V.Skaraičio, BFL nuotr.

Pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą programa sunkiai, bet spaudžiant iš Briuselio įsibėgėja. Per pirmąjį pusmetį pasirengimo darbus vykdžiusi ir vos keliolika žmonių priėmusi valstybė dabar pasirengusi perkelti po 50 žmonių per mėnesį. Tačiau tai vis tiek yra gerokai per mažai, norint iki 2017-ųjų pabaigos įgyvendinti 1105 pabėgėlių kvotą.

Dovaidas PABIRŽIS

Rengiant šį straipsnį į Lietuvą jau buvo perkelti 93 žmonės iš Italijos ir Graikijos pabėgėlių stovyklų. Didžioji jų dalis – 71 iki šiol gyvena Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur atvykėliai paprastai praleidžia apie tris mėnesius. Čia tvarkomi visaverčiam gyvenimui reikalingi dokumentai, mokomasi lietuvių kalbos, tikrinama sveikata, susipažįstama su nauja valstybe ir jos kultūra, prasideda darbo paieškos. Vėliau jie tęsia integraciją skirtingose savivaldybėse, kur yra valstybės remiami iki 12 mėnesių.

Ruklą paliko trys šeimos

Sėkmingos integracijos pavyzdžių iki šiol nėra labai daug, nes Ruklą kol kas paliko tik trys pagal šią programą atvykusios šeimos. Angliškai kalbantys vaikinas ir mergina įsikūrė Vilniuje ir abu netrukus susirado darbo vietas. Kita penkių asmenų šeima su trimis mažamečiais vaikais įsikūrė Jonavoje. Rukloje jie praleido tris su puse mėnesio, vėliau vyras, pagal specialybę dažytojas, netoliese susirado darbą, o mama namie prižiūri vaikučius.

Garsiausiai nuskambėjo trečioji istorija – keturių asmenų šeimos iš Irako, kurie buvo pirmieji pabėgėliai, atvykę į Lietuvą pagal perkėlimo programą. Šiuo metu jie yra išvykę, kaip sako, aplankyti giminių į Švediją. Vyras Vilniuje buvo įsidarbinęs pagalbiniu darbuotoju baldus gaminančioje įmonėje, darbdaviams žadėjo sugrįžti iki liepos vidurio, tačiau to nepadarė, todėl darbą jau prarado. Jeigu vis dėlto sugrįš iš užsitęsusio giminaičių lankymo, šeima praras ir valstybės skiriamą pašalpą, nes užsienyje buvo ilgiau nei mėnesį.

Ši šeima buvo įsikūrusi europarlamentaro Petro Auštrevičiaus vasarnamyje Juodšiliuose. Pasak jo, irakiečiai paliko daug asmeninių daiktų ir žadėjo sugrįžti. Jie spėjo pagarsėti ir tuo, kad teismui apskundė sprendimą skirti jiems laikiną teisinę apsaugą Lietuvoje ir siekė pabėgėlių statuto, tačiau šią bylą pralaimėjo.

„Pagal turimą statusą – papildomą apsaugą ir leidimą gyventi Lietuvoje – jie turi teisę keliauti po Šengeno erdvę ir mes to riboti neturime nei jokios teisės, nei prievolės. Jie gali būti Švedijoje tris mė­ne­sius, toks yra leistinas terminas, bet pagal turimą sta­tusą negali ten nei įsidarbinti, nei naudotis so­cialine sistema, gauti išmokas, pašalpas ir kt. Patys irakiečiai sako, kad sugrįš į Lietuvą. So­cia­li­nės išmokos mokėjimas šiandien jiems yra sustabdytas, laukiant, kaip jie pasielgs. Siūlyčiau palaukti trijų mėnesių termino“, – „Veidui“ sakė už šią sritį atsakingas vidaus reikalų viceministras Justas Pan­kaus­kas.

Atmeta kas ketvirtą prašymą

Šiandien jau akivaizdu, kad pagal dabartinius ir planuojamus pabėgėlių priėmimo tempus Lietuvai nu­matyta kvota iki kitų metų pabaigos niekaip ne­bus įgyvendinta. Europos Komisija kritikuoja Lie­tu­vą, kaip ir kitas dvi Baltijos šalis, dėl esą nepagrįsto atsisakymo priimti pabėgėlius. Liepą išplatintame Europos Komisijos (EK) raporte teigiama, kad „kai kurios šalys narės (Estija, Latvija ir Lietuva) at­metė perkėlimo prašymus nepateikdamos pa­grįs­tų priežasčių arba pateikdamos kitokias, nei yra numačiusi EK savo sprendime dėl perkėlimo“.

J.Pankauskas pabrėžia, kad EK reguliariai leidžia panašias apžvalgas ir kol kas apie vienokias ar kitokias sankcijas tikrai nėra kalbama. „Prieš keletą mėnesių irgi buvo paleista tokia antis, kad už nepriimtą pabėgėlį esą bus skirta 250 tūkst. eurų bauda arba sankcijos. Tai vėlgi tebuvo kalbų lygis ir dokumentais to tikrai niekur nėra patvirtinta“, – sako viceministras.

Jo teigimu, visų pirma reikia pabrėžti, kad po­tencialus asmuo ar šeima, kuri galėtų būti perkelta, savo anketoje turi nurodyti Lietuvą kaip pageidaujamą kelionės šalį. Jeigu pabėgėlis tokio noro nepareiškia, jokios prievartos nėra ir bet kokios tolesnės procedūros nėra vykdomos. Be to, Lietuva yra nurodžiusi prioritetą, kad į mūsų šalį visų pirma būtų perkeliamos šeimos. Pasak J.Pankausko, tai nėra kažkoks pažeidimas, nes Pietų Europos šalių, iš kurių perkeliami pabėgėliai, sudarytose anketose tokį prioritetą įrašyti galima.

