Nėra atsakingų už olimpiečių rezultatus, geriausių sportininkų rengykla biudžetinė įstaiga Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) veikia pažeisdamas įstatymus, sportui išleidžiamų pinigų suma, palyginti su rezultatais, – per didelė, o pats jų skirstymas nei aiškus, nei skaidrus ir dėl to būtina keisti visą sporto finansavimo sistemą bei Kūno kultūros ir sporto įstatymą. Tuo įsitikinęs Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

Inga NECELIENĖ

Dar prieš naujajam Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektui Seime susidūrus su kliūtimis daugiausiai kritikos strėlių iš KKSD vadovo kabineto lėkė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) būstinės pusėn: sukiršino sporto federacijas prieš įstatymą, bijo atsakomybės, todėl nesutinka su siūlomais pokyčiais, nors patys jokių reformos siūlymų neteikia. Žibalo į tą pačią naujojo įstatymo ugnį dar šliūkštelėjo sportininkai, dėl įstatymo projekte numatomų mažesnių rentų prakalbę apie ketinimus anksčiau laiko baigti karjerą.

Pastaraisiais metais ir taip gana sudėtingus dviejų šalies sporto institucijų santykius dar pablogino nuo šių metų sausio pagal naująjį modelį, iš kurio eliminuotas LTOK, ėmęs veikti LOSC ir energingai Seimo durų link kelią skynęsis naujasis sporto įstatymas, pagal kurį visą sporto biudžetą, taip pat ir LTOK iš loterijų gaunamą, į savo rankas suimtų vienas valdytojas – KKSD. LTOK su tuo nesutinka ir pirštu beda KKSD pusėn: tai pas juos neaišku, kaip sportui pinigus skirsto, susitvarkykite savo kiemą, prieš gviešdamiesi mūsų pinigų, ir baikite meluoti.

Regis, Lietuvos sporto dvivaldystei ateina galas, bet iš kurios sporto organizacijos beliks tik fasadas?

Aną ir šią savaitę Seime buvo atverstas naujos redakcijos Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektas. Tai jau vienuolikta nuo 2013 m. rengiamo įstatymo redakcija. Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos nariai dėl gautų nevyriausybinių organizacijų pastabų pasiūlė jį grąžinti taisyti Vyriausybei. Šiandien šio įstatymo projektas buvo įtrauktas į Seimo Švietimo ir mokslo komiteto dienotvarkę.

„Neprognozuoju, kada šis įstatymas bus priimtas, tegul ramiai apsisprendžia Seime, kaip su juo daryti, bet sporto reformų tai vis tiek nesustabdys“, – įsitikinęs KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

– Ar tikėta, kad Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija naująjį Sporto įstatymą siūlys perduoti taisyti Vyriausybei?

– Mes indikavome, kur yra šio įstatymo neturėjimo problema. Laukia daugybė reformų, kurios yra sumanytos ir buvo planuojamos šio įstatymo kontekste, todėl jam neįsigaliojus tai gali atsiliepti kitų reformų įgyvendinimui, pavyzdžiui, tokių esminių, kaip sporto sistemos finansavimo reforma.

– Kam prireikė keisti dabartinį šalies sporto sistemos finansavimo modelį? Kokia šių pakeitimų esmė?

– Paprastai tariant, finansavimo modelį reikia keisti tam, kad sporto bendruomenė to prašo. Nuo 2014-ųjų dirbdamas KKSD vadovu ir bendraudamas su sporto šakų federacijomis nuolat girdžiu šį klausimą. Nėra tokių federacijų, kurios sakytų, kad viskas gerai, nereikia nieko keisti. Trūksta aiškumo, skaidrumo, sporto finansavimo sistemos kriterijų. Kokia naujoji sporto finansavimo sistema turi būti – čia jau diskusijos dalykas. Bet faktas tas, kad dabar galiojantis modelis reikalauja pokyčių. Dėl to sutaria visi.

Pagrindinės priežastys, kodėl jį reikia keisti, yra kelios: valstybės lėšos, skiriamos sportui, turi būti aiškiai identifikuojamos – kur, kiek ir kam jos skiriamos, tai yra kokiems projektams, programoms, kas gali būti iš vieno ar kito šaltinio finansuojama. Tada būtų galima kalbėti apie aiškumą ir skaidrumą. Naujam modeliui atsirasti reikia diskusijų, kokia sistema mes vadovaujamės ir kokius kriterijus taikome. Tą po truputį ir darome. Bet jeigu įstatymai nebus priimti – čia taip pat turime kalbėti ir apie keičiamą Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymą – bus sunku pasiekti šiuos tikslus.

Mes modeliuojame pagal daugelio ES šalių pavyzdį. Ir manome, kad labai aiškiai reglamentavus lėšų paskirstymą būtų teisinga atiduoti daugiau galių, daugiau įtakos, būdų, kaip veikti, nevyriausybinėms organizacijoms.

– Ką konkrečiai reiškia posakis „daugiau galių federacijoms“?

– Tai reiškia: pats rengi programą, teiki ją, pasiimi pinigus ir su tais pinigais darai tai, dėl ko juos pagal savo programą gavai. Šiandien to nėra. Kitas dalykas – valstybė šiandien prisiėmusi funkcijų, kurių neturėtų atlikti. Viena tokių – rengti sportininkus. Nėra ES daugiau tokių valstybių, kurios pačios rengtų sportininkus. Sportininkų rengimas tiesiogiai susijęs su federacijų arba nevyriausybinių organizacijų veikla – modelių esama įvairių.

Bet daugiau galių – tai ir atsakomybė, platesnis veikimas, daugiau galimybių. O valstybės funkcija – tą ir mes norime padaryti – užtikrinti maksimalų įmanomą biudžetą sporto sričiai, sukurti gerojo valdymo principus, arba kriterijus, kaip sąveikauja valstybė, tai yra valstybinės įstaigos, su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir prižiūrėti, kad to būtų laikomasi. Viskas – toks būtų minimalus valstybės kišimasis į federacijų veiklą. Juk kokius sportininkus kokioms varžyboms rengti, geriausiai žino federacijos, o ne kabinetuose sėdintys klerkai.

– Ne vienos sporto federacijos tikinimu, naujajame Kūno kultūros ir sporto įstatymo projekte daug aptakumo ir mažai konkretumo, aiškumo.

– Neaiškumas ateina per nesidomėjimą. Ne mes turėtume aiškinti šį įstatymą. Juk sporto federacijos turėjo savo atstovų mūsų darbo grupėje – jie ir turėjo paaiškinti. Vadinasi, per ketverius su puse metų tie atstovai nenunešė federacijoms informacijos ir nepaaiškino.

Kaip žinoma, kai kurios federacijos nepritarė naujajam įstatymui, bet jei paklausi, ar tą įstatymą jų atstovai skaitė, išgirsi, kad ne. Tada kodėl nepritarė? Todėl, anot jų, kad ten blogai. Kas sakė, kad blogai, turbūt aišku – tas, kas pasiūlė pasirašyti rezoliuciją.

– Pastaruoju metu KKSD ir LTOK, švelniai tariant, nesusikalba. Viešojoje erdvėje šie nesutarimai dar labiau paaštrėjo metų pradžioje, kai įvyko LOSC pertvarka. Iškart po Naujųjų kilo sumaištis: federacijos skundėsi, kad pertvarka neaiški, jos negauna pinigų, todėl negali siųsti sportininkų į stovyklas, rengti pamainos ir t.t. Pasigirdo ir tokių siūlymų: eikit į LTOK ir prašykit pinigų. Kokios funkcijos numatytos LTOK pagal naująjį Sporto įstatymą – tik pinigų dalintojo?

– Mes turėjome du pokalbius su LTOK. Buvome juos pasikvietę kartu su galimais partneriais Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS). Su jais kalbėjomės kaip su visoms sporto federacijoms atstovaujančiais organais. Kol kas aptarėme vieną modelį, kurį mes pasiūlėme dėl dviejų priežasčių. Pirmoji būtų gera kitų šalių praktika (švedų, danų, vokiečių panašiai sukonstruoti veikimo mechanizmai), kurią išnagrinėjome. O antroji – šie dalykai įrašyti Vyriausybės programoje. Norėjome padaryti visa apimančią reformą, todėl ne vien valstybės biudžeto lėšos mums atrodė svarbios, bet ir tų organizacijų, kurios disponuoja lėšomis ne be valstybės institucijų pritarimo – Seimo arba Vyriausybės. Turiu omenyje LTOK lėšas. Tai nėra jų uždirbami pinigai, jie gaunami LTOK suteikiant išskirtines teises turėti tą biudžetą. Šitos Vyriausybės programoje labai aiškiai įrašyta, kad šie pinigai turi pakliūti į bendrą sporto valdymo dalį.

Tą jiems ir žodžiu pasakėme, ir raštu parašėme, kad mes siūlome jums, Olimpiniam komitetui, vienam arba su partneriais – LSFS, asocijuotos savivaldybių struktūros gali į tai įsitraukti – sukurti asocijuotą struktūrą (ją galima vadinti konfederacija), teikti bendrą programą valstybės lėšoms paimti, pasiimti valstybės pinigų, pridėti savo lėšų atitinkamą dalį ir įgyvendinti pateiktą programą. Iš viso tai galėtų būti 15–16 mln. eurų biudžetas: 8 mln. eurų LTOK lėšos ir 8 mln. eurų valstybės biudžeto lėšos.

Jie, aišku, daugiausia domėjosi olimpiečių rengimo dalimi. Mes ir sakome: jokių problemų, jūs savo didžiąją kofinansavimo programos dalį galite skirti olimpiečiams rengti. Šių metų biudžete Olimpinis komitetas šiam tikslui yra numatęs 2 mln. eurų, tai nusimatykite 4 mln. eurų ir galėsite rengti sportininkus – prisidėsite prie tos programos, dar valdysite iš biudžeto 8 mln. eurų, galėsite su federacijomis santykius kurti ir per jų plėtros programas, dar savo vieną kitą milijoną įdėdami. Toks modelis buvo siūlomas LTOK.

Tada LTOK atstovai paklausė, ar valstybė papildomai prisidės prie sportininkų rengimo. Atsakėme, kad valstybė prisidės per savo biudžetinę įstaigą Lietuvos olimpinį sporto centrą, kuris valdo infrastruktūrą, tai yra tam tikro lygio sportininkams valstybė dotuos infrastruktūrą ir ten bus galima juos rengti. LTOK sutiko pamąstyti ir pateikti mums naują savo valdymo modelį. Bet vietoj modelio sulaukėme rezoliucijos, kurią jie surašė suagitavę 25 ar 26 federacijas, kad nepritaria tam modeliui, apie kurį mes diskutavome.

Dalis federacijų klausia, kodėl mes norime, kad Olimpinis komitetas dėtų savo pinigus į bendrą valdymą, juk LTOK lėšas skirsto pats, tai gal reikia nustatyti kriterijus tik valstybės, tai yra biudžeto, pinigams gauti. Galimas ir toks modelis, bet apie jį reikia diskutuoti, susidėlioti pliusus ir minusus. Tik tokiu atveju federacijos turėtų du kartus teikti savo programą tam, kad galėtų paimti pinigų iš biudžeto, ir po to dar Olimpiniam komitetui kažką pateikti, kad ir iš ten gautų. Jeigu federacijų tai neapsunkintų, gali būti ir toks modelis, bet apie tokį per susitikimus nediskutavome.

Modelių yra ne vienas ir ne du, tik mes manėme, kad šis pasiūlytasis, sėkmingai veikiantis Skandinavijos šalyse, yra neblogas, suteikia daug autonomijos, daug galių nevyriausybinėms organizacijoms. Jos žaidžia pagal valstybės patvirtintas taisykles, tenkina nustatytus kriterijus, bet kriterijai su jais būtų aptarti, išdiskutuoti, suderinti, ne už akių kažkas patvirtintų ir pasakytų, kad nuo šiol bus taip. Tada kodėl to bijoti?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

Trys svarbiausios 2017 m. stojimo į aukštąsias mokyklas ir kolegijas naujovės: stojantiesiems į valstybės finansuojamas vietas bus taikomas minimalus konkursinis balas, metinių pažymių sąskaita padidinta valstybinių brandos egzaminų svarba, o pirmosios pakopos studijose nebebus rengiami mokytojai dalykininkai.

Inga NECELIENĖ

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas Pranas Žiliukas sako, kad šiųmetės naujovės didelės įtakos stojantiesiems neturės, nuo pernai pradėtas reikalauti valstybinis matematikos egzaminas buvo kur kas jautresnis dalykas. Būsimuosius pirmakursius jis ragina būti drąsius šiemet, o ne tada, kai bus baigtos prie širdies nelimpančios studijos.

Kad ir kas keistųsi – stojimo tvarka, studijų trukmė, kryptys, programos ar visas aukštųjų mokyklų tinklas, sunkiai suskaičiuojamą reformą išgyvenantis Lietuvos švietimas turi ir nekintamų dėmenų. „Šiemet reikia rinktis taip pat, kaip visais laikais, – tokias studijas, prie kurių linksta širdis“, – taip šią konstantą apibrėžia LAMA BPO prezidentas P.Žiliukas.

– Apie vieną šių metų naujovių – visoms aukštosioms mokykloms būtiną minimalų konkursinį balą – šnekėta seniai. Bet ką jis pakeis?

– Šiemet įsigaliojusi nauja Mokslo ir studijų įstatymo redakcija įpareigoja švietimo ir mokslo ministrą nustatyti mažiausią konkursinį balą stojant į universitetus ir kolegijas. Universitetuose šis balas siekia 3, kolegijose – 1,6.

Manau, esminių pokyčių dėl atsiradusio minimalaus konkursinio balo neturėtų įvykti. Juolab kad užtenka tik teigiamu pažymiu išlaikyti numatytus egzaminus ir gauti bent minimalų skaičiuką iš šimto – stojant į kolegijas jis būtų 16 proc. Žinoma, tose studijų kryptyse, kuriose didžiulė konkurencija, nustatyto minimumo valstybės finansuojamai vietai gauti nepakaks. Tik ne visur yra konkurencija.

Nemanau, kad ši naujovė palies daug studentų. Nuo pernai pradėtas reikalauti valstybinis matematikos egzaminas buvo kur kas jautresnis dalykas.

– Tikėtina, kad šiemet nustatyti konkursiniai balai ateityje bus keliami. Kokie jie turėtų būti, kad visas mūsų aukštasis mokslas atgautų prestižą?

– Čia dar priklauso nuo balo sandaros, kas yra vertinama. Bet jeigu laikytumės dabartinės sistemos, stojimo į universitetus balą reikėtų kilstelėti iki keturių. Kita vertus, universitetuose konkurencija šį balą dažnai iškelia daug aukščiau nei 4 balai. Dėl kolegijų – kita situacija, bet stojant į jas minimalus balas taip pat galėtų būti bent 2.

– Ką dar prieš egzaminų sesiją turėtų žinoti abiturientas, kad jau šį rudenį taptų pirmakursiu?

– Prieš egzaminų sesiją dauguma abiturientų jau būna apsisprendę, į kokią studijų kryptį stos ir kokius egzaminus laikys, nes jei norimoms studijoms reikia, pavyzdžiui, biologijos, o moksleivis šio dalyko egzamino nepasirinkęs, vadinasi, rinktis tokią programą, kurios konkursinio balo sandaroje reikia biologijos, negalės. Manykime, kad tinkami sprendimai priimti, todėl dabar jaunuoliams reikia susikonkretinti, kokiuose miestuose ir kuriose mokykloje yra norimi studijuoti dalykai. Tam pasitarnaus atvirų durų dienos, tinklalapiai, vizitai į mokyklas, esamų ar buvusių studentų atsiliepimai – šiame procese reikia aktyviai dalyvauti ir susirinkti kuo daugiau informacijos.

Išanalizavus informaciją, susidėliojus studijų ir mokyklų prioritetus nuo birželio 1 d. LAMA BPO informacinėje sistemoje galima teikti prašymus. Mes matome, kad jaunimui puikiai sekasi naudotis mūsų sistema: jie čia pildo duomenis, juos tobulina, keičia. Tik priminsiu, kad savo duomenis koreguoti galima iki liepos 19 d.

Bet užpildyti prašymą – tik dalis darbo. Sužinojus pirmųjų išlaikytų valstybinių egzaminų įvertinimą reikia prisėsti prie mūsų tinklalapyje esančios skaičiuoklės ir pasidomėti, kokių turite galimybių įstoti į norimą studijų kryptį. Jeigu egzaminai nebuvo tokie sėkmingai, kokių tikėjotės, – dar ne tragedija, gal likusieji geriau pavyks. Tik vėl reikia domėtis, kokie konkursiniai balai kokiose mokyklose ir kokiems egzaminams koks svoris suteikiamas. Taigi visą stojimo laikotarpį būtina sekti situaciją ir taip pat svarbu nepamiršti pasitikrinti LAMA BPO sistemoje gaunamų pranešimų.

Prieš pildant stojimo dokumentus reikia įvertinti ir kitus niuansus. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje parama mokslui garantuota ir nebūtina siekti valstybės finansuojamos studijų vietos, prioritetą galima teikti trokštamoms studijoms norimoje mokykloje. Bet jeigu valstybės finansavimas abiturientui svarbus, tokiu atveju iš galimų devynių pasirinkimų bent septynis reikėtų išnaudoti valstybės finansuojamoms vietoms įrašyti ir atsargai aštuntu ar devintu pasirinkimu pasilikti vieną arba dvi mokamas studijų vietas.

Dar reikėtų pridurti, kad ėmus organizuoti bendrąjį priėmimą abiturientams reikia atlikti kur kas mažiau darbo, nes daug ką už juos padaro LAMA BPO sistema.

– Ar keitėsi šių metų stojimo tvarka?

– Šiokių tokių niuansų yra. Šiemet bus trys stojimo etapai. Pirmasis baigsis liepos 19 d., o pirmojo etapo kvietimai studijuoti bus skelbiami liepos 24 d.

Norintieji dalyvauti liepos pabaigoje vyksiančiame antrajame etape privalės mūsų sistemoje atnaujinti savo prašymą, nes šis automatiškai nustos galioti, bet šiame etape nebus galima įtraukti jokių naujų studijų programų ar keisti finansavimo pobūdžio. Pasibaigus antrajam priėmimo etapui rugpjūčio 4 d. bus paskelbtos likusios laisvos vietos, o nuo rugpjūčio 10-osios savaitę vyks papildomas priėmimas, per kurį bus galima užpildyti atnaujintą prašymą ir įtraukti naujų studijų programų (iki šešių pageidavimų) į likusias laisvas vietas. Papildomas priėmimas reikalingas dėl to, kad kai kurie į Lietuvos mokyklas įstoję ir net sutartį pasirašę abiturientai nusprendžia ją nutraukti ir, tarkime, išvykti. Tokiu atveju lėšos grįžta valstybei.

