Bet ar į juos įsiklausoma?

Visuomeninė nepolitinė organizacija “Sambūris Patirtis”, vienijanti daugiau nei dvidešimt ne jaunesnių nei 60 metų inteligentų, beveik kas mėnesį parengia pranešimą kokiu nors aktualiu klausimu ir savo išdėstytą poziciją nusiunčia prezidentei, ministrui pirmininkui ir seimo pirmininkei. Jie ne kartą svarstė ir savo nuomonę išsakė apie žemės reformą, aukštojo mokslo pertvarką, provincijos mokyklų uždarymą, miškų privatizavimą, Lietuvos sveikatos apsaugos būklę, energetinės krizės grėsmę. Vienu paskutiniųjų raštu sambūrio “Patirtis” nariai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl užsienietiškų vardų rašymo. Jų nuomone, svetimus vardus reikia rašyti lietuviškai, taip, kaip tariame, o skliausteliuose, kaip papildomą informaciją, įrašyti originalią formą atitinkamos kalbos rašmenimis.
Ar atsakingų institucijų atstovai atsižvelgia į didelę patirtį įvairiais visuomenės klausimais sukaupusių senjorų nuomonę ir pasiūlymus?

Negali ramiai žiūrėti, į tai kas vyksta Lietuvoje

Inžinierius Albinas Jasiūnas, 2000 m. pakvietęs Lietuvos intelektualus jungtis į organizaciją sako, kad visame pasaulyje veikia įvairūs pagyvenusių žmonių klubai, kurių nariai daro nemažą įtaką vyriausybėms. “Idėja ir pas mus suburti vyresnio amžiaus žmones, daug pasiekusius įvairiose srityse, gimė po viešnagės Norvegijoje, kur vyko konferencija apie pagyvenusių žmonių integraciją į visuomenę. Man ypač didelę įtaką padarė vieno norvego žodžiai, kad Norvegija tiek daug pasiekė tik dėl patyrusių žmonių, į kuriuos buvo įsiklausoma”, – sambūrio “Patirtis” gimimą prisimena A.Jasiūnas.
“Kas jei ne Lietuvos žmonės turi kurti savo valstybę? Mes nesistengiame niekam trukdyti, neprotestuojame su buldozeriais, o tik išsakome savo poziciją. Norime, kad sprendžiant valstybės ir visuomenės problemas būtų ieškoma optimalių, o ne vienadienių sprendimų”, – organizacijos misiją ir tikslus atskleidžia Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis.
Sambūrio “Patirtis” pirmininkas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Jonas Kubilius sako, kad negali ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta Lietuvoje, todėl stengiasi, kad valdžios atstovai išgirstų ir kitokią nuomonę.
Susirinkę sambūrio nariai pirmiausiai tarpusavyje diskutuoja apie vieną ar kitą aktualią problemą, paskui savo mintis išdėsto raštu ir tik tada, jeigu joms pritaria beveik visi nariai, išsiunčia prezidentei, ministrui pirmininkui bei seimo pirmininkei. “Už išsakytą nuomonę visada sulaukiame padėkos, tačiau dažniausiai tai būna labai formalus atsakymas. Kartais tą sritį kuruojantys pareigūnai atsakymą išdėsto net devyniuose puslapiuose, bet neparašo nieko, ko mes nežinotume”, – apgailestauja šiemet devyniasdešimtmetį atšventęs J.Kubilius.
Iš itin lakoniškų paaiškinimų, kodėl negali būti atsižvelgta į sambūrio “Patirtis” išdėstytą nuomonę, J.Kubiliui, susidarė įspūdis, kad daugeliui atsakingų pareigūnų būtų geriau, jeigu intelektualai nesikištų.
“Kai nesulaukiam reakcijos arba gaunam tik formalią padėką dėl rūpinimosi valstybės gerove, svarstom, kodėl nesudomino mūsų mintys. Galbūt nesuprato? O juk nesuprantančio smerkti negalima”, – sako R.Pakalnis.
Vis dėlto, senjorai mano, kad užsiima prasminga veikla ir pastebi, kad jų mintys pasiekia aukščiausius valstybės pareigūnus. “Nors mūsų patarimų dažniausiai ir nepaklauso, tačiau iš prezidentės, seimo pirmininkės pasisakymų suprantam, kad šiek tiek įtakojam jų nuomonę”, – mano A.Jasiūnas.