Kaip pabrėžia viceministras, pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaujamasi perkeliant pabėgėlius, yra valstybės saugumas, o jei kyla bent menkiausių įtarimų dėl vieno ar kito asmens, saugumo sumetimais priimamas neigiamas sprendimas. Lietuva yra vienintelė Bendrijos valstybė, taikanti daugiapakopį saugumo vertinimo kriterijų: ne tik vertinamos pa­žymos, gaunamos iš Turkijos, Graikijos ar Ita­lijos institucijų, bet vėliau asmenis tikrina ir nacionalinės Lietuvos saugumo institucijos – Valstybės sienos apsaugos departamentas, Migracijos departamentas, Valstybės saugumo departamentas ir policija. Tokios patikros neatlieka nei Latvija, nei Estija, nei jokios kitos valstybės – jos pasitiki vien turkų, graikų ar italų pažymomis. Dėl to vertinimo procesas Lietuvoje užsitęsia ilgiau. Šiuo metu dėl pabėgėlių perkėlimo į Lietuvą yra pradėta per 130 bylų.

Kaip „Veidą“ informavo Migracijos departamento Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja, atliekanti direktoriaus funkcijas, Evelina Gudzinskaitė, nuo metų pradžios iki šios dienos dėl saugumo priežasčių į Lietuvą iš Graikijos ir Italijos atsisakyta perkelti 29 asmenis. Perkelti atsisakoma tuo atveju, kai kyla bent menkiausių įtarimų dėl asmens patikimumo, pavyzdžiui, jeigu asmuo slepia, meluoja apie savo praeitį, ryšius su valstybe, iš kurios bėga, jeigu nustatoma įtarimų keliančių detalių iš asmens biografijos ir panašių aplinkybių.

Nesiskiria nuo kitų

„Lietuva tikrai neišsiskiria iš kitų valstybių. Visose ES šalyse narėse perkėlimo procesas vyksta gana vangiai. Sudėtinga pasakyti kodėl. Iš 160 tūkst. pabėgėlių, kuriuos numatyta perskirstyti valstybėms, šiandien yra perkelta daugiau kaip 10 tūkst., tai yra mažiau nei dešimtadalis“, – sako viceministras.

Saugumą, kaip svarbiausią šio proceso aspektą, įvardijo ir į parlamentą iškviestas vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas. Jį pasikvietė Darbo partija, prieš Seimo rinkimus aktyviausiai bandanti išnaudoti kovos su imigracija kortą. Partijos lyderis Valentinas Mazuronis teigė, kad ES nustatytos kvotos turi būti atšauktos ir į Lietuvą pabėgėliai neturi būti vežami, nors būtent šios partijos iniciatyva buvo pasirašytas valdančiųjų partijų susitarimas, be kita ko, patvirtinęs esamų įsipareigojimų vykdymą.

Ministras patvirtino, kad numatyta pabėgėlių kvota iki kitų metų pabaigos nebus įgyvendinta, tačiau dėl to jokių sankcijų nėra numatyta, nes kitos valstybės susiduria su panašiomis problemomis. Lietuva, T.Žilinsko teigimu, šiuo metu dėl riboto vietų skaičiaus Rukloje gali priimti daugiausiai 50 pabėgėlių per mėnesį.

Galėtų priimti ir daugiau

Kaip „Veidui“ sakė Ruklos pabėgėlių priėmimo centro l.e.p. direktoriaus pavaduotojas Linas Butkus, šiame centre iš viso yra apie 180 vietų – tikslus jų skaičius priklauso nuo to, ar į šalį atvyksta viengungiai, ar šeimos.

Už pabėgėlių integraciją atsakingos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė tvirtina, kad laisvų vietų iki šiol yra, o jeigu atsitiktų taip, kad vienu metu atvyktų didesnės grupės žmonių, juos būtų galima apgyvendinti ir Pabradės užsieniečių registracijos centre, ir savivaldybėse esančiuose laisvesniuose globos namuose ar kitose įstaigose.

„Vieni Rukloje gyvena ilgiau, kiti trumpiau, esame suplanavę, kad per mėnesį atvažiuotų maždaug po 50. Jeigu mūsų kvota šiek tiek ir užsitęs iki kokių 2018-ųjų vidurio, nieko tokio. Be to, yra ES lėšos, galime ir kokį bendrabutį savivaldybėse nuomoti esant reikalui – tas dalykas tikrai išsprendžiamas“, – neabejoja E.Čaplikienė.

Pagal jau šiuo metu galiojančią tvarką, prieglobstį gavęs asmuo nebūtinai turi tris mėnesius praleisti Rukloje – jeigu turi iš ko ir kur, gali gyventi pasirinktoje savivaldybėje. Speciali komisija, prieš patvirtindama prašymą, apsvarsto, ar žmogus iš tiesų turi tokių galimybių. Esant teigiamam atsakymui skiriamas specialus kuratorius, parama, visi atvykėliui priklausantys kalbos, kultūros pažinimo kursai. Tačiau iš Italijos ir Graikijos perkeliami pabėgėliai iš pradžių dar neturi gyventi Lietuvoje reikalingų dokumentų ir kurį laiką gyvena tik su paprastu registracijos pažymėjimu, neturinčiu jokios juridinės galios. O dokumentų tvarkymas Migracijos departamente kartais užtrunka ir du tris mėnesius.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centre veikia savotiška mini darbo birža, čia kelis kartus per savaitę lankosi šios įstaigos atstovai. „Kiek girdėjome darbdavių atsiliepimų, tai tik duokite. Jie yra geri darbuotojai ir jų reikia. Jonavos darbo biržos skyriuje šiuo metu yra užsiregistravę 22 prieglobstį gavę asmenys, kurie jau norėtų įsidarbinti, bet dar tikrai ne visi gali tai daryti. Atvykę į Lietuvą žmonės dažniausiai tik perkelti suserga, įtaką daro pasikeitęs klimatas. Arba suserga jų vaikučiai, tuomet reikia juos prižiūrėti. Bet apskritai vertinant pagal ankstesnius pavyzdžius, tai kas nori, tas tikrai dirba. Net ir moterys, kurios islamo kultūroje dažniau prižiūri šeimą namie, susiranda darbo konditerijos pramonėje, grožio infrastruktūroje ar kitur“, – pasakoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėja.

