V. Skaraičio nuotr.

Inga NECELIENĖ

Matematikas vienu metu turi būti ir studentas, ir profesorius, nes mokymasis visą gyvenimą – jo kasdienybė. „Tai tech­­­no­logijos, kurios kuria mūsų ateitį“, – sako upes tekėti atgal priverčiantis Raimondas Čiegis, apibūdindamas savo mokslo sritį – matematinį modeliavimą. Šalia rimtosios matematinės tėkmės išsitenka ir keliautojo, lobių ieš­kotojo vaga. „Jeigu jūs mane pamatysite užsikabarojusį ant tilto atbrailos, nemanykite, kad ruošiuosi šokti į upę. Va­di­nasi, aš ieškau lobio“, – perspėja profesorius.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Matematinio modeliavimo ka­ted­ros vedėjas 57-erių profesorius R.Čie­­­­­gis savo kasdienę veiklą apibūdina taip: „Aš niekada nedirbu – to, ką darau, negalėčiau pavadinti darbu, nes ši sritis man įdomi. O jeigu man įdomu, ne tik neskaičiuoju valandų, bet ir miegoti galiu neiti. Ir už tai man dar moka didelį atlyginimą – duoda savotišką premiją.“

Į jo mėgstamos veiklos sritį (žodžio „darbas“ taip ir nepavartoja) dar įeina dažnos kelionės – į užsienio universitetus R.Čiegis vyksta skaityti paskaitų, dalyvauti konferencijose, dirbti projek­tuose. Bet tai jam irgi dar viena dovana – juk sutinka daugybę įdomių žmonių, pabendrauja ir jau galėtų būti neblogas gidas, po daugybę Eu­ropos miestų.

Ar tikrai jokių darbų jo gyvenime tiesiog nė­ra? Gal namie indus išplauti yra darbas? Taip, palinksi galva, buitis – skaudi vieta. „Bet žmonai pasakysiu, kad sulaukęs klausimo apie indus prisipažinau, jog šioje srityje nesu stiprus“, – pasižada profesorius.

Universalieji matematikos modeliai

1995 m. įkurtai VGTU Matematinio modelia­­vimo katedrai vadovauti pradėjo ligi šiol čia tebedir­bantis R.Čiegis – tada vos 37-erių, o jau pro­fe­sorius. Kai pats Vilniaus universitete (VU) ma­te­matikos mokslus krimto, nei dabartinių už­da­vi­nių sąlygų, nei jų sprendimo būdų dar nebuvo.

Kokius klausimus matematinio modeliavimo specialistui tenka spręsti? Pačius įvairiausius, su ko­kiais tik ateina užsakovai. Pavyzdžiui, Ne­mu­ne pastebėta teršalų, taigi aplinkosaugininkams rei­kia išsiaiškinti, iš kur jų ten atsirado: iš Bal­ta­ru­sijos įplaukė ar Lietuvoje kažkas paleido?

„Šiai užduočiai išsiaiškinti naudojame panašų matematinį modelį, kokį pasitelktume nustatydami, iš kokio židinio name kilo gaisras, tik su upe daug lengviau. Upės vagos tėkmės, vėjo grei­­tis – šiuos dalykus galima atsukti, tiksliai ap­ska­i­­čiuoti ir pasakyti, kurioje vietoje į Nemuną pa­teko teršalų. Priversti upę tekėti atgal mes nesunkiai galime. Sunkiau sekasi padaryti neįmanoma – apgręžti laiką“, – sako profesorius.

Štai kitas verslui reikalingas sprendimas. Tam, kad šalia nutiestų požeminių kabelių sužaliuotų žolė ar sužydėtų žibutės, pavasario laukti dažniausiai nereikia – net šaltą žiemą elektros ka­be­lių ir šilumos trasų vietose boluoja plika že­mė.

Vadinasi, šios trasos nėra optimaliai įrengtos, nes į orą išleidžiama šiluma, už kurią sumoka var­­totojai. Matematinio modeliavimo specialistas sėda prie kompiuterio ir sukuria tokį pat, tik virtualų šių kabelių modelį ir be didesnių išlaidų palyginti greitai atlieka jo savybių tyrimą esant įvai­riausioms įmanomoms situacijoms. Re­mian­tis kompiuteriniais, simuliaciniais, imitaciniais eksperimentais padaromos išvados ir sužinoma, ką daryti, kad ir žemė be reikalo nešiltų, ir energijos sąnaudos nebūtų neproporcingos.

„Pagrindinė bėda – inžinieriai projektuoja tink­lus šiek tiek kitaip, nei būtų optimalus va­riantas. Taip elgtis, kaip daroma dabar, protinga trumpalaikės, bet ne ilgalaikės investicijos po­žiūriu. Susikerta interesai: žmogus daro tai, ką mes naudosime 20–30 metų, bet gyvena nuostatomis, kurios svarbios vos 2–3 metus: juk pasikeis valdžia, ateis kiti, tad kam daryti taip, kaip bus kažkam naudinga du tris dešimtmečius. Mes įrodome iracionalaus sprendimo faktą ir pateikiame užsakovui galimus sprendimo būdus. Tai uždaviniai, kuriuos mes mokame spręsti, ar jie pri­k­lausytų, kaip šiuo atveju, inžinerijai, ar me­di­cinai, lazeriams, logistikai, kriptografijai. Vi­sas šias iš pirmo žvilgsnio labai skirtingas sritis galima susieti per matematikos modelius ir įvairaus profilio mokslo uždaviniams spręsti taikyti tuos pačius metodus. Tai universalūs uždaviniai, dėl to vieną dieną mes galime tapti lazerių, o ki­tą – jau medicinos žinovais“, – aiš­kina VGTU Matematinio modeliavimo ka­ted­ros vedėjas.

Jam tenka greitai spręsti ne tik šiandien, bet ir rytoj kilsiančius uždavinius: ir verslas, ir mokslas, ir vartotojai atsakymų nori tuoj pat. Jį kviečiasi ir užsienio universitetai. „Vadinasi, mūsų lygis geras, kad mus kviečia būti partneriais. Šiek tiek gaila, kad užsienyje užsakymų gau­name daugiau negu čia. Kita vertus, ir įmonių ten nepalyginti daugiau“, – sako matematikas.

Tada ir dabar

Kai XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lie­­tuvos mokslų akademijoje R.Čiegis rašė di­sertaciją, visos akademijos turėta kompiuterinė įranga buvo menkesnio pajėgumo nei dabartinis standartinis 4 branduolių mikroprocesorių iš­ma­­nusis telefonas.

Kompiuteriai, internetas, technologijos lė­mė, kad susikūrė įvairių naujų šio mokslo atmainų, pavyzdžiui, to paties R.Čiegio iniciatyva 2004 m. VGTU įsteigta taikomosios matematikos krypties technomatematikos studijų programa, susiformavusi matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos sandūroje. Be tradicinio daugelio mokslų skirstymo į teorinius ir eksperimentinius, šiandien jau garsiai kalbama apie trečiąjį žinių įgijimo būdą – kompiuterinį modeliavimą, arba virtualųjį eksperimentą, siejantį teorinę analizę ir natūralų eksperimentą.

Kai 1994-ųjų pabaigoje stažuodamas Da­ni­joje R.Čiegis pamatė pirmąją Europoje internetinės paieškos sistemą, kuria dabar mo­ka naudotis kiekvienas vaikas, į jos laukelį įvedus raktinius žodžius „matematinis modeliavimas“ sistema nieko negalėjo pasakyti. In­terneto parduotuvės, bankai, žiniasklaida, so­cialiniai tinklai ir kiti dabar kasdieniais tapę žo­džiai tada atrodė iš fantastikos srities. Kaip ir R.Čiegio paaiškinimas, kad konstruojant lėktuvus arba automobilius realieji eksperimentai pa­kei­čiami virtualiais, panašiais į kompiuterinius žaidimus. Visi taip įtikėję skaičiavimų tikslumu ir galia, kad realiems skrydžiams pradėti užtenka naują lėktuvą išbandyti virtualioje laboratorijoje. Tereikia specialistų, gebančių sieti matematikos, kompiuterijos ir inžinerijos mokslų žinias.

Kad tai visiškai normalu, į išmaniųjų įrenginių ekranus įnikusiems jaunuoliams išaiškinti leng­viau, nei papasakoti, kad ir anksčiau, kai ne­buvo nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, žmo­nės susitikdavo, bendraudavo, tik turėdavo ki­tą in­for­mavimo sistemą – susitardavo iš anksto.

„Pavyzdžiui, aš šiandien telefonų knygelės fai­­lą visiškai ištryniau iš savo atminties ir nebeži­nau nei žmonos, nei draugų telefono numerių. Nor­malus protokolas reikalauja pasidaryti at­sar­ginę užrašų knygelės kopiją, bet dauguma žmonių duomenų pa­pil­d­omai nesaugo. Gy­ve­name šiek tiek kaip tie trys pasakos paršiukai, kuriems užtenka pasistatyti šiaudinį namelį, nes vasara niekada nesibaigs. Arba stebėtis, kodėl mobiliojo ryšio opera­torius nesukuria atsarginės telefono knygelės ko­pijos – juk mato, kad patys to nepadarome“, – sako pašnekovas.

Tarp realaus ir virtualaus

Pagrindinis matematinio modeliavimo principas – virtualiojo eksperimento metodika, t.y. tiriamas realus objektas pakeičiamas atvaizdu – ma­tematiniu modeliu, o vėliau virtualiuoju ob­jektu. Kuris vaizdas tikrasis, o kuris virtualus, atskirti nėra lengva. Kaip kai kuriems žmonėms – atskirti virtualųjį ir tikrą gyvenimą.

„Stengiamės neatsilikti ir eiti visų priekyje, nes esame ateities modeliuotojai. Kaip visuome­­nė yra pribrendusi pokyčiams ir kaip naujosios technologijos keičia žmonių bendravimą, man ne visada patinka, bet šiuos procesus pa­veikti – ne mūsų jėgoms. Anksčiau sakydavome, jog tėvai ima nebesuprasti savo vaikų, bet dabar pažangos tempas toks didelis, kad ne kartos nespėja viena paskui kitą – šis terminas sutrumpė­jo iki penkmečio ar dešimtmečio“, – sako moks­lininkas.

Ar ateities modeliuotojai numatę, kokios ga­li­mos dviejų pasaulių susipynimo pasekmės? „B­ijau, kad pasekmės neapmąstytos“, – svarsto profesorius.

Jam pačiam šie pasauliai nėra susipynę, o nuo­lat bendraudamas su studentais pastebi, kad gyvendami feisbukuose ar tviteriuose jie nemažai praranda – nebeturi savo virtuvės.

„Mano jaunystės laikais norint akis į akį pa­dis­kutuoti visais klausimais buvo tokia jauki vie­ta – namų virtuvė. Gal mūsų laikų virtuvę dabartiniam jaunimui atstoja feisbuko grupė? Kita vertus, mes irgi galėdavome apsimesti kuo norime, būti nuoširdūs arba kelioms valandoms prisiimti tam tikrą vaidmenį, tik tą darydavome ne virtualiame pasaulyje, o, pavyzdžiui, važiuodami traukiniu ir žinodami, kad šalia sėdinčių žmonių daugiau gyvenime nebesutiksime, – anų ir šių laikų bendravimo paraleles brėžia R.Čiegis. Ir pakartoja: – Tai nėra tik juoda arba balta – lengvų at­sa­kymų čia nerasime. Mes priklausome technolo­gijų amžiui, bet nemažai pasaulio vis dar gyvena viduramžių sąlygomis.“

Štampas – visam gyvenimui

„Tai žmogus, kuris kuria mokslą ir daug ką sa­vaime išverčia į skaičių kalbą. Gal šiek tiek už­daras, griežtokas, santūrus“, – taip savo brolį api­būdi­na chemikas, habilituotas socialinių mokslų dak­taras, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos katedros profesorius Re­migijus Čiegis.

Griežtumą, kurio tenka ir studentams, ir Kau­­­­ne likusiam broliui, yra kaip pateisinti – Rai­­­­mon­das už Remigijų vyresnis. „Jis buvo spor­­tiš­kesnis už mane, nors abu sportavome. Nuo ma­žens visi buities darbai irgi tekdavo broliui, nes aš buvau ma­žiukas. Kaip mažesnis, po mokyklos baigimo li­kau Kaune, o jis išvyko į Vilnių, nes norėjo studijuoti teisę. Tik teisei laiko nebeliko – metams įstojo į matematiką ir čia įstrigo ilgam“, – pasakoja Remigijus ir paaiški­na, ką kalbant apie brolius dvynius reiškia jaunesnis ir vyresnis: maž­daug pusvalandžiu anksčiau gimęs Rai­mon­das vyresnio brolio žymę ne­šioja visą gyvenimą.

„Bet mes ne broliai Lavrinovičiai, nesame identiški dvyniai“, – paaiškina Remigijus.

Broliai augo ir mokėsi darbininkų rajone Šan­čiuose, bet mokykla buvo puiki, joje dirbo ne vienas tikro vargo ir tremties ragavęs mokytojas. Jų tėvai nebuvo baigę aukštojo mokslo, mama neišvengė Sibiro baisybių, bet tais laikais žmonių vidinis ir formalusis išsilavinimas dažnai kardinaliai skirdavosi. „Tėvai ir mokykla buvo svarbiausi kelrodžiai. Tai, kad tapome mokslininkais, – didžiausias mokytojų nuopelnas“, – sa­ko VGTU profesorius R.Čiegis.

Keliautojas ir lobių ieškotojas

Pastaruosius pustrečių metų VGTU profesorius judėjimui suteikė naują formą – tapo lo­bių ieškotoju. Norint surasti lobį tenka spręsti loginius uždavinius, minti kriptografijos mįsles, bristi, plaukti per vandenį, kartis į medžius.

Nors katedros kolegos apie šią aistrą žino, jis sugeba juos nustebinti. Sykį lobiai nuvedė į pa­tiltės kanalizacijos šulinį, iš ku­rio išlindęs pamatė savo katedros dėstytoją. Sutrikusiai kolegei patenkintas profesorius išrėkė: „Sveika, radau lobį!“

Šie lobiai – dvasiniai ir labiau virtualūs nei tik­ri, kaip ir pati R.Čiegio matematinio modelia­vi­mo veiklos sritis. Bet patiriami įspūdžiai, ga­li­mybė į gamtą ar miestą pažvelgti kitomis aki­mis, atrasti tai, ko iki tol neįžvelgei, – štai tikrasis lo­­bis, kurio simuliuoti ar modeliuoti nereikia.

BFL / A.Ufarto nuotr.

„Veido“ interviu su naujuoju Lietuvos futbolo federacijos prezidentu Edvinu Eimontu.

Inga NECELIENĖ

– Nuo ko pradėsite?

– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.

Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.

– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?

– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.

Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.

– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?

– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.

Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.

Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.

Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.

– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?

– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.

Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.

– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?

– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.

– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?

– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.

Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.

– Kaip pats esate susijęs su futbolu?

– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.

BFL

„Jeigu netikėčiau, kad dabartinę futbolo padėtį galima pakeisti, nebūčiau siekęs prezidento posto“, – dėsto naujasis Lietuvos futbolo federacijos vadovas 39-erių Edvinas Eimontas. „Aš esu futbolo fanatikas, nuo pat vaikystės man nereikėjo nieko, tik kamuolio ir bucų“, – sako naujasis futbolo rinktinės treneris 40-metis Edgaras Jankauskas. Tokios naujųjų Lietuvos futbolo figūrų deklaracijos šalies futbolo pelkyne. Tikėjimo ir fanatizmo sąjungų būna įvairių, bet šalies futbolui reikia tokios, kuri padėtų atsispirti nuo dugno ir šauti pirmyn, nes priekyje mūsų – ne tik karo draskoma Sirija, bet ir Šiaurės Korėja.

Inga NECELIENĖ

Neseniai vykę Lietuvos futbolo federacijos (LFF) rinkimai staigmenų nepateikė. Kaip ir buvo spėta prieš rinkimus, dar vienos kadencijos nusprendus nesiekti Juliui Kvedarui, balsams pasiskirsčius 73 „už“ ir tik 5 „prieš“, prezidentu išrinktas nuo 2001 m. toje pat federacijoje visą laiką dirbęs E.Eimontas. 2015-ųjų pabaigoje garsiai prabilusi opozicija LFF pamatų nesudrebino, o jų iškeltas kandidatas Raimondas Karpavičius prieš pat rinkimus kandidatūrą atsiėmė.

„LFF rinkimų sistema yra ydinga, laimėti rinkimus iš šono atėjęs žmogus praktiškai neturi galimybių. Apie 40 balsų turi įvairios asociacijos, kuriose susodinti reikiami žmonės, taigi belieka susitvarkyti su keliomis regionų federacijomis, numesti vieną kitą projektą, užsitikrinti jų palaikymą – ir rinkimai laimėti“, – sako futbolo opozicijai priklausęs politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas.

Todėl susiskaičiavusi balsus opozicija pasitraukė – kam eiti ten, kur vis tiek pralaimėsi?

Vieni viršun, kiti dugnan

Nepriklausomybės priešaušriu futbolas Lietuvoje klestėjo. 1987 m. SSRS aukščiausiosios lygos čempionate Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo bronzą, komanda žaidė UEFA turnyruose. Kodėl dabar krepšinis užima trečią vietą pasaulyje, o futbolas – tik 127-ą, į priekį praleisdamas ne tik karo draskomą Siriją, bet ir Šiaurės Korėją?

„Nejau dabar taip nusiritome, kad nebeturime gabių vaikų? Aišku, kad jų yra, tik gal dirbti su jais nemokame, – svarsto vienas geriausių visų laikų mūsų futbolininkų Arminas Narbekovas. – Tais laikais, kai į futbolo rungtynes susirinkdavo pilnas 15 tūkst. vietų „Žalgirio“ stadionas, o žmonių meilė futbolui jo valdžios viršūnėlėms apie nuolatinį purvo drabstymąsi neleisdavo pagalvoti, visose žaidimo grandyse turėjome po lyderį. Ir ne po vieną. Imant bet kurių metų futbolininkus. Dabar yra keli geri žaidėjai, vienas kitas turi lyderio savybių, bet vienas ar du – komandai per mažai. O visa kita – pilka masė.“

Pasak legendinio futbolininko, nors kitų sporto šakų atstovai nevengia papykti ant krepšininkų, bet šie susitvarkę, dėl to krepšinis Lietuvoje pelnytai yra sporto šaka Nr. 1. „Futbolas gali uždirbti pinigų, o krepšinis nebūtinai, gal dėl to krepšinyje mažiau interesų“, – svarsto L.Kasčiūnas.

Buksuojame nuo vaikų rengimo

Į futbolo treniruotes vaikų ateina daug, tarp jų būna ir talentų, bet šie perliukai kažkur išsibarsto, nesugebame talentingo vaiko išlaikyti arba nukreipti jo tinkama linkme.

„Buvau vienas tų, kurie apie rimtas vaikų rengimo spragas kalbėjo jau prieš daugelį metų. Mes pralaimime ne čia ir ne dabar, ne pagrindinė šalies futbolo rinktinė pralaimi – mes pradedame atsilikti dar tada, kai futbolą žaidžiantiems vaikams sueina 7–8 metai“, – pripažįsta sausio pradžioje rinktinės treneriu patvirtintas buvęs futbolininkas Edgaras Jankauskas.

Šiuo amžiaus tarpsiu, t.y. apie 7–8 metus, vaikams turi būti įdiegti tinkami futbolo prad­menys. „Dabartiniai vaikai nemoka paprasčiausių dalykų, tiksliau, jie moka taip, kaip juos treniravo. O kur, pavyzdžiui, Vilniuje žiemą vaikams treniruotis? Yra dirbtinių aikščių, bet maniežą vieną monopolinėse rankose turime ir nuo mažumės vaikų tėvus kainomis smaugiame. Vos ketvirčio aikštės nuomos kaina 1 val. 15 min.– 34 eurai. Kiek reikia turėti vaikų, kad tokiomis sumomis galėtume mėtytis? Anglai taip yra pasakę: mūsų vaikai yra vienodi tik tuo momentu, kai pirmąkart ateina į treniruotę, o paskui mūsiškiai kyla į viršų, o jūsiškiai lieka vietoje“, – sako savo vardo futbolo akademiją atidaręs A.Nar­bekovas.

E.Jankauskui skaudu, kad prarandami tie vaikai, kurie nori sportuoti, bet jų tėvai papildomų pinigų dažnai plyštantiems futbolo bateliams nupirkti ar už treniruotes susimokėti neturi. Arba atsiranda gabus vaikas rajone, bet jo toliau tobulėti neišleidžia treneris, mat jo komanda ims pralošti.

Amžinieji „kodėl“

„Jeigu mašina nevažiuoja, vairuotojas irgi nelabai kaltas“, – apie lūkesčius, puoselėjamus pasikeitus rinktinės treneriui, sako olimpinis čempionas A.Narbekovas. Gerų futbolininkų naujasis treneris iš kažkur neištrauks, o iš to, ką matome ir turime, sulipdyti komandą sunku.

Kodėl futbolo bendruomenei labiausiai trūksta sutarimo? To stokoja ne vien futbolas. Jau beveik tris dešimtmečius stūksantys nacionalinio stadiono griaučiai – lyg mūsų politikų suvokimo, kaip sportas turi reprezentuoti šalį, simbolis.

Vienas socialdemokratų premjeras žadėjo: išrinkite mane premjeru, ir stadionas bus. Išrinko, bet stadiono griaučiai nuo to nepagražėjo. Kai prieš kelerius metus jau dabartinis premjeras į iškilmes susirinkusiems sportininkams žadėjo, kad stadionas greitai bus, pavienius plojimus nustelbė juokas. Taigi čia kyla dar du „kodėl“: kodėl nemokame pareikalauti žadėtojų atsakomybės ir leidžiamės mulkinami ir kodėl sostinėje sporto objektų kainos dešimtis kartų didesnės nei provincijoje ar kaimyninėse šalyse?

