Šiuo metu Europos Sąjungos institucijos yra įdarbinusios apie 55 tūkst. žmonių. Iš tiesų ES yra dosnus ir rūpestingas darbdavys. Tuo gali įsitikinti ir apie šešis šimtus lietuvių, dirbančių svarbiausiose ES institucijose.

Europos Sąjunga specialistus iš Lietuvos ir kitų šalių vilioja didžiuliais atlyginimais, visomis socialinėmis garantijomis, komandiruotėmis, aukšta darbo kultūra, laisvu darbo grafiku bei rotacijos ir nuolatinio mokymosi galimybėmis.
Tai, kad darbas Europos Sąjungos institucijose yra prestižinis, puikiai supranta ir patys institucijų darbuotojai. „Aš nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris būtų nepatenkintas darbu ES institucijose. Ir aš, ir mano pažįstami laikome savo darbą prestižiniu“, – teigia Bruno Sabeckis, dirbantis Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje finansų ir viešųjų pirkimų srityje.
Atostogos, medicininiai ir pensijų fondai, išmokos už sutuoktinį bei vaikus, vaikų mokslo išlaidų kompensavimas – visa tai savo nuolatiniams darbuotojams garantuoja Europos Sąjunga.
„Konkurencija ES institucijose yra didelė, žmonės tikrai nori čia dirbti“, – tvirtina B.Sabeckis.
Europos Sąjungos, kaip darbdavio, populiarumą liudija didžiuliai konkursai, kuriuos reikia laimėti norint įsidarbinti institucijose. Kasmet atrankose dalyvauja dešimtys tūkstančių kandidatų. Pasak Neringos Šileikaitės, dirbančios Europos Parlamente, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos prezidento austro Hanneso Swobodos kabinete, įsidarbinti ES institucijose tikrai sunku. Būtina laimėti konkursą, bet visų pirma reikia, kad tie konkursai būtų organizuojami. Konkursai vyksta kasmet, bet pasitaiko ir taip, kad į 50 siūlomų vietų kandidatuoja 50 tūkst. žmonių.
N.Šileikaitė pripažįsta: „Mano artimieji didžiuojasi, kad aš dirbu Europos Parlamente, nes žino, kaip sunku tą darbą gauti.“ Jos kelias į Europos Parlamentą, Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakciją, buvo nuoseklus. Mergina studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dalyvavo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos veikloje. Dar būdama ketvirtakursė sužinojo apie konkursą Parlamente, kurį laimėjo ir gavo darbą šešiems mėnesiams. Jos kontraktas buvo pratęstas ir dabar N.Šileikaitė jau trečius metus darbuojasi Briuselyje – yra atsakinga už ryšius su Baltijos šalių parlamentų nariais, rengia apžvalgas, administruoja visą frakcijos prezidento korespondenciją.

