Spalio 27-ąją prasidėjo jubiliejinis 70-asis NBA sezonas. Trisdešimt NBA komandų jau sužaidė pirmuosius reguliariojo sezono mačus. Po maždaug pusės iš 82 pradinio naujojo sezono etapo kovų bus aišku, kurių klubų vasaros namų darbai duos laukiamų vaisių ir kurie žaidėjai pasirodys verti išleistų milijonų dolerių ir sudėtų vilčių. Lietuvos krepšinio gerbėjų akys pirmiausia krypsta į Joną Valančiūną ir Donatą Motiejūną.

Inga NECELIENĖ

Abu stipriausioje pasaulio lygoje rungtyniaujantys lietuviai yra vieni pagrindinių savo klubų žaidėjų, o Toronto „Raptors“ ir Hiustono „Rockets“ ekipos, kurioms jie atstovauja, pajėgios nužygiuoti toliau nei praėjusį sezoną.

D.Motiejūnas gyvena salėje

Abu NBA lietuviai pradeda jau ketvirtąjį savo sezoną. Abu apšilę kojas, įgiję patirties. Tik D.Motiejūnui tenka spręsti rimtesnes problemas nei naują sutartį pasirašiusiam J.Valančiūnui. „Rockets“ vadovai dar sieks įsitikinti, ar verta su D.Motiejūnu pratęsti sutartį, nors jei ne akivaizdžią lietuvio žaidimo pažangą pristabdžiusi nugaros trauma, mažai abejonių, kad tokių klausimų apskritai būtų kilę. Aną sezoną D.Motiejūnas ne tik buvo tapęs vienu pagrindinių „raketų“ ramsčių, rungtynes pradėdavęs kaip starto penketo žaidėjas ir vidutiniškai aikštėje praleisdavęs po beveik 29 min., bet ir vieną po kito gerino įvairius rezultatus: buvo antras pagal tritaškių pataikymą tarp visų NBA vidurio puolėjų (jis neretai žaisdavo centro pozicijoje), dešimtas pagal dvitaškių taiklumą (53,6 proc.), antras pagal pataikytus kablius ir puskablius (128), pirmas pagal baudos aikštelėje atliktus metimus (158). Tačiau labiausiai lietuvis žavėjo mobilumu ir greičiu, kurio aukštiems ir masyviems šios pozicijos žaidėjams – sunkiojo krašto ir vidurio puolėjams – dažnai trūksta. Dėl operacijos ir reabilitacinio periodo pernykščio sezono atkrintamąsias rungtynes ir Europos čempionatą praleidusio D.Motiejūno NBA sezono pradžioje greičiausiai neišvysime. Pasak paties 213 cm ūgio žaidėjo, skuba tik pakenktų, o gydytojai jį rengia ne tik šiam sezonui, bet ir visam likusiam gyvenimui, todėl jau visą pusmetį priverstinis jo palydovas tikėjimas kartu su kantrybe ir toliau turėtų jo neapleisti.  „Rockets“ treneris Kevinas McHale‘as džiaugiasi išskirtiniu Donato darbštumu. Pasak trenerio, lietuvis tiesiog gyvena salėje. Jei traumos nekamuos Hiustono klubo žvaigždžių Jameso Hardeno ir Dwighto Howardo, o D.Motiejūnas galės rungtyniauti visa jėga, „Rockets“ klubas gali būti vienas sezono favoritų.

Ar žais J.Valančiūnas ketvirtą kėlinį?

Po vasarą pasirašytos ilgalaikės sutarties su „Raptors“ J.Valančiūnui atkrito nemažai rūpesčių, bet liko visi ankstesnieji: kaip pelnyti didesnį trenerio Dwane‘o Casey pasitikėjimą, ypač lemiamais rungtynių momentais. Praėjusį sezoną uteniškis per lemiamas ketvirtojo kėlinio minutes dažniausiai sėdėdavo ant suolo.

Ar bus lietuvis leidžiamas į aikštę rungtynėms pasiekus aukščiausią įtampos tašką, ir toliau priklausys nuo D.Casey, kuriam jau anksčiau buvo pranašauta karjeros Toronte pabaiga, bet nepaisant to 2014 m. sutartis su juo buvo atnaujinta.

Akivaizdu, kad vasarą DeMarre Carrollu, Cory Josephu, Bismacku Biyombo ir Luisu Scola pasipildžiusi komanda šį sezoną užsimojo plačiau, nei vėl būti nurašytai po pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo.

D.Casey kartu su europiečiams gerai pažįstamu NBA vicečempionų Klivlando „kavalierių“ treneriu Davidu Blattu „Sports Illustrated“ minimi kaip labiausiai dėl savo vietos komandoje turintys nerimauti treneriai. D.Casey, jau ne kartą aiškinęsis dėl nepakankamo J.Valančiūno vaidmens komandoje ir apskritai prastai išnaudojamų aukštaūgių, ypač lemiamais rungtynių momentais, taip pat kartais sunkiai suprantamų keitimų, netinkamos taktikos ir dažno Kyle’o Lowry ir DeMaro De Rozano piktnaudžiavimo individualiais veiksmais, regis, turėtų rimčiau įsiklausyti į kritikų žodžius.

Milijonierių lygos skaičiai

Šį sezoną daugiausia uždirbsiančių krepšininkų pirmosios penkios pozicijos, palyginti su pernai, mažai tepakito. Iš šeštos vietos į trečią, prisidėjęs papildomus 3 mln. dolerių, šoktelėjo „Cavaliers“ variklis LeBronas Jamesas. Už penketuko liko Chrisas Boshas (Majamio „Heat“).

Brangiausių žaidėjų sąrašą jau septintus metus iš eilės pradeda Kobe Bryantas (Los Andželo „Lakers“), ties kurio pavarde – 25 mln. dolerių alga. Už jį 105 tūkst. dolerių mažiau uždirbs Joe Johnsonas (Bruklino „Nets“). L.Jamesas gaus 22 970 500 dolerių, Carmelo Anthony (Niujorko „Knicks“) – 22 875 000, o brangiausiųjų penketuką užbaigiantis D.Motiejūno bendraklubis D.Ho­wardas – 22 359 364 dolerių algą. Tiesa, iš šių įspūdingų sumų žaidėjams atitenka apie pusę – kitą pusę suryja draudimas ir mokesčiai.

O mažiausiai NBA uždirbantys žaidėjai gauna kiek daugiau nei pusę milijono dolerių – 525 093. Toks šiuo metu vadinamasis šios lygos krepšininkų minimumas.

Vis dėlto žaidžia ne pinigai, o komandos, kurias pavyksta sulipdyti arba ne. Šią banalią tiesą parodė ne vienas sezonas, tarp jų ir pernykštis. Juk čempionų taurę iškovojusio „Golden State Warriors“ klubo biudžetas pernai tarp visų ekipų užėmė tik 15 vietą.

Tiesa, čempionams apginti titulą bus velniškai sudėtinga. Be jų, į NBA aukso žiedus rimčiausiai pretenduos Klivlando „Ca­valiers“, gerokai sustiprėjęs San Antonijaus „Spurs“, taip pat Los Andželo „Clippers“, Oklahomos „Thunder“ ir Hiustono „Rockets“.

Taigi dauguma stipriausių komandų ir toliau žaidžia Vakarų konferencijoje. Rytuose iššūkį L.Jameso vedamai „Cavaliers“ ekipai bandys mesti Čikagos „Bulls“, Atlantos „Hawks“. Būti tarp Rytų konferencijos lyderių galimybių dar turi Vašingtono „Wizards“ ir Toronto „Raptors“.

Lietuvių kolonija NBA

Be dviejų rinktinės centrų, NBA yra dar penki lietuviai, kurie atlieka ne tokį matomą darbą. Buvęs krepšininkas, dukart olimpinis bronzos medalininkas Artūras Karnišovas ir krepšinio analizės specialistas Tomas Balčėtis dirba Denverio „Nuggets“ klube.

Antrus metus žvalgo pareigas Bostono „Celtics“ komandoje atlieka rinktinės skautas Benas Matkevičius. Jau ketvirtą sezoną su skautais Dalase darbuojasi kitas olimpinis prizininkas Alvydas Pazdrazdis. Su „Cavaliers“ ekipa toliau bendradarbiauja Žydrūnas Ilgauskas. Turime NBA ir pernai debiutavusį teisėją iš Lietuvos Gediminą Petraitį.

Prie Lietuvos krepšinio aistruoliams labiausiai žinomų krepšininkų kategorijos priskirtinas po 2011 m. NBA lokauto tik dabar į JAV krepšinio lygą sugrįžęs dar vienas buvęs žalgirietis – Fynikso „Suns“ gretas papildęs amerikietis puolėjas Sonny Weemsas, pastaruosius tris sezonus žaidęs Maskvos CSKA. Kartu su S.Weemsu Kauno „Žalgiryje“ žaidęs Ty Lawsonas prieš šį sezoną iš Denverio persikėlė į Hiustoną.

NBA šįmet debiutuoja Latvijos talentas Kristapas Porzingis, kurį ketvirtuoju šaukimu pasikvietė Niujorko „Knicks“ ekipa. Šiam 216 cm ūgio sunkiuoju kraštu ir vidurio puolėju galinčiam žaisti dvidešimtmečiam žaidėjui prognozuojama NBA žvaigždės ateitis. K.Porzingis ne tik aukštas, šoklus ir darbštus, bet ir greitas, universalus, gali taikliai mesti ir iš trijų taškų zonos.

 

 

 

 

 

Kodėl Kaune parengiama dauguma šalies garsiausių krepšininkų? Kodėl regbininkai, žolės riedulininkai dažniausiai būna kilę iš Šiaulių, trekininkai ir triatlonininkai – iš Panevėžio, o boksininkai – iš Šilutės? Kad ir kaip būtų paradoksalu, talentingo vaiko galimybės sportuoti, ateityje tapti čempionu bei uždirbti iš to pinigų labiau priklauso ne nuo jo paties talento ir galimybių, bet pirmiausia nuo miesto ar rajono, kuriame gyvena jo tėvai.

Inga NECELIENĖ

Vargu ar šiandien pažinotume olimpinę čempionę slidininkę Vidą Vencienę, ta­da dar Mogenytę, jeigu jai, iš gimtosios Uk­­­mergės persikėlusiai mokytis į Vilnių ir atė­jusiai į Romualdo Glazausko renkamą bė­gi­kių grupę, nebūtų patikę technikumo rinktinių na­rių vilkimi treniruočių kostiumai. Kita vertus, jei ne sumanus treneris, apie jokias slides ne­no­rėjusiai girdėti merginai kartojęs, kad visos garsios bėgikės žiemą tampa slidininkėmis, var­­gu ar technikumo moksleivė būtų kada nors tapusi profesionalia sportininke, ką jau kal­bėti apie olimpinį auksą.

Kol Biržuose dirbo Vladas Garastas, į Kau­no „Žalgirį“ iš Biržų žaisti atėjo daugybė puikių krepšininkų – S.Venslovas, J.Kaziūnas, S.Pat­­­­kauskas, A.Linkevičius, M.Lekarauskas, V.Jan­­kauskas, R.Valikonis. Po to, kai V.Garas­tas išvyko dirbti į Kauną, iš Biržų į Kauno „Žalgirį“ nebeatėjo nė vienas, nors aukštų ir krepšiniui gabių vaikinų skaičius šiame krašte dėl to, kad V.Garastas persikėlė dirbti į kitą miestą, tikriausiai nepasikeitė.

Atsitiktinumas valdo

Jeigu Virgilijaus Aleknos, persikėlusio į Pa­nevėžio sporto internatinę mokyklą, lengvosios atletikos treneris Algimantas Mykolaitis nebūtų palenkęs į savo pusę ir jį palikęs garsaus krepšinio specialisto Raimundo Sargūno grupėje, bū­tume turėję tik dar vieną aukštą ir stiprų, bet ma­­žai kam žinomą krepšininką. Apskritai ar V.Alek­­na būtų išvykęs iš Terpeikių kaimo, jei ne jo bendrapavardis Subačiaus vi­durinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Antanas Alekna, pirmasis atkreipęs dėmesį į atkaklaus, rimto ir petingo jaunuolio ilgas bei stiprias rankas?

Taip pat galėtume klausti, ar šiandien abipus Atlanto kas nors žinotų Joną Valančiūną, jeigu ne jo mama, aplinkinių patarta, iš pramoginių šokių nuvedusi sūnų į krepšinio salę ir atidavusi į ką tik Utenoje pradėjusios dirbti krepšinio trenerės Sinilgos Bartaše­vi­čiūtės grupę. Iki šios trenerės apskritai bent kiek labiau žinomų krepšininkų iš Utenos Lietuva neturėjo.

Pasaulio ir Europos baidarių irklavimo čem­pio­nas Egi­dijus Balčiūnas pripažįsta, kad su vai­­­kais dirbantiems treneriams diplomą, pa­­­šau­ki­mą ir žinių turėti maža, – dar reikia ypač daug kan­­trybės, mokėti bendrauti ir ne­leisti jiems pra­­rasti susidomėjimo. Pats Egi­dijus savo sportinį kelią pradėjo nuo plaukimo, vėliau bu­vo futbolas, po kurio paskui klasės draugus atė­jo iki irklavimo bazės ir pateko į Beniaus Jan­ke­vičiaus irkluotojų grupę. Kaip paaiškėjo – il­gam. Kitų maždaug dar trijų de­šimčių Ma­ri­jam­­po­lėje veikusių sporto šakų būrelių jis ne­be­bandė.

„Žiemą baseine buvo šalta, o irklavimo ba­zė – netoli namų. Kai pradėjau rudeniop lankyti irklavimą, dar buvo šilta. Pratybos pasirodė įdomios, treneris mus, vaikus, sugebėdavo už­deg­ti. Rengdavo tarpusavio lenktynes, ku­rių lai­mėtojams atitekdavo nedideli prizai – šokoladas, diplomas ar tiesiog prirašytas po­pie­riaus lapas. Buvo smagu“, – pirmuosius žings­nius, vė­­liau nuvedusius iki ketverių olimpinių žaidynių, mena E.Balčiūnas.

Olimpinės rinktinės nariais ir kandidatais da­bar besirūpinantis Lietuvos olimpinio sporto cen­tro (LOSC) direktoriaus pavaduotojas sako, kad B.Jankevičius ne tik geba pritraukti vaikų į savo grupes, juos sudominti, išlaikyti, bet ir turi uoslę atrinkti tuos, kurie galėtų pasiekti aukštumų. O tokių specialistų nėra daug. Po Londono olimpiados iš aktyviojo sporto pa­sitraukus E.Balčiūnui 2013 m. universiados auk­są iškovojo kitas buvęs marijampoliečio tre­nerio sportininkas Ignas Na­va­kauskas, jau turintis bilietą į olimpinį Rio de Žaneirą.

Geriausi jauni boksininkai trokšta patekti į LOSC pas charizmatišką žmogų ir puikų specialistą Vladimirą Bajevą, geriausi imtynininkai – pas Ruslaną Vartanovą ir Mindaugą Ežers­­kį, o talentingiausi trekininkai neatsitiktinai renkasi Antaną Jakimavičių ir Dmitrijų Leo­poldą.

Jeigu Klaipėdoje nebūtų Bronislavo Vyš­niaus­ko, greičiausiai šiame mieste nebūtų ir pa­grin­dinio dabar šalyje sunkiaatlečių rengimo cen­tro. Lygiai taip pat Šiaulių regione išpopuliarėjo moterų imtynės ir čia įsikūrė jų rengimo cen­tras, nors iki tol Šiauliai buvo žinomi ir kaip dviratininkų, tenisininkų, regbininkų, žolės riedulininkų miestas. Panevėžys neatsiejamas ne tik nuo Nevėžio, bet ir nuo dviračių treko bei triat­lono. „Jeigu kažkuriame krašte susiformuoja tradicijos, dažniausiai ten turime ir tų sporto ša­kų stiprių trenerių“, – apibendrina E.Bal­čiū­nas.

Paklaustas, ar vaikystėje pavyko surasti šiltesnę nei baseinas žiemą sporto bazę, E.Bal­čiū­­nas šyp­­sodamasis atsako labai greit supratęs, kad Lie­­tuvos sąlygomis šilumos baidarėje ne­rasi: „Ma­­ma susiimdavo už galvos pamačiusi, kad vi­sas mano krep­šys pilnas šlapių drabu­žių, nors lau­­­ke vos keli laipsniai šilumos. Ste­bėdavosi, kaip nesusergu. Ta­­da bazės irgi bu­vo nešildomos – nei persirengsi, nei nusiprausi po šiltu dušu, nes jo tiesiog ne­bu­vo. Anks­čiau mes pa­tys šveisda­­vome valtis, jas da­žydavome, la­kuo­davome, net inventorių patys ruoš­da­vo­­me varžy­boms. Bet tas ir užgrūdino ma­ne. Dabar to­kiomis sąlygo­mis vargu ar kas sutiktų treniruotis, bet to ir nereikia da­ryti.“

Tokių treniruočių sąlygų, apie kokias pasakoja garsus baidarininkas, Lietuvoje tikrai dar ras­tume. Bene dažniausiai linksniuojama ne sy­kį žadėta tvarkyti, bet ir šiandien dar ma­žai tepakitusi Visagino irklavimo bazė, ku­rią pa­ma­čius savo akimis bent jau žodį „ba­zė“ no­rė­tų­si rašyti su kabutėmis, nes įsikūrusi Sovietų ar­mijos ka­rei­­vių paliktuose statybiniuose vagonėliuose, kur nei vandens, nei šildymo nėra. Bet ten dirban­tys treneriai būtent tokiomis są­ly­gomis išugdė olimpinį vicečempioną Jev­genijų Šukliną ir pa­saulio jaunių čempioną Vadimą Korobovą.

Apskritai vaiko galimybės sportuoti tiesiog pro­porcingai priklauso nuo vietos, kurioje gyvena jo tėvai. Jeigu sportinės veiklos vaikas ieško Vil­­niuje ar Kaune, jam teks laužyti galvą, ką lankyti.