„Nesame tokie maži, kaip mėgstame kartoti. Už mus gerokai mažesnės šalys ir net visai mažos salos geriau su stadionais tvarkosi. Kitur neteko matyti, kad persirengimo kambariuose neperšlampamo apsiausto reikėtų, nes vanduo nuo lubų laša. Lenkai stato šiuolaikišką apie 50 tūkst. vietų stadioną už 45 mln. eurų, o pas mus vos pakrutina pirštą – tuoj skelbia šimtų milijonų kainą. Jeigu atsakomybė taip suprantama viršūnėse, tai kokia ji gali būti apačiose?“ – klausia A.Narbekovas.

Palietus stadiono temą pratrūksta ir naujasis rinktinės treneris E.Jankauskas: „Mano akyse Portugalijoje per pusantrų metų buvo pastatytas 60 tūkst. vietų stadionas, o mums užtenka valios geroje miesto vietoje turėtą stadioną atiduoti namais užstatyti. Tai kodėl tada stebimės, kaip čia dabar taip nusmukome? O kodėl neturėjome nusmukti? Už mus mažesnėse Europos valstybėse – Estijoje, Latvijoje, Kipre, Angoloje stadionų yra, net Afrikoje jų yra, o pas mus ne. Juk nesame kokie berankiai ar begalviai, gražiausius biurų pastatus per metus pastatome, vadinasi, ir projektuoti, ir statyti mokame.“

Kokių permainų sulauksime?

Rekordinės žemumos pasiektos, reformos prašosi visa sistema, todėl senajai naujajai valdžiai darbų į valias. Kaip seksis naujajam LFF vadovui nusikratyti tariamos ar tikros J.Kvedaro įtakos ir telkti susiskaldžiusią futbolo bendruomenę?

L.Kasčiūno įsitikinimu, vienas pagrindinių įrodymų, ar E.Eimontas tols nuo dabartinių šešėlių, – sulauksime ar ne būtinų LFF įstatų pakeitimo: „Privalomas dalykas – atviras balsavimas, reikia keisti renkančiųjų ratą, kad rinkimai taptų skaidresni ir tai nebūtų uždaro klubo reikalas. Atsiverti žiniasklaidai, visuomenei, galbūt sukurti visuomeninę priežiūros komisiją, į kurią būtų įtraukti ir sirgaliai. Čia jam bus patikrinimas. Prielaidų kalbėti, kad keičiasi sistema, o ne tik figūros, kol kas nematau, bet neatmesčiau galimybės, kad taip gali būti.“

Kalbėdamas apie rinktinės žaidimą E.Jan­kauskas svaigių pergalių nežada, bet patikina būsiant psichologinių permainų. „Kiek galima būti sukaustytiems baimės? Aš nebijau pralaimėti. Bet labai nenorėčiau, kad ir toliau gyventume manydami, jog esame silpni. Jeigu taip galvosime, būsime pralaimėję dar prieš rungtynes. Reikia turėti orumo, nesiduoti minkomiems, nes jei parodysi silpnumą, varžovas juo iškart pasinaudos. O jeigu priešininkui bus sunku su tavimi žaisti, net ir pralaimėjęs būsi gerbiamas“, – per ilgą futbolininko karjerą išmoktomis pamokomis dalijasi E.Jankauskas.

L.Kasčiūnas LFF pataria nepabijoti išsikelti ambicingo tikslo, pavyzdžiui, patekti į 2024 m. Europos futbolo čempionato finalinį etapą, ir to siekti. Jeigu vienam užteks tikėjimo, o antrajam pavyks fanatizmu užkrėsti kitus, galbūt ir sulauksime tos dienos. Nors ji, žvelgiant iš šiandieninės 127 pozicijos pasaulyje, atrodo ne ką realesnė nei naujas stadionas ant Šeškinės kalvų.

Po ketvirčio amžiaus – vėl kelio pradžia

„Veido“ interviu su LFF prezidentu E.Eimontu

– Nuo ko pradėsite?

– Vasario 9 dieną planuojame surengti konferenciją apie jaunimo futbolo plėtrą. Per ją ketiname apsibrėžti ilgalaikį tikslą ir išsiaiškinti, kokio futbolo mes siekiame, kokią jaunųjų futbolininkų rengimo filosofiją renkamės. O jeigu skirtingai šiuos siekius įsivaizduojame – kokį bendrą tikslą turime. Išsiaiškinti, ko norime, ir būtų pirmiausias darbas.

Kiti artimiausi darbai – su politikais aptarti įstatymus, susijusius su sutartų rungtynių prevencija ir užkardymu, peržiūrėti, kaip būtų galima atgaivinti LFF futbolo akademijų veiklą, sutarti, kaip turėtų atrodyti A lygos ir pirmosios futbolo lygos čempionatai.

– Futbolo visuomenė susiskaldžiusi. Ar būsima konferencija nevirs dar vienu pasidrabstymu purvais?

– Jeigu ieškosime, kaip kitam įgelti ir pasakyti, ką kitas daro blogai, niekur nenueisime. Jeigu futbolo bendruomenė, susodinta prie vieno stalo, neieškos sprendimų, kaip pagelbėti futbolui, nesieks kompromiso, už tai turės prisiimti atsakomybę. Tikiuosi, tam tikri esminiai sprendimai bus priimti.

Labai norėčiau pakeisti tokį išankstinį futbolo bendruomenės nusistatymą.

– Ne vienoje futbolo sistemos grandyje esama blogybių. Ar daug jų turi vaikų rengimo dalis?

– Meistriškumas prasideda nuo klubų. Visa kita šios sporto šakos piramidė yra vaikų ir jaunimo futbolas. Čia daug spręstinų dalykų. Bet privalome galvoti ir apie moterų futbolą, kuris irgi turėtų gauti deramą vaidmenį, apie masinį, mokyklų, darželių futbolą.

Kita ypač aktuali grandis – trenerių kvalifikacija. Ne tik tų, kurie dirba sporto mokyklose, ir bet norinčių bei galinčių atvesti vaikus į futbolo aikštes. Kodėl dažnai girdime, kad vaikų rengimas atsilieka? Didžiausia bėda – treneriams trūksta tarpusavio konkurencijos. Reikia keisti dažno trenerio klaidingą požiūrį, kad aš ketverius metus mokiausi universitete, todėl viską žinau ir nieko mokytis nebereikia. Tai kertinė klaida.

Trečias dalykas – finansavimas. Nesugebėjimas pereiti prie klubinės sistemos, stringantis valstybinio popamokinio ugdymo mokinio krepšelio projektas stumia klubus į prastesnę padėtį nei biudžetinės mokymo įstaigos. Ir ketvirta – nepakankama sporto infrastruktūra.

Tai didžiulis kompleksas iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Kelias nebus lengvas, spragtelėjus pirštais vaizdas nepasikeis.

– Kodėl pasaulyje populiariausia sporto šaka nenusikrato šešėlių, interesų grupių, negatyvo įtakos?

– Visų sporto šakų federacijos susiduria su daugybe problemų. Futbolas nukenčia dėl per didelio dėmesio. Bet šis dėmesys rodo, kad futbolas yra sporto šaka Nr. 1 ir Lietuvoje. Mes neturime pergalių, bet galime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai tų pergalių bus. Žmonėms skauda, jiems futbolas rūpi.

Futbolui nepadeda ir tendencingas požiūris ar pasirinktas kampas, kuris lyg tyčia užaštrinamas ir pamažu visuomenės priimamas kaip duotybė. Tiek projektų, renginių, kiek organizuoja Lietuvos futbolo federacija, nerengia jokia kita šalies sporto federacija. Bet kažkodėl žiūrime tik į skaudulius ir nesistengiame matyti to, kuo galima ir pasidžiaugti.

– Ar ketinate keisti LFF įstatus, padaryti rinkimus atviresnius, skaidresnius, į LFF veiklą įtraukti daugiau visuomenės?

– Kas galėtų prisidėti prie LFF valdymo ar turėti patariamąjį balsą – prie šių klausimų grįšime svarstydami LFF įstatus.

– Kada sugrįšime į futbolo šalių pirmąjį šimtuką?

– Nesakau, kad tai blogas įrankis šalių rinktinėms pagal pajėgumą išrikiuoti ir kartu federacijų veiklai įvertinti, bet nemanau, kad jis yra pagrindinis.

Kartu su naujuoju mūsų futbolo rinktinės treneriu laikomės tokios nuomonės: svarbiausia, kad rinktinė į aikštę išeitų nepralaimėjusi. O jeigu pakeisime požiūrį į jaunimo ugdymą ir tinkamai su šia grandimi susitvarkysime, ateityje pergalės tikrai ateis. Meluočiau sakydamas, kad to sulauksime greitai, po dvejų ar ketverių metų, – taip nebus. Pavyzdžiui, sparčiai savo futbolo sistemą ėmę keisti islandai pirmuosius vaisius ėmė raškyti po dešimtmečio.

– Kaip pats esate susijęs su futbolu?

– Nei žaidžiau futbolą, nei treniravau, bet su futbolu esu jau 15 metų. Per tiek laiko LFF perėjau visas grandis – nuo eilinio darbuotojo iki prezidento, todėl gerai žinau, kaip federacija veikia. Tai mano stiprybė.

BFL

Pirmąjį kartu iškovotą Europos čempionato aukso medalį ką tik sulipdyta merginų irkluotojų dvivietė pamini nuoširdžiu bučiniu, kurį įamžinančios nuotraukos apskrieja laikraščius, žurnalus ir portalus. Iš dviejų žmonių sudaryta komanda – lyg šeima, kurioje galioja tokie pat bendravimo ir konfliktų modeliai. Ilgai kartu sportuojantys žmonės supanašėja, o jų vardų ir pavardžių kombinacija tampa tokia įprasta, kad išgirdęs vieną nejučia ištari ir antrą. Kaip tokią porą sulipdyti? Kartais treneriams tinka ne tik psichologijos, bet ir chemijos vadovėliai.

Inga NECELIENĖ

Komanda – nebūtinai didelė sportininkų grupė, kurią sudaro bent 12 krepšininkų, tinklininkų ar dar daugiau regbininkų, futbolininkų. Yra ir mažesnių komandinio sporto atmainų: trijulių krepšiniui žaisti pakanka 4–5 žaidėjų, paplūdimio tinkliniui, porinio irklavimo įgulai, pramoginių ar ledo šokių porai reikia dviejų sportininkų.

„Jeigu didelėje komandoje žaidėjas A nemėgsta žaidėjo C, jie gali pasistengti nesusidurti, prisidengti kitais komandos nariais. O mažoje komandoje tiesioginis nuolatinis kontaktas neišvengiamas“, – dideles ir mažas komandas lygina sporto psichologė Lina Vaisetaitė.

Dviese valtyje neskaitant tikslo

Sausio pradžioje vykusiuose 2015 m. Lietuvos sporto apdovanojimuose pernykštį titulą išsaugojo vienintelės sportininkės – antrus metus iš eilės Metų moterų komandos laurai skirti irkluotojoms Donatai Vištartaitei ir Mildai Valčiukaitei.

Prieš sėsdama į dvivietę valtį D.Vištartaitė daugiau nei dešimtmetį irklavo viena. Kaip vienvietininkė gavo ir olimpinį krikštą – 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovojo 8 vietą.

„Persėdus į dvivietę valtį viskas kitaip – ir treniruočių procesas, ir varžybos. Prisideda atsakomybė porininkei. Būti komandoje ir sunkiau, ir lengviau. Sunkiau dėl to, kad turi taikytis, negali daryti taip, kaip tau atrodo. Bet dviese linksmiau, be to, ir atsakomybe, ir baimėmis yra su kuo pasidalyti“, – vienvietės ir dvivietės irklavimo ypatumus lygina 26-erių D.Vištartaitė.

21-ų metų porininkė M.Valčiukaitė 2014-aisiais kaip vienvietininkė iškovojo pasaulio jaunimo iki 23 metų auksą, bet jaunių ir jaunimo varžybų medalius skynė su kita porininke – į JAV studijuoti išvykusia Ieva Adomavičiūte. Susodinti jas į vieną valtį buvo ilgamečio Donatos trenerio Algirdo Arelio sumanymas.

Pasak penkis dešimtmečius treneriu dirbančio vyro, ši mintis buvo gvildenama kelerius metus. Jo darbščiajai auklėtinei iki pirmųjų vietų vis kažko pritrūkdavo, todėl kai Milda liko be porininkės, kilo mintis sportiniu pykčiu, atkaklumu, užsispyrimu panašias merginas suburti į komandą. „Pabandėme kartu treniruotis tarsi juokais, bet pamatėme, kad sekasi“, – pirmuosius porinius yrius mena Donata.

Vos spėjusios kojas vienoje valtyje apšilti, 2013-aisiais merginos laimėjo viską, kas įmanoma: tapo Europos ir pasaulio čempionėmis, iškovojo universiados auksą, laimėjo Pasaulio irklavimo taurės etapą. Pernai kviesdamas atsiimti Metų komandos prizo, irkluotojas apdovanojęs dizaineris Juozas Statkevičius pavadino jas manekenėmis. Tik šių išvaizdžių, grakščių merginų podiumas – 2 km irklavimo kanalas, kurį jos varžybose įveikia per mažiau nei 7 min., atlikdamos po 36–38 yrius per minutę – iš viso daugiau nei 200 mostų. Su kiekvienu yriu jos traukia apie 45 kg svorio masę.

„Stovyklose per dieną kartu praleidžiame po 15–16 val. Maždaug 6 valandas – vien valtyje. Gyvename, valgome irgi kartu. Tada būna maždaug dešimties dienų poilsis ir vėl stovykla. Taip treniravomės visą rudenį“, – pasakoja Donata. Milda priduria, kad kartu būnant ilgiau nei atskirai sunku nepastebėti net menkiausių niuansų – pradedant mažiausiais išvaizdos pokyčiais ir baigiant nuotaikomis: „Jaučiame, jei kuri nors suirzusi, ne taip irklą į rankas paėmė ar ne taip į valtį įlipo.“

Ką ne tos kojos įlipimo dienomis dažniausiai daro? „Pagal situaciją – kalbamės, bandome parodyti rūpestį, bet dažnai ne visada guosti yra laiko“, – prasitaria Donata.

Jų poroje degtukas yra valties priekyje sėdinti Milda. Donata prisipažįsta, kad jai neretai tenka ramintojos vaidmuo: „Kartais ir vandeniu pagesinu Mildą, kai karšta ir pati to paprašo, bet šiaip kiek įstengiu, kiek pačiai ramybės pakanka, stengiuosi bent dalį jos perduoti ir porininkei.“

Ar sportininkų vaidmenys, priklausomai nuo jų norų, gali kisti? M.Valčiukaitė prasitaria, kad siekdamos išvengti rutinos kartais bando eksperimentuoti, bet vaidmenys priklauso nuo charakterio savybių, patirties, todėl kuris vaidmuo labiau tinka, geriausiai mato treneriai.

Į jaunimo žaidynes, festivalius ir olimpines žaidynes kaip Lietuvos olimpinės misijos narė vykstanti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio sporto direkcijos programų vadovė L.Vaisetaitė prasitaria, kad komandinio sporto atstovus, pavyzdžiui, olimpiniame kaimelyje, atpažinti nesunku, nes jie dažniausiai visur vaikšto kartu: „Individualių sporto šakų atstovai vienąkart eina su vienu žmogumi, kitąkart su kitu, o komandos dažniausiai kartu. Bet mes kalbame ne apie jų laisvalaikį, o apie varžybų periodą, jie yra komanda.“

Šlifavimo staklės neišjungiamos

Gauti 2015 m. geriausios moterų komandos prizą pretendavo ir paplūdimio tinklininkės Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė, kurios pernai vykusiose pirmosiose Europos žaidynėse iškovojo bronzą. Kaip prisipažino Ieva, užlipus ant Europos žaidynių garbės pakylos ją apėmė visos emocijos iškart – nuo neapsakomo džiaugsmo iki liūdesio ašarų. Monika laikėsi santūriau.

„Mudvi su Ieva nesame pačios geriausios draugės, bet mokame pasidžiaugti kiekviena ir sporto, ir kitos asmenine pergale – tai mus skatina tobulėti. Būna, kad įsižiebiame abi vienu metu, ir vienai, ir kitai kartais tenka imtis ramintojos vaidmens. Bet žinome, jog esame komanda ir privalome rasti viduriuką, kad abiem būtų gerai“, – apie kelyje į pergales pasitaikančias įvairiausias kliūtis prasitaria Monika.

I.Dumbauskaitės ir M.Povilaitytės treneris Marius Vasiliauskas sako, kad kuo žemesnis lygis, tuo sportininkai rodo daugiau asmeniškumų, o kuo lygis aukštesnis – tuo asmeninių ambicijų mažiau: „Kalbėdami apie jaunus žmones asmeniškumų temos neišvengsime. Kol žmogus subręsta, treneriams neišvengiamai tenka imtis korekcijų. Vos kažką praleidi, iškart pajunti padarinius. Todėl treneriui išmanyti psichologiją – vienas svarbiausių dalykų.“

Ar visada Ieva su Monika prieš mačą viena kitai sėkmės linki be pykčio žvelgdamos į akis? „Iš pradžių sportininkai stengiasi, dirba ir per daug negalvoja, o paskui jau pradeda ieškoti kaltų. Su merginomis visko yra buvę. Pas mus ir dabar kiekvieną dieną vyksta daug visokių dalykų“, – apie kasdienes emocijų slopintojo, gaisrų gesintojo ir reikiamų įvykti cheminių reakcijų ieškotojo pareigas prasitaria merginų treneris.

Geriausia priemonė – pokalbiai. Apie viską. Šias emocionalias maksimalistes, kokie yra visi sportininkai, M.Vasiliauskas ir buvęs jo porininkas paplūdimio tinklinio aikštelėje Tadas Donėla treniruoja penkerius metus. Tiek laiko trunka ne tik geresnio žaidimo, bet ir tarpusavio santykių šlifavimas.

„Per treniruočių stovyklas matomės ištisai, todėl ir trenerius, ir porininkę Ievą galiu vadinti savo šeima, nes juos matau daug dažnai nei tikrąją savo šeimą“, – sako Monika.

Tinkamos chemijos paieškos

Ilgai kartu sportuojantys žmonės supanašėja, šoka, irklais mojuoja darniai lyg vienas, o jų vardų ir pavardžių kombinacija ilgainiui tampa tokia įprasta, kad išgirdęs vieną nejučia ištari ir antrą. Britai Jayne Torvill ir Christopheris Deanas, prancūzai Isabelle Delobel ir Olivier Schoenfelderis, kanadiečiai Tessa Virtue ir Scottas Moiras – vos kelių įvairių kartų dailiojo čiuožimo mėgėjams iki skausmo pažįstamų ledo šokėjų vardų ir pavardžių lipdinys. Šioms poroms darniai sulipti prireikė daugiau nei dešimtmečio kasdienio darbo ir varžybų.

Šokių ant ledo trenerė Lilija Vanagienė atkreipia dėmesį, kad apie pusę ledo šokėjų porų ir gyvenime tampa poromis: „Bet kai šokėjai visada kartu – ir treniruotėse, ir varžybose, ir namie – jiems nėra lengva, todėl jų santykiai turi būti ypatingi.“

Kaip sudaromos sportininkų poros? „Atsirado viena, kuri norėjo sportuoti, todėl reikėjo rasti antrą, kuri būtų pajėgi tą daryti, – taip apie paplūdimio tinklininkių partnerių paieškas sako M.Vasiliauskas. – Jos nebuvo atrinktos iš šimto norinčiųjų, nes tiek neturėjome, todėl šitoje vietoje psichologinio suderinamumo subtilybių nesprendėme, nes nebuvo kitokio pasirinkimo. Jeigu žmogus nori sportuoti, komplektacija nėra labai sunki užduotis.“

Be įvairių sudėtingų psichologinių dalykų, dailiojo čiuožimo porai labai svarbūs dar keli, pavadinkime, techniniai elementai: tinkamas partnerių ūgis (jeigu tai šokių ant ledo pora, ūgio reikalavimai vienokie, jeigu sportinių šokių pora, dažniausiai ieškoma mažos smulkios merginos ir bent galva aukštesnio, fiziškai itin stipraus partnerio), panaši čiuožimo technika, choreografija, artistiškumas.

„Abiejų šokėjų charizma, motyvacija, charakteriai irgi turi sutapti“, – prie jau paminėtų abiem sportininkams būtinų bruožų komplekto prideda L.Vanagienė.

Rasti visais parametrais tinkamą dailiojo čiuožimo partnerį – tai lyg laimėti loteriją. Jei sužinoma apie atsiradusį laisvą stiprų šokėją ar subyrėjusią porą, sukrunta partnerio neturintys, bet karjeros dar nenorintys baigti porinio čiuožimo „laisvieji agentai“. „Labai daug part­nerių išbandoma, kol atrandamas geriausias variantas. Mėginama čiuožti ne tik su savos, bet ir su svetimos šalies sportininkais. Jei šalis maža – tokia kaip Lietuva, rasti tinkamą porininką labai sunku“, – kodėl tiek daug dailiojo čiuožimo porų yra skirtingos tautybės, paaiškina patyrusi trenerė.

