"Scanpix" nuotr.

Rusijos lengvaatlečiai nebus įsileisti į olimpinį Rio de Žaneirą. Tokią žinią birželio 17-ąją pranešė Vienoje posėdžiavusi Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacijos (angl. santrumpa IAAF) taryba. Jos narių vienbalsiu sprendimu Rusijos lengvosios atletikos federacijos narystės diskvalifikacija nebuvo anuliuota, taigi lieka galioti draudimas šios šalies lengvaatlečiams dalyvauti visose tarptautinėse varžybose, įskaitant ir artėjančias 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.

Apie ne visada sąžiningai pelnomus Rusijos lengvaatlečių medalius sporto kuluaruose imta garsiau kalbėti maždaug nuo 2010-ųjų.

„Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos paskelbtas nutarimas skiriasi nuo politizuotų sprendimų, kurie buvo priimti prieš 1980 m. Maskvos ir 1984 m. Los Andželo olimpines žaidynes. Nors ši žinia, neabejoju, stipriai supurtys visą sporto pasaulį, tai neturi nieko bendra su politika, nes susiję ne su konkrečia šalimi, o su tos šalies sportininkų plačiu dopingo vartojimu ir, dar blogiau, vartojimo dangstymu. Tokiu sprendimu siekiama padaryti mūsų sportą švarų ir kovoti dėl jo ateities. Tokie pažeidimai, kokie užfiksuoti tarp Rusijos lengvaatlečių, netoleruotini ir pažeidžia vieną pagrindinių principų – garbingą sportinę kovą“, – nepolitizuoti IAAF sprendimo pataria Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis.

Pro kaminą nelįs?

Tik kodėl sunku patikėti, kad lengvaatlečių iš Rusijos tikrai nematysime Rio, ir norisi vartoti „jeigu jų nebus“? Galbūt todėl, kad ši šalis nepratusi būti neįleista ten, kur renkasi geriausi ir stipriausi. Sužinoję, kad jų lengvaatlečiai nebus įleisti pro Rio de Žaneiro vartus, šiuo sprendimu ėmė piktintis nuo eilinių žmonių, trenerių, sportininkų iki Rusijos sporto ministro bei prezidento. O šalies valdžia su pačiu Vladimiru Putinu priešaky desperatiškai ėmė ieškoti kelių pro kaminą, kad jau nepavyko pro duris.

Sporte greitai nebūna – jeigu kovojama sąžiningai, rezultatai gerėja pamažu, kasmet po milimetrą, milisekundę, bet ne minutėmis ar metrais.

„Žinoma, neteisinga. Atsakomybė turi būti asmeninė. Kodėl žmonės, kurie visiškai nesusiję su pažeidimais, turi kentėti už kitus? Tai visiškai netelpa į jokius civilizuoto elgesio rėmus. Manau, mes dar kalbėsimės su mūsų kolegomis Pasaulinėje antidopingo agentūroje, ir tikiuosi reakcijos iš Tarptautinio olimpinio komiteto“, – sužinojęs apie tokį IAAF tarybos vienbalsį sprendimą pasipiktinimo neslėpė Rusijos vadovas.

Rusijos lengvosios atletikos federacija nuo praėjusių metų lapkričio buvo laikinai nušalinta nuo visų tarptautinių varžybų dėl šalyje išsikerojusio dopingo ir korupcijos šioje srityje. Jai susitvarkyti buvo duota laiko iki gegužės pabaigos, o lemiamą sprendimą, susipažinusi su atliktais pokyčiais, IAAF sudaryta taryba turėjo skelbti jau minėtą birželio 17-ąją. Šios dienos neramiai laukę Rusijos lengvaatlečiai sužinojo, kad IAAF sprendimu tolimojoje Brazilijoje jų nebus.

Likusią vienintelę viltį Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK), kuris turi lemiamą sprendimo balsą, kas dalyvaus jo rengiamose žaidynėse, o kas ne, regis, sužlugdė jau pats pirmasis TOK viceprezidento pareiškimas, kad TOK šiai IAAF pozicijai neprieštaraus. O tai reiškia – išties viskas.

Apie ne visada sąžiningai pelnomus Rusijos lengvaatlečių medalius sporto kuluaruose imta garsiau kalbėti maždaug nuo 2010-ųjų. Vis dažniau specialistams įtarimų ėmė kelti gausus rusų atletų medalių derlius kiekvienose svarbesnėse sezono varžybose ir tai, kad vienus tituluotus sportininkus labai jau greitai ant garbės pakylos ėmė keisti kiti. O sporte greitai nebūna – jeigu kovojama sąžiningai, rezultatai gerėja pamažu, kasmet po milimetrą, milisekundę, bet ne minutėmis ar metrais.

Nuo kalbų prie įrodymų

Kalbos apčiuopiamą pavidalą įgavo po Vokietijos ARD televizijos žurnalistų sukurto dokumentinio filmo, kuris buvo parodytas 2014 m. gruodį. Vokiečiams praskleisti Rusijos aukščiausio meistriškumo sporto šydą padėjo dėl dopingo vartojimo diskvalifikuota šios šalies bėgikė Julija Stepanova ir jos vyras, buvęs Rusijos antidopingo agentūros darbuotojas Vitalijus Stepanovas.

Kaip jau įprasta, slapta filmuotus vaizdus ir kalbas apie dopingą, jo dangstymą, turto prievartavimą Rusija išvadino pramanais ir provokacija, bet Tarptautinė antidopingo agentūra (WADA) matytų kadrų nepraleido pro pirštus ir į Rusiją bei jos lengvaatlečius ėmė žiūrėti atidžiau.

Kam kovoti švariai, jeigu galima eiti lengvesniu keliu nei konkurentai.

Rusai pastaruoju metu pamėgo verksmingai kartoti, esą visi prieš juos susimokę, o neįstengdami jų įveikti garbingoje kovoje stadione ar ėjimo, bėgimo trasose nusprendė įmurkdyti į dopingo liūną. Bet atliktas nepriklausomos WADA komisijos tyrimas parodė, kad yra kaip tik atvirkščiai – tai dauguma aukščiausio meistriškumo Rusijos lengvaatlečių ir jų trenerių, Lengvosios atletikos federacijos, valdžios atstovų ir vadovų susimokė prieš kitas šalis bei jų sportininkus ir jau keleri metai konkurentams iš panosės gvelbia nesąžiningais metodais iškovojamus medalius. Kam kovoti švariai, jeigu galima eiti lengvesniu keliu nei konkurentai.

Specialios WADA komisijos, kuriai atskleisti Rusijos lengvosios atletikos sopulius padėjo ir Interpolas, komisijos vadovas kanadietis Dickas Poundas neslėpė nuostabos dėl daugelio per tyrimą paaiškėjusių faktų, bet bene labiausiai jį trikdė tolesnis Rusijos sportininkų ir trenerių elgesys. Net ir pradėjus tyrimą, apie kurį stebimieji žinojo, kai kuriose treniruočių stovyklose toliau sistemingai buvo vartojamas dopingas ir manoma, kad šis tyrimas vis tiek baigsis niekuo. Gal rusai manėsi esą nebaudžiami, o gal ankstesnis „bendradarbiavimas“ su IAAF juos užliūliavo?

Kokiais tvirtais saitais buvo susijusios šios dvi lengvaatlečius vienijančios organizacijos – Rusijos ir Tarptautinė lengvosios atletikos federacijų asociacija, rodo kad ir toks faktas. IAAF iki gyvos galvos diskvalifikuotas iki tol daugiau nei dvidešimtmetį Rusijos lengvosios atletikos federacijai vadovavęs Valentinas Balachničiovas ir dabar jau taip pat buvęs IAAF generalinis sekretorius Pierre‘as Weissas susirašinėdami ne tik aptarinėjo Rusijos lengvaatlečių sveikatą, bet ir darė viską, kad šios šalies atletų su dopingo vartojimu susijusios nuodėmės neiškiltų į viešumą.

Regis, dalį Rusijoje norma laikomų „bendradarbiavimo“ būdų buvo perėmusi ir pati IAAF, bet daugiau detalių tikimasi sužinoti baigus 16 metų šios didžios ir galingos sporto organizacijos vairą laikiusio buvusio prezidento Lamine‘o Diacko tyrimą. Kaip žinoma, šis senegalietis taip pat įtariamas korupcija ir pinigų plovimu.

Didžiosios aistros – nuo lapkričio

Neatrodo, kad į 2015 m. lapkritį paskelbtą WADA komisijos tyrimą, surašytą 335 puslapiuose, apie galimą korupciją ir dopingo vartojimą lengvosios atletikos varžybose labai rimtai žiūrėjo Rusijos sporto valdžia. Matyt, manyta panašiai – vis tiek pašalinti visų rusų neišdrįs. Tyrėjų duomenimis, Rusijoje dopingo vartojimo kultūra taip giliai įsišaknijusi, kad tirti šį reiškinį reikia kartu su kitais taikomais nusikalstamais metodais – kyšių reikalavimu ir davimu, turto prievartavimu ir pan. Rusų atletai galėjo duoti kyšius dopingo tikrintojams ir Rusijos an­ti­dopingo agentūros kontroliuojamai Maskvos laboratorijai.

Į dienos šviesą iškilo ir tas faktas, kad tuomečio šios šalies antidopingo agentūros vadovo Grigorijaus Rodčenkovo paliepimu prieš pat WADA tikrintojų vizitą buvo sunaikinta arti pusantro tūkstančio potencialiai teigiamų dopingo testų. „Visa tai negalėjo vykti be valstybės pareigūnų žinios“, – pernai tiesiai šviesiai rėžė buvęs plaukikas, olimpietis, buvęs WADA vadovas ir dukart TOK viceprezidentas D.Poundas, turintis teisininko išsilavinimą.

Jo žodžius patvirtino tas pats G.Rodčenkovas, kuris po kilusio skandalo buvo atleistas iš pareigų, o pernai rudenį pabėgo iš Rusijos į JAV. Prakalbęs jis tyrėjams pateikė naujų detalių. Štai vos keletas jų. Buvusio antidopingo agentūros vadovo tvirtinimu, Rusijos sportininkai aktyviai ėmė vartoti dopingą dar prieš 2008 m. Pekino olimpines žaidynes ir pats G.Rodčenkovas asmeniškai sukūręs sunkiai tikrintojų aptinkamą trijų skirtingų anabolinių steroidų mišinį, leidusį atletams sukčiauti prieš pat prasidedant varžyboms. O per Sočio žiemos olimpines žaidynes dopingo kontrolės laboratorijoje buvo įrengta slapta anga sienoje, per kurią buvo sukeičiami rusų sportininkų mėginiai.

Pasirodžius skandalingai didelės apimties medžiagai ir drąsiai WADA rekomendacijai suspenduoti visus šios šalies lengvaatlečius, Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko puolė raminti sportininkus ir visuomenę, esą paskelbtos sankcijos – tik laikinos, o visos problemos bus išspręstos laiku. Suprask, iki Rio žaidynių – tikrai. „Bet kokia suspendavimo ir draudimo dalyvauti olimpiadoje galimybė turi būti sprendžiama IAAF labai rimtai. Turi būti įrodyta, kad taisyklių pažeidimus padarė pati Rusijos lengvosios atletikos federacija, o ne atskiri sportininkai, todėl juos bausti būtų nesąžininga“, – pernai metų lapkritį sakė V.Mutko.

Nesitikėjo tokio kirčio?

Kai WADA apkaltino Rusiją pažeidžiant visus įmanomus antidopingo konvencijos straipsnius, vargu ar daug kas tikėjosi kažko rimtesnio nei įprasto pagrūmojimo pirštu ir paliepimo susitvarkyti. Bet po 2015 m. lapkričio 13 d. skubiai sušaukto IAAF tarybos posėdžio, kuriam vadovavo vos prieš tris mėnesius šios federacijos prezidentu išrinktas buvęs bėgikas, dukart olimpinis čempionas, Lon­dono žaidynių organizacinio komiteto pirmininkas britas Sebastianas Coe, kai buvo nuspręsta nušalinti visus Rusijos lengvaatlečius nuo varžybų, įskaitant ir 2016 m. olimpines žaidynes, tiek Rusija, tiek kitos dėl antidopingo taisyklių pažeidimo atidžiau stebimos šalys privalėjo suklusti.

Susikompromitavusį L.Diacką pakeitęs S.Coe, jau per IAAF prezidento rinkimų batalijas ypač didelį dėmesį skyręs būtinybei pačiai Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai apsivalyti, kirto iš peties. „Priėmėme sprendimą preliminariai nušalinti Rusiją – tai griežčiausia sankcija, kurią šiuo metu galėjome pritaikyti. Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad visa sistema nuvylė atletus – ne vien Rusijoje, bet ir visame pasaulyje. Mes aiškiai sakome, kad bet kokio lygmens sukčiavimas nebus toleruojamas, todėl rusų lengvaatlečiams nuo šiol nebus leidžiama kovoti IAAF rengiamose varžybose. Ir iki papildomo sprendimo mes traktuojame, kad Rusijos lengvosios atletikos nariai nedalyvauja olimpinėse žaidynėse“, – po pernai lapkritį Rusijos lengvaatlečiams paskelbto verdikto sakė S.Coe.

Taip pat iš rusų buvo atimta teisė organizuoti 2016 m. pasaulio sportinio ėjimo taurės varžybas ir 2016 m. pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionatą.

Rusijos lengvaatlečių nenaudai taip pat pasitarnavo šių metų pradžioje jų gretas gerokai praretinęs meldonio skandalas ir gegužės pabaigoje, artėjant jiems lemiamai birželio 17-ajai, atskleisti nauji negražūs faktai. Patobulėjus anabolinių steroidų suradimo dopingo mėginyje įrangai TOK nusprendė iš naujo patikrinti beveik puspenkto šimto 2008 m. Pekino žaidynių dalyvių mėginių. Nors pagal ankstesnę tvarką jau šiemet nesąžiningai Pekine medalius iškovoję atletai būtų galėję lengviau atsikvėpti, taip neįvyko dėl WADA sprendimo pailginti dopingo mėginių saugojimo terminą ir nuo aštuonerių metų jį pratęsti iki dešimties.

Taigi darsyk ištraukus saugotus 2008-aisiais Pekine imtus mėginius paaiškėjo, kad tarp 14 Rusijos sportininkų (11 lengvaatlečių, dviejų sunkiaatlečių moterų ir vieno irkluotojo), įtariamų dopingo vartojimu tose olimpinėse žaidynėse, net dešimt tapo Pekino žaidynių medalininkais – pelnė 1 aukso, 4 sidabro ir 5 bronzos medalius. Aštuoni iš šių įtariamųjų dar nebaigę sportinės karjeros, vadinasi, jie galėjo dalyvauti ir artėjančiose Rio de Žaneiro žaidynėse.

Kaip jau turbūt įprasta, iš pradžių oficialioji Rusijos sporto valdžia dievažijosi nieko nežinanti, bet po dienos kitos šį faktą teko pripažinti ir sporto ministrui V.Mutko, ir Rusijos olimpiniam komitetui, į šias naujienas reagavusiam garsiais pažadais dar aktyviau kovoti su draudžiamų preparatų vartojančiais sportininkais. V.Mutko prasitarė, kad Rusijos Federacijos parlamentas ketina numatyti baudžiamąją atsakomybę už dopingo vartojimą, taigi, suprask, su šiuo reiškiniu bus kovojama valstybiniu lygiu. Rusijos lengvosios atletikos federacija garantavo, kad į Rio žaidynes neskris nė vienas sportininkas, vartojęs draudžiamų preparatų – nesvarbu, kada jis jų buvo vartojęs.

Tokie sprendimai – sveikintini. Tik ar ne per vėlyvi? TOK paliko šiek tiek pravertas duris tiems Rusijos lengvaatlečiams, kurie įrodys, kad yra švarūs, nes, tarkime, ilgą laiką treniruojasi užsienyje ir, tikėtina, neturi nieko bendra su galbūt nešvariais metodais dirbančiais savo šalies treneriais bei antidopingo agentūros atstovais. Kita vertus, plaukikė Julija Jefimova treniruojasi ne gimtinėje, o JAV, bet nesąžiningos sportininkės šešėlio sunkiai atsikrato.

Kaip žinome, po TOK vėliava Rio de Žaneire glausis negausi pabėgėlių rinktinė. TOK siūlo po ja burtis ir sąžiningiems Rusijos lengvaatlečiams. Tik ar atsiras tokių drąsuolių, kurie išdrįs mesti iššūkį savo šalies valdžiai? Juk ši šalis neklysta, tik ją visi skriaudžia.

Drąsus sprendimas, dopingui taręs aiškų „ne“

Aktualusis „Veido“ interviu su Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliu

– Kaip tarptautinė lengvosios atletikos bendruomenė sutiko žinią apie IAAF sprendimą pašalinti visą Rusijos lengvaatlečių rinktinę iš Rio de Žaneiro žaidynių?

– Tai buvo tikėtas, nors, tenka pripažinti, išties drąsus sprendimas. Naujasis Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidentas Sebastianas Coe – aukščiausio lygio sporto funkcionierius, buvęs sportininkas, inteligentiškas, nepriekaištingos reputacijos žmogus, kompetentingas ir maksimaliai objektyvus. Jam pačiam, manau, skaudu bausti, bet jeigu bausmė yra teisinga, ji neišvengiama.

Kad šis žingsnis drąsus, turėtų pripažinti ir tie, kurie jį palaiko, ir tie, kurie nepalaiko. Bet net neabejoju, kad Rusijos lengvosios atletikos federacija buvo nubausta teisingai, o tokiam sprendimui priimti argumentų, kurių yra kur kas daugiau, negu mes visi žinome, pakako.

Ar džiaugiasi sportininkai? Jie džiaugiasi, bet ne dėl to, kad nebus vieno ar kito sportininko, o todėl, kad pašalinus nesąžiningus atletus jie galės dalyvauti garbingesnėje kovoje. Geram rezultatui pasiekti vis tiek reikės arba toli mesti, šokti, arba greitai eiti, bėgti. Švaresnis sportas – daugiau šansų kiekvienam, nes daugumos lengvosios atletikos rungčių rezultatai labai arti vienas kito, ir jeigu kuris nors sportininkas varžosi sukčiaudamas, sąžiningieji netenka galimybių jo įveikti.

– Vos išgirdusi žinią apie Rio žaidynes be Rusijos lengvaatlečių šios šalies valdžia neketino nuleisti rankų ir pareiškė, kad kreipsis į kitas sprendimo teisę turinčias institucijas. Ar gali būti, kad Rusijos lengvaatlečių Rio vis dėlto pamatysime?

– Tai normali aukščiausios valdžios, vadovybės gynybinė pozicija ir reakcija. Jeigu jie su viskuo būtų sutikę, tarsi būtų pripažinę, kad taip, viskas, kas ištirta ir žinoma, yra tiesa, o šios šalies Lengvosios atletikos federacija ir sportininkai nubausti teisingai. Manau, šis sprendimas nebus atšauktas, nes, kaip paaiškėjo, užfiksuoti dideli sisteminiai pažeidimai. Kaip jau minėjau, jeigu buvo priimtas toks drąsus sprendimas, vadinasi, jam priimti IAAF argumentų pakako.

Ar Rio matysime Rusijos lengvaatlečių? Jeigu atsiras tokių olimpinius kelialapius turinčių šios šalies sportininkų, kuriems sportas bus svarbiau nei jų šalies politika ir propaganda, jeigu jie sutiks startuoti su olimpine vėliava, sugebės įrodyti, kad ilgą laiką treniravosi, gyveno užsienyje – ten, kur visą laiką buvo pasiekiami dopingo kontrolieriams, tada pamatysime. Bet tuo labai abejočiau, nes žinome, koks didelis propagandos lygis Rusijoje.

– Kolektyvinė visai Rusijos lengvajai atletikai skirta bausmė švarių atletų atžvilgiu kaip nors paaiškinama?

– Sudėtingas klausimas. Kaip ir kare žūva nekaltų žmonių, taip ir čia. Kai bausmė skiriama tam tikrai šalies sporto federacijai ir visai sporto sistemai, ji neabejotinai paliečia ir ne vieną ar du sąžiningus sportininkus. Dėl to tikrai gaila. Bet kažkokio tarpinio sprendimo negalėjo būti. Čia ir yra esminis dalykas. Tai nebuvo sprendimas šalinti Rusiją ar jos sportininkus iš tarptautinių varžybų ir žaidynių. Taip buvo pasakytas aiškus „ne“ dopingo vartojimui pasaulyje.

Rusija – ne vienintelė šalis, kurioje nustatyta daug pažeidimų, nemažai tokių valstybių esama ir Azijoje, Afrikoje. Jeigu nebūtų žengtas toks ryžtingas žingsnis, būtų pasiųsta štai tokia žinutė: mes čia pašnekėjome, pagrūmojome, bet ir toliau su esama padėtimi taikstysimės. Juk tai grėstų pražūtimi visam šiuolaikiniam sportui, ne tik lengvajai atletikai. O dabar išgirdome aiškų „ne“ ne tik dopingui, bet ir korupcijai.

– Gegužės pabaigoje pasirodė žinių, kad dar kartą patikrinus kelis šimtus 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių dalyvių mėginių, be kitų įtartinų atvejų, rimtų abejonių sukėlė ir dešimties Rusijos lengvaatlečių, Pekine iškovojusių medalius, dopingo testai. Ar jau žinoma šios istorijos atomazga?

– Jeigu pertikrinus testus užfiksuojama pažeidimų, sportininkai būna diskvalifikuojami, o likusių varžovų užimtos vietos automatiškai pasikeičia. Bet šios procedūros ilgai trunka – net iki pusmečio. Tai teisingas, bet mažai džiuginantis žingsnis. Žinome, kad 2012 m. Londono olimpinių žaidynių septynkovės varžybose Austra Skujytė liko penkta. Diskvalifikavus vieną iš varžovių, po trejų metų ji oficialiai tapo ketvirta, o trečia liko rusė, kurios pavardė irgi sušmėžuoja tarp dopingo vartojimu įtariamų sportininkų.

Kad ir kokia vieta sportininkui pripažįstama po varžovų diskvalifikacijos, iš jo nesąžiningi konkurentai jau būna atėmę labai daug. Netgi grąžinto medalio vertė, palyginti su emocijomis, patiriamomis stadione iškart po garbingos kovos, būna milijoną kartų prastesnė. Tai didžiulė žala visiems.

– Kaip eliminavus Rusijos lengvaatlečių rinktinę keisis olimpinė atranka?

– Jeigu iškris apie šimtą, kiek jų paprastai dalyvauja, Rusijos lengvaatlečių, užsitikrinusių olimpinius kelialapius, tos vietos tuščios nebus. Iki olimpinės atrankos pabaigos dar yra laiko – ji baigiasi kartu su Europos čempionatu liepos 10 d. Matyt, tada ir bus daugiau aiškumo, bet greičiausiai atsiras šansas į žaidynes būti pakviestiems tiems, kuriems iki nustatyto olimpinio normatyvo trūksta labai nedaug. Taigi yra tikimybė, kad ir vienas kitas mūsų lengvaatletis galėtų sulaukti kvietimo.