Net ir laimėjęs konkursą negali būti tikras dėl darbo

Vienas būdų įkelti koją į Briuselį yra stažuotės. Kasmet apie 1200 jaunuolių turi galimybę dalyvauti ES stažuotojų programose Europos Parlamente, Taryboje, Komisijoje, Teisingumo Teisme, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, Regionų komitete ir Europos ombudsmeno biure. Beje, stažuotės vietą taip pat nėra lengva gauti. Pavasarį vykusiame konkurse stažuotis Europos Komisijoje į vieną vietą pretendavo 16 kandidatų iš ES ir trečiųjų šalių. Iš Lietuvos Komisija sulaukė 143 kandidatų, iš jų pasisekė tik trylikai. Panašiai tiek stažuotojų iš Lietuvos yra ir Europos Parlamente.
Tik įstojusi į Europos Sąjungą Lietuva turėjo kvotas. Šiuo metu šios kvotos yra išeikvotos, taigi dabar lietuviai konkuruoja ne tik su tautiečiais, bet su visais kitais kandidatais. Tiesiog įsidarbinti institucijose – laikinai ar pagal darbo sutartį – yra lengviau, tačiau norint tapti ES pareigūnu, turinčiu panašų į valstybės tarnautojo statusą, tenka susidurti su milžiniška konkurencija. Perėję visus atrankos etapus pretenduojantieji tapti pareigūnais ne visada gali būti tikri, kad gaus išsvajotąjį darbą. Puikiai pasirodžiusieji atrankose visų pirma patenka į rezervo sąrašą, kuriame gali ir likti, jeigu Komisija ar kitos institucijos nepareikš susidomėjimo. Kandidatai turi apsišarvuoti kantrybe – konkursas ir visas įsidarbinimo procesas trunka apie devynis mėnesius.
Pasirodo, kad norint įsidarbinti ES institucijose svarbu viskas – užsienio kalbų mokėjimas, žinios, gebėjimai ir pažintys. B.Sabeckis teigia: „Žinoma, pažintys nepadės laimėti konkurso, tačiau pažintys pravers, kad būtum pastebėtas. ES institucijose dirba daugiau nei 55 tūkst. žmonių, dar tūkstančiai yra perėję atrankas ir laukia rezervo sąraše. Norint išsiskirti iš šitos minios praverčia ir pažintys.“
Iš tiesų žmogiškasis veiksnys ir kontaktai yra svarbu. Institucijos turi interneto svetaines, kuriose skelbiama daug informacijos, tačiau labai daug informacijos gaunama iš lūpų į lūpas. Briuselyje laisvai samdoma anglų kalbos vertėja dirbanti Rasa Galkytė prisimena, kad jai kontraktą gauti padėjo atkaklumas bei „priminimas apie save“ sprendimus priimantiems asmenims. Vilniaus universitete baigusi anglų filologijos bei vertimo studijas ji išlaikė tarpinstitucinį vertėjų žodžiu testą, kurį reikia išlaikyti norint tapti institucijų vertėju. Taip R.Galkytė pateko į laisvai samdomų vertėjų žodžiu sąrašą. Kurį laiką negavusi jokių kontraktų ir patarta pažįstamų vertėjų ji kreipėsi į pareigūnus Briuselyje, atsakingus už vertimų organizavimą. Iniciatyva ir atkaklumas davė vaisių – R.Galkytė vieniems metams išvyko dirbti į Briuselį.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad tik pažintys yra lemiamos įsidarbinant. Mažai kas drįstų suabejoti ES vykdomų įdarbinimo konkursų skaidrumu. Visos atrankos griežtai kontroliuojamos, dauguma jų vykdomos centralizuotai per Europos personalo atrankos tarnybą. Net ir perėjus atranką, ir esant rezervo sąraše vien tik pažinčių neužteks norint gauti darbo vietą ar kontraktą. „Vien dėl to, kad esi direktoriaus draugužis ir penktadieniais su juo geri alų, institucijoje nebūsi įdarbintas“, – tikina B.Sabeckis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

FB-SM104149

I vieta Valstybinė mokesčių inspekcija 14
II vieta Europos teisės departamentas 13
III vieta Finansų ministerija 12

4–38 vietos

4. Teisingumo ministerija 9
5–6. Ministro Pirmininko tarnyba 8
5–6. Prezidento kanceliarija 8
7–8. Ūkio ministerija 7
7–8. Valstybės kontrolė 7
9–11. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 6
9–11. Viešųjų pirkimų tarnyba 6
9–11. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 6
12–16. Centrinė projektų valdymo agentūra 5
12–16. Energetikos ministerija 5
12–16. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas 5
12–16. Statistikos departamentas 5
12–16. Užsienio reikalų ministerija 5
17–24. Informacinės visuomenės plėtros komitetas 4
17–24. Krašto apsaugos ministerija 4
17–24. Lietuvos bankas 4
17–24. Muitinės departamentas 4
17–24. Seimo kontrolierių įstaiga 4
17–24. Valstybinė darbo inspekcija 4
17–24. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 4
17–24. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 4
25–31. Aplinkos ministerija 3
25–31. Kalėjimų departamentas 3
25–31. Ryšių reguliavimo tarnyba 3
25–31. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 3
25–31. Valstybinė kelių transporto inspekcija 3
25–31. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 3
25–31. Vertybinių popierių komisija 3
32–38. Centrinė hipotekos įstaiga 2
32–38. Migracijos departamentas 2
32–38. Kultūros paveldo departamentas 2
32–38. Registrų centras 2
32–38. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2
32–38. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2
32–38. Vyriausioji rinkimų komisija 2

Šaltinis:
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų buvo prašoma išskirti po tris geriausias, pažangiausias ir europietiškiausias valstybės institucijas. Į sąrašą įtrauktos institucijos, surinkusios mažiausiai po du balus.

zurn_etika

Seimo Žmogaus teisių komitetas (ŽTK) siūlo svarstyti galimybę sujungti žurnalistų etiką prižiūrinčias institucijas.

Toks siūlymas išsakytas trečiadienį svarstant Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2010 metų veiklos ataskaitą, kurią pristatė žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, praneša Seimo Ryšių su visuomene skyrius.

Ataskaitą pristačiusi Z.Zamžickienės sakė, jog dažniausiai Žurnalistų etikos tarnyba tiria skundus dėl garbės, orumo bei privatumo pažeidimų, taip pat dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo

pažeidimų.

Buvo pastebėta, kad žurnalistų etikos dalykai atsidūrė trijų kontrolės institucijų akiratyje: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir Leidėjų etikos komisijos.