Antrus metus besitreniruojančią išskirtinai lietuvišką šokių ant ledo porą – 16-metę Guostę Damulevičiūtę ir 17-metį Deividą Kizalą – šios poros krikštamotė L.Vanagienė ypač vertina: „Kaip solistai jie nebūtų daug pasiekę – kaip pavienių šokėjų, abiejų jų amžius jau buvo solidus. Bet abu artistiški, tinka ūgiai. Plius abu lietuviai. Nuvežę parodyti specialistams sulaukėme pritarimo, kad tai perspektyvūs ir vienas kitam tinkantys šokėjai.“

Antrą sezoną kartu čiuožianti pora pateko į savo amžiaus grupės geriausių šokėjų dvyliktuką ir pelnė teisę pasirodyti vasarį Lilehameryje vyksiančiose jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse. L.Vanagienė neslepia, kad pradžioje buvo visko – ne visada jų santykiai klostėsi taip, kaip turėtų: „Plika akimi galima pamatyti tas poras, kurios kartu treniruojasi dešimtmetį ir dar ilgiau, nes abu šoka kaip vienas.“

Bet kartais pasitaiko išimčių. Trenerės sūnui Povilui Vanagui šokių partnerė, kuri vėliau tapo jo žmona, Margarita Drobiazko buvo pirma ir vienintelė, nors jam į porininkes siūlė ir rusę olimpinę čempionę.

Be ko nebūtų komandos?

„Be didelio noro, bendro darbo ir sutarimo“, – atsako M.Povilaitytė. „Be bendro tikslo“, – antrina D.Vištartaitė. Sporto psichologė L.Vaisetaitė priduria, kad kartu būnantys žmonės turi jaustis patogiai, antraip gero rezultato sunku tikėtis: „Tai gali būti puikūs pavieniai sportininkai, bet jeigu jie netinka vienas kitam, būdami šalia prastai jaučiasi – iš jų komandos nesulipdysi.“

„Noras – pagrindinis dviejų žmonių komandos variklis. Salės tinklininkai, kaip ir krepšininkai, gali puikiai žaisti ir jaustis komandoje išnaudodami tik stipriąsias savo puses, o paplūdimio tinklininkas nežais gerai, jei puikiai nemokės visų elementų. Čia panašiai kaip geras plaukikas penkiakovės varžybų nelaimės, nes jam dar reikia mokėti joti, fechtuoti, bėgti ir šaudyti, – lygina M.Vasiliauskas. – Todėl tai turi būti du visapusiškai stiprūs žmonės – ir kaip sportininkai, ir kaip asmenybės.“

L.Vanagienės įsitikinimu, tvirtai dviejų žmonių komandai nepakenktų ir tinkama cheminė reakcija, kuri vienytų, o ne skaldytų du sportinių tikslų nusprendusius siekti žmones: „Tenka matyti šokėjų, kurie po nesėkmingo pasirodymo pykstasi. Toms poroms, kurioms nepavyksta išgyvendinti šių dalykų, labai sunku siekti aukštų rezultatų, nes jos energiją iššvaisto pykčiams. Pora turi būti kaip šeima, kaip brolis ir sesuo, ir vienas kitam skaniausią kąsnelį palikti.“

Dvejus metus iš eilės Lietuvos sporto apdovanojimuose triumfavusios grakščiosios irkluotojos D.Vištartaitė ir M.Valčiukaitė gražiomis pergalėmis ir toliau džiugina, o štai bučiniais – nebe.

BFL

Lietuvoje kraujo kasdien prireikia maždaug 200 žmonių, todėl būtina, kad kiekvieną dieną atsirastų apie 400 žmonių, kurie sutiktų juo pasidalyti. Kraujas nepakeičiamas, jo nepasigaminsi, o galiojimo laikas trumpas, todėl juo būtina nuolat dalytis. Dažniausias šių dalybų matas yra 450 miligramų, kurių prikapsi per standartinę 10 min. trukmės procedūrą.

Inga NECELIENĖ

Neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti nuo 2006-ųjų jau išleista beveik 3,5 mln. eurų. Nuo 2020 m. Lietuvoje už kraują nebebus mokama, todėl per artimiausią penkmetį šiai idėjai apsigyventi kiekvieno mūsų sąmonėje dar bus pridėta.

Kiek – nežino net Sveikatos apsaugos ministerija, patvirtinusi 2016–2020 m. neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą, bet finansinės išraiškos nenurodžiusi. Aptariami tik lėšų planavimo ir naudojimo bendrieji kriterijai, bet ir jie apipinti šaradomis, o tikslumo – jokio.

„Neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti vienai donacijai skiriama suma negali būti daugiau kaip 10 proc. didesnė nei iš Valstybės biudžeto lėšų vienam kraujo donorui mokama kompensacija; kiekvienais metais koordinavimo tarybos protokoliniu nutarimu iš kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti skirtų lėšų numatoma lėšų suma bendroms kraujo donorystės propagavimo priemonėms organizuoti ir vykdyti“, – tokį atsakymą apie konkrečias sumas, tai yra išrašą iš viešai pateikiamo įstatymo, pavyko gauti per kelias dienas.

Vien Santariškėms – po 100 donorų kasdien

Maloniau bendrauti su Kraujo centro darbuotojais, kurie ne tik suteikia žinių apie kraujo donorystės naudą, bet ir gali pamokyti žodžių vartosenos subtilybių. „Kraujo ne trūksta, bet jo visą laiką reikia. Nėra retų kraujo grupių, rečiausia yra ta, kurios kraujo tuo metu reikia“, – paaiškina nedidelio kraujo centro Santariškėse darbuotojas ir priduria, kad patys savanoriškai duoda kraujo pirmiausia dėl to, kad jiems patartina praktiškai žinoti, kaip šis procesas vyksta.

Donoras ateina duoti, bet kartu ir gauna: rečiau serga peršalimo, širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis ligomis, o kartu su naujai pasigaminamu krauju atsinaujina ir ląstelės, tvirtėja imunitetas.

„Manoma, kad susirgimą vėžinėmis ligomis gali lemti ir geležies perteklius. Duodamas kraujo žmogus šio pertekliaus netenka. Kartu su nauju krauju paskatinama ir vadinamojo laimės hormono endorfino gamyba, taigi nuolatiniams donorams svetima depresija. Duodamas kraujo sudegini daug kalorijų – galima sakyti, kad tai ir lieknėti padeda“, – vardija Santariškių klinikų Kraujo centro vedėja Lina Kryžauskaitė.

Pagrindinės kraujo centrų, kurių šalyje liko trys, užduotys yra kelios: rasti donorų, juos išlaikyti, paversti nuolatiniais ir užsiauginti jaunąją kartą, kurią reikia šviesti, mokyti, skatinti. Pasak Santariškių klinikų Kraujo centro direktorės, donorystė – jautri tema, tad į ją įmaišytas šaukštas deguto gali nubraukti ne vienus metus dėtas pastangas.

2013-ieji šiuo požiūriu – bene juodžiausias laikas. Anuomet Santariškių klinikos  sulaukė vos 30 proc. neatlygintinų kraujo donorų. 2014 m. atlygio neprašančių donorų atėjo per 60 proc., o pernai peržengta 90 proc. riba. Vadinasi, Santariškėms iki siekiamybės beliko visai nedaug?

Penkerius metus Kraujo centrui vadovaujanti L.Kryžauskaitė viliasi, kad šimtaprocentinė neatlygintina donorystė bus pasiekta jau kitais metais, kai nebebus skaičiuojami trombocitų donorai, kurie į dvi valandas trunkančias procedūras važinėja kas porą savaičių ir gauna nustatytą 12 eurų kompensaciją, bet teisės aktais prilyginami neatlygintiniems donorams.

„Kad galėtume ramiai savaitgaliais ilsėtis, per dieną mums reikia po 100–120 donorų. Jei neturėtume atskirai trombocitų donorų ir juos reikėtų išgauti iš bendro kraujo, reikėtų bent 200–300 donorų kasdien. Didžiausias poreikis – onkohematologiniams ligoniams, organų, kaulų čiulpų transplantacijoms. Tarkime, po kaulų čiulpų transplantacijos žmogus savaitę, o kartais ir dvi yra palaikomas donorų kraujo elementų, šios operacijos be donorų kraujo apskritai nevyktų“, – pabrėžia gydytoja hematologė L.Kryžauskaitė.

Jai pačiai, kaip donorei, papildomas maišelis kraujo reiškia pasitenkinimą, o kaip centro vadovei – ramybę, nes žino, kad kuriam laikui jo užteks. „Kas tie šimtas žmonių kasdien, juk mūsų trys milijonai. Daug ką galima padaryti nemokamai, tereikia žmones įtikinti“, – neabejoja gydytoja hematologė.

Kad nemokamas nebūtų brangesnis

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose nurodoma, kad nuo 2020 m. visose šalyse kraujo komponentai būtų ruošiami tik iš neatlygintinų donorų kraujo. Pagrindinis PSO nurodomas motyvas neatlygintinai donorystei skatinti – kraujo saugumo užtikrinimas. Asmenys, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi tikslo slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos veiksnių ir sveikatos būklės.

Žmones įtikina ne tik reklama. Šį vaidmenį atlieka ir nelaimės – asmeninės ar artimuosius ištikusios. Būna, kad patys laiku gavę donorų kraujo ir taip išsigelbėję, vėliau ateina ir aukoja kitiems. Arba gydytojai atsargiai užsimena, kad štai jūsų artimajam teks panaudoti nemažai donorų kraujo, galbūt kažkas iš artimųjų galėtų nueiti ir jo paaukoti.

Apie 80 kg sveriančio žmogaus visam kraujui perpilti reikia maždaug 5,5–6 litrų, arba 12–13 paaukotų donacijų, kraujo. Bet paimti kraujo – tik proceso pradžia: jį dar reikia ištirti, papildomai apdoroti, saugoti. „Kraujo saugumas – aukščiausioje vietoje, jis pereina daug saugumo etapų, kad nebūtų potencialių grėsmių“, – pabrėžia L.Kryžauskaitė.

Vienos mokamos donacijos kaina – 12 eurų. Tiems, kurie kraujo paaukoja nemokamai, atsilyginama dovanėle, kurią donoras išsirenka. Tai gali būti tušinukas, puodelis, šokoladas, marškinėliai ar jaunimo ypač pamėgti kvietimai į kiną. Tam, kad neatlygintina donorystė netaptų brangesnė nei atlygintina, nustatyta, jog donorui paskatinti ar smulkiomis dovanėlėmis atsidėkoti galima išleisti ne daugiau nei vienai mokamai donacijai numatyta suma – 12 eurų.

„Iš pinigų donorystei propaguoti perkama viskas: šokoladukai donorams, bilietai į kiną, įvairūs suvenyrai, rengiami jų apdovanojimai, Pasaulinė donorų diena, turai per Lietuvą. Tikrajam neatlygintinos donorystės viešinimui lieka labai nedidelė dalis“, – sako Nacionalinio kraujo centro (NKC) direktorė Joana Bikulčienė.

Kažin ar reikėtų dabar skirti milijonus ir kalbėti apie neatlygintiną kraujo donorystę, jei 1996 m. nebūtų buvusi įstatymais įteisinta tik mokoma kraujo donorystė Lietuvoje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 1995 m. Lietuvoje kraujo donorystė buvo grindžiama neatlygintinos donorystės principu.

1995-ųjų pabaigoje pakeitus Valstybinio socialinio draudimo įstatymą buvo įteisinta tik mokama donorystė. Nuo 2004 m. šalia galimybės donorui Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto gauti kompensaciją vėl grąžinta galimybė duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai.

Kodėl buvo nuspręsta mokėti už tai, ką žmonės aukojo nemokamai? NKC direktorės J.Bikulčienės svarstymu, pakeitus Darbo kodeksą darbdavys nebuvo įpareigotas mokėti donorui, išleisti jį papildomų poilsio dienų, prie ko šis buvo pratęs sovietų okupacijos metais, todėl ėmus stigti kraujo donorų buvo įteisinta mokama donorystė.

Ar visada kraujo upės gražiai tekėjo?

2006–2015 m. neatlygintinos kraujo donorystės (NKD) programai viešinti buvo skirta per 12 mln. Lt, kuriuos ne visada dalijosi dabartiniai trys kraujo donorystės centrai: du savo ligoninių pacientus krauju ir jo komponentais aprūpinantys Santariškių klinikų Kraujo centras bei Kauno klinikų Kraujo centras ir liūto dalį atsiriekiantis Nacionalinis kraujo centras.

Prieš paminėdami dar vieną nebeegzistuojantį ketvirtąjį centrą pasakysime, kad prieš kelerius metus prie kraujo donorystės centrų patirto nuosmukio prisidėjo ir jie patys. Vieni labiau, kiti niekuo neprisidėjo, bet galiausiai nukentėjo visi.

Daug sumaišties sukėlė Kaune veikęs privatus Kraujo donorystės centras, 2012-ųjų pabaigoje sulaukęs STT vizito dėl neteisėtai išvežamos ir parduodamos kraujo plazmos. 2013 m. šio centro licencija buvo panaikinta. Piktnaudžiavimu, sukčiavimu bei dokumentų klastojimu kaltintam uždarosios akcinės bendrovės Kraujo donorystės centras direktoriui Artūrui Jonui Venslauskui skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė.

Iki pat 2012-ųjų, kol nebuvo sukurtas Kraujo donorų registras, kraujo donorystės įstaigos turimais duomenimis apie donorus ir kraujo donacijas nesidalydavo, tad jei nuolatinis donoras užsukdavo ne į įprastą, o į kitą kraujo centrą, čia jis buvo traktuojamas kaip naujokas ir jam atliekami atitinkami pirminiai kraujo tyrimai.

Tais pačiais metais pasirašytas visų kraujo donorystės įstaigų ir nevyriausybinių donorų organizacijų susitarimas dėl bendradarbiavimo propaguojant neatlygintiną kraujo donorystę, skleidžiant neatlygintinos kraujo donorystės idėją ir ją skatinant visomis priimtinomis priemonėmis.

Šiame susitarime nuostatoms „bendrauti etiškai, teikti tik teisingą informaciją“ atsirasti pasitarnavo ne tik tuo metu ne pati geriausia visuomenės nuomonė, bet ir minėto privataus kraujo centro istorija. 2013-ųjų pabaigoje dėl įtartų finansinių nusikaltimų NKC vadovo postą turėjo palikti Vytenis Kalibatas, o ilgą laiką A.J.Venslausko, liūdnai pagarsėjusio privataus Kauno kraujo centro, dešiniąja ranka buvusi, teisininkės ir centro pavaduotojos valdymui pareigas ėjusi J.Bikulčienė atėjo dirbti į Nacionalinį kraujo centrą ir tapo jau didžiojo kraujo centro vadove.

Visi šie skandalai neatlygintinos kraujo donorystės gerbėjų gretas sumažino, o milijonų, kurių dabar reikia jai propaguoti, poreikį neabejotinai padidino.

Propaguoti – tai ir dėkoti, skatinti, apdovanoti

Vienas pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Bet kokia sveikatos apsaugos veikla, kai prekiaujama žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina.

Ne taip toli, į Rytus nuo mūsų, artimieji, sužinoję, kad jų artimojo laukia operacija, laksto ieškodami donorų ir perka kraują. Ir stovi mėlynanosiai prie kraujo centrų – gal ateis kas nors, kam reikia jo grupės kraujo, ir nupirks.

Pastarųjų metų neatlygintinos kraujo donorystės rezultatai sparčiai kopia aukštyn. Jei ir toliau tai vyks tokiais tempais, regis, nebereikės nė to numatyto penkmečio 100 proc. nemokamai donorystei pasiekti (NKC 2015 m. šis rodiklis pasiekė beveik 80 proc.).

Žiniasklaidai plačiąja prasme išleidžiama išties daug. Remiantis 2014 m. NKC pateiktomis ataskaitomis, regioninei ir nacionalinei spaudai, televizijai, radijo laidoms, reklaminių bukletų, informacinių leidinių spausdinimui, interneto svetainei, reklaminiams leidiniams, reklamai lauko ekranuose ir pan. išleista per 350 tūkst. Lt.

L.Kryžauskaitė pabrėžia, kad viešinti vis tiek reikia, nes žmonės nežino, kam tas kraujas, kad jo nei pasigaminsi, nei didžiulių atsargų prikaupsi, nes jo galiojimo laikas nėra beribis: trombocitinis kraujas galioja 5, eritrocitinis – 42 dienas.

„Nesiekiame pelno, bet mums reikia krauju aprūpinti 73 gydymo įstaigas. Visuomenė sensta, kraujo reikia vis daugiau, o žmonių, galinčių jo duoti, mažėja. Nėra kraujo centrų donorų, yra visos Lietuvos kraujo donorai, todėl jau antri metai donorus pagerbiame visi centrai kartu“, – sako J.Bikulčienė.

Šios pagerbimo ceremonijos taip pat finansuojamos iš tų pačių programos propagavimo lėšų. Kaip ir renginiai, koncertai, maitinimo ar net taksi paslaugos (trejų metų taksi paslaugų sutartis – 58 155 Lt).

Ar tuos pagerbia?

Pasisukinėkime po NKC organizuojamus renginius, kurių aprašų galima rasti spaudoje, ypač rajoninėje – toje, į kurios miestus ir miestelius vyksta mobilieji centrai rinkti kraujo. Miestelyje šurmulys, šventė, vietos gyventojai bendrauja, aukoja kraujo, klausosi vietinio ar atvežtinio atlikėjo.

Sukiojasi ir gražių ponų – kuris nors Seimo narys (juk rinkimai artėja), ministras, savivaldos politikai. Vieni neužsimiršta kur atėję, tad raitojasi rankovę ir duoda kraujo, kiti ima tik tai, kas šalia kraujo taip pat greičiausiai duodama neatlygintinai – nemokamą reklamos kampaniją. Juk apie gražią akciją neabejotinai parašys vietos laikraštis, visus ponus suminės, tai kodėl nenuėjus, kodėl nepasisukiojus?

Štai pačioje praėjusių metų pabaigoje Alytaus spauda mirgėjo straipsniais apie vieno Seimo nario aplankytą kraujo donorystės akciją. Idėja graži. Lyg netyčia didelis Seimo nario indėlis aprašytas ir vietinėje rinkėjų skaitomoje spaudoje, ir internete.

Nors pati Nacionalinio kraujo centro vadovė papasakojo, kad niekam spaudoje neįdomios geros naujienos ir už kiekvieną pasirodžiusį straipsnį tenka mokėti žiniasklaidos priemonei, brangiai mokesčių mokėtojams atsieinančiuose reklaminiuose straipsniuose vietoje informacinės medžiagos liaupsinami politikai, ministrai. Panašių liaupsių galima rasti ir kituose regioniniuose bei nacionalinio lygmens leidiniuose.

Per 25-erius nepriklausomybės metus žmonės subrendo, suprato, kad ne viskas už pinigus duodama, kai ką galima ir paaukoti. Tik ar visi subrendo? Ir dėl ko tų aukštų ponų kviečiamasi? Kažin ar dėl papildomų 450 miligramų kraujo. Galbūt ir iš jų tikimasi neatlygintinos paslaugos – reikiamos reformos ar kraujo plazmos reikalų nereguliavimo.

Pastaruoju metu pranešimuose apie neatlygintiną donoryste lyg tarp kitko užsimenama ir apie NKC pagrindu ketinamą steigti vieną visą šalį apimsiančią Nacionalinę kraujo tarnybą, kuri darbą turėjo pradėti dar Vytenio Andriukaičio ministravimo laikais. Šio keliams pasukus į Briuselį, idėja sugriauti dabartinę funkcionuojančią sistemą buvo primiršta, o mažesnieji kraujo centrai – Santariškių ir Kauno klinikų – palikti ramybėje. Kas žino, ar ši V.Andriukaičio išdėstyta iniciatyva iš trijų centrų padaryti vieną toli nukišta į stalčių?

Neatlygintinai donorystei skatinti skirtais biudžeto pinigais ne tik propaguojant donorystę, bet ir perkant straipsnius bei pelnant įvairių politikų palankumą, tyliai galima įgyvendinti net ir absurdiškiausias idėjas.

BFL

Prie dviejų trijų ir olimpiečius rengiančių, ir nepriklausomų ekspertų mums prognozuojamų medalių pridėkime vieną veterano iškovotą, vieną netikėtą ir vieną sėkmės pamėtėtą – iš viso gausime 5–6. Panašiai tiek medalių – penkis – mūsų šalies sportininkai iškovojo 2012 m. Londono žaidynėse. Bent tiek jų, tikime, parveš ir iš Rio de Žaneiro.

Inga NECELIENĖ

Prasidėjusius ketvirtuosius olimpinio ciklo metus rugpjūčio 5-ąją atidarymo fejerverkais pasveikins pats didžiausias sporto renginys – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kokios jos bus mūsų sportininkams?

Lietuvos sportininkų rinktinės, delegacijos vadovai, medikai, treneriai ir patys sportininkai jaučia nerimą dėl to, kad pirmąkart per visą žaidynių istoriją Pietų Amerikoje vyksianti olimpiada nepateiktų nemalonių staigmenų. Medikai perspėja, kad ten bėdų gali pridaryti ne tik iš čiaupo bėgantis ne toks kokybiškas vanduo, bet ir specifinės tam kraštui būdingos bakterijos bei virusai, prie kurių europiečių organizmai nėra pratę.

Neiškepto pyrago dalybos

Rezultatus planuoti būtų kur kas lengviau, jei olimpiada vėl vyktų Europoje. Tą pabrėždami į olimpinę delegaciją patenkančių sporto šakų atstovai mini tris būsimų medalių spėlionėms svarbius akcentus.

Pirmasis – objektyviausias indikatorius sportininko fiziniam pajėgumui įvertinti yra pasaulio čempionate parodyti rezultatai. Antrasis – viso olimpinio ciklo laimėjimais grįstos viltys juodu ant balto surašytos į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytą 2015–2016 m. olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame šalia sportininkų nurodoma konkreti iš jų žaidynėse laukiama vieta.

