyventi ir maitintis visų pirma formuoja jie, sveikos gyvensenos pagrindų vaikas turi išmokti šeimoje. Jeigu mes norime daug ir sočiai valgyti, o po to sėdėti ant sofos arba prie kompiuterio, nereikėtų kažko kito tikėtis ir iš savo vaikų. Specialistai sutinka, kad pakeisti mitybos įpročius sunku, nes juos koreguodami kėsinamės į šimtmečių ar net tūkstantmečių nuostatas ir tiek laiko besiformavusį skonį. Vadinasi, reikia, kad pasikeistų sąmonė. „Esame emocinio mąstymo žmonės, todėl mums svarbiau momentinis malonumas nei pasekmės, kurios bus vėliau. Betgi protas turėtų būti aukščiau už skonį“, – įsitikinęs A.Kranauskas.

Tiems, kurie mėgsta griebtis žinomo lyginimo, esą lašiniai padėjo išgyventi mūsų seneliams, vadinasi, ir mums nepakenks, SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas pataria nepamiršti, kaip ir kokiomis sąlygomis tai vyko: visų pirma tie seneliai gyveno praktiškai ekologiškomis sąlygomis – nei oro tarša, nei įvairi spinduliuotė, nei kiti aplinkos veiksniai tokios įtakos sveikatai neturėjo, antra, jie nuolat dirbo fizinį darbą, trečia, maistas, oras ir buities aplinka buvo be cheminių medžiagų, jie nesusidūrė ir su nuolatiniu mūsų palydovu – kasdieniu stresu. Vadinasi, negalime būti abejingi tam, kaip gyvename ir kokios negalios ateityje mūsų laukia.

„Aišku, nesame tokie turtingi kaip skandinavai ar britai, skiriantys daugybę lėšų žmonių sveikatai gerinti, bet ką su mūsų finansais galima padaryti – tą darome. Vis dėlto rezultatas ypač priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo sąmoningumo. Jeigu žmogui geriau iškęsti keturias širdies kraujagyslių šuntavimo operacijas, nei atsisakyti besaikio riebių produktų ar rūkytų dešrų valgymo, tai yra jo pasirinkimas, tik apmaudu, kad už tas jo operacijas turi mokėti ir kiti žmonės“, – atkreipia dėmesį A.Kranauskas.

M.Paulauskas miesto sporto renginiuose mato entuziastingų tėvų, su vaikais dalyvaujančių dažnoje savaitgalio sporto šventėje. Kita grupė šeimomis sportuojančiųjų – buvę sportininkai tėvai ir jų atžalos. Ne paslaptis, kad suaugusiųjų įpročius pakeisti sunkiau, todėl reikia vadovautis žinomu posakiu ir lenkti medį, kol jaunas. „Jeigu su vaikais bent kas antrą dieną nors pusvalandžiui išeiname pasivaikščioti, mes jau formuojame jiems šį įprotį. Be to, žinome, kokia tragiška tėvų bendravimo su vaikais statistika – vos 20 minučių per dieną. Vadinasi, su vaikais išėję pasivaikščioti galime atlikti du didelius darbus: ir ilgiau pabendrauti, ir skatinti juos judėti“, – paprastą sprendimą siūlo G.Grybauskas.

Pomėgius ir fizinius gabumus atitinkančios sporto šakos ieškantiems vaikams ir jų tėvams „Sveiko miesto“ vadovas siūlo pasidomėti sostinės „Litexpo“ parodų centre rengiamu Vilniaus sporto festivaliu, į kurį po vienu stogu susirenka įvairių sporto klubų, būrelių, mokyklų atstovų – pernai jų buvo per 130.

„Tai daug informacijos vienoje vietoje, tereikia ją pasiimti. Galima ateiti su vaikais, kiekvieną dominančią sporto šaką pamatyti iš arti ar netgi išbandyti ir susirinkti daug kitokios informacijos, kad vienam būreliui nepatikus nereikėtų iš naujo ieškoti, – siūlo M.Paulauskas. – Be to, vyksta ir sporto prekių paroda, galima išsiaiškinti, kokie drabužiai, batai tinka, tarkime, bėgioti šlapiu oru, kokių maisto papildų vartoti, ir panašiai.“

Mėgėjams vienyti

Neprofesionalaus sporto bei poilsio renginių įvairaus amžiaus žmonėms siūlo ir daugiau nei dvi dešimtis metų veikianti Lietuvos asociacija „Sportas visiems“, šiuo metu vienijanti beveik 500 sveikatą stiprinančių mėgėjų sporto klubų, visuomeninių kūno kultūro, sporto ir turizmo organizacijų.

Šios asociacijos gen. sekretorius G.Grybauskas vardija pagrindinius veiklos banginius: tai tradiciniai su savivaldybėmis bendradarbiaujant organizuojami tęstiniai renginiai, tokie kaip aštuntą kartą vykstančios Lietuvos seniūnijų žaidynės (šiemet jose dalyvauja 54 savivaldybės), pernai perkopusios 150 tūkst. dalyvių ribą, arba šią gegužę jau dvidešimt antrą kartą į Palangą kviesiantis festivalis „Sportas visiems“, nesunkiai sutraukiantis 5–7 tūkst. žmonių. „Šiųmetis festivalis Palangoje bus skirtas Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui, rengsime laisvės bėgimą, bus dar 50 kitokių sporto varžybų, – pasakoja G.Grybauskas. – Visi laukia šio festivalio, dalyvių raginti atvykti nebereikia.“

„Sporto visiems“ asociacijos taip pat laukia aktyvaus gyvenimo būdo skatinimo projektas „Judėkim.lt“ ir du konkursai – vienas skirtas mokykloms, o kitas darželiams. „Su švietimo įstaigomis dirbame konkursine linkme, stengiamės joms duoti impulsą ir šiek tiek sujudinti. Ieškome ir inovatyvesnių priemonių: ne tik sporto renginiais, bet ir socialiniais klipais skatiname visuomenę sportuoti“, – pasakoja pašnekovas. Ir atskleidžia naują projektą: su vienu didžiųjų portalų sutarta dėl keliolikos vaizdo siužetų, todėl bus rengiama speciali vadinamojo fitneso programa mamoms, kurios augina vaikus ir negali išeiti pasportuoti. Jos galės nemokamai prisijungti prie tiesioginės transliacijos ir kartu su profesionaliais instruktoriais daryti 20 min. trukmės pratimus tiesiog namie.

Pasak G.Grybausko, renginiai – tai kaip impulsai, skirti sužadinti, suaktyvinti žmones, kad jie pajustų varžymosi, sportavimo, buvimo kartu džiaugsmą. Kokybiškiems, dideliems renginiams reikia nemažai ir žmogiškųjų išteklių, ir pinigų. Aišku, sporto renginių turėtų būti daugiau, bet ne kas savaitgalį, nes ilgainiui jie taptų nebelankomu dalyku.

„Sportui visiems“ plačiau veikti, telkti visus mėgėjus ir neabejingus sportui padeda devyniolika skėtinių organizacijų, tokių kaip Lietuvos šaulių sąjunga, sporto draugija „Žalgiris“, Studentų sąjunga ar Sveikuolių asociacija. Bendradarbiaujama ir su savivaldybių sveikatos biurais bei savivaldybių sporto skyriais. Skatinti toliau nuo miestų gyvenančius žmones sportuoti padeda jau minėtos Lietuvos seniūnijų, kurių šalyje yra per penkis šimtus, žaidynės.

„Nesusiduriame nė su viena savivaldybe, kuri būtų visiškai pasivyti ir niekur nenorėtų dalyvauti. Tiek mūsų asociacijos, tiek kitų su mumis dirbančių įstaigų vienas tikslų – kad žmogus jaustų poreikį individualiai išeiti sportuoti. Žiūrint į paraiškas, pateiktas šių metų finansavimui gauti, matyti, kad poreikis burtis į organizuotas grupes ir sportuoti kasmet didėja, vadinasi, didėja sąmoningumas ir sporto visiems judėjimas plečiasi“, – neabejoja G.Grybauskas.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Minimumas investicijų, maksimumas naudos

Suomijoje atsiradęs ir pirmiausia Skandinavijoje išpopuliarėjęs šiaurietiškas vaikščiojimas sparčiai plinta po visą pasaulį. Tai pati populiariausia ir mūsų visuomenės sveikatos biurų gyventojams siūloma fizinė veikla. Didžiausias šiaurietiško vaikščiojimo privalumas – nesudėtinga, nebrangi, tinkama bet kokiomis oro sąlygomis ir bet kokio amžiaus žmonėms fizinė veikla.

Taisyklingai vaikščiojant su specialiomis lazdomis aktyviai dirba ne tik kojų, bet ir viršutinės kūno dalies raumenys: nugaros, pilvo, rankų, pečių ir krūtinės, todėl efektyviau deginamos kalorijos. Ši sporto šaka, itin rekomenduojama mažai judantiems ir sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, lavina koordinaciją, stiprina širdį ir kraujagysles. Be to, kaip ir bet koks sportas, suteikia energijos ir pagerina nuotaiką.