Sostinėje gyvenančių tėvų vaikams padeda iš­­sirinkti rudenį vykstantis Vilniaus sporto festi­valis, kurio organizatorius – VĮ „Sveikas mies­­­tas“. Įmonės direktoriaus Manto Pau­laus­ko ti­ki­­nimu, festivalio tikslas – surinkti į vieną vietą ir sporto klubus, ir žmones, kad vieni ki­tus pa­ma­­­tytų: „Per penkerius metus dalyviai ėmė at­sa­kin­gai atlikti namų darbus, sugalvoja vis origi­na­les­nių būdų, kaip prisistatyti, pritraukti žmonių.“

Kainų skirtumas – keli kartai

Jeigu dvikovos sporto šakos – imtynių, dziu­­do, bokso, o gal sunkiosios atletikos štanginės ieškoma sostinėje gyvenančiam vaikui, tėvams derėtų atkreipti dėmesį į naująjį savivaldybės darinį Vilniaus miesto sporto centrą (VMSC). Arba pasikinkius kantrybę paieškoti pačios tinkamiausios iš kaip grybai po lietaus pridygusių privačių Rytų dvikovos sporto šakų klubų, tarp kurių esama ne tik dažniau girdėtų ušu, aikido, muai tai, džiudžitsu, bet ir tokių egzotinių, kaip hvarango, kendo ar krav maga.

Po pernykštės sostinės savivaldybės išlaiko­­mų sporto mokyklų reorganizacijos buvusi sa­varankiška Vilniaus miesto šachmatų ir šaškių mokykla prisišliejo prie Tauro sporto mo­kyk­los, kurią vienintelę iš senųjų sporto mo­kyklų buvo nuspręsta palikti.

Šešios pavieniui išsimėčiusios ugdymo įstaigos – dvikovės sporto šakų, vandens sporto, gim­­­­­nas­tikos, lengvosios atletikos, „Sietyno“ sporto mo­kyklos ir Olimpinio sporto centras – buvo su­grūstos po vienu Vilniaus miesto sporto centro pavadinimu. Naujajame centre kultivuojamos 29 sporto šakos, jas lanko per 2 tūkst. vaikų ir jaunuolių, dirba arti pusantro šimto trenerių.

Dažnai mažesnės biudžetinių sporto ugdymo įstaigų kainos lemia ne tokias šiuolaikiškas ir malonias treniruočių sąlygas, bet kvalifikuotus sporto specialistus. Pavyzdžiui, sunku lyginti ap­linką ketinamame griauti legendiniame Laz­dy­nų ir „Impuls“ sporto klubų baseinuose. Bet jų kai­nos tokios: iš pradžių VMSC auklėtinis Laz­dy­nuose su trenerio pagalba ir grupe mėnesį bus mokomas plaukti už maždaug 10 eurų mokestį, o „Impuls“ plaukimo akademijoje tos pačios aš­tuonios pamokos per mėnesį kainuoja 60 eurų.

Meninės gimnastikos treniruočių kainos skirtumą irgi galima matuoti kartais: jeigu priimtina legendinės gimnastės Dalios Kutkaitės treniruotes menanti ir nuo to laiko mažai te­pa­kitusi gimnastikos salė, vaiko treniruotės kai­­nuos 11,58 euro per mėnesį, o jeigu norima mo­­­dernesnės aplinkos ir privačios mokyklos, per mėnesį teks mokėti daugiau nei 30 eurų.

Pastebėti kiekvieną vaiką

Pagal turimą sporto infrastruktūrą, mokyklų, centrų, sporto klubų ir būrelių gausą visus kit­us miestus tolokai už nugaros palieka Kau­nas. Todėl vaikui išrinkti jo poreikius atitinkančią sporto veiklą Kaune dėl didesnės pa­siūlos dar sudėtingiau.

Prie tradicinių visoje Lietuvoje populiarių bei stiprių sporto šakų – krepšinio, futbolo, leng­­­­­vosios atletikos, dvikovos, pramoginių šo­kių dar reikia pridėti kauniečių turimą specifinę žiemos sporto mokyklą „Baltų ainiai“, rengiančią ledo ritulininkus, akmenslydininkus ir dailiojo čiuožimo atstovus, bei paminėti du savitus bruožus, išskiriančius šį miestą iš kitų: čia yra buriavimo mokykla ir daugiausia šalyje baseinų, todėl yra kur treniruotis plaukikams ir vykdyti vaikų mokymo plaukti programas.

Nuo šio rugsėjo kai kurios Kauno miesto biudžetinės sporto įstaigos irgi pradėtos pertvarkyti. „Gajos“ sporto mokykla, kurios vardą neseniai vėl išgarsino čia parengtas boksininkas Ei­man­tas Stanionis, iškovojęs Europos čem­pio­nato auksą, iki kitų metų pradžios turi būti su­jung­ta su Jau­nalietuvių sporto organizacijos mo­­­­kykla, gerai žinoma ir dėl Juozo Špelverio tre­niruojamų badmintonininkų, ir dėl tarp­tau­tinės kategorijos trenerės Romualdos Gar­kaus­kienės stalo tenisininkų pergalių. Su boksininkais irgi dirba ne mažiau garsūs specialistai – E.Sta­nionio treneris Vidas Bružas, buvęs boksinin­kas olimpietis Vidas Bi­čiulaitis, Jurijus Ko­lyčevas.

Boksininkų temai pratęsti reikia keltis į Ši­lu­tę, kurios sporto mokykloje užaugo olimpinis pri­­­zininkas Evaldas Petrauskas ir Lietuvos čem­­­pio­­nas Edgaras Skurdelis. Juos išugdęs šios spor­­­to mokyklos treneris Vincas Mu­raus­kas – bok­­so autoritetas. „Jau jo pavardė daug sa­­­ko. Nors boksas nėra labai patraukli sporto ša­­ka, ne kiekvienas gali ja užsiimti, bet V.Mu­raus­kui vai­kų netrūksta – ir dabar yra per 40“, – sako Ši­l­u­tės sporto mokyklos direktorius Ai­varas Li­lei­kis.

E.Petrauską, tada dar pirmoką, pas jį atvedė taip pat boksą lankęs vyresnis jo brolis Ar­vy­das, o po dešimtmečio jau vienuoliktokas Eval­das išvyko treniruotis pas V.Bajevą į LOSC. A.Li­leikis neslepia, kad atsisveikinti su sportininkais būna gaila, bet tokia sporto mo­kyk­lų funkcija – rūpintis vaikų užimtumu ir reng­ti juos Lietuvos rinktinėms.

„Jeigu atsiranda gabus, iniciatyvus treneris, kuris mėgsta savo sportą šaką ir ją puoselėja, ieš­ko rėmėjų, toje vietoje iškart atsiranda ir ga­­bių sportininkų. Taip Klaipėdoje, o ne Vil­niu­je ar Kaune, įsitvirtino sunkioji atletika. Nors sun­kiaatlečius rengiame ir mes, patys ge­riausi vyksta į Klaipėdą. O mes žinome, kad jiems ten sudarytos geros gyvenimo ir treniruo­čių sąlygos, visi mokosi – vieni mokyklose, kiti universitete. Gerai, kad susiformavus tradicijoms, at­si­­radus gabių specialistų ir tam tikruose regionuose įsitvirtinus skirtingoms sporto šakoms sporto tinklas plačiau pasiskleidė po Lietuvą. Antraip visa koncentracija būtų tik Vilniuje ir Kaune“, – spėja A.Lileikis.

Susiklosčius tradicijoms, netrūkstant vaikų ir turint specialistą Švėkšnoje įsteigtas Šilutės sporto mokyklos lengvosios atletikos filialas, todėl vietiniams vaikams ir jaunimui niekur toli važiuoti nereikia.

E.Balčiūnas primena, kad dabar tu­rime dau­giau įvairesnio amžiaus vai­­­kams skirtų cen­­trų. To­liau nuo pa­grindinių sporto centrų gy­ve­nan­tis ta­lentingas jaunuolis jau devintokas gali pervažiuoti į Šiaulių ar Pane­vė­žio spor­­­to mo­kyklas – specializuotas ug­­d­y­­­mo įs­taigas, ku­rio­se pa­mo­kos de­­rina­mos su sportu ir sudaroma dau­giau ga­limybių atskleisti savo talentą. „Pra­dėjęs sportuoti mokykloje ir tam tikrą sporto šaką prak­tikuo­ti tik kaip užklasinės veiklos bū­dą, vaikas gali nueiti visą kelią iki aukš­čiausių pakylų“, – atkreipia dė­mesį E.Balčiūnas.

Šilutės sporto mokyklos direktorius pabrėžia, kad pirmiausia kūno kul­tūros mokytojų pra­šoma netylėti pa­stebėjus gabų vaiką ir in­formuoti tre­nerius. „Pavyzdžiui, mūsų bokso tre­neris vyksta pasižiūrėti kvadrato varžybų, nes čia yra pa­našių dalykų – svarbus vaiko vikrumas, ka­muolio me­timo ir gaudymo technika. Jei mo­kykloje yra ga­bus vaikas, greičiausiai jis neliks ne­pa­ste­bė­tas“, – sako A.Lileikis.

Šilutės sporto mokykla stengiasi skatinti aplinkinių miestelių vaikų sportinį aktyvumą: žiūri, kur didesnė mokykla, daugiau vaikų, yra tin­kama salė, ir buria klubus, net nebūtinai vien sporto, o, tarkime, šokių. „Palyginti su ma­­žes­niais miesteliais ir kaimais, Šilutėje spor­to bū­relių pasiūla didelė, o kitur vaikams nėra ką veikti. Dėl to bandome plėstis ir į kaimus. Šiuo metu turime sudarę eksperimentinę dziudo grupę, mūsų treneriai važinėja ir dirba su vietiniais vaikais“, – pasakoja A.Lileikis.

Tokie auklėtiniai kaip E.Petrauskas arba taip pat šioje ugdymo įstaigoje mokęsis krepšininkas Deividas Pukis, kartu su J.Valančiūnu lai­mė­jęs viską, ką tik įmanoma laimėti krepšinyje iki 20 metų, tampa vizitine sporto mokyklos kor­­tele.

O ką daryti, jei sporto mokyklos nėra? Ar­ba treneriai – atgrubnagiai, dirba tik dėl algos?

E.Balčiū­nas sako, kad paieškoję gal rastume ir tokį per­­­liuką iš provincijos, ku­riam ne­rei­kėjo jokių spor­­­­to centrų – aukštumoms pa­siekti pa­kako ne­­­dideliame miestelyje pa­skiro entuziasto ve­da­mo būrelio.

Tiesą sakant, mažiausiai vieną tokį talentą, ku­rio nebuvo įsukęs sporto mokyklos mechaniz­mas, tu­rime – tai neseniai iš pasaulio plen­­to dvi­račių čempionato bronzos medalį parvežęs Ra­­mūnas Na­vardauskas, kurio didysis ke­lias pra­­­sidėjo vos pusantro tūkstančio gy­ven­tojų tu­rin­čioje Kvėdarnėje. Čia su dviratininkais ir da­bar dirba pirmasis jo treneris Kęstutis Česaitis.

Sporto mados

Sportas irgi keičiasi. Jau nėra taip, kad ei­na­ma tik į tradicines spor­to šakas – krepšinį, fut­bo­lą ir lengvąją atletiką. „Ir iki mūsų ateina nau­jų sporto šakų. Ypač tai pasakytina apie Ry­­tų ko­vas: treneriai bai­­gia mokslus užsienyje ir čia ima rinkti grupes. Po­puliarėja įvairios mankš­­tos, ku­rios gali būti at­liekamos lauko są­ly­gomis – „Cross­Fit“, „In­sanity“. Po kelis šim­­­­tus mankštos da­lyvių sukviečiama vos ne vie­na feis­buko žinute. Pamatėme, kiek daug tu­rime bė­­gimo entuzias­tų – tūkstančiais bė­ga ma­ra­tonus. Va­di­na­si, prieš tai jie intensyviai treniruo­jasi, jeigu nu­­spren­džia bėgti tokią ilgą distanciją. Atgijo dviratininkai, riedutininkai. Ap­s­kritai pastebime, kad žmonės pradėjo sveikiau, ak­tyviau gy­venti“, – a­t­­­krei­pia dėmesį „Sveiko miesto“ vadovas M.Pau­­­­laus­kas.

Viena naujesnių mados bangų – meninė gim­­­nastika. Sportinių šokių Lietuvos čempionė Kristina Sliesoraitienė su apgailėtina mūsų ša­lies meninės gimnastikos padėtimi susidūrė nusprendusi leisti dukrą į šios kadaise ir pas mus populiarios sporto šakos treniruotes.

Pamačiusi, kad gimnastikos salėje laikas tar­­­­si sustojęs, nusprendė suburti patyrusius mokytojus ir pabandyti šiuolaikiškai pažvelgti į me­ninę gimnastiką. „Čia dar ypač gajūs sovietmečio stereotipai, tėvai bijo, kad jų vaikai bus vos ne su lazdomis laužomi ir taip didinamas jų lanks­tumas. Todėl pirmiausia tėvams rodome vaiz­do medžiagą, kaip dabar kitais būdais pa­sie­­kiama lankstumo. Nesakau, kad tai lengva – reikia ir pakentėti, ir perlipti per save, ir pra­kaito lašą nubraukti, bet muštro tikrai nė­ra“, – patikina Vilniuje meninės gimnastikos mokyklą įkūrusi K.Sliesoraitienė.

Pasak buvusios šokėjos, tik dabar ima aktyviai kurtis klubai, atsiranda sveika konkurencija ir, palyginti su 20 metų trukusiu įšalu, meninė gimnastika išgyvena pakilimą.

Sporto madas pakursto ir vieno ar kito spor­tininko skambus laimėjimas, po kurio dau­gybė vaikų plūsteli į baseinus ar šiuolaikinės penkiakovės treniruotes.

 

 

 

Atranka į Europos futbolo čempionatą paliko tuos pačius klausimus, į kuriuos neatsakoma jau daugiau nei du dešimtmečiai – kone tiek pat laiko, kiek nebaigtas stūkso Nacionalinis stadionas. Bet būta ir naujovių. Pirmąsyk kukliame stadione priėmėme futbolo tėvynės Anglijos rinktinę. Susipykę, kas murziną kojinę, o kas ir nešvarius baltinius išsitraukę. Taip sau ir jiems parodėme, kaip mokame gerbti vieni kitus, bendrauti ir bendradarbiauti.

 

Dabar jau buvęs nacionalinės komandos treneris I.Pankratjevas pridėjo dar vieną lietuvišką pamoką – turbūt trumpiausią, penkių neilgų sakinių, atsistatydinimo kalbą. Ir jokių komentarų apie pasibaigusį paskutinį anglams istorinio atrankos ciklo mačą – dešimtas laimėtas rungtynes iš tiek pat galimų. Gal derėjo varžovus bent jau pasveikinti?

Nors Lietuvos futbolo federacijos šūkis skelbia, kad futbolas mus vienija, šįsyk jis kaip niekada skaldė. Tiesą sakant, mūsų ilgalaikės pozicijos galutinėje turnyro lentelėje mažai tepasikeitė: trys pergalės, vienos lygiosios ir šeši pralaimėjimai, iš kurių trys itin skaudūs (0:4 anglams ir šveicarams išvykoje ir 0:3 anglams, rungtyniavusiems be pusės pagrindinės sudėties žaidėjų, namie), lėmė uždirbtus dešimt taškų ir priešpaskutinę vietą grupėje.

Žiūrint matematiškai, nieko tragiško, ko nebūtų nutikę iki šiol, neįvyko. Su tiek pat taškų esame likę dar bent dukart: tie patys 10 taškų buvo prieš 2004 m. Europos (iš 8 rungtynių) ir 2006 m. pasaulio (iš 10 mačų) čempionatus.

Aišku, būta ir geresnių pasirodymų, tik prie jų prisidėję futbolininkai dabar galėtų pagelbėti nebent patarimais: 17 taškų per 10 rungtynių, trečia vieta grupėje ir tik tašku atsilikta nuo Airijos, patekusios į kitą turnyro etapą, – toks geriausias Lietuvos rezultatas žaidžiant atrankose į aukščiausio lygio futbolo turnyrus. Tik jis užfiksuotas senokai – prieš 1998 m. pasaulio pirmenybes, o po to buvo tik ritimasis žemyn.

Nors I.Pankratjevas išvadintas vienu blogiausių trenerių, atrankos ciklo rezultatų būta dar įspūdingesnių: prieš 2002 m. planetos pirmenybes sugebėta išplėšti vos dvejas lygiąsias iš aštuonerių rungtynių ir užimti paskutinę vietą grupėje.

Prieš ketverius metus atrankoje į 2012 m. Europos čempionatą pasiekta tik viena pergalė, dvejos lygiosios ir galutinėje lentelėje vos tašku aplenktas Lichtenšteinas, kuriam dar ir pralaimėta. Tada po Čekijai pralaimėtų paskutinių atrankos rungtynių atsistatydino treneris R.Žutautas, o dabar – I.Pankratjevas.

Buvusiam ilgamečiam Vilniaus „Žalgirio“ saugui, pasižymėjusiam galingu smūgiu, I.Pankratjevui kritikos netrūko, ypač dėl bedančio, primityvaus žaidimo ir į rinktinę nekviečiamų tokių ryškių Lietuvos žaidėjų, kaip V.Stankevičius ir Ž.Karčemarskas.

Žinoma, žaisdamas su Anglija, tegu ji ir be puolėjo W.Rooney, vartininko J.Harto, gynėjo G.Cahillo, saugų M.Carricko ir J.Milnerio bei kitų didesnio ryškumo žvaigždžių, aukščiausio lygio futbolo spektaklio nesukursi, ypač jei remsiesi Lietuvos futbolo lygoje žaidžiančiu jaunimu, kurio didžiausia bėda – ne tas lygis. Nuo to, kad esi kviečiamas į rinktinę ir žaidi joje, meistriškumas automatiškai nepakyla.

Nuolat iš trenerio girdėdavome, kad atjauninti komandą, mesti jaunus žaidėjus į aukščiausios klasės kovas dabar – pagrindinis prioritetas. Bet tada po dukart paeiliui 0:4 pralaimėtų rungtynių vienintelis pasiteisinimas negalėtų būti, kad, girdi, varžovai baisiai galingi pasitaikė. Jeigu būtų rengiamos atskiros atrankos į pirmą ir antrą šimtuką patenkančių šalių komandas, varžovai tektų lengvesni.

Ką būtų galima išskirti iš mūsiškių? Gal tik tuos, kurių pasisakymai prieš rungtynes buvo dažniausiai aptariami: vartininką G.Arlauskį, nors jis neretai praleisdavo tokius įvarčius, kokius ne tik kitų rinktinių vartų sargai traukia, ir A.Novikovą. Gal dar vieną kitą. Bet turbūt viską pasako toks faktas: futbolo rinkoje vienas W.Rooney yra brangesnis už visą Lietuvos rinktinę.

