"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Vieni į stadionus – su nacionalinėmis vėliavomis ir patriotinėmis dainomis, kiti – su peiliais ir dantų apsaugomis. Masinėmis riaušėmis Europos futbolo čempionato startą nustelbę futbolo chuliganai – ne ką mažesnė grėsmė nei sutartos rungtynės, tik pirmąją futbolą juodinančią dėmę teisėtvarkos pareigūnams paprasčiau suvaldyti nei antrąją. Kodėl ne visada pavyksta?

Kol visa Jungtinė Karalystė iškilmingai šventė karalienės Elizabeth II 90 metų gimtadienį, jį dar išvakarėse pradėjo švęsti, tik savaip, į Marselį stebėti pirmųjų B grupės rungtynių tarp Anglijos ir Rusijos rinktinių atvykę futbolo sirgaliai. Tiksliau, ir tikrieji sirgaliai, ir tiesiog chuliganai, kuriems rezultatas švieslentėje ne toks svarbus, kaip noras kumščiais įrodyti, kurios tautos atstovai stipresni ir viršesni.

Futbolo fanai sezono metu būna susiskaldę, išsibarstę po klubus, bet kai žaidžia nacionalinė rinktinė, juos visus suvienija patriotiškumas. Tai ypač pasakytina apie rusus.

Taigi patys aršiausieji čempionatui dar net neprasidėjus „šventimo“ pradžią vainikavo tarpusavyje talžydamiesi ant Marselio grindinio, o kitą dieną po lygiosiomis pasibaigusių rungtynių su nauju įkarščiu ėmė aiškintis santykius čia pat „Stade Velodrome“ stadione. Rytojaus dieną muštynės „sustiprino“ ukrainiečių ir vokiečių tarpusavio santykius.

Mažiau ir daugiau kaltų nėra

Jau ketvirtą dešimtmetį Vilniaus „Žalgirį“, o vėliau ir nacionalinę futbolo rinktinę ištikimai palaikantis dabar jau 47-erių sporto žurnalistas Ingvaras Butautas, garsiosios sostinės futbolo fanų grupės „Pietų IV“ lyderis, prisimena rusų aistruolius dar nuo SSRS čempionatų laikų, kai šie buvo vieni pagrindinių lietuvių priešininkų. „Futbolo fanai sezono metu būna susiskaldę, išsibarstę po klubus, bet kai žaidžia nacionalinė rinktinė, juos visus suvienija patriotiškumas. Tai ypač pasakytina apie rusus“, – sako I.Butautas.

O grįždamas prie Prancūzijoje vykstančių futbolo pirmenybių startą aptemdžiusių riaušių, pateikia naujų detalių. „Kiek pavyko sužinoti ne iš žiniasklaidos, o iš Marselio muštynes mačiusių liudininkų, ten daug žibalo į ugnį įpylė ir pagrindinius neramumus kėlė vietiniai kitataučiai Marselio gyventojai – daugiausia atvykėliai iš Šiaurės Afrikos, bet viskas buvo nurašyta futbolo chuliganams. Organizuota Rusijos chuliganų grupuotė (ją sudarė apie 200 gerai treniruotų rusų), iš anksto turėjusi tikslą susimušti su anglais ir visiškai išvedusi iš rikiuotės prancūzų saugumo pajėgas, norėjo įrodyti, kad stereotipas, esą anglai – aršiausi futbolo chuliganai, jau gerą dvidešimtmetį nėra tiesa“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Kaip parodė ankstesni Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykę futbolo čempionatai, futbolo chuliganų siautėjimą galima suvaldyti.

Kita vertus, I.Butauto tikinimu, tik Prancūzijoje panašius išpuolius ir buvo galima suplanuoti. Pasižiūrėkime į skaičius – prieš šį chuliganų siautėjimą panašaus masto, aistruolių žūčių pareikalavusi futbolo fiesta taip pat vyko Prancūzijoje, kurioje 1998 m. buvo surengtas pasaulio futbolo čempionatas. Vadinasi, saugumo pajėgos ne viską atlieka iki galo, kažkur esama spragų. „Kaip parodė ankstesni Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje vykę futbolo čempionatai, futbolo chuliganų siautėjimą galima suvaldyti – ten buvo nepalyginti ramiau“, – patikina „Pietų IV“ lyderis.