„Kokybiškų šiaurietiško vaikščiojimo lazdų galima įsigyti bet kurioje sporto prekių parduotuvėje. Jų kaina senąja valiuta prasideda nuo šimto litų, bet jos yra praktiškai amžinos. Tai minimali investicijas į save ir maksimumas, ką gali iš to gauti. Vienintelis patarimas – įsigijus lazdas, jei nėra galimybių ateiti pas trenerius ir pasimokyti, ėjimo technika reikėtų pasidomėti internete ar kitur. Taisyklingai einant dirba 90 proc. raumenų – tiek, kiek ir plaukiant. Bet ne visi gali sau leisti plaukioti, pagaliau gal ne visi ir moka, o su lazdomis nuo mažo iki seno gali vaikščioti. Svarbu laikas, kiek eini: reikėtų bent pusvalandį arba dar geriau valandą, o kiek per tą laiką nueisi – tavo reikalas“, – patarimų dalija VšĮ „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas.

Nuo vaistų prie sveikatos stiprinimo kursų

Šiemet Sveikatos apsaugos ministerija drauge su savivaldybių visuomenės sveikatos biurais ir pirminėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis pradėjo įgyvendinti naujovę – širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupei priklausantiems asmenims ne tik siūlo nueiti pas gydytoją, išsitirti ir gauti receptą vaistams įsigyti, bet ir palankyti specializuotus sveikatos stiprinimo kursus, laikytis išmoktų nuostatų, po trijų mėnesių aptarti išmoktą programą, o po metų vėl viską prisiminti ir dar kartą pasitikrinti sveikatą, įvertinti jos pokyčius.

Kursų metu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės pacientams paskaitas, seminarus, diskusijas veda kviestiniai kardiologai, dietologai, psichologai, psichiatrai, kineziterapeutai ir kiti sveikatos specialistai, kurie moko sveikos gyvensenos ir mitybos, aiškina apie streso valdymą, fizinio aktyvumo reikšmę ir svarbą bei kitas sveikatinimo priemones. Tuo siekiama objektyvaus, išmatuojamo lankytojų sveikatos būklės pagerėjimo bei visos šios veiklos efektyvumo įvertinimo.

Apie sportą skaičiais

Sporto organizacijos

2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo 1673 sporto organizacijos, iš jų 150 nacionalinių ir 1523 miestų bei rajonų (35 daugiau negu 2012 m). Padaugėjo sporto klubų ir viešųjų įstaigų.

Lietuvos mietuose ir rajonuose buvo 1240 įvairių sporto šakų klubų (59 daugiau nei 2012 m.), veikė 27 sporto federacijos, sąjungos, asociacijos, komitetai, 120 viešųjų įstaigų (17 daugiau nei 2012 m.), 6 sporto įmonės.

Sportininkai savo meistriškumą tobulino 98 sportininkų ugdymo centruose, 57 iš jų priklausė kūno kultūros ir sporto padalinių reguliavimo sričiai, 34 – švietimo, 7 – privatūs.

Sportuojantieji

2013 m. Lietuvoje organizuotai sportavo 143 960 žmonių (1413 žmonių mažiau nei 2012 m.), iš jų 50 848 sporto ugdymo centruose (3505 daugiau negu 2012 m.), 74 606 įvairaus amžiaus šalies gyventojai sporto klubuose (8518 mažiau negu 2012 m.), 17 987 asmenys – kitose organizacijose.

Sportininkų ugdymo centruose didžiausias organizuotai sportuojančių žmonių skaičius pagal sporto šakas:

krepšinis – 9870,

futbolas – 6413,

lengvoji atletika – 4178,

plaukimas – 4734,

rankinis – 3026,

dziudo imtynės – 1900,

tinklinis – 1888,

stalo tenisas – 1402.

2013 m. visos Lietuvos sporto organizacijos surengė 22 661 varžybas (7336 daugiau), kuriose dalyvavo 796 358 dalyviai (39 236 mažiau negu 2012 m.). 7301 sporto visiems renginyje dalyvavo 506 711 dalyvių (2449 mažiau negu 2012 m.).

Darbuotojai

2013 m. gruodžio 31 d. šalies valstybinėse, visuomeninėse ir kitose sporto struktūrose

dirbo 7975 kūno kultūros ir sporto darbuotojai (251 mažiau negu 2012 m.), tarp jų 2421 treneris (59 mažiau).

Treneriai dirbo: 1269 – savivaldybių sporto padalinių sportininkų ugdymo centruose, 576 – švietimo padalinių ir 122 – privačiuose sportininkų ugdymo centruose; 261 – sporto klubuose, 127 – viešosiose įstaigose.

Daugiausiai trenerių dirbo šių miestų sportininkų ugdymo centruose: Kauno – 313, Vilniaus – 241, Klaipėdos – 150, Šiaulių – 128, Panevėžio – 88, Alytaus – 72; šių rajonų SU C: Kauno – 41, Ukmergės – 29, Tauragės, Utenos – po 27, Kėdainių – 26, Jonavos, Plungės, Telšių – po 25.

Šaltinis: Lietuvos sporto statistikos metraštis, 2013 m.

Egzotika. Žiemos biliardas, ledo ritulys be ledo, išbandytas vaikystėje, tik šimtus kartų greitesnis ir pavojingesnis rogučių sportas, biliardas ant žemės su šachmatų elementais – tai tik keletas pas mus bandančių įsitvirtinti sporto šakų apibūdinimų.

Vienos jų tinkamos ir kaip sportas, ir kaip aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, kitas laisvalaikio pramoga būtų galima pavadinti nebent tada, jei laisvuoju metu linkstama daryti tai, kas garantuoja didelę tikimybę nusisukti sprandą. Vienos neolimpinės, bet tikrai neprastos, o kitos – olimpinės, bet nelabai brangios. Ir visos su latvišku prieskoniu. Kas šios sporto šakos?

Žiemos biliardas

Iš visų Lietuvoje bandančių įsitvirtinti sporto šakų ši yra žinomiausia, tik sporto bazių stygius jai neleidžia būti ir masiškiausiai ar populiariausiai. Jau daugiau nei dešimtmetį lietuviai bando prisijaukinti akmenslydį. Sportuoja ten, kur yra ledo arenų – Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose, Klaipėdoje. Lietuvos kerlingo asociacijos (LKA) prezidentas Vytautas Vidmantas Zimnickas kerlingą, arba lietuviškai akmenslydį, vadina biliardu ant ledo, kuriam žaisti ypatingo fizinio pasirengimo nereikia, žaidimo technika nesunkiai įsisavinama, o taisyklės greitai perprantamos. Be to, tai puikus laisvalaikio sportas, įdomus žaidimas visokio amžiaus žmonėms – pradedant vaikais ir baigiant senjorais. Jeigu žaidžia tiek daug pasaulio šalių – per šimtą, vadinasi, jis išties vertas dėmesio. Domisi ne tik sveikieji, bet ir negalią turintieji.

„Norėtume tikėti, kad negalią turintys sportininkai bus tie, kurie pirmieji pateks į žiemos parolimpines žaidynes, nes ši sporto šaka tinkama ir neįgaliesiems“, – viliasi LKA prezidentas.

Pasaulyje sparčiai populiarėjančio akmenslydžio plėtrą mūsų šalyje iš pat pradžių stabdė įvairūs nereikalingi interesai, kas šią nišą užims. Porą metų atėmė ginčai, ar derėtų steigti atskirą šio žaidimo federaciją, ar prišlieti prie Greitojo čiuožimo asociacijos. „Ir kol tų ginčų neišsprendėme teisme, kad esame atskira federacija, tol ir kiti nematė reikalo mums padėti ar paremti. Išsprendus šiuos reikalus su mumis imta kalbėti kaip su visaverčiais sporto bendruomenės nariais“, – paaiškina V.V.Zimnickas.

Sulaukusi pripažinimo LKA kibo į darbus. Kreiptasi į užsienio specialistus, kad pamokytų šio sporto paslapčių, ieškota trenerių, tartasi su turimomis ledo arenomis dėl nuomos, įkurta kerlingo mokykla. Neilgai trukus ėmė rastis akmenslydžio klubų, susibūrė profesionalesnė akmenslydininkų grupė, ėmusi rengtis ir dalyvauti aukščiausio lygio čempionatuose.

„Esame maždaug trisdešimtuke – ne ką blogiau nei kitos žiemos sporto šakos, – paklaustas, kaip lietuviams sekasi Europos ir pasaulio čempionatuose, atsako V.V.Zimnickas. – Sukamės kaip išmanydami, dalyvaujame visose varžybose, į kurias tik įstengiame nuvažiuoti, aišku, už tai mokėdami ir iš savo kišenės.“

LKA vadovo tvirtinimu, finansinis klausimas, šalia bazių, yra vienas aktualiausių, nes kol nėra rezultatų, niekas neduoda pinigų. „Jeigu investuoji, po kurio laiko galima kažką parodyti, bet nieko neįdedant apie rezultatus kalbėti sunku. Laimė, mus stipriai palaiko Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuriam esame dėkingi ir už finansinę paramą, Lietuvos sporto federacijų sąjunga. Jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą“, – džiaugiasi LKA prezidentas.

Vienas pagrindinių akmenslydžio puoselėtojų tikslų – pasistatyti specialiai šiai sporto šakai plėtoti skirtą areną, kurioje būtų profesionaliai treniruotis tinkamas ledas. Tas, kuris pritaikytas viešiesiems renginiams, čiuožti, ledo rituliui žaisti, nevisiškai atitinka akmenslydininkų poreikius. Reikėtų du tris kartus mažesnės, taigi panašiai tiek ir pigesnės arenos. Be to, jau yra investuotojų, kurie šią areną pasirengę statyti, tik reikia sklypo. Asociacijos prezidento tikinimu, norinčiųjų žaisti akmenslydį netrūksta, todėl arena būtų nuolat užpildyta, taptų lengviau dėlioti treniruočių grafikus, burti vaikų grupes. Bent keturių takelių arenos užtektų ne tik rimtoms vaikų, jaunimo, suaugusiųjų treniruotėms, bet ir mėgėjiškam žaidimui išbandyti ar tiesiog papramogauti.