Artimiausiais mėnesiais Ruklą paliks kur kas daugiau integracijos procesą čia baigusių pabėgėlių, tuomet tendencijos apie jų įsitraukimą į darbo rinką bus aiškesnės.

E.Čaplikienė pabrėžia, kad dauguma šių žmonių nori įsikurti Vilniuje, kur yra daugiausiai darbo vietų, bet didžiausios ir būsto nuomos kainos. Jei dirba vienas vyras, o žmona lieka su vaikais namie, darbo užmokesčio ir gaunamų išmokų pragyventi gali ir neužtekti. Apie tai kalbėjo ir į Švediją išvykusi irakiečių šeima. Mažesniuose miesteliuose nuomos kainos mažesnės, todėl įsikurti lengviau. Jonavoje įsikūrusi minėta šeimyna susirado būstą vos už 40 eurų per mėnesį.

Greičiau išmoksta rusiškai nei lietuviškai

Pagal dabar galiojančią tvarką pabėgėliai Rukloje per tris mėnesius turi išklausyti 96 valandų lietuvių kalbos A1 lygio kursą, o dar beveik 200 valandų lietuvių kalbos jie turi mokytis integruodamiesi savivaldybėse. Pastebima, kad minėtų 96 valandų nepakanka net ir elementarioms žinioms įgyti, todėl nuo spalio šį kursą ketinama intensyvinti, kad jau Rukloje bent kai kurie pabėgėliai pasiektų A2 lygį.

„Žmogus turėtų mokytis kone penkias valandas per dieną, jeigu norėtų pasiekti A2 lygį per tris mėnesius. Dažnai būna taip, kad jeigu atvažiuoja šeima, o pastarosios  atvykusios šeimos buvo su 3–4 mažais vaikučiais, tai tėvams tikrai neįmanoma tiek išsėdėti, nors jiems padeda ir socialiniai darbuotojai. Jeigu yra mažas kūdikis, tiek laiko mamai jo palikti tiesiog neįmanoma. Todėl bus atsižvelgiama į šeimos situaciją. Daug ką lemia ir jau turimas žmogaus išsilavinimas: jeigu jis moka anglų ar kokią kitą kalbą, mokytis lengviau. Bet yra žmonių, kurie tėra baigę dvi tris klases, jiems dar ir savo kalbos reikia mokytis, ką jau kalbėti apie kitas. Tada A1 lygis ir lieka“, – padėtį apibūdina E.Čaplikienė.

Jau ne kartą pastebėta, kad Rukloje gyvenantys pabėgėliai pirma dažniau pramoksta rusų, o ne lietuvių kalbos.

L.Butkus teigia, kad kitas kalbas, ne tik rusų, jie išmoksta priklausomai nuo to, su kuo šalia gyvena ir su kuo mieliau bendrauja. Kadangi Pabėgėlių priėmimo centro patalpose gyvenantys žmonės dar nekalba lietuviškai, tai bando susikalbėti ir kitomis kalbomis. Be to, lietuvių kalbos pamokas noriai lanko ne visi.

„Darbo dienomis jie kasdien po dvi valandas mokosi lietuvių kalbos ir pastebimai labai pavargsta, nes dauguma jų – menko išsilavinimo ir gebėjimų. O kitu laiku jie turi kitų numatytų veiklų. Tad laisvo laiko, būnant Pabėgėlių priėmimo centre, nebe daug ir belieka. Visi darbuotojai bando kalbėti su jais lietuviškai, ir tai tikrai duoda vaisių“, – pasakoja pašnekovas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina ir kitą integracijos programą, pagal kurią lietuvių kilmės Donecko, Luhansko ir Krymo gyventojai su Lietuvos pagalba persikelia į čia ir gauna tą pačią paramą kaip ir kiti prieglobstį gavę užsieniečiai. Paprastai jie greitai susitvarko dokumentus, gauna leidimus gyventi ir išvyksta pas gimines ar draugus. Tačiau ir šiuo metu Rukloje gyvena apie 20 tokių asmenų.

Pasak E.Čaplikienės, žmonės bendrauja ir kartais pabėgėliai pirmiau prakalba rusiškai, tačiau tikrai niekas iš personalo su perkeltais iš Graikijos ir Turkijos asmenimis sąmoningai rusų kalba nesikalba.

Lietuvių kalbos mokymą Ruklos pabėgėlių priėmimo centre vykdo šį konkursą laimėjusi organizacija, turinti savo mokytojus ir konkrečias sąlygas. Tai gali daryti ir mokytojo kvalifikaciją turintys socialiniai darbuotojai, jie taip pat pagelbėja kasdienėse situacijose. Be to, beveik visi jie moka ir anglų kalbą.

Tačiau arabiškai kalbančio personalo centre nėra, o vertėjų labai trūksta – jie čia būna ne visą laiką. Dėl šios priežasties į Ruklą yra pakviesti ir arabistiką studijuojantys studentai, kurie rudenį čia atliks praktiką ir padės susikalbėti.