Gaila žmonių, kurie atvažiuoja į gražią futbolo šventę, o susiduria su tokiais visiškais begalviais.

Ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Deividas Šemberas, 17 sezonų žaidęs įvairiuose Rusijos klubuose, sako, kad futbolo chuliganų muštynės prasilenkia su sporto vertybėmis ir nepuošia jokios sporto šakos, bet vienašališkai teisti vienų ar kitų chuliganų nesiima. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad prieš tai kelis čempionatus pavyko sėkmingiau tvarkytis, o prancūzai, matyt, kažką pražiūrėjo arba pernelyg susitelkė vien į teroristinius išpuolius. „Be to, paaštrėjo politinė situacija. Gaila žmonių, kurie atvažiuoja į gražią futbolo šventę, o susiduria su tokiais visiškais begalviais. Jie gadina šventę ir griauna futbolo, kaip sporto šakos, identitetą“, – konstatuoja buvęs futbolininkas.

Pro didinamąjį stiklą

Kodėl čempionato startas nepavyko prancūzams, prieš pirmenybes noriai vardijusiems, kokios gausios pajėgos rūpinsis dalyvių ir sirgalių saugumu? Juk po pernai Paryžių sudrebinusių teroristinių išpuolių saugumas buvo viena dažniausiai aptarinėjamų temų. 77 tūkst. policininkų ir žandarmerijos narių, 13 tūkst. privačių saugos darbuotojų, dar tūkstantis savanorių – iš viso per 90 tūkst. saugumo užtikrinimo pajėgų, kaip parodė jau pati pirmoji futbolo šventės diena, per maža gerai organizuotiems riaušių kėlėjams numalšinti.

Tai organizuotos grupuotės, kurias galima pavadinti nusikalstamomis. Nei futbolininkų žaidimas, nei rezultatas joms jokios įtakos sprendžiant, kelti muštynes ar ne, neturi.

„Šiuo metu mūsų šalyje vyrauja rusofobija. Jeigu kažkur įsipainioja rusai, į tai žiūrima labai negatyviai. Bet noriu pabrėžti, kad ir rusai, ir anglai yra labai aistringi futbolo fanai, neatskirčiau vienų nuo kitų ir negalėčiau pasakyti, kad vieni geresni, o kiti blogesni. Tai dviejų šalių chuliganų grupuotės, kurios atvažiuoja ne futbolo žiūrėti ir savo komandos palaikyti, o turėdamos kitą tikslą – kelti riaušes, kartais privedančias iki tragiškų pasekmių. Tai organizuotos grupuotės, kurias galima pavadinti nusikalstamomis. Nei futbolininkų žaidimas, nei rezultatas joms jokios įtakos sprendžiant, kelti muštynes ar ne, neturi“, – pabrėžia D.Šemberas.

Anglija – ir paties futbolo, ir ano amžiaus septintajame dešimtmetyje ėmusių burtis futbolo chuliganų tėvynė. Jiems, kaip pradininkams, pirmiausia ir prilipo aršiausių fanų etiketė. Nors pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda už juos kur kas smarkesnių, pirmauti šiose varžytuvėse – šventas vyriškas reikalas.

Su futbolo chuliganais sunkiai sekasi tvarkytis ne tik tiems patiems rusams ar anglams, bet ir lenkams, serbams, kroatams, turkams – daugybė šalių turi tokių sirgalių organizacijų, kurioms pirmoje vietoje ne sportas, o priešininkų komandos ar šalies tokie pat radikaliai nusiteikę, konfliktiški, į čempionatus, rungtynes spręsti savo reikalų besirenkantys chuliganai.

„Juos sunku atpažinti – identifikuojami tik tie, kurie prisidirba, jų sparčiai daugėja, o judėjimas, bent jau Europos Sąjungoje, laisvas, todėl visiškai jiems uždrausti patekti į stadionus sudėtinga“, – sako D.Šemberas.

Jeigu valdžia norės, Rusijoje jokių neramumų nekils, nes diktatūrinei šaliai su tokiais reikalais tvarkytis kur kas lengviau.