Dar vienas niuansas – šiemet keičiasi metinių pažymių devalvavimo tvarka. Iki šiol mokyklinio A lygio 10 balų pažymys būdavo prilyginamas 50 proc. valstybinio brandos egzamino įvertinimo, o nuo šių metų – 33 proc. Todėl valstybinių brandos egzaminų svarba ypač didėja ten, kur bus didelė konkurencija. Kodėl valstybiniam egzaminui suteikiama daugiau svorio, turbūt nesunku nuspėti: ne paslaptis, kad mokyklose pažymių rašymo kontrastai labai dideli.

– Šiemet prie gaunančiųjų papildomų stojimo balų pridėti ir baigusieji privalomąją karo tarnybą bei bazinius karinius mokymus. Kam reikalinga ši balo dedamoji?

– Žvelgiant tiek į savo, tiek į kitų šalių patirtį matyti, kad mokykloje vertinami ne tik formalūs, tai yra mokslo rezultatai, bet ir neformalūs dalykai. Jaunam žmogui negali būti svarbūs tik mokslai. Yra ir kitų ne mažiau reikšmingų, o žvelgiant į ateitį –gyvenime gal net svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, motyvacija. Reikia suprasti jaunuolių ryžtą ir motyvaciją, todėl nuo šių metų stodami papildomą pusę balo gaus baigusieji bazinius karinius mokymus ar privalomąją karo tarnybą. Juk karo prievolė – tai kartu ir patriotinis motyvas.

Turėdami galvoje tą pačią motyvaciją ir kartu švietimo sistemos piramidę papildomą balą suteikiame asmenims, baigusiems profesinio mokymo studijų programas su pagyrimu ir stojantiems į tos pačios švietimo srities universitetinių bei koleginių studijų programas. Profesinė patirtis – labai svarbus dalykas. Mokslo siekiantis žmogus jau būna iš praktinės pusės susipažinęs su jį dominančiu darbu, bet į mokslo įstaigą ateina kryptingai siekti žinių, nes suvokia, kad didesnių savo srities aukštumų be mokslo ir tobulėjimo nepasieks.

Nuo kitų metų po 0,25 papildomo balo stojantiesiems bus skiriama ir už savanorišką veiklą – už dalyvavimą ilgalaikėje jaunimo nacionalinėje arba tarptautinėje savanoriškoje veikloje, kuri truktų ne trumpiau negu tris mėnesius. Juk savanoriška veikla gali padėti jaunuoliams apsispręsti dėl ateities planų ir būti papildomas motyvacijos šaltinis atrasti tai, ko jie nori.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

Inga NECELIENĖ

Šimtmečio išskirtiniausių sporto įvykių ir asmenybių sąrašą pagal chronologiją pradeda Lietuvoje daugybę metų išskirtines pozicijas užimanti sporto šaka – krepšinis. Šio žaidimo meistriškumo pamokos Lietuvą pasiekė iš jo gimtinės Amerikos. Keletas JAV lietuvių apsiėmė tėvynainius pamokyti krepšinio pradmenų, o vienas garsiausių ir aukščiausių to meto pasaulio krepšininkų Pranas Lubinas ne tik parodė naujoviškų žaidimo elementų, bet ir atskleidė šio žaidimo esmę, kad jis visų pirma žaidžiamas galva.

Vienuolika garsių asmenybių, vienas įvykis ir viena pergalė – toks iškiliausių sportininkų sąrašas, praturtintas amerikietiškuoju futbolu ir gausiai apibarstytas krepšinio prieskoniu. Lietuvos vardą garsinę ir savo sporto srityje įtakos pasauliniams reiškiniams turėję lietuviai įrodė, kad sportas gali sujungti abu Atlanto krantus ir net pramušti geležinę uždangą.

Amerikietiški krepšinio aukso pamatai

Vos atkurtoje Lietuvos valstybėje pradėtam kultivuoti, bet vėliau apmirusiam krepšiniui itin reikėjo postūmio. Tuometį mūsų žaidėjų lygį puikiai parodo rezultatai: 1925 m. gruodį Rygoje vykusios pirmosios tarpvalstybinės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynės su Latvijos krepšininkais, kurie tuo metu buvo vieni stipriausių Europoje, baigėsi 20:41 latvių naudai, o po metų pralošta dar skaudžiau – 12:47.

1935 m. į pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą atvyko ir JAV lietuvių. Vienas jų, Konstantinas Savickas, pasiliko ir apsiėmė treniruoti krepšininkus. Netrukus jo kvietimu į Kauną pasidalyti krepšinio paslaptimis, metodinėmis bei praktinėmis žiniomis atvyko žinomi JAV lietuvių krepšininkai Pranas Talzūnas, Juozas Žukas, Feliksas Kriaučiūnas, kuris 1937–1939 m. ne tik buvo pagrindinis rinktinės žaidėjas, bet ir jos treneris, o 1938 m. kaip treneris padėjo iškovoti Senojo žemyno sidabrą Lietuvos moterų krepšinio rinktinei.

1937 ir 1939 m., kai mūsų šalies krepšininkai pelnė Europos čempionų vardus, Lietuvoje krepšinis pasiekė tikrą bumą, o dvi iš eilės auksinės pergalės kartu pagarsino jaunos ir nepriklausomos valstybės vardą. Šie pirmieji Senojo žemyno krepšinio trofėjai – abipus Atlanto gyvenusių lietuvių pergalė: 1937 m. rinktinėje žaidė trys Amerikos lietuviai, 1939 m. – penki.

Per gerą dešimtmetį iš krepšinio autsaiderių užaugti iki Europos čempionų (kaip jau minėta, 1926 m. latviai lietuvius tiesiog sutriuškino, o 1939 m. Europos čempionate kaimynai buvo nugalėti 37:36) padėjo ne viena iškili krepšinio asmenybė, bet iš jų itin išsiskyrė vienas didelis žmogus. Didelis ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Tai išeivių iš Lietuvos Konstantino Lubino ir Antaninos Vasiliauskaitės šeimoje gimęs Pranas Lubinas (1910–1999).

Nuo vaikystės įvairias sportas šakas išbandęs P.Lubinas prieš baigdamas mokyklą pasuko į krepšinį. Vos žengusiam į krepšinio aikštelę ištįsusiam vaikinui puikiai sekėsi žaisti – įsitvirtino mokyklos, netrukus ir miesto rinktinėje. Aistra krepšiniui 1927 m. jį nuvedė į stipriausią studentų komandą jo gimtojoje valstijoje – Kalifornijos universiteto Los Andžele krepšinio ekipą, o iš jos – į JAV sporto mėgėjų sąjungą.

Krepšinio krikštatėvis

Kodėl Lietuvos krepšinio krikštatėviu vadinamas būtent P.Lubinas, nors mūsų šalies krepšininkams JAV sukauptą patirtį perdavė keliolika išeivių? Be abejo, svarumo pridėjo P.Lubino iškovotas olimpinio čempiono vardas, didelis autoritetas ir praktinės krepšinio pamokos, kurias jis ėmė vesti pirmąkart (kaip manė, trumpam – dviem ar trims savaitėms) atvykęs į tėvų gimtinę.

Kaip žinoma, 1936 m. Berlyne vykusioje olimpiadoje JAV rinktinė kartu su komandos kapitonu P.Lubinu tapo čempione. Ką tik skambų titulą iškovojęs krepšininkas, užuot su komandos draugais sėdęs į laivą ir plaukęs į Ameriką, įlipo į traukinį ir atvyko pirmąkart aplankyti giminių. Planuota trumpa viešnagė užsitęsė iki pustrečio mėnesio, o giminių lankymą pakeitė vietos krepšininkų treniravimas.

1938 m. antrąkart į Lietuvą P.Lubinas vyko jau dėl krepšinio ir čia praleido ilgiau nei metus. Jis vadovavo trenerių ir teisėjų kursams, padėjo parengti vaikų krepšinio taisykles, treniravo šalies rinktinę ir pats žaidė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) komandoje.

Prieš 1939-ųjų Europos čempionatą išgirdę apie grėsmingą Lietuvos rinktinės žaidėją (anais laikais 198 cm ūgio P.Lubinas atrodė lyg tikras milžinas) varžovai ėmė kelti ir dvigubos pilietybės, ir per didelio ūgio klausimą (pagal anų laikų nuostatus krepšinio žaidėjas turėjo būti ne aukštesnis kaip 190 cm), bet P.Lubinui buvo leista žaisti Lietuvos rinktinėje, su kuria jis, kaip žaidžiantis treneris, iškovojo auksą.

P.Lubino karjerą tėvų gimtinėje nutraukė karas ir Lietuvos okupacija, bet už Atlanto JAV sporto mėgėjų sąjungos varžybose (pagrindinėje Šiaurės Amerikos neprofesionalų sporto lygoje) krepšininko karjerą jis tęsė iki 1964 m. Karjerą baigė būdamas 54-erių, bet metai jam netrukdė būti vienam geriausių šios lygos žaidėjų. JAV krepšinio šlovės muziejus pripažino P.Lubiną geriausiu 1900–1950 m. Pietų Kalifornijos krepšininku mėgėju. Švenčiant Los Andželo 200 metų jubiliejų miesto valdžia specialiais medaliais apdovanojo po 20 geriausių kiekvienos sporto šakos Los Andželo sportininkų. Tarp labiausiai pasižymėjusių krepšininkų pateko ir P.Lubinas. Šis lietuvių kilmės krepšininkas vadinamas vienu geriausių žaidėjų iki pat profesionaliojo krepšinio atsiradimo.

1936 m. olimpinių čempionų nuotraukoje P.Lubinas įamžintas apkabinęs rinktinę. Ten jis visa galva aukštesnis už kitus JAV krepšininkus. „Dabar 198 cm krepšininkas atrodo eilinis žaidėjas, o tada P.Lubinas buvo milžinas“, – sako iki pat mirties su šiuo krepšininku bendravęs ir jį kaip itin kuklų žmogų prisimenantis Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas. 

 Jeigu dėl karo nebūtų buvusios atšauktos 1940 m. olimpinės žaidynėse, kuriose Lietuvos krepšininkai, kaip Europos čempionai, turėjo teisę dalyvauti, įdomu, kuriai šaliai – Lietuvai ar JAV būtų pasirinkęs atstovauti P.Lubinas?

Lietuvos sakalai

Dar mokydamasis JAV Steponas Darius (1896–1933) pamėgo daugelį sporto šakų ir šiuos savo pomėgius aktyviai propagavo parvykęs į Lietuvą: žaidė krepšinį, beisbolą (1926 m. įkūrė Lietuvos beisbolo lygą), ledo ritulį, mėtė ietį, boksavosi, tapo trijų greitojo čiuožimo rekordų autoriumi, buvo Lietuvos futbolo rinktinės vartininkas, teisėjavo krepšinio varžybose (turėjo aukščiausią kvalifikacinę trenerio kategoriją), organizavo pirmąsias daugiadienes motociklų lenktynes, parengė pirmojo Lietuvoje stadiono (dabartinio S.Dariaus ir S.Girėno stadiono Kaune) projektą, vadovavo ir iš dalies finansavo jo statybą, išleido knygelių apie krepšinį ir beisbolą, propagavo sveiką gyvenseną. 1922–1927 m. buvo pagrindinės šalies sporto organizacijos – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas. Toks įspūdis, kad jeigu tarpukariu Lietuvoje vykdavo kas nors, kas buvo susiję su sportu, ten dalyvaudavo ir S.Darius. 1923 m. karo lakūnu tapęs S.Darius neapleido ir aviacijos.

1927 m. vėl išvyko į JAV, bet pažadėjo į gimtinę grįžti lėktuvu. Šiam pažadui išpildyti juodviem su Stasiu Girėnu (1893–1933) pritrūko apie 650 km.

Dar prieš skrydį pasaulio ir ypač Amerikos spauda daug rašė apie „Lituanicos“ startą, neslėpdama, kad transatlantinių lėktuvų istorijoje tai itin drąsus, bet rizikingas sumanymas. Jis buvo dar rizikingesnis žinant, kad taupymo sumetimais atsisakyta lėktuve įrengti radijo stotį, o visi „Lituanicoje“ turimi navigacijos prietaisai tebuvo du kompasai, oktantas, pora specialių laikrodžių ir žemėlapiai. Nebuvo net parašiutų, nes preciziškai skaičiuotas kiekvienas lėktuve esantis kilogramas.

Kai 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. iš Niujorko Floydo Bennetto aerodromo pakilo S.Darius su S.Girėnu, telegramų agentūros plačiai po pasaulį paskleidė šią žinią. Nors skrydis baigėsi tragiškai, lakūnų noras įveikti Atlantą ir taip išgarsinti jaunos, bet drąsių žmonių nestokojančios Lietuvos vardą išsipildė, o jų legendinė kelionė neretai tapatinama su svaiginamu jaunos ir laisvos valstybės skrydžiu.

Per 37 val. ir 11 min. trukusį skrydį iki katastrofos vieta tapusių Soldino apylinkių tuometėje Vokietijoje jie įveikė 6411 km. Šis Lietuvos lakūnų skrydis pasaulinės aviacijos istorijoje minimas kaip vienas tiksliausių. Taip pat buvo pasiektas antras rezultatas pasaulyje pagal skrydžio nuotolį ir ketvirtas pagal ore išbūtą laiką. Prastu oru naktį, neturėdami nei radijo ryšio, nei autopiloto, jie skrido taip tiksliai, lyg būtų apsirūpinę šiuolaikinėmis navigacijos priemonėmis.

„Lituanicos“ lakūnai siejami ir dar su vienu nauju reiškiniu. Jie nusprendė pirmą kartą atskraidinti į Lietuvą paštą ir šiam sumanymui įgyvendinti S.Darius buvo gavęs JAV pašto valdybos leidimą. Nors paštas Lietuvos nepasiekė, jie buvo pirmieji, kurie atvėrė oro paštui kelią tarp šių žemynų.

Pasaulio bokso čempionas

XX a. pradžioje Amerikoje buvo gerai žinoma boksininko Jacko Sharkey, tai yra Josepho Paulo Zukausko, arba lietuviškai Juozo Žukausko (1902–1994), pavardė. Boksu jis susidomėjo paauglystėje, o savo kumščių jėgą įrodinėjo tarnaudamas laivyne. Baigęs tarnybą laivyne ėmė boksuotis už užmokestį, įgijo patirties ir pasivadinęs Jacku Sharkey pasuko į profesionalųjį 
 boksą. 1929 m. tapo JAV sunkiojo svorio bokso čempionu ir pelnė teisę dėl pasaulio čempiono vardo susikauti su stipriausiu to meto Vokietijos sunkiasvoriu Maxu Schmelingu.

1930 m. įvykusi pirmoji šių sunkiasvorių akistata dėl čempiono titulo, J.Žukauską diskvalifikavus už smūgį varžovui žemiau juostos, baigėsi vokiečio pergale. Ir tai vienintelis atvejis bokso istorijoje, kai pasaulio sunkiasvoris čempionas buvo paskelbtas po varžovo diskvalifikacijos. Revanšas įvyko po poros metų – 1932 m. birželio 21 d. Tąkart po ilgų diskusijų pasaulio sunkiojo svorio bokso čempionu buvo pripažintas lietuvių kilmės J.Sharkey.

Štai ką iš susitikimo su pasaulio bokso čempionu po kelių mėnesių, 1932 m. spalio 10 d., savo dienoraštyje užfiksavo tuo metu Amerikoje buvęs ir skrydžiui per Atlantą ruošęsis S.Darius: „Vykstami pas pasaulio bokso čempioną Jack Sharkey. Nerandami namie. Vykstami į gymnastikos salę, kur jis treneruojasi, randami jį besiedžiant ir žiūrint į kitus treniruojamus. Pasikalbėjomi ilgokai, vėliau jis persirengė ir pradėjo treniruotis. Treniruočiai užsibaigus, atsisveikinomi ir nuvykomi aerodroman Girėnas, Bolys ir aš. Rengiamės vakarieniai. (…)“ (iš plienosparnai.lt).

Kai Lietuva nebuvo pakviesta dalyvauti Berlyne vykusiose 1936 m. olimpinėse žaidynėse, pusiau rimtai, pusiau juokais imta šnekėti, esą kvietimą į Berlyną būtume gavę, jei tąsyk J.Sharkey čempiono titulo nebūtų paveržęs iš itin pajėgaus Vokietijos boksininko M.Schmelingo. Nors tiesa ta, kad Berlyno žaidynių durys mums buvo uždarytos dėl Klaipėdos krašto.

J.Žukauskas yra įtrauktas į žymiausių pasaulio boksininkų sąrašą.

Jis vienijo Ameriką

Turime ir pas mus mažai žinomo, bet už Atlanto labai populiaraus žaidimo čempioną. Geriausiu per 50 metų savo pozicijos žaidėju, tikra legenda, JAV pačiu garsiausiu lietuvių kilmės sportininku vadinamas dar vienos komandinės sporto šakos – amerikietiškojo futbolo įžaidėjas Jonas Konstantinas Jonaitis (1933–2002), arba amerikietiškai Johnny Constantine Unitas (pavardę pakeitė tėvai, kad Amerikoje ją būtų lengviau ištarti). Jis gimė Pitsburge išeivių iš Lietuvos Leono ir Elenos Jonaičių šeimoje. Beveik visą savo karjerą praleido Baltimorės „Colts“ ekipoje (1953–1972 m.), o jo žaidimo šioje komandoje metai taip ir vadinami – Johnny Unito era.

Auksine Rankele (vėliau tokiu pavadinimu jis atidarys restoraną Baltimorėje), Garsiuoju Nr. 19 vadintas J.Unitas per 18 sezonų, praleistų aukščiausiojoje Nacionalinėje futbolo lygoje (NFL), du kartus tapo šios lygos čempionu (1958 ir 1959 m.), keturiskart pelnė naudingiausio žaidėjo titulą, dešimt kartų pateko į simbolinę geriausių pasaulio žaidėjų rinktinę, o per ilgą žaidėjo karjerą pasiekė 22 NFL rekordus (kai kurie jų tebegyvuoja iki šiol). J.Unitas iki šiol laikomas geriausiu įžaidėjo pozicijos futbolininku per visą NFL istoriją.

Amerikietiškojo futbolo žaidėjai iš J.Unito mokėsi, o treneriai ir šios sporto šakos aistruoliai žavėjosi jo ypač taikliais ir ilgais perdavimais. Šis lietuvių kilmės sportininkas minimas kaip modernaus, ypač greito amerikietiškojo futbolas vienas pagrindinių kūrėjų.

Amerikietiškasis futbolas – viena populiariausių sporto šakų JAV, todėl J.Unitą pažinojo kone visa Amerika. Jis pirmasis iš lietuvių ar   lietuvių kilmės sportininkų, kuriam atminti pastatytas paminklas – Baltimorėje prie stadiono. Nuo 1979 m. J.Unitas įtrauktas į NFL šlovės muziejų. 2002 m. jam mirus „Time“ žurnalas rašė: „Jo pavardė buvo lietuviška, bet reikšmė – amerikietiška: „Johnny, Unite us!“ (angl. „Džonai, suvienyk mus“).