Ir trečiasis, šiek tiek prieštaraujantis antrajam, bet sportininkams ypač svarbus – būsimieji olimpiečiai jaučia didžiulį spaudimą, todėl nereikėtų jiems iš anksto kabinti medalių, verčiau kalbėti apie sporto šakas, iš kurių atstovų apdovanojimų tikimasi, o juk lyderiai ir taip aiškūs.

Jau šiandien mūsų sportininkai yra iškovoję per pusšimtį olimpinių kelialapių. Individualių sporto šakų olimpiečių rengimu besirūpinančio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus Lino Tubelio pastebėjimu, palyginti su ankstesnių dviejų laikotarpių priešolimpiniais metais, šiemet garantuotų kelialapių turime daugiau.

Prieš pat Pekino žaidynes 2007 m. jų buvo iškovota 23, 2011-aisiais prieš Londono – 21, o 2015 m. jų turėjome 40 ir vyrų krepšinio rinktinę. Dėl to kitas keliamas tikslas – sportinėje delegacijoje matyti 70 atletų – atrodo nesunkiai pasiekiamas, juolab iki normatyvų vykdymo pabaigos dar likęs pusmetis. Optimizmo prideda olimpinių sporto šakų atstovų medaliai, pelnyti 2015 m. pasaulio čempionatuose: vietoje planuotų 6–7 iškovota 12.

„Nors tai nėra taisyklė be išimčių, bet ten, kur fiksuojamas absoliutusis rezultatas, išmatuojamas minutėmis, sekundėmis ar metrais, kelialapis duodamas jį pa­siekusiam asmeniui, o ten, kur kelionei į žaidynes užsitikrinti reikia užimti nustatytą vietą, neretai įteikia šaliai.

Esame maža valstybė, kurioje tarp pačių geriausių sportininkų vyksta minimali konkurencija, ir tai kartais padaro meškos paslaugą. Kita vertus, būdamas jaunas gali nugalėti savo vyresnį kolegą Lietuvoje, bet atsidūrus tokiame renginyje kaip žaidynės koją gali pakišti patirties stoka, jaudulys ir panašūs dalykai“, – svarstydamas, kas geriau – vardinis ar kelialapis, pelnytas šaliai, sako L.Tubelis.

Bet grįžkime prie milijonų žmonių dėmesio šią vasarą sulauksiančio Rio de Žaneiro, kuris vienai Lietuvos sportininkei artimesnis nei visiems kitiems. 2008 m. Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė kartu su vyru, garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu Rio de Žaneire, kuriame vyksta pagrindinės pasaulio buriavimo varžybos, praleidžia nemažai laiko. Gintarė olimpinio kelialapio neturi, jį šaliai yra iškovojusi Viktorija Andrulytė, bet artimesnė pažintis su sunkiai nuspėjamais braziliškais vėjais jai jau padėjo triumfuoti 2015 m. rugpjūtį Rio de Žaneire vykusioje olimpinėje regatoje.

Lengvoji atletika – ištvermingų merginų rankose

Jau šiandien į olimpinį Rio lagaminus galėtų krautis 17 lengvaatlečių – tiek žmonių sudarytų tradiciškai gausiausią mūsų rinktinę. Tik prieš išvyką tarpusavio santykius dar tektų išsiaiškinti šešioms maratonininkėms – tiek jų įvykdė olimpinius normatyvus, bet šaliai gali atstovauti tik trys maratono bėgikės.

Nuspręsti nėra paprasta: maratonas per metus bėgamas 2–3 kartus, todėl negalima kaip techninių lengvosios atletikos rungčių atstovams išvakarėse surengti kontrolinių varžybų. Jeigu kaip atskaitos kriterijus bus pasirinktas geriausias normatyvo įvykdymo laikas, olimpinę 42 km 195 m Rio maratono trasą prakaitu laistys Rasa Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė ir Monika Juodeškaitė.

„Kai kurie normatyvai tokie aukšti, kad normatyvas praktiškai garantuoja olimpinį medalį. Olimpinės žaidynės – ne guminės, todėl į jas patekti kuo toliau, tuo tampa vis sudėtingiau“, – sako lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas. Žiaurią konkurenciją pašnekovas iliustruoja skaičiais: lengvosios atletikos varžybose dalyvauja maždaug 200 šalių sportininkai, iš kurių apie 80 valstybių yra labai stiprios ir žaidynėse kovoja dėl prizinių 1–8 vietų. Į kai kurias – sprinto, ištvermės sporto, taigi ir to paties maratono, varžybas patenka sąlyginai nedaug europiečių. „O Afrikos žmonės šiuos normatyvus vykdo masiškai“, – atkreipia dėmesį K.Jezepčikas.

Baigiant pirmąkart taip gausiai Lietuvoje užderėjusių gerų maratonininkių temą būtina priminti, kad 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kaip jau minėta, geriausiai atspindinčiame sportininkų pajėgumą, R.Drazdauskaitė ne tik užėmė aukščiausią vietą tokio rango varžybose iš visų kada nors dalyvavusių Lietuvos stajerių, bet ir finišavo pirmoji iš visų europiečių, parodydama bendrą 11-ą laiką.

Atskiro paminėjimo verta ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: ji tų pačių planetos pirmenybių 20 km ėjimo varžybose parodė geriausią iki tol mūsų šalies atstovių pasiektą rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir užėmusi 7 vietą pakilo aukščiausiai iš visos Lietuvos sportinės delegacijos.

„Niekada nekabiname iš anksto medalių, bet turime 7–8 jaunus lengvaatlečius, kurie mūsų nenustebintų, jeigu patektų į finalą ir galutinį olimpinių prizininkų aštuntuką. Tikrajam lengvaatlečių pajėgumui atsiskleisti pernai labai trukdė traumos, kurios mūsiškius masiškai retino. Prieš pat pasaulio čempionatą susižeidė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratonininkė D.Lobačevskė. Kai balansuojama ties galimybių riba, siekiant optimalios formos mikrotraumos neišvengiamos“, – paaiškina K.Jezepčikas.

Blogas sezonas buvo abiem diskininkams – jiems iki pasaulio čempionato finalo pritrūko po 30–40 cm, bet jų, trenerio tikinimu, negalima nurašyti. „Esame trys milijonai, bet mes talentingi, mes galime“, – priduria pašnekovas.

Lengvaatlečių rinktinę gali papildyti vienas labai gerai pažįstamas veidas – po motinystės atostogų grįžusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė, kuri olimpinį normatyvą bandys įvykdyti pavasariop.

„Sezoną pradeda labai gerai, puikiai sekasi stipriosios jos atskiros rungtys – rutulio stūmimas, šuoliai į aukštį, tolį. Tai aiškią motyvaciją ir pretenziją turinti sportininkė, todėl nusispjaudami per kairį petį tikimės, kad ji grįš į ankstesnį lygį“, – viliasi lengvaatlečių treneris.

Nors sumažinus normatyvus žaidynėse vėl turėsime savą atstovą vyrų disko metimo varžybose, naujojo lyderio, koks ilgą laiką buvo Virgilijus Alekna, nėra. „Buvo du sportininkai, už kurių nugaros kiti lengvaatlečiai galėjo pasislėpti. Bet baigus karjerą ilgamečiam vėliavnešiui kito tokio kol kas nematyti. Komandoje nėra naujų lyderių“, – konstatuoja L.Tubelis.

Jis pritaria K.Jezepčikui, kad jei A.Skujytei, vienai iš minimų dviejų lyderių, pavyks patekti į jau penktąsias žaidynes, ji kovos dėl aukščiausių pozicijų.

Ant vandens ir vandenyje: medalių bus!

„Mūsų planai, ko tikimės, įvardyti LTOK sudarytame rinktinės kandidatų sąraše“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Domarkienė.

Šiame sąraše prie irkluotojų pavardžių – daugiausia planuojamų medalių ar prizinių vietų rodančių skaičių.

„Kita vertus, patys prisidirbome, patys dabar ir srėbsime – priešolimpiniais metais atrankos varžybose viršijome lūkesčius, todėl dabar mus atidžiai stebi ir studijuoja varžovai, o Lietuvoje irgi esame tarsi po didinamuoju stiklu, nes iš mūsų tikisi medalių. Bet mes ir patys jų tikimės. Anoje olimpiadoje visos trys turėtos įgulos pateko tarp prizininkų, per ketverius metus neregresavome. Pasaulio čempionato bronza patvirtino, kad prie medalio priartėjo jau į trečią olimpiadą vyksiantis Mindaugas Griškonis. Vaikinų dvivietė, kaip ir Donata Vištartaitė, Londone gavo olimpinį krikštą. Kita vertus, sėkmė – dažna debiutantų palydovė“, – nė vienos įgulos neišskiria pašnekovė.

Į olimpinį Rio vyks 10 irkluotojų, sėsiančių į 5 valtis: vyrų ir moterų vienvietės, vyrų ir moterų dvivietės bei pirmąkart istorijoje vyrų keturvietė. Kaip žinoma, šalis į žaidynes gali siųsti po vieną įgulą į visų 14 akademinio irklavimo rungčių varžybas.

Kokios irkluotojų rezultatų kilimo priežastys? „Daug lėmė nuoseklus ir kryptingas darbas, pavyko juos išsaugoti ir nepradanginti nuo pat perspektyvinės pamainos rengimo iki aukšto sportinio meistriškumo etapo, kuriam įveikti reikia mažiausiai trijų olimpinių ciklų – bent 12 metų“, – sako L.Tubelis.

Nors mūsų irkluotojai Europos ir pasaulio čempionatuose jau ragavę įvairių medalių skonio, prognozuojant nepamiršti atsargumo I.Domarkienę verčia ne tik nenoras perspausti sportininkų, bet ir pernai olimpinę trasą išbandžiusių pasaulio jaunių čempionato pamokos. Kaip parodė karti praktika, pernai Rio kanale kas antros šalies irkluotojai susidūrė su apsinuodijimais, kitomis sveikatos bėdomis.

„Labiau laikytis higienos, negerti vandens iš čiaupo. Net išsivalius dantis pagalvoti, ar galima iš čiaupo bėgančiu vandeniu prasiskalauti burną arba iš vandens buteliuko, numesto į valties dugną, gerti“, – perspėja I.Domarkienė.

Galbūt irkluotojai ketina laikytis ypatingo atsargumo plano – ne tik pirktinis vanduo, bet ir atsivežtiniai lašiniai? „Lašiniai visą laiką keliauja kartu. Mes juokaujame, kad jie – mūsų stiprybės šaltinis“, – šypsosi I.Domarkienė, prasitardama, kad tradicijos visur vežtis lietuviškų lašinių griežtai laikosi vaikinai, bet kuris konkrečiai didelis jų mėgėjas – neatskleidžia.

Didžiausia dar pernai vasarą tarp kanojininkų užsimezgusi intriga – ar jaunystei ir prieš pat žaidynes pasiseks įveikti patirtį. Į Rio gali vykti tik vienas kanojininkas, todėl nors kelialapį šaliai pelnė Henrikas Žustautas, jų su Jevgenijumi Šuklinu tarpusavio kovos baigtis lems, kuris pateks į žaidynes. Labai tikėtina, kad atsiradusi lygiavertė konkurencija abiem kanojininkams išeis į naudą ir laimėję savo kieme, tai yra Lietuvoje, kalnus nuvers ir Rio.

Antro panašaus pajėgumo baidarininko kaip minėti du kanojininkai iki žaidynių neatsiras, taigi šaliai iškovotu kelialapiu pelnytai pasinaudos ypač stipriu startu pasižymintis Ignas Navakauskas.

Į žaidynes pateko dar viena vandenininkų komanda – 4×100 m kombinuotos estafetės vyrų plaukimo rinktinė, sudaryta iš Dano Rapšio, Giedriaus Titenio, Mindaugo Sadausko ir Tado Duškino. Tai ne tik leis daugiau akredituoti aptarnaujančio personalo, bet ir į komandą pakviesti du atsarginius.

Individualių rungčių asmeninius kelialapius kol kas yra iškovoję trys plaukikai: be D.Rapšio ir G.Titenio, 100 m krūtine varžybose matysime neabejotiną plaukikų lyderę Rūtą Meilutytę.

Dvikovininkai: bent vienam burtai kris

Dvikovos sporto šakų atstovams – boksininkams, dziudo kovotojams ir imtynininkams – kol kas Brazilija dar tolima. Nors galimybių pelnyti olimpinius kelialapius būta nemažai, daugumai jų reikės laimėti papildomus atrankos turnyrus.

„Panaši padėtis buvo ir prieš ketverius metus – tada dvikovininkai į žaidynes pateko ne per pasaulio čempionatus, o per papildomas atrankas“, – nieko dramatiško čia nemato LOSC direktorius L.Tubelis.

Turint kelialapį kišenėje galima ramiai ruoštis būsimoms kovoms. Kita vertus, Lietuvos bokso federacijos prezidento Dariaus Šalugos tikinimu, visi boksininkai tvirto charakterio, todėl jų psichologinė pusiausvyra nesutriks, jei kelialapis bus pelnytas paskutinę akimirką. Ne kitaip buvo ir prieš Londono žaidynes: jose bronzą laimėjęs Evaldas Petrauskas teisę kopti į olimpinį ringą gavo likus 4-iems mėnesiams iki žaidynių. Didžiausios boksininkų viltys siejamos su profesionalais besivaržančiais ir šioje bokso lygoje galinčiais kelialapius pelnyti E.Petrausku bei pernykščiu Europos čempionu Eimantu Stanioniu. „Vienas boksininkas būtų minimalu, du – optimalu, nes daugiau išvežti į žaidynes, esant tokiai sudėtingai atrankos sistemai, sunkoka“, – prisipažįsta D.Šaluga.

Dvi pastarąsias olimpiadas bronza džiuginę imtynininkai irgi neturi nė vienos garantuotos vietos ant Rio tatamio, dėl patekimo į žaidynes jie kovas pradės balandį. Tarp realių kandidatų – gerai pažįstami Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Edgaras Venc­kaitis. Dziudo imtynininkų kišenėse bilietų į Rio irgi dar nėra, bet jau nuo sausio jie rinks reitingo taškus, nes į žaidynes bus kviečiami pagal reitingą.

Jiems privalo pasisekti

Nereikia pasakoti, ką mums reiškia krepšinis. Gera žinia ta, kad be papildomos daug nervų, laiko ir pinigų kainuojančios atrankos mūsų krepšininkai olimpinį kelialapį jau nuo ano rugsėjo turi savo rankose. Todėl dukart per vieną vasarą nereiks pasiekti optimalios formos, kas akivaizdžiai pakišo koją prieš ketverius metus Londone.

Papildomo tikėjimo įkvepia trenerių štabas, 2014 m. pasaulio čempionate sugebėjęs be pagrindinio įžaidėjo nuvesti komandą iki finalinio ketverto, o pernykščiame sidabru suspindusiame Europos čempionate užgesinti didesnių žvaigždžių turinčių ekipų olimpinio kelialapio viltis.

Šiek tiek skaičių ir prietarų: pastarąjį kartą krepšininkai olimpinę bronzą laimėjo 2000-aisiais Sidnėjuje, kai komandai vadovavo Jonas Kazlauskas. Be to, po trejų bronzinių žaidynių iš eilės kitose trejose ant krepšininkų krūtinių nesužibo medaliai. Šis santykis išsilygino – 3:3, gal vėl atėjo pokyčių metas?

Šįkart tarp galimų medalininkų neminimi dviratininkai. Galbūt pirma laiko nekabinamas medalis padės geriau susitelkti į didįjį sportą grįžusiai trekininkių lyderei Simonai Krupeckaitei. Pasaulio plento grupinėse lenktynėse iškovodamas bronzą viltis pakurstė ir geriausias šalies plento dviratininkas Ramūnas Navardauskas.

Iš mums visiškai naujų sporto šakų, kurių atstovų dar neturėjome olimpinėse žaidynėse, drąsiausia būtų įrašyti tenisininko Ričardo Berankio ir paplūdimio tinklininkių Ievos Dumbauskaitės bei Monikos Povilaitytės pavardes. Į Londono žaidynes vardinio kelialapio negavęs R.Berankis, jeigu vėl nenori laukti malonės, turi patekti tarp pirmųjų 56 Teniso profesionalų asociacijos  (ATP) žaidėjų. Šaliai žaidynėse gali atstovauti ne daugiau kaip 4 tenisininkai, todėl dalis R.Berankio konkurentų atkris. Vadinasi, olimpines viltis kurstys ir 60–70 ATP reitingo vieta. Bet aukštyn palypėti būtina – šį sezoną R.Berankis baigė būdamas 85-as.

Paplūdimio tinklininkių laukia itin sunki atranka, bet tik ką tarp suaugusiųjų patekusios merginos, iškovodamos Europos žaidynių medalius, parodė, kad kai nėra kur trauktis, jos moka susikaupti ir iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.

Dar tolimajame Rio turėsime pora badmintonininkų, gimnastų, šaulių, sunkiaatlečių. Ir dar vienos pas mus itin stiprios sporto šakos atstovų. Paskutinę Londono olimpinių žaidynių dieną šios šakos atstovė baigė pačiu skambiausiu akordu – olimpiniu auksu. „Iš penkiakovininkų pasaulio čempionate medalius pelnė Laura Asadau­skai­tė-Zadneprovskienė ir Justinas Kinderis, tai iš kažkurio jų apdovanojimo ir tikimės“, – atsargiai prognozuoti baigia L.Tubelis.

Mindaugo Kulbio nuotr.

Po 34-erių neišskiriamos bičiulystės metų – jau trejus be jo draugijos. „Užrištomis akimis iš nežinia kiek vienetų atpažinčiau – kiekvieną įlinkį atmintinai žinau“, – sako kitu amplua olimpiadai besirengianti olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, kuriai Kalėdos pirmiausia siejasi su jos pačios gimtadieniu, o į sąvoką „namai“ įeina ir keturi augintiniai, ir seifas, kuriame – ne tik gyvenimą apvertęs olimpinis auksas, bet ir retokai beišimamas jos palydovas šautuvas.

Inga NECELIENĖ

Šis šautuvas, iš kurio Sidnėjuje buvo paleistas auksine tapusią 93-ią lėkštelę numušęs šūvis, turi savo istoriją. Brangiausias trofėjus – daug durų padėjęs atverti olimpinis aukso medalis – dabar irgi glaudžiasi tame pačiame seife šalia šautuvo.

Šauliams jų ginklas – lyg partneris, todėl jo istorija taip pat svarbi. Auksiniais 2000-aisiais šaulės ir jos ginklo draugystė truko jau ne pirmus metus. 1988 m. tapusi individualių ir komandinių varžybų Europos čempione, pagal susitarimą su ginklų gamintojais dovanų turėjo gauti šautuvą, bet tuometis SSRS rinktinės treneris pareiškė, kad jaunoji čempionė ir be jo apsieis. Negavusi šio šautuvo, D.Gudzinevičiūtė be šautuvo nutarė neapsieiti ir tarsi netyčia pasiėmė turėtą valdišką, kurį paskui, jau pasibaigus šautuvo paieškoms ir atėjus nepriklausomybei, legalizavo.

Be olimpinio aukso ir pirmųjų Europos pirmenybių medalių, iškovotų prasibrovus į SSRS rinktinės šaulių virtuvę, būta ir daugiau pergalių: 1992 m. Europos čempionato sidabras ir bronza, 2002 m. pasaulio čempionato, 2005 ir 2009 m. – Europos pirmenybių sidabras, 2009-aisiais Pasaulio taurės etape užkopta iki pirmos pozicijos.

Pralaimėjimų, nesėkmių irgi užteko. Viena labiausiai sukrėtusių – kai po auksinio Sidnėjaus 2004 m. Atėnuose nesugebėjo prasimušti į finalą. Nepavyko susitvardyti.

Dar prieš Sidnėjaus olimpiadą šaulė savarankiškai ėmė domėtis populiariąja psichologija. Su rimtesniais studijuotais mokslais – hipnoterapija, neurolingvistiniu programavimu, autohipnoze, autogenine treniruote, kurie jai ir kaip sportininkei, ir kaip žmogui atvėrė akis, tapusi LTOK vadove bando supažindinti geriausius mūsų sportininkus bei trenerius – kviečiasi lektorių ir rengia kursus. Kodėl? Todėl, kad žino, kaip jiems galėtų padėti.

Nėra pralaimėjimų – yra tik pamokos

„Nėra pralaimėjimų, yra tik pamokos, kurias reikia išmokti“, – šią frazę sau ir kitiems mėgsta kartoti po Londono olimpinių žaidynių sportininkės karjerą baigusi ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidente išrinkta D.Gudzinevičiūtė. Rugpjūtį dar šaudžiusi olimpinėje Londono šaudykloje, spalį jau vadovavo LTOK.

Iš 34 metus trukusios sportinio šaudymo karjeros atėjęs ne tik posakis apie pamokas, bet ir daugybė kitų gyvenimo įžvalgų. Pavyzdžiui, sportininkas nesugebės laimėti, jeigu neišmoks pralaimėti, tikslo reikia siekti ne aklai, o kasdien po truputį artėti jo link.

„Žodis „funkcionierius“ turi nemalonų skambesį, todėl man priimtinesnis „tarnautojas“. LTOK generalinis sekretorius Valentinas Paketūras visada sako, kad mes esame sportininkų aptarnaujantis personalas. Nesvarbu, kokios sporto šakos yra olimpietis, – mes turime stengtis, kad sportininkui būtų kuo geriau. Ir man tai labai svarbu“, – primena pačius svarbiausius ketvirtus olimpinio ciklo metus LTOK prezidento poste pradedanti ir 50-metį švenčianti D.Gudzinevičiūtė.

Dar vieną dažnai kartojamą posakį – „Mano durys visada visiems atviros“ – derėtų suprasti tiesiogiai, nes jos išties dažniausiai neuždarytos.

Suprantami sportininkų norai

Buvusiai sportininkei suprantami daugumos sporto žmonių norai. Net ir sirgalių, kuriuos labiausiai domina medaliai.