Kodėl tokio didelio atgarsio sulaukė Marselio grindinį krauju nudažę anglų ir rusų sirgalių mūšiai? Visų pirma tai buvo čempionato startas, kai bet kokios žinios graibstomos ir transliuojamos. Antra, po poros metų Rusija rengs pasaulio futbolo čempionatą ir turės priimti 32 nacionalines rinktines bei juos lydėsiančius sirgalius. O kokią žinią būsimojo pasaulio futbolo čempionato šeimininkė Rusija siunčia futbolo bendruomenei, sporto ministro ir Valstybės Dūmos atstovo lūpomis paskelbdama, kad tikrų vyrų muštynės – nieko blogo, šaunuoliai vaikinai, tai ne futbolo fanų, o Prancūzijos saugumo tarnybų bėda.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorė Rita Žukauskienė apgailestauja, jog ne visi suvokia, kad toks elgesys – didžiulė bėda, o valdžios žmonės, šitaip kalbėdami, tik skatina smurtą.

Paklaustas, ar verta į šias riaušes žiūrėti pro didinamąjį stiklą ir manyti, kad per Rusijoje vyksiančias pasaulio pirmenybes panašių neramumų nebus išvengta, I.Butautas atsako, kad kaip tik priešingai – jeigu valdžia norės, Rusijoje jokių neramumų nekils, nes diktatūrinei šaliai su tokiais reikalais tvarkytis kur kas lengviau. „Ten veikia didžiulis represinis aparatas, pajėgus susitvarkyti su „ultromis“ ar chuliganais“, – pabrėžia aistringas futbolo sirgalius.

Stadionas – ir politiniams klausimams spręsti

Lietuvoje vykęs kol kas didžiausias komandinio sporto renginys – 2011 m. Europos krepšinio čempionatas su futbolo pirmenybėmis sunkiai palyginamas visų pirma dėl renginio masto. Viena yra suvaldyti 15 tūkst. aistruolių, telpančių į didžiausią Lietuvoje „Žalgirio“ areną, ir visai kas kita – pilnutėlį per 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį Paryžiaus „Stade de France“ stadioną.

Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininkas Dainius Daukantas dėl nesuvaldytų riaušių šiuo metu Prancūzijoje dirbančių kolegų neskuba teisti. Pasak jo, nėra abejonių, kad prancūzai ruošėsi neramumams, bet ne viskas vien nuo policijos priklauso. Reikia ir pačių renginio organizatorių pastangų bei noro, juk matėme priešiškai nusiteikusių sirgalių, kurie sėdėjo vieni šalia kitų – tokiu atveju konfliktas sunkiai išvengiamas. „Ne paslaptis, kad kartais organizatoriai užmerkia akis į kai kuriuos dalykus. Kad ir kaip ten būtų, per tokius renginius finansinė sėkmė taip pat yra svarbus veiksnys“, – sako D.Daukantas.

Ar įmanoma užtikrinti, kad šalia nesusėstų agresyviai nusiteikę tie patys anglas ir rusas, o ką jau kalbėti apie dar konfliktiškesnę kombinaciją – rusas ir lenkas arba rusas ir ukrainietis? Prekiauti tik vardiniais bilietais? Betgi juos galima perparduoti.

Kita vertus, tie, kurie atvyksta kelti riaušių, yra gerai organizuoti, jiems iš įvairių pašalių susirinkti į krūvą tereikia ženklo. Todėl kartais saugumo tarnyboms belieka būti tinkamai pasirengusioms reaguoti.

Kad futbolo sirgaliai – tam tikru požiūriu išskirtiniai, rodo ir 1985 m. priimta Europos konvencija dėl brutalaus žiūrovų elgesio per sporto varžybas ir ypač per futbolo rungtynes.

„Anksčiau kalbant apie nederamą sirgalių elgesį buvo šnekama tik apie futbolą. Daugumoje Europos šalių buvo įkurti nacionaliniai futbolo informacijos centrai, kokį turime ir Lietuvoje, bet pamažu jie ėmė plėstis, keistis ne tik susijusia su problemiškais futbolo sirgaliais, bet apskritai visokia sporto informacija, ir nors pavadinime liko žodis „futbolas“, dirbama su visomis sporto šakomis. Bet būtų sunku nesutikti, kad futbolo sirgaliai – vieni aršiausių“, – sako D.Daukantas.

