Apmokestinti investicijas – tai lyg imti ir nusukti sprandą auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai.

Pensijų grąžinimas, valdininkų atlyginimų didinimas, nemokamas švietimas ir kiti poreikiai valdžios atstovus verčia sukti galvas, kaip į valstybės biudžetą surinkti daugiau lėšų. Ir čia kaip panacėja visoms problemoms spręsti vis iškyla mokesčių didinimo pasiūlymai. Tad politikai it turguje puola rinktis – tarp naujų darbo jėgos, kapitalo bei vartojimo mokesčių.
Niekam ne paslaptis, kad darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje (39 proc.) ir taip jau seniai viršija Europos Sąjungos vidurkį (36 proc.). Tad naujų pajamų šaltinių ieškančios valdininkų akys vis dažniau nukrypsta ne tik į papildomą vartojimo (didesni akcizo mokesčiai, „nesveiko“ maisto apmokestinimas), bet ir į kapitalo apmokestinimą. Tačiau ar kapitalo apmokestinimo didinimas iš tiesų leistų surinkti daugiau pajamų į biudžetą? Gal kaip tik maži mokesčių tarifai labiau prisideda prie visuomenės gerovės didinimo?
Lietuvoje efektyvus kapitalo apmokestinimo tarifas, remiantis Europos Komisijos skaičiavimais, yra mažiausias ES ir siekia 5,5 proc., o ES vidurkis – 20 proc. Tokia situacija, atrodo, pati siūlo problemos sprendimą – didinti pelno, dividendų ir kitų kapitalo mokesčių tarifus, nors būtent šito ir nereikėtų daryti.
Pelno apmokestinimas, kaip rodo neseniai atlikto Lietuvos ekonomikos tyrimo rezultatai, yra vienas svarbiausių kriterijų renkantis šalį investavimui. Dauguma atliekant tyrimą apklaustų rinkos dalyvių (daugiau nei 50 proc.) reinvestuojamo pelno apmokestinimą, pelno mokesčio dydį bei mokestinių nuostolių perkėlimo ribojimą įvardijo kaip svarbius mokestinės aplinkos aspektus. Būtent nepalankus kapitalo apmokestinimas dažnai būna viena priežasčių, kodėl verslas nusprendžia „iškelti“ pelną ir pelno mokestį mokėti mažesnių mokesčių šalyje.
Juk kapitalo migracijos praktika ES yra ne tik leistina, bet ir įgyja vis daugiau populiarumo. Verslas, turėdamas galimybę rinktis tarp įvairių jurisdikcijų, paprasčiausiai pasirenka tas, kurios taiko patraukliausius mokesčius ir vykdo stabilią politiką. Tad didelius mokesčių tarifus taikančios valstybės tiesiog pralaimi konkurencinėje kovoje.
Kaip sekasi mums? Pastarojo laikotarpio tendencija rodo, kad Lietuva, nepaisant mažo kapitalo apmokestinimo, yra būtent pralaiminčiųjų stovykloje. Statistikos departamento duomenimis, dažniausiai pralaimima tokioms šalims, kaip Nyderlandai, Kipras, Latvija. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos įmonių, investuojančių į pagrindinių buveinių veiklą užsienyje, padaugėjo 44 proc. Taip įmonės susikuria sąlygas dalį mokesčių mokėti mažesnių tarifų šalyje.
Minėto tyrimo dalyvių nuomone, pagrindiniai veiksniai, lėmę tokį verslo sprendimą, yra susiję su sunkiai prognozuojama ir dažnai kintančia įstatymų baze, dideliu biurokratijos lygiu, nepatikima investicijų apsauga nuo politinės rizikos bei nepalankia mokestine aplinka. Tad esant tokiai situacijai paklauskime savęs, ar vis dar norėtume didinti kapitalo mokesčius. Akivaizdu, kad tai tik sukurtų dar vieną priežastį verslo emigracijai – didelį kapitalo apmokestinimą. Tuomet reikėtų ruoštis ne tik didesnei įmonių emigracijai, bet ir mažesnėms į biudžetą surenkamoms pajamoms.
Kaip rodo „Eurostato“ duomenys, daugiau pajamų galima surinkti taikant ir mažus kapitalo mokesčius. Pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip Kipras, iš pelno mokesčio surenkama 6,2 proc., Liuksemburge – 5,7 proc. BVP. O Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje, kur taikomi didesni tarifai, surenkama atitinkamai tik 3,1 ir 1,9 proc. BVP. Akivaizdu, kad šalims finansiškai labiau apsimoka taikyti mažus mokesčius ir išlaikyti stabilią mokesčių sistemą kuo ilgesnį laikotarpį. Verslui tai suteikia stabilumo ir užtikrintumo, kuris padeda pritraukti stambių mokesčių mokėtojų. O tai svarbu – jų sumokami mokesčiai (net ir esant mažesniam tarifui) smarkiai viršija surenkamų pajamų dalį nuo BVP, palyginti su didesnių tarifų šalimis.
Didelis kapitalo apmokestinimas neigiamai gali atsiliepti ir investicijoms. O be investicijų nebus iš ko sukurti ir taip trokštamos ekonominės gerovės, iš vietos nepajudės ir socialinių problemų sprendimo traukinys. Šiuos tikslus gali padėti pasiekti tik investicijų skatinimas.
2012 metų ES šalių statistiniai duomenys rodo glaudų investicijų ryšį tarp darbo jėgos produktyvumo ir vidutinio darbo užmokesčio. Padidinus investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, dešimčia tūkstančių litų, valandinis darbo produktyvumas šalyje išauga 3,4 Lt, o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 433 Lt. Kitaip tariant, apmokestinti investicijas – tai lyg imti ir nusukti sprandą auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai.
Mažesnis kapitalo apmokestinimas ir paskatos vykdyti investicijas (pavyzdžiui, leidžiant susimažinti apmokestinamą pelną) duotų visiems juntamos naudos: didėtų našių gamybos priemonių kiekis, atsirastų realus pagrindas didinti darbo užmokestį bei steigti naujas darbo vietas. Tai paskatintų ekonomikos augimą ir sukurtų naujus, papildomus mokestinių pajamų srautus į biudžetą iš padidėjusio vartojimo.
Tad valdantiesiems, kaskart, kai kils noras pasirausti svetimose kišenėse, verta prisiminti auksinę taisyklę: padidinus mokesčius jų nebūtinai bus surinkta daugiau. Akivaizdu, kad kapitalo apmokestinimo didinimas nepadės surinkti daugiau lėšų į valstybės biudžetą, o gyventojų pajamas tai gali net sumažinti.
O štai mažas kapitalo apmokestinimas ir investicijų skatinimas galėtų sukurti tinkamas sąlygas gyventojų pajamų didėjimui bei paskatinti verslą mokėti mokesčius Lietuvoje. Dėl gausesnių pajamų ir didėjančio vartojimo pasipildytų ir valstybės biudžetas. Tuomet būtų ir vilkas sotus, ir avys sveikos.