Stringa visoje Europoje

Pabėgėlių perkėlimo programa lėčiau, nei tikėtasi, vyksta daugelyje Bendrijos valstybių ir jau dabar beveik aišku, kad iki numatyto termino ji nebus visiškai įgyvendinta. Be to, kai kurios valstybės iki šiol priešinasi bet kokioms pabėgėlių kvotoms. Štai Vengrijoje spalį numatytas referendumas šiuo klausimu. Rinkėjams bus pateiktas klausimas „Ar sutinkate, kad Europos Sąjunga gali nurodyti privalomą ne Vengrijos piliečių perkėlimą į Vengriją be Vengrijos parlamento pritarimo?“.

Vengrijai buvo numatyta 1294 pabėgėlių kvota, tačiau kol kas ši šalis, kaip ir kai kurios kitos Centrinės Europos valstybės, šios programos nevykdo. Teisinę procedūrą prieš pabėgėlių perkėlimą taip pat yra pradėjusi Slovakija. Faktiškai šios programos nevykdo Lenkija. Tiesa, Liuk­sem­burgas, Nyderlandai ir Šveicarija, priešingai, ėmėsi priemonių perkėlimo procedūroms pagreitinti.

Minėtame EK raporte, kuris pasirodė liepos 13-ąją, nurodoma, kad iki tos dienos buvo perkelta 2,2 tūkst. pabėgėlių iš Graikijos ir vos 843 žmonės iš Italijos. Komisija nurodo, kad pastaruoju metu perkėlimas iš Graikijos vyksta kur kas sklandžiau nei iš Italijos, kur šio proceso pažanga vertinama itin neigiamai.

Šiuo metu didžiausia problema – nelydimų nepilnamečių perkėlimas. Suomija yra vienintelė ES narė, kuri kol kas priima tokius pabėgėlius, o jų nuolat daugėja. Į Italiją nuo šių metų pradžios atvyko beveik 10 tūkst. nepilnamečių, iš kurių 1,5 tūkst. – eritrėjiečiai. Graikijoje tokių nepilnamečių yra du tūkstančiai.

O kol Bendrijos narės sprendžia, kaip sparčiau vykdyti savo įsipareigojimus, į Europą vyksta nauji pabėgėliai. Per mėnesį į Graikiją atvyko 1694, į Italiją – dar beveik 25 tūkst. žmonių. Nors tai kur kas mažiau nei per pabėgėlių krizės įkarštį prieš metus, šių žmonių likimą ES taip pat kažkada turės spręsti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Neįgalių studentų per dešimtmetį padaugėjo tris kartus. Pernai šalies aukštosiose mokyklose mokėsi 979 negalią turintys jaunuoliai.

Gabija Sabaliauskaitė

Mažiau nei tūkstantis studijuojančių neįgaliųjų – tai ne argumentas ignoruoti jų poreikius ir nesudaryti sąlygų mokytis žmogui, kuris, pavyzdžiui, turi judėjimo negalią, netrukdančią studijoms.

Nepaisant vis gerėjančio aukštųjų mokyklų prisitaikymo patenkinti šių studentų poreikius, netrūksta ir absurdo, kai neregiai negali gauti mokomosios medžiagos garso įrašo dėl autorių teisių arba negali pasiekti jiems tinkamo įėjimo, nes takelis, vedantis iki jo, žiemą nevalomas.

Maža to, dalis aukštųjų mokyklų, kuriose mokosi specialiųjų poreikių turinčių studentų, nežino, koks jų auklėtinių negalios tipas. Kitaip tariant, nė nenutuokia, kaip geriau prisitaikyti, nes tokios informacijos net nerenka.

„Ko gero, vienos rankos pirštais galime suskaičiuoti aukštąsias mokyklas, kurios puikiausiai pritaikytos neįgaliesiems. Žinoma, judėjimo, fizinę negalią turintiems žmonėms aktualiausias klausimas yra prieinamumas. Visi kiti dalykai neturi įtakos judėjimo sutrikimų turinčio žmogaus studijoms. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kad įėjimas yra tinkamas, bet tualetai nepritaikyti. Panašūs buitiniai ir gana paprasti klausimai ne visada išsprendžiami. Kitu atveju, turint klausos, regos sutrikimų, viską lemia informacijos prieinamumas. Tokiems studentams nereikia adaptuoti studijų programų, bet svarbu užtikrinti prieinamas priemones – paskaitų įrašus ar vertimus gestų kalba arba brailio raštu“, – komentuoja Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė.

Be abejo, naivoka manyti, kad aukštoji mokykla, apsirūpinusi liftais, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietomis, jau gali vadintis draugiška neįgaliesiems įstaiga. Tačiau atsisakyti studijų vien todėl, kad aplinka nepritaikyta fizinę negalią turintiems asmenimis, būtų nusižengimas. Tuo įsitikinusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė. Pasak jos, nors derama infrastruktūra suteikia pranašumo ir išlaisvina nuo kasdienių problemų regos ir judėjimo sutrikimų turinčius neįgaliuosius, organizuoti jų studijas reikia pagal poreikius ir negalios tipą.

„Pavyzdžiui, iš aklųjų girdžiu, kad jiems paskaitų medžiagos reikėtų ne tik skaidrių formatu, jie prašo detalesnio temos išdėstymo. Nors per paskaitą nespėja užsirašyti ir kelių skaidrių jiems neužtenka, čia atsiranda net autorių teisių problemų, retas žmogus jiems pateikia kitus užrašus, – tęsia R.Kavaliauskaitė. – Kyla ir klausimų dėl atsiskaitymo formos, pasirengimo trukmės. Negalia gali lemti ir didesnį stresą, jei reikia atsakinėti girdint visai auditorijai. Problemų kelia net fizinis poilsis, būtinas judėjimo negalią turintiems studentams. Jų mokslo įstaigoje turėtų būti poilsio kambarys, kuriame jie, visą dieną sėdintys vežimėlyje, galėtų ištiesi nugarą.“

Studijas lemia ne noras, bet infrastruktūra

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), atlikęs tyrimą, skirtą aukštojo mokslo prieinamumo neįgaliems asmenims

situacijai atskleisti, padarė išvadą, kad neįgalieji – vis dar nepakankamai aukštajame moksle atstovaujama visuomenės grupė.