Šįkart saviplakos ir savigraužos, kurios ir taip turime tiek, kad vargu ar artimiausiais dešimtmečiais pritrūktume net ir dideliais kiekiais eksportuodami, kokteilį dar atmiešė gausi kritikos dozė, tekusi treneriams, futbolininkams, ypač garsiau ir ne visada protingai besireiškusiems, ir futbolo vadovams, jau seniai pliekiamiems dėl neveiklumo.

Ne pirmi metai pirštu baksnojama į jaunųjų futbolininkų rengimo bėdas, ryšio su švietimo organizacijomis stoką, beveik išnykusias futbolininkų meistriškumo ugdymo grupes. Kartojama, kad federacija neturi dirbti pati sau, būtina peržiūrėti politiką, o aroganciją derėtų keisti geranoriškumu ir elementaria pagarba, antraip futbolas ir toliau eis vienas, pavydžiai, o gal net piktdžiugiškai linksniuodamas tuos, kuriems geriau sekasi.

Ypač daug bangų kilo ir dėl to, kad emocijų protrūkį pakurstė patys žaidėjai, tiksliau, vienas jų, nei iš šio, nei iš ano savo mėgstamą žaidimą ėmęs lyginti su kitu. Bet galima prisiminti, kad po nepriklausomybės atkūrimo krepšininkai atrankos turnyro dėl patekimo į Europos rinktinių čempionatą neįveikė tik kartą – tolimais 1993-iaisiais, o futbolininkams to nepavyko padaryti nė karto jau šeštą sykį iš eilės.

O juk krepšinio ir futbolo startinės pozicijos buvo kone vienodos. 1982–1989 m. Lietuvos futbolas, kaip ir krepšinis, išgyveno patį didžiausią istorijoje pakilimą. Ir vargu ar tuo metu stadionų buvo daugiau nei krepšinio arenų. Bet vėliau krepšinio žmonės įkūrė federaciją, o futbolo veikėjai, regis, – tik nuosavą „uabą“.

Dar viena prie futbolo privaloma tema – stadionas, apie kurį tiek prikalbėta, svarstyta ir prižadėta, kad jei visi paleisti žodžiai įgautų bent cento vertės piniginį pavidalą, jį jau turėtume. Tris dešimtmečius trunkanti epopėja, jau pareikalavusi dešimčių milijonų eurų, ir kitąmet dar tikrai nepajudės iš mirties taško.

Vis dėlto daugiafunkciu kompleksu pervadintą, ilgai marintą, bandytą prikelti, nacionalinės svarbos statusą įgijusį, bet užmirštą ir paliktą projektą vėl ketinama gaivinti. Prieš rungtynes su Anglija sostinės savivaldybėje savo idėjas pristatė ir dvi Didžiosios Britanijos įmonės, kurių specializacija – stadionų bei daugiafunkcių objektų projektavimas, o patirtis itin solidi: ir didieji pasaulio stadionai, ir 2012 m. Londono olimpinių žaidynių objektai.

Ką gi, baigėsi dar vienas nykus rinktinės sezonas, atsistatydino nevykęs treneris. Imam ir vėl pradedam iš naujo. Regis, ne už kalnų ir Lietuvos futbolo federacijos vado rinkimai. Gal pagaliau valdžią iš Vilijampolės perims koks nors kitas Kauno rajonas ar ar net kitas miestas? O gal Lietuvos futbolui pagaliau ims vadovauti jį mėgstantys ir dar išmanantys žmonės?

 

 

Iš JAV į rudenišką Lietuvą pasaulio čempionato grupinių lenktynių bronzą parvežęs ir į mūsų šalies dviračių sporto istoriją tvirtai įsirašęs 27-erių metų Ramūnas Navardauskas juokdamasis sutinka, kad pelnytas medalis stipriai sujaukė neilgų atostogų planus, o surimtėjęs priduria, jog tai, kas įvyko, vis dar atrodo nerealu.

Inga NECELIENĖ

Dviratininkas neslepia, kad kartais panašus jausmas aplanko ir stumdantis su dviračių sporto garsenybėmis, paaiškina, dėl ko gyvenimą treniruočių ir varžybų ritmu galėtų vadinti darbu („dviračių sportui skiriu daugiausia laiko, prie jo derinu atostogas – vadinasi, čia mano darbas“), ir prasitaria, kad kitiems jo laisvalaikis galėtų pasirodyti ne tik nuobodus, bet ir neįdomus, nes jis nėra iš tų, kurie niekada nepavargsta ir nuolat kažkur lekia. Jis jaučiasi laimingas po treniruočių ir varžybų maratono tiesiog galėdamas pabūti namie.

– Tuoj po pasaulio čempionato grupinių lenktynių finišo sakėte, kad dar nelabai supratote, ką padarėte. Ar dabar jau supratote?

– Neslėpsiu – vis dar keista. Šį laimėjimą paprastais žodžiais būtų galima apibūdinti taip: atvažiavo kažkoks kaimo vaikis į pasaulio čempionatą ir ten užėmė trečią vietą. Kažkada atrodė, kad toliau Šilalės niekada nenuvažiuosiu, bet paskui ėmiau į užsienį važinėti, į mažiau ir labiau prestižines varžybas, kol galiausiai atsidūriau pasaulio čempionate ir laimėjau medalį. Viskas atrodo šiek tiek nerealiai.

– Kokie tikslai jums buvo keliami prieš planetos pirmenybių grupines lenktynes?

– Iš pradžių pats didžiausias tikslas ir net svajonė buvo dešimtukas. Esame maža šalis, bet į pasaulio čempionato grupinių lenktynių dešimtuką pavyko patekti dukart: 1998-aisiais devintas buvo Raimondas Rumšas, o prieš trejus metus aštuntas finišavau aš. Apie trejetuką nė kalbos nebuvo. Gal ir svajojau, bet realybėje ir dvidešimtukas būtų buvęs geras rezultatas, ypač žinant, kad lenktynėse dalyvavo beveik 200 dviratininkų.

– Lenktynės buvo labai sunkios, vienu metu net abejojote, ar apskritai pavyks jas baigti. Kas juodžiausiomis akimirkomis padeda iškentėti?

– Visokių gudrybių yra, bet dažniausiai kalbuosi su savimi, įtikinėju, bandau pasižiūrėti tarsi iš šono. Kartoju: pakentėk dar truputėlį, dar kilometrą, dar vieną ratą, bandau prisiminti, ką prieš varžybas padrąsinamo girdėjau.

Per šį pasaulio čempionatą iš pradžių važiavome kartu su Gediminu Bagdonu. Abiem buvo labai sunku, bet vylėmės, kad galbūt sunki tik pati pradžia, o paskui bus lengviau. Taip vienas kitą ragindami, skatindami ir mynėme. O paskui išsiaiškinome, kad visiems dalyviams buvo taip pat sunku kaip ir mums.

– Ar finišuodamas žinojote, kad medalis – jūsų?

– Žinojau, bet kadangi kartą jau esu apsižioplinęs, neleidau sau per daug džiaugtis, kol nepatvirtino rezultatų. Finišuodamas mačiau, kad Peteris Saganas atsiplėšęs gerokai, o aš atvažiavau antras iš grupės. Bet yra buvę, kad kas nors ima ir paskutinę sekundę iškiša dviračio ratą penkiais centimetrais toliau, todėl ėmiau džiaugtis tik tada, kai pamačiau rezultatus.

– Ar galima sakyti, kad šias grupines lenktynes laimėjote vienas, juk G.Bagdonas iš varžybų pasitraukė iki jų pabaigos likus trims ratams, Evaldas Šiškevičius – penkiems.

– Komandiniai manevrai taip pat svarbūs. Mūsų buvo tik trys, o didžiosios dviračių sporto valstybės – italai, vokiečiai, belgai, ispanai, anglai, australai, prancūzai – šiose lenktynėse turėjo po devynis sportininkus. Tikrasis komandinis darbas yra tada, kai ekipa turi tikrą lyderį. O mes visi trys – tiek aš, tiek Evaldas su Gediminu – buvome vienodi, lygiaverčiai.

Bet po 200 km pasimatė, kuris iš mūsų turi išsaugojęs daugiau jėgų, – vienas mūsų vėliau atvyko į Ameriką ir galbūt pasikeitusi laiko zona sutrukdė, kitam jau sezono pabaiga, daugiau varžybų teko minti, kitoks pasirengimas buvo. Dėl to kiti du komandos nariai neišsilaikė iki lenktynių pabaigos.

Jeigu visi trys būtume išlikę iki paskutinių kilometrų, būtume galėję imtis taktinių veiksmų. Pavyzdžiui, ir G.Bagdonas turi tokių pat savybių kaip P.Saganas – jis yra pajėgus pabėgti nuo grupės.

– Dabartinėje komandoje „Cannondale Garmin“, su kuria dar turite metų sutartį, dažniau dirbate kitiems dviratininkams. Gal jau sulaukėte užuominų, kad galėtų keistis jūsų vaidmuo? Pats esate komandos žmogus ar labiau individualistas?

– Jau šiemet kai kuriose varžybose mano užduotis buvo važiuoti tarp lyderių. Prieš kiekvienas lenktynes pasiskirstome vaidmenimis, išsiaiškiname, kas, kur ir kam padeda. Taigi ir kiti yra dirbę man. Bet labiau esu komandos žmogus, man smagiau dirbti komandoje ir dėl komandos, netoliese turėti lyderį, jam padėti, stengtis, kad nieko netrūktų, ir tikėtis gero komandinio rezultato.

Pats užimdamas lyderio poziciją pamačiau, kas tokiam žmogui naudingiau, kaip ir kuo geriausia jam padėti. Sutinku, lyderiu būti geriau, bet labai nemėgstu nuvilti komandos narių. Jeigu visa komanda dirba vien tau, bet iki finišo likus paskutiniams kilometrams lyderiui arba jo dviračiui kas nors nutinka – praduri padangą, pražiopsai momentą, praleidi poziciją, – viskas, visos komandos darbas nueina perniek.

Po tokių varžybų jauti nusivylimą ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos komandos. Man geriau dirbti ir atidirbti taip gerai, kad lyderiui nieko netrūktų ir jis pasiektų kuo geresnį rezultatą.

– Kaip vertinami į pasaulio čempionato dešimtuką patenkantys dviratininkai?

– Mes susitinkame įvairiose varžybose, todėl vieni kitus pažįstame, žinome rezultatus, galimybes. Dviračių sporto pasaulis nėra didelis. Yra varžybų, kurios ypač sunkios, ir jeigu sugebi nugalėti ten, vadinasi, gali laimėti ir pasaulio čempionatą. O pasaulio čempionato dešimtuko dviratininkai yra gerbiami.

– Ar dažnai jus lydi sėkmė?

– Ji turėjo daug įtakos ligšiolinei mano karjerai. Man labai daug davė geri žmonės, kurie buvo šalia. Teko išgyventi tikrai sunkių momentų, kai reikėjo pagalbos, reikėjo, kad kas nors pasakytų, dėl ko verta sportuoti. Buvo laikas, kai tiesiog nebežinojau, ką daryti. Pavyzdžiui, komanda išyra arba pasako, kad tavęs jai nereikia.

Bet ima ir atsiranda žmogus, kuris arba tave matė per lenktynes, arba tiesiog yra pasirengęs padėti. Esu sulaukęs tokios pagalbos ir išvykęs į užsienio lenktynes. Be trenerių, be gerų žmonių pagalbos nelabai būtų pavykę prasimušti.

– Dviratininkų lenktynės ir griūtys – neatskiriama. Ar įmanoma išsiugdyti nuojautą, kaip į jas nepapulti, ar tai taip pat sėkmės dalykas?

– Iš tiesų daug priklauso nuo sėkmės. Bet yra ir kelios paprastos taisyklės: jei važiuosi pirmas, nedaug šansų, kad prieš tave kažkas nugrius. Jeigu važiuosi pirmame stipriausių dviratininkų dvidešimtuke, irgi didelė tikimybė, kad visa ši grupė puikiai moka valdyti dviračius, todėl būnant tarp jų rizika nugriūti procentiškai yra mažiausia. Kita vertus, kai imama peštis ir stumdytis tarpusavyje, ir čia visko nutinka.

– Ar pagalvodavote, kodėl Lietuvos plento dviratininkėms pavykdavo iškovoti pasaulio čempionatų auksą, o vyrams – ne?

– Tarp vyrų didesnė konkurencija nei tarp moterų. Bet čia taip pat labai svarbi šalies dviratininkų rengimo sistema – reikia turėti stiprią komandą, rūpintis pamaina. Tarkime, pas mus jaunimas sportuoja iki aštuoniolikos metų, o paskui nežino, ką daryti, nes tapę suaugusiais nebetinka esamai rengimo sistemai.

Todėl norėdami toliau sportuoti jie turi važiuoti į užsienį ir ieškoti komandos, bet sulaukę tokių metų nei didelės patirties yra įgiję, nei aukštais rezultatais pasigirti gali, nei pagaliau pinigų gyvenimui ir treniruotėms užsienyje turi. Tada lieka tik du keliai – arba bandai ieškoti, arba meti sportą. Pavyksta arba ne. Todėl šiuo pereinamuoju laikotarpiu jauniems sportininkams reikia ypač daug pagalbos – ne tik iš trenerių, bet ir federacijos, sporto valdininkų.

– Dviratininko profesionalo kelią pradėjote prieš dešimtmetį, bet puikių rezultatų teko laukti: pernai ir užpernai laimėjote „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ etapus, šiemet pelnėte pasaulio čempionato bronzą. Atėjo jūsų brandos amžius?

– Mūsų sporte amžiaus ribos kaip ir nėra. Vieni dviratininkai geriausių rezultatų pasiekia 20–21 metų, kiti daugiadienes lenktynes sugeba laimėti būdami jau ir 42-ejų. Dažniausiai, kaip mėgsta sakyti dviratininkai, kojos atsiriša nuo 25 iki 32 metų. Galbūt aš dabar pasiekiau piką, bet nežinau, kiek tai tęsis – pačiam bus įdomu pažiūrėti.

– Susidaro įspūdis, kad į šį sportą patekote tarsi netyčia: atsirado Kvėdarnoje puikus dviračių sporto treneris, atsirado ir draugas, kuris prikalbino pas jį nueiti.

– Dėl to kartais ir susimąstau, kad taip net neturėtų būti, ypač kai važiuoju ir stumdausi su garsiausiais pasaulio dviratininkais. Bet man tiesiog labai pasisekė, kad turėjau tokį trenerį, kuris mokėjo bendrauti su vaikais. Esu iš nedidelio Grimzdų kaimo šalia Kvėdarnos, pas mus nelabai buvo ką daugiau vaikams veikti – galėjai rinktis arba futbolą, arba dviračių sportą. Dviračiai man pasirodė priimtinesni.

Iš pradžių viskas buvo lyg linksma pramoga. Ne tik pedalus mindavome, bet ir bandydavome grupinį važiavimą, kai vienas atakuoja, o kitas bando jam padėti, per stovyklas vykdavo techninio treniravimo pamokos, kuriose mokėmės nuvarginti varžovą, tinkamai atakuoti, slėptis nuo vėjo kairiau arba dešiniau.

Tokie būdavo mūsų, 11–12 metų vaikų, žaidimai. Jie irgi daug lėmė, kad neiškrikom, susibūrė labai draugiška mūsų, kvėdarniškių dviratininkų, grupelė – nuo mažens bendravome, vieni kitiems padėjome. Būdavo įdomu eiti į treniruotes, nes treneris mokėjo sudominti. Beje, šios jo, kaip tada atrodė, dviračių sporto taktikos smulkmenos pravertė ir po dešimtmečio: prisimeni važiuodamas per lenktynes, pabandai pritaikyti ir pats nusistebi, kad, pasirodo, prieš tiek metų suteiktos trenerio pamokos ir dabar puikiai tinka.

– Turite olimpinių ambicijų?

– Kada žmogus būna laimingas? Tada, kai jaučiasi geresnis už kaimyną. Ir čia panašiai. Kai esi pasiekęs svarių rezultatų, kokių aplink niekas nepasiekė, atrodo – viskas, kam plėšytis, gal metas pradėti gyventi ramiau, labiau savęs žiūrėti, užleisti vietą jaunimui.

Taip, esu patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti. Tikrai nesitikėjau, kad iš pasaulio čempionato kada nors parsivešiu medalį. Bet ir nėra taip, kad daugiau jokių pergalių nenorėčiau. Man pačiam įdomu, kaip bus toliau. Tik dabar gali padidėti su mano rezultatais susiję lūkesčiai, o aš labai nemėgstu tokio spaudimo.

Kitąmet – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kiek teko girdėti, ten trasa bus kalnuotesnė, vadinasi, nebus man palanki. Vieni dviratininkai geriau kyla į kalnus, kiti geresni sprinteriai, dar kitiems geriau sekasi asmeninės lenktynės, o ten bus tarsi tarpinis variantas. Ir varžovai bus kiti nei pasaulio čempionate. Galbūt trečia vieta pasaulio čempionate suteiks galimybę į žaidynes vežti gausesnę plento dviratininkų komandą.

Būtų smagu ir ten trise startuoti. Tada būtų galima žiūrėti, kam tą dieną geriau sekasi važiuoti, ir dėl to dviratininko dirbtų kiti komandos nariai.

 

Trečiadienį prasidėjusiame 23-iajame LKL sezone – bent septynios naujovės: atsirado klubų licencijavimo tvarka, pasirinkta nauja televizija, naujas generalinis rėmėjas, nauja teisėjų direktoriaus pareigybė, tobulesnė skubaus vaizdo kartojimo sistema, kitokia LKL žvaigždžių diena, su LKF taurės varžybomis virsianti ištisu žvaigždžių savaitgaliu, ir naujas, bet visą sezoną tas pats krepšiniui skirtas laikas – kiekvieną savaitgalį penktą valandą popiet.

Inga NECELIENĖ

Žvelgiant į komandų sudėtis ir biudžetus pa­grindiniai LKL lyderiai aiškūs kaip vi­sada – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lie­tu­vos rytas“. Bet jau pernai lygos vidutiniokai įro­dė, kad LKL turnyre grandų ekipų treniruočių ir antrosios sudėties žaidimo laikas rungtynių metu, regis, negrįžtamai praėjo.