„Jeigu privatūs asmenys nori investuoti į mums reikalingą infrastruktūrą, vadinasi, jie irgi mato šios sporto šakos perspektyvą. Aktyviai vedame derybas tiek su Vilniaus miesto savivaldybe, tiek su Kūno kultūros ir sporto departamentu dėl sklypo, kuriame galėtų iškilti akmenslydininkams skirta arena, – sako ne visai prašinėtoju besijaučiantis V.V.Zimnickas, valdininkams pateikiantis konkretų verslo pasiūlymą. – Mes jau einame į tą lygį, kai meistriškumui kelti reikalingos normalios bazės, o aukštesniam laipteliui reikia šiek tiek daugiau.“

Pašnekovas siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad nėra nė vienos žiemos sporto šakos, kurios atstovai, aukšto meistriškumo sportininkai, svarbiausiems startams rengtųsi Lietuvoje, nes pas mus nėra sąlygų. „Akmenslydininkų meistriškumui kelti treniruočių sąlygos Lietuvoje taip pat nepakankamos, nes, kaip minėjau, mums reikalingas kitoks ledas. Dėl to Europos, pasaulio čempionatams rengiamės Latvijoje, Suomijoje, kur ir ledas nėra labai brangus, ir sąlygos gana geros. Beje, latviai čia mus stipriai lenkia – ir kalbant apskritai apie visą žiemos sportą, ir konkrečiai apie akmenslydį. Lietuvai reikia nebrangių sporto šakų – masiškumas, pigumas ir prieinamumas turėtų būti pagrindiniai kriterijai. Akmenslydis nėra brangus: akmuo kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, lazdos – iki šimto, o bene brangiausiai atsieina sportininkų apranga ir batai, nes reikia tokių, kad palyginti mažai judėdamas sportininkas nesušaltų. Esu įsitikinęs, kad finansinė šio žaidimo pusė taip pat padėjo akmenslydžiui taip greitai išpopuliarėti visame pasaulyje“, – atkreipia dėmesį V.V.Zimnickas.

Ledo ritulys be ledo

Penktus veiklos metus pradėjusiai Lietuvos grindų riedulio federacijai (LGRF) vis dar tenka aiškinti, kokią sporto šaką jie plėtoja. Grindų riedulys – tai kaip ledo ritulys, tik be brangiai kainuojančio ledo, atitinkamų arenų ir visos kitos ledo ritulininkų amunicijos. Grindų rieduliui užtenka paprastos salės ir lazdos su kamuoliuku. Aišku, profesionaliai žaisti salėje reikalingi bortai, bet puiki išeitis mokyklų salėse – apversti gimnastikos suoliukus, kad kamuoliukas kur nors nenuriedėtų, ir puikiausiai galima žaisti.

„Praėjusią vasarą dalyvavome kūno kultūros ir sporto renginius Vilniuje organizuojančios įmonės „Sveikas miestas“ renginyje. Pristatėme savo sporto šaką, vilniečiams ir miesto svečiams rodėme, kaip reikia žaisti grindų riedulį. Vos gavę į rankas lazdą vaikai labai greit įsitraukia ir pagauna azartą. Juk ne visiems pavyksta žaisti krepšinį ar futbolą, o mes siūlome alternatyvą – grindų riedulį: ir nauja, ir įdomu su lazda vaikytis kamuoliuką“, – pasakoja šios federacijos prezidentas Algirdas Demidovičius.

Grindų riedulys aktyviai žaidžiamas ten, kur populiarus ledo ritulys. „Aplink mus – latviai, rusai, baltarusiai stiprūs. Latviai pasaulio čempionatuose būna ketvirti arba penkti. Latvių sporto bazės geresnės, juk ten ir ledo ritulys populiarus, – kaimynams gerų žodžių negaili LGRF prezidentas. – Visa Skandinavija žaidžia, ypač Suomija, Norvegija, jeigu pasižiūrėsime į Europos gilumą – Šveicarija, Čekija, Lenkija, Rusija stipri. Ir žiūrovų daug sutraukia. Pats stebėjau pilnoje 14 tūkst. žiūrovų vietų turinčioje arenoje vykstantį pasaulio čempionatą.“

Šiandien yra suburtos keturios grindų riedulio komandos, yra kelios vaikų grupės. Ką nors nuveikti vien dirbant visuomeniniais pagrindais, LGRF prezidento tikinimu, sunku. Tarkime, čempionatams suorganizuoti renkami asmeniniai pinigai. Už šiemet iš KKSD sporto rėmimo fondo gautą paramą – 2 tūkst. eurų – ketinama nupirkti lazdų ir nuvežti į mokyklas, o daugiau nelabai ką nuveiksi.

„Viskas paprasta: neturi pinigų – negali išsinuomoti salės, negali rinkti grupės. Mums sako: susiraskit rėmėjų. Bet tai padaryti nėra lengva, nes jie mieliau renkasi žinomas sporto šakas. Apskritai naujai sporto šakai Lietuvoje įsitvirtinti sunku, gal čia reikėtų daugiau politinės valios keisti rėmimo tvarką“, – svarsto pašnekovas.

Šiandien grindų riedulys labiau žinomas Aukštaitijoje – Molėtuose, Ignalinoje. Mokytojas entuziastas dirba Vilniaus rajone Marijampolyje. Bet susisteminti, surengti visiems žaidžiantiesiems turnyrą be pinigų sunku. Vis dėlto apie Velykas ketinama Vilniuje surengti turnyrą, į kurį turėtų atvažiuoti ir latviai, baltarusiai.

Išbandyta vaikystėje

Į pasaulyje itin populiarių, o Lietuvoje dar tik akmens amžių išgyvenančių sporto šakų sąrašą patenka ir bobslėjus, skeletonas bei rogučių sportas. Tai pačios jauniausios žiemos sporto šakų federacijos Lietuvoje, LTOK pripažintos prieš pusmetį. Tam, kad sporto organizacijos neveiktų be sportininkų, šių metų pradžioje Lietuvos bobslėjaus ir skeletono bei Rogučių sporto federacijos skelbė galimų kandidatų atranką. Lietuvos bobslėjaus ir skeletono federacijos (LBSF) prezidentas Vitalijus Švedas sako, kad dar negalėtų pasakyti, ar ši atranka pavyko.

„Apskritai atėjo santykinai daug žmonių, tik merginų sulaukėme mažiau, nors kvietėme, raginome ateiti. Šios atrankos rezultatai priklausys nuo to, ar bus sėkmingas kitas žingsnis, – prasitaria V.Švedas. – Dar nieko neišrinkome, jokių rinktinių nesudarėme, nes tai buvo pirmasis atrankos etapas – fizinių gebėjimų patikrinimas.“

Antrasis turėtų vykti Latvijoje, Siguldos rogučių trasoje. Visiems atrankos dalyviams bus suteikta galimybė išbandyti visas roges – ledroges, skeletoną, rogutes, o specialistai žiūrės, kaip kandidatai jaučiasi, stebės koordinaciją ir kitas reikiamas savybes. Tik tada bus aišku, kas apskritai bent teoriškai gali sportuoti, juk gali būti ir taip, kad nė vienas kandidatas netiks, tada teks kitą atranką skelbti.

„Ne, su jamaikiečiais neteko nei bendrauti, nei jiems rankos spausti, – paklaustas, gal rogučių sporto entuziastus pradėti veiklą Lietuvoje įkvėpė gerai žinomos tropinės salos Jamaikos bobslėjininkų pavyzdys, juokiasi trenerio ir kūno kultūros mokytojo specialybę turintis V.Švedas. – Čia labiau latviai dėti nei jamaikiečiai.“

Kaip žinoma, Latvijoje dar nuo sovietmečio yra rogučių trasa, nuo senų laikų jie turi ir specialistų, tad dėsninga, kad po daugybės darbo metų sulaukiama ir rezultatų. Pašnekovo lyginimu, čia kaip pas mus krepšinis – turime salių, ateina daug norinčiųjų žaisti krepšinį. Bet norų neužtenka, dar visur reikia įdirbo, pastangų, stovyklų, treniruočių – daug sudedamųjų dalių.

Kaip ir visiems, rogutininkams pats didžiausias galvos skausmas – pinigai, nes šarada ta pati: kol nerodai rezultatų, tol niekas neduoda pinigų. „Labai sunkiai sukasi šis ratas, kol pagaliau įsisuka. Padėti iš jo išeiti gali visu ryškumu blykstelėjęs vienas sportininkas, kaip nutiko, tarkime, su plaukimu: auksinė žuvelė kone 25 metus kažkur blaškėsi ant kranto – turėjom šiokių tokių baseinų, sportininkų, daug mėgėjų, bet šiam sportui dar labiau išgarsinti ir atkreipti dėmesį į varganą bazių būklę pakako vieno žmogaus“, – pateikia pavyzdį LBSF vadovas.