– Dopingo pinklių neišvengia ir mūsų lengvaatlečiai.

– Deja, šiemet sužinojome apie du mūsų lengvaatlečių teigiamus dopingo testus – maratono bėgikės Živilės Balčiūnaitės ir rutulio stūmiko Rimanto Martišausko. Ir nors sunku bausti savus, mums gaila ir sportininkų, ir jų trenerių, mes irgi turime garsiai sakyti dopingui ne, todėl jiems nuobaudos bus gana griežtos.

Mes tikime, kad mūsų sportininkai garbingai kovoja, bet negalime už kiekvieną garantuoti. Įgyvendiname prevencinę programą, bendradarbiaujame su Lietuvos antidopingo agentūra. Ar draudžiamas preparatas į organizmą pateks tyčia, ar netyčia, sportininkas bus nubaustas beveik taip pat. Todėl ne mažiau svarbu netyčia nepaimti kokio nors papildo, atidžiai nepaskaičius jo informacinio lapelio. Tą savo sportininkams irgi nuolat aiškiname.

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Vieni į stadionus – su nacionalinėmis vėliavomis ir patriotinėmis dainomis, kiti – su peiliais ir dantų apsaugomis. Masinėmis riaušėmis Europos futbolo čempionato startą nustelbę futbolo chuliganai – ne ką mažesnė grėsmė nei sutartos rungtynės, tik pirmąją futbolą juodinančią dėmę teisėtvarkos pareigūnams paprasčiau suvaldyti nei antrąją. Kodėl ne visada pavyksta?

Kol visa Jungtinė Karalystė iškilmingai šventė karalienės Elizabeth II 90 metų gimtadienį, jį dar išvakarėse pradėjo švęsti, tik savaip, į Marselį stebėti pirmųjų B grupės rungtynių tarp Anglijos ir Rusijos rinktinių atvykę futbolo sirgaliai. Tiksliau, ir tikrieji sirgaliai, ir tiesiog chuliganai, kuriems rezultatas švieslentėje ne toks svarbus, kaip noras kumščiais įrodyti, kurios tautos atstovai stipresni ir viršesni.

Futbolo fanai sezono metu būna susiskaldę, išsibarstę po klubus, bet kai žaidžia nacionalinė rinktinė, juos visus suvienija patriotiškumas. Tai ypač pasakytina apie rusus.

Taigi patys aršiausieji čempionatui dar net neprasidėjus „šventimo“ pradžią vainikavo tarpusavyje talžydamiesi ant Marselio grindinio, o kitą dieną po lygiosiomis pasibaigusių rungtynių su nauju įkarščiu ėmė aiškintis santykius čia pat „Stade Velodrome“ stadione. Rytojaus dieną muštynės „sustiprino“ ukrainiečių ir vokiečių tarpusavio santykius.

Mažiau ir daugiau kaltų nėra

Jau ketvirtą dešimtmetį Vilniaus „Žalgirį“, o vėliau ir nacionalinę futbolo rinktinę ištikimai palaikantis dabar jau 47-erių sporto žurnalistas Ingvaras Butautas, garsiosios sostinės futbolo fanų grupės „Pietų IV“ lyderis, prisimena rusų aistruolius dar nuo SSRS čempionatų laikų, kai šie buvo vieni pagrindinių lietuvių priešininkų. „Futbolo fanai sezono metu būna susiskaldę, išsibarstę po klubus, bet kai žaidžia nacionalinė rinktinė, juos visus suvienija patriotiškumas. Tai ypač pasakytina apie rusus“, – sako I.Butautas.

O grįždamas prie Prancūzijoje vykstančių futbolo pirmenybių startą aptemdžiusių riaušių, pateikia naujų detalių. „Kiek pavyko sužinoti ne iš žiniasklaidos, o iš Marselio muštynes mačiusių liudininkų, ten daug žibalo į ugnį įpylė ir pagrindinius neramumus kėlė vietiniai kitataučiai Marselio gyventojai – daugiausia atvykėliai iš Šiaurės Afrikos, bet viskas buvo nurašyta futbolo chuliganams. Organizuota Rusijos chuliganų grupuotė (ją sudarė apie 200 gerai treniruotų rusų), iš anksto turėjusi tikslą susimušti su anglais ir visiškai išvedusi iš rikiuotės prancūzų saugumo pajėgas, norėjo įrodyti, kad stereotipas, esą anglai – aršiausi futbolo chuliganai, jau gerą dvidešimtmetį nėra tiesa“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Kaip parodė ankstesni Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykę futbolo čempionatai, futbolo chuliganų siautėjimą galima suvaldyti.

Kita vertus, I.Butauto tikinimu, tik Prancūzijoje panašius išpuolius ir buvo galima suplanuoti. Pasižiūrėkime į skaičius – prieš šį chuliganų siautėjimą panašaus masto, aistruolių žūčių pareikalavusi futbolo fiesta taip pat vyko Prancūzijoje, kurioje 1998 m. buvo surengtas pasaulio futbolo čempionatas. Vadinasi, saugumo pajėgos ne viską atlieka iki galo, kažkur esama spragų. „Kaip parodė ankstesni Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykę futbolo čempionatai, futbolo chuliganų siautėjimą galima suvaldyti – ten buvo nepalyginti ramiau“, – patikina „Pietų IV“ lyderis.

Gaila žmonių, kurie atvažiuoja į gražią futbolo šventę, o susiduria su tokiais visiškais begalviais.

Ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Deividas Šemberas, 17 sezonų žaidęs įvairiuose Rusijos klubuose, sako, kad futbolo chuliganų muštynės prasilenkia su sporto vertybėmis ir nepuošia jokios sporto šakos, bet vienašališkai teisti vienų ar kitų chuliganų nesiima. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad prieš tai kelis čempionatus pavyko sėkmingiau tvarkytis, o prancūzai, matyt, kažką pražiūrėjo arba pernelyg susitelkė vien į teroristinius išpuolius. „Be to, paaštrėjo politinė situacija. Gaila žmonių, kurie atvažiuoja į gražią futbolo šventę, o susiduria su tokiais visiškais begalviais. Jie gadina šventę ir griauna futbolo, kaip sporto šakos, identitetą“, – konstatuoja buvęs futbolininkas.

Pro didinamąjį stiklą

Kodėl čempionato startas nepavyko prancūzams, prieš pirmenybes noriai vardijusiems, kokios gausios pajėgos rūpinsis dalyvių ir sirgalių saugumu? Juk po pernai Paryžių sudrebinusių teroristinių išpuolių saugumas buvo viena dažniausiai aptarinėjamų temų. 77 tūkst. policininkų ir žandarmerijos narių, 13 tūkst. privačių saugos darbuotojų, dar tūkstantis savanorių – iš viso per 90 tūkst. saugumo užtikrinimo pajėgų, kaip parodė jau pati pirmoji futbolo šventės diena, per maža gerai organizuotiems riaušių kėlėjams numalšinti.

Tai organizuotos grupuotės, kurias galima pavadinti nusikalstamomis. Nei futbolininkų žaidimas, nei rezultatas joms jokios įtakos sprendžiant, kelti muštynes ar ne, neturi.

„Šiuo metu mūsų šalyje vyrauja rusofobija. Jeigu kažkur įsipainioja rusai, į tai žiūrima labai negatyviai. Bet noriu pabrėžti, kad ir rusai, ir anglai yra labai aistringi futbolo fanai, neatskirčiau vienų nuo kitų ir negalėčiau pasakyti, kad vieni geresni, o kiti blogesni. Tai dviejų šalių chuliganų grupuotės, kurios atvažiuoja ne futbolo žiūrėti ir savo komandos palaikyti, o turėdamos kitą tikslą – kelti riaušes, kartais privedančias iki tragiškų pasekmių. Tai organizuotos grupuotės, kurias galima pavadinti nusikalstamomis. Nei futbolininkų žaidimas, nei rezultatas joms jokios įtakos sprendžiant, kelti muštynes ar ne, neturi“, – pabrėžia D.Šemberas.

Anglija – ir paties futbolo, ir ano amžiaus septintajame dešimtmetyje ėmusių burtis futbolo chuliganų tėvynė. Jiems, kaip pradininkams, pirmiausia ir prilipo aršiausių fanų etiketė. Nors pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda už juos kur kas smarkesnių, pirmauti šiose varžytuvėse – šventas vyriškas reikalas.

Su futbolo chuliganais sunkiai sekasi tvarkytis ne tik tiems patiems rusams ar anglams, bet ir lenkams, serbams, kroatams, turkams – daugybė šalių turi tokių sirgalių organizacijų, kurioms pirmoje vietoje ne sportas, o priešininkų komandos ar šalies tokie pat radikaliai nusiteikę, konfliktiški, į čempionatus, rungtynes spręsti savo reikalų besirenkantys chuliganai.

„Juos sunku atpažinti – identifikuojami tik tie, kurie prisidirba, jų sparčiai daugėja, o judėjimas, bent jau Europos Sąjungoje, laisvas, todėl visiškai jiems uždrausti patekti į stadionus sudėtinga“, – sako D.Šemberas.

Jeigu valdžia norės, Rusijoje jokių neramumų nekils, nes diktatūrinei šaliai su tokiais reikalais tvarkytis kur kas lengviau.

Kodėl tokio didelio atgarsio sulaukė Marselio grindinį krauju nudažę anglų ir rusų sirgalių mūšiai? Visų pirma tai buvo čempionato startas, kai bet kokios žinios graibstomos ir transliuojamos. Antra, po poros metų Rusija rengs pasaulio futbolo čempionatą ir turės priimti 32 nacionalines rinktines bei juos lydėsiančius sirgalius. O kokią žinią būsimojo pasaulio futbolo čempionato šeimininkė Rusija siunčia futbolo bendruomenei, sporto ministro ir Valstybės Dūmos atstovo lūpomis paskelbdama, kad tikrų vyrų muštynės – nieko blogo, šaunuoliai vaikinai, tai ne futbolo fanų, o Prancūzijos saugumo tarnybų bėda.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorė Rita Žukauskienė apgailestauja, jog ne visi suvokia, kad toks elgesys – didžiulė bėda, o valdžios žmonės, šitaip kalbėdami, tik skatina smurtą.

Paklaustas, ar verta į šias riaušes žiūrėti pro didinamąjį stiklą ir manyti, kad per Rusijoje vyksiančias pasaulio pirmenybes panašių neramumų nebus išvengta, I.Butautas atsako, kad kaip tik priešingai – jeigu valdžia norės, Rusijoje jokių neramumų nekils, nes diktatūrinei šaliai su tokiais reikalais tvarkytis kur kas lengviau. „Ten veikia didžiulis represinis aparatas, pajėgus susitvarkyti su „ultromis“ ar chuliganais“, – pabrėžia aistringas futbolo sirgalius.

Stadionas – ir politiniams klausimams spręsti

Lietuvoje vykęs kol kas didžiausias komandinio sporto renginys – 2011 m. Europos krepšinio čempionatas su futbolo pirmenybėmis sunkiai palyginamas visų pirma dėl renginio masto. Viena yra suvaldyti 15 tūkst. aistruolių, telpančių į didžiausią Lietuvoje „Žalgirio“ areną, ir visai kas kita – pilnutėlį per 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį Paryžiaus „Stade de France“ stadioną.

Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininkas Dainius Daukantas dėl nesuvaldytų riaušių šiuo metu Prancūzijoje dirbančių kolegų neskuba teisti. Pasak jo, nėra abejonių, kad prancūzai ruošėsi neramumams, bet ne viskas vien nuo policijos priklauso. Reikia ir pačių renginio organizatorių pastangų bei noro, juk matėme priešiškai nusiteikusių sirgalių, kurie sėdėjo vieni šalia kitų – tokiu atveju konfliktas sunkiai išvengiamas. „Ne paslaptis, kad kartais organizatoriai užmerkia akis į kai kuriuos dalykus. Kad ir kaip ten būtų, per tokius renginius finansinė sėkmė taip pat yra svarbus veiksnys“, – sako D.Daukantas.

Ar įmanoma užtikrinti, kad šalia nesusėstų agresyviai nusiteikę tie patys anglas ir rusas, o ką jau kalbėti apie dar konfliktiškesnę kombinaciją – rusas ir lenkas arba rusas ir ukrainietis? Prekiauti tik vardiniais bilietais? Betgi juos galima perparduoti.

Kita vertus, tie, kurie atvyksta kelti riaušių, yra gerai organizuoti, jiems iš įvairių pašalių susirinkti į krūvą tereikia ženklo. Todėl kartais saugumo tarnyboms belieka būti tinkamai pasirengusioms reaguoti.

Kad futbolo sirgaliai – tam tikru požiūriu išskirtiniai, rodo ir 1985 m. priimta Europos konvencija dėl brutalaus žiūrovų elgesio per sporto varžybas ir ypač per futbolo rungtynes.

„Anksčiau kalbant apie nederamą sirgalių elgesį buvo šnekama tik apie futbolą. Daugumoje Europos šalių buvo įkurti nacionaliniai futbolo informacijos centrai, kokį turime ir Lietuvoje, bet pamažu jie ėmė plėstis, keistis ne tik susijusia su problemiškais futbolo sirgaliais, bet apskritai visokia sporto informacija, ir nors pavadinime liko žodis „futbolas“, dirbama su visomis sporto šakomis. Bet būtų sunku nesutikti, kad futbolo sirgaliai – vieni aršiausių“, – sako D.Daukantas.

Kodėl kaip mūšio laukas pasirinktas futbolas, atsakymų galima išgirsti įvairių. Vienas primityviausių aiškinimų – tai pats populiariausias, nesudėtingas nei žaisti, nei jį suprasti komandinis žaidimas, visame pasaulyje turintis milijonus gerbėjų ir sekėjų. Be to, ne kiekviena sporto šaka galėtų pasigirti tokiomis talpiomis sporto arenomis – kad į rungtynes susirenka dešimtys tūkstančių aistruolių, jau seniai įprasta, bet kai kuriuose stadionuose jų sutelpa ir per 100 tūkst. Minios, bendrumo jausmas nesvetimas žmonijai, o atvykęs į stadioną pasižiūrėti, kaip žaidžia tavo gimtojo miesto ar šalies komanda, neabejotinai tokį pajusi.

Tik kodėl kai kurie fanai į futbolininkų mūšį žiūri lyg į tikrą karą?

„Į šiuos čempionatus suvažiuoja daugybė žmonių iš įvairių šalių – įvairios kultūros, tikėjimo, įsitikinimų. Bandos jausmas tam tikrų žmonių elgseną veikia labai stipriai. Dar futbole daug reiškia politika. Juk girdėjome, ką skanduoja ukrainiečiai. Kur kitur, jei ne daugiatūkstantiniame stadione miniai spręsti jautrius politinius klausimus“, – sako D.Dau­kantas.

Ar kaltas tik alkoholis?

Reaguodama į kruvinus fanų susirėmimus Prancūzijos vyriausybė uždraudė vartoti alkoholį ir juo prekiauti šalia stadionų. Šios šalies vidaus reikalų ministras Bernard‘as Cazeneuve‘as pridūrė, kad šis draudimas galios viešosiose erdvėse, baruose ir parduotuvėse, turinčiose licencijas parduoti alkoholinius gėrimus išsinešti, uždrausta barams ir kavinėms savo lauko terasose pateikti gėrimus lankytojams tokioje taroje, kuri gali būti panaudota kaip svaidomasis ginklas.

„Alkoholis toli gražu nėra vienintelė ir, mano nuomone, ne pagrindinė smurto per sporto varžybas priežastis. Yra žmonių, kuriems vaizdas aikštelėje ar stadione visiškai neįdomus. Galima taip toli nežiūrėti – tarp dviejų Lietuvos miestų krepšinio komandų irgi esama tokių sirgalių, kurie net nesidomi žaidimu, nes 90 proc. rungtynių laiko praleidžia nugara į aikštę strakaliodami, diriguodami. Kai tokių žmonių paklausi, kodėl jie jaučia priešiškumą kitai komandai, jos sirgaliams, ką šie jiems tokio blogo padarė, atsakymo nebūna jokio – nei protingo, nei kvailo. Tiesiog iš kažkur įsikalę ar jiems kas nors įkalę, kad yra tokia tradicija, reikia būti priešiškiems – ir viskas“, – sako su panašaus raugo sirgaliais ne sykį susidūręs D.Daukantas.

I.Butautas priduria, kad rimtoms, organizuotoms ir treniruotoms chuliganų grupėms alkoholio draudimas – joks sutramdymas. Juk šie žmonės atvyksta turėdami tikslą susimušti ir jo tikslingai siekia. „Dažniausiai susirėmimai vyksta tarp vienodos padermės žmonių, tai yra tarp tokių pat, tik skirtingo futbolo klubo ar kitos šalies futbolo chuliganų. Aišku, kai kerta mišką ir skiedros lekia, gal kliūva ir kitiems, nebūtinai tik chuliganams, bet šiaip jų tikslas vienas – muštynėse įrodyti savo jėgą“, – paaiškina I.Butautas, sovietmečiu nemažai matęs buvusios SSRS futbolo chuliganų, o iš dabartinių, su kuriais teko ir tenka lietuviams susidurti, kaip vienus aršiausių išskiriantis lenkus.

Bene didžiausią pastarojo meto antilietuvišką išpuolį taip pat patyrėme iš lenkų sirgalių. 2013 m. per Poznanėje vykusias UEFA Europos lygos atrankos rungtynes tarp šio miesto „Lech“ komandos ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų stadione buvo išskleistas milžiniškas užrašas lenkų kalba, sulaukęs ir abiejų šalių, ir UEFA dėmesio. „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną!“ – tokią žinutę tąkart mums perdavė stadione buvę lenkai.

Didieji sporto renginiai nėra vienkartiniai ar vienadieniai – jie vyksta nuolat, todėl jiems nuolat ir rengiamasi. Analizuojama, kokie sirgaliai atvažiuoja, kiek jų bus, į kur atvyks, kur apsistos ir t.t. Pareigūnai pradeda dirbti daug anksčiau, nes svarbiausia – tokiems renginiams tinkamai pasirengti, o vėliau, jau renginio metu, būna sunku prilaižyti to, ko neprivalgei.

„Nežinau, kaip dirba prancūzai, bet Lietuvos pareigūnai pastaruoju metu geriau už mane žino, kiek ir kokių futbolo fanų atvažiuos, kur jie apsistos ir panašiai“, – juokiasi aistringas futbolo sirgalius I.Butautas.

Pasak Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininko D.Daukanto, policija keičiasi duomenimis, iš kitų šalių kolegų semiasi patirties, ieško problemų sprendimo būdų ir priežasčių, dėl ko jų kyla.

Mūsų policija didesnių bėdų dėl agresyvaus futbolo sirgalių elgesio nepatyrė. Išskyrus pirmąjį susidūrimą su radikaliai nusiteikusiais lenkų aistruoliais, kai tribūnose lūžo kėdės. „Po pirmo karto pasimokėme. Ir patiems aršiausiems sirgaliams reikia pasiųsti žinutę, kad jūs čia atvažiavę nedarysite ko užsigeidę. Dabartinės kylančios bėdos banalios, darbinio pobūdžio: kažką sulaužė, nusišlapino viešoje vietoje, bet tai pavieniai netinkami veiksmai. Bendrąja prasme grėsmės saugumui nei neseniai lankęsi anglai, nei anksčiau viešėjusios gausesnės futbolo fanų delegacijos nekėlė. Ne paslaptis, kad ir tie patys anglai, ir, tarkime, škotai pas mus atvyksta linksmai praleisti laiko, išgerti, nes alkoholis, jų šalių kainomis vertinant, Lietuvoje kainuoja nedaug. Bet jie nevažiuoja iš anksto nusiteikę eiti, laužyti, daužyti“, – tvirtina D.Daukantas.

Ar Prancūzijos saugumo pajėgos futbolo chuliganams jau pasiuntė pakankamai aiškių žinučių nedaužyti, nelaužyti ir nežudyti?

Minios elgesys – užkrečiamas

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorės Ritos Žukauskienės komentaras

Masių, arba minios, psichologija – galinga jėga. Jeigu eis didžiulis būrys žmonių ir vienas iš jų mes akmenį, tikėtina, kad ir kiti pasielgs lygiai taip pat. Kita vertus, kai žmonės yra minioje, jie visi tarsi pasidalija atsakomybe. Visi muša – ir aš mušu, vadinasi, jeigu visi daro – niekas nekaltas. Su minia susiliejęs žmogus nesijaučia atsakingas už savo veiksmus.

Į futbolo ar kitokio sporto varžybas susirinkę žmonės turi panašių vertybių, būna panašiai nusiteikę emociškai, nes kartu išgyvena palaikomos komandos sėkmę arba nesėkmę. Tai juos suvienija. Ir kai vienoje minioje eina panašiai nusiteikusi didžiulė masė žmonių, jų nuotaikos ir emocijos lengvai persiduoda vienų kitiems, visi jaučiasi tos pačios minios dalimi.

Po varžybų, kartu patirtų emocijų padidėja adrenalino kiekis kraujyje, o adrenalinas siejamas ir su agresyvumu, hiperaktyvumu. Visiems kunkuliuoja panašios emocijos, kurios gali vienaip ar kitaip prasiveržti. Jeigu komanda pralaimėjo, nebuvo patenkinti daugumos lūkesčiai, todėl emocijos gali prasiveržti agresija. Jeigu minioje neatsiranda provokatorių, skatinančių ir kitus netinkamai elgtis, emocijos gali neprasiveržti, bet jeigu atsiranda tokių, kurie labai intensyviai ir aršiai jas rodo, protrūkis beveik garantuotas.

Suvaldyti įsiaudrinusią minią sunku, o gal net neįmanoma. Šį darbą reikia atlikti iš anksto – išskaidyti minią, atskirti priešiškai nusiteikusių komandų sirgalius, nes jeigu visi bus krūvoje, ją vėliau bus įmanoma suvaldyti jau tik ašarinėmis dujomis.

Inga NECELIENĖ

Nuo birželio 20 d. lengviesiems automobiliams įvažiavimo į Neringą mokestis padidės nuo 8 iki 20 eurų. Arba septyniskart, jeigu lyginsime su 2012-ųjų kainomis, kai patekti į šį Lietuvos kampelį tekainavo 10 litų.

Vos paskelbus šią žinią internautai suūžė lyg bičių avilys. Tai ką, klausė vienas, ar ten jau privati valda? Ežerai, upės, didesni lieptai ir mažesni lentgaliai į vandenis privatizuoti, dabar atėjo Neringos eilė. Teisingai, tokiam sprendimui neprieštaravo kitas, kam reikalingi tie bėdžiai – Neringos meras nė neslepia, kad ši vieta priklauso turtuoliams, kuriems dabar padaugės erdvės, o visokiems bedaliams skirti lentiniai namukai vis dar stovi Šventojoje.