Optimalus dešimtukas

Atsiradusi klubų licencijavimo sistema svarbi dviem minimaliais reikalavimais – dokumentais pa­grįstu bent 300 tūkst. eurų biudžetu (atmetus tu­rimas skolas) ir 1200 sėdimų žiūrovų vietų na­mų arenoje. Teisėjų direktoriaus pareigos, patikė­tos Tomui Rimkui, numatytos ne dėl to, kad LKL būtų sunku atsiginti besiskundžiančiųjų pras­tu ar­bitrų darbu, bet siekiant žengti koja ko­jon su stipriausiomis lygomis, padėti kelti krepšinio arbitrų kvalifikaciją ir suteikti jiems progą tobulėti.

„Mes turėjome galimybę peržiūrėti ginčytinus epizodus – atsukdavome rungtynių metu filmuo­jamą vaizdo medžiagą, bet dabar abejotiniems mo­mentams peržiūrėti naudosime specia­liai su­kurtą skubaus vaizdo kartojimo sistemą. Taip in­vestuojame į pagalbą teisėjams, kai spren­džiamas rungtynių nugalėtojų klausimas, ir siekiame galimoms klaidoms užbėgti už akių. Vi­sada turime būti tinkamai pasiruošę išspręsti tokius epizodus“, – sako ypač gerai šią pagalbą suprantantis vienas garsiausių šalies teisėjų, dabartinis LKL generalinis direktorius Ro­mual­das Brazauskas.

Taip pat bus sudaryta teisėjų tobulinimo pro­grama, analizuojamos rungtynės, vertinamas tei­­sėjų darbas jose.

„Kiekvienas inovatyvus sprendimas, kuriuo gerinama, o ne bloginama situacija, yra sveikinti­nas. Žaidėjams pagelbės ir geltona juostelė, ku­ri užsidegs ant krepšinio lentų ir skelbs atakos laiko pabaigą. Naujasis teisėjų direktorius T.Rim­kus – aukšto lygio specialistas, puikiai iš­ma­nantis šią virtuvę ir iš teisėjų, ir iš žaidėjų pu­sės – neabejoju, profesionaliai atliks savo darbą. Džiaugiamės, kad lyga kreipia daug dėmesio į tuos dalykus, kurie kelia daugiausia diskusijų. Nors padėtis ir iki šiol nebuvo bloga, dabar bus siekiama galimiems konfliktams užbėgti už akių“, – numatytas naujoves sveikina praėjusio se­­zono bronzinės komandos Utenos „Juventus“ direktorius Eimantas Skersis.

LKL žvaigždžių savaitgalis – eksperimentinis šio sezono projektas, į viena sujungsiantis Lie­tu­vos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybas ir Žvaigždžių dienos renginius. O štai kita naujovė – krepšinį rodyti tuo pat metu – pirmiausia skir­ta pastovumą ir aiškumą mėgstantiems sirgaliams.

„Žiūrovams svarbus stabilus tvarkaraštis, jiems reikia žinoti, kada komandos žaidžia. Kai rung­tynės išmėtytos per visą savaitę, žiūrovai pa­siklysta, todėl mes bandysime pratinti, kad šeš­­tadieniais ir sekmadieniais 17 val. per televiziją visada bus rodomas krepšinis. Ne savaitgaliais rungtynių bus labai mažai – vos devynerios iš reguliariojo sezono numatytų 180-ies, daugiau­sia sezono pradžioje, kol komandos dar ne­žais Europos turnyruose“, – paaiškina LKL ge­ne­ralinis direktorius R.Brazauskas.

Pasikeitė ir generalinis lygos rėmėjas, juo ta­po „Tete-a-Tete“ kazino, ir transliuotojas – sa­vait­galiais reikės jungti ne LRT, o TV6 kanalą. R.Bra­zausko tikinimu, lyga buvo visiškai patenkin­ta bendradarbiavimu su ankstesniu trans­liuo­­­toju, bet nuo sausio 1-osios jame nelikus re­k­­lamos LKL būtų sunku įgyvendinti rėmėjams prisiimtus įsipareigojimus.

Prie naujovių paminėtina galimybė klubams registruoti po du krepšininkus iki 21 metų, kurie tą patį sezoną galės žaisti ir LKL, ir NKL.

Reguliarųjį LKL sezoną pradės dešimt ko­­man­dų. „Šiandien tai optimalus komandų skai­čius, kurio siekėme jau porą metų. Ma­no­me, kad tiek jų artimiausiu metu ir išliks. Antrą se­zoną vi­sos ekipos rungtyniaus keturiais ratais. Tiek rung­­tynių nėra paprasta organizuoti. Džiau­gia­mės, kad tiek pat rungtynių Lie­tuvoje žais ir stipriausios komandos, nes mū­sų žiūrovai jas labiausiai ir nori matyti“, – atkreipia dėmesį R.Bra­zaus­kas.

Ano sezono stipriausieji

Formaliai žiūrint vargu ar vasarop pasiekus fi­nišo tiesiąją kas nors sugebės įsiterpti tarp am­ži­nų finalininkų, bet tie laikai, kai visa garbės pa­kyla dar prieš sezoną būdavo rezervuota, – ir­gi praeitis. Nė neketinančioje tikslų mažinti ir šie­met šeštą kartą iš eilės LKL čempionų titulą siek­siančioje apginti Kauno komandoje šiemet prie šešių senbuvių prisidėjo du sugrįžėliai – Man­tas Kalnietis ir Martynas Pocius.

Išvykusius pernykščius legionierius pakeitė trys nauji: atakuojančiuoju gynėju ir įžaidėju ga­lin­tis žaisti pernai JAV studentų lygoje blizgėjęs kanadietis Olivieris Hanlanas, du aukštaūgiai – iš toli galintis pataikyti judrus 208 cm Aus­tra­­lijos rink­tinės puolėjas Brockas Motumas, savo trofė­jų kolekcijoje Eurolygos čempiono titulą tu­rintis graikas Ianas Vougioukas, taip pat atakuojantis gynėjas Renaldas Seibutis.

Pastaruoju metu pergalių badą kenčiančio „Lietuvos ryto“ atsakas rimtas – iš pagrindinių var­žovų „Žalgirio“ ir „Neptūno“ pervilioti Ar­tūras Gudaitis ir Deividas Gailius, kūrybingas ata­­kų organizatorius iš Argentinos Nicolas Lap­ro­vittola, snaiperiai Marius Runkauskas bei Ro­kas Giedraitis. Vicečempionus į pergales ves ir kovinio įniršio nestokojantis naujasis komandos kapitonas Antanas Kavaliauskas.

Sunkiai nuspėjamo šio LKL čempionato statusą patvirtina kontrolinės rungtynės. „Lietuvos rytas“ laimėjo visas pasirengimo sezono rungtynes, o įveikdamas „Chimki“ pelnė pirmąjį trofėjų – Vlado Garasto taurę. Sėkmingas buvo ir „Žal­girio“ parengiamasis turas, nors klubas vertėsi be penkių tikrai ne antraeilių šalies rinktinei Europos pirmenybėse atstovavusių krepšininkų.

Bet krepšinio aikštelėje ne viską lemia pavardės ir biudžetai, todėl net stipriausieji daug leng­vų pergalių kažin ar pamatuotai galėtų tikėtis.

„Jau kuris laikas lyderių rungtynės su kitomis komandomis nėra treniruotės. Tiek, kiek „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ pernai pralaimėjo regulia­­riajame sezone, dar nėra buvę. Arba po lygios kovos išsigelbėjo paskutinėmis sekundėmis ir laimėjo keliais taškais“, – atkreipia dė­me­sį aną se­zo­ną ne vienas sėkmingas rung­tynes su lyderiais sužaidusio Utenos klubo direktorius E.Skersis.

R.Brazauskas primena, kad sporte visada bū­na išimčių – tuo jis ir žavus: „Didžiausius biudže­­tus turinčios komandos gali susipirkti ge­riau­­sius žaidėjus, bet pernai Utenos komanda iškovojo bronzą turėdama tikrai ne trečią tarp LKL komandų biudžetą. Tai kodėl šiemet kuri nors ekipa negalėtų iššauti? Dauguma komandų yra panašaus pajėgumo, dėl to pagrįstai šį sezoną galėtume tikėtis intrigos.“

Pasak pernai ketvirto likusio „Neptūno“ klubo direktoriaus Osvaldo Kurausko, negalėdami su lyderiais varžytis biudžetu, žaidėjai aikštelėje pranašumą gali įrodyti didesne motyvacija. Kita vertus, per pastaruosius trejus metus patys klaipėdiečiai išsikėlė kartelę aukštai, todėl žiūrovų spaudžiami turės stengtis ją išlaikyti.

E.Skersis sako, kad pernykštė Utenos krepšininkų sėkmė – ir vyrų, ir LMKL čempionėmis tapusių moterų – greičiau dėsningumas nei atsitiktinumas: „Tai ir Ute­nos rajono savivaldybės, labai prisidedančios prie mūsų miesto krepšinio finansinės gerovės, nuopelnas. Ji mums padeda susirasti rėmėjų, o kai esi finansiškai stabilus, gali jaustis geras žai­dėjas krepšinio rinkoje ir prisivilioti gana pa­jėgių krepšininkų.“

Pirmąkart klubo istorijoje bronzą iškovoję uteniškiai jaučiasi nepraradę ryšio su tikrove, todėl jiems šis sezonas yra vienas iš tų atvejų, kai komandai keliamas mažesnis tikslas nei pernai: LKL patekti į stipriausiųjų penketuką, o Eu­ropos taurės turnyre – į antrąjį etapą.

Iš pernykštės ekipos Utenoje liko vos trys žaidė­jai. „Esame realistai, žinome sa­vo biudžetą ir ko­kie tikslai yra objektyvūs bei realūs. Geriau iš­sikelti mažesnį tikslą ir pasilikti ga­li­mybę nu­ste­bin­­ti, nei atvirkščiai. Šiemet su­bū­rėme konku­ren­cin­gą ir kovingą komandą, pagaliau turime 11 lygiaverčių žaidėjų, tik gaila, kad Edgaras Sta­nionis patyrė traumą. Bet, kaip mėgs­ta sakyti mū­sų klubo prezidentas Žy­drūnas Ur­­bonas, vis tiek varžovams būsime įdomūs“, – dėsto E.Sker­sis.

Ar pavyks „Juventus“ komandai vėl pradžiuginti uteniškius, priklausys ir nuo naujojo trenerio Antano Sireikos manevrų. Ankstesniam stra­­­tegui Dainiui Adomaičiui, „Neptūno“ klu­bo direktoriaus O.Kurausko tikinimu, buvo su­teik­ta laisvė suburti komandą, kurios šio sezono tiks­las – geresnė už pernykštę galutinė pozicija.

„Pernai buvo gražių rungtynių, epizodų, tik pa­baiga ne visai pavyko. Šiemet suburta įdomi ko­manda, dirba vyrai labai gerai – tą matėme ir kon­trolinėse rungtynėse. O nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“, – paklaustas apie vie­no lyderių D.Gailiaus persikėlimą į sostinę sa­ko O.Ku­raus­­kas, pridurdamas, kad komandinėmis pa­stan­gomis ir darbu tikimasi šią netek­tį užpildyti.

Ar bus pagrįstos su naujokais Gilvydu Bi­­ru­ta, Ar­vydu Šikšniumi, Danieliu Ewingu, Jerai Gran­­tu, Travisu Baderiu siejamos viltys – ne­tru­kus pamatysime.

Vieni kitiems mins ant kulnų

Prieš įsismarkaujant naujam LKL sezonui ypač daug dėmesio sulaukia naujas senas klubas „Vy­­tautas“. Pernai į atkrintamąsias kovas ne­pa­tekę Prienų „Prienai“ nusprendė nesitai­kstyti su autsaiderio statusu, atsisveikino su devyniais žaidė­jais, pasikvietė naują seną trenerį, rado nau­­jų rė­mėjų ir gerokai sus­tiprėjo. Nė­ra abejonių, kad prieniškiai bus ka­ringi, nes jiems vadovaus ambicijų nestokojantis Virginijus Šeškus.

„Gerai, kad mūsų bijo, – nusijuokia naujosios komandos vairininkas, išgirdęs apie išankstinius kolegų nuogąstavimus. – Nauja komanda, devyni nauji žmonės, todėl labai sunku iš anksto ką nors pasakyti. Viskas išaiškės sezono metu. Mi­ni­­malūs tikslai – žaisti atkrintamosiose varžy­bo­se, o aukščiausių neįvardijame, bet stengsimės pasiekti kuo daugiau“, – atsargiai kalba V.Šeš­kus, subūręs išskirtinai lietuvišką pajėgią ekipą.

Paprašytas įvertinti būsimų priešininkų sudėtį V.Šeškus sako neabejojantis, kad tai bus vienas įdo­miausių ir stipriausių LKL sezonų: „Šiais me­tais kol kas nematau tokios komandos, pas kurią va­žiuodamas galėtum sakyti, kad tikrai laimėsim. Pas­valio, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Ute­­nos, aiš­ku, ir Prienų komandos – geros ir vie­nodo lygio.“

Šiaulių komanda sezoną pasitinka gerokai at­sinaujinusi: pasikeitė aštuoni žaidėjai, tiesa, du iš jų – po ilgos pertraukos sugrįžusius Ar­tū­rą Jo­mantą ir ukrainietį milžiną Romaną Gu­me­niuką naujokais pavadinti būtų ne visai tikslu. Bus Šiauliuose ir egzotikos – iki šiol nė viename LKL klube dar nežaidė egiptiečių. Vidurio puolėjas Assemas Marei bus pirmasis.

Pasvalio ekipą ir toliau treniruosiantis Man­tas Šernius, tikėtina, galės remtis vienu rezultaty­viausių praėjusių metų NCAA lygos žaidėjų – ame­rikiečiu Dennisu Mavinu. „Pieno žvaigždės“ sutartis taip pat sudarė su Laurynu Sa­mė­nu, latviu Lauriu Blausu ir Giedriumi Staniuliu.

Šią vasarą nesnaudė Panevėžio ekipos savininkai. Įsigijus tris gynėjus iš užsienio – amerikiečius Jermaine‘ą Love’ą, Brandoną Woodą ir latvį Akselį Vairogą, iš sostinės persikėlusį Ar­tū­rą Valeiką ir ne vienam netikėtai uostamiestį į Pa­nevėžį išmainiusį Valdą Vasylių, nėra abejonių, bus tikimasi daugiau nei 11 pergalių iš 40 ga­limų reguliariajame LKL sezone.

„Dzūkija“ ir „Nevėžis“ – kol kas mįslingiausios komandos. „Dzūkiją“ sustiprino iš Kė­dai­nių persikėlęs Markusas Monroe. „Ne­vėžis“ ne­te­­ko vieno rezultatyvesnių žai­dėjų ir tre­nerio – Min­­daugą Budzi­naus­ką pakeitė Ra­mū­nas Cvirka.

„Dabar vienas kitas taškelis gali lemti, ar būsi ket­virtas, ar devintas, pateksi ar ne į at­krin­ta­mą­sias varžybas, – sako E.Skersis. – Lygis auga, bent jau žvelgiant į popierius atrodo, kad komandos bus vienodos, o rezultatai sunkiai prognozuojami, bet dėl to žiūrovams tik įdomiau.“

Kalbėdamas apie varžovų kozirius O.Ku­raus­­­kas atkreipia dėmesį į užgautas ambicijas: „Di­džiules sumas žaidėjams meta „Lietuvos rytas“, „Žalgiris“, kaip visada, galingas, kitos ko­­­­mandos irgi stipriai pasitempusios – laukia ne­nuspėjamas čempionatas. Labai įdomi „Liet­kabelio“ komplektacija, „Šiauliai“ laimėjo turnyrą Lenkijoje, „Pieno žvaigždės“ su jaunu perspektyviu treneriu M.Šerniumi dar parodys, ką gali, Kėdainiuose buvo tyla, bet, vos susirinkusi, komanda nugalėjo Panevėžio „Liet­ka­be­lį“, Prienai atgijo – V.Šeškus vėl kupinas ambicijų, todėl laukia ypač sunkus sezonas.“

Kaip vieno variklių – ambicijų – nelinkęs nu­ra­šyti ir „Juventus“ klubo direktorius. „Kyla ne tik krepšinio lygis, bet ir ambicijos, ypač ma­žes­nių miestelių, kaip antai Pasvalio, Prienų. Jos ran­da įmonių rėmėjų ir kelia nacionalinio krepši­nio lygį. Šiemet Lietuvos rinktinė Eu­ro­pos čem­­pionate laimėjo sidabrą turėdama septynis LKL žaidėjus – tai irgi įrodymas, koks aukštas da­­bar yra LKL lygis“, – atkreipia dėmesį E.Sker­sis.