Didelius mokesčių tarifus taikančios valstybės tiesiog pralaimi konkurencinėje kovoje.

Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto mokslininkai dažnai atpažįstami iš pranešimų tarptautinėse konferencijose, straipsnių pasaulyje pripažintuose mokslo žurnaluose. O ilgainiui šis institutas tapo dar ir emigravusių mokslininkų susigrąžinimo bei traukos centru.

Lietuvos biotechnologijos mokslo ir pramonės lopšys yra Biotechnologijos institutas. Iš jo išaugo visa šiuolaikinė Lietuvos biotechnologijos pramonė: UAB „Fermentas“, UAB „Sicor-Biotech“, UAB „Biocentras“, UAB „Biok“, UAB „Profarma“, UAB „Nomads“, UAB „Baltymas“, o mūsų šalies mokslininkų pavardės plačiai žinomos pasaulyje. Didžioji dalis šios srities sukuriamos produkcijos išvežama būtent į užsienį.
Beje, Biotechnologijos institutas – tai ir išvykusių Lietuvos mokslininkų traukos centras: 2000–2011 m. į jį po ilgalaikių stažuočių Vakarų šalyse grįžo apie 30 mokslininkų.
Atkreiptinas dėmesys, kad šio instituto mokslininkai pasižymi tarptautiniuose ES, JAV ir kitų šalių mokslo projektų konkursuose. Neseniai laimėtas Europos Bendrijos FR7 programos konkurso projektas, skirtas integracijai į Europos mokslo tyrimų erdvę (1,6 mln. eurų), leido susigražinti septynis anksčiau į JAV ir Vakarų Europos šalis išvykusius mokslininkus. „Įgyvendindami šį projektą, paskelbę apie tai tarptautinėje spaudoje, gavome per 50 mokslininkų pageidavimų grįžti dirbti į Lietuvą“, – teigia instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnauskas.