Neįgaliųjų atstovų įvardytas problemas ir reikalingus pokyčius dar išsamiau patvirtina MOSTA apklaustųjų atsakymai. MOSTA analitikės Rimos Kalinauskaitės teigimu, iš apklausos rezultatų matyti, kad regos negalią turinčiųjų studijas riboja kelios problemos, susijusios būtent su studijų medžiaga. Tinkamo formato (garso įrašų, brailio raštu, pritaikytu rašytiniu formatu, kurį garsina kompiuteris) medžiagos stinga, todėl jos parengimas atima daug lauko. Pavyzdžiui, pagalbininkui reikia skenuoti reikalingą literatūrą, tada ją paversti kitais formatais ir t.t.

„Regos negalią turintys asmenys nurodo, kad aukštosioms mokykloms būtų pravartu bendradarbiauti su aklųjų bibliotekomis, taip pat ir užsienio šalių. Ne mažiau svarbus ir kalbos barjeras: knygų, skirtų akliesiems ir silpnaregiams, anglų kalba yra, o, pavyzdžiui, rusų kalbą mokantiems asmenims tokios literatūros trūksta“, – komentuoja R.Kalinauskaitė ir priduria, kad regos negalią turintys tyrimo dalyviai minėjo pageidavimą, kad bibliotekose, auditorijose būtų kompiuterių, pritaikytų regos negalią turintiems asmenims.

Nepaisant neįgaliųjų judėjimui pastate tinkamos infrastruktūros, geresnei jų savijautai reikėtų atskirų patalpų, kuriose jie galėtų ne tik pailsėti, pakeisti kūno padėtį, bet ir pasimankštinti, pasinaudoti ergoterapinėmis priemonėmis.

Pasak R.Kalinauskaitės, apklausos dalyvių nuomone, studijų kokybę pagerintų kitoks dėstytojų ir bendramokslių požiūris į neįgalų asmenį, dėstytojų švietimas, neįgalaus asmens padėjėjo, gestų kalbos vertėjų, psichologo etatų įsteigimas aukštosiose mokyklose, klausos aparatų kompensavimas. „Dalis tyrimo dalyvių minėjo, kad dėl nepritaikytos infrastruktūros jie nusprendė pasirinkti kitą paskaitą ar kitą aukštąją mokyklą“, – apibendrina R.Kalinauskaitė.

Pasak jos, apskritai renkantis studijas svarbiausi aspektai neįgaliesiems yra infrastruktūra, ištęstinių studijų galimybė ir finansiniai klausimai, apie kuriuos informacijos arba stinga, arba ji suteikiama per vėlai.

Vis dėlto, pasak apklaustųjų, galimybė mokytis ir siekti aukštojo mokslo žinių yra labai reikšminga, nes didina savivertę ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiuo metu labai svarbu įtikinti pačius europiečius ir investuotojus, kad Europos integracija tęsis.