Sportininkų pergalės, palyginti su kultūros ar meno atstovais, daug paprasčiau išmatuojamos: tu arba tampi čempionu, arba ne. Pačiai D.Gudzinevičiūtei po čempioniško Sidnėjaus kitos žaidynės labai nenusisekė. Dabar sunku pasakyti, kiek tokiam pasirodymui (2004 m. Atėnuose užimta galutinė 14 vieta) turėjo įtakos nuolatiniai komentarai ir replikos, kurios tą sakantiems žmonėms neatrodydavo labai reikšmingos. „Negrįžk be medalio“, – tarsi nieko bloga nepalinkėta. „Bet kai tą patį girdi kelis kartus per dieną, nebejuokinga pasidaro“, – sako Daina.

Ypač gerai buvusi sportininkė supranta jaunus žmones, kuriems pergalės reikalingos kaip oras. Kai šiemet jaunimo festivalyje Tbilisyje nugalėtojams teikė apdovanojimus, viena jauna bėgikė, iškovojusi sidabrą, rodėsi, kad iš laimės, anot Dainos, tuoj suspirgės: „Ji net pati bandė medalį nuo padėklo pasiimti ir užsikabinti.“

Supranta ji ir trenerius, trokštančius, kad jų sportininkai vien pasirinkta sporto šaka gyvi būtų, niekuo nesidomėtų, nesikištų ar, neduokdie, sumanytų dalyvauti kokiuose pramoginiuose renginiuose. Bet sportininkai – jauni, kada jiems dalyvauti, jeigu ne dabar? „Nėra gerai, kai sportas viską atstoja, nes vieną dieną jis baigsis ir tada atsivers didžiulė praraja“, – su neslepiama nuoskauda kalba šaulė, pasakojanti apie ją pačią nuo vaikystės lydėjusius du troškimus – išmokti jodinėti ir slidinėti.

Jodinėjimą išbandė dar sportuodama, bet pasvėrusi, kad taip elgdamasi rizikuoja ne tik savo rezultatais, bet ir aplinkinių, pirmiausia trenerio, darbu, žirgyną atidėjo vėlesniam laikui. „Negalėjau užsiimti jokia ekstremalesne veikla, nes jei būčiau nukritusi ir užsigavusi bent pirštą, pusės metų darbas būtų nuėjęs šuniui ant uodegos. Užtat dabar, draugų paskatinta, atrandu slidinėjimą, kuris man teikia daug džiaugsmo“, – prisipažįsta pašnekovė.

Pirštai, ypač dešinės rankos smilius, – pagrindiniai šaulių darbo įrankiai. O paminėtas šuo, nors ir ne ta pagrindine reikšme, kaip ir katės, – pašnekovės akis suspindėti priverčiantys žodžiai. Mat šiuo metu į sąvoką „namai“ įeina ir keturios plaukuotos uodegos: trijų kačių ir šuns. Visi augintiniai – iš prieglaudos ar panašaus pamestinukų likimo neišvengę buvę nelaimėliai.

Skaičių ir sėkmės istorija

Ikikalėdinis laikas nuo vaikystės Dainai pirmiausia siejasi ne su Kalėdomis ar Naujaisiais metais. „Su gimtadieniu“, – sako Kūčių išvakarėse, gruodžio 23-iąją, gimusi pašnekovė. – Vaikystėje pas mus Kalėdų nebuvo, buvo Naujieji metai.“ O Kūčios? „Visi silkes vakare pjausto – tokia ta ir šventė“, – nusijuokia 50-ąjį gimtadienį minėsianti D.Gudzinevičiūtė, kuri šią šventę iš tiek jai pačiai, tiek artimiesiems, draugams intensyvaus metų galo mielai perkeltų į vasarą ar rudenį.

Šiemet LTOK prezidentei dėl gimtadienio teks paaukoti slidinėjimą. „Buvo minčių vykti paslidinėti vasarį, bet prasidės jaunimo žiemos olimpinės žaidynės“, – sako Daina, nejučia imdama sukinėti švarko atlape įsegtą olimpinio čempiono ženklelį. „Tokį pat ženklelį atlape nešioja ir TOK prezidentas Thomas Bachas“, – pagavusi žvilgsnį paaiškina.

2012 m. Londone ji buvo vyriausia tarp Lietuvos sportininkų. „Yra tokia nuotrauka, kurią tada taip ir pakomentavo – jauniausia ir vyriausia. Man tai buvo jau penktosios ir paskutinės žaidynės, o Rūtai pati pradžia“, – fotografo įamžintą akimirksnį, kai ji su penkiolikmete Rūta Meilutyte sėdi prie vieno stalo olimpinio kaimelio valgykloje, komentuoja pašnekovė.

Ir prieš 2008 m. Pekino, ir prieš 2012 m. Londono žaidynes, atėjus metui aptarti į jas vykstančių sportininkų sąrašą, D.Gudzi­nevičiūtė nevengdavo iš savęs pasišaipyti. Per LTOK sportininkų komisijos, kuriai pirmininkavo beveik dešimtmetį, posėdžius juokaudama kolegų ir LTOK darbuotojų prašydavo rinktinės sąraše pataisyti jos gimimo datą. Bet sako, kad metai jai nėra našta, o tiesiog skaičiai, kurie dar nuo mokyklos tapo savi.

„Mokyklą lankiau nuo šešerių ir baigiau septyniolikos – buvau jauniausia. Pirmame darbe neturėdama aštuoniolikos įsidarbinau. Nepri­sirišu prie metų, tačiau į dokumentą pasižiūriu – kartais kailis pašiurpsta, juk visąlaik jautiesi jaunesnis, nei esi iš tikrųjų“, – paaiškina.

Mokykloje vienas lengvesnių mokslų jai buvo geometrija, nes tai, ką galima nusibraižyti ar nusipiešti, tampa aišku. Aiškumo matą olimpinė čempionė tebenaudoja iki šiol: „Mano sportas irgi buvo su skaičiais susijęs – viskas tikslu, skaičiuojami taškai, todėl skaičiai niekada nebuvo svetimi.“

Išrinkus ją LTOK prezidente skaičiai tapo dar svarbesni. Biudžetas, finansai, normatyvai, rezultatai. Darnia seka išsidėlioja ir trys pastarieji D.Gudzinevičiūtės gyvenimo etapai, kuriuos tiksliai kas dvylika metų sujaukia naujas įvykis, brėžiantis ryškią liniją tarp to, kas buvo, ir to, kas nutiko: 1988 m. iškovotas Europos auksas ir pirmasis šuolis į sportinę viršūnę, 2000 m. gyvenimą pakeitęs olimpinis auksas, 2012 m. baigta sportininkės karjera ir laimėti LTOK prezidento rinkimai. Kita nauja pradžia – olimpiniai 2024-ieji?

Individualisto štampas

„Paversk savo pomėgį darbu, ir nė vienos dienos nereikės dirbti, – žinomą posakį primena olimpinė čempionė. – Man pavyko. Be galvos laužymo, ką toliau daryti. Man šiuo požiūriu pasisekė.“

Iki dabartinio LTOK prezidentės kabineto tarsi natūraliai kasmet vis artėta: iki 2012-ųjų beveik dešimtmetį ji buvo LTOK sportininkų komisijos, aštuonerius metus – LTOK vykdomojo komiteto narė, nesibaidė ir kitokių visuomeninių pareigų. „Nors tapus LTOK prezidente labai trūko praktinių žinių, nebuvau žalia. Viskuo domėjausi, visur lindau, kišau nosį, todėl daug kas man buvo žinoma“, – naujos karjeros pradžią prisimena pašnekovė.

Šaudymas – individuali sporto šaka, o vadovauti kolektyvui, tegu nedideliam, – komandinių įgūdžių reikalaujantis darbas. „Individuali sporto šaka vis tiek visada yra komandinė, nes sportininkas nebūna vienas: jis turi trenerį, kartais mediką, galbūt sporto šakos kuratorių – štai ir kolektyvas“, – dėsto buvusi šaulė.

20 metų dirbdami kartu su treneriu Vytautu Blonskiu (ne kaip mokytojas su mokine, pabrėžia, o kaip kolektyvas, nes abu susitiko jau suaugę), buvo taip pasiskirstę: treneris rūpinosi sąmata, kaip ir kur nuvažiuoti, treniruotėmis, o sportininkės rūpestis – tinkamas pasirengimas, sveikata, psichologija. Prieš 2008 m. Pekino olimpiadą treneriui susirgus, šaulei teko perimti ir jo darbų dalį. Tokia patirtis švelnino perėjimą iš tik savo reikalais besidominčio sportininko į į tarnautojo pusę.

„Individualių sporto šakų atstovai per varžybas būna vieni – treneris, kiti komandos nariai lieka užnugary, viską turi padaryti pats. O komandininkų požiūris, kaip ir dvikovininkų, visai kitoks, dėl to kartais sunkiai vieniems kitus sekasi suprasti“, – šypsosi olimpinė čempionė.

Dvikovininkas, pavyzdžiui, imtynininkas, ką tik sutalžytas, net nespėjęs dorai atsigauti, su skriaudiku tapusiu treniruočių partneriu šnekasi, bičiuliaujasi. Individualistui nebūtų keistas noras nutaikius progą duoti atgal. Dar kitaip į tokią situaciją žiūri komandininkai.

Tai buvo vakar

D.Gudzinevičiūtė nemėgsta gręžiotis atgal. „Tai buvo vakar“, – mėgsta kartoti. Ir šaudymas buvo vakar, todėl šiandien tą daryti neva savo malonumui – jai būtų keistas derinys. Juk tai nei lengvas pabėgiojimas, nei pasiplaukiojimas – šaudydamas vis tiek nori pataikyti, o kai įgūdžiai nebe tie ir pataikyti ne visada pavyksta, anoks čia malonumas. Užtat ir buvęs ištikimasis palydovas šautuvas per trejus metus vos porą sykių buvo naudojamas.

Kartais per šaudymo varžybas, nors jose per tuos metus tebuvo keliskart, širdis sukirba – o gal… „Bet ne, – sako. – Jau nebenorėčiau vėl visko iš naujo pradėti ir ketverius metus dirbti dėl vienų žaidynių arba visus metus – dėl vieno čempionato.“

Vakar buvo ir LTOK prezidento rinkimai, kuriuos laimėti moteriai nebuvo lengva. Sunki pradžia laukė patekus į Europos olimpinių komitetų (EOK) šeimą. „Esame tik dvi olimpinių komitetų prezidentės iš 50 Europos šalių: be manęs, olimpiniam komitetui moteris vadovauja Bulgarijoje. Per pačią pirmą komandiruotę, į kurią vykome su užsienio ryšių direktore, artėdamos prie nacionalinių komitetų vadovų išgirdome tokį vienos ponios komentarą: „Merginos, jūs prie mūsų ateikit, ten vyrai apie reikalus pasikalbėti nori.“ Net pasišiaušėme abi“, – pasakoja prieš metus į EOK vykdomąjį komitetą išrinkta LTOK prezidentė.

Vos prieš kelerius metus nebūtų buvę sunku atrasti vienintelių Dainos aukštakulnių, kyšančių tarp sportinių batelių. Šiandien tarp kalno aukštakulnių nelengva pamatyti kelias poras likusių laisvalaikio batų. „Anksčiau turėjau du sijonus, o dabar – dvejus džinsus. Sportinių kostiumų labai apmažėjo, bet keli šaudymo reliktai dar likę: turiu sportinius akinius, keletą porų šaudyti skirtų pirštinių – jos greit plyšdavo. Bet visa apranga iš esmės pasikeitė“, – spintoje susikeitusias proporcijas nusako D.Gudzinevičiūtė.

Kodėl plaukų spalva senokai bekito? „Pati sau galiu pasirodyti šnekanti kaip močiutė, bet eksperimentams laikas praeina, atsiranda įvairių įsipareigojimų, tokių kaip darbas, padėtis, aprangos stilius, – paaiškina LTOK prezidentė. – Jeigu rytoj į darbą ateičiau su platininiu ežiuku, nežinau, ar tai būtų gerai mano įvaizdžiui. Už manęs – kolektyvas.“

Artėjant olimpiadai ji būtinai primins ir vakar kartotą olimpinį šūkį. Ypač pabrėš dažnai užmirštamą jo antrąją dalį: svarbu dalyvauti ir nugalėti save. Ką jai pačiai reiškia nugalėti save? „Padaryti daugiau, nei padarei iki šiol“, – atsako.

Kas dar buvo vakar? „Kartais tęsiasi kažkokie darbai, negali sakyti, kad jie buvo vakar, bet užbaigti vienus ar kitus gyvenimo etapus aš jau senokai išmokau. Buvo vakar – ir viskas“, – nukerta pašnekovė.

Nors tai buvo prieš 15 metų rugsėjo 18-ąją, dar sykį atsukime juostelę. Dainos paprašyta lėkštelė – šimtoji tą dieną – ore dūžta. Tai reiškia, kad tašku aplenkusi prancūzę ji iškovoja auksą. Iš pradžių nedrąsiai, tarsi pačiai dar būtų sunku tuo patikėti, išima iš šautuvo tuščią šovinio tūtelę, ją energingai išmeta, kelia dešinę ranką į viršų – kairioji kyla kartu su šautuvu, kuris tarsi susiliejęs su šaulės ranka, – ir abu kartu, ir ji, ir šautuvas, panyra į šalia išdygusio trenerio glėbį.

Tokia buvo pirmoji olimpinės čempionės šlovės minutė po didžiausios jos pergalės, per dieną pakeitusios tada dar mažai kam žinomos šaulės gyvenimą, privertusios traukti žinynus ir domėtis, kas tas tranšėjinis šaudymas, bei ne vieną su džiugia nuostaba ištarti: „Va čia tai iššovė.“

BFL

Jo vadovaujami vyrai Lietuvai trečius metus iš eilės kūrė šventę. Per trejus metus – trys patriotizmo proveržiai. Šiemet – su tęsiniu: trenerio Jono Kazlausko rinktinė iškovojo ne tik Europos čempionato sidabrą, bet ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą.

Inga NECELIENĖ

Šių metų Europos krepšinio čempionato finalas, palydėtas pervargusio Manto Kalniečio ašaromis ir ne mažiau pavargusio Jono Kazlausko nuoširdžia kalba, vainikavo pragariškai sunkų, sidabru klotą Lietuvos krepšininkų kelią olimpinio Rio de Žaneiro link. Lietuva – vienintelė Europos komanda, kuri septintą kartą iš eilės žais olimpiadoje.

Prieš itin svarbų šiųmetį Europos krepšinio čempionatą girdėjome labai jau atsargių su Lietuvos krepšinio rinktinės galimybėmis susijusių prognozių. 3–7 vietos, garantuojančios teisę patekti į papildomą olimpinę atranką, – taip, bet kur jau ten didysis finalas, juk yra ispanai, prancūzai, kuriems vieta olimpiadoje beveik garantuota. Atidžiau pasižiūrėkite, kokia Italijos rinktinės sudėtis – tiek NBA ir europinio ryškumo žvaigždžių dar nematėte. O kur dar serbai, graikai, turkai, kroatai – įkąs bet kas, ką čia su tuo komandiniu žaidimu prieš krepšinio milžinus pašokinėsi. Juolab visą sezoną asmeninius NBA rekordus gerinęs Donatas Motiejūnas nežais.

„Visi žinome, ką reiškia Lietuvai šalies krepšinio rinktinė. Pas mus labai dramatiškai reaguojama ir į pergales, ir į pralaimėjimus“, – sako J.Kazlausko asistentas rinktinėje Gintaras Krapikas.

Jau daugiau nei dešimtmetį šalia rinktinės žaidėjų ir trenerių nuo pirmos pasirengimo treniruotės būnantis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ryšių su visuomene atstovas Linas Kunigėlis priduria, kad, priešingai nei suformuotas stereotipas, J.Kazlauskas yra demokratiškas žmogus, visus išklausantis.

Galbūt, svarsto L.Kunigėlis, ne visada jo sprendimus įmanoma iškart suprasti, nes kai kurie jų paremti žvilgsniu į ateitį: „Kai kurie jo sprendimai kartais gali pasirodyti net keisti, bet praeina kažkiek laiko, ir pamatai, kad tai yra kelis ėjimus į priekį numatančio šachmatininko planas.“

Antrąkart į tą pačią upę

2012-ųjų pabaigoje vėl prie nacionalinės krepšinio rinktinės vairo antrąkart stojęs J.Kazlauskas jau po pusmečio tarp Europos čempionato favoritų net neminėtą mūsų rinktinę nuvedė ant antrojo garbės pakylos laiptelio. 2014 m. pasaulio čempionate J.Kazlauskas sukūrė dar vieną stebuklą: čempionato išvakarėse netekęs pagrindinio įžaidėjo, sugebėjo vyrus nuvesti iki ketvirtos vietos pasaulyje.

Pirmasis J.Kazlausko savarankiškas žygis su Lietuva, prasidėjęs 1997-aisiais, Sidnėjaus olimpiadoje buvo vainikuotas olimpine bronza.

Ar 2000-aisiais J.Kazlauskui buvo lengviau? Vargu, nes tada teko spręsti kartų kaitos uždavinį.

Prieš itin svarbų turnyrą, tokį kaip šiųmetis, į rinktinę paimti keturis debiutantus – drąsus sprendimas. Ar įdomu lietuviams, kas žaidžia aikštėje? Ne, nes, daugumos įsitikinimu, iš bet kokių žaidėjų sudaryta rinktinė tiesiog privalo kautis dėl medalių.

Komandų būna įvairių, o tikrų – vienetai. „Krepšinis – komandinė sporto šaka, treneris joje – pagrindinė piramidės dalis. Kad komanda gerai žaistų, neužtenka būti geru krepšinio specialistu. Dar reikia būti geru, solidžiu ir teisingu žmogumi. J.Kazlauskas tai turi, jis moka visus suvienyti vienam tikslui – trenerius, aptarnaujantį personalą, žaidėjus“, – dėsto G.Krapikas.

Išspausti 110 procentų

„Tai žmogus, gebantis priversti visus dirbti 110 procentų. Reiklus visiems, kurie dirba šalia, bet lygiai toks pat reiklus ir sau“, – priduria L.Kunigėlis.

„Visi atidavė, kas ką galėjo, vienose rungtynėse traukė vieni, kitose – kiti“, – po Europos čempionato sakė pervargęs J.Kaz­lauskas.

„Tai, kad nereikės žaisti olimpiniame atrankos turnyre, yra milžiniškas pranašumas ir ekonominiu, ir sportiniu, ir organizaciniu požiūriu. Krepšininkams nebereikės atlaikyti dviejų sunkių turnyrų ir dviejų pasirengimo stovyklų – visi matėme, kokie išsekę ir išsikrovę atrodė svarbiausi Lietuvos rinktinės žaidėjai Londono olimpiadoje po tokio turnyro Venesueloje. Organizacinis pranašumas – viską galima pradėti planuoti jau kitą dieną grįžus po Europos čempionato: rezervuoti viešbučius, lėktuvų bilietus, sudėlioti pasirengimo programą ir ieškoti varžovų kontrolinėms rungtynėms“, – vardija LKF atstovas L.Kunigėlis.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas“, – patikina G.Krapikas.

Jeigu yra žaidėjų, kuriems tą dieną sekasi, sudarytos schemos pagal situaciją keičiamos. Svarbiausia – jas mokėti skaityti, o J.Kazlauskas tą moka.

Ką rinktinės strategas daro per minutės pertraukėlę susiklosčius visiškai kritinei situacijai, kai didžiausi optimistai nustoja tikėti pergale? „Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar imtų panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – sako kartu šias minutės pertraukėles su juo rinktinėje išgyvenantis G.Krapikas.

„Jeigu aš išmanyčiau visą žaidėjų psichologiją, būčiau Dievas, o dabar aš tik treneris“, – po antrojo iš eilės sidabrinio Lietuvai Europos čempionato sakė J.Kazlauskas.

"Veido" archyvas

Pasirengti žaidynėms – per 90 dienų. Tokia užduotis teko Lietuvos sportininkams ir sporto organizatoriams, sulaukusiems kvietimo į 1992 m. žiemos olimpines žaidynes. Aukas sportininkams prieš Barselonos olimpiadą rinko ir tuometis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos pirmininkas Valdas Adamkus, laisvu nuo krepšinio metu jų prasimanymu rūpinosi kiti krepšininkai – Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius panašia užklasine veikla kaip Šarūnas Marčiulionis JAV užsiėmė Ispanijoje.

Inga NECELIENĖ

Faktą, kad komandiniam sportui klestėti reikia stiprių vietinių čempionatų, ypač gerai suprato SSRS aukščiausiosios lygos pirmenybėse kovoję to meto geriausi šalies krepšininkai. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pamatus paklojo 1994 m. šios lygos įkūrimo iniciatorius ir ilgametis vadovas (iki 2004 m.) Š.Marčiulionis, vėliau įsteigęs platesnę krepšinio sąjungą – Šiaurės Europai skirtą krepšinio lygą, gyvavusią ketverius metus ir žinotą NEBL vardu.

Su Š.Marčiulionio vardu siejama to meto naujovė – privati krepšinio mokykla, kurią jis įkūrė 1992 m. Po poros metų duris atvėrė A.Sabonio krepšinio mokykla.

Nuo pat tada, kai gerokai ištįsusį jaunąjį legendinio „Žalgirio“ vidurio puolėją pagaudavo televizijos kameros, būdavo smalsu: o ką gi pasakė A.Sabonis?

Laikai, santvarkos, rinktinės, krepšinio komandos, pareigos keitėsi, bet ką pasakė A.Sabonis – iki šiol įdomu. Dažniausiai jis sako nedaug, bet ką pasako – retas drįsta ginčytis, nes autoritetai visada teisūs.