2015–2016 m. sezono LKL komandos (žaidėjo numeris, vardas, pavardė, pozicija, ūgis, svoris, gimimo data)

Kauno „Žalgiris“

Gintaras Krapikas – vyriausiasis treneris

Šarūnas Jasikevičius – treneris

Darius Songaila – treneris

Evaldas Beržininkaitis – treneris skautas

Nerijus Navickas – fizinio rengimo treneris

Justinas Grainys – fizinio rengimo treneris

3 Siimas Sanderis Vene         puolėjas   203 cm     97 kg      1990 11 12

4 Lukas Lekavičius   gynėjas    180 cm     76 kg      1994 03 30

7 Martynas Pocius    gynėjas    196 cm     89 kg      1986 04 28

9 Mantas Kalnietis   gynėjas    195 cm     92 kg      1986 09 06

10 Renaldas Seibutis gynėjas    198 cm     82 kg      1985 07 30

12 Brockas Motumas   puolėjas   208 cm     111 kg     1990 10 16

13 Paulius Jankūnas  puolėjas   205 cm     107 kg     1984 04 29

14 Ianas Vougioukas  vid. puolėjas         211 cm     122 kg     1985 05 31

15 Robertas Javtokas vid. puolėjas         211 cm     117 kg     1980 03 20

19 Vytenis Lipkevičius         puolėjas   198 cm     98 kg      1989 05 19

20 Kasparas Vecvagaras         gynėjas    193 cm     83 kg      1993 08 03

21 Olivieris Hanlanas          gynėjas    193 cm     86 kg      1993 02 15

92 Edgaras Ulanovas  puolėjas   196 cm     94 kg      1992 01 07

 

Vilniaus „Lietuvos rytas“

Marcelo Nicola – vyriausiasis treneris

Aurimas Jasilionis – trenerio asistentas

Alberto Blanco – trenerio asistentas

Martas Skrabulis – fizinio rengimo treneris

 

7 Adas Juškevičius   gynėjas    194 cm     90 kg      1989 01 03

8 Mindaugas Lukauskis          puolėjas   198 cm     90 kg      1979 05 19

9 Aistis Pilauskas   gynėjas    188 cm     80 kg      1998 04 08

10 Nicolas Laprovittola        gynėjas    188 cm     88 kg      1990 01 31

12 Kšištofas Lavrinovičius     puolėjas  209 cm     110 kg     1979 11 01

13 Deividas Gailius  puolėjas   200 cm     92 kg      1988 04 26

14 Gediminas Orelikas          puolėjas   200 cm     105 kg     1990 05 14

19 Žygimantas Janavičius       gynėjas    193 cm     80 kg      1989 02 20

21 Antanas Kavaliauskas        vid. puolėjas         208 cm     114 kg     1984 09 19

22 Marius Runkauskas gynėjas    189 cm     85 kg      1986 05 20

23 Edvinas Šeškus    gynėjas    196 cm     80 kg      1995 03 10

27 Julius Jucikas    vid. puolėjas         205 cm     107 kg     1989 10 20

31 Rokas Giedraitis  gynėjas    200 cm     88 kg      1992 08 16

33 Artūras Gudaitis  vid. puolėjas         208 cm     115 kg     1993 06 19

 

Utenos „Juventus“

Antanas Sireika – vyriausiasis treneris

Žydrūnas Urbonas – treneris

Mantas Saliamonas – fizinio rengimo treneris

 

 

 

5 Edgaras Stanionis  puolėjas   194 cm     93 kg      1988 02 24

6         Arminas Urbutis      vid. puolėjas         206 cm     100 kg     1986 05 15

7         Aidas Viskontas      gynėjas    185 cm     75 kg      1986 05 21

9         Martynas Linkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1985 12 08

11 Edgaras Želionis  vid. puolėjas         207 cm     97 kg      1989 06 04

12        Saulius Kulvietis    puolėjas   206 cm     100 kg     1991 02 14

14        Paulius Petrilevičius puolėjas   200 cm     86 kg      1991 03 23

21        Egidijus Dimša       vid. puolėjas         205 cm     95 kg      1985 04 01

22 Spenceris Butterfieldas     gynėjas    191 cm     93 kg      1992 10 11

33 Rolandas Alijevas gynėjas    195 cm     85 kg      1985 01 20

40 Chavaughnas Lewisas         puolėjas   196 cm     81 kg      1993 02 01

Klaipėdos „Neptūnas“

Dainius Adomaitis – vyr. treneris

Mindaugas Brazys – trenerio asistentas

Benas Kentra – fizinio rengimo treneris

 

 

3 Danielis Ewingas   gynėjas    191 cm     84 kg      1983 03 26

6 Arvydas Šikšnius   puolėjas   196 cm     94 kg      1987 10 10

7 Martynas Mažeika   gynėjas    193 cm     100 kg     1985 01 29

8 Mindaugas Girdžiūnas         gynėjas    189 cm     86 kg      1989 01 20

9 Raidas Nacius      puolėjas   198 cm     93 kg      1991 12 30

13 Travisas Baderis  gynėjas    196 cm     86 kg      1991 07 02

15 Vytautas Šarakauskas        vid. puolėjas         205 cm     108 kg     1982 02 08

21 Simas Galdikas    vid. puolėjas         205 cm     118 kg     1987 01 03

41 Donatas Zavackas puolėjas   203 cm     109 kg     1980 04 20

51 Arnas Butkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1992 10 22

45 Jerai Grantas     vid. puolėjas         203 cm     100 kg     1989 01 10

49 Gilvydas Biruta   puolėjas   203 cm     107 kg     1991 10 10

 

Prienų-Birštono „Vytautas“

Virginijus Šeškus – vyriausiasis treneris

Mindaugas Arlauskas – treneris

Marius Leonavičius – fizinio rengimo treneris

 

 

 

26 Povilas Butkevičius         vid. puolėjas         203 cm     112 kg     1987 09 26

43 Linas Lekavičius  gynėjas    180 cm     85 kg      1984 11 29

22 Domantas Šeškus   gynėjas    180 cm     75 kg      1992 12 02

12 Šarūnas Vasiliauskas        gynėjas    188 cm     80 kg      1989 03 27

4 Kajus Okmanas      gynėjas    185 cm     82 kg      1995 08 24

6 Vilmantas Dilys    puolėjas   208 cm     100 kg     1987 10 06

7 Laimonas Kisielius puolėjas   203 cm     100 kg     1985 01 24

8 Vytautas Šulskis   puolėjas   200 cm     98 kg      1988 08 08

9 Gytis Sirutavičius gynėjas    195 cm     86 kg      1983 01 12

10 Paulius Ivanauskas          gynėjas    195 cm     82 kg      1987 04 24

14 Vaidas Čepukaitis vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1989 05 16

32 Tomas Michnevičius          puolėjas   196 cm     93 kg      1994 03 07

 

Šiaulių „Šiauliai“

Gediminas Petrauskas – vyriausiasis treneris

Vaidas Pauliukėnas – treneris

Mantas Valčiukaitis – fizinio rengimo treneris

 

 

0 Mike‘as Scottas    gynėjas    183 cm     77 kg      1993 08 10

4 Paulius Dambrauskas          gynėjas    191 cm     85 kg      1991 12 16

6 Eivydas Mološčiakas          gynėjas    187 cm     75 kg      1993 01 27

7 Karolis Guščikas   puolėjas   207 cm     94 kg      1992 05 20

8 Gintaras Leonavičius         gynėjas    194 cm     84 kg      1983 10 29

10 Modestas Kumpys   gynėjas    194 cm     87 kg      1991 07 02

11 Romanas Gumeniukas          vid. puolėjas         220 cm     120 kg     1987 09 19

14 Daishonas Knightas          gynėjas    196 cm     85 kg      1991 04 20

21 Artūras Jomantas  puolėjas   200 cm     98 kg      1985 05 04

23 Dave‘as Dudzinsky puolėjas   205 cm     113 kg     1992 05 26

30 Arūnas Sajavičius gynėjas    195 cm     87 kg      1995 02 02

50 Assemas Marei     vid. puolėjas         206 cm     113 kg     1992 06 16

 

Panevėžio „Lietkabelis“

Gintaras Kadžiulis – vyriausiasis treneris

Egidijus Ženevičius – treneris

Robertinas Vilimas – fizinio rengimo treneris

 

 

6 Jermaine‘as Love’as          gynėjas    190 cm     80 kg      1989 03 27

7 Lukas Aukštikalnis gynėjas    196 cm     80 kg      1995 08 19

10 Gediminas Žalalis puolėjas   205 cm     90 kg      1995 01 21

11 Artūras Valeika   vid. puolėjas         207 cm     100 kg     1985 08 11

16 Jurica Žuza       vid. puolėjas         206 cm     105 kg     1978 04 04

21 Mantas Kazonas    puolėjas   202 cm     92 kg      1989 06 06

22 Julius Kazakauskas          puolėjas   196 cm     98 kg      1990 12 20

30 Brandonas Woodas  gynėjas   189 cm     86 kg      1989 01 05

33 Akselis Vairogas  gynėjas    194 cm     80 kg      1988 04 21

42 Valdas Vasylius   puolėjas   203 cm     90 kg      1983 09 03

77 Arnas Labuckas    puolėjas   203 cm     98 kg      1987 12 28

 

Pasvalio „Pieno žvaigždės“

Mantas Šernius – vyriausiasis treneris

Tomas Rinkevičius – treneris

Kęstutis Mačėnas – fizinio rengimo treneris

 

 

5 Justas Tamulis     puolėjas   196 cm     86 kg      1994 07 12

7 Laurynas Samėnas   gynėjas    192 cm     82 kg      1988 10 12

11 Paulius Petrikonis          puolėjas   202 cm     103 kg     1998 03 11

12 Žygimantas Skučas puolėjas   201 cm     103 kg     1992 03 18

13 Osvaldas Olisevičius        puolėjas   200 cm     92 kg      1993 01 10

19 Lauris Blausas    vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1990 02 16

18 Andriyus Agofonovas         vid. puolėjas         208 cm     109 kg     1986 05 07

21 Giedrius Staniulis          puolėjas   205 cm     91 kg      1991 04 16

22 Dennisas Mavinas  gynėjas    191 cm     83 kg      1991 12 09

23 Ramone‘as Moore’as          gynėjas    193 cm     86 kg      1989 03 27

77 Jokūbas Gintvainis          gynėjas    191 cm     80 kg      1994 07 25

 

Kėdainių „Nevėžis“

Ramūnas Cvirka – vyriausiasis treneris

Tomas Stankevičius – treneris

 

 

5 Saah Nimley        gynėjas    175 cm     74 kg      1993 06 03

6 Paulius Semaška    gynėjas    185 cm     79 kg      1993 01 14

8 Vaidotas Volkus    puolėjas   203 cm     100 kg     1985 05 21

9 Darius Gvezdauskas gynėjas    191 cm     89 kg      1988 07 04

10 Rokas Grinius     vid. puolėjas         204 cm     100 kg     1988 06 22

11 Ernestas Ežerskis gynėjas    195 cm     95 kg      1987 05 05

12 George‘as Jgerenaja         vid. puolėjas         207 cm     115 kg     1990 10 09

13 Tomas Gaidamavičius         gynėjas    191 cm     90 kg      1982 07 19

15 Simonas Kymantas  vid. puolėjas         213 cm     120 kg     1995 07 21

22 Arminas Kelmelis  gynėjas    194 cm     85 kg      1994 02 21

31 Tayloras Kingas   puolėjas   203 cm     100 kg     1988 05 30

33 Andrius Aleksandrovas       gynėjas    198 cm     97 kg      1986 0106

41 Grantas Kendallas Johnsonas gynėjas    195 cm     95 kg      1990 03 11

 

 

Alytaus „Dzūkija“

Andrejus Urlepas – vyriausiasis treneris

Zoranas Čarapičius – treneris

Karolis Marcinkevičius – treneris

Mindaugas Jaruševičius – treneris

 

 

15 Giedrius Gustas   gynėjas    190 cm     80 kg      1980 03 04

11 Paulius Danisevičius        gynėjas    178 cm     68 kg      1995 01 11

2 Antonas Kobylinski puolėjas   195 cm     87 kg      1994 05 26

7 Martynas Paliukėnas          gynėjas    193 cm     85 kg      1993 09 14

9 Rytis Juknevičius  gynėjas    187 cm     75 kg      1993 12 15

8 Nerijus Varnelis   puolėjas   201 cm     100 kg     1978 04 13

23 Tomas Urbonas     vid. puolėjas         217 cm     110 kg     1992 03 27

13 Osvaldas Mačernis puolėjas   200 cm     98 kg      1982 05 30

16 Adamas Lapeta     vid. puolėjas         217 cm     129 kg     1987 11 09

5 Edgaras Švelginas  gynėjas    185 cm     80 kg      1995 02 18

4 Markusas Monroe    gynėjas    188 cm     79 kg      1989 09 23

10 Laurynas Mikalauskas        puolėjas   205 cm     110 kg     1985 10 02

 

LKL kelia kartelę aukštyn

Trečiadienį prasidėjusiame 23-iajame LKL sezone – bent septynios naujovės: atsirado klubų licencijavimo tvarka, pasirinkta nauja televizija, naujas generalinis rėmėjas, nauja teisėjų direktoriaus pareigybė, tobulesnė skubaus vaizdo kartojimo sistema, kitokia LKL žvaigždžių diena, su LKF taurės varžybomis virsianti ištisu žvaigždžių savaitgaliu, ir naujas, bet visą sezoną tas pats krepšiniui skirtas laikas – kiekvieną savaitgalį penktą valandą popiet.

Inga NECELIENĖ

Žvelgiant į komandų sudėtis ir biudžetus pa­grindiniai LKL lyderiai aiškūs kaip vi­sada – Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lie­tu­vos rytas“. Bet jau pernai lygos vidutiniokai įro­dė, kad LKL turnyre grandų ekipų treniruočių ir antrosios sudėties žaidimo laikas rungtynių metu, regis, negrįžtamai praėjo.

 

Optimalus dešimtukas

Atsiradusi klubų licencijavimo sistema svarbi dviem minimaliais reikalavimais – dokumentais pa­grįstu bent 300 tūkst. eurų biudžetu (atmetus tu­rimas skolas) ir 1200 sėdimų žiūrovų vietų na­mų arenoje. Teisėjų direktoriaus pareigos, patikė­tos Tomui Rimkui, numatytos ne dėl to, kad LKL būtų sunku atsiginti besiskundžiančiųjų pras­tu ar­bitrų darbu, bet siekiant žengti koja ko­jon su stipriausiomis lygomis, padėti kelti krepšinio arbitrų kvalifikaciją ir suteikti jiems progą tobulėti.

„Mes turėjome galimybę peržiūrėti ginčytinus epizodus – atsukdavome rungtynių metu filmuo­jamą vaizdo medžiagą, bet dabar abejotiniems mo­mentams peržiūrėti naudosime specia­liai su­kurtą skubaus vaizdo kartojimo sistemą. Taip in­vestuojame į pagalbą teisėjams, kai spren­džiamas rungtynių nugalėtojų klausimas, ir siekiame galimoms klaidoms užbėgti už akių. Vi­sada turime būti tinkamai pasiruošę išspręsti tokius epizodus“, – sako ypač gerai šią pagalbą suprantantis vienas garsiausių šalies teisėjų, dabartinis LKL generalinis direktorius Ro­mual­das Brazauskas.

Taip pat bus sudaryta teisėjų tobulinimo pro­grama, analizuojamos rungtynės, vertinamas tei­­sėjų darbas jose.

„Kiekvienas inovatyvus sprendimas, kuriuo gerinama, o ne bloginama situacija, yra sveikinti­nas. Žaidėjams pagelbės ir geltona juostelė, ku­ri užsidegs ant krepšinio lentų ir skelbs atakos laiko pabaigą. Naujasis teisėjų direktorius T.Rim­kus – aukšto lygio specialistas, puikiai iš­ma­nantis šią virtuvę ir iš teisėjų, ir iš žaidėjų pu­sės – neabejoju, profesionaliai atliks savo darbą. Džiaugiamės, kad lyga kreipia daug dėmesio į tuos dalykus, kurie kelia daugiausia diskusijų. Nors padėtis ir iki šiol nebuvo bloga, dabar bus siekiama galimiems konfliktams užbėgti už akių“, – numatytas naujoves sveikina praėjusio se­­zono bronzinės komandos Utenos „Juventus“ direktorius Eimantas Skersis.

LKL žvaigždžių savaitgalis – eksperimentinis šio sezono projektas, į viena sujungsiantis Lie­tu­vos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybas ir Žvaigždžių dienos renginius. O štai kita naujovė – krepšinį rodyti tuo pat metu – pirmiausia skir­ta pastovumą ir aiškumą mėgstantiems sirgaliams.

„Žiūrovams svarbus stabilus tvarkaraštis, jiems reikia žinoti, kada komandos žaidžia. Kai rung­tynės išmėtytos per visą savaitę, žiūrovai pa­siklysta, todėl mes bandysime pratinti, kad šeš­­tadieniais ir sekmadieniais 17 val. per televiziją visada bus rodomas krepšinis. Ne savaitgaliais rungtynių bus labai mažai – vos devynerios iš reguliariojo sezono numatytų 180-ies, daugiau­sia sezono pradžioje, kol komandos dar ne­žais Europos turnyruose“, – paaiškina LKL ge­ne­ralinis direktorius R.Brazauskas.

Pasikeitė ir generalinis lygos rėmėjas, juo ta­po „Tete-a-Tete“ kazino, ir transliuotojas – sa­vait­galiais reikės jungti ne LRT, o TV6 kanalą. R.Bra­zausko tikinimu, lyga buvo visiškai patenkin­ta bendradarbiavimu su ankstesniu trans­liuo­­­toju, bet nuo sausio 1-osios jame nelikus re­k­­lamos LKL būtų sunku įgyvendinti rėmėjams prisiimtus įsipareigojimus.

Prie naujovių paminėtina galimybė klubams registruoti po du krepšininkus iki 21 metų, kurie tą patį sezoną galės žaisti ir LKL, ir NKL.

Reguliarųjį LKL sezoną pradės dešimt ko­­man­dų. „Šiandien tai optimalus komandų skai­čius, kurio siekėme jau porą metų. Ma­no­me, kad tiek jų artimiausiu metu ir išliks. Antrą se­zoną vi­sos ekipos rungtyniaus keturiais ratais. Tiek rung­­tynių nėra paprasta organizuoti. Džiau­gia­mės, kad tiek pat rungtynių Lie­tuvoje žais ir stipriausios komandos, nes mū­sų žiūrovai jas labiausiai ir nori matyti“, – atkreipia dėmesį R.Bra­zaus­kas.

 

Ano sezono stipriausieji

Formaliai žiūrint vargu ar vasarop pasiekus fi­nišo tiesiąją kas nors sugebės įsiterpti tarp am­ži­nų finalininkų, bet tie laikai, kai visa garbės pa­kyla dar prieš sezoną būdavo rezervuota, – ir­gi praeitis. Nė neketinančioje tikslų mažinti ir šie­met šeštą kartą iš eilės LKL čempionų titulą siek­siančioje apginti Kauno komandoje šiemet prie šešių senbuvių prisidėjo du sugrįžėliai – Man­tas Kalnietis ir Martynas Pocius.

Išvykusius pernykščius legionierius pakeitė trys nauji: atakuojančiuoju gynėju ir įžaidėju ga­lin­tis žaisti pernai JAV studentų lygoje blizgėjęs kanadietis Olivieris Hanlanas, du aukštaūgiai – iš toli galintis pataikyti judrus 208 cm Aus­tra­­lijos rink­tinės puolėjas Brockas Motumas, savo trofė­jų kolekcijoje Eurolygos čempiono titulą tu­rintis graikas Ianas Vougioukas, taip pat atakuojantis gynėjas Renaldas Seibutis.

Pastaruoju metu pergalių badą kenčiančio „Lietuvos ryto“ atsakas rimtas – iš pagrindinių var­žovų „Žalgirio“ ir „Neptūno“ pervilioti Ar­tūras Gudaitis ir Deividas Gailius, kūrybingas ata­­kų organizatorius iš Argentinos Nicolas Lap­ro­vittola, snaiperiai Marius Runkauskas bei Ro­kas Giedraitis. Vicečempionus į pergales ves ir kovinio įniršio nestokojantis naujasis komandos kapitonas Antanas Kavaliauskas.