Vėl jo didenybė krepšinis

Ką galima pasakyti apie žmogų, kurio vardas ir pavardė savaime reiškia krepšinį? Ilgai truktų vardyti visus legendinio krepšininko Arvydo Sabonio (g. 1964 m.) per karjerą pasiektus laimėjimus. Solidus sąrašas išeina pasitelkus vos vieną titulą – čempiono: jis yra buvusios SSRS, Lietuvos, Europos, universiados, pasaulio, olimpinių žaidynių, Eurolygos, Ispanijos, LKL čempionas, tarpkontinentinės W.Joneso taurės laimėtojas. Net šešis kartus buvo pripažintas geriausiu Europos krepšininku, pirmąkart – 1984-aisiais, būdamas dvidešimties.

Lietuvą juosė geležinė uždanga, kurią įveikti ir garsiems sportininkams buvo sunku, bet 1985 m. A.Sabonio pavardė nuskambėjo NBA naujokų biržoje. Iš pradžių dėl jauno amžiaus, o vėliau dėl politinių peripetijų ir sveikatos bėdų A.Sabonis į Portlando „Trail Blazer“, jį pašaukusį dar 1986-aisiais, nuvyko tik 1995 m. jau būdamas 30-ies, tačiau per septynis NBA praleistus sezonus spėjo palikti pėdsaką stipriausioje pasaulio lygoje. Ano tūkstantmečio pabaigoje nba.com svetainės lankytojai lietuvį pripažino krepšininku užsieniečiu, padariusiu didžiausią įtaką prestižiškiausiai pasaulio krepšinio asociacijai – NBA.

Prieš jam atvykstant į NBA Amerikoje visi puikiai žinojo, kad jis geriausias Europos vidurio puolėjas. Dar 1988 m. Seulo olimpinėse žaidynėse, kuriose ir keturių lietuvių atstovaujama SSRS pelnė auksą, jis niekuo nenusileido garsiajam Davidui Robinsonui, net jį pranoko.

Žaisdamas NBA A.Sabonis įrodė, kad yra geriausias kamuolį perduodantis centras per visą krepšinio istoriją. Įskaitant ir NBA. Daug kas kalbėjo, kad jei ne sunkios A.Sabonio traumos (kaip žinoma, jam dukart trūko Achilo sausgyslė), jis būtų tapęs vienu iš trijų ar keturių geriausių vidurio puolėjų NBA istorijoje.

A.Sabonio stiprybė – ir labai techniškas metimas kabliu. Be to, jis buvo universalus – galėjo pataikyti ir tritaškį, o nuo jo firminių paslėptų perdavimų pro nugarą, kurių dabar retai pamatysi, visi aikčiojo.

Už indėlį į krepšinį 2010 m. A.Sabonis įtrauktas į FIBA šlovės muziejų, 2011 m. – į NBA šlovės muziejų. Tais pačiais 2011-aisiais tapo pirmuoju lietuviu, patekusiu į krepšinio sumanytojo Jameso Naismitho vardu pavadintą Šlovės muziejų.

A.Sabonio karjera krepšinio aikštelėje truko daugiau nei du dešimtmečius. 1981 m. jis debiutavo Kauno „Žalgirio“ klube būdamas vos šešiolikos, tos pačios gimtojo miesto ekipos marškinėlius vilkėdamas ją ir baigė 2004 m. gegužę būdamas 39-erių. Per savo karjerą iškovojo beveik visus įmanomus krepšinio titulus, o ją baigęs nuo krepšinio nenutolo ir toliau jam vadovauja, tik kamuolius skirsto jau ne aikštelėje, o Lietuvos krepšinio federacijoje, kurios prezidento pareigas eina nuo 2011 m.

Geležinės uždangos durys į NBA pirmajam iš Lietuvos krepšininkų atsivėrė olimpiniam, Europos čempionui su SSRS komanda ir dukart bronzą žaidynėse bei Europos vicečempiono titulą su Lietuvos rinktine iškovojusiam Šarūnui Marčiulioniui (g. 1964 m.). 1989 m. jo išvyka į stipriausią pasaulio krepšinio lygą NBA, kur už žaidimą mokėjo ir atlygį (juk visi SSRS sportininkai turėjo dirbti iš idėjos ir lieti prakaitą tik dėl pergalių), tuo metu atrodė gal net labiau neįtikima nei dabar skrydis į Marsą. Bet Š.Marčiulionio persikėlimas žaisti kitapus Atlanto buvo lyg ženklas, kad nepajudinami ledai pajudėjo.

Aštuonis sezonus NBA lygoje praleidusio Š.Marčiulionio firminis ženklas – vadinamasis eurožingsnis, kuriuo jis pirmasis NBA klaidindavo varžovus žengdamas vieną žingsnį, o tada akimirksniu keisdamas kryptį ir šokdamas į šoną. Dabar šio manevro mokosi kiekvienas JAV krepšininkas.

2014 m. už nuopelnus krepšiniui išrinktas į JAV krepšinio šlovės muziejų, 2015 m. – Į FIBA šlovės muziejų.

Išskirtinė rinktinė ir jos pergalė

Pati pirmoji jaunos, ką tik tarptautinio pripažinimo sulaukusios ir į žaidynes pakviestos valstybės krepšininkų bronza irgi priskirtina prie išskirtiniausių sporto įvykių, nuvilnijusių per visą pasaulį.

Pasirengimas šioms žaidynėms irgi buvo išskirtinis, nes laiko buvo likę nedaug, o pinigų žaidynėms pasirengti – nepakankamai, todėl olimpiečiai joms rengėsi, kaip kas išmanė. Iš krepšininkų daugiausiai išmonės parodė rinktinės lyderiai. Ant Barselonos žaidynių bronzinio pakylos laiptelio lipantys laimingi Lietuvos krepšininkai ir treneriai, apsivilkę krepšinį žaidžiančiais skeletais išmargintais marškinėliais, – NBA žaidusio Š.Marčiulionio ir garsios JAV grupės „Grateful Dead“ sumanymas, kurio buvo imtasi siekiant rinktinei uždirbti pinigų. Ispanijoje kitokius verslo planus kūrė A.Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis. Kiti irgi ką galėjo, tą „kombinavo“.

Ne tik krepšiniu, bet ir kitokia pinigų rinktinei galinčia duoti saviveikla prieš žaidynes užsiėmę žaidėjai nužygiavo iki mažojo olimpinio finalo, kuriame jų laukė vadinamoji Jungtinė komanda, sudaryta daugiausia iš buvusių SSRS rinktinės žaidėjų. Varžybos buvo permainingos ir nervingos, o jų reikšmė – neįkainojama. Juk visą sovietmetį krepšinio grandų „Žalgirio“ ir CSKA kovos nebuvo tik krepšinio varžybos, o dabar pasikeitus politiniams vėjams – labai panašus mažasis olimpinių žaidynių finalas.

Emocijos liejosi per kraštus ne tik aikštelėje, bet ir tribūnose – daugelis arenoje sėdinčiųjų norėjo, kad nugalėtų lietuviai. Iškovodami turbūt labiau nei auksas mums spindėjusią bronzą Lietuvos krepšininkai parodė, kad 1937 ir 1939 m. Europos čempionai grįžta į tarptautinę krepšinio areną. NBA ekspertai, vertindami pirmąjį mūsų rinktinės laimėjimą, pabrėžė, kad ši Lietuvos pergalė padarė ryškią permainą pasaulio krepšinio žemėlapyje.

atkurtailietuvai100_rgb

LTK_Logotipas(6)

Komercija, lobizmas, televizija, žiūrovai – jau pora dešimtmečių olimpinių sporto šakų atstovams tenka kovoti ne tik su tiesioginiais priešininkais, bet ir su šiais nematomais varžovais. O tarptautinės įvairių sporto šakų federacijos sprendžia, kokių naujovių imtis, kad virš jų nepakibtų Tarptautinio olimpinio komiteto pjūklas, nurėžiantis ne tik rungtis, bet ir sporto šakas. Užvirusioje tradicijų ir naujovių dvikovoje lygiosios nežadamos.

Inga NECELIENĖ

Pirmieji metai po žaidynių – eksperimentiniai. Suvienodinti vyrų ir moterų rungčių skaičių, jei įmanoma – atpiginti, surašyti aiškias taisykles, padaryti sportą žiūrovams įdomų ir suprantamą, o televizijoms patrauklų rodyti – šie Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidento Thomo Bacho ir jo komandos siekiai jau antrą olimpinį ciklą drumsčia nusistovėjusį vandenį. Pats drastiškiausias punktas „suvienodinti“ reiškia iš vyrų atimti, o moterims pridėti. Bet ką atimti ir prie ko pridėti, kokios sporto šakos ir rungtys įdomios, arba, kaip madinga sakyti, žiūroviškos, o kokios ne – dažnas turi savą nuomonę. Tad pasibaigus Rio de Žaneiro žaidynėms olimpinė paklodė imta tąsyti iš naujo. 2020 m. olimpinių žaidynių programą TOK tvirtins šią liepą, bet jau vasarį tapo aišku, kam nepavyko pelnyti lobistų, televizijų ir žiūrovų simpatijų.

Be to, prasidėjus naujam olimpiniam ciklui jau išvardytus olimpinės programos pokyčių postulatus TOK papildė dar keliais punktais. Tarptautinėms federacijoms duotas laikas siūlymams teikti, kaip pagal TOK nuleistas direktyvas būtų galima patobulinti savo sporto šaką ir atitikti TOK keliamus kriterijus, eina į pabaigą. Apsvarstęs gautus siūlymus TOK lemiamą žodį dėl 2020 m. olimpinės programos žada tarti šią vasarą, bet bruzdesys dėl pridedamų sporto šakų ir ketinamų keisti senųjų rungčių girdimas jau nuo vasaros. Šių metų pradžioje, tarptautinėms federacijoms ėmus teikti TOK galimas korekcijas, pasigirdo ir pirmieji garsūs nepatenkintųjų pokyčiais nusivylimo atodūsiai.

Artins prie jaunimo

„Negalime tikėtis, kad jaunimas pas mus ateis automatiškai, – mes turime eiti pas juos“, – dar prieš Rio olimpines žaidynes pabrėžė olimpinio sporto vadovas T.Bachas, pristatydamas penkias naujas sporto šakas, kurių atstovus matysime jau 2020-aisiais Tokijuje.

Naujovių požiūriu dabartinis TOK prezidentas gerokai lenkia savo pirmtaką Jacques‘ą Rogge‘ą, kuris vos prieš gerą dešimtmetį tvirtino, kad žaidynėse nebus daugiau nei 28 sporto šakų, tačiau gali likti ir 26 ar 27. T.Bacho įsitikinimu, į žaidynes įtraukti naujų sporto šakų būtina – tą daryti verčia šių dienų aktualijos, noras į sportą atvesti kuo daugiau jaunimo, atsisukti į tuos jaunus žmones, kurie sportuoja gyvendami mieste, ir atspindėti miestietišką sporto kryptį.

Iš penkių sporto šakų, kurių atstovai kovos 2020 m. olimpiadoje, TOK vadovo įvardytą miestietišką kryptį geriausiai atitiks debiutantas riedlenčių sportas, beje, itin populiarus Japonijoje. Kitos trys olimpinės naujokės – sportinis laipiojimas, banglenčių sportas ir karatė. Na, o penktoji sporto šaka žaidynėse nėra nauja – mažojo beisbolo, arba softbolo, varžybos jau buvo rengiamos 1996–2008 m. žaidynėse. Visos šios sporto šakos Tekančios saulės šalyje taip pat turi užtektinai sekėjų, nes žaidynes rengianti šalis gali pagal save šiek tiek pakoreguoti olimpinę programą.

Kalbant apie pridėtas bandomąsias sporto šakas tai bus pats didžiausias kiekybinis šuolis per visą atkurtų olimpinių žaidynių istoriją. Po Tokijo žaidynių olimpinė paklodė vėl bus tampoma iš naujo ir sprendžiama, ar šios naujokės vertos toliau nešioti olimpinį vardą. Jeigu pasirodys vertos, televizijoms ir žiūrovams įdomios, jas įtraukus į pagrindinę olimpinę programą kažką teks išmesti. O 2020-ųjų žaidynėse bus nebe įprastos 28, o 33 sporto šakos, kurias sudarys 47 disciplinos ir 324 rungtys. Dauguma disciplinų ir rungčių pokyčių taip pat neišvengs. Apie mums aktualius – plačiau.

Iš sprinterių darys maratonininkus?

Prieš Rio žaidynes bene drastiškiausiai buvo keičiama šiuolaikinė penkiakovė, taisyklių korekcijų neišvengė ir dvikovos sporto šakos, tokios kaip boksas, imtynės. Prieš Tokijo olimpiadą rimčiau stabtelėta ties irklavimu ir pasikėsinta išbraukti pastarosiose žaidynėse mūsų irkluotojams sėkmingas rungtis. Vasarį iš savo sporto šakų tarptautinių federacijų vieni irkluotojai sulaukė gerų žinių, kiti – prastų. Gera žinia džiaugėsi akademinio irklavimo bendruomenė, o prastoji atskriejo į Portugalijoje naujam sezonui besirengiančių baidarininkų ir kanojininkų stovyklą. Nors apie ją žinota dar gerokai prieš išvyką.

Kaip žinoma, Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija nutarė paaukoti 200 m sprinto rungtį ir ją palikti tik vienviečių baidarininkams. Kodėl užkliuvo būtent ši distancija, kurioje 2012 m. kanojininkas Jevgenijus Šuklinas pelnė sidabrą, o 2016 m. Rio kanale bronziniu finišu pradžiugino baidarių dvivietė, irkluojama Aurimo Lanko ir Edvino Ramanausko? Gal per greita?

Buvęs baidarininkas, ketverių olimpinių žaidynių dalyvis Egidijus Balčiūnas svarsto, kad 200 m irklavimo rungtis, kuri yra įdomi ir azartiška, galbūt užima per mažai eterio laiko. „Gal televizijų transliuotojai skaičiuoja eterio laiką ir mato, kad, tarkime, vieną akademinio irklavimo varžybų etapą transliuoti trunka porą valandų, o dešimtkart trumpesnį nuotolį turinčių įveikti baidarininkų ar kanojininkų pasirodymą – vos pusvalandį“, – kuo galėjo užkliūti ši rungtis, bando spėti E.Balčiūnas.

Ką daryti šioje trumpoje distancijoje rungtyniavusiems baidarininkams ir kanojininkams, jei siūloma tik penkiskart ilgesnė olimpinė alternatyva – kilometro nuotolis? „Persiorientuoti kartais neparanku, o neretai netgi neįmanoma. Mūsų geriausi kanojininkai Henrikas Žustautas, Vadimas Korobovas geriausius rezultatus rodo trumpose distancijose, bet dabar vietoj 200 m jiems siūlo 1000 m. Pasirinkimas paprastas – arba irkluok ilgą distanciją, arba baik sportinę karjerą, nes pasilikus prie neolimpinės rungties teks susidurti su finansavimo sunkumais“, – sako E.Balčiūnas ir paaiškina, kad migruoti paskui olimpines rungtis profesionalius sportininkus verčia ne tik didesnis olimpinės rungties prestižas, bet ir finansinė sporto pusė.

„Jei esi sprinteris, negali maratonų bėgioti“, – užjausdama kolegas, nesugebėjusius apginti 200 m nuotolio rungties, sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Daukantienė.

Dviviečių gelbėtojos – svorio kategorijos

Iki galutinio TOK sprendimo, žadamo paskelbti vasarą, džiūgauti dar anksti, bet akademinio irklavimo atstovų stovykloje nuotaikos geresnės. Pirminiai planai ir jiems nežadėjo nieko gero, nes iš pradžių buvo užsimota naikinti moterų ir vyrų dviviečių valčių rungtis – tas, kurios praėjusią vasarą Rio de Žaneiro irklavimo kanale Lietuvai sužibo Mindaugo Griškonio ir Sauliaus Ritterio sidabru bei Donatos Vištartaitės ir Mildos Valčiukaitės bronza. Vis dėlto persigalvota ir į Tarptautinės irklavimo federacijos siūlymus, skirtus TOK apsvarstyti, įrašytas punktas naikinti ne dvivietes, o svorio kategorijas, kurios irklavimo sporte buvo atsiradusios nuo 1996-ųjų.

Irkluotojų skirstymas į svorio – lengvojo ir sunkiojo kategorijas turėjo visiems sportininkams suvienodinti varžymosi sąlygas. Juk kuo esi sunkesnis, tuo lengviau irtis prieš vėją. Vadinasi, sunkiasvoriai čia turėjo pranašumą, o, pavyzdžiui, iš Azijos šalių ar Okeanijos kilę irkluotojai, kurie yra genetiškai smulkesnio sudėjimo ir lengvesni, turėjo kovoti nevienodomis sąlygomis. Šiam pranašumui eliminuoti ir buvo sugalvotos svorio kategorijos.

„Juk sportas turi būti universalus ir kiek įmanoma išplisti į visus penkis žemynus. Įvedus svorio kategorijas kartu buvo padidintas šios sporto šakos populiarumas, arba vadinamasis vėliavų skaičius olimpiadoje. Bet dabar naujausia įranga, technologijos ir žmonių fizinės galios taip pažengusios pirmyn, kad vadinamoji lengvasvorė valtis rodo tokį pat laiką kaip ir sunkiasvorė. Todėl dabar mes sakome, kad visų svorių sportininkai gali rungtyniauti kartu“, – logiško sprendimo motyvus dėsto I.Daukantienė.

Rastas sprendimas naikinti geriausiems mūsų irkluotojams neaktualią lengvojo svorio kategoriją ir sportininkų skirstymą pagal svorį palikti tik sunkiaatlečiams ir dvikovos sporto šakų atstovams, galima sakyti, išgelbėjo 
 akademinio irklavimo dvivietes valtis. Tiesa, čia taip pat pasitarnavo dar vienas TOK vadovo T.Bacho įsitikinimas, kad žiūrovams sportas turi būti aiškus. Gal išties ne visiems suprantama, kodėl vyksta du keturviečių ekipažų finalai ir ką čia sveria – valtį ar irkluotoją?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Neseniai buvo pagerintas moterų Lietuvos šuolių į aukštį rekordas ir ties juo įrašyta dviejų metrų riba. Triskart pasaulio rekordą gerinusi plaukikė prisipažįsta, kad greitai plaukti labiau motyvavo ne rekordas, o noras grįžti namo, disko metimo rekordų autorius tikina niekada specialiai jų nesiekęs, o sporto psichologas priduria, kad visi rekordai – mūsų galvoje, nes raumenys pranašesni už protą. Bet kaip patikėti, kad riba – įveikiama?

Inga NECELIENĖ

Po pernai nesėkmingai susiklosčiusių Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kuriose suklupo ties 193 cm žyma ir liko trylikta, šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė neslėpė nuoskaudos: „Sunku matyti, kaip kažkas kitas pildo tavo svajones. Skauda.“

Bet nuo žaidynių nepraėjus nė pusmečiui varžybose Vilniuje ji pasiekė vieną seniai puoselėtą tikslą – įveikė dviejų metrų ribą ir pagerino jai pačiai nuo 2014 m. liepos priklausiusį nacionalinį rekordą.