Kai Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF), kurios vairą iš Vlado Garasto perėmė 2011 m., padvelkė užkulisiniais politiniais vėjais, A.Sabonis pasakė: aš čia nežaisiu, išeinu. Ir paskui jį susirengė LKF viceprezidentas, vykdomasis direktorius, rinktinės treneris. Tąkart išėjo generalinis sekretorius, o Lietuvos sporto ir krepšinio vėliavnešys A.Sabonis pasakė, kad dar pasiliks.

Kaip sportininkai policininkus išvijo

Pirminei euforijai praėjus po sugrįžimo į olimpinę šeimą pradėti kurti lietuviškos sporto sistemos pagrindai. Po ne itin sėkmingų 1996 m. olimpinių žaidynių savą sportininkų rengimo sistemą ėmė gryninti Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir kartu stiprinti finansinę nepriklausomybę garantuojančią pagrindinę pinigų tiekėją – loterijų bendrovę.

Įkurtas aukščiausio meistriškumo sportininkų rengimu besirūpinantis Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC), imti steigti atskirų sporto šakų sportininkų rengimo mini centrai.

Dėl vieno tokių centrų – Trakų irklavimo bazės, kurioje geriausi šalies irkluotojai treniravosi dar tada, kai Trakų pilies vietoje styrojo griuvėsiai, sporto bendruomenei ir jos vadovams teko ilgai aiškintis su Vidaus reikalų ministerija (VRM), užsimojusia šią bazę atiduoti Lietuvos policijos mokymo centrui.

Kodėl būsimiesiems policininkams rengti VRM buvo numačiusi šią vaizdingą vietovę ir kas ten iš tiesų būtų vykę, belieka spėlioti, bet tuometis Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovas Algirdas Raslanas, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, viceprezidentas Vytas Nėnius, Lietuvos irklavimo federacijos vadovybė surėmę pečius pasiekė, kad nebūtų įgyvendintas 2008 m. pavasarį, prieš pat Pekino olimpines žaidynes, tuomečio premjero Gedimino Kirkilo ir vidaus reikalų ministro Regimanto Čiupailos pasirašytas Vyriausybės nutarimas esą kaip netinkamą naudoti griauti finišo bokštelį.

Priešinga kryptimi pasisukus povandeninėms srovėms nebuvo įgyvendintas ir kitas tų pačių metų rudenį priimtas sprendimas grąžinti visą sporto kompleksą VRM. Trakų irklavimo bazė perėjo KKSD arba, tiksliau, sportininkų rengimu besirūpinančio LOSC globon ir dabar čia ne tik treniruojasi mūsų irkluotojai, bet ir sėkmingai rengiamos nacionalinės ir, pastačius naują bokštelį, tarptautinės varžybos.

Prie aukščiausios valstybinės sporto struktūros – KKSD vairo po porą sykių stojo du dar nuo sovietmečio įvairių sporto institucijų koridoriais vaikščioję buvę sportininkai. 1990–1993 m. KKSD vadovavo iš akademinės aplinkos atėjęs buvęs irkluotojas A.Raslanas, kurį pakeitė buvęs ledo ritulininkas V.Nėnius.

Labiau ir mažiau matomi

Ano tūkstantmečio pabaigoje iš aktyvaus sporto pasitraukė garsiausi krepšininkai, bet 2000-aisiais Sidnėjuje sužibo pora ilgai švietusių ir šildžiusių sporto žvaigždžių – tada pirmąjį olimpinį auksą iškovojusio Virgilijaus Aleknos ir po ketverių metų patikėti neįtikinamu dalyku, kad iš NBA superžvaigždžių sudaryta JAV rinktinė yra įveikiama, privertusio Š.Jasikevičiaus.

Ar abu jie tik garsūs ir daug pasiekę sportininkai, ar ir įtakingi sporto veikėjai – štai koks klausimas. Nors ilgamečio pagrindinio šalies vyrų rinktinės įžaidėjo įkvėpti berniukai į krepšinio aikštes, mažai abejonių, plūdo gausiau nei paskui V.Alekną į disko metimo sektorius, abiejų jų įtaka sportui jo populiarinimo matu neabejotinai gali būti matuojama.

V.Alekna – daugiausiai kartų (keturis) iš visų nepriklausomos Lietuvos sportininkų Metų geriausiojo titulą pelnęs atletas. Jis yra pirmasis lietuvis, išrinktas Europos metų lengvaatlečiu ir UNESCO sporto čempionu. Tai tikras sporto džentelmeno, išorės veiksniams neįveikiamo psichologinio stabilumo ir santūrumo pavyzdys.

Š.Jasikevičius tapo ne tik atsinaujinusios šalies krepšinio rinktinės, bet ir naujosios Lietuvos krepšininkų kartos centrine figūra, po 2003 m. iškovoto ilgai laukto Europos čempionato aukso visą šalį paskandinusia į sunkaus laipsnio euforiją.

Tokį pat jausmą išgyvenome ir prieš šešerius metus, kai 1997 m. vienintelį sykį auksu suspindo Lietuvos krepšininkių krūtinės. Tąkart Budapešte Europos čempionių pakylos link krepšininkes vedė sėkmingą trenerio darbą į ne mažiau sėkmingą politiko karjerą iškeitęs Vydas Gedvilas.

Nors būtų galima ginčytis, ar išėjęs į politiką ir nuo 2004 m. jau trečią kadenciją dirbdamas Seimo nariu, eidamas Seimo pirmininko ir jo pavaduotojo pareigas, jis labiau vertintinas kaip politikos ar kaip sporto veikėjas, bet tai greičiau detalės.

Sunku būtų paneigti pastaruosius porą metų besislapstančio, bet iki tol ryškiai Lietuvos sporto padangėje žibėjusio prieštaringai vertinamo verslininko Vladimiro Romanovo įtaką. Vadinamajam sporto rėmėjui, per kelerius metus sugebėjusiam iki antrosios lygos nustekenti buvusį daugkartinį Lietuvos aukščiausiosios lygos čempioną FBK „Kauną“, tokia patirtis nesutrukdė 2009 m. perimti į skolas įklimpusio Kauno „Žalgirio“ akcijų paketo ir pagal savo dūdelę šokdinti ne tik žaidėjus, klubo vadovybę, sirgalius, bet iš dalies ir Kauno miesto savivaldybę.

Vienybę pakartoti sunku

„Duok Dieve, kad patriotizmo, pakylėjimo būtų tiek, kiek anais laikais. Bet tokį entuziazmą, kokį patyrėme pirmosiose olimpinėse žaidynėse, sunkiai būtų įmanoma pakartoti“, – mintimis grįžęs į pirmųjų po nepriklausomybės atkūrimo metų žaidynes sako A.Poviliūnas.

Klausantis šio nostalgiško pasakojimo atrodo, kad tie laikai, kai ne fondai ir milijonų skirstymas, o nuoširdus noras ir už savo pinigus atstovauti šaliai bei kitiems padėti tą patį padaryti, buvę prieš šimtmetį. Nors iš tiesų – prieš 25 metus.

„Nors mūsų delegacija Albervilyje buvo nedidelė, ją išmėtė po kelis kaimelius, kuriuos skyrė kalnuotos vietovės ir dešimtys kilometrų. Todėl taip jau išėjo, kad kai olimpiniame kaimelyje buvo keliama mūsų vėliava, šioje ceremonijoje Lietuvai atstovavau tik aš – stovėjau vienas ir giedojau himną. Tada susigraudinau, kad kažką pavyko padaryti, ir štai mes esame čia“, – apie pirmąją vėliavos kėlimo olimpiniame kaimelyje ceremoniją, palydėtą vyriška ašara, prasitaria A.Poviliūnas.

BFL

Vienoje moteriškų drabužių parduotuvėje atliktas eksperimentas: ilgai be dėmesio kabėjusias įprastas plataus kirpimo sukneles, kurias galima nešioti bet kokia proga, nuspręsta perkabinti į nėščiųjų skyrių ir kainą padidinti keturis kartus. Užsigulėję drabužiai bemat buvo išgraibstyti – besilaukiančioms mamoms keturguba suknelės kaina nepasirodė per didelė.

Inga NECELIENĖ

Ne vienas jau ūgtelėjusių vaikų turintis tėvas ar motina galėtų papasakoti, kur ir kada sumokėjo gerokai daugiau, nei prekės to buvo vertos, arba įsigijo ir tokių, kurių vėliau visiškai nereikėjo. Laukiantis vaiko, ypač pirmojo, būsimiems tėvams ne vien su įsiaudrinusiomis emocijomis tenka kovoti, bet ir spręsti ne vieną rebusą: pratintis prie būsimų kardinalių pokyčių, naujojo tėvų vaidmens ir užgriūsiančių pareigų, planuoti ir ieškoti būtiniausių pirkinių, kurių prireiks vos gimus kūdikiui.

Bent keli drabužėlių komplektai, vilnonės kojinės, sauskelnės, užklotas, buteliukas, galbūt žindukas – štai tiek reikia turėti jau ligoninėje pačiai pirmai pradžiai. Automobilinė kėdutė, lauko drabužiai, jeigu šaltasis sezonas, šiltas kombinezonas, vokelis, batukai, kepurė, pirštinės – tiek prisideda, kad vos gimęs mažasis žmogus pasiektų namus. Namie būtiniausių daiktų sąrašas pailgėja: reikia lovelės, čiužinio, užkloto, patalynės, vonelės ir maudymosi reikmenų, vežimėlio, daugiau įvairių drabužėlių, o jeigu mama nemaitina pati – buteliuko, mišinio, paklotų, drėgnų servetėlių ir sauskelnių – dėžėmis.

Susidarius labai preliminarų pirminį pirkinių sąrašą ir ėmus domėtis, kiek tai kainuos, pirmomis akimirkomis gali apkarsti kūdikio laukimo džiaugsmas. Jeigu tenka verstis iš vidutinių pajamų, svarbu iš anksto įvertinti finansines galimybes – esamas ir būsimas, kurios vienam iš tėvų išėjus auginti vaiko sumažės, suvokti, kad daugumos šių daiktų reikės labai neilgą laiką (daugumos kūdikių drabužėlių – 3 mėn. arba daugiausia pusmetį) ir apsišarvavus kantrybe nerti į interneto platybes arba vaikiškų prekių parduotuvių jūrą.

Nevaikiška kaina

Vėjuotą ir lietingą šeštadienio popietę Šiaurės miesteliu vadintas, o dabar didžiausia sostinėje prekybine teritorija besiskelbiantis prekybos centrų ir didesnių bei mažesnių parduotuvių miestelis to paties pavadinimo rajone – pilnas mašinų ir žmonių. Kai šlapia ir vėjuota, mėgstama prisiminti parduotuves, be to, kaip tik tarpusezonis, kai apsižiūrime, kad kažko spintose ar batų dėžėse trūksta. Ir trečia – tą dieną daugeliui prekių buvo taikoma papildoma nuolaida.

Ir dažniau ten besilankantys pirkėjai, ir ne viena pardavėja tarsteli, kad žmonių daugiau nei įprastai. Daug jų ir vaikiškų prekių parduotuvėse, ir įprastų drabužių ar avalynės parduotuvių vaikų skyriuose. Nemažai ir į vežimėlius besidairančiųjų – įvairių vaikiškų prekių siūlančios didelės parduotuvės konsultantas jau greitai tėvais tapsiančiai porai kantriai aiškina apie linges, amortizatorius, važiuoklę, ratus.

Vežimėlių skyriuje iš tiesų galima pasijusti lyg mašinų turguje. Ne tik dėl panašios leksikos – ir dėl kainų.

Išskirtinio dizaino „Aston Martin“ vežimėlių, kainuojančių 3 tūkst. eurų, Lietuvos parduotuvėse nerasime. Nerasime ir „Volks­wagen“ ar BMW koncernų sukurtų, ir reklaminio „Škoda“ kūrinio su hidrauline pakaba, 20 colių ratais, priekiniais žibintais ir šoniniais veidrodžiais už 12 tūkst. eurų. Užtat po keletą nepigių pirmųjų vaikiškų ratų ir paprastose, ir internetinėse parduotuvėse siūloma.

Nepigus – tai apie 1100–1300 eurų kainuojantis gulimas vežimas kartu su sėdima dalimi, bet dažnai be automobilinės kėdutės, kuri kainuos papildomai.

Bet ieškokime aukso vidurio. Ne pačių pigiausių, bet ir ne brangiausių. Išsyk dairykimės universalaus vežimėlio, dar transformeriu ar „trys viename“ vadinamo, į kurio komplektaciją įeitų ne tik gulima ir sėdima vežimėlio dalis, bet ir automobilinė kėdutė.

Tokių vežimėlių, į kurių kainą žvilgtelėjus nekyla noro eiti klausti, kad galbūt informaciniame prekės lapelyje buvo pamiršta litus paversti į eurus, – daugiausia ir jau minėtoje vaikiškų prekių parduotuvėje, kurioje palikome būsimų tėvų kamantinėjamą konsultantą.

Universaliam trijų dalių vežimėliui (su lopšiu, sėdima dalimi ir automobiline kėdute) galint skirti 400–450 eurų, rinktis yra iš ko. Bet nuspręsti, kokią pinigų sumą vežimėliui ketinama išleisti – gal tik penktadalis būsimų tėvų laukiamo darbo.

Dar tenka laužyti galvą dėl gamintojo, modelio, komplektacijos, norimo funkcionalumo, o tada lįsti į dar mažesnes smulkmenas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai ne smulkmenos: vežimėlio svoris (kuo lengvesnis ir kuo kompaktiškiau jį galima sulankstyti, tuo brangesnis, bet jei namas be lifto ir jį teks tąsyti aukščiau nei į pirmą ar antrą aukštą, svoris nebus smulkmena), pripučiami didesni ar plastikiniai mažesni ratai, kokia medžiaga ir vidaus audiniai naudoti.

Didžiojoje Britanijoje, iš kurios parduotuvių dažniausiai mėgstama siųstis reikiamų daiktų į Lietuvą, vaikiški drabužiai gerokai pigesni, nes jiems taikomas nulinis PVM. Bet to nebūtų galima pasakyti apie naujus vežimėlius, automobilines ar maitinimo kėdutes – tuos daiktus, kuriems tenka didžioji išlaidų dalis.

Pavyzdžiui, universalų trijų dalių vežimėlį „Pepe eco“ vienoje Lietuvos vaikiškų prekių parduotuvėje su nuolaida siūloma įsigyti už 345 eurus ir gauti dovanų, o Didžiojoje Britanijoje už tokį pat prašoma 400 eurų ir apie jokias dovanas neužsimenama. Universalų „Jane“ firmos „Epic Nano“ vežimėlį Didžiosios Britanijos internetinėse parduotuvėse pavertus eurais pigiausiai pavyko rasti už 671 – nors galima pirkti ir už 860 eurų. Lenkijoje tokį pat pavyktų įsigyti už maždaug 650 eurų, o toje pačioje Lietuvos vaikiškų prekių parduotuvėje su nuolaida tektų mokėti 544 eurus.

Lietuva turi ir savų gamintojų

Dauguma vežimėlių importuojami, bet turime ir vieną lietuvišką gamintoją – „Tutį“. Iš pradžių prekiavusi kūdikiams ir vaikams skirtomis prekėmis, po kelerių veiklos metų ši įmonė nusprendė pati pradėti gaminti vaikiškus vežimėlius.

Pirmieji „Tutis“ vežimėlių „keleiviai“ kitąmet jau sulauks pilnametystės. Nuo 2000-ųjų lietuviški vežimėliai imti eksportuoti ir šiuo metu jų galima rasti 12-oje šalių. „Tutis“ siūlo kelių modifikacijų vežimėlius ir taiko į kainos ir kokybės santykio ieškančių klientų grupę. Lietuviški vežimėliai nėra iš brangiųjų – pigiausias modelis „Tutis Tapu“ kainuoja 300, brangiausias „Tutis Leather“ – 450 eurų.

Remiantis gaminama.lt pateiktu gamintojų sąrašu, be vežimėlių gamintojo, Lietuvoje yra dar dešimt įmonių, gaminančių prekes tik kūdikiams. Dauguma jų siuva, mezga, neria patiems mažiausiems skirtus kasdienius ir proginius drabužėlius, batukus, patalynę, tekstilinius kūdikio higienos reikmenis, pirštines, kepuraites, palaidinukes, krikšto drabužius.

Vaikus matančių lietuviškų įmonių yra ir daugiau, tik jos siuva ar mezga ne tik kūdikiams, bet ir didesniems vaikams bei suaugusiesiems skirtus gaminius, todėl į šią kategoriją nepatenka.

Štai keletas lietuviškų drabužėlių parduotuvių kainų, rastų su išpardavimo nuoroda: lengvos plonos vasarinės kelnės iki metukų vaikui – 15 eurų, storesnės megztos medžiagos megztinukas – 25 eurai, viengubos kilpinės medžiagos suknelė – 35 eurai. Ar perkama 10–12 metų vaikui, ar 6–12 mėnesių mergytei – suknelės kaina ta pati.

Be išpardavimą skelbiančių šauktukų kūdikiui nuo gimimo iki 3 mėnesių tinkamo nešioti Lietuvoje siūto kostiumėlio (kelnės ir marškinėliai) kaina – 10 eurų.

Panašus internetinėje parduotuvėje siūlomas lenkiškas kainuos pusšešto euro, o pasidairius pagal skelbimus jau nešiotų drabužėlių galima rasti ir tokių, kai už 25 įvairių panašių kostiumėlių, smėlinukų, glaustinukių vienetus prašoma 4 eurų. Rudenišku atšiauru oru tinkamas lietuviškas kūdikio kombinezonas (vidus – 100 proc. medvilnė, išorė – 100 proc. poliesteris) – nuo 30 eurų, naują atvežtinį, dažniausiai lenkišką, su natūraliu avies kailiu paieškojus galima rasti už 20 eurų, o pavarčius skelbimus – ir už 5–7 eurus.

Dar yra lietuviška kūdikių proginių drabužių rinka. Medvilninė nesudėtingo modelio krikšto suknelė, skirta 64–81 cm ūgio mergaitei, kainuoja nuo 40 eurų. Už šilkinę su perlų siuviniu prašoma per 100 eurų, už vienkartinį krikštynų proga siūlomą vilkėti kostiumą – kelnytes ir liemenę iki metų berniukui norima gauti 65 eurus.

Visų vaikiškų prekių kainos, priklausomai nuo to, kur ir ko ieškai, skiriasi ne eurais, o kartais, todėl rasti prekę pagal kišenę galima, tereikia nepatingėti jos paieškoti.

Būtiniausios ir ne pirmo reikalingumo

Po vežimėlio ateina eilė kitai didelei prekei – lovelei ir jos priedams. Paprastą medinę nuleidžiamu kraštu ir reguliuojamu dugno aukščiu galima įsigyti ir už 50 eurų (nors galima ir už 100, ir už 300 eurų rasti). Vienas populiaresnių ir paprastesnių grikinių ar kokosinių čiužinių – 15–20 eurų. Medžiaginė lovytės apsauga – 10–20, antklodė 15–20, patalynė – 10–15 eurų. Visų šių prekių galima rasti ir keliskart brangesnių, bet ieškome pagal tokį principą – ne prasčiausia kokybė už priimtiną kainą.

Iš miegamojo su skaičiuotuvu kelkimės į vonią. Plastikinė kūdikio vonelė – 13, rankšluostis su gobtuvu – bent 10, kūdikiams rekomenduojamas muilas be šarmų kainuoja per 4 eurus. Vandens termometrui, šampūnui, aliejui po vonios, žirklutėms, kūdikių ausų krapštukams ir kitiems higienos reikmenims taip pat drąsiai pridėkime 20 eurų.

Jeigu maitina mama, tai nieko nekainuoja, nebent vienkartinę pientraukio injekciją (paieškojus su nuolaida naują rankinį „Avent“ firmos su papildomu buteliuku galima įsigyti už 40–45 eurus). Jeigu tenka griebtis mišinių, matematika jau kita. Žinomų firmų buteliukų kainos prasideda nuo 8 eurų, nuo gimimo tinkamų mišinių, kurių, atsižvelgiant į pakuotės dydį ir maitinimo dažnumą, reikės pirkti maždaug kas savaitę ar dar dažniau, – nuo 3–20 eurų ir daugiau.

Pirmąjį pusmetį mišinių reikia daugiau, vėliau – mažiau. Bet daugiausia išlaidų mišiniams reikia tikėtis, jeigu kūdikis alergiškas arba turi kitokių bėdų, pavyzdžiui, susijusių su pilvu. Tokios patirties turinčios dvynukus auginančios Renatos pasakojimu, tada dalį mišinukų tenka tiesiog išmesti, kol atrandi vaikui tinkamiausią. Atradus tinkamą vėlesnė mišinukų aritmetika tokia: per tris dienas vienas kūdikis suvartodavo beveik 8 eurus kainuojančią bifidobakterijomis ir vitaminais praturtintą mišinio pakuotę. Vadinasi, per mėnesį vienam vaikui vien mišiniams reikia 80 eurų.

Dar viena kategorija, be kurios prekių kūdikystėje būtų gerai, bet sunku išsiversti, – vaistai ir maisto papildai. Ne viena jauna motina, paklausta, kokios kainos susilaukus vaiko labiausiai nustebino, paminėjo būtent vaistus. Nueiti vaistinėn kūdikiui nupirkti į nosį lašinamo jūros vandenėlio ir grįžti su glėbiu kitokių medikamentų pirmais kartais būdavo įprasta. Tėvai – jautrus segmentas, todėl su jais žaidžiama papildomais rinkodaros triukais. O kuris tėvas vaikui, ypač sergančiam, nenupirks visko, kas geriausia?

Kelios kūdikiams aktualių vaistinių preparatų kainos: gerosios bakterijos (10 tirpiųjų miltelių) – 6–9 eurai, skystas preparatas nuo pilvo pūtimo – 4, atsiraugėjimą skatinantis sirupas – nuo 10, aspiratorius kūdikio nosiai valyti – nuo 9, aspiratoriui skirti vienkartiniai keičiami antgaliai (10 vnt.) – 8 eurai.