Ar tai nepanašu į reketo mokesčius, ribojančius laisvą judėjimą po nuosavą šalį? Na jau. „Mere, laikas skelbti Neringos grafystę!“ – siūlo trečias. „Žinoma! – atsiranda pritariančiųjų. – Juk Druskininkų kunigaikštystė gyvuoja, Lietuvai būtinai reikia grafystės!“

Tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme.

„Gyvena tik iš turistų, bet jų nori atsikratyti, nes tie, kurie mažiau turi ir mažiau išleidžia, ėmė trukdyti; baikit bliauti, viskas daug paprasčiau – iš ko susirinksi milijonus ir kaip už nugriautus bei ketinamus griauti statinius su žmonėmis atsiskaitysi; tai atviras žmonių skirstymas į luomus, bet būkite mieli, pajūrio verslininkai, po to neverkite, kad vajė, tokios blogos vasaros dar nematėme, ir taip turime vos porą mėnesių visiems metams užsidirbti, ir dar neatvyksta kažkuo nepatenkinti tautiečiai“, – sveikasis tautos balsas šėlsta toliau.

Bet 20 eurų nuspręsta nuskausminti ratuotus keliautojus, į Neringą vykstančius nuosavu transportu (plius už lengvojo automobilio perkėlimą tenka pakloti 11,05 euro, už kiekvieną keleivį – dar po 80 centų). Važiuokite dviračiais, viešuoju transportu, ir jokių mokesčių nepajusite. Šitaip Neringoje skatinamas ekologinis turizmas, kad unikalioji smėlio juosta neuždustų nuo transporto dūmų ir spūsčių. Juk ne žmonės priešai, o jų automobiliai ir kai kurių noras būtinai privažiuoti prie pat durų. Stovėjimo vietų Neringoje per visas gyvenvietes – gal 300, o suvažiuoja dešimtis kartų daugiau mašinų. Supraskite, nėra kur jų dėti.

Taip aiškina Neringos valdžia. Betgi už stovėjimą – atskira rinkliava, kuri nėra maža. Vasaros karštymečiu atvykėlių mašinoms kiemai uždrausti, o valandai pasistatyti automobilį, pavyzdžiui, Nidoje prie jūros arba Juodkrantėje šalia Raganų kalno, – kaip pastovėti antroje pagal brangumą sostinės raudonojoje zonoje.

Išties, ne tik ekologiškiau, bet ir kur kas ekonomiškiau į Neringą vykti dviračiais, bet sunku nesutikti su internautais, kurie primena, jog ramesnes ir nuošalesnes Neringos gyvenvietes pamėgusioms šeimoms, ypač turinčioms mažų vaikų, velniškai patogu dviračiais tįstis pakus sauskelnių, dėžes mišinių ir dar vaikišką vežimą.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Žibalo į ugnį dėl žmonių skirstymo pagal piniginės storį įpylė pati Neringos valdžia, žiniasklaidoje susipliekusi su klaipėdiečiais dėl pas juos atvežamų kruizinių laivų turistų, kurie Neringoje, miesto valdžios tikinimu ir smulkiu apskaičiavimu, tik naudojasi infrastruktūra, bet mažai ką palieka. Rinkliavas už prisišvartavimą gauna Klaipėda, ten atvykėliai ir kokį suvenyrą įsigyja, o užsieniečių nusipirktas bilietas į Thomo Manno muziejų vargu ar atperka nemokamą jų spoksojimą į Neringos gamtos grožį ir naudojimąsi viešaisiais tualetais. Betgi per kelias valandas, kiek autobusais vežami užsieniečiai praleidžia Neringoje, jie nespėja nei paplūdimiais pasinaudoti, nei tiek prišiukšlinti. Juk iš ekologinio mokesčio (autobusams – 45 eurai vienkartinės rinkliavos), kurio pernai buvo surinkta 1 mln. eurų, o miestui, paplūdimiams tvarkyti kasmet esą reikia 1,5 mln. eurų, šie einamieji reikalai ir tvarkomi.

Patiems neringiškiams ekologija nekainuoja. Už kėlimąsi pirmyn atgal keltais moka Susisiekimo ministerija, tiksliau, visi mes. Ar pačių neringiškių mašinos vien vandeniliu varomos?

Palanga taip pat kovoja su ratuotais lankytojais. Ne spręsdama šį klausimą iš esmės ir, tarkime, daugiaaukštes saugomas aikšteles statydama, o apmokestindama ne tik jūros prieigas, centrinę miesto dalį, bet jau ir pašalius. Mokesčiai ne tokie drakoniški, bet kišenę palengvins: pigiausioje miesto zonoje valanda stovėjimo atsieis 60 centų, brangiausioje – 1,7 euro. Kas nutiko apmokestinus visas jūros prieigas? Mašinų apmažėjo – jos dienai išsivažinėja į tolesnius pajūrio pakraščius, užkišdamos Nemirsetos, Kunigiškių ir visus kitus paplūdimius. Užsikištų ir Šventoji, bet ir ten pagal pavyzdį suskubta stovėjimą padaryti mokamą.

Paversti visą Palangą aptvertu rezervatu šiemet nespėta, bet iki 2017-ųjų išmaniajai užtvarų sistemai įrengti ketinama rimtai pasiruošti. Tada bus geležinė tvarka: įvažiuoti į Palangą – tik per užtvarą, susimokėjus 5 eurų įvažiavimo mokestį. Užtat, ramina kurorto valdžia, nebeliks nuo šių metų iki vieno euro padidinto vadinamojo pagalvės mokesčio, kuris pernai buvo 30 euro centų, o šiemet – jau euras. Meras paaiškina: pagalvės mokestis didinamas dėl to, kad jis Palangoje, palyginti su kitais kurortais, mažiausias.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai.

Mokesčių kėlimo logika pirmiausia turi būti logiška: keliame dėl to, kad kiti kelia. Bet ja vadovaujantis nereikėtų nustebti, jeigu po metų kitų įvažiavimo į Palangą mokestis taps ta pati dvidešimtinė. Ar nuskurs poilsiautojas, sumokėjęs 1, 5 ar 20 eurų? Ne, kas norės – tikrai tiek atras. Ar derėtų verkti, kad viskas, dėl šių mokesčių Lietuvos pajūris mums praktiškai uždarytas? Irgi ne, bet dėl prasto sezono nederėtų virkauti ir lietuviško pajūrio verslininkams, nes jų raudų siena – prie artimiausio užkardo.

Dabar vasaromis Ventspilis ir jo prieigos kalba beveik vien lietuviškai. Įvažiavimas nemokamas, mašinų stovėjimo aikštelės irgi, paplūdimys ilgas, miestas sutvarkytas ir net tualetai ne po 2 eurus kaip mūsų pajūryje. Latvija, ar tu išties pasiruošusi?

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Inga NECELIENĖ

Vien už patekimą į Europos futbolo čempionatą – maždaug 8 mln. eurų. Plius papildomai už kiekvienas sužaistas rungtynes – apie 1,5 mln. eurų už pergalę, šiek tiek mažiau už lygiąsias ir netgi kažkiek už pralaimėtą mačą. Tokias sumas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui atskleidė kolega iš Rumunijos – šalies, kurios futbolininkai žais šių metų finaliniame UEFA Senojo žemyno čempionate. Galima palyginti: pernai per visas įmanomas programas iš valstybės mūsų šalies futbolas gavo nei daug, nei mažai – 130 tūkst. eurų.

– Nacionalinei rinktinei nepatekus į finalinius futbolo pirmenybių etapus, ko šalis ir jos Futbolo federacija netenka?

– Pirmiausia netenka nemažai pinigų. Kai 2004 m. į finalinį Europos čempionato etapą pateko latviai, Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) biudžetai buvo mažesni, bet jie už dalyvavimą tose pirmenybėse sukaupė pinigų rezervą, iš kurio gyveno, gerino infrastruktūrą dešimt metų.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių?

Futbolas, kaip ir visas europietiškai organizuojamas sportas, pasižymi solidarumo principu – iš turnyrų, pirmenybių gaunami pinigai gali būti išdalijami finalininkams, bet gali būti padalijami ir tų šalių, kurių rinktinės nepatenka į pirmenybes, futbolo federacijoms. Pagal specialią UEFA programą pinigai, sukaupti per Europos čempionatus, vėliau visus ketverius metus skirstomi federacijoms, kad šios pasigerintų infrastruktūrą, investuotų į mokymus ir t.t.

Bet ne tik piniginis aspektas svarbus. Jeigu mūsų šalies rinktinė patektų į čempionatą, tų metų birželio ir liepos mėnesiais Lietuva būtų pamišusi dėl futbolo. Manau, per šį laikotarpį didelių pokyčių sulauktų ne tik mūsų futbolas – ir rėmėjų ar partnerių, ir infrastruktūros, ir investicijų požiūriu, bet ir visa šalies ekonomika.

– Dar po ketverių metų, 2020-aisiais, Europos čempionatas vyks nebe vienoje valstybėje, o trylikoje skirtingų šalių ir miestų.

– Manau, ateityje įsitvirtins kitoks didžiųjų sporto renginių organizavimo pobūdis, nebus stengiamasi visko sukelti į vieną šalį. Visą infrastruktūrą pasistatyti vienai šaliai labai brangu, o jeigu valstybė mažesnė, ją vėliau tinkamai išnaudoti ir išlaikyti sudėtinga. Todėl linkstama prie infrastruktūros išskaidymo po skirtingas šalis ir miestus. Dėl tokio sprendimo kyla kitokių organizacinių sunkumų – logistikos, teisinių bazių suderinamumo, migracijos politikos, žiūrovų srautų išskirstymo ir t.t., bet, manau, prie to bus einama.

Kodėl mums nepasvajojus apie tai, kad ir mes galėtume būti viena tokių čempionatą priimančių šalių? Kaip pavyzdys galėtų būti ta pati Rumunija, kurios sostinėje Bukarešte 2020 m. vyks vienas aštuntfinalio etapų. Juk etapui surengti užtenka vieno gero stadiono. Jeigu Lietuva pasistato stadioną, ne mažesnį kaip 30 tūkst. žiūrovų vietų, gali pretenduoti į tokias varžybas.

– Artėja atranka į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą. Grupėje vėl teks žaisti su anglais, po ilgesnės pertraukos – su škotais. Tai pirmo ryškumo futbolo rinktinės, paskui kurias negailėdami pinigų lėktuvais traukia jų futbolo sirgaliai. Pinigai patys atvyksta, tik ar sugebėsime juos pasiimti?

Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų.

– Jau dabar esame gavę užklausų – ir anglai, ir škotai prašo apie 5 tūkst. bilietų. Kalbamės dėl nacionalinio stadiono, bet jį suspėti pastatyti – jokių vilčių. Šnekamės ir su Kauno miesto meru bei savivaldybe. Kaune yra galimybė suspėti rekonstruoti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną taip, kad jame galėtų žaisti nacionalinė rinktinė. Bet reikia išspręsti kelis probleminius klausimus – sutvarkyti žaidėjams skirtas patalpas ir žiniasklaidai, VIP asmenims numatytas atskiras zonas. Kauno stadionas laiko ir pinigų atžvilgiu šiuo metu būtų pats racionaliausias projektas. Labai apytiksliais skaičiavimais, pritaikius naudos analizės metodą, šios dvejos rungtynės, į kurias atvyktų tiek sirgalių iš užsienio, Kaunui duotų apie 8 mln. eurų. Tai iškart atpirktų miesto investicijas į stadioną. Kauniečiai dar pamena, kaip prieš gerą dešimtmetį po S.Dariaus ir S.Girėno stadione vykusių atrankos rungtynių jų mieste siautėjo škotai – tada kai kuriuose baruose net alus baigėsi.

– Stereotipinis futbolo sirgaliaus paveikslas yra maždaug toks: tai pusamžis vyras, su linksmybėms ir alkoholiui išlaidauti nevengiančia bendraamžių kompanija vykstantis paskui savo šalies komandą. Ar šis stereotipas kinta?

– Tokių sirgalių yra, bet tai tik vienas iš keturių skirtingų futbolo aistruolių tipų. Kaip rodo prieš šį Europos čempionatą UEFA atlikta bilietų pirkėjų apklausa, 26–45 metų futbolo sirgaliai pagal amžiaus grupes pasiskirsto labai panašiai: į Prancūziją ketina vykti 14 proc. 26–30 metų, 16 proc. 31–35 metų ir po 15 proc. 36–40 bei 41–45 metų futbolo gerbėjų. Į stadionus traukia ne tik vadinamieji „hard-core“ – fanų fanai, bet ir tie, kurie supranta bei mėgsta futbolą, jiems patinka būti minioje ir pasijusti minios dalimi arba stadioną renkasi dėl ten patiriamų emocijų. Nors dabar rungtynių emocijų ir televizija, ir įvairūs socialiniai tinklai perteikia nepalyginti daugiau, vis tiek tik atėjęs į stadioną gali gauti išskirtinį jų turinį, kokio jokie feisbukai ar jūtūbai neperteiks.

Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta.

Pastebima nauja tendencija. Ir UEFA, ir kitos sporto organizacijos, ir netgi ypač savo teises saugantis Tarptautinis olimpinis komitetas sutinka dalytis tam tikru nemokamai rodomu turiniu, netekti dalies pajamų, bet tai traktuoti ne kaip praradimą, o kaip papildomą vertę – vaizdus aplipdyti dalyvių, sirgalių emocijomis ir šitaip skatinti tuos, kurie sporto varžybas žiūri namie, kitąsyk pačius atvykti į sporto aikštyną ar stadioną. Tai skatina įsitraukti, o įsitraukimas – galingas įrankis.

Europos Sąjungos užsakyta studija apie sportą ir jo įtaką, indėlį į darbo rinką parodė, kad sportas – vienas turizmo skatinimo būdų, tik ne visi tai išnaudoja. Sportas su turizmu tarpusavyje stipriai susiję ir ribos tarp šių sričių sparčiai nyksta. Greitai kinta ne tik geopolitinė, politinė, ekonominė padėtis, bet ir žmonės ima kitaip poilsiauti, kitaip įsivaizduoti savo poilsį. Reikia į tai reaguoti. Sporto strategiją mes turime, tik kitas klausimas, kodėl ji neįgyvendinama. Matyt, turime ir turizmo strategiją, bet apie šių sričių samplaiką negirdėti, nors pastaruoju metu tai ypač glaudžiai susiję dalykai.

– Futbolas jau senokai peržengė tik žaidimo ribas. Kada buvo suvokta, kad tai didžiulė verslo mašina, kuri pastaruoju metu, regis, įsukta maksimaliu pajėgumu?

– Tai ypač akivaizdu žiūrint į klubus. Rinktinėse šiek tiek kitaip, jose vis dar juntama emocinė sąsaja su šalimi, su savo vėliava ir herbu, tautiniu identitetu.

Sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas.

Futbole, kaip ir visame sporte, komercija prasidėjo tada, kai sporte atsirado pinigų – praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai televizorius tapo nebe prabangos, o kasdiene kiekvienų namų preke. Pamažu kilo didesni reikalavimai rodomam turiniui, televizijoms prisireikė sporto – ir ratas įsisuko. Vėliau rodomas nemokamas transliacijas ėmė keisti mokamos, žmonės suprato, kad nori mokėti už kokybiškesnį sporto turinį, taigi atsirado, kas tokį turinį parduoda.

Dabartinis sporto verslo modelis paprastas: nusiperki transliacijų teises ir turi gauti tiek pajamų, kad padengtum jų įsigijimo išlaidas ir dar uždirbtum. 650 mln. dolerių – pernai už tiek buvo parduotas vienas JAV organizuotas bokso mačas. Taigi žmonės už tam tikrą turinį sutinka mokėti daug.

– Sportininkai tarsi aplipdyti ne tik kameromis, kurios fiksuoja menkiausią krustelėjimą, emociją, bet ir įvairiais iš jų uždirbančiais žmonėmis – pradedant vadybininkais ir baigiant rinkodaros, reklamos specialistais. Geriausiems futbolininkams mokamos sumos kartais atrodo nesuvokiamos. Ar vieną dieną šis burbulas nesprogs?

– Tai yra futbolo problema, ypač klubinio. UEFA nuo 2004 m. įvedė klubų licencijavimą, vadinamąjį finansinį „Fair Play“ kriterijų, kurio laikydamiesi klubai negali išleisti daugiau, negu uždirba. Taip siekiama apsisaugoti nuo turtuolių, kuriems nesvarbus joks ilgalaikis klubo tvarumas, jie traukia iš kišenės pinigus, deda juos ant stalo ir sako: pinigai man nesvarbu, perkam geriausius žaidėjus, nes svarbiausia – laimėti. Bet šitaip elgiantis nustoja veikti sveikas futbolo klubo verslo modelis, bilietų, marškinėlių pardavimo rezultatai tampa nebesvarbūs. Dėl to šį reiškinį imta vadinti finansiniu dopingu.

Ar ilgai šis finansinis „Fair Play“ Europoje veiks – klausimas. Esu amerikietiško finansinio sporto reguliavimo šalininkas. Ten įvestos vadinamosios atlyginimo lubos ir grindys, dėl to žaidėjų algoms negalima išleisti daugiau nei, tarkime, 65 proc. klubo biudžeto, bet ir ne mažiau nei 55 proc. Tai lyg apynasris, kad klubai neprisipirktų žaidėjų, kuriems vėliau neišgalėtų mokėti.

Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

Bet sporte tradiciniai verslo modeliai neveikia. Sporto klubo sėkmė vertinama pagal pergales, pagal galutinę turnyrinę lentelę, o ne pagal tai, ar sezono pabaigoje klubo balanse dega žalia, ar raudona lemputė. Štai čia ir yra esminis verslo ir sporto lūžio taškas: jeigu yra galimybė įsigyti geresnį žaidėją, kuris galbūt padės pasiekti aukštesnį sportinį rezultatą, dažniausiai priimamas sprendimas tokį žaidėją įsigyti. Dėl to pinigų kiekis sporte, ypač futbole, nuolat didėja, bet išlaidų spiralė kyla dar greičiau, o dauguma klubų veikia nuostolingai.

– Kas yra futbolo klubas jį remiantiems verslo magnatams – žaisliukas?

– Ne veltui juokaujama, kad futbolas – tai sportas, kai milijardieriai žiūri, kaip žaidžia milijonieriai. Galbūt kai jau viską turi, tada perki futbolo klubą. Ypač dabar Azijos verslininkai įniko pirkti Anglijos klubus. Bet yra kita įdomi strategija, kaip per sportą investuojama į šalies reklamą. Paimkime tokią valstybę kaip Kataras, kurio strategija – per sportą, dar konkrečiau – per futbolą, pristatyti savo šalį ir padaryti ją žinomą, nes, anot katariečių, nafta vieną dieną baigsis. Prie to prisideda ilgalaikis klubo „Barcelona“ rėmimas, nuolatinė sporto infrastruktūros plėtra, pelnyta teisė rengti pasaulio futbolo čempionatą – iš nežinomos šalies Kataras pasaulio akyse tapo sporto valstybe, susikūrė savo prekės ženklą.

Lietuva irgi turi sporto strategiją, tik mes jos neįgyvendiname. Galbūt laikas ją išsitraukti iš stalčiaus ir peržiūrėti?

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Nuo šiandien Prancūzija bandys suvaldyti tris stichijas – prie iš krantų išsiliejusios Senos ir streikuotojų prisidės  futbolo aistruolių minia, kurią šiemet sudarys nebe 16, o 24 nacionalinių rinktinių sirgalių palydos. Tarp jų – ir tokio rango futbolo pirmenybių debiutantų islandų gerbėjai. Dešimtkart mažesnės už Lietuvą šalies rinktinė įrodė, kad dalyvavimas futbolo čempionatuose – ne vien didžiųjų valstybių privilegija. Kodėl jie pateko, o mes – tradiciškai ne?

Lietuva ir futbolas – tai kelios tiesiogiai viena iš kitos kylančios mums skausmingos temos. Pirmoji – būtinosios saviplakos. Dėl neturimo nė vieno normalaus stadiono, prastos šalies valdžios, menko futbolo lygio ir pan. Antroji – įsivarytų kompleksų. Juk latviai Europos čempionate kartą jau žaidė, o šiomis dienomis debiutuos ir islandai – vos 330 tūkst. gyventojų turinti 103 kv. km sala, kurioje išsitenka dešimtys futbolo stadionų bei dengtų maniežų. 65 300 kv. km Lietuvos plotas per mažas bent vienam normaliam.

Pakako dešimtmečio

Nuo šiol Islandiją galėsime linksniuoti ne tik kaip šalį, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet ir kaip gerąjį pavyzdį, iš kurio galime pasimokyti laikytis numatytos strategijos. Į šią salą dar prieš čempionatą dėmesį atkreipė Lietuvos futbolo rinktinės treneris Edgaras Jankauskas. Pasak jo, per pastarąjį dešimtmetį islandai žengė tvirtą žingsnį pirmyn ne tik statydami sporto infrastruktūrą, bet ir rengdami jaunuosius žaidėjus. Stokodami aukštos kvalifikacijos futbolo specialistų, talentingus jaunuolius pagal sudarytas sutartis jie siuntė į pirmąją ir antrąją Anglijos lygą ir ten augino talentus.

Dešimtmečio nuoseklaus darbo pakako jų nacionalinei futbolo rinktinei prasimušti į Europos čempionatą.

„Prieš dešimt metų islandai nusprendė investuoti į sporto objektus. Dabar infrastruktūros jie turi daug, nes visą dešimtmetį tą darė kryptingai, statė dengtus maniežus, įrenginėjo aikštes ir siekė eliminuoti gamtos įtaką treniruočių procesams, nes jų šalyje lauke žaisti tinkamas sezonas trumpas. Kita kryptis buvo į trenerių kvalifikaciją. Dešimtmečio nuoseklaus darbo pakako jų nacionalinei futbolo rinktinei prasimušti į Europos čempionatą“, – šiai šaliai pagyrų negaili Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edvinas Eimontas, matęs ne tik islandų, bet ir kito Europos čempionato debiutanto, apie 3 mln. gyventojų turinčio Velso kryptingą darbą.

Mažų šalių pavyzdžiai mums tampa postūmiu. Bet svarbiausia – ne laukti, o veikti. Ir veikti kryptingai, nes futbolininkų rengimo procesas – labai dinamiškas, greitai čia nebūna.

Kai manęs klausia, kada mes žaisime čempionate, atsakau: reikės labai daug sėkmės ir visų mūsų sutarimo.

„Airiai priėmė sprendimus dėl talentingų jaunuolių ugdymo šalies mastu, panašią programą pasitvirtino ir austrai. Viskas vyksta realiuoju laiku, neišnaudojai savo šanso – pradedi iš naujo, nuo nulio. Kai manęs klausia, kada mes žaisime čempionate, atsakau: reikės labai daug sėkmės ir visų mūsų sutarimo“, – sako E.Eimontas.