Pirmąjį susidūrimą su disko metikams ypatinga 70 metrų riba gerai mena Virgilijus Alekna. Dar būdamas paauglys jis savo akimis matė, kaip pirmąkart šalies istorijoje diskas krito už šios žymos. Tąkart 70 m riba buvo viršyta 6 centimetrais – Romo Ubarto užfiksuotas naujas šalies rekordas siekė 70,06 m, bet treneriai, kiti sporto specialistai šnekėjo, kad tokio aukšto rezultato niekam nepavyks pakartoti artimiausią šimtmetį.

„Tai įvyko 1988 m. Tada man, dar vaikui, irgi dalyvavusiam tose varžybose, šis rezultatas pasirodė toks tolimas, kad atrodė, jog niekam neįmanoma jo pakartoti. Aš pats tyliai gal ir pasvajodavau apie tokį tolimą metimą, bet tikrai nesitikėjau, kad ta riba man įveikiama“, – prisipažįsta V.Alekna, per ilgą savo sportinę karjerą pelnęs daugybę titulų ir ne sykį gerinęs įvairių varžybų rekordus.

Rekordai – mūsų galvoje

Kas sieja lengvąją atletiką su plaukimu? Ogi šių sporto šakų varžybose bene dažniausiai gerinami įvairūs rekordai – pradedant šalies ir baigiant olimpinių žaidynių ar pasaulio. Kita sąsaja – tarp šių sporto šakų rekordininkų esama ir lietuviškų pavardžių.

Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) atstovo spaudai Roberto Trakio žiniomis, per visus 2016-uosius tik dviem šuolininkėms pavyko įveikti dviejų metrų aukštį.

Bet įstoti į vadinamąjį dviejų metrų klubą, kuriam priklauso šuolininkių elitas, arba 70 m ribą peržengusių diskininkų ir tokias pat aukštumas įveikti svarbiausiose metų ar viso olimpinio ciklo varžybose (ir neabejotinai užsikabinti medalį) – ne tas pats.

„Užsienyje jau seniai dirbama, o pas mus dar tik pradedama dirbti ne tik su sportininko kūnu, bet ir su jo galva. Pirmieji žingsniai ir pas mus jau žengti – į Rio de Žaneiro delegaciją pirmąkart buvo įtraukta ir viena psichologė. Aišku, vienas lauke ne karys, geriausi pasaulio sportininkai turi po asmeninį sporto psichologą, bet tai vis tiek žingsnis į priekį“, – konstatuoja sporto psichologas ir imtynių treneris Andrius Stočkus.

Ne paslaptis, kuo čia dėta galva. Siekti pergalių, tikslų, rekordų ypač trukdo nerimas, pašalinės mintys, per didelis aplinkos spaudimas. O varžybose laimi tie, kurie šias emocijas sugeba palikti šalia kovos arenos.

V.Aleknos tikinimu, kiekvienas sportininkas turi atrasti savo būdą, kaip atsiriboti nuo spaudimo, nes visuomenės, žiniasklaidos dėmesys tikrai nepadeda rezultatams. „Aš prieš varžybas išvykdavau į užsienį ir ramiai sau treniruodavausi. Iki svarbių varžybų likus mėnesiui ar dviem neskaitydavau spaudos, nežiūrėdavau žinių, bendraudavau tik su neplačiu žmonių ratu, o artėjant olimpinėms žaidynėms mūsų šeimoje sporto tema apskritai būdavo uždrausta“, – savo receptais dalijasi, be kitų gausių titulų, per karjerą dukart pasaulio ir dukart olimpiniu čempionu tapęs disko metikas.

Kodėl nekrinta rekordų lietus

Sunku būti vienodai pajėgiems visose sporto šakose ir rungtyse. Pasižvalgius po lengvosios atletikos šalies ir pasaulio rekordus aiškėja, kad juos skiriantis atstumas priklauso nuo kelių dedamųjų: mūsų šalyje susiformavusių arba ne tradicijų, turimų arba ne specialistų ir aukšto meistriškumo sportininkų.

„Lietuvos vyrų ieties metimo rekordas nuo pasaulinio skiriasi daugiau nei 15 metrų, bet dabar turime pajėgių ieties metikų, todėl gali būti, kad prie pasaulio rekordo priartėsime. Bet yra tokių rungčių, kur padėtis labai prasta. Pavyzdys – šuoliai su kartimi, čia Lietuvos rekordas menkas (vyrų 5,40 m, moterų 3,91 m, pasaulio rekordai atitinkamai 6,16 ir 5,09 m – I.N.). Tai ne disko metimas, daugiakovė ar tie patys šuoliai į aukštį. Čia nėra tradicijų, nėra tąsos“, – sako R.Trakys.

Lietuvos lengvosios atletikos rekordai, ypač suaugusiųjų, gerinami nedažnai. Pernykščiai metai šiuo požiūriu buvo tušti, o 2015 m. buvo pagerinti du nacionaliniai rekordai: trišuolio, kurį pasiekė Dovilė Dzindzaletaitė, ir 10 km ėjimo, kurio autorė – Brigita Virbalytė.

Iš lengvaatlečių vyrų pastarąjį sykį nacionaliniu rekordu nudžiugino Silvestras Guogis, 2012 m. pagerinęs 400 m kliūtinio bėgimo geriausią šalies rezultatą. Kodėl tiek laiko iš vyrų – tyla? Ogi pastaruoju metu vidutinių nuotolių bėgikai vyrai, kitaip nei moterys, nėra tokie pajėgūs, todėl ne tik vyrų bėgimo rungčių rekordai Lietuvoje nenumaldomai sensta, bet ir į pasaulio, Europos čempionatus bei žaidynes iš bėgikų vyrų tik maratonininkai įstengia įveikti atrankos barjerus.

Turime ir tikru rekordininku tapusį rekordą. Paties seniausio Lietuvos lengvosios atletikos rekordo nepavyksta pagerinti jau ištisus 48 metus. Šis senukas – 3000 m kliūtinio bėgimo rekordas, kurį dar 1969 m. pasiekė Vladimiras Dudinas (8 min. 22,2 sek., dabartinis šios rungties pasaulio rekordas – 7 min. 53,63 sek.). Tik jo, regis, ir toliau nėra kam šturmuoti.

O į kuriuos rekordus artimiausiu metu galėtų būti pasikėsinta? LLAF atstovo tikinimu, viena kandidačių – ta pati A.Palšytė. „Lietuvos sporto universiteto mokslininkai ją tyrė, analizavo jėgos duomenis ir pagal tai nustatė, kad jeigu šuolis būtų atliktas techniškai idealiai, būtų susitvarkyta su psichologija, sportininkė galėtų peršokti 2,05 m. Galėtų būti pagerintas ir trišuolio rekordas – jo autorė D.Dzindzaletaitė po motinystės atostogų vėl pradeda sportuoti. Nedaug iki 400 m rekordo trūko Agnei Šerkšnienei, kuri taip pat grįžta po motinystės atostogų. Tikrai kai kurie rekordai ir šią vasarą galėtų kristi“, – mano R.Trakys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Ar pagerintas Lietuvos lengvosios atletikos rekordas – tik džiugus įvykis? „Rekordas sportininkui suteikia ir finansinės naudos – jis ir iš rėmėjų, ir iš federacijos gauna paskatinimą“, – patikina LLAF atstovas.

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Devyni – tiek žiemos sporto šakų atstovų dalyvavo 2014 m. Sočyje vykusiose žiemos žaidynėse. Ir tai buvo gausiausia mūsų žiemos olimpiečių delegacija per visą ligšiolinę istoriją. Tąkart prie mums, galima sakyti, tradicinių žiemos sporto šakų – biatlono, dailiojo čiuožimo, slidinėjimo ir kalnų slidinėjimo – pirmąkart prisidėjo greitasis čiuožimas. Debiutas buvo sėkmingas – čiuožėja trumpuoju taku Agnė Sereikaitė užėmė aukščiausią iš lietuvių 16 vietą.

2017-ieji – pagrindiniai atrankos į žiemos olimpines žaidynes metai. Ar jiems baigiantis žiemos olimpiečiams suskaičiuoti ir vėl pakaks dviejų rankų pirštų – tiek, kiek visą pastarąjį 25-metį? Šiam žiemos sporto įšalui aptirpdyti pozityvesnio požiūrio į savus sportininkus ir tikėjimo jais galbūt trūksta net labiau nei pinigų.

Nesikeičiančios mantros

Jei nenutiks nieko netikėta, A.Sereikaitę ir vėl turėtume pamatyti sukančią ratus Pjongčange jau ant kiniško olimpinio ledo, nes per pastaruosius kelerius metus jai lygiaverčių konkurenčių neužaugo. Užtat atsirado talentingas jaunasis čiuožėjas Salvijus Ramanauskas. Šis šešiolikmetis vaikinas taip pat bandys jėgas ir dalyvaus pagrindinėje kvalifikacijoje dėl patekimo į olimpines žaidynes.

Tradiciškai į žiemos žaidynes bent po vieną sportininką išsiunčiančių sporto šakų federacijų atstovai sako, kad, palyginti su prieš tai buvusiu pasirengimo Sočio žaidynėms laikotarpiu, mūsų padėtis menkai tepasikeitė, o daugelis varžovų nužygiavo pirmyn tarsi septynmyliais batais.

Ko trūksta, kad varžovai pro mus nepralėktų lyg pro stovinčius? Nėra sporto bazių, trūksta pinigų – tai dažniausiai kartojamos sportininkų, trenerių ir sporto federacijų atstovų mantros. Bus medalių, bus ir pinigų – taip šiuos pagraudenimus tradiciškai atremia sporto valdininkai. Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas šį ne vienus metus besitęsiantį žodžių mūšį papildo taip: trūksta pozityvesnio požiūrio į žiemos sportininkus ir elementaraus tikėjimo, kad ir mes, lietuviai, galime.

Biatlonininkams 2016–2017 m. sezonas, prasidėjęs lapkričio pabaigoje ir truksiantis iki balandžio, – pats svarbiausias šio olimpinio atrankos ciklo laikotarpis. Iškart vos jam pasibaigus, kai bus užbrauktas brūkšnys po Tautų taurės įskaita ir suskaičiuoti taškai, jau balandžio pradžioje bus žinoma, kiek kvotų, tai yra vietų, kuri šalis bus iškovojusi ir kiek žmonių galės siųsti į žaidynes.

„Bet tai ne vardinės, o kiekinės kvotos – dabar mes kovojame kaip komanda, o paskui, jau kitą sezoną, aiškinsimės, kas iš mūsų stipriausias ir gali tomis komandos pelnytomis kvotomis pasinaudoti“, – paaiškina Lietuvos biatlono federacijos prezidentas A.Daugirdas.

Lietuvos biatlonininkų trokštama vieta – ne žemesnė kaip 21–22. Tokios merginų ir vaikinų komandų pozicijos garantuotų, kad į žaidynes būtų galima siųsti po du sportininkus. Toks yra ir LBF vadovo įvardytas maksimalus šio atrankos ciklo planas. Tik ar jis realus?

„Labai realus. Tą rodo ir praėjusių metų rezultatai, ir šio sezono pradžia. Baisiai nesisekė visą gruodžio mėnesį – sportininkus kankino ligos, bet vis tiek esame 22 vietoje. Po Naujųjų metų žadame galutinai išsigydyti ir tikimės kopti aukščiau“, – viliasi A.Daugirdas, pridurdamas, kad dėl aukštesnės pozicijos stabiliau kovoja vyrai, o moterims sekasi šiek tiek sunkiau.

Biatlonininkių lyderė – į penktąsias žaidynes siekianti pakliūti labiausiai patyrusi rinktinės narė Diana Rasimovičiūtė, kuri šį sezoną Lietuvoje sulaukia gana rimtos konkurencijos. Bet šiemet merginos kovoja dėl vietų šaliai, o kuri yra stipriausia – D.Rasimovičiūtė, Natalija Kočergina, Gabrielė Leščinskaitė ar Natalija Paulauskaitė, bus sprendžiama jau prieš pat žaidynes.

„Pavardės paaiškės 2018-ųjų sausio mėnesį ir priklausys nuo to, kaip vyks atranka tarp mūsų sportininkų“, – priduria LBF prezidentas ir dar sykį primena šio sezono merginų ir vaikinų tikslą – ne žemesnę kaip 22 komandinę vietą, jeigu norime žaidynėse turėti po du abiejų lyčių sportininkus ir galbūt mišrios estafetės komandą.

Minimalūs ir maksimalūs lūkesčiai

Slidininkai, kalnų slidininkai, dailiojo čiuožimo ir greitojo čiuožimo atstovai turi nusimatę minimalias ir maksimalias programas, o minimumą nuo maksimumo skiria vienas arba du olimpiečiai. Su kalnų slidininkais siejama minimali programa – į žaidynes išvežti du sportininkus, merginą ir vaikiną, maksimali – du vaikinai ir mergina. „Patekimo į žaidynes kriterijai yra griežti ir nemanau, kad daugiau sportininkų iš turimų penkių aukštesnio lygio mūsų kalnų slidininkų sugebėtų juos įvykdyti“, – tiesiai šviesiai sako Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos (LNSA) generalinis sekretorius Evaldas Brazlauskis.

Minimali slidininkų programa – po vieną abiejų lyčių atstovą žaidynėse, maksimali – po du atstovus ir dalyvavimas komandinėse varžybose. Ar įmanomas variantas, kad nepateks nė vienas? „Tai neįtikėtinas variantas, taip negali būti. Juo labiau kad visada mūsų slidininkų olimpinėse rinktinėse būdavo. Kelintą vietą jie ten sugebės užimti – čia jau kitas klausimas, bet Pjongčange mes tikrai būsime“, – neabejoja E.Brazlauskis.

Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos (LGČA) generalinė sekretorė Virginija Ogulevičienė patikina, kad visi sezonai čiuožėjams labai svarbūs – ar tai būtų olimpiniai, ar paprasti metai, bet kuo arčiau olimpinės žaidynės, tuo labiau žodžių junginys „svarbūs metai“ praranda prasmę, nes tie metai nebe svarbūs, o visų svarbiausi. Čiuožėjai irgi turi du planus. Mažasis planas – vienas žmogus žaidynėse, didysis – du čiuožėjai: mergina ir vaikinas.

Tiesioginė dailiojo čiuožimo atstovų atranka į žaidynes prasideda 2017-ųjų kovą vyksiančiame pasaulio čempionate. Bet norint kautis dėl olimpinių kelialapių pirmiausia reikia surinkti nustatytą kiekį taškų ir į šias planetos pirmenybes pakliūti. Tokią teisę jau turi dvi poros: Rusijoje, Sankt Peterburge, besitreniruojantis pirmasis Lietuvai atstovaujantis porinio čiuožimo duetas Goda Butkutė ir Nikita Jermolajevas ir JAV ledą raižanti šokėjų ant ledo pora Saulius Ambrulevičius bei Taylor Tran. Galimybių pasirodyti planetos pirmenybėse Helsinkyje turi ir pavienio čiuožimo atstovė Aleksandra Golovkina. Nors šie sportininkai dar tik kovos dėl kelialapių, anksčiau apie tokį čiuožėjų kiekį net nebūdavo kalbama – visi būsimų olimpiečių skaičiavimai baigdavosi ties skaičiumi „du“, tai yra ties viena šokių ant ledo pora.

Kaip čiuožėjams į žaidynes pakliūti, parašyta juodu ant balto: šią teisę įgis 1–19 pozicijas pasaulio pirmenybėse užėmusios šokių ant ledo poros, 1–16 vietas iškovoję porinio čiuožimo atstovai ir 1–24 vietas užėmę pavienio čiuožimo atstovai vyrai bei moterys. Papildoma galimybė patekti į Pjongčange vyksiančias žaidynes – atrankos turnyras 2017 m. rudenį. Jame šokių ant ledo poros susigrums dėl dar penkių papildomų kelialapių, porinio čiuožimo atstovai – dėl keturių, o vyrai ir moterys išsidalys dar po šešis kvietimus į olimpines žaidynes.

Bet patekti į žaidynes – viena, o išties vykti atstovauti Lietuvai – kas kita. Tai pasakytina apie abi pasaulio čempionate dalyvausiančias čiuožėjų poras, mat tiek G.Butkutės, tiek S.Ambrulevičiaus partneriai – ne lietuviai, todėl šioms poroms iškovotas olimpinis kelialapis ne tik suteiktų džiaugsmo, bet ir galvos skausmo dėl partnerio pilietybės. Šie su pilietybe susiję niuansai koreguoja ir kalbas apie maksimalius 
 bei minimalius dailiojo čiuožimo atstovų olimpinius lūkesčius.

Pridės šaukštų, bet po pietų

Iš 40 pasaulio valstybių, kurios konkuruoja Pasaulio biatlono taurės varžybose, o jose dalyvauja tik 30 stipriausių šalių („Tai pati aukščiausia biatlono lyga – kaip futbolo „Premier“ ar krepšinio NBA“, – paaiškina A.Daugirdas), pernai mūsų vyrų komanda buvo dvidešimta, merginos sezoną užbaigė 22 vietoje.

„Iki šios Pasaulio taurės turėjome įveikti ilgą kelią, bet mumis toliau niekas netiki ir vadina utopija. Taip, iš 30 valstybių nesame priekyje ir net ne per vidurį, bet mes esame tarp šios lygos žaidėjų. Ir vis tiek turime įrodinėti, kad mums reikia dėmesio. Kokio atsako sulaukiame? Labai paprasto: bus medalių – bus pinigų. Bet valstybės medaliams iškovoti investuoja milijonus. Todėl štai ką galiu pasakyti: kad mes esame iškovoję teisę rungtyniauti Pasaulio taurės varžybose ir kovojame su stipriausiomis pasaulio komandomis – tai ne utopija, o kad pelnę medalį gautume daugiau dėmesio ir didesnį valstybės finansavimą – štai čia tikra utopija“, – skepticizmo neslepia A.Daugirdas.

LBF prezidento tikinimu, tarp visų Pasaulio taurės dalyvių tenkinamės pačiu kukliausiu aptarnaujančiu personalu, turime pačias sunkiausias sąlygas sportininkams maksimaliai palankiai aplinkai sukurti. Iš pradžių dvejus metus žiemos sporto šakų atstovai girdi, kad negalima jiems skirti daugiau lėšų, nes reikia ruoštis vasaros žaidynėms. Kai vasaros žaidynės praeina, daugiau pinigų gauna, tik bėda, kad biatlonininkus jie pasiekia tada, kai pagrindinė atranka jau būna į pabaigą. Gal tai federacijos ir pinigų skirstytojų nesusikalbėjimas?