Pasak farmacininkų, pagrįsti, kodėl vaikiški medikamentai galėtų kainuoti šiek tiek brangiau, galima klinikiniais tyrimais. Tam, kad į maisto papildo informacinį lapelį būtų galima įrašyti „vaikiškas“ bei nurodyti, jog tinka vartoti nuo gimimo, reikia atlikti brangiai kainuojančius klinikinius tyrimus ir tokią informaciją pagrįsti.

Jeigu į tai neinvestuojama, informaciniame lapelyje matome, kad atitinkamo maisto papildo negalima vartoti iki 12 metų. Papildams klinikiniai tyrimai neprivalomi, bet solidžios, rimtos, save gerbiančios kompanijos juos atlieka. Dar vienas medikamentus pabranginantis veiksnys – atskiroms šalims gaminamos pakuotės, todėl yra skirtumas, ar atitinkamas maisto papildas bus vartojamas Lenkijoje, kurioje per metus gimsta per 400 tūkst. kūdikių, ar tik apie 30 tūkst. kūdikių per metus susilaukiančioje Lietuvoje.

Per metus sauskelnėms – 780 eurų

Dar vienas naudotų daiktų skyriuje neįsigyjamas atributas – sauskelnės, kurioms taip pat išleidžiama daug. Kaip ir mišinukų, pirmaisiais mėnesiais sauskelnių reikia daug. Nuolatinės išlaidos gresia mažiausiai metus, nors iš tiesų kur kas ilgiau – ir dvejus, o kai kada beveik trejus. Kuo didesnis vaikas, tuo brangesnes sauskelnes teks pirkti.

Pavyzdžiui, vienos „Pampers“ firmos sauskelnės, tinkamos 3–6 kg kūdikiui, kainuoja apie 0,22 euro, o vaikui artėjant link metų ir pasiekus 9–16 kg tos pačios firmos vienos sauskelnės pabrangsta maždaug 5 centais – iki 0,27. Kaip ir daug kur, perkant didesnę pakuotę iškart sumokama daugiau, bet vienetas kainuoja mažiau.

Dėl patogesnio skaičiavimo manykime, kad kūdikiui per parą reikės 10 sauskelnių. Vadinasi, per mėnesį užteks 4 pakuočių po 72 vnt., vienos pakuotės kaina – 16,19 euro (yra įvairių dydžių pakuočių, šią renkamės vėlgi dėl patogumo skaičiuoti). Tokį kiekį iškart pirkdami vaikiškų prekių parduotuvėje vien sauskelnėms per mėnesį išleistume beveik 65 eurus. Vyresniam vaikui per parą reikia mažiau sauskelnių, bet kadangi jos brangesnės, išlaidų dalis lieka panaši.

Žaislai – taip pat svarbūs. Visai mažam kūdikėliui jų nereikia, bet jam ūgtelėjus ne vieną tėvą aplanko maždaug toks suvokimas: paprasto barškalo ar kramtuko kainos prasideda nuo 5 eurų. Jeigu barškutis yra žinomo gamintojo ir ne tik barška, bet dar ir, pavyzdžiui, čeža ar cypia, be 10 eurų nieko nebus, o jeigu dar atlieka ir kokią nors lavinamąją funkciją, tokių žaislų kainos neturi ribų – 15 ar net ir per 100 eurų.

Sudėliokime kūdikio auginimo pradžioje pačių būtiniausių naujų prekių ir reikmenų krepšelį. Pirkime naują lietuvišką trijų dalių vežimėlį „Tutis Leather“ (450 eurų), medinę lovelę su visais miegoti būtinais priklausiniais (apie 110), kūdikio vonelę ir šiek tiek higienos reikmenų (50), drabužėlių (vadovaujantis principu visko po truputį ir perkant lauko kombinezoną, tinkamą dabartiniu metu, bei šiltą vokelį – mažiausiai 150).

Gauname 760 eurų ilgalaikių, t.y. dvejų metų trukmės, investicijų (tiek tarnaus lovytė ir universalus vežimas, bet automobilinę kėdutę teks keisti maždaug po pusmečio). Dar pridėkime mėnesio išlaidas sauskelnėms (65), buteliukams ir pieno mišinukams (80) – ir pirmą kūdikio gyvenimo mėnesį gausime labai apytikrę 905 eurų sumą. Be vaistų ir maisto papildų. O per pirmuosius vaiko gyvenimo metus vien sauskelnėms išleisime 780 eurų.

Daug tai ar mažai? Vidutinė motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama metus arba dvejus, vienam iš tėvų, išėjusių vaiko priežiūros atostogų, šiuo metu siekia 347,6 euro per mėnesį. Minimali motinystės ir tėvystės pašalpa per mėnesį siekia 144,67, maksimali – 1388,73 euro.

Pirmąjį kūdikio gyvenimo mėnesį „Sodra“ apmoka vieno atlyginimo dydžio tėvystės atostogas (vidutinė tėvams mokama išmoka – 802,8 euro). Gimus kūdikiui dar išmokama vienkartinė pašalpa, šiuo metu tai 431 euras. Manykime, kad už šią valstybės skiriamą sumą ir įsigijome universalų vežimėlį.

Nuo 2015 m. už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) Valstybinė mokesčių inspekcija taiko 60 eurų papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tai bene ir visa finansinė vaikus auginantiems tėvams suteikiama parama.

Brangus tik pirmas vaikas

Vaikiškų prekių pasiūla didžiulė, kainos įvairios ir dėl to, kad daugumos vaikams perkamų drabužių, batų, žaislų tinkamumo nešioti ar žaisti laikas labai trumpas – metai dveji. Juk vaikai auga greitai, o kokybiškus drabužius išmesti arba sandėliuoti reta motina turi noro. Jei norima bent dalį sumokėtos sumos susigrąžinti, lieka giminaičiai ir draugai, komiso parduotuvės, mamų turgus arba skelbimai. Vadinamojoje antrinėje rinkoje galima rasti visko – pigesnių ir kokybiškesnių, labiau ir mažiau sunešiotų daiktų.

Kaip sumažinti su kūdikio atsiradimu susijusias išlaidas?

Ne visiems priimtina pirkti nepažįstamų vaikų nešiotus drabužius ar batus. Bet gal ši nuostata pasikeičia, jei vaikas – pažįstamas? Gal draugai, bičiuliai ar giminaičiai nežino, kur dėti išaugtų kūdikio drabužių ryšulių? Galima paklausti – labai tikėtina, jie bus laimingi radę kam parduoti, atiduoti ar davę su sąlyga vėliau grąžinti, jeigu  planuoja dar vieną atžalą.

Kalbintos motinos sutartinai tvirtina, kad brangus tik pirmas vaikas, nes jam reikia supirkti viską nuo nulio. Paskesni vaikai – daug pigesni. Jei pati mama maitina, kainuojantys tiek, kiek reikia sauskelnėms. Aišku, jei pirmagimė mergaitė, o antras vaikas – berniukas, greičiausiai teks vieną kitą ne rožinį drabužėlį nupirkti, bet įgyta patirtis leidžia nemažai sutaupyti. Jau ne teorinis, o praktinis žinojimas sako, kokių daiktų išties reikės, o be kokių galima lengvai apsieiti ir, tarkime, į šokliukus, vaikštynes ir panašias brangiai kainuojančias, bet labai trumpai tenaudojamas vaikų prekes neinvestuoti.

Prieš porą mėnesių septintos atžalos susilaukusi Meilė tvirtina nuo ketvirto vaiko, be sauskelnių, apskritai jokių kitų vaikui būtinų išlaidų nepajutusi. Maitina pati, o nuo vyresnių brolių ir seserų liko drabužių, batų, vežimų, žaislų. Neseniai į spintą pakabino jau šiek tiek aptrintą, bet jai labai brangią prieš 15 metų nepigiai pirktą nėščiosios suknelę. Gal dar prireiks.

K. Masilionis nuotr.

Nuo mažens į apkūnumą linkęs Rytis pašaipų dėl išvaizdos sulaukdavo jau darželyje. Vėliau suprato, kad darželis visomis prasmėmis tebuvo vaikų žaidimai. Su rimtesniais susidūrė vos peržengęs mokyklos slenkstį. „Ei, storas, pabėgiok – tau juk į naudą“, – ir šiandien neužmiršta pašaipių bendraklasių žodinių kirčių ir lyg kamuolio mėtomos atimtos jo kuprinės bumbsėjimo dabar jau ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras.

Inga NECELIENĖ

Anuomet buvusio apkūnumo – nė ženklo, bet vaikystėje patirtos patyčios, kurias dažniausiai nutraukdavo skambutis arba pro šalį einantis mokytojas, be pėdsakų nepraėjo.

„Kai žiūrėdavau kovinius filmus ir matydavau, kaip vienas vyras plikomis rankomis dešimtis skriaudikų sutvarko, įsivaizduodavau, kad tasai nenugalimas kovotojas esu aš. Ir atsigulęs miegoti mintyse dar ilgai į šonus taškydavau visus tuos, per kuriuos vienu metu ne tik į lauką išeiti vengdavau, bet apskritai buvau ėmęs šalintis žmonių“, – pasakoja Rytis.

Tarp kino meno ir tikrovės

Lapkričio 1-ąją Tokijuje absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė bronzą iškovojęs Lukas Kubilius yra vienos stipriausių šalyje kiokušin karatė mokyklų instruktorius. Tarp šios Palangoje įsikūrusios „Shodan“ mokyklos auklėtinių būtų galima rasti ir tokių vaikų kaip Rytis, kurie į treniruotes ateina prisižiūrėję kovinių filmų ar pajutę poreikį išmokti apsiginti.

„Esame atviri visiems, šiai sporto šakai nereikia išskirtinių fizinių duomenų. Kviečiame ir mažesnius, ir stambesnius, ir tuos, kurie mažiau savimi pasitiki“, – patikina neseniai savo trofėjų kolekciją pasaulio čempionato bronza papildęs kiokušin karatė mokytojas.

Jis pats į karatė atėjo jau paauglys, bet sportuoja nuo šešerių – ilgai lankęs futbolą, iš pradžių jį iškeitė į kovinę savigyną. Norėjo tokio sporto, kad viskas tik nuo paties priklausytų. „Futbolas – komandinė sporto šaka, gali būti labai geras žaidėjas, bet komanda vis tiek gali pralaimėti. Jeigu pralaimi kiokušin karatė kovą, daryti išvadas labai lengva. Dėl to lengva ir tobulėti. Todėl nuėjau, išbandžiau, patiko ir likau“, – apie savo kelią į pasaulio viršūnę pasakoja L.Kubilius.

O kaip tie koviniai filmai, kurie skriaudžiamam vaikui bent akimirką leidžia pasijusti nugalėtoju? Ar Bruce‘o Lee, Jackie Chano ir kitų aktorių kovotojų filmuose rodomi triukai toli nuo tikrovės?

„Yra visokių filmų, vieni labiau atitinka tikrovę, kiti mažiau. Dažnai juose yra tiesos, bet kinas labiau menas, todėl reikia žiūrėti į konkrečią kovinę situaciją ir ją vertinti. Kai kas paprasta ir aišku – taip, kaip įmanoma realiai kovoti su priešininku, o kai kas – jau iš fantastikos srities. Jeigu žmogus skraido, laksto stogais arba šokinėja nuo medžio ant medžio – suprantama, kad tikrovės čia nė lašo“, – paaiškina pasaulio čempionato medalininkas.

Nepriklausomybės priešaušriu kino teatrai vienu metu buvo įjunkę rodyti indų filmus, į kuriuos dažniau traukdavo jausmingos žiūrovės, o vyrai ir jaunuoliai būriuodavosi prie naujoviško pavadinimo įstaigos – videotekos durų, už kurių per paprastą televizorių dažną vakarą būdavo rodomi koviniai veiksmo filmai. Štai ten būdavo galima prisižiūrėti tikros muštynių mozaikos – nuo snukiadaužio iki įvairių Rytų dvikovos stilių bei technikų kautynių elementų, nuo akivaizdžiai fantastinių iki visiškai tikroviškų.

„Į šių filmų bumą nepataikiau, nes buvau per mažas, – šypteli kiokušin karatė meistras. – Bet žiūriu viską, kas suteikia pozityvių emocijų. Koviniams filmams taikau tuos pačius kriterijus.“

Išmoksta apsiginti

Kiokušin karatė iš visų šios Rytų dvikovos stilių vadinama didžiausio kontakto, bet iki jaunių amžiaus, tai yra iki 16 metų, treniruojamasi ir varžomasi su viso kūno apsaugomis – rankų, kojų, galvos, korpuso. Dėl to traumų beveik nebūna, nebent ant rankos ar kojos išdygsta kokia mėlynė. Ir tik perėjus į suaugusiųjų grupę kovojama be apsaugų, nes jei nori dalyvauti tokio lygio varžybose, turi būti pasiekęs tinkamą sportinį meistriškumą ir mokėti nuo smūgių apsiginti.

„Pas mus traumų tikimybė nedidelė, todėl kiokušin karatė drąsiai rekomenduoju visiems tėvams, ypač tiems, kurie mano, kad ši sporto šaka netinka mergaitėms. Būtent jos pas mus sudaro 30–40 proc. mokyklos sportininkų. Ir merginos, ir vaikinai atėję išmoksta apsiginti, sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, išeina ir sporto, ir gyvenimo mokyklą“, – pranašumus vardija daugiau nei dešimtmetį kiokušin karatė mokytoju dirbantis L.Kubilius.

Dažniausiai „Shodan“ mokyklą vaikai renkasi dėl gerų rekomendacijų. Arba vieni kitus atsiveda: vieni draugai kitus, o vaikai – tėvus.

Viena L.Kubiliaus grupių – suaugusiųjų sveikatingumo. „Iš pradžių tėvai veda vaikus, o paskui patys sugalvoja sportuoti. Esame kaip šeima, bendruomenė, kartu augame, tobulėjame, puoselėjame sveikatingumą ir, aišku, siekiame rezultatų“, – sako karatė mokytojas.

Ko mokoma? „Mes nemokome muštis ar susidoroti, – pabrėžia pašnekovas. – Mokome kilus būtinybei apsiginti – treniruotes lankantys vaikai tą sugeba, nes kiokušin karatė naudojama tokia technika, kuri kitam gali padaryti realios žalos.“

Kovotojas neslepia, kad jaunystėje kelis sykius yra tekę ant tatamio išmoktus elementus panaudoti ir gatvėje, bet tikrai nė sykio nebuvo tokių kivirčų pradininkas.

Sportiškas žmogus, mokęsis Rytų dvikovos meno, nebūtinai karatė, kovotojo įsitikinimu, turi kur kas didesnę tikimybę apsiginti pats ar apginti artimuosius nei nesportavęs žmogus. Ar fiziškai įmanoma vienam apsiginti nuo dešimties ar dar daugiau agresyvių skriaudikų, čempionas nesiima spręsti. „Tuo negyvenu, turiu kitų vertybių“, – paklaustas, kodėl į įvairių stilių kovotojus vis dar žvelgiama kaip į potencialius peštukus, nedaugžodžiauja kiokušin karatė mokytojas.

Pakilti ir judėti pirmyn

Suklupus atsistoti, nugalėti save, pasimokyti iš nesėkmės ir jokiu būdu nepasiduoti – to L.Kubilius moko ir savo mokinius. „Šios savybės gyvenime labai svarbios. Juk netrūksta tokių situacijų, kai nepasiseka, atsitinka nelaimė, bet tu privalai atrasti jėgų ir toliau siekti užsibrėžto tikslo. Mes esame stiprūs tada, kai nepasiduodame: ir po didžiausios nesėkmės atsikeliame ir judame į priekį“, – į filosofinę šio sporto pusę pereina kovotojas.

L.Kubiliaus karjera nėra grįsta vien pergalėmis, jam irgi ne sykį teko keltis po nesėkmės. „Europos, pasaulio čempionatuose esu iškovojęs medalių, bet taip pat likęs tik trisdešimt kažkelintas. Dabar irgi likau trečias, ne pirmas, taigi yra iš ko pasimokyti“, – sako sportininkas.

Karatė – tai ne tik sporto šaka, bet ir gyvenimo būdas. Vaikams kiokušin karatė mokyklose skiepijamos vertybės – susikaupimas, drausmė, pagarba vienas kitam ir vyresniam – tiesiogiai susijusios su gyvenimu. Vaikai išmoksta ne tik kovos veiksmų, bet pirmiausia tinkamai elgtis, klausytis, išgirsti – tų savybių, kurios ne mažiau svarbios gyvenime nei treniruotėse.

Dėl to čia dirba ne treneriai, o mokytojai. „Tai žmogus, kuris tave moko ne tik sporto, bet ir gyvenimo tiesų bei savo pavyzdžiu rodo, kaip reikėtų gyventi. Ir vaikai stengiasi į savo mokytojus lygiuotis“, – paaiškina L.Kubilius, kurį treniruoja Vladimiras Silvaška.

Ar tai reiškia, kad karatė mokytojai turi būti pavyzdiniai? L.Kubiliaus įsitikinimu, karatė mokytojai visų pirma turi būti geri žmonės, o pavyzdys turi būti vidinis jausmas: jeigu jauti ramybę dėl to, kad eini teisingu keliu, esi pavyzdys kitiems. „Turiu nemažai mokinių, sutariu su jaunimu. Kiek žinau, vaikai lyg ir mėgsta“, – paklaustas apie savo mokinius kukliai priduria kiokušin karatė meistras.

Už orą būtinesnė kovotojo dvasia

Rytų šalys, pasauliui davusios ne vieną kontaktinio sporto šaką, stiprios ir kaip kovotojų tautos. Karatė, kumitė, katana, samurajų kodekso bušido nesilaikę šnipai nindzės – tai tik keli iš daugelio japonų genuose užkoduotų specifinių visam pasauliui žinomų žodžių.

Tai, kad Japonija ne veltui yra karatė tėvynė, dar kartą įsitikino ją aplankęs L.Kubilius. Pasak kiokušin karatė meistro, japonai yra kitokie, pasižymintys vidine stiprybe – kris, grius, bet nenustos tikėję ir nepasiduos. Tai ypač gerai atsiskleidžia, kai jėgos lygios: jei kovotojų meistriškumas aukštas, pergalę dažnai lemia psichologiniai dalykai. Laimi tas, kuris nepasiduoda.

Būtent šių savybių itin prireikia kas ketverius metus Japonijoje vykstančiuose pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionatuose, dar vadinamuose karatė olimpiada. Į juos pagal nustatytus kriterijus susirenka tik patys stipriausi ir kovoja ne įprastai, suskirstyti pagal savo svorio kategorijas, o į pradines poras sugrupuoti burtais, neatsižvelgiant į svorį, nurodomą šalia sportininko pavardės.

Pasaulio čempionatas be svorio kategorijų visais atžvilgiais sunkesnės varžybos nei įprasti kiokušin karatė turnyrai. Pavyzdžiui, nugalėtojui (čia kovojama tik dėl dviejų pagrindinių titulų – vyrų ir moterų absoliučių pasaulio čempionų vardų) per dvi dienas vykstančias varžybas tenka įveikti septynis kovotojus. Pertraukos tarp kovų irgi verčia atidžiau suklusti – nuo 45 minučių iki valandos. Per tiek laiko jėgų atgauti neįmanoma.

Šiemet pusfinalyje jį nugalėjusį japoną Yuji Shimamoto, kuris vėliau tapo absoliučiu pasaulio čempionu, L.Kubilius yra įveikęs Lietuvoje. „Taigi kovotojų pajėgumas nuo varžybų konteksto priklauso“, – paaiškina kiokušin karatė  meistras, prisipažindamas, kad sunkiausiomis akimirkomis atsipalaiduoti padeda muzika ir bendravimas.

Po pralaimėtos kovos praėjus vos 45 minutėms lietuvis lipo ant tatamio grumtis dėl bronzos. Beje, prieš ketverius metus jis taip pat kovojo dėl bronzos, bet tąkart liko ketvirtas. Tada koją pakišo kelio trauma – tą žinodamas lietuvio varžovas sąmoningai taikė į skaudamą vietą, ir po 15 sekundžių bronzinis mačas buvo nutrauktas.

Šįkart L.Kubilius stojęs prieš 30 kg lengvesnį japoną Shotą Maedą aktyviais veiksmais kovos pabaigoje palaužė varžovą. „Absoliučios kategorijos čempionatuose daug lemia taktika ir technika, – aiškina sportininkas. – Pavyzdžiui, mažesnis ir lengvesnis varžovas dažniausiai būna fiziškai aktyvesnis, nuvargina sunkesnį kovotoją ir neretai laimi. Todėl ne visada daugiau svorio reiškia pergalę.“

Lietuvis įprastuose karatė turnyruose kovoja su iki 105 kg sveriančiais varžovais. Štai dėl ko šiemet iš Tokijo parsivežta bronza Lukui daug saldesnė nei Europos čempionatų auksas ar įprastų pasaulio pirmenybių sidabras, pelnytas prieš dvejus metus. Iki pastarojo Lietuvos atstovo karatė olimpiadoje pelnyto medalio iš tolimosios Japonijos medalius yra pavykę parsivežti dar dviem lietuviams: 2007 m. sidabrą iškovojo Donatas Imbras, 2011 m. sidabrą laimėjo Margarita Čiuplytė.

Virš lietuvių – tik japonai

Po 2013 m. pasaulio čempionate iškovoto sidabro medalio L.Kubilius nusprendė pailsėti ir atsigauti. Be sporto, dar yra šeima, todėl kovotojas norėjo sulėtinti tempą, daugiau dėmesio skirti artimiesiems. Ir ši pertrauka išėjo į naudą. „Sportuoju jau daug metų, todėl geriau save pažįstu, jaučiu kūną, žinau, ko reikia, kada reikia, ir dėliojuosi“, – sako 32 metų sportininkas, kiokušin karatė besitreniruojantis nuo keturiolikos.