„Esu įsitikinęs, kad euras įpareigos mus sukurti naujus ekonominės politikos instrumentus. Politiškai neįmanoma to padaryti dabar, tačiau vieną dieną įvyks krizė ir nauji instrumentai bus sukurti“, – tokią įžvalgą ir prognozę tuometis Europos Komisijos prezidentas Romano Prodi išsakė 2001 m.
Krizė prasidėjo mažiau nei po dešimtmečio, 2010-ųjų pradžioje, kai Graikija, o vėliau ir kelios kitos euro zonos valstybės prarado investuotojų pasitikėjimą, ir jų gelbėjimas tapo tarptautinių institucijų atsakomybe bei galvos skausmu.
Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrėjai suprato, kad ji nėra tobula ir sėkmingam jos funkcionavimui trūksta kai kurių kertinių akmenų. Kokie gi tie kertiniai akmenys, arba instrumentai, apie kuriuos kalbėjo R.Prodi, ir kodėl jų negalėjo atsirasti prieš sukuriant pinigų sąjungą?
Euro zonos ekonominė politika pagrįsta trimis fundamentaliais principais – individualia šalių atsakomybe už bankų veiklos priežiūrą, individualia atsakomybe už valstybių skolas bei apribota Europos centrinio banko (ECB) galimybe skolinti euro zonos valstybėms. Ekonomikos teorija sako, kad negalima suderinti visų šių trijų principų, tuo pačiu metu dalijantis bendra valiuta ir vykdant bendrą monetarinę politiką.
Tačiau šią trilemą galima išspręsti sukuriant trūkstamas institucijas – fiskalinę sąjungą, bankų sąjungą bei „paskutinės vilties skolintoją“, suteikiantį finansinę pagalbą valstybėms ir jų finansinėms institucijoms. Europa nemažai pasistūmėjo šiuo keliu – jau ratifikuota fiskalinės drausmės sutartis, įpareigojanti valstybes subalansuoti biudžetus. Taip pat pradėjo veikti Europos stabilumo mechanizmas, kuris, priešingai nei ECB, gali skolinti vyriausybėms. Be to, prasidėjo ir diskusijos apie bankų sąjungos kūrimą.
Reikia pripažinti, kad pinigų sąjunga – bendra Europos valiuta – turėjo būti paskutinis, o ne vienas pirmųjų ekonominės Europos integracijos žingsnių. Tačiau kiti žingsniai – fiskalinė ir finansinė sąjunga – sulaukia daug mažiau visuomenės ir politikų pritarimo, todėl yra daug sunkiau įgyvendinami. Arba, kitaip sakant, apskritai įgyvendinami tik tada, kai Europa patiria krizę ir kitų išeičių nebelieka. Deja, valstybėms net dabar sunku pakilti virš siaurų nacionalinių interesų ir suvokti ilgalaikę integracijos naudą.
Šių institucijų – pinigų sąjungos pamatų – kūrimas užtruks dar ilgai ir susidurs su įvairiausiais trukdžiais. Todėl trumpuoju laikotarpiu Europos politikai turi priimti ir kitų sprendimų, galinčių atkurti gyventojų bei investuotojų pasitikėjimą, padėti sumažinti nedarbą ir ištraukti euro zoną iš recesijos. Deja, šiuo klausimu bendros vizijos taip pat nėra – vyksta arši diskusija tarp raginančiųjų „taupyti“ (subalansuoti valstybių finansus) ir „skatinti ekonomiką“ (padidinti valstybių išlaidas).
Kita vertus, ši diskusija iš esmės yra beprasmė. Akivaizdu, kad ilguoju laikotarpiu valstybės turės subalansuoti savo finansus. Tai padaryti jos jau įsipareigojo pasirašydamos fiskalinės drausmės sutartį. Išlieka klausimas, kaip paskatinti investicijas ir sumažinti nedarbą trumpuoju laikotarpiu. Per greitas biudžeto deficito mažinimo procesas, kaip parodė daugelio ES šalių patirtis, lėmė dar didesnį ekonomikos susitraukimą, mažesnes biudžeto pajamas ir dar didesnį poreikį mažinti biudžeto išlaidas. Kitaip sakant, problemos sprendimo priemonės paaštrino pačią problemą.
Tačiau ne išeitis ir tolesnis valstybių išlaidų didinimas – tai būtų tik trumpalaikis problemos atidėjimas ateičiai, ir tik su sąlyga, kad kažkas pietinėms Europos valstybėms paskolintų pinigų, kuriuos būtų galima nukreipti į investicijas. Investuotojų pasitikėjimą galima atgauti pradedant įgyvendinti ryžtingas struktūrines reformas: didinti darbo santykių lankstumą, toliau mažinti prekybos tarp šalių barjerus, atsisakyti perteklinio, kartais visiškai absurdiško reguliavimo. Kaip tokio absurdiško reguliavimo pavyzdį galima paminėti vieną Europos Komisijos svarstytą direktyvą, įpareigojančią restoranus alyvuogių aliejų tiekti vienkartinio naudojimo taroje (tariamai dėl higieninių priežasčių, tačiau latentinis motyvas turbūt susijęs su alyvuogių aliejaus gamintojų poreikiais).
Pagaliau svarbiausia gyventojus ir investuotojus įtikinti, kad Europos integracija tęsis. Daugeliui europiečių šiandien Europos integracija kelia daug abejonių, nuolat didėja skepticizmas euro ir Europos atžvilgiu. Dauguma Europos gyventojų mano, kad euras ir aukščiau nacionalinių interesų iškeltos institucijos bei jų sprendimai jiems jokios naudos nebeduoda. Šį skepticizmą neatsakingai kursto labiausiai pažeistų valstybių politikai, teigdami, kad būtent tarptautiniai gelbėjimo fondai verčia juos mažinti išlaidas ir taupyti, – kitais žodžiais, skriausti šalies gyventojus.
Tačiau jie nutyli, kad kelis dešimtmečius iki krizės metai po metų jų išlaidos viršijo pajamas, pažadai atitrūko nuo realybės, o norai – nuo galimybių. Nutyli jie ir tai, kad be Vokietijos ir tarptautinių institucijų finansinės pagalbos jų valstybės ir finansinės institucijos jau būtų bankrutavusios, gyventojų santaupos nuvertėjusios arba prarastos, nedarbas dar labiau išaugęs, o šalies ekonominis potencialas sumažėjęs. Šis veidmainiavimas veda prie žalingo ir labai pavojingo visuomenių supriešinimo. Graikijos arba Kipro gatvėse ar net žiniasklaidoje neretai galima pamatyti karikatūrų, pašiepiančių Vokietijos kanclerę, jos portretą „papuošiant“ Hitlerio ūsais ar svastikomis.
Galima ilgai vardyti, kiek finansinės naudos visiems Europos gyventojams sukūrė daug glaudesnis ekonominis bendradarbiavimas. Pamatinės Europos laisvės – nevaržomas prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas – pakeitė ekonominius santykius ir padidino visos Europos konkurencingumą. Mažiau prekybos ir bendradarbiavimo barjerų, geresnės įsidarbinimo galimybės, mažesnės prekybos sąnaudos, stabilesni valiutų kursai – visai tai sukūrė labai daug finansinės naudos kiekvienam Europos gyventojui. Tačiau apie tai dažnai nesusimąstoma, kaip ir nuolat kvėpuojant deguonimi nesusimąstoma apie jo svarbą.
Tačiau didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika. Istorijoje dar niekada – niekada – nebuvo tokio ilgo laikotarpio, kai nė viena Europos valstybė nekariauja su kita. Tai turėtų būti stipriausias argumentas ir motyvas, galintis paskatinti nešaržuoti ir nešiepti kaimynų bei net skeptiškiausiai nusiteikusius Europos politikus nepaslysti ir toliau eiti integracijos keliu.

Didžiausia Europos integracijos nauda yra ne finansinė. Reikšmingiausia ES sukūrimo pasekmė yra tai, kad Europoje jau beveik 70 metų trunka taika.

"Veido" archyvas

Europos ir Lietuvos perspektyvos neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo srityje vakar aptartos ir pristatytos Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Socialinės integracijos ir profesinės reabilitacijos praktika, problemos ir iššūkiai“.