Ne, piktinasi A.Daugirdas, tai mūsų valdininkų požiūris į žiemos sporto šakas ir netikėjimas jais. „40–50 vietos mūsų sporto valdininkams – ne prestižas, taigi jie nenori mums padėti iškovoti maksimalaus skaičiaus kelialapių“, – įsitikinęs LBF prezidentas.

Jis pateikia tokį pavyzdį. Biatlonininkai neturi gydytojo. Kai po pirmojo Pasaulio taurės etapo susirgo trys sportininkai – peršalo, reikėjo juos vietinėmis priemonėmis bandyti reabilituoti, nes negalime praleisti nė vienų varžybų, juk kiekvienos varžybos – tai taškai. Nesame norvegai, negalime sau leisti vietoj sirguliuojančio biatlonininko leisti startuoti kitam, nes kito nėra. „Mes turime sportininkus išlaikyti maksimaliai gyvybingus, kad jie galėtų varžytis visa jėga. Neturime teisės susikoncentruoti į vieną gerą startą, mes visada turime būti kovinės parengties“, – aiškina LBF vadovas.

Apie būtinybę nuolat priminti apie save prabyla ir kitų žiemos sporto šakų atstovai. LGČA gen. sekretorė V.Ogulevičienė tikisi, kad galbūt nuo kitų metų teks rečiau minti sporto institucijų slenksčius ir priminti apie savo egzistavimą bei geriausių sportininkų kasdienius poreikius, nes nuo 2017 m. sausio ši sporto šaka bus įrašyta tarp kitų septyniolikos valstybės prioritetinių sporto šakų. Galima sakyti, šio sporto Lietuvoje pradininkei A.Sereikaitei pavyko įrodyti, kad ir vienas pajėgus sportininkas nepadaro šaliai gėdos, jeigu valstybė į jį šiek tiek investuoja.

Šalies investicija gali būti ir ne piniginė, o susijusi su pilietybe. Dailiojo čiuožimo atstovams patekti į „Didžiojo prizo“ varžybas, kurios, pasak trenerės ir Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės Lilijos Vanagienės, yra pačios prestižiškiausios ir įdomiausios, nes čia susirenka stipriausi, – jau didelis įvertinimas. Ypač žinant du dalykus. Pirma, kad šios serijos turnyruose dalyvauja tik vardinius kvietimus gavę sportininkai pagal reitingų lentelę. Antra, jeigu šie čiuožėjai – vos antrus metus oficialiose varžybose ir čempionatuose dalyvaujantys sportininkai, koks yra Lietuvai atstovaujantis G.Butkutės ir N.Jermolajevo porinio čiuožimo duetas.

Išbandymų metai

„Bus išbandymų metai“, – lyg susitarę sako tradiciškai į žiemos žaidynes savo sportininkų sugebančių išsiųsti federacijų atstovai, kalbėdami apie laukiančius olimpinės atrankos metus.

„Sugebėjome mobilizuoti šią kartą, suburti estafetės komandą – rasti keturis lygiaverčius sportininkus – ir įvykdyti Pasaulio taurės normatyvą. Estafetės komandas sugeba turėti vos 24–25 šalys. Ir mes esame tarp jų. O iš mūsų juokiasi – liko paskutiniai arba priešpaskutiniai. Nesvarbu, kiti nė tiek neturi, o mes kasmet kopiame po laiptelį. Tautų taurės įskaitoje kasmet lipom į viršų – nuo paskutinės vietos iki praėjusį sezoną dvidešimtos. Įrodėme, kad galime, investuokite – kopsime sparčiau“, – siūlo A.Daugirdas, kurį mūsų sporto valdininkų nepasitikėjimas savais žiemos sportininkais bene labiausiai žeidžia.

Žvelgiant į mūsų potencialių žiemos žaidynių dalyvių rinktines matyti kitų šalių masteliais galbūt mikroskopinių, bet kiekybinių poslinkių.

Ar iš tiesų daugėja panašaus lygio sportininkų šiuo priešolimpiniu sezonu? LNSA gen. sekretorius E.Brazlauskis džiaugiasi šiek tiek didėjančia vietine konkurencija. Prieš Sočio žaidynes lygiomis sąlygomis buvo ruošiami du slidininkai – Mantas Strolia, po šių žaidynių slidinėjimą iškeitęs į biatloną, ir po motinystės atostogų dabar jau vėl sportuojanti Ingrida Ardišauskaitė, kurios pagrindinė konkurentė dėl vietos olimpinėje rinktinė – buvusi biatlonininkė Marija Kaznačenko.

„Draugiškai apsikeitė“, – taip juokaudamas šiuos sportininkų mainus apibūdina E.Brazlauskis ir paaiškina, kad sportininkų migracija tarp šių sporto šakų pasaulyje nėra reta. Galbūt iš slidininko tapti biatlonininku sunkiau, bet dažnas biatlonininkas slidinėjimo varžybose laisvuoju stiliumi gali kaip lygus su lygiais kovoti su slidininkais.

Pagal pernykščio sezono rezultatus ir šiųmečio pradžią slidininkų lyderiu tapo po trejų pertraukos metų į didįjį sportą sugrįžęs Modestas Vaičiulis, jau dalyvavęs 2010 m. Vankuveryje vykusiose žaidynėse. Jo specializacija – sprintas. Tarp reitinguojamų 300 stipriausių pasaulio sprinterių lietuvis patenka į pirmąjį šimtuką. Kiti stipresni aukštesnio lygio slidininkai yra universalūs.

„Dabar lygiomis sąlygomis ruošiami ne du, o šeši slidininkai. Per metus jiems užtikrinamas pasirengimas – 200 dienų stovyklų užsienyje ir Lietuvoje. Jeigu vienam kas nors nenumatyto nutiktų, turėtume lygiavertę pamainą“, – sako E.Brazlauskis.

Šie slidininkai – ne tik svarbus rezervas, bet ir lygiaverčiai konkurentai, verčiantys labiau stengtis lyderius.

LGČF gen. sekretorė V.Ogulevičienė tikisi, kad A.Sereikaitė Pjongčange bus, o ar į jį vyks ir jaunasis S.Ramanauskas – laikas parodys. Galimybę pasitikrinti jėgas tarptautiniu lygiu, bet rungtyniaudamas su bendraamžiais, šis šešiolikmetis elektrėniškis turės jau vasario mėnesį Turkijoje, kur vyks Europos jaunimo žiemos olimpinis festivalis.

Intrigos kaina

Kaip žinoma, 2014 m. Sočyje startavo du biatlonininkai – Tomas Kaukėnas ir D.Rasimovičiūtė. Galutinę 23 vietą individualiose 20 km lenktynėse užėmęs T.Kaukėnas, iki pat paskutinės ketvirtosios ugnies linijos šaudęs be klaidų ir kvėpavęs į nugarą tokiems grandams, kaip olimpiniu čempionu tapęs prancūzas Martinas Fourcade‘as, sukūrė vieną didžiausių šių žiemos žaidynių intrigų ir privertė patikėti beveik stebuklu. LBF prezidentas atskleidžia šios intrigos ir stebuklo kainą – paaukotą visą likusią rinktinę. Už T.Kaukėno likę sportininkai ir visas jaunimo rezervas buvo nustumtas į antrą planą, o federacijos turimos lėšos atiduotos vieno žmogaus deramam pasirengimui užtikrinti. „Jis galėjo ramiai rengtis tik olimpiniam startui. Kaip parodė rezultatai, mes jį paruošėme labai gerai, įrodėme, kad ir lietuvis gali lyderiauti ir konkuruoti su aukščiausio lygio varžovais“, – primena A.Daugirdas.

Tad jei po šio sezono paaiškės, kad žaidynėse galės startuoti tik vienas biatlonininkas, likusių biatlono lyderio komandos draugų greičiausiai lauks panašus scenarijus – olimpiniais metais teks vegetuoti.

Biatlonininkams dažnai koją pakiša netaiklūs šūviai, o greitojo čiuožimo atstovams tą gali padaryti ne laiku ir ne vietoje nukritę varžovai. Gali būti puikiai pasirengęs, bet per varžybas susiklostys nepalanki situacija – ir viso gero, lieki už borto.

„Jei nesi šimtu procentų stipresnis už kitus, o jautiesi lygiavertis varžovams, tada tūkstantosios sekundės dalys kartais išgelbėja, o kartais pražudo“, – sako V.Ogulevičienė.

Bet greitojo čiuožimo varžybose kartais būna ir taip, kad laimi pats silpniausias. Tokia istorija nutiko ne kur kitur, o per olimpines žaidynes. Kai visi priekyje čiuožę sportininkai prieš pat starto liniją griuvo, iki tol niekur neskubėjusiam paskutiniam beliko pasiimti auksą. „Žinoti, kad ir būdamas paskutinis gali laimėti, mūsų sporte yra didelė motyvacija“, – įsitikinusi V.Ogulevičienė.

Ar valstybei verta finansuoti vien galimus medalininkus, paliekant už brūkšnio pas mus nepopuliarių sporto šakų atstovus? „Jeigu ir toliau bus laikomasi tokios politikos, vieną dieną Lietuvoje neliks sportininkų. Bus trys keturios stiprios sporto šakos, o visos kitos išmirs. Tos sporto šakos, kurių atstovai nuolat laimi medalių, niekada finansiškai nebuvo nuskriaustos, o kas turi pinigų, tas ir medalių laimi – ar mes imtume irklavimą, ar penkiakovę, ar krepšinį“, – sako A.Daugirdas.

BFL

Apvogti ir priversti kantriai laukti – taip galima apibūdinti sportininkus, kurie po varžovų diskvalifikacijos pripažįstami laimėtojais. Bet sausakimši stadionai plojo apgavikams, o apvogtiesiems medaliai grąžinami tyliai. Jeigu apskritai grąžinami.

Inga NECELIENĖ

Lengvaatletė Austra Skujytė ir imtynininkas Mindaugas Mizgaitis kartu dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse – 2004 m. Atėnų ir 2008 m. Pekino. Iš Atėnų A.Skujytė grįžo su olimpiniu sidabru, o M.Mizgaičiui olimpinis debiutas baigėsi neįveikta kvalifikacija.

Po ketverių metų Pekine Austrai ne tik nepavyko apginti vicečempionės titulo, bet ir apskritai baigti septynkovės varžybų. Užtat iš Kinijos triumfuodama grįžo imtynininkų rinktinė su medalį pelniusiu M.Mizgaičiu priešakyje. Kaip ir dera, jie buvo sutikti trankiai – juk pirmąkart tokio rango varžybose iškovota bronza. Bet po daugiau nei aštuonerių metų aiškėja, kad M.Mizgaitį derėjo sutikti kaip vicečempioną. Belieka spėlioti, ar dėl aukštesnės prabos medalio imtynininko sutiktuvės būtų buvusios trankesnės, bet svarbu, kad jos apskritai buvo.

Per 2012-ųjų žaidynes iš visų individualių sporto šakų atstovų labiausiai gailėjome A.Skujytės, kuri Londone liko penkta. „Kiek pralaimėjau – 20 taškelių? Skaudu, apmaudu… Suprantu, kai esi toli nuo pakylos, o čia visai šalia“, – po paskutinės bėgimo rungties paaiškėjus užimtai galutinei vietai sunkiai žodžius rinko pavargusi sportininkė, beje, Londone pasiekusi septynkovės rutulio stūmimo pasaulio rekordą.

Buvo pikta, kad po puikiai susiklosčiusios pirmos varžybų dienos prieš lemiamą antrąją ją vienintelę iš visų septynkovininkių iki vėlumos užlaikė dopingo kontrolieriai.

Grįžusi namo už žaidynėse prizinę penktą vietą premiją gavo, bet nuo gausių sutiktuvininkų, apspitusių naująsias čempiones, vicečempioną ir du bronzinius prizininkus, laikėsi nuošaliau. Kalbėti apie olimpinį Londoną buvo labai skaudu.

Nuryti nuoskaudą ir laukti

A.Skujytė neslepia, kad didelę nuoskaudą ir sunkumą jautė dar dvejus metus – mintimis grįžti į daug vilčių teikusią olimpiadą, kuri galėjo būti skambus atsisveikinimas su didžiuoju sportu, buvo per skaudu. Menkos vilties, kad galbūt tiesa triumfuos, suteikė ketvirtą vietą žaidynėse užėmusios ukrainietės diskvalifikacija ir vis garsesnės kalbos apie Londone bronzą iškovojusios Tatjanos Černovos įtartinus dopingo testo rezultatus.

Dukart dėl dopingo vartojimo įkliuvusios T.Černovos bausmių kalendorius tarsi suskirstytas į dvimečius ciklus. Dveji metai prieš ir po 2012-ųjų žaidynių – dopingu paženklintas periodas, bet per vidurį įsiterpęs esą švarusis laikotarpis, per kurį sportininkė pasiekė dvi reikšmingas pergales: 2011 m. tapo pasaulio čempione, o 2012 m. žaidynėse iškovojo bronzą. Bet po lapkričio 29 d. paskelbto Tarptautinio sporto arbitražo teismo (angl. CAS) sprendimo šio buvusio švaraus periodo nebeliko, o per jį pasiekti rezultatai anuliuoti. Laimėtojai pasislinko.

Tačiau CAS verdikto teko palūkėti. 2016 m. kovą Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) CAS pateiktas prašymas persvarstyti T.Černovos diskvalifikaciją paskendo tyloje. „Iš pradžių buvo sakoma, kad jau šių metų gegužę bus paskelbtas verdiktas, vėliau sakė, kad rugsėjį. Baigėsi gegužė, praėjo ruduo ir beveik žiema atėjo, kol sužinojome sprendimą. Bet čia turbūt normalu – visi teismai ilgai trunka, o įkliuvę sportininkai griebiasi už menkiausio šiaudo, bandydami išsaugoti savo poziciją“, – nesistebi A.Skujytė, kuriai visą tą laiką neliko nieko kito, kaip tik kantriai laukti.

„Viltis ruseno – o gal? Bet kai išteisinimo ar kaltės pripažinimo procesai taip ilgai užtruko, buvo aišku, kad kažkas vyksta. Laikas ėjo ir atrodė vis mažiau tikėtina, kad teisybė paaiškės, todėl išgirsti tokį verdiktą buvo labai džiugu“, – sako A.Skujytė.

Po Rio de Žaneiro žaidynių sportinę karjerą baigusi olimpinė ir pasaulio čempionė Jessica Ennis-Hill, iš kurios T.Černova pavogė 2011-ųjų pasaulio čempionato laimėtojos titulą, belaukdama CAS sprendimo tikino, kad susidariusiai padėčiai apibūdinti ir sukilusioms emocijoms išreikšti žodis „nusivylimas“ yra per silpnas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

O nemiegoti teks, nes dėl šešių valandų laiko skirtumo daug olimpinių kovų vyks naktį ir paryčiais. Visuotinė dviejų savaičių nemiga – ne vienintelis sirgaliams gresiantis olimpinės ligos simptomas. Tik daug svarbiau, kad jokių prastų braziliškų simptomų nepajustų nė vienas iš 67 mūsų šalies olimpiečių. Kaip pasikeitė mūsų olimpinė rinktinė ir ko iš jos galime tikėtis?

Visą savaitę nuo pat atidarymo liepos 24-ąją į olimpinį Rio de Žaneiro kaimelį ėmusių plūsti sportininkų įkurtuvės ir pir­moji pažintis su žaidynių šeimininke Bra­zi­lija, naujutėlaitėmis ar atnaujintomis olimpinėmis bazėmis ir būsimomis gyvenimo bei treniruočių sąlygomis baigėsi. Per naktį išsisklaidžius žaidynių atidarymo saliutams jau nuo rytdienos Rio de Žaneiras pradės alsuoti karštomis olimpinėmis kovomis.

Ką žada šios brazilišką prieskonį turinčios žaidynės? Prieš jas kilę didžiausi iki šiol skandalai, gausiai diskvalifikuotos valstybių atskirų sporto šakų rinktinės ir kai kurių tarptautinių sporto šakų federacijų rodomas didžiulis nepakantumas nešvariems sportininkams verčia manyti, kad Rio de Žaneire dopingo kontrolieriai dirbs ypač uoliai. Prakalbta apie 5,5 tūkst. mėginių, o tai reiškia, kad žadama patikrinti praktiškai kas antrą olimpiados dalyvį. Vadinasi, ir ši olimpiada grasinasi būti viena švariausių.

Prakalbta apie 5,5 tūkst. mėginių, o tai reiškia, kad žadama patikrinti praktiškai kas antrą olimpiados dalyvį

„Džiaugiuosi, kad dopingo kontrolieriai daž­nai tikrina mūsų irkluotojus, nes ne iš vie­no girdime, esą, ką jie ten valgo, kad tokie geri rezultatai“, – atskriejus žiniai, kad olimpiniame kaimelyje dopingo tikrintojų vizito sulaukė dvi mūsų irkluotojos, viena jų – jau ketvirtą kartą šį mėnesį, pusiau juokais, pusiau rimtai sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Dau­kantienė.

Pasklaidžius mūsų olimpinės rinktinės są­rašą į akis krinta keli dalykai: nebeliko ne vienus metus į žaidynes „garantuotų“ medalių laimėti vykusių lengvaatlečių, o jiems lygiavertės pamainos neužaugo, stipriai pagausėjo su vandeniu susijusių sporto šakų olimpiečių, po pertraukos ant olimpinės pakylos vėl grįžo sunkiaatletis, išnyko badmintono, dziudo im­tynininkų vyrų rinktinė, bet pirmąkart turime savo šalies atstovę moterų dziudo varžybose. Rio mūsų olimpinėje rinktinėje debiutuoja dar viena nauja sporto šaka – tenisas. Prie pirmųjų kartų paminėtina ir šiąnakt 2 val. Lietuvos laiku vėliavnešės amplua debiutuosianti moteris – nešti trispalvę per vasaros žaidynių atidarymo ceremoniją patikėta Pekino olimpinei vicečempionei Gintarei Volun­ge­vičiūtei-Scheidt.

Be mohikanų

Šį olimpinį ciklą vykusi mūsų sportininkų kar­tų kaita stipriau palietė kelias sporto šakas. Vie­na jų – lengvosios atletikos rinktinė, kurioje nebematysime penkerių olimpinių žaidynių da­lyvio Virgilijaus Aleknos ar keturiskart olim­piečių vardą pelniusių dailiosios lyties atstovių – septynkovininkės Austros Skujytės, ėjikės Kristinos Saltanovič.

Prie turtinga olimpine praeitimi galinčių pa­sigirti mohikanų, kurių Rio, kaip sportininkų, nebebus, paminėtina kitu amplua – Lie­tu­vos olimpinės delegacijos vadovės – žaidynėse dalyvausianti penkių olimpiadų dalyvė Daina Gudzinevičiūtė, į ketverias žaidynes kaip baidarininkas, o į Braziliją kaip Lietuvos olimpinės misijos vadovo pavaduotojas išvykęs Egidijus Balčiūnas.