Bioinformatika – palyginti pigi mokslo sritis

Šiuo metu Biotechnologijos institute veikia šeši skyriai. Jų veikla nukreipta molekulinės biotechnologijos, baltymų struktūros, vaistų paieškos, imunologinių ir epigenetinių tyrimų linkme.
Vienas jauniausių institute Bioinformatikos skyrius kompiuteriniais metodais tiria baltymų struktūrą, funkcijas ir evoliuciją. Pasak skyriaus vadovo dr. Česlovo Venclovo, šiuo metu viena pagrindinių mokslininkų tyrimų krypčių yra tolimų evoliucinių ryšių tarp baltymų paieška. Evoliucijos eigoje giminingų baltymų struktūra arba netgi jų funkcija dažnai išlieka panaši. Todėl nustačius evoliucinį ryšį tarp baltymo, apie kurį nieko nežinoma ar žinoma mažai, ir jau charakterizuotų baltymų, dažnai galima suprasti, kokias funkcijas šis baltymas gali atlikti. Pavyzdžiui, jei baltymas susijęs su kokia nors liga, žinant jo struktūrą ir veikimo mechanizmą, galima lengviau rasti būdų, kaip jo veiklą nuslopinti. Pasak Č.Venclovo, evoliuciniai ryšiai tarp genų ar baltymų sekų dažnai sunkiai įžvelgiami, todėl reikia sukurti jautrius metodus, kurie galėtų tai padaryti.
Vienas ryškiausių ankstesnių tyrimų, už kurį šios laboratorijos vadovas pelnė Lietuvos mokslo premiją, – 28 darbų ciklas. Viena jo dalių – efektyvaus baltymų erdvinės struktūros homologinio (lyginamojo) modeliavimo metodo sukūrimas.
Ne mažiau reikšmingi ir taikomieji tyrimai, atlikti arba išskirtinai bioinformatikos metodais, arba siejant juos kartu su eksperimentais. Visus šiuos baltymų ir jų kompleksų tyrimus vienija erdvinių baltymų struktūrų (arba jų modelių) panaudojimas.
Pasak Č.Venclovo, bioinformatikos mokslą Lietuvoje nesunkiai būtų galima plėsti. Mat tai pigi mokslo sritis, kuriai nereikia milžiniškų laboratorių su brangias prietaisias, o užtenka kompiuterio ir programinės įrangos. Biologinius duomenis, kuriais galima pasinaudoti, generuoja viso pasaulio mokslininkai. Kaimynai estai ir lenkai jau anksčiau suprato šios srities potencialą ir gerokai labiau ją išplėtojo.
Šiai sričiai reikia intelekto, kompetencijos ir patirties. Būtent to ir pasigendama. Vilniaus universitetas rengia tik bioinformatikos bakalaurus. Pats Č.Venclovas nusprendė 2004 m. grįžti Lietuvą po aštuonerių metų darbo garsiose JAV mokslo įstaigose.