Kodėl kaip mūšio laukas pasirinktas futbolas, atsakymų galima išgirsti įvairių. Vienas primityviausių aiškinimų – tai pats populiariausias, nesudėtingas nei žaisti, nei jį suprasti komandinis žaidimas, visame pasaulyje turintis milijonus gerbėjų ir sekėjų. Be to, ne kiekviena sporto šaka galėtų pasigirti tokiomis talpiomis sporto arenomis – kad į rungtynes susirenka dešimtys tūkstančių aistruolių, jau seniai įprasta, bet kai kuriuose stadionuose jų sutelpa ir per 100 tūkst. Minios, bendrumo jausmas nesvetimas žmonijai, o atvykęs į stadioną pasižiūrėti, kaip žaidžia tavo gimtojo miesto ar šalies komanda, neabejotinai tokį pajusi.

Tik kodėl kai kurie fanai į futbolininkų mūšį žiūri lyg į tikrą karą?

„Į šiuos čempionatus suvažiuoja daugybė žmonių iš įvairių šalių – įvairios kultūros, tikėjimo, įsitikinimų. Bandos jausmas tam tikrų žmonių elgseną veikia labai stipriai. Dar futbole daug reiškia politika. Juk girdėjome, ką skanduoja ukrainiečiai. Kur kitur, jei ne daugiatūkstantiniame stadione miniai spręsti jautrius politinius klausimus“, – sako D.Dau­kantas.

Ar kaltas tik alkoholis?

Reaguodama į kruvinus fanų susirėmimus Prancūzijos vyriausybė uždraudė vartoti alkoholį ir juo prekiauti šalia stadionų. Šios šalies vidaus reikalų ministras Bernard‘as Cazeneuve‘as pridūrė, kad šis draudimas galios viešosiose erdvėse, baruose ir parduotuvėse, turinčiose licencijas parduoti alkoholinius gėrimus išsinešti, uždrausta barams ir kavinėms savo lauko terasose pateikti gėrimus lankytojams tokioje taroje, kuri gali būti panaudota kaip svaidomasis ginklas.

„Alkoholis toli gražu nėra vienintelė ir, mano nuomone, ne pagrindinė smurto per sporto varžybas priežastis. Yra žmonių, kuriems vaizdas aikštelėje ar stadione visiškai neįdomus. Galima taip toli nežiūrėti – tarp dviejų Lietuvos miestų krepšinio komandų irgi esama tokių sirgalių, kurie net nesidomi žaidimu, nes 90 proc. rungtynių laiko praleidžia nugara į aikštę strakaliodami, diriguodami. Kai tokių žmonių paklausi, kodėl jie jaučia priešiškumą kitai komandai, jos sirgaliams, ką šie jiems tokio blogo padarė, atsakymo nebūna jokio – nei protingo, nei kvailo. Tiesiog iš kažkur įsikalę ar jiems kas nors įkalę, kad yra tokia tradicija, reikia būti priešiškiems – ir viskas“, – sako su panašaus raugo sirgaliais ne sykį susidūręs D.Daukantas.

I.Butautas priduria, kad rimtoms, organizuotoms ir treniruotoms chuliganų grupėms alkoholio draudimas – joks sutramdymas. Juk šie žmonės atvyksta turėdami tikslą susimušti ir jo tikslingai siekia. „Dažniausiai susirėmimai vyksta tarp vienodos padermės žmonių, tai yra tarp tokių pat, tik skirtingo futbolo klubo ar kitos šalies futbolo chuliganų. Aišku, kai kerta mišką ir skiedros lekia, gal kliūva ir kitiems, nebūtinai tik chuliganams, bet šiaip jų tikslas vienas – muštynėse įrodyti savo jėgą“, – paaiškina I.Butautas, sovietmečiu nemažai matęs buvusios SSRS futbolo chuliganų, o iš dabartinių, su kuriais teko ir tenka lietuviams susidurti, kaip vienus aršiausių išskiriantis lenkus.

Bene didžiausią pastarojo meto antilietuvišką išpuolį taip pat patyrėme iš lenkų sirgalių. 2013 m. per Poznanėje vykusias UEFA Europos lygos atrankos rungtynes tarp šio miesto „Lech“ komandos ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų stadione buvo išskleistas milžiniškas užrašas lenkų kalba, sulaukęs ir abiejų šalių, ir UEFA dėmesio. „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną!“ – tokią žinutę tąkart mums perdavė stadione buvę lenkai.