Olimpiniame „Engenhao“ stadione šįkart varžysis mažesnė nei įprastai, bet tradiciškai gau­siausia lengvaatlečių rinktinė – atsijauninusi ir gausiai pasipildžiusi ištvermės sporto šakų atstovais (iš 16 lengvaatlečių 12 dalyvauja va­­dinamosiose ištvermės sporto rungtyse: Rio varžysis penki 20 km ėjikai, du 50 km sportinio ėjimo atstovai ir penki maratonininkai – trys moterys ir du vyrai, nors olimpinį normatyvą įvykdžiusių moterų buvo dar daugiau, bet dėl taikomų kvotų šaliai maksimaliai gali dalyvauti po tris kiekvienos lyties maratono bėgikus). Iš vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių bus vos trys mūsų sportininkai: du dis­ko metikai ir šuolininkė į aukštį.

Iš vadinamųjų techninių lengvosios atletikos rungčių bus vos trys mūsų sportininkai: du dis­ko metikai ir šuolininkė į aukštį.

Šių metų Europos lengvosios atletikos čempionate, sulig kuriuo liepos 10-ąją baigėsi ir olimpinių bilietų dalybos, niekam iš mūsiškių į benuvažiuojantį traukinį Rio link įsėsti nepavyko. Kas užkirto kelią į Rio de Žaneirą išvežti daugiau lengvaatlečių, juolab diskvalifikavus visą Rusijos rinktinę vietų pasivaržyti olimpiniame stadione atsirado šiek tiek daugiau? Objektyviai žiūrint – išties aukšti olimpiniai normatyvai, ypač techninių rungčių (kai kurie jų, pavyzdžiui, vyrų disko metimo, netgi buvo sumažinti, nes per mažai sportininkų sugebėjo jį įvykdyti).

Šlapių medalių viltys

Į Rio de Žaneirą išvyko daugiau nei įprastai su vandeniu susijusių sporto šakų mūsų šalies atstovų. Galima pajuokauti, kad lyg susitarę pajuto Atlanto vandenyno trauką, bet logiškas paaiškinimas būtų toks: tarpusavio konkurencinėse kovose subrendo ne vieną olimpinį ciklą kryptingai dirbę irkluotojai – tiek akademinio irklavimo atstovai, tiek baidarininkai ir kanojininkai, o apie plaukimo renesansą Lietuvoje po 2012-ųjų olimpiados atradimo Rūtos Meilutytės kalbama ištisus ketverius metus.

Taigi faktas toks: iš Rio rungtyniausiančių 55 individualių sporto šakų atstovų daugiau nei pusė, 28 olimpiečiai, galynėsis ne tik su savimi, varžovais, bet ir su vandeniu. Plaukikai ar penkiakovininkai patys jame mirks, o irkluotojai, baidarininkai, kanojininkai – irklus mirkys.

Plaukikai ar penkiakovininkai patys jame mirks, o irkluotojai, baidarininkai, kanojininkai – irklus mirkys.

Palyginti su visomis ankstesnėmis žaidynėmis, didžiausią pažangą padarė irkluotojai, pagal olimpinių kelialapių kiekį tarp sporto šakų rinktinių iš mūsų olimpiečių iššovę į antrą vietą – Rio matysime 11 irkluotojų (su vienu keturvietės atsarginiu). 2012 m. žaidynėse dalyvavo keturi: vaikinų dvivietė ir du pavienininkai – Donata Vištartaitė bei Mindaugas Griškonis.

Palyginti su visomis ankstesnėmis žaidynėmis, didžiausią pažangą padarė irkluotojai

„Komanda rimtai, ryžtingai nusiteikusi, belieka tikėtis, kad oro sąlygos bus palankios. Labai norėtume, kad olimpiada vyktų Eu­ropoje, nebūtų šoninių vėjų, katerinių bangų, prie ko mes nesame pripratę, o šoninis vėjas niekam nėra palankus“, – perspėja I.Dau­kantienė.

Pašnekovė paaiškina, kuo ypatingas ir sudėtingas Rio de Žaneiro olimpinis irklavimo ka­nalas: per visą distanciją, ištisus du kilometrus, kiek tenka įveikti irkluotojams, kardinaliai keičiasi oro sąlygos. Prie jų adaptuotis ir pakeisti irklavimo techniką įmanoma, bet reikia reaguoti labai staigiai, be to, jeigu irkluojama ne vienvietė, būtina, kad valties partneriai vienas kitą suprastų ir pagautų.

„Tai startavimą daro sudėtingesnį. Reikia galvoti, o adrenalinas veikia kitaip, todėl kartais ne visada supranti, ką privalai daryti“, – sako I.Daukantienė.

Kokių netikėtų potyrių ir pamokų gali pateikti neprognozuojamas vėjas ir bangos, irkluotojai patyrė šių metų Europos čempionate Vokietijoje, Brandenburge, kuriame nugalėjo greičiau gudriausi nei stipriausi.

Po lengvaatlečių, krepšininkų ir akademinio irklavimo atstovų tarp gausiausių mūsų rinktinių toliau rikiuojasi plaukikai ir baidarių bei kanojų irkluotojai (Rio matysime po šešis sportininkus, Londone šių sporto šakų atstovų atitinkamai buvo 4 ir 2). Plaukimo lyderiai aiškūs – į 100 m krūtine rungties kovą stosianti R.Meilutytė ir Giedrius Titenis, dalyvausiantis trijų rungčių varžybose: 100 ir 200 m nugara bei 4×100 m kombinuotos estafetės. Bet nereikėtų nurašyti ir Danio Rapšio. Kokie didžiausi sunkumai jų laukia Brazilijoje? Dažniausiai startuoti teks tada, kai Lietuvoje įprastomis aplinkybėmis jau miegotų, t. y. mūsų laiku naktį arba paryčiais. O Rūtai, tikėkimės, nepakiš kojos jau apie pusmetį netiesiogiai ir ją įtraukiantis rusės Julijos Jefimovos skandalas bei iš anksto kabinamas aukščiausios prabos medalis.

Po lengvaatlečių, krepšininkų ir akademinio irklavimo atstovų tarp gausiausių mūsų rinktinių toliau rikiuojasi plaukikai ir baidarių bei kanojų irkluotojai

Dar gerokai prieš olimpiadą, ypač po pernykščio triumfo Europos žaidynėse, ypač garsiai suskambo kanojininko Henriko Žustauto pavardė. „Ar jaunystė įveiks patirtį ir prieš tikrąsias olimpines žaidynes?“ – klausė portalų ir žurnalų antraštės. Įveikė. Patyręs Londono žaidynių vicečempionas Jevgenijus Šuklinas liko namie, o H.Žustautas, įrodęs, kad yra stipriausias savo kieme, dabar skrodžia olimpinio Rio kanalo vandenį.

Įgula keitėsi, aukščiausi tikslai liko

Visu šimtu procentų atrankos etapą įvykdžiusių akademinio irklavimo atstovų priešolimpinę rimtį sudrumstė vyrų dvivietės nario Rolando Maščinsko trauma, privertusi trenerius imtis drąsių sprendimų ir rizikuoti. Tad iki žaidynių likus maždaug mėnesiui vyrų valtyse įvyko esminis persistumdymas: lietuviams talkinantis italų treneris Giovanni Postiglione pasiūlė išeitį – neprarasti iškovotos vietos dviviečių valčių varžybose ir į porą Rolando partneriui Sauliui Ritteriui pasodinti vienvietininką Mindaugą Griškonį.

Dažniausiai startuoti teks tada, kai Lietuvoje įprastomis aplinkybėmis jau miegotų, t. y. mūsų laiku naktį arba paryčiais

„Vienas iš mūsų šūkių – būti lankstiems ir nebijoti pokyčių. Kaip greitai šiems sportininkams pavyks vienam prie kito adaptuotis, tai bus vienas iš jų meistriškumo įrodymų. Bet irkluotojai vieni kitus vadina ir draugais, ir kareiviais, jeigu prašome kitaip, nei ruošėsi, startuoti ir padėti kolegai, o galbūt net Lietuvai uždirbti medalį, irkluotojai neprieštarauja. Gal tik bus nepatenkinti vidiniai Mindaugo lūkesčiai – ruošėsi vienaip, o teko staigiai persiorientuoti ir startuoti kitaip“, – apie pokyčius, kuriuos lėmė grynai matematiniai skaičiavimai, prasitaria I.Daukantienė.

O skaičiavimai buvo tokie: bet ką pridėjus prie S.Ritterio, kažin ar buvo didelė tikimybė būti finale ir pelnyti medalį, o M.Griškonis šiuo atveju iš hipotetinio vieno medalio perėjo į kitą. „Aišku, apie medalius kalbėti dar labai anksti, pirmiausia reikia pasiekti finalą. Apie tai nekalbame, bet garsiai apie medalius svajojame“, – prisipažįsta LIF gen. sekretorė.

Įgulai pasikeitus, jai keliami tikslai išliko tie patys – pirmasis šešetukas. Kas gali sugriauti viltis iškovoti svajojamą medalį? Patirtis rodo, kad pastaruoju metu irkluotojų pajėgumas itin supanašėjo. Nors tai ne sprintas, irkluojama ne 200 metrų, o 2 kilometrus, pirmosios valtys geba „sukristi“ į vieną sekundę ir medalininkus skiria „komos“ – sekundės dalys, akimirksniai. Kai laimėtojus išaiškinti geba tik kamera, fiksuojanti tūkstančio kadrų per sekundę vaizdą, daug lemia fortūna. Šitoje vietoje apskaičiuoti neįmanoma – čia jau sėkmės dalykas, ar finišo metu būsi irklus sumerkęs į vandenį ir stabtelėsi, ar skriesi per finišo liniją.

Šitoje vietoje apskaičiuoti neįmanoma – čia jau sėkmės dalykas, ar finišo metu būsi irklus sumerkęs į vandenį ir stabtelėsi

„Norėtųsi, kad būtų ryški pergalė arba verčiau jau ryškus pralaimėjimas, nes jei medaliui iškovoti pritrūksta akimirksnio, tokie pralaimėjimai būna labai apmaudūs, jie sportininkus žudo“, – sako buvusi irkluotoja I.Dau­kantienė.

Irklavimo kanaluose, aikštelėse ir aikštynuose vienų patirtas kartus apmaudas virsta kitų džiaugsmu. Traumuotą kolegą pakeitusio M.Griškonio vietą vienviečių valčių varžybose užėmė šių metų Europos jaunių čempionas 18-metis Armandas Kelmelis, vienintelis iš Lietuvos irkluotojų, jau anksčiau išbandžiusių olimpinę trasą. Pačiu jauniausiu visos Lie­tuvos olimpinės rinktinės nariu tapusiam Armandui tiesiog pasisekė, Rio neįkainojama patirtis garantuota, o tikėtis, kad jaunis patektų į olimpiados dvyliktuką, I.Dau­kan­tienės tikinimu, nerealu, bet nutinka visaip – kartais gerai pasirodyti padeda ir debiutanto sėkmė.

Debiutantų sėkmės prireiks ir šių metų Europos vicečempionei vaikinų keturvietei, ir vienvietininkei Linai Šaltytei. Vienai merginų dvivietės narei Mildai Valčiukaitei tai irgi bus pirmasis olimpinis startas. Paklausta, ko palinkėtų prieš olimpinį debiutą Mildai, Donata sakė: „Olimpinio šaltumo. Olimpinis startas labai svarbus, bet kartais jaudulys tampa nebevaldomas ir daug kam pakiša koją. Milda prie karštųjų, aš ramesnė. Kai karšta ir pati to paprašo, kartais ir vandeniu Mildą pagesinu, bet šiaip kiek įstengiu, kiek pačiai ramybės pakanka – stengiuosi bent dalį jos perduoti ir porininkei.“

A.Gudžius – dar ne V.Alekna

„Stebuklų nereikia, pakaks reikiamoje vietoje tinkamu laiku parodyti geriausią rezultatą – ir mes tuo būsime patenkinti“, – sako olimpinės lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas, paklaustas apie olimpines viltis.

Į lengvaatlečių pagrindą sudarančių ištvermingų merginų rankas perėjusi mūsų šalies šios sporto šakos rinktinė, K.Jezepčiko tikinimu, į Rio vyksta kovingai nusiteikusi – juk važiuojama atsiskaityti už ketverių metų darbą ir parodyti tai, ką sugebi geriausiai. Prieš ketverius metus Londone lengvaatlečiai pirmąkart nuo 2000-ųjų liko be apdovanojimų, o šiemet bene pirmąkart jokiuose oficialiuose planuose jiems medaliai juodu ant balto neįrašyti.

Kaip tiksliai suplanuosi, jei pirmą vietą nuo dvyliktos skiria šimtosios sekundės dalys arba keli centimetrai

Pašnekovo tikinimu, tai sportininkams turėtų suteikti vidinės ramybės, kita vertus, per nepriklausomybės metus išsigrynino vietų prognozavimas, anksčiau už planuojamas aukštesnes vietas būdavo skiriamas didesnis finansavimas, bet dabar iš lubų nieko į planus nerašoma. Ir kaip tiksliai suplanuosi, jei pirmą vietą nuo dvyliktos skiria šimtosios sekundės dalys arba keli centimetrai.

„Turime keletą stiprių jaunių, džiaugiamės, kad pajėgaus jaunimo auga. Kaip rodo iš pradžių gerai jaunimo varžybose pasirodydavusių Andriaus Gudžiaus ar Airinės Palšytės pavyzdžiai, jie šiandien užima išeinančių veteranų vietą ir patys tampa rinktinės lyderiais. Vyksta neišvengiama kartų kaita, ypač daug lyderių turime tarp ištvermės sporto šakų atstovų“, – natūralių kaitos procesų nedramatizuoja K.Jezepčikas.

Palyginti su Londono žaidynėmis, Rio nebebus ieties metikų, šuolininkų į tolį, sprinterių, barjerinio bėgimo atstovų, daugiakovininkų. Porai jaunųjų ieties metikų kelionei į Rio pritrūko keliasdešimties centimetrų, sprinterius likti namie privertė didžiąją olimpinio sezono dalį kamavusios traumos.

Kaip žinoma, nebus Rio ir rusų. Ar dėl to kova labai palengvės? „Eliminuota galinga rinktinė – ne visose lengvosios atletikos rungty­se, kurių iš viso yra 47, bet kai kuriose jų rusai išties jau daugybę metų yra stiprūs lyderiai, medalių lentelėje visąlaik užimdavę aukštas vietas. Tik, matyt, šios aukštos vietos nebūdavo labai švarios“, – svarsto treneris.

Kaip žinoma, nebus Rio ir rusų. Ar dėl to kova labai palengvės?

Kita vertus, lengvosios atletikos aikštynuose pasaulinė konkurencija didžiulė. Ten, kur rusai nebūdavo lyderiai, jų nedalyvavimo konkurentai visiškai nepajus, o kai kuriose rungtyse yra galimybių kitų šalių sportininkams pakilti per vieną kitą laiptelį. „Be Rusijos lengvaatlečių jau vyko uždarų patalpų pasaulio, šių metų Europos leng­­vosios atletikos čempionatas – niekas apie tai per daug nekalba, kovoja, siekia savo rezultatų – ir tiek“, – patikina K.Jezepčikas.

Įveikusieji atrankos mėsmalę

Šį olimpinį ciklą ypač pasunkėjo kai kurių sporto šakų atstovų atranka. Vieni tokių – dvikovininkai: boksininkai, imtynininkai, dziudo kovotojai. Tituluotieji boksininkai Eimantas Stanionis ir Evaldas Petrauskas bilietą į Rio užsitikrino tik šio balandžio viduryje po nebe pirmojo atrankos turnyro, to paties mėnesio pabaigoje irgi ne iš pirmo karto į žaidynes pa­vyko patekti vieninteliam imtynininkui Ed­ga­rui Venckaičiui. Tam, kad patektų tarp vos 27 stipriausių keirino ir sprinto rungties dalyvių, vienintelei į žaidynes sugebėjusiai prasimušti trekininkei Simonai Krupeckaitei teko sukti tūkstančius dviračių treko ratų. Atranka tokia pai­ni, kad reikia stipriai pakovoti vien dėl patekimo į varžybas, kuriose jau galima bandyti rinkti taškus ir kaupti olimpinę sąskaitą.

Mėgstama kartoti: sunku per treniruotes, lengva per varžybas

Mėgstama kartoti: sunku per treniruotes, lengva per varžybas. Bet kai kurie nustatyti olimpiniai normatyvai praktiškai jau garantuoja medalį. Treneriai, sportininkai ir sporto me­dikai pripažįsta: į žaidynes patekti darosi sudėtingiau, nei vėliau jose dalyvauti. Kita vertus, pačių geriausių negali būti daug. Tarp 10,5 tūkst. į viso pasaulio olimpiečių būrį patenkančių sportininkų – 67 iš Lietuvos. Ir jie verti mū­sų palaikymo. Netgi aukojant miegą. Rio sporto karnavalas prasideda jau šiąnakt. Ar pasirengę nemiegoti?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Gerokai nukraujavusi Rusijos olimpinė rinktinė džiūgauja, o visas sporto pasaulis susipriešinęs: vieni giria Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) už rusams nepritaikytą kolektyvinę bausmę, kiti jį pliekia už kinkų drebinimą ir ryžto stoką. Belieka konstatuoti: ir šioje srityje Rusija pasiekė savo strateginį tikslą – supriešino daugumą šalių ir žmonių.

Liepos 24-ąją paskelbtas TOK sprendimas su tam tikromis išlygomis leisti Rusijos delegacijai dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse kartu reiškė dar vieno, pastaruoju metu itin dažno, Rusijos sporto trilerio atomazgą. Ja nepatenkintieji negailėjo priekaištų ir pačiam olimpinio judėjimo vadovui Thomui Bachui. Juk turėjo progą išmesti visus rusus už Rio olimpinio borto ir taip pasakyti griežtą „ne“ valstybės remiamam ir dangstomam dopingo vartojimui, bet taip nepadarė.

„Rusijos dopingo rinktinė kaltinama tuo, kad užsiiminėjo lengvąja atletika“, – po pernai lapkritį paskelbto gana griežto Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) tarybos sprendimo už sisteminius dopingo vartojimo pažeidimus suspenduoti Rusijos lengvosios atletikos federacijos veiklą ir uždrausti šios šalies lengvaatlečiams dalyvauti visose IAAF rengiamose varžybose panūdo šaipytis internautai.

Tik tada turbūt mažai kas tikėjo, kad šis sprendimas tebegalios iki pat olimpinių žaidynių, niekas nepasikeis ir po aštuonių mėnesių, o tarptautinės varžybos, Europos lengvosios atletikos čempionatas vyks be rusų. Todėl išgirdęs Sporto arbitražo teismo nutartį atmesti 68 Rusijos lengvaatlečių apeliaciją ir kartu palikti galioti draudimą Rusijos lengvaatlečiams varžytis Rio de Žaneire įtūžio neslėpė ne tik šios šalies sportininkai, sporto valdžia, bet ir pats jos valdovas Vladimiras Putinas. Lyg tarp kitko buvo prisiminti olimpiniam judėjimui skaudūs 1980 ir 1984 metų žaidynių boikotai.