Komercija ar šansas silpnesniems?

Naujoviška 24 nacionalinių rinktinių čempionato tvarka – tik komercija ar šansas mažesniems, gal ne tokiems stipriems patekti ir suvokti, ką reiškia priklausyti Europos futbolo elitui?

„Įžvelgčiau ir komercinį, ir futbolo populiarinimo elementą. Viena vertus, konkurencija didžiulė, tarp Europos komandų lygio skirtumas nėra didelis. Kita vertus, šiemet į pirmenybes nepateko olandai, kurie yra 2014 m. pasaulio čempionato bronzos medalių laimėtojai. Taigi net geriausioms komandoms niekas nieko negarantuoja“, – sako futbolo komentatorius Nerijus Kesminas.

Sėkminga komercine naujoviško čempionato rengimo sistema abejoti nereikėtų, tokį įspūdį sustiprina ir nuo kitų pirmenybių besikeičianti tendencija – Europos čempionatas bus organizuojamas nebe vienoje, o trylikoje šalių.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirmenybės pernelyg neištęstos, išsitenka į vieną mėnesį – laiko požiūriu niekas nesikeičia, sugebėta išdėlioti taip, kad futbolininkai spėtų šiek tiek pailsėti.

Daugiau komandų, daugiau patenkančių nacionalinių rinktinių, daugiau rungtynių ir sirgalių, daugiau ir pinigų. Šansai kada nors ir mums ten patekti didėja, bet ar dėl to niekas nenukentės? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pirmenybės pernelyg neištęstos, išsitenka į vieną mėnesį – laiko požiūriu niekas nesikeičia, sugebėta išdėlioti taip, kad futbolininkai spėtų šiek tiek pailsėti iki klubinio sezono pradžios.

„Manau, matysime tokių rungtynių, kurios akiai nebus labai įdomios, rezultatas bus aiškus iš anksto, nes kai kurių komandų lygis akivaizdžiai skiriasi“, – spėja buvęs šalies futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.

Bus ir netikėtumų, kurių A.Liubinskas tikėtųsi jau per pirmąjį tarp turnyro šeimininkės Prancūzijos ir Rumunijos futbolininkų vyksiantį mačą.

Galiu po pirmo kėlinio pasakyti: taip, man labiau patiko ši komanda, bet velniop, dabar man patinka kita, nes ji geriau žaidžia.

„Futbolą žiūriu šiek tiek kitaip. Man įdomiau stebėti patį žaidimą, įdomesnės pavardės ant nugaros nei emblema ant priekinės marškinėlių pusės. Būna išankstinių nuostatų, bet jos keičiasi – galiu po pirmo kėlinio pasakyti: taip, man labiau patiko ši komanda, bet velniop, dabar man patinka kita, nes ji geriau žaidžia“, – įvairių staigmenų tikisi ir N.Kesminas.

Nacionaliniai žaidimo ir sirgimo ypatumai

Sakoma, kad futbolas vienodėja, įvairių šalių treneriai migruoja iš vieno klubo į kitą, futbolininkai mato daug žaidybinio stiliaus mokyklų, todėl beprasmiška kalbėti apie individualų nacionalinių rinktinių žaidimo braižą. Ar tikrai globaliu reiškiniu tapęs futbolas ištrynė visas skirtybes?

N.Kesminas sutinka, kad skirtumų mažėja, bet futbolas nėra vienodas. Taip nebūna, kad jeigu žaidžia anglai, jie būtinai siunčia aukštą kamuolį į baudos aikštelę, kad kitas žaidėjas galėtų jį mušti galva, – tai iš stereotipų serijos. Bet kiekviena komanda turi savo veidą, kuris kuriamas nuo piramidės apačios.

Aprenk vienodais marškinėliais, užmauk maišus ant galvų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos futbolininkams, ir paleisk žaisti – pagal žaidimo stilistiką, žaidėjų judėjimą ir kitus elementus atpažinčiau, kas yra kas.

„Tai, ką matome per čempionatus, yra ledkalnio viršūnė. Kiekvienoje šalyje stengiamasi, kad tiek vaikai, tiek paaugliai žaistų tuo braižu, kuris būdingas šalies nacionalinei rinktinei. Praktiškai visos nacionalinės komandos turi savo veidą. Aprenk vienodais marškinėliais, užmauk maišus ant galvų, pavyzdžiui, Vokietijos ir Anglijos futbolininkams, ir paleisk žaisti – pagal žaidimo stilistiką, žaidėjų judėjimą ir kitus elementus atpažinčiau, kas yra kas“, – sako N.Kesminas.

A.Liubinsko tikinimu, skirtumai pamažu išsitrina, visų šalių žaidimas niveliuojasi, labai ryškių atotrūkių nėra, bet nacionalinių elementų išlikę. „Prancūzai vis tiek bus techniško žaidimo šalininkai, nes jų komandose žaidžia daug techniškumu pasižyminčių juodaodžių. Nors anglai jau nežaidžia tik vadinamajame antrame aukšte, bet ir taip žaisti jie moka“, – lygina A.Liubinskas.

LFF prezidentas E.Eimontas atkreipia dėmesį, kad yra istoriškai susiformavusių dalykų: „Yra šalių, kurios turi centralizuotą talentingo jaunimo rengimo strategiją, ir esama valstybių, kurios tokios sistemos neturi. Apskritai kalbama, kad kažkada ateityje nebus klubų, o bus žvaigždės, apie kurias bursis komandos.“

Jeigu išnyktų visi nacionaliniai žaidimo skirtumai, ar būtų svarbu, už kurią komandą sirgti tiems, kurių rinktinės nežaidžia? Dabar nemažai lietuvių iš Europos šalių komandų kažkodėl palaiko anglus, kiti simpatizuoja vokiečiams, treti ispanams ar italams. Lietuvoje nemenkas gerbėjų gretas turi subūrę ir oranžiniai – į šį čempionatą nepatekę olandai. Ką palaikys jiems prijaučiantieji?

„Už ką pasirenkama sirgti, dažniausiai lemia šeimos tradicija, kuri lyg palikimas perduodama iš kartos į kartą. Būna ir taip, kad potencialūs laimėtojai racionaliai išmąstomi. Aš šį čempionatą taip pat būsiu racionalus sirgalius – palaikysiu anglus ir islandus. Anglus dėl to, kad jie buvo ir bus mūsų atrankos grupėje, – rinkodaros požiūriu turėti čempionus savo grupėje smagu. O islandai mums geras pavyzdys, – sako E.Eimontas, prisipažįstantis, kad dažniausiai palaiko ne favoritus. – Gal tai nacionalinis bruožas palaikyti tuos, kurie galėtų įkąsti favoritams?“

Esame verti to, ką turime?

Nuo šių metų Europos futbolo čempionato atranką galime vertinti beveik kaip „Euroviziją“, į kurios didžiuosius finalus pastaruoju metu pavyksta patekti ir netgi nelikti tarp autsaiderių. Nors nacionalinių futbolo federacijų, taigi ir rinktinių, Europoje šiek tiek daugiau nei 50 valstybių, principas panašus kaip ir geriausių Europos dainų konkurse: atrankoje nugalėk didesnę pusę ir būsi pakviestas tarp 24 Europos futbolo išrinktųjų.

„Vien futbolo rinktinės patekimas į čempionatą Lietuvai būtų svaresnė reklama, nei iškovoti penki Europos krepšinio čempionų titulai, nes futbole visai kiti masteliai. Bet kol kas mes nenusipelnome ten patekti. Kai pateksime pirmą kartą – tikiu, kad tokio įvykio sulauksiu, – patys suvoksime ir pamatysime tai, ką esame girdėję iš kitų šalių žaidėjų, trenerių, žiniasklaidos“, – viliasi N.Kesminas.

Futbolo komentatorius pateikia tokį kaimynų latvių papasakotą pavyzdį. Po to, kai jie 2004 m. pateko į Europos futbolo čempionatą, atsidarė daug durų. Nebereikėjo derėtis dėl kainos su aprangų gamintojais, nes sportinius komplektus gavo nemokamai ir dar sulaukė finansinio pasiūlymo, kad tik jų, o ne konkurentų firmos aprangą vilktųsi.

„Futbolas atidaro daug durų. Turtingiausi pasaulio žmonės jį remia dėl to, kad tai kita kasta, leidžianti patekti pas karalius, prezidentus, valdovus. Anksčiau mūsų futbolą žemyn tempė visokie prisiplakę veikėjai. Norėtųsi tikėtis, kad bus kitaip. O dabar esame ten, kur nusipelnėme būti. Tauta verta tokių vadovų, kokius turi. Vadinasi, esame avinų tauta“, – apgailestauja A.Liubinskas.

Prie Lietuvos netekčių, patiriamų dėl nesugebėjimo patekti į didžiąsias futbolo šventes, tokias kaip šiandien prasidedančios Paryžiaus „Stade de France“ stadione, A.Liubinskas priskiria ne tik pinigus, bet ir prarandamą patirtį, nekylantį žaidėjų meistriškumą, gerų varžybų stoką, menką šalies žinomumą ir pripažinimą.

Inga NECELIENĖ

Ir sostinė turi savo jūrą. Įvairiaspalvę, metalinę ir tekančią tam tikromis valandomis. Šios valandos piko, o jūra – automobilinė. Kiekvieną darbo dieną nuo ankstaus ryto ji ima srūti iš įvairių sostinės pašalių centrinės dalies link, o vakarop lyg per atoslūgį atsitraukia, nusėda miegamųjų rajonų kiemuose, užkardais dar neužtvertose parduotuvių aikštelėse. Ramuma įsivyrauja iki naujo ryto.

Daugiausiai gyventojų, daugiausiai automobilių (penktadalis visos šalies), daugiausiai ir problemų – taip galima apibūdinti kasdien su automobilių statymo sunkumais susiduriančių sostinės vairuotojų vargus.

Apmokestinti – lengviausia, bet ar nuo to kas nors pasikeis?

Iki birželio Vilniuje buvo įrengta 170 bilietų automatų ir 7451 mokama stovėjimo vieta. Bet į spalvotų mokėjimo zonų išvagotas gatves ir aikšteles užsukantiems vairuotojams, 2015 m. duomenimis, tekdavo užduotis rasti bent vieną iš maždaug 4 tūkst. laisvų stovėjimo vietų, nes beveik 3500 jų buvo išsipirkę nuolatiniai aplinkinių namų gyventojai. Dau­giaaukštėms automobilių aikštelėms, šalia kurių įsikurtų įvairaus transporto mazgai, statyti pinigų kol kas nerandama.

Ar dar ilgai Vilnius bus juosiamas mokamų zonų lankais?

Pateikimas – svarbiausia

Kasdienę metalo jūros tėkmę miesto valdžia bando paveikti apmokestindama gatves ir aikšteles, kurios centrinę sostinės dalį juosia vis storesniu lanku. Nuo birželio pradžios šis lankas dar praplatės – nuspręsta apmokestinti dar kelias iki šiol nemokamai mašinas glaudusias atkarpas.

Apmokestinti – lengviausia, bet ar nuo to kas nors pasikeis? Galbūt vienas kitas vairuotojas neapsikentęs persės į viešąjį transportą, keletas namų kiemų nuo svetimų mašinų antplūdžio atsitvers užkardais, bet šio sprendimo padariniai jau dabar aiškūs – bus užgrūstos šalia esančios nemokamos gatvės, kurias taip pat kažkada apmokestins.  Bet svarbiausia – tinkamai pateikti žinią, net jei toji žinia daugumai nemaloni.

Mokestink nemokestinęs – ir mokamų stovėjimo vietų trūksta, o apie esminius šios problemos sprendimus, be raginimo persėsti į viešąjį transportą, negirdėti.

Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė, kad nuo šiol sostinės centre ir Naujamiestyje automobiliai bus statomi tvarkingiau, mat dalyje šių mikrorajonų gatvių bus keičiama mašinų stovėjimo tvarka. Ką tai reiškia, nesunku atspėti: naujus mokesčius. Bet mokestink nemokestinęs – ir mokamų stovėjimo vietų trūksta, o apie esminius šios problemos sprendimus, be raginimo persėsti į viešąjį transportą, negirdėti.

Nebūtinai mašinomis kasdien kursuoja tie, kurie tingi nupėdinti iki artimiausios stotelės. Vieniems nuo namų artimiausia stotelė už kelių kilometrų, kitiems panašiu atstumu nuo viešojo transporto sustojimo vietos įsikūręs darbas. Be to, visuomeninis transportas ne visada prasuka pro reikiamą darželį ar mokyklą, juo nepatogu parsivežti sunkesnių pirkinių, o prekybos centrų mieste taip pat netrūksta.

Vietų ir tarifų politika

Centras, jo prieigos, praktiškai visas Senamiestis ir didžiuma Naujamiesčio gatvių bei aikštelių apmokestintos, bet ratus sukantys ir mokamos laisvos vietos ieškantys automobilių vairuotojai – sostinėje įprastas vaizdas. Visuomeninio transporto bilietų platinimu, tvarkaraščiais, keleivių kontrole ir automobilių stovėjimo paslaugomis užsiimančios savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktorės Modestos Gusarovienės tikinimu, stovėjimo vietų užimtumui piko metu viršijant 85 proc., jos nebeatlieka savo pagrindinės funkcijos. Tai reiškia, kad vairuotojai sugaišta daug laiko ieškodami laisvos vietos ir tą daro terš­dami aplinką.

Rinkliavos nuostatuose, patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, nurodyta, kad jeigu stovėjimo vietų užimtumas piko metu viršija 85 proc., kyla poreikis peržiūrėti taikomus tarifus, o stovėjimo vietų užimtumas ir reguliuojamas tarifų politika.

Pernai metų pabaigoje buvo priimtas sprendimas sumažinti mokesčio už mėnesio trukmės automobilių statymą dydį: geltonojoje miesto zonoje jis sumažėjo nuo 87 iki 67 eurų, žaliojoje – nuo 43 iki 33 eurų. Sumokėjus rinkliavą už stovėjimą žaliojoje zonoje automobilį galima statyti tik šia spalva paženklintose vietose, o susimokėjus už geltonąją mašiną galima laikyti ir geltonojoje, ir žaliojoje miesto zonoje.

Kas geriau – turėti savo už mažiausiai 6 tūkst. eurų ar tenkintis gatve už 7,20 euro per metus?

Užtat šalimais apmokestintos brangiausios sostinėje mėlynosios zonos gyvenantiems vilniečiams leidimas metams statyti automobilį atsieina pigiau nei mėnesio rinkliava geltonojoje – 43 eurai (antrasis leidimas metams – 52 eurai). Mašinos statymas metams gyvenamąją vietą deklaravusiajam patalpoje, patenkančioje į žaliosios zonos ribas, tolygus įprastam vienos paros mokesčiui – 7,2 euro. Nusipirkti leidimą ir visus metus laikyti mašiną raudonojoje zonoje kainuoja 22 eurus, geltonojoje – 14 eurų. Gal čia taip pat viena priežasčių, kodėl apmokestintuose miesto ruožuose sunku rasti laisvą vietą.

Kas geriau – turėti savo už mažiausiai 6 tūkst. eurų ar tenkintis gatve už 7,20 euro per metus? 6–10 tūkst. eurų tektų pakloti už vietą mašinai pasistatyti Naujamiestyje, Birželio 23-iosios g., šalia naujų daugiabučių esančioje daugiaaukštėje aikštelėje. Pigiausia apatinė 6 tūkst. eurų riba – už automobilio vietą po atviru dangumi paskutiniame aikštelės aukšte, brangiausia viršutinė 10 tūkst. – už stovėjimą apatiniame aukšte.

Prie senųjų daugiabučių aikštelės taip pat per siūles braška. Juk sovietmečiu skaičiuota visiškai kitaip: vienas automobilis – tūkstančiui gyventojų. Remiantis 1999 m. įsigaliojusiu Statybos techniniu reglamentu, automobilių statymas prie atskirų objektų vertintas skaičiuojant, kad tūkstančiui gyventojų tenka 400 automobilių. Tuomet daugiabučiams buvo nustatyta 0,8 stovėjimo vietos kiekvienam butui, o 10 proc. šio skaičiaus numatyta lankytojams. Taigi prie šimtą butų turinčio daugiabučio nuo 1999-ųjų turėjo atsirasti mažiausiai 88 mašinų stovėjimo vietos.

Dabartinė pakoreguota daugiabučių tvarka – viena automobilio vieta vienam butui toliau nuo centro esančiuose rajonuose (tokiuose kaip Pašilaičiai, Lazdynai ar Baltupiai), 0,75 stovėjimo vietos arčiau centro įsikūrusiuose mikrorajonuose (Naujamiestyje ar Žvėryne) ir 0,5 stovėjimo vietos Senamiestyje.

Gyventojų mažai, rūpesčių daug

Palyginti su kitomis Europos sostinėmis, Vilnius – mažiausiu gyventojų tankiu pasižyminti sostinė, kurios viename kvadratiniame kilometre išsitenka 1400 žmonių (galima palyginti: Kopenhagoje – 6700, Varšuvoje – 3400, Taline – 2800, Prahoje – 2500, Rygoje – 2300 žm./kv. km). Kita vertus, mažas tankumas lemia brangias paslaugas – tiek socialines, tiek transporto. Daugelyje Europos miestų automobilių statymas centre ir senamiestyje yra rimta bėda, kurią miestai sprendžia įvairiai – vieni draudžia eismą, kiti peržiūri tarifus, dar kiti apmokestina įvažiavimą į senamiestį ar centrines jo dalis.

Jeigu neįmanoma išgyventi be automobilio, stovėjimo vietų poreikį galima sumažinti plačiai pasaulyje paplitusiomis transporto priemonių dalijimosi sistemomis.

Daugumą su metaline mašinų jūra, spūstimis susijusių keblumų padėtų išspręsti didesnis gyventojų sąmoningumas. Kaip rodo atlikti tyrimai, tik kas penktu automobiliu važiuoja daugiau nei vienas vairuotojas, automobilis vidutiniškai eksploatuojamas vos 5 proc. viso laiko, o likusius 95 proc. jis tiesiog stovi, tai yra užima stovėjimo vietą.

Būtina spręsti ne tik centrinės dalies, bet ir viso miesto mastu vyraujančias automobilių stovėjimo problemas.

„Jeigu neįmanoma išgyventi be automobilio, stovėjimo vietų poreikį galima sumažinti plačiai pasaulyje paplitusiomis transporto priemonių dalijimosi sistemomis – jų Vilniuje yra dvi. Kaip rodo Europos ir pasaulio miestų praktika, geriausia, kai senamiesčio erdvės skiriamos pėstiesiems, viešiesiems poreikiams tenkinti, o ne automobiliams. Būtina spręsti ne tik centrinės dalies, bet ir viso miesto mastu vyraujančias automobilių stovėjimo problemas. Tai yra kompleksinis sprendimas, kurio reikalauja tiek trumpalaikiam stovėjimui skirtos, tiek sostinės miegamuosiuose rajonuose esančios stovėjimo vietos“, – sako „Susisiekimo paslaugų“ direktorė.

Naujamiestyje, centro prieigose dirbančius ratuotus vilniečius dar prieš porą metų gelbėjo prekybos centrų aikštelės. Ir net parduodant nekilnojamąjį turtą, tarkime, šalia Savanorių prospekte esančio „Rimi“ prekybos centro kaip vienas pranašumų buvo nurodoma didžiulė dviejų lygių parduotuvės aikštelė, kurioje bet kuriuo paros metu nebūdavo sudėtinga rasti vietą, o pasimokyti automobilio statymo subtilybių dažnai užklysdavo ne tik pradedantys vairuotojai, bet ir mokinių prisisodinę vairavimo instruktoriai.

Dabar, net jei nebūtų 2 val. trukmės stovėjimo apribojimo ir pritaisytų užtvarų, šioje aikštelėje, ypač vakarais, kažin ar pavyktų vairavimo subtilybėmis užsiimti. Šalia išdygus naujiems daugiabučiams, o vietoje buvusios duonos kepyklos – ištisam daugiaaukščių kvartalui, labai tikėtina, kad didžiumą aikštelės užimtų nuolatiniai aplinkinių namų gyventojai. Vieta lauke automobiliui pasistatyti šalia namų, išdygusių buvusios duonos kepyklos teritorijoje, čia kainuoja 5500, požeminėje – 8 tūkst. eurų.

Pasijuto lyg nemokamos aikštelės

Per pastaruosius kelerius metus išaugus miestui, atsiradus naujų kvartalų ir ištisų mikrorajonų, išryškėjo didysis automatizacijos mastas. Nuo mašinų jūros ėmė dusti ne tik miesto centras ar jo prieigos, bet ir miegamieji rajonai, ypač naujieji. Statytojai įrengia stovėjimo aikštelių, požeminių vietų, bet visų pirma formulė „vienam butui viena vieta“ nebeatitinka tikrųjų poreikių, antra, šios vietos brangios, ne visi naujakuriai pajėgūs jas įpirkti.

Prieš kelerius metus su šia problema tikina susidūrę prekybos centrai, kurių aikštelės imtos naudoti kaip nuosavos. „Šią problemą stipriai juntame ir sprendžiame įvairiai. Pikt­naudžiaujančių ir automobilius paliekančių tikrai ne tiek laiko, kiek trunka apsipirkti, daug, todėl ir gražiuoju informuojame savininkus, kad iš mūsų aikštelių patrauktų mašinas, ir pranešame policijai, ir ribojame stovėjimo laiką, ir griebiamės užkardų. Daugiausiai bėdų miesto centre, Naujamiestyje ir naujuose miegamuosiuose rajonuose, todėl užkardų sistema veikia ir prie Mindaugo gatvėje esančios parduotuvės, ir Pašilaičiuose prie „Big“ centro“, – paaiškina „Maxima LT“ atstovė spaudai Renata Saulytė.

Kaip grybų po lietaus pridygusių aplinkinių biurų pastatų darbuotojų automobilių statymo aikštele pasijutusi Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė nuo praėjusio rudens pradžios irgi ėmė gintis užkardais ir stovėjimo laiko ribojimu, nes automobiliais atvykstantys pirkėjai ieškodami vietos dažnai veltui sukdavo ratus.

„Užtverti, apmokestinti – pats drastiškiausias būdas, bet nesame kontrolės punktas, kuris galėtų sužiūrėti, kuris automobilis kiek laiko stovi, negalime bausti ar nuolat apeliuoti į žmonių sąmoningumą. Nesame suinteresuoti uždirbti iš aikštelių apmokestinimo, bet kitos išeities nėra, jeigu norime, kad mūsų pirkėjai rastų vietos mašinai pasistatyti ir būtų patenkinti“, – priduria R.Saulytė.