Paraginti lietuvius išbandyti bobslėjų, skeletoną ar rogutes paskatino keli veiksniai. Pirma, šiuo metu neturime ypač daug pasiekusių žiemos sporto šakų atstovų, o čia bent jau teoriškai galima gana greitai pasiekti rezultatų. Pasauliniu mastu tai irgi nėra tokia masinė žiemos sporto šaka kaip slidinėjimas ar biatlonas, kurias plėtoja begalė šalių. Vadinasi, ir konkurencija šiek tiek mažesnė. „Taigi kuo greičiau subursi gerą komandą, atrasi tai sporto šakai tinkamų žmonių, tuo greičiau sulauksi dėmesio, valstybės ir rėmėjų lėšų, nes jie irgi matys naudą paremti“, – įsitikinęs V.Švedas.

Antra, tai olimpinės sporto šakos ir bene vienos paskutiniųjų, kurių Lietuvoje dar nebuvo. Vadinasi, ateityje tai galimybė atstovauti savo šaliai dideliuose sporto renginiuose ir, tikėkimės, žiemos olimpinėse žaidynėse.

Trečia, nei bazių, nei specialistų toli ieškoti nereikia – visko yra kaimyninėje Latvijoje. „Su latviais konsultavomės, domėjomės, kaip jie vertina šią mūsų iniciatyvą. Jie pažadėjo viskuo, kuo įmanoma, pasidalyti, patarti, paremti žiniomis ir panašiai. 350 km iki rogučių trasos nėra baisus atstumas. Juk mūsų ir mentalitetas, ir kalba panaši, tai kodėl ir mums nepabandyti“, – ragina pašnekovas.

Ketvirta, tai nėra pati brangiausia sporto šaka. Brangesnės bobslėjininkų ledrogės, kainuojančios 15–20 tūkst. eurų, o rogučių ar skeletono rogių kaina prasideda nuo 5 tūkst. Be to, iš pradžių jų nebūtina pirkti – galima ir nuomotis.

Biliardas ant žemės su šachmatų elementais

Jokių ypatingų ar pas mus nesančių sąlygų nereikia petankės žaidėjams, vasarą metalinius rutulius mėtantiems lauke įrengtose, žiemą – didelių reikalavimų nekeliančiose uždarų patalpų aikštelėse. Po šešerių petankės entuziastų veiklos metų susidarė tam tikra žaidėjų bendruomenė, išryškėjo aktyviau įsitraukę miestai, susibūrę centrai. „Plėtra taip sparčiai nevyksta, kaip norėtume, nes Lietuvoje labai trumpos vasaros – juk vasarą žaisti petankę lauko sąlygomis nieko nekainuoja, o šaltu arba lietingu sezonu neturime kur treniruotis, nėra aikštelių“, – sako Nacionalinės rutulių sporto federacijos (NRSF) prezidentas Linas Budrikas.

Taigi šiltuoju sezonu rutulių pamėtyti kauniečiai renkasi į Dainavos parką, kuriame seniūnija leido įsirengti keletą aikštelių. Aikštelės sąnaudos nedidelės – dažniausiai ant kietesnės dangos pakanka papilti skaldelės. „Galima žaisti ir ant žolės, bet maloniau ir naudingiau treniruotis tokiose aikštelėse, kokiose treniruojasi visas pasaulis“, – sako petankės entuziastas, šaltuoju sezonu su bendraminčiais žaidžiantis buvusių gamyklų ir panašiose neišvaizdžiose teritorijose.

Petankės sostinė yra Kaunas, toliau pagal šio žaidimo populiarumą rikiuojasi Birštonas, Šiauliai, Vilnius. Dabar yra per šimtą aktyviai sportuojančių ir bent kartą per metus turnyruose dalyvaujančių žaidėjų. 70–80 čempionatuose, turnyruose dalyvauja nuolat. Vyksta Lietuvos turnyrai: pernai federacija ir klubai jų suorganizavo gal penkiolika, pats didžiausias – „Kaunas International“, šiemet jau aštunti metai vyksiantis laikinojoje sostinėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį. „Į jį atvyksta ir dalyvių iš užsienio, net iš tolimosios Indijos ar Mongolijos, o pernai Kaune lankėsi Tarptautinės petankės federacijos prezidentas“, – garbingą svečią pamini L.Budrikas.

Pasaulyje tai aktyvus judėjimas, ypač Pietų šalyse – Ispanijoje, Italijoje, žinoma, petankės gimtinėje Prancūzijoje. Be to, ji populiari ne tik tarp sveikųjų, bet ir tarp negalią turinčių žmonių. „Tokios petankės, kokią mes žaidžiame dabar, sumanytojas buvo neįgalus žmogus, prikaustytas prie invalido vežimėlio, – primena L.Budrikas. – Netgi sakyčiau, kad tarp neįgaliųjų petankė populiarėja gerokai greičiau. Kauno petankės klubas „Boules LT“ kasmet rengia turnyrus neįgaliesiems, buriamos vadinamosios mišrios komandos, kurias sudaro ir sveiki žaidėjai, ir neįgalieji, ir turintieji protinę negalią. Būna labai daug emocijų.“

Pats į pasaulio ir Europos čempionatus važinėjantis federacijos prezidentas patikina, kad per šešerius septynerius dalyvavimo juose metus progresas matyti. „Iš pirmųjų grįždavome nuleistomis galvomis, o dabar jau jaučiamės kaip vidutiniokai“, – sako sausio pabaigoje iš Nicoje vykusio pasaulio čempionato, sutraukusio sportininkų iš daugiau nei 40 šalių, grįžęs L.Budrikas.

Tai nebrangi sporto šaka. Paprasčiausi kiniški rutuliai kainuoja 5–7 eurus, profesionalų – 50–300 eurų. „Patys brangiausi rutuliai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo brangūs, betgi jie tarnauja mažiausiai dešimt metų, o jei žmogus rečiau žaidžia – šie rutuliai vos ne amžini“, – sako pašnekovas, atskleisdamas, kad ir pats petanke susidomėjo netyčia, kiniškame kataloge pamatęs kažkokius rutulius. Iš smalsumo įsigijęs ėmė rimčiau domėtis, ką su tais rutuliais veikti. Jo bendraminčiai irgi panašių šio žaidimo atradimo istorijų galėtų papasakoti: vieni pamatė, kaip žaidžiama, kiti patys iš užsienio rutulių parsivežė, tretiems kas nors padovanojo. Iš pradžių žaidė pagal susigalvotas taisykles, bet knygos, internetas savarankiškai padėjo atrasti ir treniruočių metodikas, ir tarptautines taisykles, tad kuo tolyn, tuo viskas ėjo profesionalyn.

Ko šiai sporto šakai reikia? „Loginio mąstymo – taktikos, strategijos, gebėjimo numatyti ėjimus į priekį. Aišku, ir technikos, kuriai išmokti vienų metų nepakanka“, – vardija pašnekovas, pridurdamas, kad petankę galima žaisti nuo penkerių metų iki žilos senatvės.

Įsitvirtinti sunku

Visi kalbinti Lietuvoje dar naujų sporto šakų atstovai neslėpė, kad įsitvirtinti sunku, ypač dirbant vien iš entuziazmo ir iš savo kišenės pridedant taip trūkstamų pinigų.

„Kaip ir visos naujovės, sportas irgi reikalauja įdirbio, o mes visi entuziastai. Tai nėra pagrindinis mūsų darbas, neturime tiek laiko, kad galėtume jį skirti žmonėms pritraukti, – prasitaria petankės puoselėtojas L.Budrikas, pridurdamas, kad tereikia pabandyti, ir dažnai tiek užtenka, kad pamėgtum šį žaidimą. – Tiems, kuriems patinka kova, kurie mėgsta laimėti, šis žaidimas tinka ir prilimpa. Juk ne visi pajėgia užsiimti aktyviu sportu, o čia galima puikiai išsikrauti ir patenkinti sportinių emocijų poreikį.“

Grindų riedulio propaguotojas A.Demidovičius, be tradicinių naujai sporto šakai įsitvirtinti trukdančių kliuvinių – pinigų, treniruočių bazių, inventoriaus, trenerių stygiaus, dar pamini konservatyvų mūsų požiūrį. „Ir mokytojams, ir treneriams, ir pagaliau tėvams gal paprasčiau vaikus skatinti užsiimti krepšiniu arba futbolu, bet ne visi vaikai šiuos žaidimus gali žaisti. Nereikėtų bijoti pabandyti juos sudominti nauja sporto šaka, ypač tokia, kuriai nieko daug nereikia – šiuo atveju tik lazdų, kamuoliuko ir entuziasto mokytojo ar trenerio“, – drąsina LGRF prezidentas.

Pašnekovų teiravomės, ar, jų manymu, po dešimtmečio kas nors Lietuvoje pasikeis. Prisiekęs petankininkas L.Budrikas įsitikinęs, kad taip: „Net jei pas mus stipriai nepadaugės žmonių, ne vienas šį žaidimą pamatys užsienyje. Didžiuosiuose Europos miestuose – Milane, Diuseldorfe, o ką jau kalbėti apie Prancūziją, kurioje pilna petankės aikštelių ir ištisų parkų, arba lietuvių dažnai lankomoje Turkijoje vien tik rutulių skambėjimas vakarais ir girdėti. Todėl petankininkų veikla suaktyvės.“

Jaunos Bobslėjaus ir skeletono federacijos prezidentas neabejoja, kad po dešimtmečio turėsime savo komandas, kurios dalyvaus varžybose ir atstovaus Lietuvai pasaulio, Europos čempionatuose. „Labai norėtume, kad ir bent vienoje olimpiadoje po dešimties metų jau būtume sudalyvavę. Bet šnekėčiau apie atstovavimą savo šaliai, šalies pareklamavimą – apie vietas, konkrečius rezultatus dar ne laikas kalbėti“, – sako V.Švedas.