Nereikia visur aklai sekti užsienio patirtimi

Vienas pirmųjų nepolitinio sambūrio pareiškimas valdžios atstovams buvo kritika dėl sprendimo apriboti pensijas dirbantiems pensininkams. Sambūrio “Patirtis” nariai ne tik išplatino pareiškimą, bet ir organizavo spaudos konferenciją. “Pasiekėme, kad Seimas pakeistų sprendimą pensininkų naudai. Prieš pora metų Vyriausybė svarstė galimybę panaikinti Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, o jos saugomas knygas ir rankraščius išdalinti kitoms bibliotekoms. Tada sukilo ne tik mūsų organizacija, bet ir kiti mokslo atstovai. Taip kalbos apie bibliotekos uždarymą nurimo”, – prisimena J.Kubilius.
Šiandien organizacija, vienijanti šviesuomenės atstovus, itin aktyviai kritikuoja kaimo mokyklų naikinimą. “Mes pasmerkėm planus mažinti mokyklų skaičių mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. Juk provincijoje tai vieninteliai kultūros židiniai. Pavyzdžiui, Tauragnų miestelis, istoriniuose šaltiniuose minimas anksčiau nei Vilnius, o jame nebeliks mokyklos. Tam mes niekada nepritarsime”, – piktinasi R.Pakalnis.
Į šią sambūrio “Patirtis” raštu išdėstytą nuomone, Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys atsakė, kad bus stengiamasi miesteliuose išsaugoti mokyklas, o vietovėje, kurioje nesusidaro mokinių tiek, kad būtų galima išlaikyti mokyklą, gali būti steigiamos kitos įstaigos: mokyklos skyrius ar filialas. Mokyklos taip pat gali keisti paskirtį ir tapti mokyklomis-daugiafunkciais centrais. “Atsižvelgdami į įvairių visuomeninių organizacijų pareiškimus, kurių per dieną gauname po dešimt penkiolika, į rengiamus mokyklų tinklo bendruosius planus, įtraukėme du pakeitimus: kad savivaldybės gali pačios nustatyti mokinių skaičių mokyklose, o bendruomenės – perimti mokyklų valdymą. Priimdami sprendimus ieškom kompromisų ir stengiamės atsižvelgti į įvairias nuomones”, – dėsto V.Bacys.
O štai į kitą, dar pavasarį, sambūrio “Patirtis” išplatintą pareiškimą, kad mobilieji telefonai yra itin pavojingi jaunų žmonų smegenims, intelektualai iš Švietimo ir mokslo ministerijos nesulaukė jokios reakcijos. “Pasaulinė sveikatos organizacija yra įrodžiusi, kad mobilieji telefonai daro didelę žalą. Prancūzijos mokyklose jie yra uždrausti ne todėl, kad vaikai jais nesinaudotų pamokų metu, bet norint saugoti mokinių sveikatą”, – tvirtina R.Pakalnis.
J.Kubilius mano, kad mobiliųjų telefonų ir paslaugų versle sukasi dideli pinigai, tad vargu, ar kas nors išgirs senjorų balsą šiuo klausimu.
Buvusiam Vilniaus universiteto rektoriui labiausiai nesuprantama, kodėl į Lietuvą stengiamasi perkelti užsienio šalių patirtį, atsisakant net ir iki tol pasiteisinusių dalykų. “Tikrai nereikėjo aklai sekti užsieniu ir Lietuvos universitetuose panaikinti dviejų mokslinių laipsnių sistemos, kai buvo suteikiamas daktaro, o paskui habilituoto daktaro vardas. Dabar kai kuriose aukštosiose mokyklose moksliniai laipsniai suteikiami už darbus, kurių lygis kaip bakalauro studentų baigiamųjų darbų. O priėmus naująjį aukštojo mokslo įstatymą sumažės universitetų autonomija. Juk kai į tarybas, renkančias rektorių, įeina ne tik mokslo žmonės, įtaką gali daryti ir politikai”, – svarsto J.Kubilius.