Judėjimo mieste alternatyvos

Kol vieni atsargiai pratinasi prie minties, kiti aktyviai naudojasi. Prie aktyviųjų priskirtini miesto svečiai užsieniečiai. Tokią išvadą galima padaryti pabendravus su jau kelerius metus sostinėje veikiančių transporto priemonių – dviračių ir automobilių nuomotojais.

Jau ketvirtą sezoną vilniečiams ir sostinės svečiams dviračių nuomos paslaugas teikianti „CycloCity Vilnius“ konkurentų neturi, o trečius metus Vilniuje automobilius nuomojanti „CityBee“ nuo šio pavasario rinka dalijasi su mažus elektromobilius „Wolkswagen e-UP“ siūlančia „Spark“.

Tiek dviračiais, tiek nedideliais automobiliukais judėti mieste nuo vieno nuomos punkto prie kito nėra brangu. Ypač dviračiais, kuriais naudotis pirmąjį pusvalandį nieko nekainuoja, tereikia įsigyti norimos trukmės narystę (viso sezono atsieis 19,90, mėnesio – 3,90, trijų dienų – 2,90 euro).

Darbo dieną apie 11 val. viename iš dviračių nuomos punktų Upės g. iš 18 dviračių stovi penki. Vieną iš likusių penkių rakinantis vilnietis Arvydas paskubomis tarsteli, kad vėluoja pas gydytoją – automobiliu įveikti atkarpą iki Pylimo gatvės spėtų, bet klausimas, ar rastų kur jį pasistatyti, o dviračių nuomos punktas visiškai šalia poliklinikos, todėl ir nusprendęs važiuoti dviračiu. „Per nemokamą pusvalandį daugumą reikiamų taškų mieste nesunkiai galima pasiekti, todėl kai darbo metu ar per pietų pertrauką kažkur prisireikia skubiai nuvažiuoti, imu dviratį – ir pajudu, ir už mašinos stovėjimą nereikia mokėti“, – skubriai užguldamas dviračio pedalus paaiškina maždaug trisdešimtmetis vyras.

Trumpalaikė automobilių nuomos paslauga – tai lyg per vidurį tarp važinėjimo nuosava mašina ir taksi. Pavyzdžiui, su „CityBee“ pirmieji 50 km nieko nekainuoja, o tolesnės ne daugiau kaip valandos važiavimo kainos svyruoja nuo 5 iki 13 eurų per valandą – priklauso nuo mašinos markės. „Spark“ pranašumas – automobilį galima palikti ne specialiame punkte, o bet kurioje vietoje Senamiestyje. Pirmųjų 15 min. važiavimo kaina – 3 eurai, kiekviena paskesnė minutė – 20 centų. Trūkumas – dar palyginti nedidelis automobilių parkas.

Net jeigu nuomos punktai yra netoliese darbo ir namų, kasdien kursuoti nuomojamais automobiliais būtų brangoka. Bet retkarčiais ekonomiška nuvykti ten, kur tiesiogiai viešasis transportas nevažiuoja, kelionės atstumas neilgas, o važiuojant nuosava mašina grėstų susidurti su transporto priemonių prigrūsta brangia raudonąja arba, dar blogiau, mėlynąja zona, po kurią neabejotinai zuitų ne vienas skubantis, besinervinantis, bet vietos mašinai pasistatyti vis tiek nerandantis vairuotojas.

Trumpasis „Veido“ interviu

Į klausimus atsako SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.

– Nuo birželio pradžios apmokestinta keletas naujų Vilniaus gatvių, bet tai problemos nesprendžia, tik tuština vairuotojų kišenes. Ar numatyta kokių nors esminių automobilių statymo sprendimo būdų?

– Mokamo stovėjimo bandantys išvengti vairuotojai savo transporto priemones palieka tose gatvėse, kuriose automobilių stovėjimas vis dar yra nemokamas. Chaotiškai statomi automobiliai kliudo tose gatvėse gyvenantiems, dirbantiems ir į jose esančius objektus atvykstantiems vilniečiams. Be to, neapmokestintose gatvių atkarpose pastebimas gerokai didesnis automobilių srautas, kurį ir sureguliuoja mokamas stovėjimas. Ilgametė patirtis rodo, kad mokamas stovėjimas ne tik sumažina automobilių srautus, bet ir užtikrina tvarkingesnį transporto priemonių statymą. Rinkliavomis ir sukuriamos laisvos stovėjimo vietos būtiniesiems poreikiams užtikrinti.

– Miestas sparčiai tankinamas, vietoj buvusių gamyklų kyla nauji gyvenamieji kvartalai, kuriuose įrengiama per mažai mašinų stovėjimo vietų (viena vieta vienam butui: ar ta vieta mokama, ar nemokama, ją gyventojas pirks ar ne – nesigilinama). Šitaip iš karto užprogramuojamos netolimos ateities problemos. Ar bandoma joms užbėgti už akių?

– Per 20 metų automobilizacijos lygis padidėjo tris kartus, o naudojimasis viešuoju transportu smarkiai krito. Ekstensyvi stovėjimo vietų ir pačių gatvių plėtra neišspręs automobilių problemos, ją netgi dar labiau padidins. Bendradarbiaudami su didžiųjų prekybos centrų, mokyklų, gamyklų, biurų atstovais stengiamės skatinti darbuotojus atvykti ne automobiliu – pritaikome viešojo transporto tvarkaraščius prie darbo, pamokų pradžios ir pabaigos laiko, įrengiame reikalingą infrastruktūrą patogiai laukti stotelėse ir pan.

Turime tikrai gerų jau įgyvendintų praktinių pavyzdžių – netoli Lukiškių aikštės Gynėjų gatvėje esanti Gynėjų stotelė atsirado šalia verslo centro UNIQ. Jame dirbantiems vilniečiams dabar gerokai patogiau grįžti namo po darbo, nes viešojo transporto stotelė pasiekiama vos per minutę ar dvi.

Vienas pagrindinių Vilniaus miesto susisiekimo tikslų, akcentuotų bendrajame ir specialiajame plane, yra intensyvaus transporto eismo „nukrovimas“ nuo miesto centrinės dalies, miesto centre pirmenybę teikiant viešojo transporto ir dviračių bei pėsčiųjų eismui. Pagal Vilniaus miesto iškeltus susisiekimo tikslus ir numatomas strategijas plėtoti verslo centrus Konstitucijos prospekte ir jo prieigose siūloma gerinti viešojo transporto kokybę: atnaujinti parką, didinti komfortą transporto priemonėse ir stotelėse, plėsti viešajam transportui skirtas A juostas (tada mažėtų važiavimo viešuoju transportu trukmė), įdiegti „Park&Ride“ sistemą, kuri mažintų lengvųjų automobilių srautą ir kartu mašinų stovėjimo vietų poreikį miesto centre, spūsčių susidarymo tikimybę, oro taršą, esant poreikiui didinti viešojo transporto priemonių kiekį, talpą, mažinti poreikį lengvaisiais automobiliais važiuoti į miesto centrą.

– Ankstesnė savivaldybės valdžia nestokojo viešojo transporto plėtros idėjų – kalbėta apie metro, tramvajų, rengtos brangios galimybių studijos. Ar dabar svarstoma apie kokią nors naują viešojo transporto rūšį?

– Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas viešojo transporto skatinimui ir gerinimui – bus atnaujinta viešojo transporto sistema: tvarkoma infrastruktūra, vykdoma jos plėtra, tiesiami šaligatviai iki viešojo transporto stotelių. Turime viziją, kaip atnaujinsime transporto priemonių parką: tam bus ne tik pasitelktos lėšos iš Europos Sąjungos fondų, bet ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ iš savo lėšų įsigis naujų transporto priemonių.

Svarbus vaidmuo tenka ir privataus vežėjo konkursui – jis turės neabejotinos įtakos visai sostinės viešojo transporto sistemai, nes į ją įsilies naujas vežėjas su šimtu naujų transporto priemonių. Rengiamas darnaus judumo planas, kuriame bus numatyta susisiekimo plėtros strategija, apimsianti dviračius, viešąjį transportą, judėjimą pėsčiomis ir asmeniniu transportu.

BFL

Inga NECELIENĖ

Filosofas, rašytojas, LTOK viceprezidentas, buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad sprendimas į žaidynes įsileisti profesionalus, paskui kuriuos atėjo ir didysis verslas kartu su didžiąja politika, sportą veda ten, kur jau buvome – sparčiai artina prie gladiatorių žaidynių.

Neseniai pasibaigusiame vandens sporto šakų Europos čempionate Rūta Mei­lu­ty­tė dalyvavo vienose 100 m krūtine varžy­bose ir iškovojo aukso medalį, bet namo į Pli­mutą parsivežė du auksinius trofėjus. Dar vieną Europos pirmenybių čempionės medalį už  2013 m. Danijoje pasiektą pergalę jai pagaliau grąžino tąkart dėl dopingo vartojimo įkliuvusi ir pirmos vietos netekusi viena pagrindinių priešininkių rusė Julija Jefimova, kuriai panaikinta antroji per kelerius metus diskvalifikacija ir, re­gis, uždegta žalia šviesa krautis lagaminus į olimpinį Rio de Žaneirą.

Staigių ir nepaaiškinamų metamorfozių – spor­tininkas tai kaltas, tai nekaltas, tai nevarto­jo draudžiamų preparatų, tai vartojo, bet neviršijo nustatytos normos (ką jau kalbėti apie tai, kad anksčiau apskritai jokių normų nebuvo – jeigu vartojo, vadinasi, kaltas) – iki Rio olimpinių žaidynių likus porai mėnesių, tikėtina, iš­girsime daugiau.

Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto pir­mininkas Arvydas Juozaitis įsitikinęs, kad spren­dimas į žaidynes įsileisti profesionalus, ku­riems įkandin atėjo du didieji – verslas kartu su politika – privertė sportą patirti didelių deformacijų, o dopingo kontrolę paversti valstybių ginklu.

– Šiandien čempionas, o rytoj dopingo taisyklių pažeidėjas, iš kurio atimami kelerių pastarųjų metų medaliai. Ar dar galima kalbėti apie kilnų sportinį elgesį, sportininkų pagarbą varžovams?

– Čia matomi du stiprūs veiksniai, kurie labai trukdo tikėti galutiniu teisingu sprendimu. Pirmasis veiksnys yra verslas, o antrasis – politika. Į sportą įsiskverbęs didysis verslas verčia sportininkus vartoti įvairius papildus, preparatus, o didžioji politika manipuliuoja dabar jau tūkstančiais įvairių preparatų pavadinimų taip, kad normaliam žmogui susekti, kas yra kas, ir susigaudyti – neįmanoma. Šių preparatų esama normaliame maiste, kurio galima įsigyti parduotuvėse, todėl sužlugdyti žmogų tampa labai paprasta. Įvairios ekspertų komisijos, į kurias kreipiamasi tyrimo, irgi klausimas, ar yra patikimos, nes jos visos yra veikiamos savo valstybių didžiosios politikos.

– Įvairių didžiųjų sporto organizacijų atstovai mėgs­­ta kartoti, kad sportas nėra politika, bet aki­vaizdu, jog pastaruoju metu politikos sporte ypač daug.

– Deja, išeities iš susidariusios dabartinės padėties nematau. Jeigu olimpinis sportas netaps toks, koks buvo iki 1992 m., bus tik dar blogiau. Pa­radoksas, bet mes grįžome į olimpinį judėjimą būtent tais metais, kai į vasaros olimpines žai­dynes Barselonoje kartu su profesionalų sportu atėjo ir didysis verslas. Dėl to reikia „pa­dėkoti“ tuomečiam Tarptautinio olimpinio ko­miteto (TOK) prezidentui Juanui Antonio Sa­ma­ran­chui, kuris buvo didysis bankininkas ir vienas di­džiausių lobistų. Į olimpiadą priimdamas profesio­nalius sportininkus jis nusižengė šiuolaikinių olim­pinių žaidynių atgaivintojo Pierre‘o de Cou­ber­tino pagrindinėms idėjoms ir  įsitikinimui, kad sportas negali būti profesionalų užsiėmimas. Dėl šio sprendimo sportas patyrė didelių deforma­cijų, o dopingo kontrolė tapo valstybių ginklu.

Vien tik akims ir žiūrovų aistroms skirtas sportas tampa šou, o juk sportas – tai natūrali žmogaus kova su savo galimybėmis.

Nori diskvalifikuoti varžovus? Sukurk tokią terpę, pasėk abejonę, kad žmonės patikėtų, jog ten visi vartoja dopingą. Diskvalifikuoti visą ša­lį, visą komandą – visiška nesąmonė. Tai net ne­humaniška, tai likimus žlugdantis manipuliavimas žmonių gyvenimo sąskaita. Tokie politizuoti reiškiniai irgi stumia visą olimpinį judėjimą grįžti į mėgėjų sportą. Vien tik akims ir žiūrovų aistroms skirtas sportas tampa šou, o juk sportas – tai natūrali žmogaus kova su savo galimybėmis, kurias reikia aukštinti, bet ne dirbtiniu būdu, antraip toji kova praranda prasmę.

Iki Barselonos žaidynių olimpiadų dalyviams buvo draudžiama eiti į reklamą ar ko­mercines varžybas: nori profesionalūs krepšinin­kai, ledo ritulininkai iš sutarčių, reklamų pi­nigus krautis – jų valia, bet į žaidynes jie ne­ga­lėdavo kelti kojos. Dabar olimpinių žaidynių dalyviai gali reklamuoti bet ką ir už tai jiems siūlomos milijoninės sutartys.

Šis sudėtingas smagratis sukasi vis greičiau, didysis verslas, atėjęs į olimpines žaidynes, jį veda į aklavietę. Kol į žaidynes vėl negrąžinsime savanoriškumo principo, koks buvo iki 1992-ųjų, tol olimpinis sportas, pirminės jo idėjos ir vertybės risis į prarają. Kelias bus labai sunkus, bet neišvengiamas. Sugadinti lengva, o pataisyti sunku, bet įmanoma.

– Ar matytumėte olimpinio sąjūdžio grįžimo prie pradinių ištakų apraiškų ir galimybių?

– Kai 1936 m. Berlyne žaidynes rengė nacistinė Vo­­­­­kietija, daug šalių vadovybių ir sportininkų jau ži­nojo svastikos pasekmes ir į tas žaidynes ne­vy­ko. Lietuva į jas negalėjo vykti dėl Klai­pė­dos kraš­to – taigi jau tada sporte politika darė stiprią įta­ką.

Tais pačiais 1936-aisiais labai panašiu metu Barselonoje turėjo vykti alternatyvi vadinamoji liaudies olimpiada, į kurią atvyko maždaug tiek pat sportininkų, kiek ir į Berlyną – apie 3 tūkst. Bet atsitiko nelaimė – liepos 19-ąją, pa­čią pirmąją žaidynių dieną, prasidėjo maištas, peraugęs į Ispanijos pilietinį karą, ir liaudies olimpiada neįvyko.

Kito ke­lio, kaip tik grąžinti sportui pirminę idėją, at­sisakyti verslo, politikos, reklamos ir grįžti prie natūralaus sportavimo, nėra.

Dabartiniam sporto komercializmui nepritariantys sportininkai, šalys turėtų surengti kaž­ką panašaus – alternatyvią olimpiadą. Kito ke­lio, kaip tik grąžinti sportui pirminę idėją, at­sisakyti verslo, politikos, reklamos ir grįžti prie natūralaus sportavimo, nėra, jeigu mes norime iš viso išsaugoti olimpinių žaidynių dvasią, kuriai išsigimti pakako šimto metų. Prognozuočiau, kad tokios žaidynės, kokios vyksta dabar, bus rengiamos dar ilgiausiai 20 metų, o tada ateis nauji idealistai, nauji coubertinai, ir paskelbs naujų žaidynių pradžią. Tai ir būtų pats kilniausias sportinis elgesys.

– Kur olimpinį sportą nuvestų dabartinis kelias?

– Ten, kur žmonija jau buvo, – į gladiatorių žaidy­nes. Tai buvo lygia greta su antikinėmis olimpi­nėmis rengiamos žaidynės. Gladiatorių žaidynė­se dalyvaudavo iki 10 tūkst. gladiatorių, o olim­­­pi­nė­se – netgi mažiau. Jos abejos beveik vie­nu metu bu­vo uždraustos, kai Romos imperijos sau­lė­te­kyje joje įsivyravo krikščionybė ir žaidy­nės imtos traktuoti kaip pagonybės reliktas. Olimpinės žaidynės Romos imperatoriaus buvo už­draustos IV amžiaus pabaigoje, 394 m., o gladia­torių – dar po 14 metų, V amžiaus pradžioje. Da­bartinės žaidynės panašėja į gladiatorių, tik skir­tumas toks, kad sportininkai tiesiogiai nežudo­mi.

Da­bartinės žaidynės panašėja į gladiatorių, tik skir­tumas toks, kad sportininkai tiesiogiai nežudo­mi.

Atrodė, kad olimpiada – vienas švariausių vardų žmonijos dabartyje. Visi kiti vardai, netgi tokie kaip teatras, yra gerokai suteršti. Kad po­litika nesugadintų šio vardo, TOK pasielgė galbūt logiškai ir nusprendė jį saugoti taip pat, kaip ir savo ženklą – olimpinius žiedus. Taigi da­­bar pats žodis „olimpiada“ yra griežtai juridiš­kai kon­troliuojamas iš TOK būstinės Lo­za­nos. Ir mes, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ir kiti nacionaliniai olimpiniai komitetai tu­ri stebėti, kad šis žodis nebūtų ne ten vartojamas, pavyzdžiui, mokykloje neatsirastų kokia nors matematikų olimpiada.

Bet yra kita medalio pusė – žodis padarytas reklamos objektu, ant jo autorių teisių, „copyright“, uždėtas ženklas. Jau taip toli nueita, kad pernai vykusioms pirmosioms Europos žaidynėms kitaip pavadinti Lozana uždraudė vartoti žodį „olimpiada, olimpinis“. Teko atsisakyti pirminio sumanymo ir tenkintis Europos žaidynėmis, nes pavadinimui „Europos olimpinės žaidynės“ atsirasti nebuvo duota leidimo.

– Pastarojo meto didžiųjų sporto organizacijų skandalai – itin turtingos Tarptautinės futbolo federacijų asociacijos (FIFA) valdžios krizė, Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nesugebėjimas civilizuotai pasidalyti įtakos Europoje, Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai mesti kaltinimai dėl ištisų šalių nešvarių sportininkų dangstymo – rodo, kad didžiosios sporto žuvys pūva nuo galvos. Ko vertas kilnus vieno žmogaus sportinis elgesys šiame grobuoniškos sporto politikos fone?

– Išliks tas, kas išsaugos sveiką protą. Yra ke­lios sudedamosios kilnaus sportinio elgesio da­lys įvairiose veiklos srityse – aikštelėje ir šalia jos. Visi puikiai žinome boksininką Algirdą Šociką, kuris ne tik Lietuvoje ar tuometėje SSRS, bet ir toli už jos ribų pelnė ringo džentelmeno etiketę. Jis griežtai laikėsi taisyklių ir pats nuo to nukentėjo – galėjo iškovoti daugiau pergalių, daugiau medalių, bet į sporto istoriją įėjo kitaip.

Labiausiai įstringa, kai daug pasiekęs sportininkas – čempionas, rekordininkas baigęs karje­rą likusį gyvenimą paskiria jaunimo ugdymui.

Toks žmogus išlieka kaip kilnaus elgesio mokytojas. Yra mokytojų, kurie po 20–40 metų dir­ba su jaunais pirmosios grandies sportininkais ir savo elgesiu, kasdieniu pavyzdžiu moko juos būti kilnius. Nors šio darbo jokiu atlygiu negalima įvertinti, mūsų uždavinys – pastebėti tokius žmones ir jų poelgius iškelti į viešumą.

Kai sportininkas su varžovu pasidalija inventoriumi, pavyzdžiui, atiduoda savo slides arba vietoj lūžusios pasiūlo savo šuolių į aukštį kartį, kad šis likęs be sportinio įrankio nenutrauktų varžybų, akimirką susiduriame su paslaptimi. Ką besidalijantis sportininkas tuo metu galvoja – galbūt nenori būti grobuonis? Šią paslaptį taip pat reikia įvertinti.

Labiausiai įstringa, kai daug pasiekęs sportininkas – čempionas, rekordininkas baigęs karje­rą likusį gyvenimą paskiria jaunimo ugdymui. Ar­ba išvyksta į vargstančias šalis ir ten stato mo­kyklas, rengia stovyklas, moko jaunus sportininkus ir tą daro už savo, o ne kompanijų, ku­rios jį remia ir kartu reklamuojasi, pinigus. Kil­nus elgesys turi liudyti labdarą. Kilniai elgtis – tai elgtis sau nenaudingai, bet taip darydamas žmogus jaučia pakylėjimą, žmogiškąjį augimą.

Kilnaus sporto idėjos kyla iš Europos, ne Afrikos ar Azijos. Jau dešimt metų dalyvauju tarptautiniame „Fair Play“ judėjime, bet per tą laiką taip ir nesugebėjome į Olimpinę chartiją įtraukti kilnaus žaidimo taisyklių.

– Ką jums reiškia sukaktys, skaičiai? Ne tik dešimtmetis, praleistas tarptautiniame „Fair Play“ judėjime, bet ir neseniai minėtas 60 metų jubiliejus ar liepą taip pat jubiliejinių 40 metų sulauksiantis Monrealio olimpinėse žaidynėse iškovotas olimpinis bronzos medalis.

– Man patinka iš Odesos kilusio aštriapročio ru­so Michailo Žvaneckio mintis, kad Dievas žmogui parodo laikrodį du kartus: pradžioje ir pabaigoje. Prašyti jo daugiau sykių leisti žvilgtelėti į laikrodį – pasipūtimo, neišmintingumo ženklas.

Į jubiliejus žiūriu taip: kaip žmogus švenčia asmenines sukaktis, taip jis norėtų, kad jį vertintų visuomenė. Aš norėčiau kuo tyliau ir kukliau, nes man metai, jubiliejai nieko nereiškia. Pri­ta­riu minčiai, kad mirti nebaisu, baisu neatlikti sa­vo užduoties. O užduotys skiriamos pagal jėgas.

Kasmet liepos 20 dieną, nors Lietuvoje tai būna liepos 21-oji, prisimename bronzinę pergalę olimpiniame Monrealyje. Tai mūsų šeimos asmeninis paminėjimas. Pasižiūrime Anglijos televizijos susuktą filmuką – viename jo kadrų matau savo plaukimą.

Olimpinės žaidynės dar svarbios ir tuo, kad jos fiksuoja civilizacijos eigą.