Grindų riedulio federacijos vadovas nusiteikęs ne taip optimistiškai: „Pas mus žolės riedulys, kuris yra olimpinė sporto šaka, sunkiai skinasi kelią, tad vargu ar mes sulauksime didelių pokyčių po dešimties metų. Svarbiausia, kad trenerių ar mokytojų entuziastų būtų: vos koks atsiranda, ten iškart ši sporto šaka ima greitai populiarėti.“

Svarstydamas apie akmenslydžio ateitį Lietuvoje V.V.Zimnickas vėl grįžta prie esmės – sporto bazių. „Tikimės, kad akmenslydis galėtų būti ta sporto šaka, su kuria mūsų šalies atstovai realiai pretenduotų į žiemos olimpines žaidynes. Apie 2018 m. vyksiančias žaidynes dar nešnekam, bet apie kitą – 2022-ųjų žiemos olimpiadą jau galėtume pasvajoti. Tačiau tam reikia, kad per artimiausius metus ar dvejus turėtume savo areną ir būtų kur treniruotis. Tarkime, latviams pakako ketverių metų įeiti į šios sporto šakos komandų elitą. O turėdamas mintyje Lietuvos žiemos sporto bazių padėtį manau, kad mes tikrai turime neblogų perspektyvų“, – sako LKA vadovas.

Trumpai apie sporto šakas

Petankė (pranc. ~pétanque~) – žaidimas su rutuliais, kurio esmė yra mesti metalinį rutulį kuo arčiau medinio, vadinamo košonetu. Žaidžiama ant smėlio arba žvyro, bet galima ir ant žolės ar kitokio paviršiaus.

Dar senovės Graikijoje buvo žaidžiami monetų metimo į tolį žaidimai. Vėliau monetas pakeitė plokščios plytos, akmeniniai kamuoliai, mediniai kamuoliai. Senovės Romos gyventojai pridėjo taikinį ir taikė akmenis numesti kuo arčiau jo. Dabartinę petankę 1907 m. sugalvojo neįgalus prancūzas Jules‘is Le Noiras. Jis taip patobulino taisykles, kad žaidžiant labiausiai dirbtų rankos, todėl petankė netruko išpopuliarėti tarp neįgaliųjų. 1910 m. surengtas pirmasis petankės čempionatas. 1958 m. Marselyje įkurta Nacionalinė petankės federacija. 1959 m. įvyko pirmasis pasaulio čempionatas. 2007 m. pasaulio čempionate pirmąkart dalyvavo Lietuvos rinktinė.

Akmenslydis (kerlingas; angl. ~curling~) – komandinis žiemos sportas, reikalaujantis ne jėgos, o tikslumo ir geros žaidimo strategijos. Žaidimo esmė – stačiakampėje ledu dengtoje aikštelėje leisti savo akmenis taip, kad jie atsidurtų kuo arčiau nupiešto taikinio (vadinamojo namų centro). Akmens slydimo greitį papildomai galima reguliuoti trinant ledą prieš akmenį.

Atsirado XVI a. Škotijoje, buvo žaidžiamas ant užšalusių upių ir ežerų ledo. 1966 m. Perte, Škotijoje, įkurta Pasaulinė kerlingo federacija. Nuo 1955 m. vyksta Europos čempionatai, nuo 1998 m. įtrauktas į žiemos olimpinių žaidynių programą.

2002 m. įkurta Lietuvos kerlingo asociacija. Nuo 2004 m. Lietuvos komandos pradėjo dalyvauti tarptautiniuose turnyruose.

Rogučių sportas – olimpinė žiemos sporto šaka. Sėdus į rogutes (kojomis į priekį)  leidžiamasi po vieną arba poromis specialiai įrengta trasa, tikslas – kuo greičiau ją įveikti. 1957 m. įkurta Tarptautinė rogučių sporto federacija (FIL). Nuo 1964 m. ši sporto šaka įtraukta į žiemos olimpinių žaidynių programą. 2013 m. pabaigoje įkurta Lietuvos rogučių sporto federacija.

Skeletonas (angl. ~skeleton~ – „skeletas, karkasas“) – olimpinė žiemos sporto šaka. Gulama veidu žemyn ant skeletono rogių, į jas remiantis tik rankomis, ir kuo greičiau bandoma įveikti trasą, rogių judėjimo kryptį keičiant kūnu arba specialiais dantytais batais. Pirmosios skeletono rogutės XIX a. sukonstruotos Šveicarijoje. Skeletonininkai rungtyniavo 1928 m. Sankt Morice vykusioje žiemos olimpiadoje, bet antrosios olimpinės galimybės jiems teko laukti iki pat 2002 m. žiemos žaidynių. 2013 m. įsteigta Lietuvos bobslėjaus ir skeletono sporto federacija.

Ledrogių sportas (bobslėjus; angl. ~bobsleigh~ – „greitasis nusileidimas nuo kalno“) – ledo sporto šaka. Čiuožiama specialiai įrengta ledo trasa vairuojamomis rogėmis. Ledrogių sportas irgi atsirado Šveicarijoje. 1884 m. Sankt Morice įkurtas pirmasis pasaulyje ledrogių sporto klubas. Iki 1972 m. varžybose dalyvavo tik vyrai. 1923 m. Paryžiuje įsteigta Tarptautinė bobslėjaus ir tobogano federacija, o po metų Šamoni, Prancūzijoje, įvyko jos olimpinis debiutas.

Toboganas – Kanados indėnų rogės be pavažų, kuriomis XX a. pradžioje buvo rengiamos oficialios nusileidimo nuo kalnų varžybos. Šis žodis kaip tradicija išsaugotas Tarptautinės federacijos pavadinime.

2002 m. olimpinėse žaidynėse pirmą kartą susirungė moterų bobslėjaus komandos.

Grindų riedulys (angl. ~floorball~) – su lazdomis ir kamuoliuku salėje žaidžiamas į ledo ritulį panašus žaidimas. XX a. pradžioje greičiau kaip pramoga išpopuliarėjo Kanadoje, įtrauktas į mokyklų programas, pradėti rengti turnyrai. Kaip tarptautinė sporto šaka susisteminta Švedijoje XX a. aštuntąjį dešimtmetį. 1986 m. įkurta Tarptautinė grindų riedulio federacija, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys narės. Pastarųjų kelerių pasaulio čempionatų pajėgiausiųjų penketuką sudaro Suomija, Švedija, Šveicarija, Čekija ir Latvija. 2008 m. pripažintas TOK, todėl viliamasi, kad kada nors pateks ir į olimpinių žaidynių programą.

2009 m. įsteigta Lietuvos grindų riedulio federacija.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Treniruočių bazės. Pagrindinis šių metų daugumos sportininkų troškimas – kelialapis į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ar šį tikslą pasiekti ir žaidynėms pasirengti jau galima Lietuvoje?

Šnekant apie kūdikio maitinimą pradėti reikia nuo to, kad jam geriausias mamos pienas, – panašiai ir kalbas apie didįjį sportą būtina pradėti nuo vaikų. Juk tam, kad žmonės sportuotų, visų pirma reikia turėti kur, o tik tada laukti, kol iš gausaus būrio sužibs kelios tikrosios žvaigždės.

Sakyti, kad vaikų bei moksleivių sportu ir bazėmis nesirūpinama, būtų neteisinga – ir aikštynai, ir mokyklų sporto salės, ir stadionai pamažu tvarkomi, tik darbo dar daugoka. Lyderiai ir autsaideriai čia taip pat daugmaž žinomi. Ir nors nesmagu būti tarp antrųjų, kuklaus sostinės savivaldybės indėlio į sporto objektus, elementaraus neūkiškumo ar ilgą laiką su sportu mažai ką bendra turinčių prioritetų puoselėjimo sunku nepastebėti. Ypač kai esama savivaldybių, kuriose sutarimo šiais klausimais kur kas daugiau, todėl ir rezultatų – sporto objektų – taip ilgai, kaip Vilniui stadiono ar baseino, laukti nereikia.

Kad ir kaip ten būtų, didelio meistriškumo sportininkų pagrindas telkiasi Vilniuje ir rengiasi tokiomis sąlygomis, kokios čia yra. Be dažnai linksniuojamų nepavydėtinų plaukikų ir penkiakovininkų treniruočių sąlygų, sostinėje treniruojasi daug kitų sporto šakų atstovų, besitelkiančių apie Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), įsteigtą tam, kad sportininkus būtų galima rengti centralizuotai.

Kas lėmė susidariusį tokį sportininkų rengimo centrų tinklą ir ar jis Lietuvai pakankamas?

Jau gerą dvidešimtmetį – sava

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) Olimpinių programų direkcijos direktorius Kazys Steponavičius primena, kad tie, kurie vyko į pirmąsias po nepriklausomybės atkūrimo žaidynes 1992-aisiais, joms rengėsi dar pagal ankstesnius sąjunginius modelius. O štai po ketverių metų į Atlantą skridę olimpiečiai jau buvo parengti mūsų trenerių ir tokiose, kokias turėjome, bazėse. „Jiems padėjo jau mūsų medikai, kineziterapeutai ir kitas medicininis personalas. Todėl mes traktuojame, kad mūsų sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms sistema bei struktūra prasidėjo nuo pasirengimo 1996 m. Atlantos žaidynėms ir yra tobulinama iki šiol“, – sako  K.Steponavičius.