Didieji sporto renginiai nėra vienkartiniai ar vienadieniai – jie vyksta nuolat, todėl jiems nuolat ir rengiamasi. Analizuojama, kokie sirgaliai atvažiuoja, kiek jų bus, į kur atvyks, kur apsistos ir t.t. Pareigūnai pradeda dirbti daug anksčiau, nes svarbiausia – tokiems renginiams tinkamai pasirengti, o vėliau, jau renginio metu, būna sunku prilaižyti to, ko neprivalgei.

„Nežinau, kaip dirba prancūzai, bet Lietuvos pareigūnai pastaruoju metu geriau už mane žino, kiek ir kokių futbolo fanų atvažiuos, kur jie apsistos ir panašiai“, – juokiasi aistringas futbolo sirgalius I.Butautas.

Pasak Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus viršininko D.Daukanto, policija keičiasi duomenimis, iš kitų šalių kolegų semiasi patirties, ieško problemų sprendimo būdų ir priežasčių, dėl ko jų kyla.

Mūsų policija didesnių bėdų dėl agresyvaus futbolo sirgalių elgesio nepatyrė. Išskyrus pirmąjį susidūrimą su radikaliai nusiteikusiais lenkų aistruoliais, kai tribūnose lūžo kėdės. „Po pirmo karto pasimokėme. Ir patiems aršiausiems sirgaliams reikia pasiųsti žinutę, kad jūs čia atvažiavę nedarysite ko užsigeidę. Dabartinės kylančios bėdos banalios, darbinio pobūdžio: kažką sulaužė, nusišlapino viešoje vietoje, bet tai pavieniai netinkami veiksmai. Bendrąja prasme grėsmės saugumui nei neseniai lankęsi anglai, nei anksčiau viešėjusios gausesnės futbolo fanų delegacijos nekėlė. Ne paslaptis, kad ir tie patys anglai, ir, tarkime, škotai pas mus atvyksta linksmai praleisti laiko, išgerti, nes alkoholis, jų šalių kainomis vertinant, Lietuvoje kainuoja nedaug. Bet jie nevažiuoja iš anksto nusiteikę eiti, laužyti, daužyti“, – tvirtina D.Daukantas.

Ar Prancūzijos saugumo pajėgos futbolo chuliganams jau pasiuntė pakankamai aiškių žinučių nedaužyti, nelaužyti ir nežudyti?

Minios elgesys – užkrečiamas

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros profesorės Ritos Žukauskienės komentaras

Masių, arba minios, psichologija – galinga jėga. Jeigu eis didžiulis būrys žmonių ir vienas iš jų mes akmenį, tikėtina, kad ir kiti pasielgs lygiai taip pat. Kita vertus, kai žmonės yra minioje, jie visi tarsi pasidalija atsakomybe. Visi muša – ir aš mušu, vadinasi, jeigu visi daro – niekas nekaltas. Su minia susiliejęs žmogus nesijaučia atsakingas už savo veiksmus.

Į futbolo ar kitokio sporto varžybas susirinkę žmonės turi panašių vertybių, būna panašiai nusiteikę emociškai, nes kartu išgyvena palaikomos komandos sėkmę arba nesėkmę. Tai juos suvienija. Ir kai vienoje minioje eina panašiai nusiteikusi didžiulė masė žmonių, jų nuotaikos ir emocijos lengvai persiduoda vienų kitiems, visi jaučiasi tos pačios minios dalimi.

Po varžybų, kartu patirtų emocijų padidėja adrenalino kiekis kraujyje, o adrenalinas siejamas ir su agresyvumu, hiperaktyvumu. Visiems kunkuliuoja panašios emocijos, kurios gali vienaip ar kitaip prasiveržti. Jeigu komanda pralaimėjo, nebuvo patenkinti daugumos lūkesčiai, todėl emocijos gali prasiveržti agresija. Jeigu minioje neatsiranda provokatorių, skatinančių ir kitus netinkamai elgtis, emocijos gali neprasiveržti, bet jeigu atsiranda tokių, kurie labai intensyviai ir aršiai jas rodo, protrūkis beveik garantuotas.

Suvaldyti įsiaudrinusią minią sunku, o gal net neįmanoma. Šį darbą reikia atlikti iš anksto – išskaidyti minią, atskirti priešiškai nusiteikusių komandų sirgalius, nes jeigu visi bus krūvoje, ją vėliau bus įmanoma suvaldyti jau tik ašarinėmis dujomis.