Sunkiai nuspėjamo šio LKL čempionato statusą patvirtina kontrolinės rungtynės. „Lietuvos rytas“ laimėjo visas pasirengimo sezono rungtynes, o įveikdamas „Chimki“ pelnė pirmąjį trofėjų – Vlado Garasto taurę. Sėkmingas buvo ir „Žal­girio“ parengiamasis turas, nors klubas vertėsi be penkių tikrai ne antraeilių šalies rinktinei Europos pirmenybėse atstovavusių krepšininkų.

Bet krepšinio aikštelėje ne viską lemia pavardės ir biudžetai, todėl net stipriausieji daug leng­vų pergalių kažin ar pamatuotai galėtų tikėtis.

„Jau kuris laikas lyderių rungtynės su kitomis komandomis nėra treniruotės. Tiek, kiek „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ pernai pralaimėjo regulia­­riajame sezone, dar nėra buvę. Arba po lygios kovos išsigelbėjo paskutinėmis sekundėmis ir laimėjo keliais taškais“, – atkreipia dė­me­sį aną se­zo­ną ne vienas sėkmingas rung­tynes su lyderiais sužaidusio Utenos klubo direktorius E.Skersis.

R.Brazauskas primena, kad sporte visada bū­na išimčių – tuo jis ir žavus: „Didžiausius biudže­­tus turinčios komandos gali susipirkti ge­riau­­sius žaidėjus, bet pernai Utenos komanda iškovojo bronzą turėdama tikrai ne trečią tarp LKL komandų biudžetą. Tai kodėl šiemet kuri nors ekipa negalėtų iššauti? Dauguma komandų yra panašaus pajėgumo, dėl to pagrįstai šį sezoną galėtume tikėtis intrigos.“

Pasak pernai ketvirto likusio „Neptūno“ klubo direktoriaus Osvaldo Kurausko, negalėdami su lyderiais varžytis biudžetu, žaidėjai aikštelėje pranašumą gali įrodyti didesne motyvacija. Kita vertus, per pastaruosius trejus metus patys klaipėdiečiai išsikėlė kartelę aukštai, todėl žiūrovų spaudžiami turės stengtis ją išlaikyti.

E.Skersis sako, kad pernykštė Utenos krepšininkų sėkmė – ir vyrų, ir LMKL čempionėmis tapusių moterų – greičiau dėsningumas nei atsitiktinumas: „Tai ir Ute­nos rajono savivaldybės, labai prisidedančios prie mūsų miesto krepšinio finansinės gerovės, nuopelnas. Ji mums padeda susirasti rėmėjų, o kai esi finansiškai stabilus, gali jaustis geras žai­dėjas krepšinio rinkoje ir prisivilioti gana pa­jėgių krepšininkų.“

Pirmąkart klubo istorijoje bronzą iškovoję uteniškiai jaučiasi nepraradę ryšio su tikrove, todėl jiems šis sezonas yra vienas iš tų atvejų, kai komandai keliamas mažesnis tikslas nei pernai: LKL patekti į stipriausiųjų penketuką, o Eu­ropos taurės turnyre – į antrąjį etapą.

Iš pernykštės ekipos Utenoje liko vos trys žaidė­jai. „Esame realistai, žinome sa­vo biudžetą ir ko­kie tikslai yra objektyvūs bei realūs. Geriau iš­sikelti mažesnį tikslą ir pasilikti ga­li­mybę nu­ste­bin­­ti, nei atvirkščiai. Šiemet su­bū­rėme konku­ren­cin­gą ir kovingą komandą, pagaliau turime 11 lygiaverčių žaidėjų, tik gaila, kad Edgaras Sta­nionis patyrė traumą. Bet, kaip mėgs­ta sakyti mū­sų klubo prezidentas Žy­drūnas Ur­­bonas, vis tiek varžovams būsime įdomūs“, – dėsto E.Sker­sis.

Ar pavyks „Juventus“ komandai vėl pradžiuginti uteniškius, priklausys ir nuo naujojo trenerio Antano Sireikos manevrų. Ankstesniam stra­­­tegui Dainiui Adomaičiui, „Neptūno“ klu­bo direktoriaus O.Kurausko tikinimu, buvo su­teik­ta laisvė suburti komandą, kurios šio sezono tiks­las – geresnė už pernykštę galutinė pozicija.

„Pernai buvo gražių rungtynių, epizodų, tik pa­baiga ne visai pavyko. Šiemet suburta įdomi ko­manda, dirba vyrai labai gerai – tą matėme ir kon­trolinėse rungtynėse. O nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“, – paklaustas apie vie­no lyderių D.Gailiaus persikėlimą į sostinę sa­ko O.Ku­raus­­kas, pridurdamas, kad komandinėmis pa­stan­gomis ir darbu tikimasi šią netek­tį užpildyti.

Ar bus pagrįstos su naujokais Gilvydu Bi­­ru­ta, Ar­vydu Šikšniumi, Danieliu Ewingu, Jerai Gran­­tu, Travisu Baderiu siejamos viltys – ne­tru­kus pamatysime.

 

Vieni kitiems mins ant kulnų

Prieš įsismarkaujant naujam LKL sezonui ypač daug dėmesio sulaukia naujas senas klubas „Vy­­tautas“. Pernai į atkrintamąsias kovas ne­pa­tekę Prienų „Prienai“ nusprendė nesitai­kstyti su autsaiderio statusu, atsisveikino su devyniais žaidė­jais, pasikvietė naują seną trenerį, rado nau­­jų rė­mėjų ir gerokai sus­tiprėjo. Nė­ra abejonių, kad prieniškiai bus ka­ringi, nes jiems vadovaus ambicijų nestokojantis Virginijus Šeškus.

„Gerai, kad mūsų bijo, – nusijuokia naujosios komandos vairininkas, išgirdęs apie išankstinius kolegų nuogąstavimus. – Nauja komanda, devyni nauji žmonės, todėl labai sunku iš anksto ką nors pasakyti. Viskas išaiškės sezono metu. Mi­ni­­malūs tikslai – žaisti atkrintamosiose varžy­bo­se, o aukščiausių neįvardijame, bet stengsimės pasiekti kuo daugiau“, – atsargiai kalba V.Šeš­kus, subūręs išskirtinai lietuvišką pajėgią ekipą.

Paprašytas įvertinti būsimų priešininkų sudėtį V.Šeškus sako neabejojantis, kad tai bus vienas įdo­miausių ir stipriausių LKL sezonų: „Šiais me­tais kol kas nematau tokios komandos, pas kurią va­žiuodamas galėtum sakyti, kad tikrai laimėsim. Pas­valio, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Ute­­nos, aiš­ku, ir Prienų komandos – geros ir vie­nodo lygio.“

Šiaulių komanda sezoną pasitinka gerokai at­sinaujinusi: pasikeitė aštuoni žaidėjai, tiesa, du iš jų – po ilgos pertraukos sugrįžusius Ar­tū­rą Jo­mantą ir ukrainietį milžiną Romaną Gu­me­niuką naujokais pavadinti būtų ne visai tikslu. Bus Šiauliuose ir egzotikos – iki šiol nė viename LKL klube dar nežaidė egiptiečių. Vidurio puolėjas Assemas Marei bus pirmasis.

Pasvalio ekipą ir toliau treniruosiantis Man­tas Šernius, tikėtina, galės remtis vienu rezultaty­viausių praėjusių metų NCAA lygos žaidėjų – ame­rikiečiu Dennisu Mavinu. „Pieno žvaigždės“ sutartis taip pat sudarė su Laurynu Sa­mė­nu, latviu Lauriu Blausu ir Giedriumi Staniuliu.

Šią vasarą nesnaudė Panevėžio ekipos savininkai. Įsigijus tris gynėjus iš užsienio – amerikiečius Jermaine‘ą Love’ą, Brandoną Woodą ir latvį Akselį Vairogą, iš sostinės persikėlusį Ar­tū­rą Valeiką ir ne vienam netikėtai uostamiestį į Pa­nevėžį išmainiusį Valdą Vasylių, nėra abejonių, bus tikimasi daugiau nei 11 pergalių iš 40 ga­limų reguliariajame LKL sezone.

„Dzūkija“ ir „Nevėžis“ – kol kas mįslingiausios komandos. „Dzūkiją“ sustiprino iš Kė­dai­nių persikėlęs Markusas Monroe. „Ne­vėžis“ ne­te­­ko vieno rezultatyvesnių žai­dėjų ir tre­nerio – Min­­daugą Budzi­naus­ką pakeitė Ra­mū­nas Cvirka.

„Dabar vienas kitas taškelis gali lemti, ar būsi ket­virtas, ar devintas, pateksi ar ne į at­krin­ta­mą­sias varžybas, – sako E.Skersis. – Lygis auga, bent jau žvelgiant į popierius atrodo, kad komandos bus vienodos, o rezultatai sunkiai prognozuojami, bet dėl to žiūrovams tik įdomiau.“

Kalbėdamas apie varžovų kozirius O.Ku­raus­­­kas atkreipia dėmesį į užgautas ambicijas: „Di­džiules sumas žaidėjams meta „Lietuvos rytas“, „Žalgiris“, kaip visada, galingas, kitos ko­­­­mandos irgi stipriai pasitempusios – laukia ne­nuspėjamas čempionatas. Labai įdomi „Liet­kabelio“ komplektacija, „Šiauliai“ laimėjo turnyrą Lenkijoje, „Pieno žvaigždės“ su jaunu perspektyviu treneriu M.Šerniumi dar parodys, ką gali, Kėdainiuose buvo tyla, bet, vos susirinkusi, komanda nugalėjo Panevėžio „Liet­ka­be­lį“, Prienai atgijo – V.Šeškus vėl kupinas ambicijų, todėl laukia ypač sunkus sezonas.“

Kaip vieno variklių – ambicijų – nelinkęs nu­ra­šyti ir „Juventus“ klubo direktorius. „Kyla ne tik krepšinio lygis, bet ir ambicijos, ypač ma­žes­nių miestelių, kaip antai Pasvalio, Prienų. Jos ran­da įmonių rėmėjų ir kelia nacionalinio krepši­nio lygį. Šiemet Lietuvos rinktinė Eu­ro­pos čem­­pionate laimėjo sidabrą turėdama septynis LKL žaidėjus – tai irgi įrodymas, koks aukštas da­­bar yra LKL lygis“, – atkreipia dėmesį E.Sker­sis.

2015–2016 m. sezono LKL komandos (žaidėjo numeris, vardas, pavardė, pozicija, ūgis, svoris, gimimo data)

Kauno „Žalgiris“

Gintaras Krapikas – vyriausiasis treneris

Šarūnas Jasikevičius – treneris

Darius Songaila – treneris

Evaldas Beržininkaitis – treneris skautas

Nerijus Navickas – fizinio rengimo treneris

Justinas Grainys – fizinio rengimo treneris

3 Siimas Sanderis Vene         puolėjas   203 cm     97 kg      1990 11 12

4 Lukas Lekavičius   gynėjas    180 cm     76 kg      1994 03 30

7 Martynas Pocius    gynėjas    196 cm     89 kg      1986 04 28

9 Mantas Kalnietis   gynėjas    195 cm     92 kg      1986 09 06

10 Renaldas Seibutis gynėjas    198 cm     82 kg      1985 07 30

12 Brockas Motumas   puolėjas   208 cm     111 kg     1990 10 16

13 Paulius Jankūnas  puolėjas   205 cm     107 kg     1984 04 29

14 Ianas Vougioukas  vid. puolėjas         211 cm     122 kg     1985 05 31

15 Robertas Javtokas vid. puolėjas         211 cm     117 kg     1980 03 20

19 Vytenis Lipkevičius         puolėjas   198 cm     98 kg      1989 05 19

20 Kasparas Vecvagaras         gynėjas    193 cm     83 kg      1993 08 03

21 Olivieris Hanlanas          gynėjas    193 cm     86 kg      1993 02 15

92 Edgaras Ulanovas  puolėjas   196 cm     94 kg      1992 01 07

 

Vilniaus „Lietuvos rytas“

Marcelo Nicola – vyriausiasis treneris

Aurimas Jasilionis – trenerio asistentas

Alberto Blanco – trenerio asistentas

Martas Skrabulis – fizinio rengimo treneris

 

7 Adas Juškevičius   gynėjas    194 cm     90 kg      1989 01 03

8 Mindaugas Lukauskis          puolėjas   198 cm     90 kg      1979 05 19

9 Aistis Pilauskas   gynėjas    188 cm     80 kg      1998 04 08

10 Nicolas Laprovittola        gynėjas    188 cm     88 kg      1990 01 31

12 Kšištofas Lavrinovičius     puolėjas  209 cm     110 kg     1979 11 01

13 Deividas Gailius  puolėjas   200 cm     92 kg      1988 04 26

14 Gediminas Orelikas          puolėjas   200 cm     105 kg     1990 05 14

19 Žygimantas Janavičius       gynėjas    193 cm     80 kg      1989 02 20

21 Antanas Kavaliauskas        vid. puolėjas         208 cm     114 kg     1984 09 19

22 Marius Runkauskas gynėjas    189 cm     85 kg      1986 05 20

23 Edvinas Šeškus    gynėjas    196 cm     80 kg      1995 03 10

27 Julius Jucikas    vid. puolėjas         205 cm     107 kg     1989 10 20

31 Rokas Giedraitis  gynėjas    200 cm     88 kg      1992 08 16

33 Artūras Gudaitis  vid. puolėjas         208 cm     115 kg     1993 06 19

 

Utenos „Juventus“

Antanas Sireika – vyriausiasis treneris

Žydrūnas Urbonas – treneris

Mantas Saliamonas – fizinio rengimo treneris

 

 

 

5 Edgaras Stanionis  puolėjas   194 cm     93 kg      1988 02 24

6         Arminas Urbutis      vid. puolėjas         206 cm     100 kg     1986 05 15

7         Aidas Viskontas      gynėjas    185 cm     75 kg      1986 05 21

9         Martynas Linkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1985 12 08

11 Edgaras Želionis  vid. puolėjas         207 cm     97 kg      1989 06 04

12        Saulius Kulvietis    puolėjas   206 cm     100 kg     1991 02 14

14        Paulius Petrilevičius puolėjas   200 cm     86 kg      1991 03 23

21        Egidijus Dimša       vid. puolėjas         205 cm     95 kg      1985 04 01

22 Spenceris Butterfieldas     gynėjas    191 cm     93 kg      1992 10 11

33 Rolandas Alijevas gynėjas    195 cm     85 kg      1985 01 20

40 Chavaughnas Lewisas         puolėjas   196 cm     81 kg      1993 02 01

Klaipėdos „Neptūnas“

Dainius Adomaitis – vyr. treneris

Mindaugas Brazys – trenerio asistentas

Benas Kentra – fizinio rengimo treneris

 

 

3 Danielis Ewingas   gynėjas    191 cm     84 kg      1983 03 26

6 Arvydas Šikšnius   puolėjas   196 cm     94 kg      1987 10 10

7 Martynas Mažeika   gynėjas    193 cm     100 kg     1985 01 29

8 Mindaugas Girdžiūnas         gynėjas    189 cm     86 kg      1989 01 20

9 Raidas Nacius      puolėjas   198 cm     93 kg      1991 12 30

13 Travisas Baderis  gynėjas    196 cm     86 kg      1991 07 02

15 Vytautas Šarakauskas        vid. puolėjas         205 cm     108 kg     1982 02 08

21 Simas Galdikas    vid. puolėjas         205 cm     118 kg     1987 01 03

41 Donatas Zavackas puolėjas   203 cm     109 kg     1980 04 20

51 Arnas Butkevičius puolėjas   197 cm     93 kg      1992 10 22

45 Jerai Grantas     vid. puolėjas         203 cm     100 kg     1989 01 10

49 Gilvydas Biruta   puolėjas   203 cm     107 kg     1991 10 10

 

Prienų-Birštono „Vytautas“

Virginijus Šeškus – vyriausiasis treneris

Mindaugas Arlauskas – treneris

Marius Leonavičius – fizinio rengimo treneris

 

 

 

26 Povilas Butkevičius         vid. puolėjas         203 cm     112 kg     1987 09 26

43 Linas Lekavičius  gynėjas    180 cm     85 kg      1984 11 29

22 Domantas Šeškus   gynėjas    180 cm     75 kg      1992 12 02

12 Šarūnas Vasiliauskas        gynėjas    188 cm     80 kg      1989 03 27

4 Kajus Okmanas      gynėjas    185 cm     82 kg      1995 08 24

6 Vilmantas Dilys    puolėjas   208 cm     100 kg     1987 10 06

7 Laimonas Kisielius puolėjas   203 cm     100 kg     1985 01 24

8 Vytautas Šulskis   puolėjas   200 cm     98 kg      1988 08 08

9 Gytis Sirutavičius gynėjas    195 cm     86 kg      1983 01 12

10 Paulius Ivanauskas          gynėjas    195 cm     82 kg      1987 04 24

14 Vaidas Čepukaitis vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1989 05 16

32 Tomas Michnevičius          puolėjas   196 cm     93 kg      1994 03 07

 

Šiaulių „Šiauliai“

Gediminas Petrauskas – vyriausiasis treneris

Vaidas Pauliukėnas – treneris

Mantas Valčiukaitis – fizinio rengimo treneris

 

 

0 Mike‘as Scottas    gynėjas    183 cm     77 kg      1993 08 10

4 Paulius Dambrauskas          gynėjas    191 cm     85 kg      1991 12 16

6 Eivydas Mološčiakas          gynėjas    187 cm     75 kg      1993 01 27

7 Karolis Guščikas   puolėjas   207 cm     94 kg      1992 05 20

8 Gintaras Leonavičius         gynėjas    194 cm     84 kg      1983 10 29

10 Modestas Kumpys   gynėjas    194 cm     87 kg      1991 07 02

11 Romanas Gumeniukas          vid. puolėjas         220 cm     120 kg     1987 09 19

14 Daishonas Knightas          gynėjas    196 cm     85 kg      1991 04 20

21 Artūras Jomantas  puolėjas   200 cm     98 kg      1985 05 04

23 Dave‘as Dudzinsky puolėjas   205 cm     113 kg     1992 05 26

30 Arūnas Sajavičius gynėjas    195 cm     87 kg      1995 02 02

50 Assemas Marei     vid. puolėjas         206 cm     113 kg     1992 06 16

 

Panevėžio „Lietkabelis“

Gintaras Kadžiulis – vyriausiasis treneris

Egidijus Ženevičius – treneris

Robertinas Vilimas – fizinio rengimo treneris

 

 

6 Jermaine‘as Love’as          gynėjas    190 cm     80 kg      1989 03 27

7 Lukas Aukštikalnis gynėjas    196 cm     80 kg      1995 08 19

10 Gediminas Žalalis puolėjas   205 cm     90 kg      1995 01 21

11 Artūras Valeika   vid. puolėjas         207 cm     100 kg     1985 08 11

16 Jurica Žuza       vid. puolėjas         206 cm     105 kg     1978 04 04

21 Mantas Kazonas    puolėjas   202 cm     92 kg      1989 06 06

22 Julius Kazakauskas          puolėjas   196 cm     98 kg      1990 12 20

30 Brandonas Woodas  gynėjas   189 cm     86 kg      1989 01 05

33 Akselis Vairogas  gynėjas    194 cm     80 kg      1988 04 21

42 Valdas Vasylius   puolėjas   203 cm     90 kg      1983 09 03

77 Arnas Labuckas    puolėjas   203 cm     98 kg      1987 12 28

 

Pasvalio „Pieno žvaigždės“

Mantas Šernius – vyriausiasis treneris

Tomas Rinkevičius – treneris

Kęstutis Mačėnas – fizinio rengimo treneris

 

 

5 Justas Tamulis     puolėjas   196 cm     86 kg      1994 07 12

7 Laurynas Samėnas   gynėjas    192 cm     82 kg      1988 10 12

11 Paulius Petrikonis          puolėjas   202 cm     103 kg     1998 03 11

12 Žygimantas Skučas puolėjas   201 cm     103 kg     1992 03 18

13 Osvaldas Olisevičius        puolėjas   200 cm     92 kg      1993 01 10

19 Lauris Blausas    vid. puolėjas         207 cm     108 kg     1990 02 16

18 Andriyus Agofonovas         vid. puolėjas         208 cm     109 kg     1986 05 07

21 Giedrius Staniulis          puolėjas   205 cm     91 kg      1991 04 16

22 Dennisas Mavinas  gynėjas    191 cm     83 kg      1991 12 09

23 Ramone‘as Moore’as          gynėjas    193 cm     86 kg      1989 03 27

77 Jokūbas Gintvainis          gynėjas    191 cm     80 kg      1994 07 25

 

Kėdainių „Nevėžis“

Ramūnas Cvirka – vyriausiasis treneris

Tomas Stankevičius – treneris

 

 

5 Saah Nimley        gynėjas    175 cm     74 kg      1993 06 03

6 Paulius Semaška    gynėjas    185 cm     79 kg      1993 01 14

8 Vaidotas Volkus    puolėjas   203 cm     100 kg     1985 05 21

9 Darius Gvezdauskas gynėjas    191 cm     89 kg      1988 07 04

10 Rokas Grinius     vid. puolėjas         204 cm     100 kg     1988 06 22

11 Ernestas Ežerskis gynėjas    195 cm     95 kg      1987 05 05

12 George‘as Jgerenaja         vid. puolėjas         207 cm     115 kg     1990 10 09

13 Tomas Gaidamavičius         gynėjas    191 cm     90 kg      1982 07 19

15 Simonas Kymantas  vid. puolėjas         213 cm     120 kg     1995 07 21

22 Arminas Kelmelis  gynėjas    194 cm     85 kg      1994 02 21

31 Tayloras Kingas   puolėjas   203 cm     100 kg     1988 05 30

33 Andrius Aleksandrovas       gynėjas    198 cm     97 kg      1986 0106

41 Grantas Kendallas Johnsonas gynėjas    195 cm     95 kg      1990 03 11

 

 

Alytaus „Dzūkija“

Andrejus Urlepas – vyriausiasis treneris

Zoranas Čarapičius – treneris

Karolis Marcinkevičius – treneris

Mindaugas Jaruševičius – treneris

 

 

15 Giedrius Gustas   gynėjas    190 cm     80 kg      1980 03 04

11 Paulius Danisevičius        gynėjas    178 cm     68 kg      1995 01 11

2 Antonas Kobylinski puolėjas   195 cm     87 kg      1994 05 26

7 Martynas Paliukėnas          gynėjas    193 cm     85 kg      1993 09 14

9 Rytis Juknevičius  gynėjas    187 cm     75 kg      1993 12 15

8 Nerijus Varnelis   puolėjas   201 cm     100 kg     1978 04 13

23 Tomas Urbonas     vid. puolėjas         217 cm     110 kg     1992 03 27

13 Osvaldas Mačernis puolėjas   200 cm     98 kg      1982 05 30

16 Adamas Lapeta     vid. puolėjas         217 cm     129 kg     1987 11 09

5 Edgaras Švelginas  gynėjas    185 cm     80 kg      1995 02 18

4 Markusas Monroe    gynėjas    188 cm     79 kg      1989 09 23

10 Laurynas Mikalauskas        puolėjas   205 cm     110 kg     1985 10 02

 

 

 

 

 

 

Jauni, perspektyvūs, talentingi, drąsūs ir dėl svajonės pasiryžę daug kam: palikti tėvus, draugus, namus iškeisti į bendrabučio kambarį, gimtinę – į tolimąją Pietų Afrikos Respubliką. O šios svajonės vardas – regbis.

Inga NECELIENĖ

„Jauniems talentingiems žmonėms reikia erdvės tobulėti ir skleistis jų gebėjimams. Be galo malonu stebėti šį procesą ir dėti pastangas, kad jis vyktų“, – sako Lietuvos regbio federacijos (LRF) prezidentas Rytis Davidovičius, talkinantis jauniesiems regbio talentams, kad šie laiku atsidurtų tokioje aplinkoje, kur regbis – kaip pas mus krepšinis.

Pietų Afrikos Respublika (PAR) yra viena stipriausių regbio šalių, pasaulio reitingo lentelėse nusileidžianti tik Naujajai Zelandijai. „Bet lietuviai kur kas geriau už mus žaidžia krepšinį. Džiugu, kad vyksta abipusiai mainai: jūs iš mūsų mokotės regbio, o mes iš jūsų – krepšinio“, – džiaugdamasis bendradarbiavimu ne tik su Lietuvos regbininkais, bet ir su Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubu sakė Lietuvoje lankęsis PAR regbio federacijos mainų programos vadovas Richardas de Jageris.

Žaliavos pakanka

LRF prezidentas pritaria, kad mes galime pasaulį mokyti tik krepšinio, o kai kalbama apie visą kitą sportą, privalome gerai atkartoti tai, kas jau sukurta. Ne išimtis ir regbis, kurio milžinišką populiarumą pasaulyje iliustruoja kad ir toks skaičius: neseniai Anglijoje prasidėjusio pasaulio regbio čempionato atidarymo rungtynes stebėjo 82 tūkst. sirgalių.

Lietuvoje regbis dar tik skinasi kelią pripažinimo link, o iš neprofesionalių žaidėjų sudaryta mūsų šalies rinktinė pirmąkart suklusti varžovus privertė po to, kai 2006–2010 m. laimėjo 18 rungtynių iš eilės ir pagerino Naujajai Zelandijai priklausiusį rekordą. Ne mažiau sensacingas ir regbio septynetų rinktinės patekimas į aukščiausią Europos divizioną, suteikęs realių šansų pakovoti dėl vietos 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Puikios „žaliavos“ regbiui plėtoti mūsų šalyje pakanka. Kaip ir pridera krepšinio šalies žmonėms, nestokojame aukštų, stiprių, tvirtai sudėtų jaunuolių, todėl, ne vieno regbio trenerio įsitikinimu, mums ir krepšinis, ir regbis tiesiog genetiškai tinka, o regbio rinktinių laimėjimai jau šiandien nusileidžia tik mūsų krepšininkams.

R.Davidovičius sako, kad didelių perspektyvų ir gerų žaidėjų turime, bet jiems savo pranašumą dar tenka įrodinėti ne tik aikštėje. Neturime nė vienos profesionalios komandos, todėl žaidėjams tenka ieškotis klubo užsienyje arba Lietuvoje treniruotis po darbų, o į turnyrus, čempionatus vykti atostogų ar laisvadienių sąskaita.

„Tereikia kelių dalykų, kad mūsų rinktinė kovotų su geriausiomis pasaulyje regbio šalimis. Reikia taktinių, techninių gebėjimų ir aplinkos, kuri skatintų tobulėti, nestokotų konkurencijos ir kokybiškų rungtynių kiekvieną savaitę. Šių poreikių vedami Lietuvos regbio puoselėtojai užmezgė glaudžius santykius su PAR regbio atstovais“, – apie naują regbio plėtros postūmį prasitaria LRF prezidentas.

Išvyko vienas – panoro kito

Indijos vandenyno pakrantėje įsikūręs PAR didmiestis Durbanas gerai žinomas ne tik dėl uosto, paplūdimių, bet ir dėl pasaulinio lygio „Sharks“ regbio klubo ir akademijos. 2011 m. šis klubas susidomėjo idėja pasikviesti talentingą lietuvį. Taip buvusio regbininko Lino Naujalio iniciatyva ir turimais kontaktais 203 cm ūgio ir 100 kg svorio Karolis Navickas išvyko į Durbaną. Kelių mėnesių lietuvio stažuotė buvo tokia sėkminga, kad vietos skautai pasiūlė jam vykti į aukščiausiosios lygos profesionalų Prancūzijos klubą.

Lietuviui išvykus regbio klubo atstovai ėmė teirautis, ar turime tokių pat stiprių ir darbščių regbininkų kaip K.Navickas. Taip per kelerius metus į PAR išvyko dar keturi lietuviai. Dalis jų įgijo patirties, sustiprėjo ir grįžo į Europą, pradėjo žaisti profesionaliai. Beveik visi tapo stipriais Lietuvos regbio rinktinių ramsčiais.

Vienas pirmųjų į PAR išvykęs Dovydas Taujanskas šiuo metu yra Lietuvos septynetų regbio rinktinės kapitonas. Vienu pajėgiausių Lietuvos regbininkų tapo ir Jonas Mikalčius. Nerijus Mačiulis žaidė Italijos antrojoje lygoje, Airidas Savickas rungtyniauja Škotijoje, Ginas Medvedevas žaidžia Lietuvoje.

„Pamatėme, kad išvykę į PAR Lietuvos regbininkai sparčiai tobulėja, įgyja patirties, tampa stipresni. Grįžę jie jau gali atstovauti šalies rinktinei, tapti jos lyderiais. Tai puiki galimybė jauniems talentingiems žmonėms atskleisti savo galimybes toje srityje, kuria jie gyvena“, – sako R.Davidovičius.

Perspektyvusis penketukas

Draugystė tarp Lietuvos ir PAR regbio kasmet stiprėja. Nuspręsta ne tik siųsti žaidėjus į regbio Meką PAR, bet ir pasikviesti šios sporto šakos specialistų į Lietuvą. Vilniaus regbio akademija itin gerai įvertino metus Lietuvoje dirbančio PAR trenerio Siyos Mlalandle‘s patirtį ir gebėjimą ugdyti jaunimą, o prieš metus Lietuvos regbio-15 rinktinės vyr. trenerio vairą į savo rankas perėmęs Ntando Manyosha įrodė, kad geba ugdyti jau suaugusius žaidėjus ir siekti pergalių. Kol kas jo vedama rinktinė Europos čempionatuose žengia be pralaimėjimų.

Lankydamasis Lietuvoje R.de Jageris gyrė darbščius ir disciplinuotus PAR besimokančius lietuvius ir pabrėžė, kad labai svarbu regbininkams varžytis su aukšto lygio žaidėjais ten, kur ši sporto šaka turi senas tradicijas. Mainų programos suteikia galimybę ne tik treniruotis stipriuose PAR regbio klubuose, rungtyniauti, bet ir mokytis šios šalies mokyklose.

Radus rėmėjų 2014–2015 m. dar penki talentingi 16–18 metų jaunuoliai išvyko tobulėti į PAR. „Jie ten ne tik žaidžia regbį, bet ir mokosi gerose mokyklose. Visų išvykusiųjų anglų kalba stipriai pagerėja, jie prisitaiko prie naujos aplinkos ir neabejotinai praplečia akiratį. Apie tai, kad tobulėja ir kaip žaidėjai, net neverta kalbėti. Alanas Alasauskis jau dabar rimtai vertinamas kaip stiprus kandidatas į Lietuvos suaugusiųjų rinktines. Tautvydas Krasauskas, Dainius Žepnickas, Dovydas Smolenskas ir Eimantas Bagarauskas yra ateities žaidėjai“, – perspektyvųjį penketuką vardija R.Davidovičius.

Ir sporto, ir gyvenimo mokykla

Seniausiai iš šio penketo PAR patirties semiasi 19-metis A.Alasauskis. Ilgiau nei metus prasimokęs Durbano George‘o Campbello technologijų mokykloje, prieš porą mėnesių jis persikėlė į Pitermaricburgo aukštąją mokyklą, į kurią nuo šio pavasario atvyko kiti keturi lietuviai. A.Alasauskis neslepia, kad būti vienam svečioje šalyje sunku, todėl persikėlęs į naują vietą ypač apsidžiaugė tautiečių draugija.

Vienu talentingiausių jaunųjų žaidėjų vadinamas Alanas neslepia, kad vis dar sunku priprasti prie gana griežtų gyvenimo taisyklių. „Visą savaitę būname bendrabutyje. Draugus ar šeimas, kurios kviečiasi į svečius, galime aplankyti tik savaitgaliais. Čia labai svarbu gerai mokytis, nes jei nesiseka mokslai – nežaidi ir regbio. Tokios laisvės kaip Lietuvoje čia neturime, bet tik taip galima išmokti disciplinos. Būdamas čia supratau, kas yra atsakomybė, drausmė, išmokau savarankiškumo. Kaip žaidėjas, ėmiau labiau vertinti komandą ir šalia stovintį žmogų. Dar išmokau stumti save iki tokios ribos, kai jau tikrai daugiau nebegaliu. Jaučiuosi labai patobulėjęs ir džiaugiuosi tuo, ką esu iki šiol pasiekęs“, – prisipažįsta A.Alasauskis.

T.Krasauskui penkių PAR praleistų mėnesių dar nepakako apsiprasti. Bene sunkiausia – krimsti mokslus svetima kalba ir atlaikyti stiprią regbininkų konkurenciją, todėl sunkiai dirbti tenka ne tik aikštėje, bet ir prie knygų.

Šioje mainų programoje dalyvavę ir dabar PAR esantys jaunuoliai bei jų tėvai neslepia, kad išgirdę žinią apie galimą stažuotę pirmiausia patyrė lengvą šoką. Ypač patys pirmieji, tokie kaip dabar 22-ejų D.Taujanskas, pirmąsyk į PAR išvykęs prieš dvyliktą klasę.

„Buvo labai netikėta, daug sąmyšio, lakstymo, dokumentų tvarkymo, nerimo. Bet praėjus keliems mėnesiams sūnui ėmė darytis neramu, kad teks grįžti“, – pasakoja regbininko mama Regina Taujanskienė.

Išvykus tenka susidurti su daugybe sunkumų – peržengti kalbos, kitos kultūros, mentaliteto barjerus, bet patirtus vargus atperka įgyta neįkainojama patirtis. Ir ne tik regbio aikštėje, bet ir gyvenimiška. Iš pradžių ne tik tenka pratintis prie žiūrovų pilnų tūkstantinių stadionų, bet ir įveikti didžiulę konkurenciją. Svetur pasitobulinęs Lietuvoje gali jaustis labiau patyręs nei kiti, bet užsienyje yra kitaip: jei nori įsitvirtinti komandoje, privalai būti geresnis už šimtus.

Sportinėje biografijoje atsiradęs įrašas „stažuotė PAR“ irgi svarbus. Šiuo metu studijuojantis ir Vakarų Anglijos Hartpurio koledžo komandos garbę ginantis D.Taujanskas pataria visiems, kurie sulaukia siūlymo išmėginti jėgas PAR, būtinai ten vykti, nes žaidėjai grįžta sutvirtėję ir fiziškai, ir psichologiškai, o tai labai praverčia regbio aikštėje.

Psichologinio tvirtumo prireikia ir siekiant studijas suderinti su treniruočių, koledžo rungtynių ir Lietuvos rinktinės varžybų tvarkaraščiu. „Nors į kiekvienas Lietuvos rinktinės rungtynes sūnus negali grįžti, jis visada jaučia pareigą, atsakomybę ir garbę atstovauti savo šaliai. Kita vertus, po išvykų į PAR dabar Anglija atrodo visai šalia – beveik tas pats, kas įveikti atstumą Vilnius–Šiauliai“, – palygina šiauliečio regbininko mama R.Taujanskienė.

Ateities talentai

Ambicingų planų neslepianti LRF neatsisako olimpinės svajonės, tik ją nukelia iki 2020 m. žaidynių. Per artimiausius metus galbūt dar daugiau jaunuolių įgis patirties PAR ir papildys regbio rinktinę. Tačiau svarbiausias šios mainų programos tarp Lietuvos ir PAR regbio akcentas – ne tik sportas ir perspektyvių jaunuolių patekimas į rinktinę arba profesionalų klubą, bet ir asmenybės bei talento ugdymas. „Be galo smagu matyti jaunus žmones, kurie gavę šansą tobulėti juo pasinaudoja. Manau, šios mūsų rėmėjų investicijos pagrindinė vertė yra asmenybių, kurios ateityje garsins Lietuvą ir bus įkvėpimas, ugdymas“, – sako R.Davidovičius.

Regbininkų mainų programos rėmėjos UAB „Enerstena“ generalinis direktorius Virginijus Ramanauskas pritaria, kad jų įmonės strategija – remti jaunus, talentingus, perspektyvius jaunuolius, kurie ateityje pakeis dabartinius lyderius ir bus savo sričių profesionalai.

„Tokia mūsų linija ne tik sporto, bet ir kitose srityse – jaunimui remti skiriame apie 90 proc. visos teikiamos paramos. Ugdome ateities talentus Lietuvai – ar tai būtų sportas, ar menas, ar mokslas, – pabrėžia įmonės gen. direktorius, jau ne vienus metus trunkančio bendradarbiavimo pradžią prisimenantis tokią: – Atėjo protingi, iniciatyvūs žmonės, kurių pristatyta idėja sutapo su mūsų įmonės strategija, ir pradėjome bendradarbiauti. Mums svarbiausia, kad parama būtų panaudota tikslingai, sąžiningai ir nukeliautų ten, kur reikia.“

Paklaustas, kuo pačiam patinka regbis, V.Ramanauskas pamini keletą patrauklių šios sporto šakos elementų: „Tai rimtas komandinis žaidimas, skirtas ne tik raumenims, bet ir galvai dirbti. Gal ne vienam atrodo, jog turi būti stiprus žmogus, kad galėtum kitus pastumdyti, bet tas stumdymasis turi savas taisykles. Čia reikia daug mąstyti ir dirbti kaip komandai.“

 

 

 

Kol turėjome vieną kitą stiprų plaukiką, tyliau krimtomės dėl mūsų šalyje prastos baseinų padėties. Ar dabar garsiai reiškiamą norą bent kiekviename didesniame mieste turėti po šiltą ir šiuolaikišką baseiną lėmė didėjantis plaukimo populiarumas?