Po Atlantos žaidynių sportininkų rengimą nuspręsta labiau centralizuoti. Tam tikslui, kaip jau minėta, įkurtas LOSC, kurio pirmtakė – ne vieną pavadinimą pakeitusi Vilniaus sporto mokykla-internetas. Pasirinktas modelis, kaip parodė 2000-ųjų olimpiada, pasiteisino. „Ši rengimo sistema, kaip rodo įvairių varžybų – jaunimo olimpinių festivalių, jaunimo olimpinių žaidynių ir olimpinių žaidynių – rezultatai, dar nėra išsisėmusi ir veikia gana neblogai“, – sako šio centro direktorius Linas Tubelis.

Bet sistemai gerai veikti reikia daugybės dėmenų. Svarbiausi čia, pasak L.Tubelio, – atlikėjai, tai yra sportininkai, bet ne mažiau svaresnis trenerių, viso sportininkams talkinančio medicinos personalo, sporto mokslininkų indėlis. Taip pat svarbu, kiek vaikų ir jaunimo gebama pritraukti, kad nesustotų sporto šakos plėtra, ar turima kur sportuoti, ar iškovojama medalių.

Ar turime tokių sporto šakų, kad visas šis mechanizmas nebuksuodamas veiktų? „Čia labai didelis komplektas, – susimąsto L.Tubelis. – Dažniausiai vis tiek kuri nors grandis šlubuoja: jei sporto šaka populiari, pritraukia daug vaikų ir jaunimo, yra bazių – tai trenerių trūksta. Ir medalių pelno, ir jaunimo, trenerių nestokoja imtynės, boksas. Dar prie jų priskirčiau šiuolaikinę penkiakovę, bet, kaip žinome, penkiakovininkams sunku su bazėmis, ir irklavimą, kuris, deja, pastaruoju metu susiduria su trenerių stygiumi, – tik šiemet atėjo keletas naujų specialistų. Tradiciškai stipriems lengvaatlečiams, išėjus tokiems korifėjams kaip Virgilijus Alekna, nebeliko pečių, už kurių būtų galima pasislėpti, todėl dabar laukiame dar jaunų, bet jau patyrusių lengvaatlečių šuolio į viršų“, – sako LOSC direktorius, primindamas, kad kalba tik apie individualias sporto šakas, nes žaidimų kuravimu daugiausia rūpinasi federacijos.

Ne taip greitai, kaip norėtume

Porą metų apie didmeistriškus lengvaatlečių rezultatus apskritai buvo sunku kalbėti, nes vilniečiams, bene dvidešimtmetį besitreniravusiems apgriuvusiame Vingio stadione, pagaliau nusprendus jį tvarkyti, teko glaustis kur papuola, nes tai vienintelė sostinėje lengvaatlečiams treniruotis tinkama lauko bazė. Kituose šalies miestuose, kol buvo laukiama pagrindinių treniruočių bazių rekonstrukcijų pabaigos, su tokiu treniruočių sąlygų badmečiu sportininkams neteko susidurti.

„Vingio stadioną Vilniuje rekonstravo KKSD – tai jų iniciatyva, finansai ir nuopelnas, – sako L.Tubelis. – O apskritai šiandien yra du ypač aktualūs klausimai: baseinai ir lengvosios atletikos stadionai. Ypač jei kalbėtume apie Vilnių.“

Dar atkreiptinas dėmesys, kad Vingio stadionas tinkamas tik treniruotėms, o tokio, kuriame būtų galima rengti tarptautines lengvaatlečių varžybas, sostinė neturi. Primindamas, kad prieš du dešimtmečius vaizdas buvęs visiškai apgailėtinas, K.Steponavičius sako, jog reikalai juda į priekį: „Negalima sakyti, kad nieko nedaroma, ypač pastaraisiais metais, tik gal ne tokiu tempu, kaip norėtume, ir ne visų sporto šakų poreikius įstengiama patenkinti.“

Konkrečių gerėjimo pavyzdžių pateikia Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Arūnas Aidukas: 2006–2014 m. su KKSD pagalba savivaldybėse įrengtos 105 universalios dirbtinės dangos sporto aikštelės, 2008–2014 m. pastatyti keturi daugiafunkciai sporto objektai, rekonstruoti septyni stadionai, rekonstruoti ar pastatyti penki baseinai ir t.t. Ir šie statiniai tarnauja ne tik sportininkų, bet visų pirma vaikų, moksleivių ir suaugusiųjų poreikiams.

Nuo 2010 m. KKSD ėmus kuruoti valstybės investicijų programą per ketverius metus buvo pastatyta dvidešimt didelių sporto objektų. „Mūsų tikslas, kad visi tie objektai, nesvarbu, seniai ar neseniai pradėti, būtų baigti. Iš didesnių šiemet ketinamų atiduoti eksploatuoti statinių – baseinas Šilalėje“, – atskleidžia A.Aidukas.

Į šią valstybės investicijų programą šiemet įtraukti 33 objektai, kuriems pradėti ar pabaigti numatyta per 12 mln. eurų. Štai trys patys brangiausi: per 4 mln. eurų skirta tolesniems sportininkų rengimo ir reabilitacijos centro Druskininkuose darbams, pramogų, sporto ir sveikatingumo kompleksams Jonavoje statyti ir stadionui rekonstruoti atseikėta beveik 790 tūkst. eurų, daugiau nei 740 tūkst. eurų injekciją gaus Varėnos daugiafunkcis sporto centras, kuriame bus statomas baseinas. Ir dar beveik 700 tūkst. eurų skirta Lazdynų daugiafunkcio sveikatingumo centro Vilniuje techniniam projektui parengti.

Laimi ir be bazių

Bet dar neiškilę statiniai lai lieka statytojams. Vis dėlto ar ne paradoksas: kuo sudėtingiau plaukikams ir penkiakovininkams rengtis, tuo geresni rezultatai? Tarkime, plaukikų lyderė treniruojasi ne Lazdynų baseine, bet to nebūtų galima pasakyti apie įvairių garbingų titulų iškovojusius penkiakovininkus. Arba štai kitas pavyzdys – dviračių trekas, kurį turime, bet pastaraisiais metais nieko negirdime apie ankstesnes garsias pergales ir rekordus. Teisybės dėlei būtina priminti, kad šių  rekordų autorė kurį laiką nesportavo, o mūsų trekininkų rezultatams įtakos turėjo įvairūs tarptautinės federacijos eksperimentai ir naujovės. Tarkime, anksčiau komandinę treko rungtį sudarydavo trys komandos nariai, o dabar – keturi.

„Mums ir tris gerus dviratininkus nebuvo lengva rasti, o dabar reikia keturių. Arba štai kitas pakeitimas: jeigu nori patekti į pasaulio čempionatą, nuo šių metų privaloma dalyvauti visuose Pasaulio taurės etapuose, kurie vyksta ne taip arti – Australijoje, Kolumbijoje ir pan. Taigi vien kelionės kiek kainuoja, plius reikia vežtis savo dviračius, kurių, kaip žirgų penkiakovininkams per varžybas, ten niekas neduoda“, – dėsto L.Tubelis, primindamas ir treko dviračio kainą – dešimtis tūkstančių eurų.

K.Steponavičius priduria, kad turtingos pasaulio šalys dėl šių pakeitimų per daug sau galvos nesuka, o mums tai didelė bėda. „Juk ir lėšas skirstome sportiniu principu – pagal rezultatus, o dviratininkų rezultatai šiuo metu prastesni, vadinasi, ir pinigų jie mažiau gauna. Štai kaip išeina: mažiau gauni pinigų – negali išvažiuoti į varžybas, nevyksti į varžybas – neturi galimybės patekti į čempionatus“, – apie dviratininkus įsukusį uždarą ratą pasakoja K.Steponavičius. Išeitis viena: yra tikimybė, kad kitąmet didės finansavimas ir dviratininkai atlaikys šį sunkumą.

Grįždamas prie minėtų sporto šakų lyginimo L.Tubelis prasitaria, kad po šių ypač trekininkus palietusių naujovių penkiakovininkų rengimo sistema, matyt, pigesnė, nors ten ir penkios sporto šakos, ne viena. Pats buvęs penkiakovininkas A.Aidukas įsitikinęs, kad reikalas čia visai kitas. „Penkiakovė Lietuvoje buvo visą laiką ir visada turėjome gerų penkiakovininkų. Taigi pirmiausia lemia tradicijos. Antra, mūsų mentalitetas sutampa su šia sporto šaka, kaip, tarkime, ir disko metimo. Štai čia reikia matyti perspektyvą, o jei Lietuvoje niekada nebuvo kalnų slidininkų, tai jų ir nebus, nes mes įpratę vaikščioti lygumomis“, – savo teoriją dėsto KKSD specialistas.

Vyksta pas trenerius

Kaip žinoma, garsūs ir tokie tapti dar nespėję sportininkai aukštumų siekia ne vien šiam tikslui suburtame Lietuvos olimpiniame sporto centre. Kauno buriavimo, Trakų irklavimo, Klaipėdos sunkiosios atletikos, Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras – tai specializuotos olimpiečių rengimo bazės, vienur įsikūrusios laikantis tradicijų, kitur – dėl sportininkus ten traukiančių specialistų. Kartais dėl trenerio net atsisakoma geresnių sąlygų ir glaudžiamasi, tarkime, mokyklos stadione, kaip tą daro, ir visai sėkmingai, disko metikė Zinaida Sendriūtė su skuodiškiu treneriu.

„Kur visi sunkumų kilnotojai? Ogi ten, kur normalus treneris“, – pats klausia ir pats atsako A.Aidukas.