Tada nutiko toks įdomus dalykas. Einu į star­tą ir matau, kaip stojasi tribūnos. Prisimenu ir šmėstelėjusią mintį: negi žmonės atsistodami mus pasitinka? Pasirodo, jie stojosi pagerbti Di­džiosios Britanijos karalienės Elžbietos An­tro­sios, kurią netrukus už kokių 20 metrų pa­ma­čiau. Tuo metu, jai tebebūnant baseine, aš pa­siekiau olimpinį rekordą. Ir nors šis mano re­kordas laikėsi gal vos 20 minučių, ji tą akimirksnį matė, o ją lydėjusios TV kameros užfiksavo. Vi­so­je šitoje olimpinio medalio istorijoje tai turbūt vienintelis pasididžiavimo momentas, sąryšis su pasauliu, pabuvimas šalia didžiųjų žmonių ir įvykių. Nors nuo tos akimirkos praėjo jau beveik 40 metų, karalienė sveika, gyva ir toliau valdo. Olimpinės žaidynės dar svarbios ir tuo, kad jos fiksuoja civilizacijos eigą.

– Koks dabartinis jūsų santykis su vandeniu, plaukimu, baseinu?

– Po olimpinių žaidynių baigęs sportinę karjerą į baseiną nevaikščiojau – jau du gyvenimai nuo to laiko praėjo. Ir tik dabar, gyvendamas Klai­pėdoje, į jį grį­žau – ėmiau vaikščioti į „Gintaro“ sporto cen­­trą. Įdomus pojūtis: niekas nepasimiršę, ran­kos, kojos klauso, tik šiek tiek greitis kritęs – ži­noma, „šiek tiek“ reikia rašyti su kabutėmis. Vėl pajutau vandens magiją.

Plaukimas – viena paslaptingiausių sporto ša­kų. Visų pirma joks kitas sportininkas nesivaržo būdamas horizontalios padėties: sportininkas guli, o žmonės į jį žiūri. Atrodytų, ką ten žiūrėti – juk 50 metrų nuplaukti tetrunka apie 30 se­kundžių, bet tribūnos prisirenka pilnos. Matyt, į ugnį ir į vandenį žmogus ilgai gali žiūrėti.

Po trylikos aktyvaus sportavimo metų galiu pasakyti, kad vandenyje neįmanoma nuosekliai mąstyti, gali tik asociatyviai, nes nuoseklumas tampa mechaniškas.

Antra paslaptis – niekur kitur pačių geriausių rezultatų nepasiekia tokie jauni sportininkai. Rūta Meilutytė būdama penkiolikos tapo olimpine čempione, Lina Kačiušytė taip pat pen­kiolikos tapo pasaulio čempione. Anksčiau dvidešimtmečiai plaukikai jau būdavo seniai – kai baigiau tokių metų sportuoti, jau buvau va­dinamas veteranu.

Ir trečias mistinis dalykas – pasiruošimo tech­no­logijos. Juk plaukikui tenka mirkti vandenyje kas­dien po šešias valandas. Geras pianistas po tiek valandų kasdien prasėdi prie pianino, bet „spor­tuoti“ prie pianino ir mirkti baseine – visai kas kita.

Vandens treniruotės labai bukina: kiekvieną dieną ištisas valandas turi žiūrėti į baseino dug­ną ir saugotis, kad galva nestuktelėtum į baseino kraštą. Po trylikos aktyvaus sportavimo metų galiu pasakyti, kad vandenyje neįmanoma nuosekliai mąstyti, gali tik asociatyviai, nes nuoseklumas tampa mechaniškas: sportininkas atidirba mechaninius judesius ir visus būdus, kaip įveikti vandenį. O visa kita – begalinis kartojimas, tūkstančius, milijonus kartų.

– Mūsų plaukikai geriausių rezultatų pasiekia plaukdami krūtine. Ar yra koks nors logiškas paaiškinimas?

– Tai dar viena plaukimo paslapčių, tik jau Lie­tuvos. Taip jau išėjo, kad pasaulinio lygio plaukimo krūtine pergalės prasidėjo nuo manęs. Kuriai plaukimo rungčiai skirti daugiau dėmesio, treneriai dažnai nujaučia instinktyviai. Aps­kri­tai plaukime daug kas nuo instinktų priklauso.

Yra toks pirmeivių fenomenas: jie išmuša langą, pro kurį plūstelėję žmonės pasako – na va, čia yra mūsų langas.

O paskui prasideda tradicijos: kai kažkas pra­simuša, treneriai tai rungčiai skiria daugiau dėmesio ir ima tarpusavyje varžytis, nes ir kitas nori geriau, aukščiau. Atsiveria langas, pro kurį geriausieji gali eiti į pasaulį.  Yra toks pirmeivių fenomenas: jie išmuša langą, pro kurį plūstelėję žmonės pasako – na va, čia yra mūsų langas. Ir po kiek laiko, kaip matome, Lietuva tampa „brasistų“, arba plaukikų krūtine, šalimi.

– 1976 m. po jūsų olimpinio medalio sostinėje irgi buvo daug kalbų, kad Vilniui reikia normalesnio baseino.

– Mano iškovotas medalis atvirajam baseinui, kuriame mes treniravomės, per maždaug pusmetį davė čekiškus filtrus. Iki tol plaukiodavome stipriai drumzliname vandenyje, kuriame ir varlių rasdavome. Vanduo nebuvo filtruojamas, tik kas maždaug porą savaičių išleidžiamas ir naujo prileidžiama. Baseinas buvo atviras, todėl į jį ne tik varlių atšuoliuodavo, bet ir lapų, žiedų, dulkių prikrisdavo. Nuolat mirkdavome tamsiai geltonoje masėje. Toks ir buvo mano pasiruošimas olimpiadai.

– Artėja Rio de Žaneiro žaidynės. Ar jus domins tik transliacijos iš olimpinio baseino?

– Visiems vienuolikai LTOK vykdomojo komiteto narių, tarp jų ir man, numatyti kelialapiai į Rio de Žaneirą. Vieni vyks į pirmąją žaidynių dalį, kiti – į antrąją. Aš vyksiu į pradžią ir labai ti­­kiuosi iš arti pamatyti mūsų plaukikų kovas. Vis tiek esu jaunystės įkaitas ir negaliu visiškai nu­tolti nuo sporto. Vienintelis pasiteisinimas prieš save, kad dabartinės mano su sportu susijusios LTOK viceprezidento pareigos yra visuomeninės, už kurias gaunu vienintelį per ketverius metus moralinį paskatinimą – išvyką į žaidynes. Tai bus pirmas kartas, kai tuo pasinaudosiu.

Arvydas Juozaitis

Amžius: 60 metų.

Alma mater: Vilniaus universitetas – ekonomika (1980 m.), filosofijos mokslų kandidatas (1986 m.).

Politinė veikla: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės, LPS Seimo tarybos narys (1988–1990 m.), vienas Lietuvos liberalų sąjungos steigėjų (1990 m.), premjero A.Brazausko patarėjas švietimo ir kultūros klausimais (2001–2004 m.), LR konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė (2004–2009 m.).

Mokslinė veikla: Lietuvos konservatorijos, VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas, Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vyriausiasis moks­linis bendradarbis (1987–2001 m.), Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius (nuo 2013 m.).

Leidybinė, kūrybinė veikla: „Sąjūdžio žinių“, „Šiaurės Atė­nų“, „Naujosios Romuvos“ redaktorius, leidėjas (1988–2000 m.), parašė per 20 knygų, pastatyta per dešimt jo sukurtų pjesių.

Sportinė veikla: plaukikas, 32 kartus gerinęs Lietuvos plaukimo rekordus (1974–1977 m.), SSRS tarptautinės klasės sporto meistras. Monrealio olimpinių žaidynių 100 m krūtine rungties bronzos medalio laimėtojas, atrankos plaukime pasiekęs olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.), Europos plaukimo taurės laimėtojas (1976 m.). Vienas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo iniciatorių (1988 m.), Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas (nuo 2002 m. iki dabar), LTOK viceprezidentas ir Vykdomojo komiteto narys (nuo 2012 m.).

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Į 15,5 tūkst. sporto sirgalių galinčią priimti Kauno „Žalgirio“ areną prisirenka artipilnė salė net tada, kai mylimos komandos vieta Eurolygos „Top 16“ etapo visiškame dugne ir taip aiški, o vilčių iš jo pakilti nebėra. Sostinės „Lietuvos rytui“ LKL ir tarptautinėms varžyboms žaisti dažnai pakanka nuosavos arenos, kurioje 2,5 tūkst. žiūrovų vietų. Gal meilė krepšiniui – viena iš kelių kauniečiams būdingų ligų?

Įvairiomis ligomis serga ne tik žmonės, bet ir miestai, šalys, regionai, ištisi žemynai. Pa­vyz­džiui, visa Europa, ne tik Lietuva, neranda vaistų nuo gyventojų senėjimo ir menko gimstamumo. Prie lėtinių Lietuvai būdingų ligų dar reikėtų pridėti migraciją, kurios mastas per nepriklausomybės 25-metį – daugiau nei 800 tūkst. žmonių.

Galima sakyti, kad nuo pirmojo mūsų šalyje verslo biuro – Perkūno namo – visas Lietuvos verslas prasidėjo būtent Kaune.

Intensyvi migracija vyksta ir šalies viduje. Ji naudinga miestams, o labiausiai – žmonių pasirinkimui numeris vienas Vilniui, kurį lyg donorą piliečiais maitina visa šalis. Apie regionų gai­vinimą ir regioninę politiką kalbama daug ir skam­biai, netrukus prieš rinkimus išgirsime dar vieną porciją ne mažiau gražių šūkių, bet tikroji padėtis tokia: visi miestai ir regionai, išskyrus Vilnių, bejėgiai kovoti su greitai progresuojančia liga – žmonių migracija ir iš to kylančiomis bėdomis. Vienintelei sostinei gy­ventojų senėjimo ir darbo jėgos mažėjimo pro­b­le­mos menkai aktualios. Kokios specifinės ligos būdingos Kaunui?

Trumparegystė

Kaunas irgi tuštėja. Ar šiai tendencijai pristabdyti pakankamai pasitelkiamas miesto potencialas? Tikrai ne. Be turtingo istorinio ir tu­ristinio palikimo, menkai iš­naudojamos ir su­si­sie­ki­mo infrastruk­tū­ros galimybės – oro uos­tas, upių keliai. Kaunas nuo seno buvo lyg jun­giamasis mazgas, jo prekybinį, strateginį potencialą įžvelgė dar Hanzos sąjunga, 1445 m., kaip manoma, dabartiniame Perkūno na­me įkūrusi Hanzos pirklių kontorą (faktoriją), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje.

„Galima sakyti, kad nuo pirmojo mūsų šalyje verslo biuro – Perkūno namo – visas Lietuvos verslas prasidėjo būtent Kaune“, – sako buvęs Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius, Kauno kolegijos dėstytojas Giedrius Romeika.

Keldamiesi į stiklinius greit surenkamus pastatus universitetai parodo savo mentalitetą – vadinasi, jie lyg tuščiavidurė vaza.

Kodėl dabar menkai įžvelgiamas šis potencialas? Tai greičiau visos Lietuvos, arba, tiksliau, centrinės jos valdžios, bėda. „Per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilnius taip ir neišmoko mąstyti valstybiškai, jis mąsto vilnietiškai ir daro taip, kad viskas lenktųsi į Vilnių, o tai trumparegiška ir labai maskvietiška. Lie­tuva – stiprios galvos valstybė, su gal­va daranti įvairius dalykus: ir galvojanti, ir duris atidarinėjanti, ir į sieną beldžianti. Kaip ir Maskvoje, taip ir pas mus nemokama decentralizuoti valdžios aparato ir išnaudoti visų regionų turimų galimybių. Bet toks mąstymas regionus dusina, todėl žmonėms belieka du keliai: arba iš regionų bėgti į tą patį Vilnių ir dirbti bet ką, arba neapsikentus emigruoti“, – sako iš Vilniaus į Kauną prieš daugiau nei tris dešimtmečius persikėlęs architektas Audrys Karalius.

Jam skaudu ir dėl to, kad senieji Kauno universitetai keliasi iš istorinių pastatų – „Pieno­centro“, Pažangos rūmų. Jis šį reiškinį vadina dezertyravimu vidury baltos dienos. „Galima garsiai šaukti apie meilę savo miestui, bet kai iš tokių pastatų išeina universitetai, net valdžios, su kuria Kaunui chroniškai nesiseka, negali kaltinti. Keldamiesi į stiklinius greit surenkamus pastatus universitetai parodo savo mentalitetą – vadinasi, jie lyg tuščiavidurė vaza“, – sako A.Ka­ra­lius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Po­li­tikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Polito­lo­gi­jos katedros prodekanas Giedrius Česnakas pa­aiškina, kad istoriniai pastatai turi pritaikymo ri­botumo. O naujieji labiau šiuolaikinius mokslo poreikius atitinkantys pastatai VDU studentų iš miesto centro neiškels. Juk rektoratas, centriniai VDU rūmai išlieka.

„Naujas fa­kultetų pastatas V.Putvinskio gatvėje – taip pat šalia Laisvės alėjos, iš miesto centro studen­tai neišnyks, VDU į pakraščius neišsikelia, iš­lieka gyvybingas centre“, – paaiškina G.Čes­na­kas.

Buvo daug valdžios vyrų kalbų, ypač apie upių kelius, prieplaukų statybą, bet nulis darbų.

Kauno paštas, vienas įspūdingiausių to laikmečio Europos pastatų, stovi beveik tuščias ir niekam nereikalingas. „Ar verta garsiai ir skambiai kovoti dėl UNESCO paveldo ženklo, skelbti Kauną Europos kultūros sostine ir čia pat nugriovus architekto Felikso Vizbaro pilaitę ant įspūdingo Žaliakalnio šlaito ten kelti daugiabučius arba į „Metropolio“ patalpas sukišti pačiais ne­tikriausiais auksais nukarstytą piceriją“, – retoriškai klausia A.Karalius, Kauną palygindamas su nuostabiu burlaiviu, kuriame šeimininkauja antros sudėties įgula.

Daugybę metų Kaunas buvo tarsi užkonservuotas tikrąja šio žodžio prasme. Buvo daug valdžios vyrų kalbų, ypač apie upių kelius, prieplaukų statybą, bet nulis darbų. Tačiau prieš pradėdami aiškintis, ar ledai pajudėjo, žvilgtelėkime į dar vieną ligą – priklausomybę.

Ideologinė priklausomybė

Ketvirtį amžiaus balsuoti už tą pačią partiją – šį Lietuvoje retą bruožą taip pat būtina įtraukti į medicininę Kauno kortelę. Ar ši priklausomybės porūšiui priklausanti liga turi loginį paaiškinimą? 1919–1940 m. kaip šalies laikinoji sostinė Kaunas išgyveno visuotinį pakilimą, kartu puoselėdamas lietuvybės identitetą. Todėl sovietinės okupacijos metais Kaune buvo ypač stiprus vidinis visuomenės pasipriešinimas sovietizacijos procesams, jis tapo lietuvybės lopšiu, be kauniečių indėlio sunku būtų įsivaizduoti Sąjūdžio bangą.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ideologinės kauniečių nuostatos niekur neišnyko ir virto ilgamete parama stipriai su Sąjūdžiu besitapatinusiems konservatoriams. Nuo pat pirmų nepriklausomos šalies rinkimų Kaune įsitvirtinę konservatoriai šį forpostą išlaikė daugiau nei dvidešimtmetį – tiek, kiek reikėjo naujai kartai užaugti ir subręsti.

Kaunas pagal gyventojų am­žių yra vienas seniausių miestų, todėl natūralu, kad tam tikro amžiaus rinkėjai balsuoja pagal sa­vo vertybes, o konservatorių siūlomos jiems atrodė priimtiniausios.

„Kaune konservatorių partija įgijo didelį pasitikėjimo kreditą. Panašią tvirtovę jie buvo pasistatę ir Panevėžyje, bet ten ji ėmė anksčiau byrėti, o Kaune išsilaikė ilgiausiai. Užaugus naujai kartai ir ėmus silpti Sąjūdžio identitetui, tolydžio silpo ir konservatorių įtaka Kaune. Tą aiškiai parodė pastarieji rinkimai – į miesto tarybą ir tiesioginiai mero“, – paaiškina G.Čes­nakas.

Kitas aspektas – Kaunas pagal gyventojų am­žių yra vienas seniausių miestų, todėl natūralu, kad tam tikro amžiaus rinkėjai balsuoja pagal sa­vo vertybes, o konservatorių siūlomos jiems atrodė priimtiniausios.

Ar pirmasis tiesiogiai išrinktas meras Vis­val­das Matijošaitis, finaliniame rinkimų ture nurungęs konservatorių, – tai persilaužimas kauniečių sąmonėje? G.Česnako tikinimu, jauni Kauno rinkėjai laukia išsamesnių žinių, kaip suvokti šiandieninį konservatizmą. Išlaikydami esmines linijas, konservatoriai turi keistis, siūlyti kažką modernesnio, jeigu nori patraukti jaunus Kauno rinkėjus. Partija bando modernizuotis, paskirtas naujas jaunas lyderis, bet išsamesnių žinių dar stinga.

„Kaunui trūko kantrybė, ir konservatoriai prie to itin prisidėjo. Turbūt ėmė rodytis, kad Kaunas jiems užrašytas lyg pagal paveldėjimo teisę, bet ir kauniečiai gali nusimesti nuo kupros pabodusį raitelį“, – miesto rinkėjų poelgį paaiškina A.Ka­ra­lius.

Laikinosios sostinės sindromas

1919–1940 m. Kaunas išgyveno aukso amžių. Čia persikėlus Seimui, Prezidentūrai, susitelkus inteligentijai miestas sparčiai plėtėsi, tapo didžiausiu šalies pramonės centru. 1940 m. veikė 412 įmonių ir dirbtuvių. Šiuo laikotarpiu suklestėjo mokslas, kultūra: įkurta Dramos vaidykla, Karo muziejus, M.K.Čiurlionio meno galerija, 1922 m. įsteigtas akademinei veiklai pradžią davęs Lietuvos universitetas, Meno mokykla, po dešimtmečio – Aukštoji karo mokykla, 1934 m. – prie tolesnės sporto plėtros itin prisidėję Aukštieji kūno kultūros kursai.

Tarpukario Kaunas ir Vilnius – tai du ryškūs kontrastai. Vilnius tada išgyveno juodžiausią laikotarpį, tai buvo absoliučios periferijos paraštinis, niekam nereikalingas miestas Lenkijos sudėtyje, o Kaunas suklestėjo ir per dvidešimtmetį sugebėjo sukurti Europos masto fenomeną.

„Reikėtų pabrėžti labai didelį to meto architektų nuopelną. Nors nemažą dalį Kauno miesto tarpukariu sudarė išeiviai iš provincijos, bet giluminis, ne fasadinis noras šviestis atsispindėjo ir architektūroje. Buvo parodytas geras skonis, profesionalumas, taktas. Visa tai byloja apie labai aukštą miesto kultūrą, nes architektūra niekur neegzistuoja pati sau, tai matomoji vi­dinės kultūros projekcija. Kas galvose – tas išeina ir į miestą, į jo erdvę“, – paraleles brėžia A.Karalius.

Tarpukariu Kaunas buvo labai sveikas, pažangiai mąstantis, europietiškai santūrus miestas, nedemonstruojantis pigios prabangos, kurios dabar apstu.

Pasak architekto, medikai, norėdami nustatyti sveikatos būklę, iš žmogaus ima kraujo, o architektūrinio mėginio analizė rodo, kad tarpukariu Kaunas buvo labai sveikas, pažangiai mąstantis, europietiškai santūrus miestas, nedemonstruojantis pigios prabangos, kurios dabar apstu. Laikinosios sostinės štampą pašnekovas prilygina garsiam turtingam seneliui – tam tikrą jo įtaką jauti, bet turi gyventi pats čia ir dabar.

Ar yra Kaune provincialumo? „Pro­vin­cia­lu­mas išlenda tuo metu, kai bandoma būti kokia nors sostine. Būtinai norima pasiskelbti: būsime sporto, žalioji, dviračių, mokslo sostinė. Tik kam skelbtis, jei dar nieko nepadarei, verčiau palauk, kol kiti tave pavadins sostine. Kai žmonės negali ramiai gyventi ir dirbti, būtinai nori užsidėti netikrą karūną, štai tada ir pasimato didžiausias provincialumas“, – dėsto A.Karalius.

Galbūt noras žūtbūt tapti bent kokia nors sostine priskirtinas Laikinosios sindromui? Sostinių są­rašą galima tęsti. Pagal gyventojų sudėtį Kau­nas dar mėgsta būti tituluojamas studentų, medikų miestu. Kas rudenį miestas pasipildo keliomis dešimtimis tūkstančių jaunuolių. Deja, nuolatinių gyventojų statistika rodo, kad tai sparčiai senstantis miestas, kurį iš didžiųjų miestų šioje srityje lenkia tik Panevėžys.

„Nereikia užsiliūliuoti, kad jaunimo turime pakankamai, nes pasimokę jauni žmonės nelinkę likti Kaune. Bet tai tiksinti visos Lietuvos bėda, ne tik Kauno“, – sako Kaune gyvenanti SEB ban­ko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Dar Kaunas – medikų miestas, kuriame susitelkusios sveikatos specialistų rengimo įstaigos. 2014 m. duomenimis, 10 tūkst. kauniečių teko 16,6 burnos priežiūros specialisto (dirbo 500 odontologų), 72,7 gydytojo bei 123,1 slaugytojo ir akušerio (atitinkamai Vilniuje šis santykis buvo toks: 10 tūkst. vilniečių aptarnavo 12,4 odontologo, 97 slaugytojai ir akušeriai bei 56,6 gydytojo). Palyginti su visa Lietuva, Kaune dirba daugiausiai vaistininkų – 808.

Sostinių pavadinimų sąrašą galėtų tęsti ir verslininkai. Iš užsienio parsivežus kebabinės idėją Kaunas buvo tapęs pirmąja kebabine ant ratų, arba, kaip tada juokauta, kebabų sostine, pirmosios picerijos irgi įsikūrė Kaune, pigesnės parduotuvės, vadinamosios išparduotuvės, – irgi kau­niečių nusižiūrėta išmonė.

Kauno genas

„Tai ne mitas, o genas – kauniečiai iš tiesų yra la­bai verslūs žmonės“, – sako G.Romeika. Ir pa­teikia tokį faktą: ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje tuo metu Sovietų Sąjungoje populiariausio automobilio „Žiguli“ kiekis tūkstančiui gyventojų iš visos SSRS pats didžiausias buvo Kaune. Vadinasi, žmonės turėjo už ką įsigyti, nes buvo verslūs.

Primena pašnekovas ir tų laikų sparnuotą posakį, kad jeigu visą Kauną kas nors būtų apjuosęs spygliuota viela, žmonės nebūtų puolę ginčytis, nes visi būtų žinoję, už ką sėdi, – juk verslumas SSRS nebuvo pageidaujama savybė. Po visą Sąjungą pasklidusios pūkinės striukės su užrašu „Made in Garlandia“, t.y. Garliava, Kauno garažuose ir rūsiuose garinti džinsai arba brangiakailių žvėrelių kailių apyvarta Kauno turguje, kuri aštuntąjį dešimtmetį buvo didesnė nei Roterdamo biržoje, – irgi ne mitas.