Rusai buvo sugalvoję beveik ketverius metus darniai veikusią dopingo mėginių sukeitimo schemą

Rusiją itin papiktinusi Pasaulinės antidopingo agentūros (WADA) nusamdyto nepriklausomo eksperto Richardo McLareno paskelbta tyrimo ataskaita parodė, kad rusai buvo sugalvoję beveik ketverius metus darniai veikusią dopingo mėginių sukeitimo schemą, į kurios pinkles buvo įsipainioję 30-ies skirtingų sporto rungčių ir šakų atstovai – tiek žiemos, tiek vasaros.

Kita vertus, ką atskleisti faktai rodo apie WADA akredituotų tyrimo laboratorijų saugumą? Naktį laboratorijoje mėginius sukeičiantis inžinieriumi persirengęs Federalinės saugumo tarnybos agentas – kino filmo vertas epizodas. Juk mėginiai, kaip rodo R.McLareno pateikta ataskaita, buvo sukeičiami ir klastojami ne tik per V.Putino pasididžiavimą Sočio žiemos olimpines žaidynes, kuriose Rusijos saugumo pajėgoms darbuotis buvo lengviau, bet ir 2012-aisiais Londone. Ir kalbama ne apie kelis ar keliasdešimt, o apie beveik 600 šlapimo mėginių, kurie, tyrėjo tikinimu, klastoti masiškai, ir tai buvo toleruojama ir netgi skatinama daryti valstybiniu mastu. Kodėl naktiniai „inžinierių“ vizitai niekam neužkliuvo Londone?

Beje, apie TOK išbrokuotą kolektyvinę bausmę ir solidarumą. Po specialaus TOK išaiškinimo, kad Rio olimpinio kaimelio vartai atsivers tik niekada už dopingo vartojimą nebaustiems Rusijos atletams, buvo panaikintas vos prieš kelias savaites karštą diskusijų audrą tarp plaukikų ir plaukimo bendruomenės sukėlęs Julijos Jefimovos iš Tarptautinės vandens sporto šakų federacijos (FINA) gautas leidimas startuoti žaidynėse ir į Rio durys užvertos tamsiąją Rusijos sporto pusę padėjusiai praskleisti jau minėtai Rusijos lengvaatletei Julijai Stepanovai. Kodėl šioje vietoje kolektyvinė bausmė ir solidarumas – teisingas?

Dar keliais sakiniais apie pastaruoju metu ypač daug dėmesio sulaukiančią J.Jefimovą, kuri tik liepos 12 d. išgirdo žinią, kad FINA atsiėmė jai mestus kaltinimus ir leido startuoti žaidynėse, bet nepraėjus nė dviem savaitėms jos olimpinė padangė vėl stipriai apniuko. Kodėl mes taip emocingai reaguojame į žinias apie šią plaukikę, kaip ir aišku, tik naivu būtų manyti, kad žaidynėse nelikus J.Jefimovos olimpinės čempionės titulą ginsianti Rūta Meilutytė daugiau pajėgių varžovių Rio baseine nesutiks.

Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko pareiškė, kad atsakomybė už antidopingo taisyklių sulaužymą turėtų būti asmeninė. Būtent tokios bausmės viena centrinių viso šio dopingo skandalo figūrų ir sulaukė – jo Rio de Žaneire tikrai nebus, kaip ir nė vieno kito Rusijos sporto ministerijos pareigūno. Taigi galės sakyti įkvepiančias kalbas Maskvoje, kurioje greituoju būdu rengiamos alternatyvios lengvaatlečių varžybos.

Taigi galės sakyti įkvepiančias kalbas Maskvoje, kurioje greituoju būdu rengiamos alternatyvios lengvaatlečių varžybos.

Aišku, būtų galima atsigręžti į neseną istoriją ir šias varžybas išplėsti. Pasikviesti taip pat už dopingą iš Rio diskvalifikuotą visą Baltarusijos baidarininkų ir kanojininkų vyrų komandą, prie kurios turbūt prisidėtų už tą patį nusižengimą pašalinti visi Bulgarijos, Kazachstano ar tos pačios Baltarusijos sunkiaatlečiai. Beliktų gražų alternatyvių žaidynių pavadinimą sugalvoti.

1980 m. į JAV, Filadelfijoje, surengtas ir „Laisvės varpo“, arba olimpinėmis boikoto, žaidynėmis pavadintas varžybas susirinko Maskvos vasaros olimpiadą visiškai boikotavusių 29 šalių sportininkai.

1984 m. gegužę SSRS olimpiniam komitetui nubalsavus už Los Andželo žaidynių boikotą ir šitaip atkeršijus amerikiečiams visos 1984-ųjų olimpiadą boikotavusios sovietinio bloko ir jam prijaučiančios šalys rinkosi į „Draugystės“, arba „Družbos“, žaidynes, kurioms surengti negailėta pompastikos, pinigų ir, aišku, didelės propagandos dozės. Jose, suprantama, triumfavo šeimininkai SSRS sportininkai, bet kokia kaina siekiamų apdovanojimų lentelėse pagal iškovotus aukso medalius antroje vietoje likusius Rytų Vokietijos sportininkus pralenkę net 81 aukščiausios prabos apdovanojimu.

Į kokias žaidynes iš Rio de Žaneiro išspirtas Rusijos sporto ministras V.Mutko kvies Maskvoje susirinkusius sportininkus, išgirsime jau netrukus.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Kokia pradžia, tokia ir pabaiga – taip galima apibūdinti 2016 m. Europos futbolo čempionatą. Prieš mėnesį tikroms vyriškoms kovoms aikštėje dar nė neprasidėjus tai viename, tai kitame Prancūzijos mieste policijos pajėgoms teko malšinti gerokai įsismarkavusių futbolo chuliganų aistras, o liepos 10-ąją netrukus po nuskambėjusio finalinio teisėjo švilpuko daugiausiai darbo vėl turėjo tvarkos sergėtojai, nes savo rinktinės pasirodymu nepatenkinti prancūzai, rodėsi, įtūžį išlies ir ant šalies simbolio Eifelio bokšto.

101 minutę – tiek laiko (iki pat įvarčio 109-ąją min.) futbolą dievinančių portugalų širdys per finalines šių metų Senojo žemyno pirmenybes buvo pristojusios plakti. Pirmiausia žaliai ir raudonai apsitaisę sirgaliai, tiek gausiai susirinkę į Paryžiaus priemiesčio Sen Deni stadioną, tiek prilipę prie televizorių ekranų, pasijuto lyg amo netekę jau 8-ąją rungtynių minutę, kai po susidūrimo su prancūzu Dimitri Payet jų futbolo dievas Cristiano Ronaldo griuvo ant vejos ir rankomis susiėmė už kairiojo kelio.

Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja.

Žinia, futbolininkams, ypač pietiečiams, efektingai griūti ir rangytis skausmo perkreiptu veidu, o po minutės kitos vėl visa jėga grumtis – jokia naujovė. Bet C.Ronaldo ne iš tokių. Jo galima nemėgti dėl tikros ar tariamos arogancijos, kartais nevaldomų emocijų, kai nesiseka, pernelyg verksmingų gestų ir kalbų, bet ir aršiausi priešininkai žino – jis be reikalo ant vejos negulinėja ir žaidimo laiko nestabdo.

Be lyderio

15 minučių vilties – tiek turėjo portugalai ir juos šiame neįprastame finale palaikiusieji, kol 23-iąją mačo minutę neslėpdamas ašarų vienas ryškiausių pastarojo meto pasaulio futbolininkų kapituliavo kovoje su skausmu ir gulėdamas neštuvuose paliko aikštę.

Kas nutiko po to, kai C.Ronaldo pakeitė Ricardo Quaresma? Buvusio Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio Algimanto Liu­binsko pastebėjimu, iškrisdamas iš žaidimo C.Ronaldo sudavė didesnį smūgį prancūzams nei patiems portugalams. Nelikus priešininkų komandos lyderio, čempionato šeimininkai akivaizdžiai atsipalaidavo ir galutinai patikėjo savo pergale, apie kurią dar išvakarėse skalambijo kone visa vietos žiniasklaida.

Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti.

„Bet laimi tas, kuris geriau apsigina – ar kal­bėtume apie futbolą, ar apie krepšinį, ar apie kitą komandinę sporto šaką. Ne veltui sa­koma, kad žaidimų sporto šakos yra klaidų spor­tas: kurie jų mažiau padaro, tie ir laimi. Prancūzai turėjo ir aikštės, ir pozicinį pranašumą, bet portugalai visą laiką tvarkingai gynėsi ir šeimininkams jų gynybos nepavyko pramušti“, – sako A.Liubinskas.

Jis prisipažįsta tokių finalo dalyvių jokiu būdu nesitikėjęs. Kita vertus, nė vienas čempionatas nėra objektyvus, nes vienos komandos sukrinta į vieną, kitos – į kitą pusę. „Jeigu tai būtų ratų sistema iki galo, rezultatai būtų kitokie, o dabar turime Europos čempionato nugalėtojus, bet negalime sakyti, kad geriausius ar stipriausius Europoje. Juk laimėjo komanda, kuri su varžovais žaidė lygiomis ir tik po vienuolikos metrų baudinių ėjo toliau“, – atkreipia dėmesį buvęs mūsų šalies rinktinės treneris.

O dabartinis rinktinės treneris Edgaras Jankauskas primena, kad favoritėmis visada laikomos didžiosios futbolo šalys, todėl finalo nepasiekę vokiečiai, anglai, ispanai, italai, prieš pirmenybes minėti tarp galimų nugalėtojų, turėtų jausti nusivylimą. Prancūzai – ne išimtis.

Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės.

„Bet pamatėme, kad ne visada laimi favoritai. Daug įtakos žaidimui turi ir kiti dalykai – kantrybė, gebėjimas iškęsti, sirgalių palaikymas. Finalai dažniausiai nebūna labai gražūs, nes savo daro ir viso čempionato nuovargis – juk tai paskutinės pačios svarbiausios rungtynės. Matėme, kad abi komandos finalą galėjo sužaisti ir geriau. Prancūzai sugebėjo susikurti progų, galbūt portugalams ir šiek tiek sėkmė šypsojosi. Atrodė, kad jie mažiau dominuoja aikštėje, daugiau ginasi, nei puola, neturi inicia­tyvos, bet ne tai svarbiausia – portugalai pasiekė įvartį ir šventė pergalę“, – esminį šio žai­dimo elementą primena buvęs futbolininkas E.Jankauskas.

Lėmė susitelkimas ir kantrybė

Į vieną labiausiai aptarinėtų šiųmečio finalo aspektų – sutelkė ar išgąsdino C.Ronaldo trauma komandos draugus – galimi du atsakymo variantai: būtų portugalai pralaimėję, be gailesčio būtų tvirtinama, kad ši rinktinė be savo lyderio yra niekas, bet po laimėto finalo tenka konstatuoti, jog įvyko kaip tik atvirkščiai.

„Į finalą patenkančios komandos nebūna sudarytos iš silpnų futbolininkų. Praradusi ly­derį rinktinė netenka šiek tiek pajėgumo, bet šiuo atveju, manau, aikštėje likę žaidėjai la­biau atsipalaidavo, jiems nebūtinai reikėjo žaisti per vieną žmogų, jo vieno akimis ieškoti. Kita vertus, ir priešininkai sutriko, nes iki Ro­naldo traumos puikiai žinojo, kas yra portugalų lyderis, kam reikia skirti daugiausiai dėmesio“, – atkreipia dėmesį E.Jankauskas.

Reikia pripažinti, kad iki traumos dažniau kalbėta apie gana arogantišką C.Ronaldo elgesį už aikštės ribų nei apie gražų jo žaidimą. Taip, jis pelnė tris įvarčius, bet dažniau vartų prieigose negavęs gero perdavimo nervingai gestikuliavo, nei telkė komandą ir padėjo jai.

Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo.

E.Jankausko tikinimu, kažin ar Portugalijos komandos lyderio emocionalumas duoda daugiau naudos komandai, ar labiau jai kenkia. „Man asmeniškai priimtinesnė tokia kaip Velso rinktinės vedlio Garnetho Bale‘o lyderystė komandoje. Net po nesėkmingo perdavimo Bale‘as padrąsina komandos draugą, paploja ar parodo kitokį teigiamą gestą, o Ro­naldo dažniausiai demonstruoja nepasitenkinimą“, – lygina buvęs futbolininkas.

Kalbėdamas apie pirmąkart Europos čempionais tapusių portugalų sėkmę A.Liu­bins­kas pamini ekipos trenerį Fernando San­tosą. Į lemiamą kovą mesdamas tuos, kurie štur­mui buvo pasirengę, rinktinės strategas parodė du dalykus: gerą nuojautą ir tai, kad išties pažįsta savo žaidėjus. „Nepakriko, griežtai laikėsi sudaryto žaidybinio plano ir galiausiai už tai buvo  apdovanoti. Prancūzai turėjo progų, bet jų neišnaudojo. Fortūna nebuvo nė vienoje pusėje, bet galiausiai nusišypsojo tiems, kurie turėjo daugiau kantrybės šį čempionatą laimėti“, – apibendrina A.Liubinskas.

Ko pritrūko prancūzams?

Iki šiol visus Prancūzijoje rengtus futbolo čempionatus pavykdavo laimėti šeimininkams. Ko šįkart pritrūko? Tikrai nepadėjo dar prieš finalą jiems kabinami aukso medaliai. Kita vertus, juk pusfinalyje įveikta ne bet ko­kia, o pasaulio čempionų vokiečių rinktinė. Tik ar nebus prancūzams finale kojos pakišusi vo­kiečio Bastiano Schweinsteigerio ranka?

Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo.

„Pusfinalio mačas tarp Prancūzijos ir Vo­kietijos rinktinių gal buvo panašesnis į finalą, bet jame prancūzams pasisekė, taigi jie čia for­tūnos palankumą pajuto. Pamaniau, jog šia­­me čempionate viskas vyksta atvirkščiai, to­dėl dar prieš finalą sakiau, kad prancūzams ir toliau taip sektis neturėtų, nors kaip ko­manda jie gal ir buvo geresni. Apie pralaimėjusią rink­­tinę sakyti, kad ji buvo geresnė, nelabai iš­eina, bet vieną kartą sėkmė nuo prancūzų ga­lėjo nusisukti. Taip ir įvyko. Aišku, aš ma­niau, kad tai bus Ronaldo benefisas, jis nu­lems finalo baigtį, bet nulėmė Ederis. Rei­kia paminėti ir prancūzų vartininką, kuris už praleistą smū­gį turėtų prisiimti dalį kaltės, nes buvo smūgiuota gana iš toli, o jis buvo šiek tiek pametęs vartus ir tokio šūvio nesitikėjo“, – finalo pa­stebėjimais dalijasi A.Liubinskas.

Nors Prancūzijos žaidėjų garsiuose klubuose yra daugiau nei portugalų, iš paskirų futbolininkų komandą sulipdyti – ne dienos darbas, taigi gausus žaidėjų pasirinkimas lemia ne viską.

„Po kelių neišnaudotų progų prancūzų emo­cinis nusiteikimas ėmė garuoti. Virpstas, šalia virpsto – rodėsi, kamuolys niekaip neįskrieja ten, kur turėtų. O tokie dalykai futbolininkus labai veikia. Plius žaidė namie, išvakarėse visa Prancūzijos spauda ūžė, kad jie jau čempionai. Tai irgi slėgė“, – neabejoja E.Jan­kauskas.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Maracana" stadionas Rio de Žaneire (Brazilija) / "Scanpix"

Olimpinis stadionas, kuriame paprastai vyksta žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos bei dauguma lengvosios atletikos varžybų, – tai lyg reprezentacinis žaidynių šeimininkės veidas. Prieš olimpiadas daug dėmesio skiriama visoms reikiamoms sporto arenoms, kompleksams pasistatyti, tačiau ypatingą vietą architektų, dizainerių ir miesto plėtotojų brėžiniuose užima olimpinis stadionas. Bet jį pastatyti – tai viena, o ką daryti, kad vėliau jis netaptų brangiai atsieinančiu išlaikyti griozdu?

Inga NECELIENĖ

Kaip rodo pastarojo dvidešimtmečio vasaros žaidynių olimpinių stadionų pavyzdžiai, svarbu ne tik išoriniu būsimojo statinio spindesiu pasirūpinti, bet dar prieš jį projektuojant gerai apgalvoti, kas bus po to, kai milijonus kainavęs stadionas vos po kelių olimpinės karštinės savaičių visiškai ištuštės.

2012 m. Barselona

1992 m. Barselona, Ispanija. Olimpinis Barselonos stadionas (anksčiau vadintas „Estadi Olímpic de Montjuíc“, dabar geriau žinomas „Estadi Olímpic Lluís Companys“ vardu) iškilo 1927 m. prieš pasaulinę „Expo 1929“ parodą. Jame planuota surengti ir 1936 m. olimpines žaidynes, bet teisę jas organizuoti gavo Adolfo Hitlerio valdomas Berlynas. Vis dėlto 1936-ųjų liepą Barselona ir jos stadionas sulaukė maždaug 3 tūkst. sportininkų, bet dėl prasidėjusio pilietinio karo kaip alternatyva A.Hitlerio žaidynėms Katalonijoje turėjusios vykti liaudies olimpiados dalyviai buvo priversti bėgti.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“.

Prieš 1992-ųjų žaidynes, 1985–1989 m., stadionas sulaukė rimtos renovacijos, kurią gal net tiksliau būtų vadinti perstatymu, nes jis buvo pertvarkytas iš esmės, iš tolimų 1927-ųjų paliekant tik originalius fasadus. Beveik 56 tūkst. vietų stadionas (žaidynių metu jų būta 67 tūkst.) iškilmingai atidarytas 1989-aisiais, prieš čia vykusias Pasaulio lengvosios atletikos taurės varžybas, o po trejų metų duris atvėrė ir olimpinėms žaidynėms.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“. Be įvairių sporto varžybų (vienos pastarojo meto didžiausių – 2010 m. surengtas Europos lengvosios atletikos čempionatas), šiame Barselonos stadione vyksta visi didieji koncertai ir kiti renginiai.

1996 m. Atlanta, JAV. Gavusi teisę surengti šimtmečio žaidynes (tokia sukaktis artinosi šias sporto šventes skaičiuojant nuo pirmųjų 1896 m. vykusių atgaivintų olimpinių žaidynių), 1993 m. Atlanta pradėjo projektuoti Šimtmečio olimpinį stadioną („Centennial Olympic Stadium“), nepamiršdama pagerbti visų ankstesnių vykusių vasaros olimpiadų ir joms stadiono prieigose skirdama specialią atminimo aikštę. Iš kitų olimpinių stadionų naujasis statinys išsiskyrė milžiniško dydžio laiptais ir atviromis aikštelėmis, kurių tikslas – iš aukščiau atverti lankytojams Atlantos senamiesčio panoramą. Kaip parodė laikas, architektų sumanymas pavyko – tiek naujasis stadionas, tiek visas „Centennial“ olimpinis parkas pagyvino ir atgaivino senamiestį, o aplink įsikūrę pramogų centrai, muziejai traukė ir tebetraukia lankytojus.