Spaudos konferencijos iniciatorė Seimo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Vincė Vaidevutė Margevičienė pastebėjo, kad palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvos rezultatyvumas profesinės reabilitacijos, mokymo ir neįgaliųjų integracijos į darbo rinką kol kas yra žemas. „Žmonių su specialiais poreikiais mūsų valstybėje  yra iš tikrųjų nemažai. Ir tas nuolatinis kalbėjimas, kad gaukite pašalpas ir būkite ramūs, nėra mūsų valstybės prioritetas. Mūsų valstybės prioritetas yra suteikti lygias galimybes kiekvienam valstybės piliečiui pagal jo poreikius ir gebėjimus: suteikti išsilavinimą, darbą, galimybę oriai gyventi, dirbti ir užsidirbti. Tad profesinė reabilitacija yra labai svarus dalykas. Šiandien apie tai kalbame tarptautinėje konferencijoje, vykstančioje Seime“, –  sakė V. V. Margevičienė.

Tarptautinės konferencijos iniciatoriai – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas ir Lietuvos profesinės reabilitacijos ir profesinio mokymo konfederacija.

Pasak Seimo narės, sėkmingą socialinę integraciją ir profesinę reabilitaciją užtikrintų reabilitacijos klinikų, centrų ir mokymo įstaigų nuolatinė ir sisteminės partnerystė, taip pat reabilitacijos ir profesinio mokymo bei integracijos paslaugų kokybės standartų bei geros praktikos principų įdiegimas, socialinių įmonių plėtra bei gebėjimas dirbti pelningai.

Spaudos konferencijoje dalyvavusi Europos Specialiųjų poreikių mokymo plėtros agentūros atstovė Mary Kyriazopoulou pastebėjo, kad Europos Sąjungos šalys turi sutelkti pastangas ir mokytis viena iš kitos, nes ekonominė padėtis ES, nėra gera, o tai atsiliepia ir profesinės reabilitacijos kokybei. Apie socialinės integracijos ir profesinio mokymo padėtį Lietuvoje kalbėjo Lietuvos profesinės reabilitacijos ir mokymo konfederacijos prezidentė Lucija Jurgelaitienė. VšĮ „Vilties žiedas“ direktorės pavaduotoja Irena Pranckevičiūtė priminė, jog socialinės inovacijos leidžia pasiekti neįtikėtinų rezultatų: neįgalūs asmenys, kurie yra ilgalaikiai bedarbiai, įsidarbina, pradeda gyventi kitokios kokybės gyvenimą, sėkmingai dirbti.  „Darbo birža prognozuoja, kad 2011 metais Lietuvoje bus 280 tūkstančių bedarbių, iš kurių 40 proc. – ilgalaikiai. Tai didžiuliai skaičiai ir problema. Jos sprendimui būtina partnerystė, bendradarbiavimo modeliai, į kuriuos turi būti įtraukti viešasis sektorius ir verslas“, – kalbėjo I. Pranckevičiūtė.

Parlamentarė V. V. Margevičienė priminė, jog visgi sėkmingi kaimyninių šalių pavyzdžiai bei kitų Europos Sąjungos šalių praktika rodo, kad neįgaliųjų integracijos į darbo rinką efektyvumas priklauso nuo daugelio faktorių, kurių vienas pagrindinių Lietuvoje turėtų būti – integruoto Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Ūkio ir Teisingumo ministerijų požiūris į profesinę reabilitaciją ir integraciją.

„Turime ir galime pasirūpinti šalies neįgaliųjų teisine padėtimi, aktyvinti socialinių įmonių indėlį į šalies ekonomiką, neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Geriausių rezultatų pasiektume nuolat skatindami  darbdavių ir valdininkų pozityvų požiūrį į neįgaliųjų galimybes dirbti“,  – pabrėžė V. V. Margevičienė.

Ketvirtadienį po pateikimo Seimas pritarė Artūro Meliano parengtam įstatymo projektui, kuris numato galimybę įdarbinti socialinėse įmonėse asmenims, kurie gydėsi nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų priklausomybės ir dalyvavo psichologinės, socialinės ir profesinės reabilitacijos programose.

“Nors Lietuvoje veikia asmenų, turinčių priklausomybes nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, gydymo, socialinės ir profesinės reabilitacijos programos, tačiau susiduriama su šių asmenų įdarbinimo problema. Socialinės įmonės ir yra skirtos tam, kad integruotų į darbo rinką įvairias atskirties grupes, todėl būtina suteikti galimybę ir priimti šiuos asmenis į darbą. Tikiu, kad įstatymas padės sugrįžti į normalų gyvenimą dešimtims, o gal ir šimtams buvusių narkomanų”, – teigia A. Melianas.

Socialinės įmonės, turinčios įvairių mokestinių ir kitų lengvatų, steigiamos siekiant lengviau įdarbinti neįgaliuosius, ilgalaikius bedarbius ir grįžusius iš įkalinimo įstaigų asmenis.

"Veido" archyvas

20 metų ekonominė ir politinė Rytų Vokietijos integracija nedavė lauktų vaisių

Tiek Lietuva, tiek Rytų Vokietija iš sovietinės diktatūros išsilaisvino beveik tuo pačiu metu. Kaip Rytų Vokietija per tuos 20 metų pasikeitė? Nors į šią Vokietijos dalį Vakarų vokiečiai investavo 1,3 trilijono eurų, pradedama abejoti, ar tos investicijos pasiteisino.