Kalbėdamas apie šį sunkiaatlečių centrą uostamiestyje L.Tubelis sako: „Nemanau, kad sunkiaatlečių rengimo taškų galėtų būti daug ir išsimėčiusių po visą Lietuvą, – toks centras yra įsikūręs Klaipėdoje ir tapęs traukos centru. Toks pat imtynininkų vyrų traukos centras yra LOSC Vilniuje, imtynininkių moterų – Šiauliuose, laisvųjų imtynių – Klaipėdoje, o plaukikų centras dabar buriasi prie „Girstučio“ baseino Kaune.“

K.Steponavičius paaiškina, kad šiuo metu pasaulyje einama prie tokio varianto – po šalį išmėtytų vienos sporto šakos rinktinės mini centrų. Prie tokio sporto šakų išsidėstymo, kokį turime dabar, labiausiai prisidėjo gamtos sąlygos ir ambicingi, profesionalūs treneriai. Taip Panevėžyje atsirado dviračių sporto bazė, Kaune – buriavimo arba Klaipėdoje – sunkiosios atletikos. „Ten yra visko, ko reikia sportininkams treniruotis. O svarbiausia – yra specialistų, aplink kuriuos buriasi kiti. Juk bazių galima daug pristatyti, bet kokia iš jų nauda, jeigu neturėsime trenerių sportininkams ruošti. Juk kur gimsta talentai? Ogi ten, kur yra gerų trenerių“, – atsako K.Steponavičius.

Tik ne visur, kur yra čempionų ar prizininkų parengiančių trenerių, spėjama tvarkyti bazes, nes pirmiausia prioritetas teikiamas pagrindiniams olimpiečių rengimo centrams. Pavyzdžiui, pagrindinė irkluotojų rengimo kalvė Trakų irklavimo bazė stipriai pasikeitusi, o Visagine ežero pakrantėje sustatytų vagonėlių vadinti baze liežuvis nesiverčia. Bet, regis, ir visaginiečiai pagaliau sulaukė: šių metų KKSD valstybės investicijų programoje irklavimo bazei Visagine įrengti numatyta arti 150 tūkst. eurų.

Jau mažiausiai penkmetį vis garsiau kalbama apie trenerius, mat nemažai jų yra sulaukę garbingo amžiaus, o studijas baigusių jaunų specialistų dėl prasto atlygio sunku prikalbinti, todėl jau tenka kai kurių sporto šakų trenerių kviestis iš užsienio.

Grįžta prie sporto mokyklų

Nemažai trenerių prireikė vien praėjusį rugsėjį, kai po 25-erių metų pertraukos, susirūpinus perspektyvių jaunuolių rengimu, Panevėžyje ir Šiauliuose duris atvėrė dvi specializuotos sporto mokyklos, kuriose pagal bendrojo lavinimo programą mokosi ir sportuoja daugiau nei pusketvirto šimto mokinių. Maždaug pusė jų – iš aplinkinių vietovių, tad miestuose ne tik mokosi, bet ir gyvena. Pasak Panevėžio sporto vidurinės mokyklos direktorės Jūratės Pauliukienės, jų mokyklą lanko 87 panevėžiečiai ir 85 iš tolėliau atvykę moksleviai. Panevėžyje vaikai buvo kviečiami mokytis ir rinktis vieną iš trylikos sporto šakų, Šiauliuose – iš penkiolikos.

Abiejose sporto vidurinėse mokyklose, be tradicinių sporto šakų – lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, baidarių ir kanojų irklavimo, dziudo, rankinio ar graikų-romėnų imtynių, plėtojamos ir tik šiuose miestuose populiarios sporto šakos, tokios kaip triatlonas, dviračių treko sportas Panevėžyje arba žolės riedulys, regbis ar BMX dviračių sportas – Šiauliuose.

„Nors dirbame tik keturi mėnesiai, mūsų mokiniai grįžta iš įvairių varžybų nugalėtojai. Vadinasi, ir treneriai gerai dirba, ir mokiniai perspektyvūs atrinkti. Patys vaikai irgi pastebi per trumpą laiką padarytą didelį šuolis į priekį“, – teigia direktorė.

Kitąmet planuojama visiškai sukomplektuoti visų trylikos sporto šakų grupes ir priimti šiek tiek daugiau moksleivių, kurių, direktorės tvirtinimu, netrūksta. „Jau dabar yra apie du šimtus norinčiųjų su vardais ir pavardėmis, bet jie dar turės laikyti stojamąjį egzaminą ir gauti iš atitinkamų federacijų rekomendacijas, – apie priėmimo tvarką prasitaria J.Pauliukienė. – Labai gerai, kad imta sistemiškai galvoti apie sportą, – toks valstybės dėmesys vaikams labai laiku ir vietoje. Be to, juk kalbame ne tik apie didelį meistriškumą, bet ir apie aktyvų mokinių gyvenimo būdą, kitokį laisvalaikį, sveiką gyvenseną ir pan. Padarytas labai geras ėjimas, bet rezultatai, aišku, bus matomi ne po mėnesio ir ne po metų.“

LTOK olimpinio sporto direktorius K.Steponavičius atkreipia dėmesį į tai, kad labai svarbu iki galo išspręsti šių mokyklų finansavimo, ypač vasarą, klausimus. „Jeigu moksleiviai per visą vasarą nevyks į varžybas, stovyklas ir per atostogas nesportuos, ar nenueis perniek visų metų darbas? Be to, nereikia pamiršti, kad jų bendraamžiai užsienyje nesnaudžia – dalyvauja varžybose, stovyklose. Todėl šiems vaikams ir per atostogas reikia sudaryti sąlygas treniruotis“, – įsitikinęs K.Steponavičius.

Perspektyvių sportininkų tolesniu rengimu užsiimančio LOSC direktoriaus tvirtinimu, artimiausi metai parodys, ar šios sporto mokyklos pasiteisins. „Vienas pagrindinių veiksnių – treneris, todėl labai svarbu, ar šiose sporto mokyklose pavyks suburti pačių geriausių trenerių kolektyvą“, – atkreipia dėmesį L.Tubelis.

Druskininkuose – įkurtuvės

Anų metų pabaigoje ir šių pradžioje ne tik moksleiviai, bet ir didelio meistriškumo sportininkai sulaukė apčiuopiamų poslinkių. Kol sporto mokyklos dar gludina sistemą, po šešerius metus trukusių darbų duris atvėrė Druskininkų sportininkų rengimo ir reabilitacijos centras. Tiesa, ir dabartiniams, ir būsimiems didelio meistriškumo sportininkams šiame naujajame Druskininkų centre reabilitacijos dar teks palaukti, nes kol kas pastatyta tik sporto salė su 400 vietų žiūrovams, taip pat persirengimo ir higienos kambariai, maitinimo blokas.

„Buvo numatyta visą šį centrą statyti atskiromis komplekso dalimis, neprisirišant prie viso statinio, kad būtų įmanoma eksploatuoti atskiras jo dalis nebaigus visos statybos, – paaiškina naujojo sportininkų rengimo centro direktorius Julius Matulevičius. – Šiemet baigsime visą pastatą ir tada šalia to, ką jau turime – sporto salės, persirengimo kambarių, administracijos, maitinimo patalpų, dar bus 25 metrų ilgio aštuonių takelių plaukimo baseinas, dvikovos sporto šakų ir treniruoklių salė bei persirengimo kambariai.“

Dar po metų turėtų pradėti kilti stadionas, kuriame galės treniruotis tiek lengvaatlečiai, tiek futbolininkai, ir viešbutis su medicinos centru. Tada bus įgyvendintas seniai puoselėtas tikslas Lietuvoje turėti aukščiausio meistriškumo sportininkams skirtą centrą, kur vienoje vietoje būtų viskas, ko reikia ir treniruotis bei rengtis startams, ir reabilituotis po traumų ar tiesiog atsigauti bei pailsėti.

Visa šio sportininkų rengimo centro kaina – daugiau nei 29 mln. eurų (101 mln. Lt), KKSD Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjo A.Aiduko tikinimu, yra nedidelė. „Sąmatinė vertė buvo 220 mln. Lt, bet po perskaičiavimų iš 114 mln. Lt – tokia kaina įvertintas projektas laimėjo šį konkursą – pasidarė 101 mln. Lt. Čia tikrai nedaug, – pabrėžia A.Aidukas. – Juk vėliau visų sporto šakų atstovai čia galės normaliai ruoštis varžyboms ir neišvežti pinigų į užsienį. Latvija panašius centrus turi keturis, o mes – nė vieno.“

Išlaikyti tempą vers įsipareigojimai

Druskininkai sulaukia ne vienos šalies rinktinės ar komandų narių ir be naujojo centro, netgi per patį pasirengimo ar treniruočių įkarštį kartais negali visų norinčiųjų priimti. Taigi šis centras bus dar vienas sportininkų – ne tik mūsų, bet ir užsienio šalių – traukos objektas.

Nuo 2002 m. Druskininkų sporto centre dirbantis J.Matulevičius sako, kad sportininkų delegacijos ne išsyk pradėjo viena po kitos važiuoti. „Pirmus metus teko pačiam pavažinėti, pakalbinti, bet po to dešimt metų jau niekur nereikėjo vykti, pas mus važiavo – net negalėjome visų priimti. Užsienio delegacijų susidomėjimą naujuoju centru skatiname jau seniai – įvairių šalių delegacijoms ar komandų vadovams pasakojame, ekskursijas vedame. Artimiausiems kaimynams – baltarusiams, lenkams mūsų geografinė padėtis labai palanki, toli važiuoti nereikia“, – sako J.Matulevičius.