Žemė tapo kilnojamuoju turtu

Sambūrio “Patirtis” nariai savo poziciją yra išdėstę ir apie žemės reformą. Jų nuomone, žemė Lietuvoje šiandien yra paversta kilnojamojo turto teisės objektu. Ypač daug žalos žmonėms padarė įstatyme suteikta galimybė perkelti žemę išimties tvarka, kuri tapo bendra taisykle. Anot R.Pakalnio, itin įžūliu apgaulės būdu naujai įgytą ar “perkeltą” žemę reikėtų paimti valstybės žinion, o nusikalstamas veikas įvykdžiusius asmenis patraukti teisinėn atsakomybėn. “Buvo sudaryta valstybės komisija, kuri išaiškino didžiuosius žemgrobius, tačiau jokių realių veiksmų prieš juos nebuvo imtasi”, – sako R.Pakalnis.
Į siūlymus, kad žemė pirmiausia turėtų būti grąžinama teisėtiems savininkams, toje vietoje, kurioje ji jiems priklausė, o žemės neturinčios teisėtų savininkų, atitektų valstybiniam žemės fondui, inteligentų organizacija iš Žemės ūkio ministerijos gavo atsakymą, kad, kai žemės reforma vyksta daugiau nei 10 metų ir artėja prie pabaigos, būtų netikslinga iš esmės keisti įstatymų, reglamentuojančių žemės reformą ir piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą, nuostatas.
A.Jasiūnui apmaudu, kad Lietuvoje per mažai paisoma vyresnių žmonių nuomonės. “Romėnai net karo nepradėdavo neatsiklausę senolių patarimų, kitose šalyse šiandien taip pat gerbiama vyresniųjų žmonių patirtis, o pas mus retai į ją atsižvelgiama”, – apgailestauja sambūrio “Patirtis” įkūrėjas. Vis dėlto, įvairių sričių intelektualai pasiryžę argumentuotai dėstyti savo nuomonę ir toliau. “Patys žmonės turi reikalauti atsakomybės iš valdžios atstovų. Per dažnai pasikliauname įvairių užsienio šalių ekspertų nuomone. O juk jiems dažniausiai mūsų reikalai rūpi tik kol pasiima pinigus”, – mano R.Pakalnis.
“Jeigu visi užsikimšim ausis ir užsidengsim akis, rūpinsimės tik asmeniniu gyvenimu, tai nieko nepasieksim. Negalima svarbių valstybės ir visuomenės problemų palikti savieigai. Mes stengiamės įtikinti žmones, kad gali būti ir kitokia nuomonė nei išsakyta valdžios atstovų”, – apibendrina sambūrio “Patirtis” pirmininkas J.Kubilius.

Sambūrio “Patirtis” nariai
Pirmininkas – buvęs Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Jonas Kubilius
Inžinierius Albinas Jasiūnas
Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis
Aktorius Donatas Banionis
Gydytoja Liudvika Knizikevičienė
Biomedicinos mokslų daktaras Alfonsas Merkys
Teisininkas Stasys Vėlyvis
Kalbininkas Zigmas Zinkevičius
Žurnalistė Nijolė Baužytė
Biomedicinos mokslų daktaras, bitininkas Jonas Balžekas
Menotyrininkas Romualdas Budrys
Fizikas Jonas Grigas
Istorikė Irena Regina Merkienė
Inžinierius Algirdas Stumbras ir kt.

Grupė Lietuvos intelektualų atvirame laiške ragina gesinti susipriešinimo su Lenkija ugnį ir teigia, kad gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos “brandumo ir europietiškumo matas”.

Minint Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) žūties metines išplatintame laiške vertėjas, poetas Antanas Gailius, istorikė Irena Vaišvilaitė, filosofas, politologas Alvydas Jokubaitis, istorikas Paulius V.Subačius, psichologė Danutė Gailienė, kunigas Julius Sasnauskas ir istorikas Rimvydas Petrauskas teigia, kad susipriešinimas dažnai kurstomas trumpalaikių politinių siekių.

“Raginame įveikti politines prieštaras, gesinti dažnai trumpalaikių politinių siekių kurstomą susipriešinimo ugnį, ieškoti sutarimo su Lietuvos lenkais kaip su vienos valstybės piliečiais, trokštančiais, kaip ir visi, taikoje ir ramybėje kurti savo gyvenimus, savo ir savo vaikų gerovę šioje žemėje. Mūsų gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos brandumo ir europietiškumo matas”, – teigiama laiške.

Jame atkreipiamas dėmesys, kad pastaraisiais metais dviejų šalių santykiai smarkiai pasikeitė.

“Prieš keletą metų sunku būtų buvę netgi patikėti, kad liguistos sąmokslo teorijos, nepamatuoti ar netgi sąmoningai klaidinantys ar kiršinantys teiginiai, kurių šiandien gausu kalbant apie lietuvių ir lenkų santykius, gali tapti valstybių politikos dėmesio objektu ar jų santykius lemiančiu veiksniu”, – sako intelektualai.

Anot jų, visuomenės radikalėjimas ir susiskaldymas, pseudopatriotizmo apraiškos, regėtos Kovo 11-osios eitynėse, kelia nerimą.

“Lenkų kilmės, lenkais save laikantys Lietuvos piliečiai yra Lietuvos visuomenės ir valstybės dalis. Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu su jais. Radikalizmas nepadės rasti bendros kalbos ir jungtis į bendros valstybės kūrimą, greičiau atvirkščiai – ugdo įtarumą ir priešiškumą, atitolina santarvės galimybę”, – teigiama laiške.

Jame taip pat pastebima, kad “mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų”.

Pastaruoju metu didelį Lietuvos lenkų ir oficialiosios Varšuvos pareigūnų pasipiktinimą sukėlė Lietuvos Seimo priimta nauja Švietimo įstatymo redakcija. Joje plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose, be to, tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Tai lenkų atstovai vadina tautinių mažumų teisių siaurinimu.