Žaidynėms statytas 85 tūkst. vietų stadionas po jų buvo sumažintas iki 49 tūkst. žiūrovų vietų ir pertvarkytas į Atlantos „Braves“ beisbolo klubo treniruočių ir varžybų areną. Kartu su minėta rekonstrukcija šis statinys miestui atsiėjo 207 mln. JAV dolerių.

2000 m. Sidnėjus / "Scanpix" nuotr.

2000 m. Sidnėjus, Australija. Antrąkart per istoriją teisę rengti vasaros olimpiadą iškovojusi Australija užsimojo plačiai ir Sidnėjaus olimpiniame parke pasistatė didžiausią iki tol olimpinį stadioną. Trejų intensyvių statybų metų rezultatas – daugiau kaip 110 tūkst. žiūrovų vietų turintis daugiafunkcis Australijos stadionas, neilgai trukus pavadinimo teises pardavęs ANZ bankui.

Jį statant buvo pritaikyta tų laikų naujovė, vėliau imta įgyvendinti ir kitų stadionų projektuotojų, – tvariosios architektūros ir statybos principai. Tai reiškia, jog šis Sidnėjaus stadionas projektuotas taip, kad būtų aprūpintas natūraliomis vėdinimo, vėsinimo, šildymo, apšvietimo sistemomis, o nuo stogo surenkamą lietaus vandenį eitų panaudoti aikštei drėkinti.

Statybos pareikalavo 690 mln. JAV dolerių investicijų, o po žaidynių prireikė dar apie 80 mln. JAV dolerių injekcijos. Tiek atsiėjo stadiono rekonstrukcija, per kurią buvo pašalinta pora viršutinių tribūnų, kartu su kuriomis stadionas susitraukė iki 83 tūkst. vietų. Stadionas pritaikytas Australijoje itin populiarioms komandinėms sporto šakoms – ne tik futbolui ar regbiui, bet ir kriketui. Būtent dėl kriketo, kuriam žaisti reikalinga ovalo formos aikštė, Sidnėjaus olimpinis stadionas patiria didžiausių transformacijų, o technologiniai sprendimai taip pažengę, kad įprastai stadiono aikštei virsti ovalia užtenka 12 val. Nors dėl to nemažų papildomų investicijų neišvengta, tai bene vienintelis pasaulyje stadionas, kurį galima pritaikyti visoms šioms trims komandinėms sporto šakoms.

2004 m. Atėnai, Graikija. Pirmųjų šiuolaikinių atgaivintų 1896 m. olimpinių žaidynių maratono bėgimą laimėjusio Spyridono Louiso vardu pavadintą stadioną, pastatytą 1982 m. Europos lengvosios atletikos čempionatui surengti, graikai nusprendė iš esmės atnaujinti prieš pagaliau jiems patikėtas 2004-ųjų olimpines žaidynes.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi.

Rekonstrukcija atsiėjo 265 mln. eurų (per 330 mln. JAV dol.), o didžiąją šios sumos dalį sudarė stogo įrengimo darbai bei tvariosios architektūros ir statybos principų įgyvendinimas. Prieš renovaciją planuota, kad 105 metrų ilgio, 68 metrų pločio ir 25 tūkst. kv. metrų ploto stadione tilps apie 75 tūkst. žiūrovų, bet vėliau vietų buvo sumažinta iki 71 030, o varžantis lengvaatlečiams jų sumažėja iki 56 700. Šiuo metu oficialiai skelbiama, kad stadione telpa 69 618 žiūrovų, bet, tarkime, į grupės U2 koncertą sugebėta priimti 82 662 jos gerbėjus – tai šio stadiono lankomumo rekordas.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo (tiksliau, nenaudojimo) sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi. Nors dėl iškart po žaidynių Graikijoje prasidėjusios sudėtingos finansinės padėties šiai šaliai sunku prisikviesti didelių sporto renginių, vis dėlto olimpinis stadionas gyvuoja – be sporto varžybų, daugiausia vietinių, kartkartėmis jame vyksta ir didelių kultūrinių renginių.

2008 m. Pekinas / "Scanpix"

2008 m. Pekinas, Kinija. „Paukščio lizdu“ pramintas pagrindinis Pekino olimpinių žaidynių stadionas, kuriam toks vardas prilipo dėl visą jo išorę dengiančios elipsės formos tinklo konstrukcijos, iš pradžių kėlė daug aistrų, nes vietiniams kinams pasirodė per modernus šalia kitų jų miesto statinių. Bet po ketverius metus – tiek, kiek truko statybos, prie kurių iš viso prisidėjo apie 17 tūkst. darbininkų, – piltos kritikos pakvipus stadiono pabaigtuvėmis, pamatytas vaizdas privertė iš nuostabos aikčioti ne tik praeivius, bet ir ne vieną architektūros asą, o kritikus pripažinti, kad kinų olimpinis stadionas – sunkiai „perspjaunamas“. Šiam permatomam „lizdui“ susukti, be kitų medžiagų, prireikė 110 tūkst. tonų itin atsparaus plieno, kuris visas – kiniškas. Kaip žinoma, Pekinas priskiriamas didelio seisminio aktyvumo zonai, taigi ir stadionas statytas taip, kad atlaikytų aštuonių balų žemės drebėjimą.

Iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta.

Jį statant galvota ne tik apie tvariąją architektūrą ir statybą, talpumą, įsimenantį išorės vaizdą, bet ir apie stadiono ateitį, todėl visas jo holas iškart projektuotas kaip pasažas, kuriame netrukus po žaidynių įsikūrė prekybininkai, maitinimo ir kitų paslaugų teikėjai. 8,8 mln. JAV dolerių, kiek, stadiono operatoriaus tikinimu, kasmet atsieina šį kompleksą išlaikyti, – nemenka suma, todėl prekybininkų indėlis itin vertinamas.

Viena iš Pekino vizitinių kortelių tapęs „lizdas“ atsiėjo 423 mln. JAV dolerių. Po žaidynių 11 tūkst., iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta. Kitas „Paukščio lizdo“ renesansas – 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės, kurios vyks Pekine, o šis stadionas taps pagrindiniu žaidynių, tik jau žiemos, statiniu.

2012 m. Londonas, Didžioji Britanija. Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinė žaidynes rengė jau tris kartus, o šis olimpinis stadionas – antras, statytas specialiai tokiam sporto renginiui. Pirmasis, iškilęs 1908 m. žaidynėms surengti, buvo nugriautas 1985-aisiais, o 1948 m. vasaros olimpiados pagrindiniu stadionu tapo senasis dar 1923-iaisiais duris atvėręs Vemblio stadionas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota.

Dar gerokai prieš 2012 m. žaidynes britai rimtai svarstė, kas vyks naujajame Londono stadione olimpiadai ir parolimpiadai pasibaigus. Anglija – futbolo šalis, kurioje nei didelių sporto renginių, nei sirgalių stadionuose netrūksta, bet 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį statinį, kuriam iškilti prireikė trejų metų ir 486 mln. svarų sterlingų, jau nuo pradžių planuota pamažinti iki optimalesnio maždaug 60 tūkst. žiūrovų vietų dydžio ir ieškoti komandos, kuriai šis stadionas taptų namų arena. Tokia ekipa rasta – jau nuo šio rugpjūčio čia keliasi Anglijos „Premier“ lygos „West Ham United“ klubas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota. Įsibėgėjusi ekonominė krizė koregavo olimpinių objektų statybos planus, todėl buvo nutarta ne vaikytis prabangos ir grožio, o į šį reikalą žvelgti praktiškai. Naujasis požiūris ir dėl sunkmečio šiek tiek kritusios kainos britams sutaupė 10 mln. svarų sterlingų – tiek olimpiniam stadionui pastatyti buvo išleista mažiau, nei planuota.

Kitas didelis šiame Londono stadione vyksiantis renginys – 2017 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.

2016 m. Rio de Žaneiras, Brazilija. Priešingai nei ankstesnių žaidynių šeimininkai, brazilai vieno olimpinio stadiono, kuriame būtų rengiamas žaidynių atidarymas ir uždarymas bei lengvosios atletikos varžybos, neturės. Šioje futbolą dievinančioje šalyje stadionų netrūksta. Jų padaugėjo ir po 2014 m. Brazilijoje rengto pasaulio futbolo čempionato, todėl buvo nuspręsta verstis su tais stadionais, kuriuos Rio de Žaneiras turi, juolab didelių investicijų pareikalavo infra­struk­tūros gerinimo darbai ir kitų sporto šakų, ne futbolo ir lengvosios atletikos, olimpinės bazės.

Žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos vyks legendiniame „Maracana“ stadione, statytame prieš 1950 m. čia surengtą pasaulio futbolo čempionatą ir vėliau triskart renovuotą – pastarąjį sykį 2013-aisiais prieš Rio de Žaneiro neaplenkusias planetos futbolo pirmenybes. Lengvosios atletikos varžybos vyks 2007 m. iškilusiame 60 tūkst. žiūrovų vietų turinčiame Joao Havelange’o vardo stadione.

Stadionai, kaip ir futbolas, Brazilijoje nenustos populiarumo. Ar taip pat bus ir su kitais olimpiniais Rio de Žaneiro olimpiniais statiniais – parodys laikas.

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Olimpinės žaidynės trunka vos porą savaičių, bet joms ruošiamasi ilgiau nei dešimtmetį. Pirmiausia miestų varžytuvėms, o nurungus konkurentus – pačiai sporto šventei. Investicijos infrastruktūrai gerinti, sporto objektams statyti – milžiniškos. Kas nutinka vėliau, olimpiniam deglui užgesus?

Pirmosioms šiuolaikinėms žaidynėms su­rengti pakako vieno lengvosios atletikos stadiono, teniso klubo kortų, šaudyklos po atviru dangumi, fechtavimo patalpų, atviro dviračių treko, o plaukikų laukė paprasčiausia jūros įlanka. Tolimais 1896-aisiais vyko devynių sporto šakų 43 rungčių varžybos, kuriose dalyvavo arti pustrečio šimto atletų iš 14 šalių.

Po 120 metų netrukus Rio de Žaneire prasidėsiančiose XXXI olimpinėse žaidynėse dalyvaus apie 10 500 atletų iš 207 valstybių. Jie kovos dėl 28 sporto šakų 306 rungčių olimpinių apdovanojimų. Viename stadione, net pačiame didžiausiame Pchenjano, tokio kiekio varžybų nesurengsi. Kaip sekasi pastarojo dvidešimtmečio žaidynių rengėjams tvarkytis su sporto bazėmis ir olimpiniu palikimu?

Svarbiau ne žaidynės, o kas po jų

Pelnyta teisė rengti žaidynes – tai garbė, istorinis įrašas, reklama, minios turistų, galimybė stipriai pasigerinti turimą sporto infrastruktūrą, išspręsti tam tikras miesto problemas, bet kartu ir laukiantys milijardai išlaidų. Kas olimpiniams statiniams nutinka po žaidynių, kaip jie būna išnaudojami, rodo ir olimpiadą rengusio miesto bei šalies gebėjimą skaičiuoti, tvarkytis su finansais bei planuoti toliau nei žaidynių pradžia ir pabaiga. Kaip rodo prastieji pa­vyz­džiai, išankstiniai organizatorių svaičiojimai apie garantuotą uždarbį žaidynių dienomis ir gausius tarptautinius sporto renginius joms pa­sibaigus gali greitai subliūkšti, o brangios, ne­se­­niai spindėjusios sporto arenos, stadionai, ba­­­seinai – stovėti apleisti, apiplėšti ir niekam ne­­­­r­eikalingi.

Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą.

Kai 2005 m. Londonas pelnė teisę rengti 2012-ųjų olimpiadą, britai išsikėlė du pagrindinius tikslus: atgaivinti rytinę miesto dalį ir bene skurdžiausią jo rajoną Stratfordą bei išugdyti me­dalius laimėti galinčią jaunąją sportininkų kartą. Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą. Po 150 mln. svarų sterlingų atsiėjusios re­konstrukcijos jis 99 metams išnuomotas „West Ham United“ futbolo komandai.

Kokį dar olimpinį palikimą gavo britai? Ry­tų Londonas per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai, prie to prisidėjo ir apie 70 tūkst. iki tol be darbo sėdėjusių londoniečių, olimpinis par­kas tebetraukia lankytojus, arenos priima ne tik sporto, bet ir muzikos, kultūros renginius, o kai kurie buvę olimpiniai objektai virto moderniais prekybos centrais, kokių se­nų­jų dokų ir nebeveikusių gamyklų prikimštame rajone iki tol nebuvo. Atsigavęs, naujais dau­­giabučiais suspindęs Stratfordas paskui sa­ve timptelėjo ir aplinkinius rajonus, taigi po žai­dynių tapo ne gėda pasisakyti, kad gyveni Ry­­tų Londone.

Prie sėkmingų žaidynių, po kurių šalis džiau­gėsi nauda, o ne skaičiavo nuostolius, priski­riamas ir itin daug išlaidavęs Pekinas (2008 m. žaidynių biudžetas kurį laiką buvo didžiausias – 40 mlrd. JAV dolerių): naujos metro linijos, greitkeliai, oro uosto terminalas, viešieji par­kai pagerino vietos kinų gyvenimą ir susisiekimą, o pora olimpinių statinių tapo universitetais.

Sportas pasitarnavo mokslui ir Atlantoje – 1996 m. žaidynėms statytas olimpinis kaimelis bu­vo perleistas Džordžijos technologijų uni­ver­­sitetui, naujais namų stadionais praturtėjo dvi Atlantos amerikietiškojo futbolo ir beisbolo komandos.

Prie chrestomatinių gerojo žaidynių organizavimo ir palikimo naudojimo pavyzdžių priski­riama Barselona. 1992 m. žaidynėms su­reng­­ti išleidę 9,4 mlrd. dolerių, galima sakyti, in­vesticijų grąžą katalonai gauna iki šiol, nes su­gebėjo subtiliai, bet ne drastiškai atnaujinti miestą, nauja suderinti su senu ir po žaidynių tapti vienu turistų lankomiausių Europos miestų. Iki tol buvusi vienuoliktoje pozicijoje tarp Se­nojo žemyno didmiesčių, palankių verslui kur­ti, olimpiniam deglui užgesus Barselona šoktelėjo į ketvirtą. Po olimpiados akivaizdžiai sustiprėjo ir visos Ispanijos sportas.

Užžėlusi olimpinė šlovė

„Šie stadionai ir arenos reprezentuos Grai­kiją dar šimtmetį“, – prieš 2004-ųjų olimpiadą iš tribūnų plyšavo Atėnų žaidynių organizatoriai. Užmojų būta plačių, žaidynėms imta rengtis nuo nulio – visos graikų sporto bazės statytos naujos arba stipriai rekonstruotos, greičiau perstatytos. Žaidynių proga miestui prisireikė naujo oro uosto terminalo, naujų lėktuvų ir net­­gi metropoliteno. Beje, visą pasirengimo žai­­dynėms ciklą ne itin skubėję graikai metro linijas paleido tik olimpiados išvakarėse.

Jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius.

Kai Graikiją iškart po žaidynių užgriuvo sun­ki krizė, ekonomistai vienu balsu ėmė tvirtin­ti, kad prie jos prisidėjo ir per platūs žaidynių užmojai, nemokėjimas planuoti bei skaičiuoti, – tą rodo ir gerokai viršytas, nei planuota, olimpinis biudžetas. Dvi savaites trukęs rengi­nys graikams kainavo apie 16 mlrd. eurų (nors oficialiai tvirtinama, kad 9 mlrd. eurų), nors iš pradžių ketinta išsiversti su triskart ma­žesniu biudžetu.

Šitiek išleidus vėliau nesugebėta rasti pinigų olimpiniams objektams išlaikyti (bent padoriai jų būklei užtikrinti reikėjo ne tiek mažai – apie 630 mln. eurų kasmet), todėl jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius. Užrūdijo ir kadaise nuo karščio gelbėję fon­tanai.

2000 m. Sidnėjaus žaidynių rengėjai irgi minimi tarp tų, kurie gerokai viršijo planuotą biu­džetą ir nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vi­sais olimpiniais statiniais, o tarsi brangakmenis spindėjęs Sidnėjaus olimpinis parkas sprendimo dėl ateities laukė ištisą penkmetį.

Palyginti su vasaros olimpiada, žiemos žaidy­nės – mažesnis, taigi turėtų būti pigesnis ren­gi­nys, bet ir jų organizatoriai apsiskaičiuoja ar­ba neskaičiuoja. Prieš 1992 m. Albervilio žiemos žaidynes keltas tikslas duoti impulsą merdinčiai ekonomikai ir Prancūzijos Alpėse pa­ska­tinti turizmą nebuvo pasiektas. Gal dėl to, kad jose bene daugiausiai darbo turėjo vairuo­to­jai, nes visos olimpinės bazės ir miesteliai bu­­vo išsimėtę po trylika vietų ir 620 kv. km plo­­tą. Iš­leidus 1,1 mlrd. dolerių regiono infras­truk­tūrai tobulinti ir dar 189 mln. sporto statiniams, po žaidynių prancūzams beliko pripažinti likusią žiojėti 67 mln. dolerių olimpinę skolą.

Kokią skolą, kaip žaidynių palikimą, gavo Nagano gyventojai, iki šiol neaišku ir kažin ar kada nors bus atskleista, nes 1998 m. žiemos žai­dynių rengėjų rūpesčiu jokių finansinių do­ku­mentų neliko, o šis Japonijos miestas dar gerą penkmetį bandė kapanotis iš skolų liūno.

Nemalonų skolų kvapą po 2010 m. Van­ku­ve­rio žiemos žaidynių dar ilgokai juto ir kanadiečiai. Brangiai supirkę žemes ir po žaidynių tikėjęsi brangiai parduoti olimpinius butus bei objektus, jokio masinio susidomėjimo statytojai nesulaukė.

Visų iki šiol vykusių olimpiadų – ir žiemos, ir vasaros – rengėjus kaina nurungė rusai, So­čio žaidynėms išleidę 51 mlrd. dolerių (ar tokia yra ir tikroji jų kaina, kažin ar kada nors sužinosime). Darbavosi iš peties: šlavė viską, kas tik pasitaikė buldozerių kelyje Sočio link ir ap­link jį, tiesė naujus kelius, traukinių linijas, gatves, aikštes, tvarkė kalnų masyvus, rengė slidinėjimo ir kitokias žiemos trasas, gražino tris ap­linkinius slidinėjimo kurortus, gerino su­si­sie­­kimą tarp jų, statė naują olimpinį kaimelį, ne vieną atvirą ir dengtą areną. Tik dabar visai šiai infrastruktūrai išlaikyti kasmet reikia nei daug, nei mažai – apie 2 mlrd. dolerių, kurių nei lauktieji savi ir užsienio turistai suveža, nei valdžia skiria.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA