ES slegia skolų krizė, vis dažniau ir garsiau kalbama apie euro žlugimą, netgi didžiųjų šalių kredito reitingai gali mažėti, kas reikštų dar daugiau išlaidų šiuo sudėtingu laiku. Apie ateinančių metų prognozes kalbamės su Europos Parlamento nariu Zigmantu Balčyčiu.

PROGNOZĖS: Šiuo metu retai išgirstame gerų naujienų iš Europos: ekonomika stoja, skolos auga, solidarumo mažėja, o žvelgiant iš šalies atrodo, kad tiesiog nebesugebama susikalbėti. Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę ES padėtį?

Z.B.: Blogos naujienos iš ES gerokai viršija gerųjų kiekį, o šiuo metu vykstančius procesus geriausiai apibūdina žodis, nuo kurio esame jau gerokai pavargę, – krizė. Tiesa, ne vien ekonomikos, bet ir solidarumo, bendrų vertybių bei europinio identiteto paieškų.

Vis dėlto nemanau, kad šiuo metu ES vykstančius procesus reikėtų tragedizuoti. Juk istoriniu požiūriu šis darinys dar labai jaunas, jis dar tik mokosi sugyventi kartu. Nereikia pamiršti, kad ES labai sparčiai plečiasi, o suvaldyti plėtrą taip pat nėra lengvas uždavinys.

Ne mažiau sudėtinga įvertinti ir tai, kas šiandien vyksta ekonomikoje, tačiau akivaizdu, kad vykstantys pokyčiai yra esminiai. Ekonomika stoja labiausiai išsivysčiusioje pasaulio dalyje – JAV ir Europoje, tačiau ji sparčiai auga Azijos ir Pietų Amerikos šalyse. Mes esame didelių pokyčių pasaulyje liudininkai.

PROGNOZĖS: Ar Europa išmoko krizės pamokas?

Z.B.: Vis dar labai sunku pripažinti, kad nekontroliuojamos finansų rinkos yra netvaru. Šią pamoką išmokti trukdo ir didelės lobistų pajėgos. Pastaruoju jų išpuoliu laikomas britų atsisakymas pasirašyti susitarimą dėl fiskalinės drausmės. Viena didžiausių Europos ekonomikų nesutiko pritarti, atrodytų, visiems suprantamam reikalavimui sugriežtinti finansinių rinkų priežiūrą bei kontrolę ir įvesti finansinių sandorių mokestį ES lygmeniu. Tokie įvykiai rodo, kad krizės pamokų mokytis nenorima.

PROGNOZĖS: Kokia tikimybė, kad šie pokyčiai vis dėlto įvyks?

Z.B.: Gruodžio mėnesio sesijos metu Europos kairiųjų lyderis Martinas Schulzas pasakė vieną frazę, į kurią, manyčiau, reikėtų labai gerai įsiklausyti: „Ne demokratija turi prisitaikyti prie rinkų, o rinkos turi prisitaikyti prie demokratijos.“ Jeigu šis pokytis įvyks, atsiras vilčių, kad ekonomikos vystymasis bus tvaresnis. Žinoma, turėsime susitaikyti ir su lėtesniu augimo tempu, bet galėsime jaustis saugesni.

PROGNOZĖS: Kaip esant šiai situacijai turėtų elgtis Lietuva? Kokie iššūkiai mūsų laukia 2012 metais?

Z.B.: Esame stipriai priklausomi nuo visos Europos. Mūsų ekonomika šiandien daugiausia paremta eksportu į ES šalis. Jeigu ekonomika stos visoje ES, neišvengiamas lėtėjimas laukia ir mūsų.

Vis dėlto mes, naujieji ES nariai, turime geresnes ekonomikos augimo perspektyvas. Mes dar turime nemažai vidinio vystymosi potencialo, nespėjome beviltiškai prasiskolinti, turime labai veržlių, negandų užgrūdintų žmonių ir gerų specialistų, todėl nereikėtų visko piešti vien juodai, o priimti sprendimus, kurie išlaisvintų šias ne visada matomas jėgas.

PROGNOZĖS: Ar galėtų ES artimiausiu metu padėti mums pasiekti proveržį?

Z.B.: Kaip rodo praktika, net dėl tų susitarimų, kurie buvo suderinti stojant į ES, tenka nemenkai pakovoti. Kalbu apie atominės uždarymo problemą. Įsipareigota finansuoti, o kai ateina laikas, paaiškėja, kad skirs tris kartus mažiau.

Panaši situacija ir dėl mūsų žemės ūkio. Senoji Europa išpurenusi kiekvieną lopinėlį žemės, o mes, turėdami didelį potencialą ir patirtį šioje srityje, skatinami laikyti dirvonuojančius laukus. Dideli tiesioginių išmokų skirtumai mūsų ūkininkus verčia nekonkurencingais ES mastu.

Šie du pavyzdžiai, mano manymu, yra svarbiausi klausimai Lietuvos ir ES darbotvarkėje. Pateikta 2014–2020 m. finansinė perspektyva. Nuo to, kaip principingai ir politiškai protingai sugebėsime susitarti, priklausys mūsų ekonomikos vystymosi perspektyvos ilguoju laikotarpiu.

PROGNOZĖS: Ar 2012 m. turime pagrindo būti optimistai?

Z.B.: Turime tokie būti. Viliuosi, kad 2012 m. sparčiai pajudės energetinę izoliaciją panaikinantys projektai – energetinės jungtys, suskystintų dujų terminalo statyba.

Mūsų Vyriausybė turi pasiekti, kad nauja atominė elektrinė taptų ES projektu, nes jis naudingas visos ES energetiniam balansui, užtikrina mažesnę priklausomybę nuo trečiųjų šalių ir kuria vertę ne vien mums, bet visai ES.

Tikėkimės, kad kitais metais paspartės ir „Rail Baltica“ statybos darbai. Visi šie projektai sukurs naujų darbo vietų ir taps geru impulsu mūsų šalies ekonomikai. 2012 m. realijos pareikalaus kantrybės, tačiau kelerių metų perspektyvoje, tikiu, mūsų laukia geresni laikai.

Ignalinos AE uždarymo finansavimas ir tiesioginės išmokos žemdirbiams – šie du klausimai dabar svarbiausi Lietuvos ir ES darbotvarkėje.

Tęsiant G.Sarafino mintį apie neveiksnią energetikos ministeriją (žr. „Ydingos vadybos pasekmės“), pridursiu, jog matau ir kitų priežasčių, kodėl realios energetikos problemos nesprendžiamos, kodėl, pavyzdžiui, nesiseka ir derybos dėl Ignalinos AE uždarymo finansavimo.

Viena svarbiausių – konservatorių ir dabartinės valdančiosios daugumos ilgai vykdyta propagandinė kampanija, apie esą neskaidrų IAE uždarymo lėšų panaudojimą. Nepaisant to, jog šias lėšas administruoja net ne pati Lietuva, o Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), konservatoriai (kaip jau jiems įprasta visose srityse) be jokių faktų apkaltino buvusią valdžią iššvaisčius milijardą eurų. Tai išgirdęs ERPB, atsiuntė į Lietuvą vieną iš vadovų V.Novaką, kuris pasakė, jog „apskritai absurdiška klausytis kalbų apie milijardą eurų, kai jo iš viso nebuvo“. V.Novakas pateikė visuomenei, Seimui ir Vyriausybei gana išsamią ataskaitą apie šių lėšų panaudojimą, tarp jų ir 130 milijono litų paramą devintojo bloko jėgainės statyboms Elektrėnuose, dalis uždarymo lėšų be to skirta dujotiekiui Visaginas – Pabradė, taip pat elektros tiltui į Lenkiją bei kitiems Lietuvos energetinei nepriklausomybei svarbiems projektams.

Tačiau šios negarbingos Lietuvoje vykstančios politinės kovos atgarsiai, be abejonės, pasiekė ir Briuselį, Europos Komisiją, kuriai dabar „skauda galvą“ ne tik dėl naujos finansinės perspektyvos, kurioje turi būti numatytas ir tolimesnis IAE uždarymo finansavimas, bet ir reikia kovoti su finansinės krizės pasekmėmis Graikijoje bei kitose, ypač eurozonos šalyse. Todėl dabartinė valdančioji dauguma savo neapgalvotu, propagandiniu kalbėjimu apie neva neskaidrų IAE uždarymo lėšų panaudojimą, neabejotinai paskatino EK valdininkus siūlyti sumažinti kone perpus žadėtą paramą. Kaip sakoma, jei jūs ten neskaidriai panaudojat, tai šekite perpus mažiau… Tiesa, yra dar galimybė derėtis, tačiau gana akivaizdu, jog mūsų derybiniai argumentai yra gerokai susilpnėję. Derybų mechanizmas ES yra gana klampus, be to jau tenka abejoti už tai atsakingos mūsų „nieko nekainavusios“ (A.Kubilius) energetikos ministerijos gebėjimais, ypač po, neseniai iš vadovybės pasitraukus, vienam geresnių šalies derybininkų R.Švedui.

Mūsų derybiniai argumentai susilpnėję ir dėl dar vienos priežasties. Kažkodėl konservatoriams atėjus į valdžią, mano nuomone, skubotai, neįsigilinus į reikalo esmę, buvo panaikinta A.Abišalos vadovaujama derybų su EK komisija dėl galimo IAE veiklos pratęsimo, esant krizinei situacijai. Būtent šios komisijos veikla davė galimybę Lietuvai nuolat pateikti ES savo argumentus apie realią energetinio saugumo situaciją šalyje, apie didėjančią mūsų priklausomybę po IAE uždarymo nuo dujų bei elektros energijos importo (kas šiuo metu akivaizdžiai vyksta) ir net išsiderėti papildomų lėšų ir kitiems energetikos projektams.

Nesėkmingos ir nevaisingos energetikos ministerijos derybos su Gazprom dėl dujų kainų (jei jos apskritai vyksta?) tik, deja, patvirtina šiuos nuogąstavimus. Be to šioje srityje atsiranda ir naujų mums nepalankių veiksnių – pavyzdžiui, Nordstream atidarymas. Kitaip sakant, energetikos problemų sprendimas reikalauja ne tik tinkamos vadybos, bet ir kompetencijos, visų geopolitinių veiksnių įvertinimo, glaudžiai susietas ir su užsienio politika.

Iš tiesų G.Sarafinas jau minėtame straipsnyje yra teisus, jog naujai sukurta energetikos ministerija nepateisino lūkesčių. Tačiau ne tik dėl prastos vadybos. Jos vadovo primityvokas nusistatymas prieš buvusią valdžią ir jos sprendimus, neleido įsigilinti į energetinės problematikos sudėtingumą, o ir perimti tai, kas pirmtakų buvo daroma teisingai bei davė Lietuvai teigiamų rezultatų. Todėl kiekvieną sykį, su kiekviena nauja Vyriausybe, viską pradėdami iš naujo, ir trypčiojame vietoje, jei nepasakyti daugiau, o „nieko nekainavusi“ tuo tikslu sukurta energetikos ministerija, akivaizdu, nieko rimtesnio ir nenuveikė.