Verslumo genas iš Kauno niekur nedingo, pasistūmėjo į miesto pakraščius. „Geras verslininkas – kaip erelis, kuriam reikia vietos, kad galėtų išskleisti sparnus, todėl jis negali gyventi vištidėje“, – kolegos dėstytojo iš Nyderlandų pasakytą mintį cituoja šeštos kartos kaunietis G.Ro­mei­ka.

Dėl vietos stokos sparnams gimtajame mieste išskleisti nemažai verslininkų keliasi iš Kauno į visą valdžią savo rankose sutelkusį Vilnių. De­cent­ra­li­za­vus valdžią Kaunas ypač išloštų, nes jį, šiek tiek nukraujavusį, palieka ambicingos įmonės.

Į Klaipėdą traukia tos bendrovės, kurios nori būti arčiau jūros ir uosto, į Vilnių vilioja noras atsidurti greta ministerijų, valdžios ar pagrindinių biurų centrų, o Kaune verslas kuriasi dėl to, kad čia netrūksta verslių žmonių.

„Ir nebūtinai verslininkų, bet ir paprastų miestiečių, sugebančių išnaudoti susidariusią palankią padėtį. Pavyzdžiui, didžiausią automobilių turgų turinčiame Kaune mašinų pirkliams iš Azijos reikia kažkur apsistoti. Šią nišą išnaudoja Palemono gyventojai, nuomojantys jiems namus. Kaune gajus baltasis pavydas. Jeigu mano kaimynui sekasi, vadinasi, ir aš galiu“, – apie lyg užkratą plintantį verslumą prasitaria G.Romeika.

Metų metais geriausia aplinka verslui plėtoti Lietuvoje pripažįstamas Kauno rajonas. Vers­lininkų posūkis į miesto pakraščius ir faktas, kodėl Kauno rajonas dokumentuose yra verslesnis nei miestas, turi savą paaiškinimą. Tikras kaunietis vadovaujasi tokiu posakiu: mano namas – mano tvirtovė. Sovietmečiu, kai Kauno mieste buvo draudžiama statyti namus, iniciatyvūs žmonės kėlėsi į rajoną, tiksliau, į miestą gaubiančius priemiesčius. Jų genas, patirtis ir liko tuose priemiesčiuose. Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis patvirtina, kad tiek namų, kiek jų nuperkama Kaune ir rajone, niekur kitur neįsigyjama: 2015 m. Kaune sudaryta 1313 namų pardavimo sandorių, per 200 tūkst. daugiau gyventojų turinčiame Vilniuje – 1245, Klaipėdoje triskart mažiau – 472 sandoriai.

Specifinį kauniečio geną yra tyrinėjęs istorikas Egidijus Aleksandravičius. Kauniečiai yra didesni individualistai. Net ir švenčia jie „saloniškai“ kaip kokiame Sankt Peterburge – savose kompanijose, savo namuose ar kitose jaukiose erdvėse, dėl to naktiniai klubai, masinio susibūrimo vietos ir renginiai nėra tokie populiarūs.

Letargijos pabaiga?

Paradoksalu, bet Kaunui juodžiausias metas atėjo po 1990 m. kovo 11-osios. Jis tapo pagrindiniu donoru, maitinančiu sostinę, o į nukraujavusią vietą panašios prabos žmonių neatėjo. Pavyzdžiui, 1990 m. iš septyniolikos pirmosios atkurtos Lietuvos Vyriausybės ministrų septyni bu­vo kauniečiai. „Nuo tada Kaunas sminga že­myn. Tai matyti visose srityse, ne tik architektūroje“, – apgailestauja A.Karalius.

Sutapimas ar ne, bet kauniečiams per rinkimus pakeitus ilgametes ideologines nuostatas ir nutraukus konservatorių dominavimą, kai kurių gyventojų pastebėjimu, miestas atgijo. Pirmiausia pokyčius pajuto ratuoti miestiečiai. „Ar pinigų, ar noro daugiau atsirado, o gal taip įgriso tos pačios kalbos, bet su vienu štampu – prastais keliais – Kaune sparčiai tvarkomasi ir padėtis akivaizdžiai gerėja. Anksčiau mašinos ratais pajusdavai skirtumą, kad štai įvažiuoji į Kauną arba Vilnių“, – pastebėjimais dalijasi Kaune gyvenanti, bet jau 12 metų į darbą kasdien sostinėn važinėjanti J.Varanauskienė.

Maždaug prieš metus į Kauną atėjusį tikrą verslo pavasarį pajuto G.Romeika. „Staiga Kaunas sprogo tarsi pavasarinis pumpuras. Buvo duotas nedidelis, bet labai svarbus impulsas – darom, judam, viskas bus gerai. Ir žmonės patikėjo, o tada verslas tarsi atsirišo, atgijo ištisi mikrorajonai, visu pajėgumu sukruto biurų, apie kurių stoką Kaune buvo seniai šnekama, statyba. Nepaisant didžiulės prekybos centrų koncentracijos, atsigavo smulkiųjų prekybininkų citadelė, vadinamasis Urmas, toliau sėkmingai gyvuoja turgavietės, kuriose žmonės taip pat plėtoja savo verslą“, – dėsto G.Romeika.

Šių metų pradžioje nuvilnijo žinia, kad Mokslo ir technologijų populiarinimo centras išdygs Nemuno saloje. Akademikai šią žinią ėmė sieti ir su ankstesne Kauno universitetų vadybine pertvarka, o verslininkai ją interpretavo savaip: geresnė aukštojo mokslo kokybė, kvalifikuoti specialistai – rimta paskata kurti verslą čia, šalia kvalifikuotos darbo jėgos.

Nepamiršta verslininkai ir futbolo sirgalių, ypač buvo pamėgę sijonuotuosius škotus, kurie ne tik linksmindavo kilnodami sijonus, bet ir baruose, viešbučiuose plačiai atverdavo pinigines. Tačiau norint juos susigrąžinti reikia tvarkyti S.Dariaus ir S.Girėno stadioną. Apie tai garsiai šneka ir miesto savivaldybės atstovai.

„Kiekviena valdžia ateina pranašų veidais ir žodžiais iš didžiųjų raidžių. O dabartinė visas kalbas baigia taip: ir statybas pradėsime dar šiais metais, lyg tai būtų vertybė. Bet statybas reikia pra­dėti ne greitai, o racionaliai“, – įspėja A.Ka­ra­lius.

Patriotizmas – tikrasis ir užstalės

Sakoma, kad nėra buvusių kauniečių. Kad ir kiek metų jie svetur gyventų, širdyje visada bus kauniečiai. Ar Kaunas – didesnių patriotų miestas? Taip gali pasirodyti dėl kultūrinio šio miesto monolitiškumo – čia retai išgirsi kalbant lenkiškai ar rusiškai, nes dauguma gyventojų yra lietuviai.

A.Karalius siūlo atskirti tikrąjį ir užstalės pat­rio­tizmą: „Gerai įmetus rėkauti, kad Kaunas – Lie­­tuvos širdis, nėra tikrasis patriotizmas. Tik­ra­sis pat­riotizmas – gerinti, gražinti Kauną, jei ne ma­terialiai, tai intelektualiai prie jo gerovės prisidėti, o ne didžiuotis neva aukštesnės rūšies kil­me.“

Pagal savo identitetą gana konservatyviems kau­niečiams svarbios tradicijos ir simboliai. Jų nė­ra daug, todėl kiekvieną būtina puoselėti. Vie­nas tokių simbolių, perduodamų iš kartos į kartą, yra Kauno „Žalgiris“, kurį palaikyti – šventa.

Todėl nereikia abejoti: per artėjantį LKL finalą, kad ir su kuo „Žalgiriui“ teks žaisti – su sostinės ar uostamiesčio krepšininkais, 15,5 tūkst. vie­tų „Žalgirio“ arena bus pilna. Į ją rinksis už Kau­no miesto komandą sirgti mėgstantys ir mokantys aistruoliai. Šiek tiek žalesnis kauniečių kraujas taip pat vertas įrašo jų bendroje ligos istorijoje.

Prioritetas – namas

Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio komentaras

Kauniečiai iš kitų miestų gyventojų išsiskiria polinkiu rinktis namą ar kotedžą, o ne butą, todėl individualių namų rinka Kaune pati aktyviausia. Skaičiuojant gyventojų ir namų sandorių skaičių Kaunas kitus miestus stipriai lenkia. Skiriasi ir statytojai, ir pasiūla. Vilniuje per metus pastatoma apie 3,5 tūkst. butų, o Kaune – vos keli šimtai. Vilniuje dominuoja didieji nekilnojamojo turto plėtotojai, ypač tai pasakytina apie daugiaaukščių namų kvartalų statytojus, o Kaune – smulkieji.

Kauniečių polinkį rinktis namą galima paaiškinti dviem aspektais. Palyginti su Vilniumi, Kaune apie 30 proc. mažesnės nekilnojamojo turto kainos. O prestižiškiausi butai Vilniuje kainuoja dvigubai brangiau nei Kaune. Jeigu perkamoji galia panaši, kam pirkti butą, jeigu galima įsigyti namą. Kitas dalykas – Kaunas nesusiduria su tokiomis didelėmis automobilių spūstimis kaip sostinė. Gyvenant panašiu atstumu nuo miesto centro Vilniuje ir Kaune patekimo į vietą greitis bus visiškai skirtingas. Nesant spūsčių atstumas greičiau įveikiamas, o tai palengvina apsisprendimą rinktis būstą, esantį toliau nuo miesto centro.

Namą už miesto svarstantis pirkti vilnietis, suskaičiavęs kasdienės kelionės laiką iki darbo, mokyklos ar darželio, neretai apsisprendžia rinktis kitokį variantą – butą mieste.

Fenomenali tarpukario Kauno architektūra

Dr. Marija Drėmaitė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto architektūros istorikė, neseniai išleidusi monografiją „Progreso meteoras“ apie pramonės architektūrą Lietuvoje 1920–1940 m.

Tarpukario Kauno modernioji architektūra laikoma fenomenu, nes per itin trumpą laiką, gerą dešimtmetį (statybos suintensyvėjo tik nuo 1929 m.), buvo pastatytas naujas modernus miestas – sostinė su atnaujinta infrastruktūra, administraciniais ir kultūros bei sporto pastatais, gausybe modernių gyvenamųjų namų, pramonės centrais. Ši architektūra nėra radikali ar itin socialiai angažuota, kas buvo būdinga trečiojo dešimtmečio tarptautiniam modernizmui, bet gana nuosaiki, solidi, kokybiška. Modernizmas Kaune – tai ne alternatyva akademizmui, bet naujas madingas stilius, perimtas iš Vakarų per ten studijavusius jaunuosius architektus, tik savaip interpretuotas. Dėl to galima stebėti savitą tautinio modernizmo susiformavimą.

Daugelyje pasaulio šalių moderniosios architektūros susiformavimui įtaką padarė pramonės architektūra, bet Kaune taip nenutiko. Tarpukariu čia iškilo tokie išskirtiniai pramonės objektai, kaip Kauno elevatorius, „Pienocentro“ centrinė pieninė, „Maisto“ bekono fabrikas, tyrimų laboratorija ar „Paramos“ duonos kepykla (neišlikusi), tačiau šie objektai netapo architektūriniais pavyzdžiais – greičiau atvirkščiai: juos projektavę Kauno modernistai suteikė pastatams savo architektūrai būdingą braižą. Daugiausia naujos architektūrinės idėjos Kaune atspindėjo vokiškosios pakraipos (Vokietijos, Čekoslovakijos) arba itališkojo racionalizmo (Romos mokykla) modernizmą.

Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios modernizmas įsitvirtino ir Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, kuriame buvo rengiami statybos inžinieriai (architektai).

Būtent dėl didelės modernizmo architektūros koncentracijos, jos įvairovės ir unikalaus santykio su miesto gamtiniu karkasu bei subtiliais urbanistiniais sprendimais Kauno modernizmui, kaip visumai, 2015 m. buvo suteiktas Europos paveldo ženklas, o šiuo metu rengiama paraiška patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Inga NECELIENĖ

Šio pavasario Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) dalybos parodė, kad kasmet besipučiančiai sveikatos apsaugai finansuoti pinigų yra, bet į valstybinio monopolio gniaužtus įstrigusio privataus medicinos įstaigų sektoriaus padėtis primena gūdaus sovietmečio dantisto kabinetą, į kurį patekdavai tik po kelių bemiegių naktų su iš skausmo ištinusiu žandu.

Šiais laikais į anuomečių dantistų, dabar išvirtusių į platesnės ir siauresnės specializacijos profesionalus, kabinetus esame kviečiami be baimės eiti ne tada, kai žandas iš skausmo sutinsta.

Stomatologams, odontologams, ortodontams ir kitiems burnos turinio specialistams iš poliklinikų plačiu tinklu pasklidus po privačias gydymo įstaigas atsiradusi laisvė rinktis iš pradžių trikdė, bet ilgainiui atverta rinka pacientų naudai sureguliavo prastai dirbančių ir brangiai lupančių gydytojų santykio pokyčius.

2002 m. PSDF buvo 530 mln. eurų, 2008 m. – 1 mlrd. 27,51 mln., o 2016 m. šis fondas ūgtelėjo iki 1 mlrd. 516,6 mln. eurų.

Po finansines įvairių šalies ūkio segmentų injekcijas šiek tiek aptirpinusio sunkmečio jau keleri metai iš Seimo tribūnų skelbiama apie vis didėjantį PSD fondą, kurio pinigais rūpinamasi visų mūsų sveikata. Pavyzdžiui, 2002 m. PSDF buvo 530 mln. eurų, 2008 m. – 1 mlrd. 27,51 mln., o 2016 m. šis fondas ūgtelėjo iki 1 mlrd. 516,6 mln. eurų.

Pinigų daugėja, aptarnaujamų žmonių dėl emigracijos kasmet mažėja, vadinasi, lyg ir privalėtume pajusti akivaizdų šios kiekvienam svarbios ir pas mus labai brangios srities kokybinį šuolį. Keletas statistinių skaičių: 2002-aisiais, Europos Sąjungos sienoms dar plačiai neatsivėrus, Lietuvą paliko 7,1 tūkst. žmonių, taigi gyventojų ir sykiu sveikatos apsaugos įstaigų lankytojų buvo nepalyginti daugiau nei po poros metų, kai išvyko arti 38 tūkst., dar po metų – beveik 58 tūkst., o per didžiausią ligšiolinį migracijos piką, 2010-uosius, – daugiau jei 83 tūkst. piliečių. Per visą nepriklausomybės laikotarpį iš šalies emigravo apie 800 tūkst. piliečių – kone ketvirtadalis Lietuvos arba pusantro Vilniaus. Ir dar toks lyrinis nukrypimas: Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) 2004 m. nebuvo nė šimto darbuotojų etatų, o dabar jų gretos jau viršija du šimtus.

Anksčiau mažesnio PSDF užtekdavo ir visai išvykėlių armijai, dabar besinaudojančiai užsienio medikų paslaugomis. Naivu būtų manyti, kad į britanijas, skandinavijas ar ispanijas išlakstė sveikuoliai, o Lietuvoje liko tik paliegę ir ligoti, dėl to nuo 2002-ųjų fondo pinigams padidėjus beveik triskart sveikatos paslaugos nei stipriai keitėsi, nei tapo prieinamesnės. Tiksliau, šis tas keitėsi gana stipriai – provincijoje sveikatos paslaugų sumažinta iki minimumo ir kiekio, ir pasiekiamumo požiūriu.

Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) 2004 m. nebuvo nė šimto darbuotojų etatų, o dabar jų gretos jau viršija du šimtus.

Kur nukeliauja sveikatos milijonai ir milijardai, nes šioje srityje tūkstančiais retai kur eurai skaičiuojami. Ne vieno milijardo prireikė skambiai pradedamoms, bet iki galo taip ir nepabaigiamoms reformoms įgyvendinti, gy­dymo paslaugoms didžiuosiuose miestuose telkti ir stiprinti, pavyzdžiui, sostinėje atskiram sveikatos apsaugos darbuotojų, gydytojų ir ligonių miestui Santariškių klinikoms pastatyti, gražinti ir plėsti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinių ligonių kasų (TLK) duomenimis, prašymus šiemet sudaryti sutartis su TLK dėl paslaugų teikimo ir apmokėjimo PSDF lėšomis pateikė 1419 gydymo įstaigų. 610 iš jų yra valstybės ir savivaldybių, 809 – privačios gydymo įstaigos.

Pliki šiųmečių sutarčių skaičiai rodo, kad privatus sektorius lenkia valstybinį, bet tai miražas. Tiek visos Santariškių arba Kauno klinikos, tiek nedidukas privatus stomatologijos ar echoskopijos kabinetas lygus vienam sutarties vienetui. Skelbiama, kad naujų TLK ir privačių medicinos įstaigų sutarčių šiemet dar padaugėjo (iš 61 naujo prašymo 54 gauti iš privačių gydymo įstaigų), bet sutarčių skaičių kalbą išvertus į eurų išraišką tampa aišku, kad toms pačioms Santariškėms metams skiriama kur kas daugiau, nei visoms Lietuvos privačioms gydymo įstaigoms kartu sudėjus. 2016 m. PSDF biudžetas siekia ARTI 1,44 mlrd. eurų ir yra beveik 4 proc. (56 mln. eurų) didesnis nei 2015 m. Didžiausia jo dalis (per 1 mlrd. eurų, o tai 38 mln. eurų daugiau nei pernai) numatyta gydymo įstaigų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti: apie 479 mln. eurų skirta ligoninių paslaugoms, 196 mln. eurų – ambulatorinei asmens sveikatos priežiūrai, 180 mln. eurų – pirminei ambulatorinei priežiūrai.

Per metus praretėjusios Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrai skiriami keli milijardai eurų – per maža suma dalytis. Privatininkams neaiškios paslaugų įkainių apskaičiavimo formulės, netenkina nustatyti įkainiai? Nepasirašykite su TLK sutarčių, niekas to daryti neverčia, tik jokių pinigų iš TLK nesitikėkite. O ką be sutarties likusiai privačiai gydymo įstaigai tai reiškia? Ogi skausmingą lėtinę mirtį. Jei tokia baigtis nevilioja, nėra ko verkšlenti, kad prie PSDF dalybų stalo (ypač tą mėgstama daryti Vilniaus teritorinėje ligonių kasoje) privatininkai kviečiami tada, kai didžioji fondo pinigų pyrago dalis jau būna išnešiota.

Privačioms ir valstybinėms medicinos įstaigoms kaip lygiavertėms partnerėms bendradarbiauti ir konkuruoti ypač trukdo keli įsisenėję valstybinių institucijų nustatyti barjerai: nevienoda bazinių paslaugų kainų skaičiavimo metodika (nustatant galutinę paslaugos kainą į ją neįtraukiamos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos), atgaline data skaičiuojamas paslaugų kiekis (jų kasmet daugėja, bet suskaičiuojama gerokai mažiau paslaugų, nei jų būna realiai atlikta), suteikiamas nevienodas finansinis svoris ir ribojamas privačių įstaigų vaidmuo.

Privačioms mažinamos teikiamos kvotos, o valstybinėse už neišnaudotas didžiules kvotas paskiriamas užmokestis.

Privačiose įstaigose padaugėjo valstybės kompensuojamų paslaugų kiekis, o valstybiniai stacionarai stovi pustuščiai? Išeitis greit randama: privačioms mažinamos teikiamos kvotos, o valstybinėse už neišnaudotas didžiules kvotas paskiriamas užmokestis. Formulių, finansinių eilučių daug – kas jas visas supaisys.

Valstybės milijardų džiunglėse nepaklysti sunku, kaip ir rasti atsakymą, kodėl PSDF kasmet didėjant privačioms gydymo įstaigoms atseikėjama po 10–60 proc. mažiau. Gal iš sutaupytų lėšų (o tokių neabejotinai turėtų likti) būtų galima kompensuoti už analginą tiems, kuriems į privatų stomatologijos kabinetą neleidžia eiti tuščia kišenė, o sutinusiu žandu belaukiant eilės poliklinikoje ir vaistai nuo skausmo pasibaigia.

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Neseniai į vieną dažnai linksniuojamą Graikijos salą buvo nuvykęs popiežius Pranciškus. Ne pailsėti ir nuo sielovados rūpesčių atsikvėpti, o palaikyti tų, kuriems ši žemė tampa pirmu kietu pagrindu po kojomis pakeliui į saugesnį pasaulį. Čia pat pajūry nusimetę gelbėjimosi liemenes jie skuba į naujųjų salos lankytojų – policininkų, savanorių, žurnalistų glėbį. Ar į Lesbo salą dar atvyksta tikrųjų turistų?

Manoma, kad dėl pablogėjusių Ru­sijos ir Turkijos santykių daugiau turistų iš Ru­sijos rinksis keliones į Graikiją.

Viena populiariausių viešbučių ir apartamentų paieškos sistemų rodo, kad šią gegužę Graikijos Lesbo saloje viešbučių ir apartamentų sparčiai mažėja. Nežinia kiek mėnesių visai žiniasklaidai skalambijant apie dar neregėtus ją užplūdusių pabėgėlių srautus, poilsio kambarių nuomotojams neliko nieko kita, kaip vasaros sezoną bent iš dalies bandyti gelbėti mažinant kainas. Savaitės trukmės dviviečio kambario privačiuose apartamentuose ant jūros kranto kaina prasideda nuo 126 eurų. Ar kur nors matėte tokią? Prie daugumos pasiūlymų – perspėjimas, kad per artimiausias kelias valandas likęs vienas ar du numeriai greičiausiai bus užsakyti. Trijų žvaigždučių viešbučio su pusryčiais savaitės dviem kaina vos persirita per 200 eurų. Bet vėlgi nepatariama delsti.

Graikija: ne viskas blogai, kas juodai piešiama

Lietuvos Respublikos ambasados Graikijoje atstovų tvirtinimu, migracijos krizė ir nestabili finansinė padėtis pakenkė Graikijos įvaizdžiui, bet šios šalies Turizmo konfederacija tikisi, kad 2016-aisiais šalis sulauks rekordinio 25 mln. turistų srauto ir gaus 800 mln. eurų papildomų pajamų. Manoma, kad dėl pablogėjusių Ru­sijos ir Turkijos santykių daugiau turistų iš Ru­sijos rinksis keliones į Graikiją.

Graikijoje turizmo sektorius – vienintelis, kuris nuolat augo ekonominės krizės laikotarpiu (praėjusiais metais sulaukta taip pat rekordinio 23,6 mln. turistų srauto) ir sudarė 18,5 proc. šalies BVP (kaip skelbia Pasaulio kelionių ir turizmo taryba, tai beveik dvigubai daugiau nei Europos vidurkis). Šiais metais iš tu­rizmo planuojama gauti 15 mlrd. eurų pajamų (2015 m. gauta 14,2 mlrd. eurų).