Inga Necelienė

Plaukimo treneriai ir specialistai abejoja, ar jau keleri metai Lietuvoje juntamas šios sporto šakos bumas prisidės prie jos atgimimo. „Nenorėčiau, kad plaukimas Lietuvoje atsidurtų, pavyzdžiui, krepšinio vietoje, juk krepšininkai kenčia nuo populiarumo, todėl tokie pat vargšai būtų ir plaukikai“, – netikėtai sako 1980 m. Maskvos olimpinė plaukimo čempionė ir rekordininkė Lina Kačiušytė.

Gyvybės ir mirties klausimas

L.Kačiušytė dabartinę lankytojų apgultį baseinuose vadina veikiau sujudimu ir tikina, kad tam įtakos turėjo ir kitaip pradėję mąstyti tėvai. „Viena vertus, baseinas yra būdas užimti vaiką. Aišku, tai ir sveikata – jau po metų ar dvejų plaukiojimo baseine matyti visai kitoks fizinis vaiko išsivystymas. Bet pats svarbiausias dalykas yra kitas: juk tai gyvybės ir mirties klausimas, nes šitiek mūsų vaikų nuskęsta dėl to, kad nemoka plaukti. Ir mokantiesiems vandenyje visko nutinka, o ką jau kalbėti apie to nemokančius. Sarmata dvidešimt pirmame amžiuje nemokėti plaukti“, – rėžia plaukikė.

Apie nemokančius plaukti vaikus ir suaugusiuosius pirmiausia ir reikėtų galvoti sprendžiant baseinų klausimus, nes statistika verčia suklusti. Higienos instituto Sveikatos statistikos skyriaus duomenimis, per ketverius metus, 2010–2013 m., nuskendo per tūkstantį žmonių. „Rekordininkas“ – 2010 m. liepos mėnuo, per kurį vanduo pasiglemžė 118 žmonių gyvybę.

Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus pritaria, kad baseino statusas visai kitas. „Tarkime, jei arenoje kas nors kartą per savaitę ką nors žaidžia, tai dar ne sporto objektas. O baseinas visų pirma reikalingas kasdieniams žmonių poreikiams – sveikatinimosi, mokymosi plaukti, sportavimo sau – tenkinti, o ne tik aukšto meistriškumo sportininkams, kurių tarp visų tėra 5–10 proc., – sako jis. – Labai svarbu, kad žmonėms būtų kur nueiti dėl savo malonumo, dėl savo sveikatos, o tokių vietų, sutikime, tikrai nėra daug.“

Savivaldybėms, norinčioms padėti savo gyventojams išmokti plaukti ir turėti kur pajudėti, nederėtų kalbėti apie būsimą sunkią baseino išlaikymo naštą. LPF viceprezidentas viliasi, kad žmonių pajamos didės ir kur kas daugiau jų galės sau leisti lankyti baseiną, – svarbu, kad jų būtų.

Treniruotasi pagal metodiką, kas išgyvens

Kas pasikeitė per daugiau nei tris dešimtmečius, skiriančius čempiones bei rekordininkes L.Kačiušytę ir Rūtą Meilutytę? „Daug kas pasikeitė ir kasdien vis keičiasi, – pripažįsta L.Kačiušytė. – Visų pirma dabar visiškai kitokia sportininkų rengimo sistema. Mes, buvę sportininkai, pavydime dabartiniams plaukikams kilometražo, kurį jiems tenka įveikti per treniruotes. O mes sportuodavome pagal metodiką, kas išgyvens, nuolat jausdavomės ant ribos. Per dieną būdavo trys treniruotės – ir vandenyje, ir bendrojo fizinio pasirengimo. Kasdien nuplaukdavome po 20 km, taigi krūviai buvo didžiuliai“, – apie anuomet gyvavusią treniravimo metodiką, esą kuo daugiau nuplauksi, tuo greičiau plauksi, pasakoja L.Kačiušytė. Galima palyginti: dabar per dieną plaukikai baseine įveikia maždaug po 5 km.

Kita vertus, per tuos dešimtmečius yra ir visiškai nepakitusių dalykų. Ir tada, ir dabar geram plaukikui reikia ne tik stipraus fizinio bei psichologinio pasirengimo, bet ir tvirto charakterio, užsispyrimo, ryžto, reikia atsidurti reikiamu laiku tinkamoje virtoje. „Ir laimės reikia. Juk į startą ateina patys geriausi, tiek pat daug rengęsi ir treniravęsi, blogų ten nebūna. Ar man pačiai laimė padėjo? Manau, laimėti olimpiadoje labiausiai padėjo charakteris“, – šiek tiek pagalvojusi atsako plaukikė.

L.Kačiušytės ir kito Maskvos olimpinio čempiono Roberto Žulpos triumfo metais dabar jau ketvirtą dešimtį įpusėję sostinės Vandens sporto rūmai (taip vadintas Lazdynų baseinas) buvo ką tik atvėrę duris. Tiesa, L.Kačiušytė treniravosi tuometėje 7-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje buvo nedidelis baseinas. Jį lankė ir 1976 m. Monrealyje olimpiniu prizininku tapęs Arvydas Juozaitis, ir, čempionės žodžiais tariant, visas Vilniaus elitas.

Prie atvirojo „Žalgirio“ baseino irgi nuolat būriuodavosi daugybė žmonių. „Plaukimas visada buvo populiarus, tik rezultatai tada buvo ne tokie geri kaip dabar. O kai vykdavo plaukikų mačai tarp Vilniaus ir Kauno, visi – nuo mažų iki didelių – bėgdavo prie televizorių, ištuštėdavo ir gatvės, ir kiemai“, – pasakoja plaukikė.

Sukrito keli koziriai

Po to plaukimas, kaip ir visas mūsų sportas, išgyveno kelerių metų tuščią etapą. „Į sportą neatėjo tie vaikai, kurie turėjo pradėti treniruotis per blokadą – 1990-aisiais ir vėlesniais metais: baseinai neveikė, vandens nebuvo. Ne tik plaukimą, bet visą sportą, visą mūsų gyvenimą buvo ištikęs štilis. Tada žmonės ne sporto rezultatais, o išgyvenimu buvo užsiėmę“, – sudėtingą laikotarpį primena L.Kačiušytė.

Nuo 2001 m. Lietuvos plaukimo federacijoje dirbantis G.Bartkus sako, kad bent jau Lazdynų baseine niekada nebūdavo sunku surinkti vaikų grupes. „Dar iki rugsėjo vidurio būdavo viena kita laisva vieta, bet nesuskubus patekti į baseiną paskui būdavo sudėtinga. Ir dabar baseinai perpildyti, ne visi norintieji telpa, bet šito nereikėtų sieti vien su prieš kelerius metus atsiradusiu noru visiems vaikams tapti meilutytėmis“, – atkreipia dėmesį LPF viceprezidentas.

Pasak jo, sutapo nemažai plaukimui palankių veiksnių. „Kai baigė sportuoti Rolandas Gimbutis, Vytautas Janušaitis, atsirado tuštumėlė, bet atėjo talentinga jaunų plaukikų karta ir sužibo talentas, deimantas Rūta. Kitiems plaukikams ji taip pat yra akstinas eiti į priekį, ne vienas pagalvoja: kodėl ji gali, o aš negaliu. Jaunimui nėra ūpo nusileisti vyresniems plaukikams – Giedriui Titeniui, Mindaugui Sadauskui. Dabar yra puiki plaukikų komanda. Vieni kitus paskatindami, padrąsindami, visi kartu ir tobulėja“, – sako G.Bartkus.

Nuo trijų iki penkių

Labai ilgą laiką Lietuvoje buvo vos trys olimpiniai 50 m ilgio plaukimo takelių baseinai – Vilniuje, Alytuje ir Elektrėnuose. Dabar šalia jų atsirado tinkami plaukioti ir treniruotis dar du : Kaišiadoryse ir Kaune. 25 m baseinų yra kur kas daugiau: Anykščiuose, Alytuje, Ignalinoje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kelmėje, Marijampolėje, Mažeikiuose, Pasvalyje, Panevėžyje, Rietave, Šalčininkuose, Širvintose, Šakiuose, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje, Utenoje, Visagine, Vilniuje.

Seniai pirštu baksnojama į didžiausią sopulį – sostinę, teturinčią senuką Lazdynų ir du nedidelius 25 m ilgio keturių takelių baseinus: Moksleivių rūmuose ir 2013 m. renovuotą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausantį baseiną, esantį prie Gerosios Vilties vidurinės mokyklos. Ar būsimasis sostinės baseinas, kurio būtinybe seniai neabejojama ir po visų skambesnių plaukikų ar penkiakovininkų pergalių vis žadama statyti, jau galėtų varžytis su nacionaliniu stadionu, apie kurį irgi daug šnekama, bet praktiškai nieko nedaroma?

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Rito Vaigino tikinimu, pirmieji naujojo baseino ledai pagaliau pajudėjo. „Jau baigtas techninių projektų pateikimo etapas. Gavome septynis projektus, kuriuos su ekspertų komisija, daugiausia sudaryta iš architektų, vertinsime ir rinksime geriausią. Bus atsižvelgiama į daugybę kriterijų. Ekonomiška baseino eksploatacija, žinoma, taip pat bus svarbi“, – apie seniai laukiamus nacionalinės svarbos objektu pripažinto baseino pirmuosius poslinkius pasakoja R.Vaiginas.

Jis pabrėžia labai svarbų dalyką, leidžiantį tikėtis, kad šįkart bus kitaip nei visada ir kalbos įgaus bent kokį apčiuopiamą pavidalą: Vyriausybė, Kūno kultūros ir sporto departamentas bei savivaldybė šių metų biudžete tolesniems baseino projektavimo darbams yra skyrusi tiek, kiek numatyta lėšų. „Bet tai tik pirmas žingsnis“, – atsargiai perspėja R.Vaiginas.

Naujasis 50 m baseinas ir visas sveikatinimosi centras nebus pradėtas statyti tol, kol nebus rasta privačių investuotojų, kurie Vilniuje pastatytų naują 25 m baseiną, kad ir vaikai, ir suaugusieji naujojo baseino statybų laikotarpiu apskritai neliktų be nieko. Anksčiau skelbti konkursą dėl 25 m ilgio aštuonių takelių plaukimo baseino statybos trukdė sunki savivaldybės finansinė padėtis, bet, R.Vaigino tikinimu, jai stabilizavusis jau netrukus šis žingsnis turėtų būti žengtas.

Tik iškilus naujam 25 m baseinui žadama griauti 35-erius metus intensyviai tarnavusį ir per tą laiką kosmetinio remonto teragavusį Lazdynų baseiną ir jo vietoje statyti šiuolaikišką daugiafunkcį sveikatinimo centrą. „Ketiname statyti aukštus tarptautinius standartus atitinkantį baseiną, kuriame bus ir 50 m, ir 25 m plaukimo baseinai, šuolių į vandenį bokštų. Pakeliamasis baseino dugnas padės lengvai reguliuoti baseino gylį ir pritaikyti jį prie bet kokio amžiaus bei pomėgių lankytojų poreikių“, – su projektu supažindina sostinės savivaldybės atstovas.

Galbūt už žadamus išleisti 65 mln. Lt (18,8 mln. Eur) naujajam centrui statyti išeitų keli paprastesni statiniai? „Manome, kad šį baseiną vėl statysime kokiems trisdešimčiai metų, todėl tiek daug išleidę nenorime, kad vos pastatytas jis taptų nemodernus, nepatrauklus. Jeigu turėtume pinigų, statytume daugiau baseinų. Manau, Vilniui reikėtų trijų keturių gerų šiuolaikiškų baseinų – nė vienas jų nestokotų lankytojų, – svarsto R.Vaiginas, primindamas, kad pagal plotą trečdaliu mažesniuose Nyderlanduose, iš kurių ir semiamasi šio tipo projektų patirties, veikia apie 3 tūkst. baseinų, o Lietuvoje – vos 50. – Ir čia skaičiuojami visi, kuriuos tik galime vadinti baseinais.“

G.Bartkus patvirtina, kad šįkart ir KKSD, ir Vyriausybės, ir Vilniaus miesto biudžete pažadai atsispindi. „Aišku, sporte visko nori greičiau, baseino Vilniuje reikalai juda ne taip greitai, kaip norėtume, bet jie nėra sustoję. Šiais metais turėtų vykti projektavimas ir visi su tuo susiję darbai“, – sako LPF viceprezidentas.

Kauniečiai – toli priekyje

Įkandin prieš pusmetį duris atvėrusio Kauno „Girstučio“ plaukimo centro sausio viduryje lankytojus vėl ėmė kviesti ne iki galo, bet gerokai atnaujintas „Vilijos“ baseinas, kuris, kaip ir prieš dešimtmetį renovuota „Dainava“ bei šios šventės dar laukiantys „Šilainiai“, priklauso Kauno plaukimo mokyklai. Pasak šios mokyklos direktoriaus pavaduotojo Eriko Skyriaus, jų turimus baseinus nuolat lanko 1166 vaikai, dar per tūkstantį atvyksta pasimokyti plaukti ar paplaukioti pagal įvairias įgyvendinamas mokymo plaukti programas. „Anksčiau rytinis laikas būdavo mažiau išnaudojamas, baseinai būdavo tuštesni, o dabar ir miesto, ir Kauno rajono mokyklos, darželiai rytinėmis valandomis atveža autobusus vaikų“, – lankytojų stoka nesiskundžia E.Skyrius.

Jis taip pat primena, kad, be šių trijų jiems priklausančių baseinų ir „Girstučio“, Kaune dar veikia Lietuvos sporto universiteto (LSU) baseinas, o pavasarį turėtų atverti duris renovuotas Kauno centro sporto mokyklos baseinas.

Lankytojų netrūksta ir Elektrėnų baseine. Pasak šio miesto Sporto, turizmo ir pramogų centro programų koordinatorės Linos Misevičienės, nors vakarais baseine žmonių tirštoka, išsitenka ne tik suaugusieji, vaikai, bet ir vandensvydininkai, kurie čia treniruojasi.

Uostamiesčiui baseinas – vienas reikalingiausių statinių, tą patvirtino ir surengtos apklausos rezultatai. Neseniai renovuoto „Gintaro“ baseino per maža visų klaipėdiečių reikmėms tenkinti. „Šį baseiną lanko apie 600 vaikų – vieni sportuoja, kiti mokosi plaukti. Tie, kurie netelpa, stoja į eilę: jei kuris vaikas nustoja lankyti baseiną, jo vietą užima stovintis eilėje“, – pasakoja Klaipėdos miesto savivaldybės Sporto ir kūno kultūros skyriaus vyr. specialistas Ignas Pocius.

Klaipėdos miesto vadovai deda daug pastangų, kad šalia „Švyturio“ arenos 2017 m. iškiltų šiuolaikiškas 50 m baseinas, kurio takelius pasukus vaikams mokytis plaukti atsirastų dvidešimt 25 m ilgio takelių. „Pastačius šį baseiną būtų išspręsta ne tik miesto, bet ir viso regiono problema“, – įsitikinęs I.Pocius.

Lietuvos plaukimo federacijos viceprezidentas Gintautas Bartkus:

„Pagrindinis šių metų plaukikų tikslas – vasarą vyksianti atranka į olimpines žaidynes. Pasirengimas suplanuotas dienos tikslumu. Plaukikų branduolys – šeši septyni sportininkai, prie kurių bet kada gali prisidėti kažkas iš jaunesnių. Visi jie ruošiasi liepos pabaigoje Kazanėje vyksiančiam pasaulio čempionatui. Čia mūsų programa minimum – patekti į dvyliktuką, o kitas tikslas bus olimpinės žaidynės.“

Lietuvos olimpinė statistika

Olimpinėse žaidynėse iš viso dalyvavo 28 Lietuvos plaukikai: 8 moterys ir 20 vyrų.

Daugiausiai – po tris kartus – žaidynėse dalyvavo penki plaukikai: Raimundas Mažuolis, Darius Grigalionis, Rolandas Gimbutis, Saulius Binevičius ir Vytautas Janušaitis.

Dvi dailiosios lyties atstovės iš aštuonių pelnė aukso medalius: 1980 m. Maskvoje L.Kačiušytė, 2012 m. Londone – R.Meilutytė.

Visi individualių rungčių medaliai, įskaitant 1976 m. Monrealyje A.Juozaičio pelnytą bronzą ir 1980 m. Maskvoje R.Žulpos laimėtą auksą, pelnyti plaukiant krūtine.

 

Apsilankymo baseine kaina

Vienkartinis apsilankymas baseine vienam suaugusiajam savaitgalį

Apsilankymo trukmė 1 val.*, kaina Lt/Eur

Kaunas

„Vilija“, „Dainava“, „Šilainiai“ (su pirtimi) – 13,32/3,86

„Girstutis“ (su pirtimi) – 15/4,34

LSU baseinas – 15/4

Vilnius

Lazdynų baseinas – 13,5/3,91

Sporto klubo „Impuls“ (Ozo g. 41) baseinas –  12,82/3,71**

Elektrėnai

Baseinas (su pirtimi) – 12/3,48

Kaišiadorys

Baseinas – 10/2,90

Pasvalys

Sporto mokyklos baseinas – 11/3,19

Šakiai

Sporto mokyklos baseinas – 10/2,90

Su pirčių kompleksu ir sūkurine vonia – 17/4,92

Anykščiai

Baseinas (su pirtimis) – 10/2,9

Alytus

Baseinas (su pirtimi) – 10/2,90

* kai kur nurodoma 2 ar 1,5 val. vienkartinio apsilankymo kaina perskaičiuota į valandos trukmės

** neturintieji abonento už 13 eurų, arba beveik 45 Lt, gali įsigyti vienkartinį 3,5 val. apsilankymą visoje vandens zonoje (baseinas, pirtis, sūkurinė vonia), vienos valandos leidimų nėra