Abejojama net ir dėl to, ar Vokietija gali būti laikoma visiškai suvienyta valstybe. Liepos 1 d. sukako lygiai 20 metų nuo ekonominės bei politinės Rytų Vokietijos integracijos pradžios. Per vieną naktį visos Rytų vokiečių sukauptos pensijos, algos ir santaupos iki 6 tūkst. Rytų Vokietijos markių kursu 1:1 buvo iškeistos į Vakarų Vokietijos markes. Tai buvo naudinga Rytų Vokietijos piliečiams, bet šios Vokietijos dalies verslas patyrė rimtų problemų, kai turėjo pradėti konkuruoti su stipriu, toli technologiškai pažengusiu ir laisvosios rinkos sąlygomis įgudusiu veikti Vakarų Vokietijos verslu.

Kaip į kiaurą maišą

Vokietijoje buvo daug sparčios integracijos ir didelių investicijų į Rytų Vokietiją priešininkų, bet Helmutas Kohlis, tuometinis Vakarų Vokietijos kancleris, laikėsi tvirtai: Vokietija turi būti suvienyta ir Rytų Vokietijai reikia padėti pagal maksimalią programą.

Vokietijos moralinis autoritetas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas mandagiau primindavo Vakarų vokiečiams, kad atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo padarinius lygia dalimi tenka tiek Rytų, tiek Vakarų vokiečiams. Rytų vokiečiai nėra kaltesni nei Vakarų, o kentėti turėjo labiau. Tūkstančiai Rytų vokiečių kiekvieną savaitę palikdavo Rytų Vokietiją ir keldavosi į vakarinę savo šalies dalį. Tas srautas šiandien sumažėjęs, bet vis dar išlieka reikšmingo dydžio. Per 20 metų Rytų Vokietiją paliko daugiau nei 2 mln. vokiečių.

Šiandien Rytų Vokietijos ekonominė padėtis tebėra sudėtinga ir nematyti rimtų ženklų, kad ji gali greitai pasikeisti į gerąją pusę. Per 20 metų Vakarų Vokietija į Rytų Vokietijos ekonomiką investavo apie 1,3 trilijono eurų (šis skaičius gali būti palygintas su Kinijos Liaudies Respublikos užsienio valiutos rezervais – 2,4 trln. JAV dolerių).

Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel” klausia: kas šiomis milžiniškomis investicijomis pasiekta? Miestai buvo perstatyti, nutiesta naujų greitkelių, telekomunikacijos ir kita infrastruktūra sumoderninta, bet didžioji 1,3 trln. eurų dalis išleista socialinėms programoms. Tokie miestai kaip Leipcigas, Drezdenas, Jena ir Erfurtas smarkiai ekonomiškai pažengė, atsirado aukštųjų technologijų bendrovių Saksonijoje. Čia sėkmingai veikia tyrimo institutai ir universitetai, bet daugiausia valstybės dotacijų dėka.

Sėkmės istorijos labai retos, ir Rytų Vokietija tebėra atsilikęs šalies regionas: BVP vienam gyventojui šioje Vokietijos dalyje nesiekia 71 proc. sukuriamo Vakarų Vokietijoje, neproporcingai didelė dalis BVP kuriama viešajame sektoriuje, privatus sektorius generuoja tik 66 proc. BVP, palyginti su Vakarų Vokietija. BVP kūrimo Vakaruose ir Rytuose plyšys toliau didėja, nes Rytuose šiemet planuojamas 1,1 proc., o Vakarų Vokietijoje – 1,5 proc. BVP augimas. Rytų Vokietija ir toliau praranda gyventojus, nors jau yra netekusi 2 mln. žmonių. Vokietijos šimtas didžiausių gamybos ir šimtas didžiausių paslaugų bendrovių neturi savo biurų Rytų Vokietijoje.

Stebuklas neįvyko

Iš Rytų Vokietijos buvo tikimasi stebuklo, bet šiandien važiuojant per rytinę Vokietiją ir lyginant jos vaizdą su buvusiuoju prieš 20 metų nesunku pastebėti bankrutavusius megaprojektus, išretėjusius miestus ir galima sutikti daug žmonių, kurie pastaruosius 20 metų neturėjo nuolatinio darbo.

Po susijungimo Vakarų Vokietija investavo šimtus milijardų į gyvenamųjų namų renovavimą Rytų Vokietijoje – tiek tiesioginių subsidijų, tiek paskolų forma. Berlyno ekonomistai ir nekilnojamojo turto ekspertai tvirtina, kad tai buvusi dviguba katastrofa. Iš pradžių šimtai tūkstančių Rytų vokiečių pajudėjo iš neprižiūrimų senamiesčių į naujai pastatytus ir renovuotus daugiaaukščius, modernius namus miestų pakraščiuose, o milijardus investavus į miestų centrų renovavimą, prasidėjo atvirkštinis procesas. Šiandien apie milijoną butų Rytų Vokietijoje yra tušti, valstybė vėl turi investuoti milijardus, kad nugriautų šiuos niekam nereikalingus, bet brangiai eksploatuojamus namus.

Saksonijoje esantį Štendalio miestą per pastaruosius metus paliko 15 tūkst. gyventojų. Šiandien čia gyvena 35 tūkst. žmonių. Manoma, kad dar mažiausiai 5 tūkst. gyventojų miestą paliks iki 2020 metų. Tai sukuria unikalią problemą šio miesto politikams – miestas per didelis jo gyventojų skaičiui.

"Veido" archyvas

Laisvos lovos ligoninėse, tušti suolai mokyklose, į didžiulę ir modernią naujai pastatytą nutekamųjų vandenų sistemą kasdien reikia pilti tūkstančius tonų papildomo vandens, kad ta sistema veiktų. Miesto valdžia ragina aplinkinių rajonų gyventojus keltis į miesto centrą. Miesto meras Klausas Schmotzas tvirtina, kad politikai privalo būti sąžiningi su savo piliečiais ir pripažinti, jog miesto valdžia negali palikti tokių pačių paslaugų lygio, tokios infrastruktūros, kokia buvo sukurta didesniam gyventojų skaičiui.