Šiemet Graikija pagal populiarumą pakilo į antrą vietą po Ispanijos ir jo paslaugomis 2016 m. pasinaudos 2,3 mln. turistų, no­rinčių vykti į Graikiją.

Po šiemet kovą pasirašyto ES susitarimo su Turkija uždarius vadinamąjį migrantų kelią per Balkanus, pastebimai mažėja ir migrantų srautas į Graikijos salas. Didėjantį turistų susidomėjimą Graikija rodo ir tai, kad britų oro bendrovė „British Airways“ šią vasarą didina reisų skai­čių iš Londono į Koso, Rodo, Mikono, Kretos, Korfu ir Santorino salas. Vienas di­džiausių Europoje kelionių organizatorius TUI praneša, kad šiemet Graikija pagal populiarumą pakilo į antrą vietą po Ispanijos ir jo paslaugomis 2016 m. pasinaudos 2,3 mln. turistų, no­rinčių vykti į Graikiją.

Graikijos vyriausybė paskelbė apie naujas turistų pritraukimo į šalį priemones – šią vasarą turistams iš JAV, Rusijos, Izraelio ir Turkijos prie tradiciškai galiojančios mokesčių grąžinimo sistemos papildomai bus taikomos 20 proc. nuolaidos visiems pirkiniams.

Pačių populiariausių Rodo ir Kretos salų turistai nesibaimina. Šiek tiek kitokia padėtis tose Egėjo jūros salose, į kurias pirmiausia patenka pabėgėliai. Chijo salos viešbučių asociacijos prezidento Petroso Fengoudakio teigimu, palyginti su 2015-aisiais, viešbučių užsakymų šiai vasarai sumažėjo 90 proc., bet dar ge­gužę padėtį gelbsti šios salos viešbučiuose apsistoję ES agentūros „Frontex“ ir tvarką prižiūrintys policijos pareigūnai.

Labiausiai nuo pabėgėlių antplūdžio kenčiančioms saloms Graikijos vyriausybė padarys išimtį ir nuo liepos už apgyvendinimą ir maitinimo paslaugas nedidins PVM mokesčio iki 24 proc.

Samo saloje viešbučių užsakymų sumažėjo 40 proc., bet tikimasi, kad padėtis pagerės, kai turistinio sezono laikotarpiu į salą bus pradėta skraidyti užsakomaisiais reisais. Lesbe padėtis taip pat nėra gera, todėl šios salos valdžios ir vietos verslo atstovų iniciatyva buvo priimta turizmo plėtros ir gerojo salos įvaizdžio atkūrimo strategija, numatanti galimybę pasinaudoti šiuo metu saloje įsikūrusiais žiniasklaidos atstovais iš įvairių užsienio šalių.

Visoms labiausiai nuo pabėgėlių antplūdžio kenčiančioms saloms Graikijos vyriausybė padarys išimtį ir nuo liepos už apgyvendinimą ir maitinimo paslaugas nedidins PVM mokesčio iki 24 proc.

Alternatyvų paieškos

Lietuvos kelionių agentūros organizuotų išvykų į Lesbo salą nesiūlė ir nesiūlo – nėra tiesioginių skrydžių. Bet Kosas – ne taip seniai pateikta ir tautiečių gana greitai pamėgta nauja kryptis. „Makalius.lt“ konsultantas prasitaria, kad dabar apie Kosą sulaukiama bene daugiausiai klausimų, bet tie, kurie pasiryžta vykti, grįžę sako, kad kalbos perdėtos – pabėgėlių nei matė, nei girdėjo.

Natūralu, kad rinka reaguoja į žiniasklaidos pranešimus: jei nuolat pranešama apie negeroves, ir turistų srautas ta kryptimi sumažėja. Bet sulaukus atgalinės poilsio paslaugų siūlytojų reakcijos – mažesnės kainos, tenka spręsti dilemą, ar šiek tiek rizikuoti ir pigiau pailsėti, ar vykti ten, kur brangiau, bet saugiau.

Atsargesni, nemalonių netikėtumų per atostogas nemėgstantys keliautojai renkasi toliau nuo pabėgėlių maršrutų esančias šalis. Iš Va­karų Europos šalių kurortų dabar tikrą auk­so amžių išgyvena Ispanija, Bulgarija, Portugalija, Italija. Pastarąją šalį ypač pamėgę savarankiškiau keliauti mėgstantys turistai.

Tiems, kurie gali sau leisti, pakitus politinėms realijoms ar saugumo tendencijoms atsiranda proga nuvykti pakeliauti kitur.

Pasak „Novaturo“ rinkodaros projektų vadovės Dovilės Zapkutės, minėtos šalys vasaros sezoną pasitinka užsitikrinusios didesnį viešbučių užimtumą nei įprastai tokiu metu. „Todėl apibendrinant galima sakyti, kad vasaros sezono laikotarpiu šių šalių viešbučių kainoms turės įtakos didesnis viešbučių užimtumas. Populiariausi viešbučiai graibstomi greičiausiai, todėl ir kainų pokytis juose bus labiausiai juntamas“, – sako D.Zapkutė.

Iš tų Europos šalių, kuriose brangiau, bet saugiau, „Kelionių akademijos“ atstovas Ka­zimieras Jarmalis mini Ispaniją – būtent į ją dažniausiai krypsta dėl pakitusios saugumo aplinkos vasarą Graikijos ir Turkijos nusprendę atsisakyti keliautojai.

Panašią dilemą jau teko spręsti šią žiemą. Dėl teroro atakų ir sumenkusio saugumo ištuštėjus Egiptui, ypač Sinajaus pusiasalio kurortams, poilsiautojai kaip alternatyvą rinkosi Kanarų salas arba dar tolimesnius kraštus – Izraelį, Jungtinius Arabų Emyratus, Pietryčių Aziją. Arba nuo ankstyvo pavasario ėmė traukti į Kiprą.

„Tiems, kurie gali sau leisti, pakitus politinėms realijoms ar saugumo tendencijoms atsiranda proga nuvykti pakeliauti kitur. Po­ilsiautojų srautas į Egiptą jau keleri metai sumažėjęs – žmonės nelinkę rizikuoti ir verčiau renkasi saugesnes kryptis“, – sako K.Jarmalis.

Turkijos fenomenas

Turkijos kurortuose būrius pabėgėlių kažin ar sutiksi, bet dėl pykčių su Rusija praradę nemažai šios šalies turistų kainas pareguliuoti buvo priversti ir turkai. Dar sausį, vasarį į būsimąjį sezoną žvelgę optimistiškiau, maždaug nuo kovo pustuščiai šios šalies viešbučiai ėmė siūlyti apie 20–30 proc. pigesnį poilsį. Jau ne vienus metus pagal mūsų šalies vasaros sezono turistų srautą Turkija neužleidžia lyderio pozicijų. Vargu ar atpigus poilsiui užleis ir šiemet. Antalija, Kemeras – tradiciškai populiarios lietuvių vasarotojų kryptys, čia ramu ir apie nesaugumą bent kol kas negirdėti.

„Praėjusiais metais į Turkiją kylantys lėktuvai būdavo pilni dar gerokai iki skrydžio, o dabar juose atsiranda laisvų vietų, todėl vėl imti skelbti paskutinės minutės pasiūlymai. Šis pavasaris Turkijoje ypač gražus ir šiltas, o balandžio pabaigoje vietą dviviečiame numeryje labai padoriame Kemero viešbutyje savaitei su „viskas įskaičiuota“ kompleksu buvo galima gauti už 200 eurų“, – pateikia pavyzdį K.Jar­malis.

Kodėl Turkija tokia populiari? Tiesiog jai lygiaverčių alternatyvų nėra, ypač kai kalbama apie šeimų poilsį. Variantas „du suaugę ir trys vaikai“ retai kur siūlomas, nebent dar Kretoje, o Turkijoje – labai prašom. Ši šalis dar unikali tuo, kad čia viskuo pasirūpinta: geru maistu, oru, viešbučiais, dažnai turinčiais gana dideles teritorijas ir siūlančiais įvairių pramogų bei renginių, tai yra visko, ko reikia pasyviam ge­ram poilsiui.

Gerą Turkijos siūlomą kainos ir kokybės santykį mini ir „Novaturo“ atstovė. „Pagal šį san­tykį Turkija šiais metais yra lyderė. Ir tai pa­grindinė priežastis, kodėl lietuvių susidomėjimas šia kryptimi nemenksta. O dabartinė Tur­kijos politinė padėtis leidžia mums susitarti dėl geriausių kainų ir tą naudą atiduoti klientams. Tą keliautojai gali pajusti jau dabar, bet ši situacija Turkijoje normalizuosis ir viskas grįš į įprastas vėžes, tai tik laiko klausimas“, – ragina nedelsti D.Zapkutė.

Lietuviai dėl tam tikrų politinių ar ekonominių įvykių atpigusios šalies nelinkę aplenkti. Tokią tendenciją patvirtina prieš porą sezonų į lyderių gretas šovusios Graikijos, tąkart kovojusios su ekonominės krizės padariniais, pavyzdys arba dar ankstesnis Ispanijos populiarumas. Ar šiemet neaplenksime ir Lesbo salos?

20 km Egėjo jūra iš Turkijos iki Lesbo pripučiamu plaustu įveikti prireikia maždaug trijų valandų. Už šį mirties keliu pramintą maršrutą su bilietu į vieną pusę nelegalūs migrantai bran­­giai susimoka. Vieni atiduoda visas turimas santaupas, o kiti – ir visą gyvenimą.

Šiųmetės graikų prognozės – atsargios

„Sete Intelligence“ duomenimis, palyginti su praėjusiais metais, 2016 m. kovą į Graikiją atvykstančių turistų buvo daugiau, bet į tolesnį jų gausėjimą žvelgti atsargiai graikus verčia kelios priežastys: nestabilumas šalyje ir visoje ES, neaiški Graikijos ateitis dėl iki šiol nepasibaigusių derybų su tarptautiniais kreditoriais, migrantų antplūdis, mažinantis šalies patrauklumą ir bloginantis turistų nuomonę apie saugumą šalyje, Vidurio Rytų konfliktai, įtempti Rusijos ir Turkijos santykiai, Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES tikimybė ir svarų sterlingų smukimas, galbūt sumažinsiantis iki šiol didėjusį turistų iš šios šalies srautą, naujų biometrinių Šengeno vizų Rusijos ir Kinijos piliečiams įvedimas, Graikijos žemdirbių rengiamos kelių blokados, apribojančios galimybes turistams keliauti automobiliais, ir panašios turizmui nepalankios priežastys.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos ambasados Graikijoje pateikta informacija

Laisvo žmonių judėjimo rykštė – teroro baimė

Turistų srautą stipriai veikia ne tik pabėgėliai, įvairios krizės, bet ir teroro aktai. Kokį smūgį šaliai suduoda tokie teroristiniai išpuoliai kaip pernykštis Paryžiuje ir kiek laiko prireikia įvairioms valstybės ūkio sritims, tarp jų ir turizmo, atsigauti?

Nepaisant 2015 m. sausį ir lapkritį Paryžiuje surengtų teroristinių išpuolių, Prancūzija praėjusiais metais tebebuvo labiausiai turistų lankoma šalis pasaulyje. Prancūzijos žemyninėje dalyje (be užjūrio teritorijų) apsilankė 84,5 mln. užsienio turistų, iš jų 68 mln. – europiečių (planuota sulaukti apie 87,7 mln. – tokį skaičių rugpjūtį buvo paskelbęs tuometis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, taip pat atsakingas ir už šalies turizmo plėtrą, Laurent’as Fabiusas). Užsienio turistų skaičiaus pokytis, palyginti su 2014 m., – plius 0,9 proc. Nakvynių per praėjusius metus padaugėjo 0,8 proc.

Turistų itin lankomoje Prancūzijos sostinėje surengti teroristiniai išpuoliai, ypač įvykdytas lapkričio 13 d. ir pareikalavęs 130 žmonių, tarp jų ir nemažai užsieniečių, gyvybių, sudavė rimtą smūgį Paryžiaus regiono turizmo sektoriui. Po šio išpuolio stipriai sumažėjo apgyvendinimo įstaigų užimtumas: per pirmas dvi savaites po lapkričio 13 d. išpuolių apgyvendinimo įstaigų Paryžiuje ir jo regione svečių iš užsienio sumažėjo 25 proc. (visos šalies mastu – 6 proc.).

Dėl išpuolių daugiausiai kelionių į Prancūziją atšaukė arba atidėjo amerikiečiai ir Azijos šalių turistai. Bet spalio–gruodžio mėnesiais nakvynių skaičius Prancūzijos pajūryje įsikūrusiose apgyvendinimo įstaigose padidėjo 2 proc., kaimo sodybose – 3 proc. (palyginti su tuo pačiu 2014 m. laikotarpiu).

Per paskutinį 2015 m. ketvirtį Prancūzijos apgyvendinimo įstaigų svečių iš užsienio sumažėjo 3,1 proc., nors per pirmuosius tris ketvirčius šis skaičius buvo šoktelėjęs 1,8 proc. Paryžiuje ir jo regione besilankančių užsienio turistų lapkritį ir gruodį sumažėjo apie 15 proc.

2016 m. kovo 1 d. paskelbta apie sprendimą skirti 2,5 mln. eurų Prancūzijos, kaip saugios ir patrauklios turistinės krypties, reklaminei kampanijai (1 mln. eurų – iš valstybės biudžeto, kitus 1,5 mln. eurų suteiks privatūs šalies turizmo sektoriaus atstovai ir įvairios organizacijos). Pagrindinis dėmesys bus skiriamas šalies reklamai socialiniuose tinkluose, siekiant susigrąžinti užsienio šalių turistų pasitikėjimą šalies saugumu.

Paryžiaus merija ir regionas, nacionalinė geležinkelių kompanija SNCF kartu su prabangių parduotuvių tinklu „Galeries Lafayette“, „Facebook“, Paryžiaus monetų kalykla ir kitais turizmo sektoriaus dalyviais ketina organizuoti reklamos kampaniją, kurios pagrindinis tikslas – susigrąžinti užsienio turistus į Paryžiaus regioną.

Prancūzija tikisi 2020 m. sulaukti 100 mln. užsienio turistų. Šalies vyriausybė planuoja pratęsti iki gegužės 26 d. šalyje galiosiančią nepaprastąją padėtį dar dviem mėnesiams. Šitaip siekiama maksimaliai užtikrinti birželio 10–liepos 10 d. Prancūzijoje vyksiančio Europos futbolo čempionato dalyvių ir sirgalių saugumą.

Aukščiausieji Prancūzijos pareigūnai nuolat primena, kad Prancūzijai gresiantis teroristinių išpuolių pavojus yra didžiausias per visą šalies istoriją, kartu pabrėždami, jog imtasi visų reikiamų veiksmų, kad šalyje būtų užkirstas kelias teroro aktams.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijos Respublikoje pateikta informacija

Patrickas Baumannas / "Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Pagrindinis FIBA, kuriai iš viso priklauso 215 krepšinio federacijų, pertvarkų ir naujųjų planų architektas yra jos generalinis sekretorius Patrickas Baumannas. Į šias pareigas 49-erių metų šveicaras išrinktas 2002 m. Būtent jo vadovaujama organizacija ėmėsi atviro šan­tažo prieš nacionalines krepšinio federacijas bei privačius klubus.

P.Baumannas studijavo teisę ir sporto vadybą Lozanoje ir Lione, stažavosi Čikagoje. Jaunystėje šiandieninis sporto funkcionierius pats rungtyniavo Italijoje, vėliau dirbo arbitru, organizavo teisėjų kursus. FIBA organizacijoje šveicaras pradėjo dirbti 1994-aisiais. Jis taip pat yra vienas Tarptautinio olimpinio komiteto narių, todėl savo kardinaliems planams randa užtarimą ir šioje prestižinėje organizacijoje. Tą patvirtino Europos olimpinio komiteto prezidentas Patrickas Hickey, konflikto įkarštyje pareiškęs, kad nenužudžius pelno siekiančių organizacijų dabar galimai atsiras organizacija, galinti sukurti alternatyvą olimpiadai.

Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti.

P.Baumanno rankomis jau kuris laikas stengiamasi pažaboti „FIBA Europe“ ir kitų žemynų krepšinio federacijų padalinius. „FIBA Europe“ po 2012 m. reformos prarado turėtą įtaką, nusileido FIBA reikalavimui Senojo žemyno čempionatus rengti ne kas dvejus, kaip buvo iki 2015-ųjų, o kas ketverius ir nuolankiai atidavė turėti teisę priešolimpiniais metais dviem stipriausioms žemyno komandoms kartu su medaliais įteikti ir olimpinius kelialapius. Taigi Europos pirmenybės iš esmės nieko nebelems, o olimpiniai kelialapiai nuo šiol bus skirstomi pasaulio čempionate, kurio reikšmę P.Baumannas stengiasi kaip įmanoma padidinti. 2019 m. Kinijoje vyksiančiame čempionate varžysis jau 32 komandos, pateksiančios per specialius atrankos turnyrus.

Į olimpines žaidynes šiandien tiesiogiai patenka vos dvi Europos rinktinės, nors akivaizdu, kad objektyvus žemyno komandų pajėgumas yra kur kas didesnis. Anksčiau tokią teisę turėdavo penkios rinktinės.

FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Prieš ketverius metus „FIBA Europe“ valdyba mėgino atsiskirti nuo FIBA, bet šis sumanymas nepavyko, o „FIBA Europe“ vadovas Naras Zanolinas buvo atleistas iš uži­mamų pareigų. Vienas šio nepavykusio atsiskyrimo dalyvių, buvęs LKF generalinis sekretorius ir buvęs „FIBA Europe“ valdybos narys Mindaugas Balčiūnas sako, kad tuo metu FIBA Europos padalinys savo vadyba aplenkė pačią FIBA ir buvo mėginama sekti futbolo pavyzdžiu – 28 valstybės ėmėsi steigti naują organizaciją EBA.

FIBA nušalinus N.Zanoliną, šis vėliau laimėjo teismą ir už tai prisiteisė daugiau nei milijoną eurų. Anot M.Balčiūno, po to FIBA apsistatė silpnais žmonėmis, atėmė beveik visas kontinentinių padalinių teises ir šiandien veikia panašiai centralizuotai kaip Kinijos komunistų partija.

Šveicaras ne sykį pabrėžė savo siekį reformuoti krepšinį ir išpopuliarinti jį visame pasaulyje. „Norėčiau matyti olimpinių žaidynių finale kovojančias Kiniją ir JAV arba Braziliją, žaidžiančią prieš Afrikos komandą. Tai būtų mano svajonės išsipildymas“, – viename interviu yra sakęs šveicaras

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

“Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje”, – sako advokatų profesinės bendrijos „Roedl&Partner“ partneris, sporto teisės ekspertas Audrius Biguzas.

– Ir Eurolyga, ir FIBA kreipėsi į Europos Komisiją (EK). Abiejų šių organizacijų tarpusavio bendravimas rodo, kad taikus susitarimas sunkiai įmanomas. Ar iš to, kas dabar vyksta ir yra žinoma, galima sakyti, kad lemiamą paskutinį žodį turės tarti teisininkai?

– Kreipimasis į EK – viena iš teisinių priemonių ginče tarp abiejų pusių. Iškelti klausimai EK tiek iš Eurolygos, tiek iš FIBA pusės atspindi kertinius teisinius šių organizacijų nesutarimus. EK yra priėmusi abiejų šalių skundus, dabar vyksta EK tyrimas dėl skunduose išdėstytų argumentų. Taikus susitarimas įmanomas, bet pirmiausia jis turi būti dėl komercinių ateities bendravimo tarp FIBA ir Eurolygos sąlygų. Išsprendus komercines sąlygas teisinis ginčas baigtųsi taikos sutartimi, kuri galėtų būti pagrindas nutraukti tyrimą Europos Komisijoje.

– Kokios EK tolesnės tokio konflikto sprendimo procedūros ir kiek jos gali užtrukti?

– Europos Komisija, konkrečiai Konkurencijos direktoratas, šią situaciją gali nagrinėti gana ilgai, netgi ilgiau nei kelerius metus. Procedūros sudėtingos ir dažniausiai uždaros. Jei tyrimas pripažįstamas kaip pagrįstas, EK Konkurencijos direktoratas turi teisę organizuoti suinteresuotų šalių dialogus Europos Sąjungos lygmeniu. Inicijavusi tyrimą EK gali imti analizuoti krepšinio rinkas Europoje, tirti susidariusią padėtį ir galiausiai taikyti atsakingoms šalims sankcijas arba įpareigoti nutraukti pažeidimus. Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug teisinių resursų, todėl greito rezultato, jeigu nebus susitarta taikiai, nereikėtų tikėtis.

– Ar gali FIBA neleisti žaisti savo rengiamuose čempionatuose tų ekipų atstovams, kurie priklauso jai nepaklūstantiems klubams?

– Sankcionuoti kiekvieną žaidėją atskirai būtų problemiška pačiai FIBA. Kartu tai sukeltų didelių teisinių problemų pačiai FIBA organizacijai ir grėstų bylomis prieš FIBA Tarptautiniame sporto arbitražo teisme. Taigi FIBA renkasi kur kas lengvesnį ir greičiau įgyvendinamą kelią – sankcionuoti klubus. Žaidėjų sankcionavimas daug kainuotų, trukdytų rengti varžybas, tikriausiai dėl to FIBA nesirenka tokio kelio. Sankcionuoti federacijas – kur kas lengviau.

– Laisvas klubų, žaidėjų pasirinkimas, nacionalinių krepšinio federacijų šantažas – pažeistų teisinių normų svarstymo objektas. Ar čia esama daugiau teisinių pažeidimų?

– Įžvelgtinas ES sutarties 101 straipsnio pažeidimas, kuris kalba, kad su bendrąja vidaus rinka nėra suderinti visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Tai reiškia, kad sporto federacijos, manytina, neteisėtai sankcionuoja nacionalines federacijas ir riboja jų veiklą uždrausdamos rungtyniauti konkuruojančiose organizacijose, veikiančiose ES.

– Ar tarp FIBA ir Eurolygos susiklosčiusi padėtis turi precedentą?

– Ši padėtis precedentą turi tik dėl paties bylos dalyko – ES lygmeniu buvo nagrinėjamos analogiškos situacijos, bet jos keliais atvejais teismo nepasiekė ir baigėsi taikos sutartimis (paminėtina FIA, arba Tarptautinės automobilių federacijos, byla). Šiuo metu EK nagrinėja panašią bylą dėl Tarptautinės čiuožimo sąjungos veiksmų, kuriais Tarptautinė čiuožimo sąjunga draudžia sportininkams dalyvauti komercinėse varžybose, kurios nėra šios sąjungos pripažintos. Taigi tiesioginio precedento nėra, bet panašių bylų ar tyrimų ES lygmeniu yra ir buvo.