Amžina virusų ir bakterijų kova

Ryškus savo srities lyderis yra instituto Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyrius, vadovaujamas prof. Virginijaus Šikšnio. Šio skyriaus mokslininkai tiria fermentus ir jų kompleksus, kurie yra atsakingi už bakterijų apsaugą nuo svetimų nukleorūgščių: restrikcijos endonukleazes ir CRISPR sistemas. Jie nustatė trečdalio pasaulyje paskelbtų DNR molekules karpančių fermentų – restrikcijos endonukleazių erdvines struktūras ir veikimo mechanizmus.
Visos gyvybės formos nuo bakterijų iki žinduolių yra potencialūs virusų taikiniai. Bakterijų virusai (bakteriofagai) gali sunaikinti ištisas bakterijų populiacijas. Evoliucijos eigoje bakterijos sugebėjo išlikti sukurdamos gynybos sistemas, kurios saugo ląsteles nuo bakteriofagų ir svetimų nukleorūgščių patekimo. Kadangi bakteriofagai gali daugintis tik ląstelėje, jie kinta, ieškodami būdų, kaip įveikti ląstelių gynybos barjerus, o bakterijos priverstos kurti naujas apsaugos sistemas.
Daug žmogui naudingų produktų, pavyzdžiui, pieno produktai, bioaktyvūs junginiai ir vaistai, yra gaminami panaudojant bakterijas. Tokioje gamyboje bakteriofagų infekcijos labai pavojingos, nes gali sunaikinti visą bakterijų populiaciją, todėl pramonėje yra reikalingi bakterijų kamienai, turintys efektyvias antivirusinės apsaugos sistemas. Norint sukurti tokius bakterijų kamienus laboratorijoje, reikia suprasti, kaip veikia antivirusinės apsaugos sistemos.
Kaip paiškino V.Šikšnys, pastaruoju metu jų veikla sukoncentruota į CRISPR bakterijų apsaugos sistemą: bandoma suprasti, kaip ji veikia bei kaip ją panaudoti. Gautos žinios pravers maisto pramonėje ir biotechnologijų srityje, kuriant bakterijų padermes, kurios būtų atsparios virusams arba plazmidėms, platinančioms nepageidaujamus genetinius elementus.
Manoma, kad CRISPR sistemos galėtų būti pasitelktos ir kovojant su bakterijų atsparumu antibiotikams. Bakterijų atsparumas antibiotikams plačiai plinta ir vis sunkiau atrasti naujų veiksnių antibiotikų. Atsparumo antibiotikams genai pernešami ir plinta tarp bakterijų su plazmidžių pagalba, o CRISPR sistemas galima išmokyti atpažinti ir sunaikinti tokias plazmides.

Kaip nustatyti, ar C nėra Č

Išskirtinis yra DNR modifikacijų tyrimų skyrius, vadovaujamas prof. Sauliaus Klimašausko. Pastaraisiais metais šis skyrius laimėjo JAV nacionalinio sveikatos instituto (NIH) projektus epigenetikos srityje, pademonstruodamas gebėjimą sėkmingai konkuruoti su JAV mokslininkais. Šio skyriaus darbuotojai skelbia savo rezultatus prestižiškiausioje mokslinėje spaudoje ir per keletą pastarųjų metų paskelbė net šešis tarptautinius patentus (EP, US, JP), kurių didesnė dalis jau licencijuota.
S.Klimašauskas kartu su kolegomis tyrinėja DNR metiltransferazių mechanizmą ir inžineriją. Ši sritis dar plačiau vadinama epigenomika. Genomas – visų genų visuma. Žmogaus genomą sudaro apie 3 mlrd. ženklų kodas, kuriame įvairiomis kombinacijomis kartojasi keturios raidės A, G, C ir T. Šiuo būdu yra užkoduota visa žmogaus genetinė informacija. Bet tai dar ne viskas: nors genetinė raidės išraiška yra C, bet kai kuriuose kontekstuose ląstelė skaitoma kaip Č, panašiai kaip kad lietuviška raidė elektroniniame pašte užrašoma C, bet išties gali būti ir Č. Tai yra epigenetinė (graik. επί – virš, aukščiau) infomacija, užkoduota ne raidėmis, bet papildomais diakritiniais ženklais.
Populiariai S.Klimašauskas aiškina, kad kiekvienoje ląstelėje yra vienodi genai, bet jie skirtingai veikia, kitaip tariant, įjungtos skirtingos jų kombinacijos. „Genai, turintys tuos „paukščiukus“, paprastai yra užtildyti, ir tuomet veikia neužtildyti genai. Fermentai, kurie deda tuos „paukščiukus“, yra metiltransferazės. Mes tiriame tų fermentų veikimą ir siekiame juos priversti dėti ne „paukščiukus“, o didesnius ženklus, kuriuos mums būtų patogu stebėti“, – tyrimo eigą glaustai paaiškina mokslininkas.
Pasaulyje pastaruoju metu vykdomas grandiozinis žmogaus epigenomo projektas, kai būtent ir bandoma nuskaityti tuos „paukščiukus“. Lietuvių mokslininkų tikslas – sukurti gerus epigenetinių ženklų nuskaitymo būdus. Tai leistų suprasti įvairių ligų priežastis ir anksti jas diagnozuoti, nes neteisingai suprogramuotos Č raidės gali būti ankstyvos ligos požymis.