Jis patikina, kad baigus statyti centrą pirmenybė, aišku, bus teikiama mūsų sportininkams, betgi stovyklos planuojamos gerokai iš anksto, todėl viską galima suderinti, juolab Druskininkuose tiek apgyvendinimo, tiek sporto infrastruktūros galimybės išties didelės. „Turime 7500 vietų viešbučiuose, renovuotų mokyklų sporto salių, kurias taip pat nuomojame, aikštynų, yra Druskininkų sporto centras, taigi surėmę pečius stengsimės patenkinti kuo daugiau sportininkų poreikių ir naudosimės vieni kitų pagalba“, – sako naujojo centro vadovas.

Nors darbų dar laukia daug, iki sezono pradžios, kol sportininkams reikės treniruotis, bus sukomplektuota treniruoklių salė ir pagal galimybes įsikurta. „Žmogus gauna kelių kambarių butą, ir tai kuriasi ilgai, o juk čia tūkstančio kvadratinių metrų pastatas, taigi jam dar reikia visko – nuo baldų iki pakabų“, – lygina centro vadovas.

Ar yra garantijų, kad statybos planas bus vykdomas be trukdžių? „Manęs dažnai klausia, kada baigsim ir ar tikrai baigsim. Atsakau standartiškai: 2017 m. Lietuva gavo teisę rengti šiuolaikinės penkiakovės Pasaulio taurės finalinį etapą, kuris vyks šiame sportininkų rengimo centre. Taigi iki to laiko, 2017-ųjų vasaros, mes, tai yra Lietuva, privalome baigti statybas“, – paaiškina J.Matulevičius.

Jis primena, kad gauti šią teisę lengva nebuvo, juolab Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės sąjunga laikosi nuostatos tokius reikšmingus etapus rengti arba šalių sostinėse, arba kituose dideliuose miestuose, o čia gavo prašymą surengti kone Lietuvos kaime. „Išgirdusi apie tokią reakciją tarptautinei federacijai prisistatė ir mūsų savivaldybė. Kai parodėme visus savo pranašumus, federacijos vadovai liko nustebę, kad toks jų mastais nedidelis miestelis turi tokią infrastruktūrą. Po šio prisistatymo daugiau klausimų nekilo“, – pasakoja pašnekovas.

Ar bus kur tepti slides vasarą

Ar vasaros sporto šakų olimpiečių daugiau turime dėl to, kad jiems treniruotis Lietuvoje sudarytos tinkamesnės sąlygos, ar bazių yra daugiau, nes sportininkų gausiau, – kažin ar prasminga svarstyti. Galbūt užtenka paminėti, kad žiemos sportininkai turi tris pagrindines treniruočių bazes: dailiojo čiuožimo atstovai ir ledo ritulininkai – Kaune, kalnų slidininkai dabar buriasi apie Druskininkų „Snow“ areną, o lygumų slidininkai ir biatlonininkai glaudžiasi Ignalinos žiemos sporto centre.

Tačiau biatlonininkams pernai ir vėl nepavyko ilgesniam laikui apsistoti Ignalinoje ir žiemos startams rengtis šiuolaikiškai. Pagrindinės slidininkų ir biatlonininkų žiemos olimpiečių rengimo bazės – Lietuvos žiemos sporto centro – pabaigtuvių dar teks palaukti. Pasak šio centro direktoriaus Bronislavo Cicėno ir KKSD Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjo A.Aiduko, darbų liko nedaug – reikia papildomai pagal saugumo reikalavimus sutvarkyti vieną šaudyklos sieną ir nupirkti elektroninę įrangą. Net taikiniai jau sustatyti, o va elektroninės įrangos iki šiol nėra.

Apie šio žiemos centro pabaigtuves pradėta kalbėti prieš daugiau nei metus, bet atidarymas atidėtas jau trečią kartą. Kaip aiškina šį sporto objektą administruojančio KKSD atstovas A.Aidukas, delsiama dėl to, kad statytojai nebaigia vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. „Šio centro statybos konkursas buvo skelbiamas per ekonominę krizę. Nors pinigų jam ketinta skirti didesnę sumą, konkurso dalyviai ėmė varžytis, kas padarys pigiau. Ne paslaptis, kad Viešųjų pirkimų įstatymas nėra tobulas, todėl konkursą laimėjo statytojai, šį projektą įsipareigoję įgyvendinti už perpus mažesnę kainą – už 8,5 mln. Lt vietoj planuotų 18 mln. Lt. Tai štai nuo 2010-ųjų pabaigos ir stato. Na, argi galima nupirkti naują mersedesą už pusę kainos?“ – retoriškai klausia A.Aidukas.

Pasibaigus dvejus metus trukusiam ginčui dėl ne tokių nutiestų kabelių, kilo kitas objekto baigti neleidžiantis nesutarimas – dėl minėtos elektroninės įrangos, kainuojančios per 100 tūkst. eurų. „Dabar mums sako: duokite pinigų ir mes įrangą nupirksim. Bet jeigu teikei siūlymą, dalyvavai konkurse ir sakei, kad už tiek viską padarysi, tai būk mielas ir padaryk“, – neketina nusileisti užsakovai.

O B.Cicėnas filosofiškai priduria: „Laikas bėga greičiau, negu spėjama visus trūkumus taisyti. Juk niekam šitas delsimas nenaudingas.“

O kol žadama baigti, biatlonininkai šiuolaikiškas, standartus atitinkančias šaudyklas mato tik svetur – Lietuvoje tokios neturime. Dabar centrą žadama baigti iki kovo pabaigos. B.Cicėno tikinimu, biatlonininkams moderni šaudykla dar reikalingesnė vasarą nei žiemą: juk žiemą jie važinėja į varžybas, o vasarą turėtų kur namie treniruotis. Taigi belieka laukti.

Širdis norėtų, bet greitis nebe tas

Apie sportinės karjeros pabaigą susimąstęs po to, kai apmaudžiai nepavyko patekti į Londono olimpines žaidynes, dabar pasaulio ir Europos vicečempionas Mindaugas Ežerskis rūpinasi visais geriausiais šalies imtynininkais – jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėmis, tai yra 20–25 dukart per dieną besitreniruojančiais sportininkais.

Pats ilgai sportavęs trejų olimpinių žaidynių dalyvis (pirmosios, į kurias išvyko tada 23-ejų imtynininkas, – 2000 m. Sidnėjaus) M.Ežerskis savo akimis matė, kaip keičiasi namų treniruočių sąlygos. Ne vienam iš pradžių teko sūriu prakaitu laistyti apdriskusius tatamius, daug ko trūko, bet sąlygos ėmusios gerėti po to, kai buvo įkurtas LOSC. Jaunus sportininkus ėmus vežti į Vilnių, pamažu pradėta gerinti ir pasirengimo bazė.

„Žinodamas, kokios buvo sąlygos prieš dešimt ar penkiolika metų, kai dar pats jaunas sportavau, galiu pasakyti, kad dabar jos nepalyginti geresnės. Lietuvos olimpiniame sporto centre turime imtynių salę, kurioje tikrai geri kilimai, štangų salę, daug visokios įrangos – skųstis negalime“, – patikina M.Ežerskis.

Sporto vadovams akstinas gerinti bazę – geri rezultatai ir pelnomi apdovanojimai, taigi, M.Ežerskio tvirtinimu, kai imtynininkai ėmė parvežti medalių, tada ir vadovai pradėjo klausti, ko jiems dar reikia.

O kaip pavyksta prikalbinti vaikų ir jaunimo? „Viskas susideda kompleksiškai: visų pirma turime šios sporto šakos tradicijas, turime entuziastų, kurie fanatiškai dirba su vaikais ir sudomina juos šia sporto šaka, aišku, svarbu ir tai, kad mūsų sportininkai parveža medalių, yra matomi ir girdimi. Taigi lemia viskas kartu“, – sako M.Ežerskis.

Paklaustas, ar dar norėtų grįžti ant tatamio, treneriu dirbantis imtynininkas šypteli. „Širdis gal dar norėtų sportuoti, bet raumenys ir greitis jau nebe tie. Užtat yra puikaus jaunimo, kuris jau po metų kitų puikiai mane pakeis. Turime pasaulio ir Europos jaunimo vicečempionų, todėl manau, kad po penkerių šešerių metų dabartinė jaunoji karta sėkmingai pakeis senąją“, – neabejoja buvęs imtynininkas.

KKSD valstybės investicijų 2015–2017 m. programoje numatytų kapitalo investicijų paskirstymas 2015 m.

Pigiausias objektas: sporto salės modernizavimas Tauragėje – 14 481 Eur

Brangiausias objektas: sportininkų rengimo ir reabilitacijos centro Druskininkuose statyba (kitas etapas) – 4 095 226 Eur

Trys seniai lauktos žinios: šiemet bus rekonstruojama Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ sporto bazė, pradedamas statyti Klaipėdos miesto 50 m ilgio takelių baseinas su sveikatingumo centru, įrengiama irklavimo bazė Visagino ežero pakrantėje.

2015 m. bus statomi šeši baseinai: Varėnoje, Šilalėje, Rokiškyje, Radviliškyje, Klaipėdoje, Kupiškyje.

695 088 eurų – tiek pinigų skirta Lazdynų daugiafunkcio sveikatingumo centro Vilniuje techniniam projektui parengti.

Inga Jarmalaitė-Necelienė