Situaciją aptaręs komitetas prašo Z.Zamžickienės pateikti siūlymus dėl žurnalistų etikos priežiūros institucijų

reorganizacijos, teigiama pranešime.

Taip pat nuspręsta kviesti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos atstovus į komiteto posėdį, kad būtų aptartas licencijuotų laidų korektiškumo žmogaus teisių požiūriu klausimas.

2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

„Lietuviškų knygų“ ilgesys

Dar viena laukiama naujiena – Lietuvos instituto bei viešosios įstaigos „Lietuviškos knygos“ atgaivinimas. Jų funkcijas perėmus Tarptautinių kultūros programų centrui, kultūrininkai pajuto, kad nebeliko institucijos, nuosekliai besirūpinančios lietuvių literatūros propagavimu užsienyje.

„Šioks toks „Lietuviškų knygų“ veiklos perimamumas buvo išlaikytas, tačiau Tarptautinių kultūros programų centrui jis tebuvo viena iš daugelio veiklos užduočių. Leidėjų ir autorių supratimu, to per maža. Per vienuolika ligtolinės veiklos metų „Lietuviškose knygose“ buvo veikta plačiau ir profesionaliau. Todėl institucijos, kurios vienintelis rūpestis – lietuvių literatūros sklaida, atkūrimas būtų labai sveikintinas. Tuo labiau kad šiandien kaip niekad turime ką skleisti – juk savų rašytojų kūriniai Lietuvoje tapo mielai skaitomi. Be to, turim sukaupę dviejų šimtų knygų lietuvių literatūros vertimų į užsienio kalbas lentyną“, – pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė Lolita Varanavičienė.

A.Gelūnas primena, kad visoms minėtoms institucijoms numatytas ir finansavimas, ir puikios būklės patalpos Z.Sierakausko gatvėje. „Jeigu Seimas pritars jų steigimui, 2012 m. pradžioje vyks Kultūros tarybos rinkimai, ir rudenines Kultūros rėmimo fondo paraiškas priiminėtume jau Kultūros taryboje“, – prognozuoja kultūros ministras.

Nei menininkų stipendijų dydžiai, nei projektų paramos skirstymo tvarkos principai dėl to neturėtų keistis.

Pačioje Kultūros ministerijoje bus pereinama prie departamentų sistemos. „Išsami kultūros institucijų funkcijų analizė parodė pertvarkymų kryptį. Uždaryto Kultūros darbuotojų tobulinimosi centro funkcijos bus perkeliamos ministerijai. Iš dvidešimties etatų šiai veiklai administruoti teliks du, užtat gerokai padaugės lėšų pačiai tobulinimosi programai. Mat iki šiol veiklai finansuoti iš milijono telikdavo vos šimtas tūkstančių litų – visa kita tekdavo darbuotojų etatams ir atgyvenusiam pastatui su semiamais rūsiais Žvėryne išlaikyti“, – pasakoja A.Gelūnas.

Ateityje šį pastatą būtų racionalu išmainyti į ekonomiškesnes patalpas, tačiau konkrečių sprendimų dar nepriimta.

Premjeras Andrius Kubilius teigia, kad kitąmet valstybės institucijų darbo užmokesčio fondai bus tokie patys, kaip šiemet.

Anot jo, jeigu kur nors tų lėšų neužteks, dėl to kalti institucijų nepertvarkę tarnybų vadovai.

A.Kubilius teigė, kad Ministro pirmininko tarnybos atlyginimų fondas 2011 metais bus toks pat kaip ir šiemet. Antradienį Seimo svarstytame projekte numatyta, kad Ministro pirmininko tarnybai kitąmet darbo užmokesčiui bus skirta 11,17 mln. litų.

Pasak premjero, nenumatyta, kad tarnybos darbuotojai dėl lėšų stygiaus būtų priversti eiti nemokamų atostogų.

“Nemokamų atostogų nenumatome išleisti. Institucijos, kurios jau anksčiau suvokė, kad reikia gyventi taupiai, persitvarkė, ir gyvena su tokiais užmokesčio fondais, kurie jau antri metai sumažinti”, – teigė A.Kubilius.

Jo teigimu, per mažais atlyginimų fondais skundžiasi tik nepersitvarkiusių institucijų vadovai.

“Dar pasitaiko institucijų, kurios galvoja, kad jau rytoj gyvenimas bus lengvesnis, ir jos susiduria su tokiomis problemomis, kad neužtenka darbo užmokesčio fondo, nes jie nemažino etatų, nepertvarkė savo struktūrų, ir tada darbuotojai eina nemokamų atostogų. Bet tai jau priklauso nuo tų institucijų vadovų”, – tvirtino Vyriausybės vadovas.

Dėl priverstinių nemokamų atostogų nepasitenkinimą reiškia daugiausia vidaus reikalų sistemos statutiniai pareigūnai.