Į šiųmetį absoliučios kategorijos čempionatą, surengtą jau vienuoliktą kartą, vyko gausiausia Lietuvos kiokušin karatė sportininkų delegacija – 17 sportininkų. L.Kubiliaus įsitikinimu, jauna, bet stipri Lietuvos komanda neliko nepastebėta: „Man atrodo, buvome geri savo šalies ambasadoriai.“

Japonai irgi stebisi, kaip tokia nedidelė šalis, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių – panašiai tiek, kiek viename didesniame Tokijo mikrorajone, sugeba užauginti tokių sportininkų, kurie patenka tarp trijų stipriausių.

Kad ne tik žodžiais esame stiprūs, patvirtina Pasaulio kiokušin karatė federacijos šalių reitingas, kuriame Lietuva užima antrą ir trečią vietą: vyrai – antri po japonų, moterys – trečios, o priekyje – tik japonės ir vengrės.

Rado daug sekėjų

Svarstydamas, kodėl Lietuvoje kiokušin karatė rado daug sekėjų ir yra viena populiariausių tarp kovinių sporto šakų, L.Kubilius pamini nuo seno labai stiprią mūsų šalies šios pakraipos karatė mokyklą ir gerus trenerius.

„Apskritai esame sportiška tauta, o kiokušin karatė mokykla turi tradiciją, istoriją, todėl ir kovotojai ne pirmi metai duoda vaisių – parveža medalių. Kas lėmė, kad esame viena gausiausiai praktikuojamų sporto šakų Lietuvoje? Geri vadovai, daug karatė klubų, mokyklų, daug perspektyvių vaikų ir jaunimo“, – vardija pašnekovas.

Ar karatė mokytojams svarbiausia rezultatai? „Man smagiausia matyti, kaip vaikas auga, stiprėja, tobulėja. Laimėti varžybas svarbiau vaikui, o man daug smagiau matyti, kokią pažangą jis daro, – tai suteikia daugiausia džiaugsmo“, – prisipažįsta kiokušin karatė mokytojas.

Ką kiokušin karatė mokykloje reiškia vaiko tobulėjimas? „Ateina susigūžęs, nepasitikintis savimi, mažai bendraujantis vaikas į treniruotę, o po kiek laiko matai, kad jis ėmė drąsiau reikštis, tapo aktyvus. Iš pradžių padarydavo vieną prisitraukimą, o pasitreniravęs – po 20–30, pagerino ne tik fizines, bet ir psichologines savybes. Iš pradžių bijodavo vykti į varžybas, o po kiek laiko jau pats veržiasi ant tatamio. Nuo pat mažų dienų ugdyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprią asmenybę – sunkus, bet prasmingas trenerių ir tėvų darbas“, – apibendrina L.Kubilius.

Jeigu tokiam žmogui dar pavyksta pasiekti ir sportinių rezultatų – tiesiog puiku. Bet sporto rezultatas nėra galutinis tikslas. To kasdien kantriai savo mokinius moko ne tik Europos ir pasaulio čempionatų medalininkas L.Kubilius, bet ir kažkada visų stumdytas Rytis.

BFL

Kur praleisti paskutinio rudens mėnesio laisvadienius? Kuršių nerijoje laukia vėjo pasaulis, Anykščiuose sužibo naujasis Laimės žiburys – Lajų takas, vandens pramogomis Palangai alsuoti į nugarą bando už kelių kilometrų esantys Žibininkai, o kūno raumenis labiausiai turėtume jausti po išvykos į Druskininkus ir Anykščius.

Inga NECELIENĖ

Žvalgybą pradėkime nuo pajūrio kurortų ir nieko nekainuojančio, bet fizinei ir psichinei sveikatai naudingo vaikščiojimo gamtoje. Šiuo metu Neringą verta aplankyti dėl laukinės gyvūnijos ir augmenijos. Šernų čia jau mažiau nei vasarą, užtat didelė tikimybė išėjus pasivaikščioti į mišką pamatyti lapių ir briedžių. Lapkritį briedžiai meta ragus, todėl dar viena pramoga nemėgstantiesiems vaikštinėti be tikslo – į mišką traukti ragauti, tai yra briedžių ragų ieškoti.

Orientavimosi bumas

Palangoje ties Jūratės gatve prasidedantis ir per pušynus palei jūrą Kunigiškių link besidriekiantis nemokamas sveikatingumo takas „Labrytys“ prieš porą metų buvo atnaujintas, o nutiesus atkarpą, vedančią atgal į miestą, nuo 3 km pailgėjo iki maždaug 6 km. Taip pat atsirado penkios aktyvaus poilsio zonos su sporto įrenginiais ir lauko treniruokliais, dviračių stovų, medinių suolų.

Šiemet ypač išpopuliarėjo prieš kelis sezonus pasiūlyti orientavimosi sporto parkai.

„Anksčiau mums reikėdavo pasakoti, kas tie orientavimosi parkai, o dabar žmonės užeina į turizmo informacijos centrą ir iškart prašo žemėlapių bei specialių kortelių atrastam punktui pažymėti. Punktų galima ieškoti ir važiuojant dviračiais, ir keliaujant pėsčiomis – sužymėta po keletą įvairaus sudėtingumo pėstiesiems ir dviratininkams skirtų trasų.

Šie parkai – galimybė ne tik iš arčiau susipažinti su Kuršių nerijos gamta, augmenija, miškais, bet ir pramokti arba atnaujinti žemėlapių skaitymo įgūdžius“, – sako Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ turizmo informacijos specialistė Angelina Ivanova.

Orientavimosi parkai su stacionariais kontroliniais punktais įrengti visose Neringos gyvenvietėse (Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje) bei jų apylinkėse ir skirti tiek profesionalams, tiek mėgėjams.

Planuojama, kad nuo sausio šie parkai ir punktai ims veikti ištisus metus. Juos bus galima pasiekti ir slidėmis – jei tik bus sniego.

Pasikinkyti vėjo – į Nidą

Neringoje daugiau nei kitur šalyje ne tik smėlio, saulės, bet ir vėjo, todėl čia paleistas aitvaras garantuotai sklęs. Pagavus tinkamą vėjo gūsį bent atkarpą lėkti 20–30 km/val. greičiu galima sėdus į vėjaratį, kurį šiek tiek pasitreniravęs pajėgus valdyti ir jaunas, ir senas.

„7–8 metų vaikai jau gali patys susitvarkyti su vėjaračiu, kuris nereikalauja specialių įgūdžių ar fizinio pasirengimo. Viename vėjaračių žygyje dalyvavo trijų kartų atstovai – 70-metį perkopęs senelis, jo sūnus ir anūkai“, – pasakoja vėjaračius nuomojančios įmonės „Irklakojis“ direktorius Matas Mizgiris.

Panašiu principu kaip ant asfalto dangos vėjaratis ant užšalusio ledo žiemą čiuožia ledrogių pačiūžos. „Buriuoti ledroges nesudėtinga ir saugu, – tikina Kuršių marioms užšalus ledrogėmis virstančius vėjaračius siūlantis išbandyti M.Mizgiris. – Jos slysta beveik be garso, lengvai, dideliu greičiu, nes ant ledo daugiau dinamikos ir mažiau trinties. Atrodo, kad ir vėjo nedidelio tereikia. Net žvejai stebisi, kaip čia taip tyliai visai šalia jų tokia transporto priemonė pralėkė. Ant ledo didesnis erdvės pojūtis, todėl stipresnis ir skrydžio jausmas.“

Orai subjūra – baseinai ir pirtys atgyja

Stipriau atšalus arba prasidėjus šlapiam ir vėjuotam rudeniui, kai lauke pramogauti ne itin traukia, užsigeidus aktyvesnės veiklos dažnai prisimenamos po stogu teikiamos baseinų ir pirčių paslaugos. Druskininkuose kiekviena didesnė sanatorija turi baseinų ir teikia su vandeniu susijusias paslaugas, be to, čia dar yra vandens atrakcionų parkas su 20-ies pirčių kompleksu. Jame taip patį galima minti dviratį, elipsinį treniruoklį ar užsiimti vandens gimnastika.

Panašių fiziškai aktyvių pramogų ir sveikatinimo paslaugų gydyklose bei sanatorijose siūlo ir Birštonas, ir savąjį vandens pramogų parką projektuojanti Palanga.

„Baseinas, kuriame užaugo ir treniruojasi Giedrius Titenis, o ta proga kartą per metus atvažiuoja ir Rūta Meilutytė“, – taip savo miesto baseiną ir kartu mini SPA centrą, turintį keturias pirtis, sūkurinę vonią, kaskadų, pristato Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas.

Jis pabrėžia, kad kol kiti svarsto ir skaičiuoja, Anykščiuose baseinas per visas krizes be sustojimo veikė ir tebeveikia. Jo paslaugų per metus prireikia apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių anykštėnų – mažuma, sulaukiama daug aplinkinių, juo sėkmingai naudojasi ir mūsų kaimynai latviai.

Kol Palanga neapsisprendžia, vandens pramogų ir paslaugų karaliją ims siūlyti šalia Palangos esančiame Žibininkų kaime lapkričio pradžioje duris atveriantis Atostogų parkas. Čia bus ir tradicinių vandens baseinų, paslaugų, ir labai netradicinių. Pavyzdžiui, jeigu patinka minti dviratį, gal kur kas smagiau jo pedalus užgulti ne treniruoklių salėje, o baseine? Ši pas mus dar nauja reabilitacijos ir sporto priemonė padeda gerinti kraujotaką, mažinti antsvorį. Bus Žibininkuose ir didelių sūkurinių vonių, lauko, vaikų baseinų, tradicinis 25 m keturių takelių plaukimo baseinas, bus renkamos išmokti plaukti norinčių vaikų grupės.

Žibininkuose dar yra ne tik žinomas „HBH Juozo alus“ restoranas, bet ir jo teritorijoje įsikūręs mėgėjams karstytis po medžius rekomenduojamas nuotykių parkas, pasivaikščioti kviečiantis skulptūrų parkas ar pelkių takas, vaikų rojumi pretenduojantis tapti „Malūnų kaimas“. Netoliese įsikūręs ir jodinėjimo klubas.

Į priekį šauna Anykščiai

Kurortinės teritorijos statusą turintys Anykščiai tapatinasi su kultūriniu turizmu bei pažintiniu keliavimu ir ypač siekia pritraukti šeimas. Čia aktyvių pramogų pakanka ir šiltuoju, ir šaltuoju sezonu. Netrūksta jų ir, pavadinkime, tarpusezoniu, kai slidininkų Kalitos kalnas dar nepriima, o iškyloms ant upių ir ežerų jau per šalta.

Kaip galima tarsi pratęsti ekspoziciją, rodo Arklio muziejaus pavyzdys. Šalia jo savo paslaugas siūlo du jojimo klubai, kviečiantys jodinėti gamtoje arba aptvare. Arba galima bent vežimaičiu apsukti ratą aplink muziejų ar pasivėžinti miško keliukais.

Panaši anykštėnų siūloma kultūrinė, pažintinė ir sportinė kombinacija – siaurasis geležinkelis. Apžiūrėjus muziejų, pasivėžinus siauruku galima ir pasportuoti – išmėginti geležinkeliečių dviratį, drezina vadinamą.

Nepriklausomai nuo metų laiko po atviru dangumi veikia kartingo trasa, kuri papildomo aktualumo įgauna tokiu metu kaip dabartinis: čia galima praktiškai pasimokyti ir saugiai išbandyti, kaip važiuoti esant slidžiai ar šlapiai kelio dangai.

Ne pačiame mieste, o šalia Ute­nos–Ukmergės plento yra šaudykla, kurioje galima šaudyti į skriejančius taikinius, išbandyti bėgančio šerno rungtį, sportinius ir kovinius ginklus.

Druskininkuose siūlomą aktyvią fizinę veiklą praplečia šalia jų (19 km nuo miesto  Leipalingio link) esantis 18 duobučių Vilkės golfo klubas.

Birštone dar siūloma aviaturizmo paslaugų, bet šiuo metų laiku jos priklauso nuo oro sąlygų: kartais oro balionu ar parasparniu labiau tinka skristi žiemą nei lietingą rudenį.

Bendrumai ir išskirtinumai

Anykščiai atrado naująjį Laimės žiburį – Lajų taką, o Druskininkus iš kitų turistus traukiančių miestų išskiria objektas, kol kas neturintis lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tai dengta sniego arena, kurioje galima slidinėti profesionaliai, savo malonumui ar pradėti mokytis išsilaikyti ant kalnų slidžių ir žiemą, ir vasarą.

Šį savaitgalį „Snow“ arenoje vyks Tarp­tautinės slidinėjimo federacijos (FIS) statusą turinčių kalnų slidinėjimo varžybų – „Snow Baltic Cup 2016“ vienas etapų. Po pernykščio bandomojo tokio pat pobūdžio sporto renginio sulaukus gerų trasos ir varžybų organizavimo įvertinimų šiemet FIS Lietuvą pirmąkart įtraukė į oficialų taurės etapų varžybų kalendorių.

Taip pat ištisus metus Druskininkuose veikia po atviru dangumi įsikūręs „One“ nuotykių parkas, siūlantis įvairaus sudėtingumo šešias suaugusiųjų, tris vaikų trasas, batutų ir tinklo trasą patiems mažiausiems, keturis skrydžius per Nemuną ir šuolį lynų sūpynėmis iš 21 metro aukščio.

Karstynių parką „Dainuvos nuotykių slėnis“ Anykščių šilelio prieglobstyje turi ir anykštėnai. Tik šaltuoju sezonu prieš vykstant derėtų iš anksto sutarti laiką – kaina dėl to nesikeis, bet nepasiskambinus gresia parką rasti uždarytą ir likti be karstymosi treniruočių.

Dvi vaikiškos trasos, šešios įvairaus sudėtingumo suaugusiųjų ir 300 m ilgio skrydis per Šventąją – gera treniruotė prieš smalsumą žadinantį Lajų taką, iškilusį Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje. Nuėjus 300 m ilgio taką ir užlipus į 34 m aukščio bokštą geriausiai matyti, kaip per 150 metų išstypo kadais iškirstas šilelis.

Pasak Anykščių turizmo informacijos centro direktoriaus R.Sereičiko, dabar žmonių srautas normalizavosi, nors savaitgaliais takas vis dar būna perpildytas. Bet toks cunamis, koks ištiko Anykščius rugpjūtį, vos taką atidarius, jau nuslūgo.

Ar pašalus bus taip pat saugu juo eiti? „Lajų takas pastatytas iš metalinio kiauro ažūro – 2×2 cm koriukų, todėl sniegas čia neužsilaikys ir ėjimo saugumui įtakos neturės. Vienintelis nuo metų laiko galintis kisti elementas – apledėjimas ir slydimas“, – sako R.Sereičikas.

Po pirmojo šaltuko pasirodančio apledėjimo klausimą sėkmingai sprendžia rogučių trasos eksploatuotojai: ledas tiesiog nugramdomas, ir trasa, sudaryta iš penkių posūkių, tramplino ir dar kilpos, vėl veikia.

Regis, šį rudenį Anykščiai tapo svarbiausia savaitgalio turistine kelione vien dėl Lajų tako. R.Sereičiko pastebėjimu, šiame objekte žmonės užtrunka apie valandą, o Anykščiuose praleidžia maždaug aštuonias, todėl takas nėra vienintelis lankytojų kelionės tikslas.

Dėmesio verti ir parkai

Nukritę karklų lapai šią savaitę iki pavasario privertė užsidaryti 3 km nuo Anykščių 1 ha teritorijoje įsikūrusį Labirintų parką, bet lapams išsprogus vėl bus siūloma išbandyti orientavimosi įgūdžius ir įveikti bent vieną iš šių labirintų: didįjį (jį reikia pereiti ir nepasiklysti), apvalųjį (reikia rasti labirinto centrą ir išėjimą), lenktynių (laimi tas, kuris greičiausiai įveikia) arba kukurūzų.

Apsilankyti šios vasaros pradžioje atidarytame beveik 20 ha ploto Druskininkų K.Dineikos sveikatingumo parke visada bus geras metas, nes po jį galima tiesiog pasivaikščioti arba išbandyti bent keletą siūlomos fizinės veiklos rūšių. Ratnyčėlės kaskadoms, kaip ir Kneipo takeliams, jau per šalta, užtat gimnastikos ir sporto aikštelės bei mechaninių treniruoklių (beje, kitoniškų nei daugumoje įrengtų panašių aikštelių) takas tinka bet kokiu oru.

Šis beveik šimtametis parkas, po karo atgaivintas Lietuvos kūno kultūros sistemos kūrėjo, gydomosios kūno kultūros specialisto ir puoselėtojo K.Dineikos, – bene ilgiausiai tvarkyta Druskininkų vieta, nes parkas savivaldybės globon perėjo tik po ilgiau nei dešimtmetį trukusio teisminio špagavimosi su ankstesnės šeimininkės profesinės sąjungos atstovais.

Daug aktyvios nemokamos fizinės veiklos bet kokiu oru siūlo ir Birštono miesto parkas. Atsivežus ar išsinuomojus inventorių po atviru dangumi čia galima pažaisti mini golfą, stalo tenisą, pasinaudoti petankės ar krepšinio aikštelėmis, išbandyti riedlenčių rampą ar birštoniečių pamėgtus treniruoklius.

Gamtos lobių paieška

Lobių paieška parke ar miške – tai šių trasų autorių ir kūrėjų drąsiausius lūkesčius pranokusi dar viena šią vasarą pasiūlyta pramoga, skirta aktyvų laisvalaikį pripažįstantiems gamtos mėgėjams ir stebėtojams. Pirmoji tokia trasa buvo įrengta Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Plokštinės miške, o sulaukus didžiulio susidomėjimo – ir sostinės Verkių regioniniame parke.

Tai trasos be akivaizdžių nuorodų, rodyklių ar kitų žymių. Čia orientuojamasi pagal gamtos ženklus – medžius, augalus, jų formas, pasaulio kryptis ir pan. Sekdami nurodytus gamtos ženklus lankytojai atranda lobius – pasakojimus, supažindinančius su tos vietovės istorija, neįtikėtinu faktu ar legenda.

„Už 10 eurų užstatą duodamos dvi knygos ir priemonės užduotims atlikti. Knygose nurodoma, iki kokių gamtos objektų eiti. Tarkime, vienas iš maždaug 30-ies Verkių trasoje reikiamų surasti orientyrų – paprastasis ąžuolas, kuris detaliai aprašytas ir parodytas knygoje“, – pasakoja nemokamos Verkių lobių paieškos trasos autorius Justas Gulbinas.

Visi orientyrai veda prie lobio – septynių medinių knygų, kuriose surašyta po dalį šio parko istorijos. Tikslas – surasti visus lobius ir sudėti visą istoriją. Pasak J.Gulbino, pagrindinė šio atraktyvaus žaidimo idėja, išdiskutuota kartu su Didžiosios Britanijos gamtininkais, – priversti žmogų pažinti gamtą. Geriau pažinus tampa aiškiau, kodėl gamtą reikia saugoti.

Nepasiklysti 3,5 km Plokštinės spygliuočių miško trasoje ir rasti 16 gamtos lobių orientyrų, kurie veda prie šios vietovės istorijos fragmentus saugančių medinių dėžučių, sunkiau nei Verkiuose. Sostinėje įrengtos trasos pagrindiniai orientyrai – lapuočiai, todėl ji veiks tol, kol bus atpažįstama, t.y. kol nukris paskutiniai lapai.

Parkai žiemos miegu nemiega

Pasak Žemaitijos nacionalinio parko Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės, vasaros ir ligšiolinių rudens turistų pomėgiai mažai tesiskiria. Tarp dviračių trasų mėgėjų populiariausias 24 km žiedinis dviračių takas aplink Platelius, o tarp besirenkančiųjų pėsčiųjų takus – 4 km ilgio atnaujintas Šeirės takas, kuris driekiasi per Šeirės mišką, Gaudupio pelkę, Piktežerį ir Platelių ežerą.

Įprastai po kelionės į šaltojo karo laikų Raketų bazę, esančią tame pačiame Plokštinės miške, mėgstama užlipus į 15 m Siberijos apžvalgos bokštą pasižvalgyti po netoli Platelių esančią Siberijos pelkę, Platelių ir Beržoro ežerus ar Liepijų mišką.

„Žmonių pritraukti ne sezono metu bandome įvairiai – sumažiname ekspozicijų kainas, iki pavasario kas mėnesį siūlome po nemokamą pažintinį žygį. Apie šiuos žygius skelbiame iš anksto, o jiems organizuoti pasikviečiame specialistų. Pavyzdžiui, gamtininkai veda lankytojų dar nenuvaikščiotais takais. Siūlome ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių maršrutų. Turime tokių žmonių, kurie eina į visus žygius“, – pasakoja A.Brazdeikytė.

Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė pabrėžia, kad pasibaigus aktyviam turistiniam sezonui į parką tikslingai atvyksta tie, kurie domisi rengiamais žygiais, ir savarankiškai keliauti mėgstantys žmonės. Rudenį lankytojams siūlomi pėsčiųjų žygiai, pasnigus kas šeštadienį – slidžių žygiai. „Žiemos miegu tikrai nemiegame“, – juokiasi L.Černiauskienė.

Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame ypač populiarios vandens pramogos, vandens turistų jau tik vienas kitas. Nors dar nemažai sulaukiama keliautojų ir pėsčiomis, ir dviračiais, naujas fizinio aktyvumo pakilimas tikėtinas tada, kai pasnigs ir į parko trasas išsirengs rogutininkai ir slidininkai.